Kiekvienos iš mūsų viduje tūno po maža raganaitę. Nesišypsokite kaltai, žinau, kad tūno. Aš atsikeliu rytais susivėlusi ir kartais ant nosies aptiku nepageidautiną eksponatą, kurį tuojau bandau pradanginti. Vos keli brūkštelėjimai užkerėtomis šukomis (arba elektriniu plaukų džiovintuvu) ir stebuklingas pudros miltelių rūkas paverčia mane gražuole (gerai, gal ne gražuole, bet tikrai žavia būtybe). Savo kerų veismingumu įsitikinu kas rytą, kai Jis pamato mane išeinančia iš vonios: nustebusios jo akys tarsi klausia „Ką padarei kūtvėlai, kuri čia slampinėjo prieš dešimt minučių?“
Kaip tikra ragana, aš kartais išsitraukiu
Bet juk aš neminėjau, kad esu geroji ragana. Kai supykstu, tai pusdienį jodinėju ant dulkių siurblio (juk aš šiuolaikinė ragana) ir garsiai svaidau Jam įvairius prakeiksmus, o jeigu Jis manęs neišsigąsta, atsisėdu ant sofos krašto ir tyliai šniurkščioju nosimi. Šittas suveikia visada. Tenoriu pamatyti Jį atgailaujantį..
Retkarčiais su kitomis raganomis organizuojame valpurgijos naktis bare ar sąskrydžius – seminarus mirtingųjų (vyrų) kankinimo klausimams aptarti. Toks pasidalijimas patirtimi mums labai naudingas – juk svarbu susigaudyti apžavų ir burtų madose.
Man jau metas. Reikia imtis kokių nors netvarkos pradanginimo bur
Ir net jei kartais ant šluotos norisi ne skraidyti, o ja vožtelti pridegusiai keptuvei, vis tiek mes, moterys, buriam ir kuriam šį pasaulį žavų 😉
Tsss! Neišduokit moteriško raganavimo paslapčių… [Agnė]