Naujos tendencijos pasaulio ekonomikoje

ĮVADAS

Pasaulio ekonomika – tai nacionalinių ekonomikų visuma, bei jų tarpusavio bendradarbiavimas. Norime ar nenorime, kasdien mes vis daugiau ir daugiau girdime apie pasaulio ekonomika, kuri yra mūsų gyvenimo dalis. Ji vis labiau mus veikia ir skverbiasi į mūsų kasdienybę, ir visai nesvarbu ar mes tai suprantame ar ne.
Šiame darbe nagrinėjami būtent nacionalinių ekonomikų bendradarbiavimo klausimai. Jie padės mums suprasti naujas tendencijas pasaulio ekonomikoje, atsižvelgti į jas ir pamatyti kai kurias problemas. Ši tema yra labai įdomi ir, mano manymu, aktuali šiandieniniame gyvenime. Nes laabai svarbu yra suprasti, kaip funkcionuoja nacionalinės ekonomikos kartu ir atskirai, ir kokios yra ateities ekonomikos tendencijos, kaip jos vystomos. Apie pasaulio ekonomiką ir jos tendencijas paskutiniu laiku kalbama labai daug. Sprendžiami įvairūs klausimai, rengiamos konferencijos ir panašiai. Todėl ši tema yra gana svarbi ir teoriniu, ir praktiniu aspektu.
Pats darbas yra aktualus ir savo nagrinėjama tema ir tomis problemomis, kurias jis tiria arba aiškinasi. Jis yra naujas savo teorinių ir faktinių duomenų, pavyzdžių išdėstymu ir apibendrinimu. Rašant darbą pasirodė labai suudėtinga susisteminti visą informaciją ir žinias. Atrodo neįmanoma parašyti visa tai, kas šiuo metu yra svarbu. Todėl darbe pateikiami ir nauji, ir seni, jau gerai žinomi pavyzdžiai, skaičiai, teorinė medžiaga bei palyginimai. Galbūt ne viskas yra išdėstyta, tačiau svarbiausi aspektai pa

ateikti gana plačiai ir nagrinėjami labai įdėmiai.

Darbo tikslas: išanalizuoti ir pateikti svarbiausias naujas pasaulio ekonomikos tendencijas, bei išnagrinėti jų padarinius ir keliamas problemas.
Darbo uždaviniai:
1. pateikti naujas pasaulio ekonomikos tendencijas;
2. apibūdinti ir išnagrinėti kiekviena iš jų, pateikiant pavyzdžius bei kitus reikalingus duomenis;
3. išskirti svarbiausius aspektus (ir svarbiausias tendencijas), bei įvertinti jų įtaka bei kitokį poveikį pasaulio (bei nacionalinei) ekonomikai.

Darbas sudarytas iš keturių dalių, kuriose aptariamos pagrindinės pasaulio ekonomikos tendencijos. Pradžioje aptariamas poindustrinio judėjimo etapas ir pateikiamos būsimosios ekonomikos ypatybės. Toliau tendencijos pateiktos, kaip nacionalinių ekonomikų bendradarbiavimo formų vystymasis, pradedant nuo internacionalizavimo baigiant svarbiausia tendencija – globalizacija.
Iš pradžių, bendradarbiavimas įgauna internacionalizavimo pobūdį. Toliau perauga į transnacionalizacija, kur susikuria daugelis ūkio kompleksų ir konglomeratų. Jų tautinis atitikmuo nesutampa su valstybių sienomis. Šios tendencijos vystymasis skatina transnacionalinių korporacijų kūrimasį irr spartų plėtojimasį.
Internacionalizavimas, anksčiau ar vėliau, įgija globalinį atspalvį. O nacionalinių valstybių siekimas prisitaikyti prie naujosios realybės skatina kurti regionines tarpvalstybines (nevalstybines) organizacijas.
XX – XXI a. rubežius pasižymi pasaulio ekonomikos globalizacija. Ekonomikos globalizacija – tai sudėtinga, turinčia daug įvairių aspektų problema. Ji pastoviai skatina daugybės naujų mokslinių diskusijų atsiradimą. Todėl šiandien yra labai daug nuomonių apie globalizaciją ir ją tiesiog neįmanoma paprastai, vienareikšmiškai apibūdinti. Ji sukuria daugybę vienu metu vykstančių procesų ir daugybę problemų, kurios liečia visuomenę ir kurias vadiname globalinėmis pasaulio pr

roblemomis.
Štai tokia yra darbo struktūra.
Darbas yra nemažas ir įdomus. Jis aptaria svarbias problemas ir išaiškina pasirinktos temos esmę. Darbe pateikiama daug įvairių sąvokų, terminių sampratų ir problemos analizė, teorinis klausimo nagrinėjimas (kuris apima informacinių, kai kurių mokslinių šaltinių analizę). Darbas buvo naudingas man ir tikiuosi bus įdomus kitiems.

PASAULIO EKONOMIKA

Visi mes vienaip ar kitaip susiję su pasaulio ekonomika. Tačiau su pasaulio ekonomika esame susiję ne vien kaip užsieninių prekių ir paslaugų vartotojai. Pasaulio ekonomika apima visus žmonių, verslo ir valstybių tarpusavio santykius, kurie peržengia valstybių sienas, kartais net ir neteisėtai. Pasaulio ekonomikos kriterijais vadovaudamiesi, siekiame tam tikrų politikos ar ekologijos tikslų. Apskritai visa, kas peržengia valstybių sienas – paslaugos, prekės arba pervesti pinigai – sudaro pasaulio ekonomikos dalį. Maisto produktų importas, automobilių eksportas, investicijos užsienyje, net paslaugos, kaip antai: kino filmai ar turizmas – tai kiekvienos šalies įnašas į pasaulio ekonomikos veiklą.

SVARBIAUSIOS PASAULIO EKONOMIKOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS

Tendencijų analizė leidžia mums pažvelgti į ateitį ir pamatyti keletą galimų problemų ir perspektyvų XXI a. pasaulio ekonomikoje. Tačiau reikia turėti omeny, jog prognozavimas – tai ta sritis, kur daroma daugiausia klaidų. Naujos pasaulio ekonomikos vystymosi tendencijos pasireiškia globalizacija, poindustrializacija, transnacionalizacija, internacionalizavimu ir informacinių technologijų vystymusi bei naujos visuomenės ir naujų požiūrių formavimusi.

1. POINDUSTRINIO JUDĖJIMO ETAPAS

XX a. viduryje prasideda poindustrinio judėjimo etapas (j

jis mokslinėje literatūroje vadinamas įvairiai – informaciniu, elektroniniu, programavimo, fizikos, postmodernizmo ir kt.). Poindustriniame visuomenės ir ūkio vystymosi laikotarpyje vyraujančiu ištekliumi tampa žmogaus verslumas, įsisavintos žinios ir informacija (t.y. „žmogiškasis kapitalas“). Šio ištekliaus savininkų pozicija ekonominiame gyvenime yra labai vertinama palyginti su materialinių objektų savininkų pozicija. Poindustrinės visuomenės funkcionavime ir vystymesi aktyvusis dalyvis yra žmogus – kūrėjas. Galima teigti, jog materialaus turto ekonomiką keičia žmogaus ekonomika.
Poindustrinėje visuomenėje sparčiais tempais vystosi gamybinių paslaugų (finansų, bankininkystės, draudimo, komunikacijų, marketingo ir kt.), taip pat negamybinių paslaugų (mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, turizmo ir kt.) sferos. Taip pat sparčiai plėtojamos tos gamybinės veiklos ūkio sferos, kuriose naudojama mikroelektroninė, kompiuterinė ir intelektinė technologija. Ūkiniams ryšiams būdingas racionalumas, globališkumas, jungimasis į vieningus pasaulinius socialinius, politinius ir ekonominius darinius.
Dabartiniu metu daugelis šalių pereina į naują tipą – informacinę visuomenę. Joje žmogaus gamybinių-kūrybinių jėgų struktūra transformuojasi į žmogiškų informacinių išteklių struktūrą. Ribinis faktorius informacinėje visuomenėje – turimos žinios ir jų panaudojimas. Išvystimas informacinių technologijų, šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir t.t. modifikuoja tradicinį industrinį gamybos būdą ir formuoja kokybiškai naują ekonominės sistemos funkcionavimo tipą. Informacinės visuomenės harmoningą vystymąsi lemia vidinis nacionalinis ir pasaulinis kultūrinis-ekonominis potencialas. Poindustriniame vystymesi vis reikšmingesnis tampa pažintinis-teorinis procesas ir pirmiausia – mokslas, kultūra bei žinios. Ekonomika ir kultūra suprantamos ne kaip uždara sistema ir iš
šorinė aplinka. Jos yra persipinusios tarpusavyje: ekonomika virto kultūros gamintoja ir vartotoja, o kultūra – pelningu verslu.

Būsimos ekonomikos ypatybės

Svarbiausi poindustrinės ekonomikos bruožai yra:
· Vartojimo ir gamybos struktūros pasikeitimai (dėl paslaugų sferos svarbos augimo). Jau 90-ųjų m. pradžioje BVP gamybos struktūroje paslaugų sfera žymiai išaugo ir pralenkė prekių sferą. Paslaugų sferos svarba taip pat auga ir užsienio prekybos apyvartoje. Kitaip sakant, keičiasi ekonomikos struktūros sektoriai (dalys);
· Aukštas išsilavinimo (po mokyklinio) lygis. Mažiausiai išsivysčiusiose šalyse jaunų žmonių nuo 20 iki 24 metų, turinčių aukštą išsilavinimo lygį (aukštą ir vidurinį profesinį išsilavinimą), skaičius sudarė tik keleta procentų. O išsivysčiusiose šalyse – kelias dešimtis procentų (Japonijoje – 30%, Vokietijoje – 36%). Kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikose šis rodiklis gana didelis – 42-46% (Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane). Tačiau pirmą vietą, be jokių abejonių, atitenka JAV (80%) ir Kanadai. Šis rodiklis visose šalyse sparčiai auga ir šiandien. Išsilavinimas aprūpina gerą kvalifikaciją ir padidina galimybes rasti darbą ir gerai uždirbti. Pagrinde vertinamas žmogiškasis kapitalas, t.y. išsilavinusiam darbininkui daugiau mokama. JAV darbininkas, turintis aukštą išsilavinimą, uždirba beveik trys kartus daugiau, nei darbininkas be aukšto išsilavinimo;
· Kitas požiūris į darbą. Naujajai ekonomikai reikia naujų darbo įgūdžių: neužtenka būti inteligentiškam, kūrybingam, išradingam, reikia turėti ir tarpusavio bendravimo įgūdžių, dirbti komandoje, t.y. su kitais žmonėmis, nes svarbiausia – patenkinti vartotojo, pirkėjo reikmes, jam įtikti. Paslaugų sferoje reikia kitokios kompetencijos negu senojoje pramonės ekonomikoje. Darbininkai siekia, kad darbas būtų ne tik gerai apmokamas, bet ir įdomus, o darbo aplinka – žmoniška ir demokratinė. Tai dažnai sutampa su darbdavių siekiais gauti gerus ir atsidavusius darbuotuojus, kurie būtų suinteresuoti įmonės / kompanijos gerove, kapitalu, valdymu ir didinti jos pelną;
· Padidintas dėmėsys aplinkai. Poindustrinė visuomenė pereina prie tokios ekonomikos, kuri remtųsi ne tik gamtosauga, bet žiniomis ir darbu. Gamtos ištekliai turi būti naudojami teisingai, atsargiai ir tiktai ten, kur to tikrai reikia. Išsivysčiusiose šalyse tai yra vienas iš svarbiausių rodyklių poindustrinėje ekonomikoje;
· Ekonomikos (humanizmas) socializavimas. Naujoje pasaulinėje ekonomikoje turto didinimas (ir žmonių gerovė) vis labiau priklauso nuo žmogiškojo kapitalo. O šis kaupiamas šeimose. Daug jo sukaupia ir visuomeninės institucijos. Šiuolaikinė visuomenė visas savo lėšas ir pastangas teikia pagrinidiniam ekonomikos veiksniui – žmogui, bei svarbiausia – jo žinioms. O socialinės-kultūrinės sritys tampa svarbiausiu investicijų objektu. Kitaip sakant, pagrindiniais tampa indėliai į žmogaus kapitalą;
· Informacinė visuomenė. Investicijos į žinias ir informaciją tampa vis didesnės ir efektyvesnės (pelningos). Daugėja žmonių, užimtų mokslo sferoje, mokslo įstaigų, inovacinių įmonių ir informacinių tinklų bei platėja informacijos vartotojų bendruomenė. Dėl informacinių ir komunikacijos technologijų vystymosi informacija tampa lengvai pasiekiama kiekvienam vartotojui. Visuomenė tampa informacine bei kompiuterizuota;
· Smulkiojo verslo renesansas. Paslaugų ir materialinių gėrybių gamybos sferoje vis geriau vystosi smulkusis verslas. Dabartinėje visuomenėje kvalifikuoti ir ryžtingi verslininkai turi labai geras galimybes vystyti savo verslą. Išsivysčiusiose šalyse smulkusis ir vidutinis verslas BVP sudaro daugiau nei 50%. Tarptautiniuose ekonomikos santykiuose smulkusis verslas užima svarbią vietą. Tarptautinė prekyba taip pat organizuojama individualiais ir smulkiais verslininkais;
· Globalizacija (plačiau žiūr. 18 psl.) Šiuolaikinis transportas ir ryšio priemonės bet kokios šalies rinką daro atvirą įvairioms prekėms, paslaugoms bei kitiems ekonominiams ištekliams. Beveik visų šalių išvežamos ir įvežamos produkcijos (prekių ir paslaugų) poreikį didina tarptautinis darbo pasidalijimas. Dideliam įvairių kompanijų skaičiui pasaulis tapo vieninga rinka, o prekių eksportas ir importas tapo sistematine operacija. Nacionalinės ekonomikos vis labiau persipina tarpusavyje (visu pirma regioniniame lygyje) ir tarptautinis ūkis tampa dar vieningesniu kompleksu.
Didėjanti bedarbystė, dėl mažėjančio nepakankamai kvalifikuotų darbuotojų poreikio – tai gana didžiausia poindustrinio vystymosi problema. Didėja konfliktai tarp tos poindustrinės visuomenės dalies, kuri turtinga žiniomis ir išsilavinimu, ir tos dalies, kuri nepakankamai kvalifikuota.
Nustatyta, kad poindustrinis vystymasis pasauliniam ūkiui daro didelį poveikį:
· Keičiasi BVP gamybos ir vartojimo struktūra, kurioje vis didesnę vietą užima paslaugų sferą. Ji 80-aisiais išaugo 3,4% per metus, o 90-aisiais metais – 2,6% (visas BVP sudarė atitinkamai 3,1 ir 2,0%). Paslaugų sferos dalis per visą šį laikotarpį išaugo nuo 53 iki 63% pasauliniame BVP;
· Daugiau dėmėsio išsivysčiusios šalys skiria mokslo, darbo, o ne gamtos ištekliams bei jų panaudojimui. Tai žymiai sumažina gamtos išteklių panaudojimo poreikį. Šiandien ūkio ir pramonės produkcijos dalis pasaulinėje prekyboje žymiai mažėja;
· Sparčiai auga tarptautinių technologijų mainai (prekyba būtent naujomis technologijomis ir žiniomis);
· Didelis ekonominės informacijos kiekis ir jos lengvas pasiekiamumas kartu su vis pigesniomis transporto ir ryšio priemonėmis tapo galingu tarptautinio kapitalo judėjimo varikliumi. Taip transnacionalinės kompanijos, turėdamos naujos informacijos visose pasaulio šalyse, turi galimybę steigti savo kompanijos filialus bei įmones, sekmingai dirbti, ir keistis informacija.

2. INTERNACIONALIZAVIMAS IR TRANSNACIONALIZACIJA

Nacionalinių ūkių bendradarbiavimo klausimai yra labai idomūs ir svarbūs dabartinėje ekonomikoje. Šis bendradarbiavimas pasireiškia internacionalizavimu arba transnacionalizacija, įvairių konglomeratų ir ūkinių kompleksų sudarymu ir panašiai.

2.1 Ūkinės veiklos internacionalizavimas

Ūkinės veiklos internacionalizavimas tapo pasaulinio ūkio charakterizuojančia dalimi. Ūkinės veiklos internacionalizavimas – tai nacionalinių ekonomikų sąvytas suartėjimas ir bendradarbiavimas. Jis pasireiškia bendra gamybine priklausomybe, tarptautinės prekybos, gamybos, kapitalo „judėjimo“ bei darbo jėgos migracijos augimo etapuose, bendra įtaka svarbiausiems ekonomikos procesams įvairiose šalyse.
Gamybos internacionalizavimas ir tarptautinė gamybos specializacija, kapitalo transnacionalizacija bei tarptautinių korporacijų įkūrimas tampa ūkinės veiklos internacionalizavimo pagrindu. Ūkinės veiklos internacionalizavimas pasireiškia kaip materialinių vertybių gamyboje, naudojime, bei paskirstyme ir mainuose, taip ir tarptautinių ekonominių santykių įvairiose vystymosi formose bei skatina šių santykių vystymąsi. Šiandien tokius procesus mes vadiname ekonomikos globalizavimu (globalizacija). Jai būdingas daugėlio šalių įtraukimas į ūkinio gyvenimo internacionalizavimo procesą. Tai reiškia tarptautinių (technologinių, ekologinių, statistikos, buhalterinių, finansinių ir kitų) standartų įdiegimą, vienodų kriterijų naudojimas makroekonomikoje ir t.t.
Svarbiausia globalizacijos ypatybė yra dviejų tendencijų pasireiškimas: JAV stiprejimas beveik visose srityse (pradedant nuo pagrindinių mokslų sričių, ekonomikos struktūros, amerikietiškų standartų prioriteto visur iki paprasčiausių paslaugų, pavyzdžiui, kinobiznio ir išsilavinimo), iš vienos pusės, ir naujų ekonominių centrų formavimasis, iš kitos pusės. Bet realiai apie paskutiniuosius bus galima kalbėti tik tada, kai naujieji ekonomikos centrai Europoje, Pietvakarių Azijoje ir Lotynų Amerikoje galės stabiliai konkuruoti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ekonomine ir politine prasme.
Gamybos internacionalizavimas – daugmaž tvirtų gamybinių santykių tarptautinėse įmonėse nustatymas. Gamybinis vidaus šalies procesas tampa tarptautinio ar net pasaulinio proceso dalimi. Šiuolaikiniame gyvenime gamybos internacionalizavimas stiprėja įvairių faktorių dėka. Šiuolaikinė automatizuota ir aukštos mechanizacijos gamyba reikalauja didelių išlaidų moksliniams tyrimams, o taip pat nemažų pradinių kapitalų. Naujų bei naujausių gamybinių sričių atsiradimas bei vystymasis (atominė pramonė, elektronika, sintetinių medžiagų gamyba ir t.t.) skatina pramoninės produkcijos nomenklatūros spartų augimą. Naujų gaminių efektyvus panaudojimas ir jų įsisavinimas gali būti tik tuo atveju, jei tų gaminių gaminama dideliais kiekiais.
Tačiau net ir didelės šalies rinka bus per maža naujiems gaminių kiekiams. Todėl iš pat pradžių naujų prekių / gaminių gamyba orientuota ne tik į vidaus rinką, bet ir į tarptautinę. Vienos šalies ribose tiesiog neįmanoma aprūpinti įvairių prekių gamybą aukštų technologijų lygyje. Todėl dažniausiai šalys specializuojasi atskiros produkcijos gamyboje ir derina tarpusavyje prekybinius santykius. Tai ir yra gamybos internacionalizavimas.
Svarbus vaidmuo gamybos internacionalizavime tenka tarptautiniam transportui, kuris užtikrina patikimą, daugmaž greitą ir ekonomišką gaminių pervežimą iš vienos šalies į kitą. Šiuo metu, automobilių transporto (atitinkamai tarptautinės reikšmės susisiekimo kelių) ir aviacijos svarba išaugo. Nuo 1980 iki 1995 m. jūrų laivyno ir oro pervažų kainos sumažėjo 70%. Techninė transporto pažanga ir progresas susisiekimo srityje, naujų transporto ir ryšių priemonių, o taip pat informacinių sistemų kūrimas – svarbūs gamybos internacionalizavimo faktoriai.
Gamybos internacionalizavimo pagrinde gludi tarptautinės gamybos specializacija. Atskiros pramonės sritys vyraudamos tarp kitų pramonės sričių atskiroje šalyje sudaro tarpšakinę specializaciją. Pavyzdžiui, daugelis Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių specializuojasi mineralinių, ūkinių ir kitų maisto produktų gamyboje. Tokios specializacijos vystymasis priklauso nuo nepakankamo gamybinių jėgų vystymosi bei jų panaudojimo. Tarpšakinė specializacija yra nedidelėse (pagal teritoriją ir gyventojų skaičių) išsivysčiusiose šalyse, kuriose ji priklauso dar ir nuo geografinės padėties ir gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, prieškarinį laikotarpį Norvegija specializavosi aliuminio gamyboje, Belgija – plieno ir ketaus, Suomija – medienos ir medienos gaminių produkcijoje, Olandija ir Danija – žemės ūkio produktų (pagrinde – pieno ir mėsos produktų) gamyboje. JAV taip pat dalyvauja tarpšakinėje specializacijoje. Jungtinės Valstijos eksportuoja žemės ūkio produktus, visu pirma grūdus ir, aišku, kitos veiklos produkciją.
Kitas specializacijos tipas – tai vidaus šakos specializacija. Jis grindžiamas ne tik paprastais ištekliais, bet pagrinde mokslo ir technikos pažangos rezultatais. Šis specializacijos tipas jungia (daugiausia) išsivysčiusias ir kai kurias besivystančias šalis.
Siauro profilio (vieno daikto / prekės) specializacija vadinama atskiros šakos kokio nors konkretaus daikto / prekės gamyba atskiroje šalyje. Įvairios JAV, Vokietijos, Japonijos įmonės, o tai reiškia, jog ir visos tos šalys, atskirai specializuojasi kokių nors konkrečių įrengimų, sintetinių medžiagų gamyboje. Išnagrinėkime traktorių gamybą įvairiose šalyse: JAV gamina galingiausius traktorius, Anglija specializuojasi vidutinio galingumo traktorių gamyboje, o Vokietija – mažo galingumo.
Pasaulio rinkoje didžiausią dalį buitinės elektrotechnikos eksportuoja, aišku, Japonija. Savo produkciją ji sugeba parduoti netgi tose šalyse, kurios pačios turi gerai išvystytą radiotechnikos pramonę. Daugiau nei 70% Japonijos elektroninės produkcijos eksporto atitenka JAV rinkai.
Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas visumoje padeda šalims kurti efektyvų ekonominį mechanizmą, o taip pat išnaudoti turimus savo pranašumus tarptautiniuose ekonominiuose mainuose. Šiuolaikinėmis sąlygomis sugebėjimas vystyti ekonominės veiklos sferas teikia pranašumų savai ekonomikai. Šiuolaikinio tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo formos gali būti labai įvairios: tarptautinė prekyba (prekių birža, aukcionas, licenzinė prekyba ir kt.), tarptautinė gamybos specializacija (žiūr. aukš.) ir kooperavimas, mokslinis ir techninis bendradarbiavimas, bendrų įmonių statyba ir tolesnis jų ekspluatavimas tarptautinėmis sąlygomis, tarptautinės ūkinės organizacijos, tarptautinis marketingas, įvairaus pobūdžio paslaugos ir k.t.
Vienas ekonominio bendradarbiavimo atvejis būtų toks: stambi kompanija gamybiniams procesams pritraukia palyginti smulkias įmones, kurios specializuojasi atskyrų detalių gamyboje. Kiekviena tokia kompanija bendradarbiauja ir su tokiomis firmomis, kurios parduoda tas gaminamas prekes toje pačioje, bei kitose šalyse. Pavyzdžiui, komplektinės prekės, kurias perka tokios stambios amerikiečių ir Vakarų Europos automobilių firmos, kaip “Ford”, “General motors”, “Reno” ir “Fiat” sudaro 40-50% nuo pagamintų automobilių kainos, o japoniškų koncernų “Toyota” ir “Nissan” – net 60-65%.
Bendroje gamyboje dalyvauja keleta stambių kompanijų. Bendra gamyba reiškia bendrus tyrimus, bei bendrą dalyvavimą paruoštos produkcijos realizavime. Toks bendradarbiavimas dažnai sudaromas kaip konsorciumas. Konsorciumas – tai laikinas, savanoriškas įmonių susivienijimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje įvairios kompanijos kartu gamina aviatechniką.
Be to, labai dažnai kompanijos / firmos sudaro bendras organizacijas, kompanijas. Pavyzdžiui, Vakarų Europos, italių ir prancūzų automobilių firmos sudarė bendrą organizaciją ”Iveko”, kuri sujungia jų pastangas sunkvežimių gamybai.
Specializacijos vystymasis ir firmų bendradarbiavimas didina šalių tarpusavio priklausomybę, bei skatina jų prekybos augimą. Tai pakeitė tarptautinės prekybos organizavimą visame pasaulyje. Jei anksčiau produkcijos pardavimas išorinėse rinkose sudarė nežimią BVP dalį, tai dabar išsivysčiusiose šalyse bendra eksporto apyvarta sudaro nuo 1/5 iki 2/5 BVP ir net daugiau. Žymūs pasikeitimai matyti ir tarptautinės prekybos struktūroje. Vidaus šakos specializacijos augimas, daugiausia automobilių gamyboje, padidino automobilių bei įvairių įrenginių svarbą tarptautinėje prekyboje. Dėl to išaugo automobilių ir įrenginių gamybinės produkcijos mainai.
Mokslinių ir technikos tyrimų internacionalizavimas. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai kartais reikalauja didelių investicijų. Ir netgi didelios kompanijos tampa nepajėgios vienos susitvarkyti su šia problema. Būtent todėl įvairių šalių kompanijos dirba kartu. Be to, kiekviena šalis taip pat specializuojasi vienos kurios nors mokslo srities tyrimuose. Šalys taip pat keičiasi moksline ir technine informacija. Tai vyksta parduodant licenzijas ir patentus.
Kapitalo internacionalizavimas. Šiuolaikiniam pasauliniam ūkiui būdingas kapitalo migracijos augimas išsivysčiusiose šalyse. Atskirose šalyse susidaro kapitalo perteklius, todėl jį galima naudingiau investuoti į užsienio ekonomiką ir gauti papildomą pelną. Stambios firmos siekia kontroliuoti internacionalizuotą gamybos procesą. Todėl užsienyje jos superka kooperuojančias su jomis įmones arba įkuria ten savo naujas firmas.
Kapitalo internacionalizavimas – tai nacionalinių kapitalų susivienijimas, kuris pasireiškia naujų atskirų kompanijų / organizacijų įsteigimą kitose šalyse ir / arba tarptautinių kapitalų ryšių plėtojimas ir vystymasis. Kapitalo internacionalizavimas skatina gilesnį ir intensivesnį šalių ūkinių ryšių vystymąsi. Tiesioginės investicijos tapo svarbiu vaidmeniumi kapitalo internacionalizavime. Kasmetinės tiesioginės investicijos išauga kiekvienais metais 20%. Daugiausia tiesioginių invesicijų atitenka visoms išsivysčiusioms šalims.
Kapitalo išvežimo dėka bei dukterinių kompanijų ir kitų kompanijų filialų pelno reinvestavimo dėka žymiai išaugo tiesioginės užsienio investicijos. Ekonomiškai bei ūkiškai išsivysčiusių šalių dalis tiesioginėse užsienio investicijose taip pat yra didžiausia. Užsienio tiesioginės investicijos paskutiniu laiku žymiai išaugo.
Jei anksčiau daugiausia kapitalo išsiveždavo JAV, tai antroje 80-ųjų m. pusėje Didžioji Britanija ir Japonija aplenkė JAV, nuo jų neatsiliko ir Vokietija bei Prancūzija. 90-ais m. kapitalo išvežimas iš JAV žymiai išaugo, ir dabar, pagal užsienio investijų dydį ir kapitalo išvežimą, JAV aplenkia kitos šalys. Nors iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos ir iš kitų europietiškų šalių kapitalo išsvežimas taip pat vis didėja.
Taip pat žymiai išaugo japoniškų užsienio ivesticinių kompanijų skaičius. Stiprėjančios Vakarų Europos ir Japonijos transnacionalinių kompanijų pozicijos kapitalo išvežimo sferoje teikia joms pranašesnę poziciją rinkose amerikietiškų kompanijų atžvilgiu. Iš kitos pusės, aišku, kapitalo importas auga ypač greitai JAV. Daugelis Europos šalių nukreipia savo investicijas būtent į JAV.
Stambiausios šalys, kurios eksportuoja kapitalą, yra Anglija, Prancūzija, Vokietija. Paskutiniu laiku žymiai išaugo užsienio investicijos Ispanijoje. Vakarų Europos šalimis yra labai susidomėjusios amerikietiškos ir japoniškos kompanijos, kurios siekia patekti į ES rinką. Taip pat didelę reikšmę turi ir kapitalo judėjimas tarp ES šalių.
Kitaip negu kitose išsivysčiusiose šalyse užsienio investicijos Japonijoje sudaro nežymią dalį. Jei kitose šalyse (JAV ir Vakarų Europoje) vyksta įvairių šalių bendras kapitalo interesų persipinimas, tai kapitalo internacionalizavimas Japonijoje praktiškai vyksta tik japoniškų kompanijų transnacionalizacija.
Sparčiai auga ir tiesioginės investicijos išsivysčiusiose šalyse. Pietų, Rytų bei Pietryčių Azijai tenka 63% naujų investicijų, ir daugiau 60% tiesioginių investicijų. Šis regionas žymiai aplenkė Lotynų Ameriką, kuriai anksčiau tekdavo apie 1/2 investicijų išsivysčiusiose šalyse. Taip pat paskutiniu laiku labai daug investuojama į Kinijos ekonomiką. Užsienio investicijos 1997 m. sudarė 217,3 mljrd.dolerių. O Azijoje kuriama laisvoji rinkos zona.
Žymus paskutinio dešimtmečio faktorius – tai kapitalo išvežimas iš geriausiai išsivysčiusių šalių, ypač naujų industrinių šalių.
Kapitalo išvežimas, jo dėka filialų arba dukterinių kompanijų įsteigimas užsienio šalyse skatina didžiausių korporacijų šalių (eksportuojančių kapitalą) pasikeitimą transnacionalinėmis (iš nacionalinių). Tai taip pat reiškia kapitalo transnacionalizaciją. Nacionalinis kapitalas (išlikdamas nacionaliniu) tampa tarptautiniu, naudojimo ir interesų sferos atžvilgiu. O transnacionalizacija apėmė gamybinį ir bankinį kapitalą. Tai skatina naujų transnacionalinių bankų atsiradimą.
Kapitalo internacionalizavimas pasireiškia įvairių šalių ryšių persipinimu ir tarptautinių, gamybinių, bankinių ir kitokių organizacijų atsiradimu. Šios kompanijos yra tarpnacionalinės pagal kapitalo prigimtį. Jose atstovaujami įvairių šalių kapitalo interesai. Įvairių firmų interesų persipinimas pasireiškia naujų bendrų firmų ir filialų atsiradimu, arba tiesiog akcijų mainais, norint dar labiau išplėsti bendradarbiavimą kurioje nors gamybos srityje.
Kartelių atsiradimas skatina rinkos pasidalijimą bei įtakos sferos tarp stambiausių kompanijų atsiradimą. Be pasirašytų sutarčių apie rinkos pasidalijimą kompanijos bendrai kuria naujas gamybines programas, vysto gamybos specializavimą, bei keičiasi mokslo ir technikos informacija ir t.t. Įvairių šalių kapitalo santykiai sudaromi ir vystomi tarptautiniuose konsorciumuose, kurie įsteigiami stambių objektų gamybai, naujų gamybos sričių vystymuisi bei brangių mokslo ir technikos projektų realizavimui.
Investicinės kompanijos bei investiciniai trestai, draudimo kompanijos, pensijų fonai ir kiti investoriai užima vis didesnę vietą tarptautinėje kapitalo migracijoje. Jie siekia valdyti akcijomis, kurios atneša didžiausią pelną bei superka ne tik nacionalinius, bet ir užsienio kompanijų vertybinius popierius. Stambios biržos taip pat yra kapitalo internacionalizavimo dalimi. Vertybinių popierių rinkos internacionalizavimas, kuris skatina tarptautinę vertybinių popierių apyvartą, taip pat yra vienas kapitalo internacionalizavimo būdas.
Tarptautinio kredito išdavimo mąstai žymiai išaugo, paskutiniais metais siekdami 200 mljrd.dolerių per metus. Kreditų išdavimas vykdomas tarpvyriausybiniais, o taip pat daugelių bankų kreditais, kuriuos išduoda tarptautiniai bankai. Tarptautinių finansinių ir bankinių organizacijų (Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, regioniniai bankai) veikla skatina kapitalo internacionalizavimą. Be to, kai kurie vienos šalies bankai išduoda kreditus kitos šalies valiuta. Taip susiformavo eurovaliutos (eurodolerių) rinka, kurioje paskolos išduodamos be papildomų mokesčių ir nacionalinio reguliavimo.
Kapitalo internacionalizavimas buvo palankus kapitalo migracijos liberalizavimo procesui. Šalys pasirašo sutartis, kurios stimulioja eksporto ir importo kapitalą, pavyzdžiui, sutartis dėl užsienio investicijų skatinimo ir apsaugos, dėl dvigubų mokesčių panaikinimo ir kt. Steigiamos nacionalinės ir tarptautinės užsienio investicijų draudimo kompanijos, pavyzdžiui, Daugiapusė investicijų garantijų kompanija.
Kitaip sakant, kapitalo internacionalizavimas, atsiradęs dėl gamybos internacionalizavimo poreikių, palaipsniui vystosi ir stiprina ūkinės veiklos internacionalizavimą. Be to, kapitalo internacionalizavimas skatina transnacionalinių korporacijų atsiradimą, tiesiog transnacionalizaciją.

2.2 Transnacionalizacija

Nacionalinių ekonomikų lygis auga tik transnacionalinių korporacijų (TNK) dėka. Kitaip jos vadinamos tarptautinėmis arba tarpnacionalinėmis korporacijomis. TNK pasižymi didžiuliais vadybiniais įgūdžiais, finansiniais ir techniniais ištekliais bei atlieka ypač svarbias operacijas vadovaudamosios suderinta pasauline strategija. Tipiški korporacijų pavyzdžiai – „IBM“, „Exxon“, „General Motors“, „Toyota“, „Fiat“ ir t.t.
Apie TNK galima spręsti tik išnagrinėjus jų augimo dinamiką bei jų skaičių. XX a. pradžioje buvo jau gana daug TNK. O XX a. pabaigoje jos jau įtakojo ekonominio vystymosi eigą. 90-ųjų m. pabaigoje TNK skaičius siekė jau maždaug 50 tūkstančių, o jų užsienio filialų skaičius – 300 tūkstančių. Kiekvieną dešimtą TNK steigia išsivysčiusios šalys.
Transnacionalinių korporacijų vystymuisi didelę įtaką daro spartus ūkinio gyvenimo internacionalizavimas ir liberalizavimas įvairiose pasaulio šalyse, bei informaciojos ir ryšių priemonių vystymasis. Nežiūrint į tai, kad prekės vis lengviau realizuojamos užsienio rinkoje ir yra daug galimybių patekti į tą rinką (tarptautinė prekyba, technologijų mainai), TNK teikia prioritetą tiesioginėms investicijoms. Tokiu atveju jos pasiekia ekonominius užsienio šalių resursus (gamybinius ir gamtinius resursus, darbo jėgą). Pasitelkiant dar ir savo turimus resursus (kapitalą, žinias, verslumą) TNK organizuoja efektyvesnę gamybą ir geresnias produkcijos realizavimo galimybes.
Be to, steigdami filialus kitose šalyse, TNK sudaro taip vadinamus centrus, kurie skverbiasi į tos šalies ekonomiką. Tai ypač pasireiškia išsivysčiusiose šalyse. Jei tas skverbimasis į kitos šalies ekonomiką tampa labai didelis, tai jau galima kalbėti apie taip vadinamą „antrąją ekonomiką“. Pavyzdžiui, „antroji JAV ekonomika“ Kanadoje. Galima teigti, jog „antroji JAV ekonomika“ yra daugkart didesnė už kitų šalių ekonomiką, pavyzdžiui, Vokietijos ir Prancūzijos (taip pat kaip ir pagrindinės JAV ekonomikos atveju, t.y. be užsienio filialų produkcijos).
Šiuo metu TNK korporacijos kontroliuoja nuo 1/5 iki 1/4 BVP dalies, o tarptautinėje prekyboje – 1/3. Tokiu atveju, TNK tampa svarbia pasaulinės veiklos dalimi. Jų interesai gali ir nesutapti su kitų pasaulinės veiklos dalių (nacionalinių ekonomikų, tarptautinių organizacijų ir integruotų susivienijimų) interesais. TNK ne tik skatina išorinę ekonominę šalių veiklą, bet dažnai tampa nepavaldžios tų valstybių reguliavimui.
Išsivysčiusiose šalyse užsienio kapitalo dalis pramoninės produkcijos gamyboje sudaro apie ketvirtadalį, o besivystančiose šalyse apie pusę ir net daugiau. Šį kapitalą pagrinde sudaro TNK. Ir galima teigti, jog jos smarkiai įsipynusios į kitų šalių ekonominį gyvenimą. O šios šalys taip pat priklauso nuo pramoninės gamybos, kuri yra organizuota būtent tarptautinėmis korporacijomis. Kitaip sakant, šalys yra priklausomos nuo pasaulio ekonomikos.
TNK kūrimas ir vystymasis stiprina specializacijos ir kooperavimo procesus tarp įvairių šalių įmonių. Tai vyksta tada, kai vystosi specializacijos santykiai tarp vienos korporacijos įmonių, kurios dirba įvairiose šalyse. Jų santykiai yra daug stabilesni, o ryšiai tamprūs dėl to, kad visos įmonės valdomos iš vieno centro.
Paskutiniu laiku greitai auga amerikietiškos elektroninės pramoninės produkcijos importas. Jame didelę dalį užima amerikietiškų firmų filialų produkcija iš Taivanio (12,7%), Meksikos (7,9%) ir Singapuro (5,9%). Tai liūdija apie amerikietiškų TNK kooperaciją tose šalyse ir pačiose Jungtinės Amerikos Valstijose.
Tokiu būdu TNK stiprina nacionalinių ekonomikų tarpusavio santykius, kurie jau ir taip vystėsi iki TNK atsiradimo. Taip sukūriami nauji tarpusavio santykiai (internacionalizavimas) – nacionalinių ekonomikų persipinimas, naujų išplėstų kompleksų ir konglomeratų, kurie nacionaliniu atžvilgiu nesutampa su valstybės sienomis, atsiradimas.
Tačiau TNK neišstūmė smulkių ir vidutinių kompanijų iš tarptautinės prekybos. Smulkusis ir vidutinis verslas vis dar atlieka gana svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Tačiau tokio verslo veiklą vis dažniau kontroliuoja TNK:
· nedidelios specializuotos kompanijos eksportuoja pagrinde detales arba dalis, kurios naudojamos galutiniam gaminiui pagaminti. Gaminiai gaminami TNK įmonėse;
· vis dažniau smulkios ir vidutinios kompanijos, realizuojant savo produkciją naudojasi TNK prekybos tinklais, bei techniniu TNK servisu;
· jei smulkios ir vidutinios kompanijos pasaulio rinkoje veikia nepriklausomai jos atsižvelgia į TNK veiklą. Ir jos gali tikėtis pasisekimo tik tose pasaulio rinkos srityse, kurios dėl kažkokių priežasčių nedomina TNK ir kuriose nėra TNK pagamintų gaminių. Kataip sakant, jos užpildo tik tas nišas, kurios dar yra tuščios.
TNK skatina ūkinio gyvenimo internacionalizavimą pasauliniame ūkyje. Naujų stambių tarpnacionalinių kompleksų atsiradimo dėka ekonomikos ir valstybės tarpusavio santykiai įgyja naują reikšmę. Didelė dalis produkcijos, gaminamos šalies viduje, realizuojama išorinėje rinkoje. Todėl valstybė gali tik padidinti paklausą šalies viduje, bet reguliuodama produkcijos pardavimą išorinėje rinkoje skatins jos pardavimo mažėjimą, o šis faktorius sulėtins jos gamybą.
Vyrauja ir kitos TNK pasekmės. TNK greitai išaugo į pagrindinį investicijų, technologijų, vadybinių schemų tiekėją. Tačiau jų mokslo ir technikos, gamybos ir komercijos politika, apimanti visas specializuotas įmones įvairiose šalyse, nevisuomet atsižvelgia į nacionalinius interesus ir nesidomi apie tokių korporacijų vaidmenį visuomenės gyvenime. TNK tenkina tik efektyvumo ir didelio pelno kriterijus. Gamybinės ir investicinės programos formuojasi tik pasaulinių ekonominių ir politinių faktorių įtakos dėka. Tačiau nacionalinės tradicijos, interesai ir įstatymai susiformavo prieš daugelį šimtmečių. Todėl internacionalizavimo vystymasis įgijo tokį konfliktinį charakterį.
Visos šalys stengiasi suderinti savo ekonominę politiką. Sudaromos tarptautinės ekonominės organizacijos, pasirašomi regioniniai tarpvyriausybiniai susitarimai, atsiranda ekonominės regioninės grupuotės.
Transnacionalinės korporacijos – tai nauja jėga pasaulio ekonomikoje. Šiuo metu jos yra internacionalizavimo variklis. Be to, dabartinėje ekonomikoje dominuoja jau ne tarptautinė prekyba, o gamybos organizavimas ir prodikcijos realizavimas užsienio rinkoje. Užsienio filialų pardavimo skaičius yra didesnis nei paslaugų ir gaminių eksporto skaičius (atitinkamai 9,5 ir 6,4 trljn.dolerių). O pats eksportas perauga į vidaus firmos prekyba tarp įvairiomis TNK dalimis. Galime padaryti išvada, jog TNK veikla vis labiau skatina pasaulinį ūkį peraugti į vieningą prekių, paslaugų, kapitalo, darbo jėgos ir žinių rinką.

Pasaulio ūkio egzistavimas ir vystymasis turi ir teigiamų ir neigiamų ypatybių. Viena vertus, jis spartina šalių ekonominį augimą, padeda geriau patenkinti atskyrų valstybių poreikius. Antra vertus – didina kiekvienos iš jų priklausomybę nuo pasaulinių kainų kitimo, paklausos ir pasiūlos svyravymų, o taip pat aštrina konkurenciją pasaulinėje rinkoje. Dėl to nacionaliniai ūkiai tampa vis labiau „pažeidžiami“ ekonomine ir valiutine-finansine prasme.
Ekonominė šalių tarpusavio priklausomybė suprantama, kaip tamprūs tam tikrų šalių užsienio ekonominiai ryšiai. Vystantis pasauliniam ūkiui, šalių priklausomybė stiprėja, pasireikšdama ekonomine (moksline, technine ir gamybine) integracija, peraugančia vienos šalies ribas. Ši priklausomybė atskirose šalyse labai skiriasi savo pobūdžiu ir laipsniu. Mokslo ir technikos pažanga ypač spartina ekonominę tarpusavio priklausomybę, todėl ji ryškiausiai jaučiasi šalyse, turinčiose aukštą mokslinį investicinį ir informacinį pramoninį potencialą. Priklausomybė didėja, kai šios šalys tarpvalstybinius santykius vis labiau grindžia vieningu darbo pasidalijimu ir gamybos specializacija savo šalies viduje.
Pasauliniame ūkyje pasireiškia ir asimetrinė ekonominė tarpusavio priklausomybė, kuomet ji yra vienos pusės atžvilgiu nepalyginamai didesnė. Pavyzdžiui, dėl žemo silpnai išsivysčiusių šalių mokslo ir technikos potencialo ir nestabilių eksportuojamų žaliavų kainų žymiai sumažėjo tų šalių eksporto įplaukos, o taip pat ir galimybė investuoti kapitalą. Dabatiniu metu kas antra iš šių šalių arba laiku nesumokėjo skolų, arba prašė kreditorių peržiūrėti skolos grąžinimo terminus.
Akivaizdu, jog visos šios šalys, išlikus esamoms finansinėms sąlygoms, ateityje nesugebės ne tik išmokėti skolų, bet ir mokėti procentų už jas. Būtinas abejų šalių kompromisas.

3. INTEGRACIJA

Integracija – nacionalinių ekonomikų internacionalinis susipinimas, kurį skatina tarptautine teise pagrįsti susitarimai. Integracijos pavyzdys – Europos Sąjunga ir jos vidaus rinka.
Integracijos procesai. Integracijos procesų vystymasis tampa svarbia charakterizuojančia pasaulinio ūkio dalimi. Integracijos procesai, keičia pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą. Procesai aktyvizavosi jau antroje XX a. pusėje visose pasaulio kraštuose.
Tarptautinę ekonominę integracija galime apibūdinti kaip politinį arba ūkinį šalių susivienijimą darbo pasidalijimo dėka bei vystant gilius ir stabilius tarpusavio santykius.
Mikrolygiu, šis procesas vyksta bendradarbiaujant įmonėms ir firmoms, skatinančioms nacionalinių ekonomikų susiliejimą. Bet makrolygiu, šis procesas vyksta vystantis tarptautinei prekių ir paslaugų prekybai bei augant gamybinių išteklių (tokiu, kaip kapitalas, darbo jėga ir technologijos) vystymuisi, sudarant tarpvalstybines sutartis dėl nacionalinių ekonominių ir politinių santykių suderinimo.
Tarptautinė ekonomine integracija skatina kiekvieną šio proceso dalyvį stiprinti ekonominę priklausomybę, pasitelkiant nacionalinius valdymo ir reguliavimo organus bei kitas struktūras. Tarptautinė ekonominė integracija numato, jog integruojančiosios šalys turi būti daugmaž vienodo techninės-ekonominės plėtros (išsivystymo) lygio bei bendrų ekonominių ir kitokių interesų ir problemų. Kuo aukštesni techniniai ir ekonominiai bei ekonominių ryšių šalių plėtros lygiai, tuo svaresnes tų šalių priežastis, integruojantis.
Šalys, gaminančios konkuruojančias prekes, žaliavas ir t.t., nesuinteresuotos tarpusavio bendradarbiavime ir mainuose, o atvirkščiai, ieško kokių nors pelningų ryšių su užsienio partneriais. Rinkos integracija neperpektyvi ir toms šalims, kurios silpnai industrializuotos. Šiuo atveju, tarp jų veikia varžovų principas – jos kovoja dėl užsienio rinkų. Todėl ir vietines rinkos nėra atviros viena kitai, bet atvirkščiai, uždarytos muitiniu rėžimu.
Tarptautinė ekonominė integracija dažniausiai jungia kaimynines bei kitas, teritoriniu atžvilgiu artimas valstybes. Integracijos procesams būdingi nacionalinių ūkių susivienijimo regioniniai skirtumai bei skirtumai integruotame vystymesi, t.y. nacionalinių ekonomikų integravimosi lygyje.
Tarptautinė ekonominė integracija – tai ilgas ir sudėtingas, prieštaringas procesas, nes kiekviena šalis turi savo istoriškai susiklosčiusias tradicijas, problemas ir interesus. Čia didelį dėmesį reikia skirti religiniam ir etniniam tautos susiliejimo klausimui. Lengviausiai ir efektyviausiai bendradarbiavimas ir susivienijimas vyksta tarp tų šalių, kurios susijusios su viena bendra civilizacija, nes tuo atveju, grynai ekonominis suartėjimas papildomas bendrais istoriniais ir kultūriniais, religiniais įvykiais ir bendromis šaknimis.
Šalyse, kuriose yra integruotieji susivienijimai, matomi ekonominiai pasikeitimai:
· tarp įvairių šalių gamintojų auganti konkurencija sulėtina kainų augimą, gerina prekių kokybę, naujų technologijų kūrimą, mažina neefektyvios gamybos tempus;
· integracija pritraukia užsienio investicijas, nes šalys, nepriklausančios organizacijai, stengiasi išlaikyti turimą rinkos segmentą, steigiant įmones integruotų šalių viduje.
Ekonominės integracijos pagrindinės formos: vidaus rinkos kūrimo sąlygos, vidaus rinkos mechanizmas, liberalizavimo ir reguliavimo ekonomika ir politika, socialinė ir regioninė politika ir perskirstymas, ekonominė ir valiutos sąjunga, išoriniai ryšiai, ekonominė erdvė.
Pati paprasčiausia ekonominės integracijos forma yra Laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų. Joje laikomasi laisvojo nuo muitų ir kiekinių apribojimų tarptautinės prekybos režimo. O kiekviena šalis-narė turi savus tarptautinės prekybos tarifus su šalimis, nepriklausančiomis šiai zonai. Susitarimai dėl laisvosios prekybos zonos grindžiami bendrų maratorijų principu, tai reiškia kad šalis viena negalės didinti muitus arba įvesti naujus prekybinius barjerus.
Kita ekonominės integracijos forma tai Muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis šalimis. Veikiant laisvosios prekybos zonai Muitų sąjunga numato vienodų prekybos tarifų įvedimą, ir vieningos prekybos politikos vykdymą kitose užsienio šalyse. Skirtingai nuo Laisvosios prekybos zonos Muitų sajunga turi saugesnę ir efektyvesnę vidaus gamintojų apsaugą, nes blokuoja savo sienas muitiniai barjerais. Tarptautiniai santykiai liečia tik mainų sferą ir garantuoja šalims-narėms vienodas sąlygas tarpusavio prekybai bei finansinėms įskaitoms vykdyti. Energetikos sektoriai, karinės apsaugos pramonės šakos ir kt. nepriklauso tarifinei politikai. Dėl to Muitų sąjungą kartais vadinama sektoriniu integracijos etapu.
Kita integracijos forma yra Bendroji prekių rinka, užtikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą. Ji funkcionuoja Muitų sąjungos pagrindu, tačiau ji papildoma mokslo ir technikos tyrimais.
Vieninga vidaus rinka reiškia laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą. Nuo vieningos vidaus rinkos palaipsniui pereinama prie kitos aukštesnės integracijos formos – prie ekonominės ir valiutų sąjungos.
Ekonominė ir valiutos sąjunga – tai visuma projektų ir renginių, kuriuose stengiamasi kurti vieningą ekonominę, valiutinę-finansinę, teisinę ir informacinę erdvę. Ji pasižymi valstybių ekonominės politikos suderinimu, numato šalių-narių ekonominės politikos koordinavimą, griežtai vykdant tarptautiniuose susitarimuose nustatytus šalių-narių kiekinius ekonomikos rodiklius, siekiant sulyginti ekonominio ir socialinio vystymosi lygius (ekonominė konvergencija). Be to, numatoma nustatyti fiksuotą valiutų kursą šalyse, pereiti prie bendros valiutos politikos ir kurti nepriklausomą centrinių bankų sistemą.
Paskutinių integracijos etapu bus visiška ekonominė integracija, kurios ypatybė yra Politinės sąjungos kūrimas ekonominės ir valiutos sąjungos pagrindu. Tai reiškia šalių-narių perėjimą prie bendros užsienio ir saugumo politikos, bendros pilietybės įvedimas ir valstybių-narių piliečių teisių rinkti ir būti išrinktam į nacionalinius ir kitus valdymo organus įvedimas. Vykdomas bendradarbiavimas teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse, plečiama kultūrinė veikla, švietimo, teisėsaugos bei piliečių interesų apsaugos veikla.
Šiuo metu, yra daug tokių susivienijimų: išsivysčiusiose šalyse pagrinde – ES, NAFTA, kitose šalyse NVS ir daugelis kitų susivienijimų Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje ir kitur.

4. GLOBALIZACIJA

Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir, galų gale, link vieningos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos – intensyvėjančių ryšių tarp valstybių tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kurioje veikia vieningi principai ir vertybės.
Jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paskatų (besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi. Vienas požiūris į globalizaciją: „. prekybos politikos liberalizacija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rinkos skverbimuisi yra beprasmiška (ypač kapitalo rinkų atveju)“. Galima sutikti arba nesutikti su šiuo požiūriu. Bet svarbu suprasti globalizacijos esme, jos teigiamus ir neigiamus aspektus.

4.1 Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti globalizacijos atspindžiu. Šis procesas daro reikšmingą įtaką tarptautinėms kapitalo, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui.
Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:
· tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas;
· inovacijų kaupimas, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas);
· strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“.
Naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios šalys – dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas ir naudotis inovacijų rezultatais.
Pastarąjį dešimtmetį sparčiausiai augo valiutų prekybos mainai, portfelinės investicijos, anksčiau – tiesioginės investicijos ir prekyba. Be to, aptariant prekybos globalizaciją, pastebima stipri koreliacija (–0,89) tarp vidutinių muitų bei tarifų (mažinimo – nors iš dalies juos atsivėrė nauji netarifiniai barjerai) ir prekybos augimo. Kapitalo rinkose buvo pastebimos panašios tendencijos, tačiau šiuo atveju kapitalo reguliavimo liberalizavimą galima laikyti valstybių atsaku į prasidėjusi portfelinių, o vėliau ir tiesioginių investicijų apimčių didėjimą.
Globalizacijos tendencijos skiriasi, priklausomai nuo valstybės ekonominės plėtros lygio. Nors prekyba turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir neturtingiausių valstybių atveju skyrėsi nedaug (santykis su BVP buvo atitinkamai 0,67 ir 0,66), prekybos struktūra visiškai skirtinga. Pažangesnės šalys turi daugiau paskatų mažinti importo mokesčius: didesnės pajamos vienam gyventojui, susijusios su didesniu kapitalo savininkų skaičiumi, aukštesnės kokybės darbo jėga bei specializacija. Šalyse su didesnėmis pajamomis, vartojama daugiau importuotų prekių, o tai irgi kelia spaudimą liberalizuoti prekybą. Tokiose valstybėse biudžeto pajamas taip pat galima užtikrinti ir piliečių mokesčiais, nesiimant prekybos mokesčių.
Tiesioginės užsienio investicijos EBPO šalyse buvo beveik dvigubai didesnės negu neturtingiausiose valstybėse, o portfelinės – beveik 25 kartus didesnės. Ypatingai skyrėsi ir prekybos mokesčiai – EBPO šalyse jų pajamos sudaro 0,9% pajamų iš prekybos ir palyginti nedaug skiriasi tarpusavyje, tuo tarpu neturtingiausiose valstybėse – 25,7%.
Eurodolerių rinkos susiformavimas rodo, kad valstybės institucijos buvo priverstos reaguoti į neišvengiamą finansų rinkos globalizaciją. Nors kontroliuoti kapitalų išplaukimą yra beveik neįmanoma, Azijos ir Rusijos krizės 1997 ir 1998 m. parodė, jog reikia reguliuoti kapitalų įplaukimą, kad būtų įmanoma sušvelninti kapitalo rinkos nestabilumo poveikį, nes ir pažangiausioms, ir besivystančioms valstybėms atvėrus kapitalo rinkas, susiformavę kapitalo srautai liberalios rinkos sąlygomis gali destabilizuoti ne tik ekonomines, bet ir politines sistemas.
Globalizacija itin stipriai paskatino tarptautinių taisyklių poreikį – GATT, o vėliau Pasaulio prekybos organizacijos svarbos augimą. Konkuruodamos dėl pasaulinės rinkos dalies bet kurioje prekybos srityje, nacionalinės vyriausybės yra priverstos priimti daugiašalės prekybos taisykles. Pasaulinių prekybos liberalizavimo taisyklių „paklausos“, ir prekybos globalizacijos, padidėjimą galima aiškinti ir naujų nedidelių valstybių susikūrimu per pastarąjį dešimtmetį. Prekybos barjerai paprastai mažinami, kai už tai pasisako didžiosios ir mažosios valstybės, kurių ekonominis atvirumas tampa pagrįstas, mažėjant ekonominės veiklos kaštams.
Valstybių ekonominė politika reglamentuojant prekių bei paslaugų judėjimą per sieną atneša realių rezultatų, kitaip negu finansinių srautų atveju. Neišvengiamas kapitalo mobilumas sukuria paskatų vykdyti rinkai naudingą politiką. Finansų rinkos liberalizavimas yra daugiau simbolinis žingsnis, tuo tarpu importo mokesčių sumažinimas gali realiai atsiliepti įvairių visuomenės sluoksnių gerovei.

4.2 Kai kurie globalizacijos aspektai

Naujos institucijos. Skiriamos naujos, daugiašalių tarptautinės institucijos (JungtinėsTautos, Tarptautinis baudžiamasis teismas, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija). Steigiamos galingos regioninės organizacijos, tokios kaip Europos Sąjunga (ES), Pietryčių Azijos valstybių asociacija ir daugelis kitų. Taip pat plėtojamas globalus nevyriausybinis organizacijų tinklas. Kuriasi transnacionalinės korporacijos, kurios ekonomiškai yra galingesnės nei daugelis valstybių.
Informacinė visuomenė. Šiuolaikinės globalizacijos pobūdį lemia komunikacijos ir informacijos sistemos.Vis labiau įsigali naujos priemonės (Internetas, mobilūs telefonai, žiniasklaidos tinklai), pinga komunikacijos ir transporto paslaugos. Šiandien kompiuteris yra daug pigesnis ir pajėgesnis nei moderniausias 1975 metų kompiuteris, tuomet kainavęs 10 mln.dolerių. Sparčiausiai besivystančia komunikacijos priemone – Internetu – 1998 m. viduryje naudojosi 140 mln.vartotojų, o 2001 m. šis skaičius viršyjo 700 mln. Atkreiptinas dėmesys, kad 91% Interneto vartotojų yra OECD šalių gyventojai, nors jie tesudaro tik 19% visų pasaulio gyventojų. Neturėjimas galimybės naudotis Internetu tampa globalia problema. 1998 m. duomenimis, vidutines pajamas gaunančiam amerikiečiui kompiuteriui nusipirkti reikėjo mėnesinio atlyginimo, o lietuviui – daugiau kaip pusės metų atlyginimo.
Tarptautinis nusikalstamumas. Nereguliuojamos pasaulinės rinkos sudaro palankesnes sąlygas nešvarių pinigų judėjimui ir narkotikų bei ginklų kontrabandai. Organizuotų nusikaltėlių sindikatai kasmet uždirba 1,5 trljn. JAV dolerių ir taip silpnina tarptautinių korporacijų galią. Kasmet iš tarptautinės prekybos narkotikais gaunama 400 mljrd. JAV dolerių pelno – tai sudaro 8% visos pasaulinės prekybos.
Skirtumai tarp šalių ir šalies viduje. Esminis devintojo dešimtmečio pasaulinės ekonomikos bruožas – mažiau reguliuojamos vidaus rinkos ir jų atsivėrimas pasaulinei konkurencijai. Pajamų skirtumai tarp – Šiaurės ir Pietų valstybių vis didėja. 1960 m. penktadalio turtingiausių pasaulio gyventojų pajamos buvo 30 kartų didesnės nei vargingiausių, 1990 m. – 60, 1997 m. – 74 kartus. Poliarizacija ryškėja ne tik tarp šalių, bet ir jų viduje.
Ekonomikos integracija. Pasaulinė ekonomika tampa vis labiau integruota. Staigus atsivėrimas tapo būtina sąlyga priimti atvirą prekybos politiką ir liberalizuoti finansų ir kapitalo srautus. Tai padidino tarptautinę konkurenciją ir pagreitino nacionalinių rinkų perėjimą prie globalines. Vis dėlto perėjus prie rinkos, nei nacionaliniu, nei tarptautiniu lygiu nebuvo išspręstos finansinio bei ekonominio nepastovumo, nelygybės, atitinkamo aprūpinimo visuomeninėmis gėrybėmis problemos. Didėja pajamų nelygybė tarp turtingųjų ir skurstančiųjų gyventojų bei turtingųjų ir skurstančiųjų šalių.
Ekonomikos konvergencija: kryptys ir perspektyvos. Globalizacija sudaro prielaidas, kad ekonominė kiekvienos šalies pažanga ir ilgalaikis konkurencingumas pasaulio rinkoje priklausytų nuo tos šalies žmonių gyvenimo standartų, jų socialinės raidos lygio. Valstybės, kurioms pasiseka tuos dalykus suderinti, ne tik pirmauja pasaulyje, bet jos, siekdamos bendrų tikslų, vis labiau tarpusavyje integruojasi.Vis dėlto pasaulio ekonomikai būdinga pajamų skirtumų tendencija. Nors šiuolaikinė pasaulinė ekonomika yra stipriai integruota, besivystančioms šalims nesiseka priartėti prie išsivysčiusių, o labiausiai skurstančios šalys atsilieka dar smarkiau.
Pagal tradicines ekonominio augimo teorijas, vargingesnės šalys turėtų pasivyti turtingesniąs, nes joms būdingas greitesnis ekonominis vystymasis. Remiantis šia teorija, gamybos veiksnių konvergencija turėtų vykti atvirai ir po kurio laiko panašios kvalifikacijos darbininkai turėtų gauti vienodą atlyginimą už darbą, o kapitalo savininkai turėtų gauti panašias įplaukas iš investuoto kapitalo. Spėjama, kad galiausiai turėtų susivienodinti gyvenimo lygis visose šalyse. Deja, realybė skiriasi nuo šių hipotezių. Kiekvienoje pasaulio šalyje tarptautinių veiksnių įtaka vidaus ekonomikai yra nevienoda.
Neturtingesnėse šalyse (Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje) darbo jėga iš žemės kioperėjo į pramonės sektorių, ir tai buvo svarbi prielaida pasivyti turtingesnes valstybes. Lietuva, prieš pradėdama derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, sugebėjo pasiekti gana auktą ekonomikos vystymosi lygį. Tačiau, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, Lietuvai dar aktuali sunkiai sprendžiama problema – perdidelis ir nekonkurencingas žemės ūkis.

Vietos gamintojų konkurencingumas bei jų sugebėjimas rasti sau erdvę pasaulinėje prekių ir darbo jėgos rinkoje, nacionalinių įstatymų bei institucijų suderinimas tarptautiniu lygmeniu turi įtakos spartesnei integracijai. Taigi atvirumas, konkurencingumas ir harmoningumas yra esminiai sėkmingos integracijos į pasaulinę ekonomiką komponentai. Pasaulyje vykstanti ekonomikos liberalizacija ir integracija diskriminuoja vargingesnes šalis.
Finansinių ir investicinių srautų reikšmė tapo daug didesnė nei tarptautinės prekybos ir investicijų koordinacija. Tiesioginės užsienio investicijos atlieka svarbų vaidmenį integruojant ekonomiką, ir jos didėja sparčiau nei prekių srautai. Pasaulinė patirtis rodo, kad šalys, kurios sudaro palankesnes sąlygas ateiti tiesioginiams užsienio investuotojams, suteikdamos jiems išskirtines monopolistines teises arba sumažindamos darbo jėgos sąnaudas, galiausiai nebepajėgia susidoroti su kitais sunkumais, pavyzdžiui, su nestabilumu.

4.3 Globalizacija ir uždarumas

Globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo. Tarptautinės finansų rinkos ne visada gali išnaudoti reikalingą informaciją, todėl kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus vidaus pramonės poveikio.
Smarkiai sumažėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai (nontradable), nes skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką kaštai. Šis skirtumas nuolat mažėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Transporto ir komunikacijų kaštų sumažėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Nuo 1930 iki 1990 m. vidutinės pajamos už mylios pervežimą aviatransportu nukrito 6 kartus, 1960 –1990 m. kompiuterinės technikos vieneto kaina sumažėjo 99%, o 1970 – 1996 m. jūros pervežimo vieneto kaina – 70%.
Inovacijoms užtikrinti reikia itin didelių išteklių, todėl efektyviai išnaudoti šias sąlygas gali nebent didžiosios valstybės bei TNK. TNK veikla valstybei iš tiesų sukuria naudingų šalutinių poveikių, tokių kaip naujų technologijų bei vadybos stiliaus perdavimas, o globalizacijos bei naujų informacijos technologijų mažinami tarptautinės ekonominės veiklos koordinavimo kaštai prisidėjo prie tiesioginių užsienio investicijų besąlygiško naudingumo.
Globalizacija apriboja nacionalinės politikos autonomiją, kadangi politika, kuri pasauliniu mastu yra nekonkurencinga, iššaukia neigiamą reakciją kapitalo rinkose. Pasaulinėje ekonomikoje didėja konkurencija tarp regionų visose srityse – prekyboje, pritraukiant investicijas ir kvalifikuotą darbo jėgą. Regionuose, kuriems sekasi geriau, yra daugiau darbo vietų, auga pajamos ir kyla gerovė. Dabar regionai konkuruoja, stengdamiesi pateikti tiek visuminių gėrybių ir tokį jų derinį, kurio pageidauja į visą pasaulį besiorientuojantys investitoriai.
Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Be to, net ir tose srityse, kur globalizacijos poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laipsniu ir nevienodu pobūdžiu.
Globalizacija, keičia paskatų sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal inovacijų kūrimą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Globalizacija vieniems žmonėms atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes.

IŠVADOS

Tendencijos pasaulio ekonomikoje leidžia mums pažvelgti į ateiti ir numatyti keleta būsimų perspektyvų bei problemų. Išnagrinėjus pagrindines tendencijas mes matome, kad viskas pasaulio ekonomikoje yra sudėtinga ir lengva tuo pat metu. Bet svarbu atsižvelgti ir į daugelį faktorių.
1. XX – XXI a. rubežius pasižymėjo perėjimu prie industrinės visuomenės. Dabar gamyboje ir vartojime vyrauja paslaugų sfera. Išaugo SVV svarba pasaulio ekonomikoje. Visuomenė įgijo aukštą išsilavinimo lygį, naują požiūrį į darbą ir padidintą dėmesį aplinkosaugai. Ji peraugo į informacinę visuomenę.
2. Poindustrializacija keičia pasaulio ūkį, ekonomiką. Keičiasi gamybos struktūra ir pasaulinio BVP vartojimas, paslaugų sferos svarbos augimo dėka. Žinių ir darbo išteklių panaudojimas sumažina gamtos išteklių paklausą, ypač išsivysčiusiose šalyse. Ekonominės informacijos pasiekiamumas, bei transporto ir ryšių priemonių pigimas paskatino tarptautinio kapitalo judėjimą.
3. Šalies dalyvavimas pasauliniame ūkyje (jos ūkinės veiklos internacionalizavimas) apibūdinamas eksporto kvota, užsienio prekių skaičiumi vidaus rinkoje, prekių ir paslaugų kiekiu vienam žmogui, užsienio investicijų ir šalies BVP santykiu, užsienio darbo jėgos dalimi visų užimtųjų žmonių skaičiuje, užsienio patentų bei licenzijų dalimi bendrame užregistruotų patentų bei licenzijų skaičiuje ir panašiai.
4. Internacionalizavimo lygis daugelyje atvejų priklauso nuo TNK veiklos, kurių pagrinde gludi tiesioginės investicijos, įgaunančios užsienio filialų pavidalą.
5. TNK veikla plečiasi ir jos jau peržengė prekybos bei finansinę erdvę. TNK veikiama, pasaulinio ūkio integracija vyksta daug didesniais matsais negu kada nors anksčiau (toks gamybos internacionalizavimas kelia nemažą grėsmę nacionaliniams ūkiams). Jų veikla keičia pasaulinį ūkį į vieningą prekių ir paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo rinką. Šį procesą galime vadinti globalizacija, kuri iš esmės yra aukštesnė internacionalizavimo stadija.
6. Šiuolaikiniame pasaulyje vis dar išlieka didelis socialinio ir ekonominio išsivystimo skirtumas tarp įvairių pasaulio valstybių. Tačiau daugelis šalių (Pietų Korėja, Singapuras, Taivanis ir k.t.) jau įėjo į išsivysčiusių šalių skaičių. Ir šis procesas tęsiasi toliau. Auga Kinijos ir kitų šalių ekonominė galia. Bet kol kas lyderėmis išlieka JAV, ES ir Japonija.
7. Integracija – ekonomikų susiliejimas į vieningą ūkinį kompleksą, gilių ir tvirtų ekonominių šalių kompanijų ryšių pagrindu. Taip susikuria integracijos susivienijimai, reguliojantys šalių-narių integracijos procesus.
8. Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais.
Naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl šiuolaikinę pasaulio bendruomenę įvardijama, kaip „globalinis kaimas“, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų „sumažėjimas“ daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.
Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms.
Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklausomybę. Auga ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant „apsaugoti“ savo ekonomiką nuo išorės spaudimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar fiskalinę politiką. Išaugęs kapitalo mobilumas apriboja ekonominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką.
Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga.

Ekonominės veiklos sudėtingumas šiuo metu reikalauja žinių ekonominėje ir socialinėje sferoje, poindustrinės visuomenės naujo mentaliteto supratimo. Todėl labai svarbu žinoti ir suprasti naujas pasaulio ekonomikos tendencijas. Šiame darbe buvo išsiaiškintos pagrindinės pasaulio ekonomikos tendencijos ir išnagrinėtos daugelių jų teigiami ir neigiami aspektai. Šia tema galima būtų nagrinėti ir toliau. Nes daug aspektų buvo ir nepaliesta: tai naujosios Informacinės Technologijos ir jų svarba bei įtaka, regionų integracija, liberalizavimas ir t.t. Apie globalizacija liko daug nepasakyta. Tačiau tai padaryti labai sudėtinga, o gal net neįmanoma. Viskas pasaulio ekonomikoje vystosi labai sparčiai. Ir tai kas atrodo svarbu šiandien, rytoj jau gali būti nesvarbu. Todėl šiame darbe buvo pasakyta ir išsiauškinta tai, kas šiuo metu atrodo svarbiausia!

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V. Snieška, D. Bernatorytė, V. Kavaliauskienė, „Tarptautinių ekonominių santykių, bei globalinių problemų ekonomikos pagrindai“, Kaunas, 1992;
2. Zigmas Lydeka „Rinkos ekonomikos tapsmas“ (teoretiniai svarstymai), VDU, Kaunas, 2001;
3. Randy Charles Eppingas „Pasaulio ekonomikos ABC“, LITTERAE UNIVERSITETAS, 1995;
4. Robert Glipin „Tarptautinių santykių politinė ekonomija“, ALGARVĖ, 1998;
5. „Мировая экономика. Экономика зарубежных стран“, Москва, 2000;
6. „Мировая экономика“, Москва, 2000;

Straipsniai ir kiti informaciniai šaltiniai

7. „Šeima, darbas ir gerovės valstybė naujos ekonomikos sąlygomis“, „Lietuvos aidas“, 1999 09 15, Nr. 180 (7927);
8. „Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“, Vykintas Pugačiauskas, 2000;
9. „Pilietinės informacinės visuomenės globalizacija ir jos socialinio, politinio ir kultūrinio tapatumo problemos“, 2000 01 10;
10. „Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės?“, LLRI ekspertas Ramūnas Vilpišauskas, Komentaras, Lietuvos radijas 2002 m.;
11. „Globalizacija ir žmogaus socialinė raida. Įtakos ir prioritetai“, Irina Vološčiuk, Jolanta Rimkutė;
12. „Galios politikos sugrįžimas“, Vaidotas Urbelis;
13. „The Return to a Global Economy“, Ian Vasquez;
14. „Новые аспекты в развитии ТНК и международного разделения труда“, 2002.

Leave a Comment