kultūra

2405 0

TURINYS

ĮVADAS 4

1. LAIDOJIMO RITUALŲ SAKRALINĖS, ISTORINĖS IŠTAKOS IR JŲ RAIDA 6

1.1.Laidojimo apeigų religinė prigimtis 6

1.2. Laidojimo papročiai Lietuvos istorinėse žemėse 6

2. LAIDOJIMO APEIGŲ ORGANIZAVIMAS PRIVAČIOJE IR VIEŠOJE ERDVĖSE 8

2. 1.Paslaugos struktūra, pasiūla ir kainodara 10

2. 2.Laidotuvių apeigos ir jų organizavimas tradicinėje bei modernioje aplinkoje 12

3. TYRIMAS. TRADICINIŲ IR MODERNIŲ LAIDOJIMO RITUALINIŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO SĄLYGOS UAB GRAUDUVA 21

IŠVADOS 32

SANTRAUKA 33

SUMMARY 34

LITERATŪROS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 36

PRIEDAI 38ĮVADAS

Etnologai pastebi, kad lietuvių laidotuvių tradicijos iš esmės nekinta. Nors, baigiantis dvidešimtajam šimtmečiui, įvyko keletas reikšmingų pokyčių: laidotuvių erdvė iš mirusiojo gyvenamosios vietos persikėlė į modernias šarvojimo sales, laidotuvių paslaugų teikimas tapo verslu. Šiais metais buvo įkurtas piirmasis krematoriumas Lietuvoje.

Šiuo metu egzistuoja požiūrio į laidojimo ritualus įvairovė. Žmonės, išlaikę ryšį su su kultūrine tradicija, stengiasi puoselėti tautinius krikščioniškus laidojimo ritualus. Kiti yra abejingi tradicijoms dėl prarasto ryšio su dvasine tradicija, nesuvokia jos savitumo, laidojimo ritualų kultūrinės bei sakralinės prasmės. Svarbu, kad kiekvienos nacionalinės kultūros dvasiniame sluoksnyje glūdintys įvairūs sakraliniai ritualai sudaro pagrindą asmeniui savęs, kaip dvasinės būtybės suvokimui, tautiniam identitetui. Visgi etnologas Libertas Klimka pažymi, kad papročiai ir ritualai vis labiau pamirštami: išnyksta senieji, vietoj jų atsiranda naauji. Tradicijų kaitą iš dalies sąlygoja intensyvi gyventojų migracija, mūsų visuomenė tampa atviresnė tokiems kultūriniams reiškiniams kaip globalizacija, postmodernizmas, pragmatiškumas.

Modernėjant Lietuvos visuomenei, kyla klausimas, ar neišnyks senosios ritualinės laidojimo apeigos, ar jų vietos neužims modernios paslaugos, orientuotos tik į estetinius ar

r pragmatiškus užsakovų poreikius? Į šį klausimą bus stengiamasi atsakyti teorinėje dalyje, aptariant senųjų ir naujųjų laidojimo tradicijų sąryšio galimybes, kurias mėgina realizuoti laidojimo paslaugas teikiančios įmonės. Tyrimas atskleis minimoje profesinėje srityje dirbančių asmenų nuomonę apie laidojimo tradicijas ir kaitos sąlygas jų įmonėje.

Darbo tikslas: : išanalizuoti laidojimo ritualinių paslaugų organizavimą: tradiciją ir jos kaitą įmonėje UAB Grauduva.

Darbo uždavinai:

1. Aprašyti laidojimo ritualų sakralines, istorines ištakas ir jų raidą.

2. Išnagrinėti laidojimo apeigų organizavimą privačioje ir viešoje erdvėse.

3.Ištirti tradicinių ir modernių laidojimo paslaugų organizavimą įmonėje UAB Grauduva. Darbo objektas: laidojimo ritualinių paslaugų organizavimas: tradicija ir jos kaitą sąlygojantys veiksniai.

Darbo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.

2. Empirinis tyrimas: anketinė apklausa ir statistinė duomenų analizė.

Temos naujumas: KLIMKA, Libertas. Senujų ritualų paslaptys. (2010); GARNEVIČIŪTĖ, Rimutė. Katalikiškų laidotuvių papročių kaita XX – XXI a. saandūroje: Etnologija, mokslo darbas. Žiemgala. (2010); DUNDULIENĖ, Pranė. Lietuvių etnologija.(1991); KAŠINSKAS, Virginijus. Ritualinė simbolių struktūra XX a. Lietuvių nekrokuoto tradicijoje: laidojimo apeigos. (1997). Patys naujausi tyrimų duomenys surinkti I. R. Merkienės(2007). Apie pačią paslaugos esmę, jos sandara kalba R.Mažeikaitė(2002), L. Bagdonienė ir R.Hopenienė(2004), N. Lengvinienė (2005), E. Vitkienė(2006), Vengrienė(2006).

Darbe atskleidžiamos šios kompetencijos:

1. Mokėti organizuoti taikomuosius kultūrinės veiklos tyrimus, ( 1.2. skyrius)

2. Išmanyti ir taikyti taikomųjų tyrimų metodus. (1.2.1. poskyris)

3. Sugebėti taikyti šiuolaikines informacijos apdorojimo priemones ir metodus. (1.2.2. poskyris)

4. Gebėti išmanyti, analizuoti ir vertinti etninį savitumą ir kultūros tradicijas. (

(4.1; 4.1.2. poskyris)

5. Mokėti apibūdinti tradicinės kultūros vertybių visumą. (4.2.1. poskyris)

6. Išmanyti informacinių duomenų bazių kūrimo bei sklaidos pagrindus.( 4.3.1. poskyris)1. LAIDOJIMO RITUALŲ SAKRALINĖS, ISTORINĖS IŠTAKOS IR JŲ RAIDA

1.1. Laidojimo apeigų religinė prigimtis

Pirmųjų amžių krikščionys buvo laidojami pagal romėnų teisę, kuri leido mirusiuosius laidoti už miesto ribų karstuose, žemėje, dažniausiai katakombose. Daugumai krikščionių laidojimas nebuvo vien tiktai mirusiųjų pagerbimo išraiška, bet ir amžinojo poilsio vieta, kurią jie stengėsi išpuošti. Pagrindinis dėmesys Vakarų krikščionybėje buvo skiriamas kapui. Tai vertinama kaip norma, įpareigojanti gyvuosius rūpintis mirusiaisiais. Gedulo procesijos buvo žinomos vėlesniųjų amžių krikščionims, ilgainiui jų buvo atsisakyta dėl didelio puošnumo, tačiau viduramžiais, nenorint pripažinti žmogiškojo trapumo, jos vėl įmamos praktikuoti ir laidotuvės įgauna pompastišką išraišką. Taigi, akivaizdžiai išsiskyrė turtingųjų ir vargšų laidotuvės. Esant tokioms sąlygoms, reikėjo nustatyti laidojimo apeigas, užtikrinti palaidojimą ir paisyti mirusiųjų pageidavimų. Pirmaisiais amžiais laidojimas buvo suprantamas kaip gailestingo darbo atlikimas, o apie kokius nors atlyginimus nė neužsimenama. Užmokestis už laidojimą buvo draudžiamas, tą pabrėžė popiežius Grigalius Didysis. Tačiau ketvirtasis Kartaginos susirinkimas nedraudė laisvanoriškų aukų, tad kunigams būdavo atsilyginama už laidojimą, tik nebuvo įvardijama kaip užmokestis, tai buvo auka. Auka už laidotuvių paslaugą Bažnyčioje įsitvirtino vėliau, netgi tapo klebonų pragyvenimo šaltiniu. Žinoma, ne visada buvo pritariama užmokesčio ėmimui, šiuo klausimu vyko daug diskusijų ir ginčų. Vy
yskupų sprendimu buvo nustatytos sumos už laidojimą, bet kartu buvo numatytos ir bausmės, jei laidojimo paslauga atsakoma vargšui vien dėl to, kad jis negali susimokėti. Prašymas mirusiesiems šventųjų užtarimo ir maldų bei Šv. Mišių aukos liudija apie žmonių dedamas pastangas, kad kenčiantiesiems skaistykloje būtų sumažinti kentėjimai ir jie pasiektų amžinąją laimę. (Meilius K., 2003).1.2. Laidojimo papročiai Lietuvos istorinėse žemėse

Požiūris į mirtį Baltų kultūroje iki krikščionybės. Baltų tikėjimuose nėra nebūties, todėl galima kalbėti apie pomirtinį gyvenimą. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses, “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu vėlės esą kaip šešėliai, rūkas. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų, kuriais nusakomos vėlės, iškeliaujančios po žmogaus mirties iš kūno, buvimo vieta: įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Ribos tarp dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – peržengimą, kelio perėjimą turėjo palengvinti laidojimo apeigos.

Senovės li
ietuviai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degino.

Apie vienuoliktą amžių vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII–XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt, tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik požiūrį į mirusįjį. (Žižliauskaitė L., 2005).

Krikščioniški laidojimo papročiai. Krikščionybė Lietuvoje įsigalėjo palyginti neseniai – oficialiai tik 1387 metais. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, buvo nesvetimas ir lietuviams dar prieš krikščionybę.

Krikščioniškojo laidojimo tradicijos Lietuvoje siekia XV amžių ir yra atėjusios iš Vakarų Europos, kur nuo seno prie vienuolynų buvo steigiamos įvairios brolijos, kurios rūpindavosi ir mirusiųjų palaidojimu. (Žižliauskaitė L., 2005).

Bažnyčios liudijimu, vyskupystės kunigų susirinkimuose duotas įsakymas kunigams neleisti, kad žmonės laidotų savo mirusiuosius be maldų ir giesmių, taip pat po kiekviena bažnyčia nurodė įrengti rūsius, kad ten būtų paruoštos vietos kunigų palaidojimui, pakrikštytiems vaikams ir suaugusiems žmonėms, arba įrengtos kapinės šventoriuje aplink bažnyčią. (Motuzas A., 2004).

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų pagal tikėjimą yra Romos katalikai kurie priklauso Krikščionybės šakai. Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad „krikščioniškose šalyse laidotuvių apeigos atspindi Bažnyčios požiūrį į žmogaus mirtį kaip į laikiną būvį, po kurio prasidės amžinasis gyvenimas“ (2007, p.425). Lyginant skirtingų laikotarpių literatūros šaltinius pastebėta, jog laidojimo tradicijos ir papročiai iš esmės nesikeitė, tačiau dabartiniu metu yra pamirštama ir retai suprantama kai kurių laidotuvių ritualų reikšmė ir prasmė.

Tradicija dažnai perimama nesąmoningai, veikiau ji įgyjama, jos išmokstama. Kaimo šeimose, kuriose tradicijos gyvybingos, sąveikauja dvi, trys, net keturios kartos. Su kiekviena nauja karta papildomai įsijungia kitos atšakos ir atsineša savo tradicinę informaciją. Tradicijos, papročiai kitoms kartoms smulkiai neaiškinama. Perimama arba perduodama tiesiogiai jaunus žmones įtraukiant į jų vykdymą. Vieno ar kito tradicinio ritualo ar veiksmo vengiantis žmogus aplinkinių žmonių paprastai smerkiamas arba jam taktiškai pasakoma, kad taip turi būti, taip reikia.2. LAIDOJIMO APEIGŲ ORGANIZAVIMAS PRIVAČIOJE IR VIEŠOJE ERDVĖSE

1972 m. Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, šalia vienintelių paminklų dirbtuvių, mažo medinio pastato patalpose buvo sutinkami ir varganomis sąlygomis aptarnaujami miesto bei rajono gyventojai, norintys įsigyti karstą, laidotuvių prekių ir šiek tiek paslaugų.

Sovietinėje Lietuvoje paslaugų įvairovė buvo menka, tad ir kolektyvą sudarė vos trys darbuotojai: vedėja, dailininkė ir duobkasys. Didėjant miesto gyventojų poreikiams, iškilo šarvojimo problema. Gyvenamieji namai tam nepritaikyti, tada ir kilo mintis kolektyvui pasiūlyti Panevėžio miesto savivaldybės valdžiai apsvarstyti šią problemą ir imtis priemonių jų įgyvendinimui.

1976m. Panevėžio mieste iškilmingai atvėrė duris specialios paskirties statinys ,,Laidotuvių rūmai“. Jie pastatyti pagal krikščionišką prancūziškos bažnyčios stilių: su dvejomis šarvijomo salėmis. Jis skirtas skausmo prislėgtam žmogui. Tai unikalus pastatas, Panevėžio miesto paveldas.

Plėtėsi paslaugos, didėjo ir darbuotojų skaičius: buvo įsteigti tvarkdarių, organizatoriaus, užsakymų priėmėjos, vairuotojų ir kt. personalo etatai. Buvo sukurta 8 žmonių orkestro grupė, o vėliau grupė pasipildė dar 4 nariais. Kolektyve jau dirbo 29 profesionalūs darbuotojai, kurie dešimtmečiais tobulino, naujai formavo, kaupė, puoselėjo ir išsaugojo laidotuvių tradicijas. Tuo metu sovietmečio sąlygos bei politiniai suvaržymai ,,Laidojimo rūmuose‘‘ neleido žmonių laidoti su religinėmis apeigomis. Buvo draudžiama kviestis kunigą, giedoti ar kitaip religiškai palaidoti. Tačiau tai nebuvo didelė kliūtis, žmonės taikėsi prie iškeltų valdžios reikalavimų, kurių turėjo laikytis naujieji miesto ,,Laidojimo namai“. Pasak vedėjos A.Kirklienės, žmonės naudojosi teikiamomis paslaugomis, salės visada buvo užimtos, darbo buvo daug, užsakymų netrūkdavo. Užsakymai atliekami pagal buitinio gyventojų aptarnavimo nurodymus: buvo vienas iš padalinių ir sėkmingai vykdė planus. 1993m. Panevėžio ,,Laidotuvių namai“ buvo reorganizuoti. 1994m., siekiant išsaugoti gyvybiškai svarbias funkcijas, ,,Laidotuvių rūmai“ buvo įtraukti į specialiosios paskirties valstybinių įmonių sąrašą. 1995m. perregistruoti į UAB ,,Grauduva“ .Įvykus pertvarkai ir atsiradus daugiau privačių konkuruojančių firmų, ritualinių paslaugų pasiūla ypaš ėmė plėstis, buvo analizuojami pokyčiai ir ieškoma įvairių metodų, kaip išlaikyti paslaugų vartotoją, kuris nenusiviltų teikiamomis paslaugomis. Kolektyvo suformuotas laidojimo ceremonialas buvo gerai vertinamas miesto gyventojų, kurie pasitikėjo ir noriai naudojosi teikiamomis paslaugomis. Šimtai gyventojų nuoširdžiai dėkojo, padėkas rašė į specialią knygą. 2005 m. „Grauduva” įtraukiamą į privatizuotinų objektų sąrašą. Pradėjus nagrinėti siūlymą, komisija pripažino, kad laidojimo rūmai „Grauduva” Panevėžio miesto Savivaldybei papildomų rūpesčių nekelia – tai nenuostolinga bendrovė, teikianti socialines paslaugas, todėl buvo siūlyta neskubėti parduoti.

UAB „Grauduva“ vykdo priskirtąją Panevėžio miesto Savivaldybės funkciją. Mieste yra mišri laidojimo paslaugų teikimo sistema, kurioje dalyvauja Panevėžio miesto Savivaldybės kontroliuojama bendrovė ir privačios firmos. UAB „Grauduva“ užima 60 proc. šių paslaugų rinkos. Laidojimo paslaugų rinka mieste yra susiformavusi ir tenkina miesto gyventojų poreikius. Atsižvelgdama į miesto bendruomenės susirūpinimą, dar 2005 m. gegužės 12 d. Panevėžio miesto savivaldybės taryba išbraukė UAB „Grauduva“ iš privatizavimo objektų sąrašo. Panevėžiečių pasipriešinimą „Grauduvos” privatizacijai galėjo lemti laidojimų rūmų kolektyvas, pasistengęs už įmonės išsaugojimą surinkti 1177 parašų. UAB „Grauduva” suteikia 57 proc. visų Panevėžyje teikiamų šarvojimo ir laidojimo paslaugų. Įmonė dirba stabiliai ir pelningai, išlaiko 30 darbo vietų, per metus sumoka privalomuosius mokesčių. Savo lėšomis papildomai įrengtos dar dvi šarvojimo salės, turinčios kondencionavimo sistemas. Įrengtos šešių vietų šaldymo patalpos, kurios atitinka ES reikalavimus. 2011m. renovuotas statinio fasadas, sutvarky.tos šalia salių lauko aikštelės, atliktas didžiosios salės svečių kambario dalinis remontas, suremontuotos buitinės ir atnaujintos vidinės patalpos. 2012m. atlikti mažosios šarvojimo salės šiltinimo ir sandarinimo darbai, atliktas kavinės patalpų remontas, įrengiant papildomą patalpą, suremontuoti kabinetai, pakeisti baldai. Įstaiga yra įsigijusi ne vieną transporto priemonę, kuria vykdo kliento užsakymus pervežant palaikus. Darbo kokybę pagerino ir įsigyta garso aparatūra, kuria yra tiesiogiai transliuojama gedulinga muzika į visas šarvojimo sales. Įmonės darbuotojai aprūpinti specialia apranga, moderniais darbo įrankiais bei kompiuteriais. Įtaką ritualinių paslaugų verslui turėjo įtakos ir informacinės technologijos, laidotuvių paslaugas jau galima užsakyti internetu. UAB „Grauduva’’ tūri susikūrusi internetinį puslapi www.grauduva.lt kur galima išsakyti pageidavimus, parašyti atsiliepimus ir susipažinti su naujovėmis, teikti pasiūlymus. Šiuo metu vykdomas interneto svetainės atnaujinimas.

UAB „GRAUDUVA“ siūlo ir teikia šias paslaugas: tvarko dokumentus, paruošia mirusįjį šarvojimui, atveža į šaldymo patalpą. Parūpina visus reikalingus drabužius, avalynę, karstą, gėles, vainikus, puokštes (kompozicijas atlieka pagal pageidaujamą kainą), užrašo juostas, nekrologus, laikinus paminklus, parengia ir pasako kalbą, organizuoja visą laidotuvių ceremoniją, užsako transportą, giedotojus, muzikantus, fotografą, gedulingus pietus, iškasa duobę, nuomoja sales su artimiesiems skirtais poilsio kambariais, šaldymo patalpas, visą reikalingą šarvojimui atributiką. Sudaro priešlaikines laidotuvių sutartis (be išankstinio apmokėjimo). Perkant karstą, kitas laidojimo prekes ir paslaugas taiko nuolaidas.

2.1. Paslaugos struktūra, pasiūla ir kainodara

Paslauga, kaip veiklos sprendžiant tam tikrą kliento problemą procesas, yra sudėtingas reiškinys, turintis painią struktūrą. Todėl net paslaugų vadybos specialistai nėra vienodos nuomonės, koks modelis geriausiai tinka šiai struktūrai atskleisti. Čia daugiausiai bus remiamasi Ch.Gronroos (1990;2000) paslaugų pasiūlos koncepcija, pagrįsta daugiapakopiu paslaugos struktūros modeliu, atspindinčiu jos formavimo lygmenis ir atskleidžiančiu įmonės veikimo būdą tenkinant kliento poreikį. Juo vadovaudamasis teikėjas kiekvieną paslaugą turėtų traktuoti ne tik kaip nuoseklią veiksmų bei technologinių procedūrų seką, kuri būtina tam tikrai kliento problemai išspręsti, bet ir numatyti pateikymo būdą, sąveikos su klientu ypatybes bei teikimo aplinką formuojančius veiksnius, kurių poveikis, beje, ne visuomet išryškėja ir apsiriboja konkrečios paslaugos teikimo momentu,o formuojasi kaip ilgalaikės veiklos padarinys. Taip paslaugos struktūros vadybiniai sprendimai virsta paslaugos pasiūlos formavimu, išryškindami vieną esminių paslaugos savybių – teikimo ir vartojimo neatskiriamumą. Tinkamai sudarytas paslaugos pasiūlos struktūros modelis svarbus ir klientams, ir įmonei bei jos darbuotojams. Jis gali padėti klientui suvokti, kuo konkretaus teikėjo siūlomos paslaugų savybės (atlikimo procesas, procedūros, kokybė, teikimo laikas, vieta, kaina) skiriasi nuo kitų teikėjų pasiūlymu. Darbuotojams jis nužymi veikimo būdą ir santykių su klientais pobūdį. Todėl paslaugos – pasiūlos struktūros modelis turi būti gana konkretus ir suprantamas. (Vengrienė B., 2006).

Paslaugų organizacijos suteiktų paslaugų apimtis priklauso nuo produktyvumo. Tačiau, kaip žinoma, daugelio paslaugų teikimo rezultatas yra kompleksinis (nevienalytis), neapčiuopiamas, nestandartizuotas, todėl išmatuoti produktyvumą sudėtinga. Paslaugų organizacijos teikiamų paslaugų produktyvumo matavimo ypatumą lemia tai, jog kasdien suteikiamas nevienodas paslaugų skaičius. Visa tai rodo, kad paslaugų organizacija, norėdama išvengti veiklos rezultato iškraipymo, turi labai atsakingai parinkti jį atspindinčius rodiklius. Kaina ekonomine prasme yra pagrindinis rinkos subjektų mainų reguliavimo mechanizmas. Ji atlieka daug ir įvairių funkcijų. Nustačius .deramas paslaugų kainas, galima padengti sąnaudas ir gauti pelną, pritraukti ir išlaikyti vartotojus, palaikyti paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą piko ir nuosmūkio laikotarpiais. Šių funkcijų svarba įpareigoja organizaciją skirti deramą dėmesį kainodarai. Keli paslaugų teikėjai gali siūlyti tas pačias paslaugas skirtingomis kainomis, taikyti įvairias nuolaidas ir pan. Daugeliu atveju tai organizacijos valia. Tačiau laisvai nustatyti siūlomų paslaugų kainas gali ne visi paslaugų teikėjai. Tai riboja organizacijos tipas, rinkos struktūra ir veiklą reguliojantys įstatymai. Galima išskirti tris grupes organizacijų, kuriose paslaugų kainas reguliuoja: valstybė, pačios organizacijos, rinka. (Bagdonienė L., Hopenienė R., 2004). Žiūrėti 1 priedas.

Paslaugų pasiūlos modifikavimas. Paslaugų teikėjų veiklos aplinka kinta, todėl įmonė buvo priversta pasiūlą modifikuoti. Šiam tikslui buvo pritaikiti šie principai. Išplėsta pasiūla, įvedant naujoves (smuiko, violončelės, vargonų muzikos atlikimą), atsisakant nenaudingų ir nebepaklausių organizacijai paslaugų (dūdų orkestro). A.Palmer (1998) nuomone, paslaugų organizacijos pasiūlą naujovėms reikia praturtinti, kai susidaro bent viena iš šių sąlygų:

• Jei pagrindinė paslauga, kurioje specializuojasi teikėjas, pasiekia brandumo stadiją ir palengva pardavimai mažėja;

• Jei naujovė gali padėti geriau išnaudoti teikėjo gamybinius pajėgumus, kurių dydis priklauso nuo įrengimų, patalpų, personalo;

• Jei naujovė gali padėti subalansuoti pardavimus ir dėl to sumažinti teikėjo konkurencinį pažeidžiamumą, atsirandantį dėl pernelyg mažos pasiūlos;

• Jei teikėjas siekia išlaikyti ir plėtoti santykius su vartotojais (naujovės dar labiau pririša vartotojus);

• Jei rinką palieka konkurentas. Norint ją užimti, reikia pasiūlyti naujovių, atitinkančių tos rinkos poreikius.

o Ch.Lovelock ir L, Wright (1999), remdamiesi 1983 m. D.F. Heaney pateikta produkto inovacijų klasifikacija, išskiria šešis paslaugų naujovių lygius:

• Stiliaus pakeitimai – tai interjero, logotipo, darbuotojų aprangos pakeitimas. Stilius keičiamas dažniausiai įvykus esminiams paslaugų organizacijos pokyčiams;

• Paslaugos patobulinimas – tai esamos pagrindinės ir papildomų paslaugų savybių, įvertinus naujus rinkos poreikius, pakeitimus;

• Paslaugų nomenklatūros išplėtimas – esamos paslaugos papildymas naujomis arba naujų esamos paslaugos teikimo būdų siūlymas;

• Nauja paslauga – tai nauja tik konkrečiam teikėjui, tačiau žinoma konkurentams paslauga, siūloma jau susiformavusiam vartotojų kontingentui;

• Nauja paslaugų veikla – ji skirta tenkinti tam pačiam vartotojo poreikiui kaip ir rinkoje jau esančios tos pačios paskirties paslaugos. Naujumas – paslaugos teikimo technologija;

• Didelės naujovės – visiškai naujos paslaugos naujoms rinkoms. Visiškai naujos paslaugos atsiranda vystantis mokslo ir technikos pažangai;

Sėkmingos naujovės teikia ne tik ekonominę naudą. Tai pagerina organizacijos reputaciją, sustiprina vartotojų lojalumą, palengvina kitų organizacijos siūlomų paslaugų pardavimą, padidina organizacijos kompetenciją, būtiną ateities naujovių plėtrai ir sustiprina organizacijos gebėjimus pritraukti naujus esamų paslaugų vartotojus. Ir priešingai: nesėkmingos naujovės blogina paslaugų organizacijos įvaizdį, griauna vartotojų pasitikėjimą, sunkina kitų paslaugų pardavimą, menkina galimybes ištaisyti pasitaikiusias klaidas (Bagdonienė L., Hopenienė R., 2004).

2.2. Laidotuvių apeigos ir jų organizavimas tradicinėje bei modernioje aplinkoje

Mirusiojo prausimas. Iškvėpus paskutinį atodusį, pirmiausia mirusiajam užspausdavo akių vokus, kad jis nežiūrėtų ir kitų su savimi neišsivestų į kitą pasaulį. Po to velionį nuprausdavo (Vyšniauskaitė A., 2008). Visoje Lietuvoje mirusiuosius prausdavo vyresnio amžiaus tiek artimieji, namiškiai, tiek svetimi žmonės, kaimynai. Nors kai kuriose apylinkėse vyravo nuomonė, kad prausti mirusijį būtina svetimam. Kaimuose būdavo neturtingų moterėlių, kurios prireikus šią pasla.uga atlikdavo. Už nuprausimą užmokesčio neimdavo, nes tai laikė pagalba velionio artimiesiems. ( Račiūnaitė R., 2004).

(Garnevičiūtė R., 2010, p. 23) teigia tai, kad mirusiems suteikiamas tam tikras grožis, yra natūralu visoms visuomenėms ir visada. Jos pastebėjimai, kad visuomenė visada stengėsi pergalėti natūralios mirties, irimo socialinį bjaurumą, kad išvengtų nemalonaus kūno matymo, kuris neteko visų savo ženklų ir pats nustojo būti ženklu, kartu visiems dalyvaujantiems primindamas jų pačių simbolinį irimą. Šiais laikais dar nesistengiama mirusiųjų padaryti panašių į gyvuosius, mirusiems nėra daromas koks nors ypatingas tualetas, ar uždedami akiniai, minimalius pagražinimus atlieka morgo sanitaras. Šiandieną įmonė gali pasiūlyti klientui naują kūno paruošimo – balzamavimo paslaugą. Lietuvoje tanatopraktika yra nauja profesija. Tai žmogaus palaikų specialus paruošimas, audinių cheminis fiksavimas ir konservavimas, ir visa tai atlieka turintis patirties įmonėje dirbanti sanitaras.

Šarvojimas. Dabartiniu laiku vis rečiau žmonės šarvoja mirusiuosius namuose, nors atokiuose kaimuose ši tradicija išlieka gyva ir nepakitusi, tačiau tokiuose kaimuose, miesteliuose, kurie yra visai greta didmiesčių, dažnai pasinaudojama mieste specialiai įrengtomis šarvojimo salėmis. Juo labiau, jei vaikai išsikėlę iš kaimų gyventi į miestus, o karšinamuosius senelius, tėvelius pasiima pas save, tai ir laidotuvės suruošiamos ne kaimo sodyboje, bet miesto šarvojimo salėse. Tokiu atveju tik kūnas palaidoti vežamas į gimtąją žemę. Jaunesnieji gyventojai mielai naudojasi šiuolaikiniais patogumais, kad kuo mažiau būtų rūpesčių ir vargo su mirusiojo palaidojimu, nes tai gali padaryti specializuoti paslaugų centrai. Senieji gyventojai mieliau laikosi senesniųjų tradicijų ir mirusįjį šarvoja savo namuose. (Kašinskas V., 1997).

Garnevičiūtė sako, kad kaimo vietovėse mirusieji dar yra šarvojami savo namų patalpose, bendruomenės namuose įsikūrusiuose sovietmečio kultūros namų pastatuose, naudojasi šarvojimo salėmis, įrengtomis bažnyčių rūsiuose (Garnevičiūtė R. 2010, p. 20). Tačiau ji teigia, kad XX – XI a. sandūroje didžioji dalis mirusiųjų jau yra šarvojami moderniose miesto šarvojimo salėse. Žiūrėti 2 priedas.

Šarvojimo patalpa. Seniau kaimo sodybų trobesiai nebuvo pritaikyti tokiems atvejams: namo išplanavimas perdėm sudėtingas, siauros laiptinės, daug bereikalingų posūkių. Tai visų pirma apsunkino karsto išnešimą, todėl neretai pasitaikė tokių situacijų, kai mirusysis karste, pasibaigus šermenims, iškeliamas per langą. Iš šarvojimo kambario išnešami visi baldai ir pastatoma šarvojimo lenta. Tai specialiai paruoštas lentų skydas, kuris pastatomas ant stovų – sukryžiuotų atramų, vadinamų „ožiais”. Šarvojimo lenta statoma kambario viduryje, dažniausiai galvūgaliu prie galinės nuo įėjimo sienos arba dešiniajame kambario kampe. Iš principo, tokia lenta yra sukalama vienkartiniam naudojimui, tačiau pasitaiko atvejų, kai kaimo aktyviausias parapijietis šiam reikalui turi paruoštus šarvojimo reikmenis, tame tarpe ir šarvojimo lentą, kurie prireikus panaudojami mirties atveju, o kiekvienas kaimo gyventojas žinąs, kur kreiptis ištikus šeimoje mirčiai. Šarvojimo lenta apdengiama austiniais užtiesalais, balta drobule. Tuomet dedamas karstas su mirusiuoju. Iš šonų prie karsto pastatomos keturios ar šešios žvakidės su degančiomis žvakėmis. Galvūgalyje ant sienos pakabinama austinė ornamentinė kapa (užtiesalas). Ant jos pakabinamas kryžius ir jo šonuose šventieji paveikslai. Kartais kryžius buvo statomas karsto galvūgalyje ant tam specialiai paruošto paaukštinimo, greta – dvi žvakės (Kašinskas V., 1997).

XX a. 8 – ajame dešimtmetyje didžioji dalis mirusiujų jau yra šarvojami miesto šarvojimo salėse. Šarvojimo vietos salėse įrengiamos prie galinės sienos salės viduryje išilgai jos taip, kad galima būtu apeiti iš trijų pusių. Mirusysis guldomas galva į galinę salės sieną kojomis į duris ir išlydimas iš salės taip pat – kojomis į priekį. Toks ša.rvojimo būdas yra tradicinis Lietuvoje (Garnevičiūtė R., 2010).

Šarvojimo salės galinė siena puošiama stilizuotu kryžiumi kartais ir be kančios. Užsakovo pageidavimu salėje yra naudojamos papildomos dekoratyvinės žvakės bei kitos interjero detalės. Kai kuriose salėse yra drapiruojama pakyla, ant kurios statomas karstas. Įvarių atspalvių audinio dekoravimas atliekamas hole kur statomas portretas taip pat yra derinamas prie velionio įkapių. Tai suteikia salei jaukumo, vientisumo ir estetinį prabangos jausmą. Žiūrėti 2 priedas.

Įkapės. Įkapės – tai mirusiojo rūbai, kuriais velionis aprengiamas prieš paguldant į karstą. Senoliai dažnai tokius rūbus laiko paruoštus dar prieš mirtį, pasirūpina savo mirties atveju, kad laikui atėjus, namiškiai jau turėtų išspręstą bent vieną problemą – kaip aprengti mirusįjį.

XX a. pab. – XI a. pr. beveik visoje Lietuvoje tiek vyrus, tiek moteris laidodavo be batų, tik su kojinėmis, nes tikėjo, kad kitame gyvenime su batais bus per sunku vaikščioti. Vyresnio amžiaus moterys aprengiamos tamsiomis įkapėmis, galva aprišama balta skarele arba šaliu. Jaunos merginos, mergaitės – šviesių spalvų įkapėmis; kūdikiai – krikšto rūbeliais; vyrai – tamsiais kostiumais. Rengėjos moterims iššukuodavo galvą, supindavo kasas, ,,sutaisydavo’’ plaukus (Račiūnaitė R., 2004).

XX a. antroje pusėje ėmė plisti nuomonė, kad mirusiuosius rengti juodos spalvos įkapėmis nėra gerai. Pastaruoju metu yra atsiradę naujovių. Šiais laikais mirusiems dažniausiai perkami nauji drabužiai, jų ,,mada“ irgi keičiasi. Artimieji dažnai nedrįsta rengti savo mirusiujųjų pasiruoštomis įkapėmis, kaip ,,išėjusioms iš mados“ t.y. skirtingomis nei tuo metu naudojamos (Merkienės I.R., 2007).

Pastaruoju metu yra atsiradę naujovių ypač puošnių vienetinių įkapių bei aksesuarų. Pristatytoje netradicinėje parodoje Bistrampolio dvare ,,Vėlinių vakaras“ – papročiai ir tradicijos buvo galima stebėti dizainerio sukurtų (moterims ir panelėms) suknelių kolekciją, kuri sukėlė ,,būsimų klienčių“ susidomėjimą, beveik visos suknelės per metus buvo parduotos. Yra manoma, kad vyrų įkapių jokios tendencijos neveikia: juodas kostiumas, tokie pat batai ir šviesūs marškiniai. Tačiau pastebima, kad yra skirtingų poreikių žmonės, kurie yra asmenybės, o ne „pilka masė“. Ši žmonių kategorija sieka išskirtinumo, prabangos bei pompastikos. Žiūrėti 2 priedas.

Papildomų įkapių dėjimas į karstą. Darbo įrankiai: aštrūs, smailūs, tokie kaip ietys, kirviai, peiliai, ylos, adatos, žirklės. Įvairūs daiktai: monetos, apsirengimas, papuošalai ir kt. buvo dedami į karstą arba kapą su ta mintim, kad turėjo apsaugoti mirusijį nuo piktųjų dvasių (Michelberto M., 1985). Krikščionys monetą į kapą dėjo kaip užmokestį Šv. Petrui, saugojusiam rojaus vartus. Krikščionybei pakeitus pagonybę, paprotys dėti į kapą monetas išliko, tik kiek pakeitė prasmę. Mirusiems katalikams į rankas būvo įdedamas rožinis, jei jis priklausė rožinio brolijai, dabartiniu metu rožinis nežymi priklausimo šiai brolijai, bet greičiausiai naudojamas kaip kataliko ženklas. Į rankas dedamas ir kunigo po kalėdojimo duotas paveikslėlis – liudijimas, kad yra sumokėti privalomi mokesčiai bažnyčiai. Taigi mirusiojo rankose būdavo dokumentas, kad mirusysis vienais ar kitais būdais yra atlikęs kataliko priedermes bažnyčioje ir yra nusipelnęs įeiti pro dangaus vartus, arba, laikydamas šventojo globėjo paveikslėlį, apeliuodavo į jo nuopelnus. Kai kurie Lietuvos parapijų kunigai, aprūpinę ligonius sakramentais, palieka tą liudijantį paveikslėlį, kuris paprastai ir įdedamas ligoniui mirus į rankas.

Yra išlikęs palaikomas paprotys mirusiems į rankas įdėti nosinę, nors nosinės reikšmė jau yra pamiršta (Garnevičiūtė R., 2010).

Dundulienė teigia, kad tai yra iš senovės atėjęs paprotys: nosinė būdavo įduodama mirusiajam įdėjus jį į karstą prakaitui arba ašaroms nusišluostyti (Dundulienė P., 1990, p. 74).

Rožinis, religiniai paveikslėliai dažniausiai yra perkami laidojimo reikmenų parduotuvėse, kur jie vadinam.i, laidojimo atributika. Pastaruoju metu galima įsigyti ir naujo tipo paveikslėlių su iliustracija iš abiejų pusių. Tokių nesant, perkami du, jie sudedami baltomis pusėmis (Liturginis maldynas, 2007).

Šiais laikais mirusiąjam yra įdedama pinigų ir kartais jų nauja forma – banko kortelė. Kartais įdedama daiktų pagal mirusiujų pomėgius: jaunuoliui – krepšinio kamuolį; vaikui – žaislų; rūkaliui- cigarečių; mėgstančiam išgerti – gėrimų; motociklininkui – šalmą; muzikantui – instrumentas; atsisveikinimo laišką; nuotraukas; maldaknygęs; religinius paveikslus; rožinį; akinius; šukas; lazda; protezus. Žiūrėti 2 priedas.

Šermenys (būdynė, pagrabas). Pasak A. Vyšniauskaitės, Lietuvoje pašarvotas mirusysis paprastai ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo laikomas namuose (Korzonaitė E., 2007, p. 404). Dažniausiai tris paras artimiausieji žmonės nepalieka mirusiojo, pakaitomis budi prie jo, meldžiasi, prižiūri degančias žvakes dieną ir naktį. Šis laikotarpis buvo pats turtingiausias savo tradicijomis, nes budėjimas prie mirusiojo – tai liaudies pamaldumo išraiška sąryšyje su pomirtiniu gyvenimu, jame buvo gausu įvairių maldos praktikų, giesmių, giedojimo būdų, specifinio bendravimo su mirusiojo artimaisiais. Jau pirmąjį vakarą į šermenis ima rinktis kaimynai, vėliau suvažiuoja giminės ir draugai. Susirenka ir svarbiausias šermenų akcentas – giedotojai (Kašinskas V., 1997). Keičiantis požiūriui ir budėjimo laikas prie mirusiojo turi ženklių pasikeitimų. Velionį laidotį trečią dieną po mirties jau tampa atgyvena. Keičiantis tradicijoms ir pragyvenimo lygiui vis dažniau renkamasi vienos paros šarvojimas. Konservatyvias lietuviškas laidotuvių tradicijas keičia sunkmetis ir po pasaulį pasižvalgiusiujų tautiečių įgyta patirtis. Brangindami darbą ir nedrįsdami iš jo atsiprašyti ar taupydami kelionėms išleidžiamus pinigus, palydėti velionio vis dažniau nebeatvyksta kituose miestuose gyvenantys giminaičiai. O į salę artimieji atvyksta tik tada, kada yra konkrečiai sutartas laikas su ritualinių paslaugų įmone. Velionis pašarvojamas, toliau visais laidojimo reikalais rūpinasi organizatorius: salėje palaikoma tvarka, merkiamos gėlės, dedami vainikai, keičiamos žvakės, leidžiama gedulinga muzika, vykdoma kontrolė, atsiskaitoma už paslaugas, planuojamos laidotuvės, bendraujama su artimaisiais ir kt. Lankymo ir budėjimo valandos taipogi yra derinamos vartotojų ir vykdytojų susitarimu. Dažniausiai laikomasi įstaigos darbo valandų grafiko nuo 8 iki 22val. Artimieji, norintieji pasilikti nakčiai prie velionio, turi iš anksto informuoti laidotuvių organizatorių arba budinčiąją, kuri supažindina su įmonės įstatais bei palaikoma tvarka.

Apraudojimas, giedotojai ir giesmės. Nuo seno Lietuvoje tebevyravo nuomonė, jog prie mirusiojo vien giesmių neužtenka, nes tiktai žodžiais apverkus velionį, jis yra tinkamai palaidojamas. Manyta, kad raudotojai atliko paslaugą mirusiojo vėlei: raudomis jai padėdavo palikti gyvujų pasaulį. Moterys raudodavo nustatytais šermenų ir laidotuvių apeigų momentais: mirusįjį prausiant, aprengiant, į karstą dedant, kapinėse karstą į duobę leidžiant. Verta išskirti ir paminėti samdytų raudotojų atliekamą svarbią funkciją. Kritiškais gyvenimo momentais stresinėje būsenoje esantis žmogus pats negalėjo išsiverkti. Jam buvo reikalinga kitų žmonių pagalba. Samdytos raudotojos ir buvo tos pagalbininkės, kurios atstovavo mirusiojo artimiesiems ir raudojo už gedinčius, pravirkdydavo aplinkinius atlikdamos tuo pačiu ir psichoterapinę funkciją velionio artimiesiems. Įsigalėjus krikščioniškai pasaulėžiūrai, raudų funkciją tarsi perėmė giesmės (nors ilgą laiką tradicijos gyvavo greta). Krikščioniškoje tradicijoje pagrindiniu laidojimo apeigų atlikėju tapo kunigas, o jo pagalbininkais – profesionalūs giesmininkai. Moterų vaidmuo giedojimo tradicijoje žymiai blankesnis nei vyrų. XIX – XX a. vid. ,,giedoriai“ į šermenis eidavo nekviesti. Jiems atsidėkodavo tik vaišėmis. Beveik visoje Lietuvoje būta ir nuolatinių giesmininkų, kuriuos pasikviesdavo .mirusiojo šeima. Panevėžio rajone buvo specialūs ,,giedriai“ vyrai, kurie į šermenis kviečiami (moterys ateidavo nekviestos). (Račiūnaitė R., 2004). Šiuo nagrinėjamu laikotarpiu paklausa giedotojų yra išlikusi, tik gerokai pakeitė atliekamas funkcijas: muzikinis fonas perteikiamas su elektriniu instrumentu (vargonais), giesmes gieda – specialistai (vyrai ir moterys) turintys muzikinį išsilavinimą (yra nemaža konkurencija ir užsakovas turi galimybę rinktis iš laidotuvių organizatoriaus siūlomos paslaugų įvairovės). Giedamas rožančius dalimis, tradiciškos religinės giesmės su vargonų muzika, moderniškai atliekamos giesmės profesionalių solistų, norint galima rinktis muziką be giesmių, tik smuiko, alto, ir kito instrumento atliekamus kūrinius. Įkainiai valandinai, užsakymai atliekami pagal užsakovo pageidavimus. Yra pastebėta, kad klientai renkasi pigesnį variantą: vienadienį giedojimą su vargonų muzika. Tai yra valanda prieš karsto išnešimą ir iki kol kapinėse vyksta laidojimo ceremonija. Kiti populiarų giedojimą, ypač mieste, pakeičia klasikinės muzikos įrašais.

Gėlės ir vainikai. Senais laikais, eidamos į šermenis, moterys nešdavosi gėlių, tik jų paskirtis būdavo kita – ne mirusiajam, o sau pauostyti – tai buvo priemonė apsisaugoti nuo nemalonaus kvapo (Vyšniauskaitė A., 1995).

Kaip ir daugelyje žmogaus gyvenimo sričių, taip ir laidotuvių struktūroje yra sureikšminama skaičių ir augmenijos simbolika. Gėlių skaičius turį būti porinis, o laidotuvių gėlių rūšys – kalijos, lelijos, chrizantemos, gvazdikai. Vainikai pinami iš eglišakių, nors yra žinoma vainikų, kurie buvo daromi iš metalo, gėlės taip pat metalinės arba plasmasinės Prie vainiko dažniausiai tvirtinama juosta, kurioje įrašoma gedinčiųjų vardai ir kreipimasis į mirusįjį ( Kašinskas V., 1997).

J.Burkus savo knygoje išreiškia nuogąstavimą ir teigia, kad tikintieji, tikį pomirtiniu gyvenimu ir mirusiesiems pagalbos reikalingumu, turi vengti grynai pasaulietiškų dalykų, kadangi dauguma jų nesiderina su Katalikų Bažnyčios tradicija, kaip pavyzdžiui, gėlių puokštės ir vainikai, kuriais apkraunamas karstas (Burkus J., 1993). Laidotuvėms ji leidžia naudoti liturginius drabužius, kryžių, švęstą vandenį, žvakes ir smilkalus, o gėlės esą grynai pasaulietiški mirtingo gyvenimo simboliai, kurie prieštarauja tikėjimui sielos nemirtingumu, o neretai ir trukdo katalikų liturginėms apeigoms. Išlaidos gėlėms verčiau būtų panaudojamos išmaldoms, Šv. Mišioms ir kitiems religiniams tikslams, kuriais būtų suteikta pagalba mirusiajam. Nereikia pamiršti, kad dauguma papročių krikščionybė perėmė iš vietos tradicijų (kad ir pagoniškų), savaip interpretuodama jų reikšmę, suteikdama krikščionišką prasmę. XX – XI a. sandūroje į laidotuves nešamos jau tik atvežtinės gėlės (Motuzas A., 2004).

Tradicines austas linines ir šilkines juodos, žalios, violetinės ir netgi raudonos spalvos juostas pakeitė drėgmei atsparios sintetinės, ant kurių vis rečiau yra rašomi užrašai. Vienetiniai gaminiai didelės paklausos neturi, nors tikrai yra galimybė kažką ypatingo pasiūlyti, pvz. žuvus jaunuoliui buvo pagamintas vainikas – simbolizuojantis motociklą. Yra visos sąlygos netradiciniam produktui atlikti: paruošti – suvirinti karkasą pagal pageidaujamą formą bei papuošti ir pristatyti į užsakovo nurodytą vietą. Yra pinamos ir vainikų giriliandos iš eglišakių, ąžuolo lapų ir kitos žalumos. Dažniausiai į šarvojimo sales yra pageidaujama atlikti puokščių kompoziciją, kurią sudaro pagrindinė centrinė ir šalia karsto pastatomos nedidelės puokštelės. Pastaruoju metu laidotuvėse vis mažėja atnešamų gėlių, vainikų, puokščių, dažniau atnešama pinigų, nes atsižvelgiama į pasunkėjusias materialines sąlygas. Kai kuriose šarvojimo salėse yra dėžutės, ant kurių parašyta ,,Aukos“. Į šią dėžutę dedami pinigai, kuriuos, paprastai įdėję į voką, artimiesiems paduoda atėjusieji. Piniginės aukos yra skiriamos laidotuvių išlaidoms arba paminklo statybai. Žiūrėti 2 priedas.

Mirusiojo išnešimas, išlydėjimas. Mirusioj.o išlydėjimas iš namų – tai paskutinė kelionė į naują ir dabar jam jau priklausantį pasaulį (J.Balys ., 1981).

Praėjus budėjimo prie mirusiojo laikui, dažniausiai trečiąją dieną, ruošiamas išnešti karstas. Atėjus mirusiojo išlydėjimo akimirkai, į mirusiojo namus susirenka visi laidotuvių dalyviai. Artimieji, apsupę karstą, rauda ir atsisveikina su mirusiuoju. Prieš išlydint mirusįjį iš namų, kunigas meldžiasi. Nepriklausomai nuo laidojimo būdo, ar mirusįjį tenka lydėti į bažnyčią, kur bus aukojamos laidotuvių Šv. Mišios, ar kunigo atliktos išlydėjimo apeigos mirusiojo pašarvojimo vietoje, ruošiamasi karstą išnešti ta pačia tvarka. Karsto išnešimui būna pasirengę atliekantys šią paslaugą keturi ar šeši vyrai. Karsto nešėjams per petį, ant kurio bus nešamas karstas, užrišamos ornamentinės juostos arba lininiai rankšluosčiai kurie liekas dovanų. Jei atstumas iki bažnyčios ar kapinių yra nedidelis, tai laidotuvių dalyviai lauke rikiuojasi procesijos būdu: priekyje nešantieji kryžių, portretą ir vėliavas, toliau vaikai, jaunimas, suaugusieji su puokštėmis bei vainikais, karstas, paskui karstą – mirusiojo artimieji. Priešingu atveju, kai laukia tolima kelionė, karstas nešamas į specialiai jo pervežimui paruoštą transporto priemonę. Seniau tam pasitarnaudavo arkliais pakinkyti vežimai, vėliau sunkvežimiai, kurių bortai būdavę išpuošiami austiniais užtiesalais ir berželiais arba eglutėmis, priklausomai nuo metų laiko. Šiandien jau nebe naujiena specialus transportas, kuris dėl patogumo pervežant karstą pranoksta seniau naudotas transporto priemones ( Kašinskas V., 1997).

Šiuo laikotarpiu yra įvykusių pokyčių: velionio į bažnyčia nebeveža , ryte visi artimieji ir giminė atlieka pareigą, dalyvauja šv.mišiose. Sugrižę į ritualinių paslaugų firmos šarvojimo salę, laukia atvykstančio kunigo, kurį sutartu laiku vienas iš artimujų pristato ir atgal po apeigų parvežą į bažnyčią. Laidotuvių organizatorius pasitinka ir palydi kunigą į salę, taip pradedamas oficialus atsisveikinimas tariant žodžius artimiesiems. Po kunigo maldos ir apeigų visą laidojimo procesą tesią organizatorius. Prie viso užsakymo vykdymo jungiasi ritualinių paslaugų įmonės darbuotojai, karsto nešėjai, apsirengę specialia apranga. Jie paima gėles ir perduoda laidotuvių dalyviams, užgesina žvakes, prieš uždarant karstą atriša rankas, kojas, dengia, užsuka arba užspaudžia karso dangtį. Karstas išnešamas ir pastatomas į transportą kuriuo vežamas velionis į kapus.

Mirusiojo palaidojimo apeiga prie kapo. Dažnas žmogus palaidojimo vieta senais laikais pasirūpindavo dar prieš mirtį. Kai kas iš anksto net paminklą yra pasistatęs su iškalta gimimo data, pavarde, tik be mirties laiko. Šiai dienai artimieji, mirus jų šeimos nariui, kreipiasi į kapų administratorių kuris išduoda raštišką leidimą leidžianti laidotis į savo jau esamą šeimos kapavietę, o neturintiems išskirią naują žemės plotą 2.5m./3m. Pažymą pristačius į ritualinių paslaugų įmonę orgnizatorius įregistruoja ir atžymi gautą leidimą. Tada skiriami darbuotojai – duobkasiai. Iškasta duobė išpuošiama: jos šonai prismaigstomi eglišakių ir gėlių , dugnas dažnai irgi išklojamas eglės šakelėmis. Priekyje padaroma niša, kur įstatomas kryželis ir deganti žvakė. Karstas pastatomas prie kapo ant juostų paruoštų įleidimui, nešantysis kryžių atsistoja galvūgalyje, visa bendruomenė dalyvaujanti laidotuvėse susispiečia aplink palaidojimo vietą. Tai kulminacinis momentas, kuris savo prasme lygus paskutinio užtarimo ir atsisveikinimo apeigai ( Kašinskas V., 1997). Pastačius karstą, mirusiojo artimieji, susirinkę laidotuvių dalyviai ar laidotuvių organizatorius gali tarti atsisveikinimo žodį, sielovadiniu atžvilgiu naudinga, kad po pasisakymų ir kunigas tartų trumpą žodį; šventinama kapavietė, jei ji lig tol nebuvo pašventinta: recituojama pašventinimo malda, po kurios pašlakstoma kapavietė, prieš nuleidžiant karstą į kapo duobę, kartais karstas uždengiamas specialiai tam tikslui namuose išausta kapa. Tai, labai sen.a tradicija, retas šiandienos nekrokulto elementas. Tačiau yra pastebėta, kad ši tradicija bandyta atnaujinti, gal kiek ir neatitinkant tiesioginės prasmės, bet kažkas panašaus tai buvo ekspermentuojama Panevėžio mieste. Kada karstas įleidžiamas į duobę ir užlaidojamas prieš gėlių sudėjimą kapo kauburys yra apdengiamas: tai yra išdrapiruojamas šilko arba kitos rūšies audeklu, dedama žvakė – aukuras ir tik tada statomos gėlių puokštės ir aplink ratu apjuosiama vainikų gausa. Dar yra viena sena magiška apeiga, turėjusi tikslą išvyti mirusiojo vėlę iš gyvųjų – tai karstą įleidžiant į duobę triskart sauja užberiama žemių ir tariami tam tinkami žodžiai, ši tradicija nepakitusi išliko iki šių dienų. Kunigui atlikus visas religines apeigas, karstas užkasamas. Kryžius, kurį nešė procesijos priekyje, įstatomas prie kapo. Supilamas kapo kauburėlis, kuriame kastuvo kotu įspaudžiama kryžius. Visos nesudegusios žvakės, kurios buvo deginamos prie karsto šermenų metu, surenkamos ir atvežamos į kapines, kur vėl uždegamos ant kapo kauburėlio (išvežant mirusį iš namų būtina surinkti ir vežti į kapines visas gėles ir žvakes – nieko namuose negalima palikti). Baigiantis laidotuvių apeigoms prie kapo duobės, laidotuvių organizatorius arba vienas iš artimųjų padėkoja susirinkusiems laidotuvių dalyviams ir juos pakviečia gedulingiems pietums (Vyšniauskaitė A., 1961). Žiūrėti 2 priedas.

Gedulingi pietūs. Prūsijos lietuviai XIXa.antroje pusėje po laidotuvių keldavo ilgas ir triukšmingas vaišes, kurių metu grodavo muzika ir buvo šokama. Tikėta, kad tą vakarą palaidotojo vėlė grįžtanti pasižiūrėti į savo buvusius namus ir ypač į žmones, kurie ją nešė į kapus. Gedulingi pietūs, ,,želabni pietūs“ tai po laidotuviu ne tik keliamos vaišės, bet ir kalbamos maldos bei giedamos giesmės už mirusįjį. Anksčiau jie vykdavo mirusiojo namuose. Šiandienos tradicijoje tame yra išryškėjęs ir neigiamas atspalvis, kuris vargiai suderinamas su krikščioniškuoju gyvenimu, – išgertuvės. Keičiantis tradicijai maisto ir gėrimų vartojimas laidotuvėse per paskutinius keturius šimtus metų iš apeiginio reiškinio kaip teigiama yra virtes tik buitiniu (Milius V., 1976). Šiais laikais po laidotuvių beveik visada yra pietaujama tam skirtuose viešo maitinimo įstaigose: valgykloje, kavinėje, restorane. Paprotys rengti gedulingus pietus pamažu nyksta, ypač mieste, maždaug pusė laidotuvių užbaigiamos kapinėse, kur, sutvarkius kapą, laidotuvių organizatorius ar kas nors iš artimujų garsiai padėkoja visiems, palydėjusiems mirusįjį į amžinojo poilsio vietą. Jei yra kviečiama pietų, nurodoma, kur jie vyks. Nors kalboje yra kviečiami visi dalyvavusieji laidotuvėse, bet gedulingų pietų vyksta tik asmeniškai pakviestieji. Atvykę pietauti, laidotuvių dalyviai susitvarko, nusiplauna rankas, tačiau tai daroma dėl higienos, o ne kaip ritualinis veiksmas. Giesmininkai gedulingų pietų kviečiami retai, jie nebekviečiami todėl, kad prieš gedulingus pietus nebegiedodavo, o tik sukalbėdavo maldas. Pastebėta, kad yra paklausa ir užsakovai vis dažniau renkasi smuiko muziką įžangai prieš sėdant prie stalo, kadangi pastaruoju metu yra meldžiamasi vis trumpiau, tad visi sustoję prie stalo santūriai pagerbiama mirusįjį tylos minute (Garnevičiūtė R., 2010).

Kremacija. Baltai žmogų laidojo trim būdais: keldami į medį, laidodami žemėje ir degindami. Pagrindiniai laidojimo būdai vis dėlto buvo inhumacija ir kremacija. Palaikų užkasimas žemėje nuolat kaitaliojosi su palaikų deginimu, jų buvo kelios bangos. Šventasis sostas buvo uždraudęs kremaciją, motyvuodamas tuo, jog tai yra nekrikčioniška. Nepaisant ankstesnių draudimų, Šventasis sostas vis tik oficialiai pripažino šį laidojimo būdą. Šiandien visos krikščioniškos konfesijos leidžia kremaciją, nors kremuoti dar draudžia stačiatikiai, taip pat ─ žydai ir musulmonai. Visos kitos pagrindinės religijos leidžia savo tikintiesiems rinktis būti kremuotiems ar ne. Tik, pagal katalikų bažnyčios nuostatus, pelenai neturi būti išbarstyti ant vandens pavirš.iaus. Jiems turi būti rodoma pagarba. Bažnyčia pritaria urnų laidojimui žemėje arba kolumbariumuose.

2008 m. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, krematoriumo statybai Lietuvoje pritarė apie 83% gyventojų. Paklausa šiai paslaugai kasmet vis didėjo, nes kremacija yra patogesnis ir taupesnis laidojimo būdas. Žemės kapinėms turime ne tiek jau daug, o urnos užima mažiau vietos. Lietuvoje palaikų kremavimas nebėra naujiena, šią paslaugą pasirinkę mirusiujų artimieji vis dar nesiryžta keisti laidotuvių tradicijų, trūksta racionalaus mąstymo ir žvilgsnio į priekį. Nėra susiformavusi laidojimo kultūra. Jei mirusįjį kremuoja, kam kviesti žmones kelis kartus atsisveikinti? Kitose šalyse artimieji apie ceremoniją praneša iš anksto. Atsisveikinti ateinama jau stovint urnai arba prieš vežant kremuoti palaikus. Kremavimas šiuo metu Lietuvoje tampa vis populiaresnis, nors vyresnės kartos žmonės ne visuomet priima tokį kūno paruošimo laidojimui būdą.

3. TYRIMAS: TRADICINIŲ IR MODERNIŲ LAIDOJIMO PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO SĄLYGOS UAB GRAUDUVA

Tyrimo tikslas: atskleisti tradicinių ir modernių laidojimo paslaugų organizavimo sąlygas įmonėje UAB Grauduva.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išaiškinti, kokius tradicinius laidojimo apeigų elementus savo veikloje naudoja UAB Grauduva darbuotojai.

2. Nustatyti, kokie veiksniai sąlygoja laidojimo paslaugų kaitą UAB Grauduva.

Tyrimo metodai ir organizavimas

Buvo atlikta mokslinė literatūros analizė. Remiantis teorinėmis žiniomis ir ilgamete profesine patirtimi buvo sudaryta anketa UAB „Grauduva“ darbuotojams, norint sužinoti jų nuomonę apie laidojimo tradicijas.

Tyrimo anketos klausimyną sudarė 13 klausimų, iš jų trys skirti duomenims apie respondentus surinkti. Klausimyną sudaro klausimai meniu (pusiau uždari). Šiais buvo siekiama, kad respondentai išsakytų ir savo nuomonę kiekvienu tyrimo klausimu. Prieš anketavimą respondentams buvo atskleistas apklausos tikslas, pabrėžta respondento dalyvavimo apklausoje svarba ir reikšmingumas. Anketa anoniminė, respondentai buvo geranoriškai nusiteikę, noriai pildė anketas, rodė susidomėjimą. (Anketos formos pavyzdys pateikiamas 3 priede).

Tyrimas buvo atliekamas Panevėžio įmonėje UAB ,,Grauduva”. Nuo 2012 m. vasario 21- kovo 21d. ir iki 2012 m. balandžio 12. anketiniai duomenys sisteminami, daroma rezultatų analizė.

Buvo apklausti 56 įmonės darbuotojai. 54% respondentų buvo moterys, 46% ─ vyrų. Dvi anketos negrįžo, 4 buvo užpildytos netinkamai. Tyrimo duomenų apdorojimui buvo pasirinktos Microsoft Excel ir Microsoft Word kompiuterinės programos.

Pirmiausiai buvo siekiama išsiaiškinti, kokie motyvai ar veiksniai respondentus paskatino rinktis darbą ritualinių paslaugų įmonėje?

Respondentų atsakymų duomenys pavaizduoti 1 paveiksle.

1 pav. Priežastys, lėmusios respondentų įsidarbinimą UAB Grauduva

Remiantis apklausos duomenimis teigiama, kad 36% respondentų laidojimo paslaugų įmonėje įsidarbino todėl, kad tuomet, kai jie ieškojo darbo, šioje įmonėje buvo laisva darbo vieta. 18% respondentų pažymėjo, kad norėję save išmėginti dar nežinomoje veiklos srityje. 16% respondentų save vertino, kaip turinčius patirties šioje veiklos srityje. 14% respondentų mano, kad jiems patinka ši veikla, nes taip gali atskleisti humanistines savybes: išreikšti save, būti naudingu įmonei ir klientui. 9% respondentų į laidojimo ritualinių paslaugų įmonę atėjo pagal paskyrimą, kitiems buvo pasiūlyta darbo vieta, nes gavo tinkamas rekomendacijas. Tik 7% respondentų tvirtino, kad jiems patinka jų atliekamų paslaugų sakralumas. Atsižvelgiant į apklausos rezultatus galima teigti, kad didžioji dauguma įmonės darbuotojų mėgsta atliekamą darbą, tik priežastis įvardina skirtingas: vieni nori save išbandyti nekasdienėje veiklos srityje, kiti atskleisti humanistines savybes, padėti artimui, trečius žavi veiklos sakralinis aspektas.

Tyrime siekta sužinoti respondentų nuomonę, ar ritualinių paslaugų srityje turėtų dominuoti sakralinis pas.laugų aspektas. Respondentų nuomonė pateikta 2 paveiksle.

2 pav. Sakralumo poreikis laidojimo paslaugų srityje

2 paveiksle matyti respondentų nuomonių skirtumai. 43% respondentų pasisako, kad sakralumas nebūtinai turi dominuoti. 39% atsakė, kad sakralumas yra būtinas. 14% respondentų neturi apie tai aiškios nuomonės. Likusi respondentų dalis 4% sako, kad sakralumas paslaugų srityje nereikalingas. Atsakymo r

. . .

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. DUNDULIENĖ, Pranė.Lietuvių etnologija. Vilnius, 1991. 370 p. ISBN 5- 420 – 01061 – 5.

2. GARNEVIČ IŪTĖ, Rimutė; BRILIUS, Vytautas. Katalikiškų laidotuvių apeigos Kaune XX – XXI a. sandūra: Krikščioniškoji kultūra ir. religijotyra. Vytauto Didžiojo universitetas. SOTER 2001 m. 33(61) p. 179.

3. HOPENIENĖ, Rimantė. Paslaugų marketingas ir vadyba: vadovėlis. Kaunas, 2004 p. ISBN 9955 – 09 – 579 – 2.

4. KASMAUSKAS,Saulius. Laidojimo apeigų praktika, moralinė jų dimensija bei įtaka visuomenės ir kariškos bendruomenės žmogui: Religijos mokslo žurnalas. SOTER 2002. 8(36) p. 95. ISSN 1392 – 74 – 50.

5. KAŠ INSKA Virginijus. Laidojimo apeigos. Liaudies kultūra. 1997.Nr.5.p.13-18. ISSN 0236 – 0551

6. KAŠINSKAS, Virginijus. Ritualinė simbolių struktūra XX a. Lietuvių nekrokuoto tradicijoje: laidojimo apeigos. Liaudies kultūra.nr. 1997.m. p. 24.

7. KLIMKA, Libertas.Lietuviškųkų švenčių rate.2009. ISBN 978 – 9986 – 34 – 211 – 3.

8. KORZONAITĖ, Edita.Rytų Europos kultūra migracijos kontekste:Tarpdalykiniai tyrimai.,, Versus aurens‘‘ leidykla. 2007.p. 399 – 421. ISBN 978 – 9955 – 34 – 068 – 3.

9. KUDIRKA, Juozas.Vėlinės. Vilnius. 1991. 8 p. ISBN 5- 420 – 01061 – 5.

10. KUDIRKA, Juozas. Lietuvių liaudies papročiai: mokslinės praktinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1991. 22 p.

11. Liturginis maldynas. Ketvirtas pataisytas leidimas. Vilnius, 1997. p. 458.

12. LENGVINIENĖ, Neringa; VENGRIENĖ, Birutė. Paslaugų teorija ir praktika: vadovėlis. Kaunas, 2005. p. ISBN 9955 – 09 – 924 – 0.

13. MAŽEIKAITĖ, Rita. Paslaugų marketingo pagrindai. Vilnius, 2002. p. ISBN 9986 – 9299 – 6 –

14. MEILIUS, Kazimieras. Tikinčiojo laidotuvės bažnytinėmis apeigomis.SOTER 2005. 9(37) p. 217 – 223. ISBN 1392- 74 – 50.

15. MOTUZAS, Alfonsas. Kryžių kalno maldos ir giesmės: tradicija ir dabartis // „Krikščioniškosios vertybės moderniojoje visuomenėje“. Humanitarinių ir socialinių mokslų žurnalo „Tiltai“ (KU) priedas Nr. 25. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2004, p. 212 – 233. [ISSN 1648–3979].

16. MOTUZAS, Alfonsas. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas, 2004. p. 153 – 156.

17. PAUKŠTYTĖ – ŠAKNIETĖ, Rasa.Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas: Papročiai: monografija. Žiemgalos leidykla. 2007. p. 137. ISSN 1822 – 8534 ISBN 9955 – 434 – 20 – 1.

18. RACĖNAITĖ, Radvilė. Mirtį provokuojantys veiksmai laidotuvių laikotarpiu lietuvių liaudies tradicijoje: mokslo darbai. Liaudies kultūra. SOTER 2006, gegužės. (110) p. 14. ISSN 0236 – 0551.

19. RACIŪNAITĖ , Rasa. Krikščioniškos vertybės lietuvių šeimos papročiuose: Religijos mokslo žurnalas. SOTER 2004. 13(41) p. 209.ISSN 1392 – 74 – 50.

20. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2007. p. 425.

21. VITKIENĖ, Elena. Pasalugų marketingas: trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas. Klaipėda. 2008. p. ISBN 978 – 9955 – 18 – 280 – 1.

22. VYŠNIAUSKAITĖ, Angelė. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius, 1967. 70 p.

23. VYŠNIAUSKAITĖ, Angelė. Lietuvių namai. Vilnius, 2004. ISBN 9986 – 529 – 23 -9.

24. VYŠNIAUSKAITĖ, Angelė; KALNIUS, Petras; PAUKŠTYTĖ – ŠAKNIETĖ Rasa. Lietuvių šeima ir papročiai.Mintis, 2008. p. 86.ISBN 978 – 5 – 417 – 00977 – 8.

25. VENGRIENĖ, Birutė. Paslaugų vadyba: mokomoji knyga. Vilnius, 2006. p. ISBN 9986 – 19 – 854 – 2.

26. VENGRAUSKAS, Vytautas, irk t. Paslaugų verslas integruotoje rinkoje: monografija. Vilnius, 2010. p. ISBN 978 – 9955 – 33 – 574 – 0.

27. TOPOROV, Vladimir. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. 2000, ,, Aidai ‘‘, p . 7. ISBN 9955 – 445 – 05 – 4.

28. GARNEVIČIŪTĖ, Rimutė. Katalikiškų laidotuvių papročių kaita XX – XXI a. sandūroje: Etnologija, mokslo darbas.Žiemgala. 2010, vasario m. p. 20. ISSN 1392 – 3781. [žiūrėta 2012m. balandžio 12 . ] Prieiga per internetą http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/3_garneviciute.pdf>

29. GARNEVIČIŪTĖ, Rimutė.Laidotuvių apeigų pokyčiai XX – XXI a. sandūroje. Vytauto Didžiojo universitetas. p. 254. [žiūrėta 2012m. balandžio 12 . ] Prieiga per inter.vdu.lt/p http://www ublic/var/userfiles/file/Tauta_tradicija_šiolaikiniame_pasaulyje.pdf>

30. SIMANAVIČIŪTĖ, Daiva. Ritualai. Vakar ir visados .

Aš ir psichologija 2010.Nr. 10. p. 22. Santalka [žiūrėta 2012m. balandžio 11 d. ] Prieiga per internetą:< h.ttp://www.atgimimas.lt/Kultura/2010-metai-balandzio/Ritualai.-Vakar-ir-visados>.

31. . ZYKUTĖ, Jolita. Senujų ritualų paslaptys. p. 22 – 24. [žiūrėta 2012m. balandžio 11 d. ] Prieiga per internetą:< http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-09-kaledinis-zurnalo-as-ir-psichologija-numeris/54340>.

32. . ŽIŽLIAUSKAITĖ Lina. Mirties ir laidotuvių kultūra senojoje lietuvių pasaulėžiūroje.[žiūrėta 2012m. balandžio 11 d. ]Prieiga per internetą:< http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/04/04mir.html 2012>..PRIEDAI

1 priedas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ ,,GRAUDUVA‘‘

PATVIRTINTA

2012 – 03 – 05d. direktoriaus įsakymu Nr. 1 – 6

Vadovaujantis Panevėžio miesto valdybos 1994 – 01- 21 d. Protokolu Nr. 136 (Dėl kainodaros reguliavimo) laidotuvių paslaugoms ir prekėms taikomos laisvos rinkos kainos.

RITUALINIŲ PASLAUGŲ KAINORAŠTIS

Galioja nuo 2012 – 03 – 06d.

Eil. Nr. Paslaugų pavadinimas Kaina Lt be PVM

Organizatoriaus paslauga Užsak. 70 – 150 lt.

Kalbos paruošimas ir pasakymas Užsak. 100 lt.

Mirusiojo asmens dokumentų bei piniginių lėšų tvarkymą Užsak. 70 lt.

Šarvojimo salių nuoma Para 250 – 600 lt.

Šarvojimo salių apipavidalinimas, drapiravimas Užsak. 50 – 100 lt.

Mirusiojo paruošimas, aprengimas, sanitarinis tvarkymas Žmog. 140 – 190 lt.

Šaldymo patalpos nuoma Val. 5 lt.

Gedulingos muzikos transliavimas į sales Para 40 lt.

Kapo duobės iškasimas Užsak. 450 lt.

Kapo duobės papuošimas Užsak. 30 – 60 lt.

Karsto nešimas Neš. 20 – 50 lt.

Mirusiojo palaikų vežimas, autokatafalka 160 – 300 lt.

Val. – užsak 160 – 300 lt.

Giedotojai – muzikantai Val. 200 – 300 lt

Smuikas Val. 250 – 450 lt.

Vargonai Val. 200 – 300 lt

Mirusiojo palaikų kremavimas Užsak. 1500 lt.

Karstai Vnt. 450 – 2900 lt.

Rūbai (mot.) Kompl. 140 – 240 lt.

Rūbai (vyr.) Kompl. 220 – 290 lt.

2 priedas

Šarvojimo patalpa

Šarvojimo patalpa

Papildomos įkapės

Papildomų įkapių dėjimas į kapo duobę

.

Šarvojimo patalpų dekoravimas

Įkapės.Panevėžio raj. Bistrampolio dvaras. Dizainerio Žygimanto Grabausko ritualinių rūbų ir aksesuarų sukurtų (moterims ir panelėms) kolekciją

Kapavietės stilistika

Mirusiojo palaidojimo apeiga prie kapo

Netradiciškai pateikiamas seno nekrokuoto elementas – kapo pridengimas drobule

Kapo apipavidalinimas

Gėlių kompozicijos

3 priedas

ANKETA

Gerbiamas Respondente,

Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo kultūros ir muzikos katedros kultūrinės veiklos vadybos studijų programos studentė Sigita Jakubonienė vykdo tyrimą, kurio tikslas ─ ištirti ritualinių paslaugų organizavimą: tradicijas ir jų kaitą UAB GRAUDUVA.

Kokybiškam ir išsamiam tyrimo atlikimui labai svarbi Jūsų nuomonė. Anketa anoniminė, todėl tikimės, kad Jūsų nuoširdūs atsakymai padės gauti teisingus ir objektyvius tyrimo rezultatus.

1. Kodėl rinkotės darbą ritualinių paslaugų įmonėje?

(Jums tinkamą atsakymą pažymėkite „X“)

□ Patinka veikla, kurioje galite atskleisti humanistines Jūsų asmens savybes. 14%

□ Patinka paslaugų sakralinis aspektas. 7%

□ Buvo laisva darbo vieta. 36%

□ Turėjote profesinės patirties šioje veiklos srityje. 16%

□ Norėjote save išmėginti dar nežinomoje veiklos srityje. 18%

□ Kita %

2. Ar manote, kad ritualinių paslaugų sferoje turėtų dominuoti sakralinis paslaugų aspektas?

(Jums tinkamą atsakymą pažymėkite „X“)

□ Taip 39 %

□ Ne 4 %

□ Nežinau 14 %

□ Nebūtinai 43 %

3. Kokius ritualinių paslaugų momentus išskirtumėte kaip esminius, atitinkančius laidojimo tradicijas?

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Mirusiojo prausimas – aprengimas. 9%

□ Įkapių ir kitos ritualinės atributikos parinkimas. 14%

□ Šarvojimo patalpos interjero paruošimas. 12%

□ Mirusiojo šarvojimo procesas. 17%

□ Šermenys (būdinėjimo momentas). 11%

□ Apraudojimas. 2%

□ Mirusiojo išnešimas, išlydėjimas. 17%

□ Mirusiojo palaidojimo apeiga prie kapo. 17%

□ Kita . 1%

4. Kaip manote, ar laidotuvių tradicijai įtaką daro šie veiksniai:

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Kremacija. 20%

□ Emigracija. 10%

□ Bedarbystė. 15%

□ Įvairios laidotuvių mados. 26%

□ Kita . 6%

5. Kokias modernias laidojimo paslaugas siūlo Jūsų įmonė?

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Laidotuvių ceremonialo eigos scenarijaus rašymas. 6%

□ Atsisveikinimo kalbos paruošimas ir pasakymas(salėje, kapinėse). 29%

□ Laidotuvių, organizavimas ir jų pravedimas netradiciniu būdu. 23%

□ Netradicinis metinių . organizavimas ir jų pravedimas. 8%

□ Netradicinis salių interjero apipavidalinimas. 17%

□ Organizuojamos (floristinių gaminių bei kitų ritualinės atributikos) parodos. 1%

□ Organizuojami renginiai Visų šv., dienai, Vėlinių, Motinos ir Tėvo dienos paminėjimui.9%

□ Mirusiojo gyvenimo pristatymas (filmo arba nuotraukų)demonstravimas naudojant mūltimediją. 5%

□ Kita. 2%

6. Kokių paslaugų paketą dažniau renkasi Jūsų įmonės klientai?

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Atitinkančias senąsias tradicijas. 13%

□ Stengiasi senas tradicijas derinti su moderniomis. 34%

□ Pasitiki laidojimo organizatorių kompetencija. 40%

□ Akcentuoja iškilmingumą, prabangą. 10%

□ Kita 3%

7. Kokius pageidavimus dažniausia išreiškia laidojimo paslaugas Jūsų įmonėje užsakantys klientai?

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Pageidaujamas nepriekaištingas estetinis vaizdas ruošiant mirusiojo kūną šarvojimui. 15%

□ Įšankstynis šarvojimo salės paruošimas gėlių bei gaminių pristatymas sutartu laiku. 16%

□ Paslaugų kokybės reikalavimas. 25%

□ Pageidavimas, kad laidotuvių eigos rūpesčiai netrikdytų ir nekeltų įtampos gedėjimo metu. 17%

□ Pageidaujama, kad visais klausimais būtų tariamasi su užsakovu.(24 resp.)23%

□ Kita 3%

8. Ar pritariate teiginiui, kad Jūsų teikiamos paslaugos yra humaniškos?

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Taip 78 %

□ Ne 4%

□ Nežinau . 18%

9. Kokio pobūdžio priekaištų dažniausiai sulaukiate iš įmonės klientų?

(Jums tinkamus atsakymus pažymėkite „X“)

□ Per dideli laidotuvių paketo įkainiai. 38%

□ Per menkas prekių pasiūlos asortimentas. 9%

□ Prabangių, vienetinių prekių stoka. 5%

□ Neįvairūs tradicinis salių papuošimas. 7%

□ Dažniausiai netenkinanti organizatoriaus aptarnavimo specifika. 5%

□ Perdėtas organizatoriaus dėmesingumas klientui. 7%

□ Kolektyvo aptarnavimo etiketas. 14%

□ Dėl įmonės aptarnavimo darbo valandų nuo 19 – 22 val. 11%

□ Kita. 14%

10.Ar manote, kad ritualinės paslaugos išlaiko tradicijos esmę?

(Jums tinkamą atsakymą pažymėkite „X“)

□ Taip 73%

□ Ne 3%

□ Nežinau 24%

11. Darbo stažas ritualinių paslaugų sferoje? (Jums tinkamą atsakymą pažymėkite „X“)

□ 1 – 5 m. 18%

□ 6 – 10 m. 7%

□ 11 – 20 m. 29%

□ 21 – 30 m. 32%

□ 31 – 40 m. 14%

□ 41 – 50 m. ir daugiau 0%

12. Jūsų amžius? (Jums tinkamą atsakymą pažymėkite „X“)

□ 18 – 25 m.11%

□ 26 – 35 m.7%

□ 36 – 45 m.18%

□ 46 – 55 m.32%

□ 56 ir daugiau32%

13. Jūsų lytis? (Jums tinkamą atsakymą pažymėkite „X“)

□ Vyras 46%

□ Moteris 54%

Dėkoju už nuoširdžius atsakymus!

Join the Conversation

×
×