Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………..31. Civilinės atsakomybės samprata ir sankcijos………………………………………………………52. Civilinės atsakomybės rūšys……………………………………………………………………………….63. Civilinės atsakomybės funkcijos…………………………………………………………………………84. Civilinės atsakomybės bruožai……………………………………………………………………………95. Civilinės atsakomybės taikymo sąlygos……………………………………………………………..115.1 Neteisėtumas………………………………………………………………………………………………125.2 Priežastinis ryšys………………………………………………………………………………………..135.3 Kaltė………………………………………………………………………………………………………… 145.4 Žala……………………………………………………………………………………………………………15 5.4.1 Žalos kompensavimo būdai…………………………………………………………………16 6. Nepilnamečių atsakomybė už padarytą žalą………………………………………………………..17 7. Neveiksnių asmenų atsakomybė už padarytą žalą………………………………………………..19 8. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą……………………………………………20 9. Riboto veiksnumo asmens civilinė atsakomybė……………………………………………………20 10. Tam tikrų profesijų asmenų civilinė atsakomybė už padarytą žalą……………………..21 11. Advokatų civilinė atsakomybė……………………………………………………………………………22 12. Gydytojų civilinė atsakomybė……………………………………………………………………………23 13. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų…24 14. Atleidimas nuo civilinės atsakomybės………………………………………………………………..25 Išvados…………………………………………………………………………………………………………………..27 Literatūra………………………………………………………………………………………………………………29
Įvadas
CK 1.5 straipsnis nusako, kad:„Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus“.
CA yra seniausia atsakomybės rūšis. Senaisiais laikais turėjo kazuistinį pobūdį (pavogei avį –pagaudavo ir nutraukdavo ką nors). Tačiau senovės Romoje ji gal labiau buvo panaši į administracinę atsakomybę. Jau Romos teisininkai pripažino, kad skriauda neturi būti be atsako ir tai yra esmė. Vėliau jie pripažino pinigines kompensacijas, kurios buvo skirtos labiau nubaudimui, o ne nukentėjusiojo pasitenkinimui. CA neturėjo kompensacinės funkcijos, o tik nubaudimą. Pagrindiniai CA principai susiformavo Romos teisėje. Pagrindinis CA principas – visiško žalos atlyginimo principas.Civilinio teisinio santykio šalių elgesio vertinimo kriterijai apibrėžti vadovaujantis ne teisės normomis, bet gyvinimo praktikoje nusistovėjusiais protingo, sąžiningo ir teisingo žmogaus elgesio standartais. Tačiau įstatymai negali pamokyti sąžiningumo, teisingumo ar protingumo, visa tai palieka atlikti teismų praktikai. Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra neatsiejami, vienas kitą papildantys asmens tinkamo elgesio požymiai. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Asmens elgesys, neatitinkantis šių reikalavimų, yra neteisintas, nesąžiningas ir neprotintas. Teisingas elgesys atsiskleidžia atribojant gėrį nuo blogio. Gėrio, geros moralės pradai sudaro visų bendrųjų civilinės teisės principų pamatą, todėl, interpretuojant teisės normas, gėrio ir blogio atribojimo kriterijus yra pagrindinis nustatant tai, kas yra nemoralu ir neteisinga. Teisingumo kriterijai taikomi visiems teises ir pareigas turintiems asmenims. Todėl siekiant teisingumo galima reikalauti nukrypti nuo formalių lygiateisiškumo principo ar kitų teisės normų reikalavimų. Pavyzdžiui, žalą padaręs asmuo pagal įstatymo reikalavimus turi ją visiškai atlyginti, tačiau pagal teisingumo kriterijų žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas, jei žalą padaręs asmuo yra neturtintas, o nukentėjusiojo turtinė padėtis tokia gera, kad šis žalos padarymo fakto padarymas nesukelia realios grėsmės jo turtinei padėčiai. Teisingas elgesys savo ruožtu yra sąžiningumo požymis, nes sąžiningu laikomas tas, kuris elgiasi teisingai, t.y. pagal teisės aktų, gerų papročių ir moralės reikalavimus. Civilinė teisė remiasi asmens sąžiningumo prezumpcija , visi asmenys laikomi sąžiningais tol, kol neatlieka teisei priešingų veiksmų arba nesąžiningumas įrodomas remiantis suinteresuoto asmens surinktais įrodymais. Teisingumas ir protingumas yra sąžiningumo esmė – sąžiningo elgesio matas, bet nėra pakankami visapusiškai atskleisti sąžiningumą. Reikia atkreipti dėmesį į CK 6.248 straipsnio nuostatą, kad “Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu“. Vadinasi nesąžiningam asmens elgesiui kvalifikuoti nepakanka nustatyti vien tik tai, kad jis atliko neprotingus ir neteisėtus veiksmus, o būtina įvertinti ir asmens subjektyvias savybes (jo intelekto ir psichikos būklę), t.y. ar jis galėjo ir turėjo numanyti, kad jo veiksmai padarys žalos. Taigi, turi būti įvertinamas asmens amžius, išsilavinimas, patirtis ir kita. Tik tokiu atveju, kai dėl savo psichinės būklės asmuo turėjo galimybę įvertinti savo veiksmų teisėtumą ir protingumą bei numatyti jų pasekmes, jis laikomas nesąžiningu. Žinoma, kaltės prezumpcija reikalauja, kad įrodymus dėl nekaltumo surinktų ir teismui pateiktų asmuo, kuris kaltinamas neteisėtų veiksmų atlikimu ir dėl jų sukeltos žalos.Tad šiame referate bus atsižvelgiama į atskiras civilinės atsakomybės rūšis, funkcijas, bruožus, taikymo sąlygas, atskirų asmenų civilinę atsakomybę už padarytą žalą, tam tikrų profesijų asmenų atsakomybę už žalą, į sąlygas, kada yra atleidžiama nuo civilinės atsakomybės.
1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA IR SANKCIJOS
Civilinę atsakomybę apibrėžti vienareikšmiškai neįmanoma. Visų pirma civilinė atsakomybė yra suprantama kaip civilinės teisės instituto – prievolinės teisės – sudėtinė dalis. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).CA yra turtinė atsakomybė, t. y. pažeidėjas visada patirs neigiamą turtinį poveikį, pasekmes. Tai turtinė pareiga atlyginti savo sąskaita kitam asmeniui padarytą žalą. Pvz. pirkimo – pardavimo sutartis: pirkėjas nesumokėjo kainos, tai kyla klausimas, kaip pardavėjas gali ginti savo pažeistas teises. Pirmiausiai pardavėjas gali reikalauti prievolę įvykdyti natūra; dar gali taikyti restituciją; reikalauti nutraukti sutartį; sumokėti netesybas; atlyginti nuostolius. CA procese yra du dalyviai – tai kreditorius ir skolininkas. Čia kreditorius turi teises, o skolininkas – pareigas. Skolininkas privalo atlyginti žalą (nuostolius) ir padengti netesybas. Kreditorius turi teisę viso to reikalauti. Nepriklausomai nuo to, ar žala padaryta viešojo, ar privataus asmens, žala atlyginama pagal CK.Atsakomybė yra teisės pažeidimo sankcija , bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tik viena sankcijos rūšių. Ji atsiranda pažeidus teises. Atsakomybė dažniausiai tampa papildoma prievolė (pateikti prekes, grąžinti daiktą). Civilinės teisinės atsakomybės sankcijos ir jų taikymo sąlygos – svarbiausias civilinio teisinio reglamentavimo metodo ypatumas, atribojantis ją nuo viešosios teisės. Civilinė teisinė atsakomybė neturi represinių funkcijų, t.y. jos tikslas nėra nubausti asmenį, pažeidusį kito asmens teises, o tik kompensuoti nukentėjusiajam padarytus nuostolius. Todėl neigiamas civilinės tesės sankcijų pasekmės nukreiptos ne į pažeidėjo asmenines vertybes(laisvę, kūno neliečiamybę, orumą ir kt.), o tik į jo turtą. Todėl pagrindinės civilinės teisės sankcijos yra nuostolių atlyginimas ir netesybos (netesybos – tai įstatymu ar sutartimi nustatyta pinigų suma, kurią asmuo, pažeidęs savo įsipareigojimus, sumoka kitai teisinio santykio šaliai). Tiek nuostoliai, tiek netesybos turi būti tokio dydžio, kad kompensuotų patirtus nuostolius. Asmuo, kurio turtinės teisės buvo pažeistos, gali reikalauti visiškai atlyginti nuostolius, bet ne daugiau. Pvz.: jeigu sutartimi numatytos netesybos yra neproporcingai didelės palyginti su padarytais nuostoliais, ta šalis, kuri privalo mokėti netesybas, gali reikalauti jas sumažinti iki protingo dydžio. Kompensacinė civilinės teisinės atsakomybės funkcija sąlygoja kitą jos ypatumą – sankcijos mokomos ne valstybei, o nukentėjusiajam nuo teisės pažeidimo.
2. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYSGalima išskirti 7 civilinės atsakomybės rūšis:1. sutartinė; 2. deliktinė;3. dalinė;4. solidarinė;5. subsidiarinė(papildoma);6. visiška ir ribota;7. regresinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.Šios rūšys yra panašios ir pagrindinis panašumas yra, kad tai yra papildoma turtinė prievolė tam, kas pažeidžia pagrindinę prievolę. Tarp šių rūšių bendra yra šių atsakomybės rūšių funkcijos, tikslai. Tačiau šios dvi rūšys turi ir skirtumų:1. Skirtingas atsiradimo pagrindas, tai yra sutartinė CA atsiranda pažeidus sutartį, o deliktinė CA atsiranda ne sutarties, o delikto pagrindu. Kartais deliktinė atsakomybė gali atsirasti ir iš sutarties, bet čia yra išskirtiniai atvejai. 2. Skirtingos atsakomybės formos (žalos atlyginimas ir netesybų sumokėjimas), tai yra sutartinė atsakomybė gali pasireikšti abiem formomis, tai yra nuostolių atlyginimu ir netesybų sumokėjimu. Tuo tarpu deliktinei CA būdingas tik žalos atlyginimas.3. Skirtingas atsakomybės sąlygų taikymas, tai yra beveik visos CA sąlygos skirtingai taikomos sutartinėje ir deliktinėje CA.4. Kiti skirtumai: ieškininės senaties terminas (netesybų atveju senaties terminas sutrumpinamas iki 6 mėn., o žalos atlyginimo atveju – 3 metai, o praėjus 3 metams, tai žala gali būti atlyginama tik nuo kreipimosi dienos; labai skiriasi atsakomybės dydžio ribojimo dydžiai. Sutartinėje teisėje yra laisvė nustatyti atsakomybės sąlygas, tai yra šalys laisvai gali aptarti CA dydį, dažniausiai tik tiesioginių nuostolių atveju. Tuo tarpu deliktinės CA atveju šalims susitarti dėl CA dydžio negalima, nebent tai riboja pats įstatymas (žala sveikatai, neturtinė žala ir panašiai).
Tačiau yra dvi išimtys, kai atsakomybės negalima apriboti ir sutartinės CA atveju:1. priklausomai nuo kaltės formos: tyčia arba didelis neatsargumas;2. žala padaroma sveikatai arba atimant gyvybę. CK 6.251 str. yra kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, nustatydamas žalos dydį;3. civilinės atsakomybės draudimas labiau paplitęs deliktinėje atsakomybėje, o sutartinėje atsakomybėje tik tam tikrais retais atvejais, bet galima sakyti, kad jų ir nėra. Dalinė civilinė atsakomybė bus tada, kai įstatymas ar sutartis nustato, kad kiekvienas skolininkas privalo atlyginti tik žalos dalį, atitinkamą jos dydį; Keli asmenys už padarytą žalą dalinės CA atveju atsako lygiomis dalimis, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato, kad jie atlygina nelygiomis dalimis. Dalinė CA taikoma visais atvejais, išskyrus, kai įstatymas ar sutartis numato ką kitąSolidari – tai dviejų ar daugiau asmenų atsakomybė, kuri reiškia, kad kreditorius gali reikalauti visų ar dalies nuostolių atlyginimo tiek iš vieno skolininko, tiek ir iš visų atsakingų už žalą asmenų, t.y. taikomas principas “visi už vieną, vienas už visus”. Solidarus skolininkas, visiškai atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę reikalauti jam kompensuoti išieškotus nuostolius. Tokia solidarių skolininkų tarpusavio CA vadinama regresine CA ir yra grindžiama dalinės CA taisyklėmis.Subsidiari atsakomybė – tai papildoma garantija, (tėvų atsakomybė už nepilnamečius).Garantijos atveju iš pradžių reikalaujama iš skolininko, po to – iš garanto. CK neatsako, ar iš pradžių duoti ieškinį į teismą, o po to kreiptis į garantą. Pakanka neteisminio reikalavimo, nes kitaip garantas paslėptų turtą. Kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Kreditorius neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš subsidiariai atsakingo skolininko, jeigu kreditorius savo reikalavimą gali patenkinti įskaitydamas priešpriešinį pagrindinio skolininko reikalavimą. Subsidiariai atsakingas skolininkas, prieš atlygindamas kreditoriui nuostolius, privalo apie tai įspėti pagrindinį skolininką. Jeigu subsidiariai atsakingam skolininkui pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, tai jis turi patraukti dalyvauti byloje ir pagrindinį skolininką. Priešingu atveju pagrindinis skolininkas regresiniam subsidiaraus skolininko reikalavimui turi teisę pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų turėjęs teisę reikšti kreditoriui.Visiška ir ribota atsakomybė. Civilinis kodeksas numato, kad padaryti nuostoliai turi būti visiškai atlyginti, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško prievolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.Regresinė atsakomybė – tai atgręžtinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai pagal tiesioginį reikalavimą skolininkas atsako ne tiktai už savo veiksmus, bet ir už kitų asmenų teisės pažeidimus. Ji būna, kai, esant keleto asmenų solidariajai atsakomybei, kreditorius išieško visus nuostolius iš vieno skolininko. Atlyginęs nuostolius, skolininkas turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš kitų solidarių atsakovų, kad šie kompensuotų išieškotus nuostolius.
3. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FUNKCIJOS
1. Kompensacinė CA funkcija reiškia, kad ją taikant prioritetas teikiamas ne siekiui nubausti žalą padariusį asmenį, o pirmiausia siekiama grąžinti nukentėjusįjį į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Kompensacinė CA funkcija apsprendžia vieną iš pagrindinių CA principų – visiško nuostolių atlyginimo principą. Ca nėra atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skirtingai nei kt. atsakomybėse suprantama kaltė bei kaltės reikšmė, skiriasi CA sąlygų įrodinėjimo taisyklės ir pan. Civilinę atsakomybę suprantant kaip turtinę prievolę, atsirandančią dėl civilinės teisės saugomų ir ginamų interesų pažeidimo, matosi, kad pagrindinė jos funkcija yra kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą. Ši funkcija yra labai svarbi, tačiau ji nėra vienintelė, kurią atlieka CA. Jau pats CA instituto buvimas žmogų veikia prevenciškai. Žinoma, jei CA bus tik deklaruojama, bet netaikoma, tai jos prevencinė funkcija taps minimalia. Kompensacinė atsakomybės funkcija yra pagrindinė, lemianti civilinės atsakomybės ypatumus ir pasirinktus pažeistų teisių gynimo būdus. Per turtinį poveikį netiesiogiai gali būti pasiekiami ir kiti tikslai – asmuo, pajutęs savo netinkamo elgesio jam nepalankias turtines pasekmes, logiškai svarstydamas ir protingai elgdamasis, turėtų padaryti išvadas apie savo neteisėto elgesio žalingumą, nenaudingumą sau ir tokiu keliu gali susiformuoti motyvas laikytis nustatytos tvarkos.
Taikant civilinę atsakomybę, kuri yra turtinė, pasitelkiamos atitinkamos priemonės, kurios pagal savo pobūdį geriausiai užtikrina pasirinkto tikslo pasiekimą. Pagrindinė civilinės atsakomybės forma yra padarytos žalos (nuostolių) atlyginimas. Netesybos yra specifinė civilinės atsakomybės forma, bet ji nepaneigia civilinės atsakomybės kompensacinio pobūdžio. 2. Prevencinė – tai antraeilė funkcija kompensacinės atžvilgiu. Prevencinę funkciją mažina ir civilinės atsakomybės draudimo institutas. Tačiau gali būti diferencijuotos draudimo įmokos, priklausomai nuo žalos padarymo rizikos. Pats civilinės atsakomybės egzistavimas veikia žmogaus elgesį, todėl, kad logiškai mąstydamas, jis turi padaryti išvadą, kad jam nėra naudinga elgtis prieš nustatytą tvarką ar taip, kad kitam padarytų žalos. Supratimas, kad tai sukelia pareigą atlyginti žalą, t.y. turėti išlaidų, ryšium su žalos atlyginimu, veikia prevenciškai. Tačiau tai tik bendro pobūdžio suvokimas. Turi egzistuoti visapusiška teisės sistema, kuri realiai padėtų gauti žalos atlyginimą visais atvejais, kai žala padaryta ne dėl paties asmens kaltės, o dėl kitų asmenų. Atsakomybės už žalą neišvengiamumas reikštų ne deklaratyvų, o realų teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą ir keltų šios rūšies teisinės atsakomybės prevencinį vaidmenį. Nuoseklus civilinės atsakomybės įgyvendinimas duotų didesnį efektą, negu administracinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymas. Civilinę atsakomybę taikyti yra palyginti lengviau. Kita vertus, civilinės atsakomybės prevencinė funkcija gali būti susiaurinama, taikant kitus įstatymais numatytus institutus.3. Nubaudimo funkcija taikoma išimtinais atvejais, kai bauda išieškoma už patį pažeidimo faktą.Taip pat galima išskirti dar dvi funkcijas – informacinę ir verslo stimuliavimo. Asmeniui (įmonei), kuris yra nuolatinis teisminių procesų dalyvis jo kreditoriams išieškant padarytus nuostolius, gresia nepatikimo ir nesąžiningo verslo partnerio vardas verslo pasaulyje. Antra vertus, CA buvimas ir efektyvus jos taikymas skatina CA subjektą tinkamai vykdyti savo pareigas, sutartinius įsipareigojimus ir įstatymo reikalavimus. Tokiu būdu CA stimuliuoja sąžiningą verslą.4. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS BRUOŽAI
Galima išskirti 4 pagrindinius civilinės atsakomybės bruožus.Pirmasis bruožas yra tas, kad asmens elgesys vertinamas civilinės teisės požiūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinė arba privatinė teisė plačiąja prasme, reguliuoja privačių asmenų turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius. Civilinė atsakomybė yra neigiama reakcija į privataus intereso pažeidimą. Šia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo viešosios atsakomybės rūšių – administracinės, baudžiamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į viešo intereso pažeidimą. Prielaida atsirasti civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pažeidimas, tai neigiama reakcija yra privataus asmens, kuriam padaryta žala. Šio pobūdžio aplinkybė turi du aspektus: 1) neigiama turtinė reakcija pažeidėjo sąskaita yra vykdoma ne viešojo subjekto naudai, o nukentėjusiojo naudai; 2) valstybė tiesiogiai ir betarpiškai nesikiša į privataus pobūdžio intereso gynimą, kol nukentėjusysis nesikreipia teisminės gynybos. Valstybė įsikiša tada, kai žalą padaręs asmuo jos savanoriškai neatlygina. Taip pat galimi atvejai, kai privataus intereso pažeidimas žalos padarymu pasireiškia tokio pobūdžio ar intensyvumo pažeidimu, jog jis tampa viešuoju interesu – žalos padarymas privačiam asmeniui atitinkamu būdu yra kvalifikuojamas kaip administracinis nusižengimas ar baudžiamasis nusikaltimas. Antrasis bruožas yra tas, kad civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, tai CA pasireiškia kaip neigiama turtinė reakcija į saugomų ir ginamų vertybių pažeidimą. Turtinis civilinės atsakomybės pobūdis ją labai skiria nuo kitų atsakomybės rūšių. Asmuo kaip individas, asmenybė, nėra svarbus, kai sprendžiama dėl turtinės atsakomybės taikymo, kadangi poveikis yra ne asmeninio pobūdžio. Tinkamas atsakomybės subjektas yra tas, kuris turtu privalo atsakyti už žalą, atsakomybė yra nukreipiama į pažeidėjo turtą, o ne į jo asmenį. Šis ypatumas turi svarbią reikšmę nustatant civilinės atsakomybės pagrindus, pavyzdžiui, asmens elgesio neteisėtumą ir kaltę, kurie yra kitaip suprantami, nei taikant asmeninio pobūdžio atsakomybę.Trečiasis bruožas yra toks, kai civilinė atsakomybė reiškia, kad kito asmens subjektyvinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimas sukelia naują civilinį teisinį santykį – žalos atlyginimo prievolę. Nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti iš teisės pažeidėjo žalos atlyginimo. Iki to laiko, kol kito subjekto teisės ar teisėti interesai nėra pažeisti, nėra žalos atlyginimo teisinio santykio. Viena iš sąlygų prievolei kilti yra neteisėti žalą padariusių asmenų veiksmai. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra kitokios teisinės ir socialinės prigimties, todėl neturi būti reguliuojamas civilinės atsakomybės instituto normomis.Ketvirtasis CA bruožas yra tas, kad ši atsakomybė realizuojama privataus asmens iniciatyva. Civilinė atsakomybė taikoma tam tikra procedūra. Ne teisinio pobūdžio atsakomybę gali taikyti bet kuris asmuo, vertinantis subjekto elgesį ir išreiškiantis neigiamas nemalonias pažeidėjui pasekmes. Teisinės atsakomybės vienas iš principų yra teisėtumas, kuris reiškia, kad atsakomybė turi būti taikoma įstatymo nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės, kaip vienos iš teisinės atsakomybės rūšių taikymas, taip pat turi vykti įstatymo numatyta tvarka. Neturi reikšmės, ar ją taiko valstybės įgaliotos institucijos, ar yra palikta galimybė taikyti šią atsakomybę privačiam asmeniui. Kai civilinės atsakomybės įgyvendinimas yra paliktas privačių asmenų dispozicijai (savigyna, apribojimų taikymas ne teismo tvarka ir kt.), turi būti laikomasi įstatymo reikalavimų, o jei jų nėra – bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo). Jei civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su valstybės prievartos aparato naudojimu, tai prievarta gali būti naudojama tik įstatymais nustatyta tvarka. Civilinę atsakomybę galima taikyti tik suinteresuotam asmeniui pareiškus ieškinį, jo reikalavimą išnagrinėjus teismo ar arbitražo tvarka. Jeigu asmuo nepageidauja civilinės atsakomybės taikyti, tai ji gali likti nerealizuota, nors būtų visos sąlygos ją taikyti.
5. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO SĄLYGOS
Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinei teisinei atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui neigiamomis turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu; ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.
Atsakomybė atsiranda tik esant tam tikroms sąlygoms:1) neteisėtas skolininko elgesys;2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;3) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė;4) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai.Civilinės atsakomybės atveju turi būti nustatyta juridinių faktų sudėtis – jie ir yra atsakomybės sąlyga. Tik esant visumai juridinių faktų galima kalbėti apie CA. Kaltė, žala ir pan. yra juridinis faktas. Jei nukrypsime į senovę, tai pamatysime, kad senovės Romoje dominavo tik pats žalos padarymo faktas. Klasikinėje Romoje atsirado kaltė. Kaltė išsilaikė ilgą laiką. Apie XVIII a. pab. – XIX a. kaltės reikšmė pradeda silpnėti. Atsiranda atsakomybė be kaltės. Tačiau pirmuosiuose kodeksuose mes surasime kaltę kaip atsakomybės sąlygą. Pas mus Lietuvoje irgi nerasime, kad kaltė nebūtų pripažįstama atsakomybės sąlyga.Teisės teorijoje skiriami: normatyvinis ir faktinis teisinės atsakomybės pagrindai.Pirmąjį sudaro įstatymai, kiti teisės šaltiniai, kurių pagrindu asmeniui taikoma teisinė atsakomybė. Antrąjį – tam tikrų būtinų juridinių faktų visuma, kuri dar yra vadinama juridinių faktų sudėtimi. Civilinėje teisėje juridiniai faktai, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė, yra vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis.Teismai, nagrinėdami civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmens sveikatai, privalo nustatyti:1. Bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių civilinė atsakomybė apskritai neatsiranda – neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Tačiau įstatymas tam tikrais atvejais civilinės atsakomybės atsiradimą gali sieti ne su visų jos sąlygų buvimu. Pvz., CK 493 str. nustato civilinės atsakomybės be kaltės (vadinamąjį objektyviosios civilinės atsakomybės) atvejį. Tokiu atveju atsakomybei atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: žalą, veiką, priežastinį ryšį tarp jų.2. Papildomas sąlygas, būtinas atsakomybei kilti pagal atskiras žalos atlyginimo rūšis. Pvz., CK 499 str. numato tokias dvi papildomas atsakomybės sąlygas:v už žalą, padarytą darbuotojo sveikatai, yra atsakingas asmuo, kuris už nukentėjusįjį privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, t.y. tarp ginčo šalių buvo darbo teisiniai santykiai; v žala darbuotojo sveikatai buvo padaryta ryšium su darbinių (tarnybinių) pareigų ėjimu, t.y. žalos atsiradimas yra susijęs su nukentėjusiojo darbine veikla.Turime klasikinę juridinių faktų sudėtį, kuri ir yra pagrindas atsakomybei atsirasti ir ją taikyti. Bet prie jų labai daug svarbių išimčių: kartais ir teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama.5.1. Neteisėtumas
Neteisėti veiksmai – tai neįvykdyta numatyta pareiga ir panašiai. Tai yra juos sudaro:v neįvykdymas tam tikros numatytos pareigos (pasyvūs veiksmai);v veiksmų, kuriuos draudžia įstatymas atlikimas (aktyvūs veiksmai);v bendro pobūdžio pareigos neįvykdymas, tai yra reikia elgtis atidžiai, kad nebūtų padaryta žala kitiems.Neteisėtumas siejamas ne su pasekmėmis, todėl reikia kalbėti apie veiksmų santykį su teise, tai yra jau įstatymų pažeidimas reiškia neteisėtus veiksmus, nors žala gali ir neatsirasti. Neteisėtas pareigos neatlikimas gali pažeisti kito asmens teisę, bet tai išeleminuoja neteisėtumą dėl pareigos neatlikimo, nes pati neteisėta pareiga yra draudžiama. Jeigu yra bendro pobūdžio pareiga: geros moralės reikalavimai, hipokrato priesaika ir panašiai, ir ji yra pažeidžiama, tai jos sukelia pasekmes ir tokie pažeidimai yra neteisėti veiksmai.Sprendžiant veikos neteisėtumo klausimą, negalima apsiriboti vien civilinės teisės normomis. Reikia atsižvelgti ir į kitų teisės šakų normas. Todėl dažnai, taikant civilinę atsakomybę už žalą, padarytą asmens sveikatai, teismai remiasi ir kitų teisės šakų, pavyzdžiui, baudžiamosios teisės, darbo teisės ir pan. normomis.Sutartinėje atsakomybėje yra pirmi du atvejai (pasyvūs ir aktyvūs veiksmai). Sutarties pažeidimas, kai kelis mėnesius nemokamos įmokos, tai bankas pareikalauja nutraukti sutartį arba taikyti civilinę atsakomybę. Šiuo atveju turime dalinį sutarties pažeidimą. Sutartinės atsakomybės atveju neteisėti veiksmai galimi trim formomis:v sutartinės pareigos nevykdymas;v sutartinės pareigos netinkamas įvykdymas;v prievolės įvykdymo termino praleidimas.
Pagal neteisėtumo įvardijimą šalys skirstomos į tris grupes:1. Generalinis deliktas – tai bet kokios žalos padarymas yra neteisėtas veiksmas (CK 6.263 str.)2. Germaniška sistema – kai straipsniuose yra išvardintai objektai, kuriuos pažeidus laikoma, kad yra neteisėtumas. Tai nėra generalinis deliktas, nes išvardijami konkretūs atvejai.3. Deliktai skirstomi pagal pobūdį: sveikatos, ekonominiai ir pan., tai yra skirstymas yra sąlyginis ir atlikus neteisėtus veiksmus.Generaliniame delikte labai svarbus santykis tarp neteisėtumo ir kaltės, tai yra šiuo atveju šios sąlygos tapačios, tai yra neteisėtumas prezumuoja kaltę ir atvirkščiai.
5.2. Priežastinis ryšys
Priežastinis ryšys reiškia, kad žala gali būti atlyginama tuo atveju, jei atliktas pažeidimas neteisėtais veiksmais, kurių pasėkoje atsirado žala. Tai labai kontraversiška sąlyga. Yra labai daug priežastinio ryšio teorijų: 1. Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija – jos esmė, kad be priežasties negali būti pasekmės. 2. Adekvataus ryšio – tai yra be pagrindinės priežasties yra ir kitos priežastys, kurios padidina riziką atsirasti ir kitokiai žalai. Pagal šią teoriją tenkintini abu reikalavimai. Šios teorijos neigiamas bruožas, kad labai išplečia atsakomybės ribas, bet tai persveria teigiamas bruožas. 3. Tiesioginės pasekmės teorija – atlyginama tik ta žala, kuri buvo tiesioginė veiksmo pasekmė. Skirtumas nuo ekvivalentinės tas, kad ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija nėra taikoma viena. Ši teorija nėra taikoma, kai turime šalutines pasekmes. 4. Pakankamos priežasties teorija – kai ryšys yra laikomas tarp tos priežasties ir pasekmės, tai imama ta priežastis, kuri labiausiai lemia pasekmes, tai yra stipriausiai veikia pasekmes. 5. Būtinosios pasekmės teorija – kai priežastinio ryšio buvimo faktą galima nustatyti tada, kai pakartojant tą pačią situaciją gaunamos tos pačios pasekmės. Ji beveik netaikoma, nes neįmanoma atkurti tapačias situacijas. 6. Betarpiškos pasekmės teorija – čia svarbus laiko tarpas, nes pagal ją neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio, jei pasekmė atsiranda ne iš karto, o po kurio laiko. Kai yra laiko tarpas, kuris nutraukia grandinę tarp priežasties ir pasekmių, tai bus neįmanoma pagal šią teoriją įrodyti priežastinį ryšį.
7. Artimiausios priežasties teorija – kai nustatant priežastinį ryšį svarbus ir laiko kriterijus ir pašaliniai reiškiniai, kurie gali įtakoti priežastinį ryšį. 8. Kitos priežastinio ryšio teorijos – pasekmių numatymo teorija.Visoms priežastinio ryšio teorijoms būdinga, kad esmė nustatinėti priežastinį ryšį, kai pasekmės atsiranda vėliau nei atsiranda veiksmai, dėl kurių atsiranda pasekmės. Visos teorijos turi būti taikomos vienam tikslui, kad būtų teisingai pritaikyta teisės norma ir priimtas teisingas sprendimas. Teismuose dominuojančios teorijos nėra, kas yra gerai.Turi būti nustatytas labiausiai tinkamas priežastinis ryšys, atsižvelgiant į visas situacijos aplinkybes. Kalbant apie CA sąlygas reikia turėti mintyje abi jos formas, nes kai kalbame apie netesybas užtenka tik dviejų sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės.5.3. Kaltė
Tai – asmens psichinis santykis su jo veiksmais ir atsiradusiomis pasekmėmis.231 straipsnis. Kaltė kaip atsakomybės už prievolių pažeidimą sąlyga. Asmuo, neįvykdęs prievolės arba ją įvykdęs netinkamai, atsako turtu, tik esant kaltei (tyčiai arba neatsargumui), išskyrus įstatymo arba sutarties numatytus atvejus. Kad kaltės nėra, įrodinėja pažeidęs prievolę asmuo.6.248 straipsnis. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.Dabar kaltė nesiejama su pasekmėmis, o reikia tik nustatyti pareigos nevykdymo faktą ir aplinkybes – ar veikė sąmoningai ir tikslingai, ar nesiėmė reikalingų priemonių. Kaltė, kaip atsakomybės sąlyga nėra privaloma. Teisės tradicijos prasme žinomi šie kaltės aiškinimai: 1. Subjektyvusis – tai kaltė yra psichologinis pažeidėjo santykis tarp jo veiksmų ir pasekmių, kurios atsirado dėl pažeidėjo veiksmų. Vertinant atsakomybės dydį žiūrima į asmens vidinius motyvus ir paskatas. Žiūrima, kaip asmuo pats suvokia savo veiksmus, kaip juos vertina. 2. Objektyvusis – vertinama kaip faktiškai asmuo pasielgė santykyje su protingo, rūpestingo asmens elgesiu ir jai nėra lygybės, tai turime kaltę (CK 6.248 str. 3 d.). Neteisėti veiksmai yra ne tik įstatymuose ar kitur nurodytų pareigų neįvykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal generalinio delikto sampratą neteisėtumas ir kaltė sutampa, kas reiškia, kad nustačius neteisėtumą, kaltės nustatinėti nereikės. Be to, kad neteisėtumas ir kaltė vienas kitą apima, bet pas mus dar nustatyta ir kaltės prezumpcija, tai yra ieškovas neturi pareigos įrodinėti atsakovo kaltės. Kaltės prezumpcija yra tik turtiniuose santykiuose, o pas mus kaltė prezumuojama nepriklausomai nuo atsakomybės atsiradimo sąlygų (deliktinė ar sutartinė). Ieškovui tenka įrodinėti 3 atsakomybės sąlygas, o atsakovui perkeliama įrodinėti savo nekaltumą, bet kadangi kaltė apima ir neteisėtumą, todėl prezumpcija apima ir neteisėtumą. Tokiu atveju lieka lygybė tarp šalių, t. y. abi turi įrodinėti po dvi CA sąlygas.CT nėra svarbus žalą padariusio asmens vidinis nusistatymas, o svarbus tik faktinio elgesio ir standartinio elgesio santykis. Protingo asmens standartas negali būti apibrėžiamas įstatyme, nes kiekviena situacija unikali ir jose gali būti skirtingi protingo asmens.Kaltė gali būti tyčinė ir neatsargumo atveju pagrįsta. Tyčinė, kai tyčia siekia rezultato. Net ir siekimas nebūtinas, bet veikiant aiškiai suprantama, kad tos pasekmės gali būti. Neatsargumas būna: v didelis neatsargumas; v paprastas nerūpestingumas. Didelis neatsargumas – tai minimalių atsargumo reikalavimų nesilaikymas. Paprastas nerūpestingumas – tai elementarių, savaime suprantamų, atsargaus, rūpestingo elgesio reikalavimų nesilaikymas. Kartais sunku nustatyti paprasto nesilaikymo atveju ar yra kaltė ar ne (ar pažeistas rūpestingumas ar ne).5.4. Žala
Žala – tai pagrindinė civilinės atsakomybės sąlyga, tačiau galimi atvejai, kai civilinė atsakomybė atsiranda ir be žalos. Tai yra tie atvejai, kai yra sutartyje arba įstatyme numatytos netesybos. Žala būtina atsakomybės sąlyga, kai pakenkiama teisės saugomiems interesams, kurių pagrindu atsiranda turtiniai nuostoliai. Kad turtinis pakenkimas būtų išeliminuotas mes kalbame apie žalos atlyginimą. Nuo teisės saugomo intereso pobūdžio žalos atsiradimas neturi prasmės, t.y. interesas gali būti ir turtinis, ir neturtinis. Tai yra žala gali būti padaroma ir turtiniams, ir neturtiniams interesams. Jei žala padaroma teisės nesaugomiems interesams, tai žala nėra atlyginama. Žala atlyginama tik tada, kai yra pažeidžiami tik teisės ginami interesai arba teisės saugomos teisės.
Galimos žalos rūšys:§ Turtinė – tai žala padaryta turtinėms vertybėms.§ Neturtinė – tai žala, kuri gali atsirasti turtinėms ir neturtinėms vertybėms.§ Žala turtui.§ Žala asmeniui.§ Tiesioginė žala.§ Netiesioginė žala
5.4.1 Žalos kompensavimo būdai Pagrindinės civilinės atsakomybės formos yra dvejopo pobūdžio žalos atlyginimo prievolės skolininko pareigos:v pareiga atlyginti žalą ir nuostolius (tiesioginius ir netiesioginius),v pareiga sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Žalos prigimtis yra tiesioginės neigiamos turtinės, fizinės ar moralinės pasekmės Pareiga atlyginti žalą reiškia, kad asmuo privalo visiškai atlyginti padarytą žalą, o jos dydį gali riboti įstatymas. Kartais gali būti, kad įstatymas nustato didesnį žalos atlyginimą, negu realiai yra padarytas. Žala laikoma:– asmens suluošinimas ar kitoks jo sveikatos pakenkimas, gyvybės jam atėmimas, – turto sugadinimas, sunaikinimas ar kitoks jo vertės sumažinimas, asmens politinių, darbinių ar kitokių teisių bei teisėtų interesų pažeidimas (neteisėtas laisvės atėmimas, garbės ir orumo žeminimas, privatumo pažeidimas ir kt.) (CK 6.249, 6.250 straipsniai). Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai. Nuostoliai, kaip žalos piniginė išraiška, yra tiesioginiai. Jie betarpiškai išplaukia iš kreditoriaus turtinės padėties pasikeitimo, parodo pablogintą nukentėjusiojo ekonominę padėtį dėl turtinių ar neturtinių vertybių pakenkimo arba sunaikinimo.
Žala, kaip nukentėjusiojo asmens turtinės padėties pasikeitimas, gali būti padaryta ne tik betarpiškai dėl turto ar vertybių pažeidimo, pakenkimo ar sunaikinimo. Nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis po žalos padarymo fakto dar labiau gali blogėti dėl to, kad jis verčiamas netekti turto ar bloginti savo ekonominę padėtį kitais būdais. Jis gali būti priverstas imtis priemonių nedelsiant užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, nutraukti kenksmingą poveikį, daryti išlaidas žalingų pasekmių šalinimui, gali būti sutrukdyta galimybei jo turtinei padėčiai likti stabiliai ar gerėti. Nuostoliai tuomet pasireiškia kaip išlaidos ir kaip negautos pajamos. Nuostoliai gali pasireikšti kaip tiesioginės ir netiesioginės išlaidos. Nuostoliais gali būti pripažinta atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda. Nuostoliai yra negautos pajamos. Civilinės atsakomybės taikymas ne visada yra įmanomas, kadangi gali būti nenustatytas konkretus žalą padaręs asmuo, arba žalą padaręs asmuo slapstosi, ar neturi turto, arba kai žalos padarymo veiksmus įstatymas pripažįsta teisėtais ir nenumato galimybės už tai taikyti civilinę atsakomybę. Tai objektyviai verčia ieškoti kitų žalos kompensavimo būdų. Pagrindiniai veiksniai, kurie darė įtaką civilinės atsakomybės vystymuisi ir naujų žalos kompensavimo sistemų kūrimui:§ valstybės socialinės funkcijos reikšmės stiprėjimas. Valstybė per mokesčius surenka didelius finansinius išteklius, todėl jų dalį gali panaudoti visuomenės narių patirtos žalos atlyginimui. Visuomenės narių socialinių poreikių patenkinimas tampa viena pagrindinių valstybės veikos sričių. Konkrečiai tai pasireiškia fondų kūrimu, kurie atlygina tam tikrais atvejais patirtus nuostolius ar netekimus (fondas bankrutuojančių įmonių darbuotojų reikalavimas iš dalies patenkinti, nusikaltimais padarytai žalai atlyginti ir kt.);§ pramonės vystymasis, naujų technologijų diegimas. Šie reiškiniai kelia vis didesnę grėsmę žmogui ir jo aplinkai, pavojingų medžiagų naudojimas, technologinių procesų įdiegimas didina galimybes daryti nuostolius, taip pat jie gali būti milžiniški. Vien civilinę atsakomybę taikant jie negali būti visiškai atlyginti;§ gamybos vystymasis. Dėl to didėja nelaimingų atsitikimų darbe skaičius, o darbdavys gali neturėti reikiamų finansinių išteklių darbuotojui padarytai žalai atlyginti. Reikia ieškoti naujų ar papildomų žalos kompensavimo būdų;§ civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmė neatitinka šalių (nukentėjusiųjų) poreikio. Byla gali būti ilgai nagrinėjama teisme, užtrukti vykdymo procesas, atsakovas gali būti nemokus, todėl reikia ieškoti operatyvių būdų atlyginti žalą.Skolininkas nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas tik tuo atveju, jeigu prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma dėl atsitiktinumo, nenugalimos jėgos arba kreditoriaus kaltės. Šie juridiniai faktai kliudo skolininkui įvykdyti prievolę, todėl jie vadinami negalimumu įvykdyti prievolę. Civilinė teisė skiria paprastą atsitiktinumą ir kvalifikuotą atsitiktinumą (nenugalimą jėgą). Paprastas atsitiktinumas – tai nekaltas kito asmens teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Nenugalima jėga (kvalifikuotas atsitiktinumas) – tai nepaprastas įvykis, kuriam esamomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio. Tai ypatingos, nepaprastos aplinkybės.5. NEPILNAMEČIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ PADARYTĄ ŽALĄ
Atsakyti pagal deliktinę prievolę gali tik asmenys, kurie sugeba valdyti savo veiksmus ir teisingai įvertinti jų galimas pasekmes. Tokia galimybė asmeniui atsiranda pasiekus 14 metų amžių. Iki 14 metų asmuo negali savarankiškai atsakyti pagal deliktines prievoles, tačiau jo padaryta žala turi būti atlyginama. Civilinė atsakomybė taikoma asmenims, kurie yra nepilnamečio asmens iki 14 metų tėvai ar įtėviai. Kad jie nėra tėvai ar įtėviai gali būti nuginčyta tik įstatymo nustatyta tvarka. jei žala padaryta tuo metu, kai nepilnametis yra institucijos prižiūrimas, atsiranda atsakomybė mokymo, auklėjimo, gydymo, globos (rūpybos) institucijai (mokyklai, vaikų darželiui, ligoninei, sanatorijai, šeimynai, vaikų globos namams ir kt.). Tėvų ir globėjų kaltė suprantama kaip netinkama mažamečių priežiūra, neatsakingas požiūris į jų auklėjimą, nepanaudojimas ar neefektyvus tėvų valdžios panaudojimas, sudaręs sąlygas neteisėtam, žalingo pobūdžio vaikų elgesiui. Tėvai ir globėjai, įrodinėdami, jog nėra jų kaltės, turi pateikti labai svarius įrodymus ir argumentus apie tai, kad nėra jų kaltės už vaiko padarytą žalą dėl to, jog tėvai ar globėjai objektyviai ilgą laiką negalėjo auklėti vaikų (dėl ligos, išvykimo, kito tėvo neteisėto elgesio ir pan.). Mažamečio padarytą žalą turi atlyginti abu tėvai, taip pat ir tas, kuris negyvena kartu su vaiku. Tėvų ir globėjų atsakomybės pagrindas yra netinkamas auklėjimas ir priežiūra. Kitų institucijų, kurios prižiūri nepilnametį, atsakomybės pagrindas yra nepakankama nepilnamečio priežiūra žalos padarymo metu. Šie asmenys neatsako už netinkamą mokymo ar auklėjimo lygį, silpną kontrolę. Gali būti, kad kaltė pasireikš prižiūrinčios institucijos vykdoma nepakankama nepilnamečio priežiūra, bet delikto aplinkybės bus tokios, jog rodys, kad žala padaryta ne tik dėl priežiūros stokos, bet ir netinkamo auklėjimo, kurį turėjo užtikrinti tėvai ar globėjai. Tokiu atveju dalinės atsakomybės tvarka atsakomybė turi atsirasti tėvams ar globėjams ir atitinkamai priežiūros institucijai. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų yra iš dalies veiksnūs, o deliktinėje atsakomybėje tai reiškia, jog jie jau gali savarankiškai atsakyti už deliktu padarytą žalą. Atsakovu byloje traukiamas pats nepilnametis, nes tėvams (globėjams) ar mokymo, auklėjimo ar sveikatos priežiūros įstaigoms atsakomybė yra subsidari. Bet kokiu atveju atsakomybėn traukiami ir tėvai. Tėvų ir rūpintojų subsidari atsakomybė taikoma iki tol, kol nepilnametis įgyja turto arba sulaukia pilnametystės. Tačiau turėtina galvoje, kad nepilnamečiai tokiame amžiuje dažniausiai negali atlyginti žalos dėl to, jog jie neturi turto. Iš kitos pusės, netinkamas nepilnamečių elgesys yra sąlygotas tėvų, globėjų auklėjimo, šių asmenų ir kitų institucijų priežiūros. Tai sudaro pagrindą nustatyti papildomą atsakomybę tėvams, globėjams ar kitoms institucijoms. Jų atsakomybės sąlyga yra jų kaltė dėl netinkamo vaikų auklėjimo arba priežiūros
Šių asmenų – tėvų, globėjų ir kitų priežiūros institucijų – pareiga atlyginti žalą pasibaigia dėl žalą padariusio asmens pilnametystės, taip pat kai jis iki pilnametystės įgyja turto ar lėšų, kurių pakanka žalai atlyginti. Nuo šio momento už žalą tampa atsakingu tik ją padaręs buvęs nepilnametis, ar nepilnametis asmuo, kurio turto pakanka žalai atlyginti. Jeigu žala yra padaryta bendrais nepilnamečių veiksmais, tai jie atsako solidariai, o tėvai, globėjai r kitos institucijos atsako papildomai dalinės atsakomybės tvarka pagal savo kaltės laipsnį.7. NEVEIKSNIŲ ASMENŲ ATSAKOMYBĖ UŽ PADARYTA ŽALĄ
Asmuo gali būti pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos, silpnaprotystės, trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Asmenį, pripažinus neveiksniu, jam steigiama globa.Asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis priemonėmis, veiksnumas gali būti apribotas teismine tvarka, šiuo atveju jam steigiama rūpyba, apribojimas gali būti panaikintas taip pat teismine tvarka. Asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pripažinti neveiksniais, negali būti civilinių teisinių santykių subjektais. Tai reiškia, kad jie negali būti ir nesutartinės civilinės teisinės atsakomybės subjektais. Jų padaryta žala turi būti atlyginama, todėl numatyta, jog pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atlygina globėjas ar institucija, privalanti jį prižiūrėti, jeigu jie neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Globėjų ar institucijų kaltė šiuo atveju suprantama kaip nevykdymas priežiūros ar jos nepakankamas arba aplaidus vykdymas, sudaręs sąlygas žalingiems asmens veiksmams pasireikšti. Jeigu globėjas ar prižiūrinti institucija įrodys, kad jie ėmėsi visų protingai įmanomų atsargumo priemonių, arba tokių priemonių negalėjo įgyvendinti dėl svarbių priežasčių, tai jie gali būti atleisti nuo civilinės atsakomybės. Neveiksniu pripažinto asmens globėjo ar jį prižiūrinčios institucijos atsakomybės už neveiksnaus asmens padarytą žalą pagrindas yra jų pačių kalti veiksmai, todėl žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia dėl to, kad neveiksnus asmuo po to yra pripažįstamas veiksniu. Tačiau įstatymas numato atvejus, kai atsakomybė už pripažinto neveiksniu asmens padarytą žalą gali būti perkelta pačiam neveiksniam žalą padariusiam asmeniui. Tai įvyksta tada, kai miršta globėjas arba, kai globėjas neturi pakankamai lėšų, kad atlygintų žalą. Žala gali būti perkeliama tada, kai ji padaryta asmens sveikatai ar gyvybei ir kai žalą padaręs asmuo turi pakankamai lėšų. Toks atsakomybės perkėlimas laikytinas ne civilinės atsakomybės taikymu, bet socialinės gynybos priemone, kuri teismo taikoma ypatingais atvejais, siekiant apsaugoti ypač svarbius nukentėjusiojo interesus, kurie socialiai labai vertingi ir ginami.
8. ATSAKOMYBĖ UŽ KELIŲ ASMENŲ BENDRAI PADARYTĄ ŽALĄ
Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato ką kita. Nukentėjęs asmuo negali iš visų už žalą atsakingų asmenų daugiau, negu jis galėtų reikalauti, jeigu atsakingas būtų tik vienas asmuo. Jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio, už kurį jie yra atsakingi, rezultatas.Civilinis kodeksas numato, kad priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Jeigu teismo sprendimas atlyginti žalą natūra neįvykdomas per protingą terminą, tai kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti žalą pinigais. Kai pateis nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.
9. RIBOTO VEIKSNUMO ASMENS CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ
Asmens veiksnumas gali būti ne visiškas, t.y. jis pripažintas veiksniu ribotai. Toks asmuo yra visateisis žalos padarymo teisinių santykių subjektas, todėl turi vykdyti prievolę dėl deliktu padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 6.268 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenys, pripažinti ribotai veiksniais dėl piktnaudžiavimo alkoholiu arba narkotinėmis, toksinėmis, ar psichotropinėmis medžiagomis, padarytą žalą atlygina bendrais pagrindais. Asmenų veiksnumas apribojimas siekiant ginti turtinius jo ar šeimos interesus ir sukelia konkrečius pasekmes – apriboja veiksnumą dėl sandorių sudarymo ar atliekant tam tikrus teisiškai reikšmingus veiksmus (CK 2.11 straipsnio 2 dalis). Dalies veiksnumo ribojimas nedaro įtakos šio asmens veiksnumui deliktinių prievolių vykdymo srityje. Šio asmens rūpintojas neprivalo ribotai veiksnaus asmens prižiūrėti, todėl rūpintojui neatsiranda prievolė atlyginti žalą.
10. TAM TIKRŲ PROFESIJŲ ASMENŲ CIVILINĖ ATSAKOMYBĖUŽ PADARYTĄ ŽALĄ
Gydytojo, advokato, architekto, auditoriaus paslaugos yra būtinos visuomenei. Advokatas, gydytojas ir kiti, skirtingai nei eilinis darbininkas ar tarnautojas, turi ir specifines profesines pareigas, jiems yra būtinas specialus pasiruošimas, kurio metu įgytos profesinės žinios ir įgūdžiai apsprendžia asmenų kvalifikaciją, vadinasi ir pačiam asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai. Atitinkamai veiklai taikomus didesnius atidumo ir atsargumo standartus apsprendžia vykdomo darbo pobūdis. Didesni atsargaus elgesio reikalavimai taikomi pakankamai didelio skaičiaus profesijų atstovams: automobilio vairuotojui, lėktuvo pilotui ir pan., tačiau iš jų tarpo įstatymai išskiria grupę profesijų, kurių atstovams ir jų veiklai taikomi ypač dideli atsargumo, atidumo ir dėmesingumo reikalavimai. Toks išskyrimas grindžiamas keturiais argumentais:v Šių profesijų asmenys, prieš pradėdami dirbti, privalo įgyti specialų išsimokslinimą;v Jie dirba srityse, kur padarius klaidą, nerūpestingą ar neatidų sprendimą, asmeniui gali būti padaryta didelė žala;v Išskirtųjų profesijų asmenys dažniausiai dirba individualiai, todėl jie yra vadinami laisvųjų profesijų atstovais. Tai reiškia, kad tik šios profesijos asmuo yra atsakingas už savo veiksmus ir jų pasekmes.v Šių profesijų atstovų paslaugos yra būtinos visai visuomenei. Visuomenės nariai, kai jiems tokios paslaugos yra reikalingos, visiškai pasitiki atitinkamos profesijos atstovo kompetentingumu, suprasdami, kad tą darbą gali dirbti tik kvalifikuotas žmogus.
Taigi, kvalifikacijos stoka, nekompetentingumas yra tolygūs asmens, dirbančio tam tikros profesijos darbą, kaltei. Didžiąją profesinio darbo dalį sudaro protinis, o ne fizinis darbas; reikalavimas laikytis t.t. moralės principų. Jiems taikomas ne tik bendras sąžiningumo kriterijus, bet ir kiti aukšti moraliniai reikalavimai – kliento paslapties, konfidencialumo išsaugojimas, lojalumas klientui, nuoširdumas… Profesinės veiklos ypatumai apsprendžia ir civilinės atsakomybės už šia veikla padarytą žalą ypatumus. Profesine veikla besiverčiančių asmenų civilinė atsakomybė atsiranda ne tik pažeidus visiems žmonėms bendrai privalomas pareigas, bet ir specialias profesines pareigas. Tai atsakomybė, kuri atsiranda dėl to, kad tam tikros profesijos žmogus ne viską iki galo padarė arba padarė netinkamai, nerūpestingai, nemokšiškai, nekvalifikuotai. Jeigu jis būtų savo pareigą atlikęs rūpestingai ir kvalifikuotai, rezultatas būtų buvęs kitoks.Taigi, už padarytą žalą civilinė atsakomybė yra taikoma ne gydytojui, kurio pacientas mirė, ar advokatui, pralaimėjusiam bylą, o gydytojui ar advokatui, pažeidusiam savo profesinę pareigą.11. ADVOKATŲ CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ
Lietuvos advokatų teisinis statusas labiausiai panašus į Prancūzijos advokatų statusą: panašūs reikalavimai advokatams, analogiškos jų teisės ir pareigos.LR advokato teisinę padėtį nustato 1992 09 16 advokatūros įstatymas, kuris pakeistas ir papildytas 1994 metais.Vienas iš advokato veiklos principų yra įstatymų ir Profesinės etikos taisyklių laikymasis. Problemos gali kilti dėl civilinės atsakomybės už advokato veiksmais padarytą žalą subjekto. Pagal Advokatūros įstatymo 44 ir 45 str. advokatas gali dirbti vienas arba su kitais advokatais.Padarius klientams žalą, ją atlyginti turėtų advokatas pagal sutartinės atsakomybės taisykles. Būtina priminti, kad kliento ir advokato sutarties teisinė prigimtis nėra pakankamai aiški. Daugelis šią sutartį laiko pavedimo sutartimi. Tai būtų teisinga tik tada, kai pagal ją advokatui būtų pavedama atlikti tik juridinius veiksmus. Tačiau teisinės pagalbos sąvoka yra platesnė ir apima ne tik tam tikrų juridinių veiksmų atlikimą – ieškinio pareiškimą kliento vardu, apeliacinio skundo padavimą ir t.t. Didelę teisinės pagalbos dalį sudaro kliento konsultacijos įvairiais teisiniais klausimais, išvadų ruošimas ir t.t. Be to, advokatas dažnai veikia ne kliento, o savo vardu. Dėl šių priežasčių tiksliau būtų kliento ir advokato sutartį laikyti teisinių paslaugų teikimo sutartimi. Pagal LR advokatūros įstatymo 37 str. advokatas gali teikti teisinę pagalbą ir nesant tarp jo ir kliento sutarties, t.y. pagal tardytojo, prokuroro ar teismo paskyrimą. Tokiu atveju advokato civilinė atsakomybė turėtų atsirasti pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles.Advokatas, teikdamas teisinę pagalbą gali pasitelkti pagalbininkus tam tikram darbui atlikti, pvz.: padėjėją, sekretorę ir pan. Jei žala atsiranda dėl šių asmenų kaltės, ją atlyginti privalo taip pat advokatas, nes pagal LR CK 232 str. jis yra atsakingas ne tik už savo, bet ir už trečiųjų asmenų, kuriuos pasitelkė į pagalbą, veiksmus.Klientų interesus atitinka ir advokatų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įvedimas.
12. GYDYTOJŲ CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ
LR Sveikatos sistemos įstatymas – tai įstatymas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus. Šis įstatymas nustato atvejus, kuriais medicinos paslaugos teikiamos nemokamai valstybės ar savivaldybių nuosavybėje esančiose medicinos įstaigose.Privalomą medicinos pagalbą teikia viešosios medicinos įstaigos. Šiose įstaigose tarp paciento ir gydytojo sutartiniai santykiai neatsiranda, nes viešoji ligoninė bei jos gydytojas vykdo viešas funkcijas, atsirandančias įstatymo pagrindu. Jeigu žala pacientui yra padaroma viešojoje ligoninėje, ją turėtų atlyginti ligoninė pagal CK 484 str. Faktiškai tai būtų valstybės arba savivaldybės civilinė atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kad yra ligoninės ar kitokios medicinos įstaigos savininkas – valstybė ar savivaldybė. Visais kitais atvejais medicinos pagalba yra teikiama pagal sutartį. Visos medicinos paslaugos yra mokamos.Sąlygos, kurių privalu laikytis norint pradėti verstis gydytojo praktika: specialus išsilavinimas; akreditacija; licencija.Gydytojo pareigos:1. saugoti profesinę paslaptį. Tai įstatymo pagrindu atsirandanti pareiga yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.2. teikti nukentėjusiems pirmąją medicinos pagalbą nelaimingų atsitikimų ar kitų ekstremalių situacijų atvejais. Jeigu žala padaroma šios pareigos nevykdymu, taikoma civilinė atsakomybė.Istoriniu požiūriu gydytojų civilinė ataskomybė atsirado kaip sutartinė civilinė atsakomybė, tačiau dabar yra dvejopas pobūdis CA:v Sutartinė civilinė atsakomybė; v Deliktanė civilinė atsakomybė.Tai priklauso, ar gydytojas gydo sutarties pagrindu. Naujajame CK – sutartis reglamentuoja šiai dienai, nors einam į privačią gydymo įstaigą, gydytojas gydo pagal įstatymus. Todėl visada beveik pagal deliktinės atsakomybės taisykles.Atsakomybė už gydytojų padarytą žalą tenka:v Gydytojui, jei jis dirba privačioje medicinos įstaigoje, kuri veikia kaip personalinė įmonė, tai jis, kaip įmonės savininkas, atsako asmeniškai už savo veiksmais padarytą žalą ir už savo pagalbininkų veiksmais padarytą žalą. v Personalinei įmonei. Neribotos atsakomybės, ieškinys tam, kuris padaro žalą.v Ūkinės bendrijos nariams, jei gydytojas dirba ūkinėje bendrijoje. Nariai atsako solidariai.v Įstaiga, jei UAB ar AB. Tai ieškinys ne gydytojui, o pačiai įstaigai.13. ATSAKOMYBĖ UŽ ŽALĄ, ATSIRADUSIĄ DĖL NETINKAMOS KOKYBĖS PRODUKTŲ AR PASLAUGŲ
Žala, padaryta asmens gyvybei, sveikatai ar turtui, atsirandanti dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, į specialųjį deliktą išskirta naujajame Civiliniame kodekse, o iki to atsakomybė buvo numatyta tik specialiuosiuose įstatymuose dėl vartotojų teisių gynimo. Kaip ir bet kuris kitas deliktas, žalos padarymas dėl nekokybiškų prekių ir paslaugų yra nesutartinė prievolė tarp atsakingo už žalą asmens ir nukentėjusiojo. Tai yra svarbiausias aspektas. Nesutartiniam prievolės pobūdžiui neturi reikšmės tai, kad gamintojas ar paslaugos tiekėjas gali būti sutartiniuose santykiuose. Turi būti aiškiai atskirta, kokios yra jų teisės ir pareigos sutartinių santykių dalyje, ir kokios teisės ir pareigos juos sieja tarpusavyje dėl nesutartinių santykių. Sutartinių santykių dalyje gamintojas (paslaugų tiekėjas) ir vartotojas turi teises ir pareigas, susijusias su sutarties vykdymu. Už netinkamos kokybės daikto pardavimą ar netinkamos paslaugos suteikimą vartotojui atsiranda teisės reikalauti padarytų nuostolių, jeigu vartotojui prekę pardavė gamintojas, ar produktą realizavęs asmuo, kuris laikomas gamintoju. Tai sutartinės teisės ir jos realizuojamos pagal pirkimo-pardavimo sutarčių taisykles.Jeigu dėl pirktos prekės netinkamos kokybės vartotojo sveikatai, gyvybei ar turtui padaroma žala, tai šalių santykiai šioje dalyje nėra sutartiniai. Jie kvalifikuojami kaip deliktiniai žalos atlyginimo santykiai.
Šios prievolės šalys yra:1) netinkamos kokybės produktų ar paslaugų pateikęs asmuo – gamintojas;2) nukentėjęs (produkto ar paslaugos vartotojas, kitas turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo). Gamintojas būna: 1) asmuo, dėl savo verslo importuojantis netinkamos kokybės produktą į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą jį parduoti, išnuomoti ar kitaip paskirstyti; (importuotojas) 2) asmuo, realizavęs produktą, jei produkto gamintojo neįmanoma nustatyti; (pardavėjas). Pardavėjas laikomas gamintoju, jei gamintojo neįmanoma nustatyti. Jei pardavėjas praneša apie gamintoją ar produktą pateikusį asmenį, jis nelaikomas gamintoju. Gamintojas gali būti fizinis ir juridinis asmuo.Vartotojas – tai asmuo, kuris faktiškai sunaudoja produktą ar gauna paslaugas asmeniniais, šeimos, namų ūkio tikslais, nesusijusiais su verslu ar profesija. Tai gali būti produkto pirkėjas, bet nebūtinai, o bet koks kitas asmuo, kuris suvartojo produktą ar pasinaudojo paslaugomis, darbų užsakovas, asmuo, kuriam vėliau buvo perleistas produktas būtinais sandoriais, ar kitaip nukentėjo nuo netinkamos kokybės produkto.14. ATLEIDIMAS NUO CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS
Civilinio kodekso 6.253 straipsnis numato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.Ų Nenugalima jėga – neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.Ų Valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Valstybės veiksmai dažniausiai priskiriami prie force majeure aplinkybių, tačiau jie skiriasi tuo, kad juos dažnai galima numatyti.Ų Trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių. Šiuo atveju nėra nei atsakovo kaltės, nei jo neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl atsakovo civilinė atsakomybė negalima.Ų Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.Ų Būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo.Ų Būtinoji gintis – tai veiksmai, kuriais siekiama gintis arba ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo kėsinimosi, jeigu jais nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.Ų Savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.Įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus (6.252 straipsnis). Šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Draudžiama apriboti ar panaikinti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą, gyvybės atėmimą ar neturtinę žalą. Šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį.
IŠVADOSAtsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. Žmogus yra atsakingas už savo poelgius, kiekvieną jo poelgį galima vertinti pagal tam tikrų elgesio taisyklių atitinkamoje srityje reikalavimus. Priklausomai nuo to, kokioje srityje asmuo veikia, atitinkamoje srityje galiojančios elgesio taisyklės numato, kokiu būdu žmogus privalo elgtis. Taip nustatytas elgesio modelis yra pageidautinas. Sukurta tokia sistema, kad asmens elgesys turi atitikti pageidaujamo elgesio modelį, o kartu tai reiškia, kad bus paisoma kitų asmenų interesų.Prielaida atsirasti civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pažeidimas. Šia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo viešosios atsakomybės rūšių – administracinės, baudžiamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į viešo intereso pažeidimą. Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius.Civilinės atsakomybės formos yra tokios: pareiga atlyginti žalą, nuostolius; pareiga mokėti netesybas. Civilinės atsakomybės rūšys ir sankcijos: deliktinė ir sutartinė civilinė atsakomybė, dalinė ir solidari atsakomybė, pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė, ribota ir visiška atsakomybė, tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė. Civilinės atsakomybės funkcijos: kompensacinė, prevencinė, informacinė ir stimuliavimo bei nubaudimo.Civilinės atsakomybės bendras taikymo terminas apibrėžtas 3 metams, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūšies ir dydžio, terminą numato Civilinis kodeksas.Civilinė atsakomybė atsiranda dėl sutarties pažeidimo ar delikto, sukuriant neigiamas turtines pasekmes – žalą, be žalos turtinė atsakomybė jokiu atveju neatsiranda, civilinės atsakomybės pagrindas yra neigiamos turtinės pasekmės, atsirandančios dėl nevykdymo teisinės pareigos.Civilinė atsakomybė yra visada taikoma nukentėjusiojo iniciatyva, kadangi tai yra privataus asmens reakcija į privataus intereso pažeidimą, ji taikoma privataus asmens interesais. Valstybė, prašydama taikyti turtinę atsakomybę, civilinių teisinių santykių sferoje veikia kaip privalus asmuo; Civilinėje atsakomybėje kaltė suvokiama kaip asmens elgesio išorinis vertinimas, tai yra asmens faktinio elgesio lyginimas su tuo elgesio modeliu, kaip jis turėjo elgtis, kad niekam nepadarytų žalos, atsakomybei taikyti neturi reikšmės atsakovo kaltės formos (tyčia, neatsargumas), nėra civilinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl neturi reikšmės, kaip asmuo vertina savo elgesį – gailisi dėl padarytos žalos, pasižada daugiau taip nenusižengti. Norėdamas išvengti žalos atlyginimo, atsakovas privalo įrodyti, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės, t.y., kad žala atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo žmogaus apskritai (gamtos jėgų ir pan.), dėl kitų asmenų, už kuriuos atsakovas nėra atsakingas, dėl paties nukentėjusiojo kaltės (reikiamais atvejais tyčios ar didelio neatsargumo ir pan.), ar kad jis teisėtai padarė žalą (gynėsi, veikė būtino reikalingumo būklėje ir pan.), ar buvo įgaliotas žalą padaryti (veikė teisėto teisinio akto pagrindu, pagal nukentėjusiojo sutikimą ar nurodymą ir pan.); įrodymai yra bet kokie duomenys, įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; kiekviena iš šalių įrodinėja tas aplinkybes, kuriomis remiasi;
Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinio pobūdžio poveikio priemonių taikymu, kurių tikslas yra atkurti nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį iki tos, kuri buvo prie padarant pažeidimą, todėl atlyginama tikroji žala, kitos išlaidos ryšium su žala ir negautos pajamos. Žmogaus teisinę padėtį apibrėžia subjektiškumas. Tai individui tenkanti teisių ir pareigų visuma. Subjektiškumas reiškia galimybę naudotis teikiamomis teisėmis, galimybę gauti savo teisių gynybą ir būtinumą laikytis nustatytų reikalavimų. Asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimas ir yra atsakomybė. Asmens subjektiškumui būdingos dvi atsakomybės pusės, susijusios su teise ir su pareiga, t.y. teisė gauti asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimą yra jo teisė reikalauti kito asmens atsakomybės, o pareiga pačiam imtis priemonių atkurti pažeistą kito asmens teisinį statusą yra pareiga atsakyti pačiam.LITERATŪRA
1. LR civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. V. Justitia, 2003.2. LR pagrindiniai įstatymai. 2002. ISBN 9986-9168-6-8.3. LR civilinis kodeksas. Vilnius, 2004. ISBN 9955-630-04-3.4. Masandukaitė A. Teisė: mokomoji knyga. Vilnius, 2004. ISBN 9955-519-35-5.5. Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius, 2004.6. Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai[ oficialių dokumentų tekstai su pakeitimais ir papildymais iki 2003 04 15 ], Vilnius. ISBN 9955-517-17-4.7. LR įstatymuose vartojamų sąvokų žodynas. Antrasis leidimas. V. Teisinės informacijos centras. 2002.8. Civilinio kodekso komentaras. 1 knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius, Justitia, 2001.9. Civilinė teisė: vadovėlis. Kaunas, Vijusia, 1998. ISBN 9986-9099-1-0.10. Lietuvos teismų praktika. Civilinė teisė ir civilinis procesas 1991 – 1999. ISBN 9986-452-62-711. Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius, 2002. ISBN 9955-528-02-8.12. www.litlex.lt13. http://lrs.lt/