Globalizacija – kas tai?

Įvadas

Visuotinai priimto globalizacijos apibrėžimo nėra. Globalizacija – tai laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas pasaulyje, kai kompanijoms yra sudaromos vienodos veikimo sąlygos įvairiose pasaulio šalyse. Globalizacija yra lydima įvairių tarptautinių susitarimų: prekybos, ekonominės plėtros, investavimo sąlygų, privatizaci-jos skatinimo ir pan. Šiaurės Amerikos kontinente jau galioja laisvos prekybos susitari-mas žinomas NAFTA pavadinimu. Europos Sąjunga kartu su JAV, Japonija ir kitomis šalimis bandė įgyvendinti daugiašalį susitarimą dėl investicijų žinomą MAI (Multilate-ral Agreement on Investments) vardu. Šiam susitarimui sutrukdė nevyriausybinės orga-nizacijos daugelyje paasaulio šalių.
Nėra didelių nesutarimų, kad globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pa-saulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai „globalizacija“ yra veikiau klišė, negu griežtai api-brėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo dešimtmečio viduryje, žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, pro-cesą, kuuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vienin-gos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu la

aipsniu apjun-giantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.
Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionali-nių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų. Finansų judėjimą reguliuoti nacionali-nės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paska-tų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — ta-čiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.
Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu attveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globa-lizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. To-dėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį re
egionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikaci-joms.
Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, sako, kad prekybos politikos liberaliza-cija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rin-kos skverbimuisi yra beprasmiška. Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Są-jungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savai-me neturi didelės prasmės.

Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės?

Ką bendro turi elektroninė prekyba, Indų restoranas Vilniuje, CNN, bankų susiliejimai Europoje ir palūkanų normų išaugimas Estijoje 1997 pabaigoje? Visi jie yra globalizaci-jos požymiai. Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos eko-nomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir inves-ticijų svarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. XIX a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekono-minę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pr

radėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.

Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip “globalinį kaimą”, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų “sumažėjimas” daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.

Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks vals-tybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia ap-riboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo de-mokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politi-kos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos de-rybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.

Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklauso-mybę. Viena iš šių bandymų išraiškų – ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant “apsaugoti” savo ekonomiką nuo išorės spau-dimo mu
uitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštu-tiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti “prekybiniais karais”, šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį. Tačiau paprastai tokie bandymai yra ekonomiškai nenaudingi visoms protekcionizmo politiką vykdan-čioms šalims ir negali būti naudingi, nes rinka iš esmės skiriasi nuo galios santykių.

Šiuo atžvilgiu globalizacija iliustruoja laisvų ekonominių ryšių tarp valstybių naudą visoms dalyvaujančioms šalims. Tiesa, išaugęs kapitalo mobilumas apriboja eko-nominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką. Bū-tent šioje srityje yra prasminga kalbėti apie valstybių konkurenciją, kadangi konkuruo-jama ekonomikos reguliavimo priemonėmis, siekiant sukurti palankesnį klimatą investi-cijoms. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar fiskalinę politiką, tačiau apribojimas savaime negali būti vertinamas neigia-mai. Tokiu būdu rinka gali apriboti netinkamą ekonominę politiką, pavyzdžiui, biudžeto išlaidų didinimą prieš rinkimus. Vienas iš pastarojo meto netinkamų Lietuvos vyriausy-bės atsako į išorės ekonomikos pokyčius pavyzdžių yra sprendimas padidinti vidaus rinkos apsaugą, reaguojant į ekonominę krizę Rusijoje. Kaip rodo paskutinių metų Lie-tuvos ūkio raida, protekcionistinės priemonės negali apsaugoti nuo išorės konkurenci-jos, jos tik gali sulėtinti pokyčių tarptautinėje ekonomikoje poveikį, tačiau už tai vėliau tenka tiesiogine prasme mokėti visiems piliečiams ir pasitikėjimą prarandančiai vyriau-sybei.

Ekonominės tarpusavio priklausomybės augimas yra sukūręs daugelį baimių, ku-rios daro didelę įtaką ir tarpvalstybiniams santykiams. Tai baimė dėl neigiamo pigesnės darbo jėgos kitoje šalyje poveikio investicijoms ar prekybai, baimė dėl galimo staigaus kapitalo nutekėjimo, baimė dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir pan. Dažniausiai šios baimės būna ekonomiškai nepagrįstos, tačiau tai jų nesusilpnina. Vienas iš paradoksalių šio laikmečio reiškinių – nacionalinių ir religinių simbolių galios stiprėjimas, nykstant fizinėms ir virtualinėms riboms tarp nacionalinių valstybių. Šio paradokso išraiškų toli ieškoti nereikia – tai konfliktai Jugoslavijoje ir vėliau Kosove, islamo terorizmas.

Nors globalizacija apriboja valstybių suverenitetą ir užsienio politikos tikslų įgy-vendinimo priemones, šiuos apribojimus visiškai atsveria jos suteikiamos galimybės. Technologijos pažanga, panaudojama rinkoje ir jos skatinama, suteikia daugiau galimy-bių visiems pasaulio ekonomikoje dalyvaujančių valstybių piliečiams pasinaudoti pa-saulio įvairove ir ekonominio augimo rezultatais. Būtent todėl galime atostogauti kitame pasaulio krašte, bendrauti internetu su kitame pasaulio krašte esančiu žmogumi, mėgau-tis patiekalų iš įvairių šalių įvairove. Svarbiausia, jog auganti konkurencija verčia įmo-nes mažinti visų šių prekių ir paslaugų kainas bei gerinti jų kokybę – o todėl jos tampa prieinamos ne tik pasiturintiems, bet vis didesniam žmonių skaičiui. Sąlygų ekonominei plėtrai ir gerovės augimui sudarymas yra pagrindinis kiekvienos valstybės tikslas ir glo-balizacija suteikia priemones ir galimybes realizuoti šį tikslą .

Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet ko-kiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. Kaip pastebėjo vienas New York Times žurnalistas, globali-zacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pa-sekmes.
Kam naudinga globalizacija?

Pagrindinės ekonomikos globalizacijos proceso varomosios jėgos yra didžiosios indust-rinės valstybės, didžiausi tarptautiniai koncernai, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, telekomunikacijų, finansų, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė pre-kybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, vaidinantys labai svarbų vaidmenį šiame procese.
Ekonomikos globalizacijos šalininkai, tarptautinės finansinės institucijos tvirtina, kad laisva prekyba turėtų padėti skurdžiausioms ir besivystančioms šalims atgaivinti jų eko-nomiką, pagerinti žmonių pragyvenimo lygį. Globalizacijos kritikai vadinami nai-vuoliais, stabdančiais pažangą, tačiau globalizacijos kritikų pateiktus argumentus jau pripažįsta ir oponentai. Pasaulio banko prezidentas Džeimsas Volfensonas per Prahoje vykusį susitikimą pabrėžė, kad būtina įsiklausyti į protestuotojų argumentus.

Pažanga ar kolonizacija?

Remdamiesi gausiais tyrimais, faktais, globalizacijos procesų analize, kritikai įrodinėja, kad užuot pagerinus skurdžiausių pasaulio šalių gyventojų gerbūvį, ekonomikos libera-lizavimas įstumia juos į dar didesnį skurdą. Viena iš priežasčių yra ta, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Aštriausi kritikai ekonomikos globalizavimą dar vadina naująja kolonizacija, kadangi nacionalines rinkas užvaldo tarptautinės kompanijos, kurios ir išsiveža visą pelną. Iškyla pavojus šalies kultūros rai-dai, tradicinėms vertybėms, kadangi gali būti primesti nauji masinės popkultūros stereo-tipai ir t.t.
20% turtingiausių pasaulio gyventojų valdo 80% viso pasaulio turto. Globalizacijos proceso pasekmėje tas santykis vargu ar pasikeis neturtingųjų naudai, greičiau bus at-virkščiai: pasaulio turtuoliai ir toliau turtės vargstančių šalių sąskaita. Į Lietuvą taip pat ateina stambios kompanijos, pvz. “Williams”. Dabar jau aišku, kad ši kompanija į Lie-tuvą atėjo neskaidriu būdu, prieštaraujant didelei visuomenės daliai, iki šiol ginčijamasi dėl šio sandėrio naudingumo Lietuvai.

Globalizacija ir jos priešininkai

“Protestuojančių prieš globalizaciją” sukeliamos riaušės nuo 1999 m. surengto Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) susitikimo tapo įprasta tarptautinių ekonominių susitiki-mų dalimi. “Antiglobalizmo” judėjimas tampa nauju šiuolaikinių tarptautinių santykių reiškiniu ir todėl verta detaliau aptarti jo dalyvius, protestuojančiųjų motyvus ir jų pa-grįstumą.
Iš pirmo žvilgsnio tokių protesto akcijų dalyvių daugumą paprastai sudaro mėgėjai pat-riukšmauti ir pažeisti viešąją tvarką. Tokio pobūdžio “radikalios” visuomenės grupės egzistavo visais laikais ir turbūt visose šalyse, skyrėsi tik jų dėmesio taikiniai ir priemo-nės. Net ir tarp smurtui nepritariančiųjų visada būdavo dominuojančiai tvarkai ir ideolo-gijai oponuojančių visuomenės sluoksnių. Nemažą pasisakančiųjų prieš globalizaciją dalį sudaro būtent nepatenkintieji esama “neliberalia” pasaulio tvarka (kad ir ką ji reikš-tų), turtingųjų šalių “dominavimu” ir “kapitalistine sistema”. Paprastai tokios radikalio-sios grupės neturi konstruktyvių siūlymų, o ir jų naudojamos dėmesio patraukimo prie-monės nepasižymi konstruktyvumu. Paprastai jų siūlymai baigiasi šūkiais “ohoho, PPO turi važiuoti namo”, “jie naikina mano vegetarišką kūną” ir pan.
Vis dėlto tokios grupės sudaro nors ir triukšmingiausią, tačiau toli gražu ne įtakingiausią prieš globalizaciją ir atvirą ekonominę politiką pasisakančių dalį. Kai kurių analitikų manymu, daugelis protestų iliustruoja augantį judėjimą prieš didėjančią ekonominę tar-pusavio priklausomybę, konkurenciją, kapitalo judėjimą ir spartėjančius technologinius pokyčius. Esama keletas priežasčių, dėl ko antiglobalizacijos protestai pastaraisiais me-tais tampa vis dažnesni ir kodėl jie ypač dažnai nukreipti prieš PPO.
Šaltojo karo pabaiga sukūrė sąlygas baigti daugelio pasaulio valstybių pasidalinimą į priešingus ideologinius blokus, o reformos Vidurio ir Rytų Europos šalyse daugeliui išsklaidė iliuzijas apie socialistinės sistemos privalumus. Šaltojo karo metu geopolitinė situacija sąlygojo platų Vakarų valstybių visuomenių pritarimą kapitalistinei sistemai, kurį laikinai dar labiau sustiprino socialistinės sistemos žlugimas, paskatinęs kai kuriuos stebėtojus paskelbti “istorijos pabaigą”. Tačiau netrukus išaiškėjo naujas šios epochos bruožas – didesnis dėmesys tarptautiniams ekonominiams ir kitiems nekariniams klau-simams, skatinamas sparčiai besiplėtojančių transporto bei komunikacijų priemonių. Kaip bebūtų paradoksalu, protesto prieš globalizaciją akcijos nevyktų arba būtų žymiai silpnesnės, jei jų organizatoriai ir dalyviai nesinaudotų pagrindiniais globalizacijos vai-siais – interneto ryšiu bei pigiu tarptautiniu transportu. Kaip pripažino protesto akcijų Sietle organizatoriai, jei ne internetas, jiems būtų nepavykę surengti tokio masto de-monstracijų ir atkreipti į save žiniasklaidos dėmesį. Prieš kiekvieną reikšmingesnį tarp-tautinį susirinkimą sukuriamos naujos interneto svetainės, kuriose registruojasi norintys dalyvauti protestuose, skleidžiama informacija apie kelionių maršrutus ir apgyvendini-mo galimybes.
Iki šiol daugiausia protestuotojų dėmesio susilaukė PPO. Šios organizacijos susitikimo Sietle metu gatvėse demonstravo, įvairiais paskaičiavimais, nuo 3000 iki 10000 žmonių. Dažnai PPO laikoma pagrindiniu globalizacijos įvaizdžiu ir būtent į ją nukreipta dau-giausia kaltinimų, pradedant neturtingųjų valstybių skurdinimu, darbo žmonių išnaudo-jimu ir baigiant aplinkos niokojimu. Tokį didelį dėmesį PPO galima paaiškinti pirmiau-sia šios organizacijos santykine svarba ekonominei valstybių politikai, lyginant su men-kesnį vaidmenį atliekančiomis aplinkosaugos bei darbo klausimams skirtomis tarptauti-nėmis organizacijomis. Kitos dvi ne mažiau svarbios priežastys – visiškai klaidingas įvairių blogybių priskyrimas šios organizacijos veiklai arba siekis apriboti prekybą ir jos keliamą konkurenciją.
PPO veikla nepatenkintas protestuojančiųjų grupes galima sąlyginai suskirstyti į aplin-kosaugininkus, profsąjungas bei vargingųjų pasaulio valstybių gynėjus. Būtent šios ne-vyriausybinių organizacijų grupės dažnai pateikia “patraukliausius” argumentus ir siekia kryptingai įtakoti savo šalių vyriausybes. Besirūpinančios aplinkosauga organizacijos, pvz. Žemės draugai, teigia, jog PPO ir tarptautinė prekyba skatina aplinkos taršą, nors galima rasti žymiai daugiau argumentų, rodančių, jog prekyba, skatindama inovacijas ir mainus aukštesnės technologijos įrenginiais, kaip tik suteikia galimybes mažinti aplin-kai daromą žalą. Iš tiesų, prekyba gali padidinti netinkamos aplinkosaugos politikos kainą, pvz. jei ūkininkai netrukdomai teršia upes, didesnis jų produkcijos eksportas ska-tins taršos augimą. Tačiau tokiu atveju problemos priežastys slypi netinkamoje vyriau-sybių politikoje, o ne tarptautiniuose mainuose.
Kita PPO veiklos priešininkų grupė – Vakarų šalių profsąjungos, nepatenkintos augančia konkurencija iš kitų pasaulio šalių (tarp jų ir Vidurio ir Rytų Europos) ir “nesąžininga” prekyba. Jų lobistinės veiklos dėka ES ir JAV vadovai svarsto darbo klausimų įtraukimą į PPO darbotvarkę. Tačiau priešingai tokių grupių teiginiams tarptautinė prekyba skati-na naujų darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą. Jei nuosekliai būtų įgyvendinami jų reikalavimai, daugiausia žalos patirtų ne tik Vakarų valstybių gyventojai, bet ir besivys-tančios šalys, kurios pagrįstai kaltina JAV ir ES žalinga savo rinkų apsauga. Tačiau gat-vių protestuose paprastai dominuoja priešingos besivystančių šalių “gynėjų” idėjos. Ga-liausiai, Sietle nemažai buvo ir tokių, kurie pasikabinę Japoniškas kameras ir gerdami prancūzišką kavą skelbė, kad prekyba turi būti lokali, o ne globali.
Visas prieš globalizaciją protestuojančias grupes jungia viena – noras apriboti prekių, paslaugų, kapitalo, informacijos srautus. Daugelis jų siūlymų yra tiesiogiai prieštarau-jantys vieni kitiems, o jų poveikis JAV ir ES šalių vyriausybėms yra diskutuotinas. Tačiau prieš globalizaciją pasisakančių interesų grupių veikla veikia tarsi padidinimo stiklas, kuriame greičiau išryškėja nenuosekli ar prieštaringa Vakarų valstybių eko-nominė politika. Geriausias pastarųjų atsakas, kaip teigia kai kurie ekspertai, yra vyk-dyti nuosekliais principais pagrįstą politiką, išsamiai pristatant ją savo šalių visuome-nėms. Toks uždavinys laukia ir į PPO stojančios Lietuvos politikų, kurie kol kas atlieka “meškos paslaugą” pagrindiniams PPO principams, viešai džiaugdamiesi “išsikovotu” aukštu rinkos apsaugos lygiu ir pristatydami galimybę riboti prekybą kaip vieną iš narystės PPO privalumų. Sunku tikėtis, jog neatskiriant siaurų grupių interesų nuo visos šalies interesų ir nebandant visuomenei atvirai aiškinti PPO tikslų ir tarptautinės preky-bos ekonominių pasekmių, Lietuvos stojimas į PPO vyks sklandžiai ir greitai.

Išvados

Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir vi-suomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklau-somybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais gali-ma suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vie-netai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Be to, net ir tose srityse, kur globalizacijos poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laips-niu ir nevienodu pobūdžiu. Šiam darbui buvo svarbūs trys ekonominiu aspektu suvo-kiamos globalizacijos aspektai: prekybos, finansų rinkų bei investicijų globalizacija. Tik finansų rinkų globalizaciją galima laikyti „transakcijomis be sienų“, kur kapitalo mobi-lumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tuo tarpu prekybos liberalizacija (neskaitant kai kurių internetu platinamų prekių) daugiausia pasiekusi tik „transakcijas bendroje rinkoje“. Tiesioginių užsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė.
Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatų sistemą valsty-bėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal kapitalui imlių inovacijų kūrimą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu (optimistiniais vertinimais) turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinus politinę globalizacijos naudą, galima teigti, kad, pa-vyzdžiui, kapitalo rinkos liberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mažosiose valsty-bėse. Tačiau tai nebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktua-lu finansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių „pernešėja“, bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėra vienareikšmiškai įrody-ta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, o liberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į regioninius blokus, nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.
Regioninių blokų kūrimasis iš tikrųjų gali būti laikomas tam tikra antiglobalizacine, o kai kuriais atvejais ir suboptimalia, strategija, tačiau valstybėms-narėms dalyvaujantis kaip vienetas pasaulio prekyboje ir derybose dėl jos liberalizavimo blokas gali būti nau-dingesnis negu autonomiškos pastangos išlaikyti atvirą (ar juolab uždarą) rinką. Euro-pos Sąjunga yra vienas iš tokių regioninių blokų pavyzdžių, remiantis integracijos teori-ja (o veikiau integracijos teorijai remiantis ES pavyzdžiu), pasiekęs priešpaskutinę in-tegracijos pakopą. Nors tai didžiausias pasaulinėje prekyboje eksportuotojas, dar didesni prekybos srautai nukreipti tarp jo valstybių. Tai patvirtina uždarą jo pobūdį, kurį vis dėlto labiausiai išryškina galiojantis prekybos režimas ir taikomos rinkos apsaugos priemonės. Nors ES dalyvaudama GATT derybose rėmė prekybos tarifų ir kvotų maži-nimą, netarifinių apsaugos priemonių — kokybės standartų, subsidijavimo, konkurenci-jos politikos — taikymas ir toliau išlieka. Kita vertus, šias priemones blokas diferenci-juoja tarp „paprastų“ palankiausią prekybos režimą turinčių partnerių ir potencialių na-rių, pastariesiems suteikdamas daugiau nuolaidų ir laisvesnę prekybą daugeliu prekių. Tačiau apribojimai „jautriausiems“ sektoriams išlieka (ir faktiškai gali išlikti net ir pri-ėmus naujus narius).

Naudotos literatūros ir kitų šaltinių sąrašas

Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.— V., 1998.

Bauman Z., GLOBALIZACIJA: PASEKMĖS ŽMOGUI. – Vilnius: Strofa, 2002.

Strange S. Valstybės ir rinkos.— V., 1998.

http://www.zalieji.lt/duomenys/globalizacija.htm

http://www.lrinka.lt/Komentarai/Radijas16.phtml

Leave a Comment