Viešojo administravimo tyrimų metodologija. Pagal 2005-2006 MRU programa

3464 0

1. Apibrėžkite ir paaiškinkite viešojo administravimo tyrimų metodologiją ir jos funkcijas.

Yra keletas metodologijos apibrėžimų, nuo jų priklauso ir tai, kaip yra suvokiamos funkcijos: 1. Metodologija kaip technika. Toks metodologijos supratimas koncentruoja dėmesį į į konkrečias duomenų rinkimo ir analizės metodus.; 2. Metodologija kaip epistemologija (žinojimo teorija). Šiuo atveju klausimai turi mokslo filosofijos pobūdį. Siekiama paaiškinti, kas yra mokslas, koks yra empirikos ir teorijos santykis, kaip galimas mokslinis aiškinimas, kas yra dėsnis, sąvoka ir pan.

Metodologijos tikslas yra ne atmesti samprotavimą kaip nemokslinį, bet parodyti mokslo galimybes beei ribas. Galime išskirti dvi pagr. Metodologijos funkcijas:1. susikalbėjimo, kritikos, plėtros galimybės užtikrinimas. 2. Mokslinio proceso technologizacija.

Viešojo administravimo analizės metodologiją galima suprasti kaip tam tikrą standartų, taisyklių, procedūrų visumą, reikalingą VA žinių kūrimui, VA proceso kritiškam vertinimui.

VA analizę galima suprasti kaip daugelio žingsnių procesą, kuriame reikia išskirti problemą, šios problemos elementus, įvertinti esamas alternatyvas pagal tam tikrus kriterijus, parengti rekomendacijas bei įgyvendinti pasirinktą alternatyvą.

VA analizę galima įvertinti kaip deskriptyvinę (aprašomąją), t.y. besiremiančią tradiciniais mokslais, ieškančią žinių, atsakymų, fiksuojančių ir aprašančių tyyrimų rezultatą ir procesą. VA analizė yra ir turi būti normatyvinė, t.y. kurianti tam tikras normas VA-ime, nes VA analizės tikslas taip pat yra tam tikrų žinių apie VA vertybes, kūrimas ir kritika, prioritetų iškėlimas, gautų rezultatų ir žinių sintezė. VA

A analizę traktuojame kaip tyrimo procesą. Tyrimo metodologiją sudaro:

 Standartai;

 Taisyklės;

 Procedūros.

Standartai ir taisyklės nėra prioritetiniai procedūrų atžvilgiu, jie yra lemiami procedūrų atrankos procesui. Pačios procedūros dažniau apsprendžia VA standartus ir taisykles, rengiant informaciją apie VA problemas, veiksmus VA srityje, ateitį bei išvadas.

2. Apibrėžkite ir paaiškinkite viešojo administravimo funkcijas.

Viešojo administravimo funkcijos: 1) reguliavimas – privataus sektoriaus reguliavimas, kad užtikrinti efektyvų viešųjų gerybių paskirstymą (ką galima ir ko negalima daryti). 2) paskirstymas – siekiama, kad gautos pajamos būtų paskirstytos efektingai. Tikslas – efektyvumas. 3) perskirstymas – per mokesčius valstybė paima dalį gyventojų pajamų ir perskirsto jas kitiems piliečiams. 4) paslaugų tiekimas (pvz. Šilumos tinklai, bibliotekos, ministerijos). Viešasis sektorius teikia viešąsias paslaugas. 5)institucijų kūrimas, įvairių taisyklių nustatymas, kurios nustato institucijų veiklą. Viešasis sektorius turi siekti užtikrinti žmonių gerovę.

Pagal tradicinį modelį viešasis sektorius tarnavo visuomenei peer hierarchinių struktūrų, atliepusių politikų nuostatas, sistemą. Normine reikalų puse rūpinosi politikai, o efektyviai veikianti biurokratija turėjo užtikrinti tikslų įgyvendinimą. Liberalių demokratijų, arba vadinamųjų kapitalistinių demokratinių visuomenių, sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, o privačiajame – rinkos institucijos. Viešojo administravimo mokslas nagrinėja viešųjų institucijų sprendimų darymą ir vykdymą.

3. Apibrėžkite “paradigmos”, “teorijos”, “modelio”, “metodo” sąvokas. Aptarkite paradigmų, teorijų, modelių, metodų viešajame administravime pavyzdžius.

Paradigmos – tam tikrų bazinių teiginių apie pasaulį, jo pa
ažinimo būdus visuma. Tai oficialiai pripažintas mokslinis pasiekimas.Nuo tam tikros paradigmos priklauso, kaip yra aiškinami įvairiausi reiškiniai visuomenėje. Socialiniuose moksluose dažniausiai išskiriamos šios tradicinės paradigmos:

1. Struktūrinis funkcionalizmas.

2. Struktūrizmas.

3. Simbolinis interakcionizmas.

4. Mainų teorija

Viešųjų organizacijų paradigmų objektai:

1.Apie valdžią

2.Psichologinius ir socialinius ryšius

3.Viešosios politikos ir viešojo administravimo skirtumai.

Paradigma iliustruojaTeorija, nuo kurios turėtų prasidėti mokslinio tyrimo procesas, yra tam tikrų bendrų, universalių teiginių, t.y. dėsnių ir konkrečias aplinkybes aprašančių teiginių visuma. Teorija-Skirta unifikuoti, paaiškinti, kritikuoti suformuluotiems dėsniams.Teorija – tam tikrų bendrų, universalių ir egzistencinių teiginių visuma.

Teorijų tipai pagal A.Kaplano

Hierarchijos teorijos

Kekės tipo teorijos

Mikro-makro teorijos

Teorijos patvirtinimo kriterijai

Atitikimo kriterijus;

Neprieštaringumo, nuoseklumo kriterijus;

Pragmatiškas kriterijus.

Teorija visada yra apie ką nors, t.y. nagrinėja tam tikrą mokslinę problemą.. Teorija yra skirta aiškinti faktams. Teiginys „tai yra demokratiška valstybė“ reikalauja mažiausiai 2 teorinių prielaidų:1.Kas yra valstybė? 2.Kas tai yra demokratiška valstybė?

Formaliai imant teorija yra tam tikrų bendrų, universalių ir egzistencinių teiginių sistema. Kai kurios teorijos yra bendro pobūdžio, kurias yra sunku įrodyti. VA teoretikai siūlo įvesti vidutines teorijas.

Pvz.Valstybės teorijos: naujoji dešinioji viešųjų sprendimų teorija, ir marksizmas turi ambicingiausių pretenzijų dėl griežtai loginio savo teorijų pobūdžio. Pliuralizmo ir elito teorija.

Modelis – materiali struktūra, matematinių ryšių sistema arba programa, tapačiai imituojančios tyrinėjamo objekto struktūrą, arba jo funkcionavimą. Pvz.strateginis modelis (planas) apima o-cijos misijos, tikslų, uždavinių, priemonių ir vertinimų kriterijų struktūrą;

Strateginio plano dėmesys skiriamas ta
am, kad efektyviai suprogramuoti lėšas, o veiklos planuose – racionaliam užduočių ir priemonių parinkimui, siekiant įgyvendinti strateginį planą.

Metodas – sąmoningai pasirinktas veikimo būdas užsibrėžtam tikslui pasiekti; tikslinių veiksmų ir priemonių visuma.

4. Apibūdinkite racionalizmo sampratą, racionalistinį socialinės tikrovės pažinimo būdą, racionalistinio pažinimo pavyzdžius viešajame administravime.

Racionalizmas – tai protu paremta pažiūra į gyvenimą, vadovavimasis protu. Racionalizmas teigia, kad protas turi autonomiškumą, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią, neigia kitus pažinimo šaltinius. Racionalizmas teikia didelę reikšmę protui, o ne tikėjimui. Racionalizmas nusako pagrįstą, apgalvotą,

tikslingą, aiškiai suvokiamą, paremtą naujais mokslo metodais, atskirų veiksmų, leidžiančių pasiekti užsibrėžtą tikslą, visumą.

Viešojo administravimo teorija susikoncentravusi į racionalųjį administravimo modelį. Tačiau šis modelis turi keletą trūkumų: 1.racionalusis modelis grindžiamas ribotu ir ribojančiu požiūriu į žmogaus protą; 2.jis grindžiamas neišbaigta pažinimo samprata; 3.racionaliojo modelio teoretikai negali deramai sujungti teorijos ir praktikos.

Kalbant apie pažinimo būdą, reikia pasakyti, kad racionalusis modelis pripažįsta tik vieną pažinimo būdą – organizacijoje socialiniams ir techniniams santykiams griežtai taikomi tiksliųjų mokslų metodai.

Socialinis mokslo modelis taiko tą patį požiūrį į pažinimą tiek gamtos, tiek socialiniams reiškiniams. Visas pažinimas turi būti grindžiamas stebėjimais. Faktai ir vertybės griežtai atskiriami, o esamybė atskiriama nuo to, kas turėtų būti.

Žmogaus elgesį lemia kultūra ir istorija, jis kinta priklausomai nuo vietos ir laiko. Vienos grupės elgesys nebūtinai toks, kaip kitos. Žmonės ke
eičia savo elgesį remdamiesi nauja informacija, įskaitant ir gautą moksliniais metodais. Šie įprasti elgesio pokyčiai gali pasireikšti įvairiais būdais. Žmonės gali būti linkę elgtis taip, kaip numatyta žmonių elgesio teorijose, arba liautis elgtis taip, jei tai neatitinka elgesio teorijos. Pvz. asmenys, susidūrę su racionaliuoju administravimo modeliu, kritikuojančiu emocijas, organizacinėje aplinkoje gali bandyti slopinti savo jausmus.

5. Kokie yra dedukcinio pažinimo privalumai ir trūkumai?

Dedukcija yra išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis logikos dėsniais.Dedukciniuose samprotavimuose iš teisingų prielaidų visuomet turime gauti teisingą išvadą.Dedukcinis pažinimo metodas veda nuo bendro prie atskiro.IndukcijaLot. Inductio – įvedimas

Nuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų.Išvados tikėtinos, bet ne absoliučios.

Pažinimo lygiai:Jutiminis (empirinis) – susijęs su žmogaus pojūčiais, suvokimais

Racionalusis (teorinis) – susijęs su mąstymu, proto operacijomis, kurios padeda apibendrinti.

Racionalistai mano, kad mokslo metodas yra dedukcija. Jų nuomone. Loginių samprotavimų prielaidos yra bendri teiginiai. Individualūs objektai racionalistų nedomino. Filosofinis (mokslinis) pažinimas buvo suprantamas kaip bendrybių, bendrų daiktų savybių dėsnių pažinimas.

Viena iš dedukcijos prielaidų būtinai turi būti bendras teiginys. Bet jei jis gautas induktyvinio samprotavimo keliu, tada dedukcija papildo indukciją, praplečia mūsų žinias. Ypač didelė pažintinė dedukcijos reikšmė pasireiškia tuo atveju, aki bendroji prielaida yra ne paprastas induktyvus apibendrinimas, o koks nors hipotezės spėjimas, kokia nors mokslinė idėja. Tokiu atveju – dedukcija yra naujos teorinės sistemos užuomazgos pradinis taškas. Tokiu būdu gautos teisinės žinios lemia empirinių tyrinėjimų tolesnę eigą ir kurpia tam tikra linkme naujų induktyvinių apibendrinimų kūrimą

6. Kokie yra indukcinio pažinimo privalumai ir trūkumai?

IndukcijaLot. Inductio – įvedimasNuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų. Išvados tikėtinos, bet ne absoliučios.

Pažinimo lygiai:Jutiminis (empirinis) – susijęs su žmogaus pojūčiais, suvokimais

Racionalusis (teorinis) – susijęs su mąstymu, proto operacijomis, kurios padeda apibendrinti.

Kiekvienu atveju pažinimas prasideda nuo pojūčių ir atskirybių. Taip interpretuojamas suvokimas teikia mums labai siaurą pasaulio pažinimo pagrindą. Jis mums atskleidžia esminius, egzistuojančius čia ir dabar, tačiau nieko nesako kas buvo ar bus. Pojūčiai neteikia visuotinų tiesų, neatskleidžia būtinumo. Bet negalima išsiversti be tam tikrų visuotinai galiojančių išvadų. Suvokimas turi būti papildytas principu, leidžiančiu daryti tolesnes išvadas.

Tradicinis empirizmo principas – indukcija. Jis leidžia iš to kas buvo nustatyta žinomais atvejais, daryti išvadas apie tai, nes galioja visais kitais atvejais kitoms sąlygoms nesikeičiant. Pvz.jei visi žinomi varnai juodi, tai visi varnai yra juodi. Pripažįstant tokį apibendrinimą, galima susidaryti platesnį pasaulio vaizdą, nei tą, kurį mums teikia juslinis suvokimas.

Indukcinis metodas reikalingas kaip tikimybinių išvadų pagrindas. Tai yra išvedimų principas, leidžiantis žinomu atveju pagrindu daryti tikimybines išvadas apie bet kurį kitą.

Šio principo teisingumo negali garantuoti ankstesni stebėjimai, nes jis teikiamas kai visuotinai galiojantis. Jei kokia nors aplinkybė kinta visada, kai keičiasi tiriamas reiškinys, o kitos aplinkybės nekinta, tai ši aplinkybė tiriamojo reiškinio priežastis arba padarinys. Indukcijos metodas iki šiol buvo sėkmingas, bei išvada, kad jis ir ateityje bus sėkmingas remiasi tuo pačiu indukciniu metodu.

7. Apibūdinkite fenomenologijos ir hermeneutikos reikšmę viešojo administravimo tyrimuose.

Fenomenologija – labai abstraktus dalykas. VA susijęs su bendrąja teise, su administracine teise. VA dėl savo viešųjų principų turi normatyvinius principus. Fenomenologija yra sunkiai įrodoma skaičiais ir konkrečiais faktais, negu priešingas jai būdas – pozityvizmas. Fenomenologija išeina iš mūsų proto sugebėjimų fiksuotais reiškiniais. Su fenomenologija susijusi hermeneutika. Jos tikslas-žmonių susikalbėjimo problema. Hermeneutika – skirtingi žmonės, vartodami tuos pačius žodžius ir tas pačias sąvokas į juos įdeda skirtingą prasmę, o todėl ir nesusikalba. Pvz., liberalai ir socialdemokratai skirtingai vartoja “laisvės” sąvoką. Hermeneutika – kaip prasmių skaitymo mokslas. Hermeneutika susijusi su istorija. Paradigma: atsiranda teorija kuri aplipusi įvairiais paaiškinimais. Bet atsiranda prieštaravimai, ta paradigma subliūkšta ir kuriasi nauja. Dažnai paradigmos atitinka mokyklas. Fenomenologija duoda tas abstrakcijas, kurios nesiremia jutiminiu pažinimu.

8. Kokie yra fenomenologinio pažinimo pranašumai ir trūkumai?

Pagrindinė fenomenologijos idėja yra tvirtinimas, kad pasaulis yra toks, kokį jį suvokia žmonės. Neneigiama, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, tačiau tam tikrą reikšmę žmonėms jis įgauna tik per jų sąmonę. Žmogus ne paprastai santykiauja su išorės pasaulio daiktais, o suteikia jiems tam tikrą reikšmę, kuri įgauna buitinę prasmę. Į ją reikia atsižvelgti moksliniame tyrime. Iš to seka išvada, kad mokslininko uždavinys yra ne realaus pasaulio prigimties supratimas, o tyrimas kelių ir būdų, kurių pagalba pasaulis struktūrizuotasi žmogaus sąmonėje. Fenomenologija ir pretenduoja į vaidmenį filosofinio

metodo, kurio pagalba galima išsiaiškinti kasdienės patirties prigimtį ir jos ryšį su mokslinėmis koncepcijomis.

9. Apibūdinkite pozityvizmo ir empirizmo sampratą, pozityvizmo ir empirizmo viešajame administravime pavyzdžius.

Pozityvizmas –jutiminis pažinimas. Pozityvizmas remiasi kiekybiniais tyrimo metodais – skaičiais, faktais. Pozityvizmo tikslas – sukonstruoti bendruosius dėsnius ar teorijas, kurie pažymėtų ryšius tarp reiškinių. Tada stebėjimas parodys ar reiškinys yra ar nėra įžvelgiamas numatytu būdu, ir tokio reiškinio aiškinimas susidės iš bendrųjų dėsnių. Pvz. pozityvizmą galima identifikuoti su fizika, kuri susijusi kiekybiniais parametrais, o tai reiškia socialinius struktūrinius aiškinimus, o ne subjektyvius žmogiškuosius motyvus. Kadangi VA yra išlikęs sociologinis žmogus, tai pozityvizmas yra kritikuojamas už tai, kad mokslas negali išspręsti moralinio pobūdžio pasirinkimo problemų. Pozityvizmas – tai empirika, praktiniai pavyzdžiai, sujungimas pasekminiais ryšiais, ieškoma pozityvių žinių. Pozityvizmas- priešprieša racionalizmui.

Empirizmas – tai požiūris į pažinimo problemą, kuris tvirtina, kad vieninteliu pažinimo pagrindu gali būti tik patirtis. Iš empirizmo pozicijų socialiniai procesai gali būti apibrėžti be teoriško patikrinimo, mokslo pažanga išskirtinai įmanoma per empirinius pastebėjimus. Kitaip tariant empirinė metodologija ir tyrimo metodai bazuojasi ne ant teorinių išvadų, o ant faktinių duomenų tyrimo rezultatų. Pvz. statistinių suvestinių ar interviu iššifravimo.

10. Kokie yra pozityvistinės metodologijos pranašumai ir trūkumai?

Pozityvizmas – filosofijos kryptis, tvirtinanti, kad vienintelis teisingas tikrojo žinojimo šaltinis yra konkretūs (empiriniai) mokslai, ir neigianti pažintinę filosofinio tyrimo vertę.

Be pozityvizmo teigiamybių, jo metodologija kritikuojama, jog paties verifikacijos principo negalima visiškai patikrinti empiriniais duomenimis. Antra vertus, pastaraisiais metais požiūriai į filosofiją ir mokslo istoriją keitėsi, ir atsirado abejonių dėl filosofijos kaip vienintelio mokslo pagrindo. Be to, pozityvizmas kritikuojamas dėl mokslinių žinių „reliatyvumo“ koncepcijos atsisakymo, taip pat dėl „mokslinio metodo“ dogmatizmo.

11. Aptarkite verifikavimo ir falsifikavimo procedūras ir jų panaudojimą viešojo administravimo tyrimuose.

Verifikacija – teiginio ar teiginių sistemos teisingumo reikšmės nustatymo procedūra. Verifikavimas gali būti taikomas kaip mokslinis pozityvistinis kriterijus, nes čia pripažįstamos tik tokios prielaidos, kurios yra patikimos (verifikavimas – galimybė patikrinti).

Verifikavimas – tai galimybė patikrinti teoriją praktiškai. Tie faktai, kurie gali būti verifikuoti yra tikri faktai. Taip pat yra ir su teiginiais. Tie, kurie gali būti verifikuoti stebėjimo ar eksperimento būdu, jie yra prasmingi.

Laikantis verifikavimo principo teiginys turi prasmę tik tuo atveju, jeigu jį galima verifikuoti, derinti teiginio loginę išraišką su empirine medžiaga, t.y. jeigu tas teiginys atitinka juslinio patyrimo faktus. Jeigu teiginys atitinka juslinio patyrimo faktus, tai galima kalbėti apie jo teisingumą. O jei ne – tai klaidingas. Verifikuojant dažnai naudojamas dedukcinis metodas, kai iš hipotezės išvedama tokia hipotezė, kurią galima empiriškai verifikuoti – palyginti su joje išreiškiama empirine tikrove.

Falsifikavimas – tai teorijos, situacijos patikrinimo būdas. Popperio nuomone teorijos gali būti paneigtos joms prieštaraujančios empirinės medžiagos. Bet kokia mokslinė teorija, pretenduojanti aprašyti pasaulį, turi būti falsifikuojama, t.y. paneigiama. Turi egzistuoti tuščia aibė galimų faktų iš kurių kiekvienas galėtų paneigti teoriją. Jeigu teorija teisinga prie visų faktų, tai ji neturi empirinio turinio. Reikia pabandyti teoriją ne patvirtinti, o paneigti. Jeigu paneigimo bandymai sėkmingi, tai teorija patvirtinama.

VA tyrimuose, kadangi tai socialinė terpė, taip pat galima naudoti postpozityvistinius pažinimo ir aiškinimo metodus, iškeliant tezę VA ir ją bandant pagrįsti atitinkamais tyrimo metodais tiek tyrimo metu, tiek ir prieštyriminėje bei galutinėje jo stadijoje, atitinkamą situaciją galima patvirtinti ir falsifikavimo būdu, t.y. bandyti paneigti iškeltą tezę, neigti ir tyrimo rezultatus, jei tai išeina padaryti, tai tezė arba tyrimo procesas gali būti laikomas racionaliu ir mokslišku, teisingu. socialinių mokslinių pokyčių prigimtį. Tai tokie požiūrio kampai į pasaulį, kuriame teorijos priimtinos tik tam tikrame kontekste.

Viešųjų organizacijų paradigmų objektai: 1. Apie valdžią. 2. Psichologinius ir socialinius ryšius. 3. Viešosios politikos ir viešojo administravimo skirtumai.

Sociologijoje yra tam tikros mokyklos, taip pat ir viešojo administravimo mokykla. Mokykla tai dažnai tas pats, kas paradigma.

12. Apibūdinkite holistinio socialinės tikrovės aiškinimo sampratą, holistinio požiūrio viešajame administravime pavyzdžius.

Holizmas – tai visuma ir sintezė, universalumas, pilnatvė, visa aprėpiantis vientisas požiūris, platus mąstymas. Teikia pirmenybę sistemų ir jų funkcijų aiškinimui;Suteikia privilegijuotą statusą socialinėms visumoms, konkrečiai kultūriškai, istoriškai, politiškai sąlygotoms bendruomenėms. Holizmą apibūdina socialinių reiškinių aiškinimo „iš viršaus į apačią“ strategija. Holizmas nusako visas pozicijas, kurios individualių veikėjų elgesį aiškina nuorodomis į vienokią ar kitokią organizacinę visumą. Ontologinis lygmuo – kad veiksmą sąlygoja socialinė struktūra. Epistemologinis – žinojimui reikalinga teorija, kuri paaiškintų giluminės realybės pažinimo galimybę. Socialinės tikrovės aiškinimas – kaip veikia sistema.

Metodologinis holizmas siekia paaiškinti individų veiksmus ir jų sąveikas, bet nebūtinai apeliuodamas į socialines institucijas. Holistai pabrėžia, kad socialinis pasaulis pasižymi daugybe ypatybių, kurios nėra kieno nors siekių rezultatas ir kurioms niekas nepritaria, bet jos vis dėlto išlieka, nepaisant pastangų jas keisti.

Pasak holistų, egzistuoja socialiniai faktai ir socialinės jėgos, todėl individų elgesį reikia aiškinti nurodant jį sąlygojančias struktūras, pirmiausia socialines institucijas. Šis holizmo variantas jau pripažįsta kompromisus, leisdamas ir „sistemai“, ir „vienetams“-jiems sąveikaujant-turėti įtakos rezultatams. Pvz ekonomikos funkcionavimas gali priklausyti ir nuo rinkos jėgų spaudimo, ir nuo atskirų įmonių sprendimų; įmonės elgsena gali priklausyti ir nuo kolektyvinio jos, kaip organizacijos, pobūdžio, ir nuo to, kokių veiksmų imasi jos nariai.

13. Apibūdinkite individualizmo sampratą, individualistinėmis prielaidomis paremtus socialinės tikrovės modelius, individualistinio požiūrio viešajame administravime pavyzdžius.

Individualizmas – pasaulėžiūra, filosofinė doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.

Individualistinis požiūrisAkcentuoja individų pirmenybę įvairių soc.reiškinių atžvilgiu.Visuomenę sudaro autonomiški individai, o socialiniai santykiai yra motyvuoti šių individų individualiai siekiamų tikslų.

Atskiras individas, izoliuotas nuo kitų veikėjų sugeba realizuoti ir vystyti visas ypatingąsias žmogiškas galias

Individualizmas turi daug aspektų, tarp jų moralinį ir politinį. Durkheimas teigia, jog pats individualizmas yra socialinis reiškinys. Ontologijoje teigiama, kad visi socialiniai reiškiniai yra atskirų žmonių veiksmų ir siekių padariniai, ontologinis individualizmas, pripažįstantis tik atskirybes, susiremia su ontologiniu holizmu, kuris teigia realią struktūrų būtį.Metodologijoje pamatinė idėja yra reguliarumas sietinas su atskirybe, pvz specifiniais mechanizmaisEpistemologijoje – žinojimas kildinamas iš patyrimo. Socialinė tikrovė aiškinama individualių veikėjų veikla, aiškinimas vyksta pagal modelį „iš apačios į viršų“.Individualizmas teigia, jog individų apribojimas nebūtinai yra individų grupių apribojimas. Institucijos tėra taisyklės ir tam tikra su jomis susijusi praktika. Jų galia priklauso nuo to, kad jas pripažįsta individai arba kad vieni individai priverčia paklusti kitus individus. Individualistai pateikia socializacijos interpretaciją, pagal kurią joje figūruoja tik individai-tėvai, draugai, mokytojai ir pan.

Individualistams atsiveria galimybė skelbti, kad visuomenė išties tėra suma individų, kurie bendradarbiaudami tarpusavyje pasiekia tokius rezultatus, kokių niekas negalėtų pasiekti veikdamas vienas. Prie to pridūrus, kad atskirų individų veiksmai gali turėti nenumatytų ir nesiektų bendrų padarinių, individualizmas gali skelbtis esąs tvirta alternatyva holizmui.

14. Apibūdinkite aprašymą, paaiškinimą, vertinimą, numatymą, pritaikymą kaip skirtingus etapus viešojo administravimo tyrimuose ir aptarkite šių etapų pavyzdžius.

Aprašymas atliekamas tada, kai norima gauti konkretesnį socialinės analizės vaizdą ar rezultatą. Aprašomasis tyrimas apima didesnį žmonių skaičių, o tiriamasis objektas charakterizuojamas įvairiais požiūriais. Tyrimo planas turi būti griežtas ir tikslus. Kokybiniai ir kiekybiniai socialinės struktūros, procesų ir reiškinių ypatumai turi būti aprašomi tiksliai.

Paaiškinimas – kodėl? Kas lemia? Kaip tai vyksta? – atsakyti į šiuos klausimus.

Vertinimas. Vertinimo procedūros padeda sukurti tam tikrą vertybių skalę, kuria remiantis galima vertinti viešųjų institucijų, personalo veiklą, realizuojant viešąsias programas bei projektus. Siekiant vertinimo procedūrų efektyvumo, būtina tiksliai ir detaliai suformuluoti programų tikslus bei vertinimo bendruosius kriterijus. Viešųjų institucijų veiklos vertinimo praktikoje dažniausios yra 4 vertinimo kriterijų rūšys: techninio įgyvendinimo, politinės paramos, ekonominių finansinių galimybių bei administracinio veiksmingumo; tai leidžia išmatuoti programų išlaidas, apskaičiuoti paslaugų kiekį ir kokybę, poveikį interesų grupėms.

Numatymas prasideda nuo tikslo suvokimo. Suvokti-tai žinoti organizacijos paskirtį ir jos tikslus. Visa tai pasiekiam remiantis sukaupta patirtimi, įvertinus aplinką bei imantis socialinės atsakomybės už savo organizacijos bei vartotojų ateitį. Dažnai vertinant viešąsias programas esminiais kriterijais tampa skaičiai, išreiškiantys politines priemones, veiklą, pvz. išmokos. Todėl vertinant viešąsias programas, viena svarbiausių sąlygų – aiškiai išskirti visuomenines grupes, kurioms konkreti viešoji programa rengiama. Valstybinės institucijos, rengiančios programas, turi atlikti tikslią projektų išlaidų ir pajamų analizę, stengtis tiksliai apskaičiuoti netiesiogines ir simbolines išlaidas bei pajamas.

Galima tirti atskiras institucijas. Pvz VMI, galima pritaikyti reguliavimo ir paslaugų f-jas.

Aprašymas – aprašoma pati sistema. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą VMI yra mokesčių administratorius. Valstybinė i-cija ,įsteigta prie Finansų minist., finansuojama iš valst. biudžeto ir atskaitinga finansų ministrui.

Paaiškinimas. Sudaro centrinis mokesčių administratorius – VMI prie Finansų ministerijos, bei jai pavaldžios apskričių VMI – vietos mokesčių administratoriai, kurie yra jurid.asmenys, turintys savo sąskaitas banke.

Vertinime vertybiniai dalykai labai aiškūs (kas gerai, efektyvu). Leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstatymams įgyvendinti; teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl mokesčių įstatymų, kitų teisės aktų, apmokestinimo tvarkos tobulinimo bei mokesčių administravimo gerinimo; kontroliuoja mokesčių surinkimą, padeda mokesčių mokėtojams aptikti klaidas; sistematizuoja duomenis apie mokesčių mokėtojus (registrai).

Numatymas. Ar liks gyvuoti VMI. Turi, nes tai vienas iš pagrindinių biudžeto formavimo šaltinių.

Pritaikymas. Reguliavimo f-ja, VMI tvarko mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą bei fondus apskaičiavimą, mokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius, delspinigius, baudas, paskirtas mokesčių mokėtojams pagal mokesčių įstatymus.

15. Apibūdinkite egalitarinį požiūrį viešajame administravime.

Egalitarizmas – lygybės požymis. Yra : 1. Kraštutinis egalit. Radikalus – pradžią davė Marksas. Jis susijęs su tuo, kad priešiškų klasių prieštaravimai viena kitai išnyksta, išnyksta pati valstybė. VA yra kaip išnaudotojų klasės įrankis, nukreiptas prieš išnaudojamuosius. 2. Nuosaikus egalitarizmas. Į lygybę orientuotas požiūris susijęs su vakarų socialdemokratija .Pasisakoma už kapit. sistemos išlaikymą, už humanišką kapitalizmą. Norima kiek įmanoma sumažinti socialinę nelygybę. Pasitelkia viešąjį sektorių. VA niekada nebuvo pasaulio istorijoj toks stiprus kaip po 2-oko pasaulinio karo. Viešasis sektorius vaidina labai teigiamą vaidmenį. Egalitarizmas – kolektyvistinis problemų sprendimo būdas. Egalitaristai visuomenės gyvenimo pagrindu laiko visuotinės lygybės principą ir laikosi nuomonės, kad visuotinai priimtas organizacijos stereotipas, kur turintys didelius įgaliojimus ir gerus atlyginimus vadovai vadovauja personalui, nėra tinkamas pagrindas sukurti efektyviai veikiančias institucijas. Egalitaristai stoja tiek prieš biurokratiją, tiek prieš rinką. Pagal juos alternatyva yra decentralizuotos, savivalda paremtos organizacijos, o ne didžiulės valstybinės struktūros.

16. Paaiškinkite marksistinės metodologijos galimybes viešojo administravimo tyrimuose.

VA uždavinys kapitalistinę sistemą pajungti išnaudotojų klasės interesams tenkinti. VA turi nuslopinti pasipriešinimą. Marksizmas atskleidė išnaudojimo esmę ir VA uždavinius. Dialektiniai metodai svarbūs tuo, kad nauja kokybė gali atsirasti senos kokybės vietoj – viena priešybė neigia kitą priešybę. Markso teorija yra vystymosi arba pažangos teorija. Iš žemesnės stadijos kylame į aukštesnę – pažangą. Šiuolaikinis supratimas išauga į kitas formas, pvz.: tolydi plėtra, tai vystymosi pažangos kryptim, kad būtina siekti pastovaus augimo, ne gamtinių ir ne žmogiškųjų resursų išeikvojimo sąskaita.

Markso susvetimėjimo teorija. Išnaudojimo sąlygomis kapitalistinės sistemos rėmuose darbuotojai susvetimėja su savo darbu, su savimi, darbdavio bei kolegų atžvilgiu. Ši teorija turi išliekamąją vertę.

Lygybės teorija išvystė per klasių kovą. Tai visuomenės lyginimo teorija Pvz.: Tadas Blinda. Šiandien jo funkcijas atlieka socialdemokratija, kuri prasidėjo nuo Markso. Tik jiems nereikia revoliucijų, jiems pakanka kapitalizmo sąlygų – pasiekti pajamų perskirstymą. VA uždavinys – kad dirbantieji galėtų spręsti uždavinius.

Valstybinio reguliavimo uždavinys perskirstomajai funkcijai atlikti – progresyvinių mokesčių sistema. Socialdemokratai perskirsto ir mažina socialinę nelygybę. Pvz.: įdiegtas neapmokestinamas minimumas.

Egalitarinis požiūris siejasi su žaliaisiais, taip pat tai yra ir antiglobalistinis judėjimas.

17. Kokie yra nuosaikaus egalitarizmo pranašumai ir trūkumai šiuolaikiniame pasaulyje?

Nuosaikus egalitarizmas. Į lygybę orientuotas požiūris susijęs su vakarų socialdemokratija (ružava linija). Pasisakoma už kapit. sistemos išlaikymą, už humanišką kapitalizmą. Norima kiek įmanoma sumažinti socialinę nelygybę. Pasitelkia viešąjį sektorių. VA niekada nebuvo pasaulio istorijoj toks stiprus kaip po 2-oko pasaulinio karo. Viešasis sektorius vaidina labai teigiamą vaidmenį. Egalitarizmas – kolektyvistinis problemų sprendimo būdas. Egalitaristai visuomenės gyvenimo pagrindu laiko visuotinės lygybės principą ir laikosi nuomonės, kad visuotinai priimtas organizacijos stereotipas, kur turintys didelius įgaliojimus ir gerus atlyginimus vadovai vadovauja personalui, nėra tinkamas pagrindas sukurti efektyviai veikiančias institucijas. Egalitaristai stoja tiek prieš biurokratiją, tiek prieš rinką. Pagal juos alternatyva yra decentralizuotos, savivalda paremtos organizacijos, o ne didžiulės valstybinės struktūros.

18. Apibūdinkite hierarchinį požiūrį viešajame administravime.

Hierarchinis modelis reiškiasi visais istoriniais laikais, per visą VA istoriją. Hierarchistinio požiūrio pasekėjai kolektyvinius poreikius iškelia aukščiau už individualius, jo norai turi būti aukojami visumos poreikiams. Hierarchinio modelio išraiška. Vėberinė metodologija. Jis nustatė 6 moderniosios biurokratijos principus: 1. Valdžia kyla iš įstatymų ir taisyklių. 2. Griežta hierarchija. 3. Organizacija yra skirtinga ir atskirta nuo privataus jos darbuotojų gyvenimo. Ji beasmenė. 4. Administravimas yra specialybė, kurią gali užimti tik apmokyti specialistai. 5. darbas biurokratiniame aparate kaip svarbus užsiėmimas. 6. Administravimas – tai darbas pagal taisykles, nesvarbu, kas užimtų konkrečias pareigas.

19. Apibrėžkite vėberinę metodologiją.

Bendriausia prasme dialektinis modeliavimas nukreiptas į konkrečios kokybinės sistemos turinio, formos, prieštaravimo tarp jų bei šio santykio vietos nustatymą pasaulio raidos procese. Modeliuojant kokybines sistemas verta remtis šiais pagrindiniais principais:

1.Išskirtinumo principas-santykio kokybę atspindi sistemos elementų sąveikos su aplinka bei tarpusavyje būdas, išskiriantis ją iš prieš tai buvusios kokybės.

2.Atitikimo principas- kiekvieno santykio turinį atitinka jo išskirtinė forma.

3.Dalumo principas- kiekvienas santykis gali būti padalintas į formas ir turinio šuolius, kurie toliau dalomi į dichotomijas.

Dialektinio modeliavimo procedūra sudaro šie tarpusavyje susieti etapai:

1.Kokybinės sistemos formos ir turinio kokybinio apibrėžtumo nustatymas;

2.Sistemos formos ir turinio regresyviosios ir progresyviosios pusių apibrėžimas;

3.Sistemos raidos būklės diagnostikos instrumentarijaus parengimas;

4.Sistemos objektyzavimas.

VA kaip dalyko atsiradimą paskatino teorinių ir norminių principų rinkinys, suformuluotas tokių mokslininkų kaip Stuartas Millis, Maxas Weberis. Taip pat administravimo mokslą veikė XXa. pradžioje besiformuojanti “mokslinės vadybos” mokykla (Taylor, Fayol).

Darant atitinkamus apibendrinimus galima sudaryti idealųjį VA modelį, pateikdami pagrindinius VA principus, pagal kuriuos turėtų būti strukturuojamas viešasis sektorius:

1.V. Institucijų uždavinius turi apibrėžti politikai, o vykdyti- administracijos darbuotojai, šitaip įgyvendindami racionalaus sprendimų priėmimo modelio reikalavimus;

2.Administravimas turi remtis rašytiniais dokumentais, kurių dėka įstaiga tampa šiuolaikinės valdžios šerdimi;

3.Administravimo darbą reglamentuojančios taisyklės yra techninės arba teisinės. Abiem atvejais reikalinga t.t. darbuotojų kvalifikacija;

4.Ir pareigūnai ir uždaviniai išdėstomi hierarchine tvarka;

5.Organizacijos ištekliai visiškai atsiejami nuo jos narių, kai privačių asmenų, išteklių;

6.Įstaigos vadovas negali naudoti savo įstaigos privatiems tikslams;

7.Viešajame sektoriuje yra vienas vyraujantis interesas – visuomenės interesas, kuris nustato politikų bei administracijos darbuotojų asmeninių interesų įtakos ribas.

20. Aptarkite vėberinės metodologijos pranašumus ir trūkumus šiuolaikiniame pasaulyje.

Kalbėdamas apie teisinę valdžią, paremtą teisės normomis, Weberis apibūdino tokios valdžios vykdytojus – biurokratinį administracinį personalą, kuris turėtų veikti pagal tokius kriterijus:

asmeniškai jie yra laisvi ir valdžiai paklūsta tik tiek, kiek to reikia oficialioms pareigoms atlikti.

jie yra organizuoti pagal aiškiai apibrėžtą pareigų hierarchiją;

teisiškai aiškiai apibrėžta kiekvienos pareigybės kompetencijos sfera;

kiekviena pareigybė užimama laisvų sutartinių santykių pagrindu;

kandidatai atrenkami pagal techninę kvalifikaciją (egzaminai, diplomai). Kandidatai skiriami, o ne renkami;

jiems atlyginama nustatytu darbo užmokesčiu ir teise į pensiją;

pareigybė laikoma vienintele, bent jau pagrindine, ją užimančiojo darboviete;

pareigybė sudaro sąlygas daryti karjerą. Paaukštinimas priklauso nuo vadovybės sprendimo;

pareigūnų darbas yra visiškai atskirtas nuo administravimo priemonių nuosavybės.

eidami pareigas jie paklūsta griežtai ir sistemingai disciplinai bei kontrolei.

Panašūs principai dėstomi ir LT valstybės tarnybos įstatyme, vadinasi, jie neprarado savo aktualumo ir šių laikų viešajame administravime. Biurokratinė organizacija yra patraukli, kadangi ji veiksmingai kontroliuoja daugelio žmonių darbą, kai šie siekia bendrų tikslų. Esantiems valdžioje ji leidžia iki tam tikro laipsnio „apskaičiuoti rezultatus“. Tačiau jau pats veberis atsižvelgė į neigiamus biurokratinės organizacijos padarinius – skundai, popierizmas, neefektyvumas, formalistinis beasmeniškamas. Kai politinė, ekonominė, socialinė padėtis valstybėje yra stabili, valstybės valdymui geriausiai tinka Vėberio teorija paremta organizacija. Tačiau pereinamaisiais laikotarpiais, esant krizėms, greitai besikeičiant politinei bei teisinei situacijai, labiau pasiteisina naujoji viešoji vadyba, suteikianti didesnę veiksmų bei pasirinkimo laisvę.

21. Paaiškinkite fatalistinio požiūrio viešajame administravime trūkumus.

Fatalizmas – priešingas veiksmui požiūris, plaukimas pasroviui (visada egzistavo). Šie požiūriai susiję su procesu. Fatalizmas yra laikomas vadybos teorijų satyrine apraiška, vadybos filosofijos dalimi. Todėl svarbus VA organizacijose, kur užima pagrindinio elemento vietą. Fatalizmas – tai antiorganizacinis požiūris, tai doktrina, pasisakanti už tai, kad tam kas gyvenime yra atsitikę, nėra pavyzdžių. Fatalizmas yra priešingas egalitaristų idėjai, jog efektyvus VA priklauso nuo visuomenės susitarimo. Pagrindinis fatalistų trūkumas yra tai, kad jei nėra bendradarbiavimo, pasitikėjimo, kontrolės, neįmanoma tobulai veikti viešojo administravimo sektoriuje. Fatalizmas – priešingas veiksmui požiūris, plaukimas pasroviui.

22. Paaiškinkite ir apibrėžkite “Naująją viešąją vadybą” kaip šiuolaikinio viešojo administravimo metodologinį principą.

Naujoji viešoji vadyba – tai VA institucijų darbas programiniu principu. Programinis principas – tai projektų valdymas. Konkretaus projekto vykdymas yra ilgalaikis. Tačiau atliktas turi būti laiku. Todėl kartais VA įstaigos išsižada savo funkcijų ir atiduoda programų vykdymą privačiom institucijom. Tai yra valstybiniai užsakymai. Privati įmonė dirba labai greitai ir pralenkia viešojo administravimo įstaigas.

Naujoji viešoji vadyba suprantama VA kaip rezultatų suvedimą. Prieita išvada, kad VA reikia taikyti privataus sektoriaus metodus

23. Išvardinkite ir aptarkite “Naujosios viešosios vadybos” taikymo pranašumus, galimybes ir pavyzdžius viešajame administravime.

Naujoji viešoji vadyba – privataus verslo metodų taikymas viešajame administravime, išskyrus pelno naudojimą asmeniniams vadovų tikslams tenkinti. Atsiranda sąvoka pelnas ir VA. Naujoji viešoji vadyba turi suefektyvėti visose srityse. Paslaugų funkcija naujojoj v.vadyboj išskirta ypatingai. VA produkto gamybos yra mažai, daug paslaugų. Privačiame versle taiko ISO 9000 kokybės standartus. Najoji viešoji vadyba reikalinga kai ji gali suefektyvinti viešąjį sektorių. Savivaldybėse ją taikyti žymiai paprasčiau, jei struktūra yra decentralizuota. Jei struktūra centralizuota – taikyti sunkiau, pvz. ministerijose. Naujoji viešoji vadyba suprantama VA kaip rezultatų suvedimą. Prieita išvada, kad VA reikia taikyti privataus sektoriaus metodus. Inovacijų vadyba. Galimybė imtis rizikos išbandyti naujus metodus. Į klientus orientuota valdžia. Viena iš VA funkcijų yra paslaugų funkcija. Naujoji viešoji vadyba suabsoliutina paslaugas. Naujoji viešoji vadyba – Lietuvoje tik ženklai yra. Savivaldos lygmeny lengviausiai ją pritaikyti. N.vieš. vadybai būdingi smulkūs junginiai, nes naudoja metodus iš smulkaus verslo. Nauj.v.vadyba pasitelkia nevyriausybinį sektorių. N.v.v. susijusi su individualizmo filosofija. Sociologinis žmogus XX a. pab. pasitraukia ir lieka ekonominis žmogus.

24. Apibūdinkite individualizmą ir globalizaciją kaip “Naujosios viešosios vadybos” atsiradimo sąlygas.

Globalizacija – tai nacionalinių valstybių nykimas supanašėjant ekonominėms, politinėms ir socialinėms sąlygoms. Viešajame administravime globalizacija pagimdė “naująją viešąją vadybą”. Tai darbas VA sistemoje ekonominiais verslo metodais, bet nesiekiant pelno. Naujosios viešosios vadybos tikslas – kuo mažesnėm sąnaudom atlikti kiek įmanoma daugiau darbų ir kokybiškiau. Siekiant maksimalaus efektyvumo, pasiekiamas toks darbo krūvis, kad darbą atliekantys specialistai yra išsekinami. Tampa aktualus žmogiškųjų išteklių klausimas.

NVV t.y. šiuolaikinio VA metodologijos principas.

Globalizacija – Anglo-Saksiška. NVV – yra viešojo pasirinkimo teorija (VPT) (public chois theory ).VPT – kritiškai vertina tradicinį viešojo administravimo modelį. ....jog visi individai yra savanaudžiai ir jiems tėra svarbūs savi interesai. Kadangi biurokratai nesiskiria nuo kitų žmonių, deklaracijos apie pasišventimą visuomeniniam gėriui, tėra tik apgaulė. Biurokratijos įst. ..neefektyviai naudoja lėšas, biurokratai suinteresuoti privilegijomis, o biurokratinio aparato išlaikymas gula ant mokesčių mokėtojų pečių.

NVV – liberalizmo teorija (dešiniųjų išmistas). NVV – galima pasinaudoti viešojo sektoriaus stiprinimui ir paslaugų suteikimų gerinimui. (Vilniaus savivaldybė naudoja jau NVV, teikia nemokamas teisines pagalbas vilniečiams). Devoliucija – funkcijų atidavimas.

NVV esmę išreiškia ekonomizacijos principas – visų viešojo institucijų ekonomizacija, t.y. privataus sektoriaus metodų taikymas viešajame sektoriuje.

??????:

1pastovus efektyvumo didinimas;

2.vis sudėtingesnių technologijų naudojimas;

3.darbo jėgos “nuteikimas“ produktyvumui;

4.aiškus profesinio vadovavimo vaidmens stiprinimas. Vadovams (menedžeriams) suteikiamos didesnės vadovavimo teisės (erdvė manevruoti).

NVV aiškinimas:

1.Tęstinis kokybės gerinimas.

2.Tęstinis kiekybės didinimas.

3.Devoliucijos ir delegavimo akcentavimas;

4.Tinkamos ir šiuolaikiškos informacijos sistemos.

5.Kontraktavimo principo įgyvendinimas.

6.Ne „rinkos“ atėjimas į VA, o paties VA atėjimas į „rinką“, „rinkų“ paieška.

7.Veiklos vertimas ir matavimai. Efektyvus ir dažnas darbuotojų testavimas.

8.Padidėjusi inspekcijos ir audito reikšmė.

Į NVV atėjo daug ne tik makro, bet ir mikro ekonomikos elementų.

Geblerio ir Ozborno NVV bruožai (principai):

1.Katalitinė valdžia: vairuoti, o ne irkluoti.

2.Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas.

3.Konkurencinė valdžia: konkurencija įtraukiama į paslaugų tiekimą.

4.Valdžia, kurios varomoji jėga – misija – transformuoti organizacijas. O šių varomoji jėga – taisyklės.

5.Valdžia orientuota į rezultatus: finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas.

6. Valdžia, kurios varomoji jėga – klientas: patenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius.

7.Valdžia kaip įmonė: uždirbanti, o ne išleidžianti.

8.Prevencinė Valdžia: užuot taisius padėtį, užkirsti kelią.

9.Decentralizuota valdžia: nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo.

10.Į rinką orientuota valdžia: kaita reguliuojama rinkos svertais.

25. Išaiškinkite ir apibrėžkite modeliavimą socialiniame moksle. Apibūdinkite statišką ir dialektinį modeliavimą.

Modeliavimas – tai tam tikrų objektų, objektų sistemų arba procesų santykių ir elgsenos atskleidimas sudarant ir tyrinėjant modelius. Sukūrus supaprastintą sistemos modelį, galima veiksmingai patikrinti įvairių žinijos sričių teorinius teiginius. Sociologijoje modeliavimo metodas suteikia galimybę tirti socialinius reiškinius atgaminant juos mintiniuose modeliuose, pakeičiančiuose pažinimo procese originalą ir gauti naujų žinių apie tiriamąjį dalyką.

2 pagr. modeliavmo rūšys: statiškas ir dialektinis.

Statiškas modeliavimas– atskirų dalių sujungimas į modelį (duotu momentu; aiškiai matomas); mokslinio pažinimo reikšme – suabsoliutintas.

Dialektinis modeliavimas – sudėtingesnis būdas. Dialektika susijusi su priešybių vienybės kovos dėsniais (antagonistinis prieštaravimas). Laiko fazėje. Turi įtakos pašaliniai veiksniai. Nėra ryškus, suabsoliutintas. Pritaikytas prie socialinės tikrovės. Moksline prasme turi mažesnę galią. Taikymo prasme (VA) turi didesnę taikomąją galią (fundamentalus mokslas). Gyvybiškas, praktiškesnis. Tarp abiejų modelių yra ryšys. Kartais jie persipynę.

26. Apibrėžkite socialinės apsaugos struktūrą ir jos finansavimą (biudžetai).

SA- bendra, integralinė sąvoka, kuri gali būti nagrinėjama arba rūšiniu požymiu, arba finansavimo prasme, t. y. kaip kaupiami fondai ir kaip jie paskirstomi. Nagrinėjant per rūšis matome pinigines išmokas, kompensacijas ir lengvatas, kurias individai turi gauti, o įpareigotos institucijos jiems turi suteikti.

Pagal finansavimo būdus (lėšų surinkimą ir paskirstymą) SA skirstoma į: 1) soc. draudimą 2) soc. paramą.

1) – įpareigoti subjektai turi mokėti įmokas, kurios akumuliuojamos spec. fonduose ir paskirstomos įstatymo leidėjo numatytais atvejais. Išmokos, kurios mokamos iš soc. draudimo fondo, priklauso nuo to, ar laiku buvo buvo mokamos soc. draudimo įmokos ir ar jos buvo pakankamos.

2) – lėšos paskirstomos ne iš fondo, o iš valstybės ar saviv. Biudžetų, todėl išmokų mokėjimas nepriklauso nuo draudiminio stažo, o pavyzdžiui, nuo skurdo, vaikų gimimo, ypat. nuopelnų valstybei ir pan.

Labdara, darbo užmokestis ir stipendijos nepatenka į SA sritį: nei pagal lėšų akumuliavimą, nei pagal tikslinį pobūdį neturi panašumų į SA.

27. Apibrėžkite socialinės politikos modelius. Paaiškinkite jų pranašumus ir trūkumus.

Yra 3 pagrindiniai modeliai: 1. Marginalinis (likutinis). 2.Korporatyvinis – pramonės pasiekimų (korporatyvus – konservatyvus). 3. Institucinis perskirstomasis arba socialdemokratinis. 1. Valstybinės socialinės apsaugos priemonės teikiamos labai ribotai, kadangi žmogus turi rūpintis savo gerove pats. Valdžia gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialinės programos taikomos tik „užsitarnavusiems vargšams“. Jie atskiriami nuo „neužsitarnavusių“. Ypač pabrėžiamas individualizmas. 2. Pramonės pasiekimų. Į socialinę politiką čia žiūrima kaip į priemonę, dirbantiesiems garantuoti stabilų pragyvenimo lygį. Skirtingais gyvenimo etapais pvz. Senatvė, ar esant kt. rizikos rūšiai (nedarbas) lygybė tampa rizikos pasidalijimu dėl galimų srautų. Socialinė politika panaši į privatų draudimą, tačiau skiriasi dėl savo kolektyvinio ir privalomo leidybos principo. Valstybė verčia ir sudaro sąlygas pritarti rinkos partneriams. 3. Vertingiausias socialinės apsaugos prasme. Lygybė suprantama kaip pajamų pasiskirstymo, pakeitimas, o ne jo išlaikymas. Šiam modeliui priklauso visi gyventojai. Svarbiausia čia socialinės pilietybės teisė. Svarbiausias gyvenimo sąlygas nulemia valstybė. 3-ą modelį galima būtų pavadinti dekominifikacija. Šie 3 modeliai yra skirtingi, bet ne viena šalis neatitinka šio modelio. Pagal vieną ar kitą požiūrį šalis atsiduria kažkuriame kitame modelyje.

28. Aptarkite socialinio administravimo problemas Lietuvoje ir užsienyje (socialinės apsaugos administravimas – kaip atvejo tyrimas).

Soc. administravimo modeliavimas. Apibrėžti so. apsaugą nėra taip paprasta, o jos apibrėžimas gali būti skirtingas skirtingose pasaulio šalyse: Skandinavijos valstybėse soc. apsauga apima daugelį gyvenimo sričių- ne tik soc. draudimą ir soc. paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos ir išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje soc. apsaugai priklauso tik privalomas(valstybinis) soc.draudimas ir soc. aprūpinimas bei soc. šalpa(parama).

Valstybės soc. politika- tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą soc. paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. T.t. visuomenės dalis- seni žmonės, invalidai ligoniai- negali dalyvauti darbo rinkoje; kitaip juos galima pavadinti socialinės atskirties grupe(marginaline). Tuo tikslu kuriama soc. apsaugos sistema, kurios esmė- lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančių mažas pajamas. Soc.apsaugos sistema- tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Soc.apsaugos sistemos pirmiausia buvo sukurtos Vokietijoje ir paskleistos po visą pasaulį.

Praktiškai 3 socialinės apsaugos tipai susiformavo po II Pasaulinio karo: 1.Atlantinis (Beveridžio), kai soc.apsaugos sistema remiasi ilgalaike Vargšų įst.tradicija(Jav, Didž.Brit.); 2.Kontinentinis(Bismarkinis), kuris remiasi socialinio draudimo sistemomis, išaugusiomis iš savitarpio pagalbos organizacijų, apėmusių aktyvius gyventojus(Vok, Pranc, Oland, Belg.); 3. Trečiasis tipas būdingas Skandinavijos šalims, pasižyminčioms itin stipriu valstybės kišimusi į darbo rinką( Nov, Šved, Dan,).

Daugiausia sąlyčio taškų ir panašumų pastebima apibūdinant JAV ir Skandinavijos valstybes bei Vokietiją, turint galvoje tai, kad Amerika ir Skandinavija esti poliarinėse pozicijose, o Vokietija ir kt.kontinentinės šalys kaip tarpinis variantas

29. Apibūdinkite faktus ir vertybes viešajame administravime.

Socialiniai faktai priklauso nuo vertybinės sistemos tam tikroje visuomenėje. Vertybės kuria socialinius faktus. Vertybės ž- tai tikėjimas arba jausmas, kuris apima tam tikrą socialinę grupę žmonių, nuo jų priklauso žmonių gyvenimo būdas. Kadangi skirtingų socialinių grupių ar individų vertybės gali skirtis, joms susikirtus kyla vertybių konfliktas. VA metodologijoje taip pat pastebimas faktų ir vertybių konfliktas. Yra išskiriami 3 požiūriai, kuriais remiantis galimas mokslo aiškinimas: teisinis, politinis ir vadybinis. Socialiniai faktai, vadovaujantis atitinkamomis vertybėmis, bus sąlygoti vertybinių sprendimų ir keis VA atitinkama kryptimi. Tuo pačiu gali atsirasti faktų ir vertybių konfliktas, kai vienu požiūriu atliktas tyrimas neatspindės kitų aktualių aspektų. Weberis išskiria 3 frazes: pradinę, galutinę ir tarpinę. Pradiniame etape atrenkamos temos ir formuluojamos tezės. Atranką lemia tie, kurie mano, kad jas verta tyrinėti. Šis etapas priklauso nuo vertybinių sprendimų. Nuo vertybinio sprendimo taip pat priklauso, kokia vertė bus suteikta tyrimo rezultatams ir kas su jais bus daroma toliau. Bet tarpinėje fazėje mokslininkui rūpi tik faktai ir aiškinimai, nesvarbu prie ko jie vestų. Mokslininkas negali spręsti skirtingų vertybių konfliktų, bet aukščiausių etikos normų privalo laikytis ir mokslas.

30,Pagrįskite vadybinį aspektą viešajame administravime.

Tai visi administravimo aspektai: administracinės struktūros kūrimas, personalo valdymas, organizacijos psichologija, kuri pasireiškia per vadovo ir pavaldinių santykius. Pvz.: tyrimais galima nustatyti koks žmogaus tipas labiausiai tinka vadovauti organizacijai arba tarkim kokia organizacijos struktūra užtikrintų efektyvų institucijos darbą. Tyrimais taip pat galima nustatyti ar nesidubliuoja funkcijos tiek konkrečioje organizacijoje tiek tarp žinybų. Taip pat personalo valdymas, jo motyvavimas. Tai irgi gali būti VA tyrimo objektas.

31.Pagrįskite politinį aspektą viešajame administravime.

pagrindinės VA funkcijos yra paslaugų teikimas ir reguliavimas. Kas liečia paslaugų teikimo funkcijos, turbūt visų nuomonės sutaptų, kad paslaugos turi būti kaip įmanoma tikslingesnės, efektyvesnės ir kokybiškesnės. Nepriklausomai kokiai partijai ar politiniai organizacijai priklausai. Bet štai, VA reguliavimo funkcija, čia kaip tik ta terpė, kur būtent pasireiškia politinis aspektas. Todėl, kad kiekviena politinė partija savaip mato problemos sprendimą. Pvz.: liberalai ir socialdemokratai. Taigi, kaip tik tokiuose santykiuose ir atsiranda politinis aspektas, kuris pasireiškia visuomenėje per politines partijas. Taip pat per politines partijas išrenkami A tipo valdininkai, kurie palaiko ryšius su B tipo valdininkais. Dar viena sritis – interesų grupės.

32. Pagrįskite ekonominį aspektą viešajame administravime.

Visuomenė suinteresuota prisiimti atsakomybės dalį, jei tai atitinka jų interesus. Ekonomika ir ekonominis mastymas tapo reikšmingi.. Į vyriausybinius postus pradėta skirti daugiau ekonomistų. Pradėta kurti kita ekonomikos teorija, gimusi iš viešojo pasirinkimo teorijos.. Kūrėsi valstybės politika pagrįsta rinka. Palyginti su gana miglotomis viešojo administravimo teorijomis, ekonomika pasiūlė tikslius apskaičiavimus, prognozavimą ir platesnį empirinių metodų, paremtų motyvavimo teorija, taikymą.. Ekonomika tiesiogiai susijusi su valdymu, nes viešasis sektorius teikia paslaugas ir turi tai daryti veiksmingiausiu būdu.. Iš ekonomikos perimtas dėmesys rezultatams, efektyvumui ir vertinimams.

33.Pagrįskite teisinį aspektą viešajame administravime.

Yra keli tipai įstatymų, kurie reglamentuoja VA, tai: įstatymai reglamentuojantys konkrečią VA sritį ir įstatymai reglamentuojantys VA santykius su visa visuomene (privačių interesų derinimo įst., VA įstatymas). Panaudojus vieną ar kitą tyrimo metodą, galima susidaryti vaizdą apie vieno ar kito įstatymo tobulumą, jų atitikimą visuomenės poreikiams, jų tikslingumą, efektyvumą. Taip pat galima nustatyti sritis, kuriose dar nėra pakankamo įstatyminio reguliavimo ir t.t. Teisinis metodas viešajame administravime yra susijęs su jurisdikcijos funkcijomis, apibūdinančiomis administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose. Valdymo santykiai, kaip viešųjų visuomeninių santykių rūšis , didžia dalimi priklauso nuo pasirinktos strategijos ir taktikos, kurios yra formalizuojamos oficialių teisės aktų materialinėmis normomis, o pačių valdymo santykių turinys ir formos susiklosto pagal pasirinktus vadybos variantus, grindžiamus subjektyviąja teise.

Teisinis reguliavimas viešajame administravime yra suprantamas kaip socialinių normų pagrindu ir jų įgyvendinimo tikslu veikiantis mechanizmas.

Yra dvejopas požiūris į teisinį viešojo administravimo reguliavimą: 1. Viešojo administravimo institucijų veiklos teisinis reguliavimas nagrinėjamas atsižvelgiant į dvejopą viešojo valdymo sampratos lygmenį , suvokiant jį kaip visų valstybės valdymo institucijų veiklą; 2. Kaip valstybės vykdomosios valdžios veiklą

34. Atlikite pagrindinių Lietuvos viešojo administravimo įstatymų analizę (Valstybės tarnybos įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas).

VT ĮSTATYMAS nustato pagrindinius valstybės tarnybosprincipus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darboužmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybosvaldymo teisinius pagrindus. Šis Įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams,išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar dplomatinės tarnybos įstatymas.

VA ĮSTATYMAS apibrėžia LR viešojo dministravimo subjektus, jų veiklos principus, nustatoadministracinio reglamentavimo, viešųjų paslaugų teikimoadministravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus,taip pat administracines procedūras ir prievoles nagrinėjant beisprendžiant asmenų prašymus ir skundus (toliau – prašymus).

Šis įstatymas garantuoja piliečių ir kitų asmenų teisę į

teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojoadministravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą, taippat teisę apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją užpadarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymasįstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.

35. Koks yra viešojo administravimo tyrimų objektas?

Tyrimo objektai:Individai.Grupės.Organizacijos. Socialiniai artefaktai;

VA objektas yra va sistema, jos vidaus ryšiai, ryšiai su aplinka. Pirmiausia va tyrimų obj. yra va instit-jos, org-jos (Sodra, Muitinės departam., VMI). Taip pat va tyrimų obj. yra institucijų, įstaigų, tarnybų, valstybės tarnautojų, turinčių įstatymų suteiktas viešojo administ. teisės ir praktiškai įgyvendinančių vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios f-jas, ryšys su politika. Politika tiesiogiai išreiškia valstybės valią, o va veikia įgyvendindamas politiką kaip valstybės valios vykdymo išraišką. VA tyrimų obj. yra B kategorijos valstybės tarnautojai ir jų ryšys su A kategorijos tarnautojais. A lygio valdininkai formuoja politiką, o B lygio ją įgyvendina. Per politines partijas yra išrenkami A lygio valdininkai, kurie įtakoja B lygio valdininkų darbą. VA tyrimų obj. yra politinės valdžios sukoncentravimas įvairiuose valdymo lygmenyse (centralizavimas ir decentralizavimas). Taip pat va instit-jų veiklos kontrolė. Iš viešojo sektoriaus darbuotojų reikalaujama, kad jie vienodai traktuotų visus piliečius, būtų profesionalai, dirbtų sąžiningai, efektyviai ir rezultatyviai. Visos valdžios įstaigos yra visuomenės ir ankstesnių org-jų kontroliuojamos. Tai labai svarbus VA tyrimų obj. yra VA instit-jų ryšys su piliečiais. VA instit-jos dabartinėje visuomenėje yra priemonė piliečių interesams tenkinti, jos negali vadovautis org-jos ar asmeniu suinteresuotumu. VA tyrimų obj. yra viešųjų inst-jų ir privataus verslo struktūrų santykis.

36. Aptarkite viešojo administravimo disciplinos ryšį su kitais socialiniais mokslais – ekonomika, vadyba, istorija, sociologija, viešosios politikos analize, teise, psichologija, filosofija? Kas yra bendro tarp šių disciplinų ir kuo jos skiriasi?

VA santykis su kitais mokslais. Su teise – valstybės tarnautojai kuria teises, prisideda prie įstatymų projektų rengimo, tiesiogiai veikia šalies teisinę sistemą. Su vadyba – VA institucijose stengiamasi vis daugiau taikyti vadybos teorijų, siekiant efektyvumo taikyti privataus sektoriaus metodus. Atsirado terminai Naujoji viešoji vadyba, naujasis viešasis administravimas. Su ekonomika – makroekonomika turi įtakos viešųjų institucijų veiklai. Kaip pavyzdį galima pasakyti – Finansų ministerija nužymi gaires, kaip šalies ekonomika turėtų vystytis. Su viešąja politika – viešosios institucijos formuoja politiką (pavyzdžiui, gydytojų profesinė grupė daro įtaką Sveikatos apsaugos ministerijos priimamiems sprendimams). Su istorija – valstybinės institucijos yra nuo Romos imperijos laikų, o istorija tai tyrinėja.

37. Pateikite viešojo administravimo sampratą. Apibrėžkite šešias viešojo administravimo mokslo raidos paradigmas..

Va – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji v

. . .

63. Paaiškinkite „tyrimo dalyvaujant“ reikšmę socialinio administravimo tyrimuose.

Stebėjimas atliekamas, kai tyrimo dalykas yra elgesys. Stebėjimas gali būti: 1.iš šono. 2. iš vidaus (stebėjimas dalyvaujant). Apskritai kokybinis tyrimas yra gera išeitis, kai tampa neaišku, ką respondentai turėjo omenyje, pasirinkdami vieną ar kitą atsakymo variantą klausimyne.

,,Tyrimą dalyvaujant“ tinka taikyti tada, kai tiriamas reiškinys yra labai kompleksiškas arba reikalingi labai išsamūs duomenys apie tą reiškinį. Taip pat jis taikomas tirti tokiems reiškiniams, kurie negali būti dirbtinai atgaminti (demonstracijos, panika). ,,T d“ labai tinka įvairių uždarų grupių tyrimams. Stebėtojas pats aktyviai dalyvauja stebimuose procesuose. Atliekant stebėjimą, paprastai daromi užrašai.

64. Pasiūlykite tiriamojo projekto temą. Pateikite projekto atlikimo planą ir metodiką bei aptarkite rezultatus.

Join the Conversation

×
×