ATSAKOMYBĖ SOCIALINIAM DRAUDIMUI

ĮVADAS

Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas, kiti gauna socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekusiesiems darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per daugiau nei keturiolika Lietuvos nepriklausomybės metų ne tik išlaikė pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų paajamas.
Rašomojo darbo temą – „Atsakomybė socialiniam draudimui“ pasirinkau norėdamas daugiau sužinoti šio instituto svarbą tarp daugelio kitų socialinio draudimo teisėje nagrinėjamų institutų. Šios temos analizės metu, bandysiu atskleisti ir išsamiai išnagrinėti su temos pavadinimu susijusias sampratas, reikalingas nagrinėjamos temos suvokimui taip pat atskleisiu LR įstatymais numatomos atsakomybės socialiniam draudimui svarbą.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA IR BRUOŽAI

Teisinė atsakomybė – tai viena iš atsakomybės rūšių. Atsakomybė gali būti perspektyvinė ir retrospektyvinė. Perspektyvinė atsakomybė yra orientuota į ateities įvykius. Ji atsiranda tik tada, kai yra neįvykdoma paskirta užduotis. Taai ypač būdinga organizacinei ir politinei atsakomybei. Pavyzdžiui, tam tikros organizacijos narys atsako už jam pavesto renginio organizavimą. Šiuo atveju atsakomybė atsiras tik ateityje, jei renginys neįvyks ar nepavyks. Teisinė atsakomybė yra retrospektyvinio pobūdžio – tai atsakomybė už veiksmus (ar neveikimą), ku

urie jau įvyko. Atsakomybė gali būti įvairi: organizacinė, politinė, moralinė, partinė. Tačiau visuomenei ir valstybei svarbiausia yra teisinė atsakomybė. Ją skirtingi autoriai apibrėžia vis kitaip. Vieni autoriai linkę naudoti paprasčiausią apibrėžimą: “teisinė atsakomybė – tai pažeistos teisės normos atitinkamų sankcijų panaudojimas” . Tačiau pasak Leisto atsakomybė nėra tik sankcijos taikymas, į jos sąvoką įeina ir teisės pažeidimo kvalifikacija, objektyvios tiesos pasiekimo byloje garantija, asmens kaltinamo teisės pažeidimu, teisės, atleidimo nuo atsakomybės pagrindai ir daug kitų problemų. Šis požiūris yra normatyvistinio pobūdžio, nes į atsakomybę žiūrima kaip į teisės normos struktūrinės dalies (sankcijos) panaudojimą. R. Paund atsakomybę apibrėžia, kaip “tokią situaciją, kai vienas asmuo teisėtai gali reikalauti, o kitas asmuo teisėtai patiria to reikalavimo pasekmes” . Tačiau dabar daugelis teisė tyrinėtojų į teisinę atsakomybę žiūri kaip į valstybės reakciją į įvykdytą teisės pažeidimą. Saulius Katuoka vartoja dar pilnesnį apibrėžimą: “Teisinė atsakomybė – tai negatyvios pasekmės, kurios teisės pažeidėjui už teisės pažeidimą taiko kompetentingos institucijos” . Nepaisant visų šitų nuomonių skirtumo, visi sutinka, kad teisinė atsakomybė yra glaudžiai susijusi su valstybės prievarta. Bratusio nuomone valstybė užima svarbią vietą teisinėje atsakomybėje, nes jo teigimu teisinė atsakomybė – tai ne kas kita kaip pareiga, vykdoma pasiremiant valstybės prievarta. Šiaip prievarta gali būti vykdoma ar nevykdoma, bet į santykį įsijungus valstybės prievartai, asmuo nebeturi teisės pasirinkti ir privalo re
ealizuoti šią pareigą. Aišku, kad valstybė negali bet kaip disponuoti savo galiomis. Prievarta yra vykdoma įstatymų nustatyta procesine tvarka. Taip pat valstybė negali ir bet ką bausti, ją su baudžiamu asmeniu turi sieti teisės pažeidimo faktas. Po šio pažeidimo fakto atsiranda dvi teisinio santykio pusės: valstybė (teismai, prokuratūra, policija) ir teisės pažeidėjas, kuris turi atsakyti už savo nusižengimus. Be to teisės pažeidėjas dar privalo iškęsti ir paklusti šiai valstybės prievartai, nors kaip žinoma praktikoje dažniausiai teisės pažeidėjai vengia paklusti valstybei ir netgi stengiasi išsisukti nuo teisinės atsakomybės. Tais atvejais, kai teisės pažeidimą padaręs asmuo pripažįsta savo kaltę ir sutinka savanoriškai įvykdyti savo pareigą (atlyginti jo padarytą žalą, nuostolius), tada valstybės prievarta yra nevartojama ( tai būdinga civilinei teisei ). Taip pat teisinei atsakomybė dažniausiai pasibaigia tam tikru teisės apribojimu ar atėmimu. Teisiniai apribojimai ypatingi tuo, kad jo nusižengimas jam iškyla kaip papildomos negatyvios įvykdyto teisės pažeidimo pasekmės. Jų asmeniui nebūtų buvę, jei jis nebūtų laikęsis teisės normų. Nors asmuo po teisės pažeidimo ir įvykdo prieš tai buvusią pareigą, tai nėra laikoma teisine atsakomybe, kadangi teisinė atsakomybė – tai papildomos negatyvios pasekmės. Negatyvios pasekmės gali būti dviejų rūšių:
1) asmeninio pobūdžio;
2) turtinio pobūdžio.

Asmeninio pobūdžio pasekmės – tai laisvės atėmimo, teisės užsiimti tam tikras pareigas atėmimas, pataisos darbai – baudžiamojoje te
eisėje; prasižengusiojo pareiga viešai atsiprašyti už paskleistą melagingą informaciją apie kitą asmenį – civilinėj teisėje; perspėjimas – administracinėje teisėje. O turtinio pobūdžio – tai konfiskavimas, bauda – administracinėje ir baudžiamojoje teisėje; delspinigių išieškojimas – civilinėje teisėje. Tačiau teisinė atsakomybė negali atsirasti be pagrindinio faktoriaus, tai yra be teisės pažeidimo. Teisės pažeidimu negalima laikyti į juos labai panašių veiksmų atlikimą. Tokim veiksmam priskiriama būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas taip pat ir profesinė rizika. Teisinė atsakomybė Basyljevo nuomone turi keturias stadijas:
3) teisinės atsakomybės atsiradimas ;

2) teisės pažeidimo išaiškinimas;
4) oficialus kompetentingų organų teisės pažeidimo įvertinimas kaip teisinės atsakomybės pagrindas;
5) teisinės atsakomybės realizacija.
Teisinė atsakomybė atsiranda padarius teisės pažeidimą ir nesvarbu ar teisės pažeidėjas yra pagautas ar ne. Jos realizacija – tai valstybės prievartos taikymas teisės p-pažeidėjui. Teisinės atsakomybės pabaiga yra susijusi su vienu ar kitu juridiniu faktu. (Amnestija ar malonės suteikimas, bausmės atlikimas ar patraukimo bausmėn senaties terminų suėjimas). Visais atvejais baigiasi ir to asmens teisinis santykis, atsiradęs po teisės pažeidimo, su valstybe kaip prievartos institucija.
Svarbu paminėti ir pagrindinius teisinės atsakomybės tikslus ir funkcijas. Teisės tyrinėtojas Lazarevas išskyrė du teisinės atsakomybės tikslus, kurie yra būdingi visoms teisinės atsakomybės rūšims. Tai teisinės tvarkos apsauga ir piliečių auklėjimas gerbti teisę. Taip pat jis išskyrė ir tris pagrindines funkcijas:
1) baudžiamoji. Visų pirma tai valstybės kerštas už padarytą teisės pažeidimą, o
antra tai priemonė naujų teisės pažeidimų išvengimui;
2) perspėjamoji – auklėjamoji (prevencinė). Ji glaudžiai susijusi su baudžiamąją. Ji skirta tam, kad asmenyje suformuoti motyvus, skatinančius laikytis įstatymų, gerbti teisę ir teisėtus kitų asmenų interesus.
3) Teisių atstatomoji arba kompensacinė funkcija priklauso turtinei atsakomybei. Padarytos žalos išieškojimas iš teisės pažeidėjo tam, kad kompensuoti nukentėjusiojo nuostolius, atstatyti jo turtinę teisę.
Teisės teorijoje yra skiriamos tokios pagrindinės teisinės atsakomybės rūšys. Kiekviena teisės pažeidimo rūšis atitinka tam tikrą atsakomybės rūšį. Taip iš nusikaltimų atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Kiti teisės pažeidimai sąlygoja civilinės, administracinės ir drausminės atsakomybės atsiradimą.

SOCIALINIO DRAUDIMO SAMPRATA

Socialinio draudimo ištakos yra siejamos su dirbančiųjų teisės į tam tikras išmokas, taip pat ir į senatvės pensiją, pripažinimu. Šiai teisei įgyvendinti kuriami socialinio draudimo fondai, sudaromi iš darbdavių ir darbuotojų įmokų. Tam tikrą dalį lėšų šiems fondams paprastai teikia ir valstybė. Darbuotojų ir darbdavių įmokos skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio ir su jomis susiejami būsimų pensijų ar pašalpų dydžiai. Tai yra esminis socialinio draudimo ypatumas. Tuo jis skiriasi nuo socialinės paramos, teikiamos asmenims, kuriems reikalinga parama, bet kurie neturi teisės gauti aprūpinimo iš socialinio draudimo fondo ar iš jo gauna per mažai gyvenimui būtinų lėšų. Socialinės paramos šaltinis – valstybės arba savivaldybių biudžetai.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę paaiškėjo, kad paveldėta socialinių garantijų sistema neatitinka rinkos ūkio santykių. Kuriant pasikeitusias ekonomines ir socialines gyvenimo sąlygas atitinkančią socialinę apsaugą buvo pasirinktas toks socialinės apsaugos modelis, pagal kurį pagrindinis vaidmuo tenka valstybiniam socialiniam draudimui.
Valstybinius socialinio aprūpinimo santykių pagrindus įtvirtina 1990 m. spalio 23 d. priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas. Juo nustatyta, kad valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas. Taip pat numatyta, kad, be šios sistemos, valstybėje gali egzistuoti įvairios visuomeninės ir privačios socialinio aprūpinimo sistemos. 1991 m. gegužės 21 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra valstybės nustatytų socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba turi papildomų išlaidų. Valstybinio socialinio draudimo santykius taip pat reguliuoja 1994 m. liepos 18 d. priimtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.
Socialinis draudimas tuo būdu yra viena iš priemonių įgyvendinant valstybinę, socialinę politiką. Neturtingiausių šalies gyventojų sluoksnių socialinio draudiminio įvykio atveju pasitenkinimo, t.y. pozityvaus jų nusistatymo valstybės bei egzistuojančios santvarkos atžvilgiu, sukūrimas yra vienas iš socialiniam draudimui keliamų uždavinių.
Socialinio draudimo egzistavimas, be kita ko, atpalaiduoja biudžetą nuo milžiniškų išlaidų, kurias reikėtų skirti valstybiniam socialiniam aprūpinimui. Tai yra susiję, be kita ko, ir su tuo, kad didesnę socialinio draudimo įmokų bei tuo pačių išmokų iš socialinio draudimo fondo dalį sumoka darbdaviai.
Socialinis draudimas yra valstybinės socialinės politikos dalis, kurio viena iš pagrindinių funkcijų yra kiekvieno šalies gyventojo egzistavimo, t.y. minimalių pajamų, reikalingų pragyvenimui, užtikrinimas. Socialinis draudimas paprastai yra privalomas draudimas, kuris grindžiamas dirbančių šalies gyventojų gaurų pajamų perskirstymu. Privatus draudimas taipogi gali dalyvauti įgyvendinant valstybinę socialinę politika, papildydamas socialinį draudimą, t.y. išplėsdamas socialinio draudimo teikiamos draudiminės apsaugos ribas. Draudžiamų rizikų rūšys bei draudimo sumos papildomo privataus draudimo atveju dažniausiai yra nustatomos individualiai, o pats draudimas vyksta savanoriško susitarimo tarp draudėjo bei draudiko pagrindu.
Socialinio draudimo egzistavimas užkerta kelią nemažai daliai nusikaltimų. Be to, jis mažina žmogaus orumą žeminančių gyvenimo sąlygų bei nežmoniškų tarpusavio santykių atsiradimo galimybę.
Tiek socialinis, tiek ir privatus draudimas padeda patenkinti dėl tam tikrų įvykių atsiradusį poreikį. Kadangi socialinio ir privataus draudimo veiklų rezultatai yra panašūs, tai griežtos ribos tarp šių dviejų veiklų nubrėžimas yra praktiškai neįmanomas. Socialinio bei privataus draudimo santykis priklauso nuo šalyje egzistuojančios socialinės apsaugos sistemos bei draudimo veiklos reglamentavimo. Draudimo teorijoje yra išskiriamos trys pagrindinės valstybinio socialinio bei privataus draudimo veiklų santykio galimybės:
1) bene dažniausiai praktikoje sutinkamas atvejis, kai privatus draudimas papildo (privalomą) valstybinį socialinį draudimą;
2) privatus draudimas gali konkuruoti su valstybiniu socialiniu draudimu. Ši situacija privačiam draudimui dažniausiai būna nepalanki, kadangi socialinis draudimas paprastai turi tam tikrus įstatymais įteisintus konkurencinius pranašumus (pvz., subvencionavimas ar mokesčių lengvatos) privataus draudimo atžvilgiu;
3) tam tikrose draudimo šakose gali nebūti jokių sąlyčio taškų, t.y. jokio valstybinio socialinio bei privataus draudimo veiklų persipynimo; tai yra irgi gana dažnai praktikoje pasitaikantis atvejis. Pavyzdžiui, draudimą nuo nedarbo dažniausiai vykdo valstybinio socialinio draudimo įstaigos; privatus draudimas šiaip jau šios rizikos draudimu neužsiima.
Socialinis draudimas bei privatus draudimas, nežiūrint šių veiklų rezultatų panašumo, turi ir daug skirtumų.
Socialinio draudimo išmokų rūšys bei dydis dažniausiai yra teisės normomis bei įstatymais griežtai reglamentuotas. Privataus draudimo išmokų apimtys dažniausiai priklauso nuo laisvo (įstatymų nubrėžtose ribose) draudiko bei draudėjo susitarimo draudimo sutarties pasirašymo metu.
Valstybinio socialinio draudimo išmokos paprastai yra finansuojamos iš per tą patį periodą surinktų socialinio draudimo įmokų. Kitais žodžiais tariant, valstybinio socialinio draudimo pagrindas yra einamojo finansavimo sistema. Privataus rizikinio draudimo veikla yra vykdoma vadovaujantis kolektyvinio poreikio tenkinimo principu, t.y. draudimo išmokos yra finansuojamos iš per tą patį periodą surinktų draudimo įmokų. Privataus kapitalo kaupiamojo draudimo (pvz., grynasis gyvybės kaupiamasis draudimas) pagrindas yra kapitalo finansavimo sistema. Draudimo išmokos yra finansuojamos iš draudėjo per tam tikrą laiką sukaupto kapitalo.
Socialinio draudimo veikla gali vykdyti tiek valstybinės, tiek ir privatiems asmenims priklausančios įstaigos (pvz., privačios ligonių kasos); tačiau pastarasis atvejis yra greičiau išimtis negu taisyklė. Privatų draudimą organizuoja privatūs (tiek fiziniai, tiek ir juridiniai) asmenys pagal toje šalyje galiojančius įstatymus. Akcinės bendrovės bei draudimo draugijos yra dažniausiai pasitaikančios teisinės privačios draudimo veiklos organizavimo formos.
Nesutarimai kilę tarp socialinio draudimo vykdytojų bei draudėju dažniausiai yra sprendžiami specialiai šiam tikslui valstybės ar jos institucijų įsteigtose teisminėse instancijose. Panašūs nesutarimai tarp privataus draudimo vykdytojų bei draudėjų paprastai yra sprendžiami civiliniuose teismuose.
Štai Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo priežiūrą atlieka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o privataus draudimo priežiūrą – prie Finansų ministerijos įsteigta Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba.
Taigi, Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, senatvės, motinystės ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu: socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus, iš karto panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti.
Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms, nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.
Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per keturioliką Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Lietuvoje įteisintos šios socialinio draudimo rūšys:
1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;
2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą;
3) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;
4) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

ATSAKOMYBĖ SOCIALINIAM DRAUDIMUI

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. numato atsakomybę valstybiniam socialiniam draudimui t.y. “Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka“.
Taigi, draudėjai įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą privalo mokėti nuolat, kadangi įstatymai numato juridinių ir fizinių asmenų atsakomybę valstybiniam socialiniam draudimui, taip pat sankcijas už įmokų mokėjimo pažeidimus. Galiojantys įstatymai nenumato draudėjų atleidimo nuo privalomojo valstybinio draudimo įmokų mokėjimo atvejų. Įmonei bankrutuojant, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, reikalavimai dėl privalomojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo valstybinio socialinio draudimo yra tenkinami antrąja eile, patenkinus darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą už suluošinimą ar kitokį sveikatos sužalojimą, taip pat gyvybės atėmimą.
Socialinio aprūpinimo santykius reguliuojantys įstatymai nustato valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemą, kuriai pavesta vykdyti valstybinį socialinį draudimą. Ją sudaro Valstybino socialinio draudimo fondo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai, kitos valstybinio socialinio draudimo įstaigos ir draudėjai.
Kiekviena šios sistemos sudedamųjų dalių turi konkrečias teises ir pareigas, reikalingas užtikrinti Konstitucijos garantuotų teisių į socialinį aprūpinimą įgyvendinimą. Antai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnyje nustatyta draudėjų pareiga teisingai ir laiku priskaičiuoti ir įmokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas į valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Pagal to paties įstatymo 43straipsnį rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai, tiesiogiai atsakingi už valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą, pensijų išmokėjimą teisingai ir laiku bei kitų numatytų funkcijų vykdymą. Minėto įstatymo 45 straipsnyje nustatyta valstybinio socialinio draudimo įstaigų teisė į kontrolę. Akredituotoms vykdyti valstybinį socialinį draudimą įstaigoms suteikta teisė tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jos žinioje esančios įmokos ar išmokos. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų pareigūnai, vykdydami savo pareigas, turi teisę: gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie tikrinamo juridinio, fizinio asmens ar neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; be išankstinio įspėjimo, pateikę tarnybinį pažymėjimą, įeiti į draudėjo patalpas ar teritoriją,susijusią su jo veikla (įskaitant ir nuomojamas), tikrinti darbo sąlygas, darbuotojų skaičių ir pan.; duoti draudėjui privalomus vykdyti nurodymus valstybinio socialinio draudimo klausimais; surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos valstybinio socialinio draudimo pareigūno kompetencijai; pareikalauti iš draudėjo, kad būtų sutvarkyta buhalterinė apskaita; gauti iš draudėjo paaiškinimus valstybinio socialinio draudimo įmokų ir išmokų klausimais; surašyti nustatytų pažeidimų aktus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių apskaičiavimo ir t.t. Įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai bei fiziniai asmenys, trukdantys pareigūnui pasinaudoti šia teise, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Dideles teises įstatymas suteikia ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriui, jo pavaduotojams, teritorinių skyrių vedėjams ir jų pavaduotojams. Jie turi teisę išieškoti ne ginčo tvarka iš įmonių sąskaitų komerciniuose bankuose laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei netesybas, duoti nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš įmonių sąskaitų, įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines nuobaudas ir t.t. Už pavėluotai pervestas įmokas yra nustatyti delspinigiai. Įstatyme numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį.
Šių normų analizė leidžia teigti, kad valstybiniam socialiniam draudimui įgyvendinti yra sukurta speciali sistema.
Numatyta civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus socialinio draudimo santykių srityje. Socialinio draudimo įstaigos ir pareigūnai turi teises ir įgaliojimus įstatymų numatytoms lėšoms surinkti. Taigi įstatymais yra sukurtos teisinės prielaidos socialinio draudimo įstaigų sistemai įvykdyti jai pavestą pareigą ir užtikrinti Konstitucijos 52 straipsnyje piliečiams garantuotas teises.

IŠVADOS

Apibendrinant šį darbą, galima būtų padaryti sekančias išvadas:
a) Teisinė atsakomybė yra pagrindas valstybės sukurtos teisės įgyvendinimo mechanizme. Tai yra sfera, kurioje plačiausiai pasireiškia valstybės prievarta. Tačiau ši prievarta yra būtina, kadangi garantuoja normalų visuomenės sugyvenimą. Teisinė atsakomybė yra tarsi savotiškas balansas tarp teisių ir pareigų. Individui neatlikus visuomenės jam pavestų pareigų (pažeidus kito teises ir t.t.) visuomenė (valstybė) teisinės atsakomybės paremtos valstybės prievarta pagalba atitinkamai apriboja jo teises ir laisves. Taip yra išlaikoma teisų ir pareigų vienovė.
b) Socialinio draudimo ištakos yra siejamos su dirbančiųjų teisės į tam tikras išmokas, taip pat ir į senatvės pensiją, pripažinimu. Šiai teisei įgyvendinti kuriami socialinio draudimo fondai, sudaromi iš darbdavių ir darbuotojų įmokų. Tam tikrą dalį lėšų šiems fondams paprastai teikia ir valstybė. Darbuotojų ir darbdavių įmokos skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio ir su jomis susiejami būsimų pensijų ar pašalpų dydžiai. Tai yra esminis socialinio draudimo ypatumas.
c) Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, senatvės, motinystės ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
d) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. numato atsakomybę valstybiniam socialiniam draudimui t.y. “Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka“. Už pažeidimus socialinio draudimo santykių srityje yra numatyta civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Socialinio draudimo įstaigos ir pareigūnai turi teises ir įgaliojimus įstatymų numatytoms lėšoms surinkti. Taigi įstatymais yra sukurtos teisinės prielaidos socialinio draudimo įstaigų sistemai įvykdyti jai pavestą pareigą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. LR Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 str., Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 str. antrosios dalies 1 p. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 “Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr.266 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo” dalinio pakeitimo” 1 p. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // www.lrkt.lt/dokumentai/1997/n7l0312a.htm – 48k
2. LR Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas // Valstybės žinios, 1990, Nr.: 32-761.
3. LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas // Valstybės žinios, 1991, Nr. 17-447.
4. LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas // Valstybės žinios, 1994, Nr. 59-1153.
5. LR Įmonių bankroto įstatymas // Valstybės žinios, 2001, Nr. 31-1010
6. Čepinskis J. Raškinis D. Stankevičius K. Šernius A. „Draudimas“, Kaunas, 1999 m.
7. Katuoka S. „Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos“, Vilnius, 1997 m.
8. Mikelėnas P. „Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai“, Vilnius, 1995 m.
9. Денисов Ю.А. „Обшая теория правонарышения и ответственности“, М. 1983 m.
10. http://www.socmin.lt/

Leave a Comment