Civilinė atsakomybė

Civilinės atsakomybės samprata, jos skirtumai nuo kitų atsakomybės rūšių. Civilinės atsakomybės paskirtis.

Teisės aktai, reguliuojantys civilinę atsakomybę. Teisės šaltinių vystymo tendencijos.

Civilinės atsakomybės formos: pareiga atlyginti žalą, nuostolius, pareiga mokėti netesybas. Netesybų ir nuostolių santykis.

Civilinės atsakomybės rūšys ir sankcijos.

Deliktinė ir sutartinė civilinė atsakomybė. Dalinė ir solidari atsakomybė. Pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė. Ribota ir visiška atsakomybė. Atsakomybės padidinimas ar sumažinimas. Tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė.

Civilinė atsakomybė ir kiti žalos kompensavimo būdai. Civilinės atsakomybės draudimas.

Žmogaus ar bet kurio kito teisės subjekto teisinę padėtį apibrėžia subjektiškumas. Tai individui tenkanti teisių ir pareigų visuma. Subjektiškumas reiškia:

1) galimybę naudotis teikiamomis teisėmis. Teisės – tai asmeniui tenkančios galimybės pozityviai naudotis jam prieinamais dalykais savo naudai, taip pat teisė reikalauti iš kitų asmenų nesiaurinti šių galimybių (nevaržyti teisių), neužkirsti kelio arba netrukdyti jų įgyvendinimui (nepažeisti teisių).

2) būtinumą laikytis nustatytų reikalavimų. Tai asmeniui tenkančios pareigos, kai jis kitų asmenų atžvilgiu privalo elgtis taip pat – nevaržyti ir nepažeisti jų teisių.

3) galimybę gauti savo teisių gynybą.

Asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimas yra atsakomybė. Asmens subjektiškumui būdingos dvi atsakomybės pusės, susijusios su teise ir su pareiga.

Teisė gauti asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimą yra jo teisė reikalauti kito asmens atsakomybės, o pareiga pačiam imtis priemonių atkurti pažeistą kito asmens teisinį statusą yra pareiga atsakyti pačiam.

Asmens subjektinių teisių įgyvendinimas, kiek jis nepažeidžia ir nevaržo kito asmens teisių ir interesų, nesukuria individui pareigos. Priešingai, kito asmens teisinio statuso pažeidimas sukuria situaciją, kai asmens elgesys turi būti įvertintas su pageidaujamu elgesio modeliu ir atitinkamame lygmenyje reaguojama individui neigiamomis pasekmėmis. Tuo sukuriama pareiga pašalinti asmens teisinio statuso pažeidimą.

Atsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. Žmogus yra atsakingas už savo poelgius, kiekvieną jo poelgį galima vertinti pagal tam tikrų elgesio taisyklių atitinkamoje srityje reikalavimus. Priklausomai nuo to, kokioje srityje asmuo veikia, atitinkamoje srityje galiojančios elgesio taisyklės numato, kokiu būdu žmogus privalo elgtis. Taip nustatytas elgesio modelis yra pageidautinas. Sukurta tokia sistema, kad asmens elgesys turi atitikti pageidaujamo elgesio modelį, o kartu tai reiškia, kad bus paisoma kitų asmenų interesų.

Priimtų moralinių, etinių, paprotinių, teisinių ir kitokių elgesio nuostatų nesilaikymas sukelia naują pareigą, kurios nebuvo iki tol, kol šie reikalavimai nebuvo pažeidžiami. Visais atvejais pastebime kelis bendrus dalykus:

1) pažeidimą, tai yra asmens elgesio neatitikimą pageidaujamam elgesio modeliui,

2) reakciją į pažeidimą, jeigu nepageidaujamas elgesys yra tokio laipsnio ir pobūdžio, kad

sukelia aplinkiniams asmenims neigiamas pasekmes, tai jie pareikalauja pasekmes šalinti.

3) valstybės dalyvavimą. Tiesiogiai įstatymais numatytais atvejais valstybė pati taiko sankcijas už pažeidimą. Tais atvejais, kai šalių santykiai yra privataus pobūdžio, kai šalys savo nuožiūra gali naudoti įstatymo numatytas priemones pažeistoms teisėms atkurti, tai valstybės įsikišimas yra netiesioginis (jeigu asmuo geranoriškai nesiima priemonių nepageidaujamo elgesio pasekmėms ištaisyti ar panaikinti, tai galimas valstybės įsikišimas, kuri siekia panaikinti netinkamo elgesio pasekmes ir pamokyti taip besielgiantį asmenį).

Iš šių požymių galime padaryti išvadą, kad atsirado teisinė atsakomybė – neigiama valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą.

Įvertinus teisės subjekto elgesį ir nustačius, kad jis neatitinka kokios nors jo elgimąsi reglamentuojančios normatyvinės sistemos reikalavimų, gali kilti klausimas dėl poveikio priemonių tam subjektui taikymo. Poveikio priemones sąlygoja tai, kokios nuostatos buvo pažeistos ir kokie yra pažeidimo rezultatai. Jeigu tai yra moralinių įsipareigojimų ar nuostatų pažeidimas, tai gali būti taikomos moralinio poveikio priemonės – asmuo pasmerkiamas, jeigu tai turtinio pobūdžio įsipareigojimų ar pareigų nevykdymas – asmuo įpareigojamas vykdyti savo turtinio pobūdžio pareigą ar prievolę, jeigu tai yra dar kitokio pobūdžio normas pažeidžiantis veiksmas, tai jis sukelia dar kitokio pobūdžio atoveiksmį.

Teisės pažeidėjui gali būti taikomi įvairūs poveikio būdai, tačiau jie turi būti taikomi laikantis tam tikrų vienodų taisyklių – principų.

Bendrieji teisinės atsakomybės taikymo principai:

– civilinė atsakomybė taikoma savanoriškai ir priverstinai, pastaruoju atveju tiek civilinio proceso, tiek arbitražo tvarka, tiek administracine tvarka (ATPK 37, 371 straipsniai), net ir baudžiamojo proceso tvarka (BPK 65-70 straipsniai);

– administracinė atsakomybė taikoma tik administracinio proceso tvarka;

– baudžiamoji atsakomybė taikoma tik baudžiamojo proceso tvarka.

3. Skirtingi taikymo terminai:

– civilinės atsakomybės bendras taikymo terminas apibrėžtas 3 metais, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūšies ir dydžio, terminą numato Civilinis kodeksas (1.125 straipsnis, buvo 84 straipsnis), praleistas terminas gali būti atstatomas teismo;

– baudžiamoji atsakomybė taikoma pagal Baudžiamojo kodekso nustatytus terminus, kurie yra skirtingi kiekvienai nusikaltimų grupei, numatytai įstatymu, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, galimos sankcijos griežtumo (BK 49 straipsnis), praleistas terminas negali būti teismo atstatomas, po jo pasibaigimo baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma;

– administracinė atsakomybė taikoma pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytus terminus (ATPK 35 straipsnis), kurie yra neilgi, nustatyti atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė nustatyta už lengvesnius nei nusikalstami pažeidimus, įstatymo numatytais atvejais terminas gali būti prailginamas, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams.

4. Skirtingi atsakomybės atsiradimo pagrindai:

– civilinė atsakomybė atsiranda dėl sutarties pažeidimo (nesilaikant iš anksto prisiimtos prievolės) ar delikto (pažeidžiant asmens absoliutinio pobūdžio teisę, kurios niekam nevalia pažeisti, jeigu jis įstatymu ar kitu būdu neįgaliotas tai padaryti) sukuriant neigiamas turtines pasekmes – žalą, be žalos turtinė atsakomybė jokiu atveju neatsiranda, civilinės atsakomybės pagrindas yra neigiamos turtinės pasekmės, atsirandančios dėl nevykdymo teisinės pareigos, numatytos bet kokios rūšies teisės normose (civilinės, baudžiamosios, administracinės ir kitose);

– administracinė atsakomybė atsiranda padarius administracinį teisės pažeidimą, t.y. priešingą teisei kaltą veiką, kuria kėsinamasi į nustatytą tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, o už tai skiriamos administracinės nuobaudos. Neigiamos pasekmės materialiąja prasme ne visada reikalingos administracinei atsakomybei atsirasti;

– baudžiamoji atsakomybė atsiranda padarius nusikaltimą, t.y. baudžiamojo įstatymo numatytą pavojingą veiką, kuria kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes ir gėrius, o už tai skiriama kriminalinė bausmė. Neigiamos turtinės pasekmės ne visada reikalingos atsakomybei atsirasti.

5. Skirtingi individai inicijuoja atsakomybės taikymą:

– civilinė atsakomybė yra visada taikoma nukentėjusiojo iniciatyva, kadangi tai yra privataus asmens reakcija į privataus intereso pažeidimą, ji taikoma privataus asmens interesais. Valstybė, prašydama taikyti turtinę atsakomybę, civilinių teisinių santykių sferoje veikia kaip privalus asmuo;

– administracinė ir baudžiamoji atsakomybė taikoma valstybės iniciatyva, šios atsakomybės taikymu valstybė reaguoja į viešo intereso pažeidimą. Valstybė, taikydama viešąją atsakomybę, veikia kaip viešas asmuo.

6. Skirtinga kaltės samprata, jos reikšmė ir atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisyklės :

– civilinėje atsakomybėje kaltė suvokiama kaip asmens elgesio išorinis vertinimas, tai yra asmens faktinio elgesio lyginimas su tuo elgesio modeliu, kaip jis turėjo elgtis, kad niekam nepadarytų žalos, atsakomybei taikyti neturi reikšmės atsakovo kaltės formos (tyčia, neatsargumas), nėra civilinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl neturi reikšmės, kaip asmuo vertina savo elgesį – gailisi dėl padarytos žalos, pasižada daugiau taip nenusižengti. Ieškovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės, kadangi atsakovo kaltė laikoma iš anksto nustatyta – preziumuojama. Norėdamas išvengti žalos atlyginimo, atsakovas privalo įrodyti, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės, t.y. kad žala atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo žmogaus aplamai (gamtos jėgų ir pan.), dėl kitų asmenų, už kuriuos atsakovas nėra atsakingas, dėl paties nukentėjusiojo kaltės (reikiamais atvejais tyčios ar didelio neatsargumo ir pan.), ar kad jis teisėtai padarė žalą (gynėsi, veikė būtino reikalingumo būklėje ir pan.), ar buvo įgaliotas žalą padaryti (veikė teisėto teisinio akto pagrindu, pagal nukentėjusiojo sutikimą ar nurodymą ir pan.); įrodymai yra bet kokie duomenys, įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; kiekviena iš šalių įrodinėja tas aplinkybes, kuriomis remiasi;

– administracinėje ir baudžiamojoje atsakomybėje kaltė suprantama kaip asmens elgesio vidinis vertinimas, t.y. ar asmuo savo elgesį galėjo suvokti it suvokė kaip priešingą teisei, tačiau vis tiek elgėsi netinkamai. Nuo kaltės formos (tyčios, neatsargumo) priklauso, ar atsakomybė apskritai atsiras, o asmens požiūris į padarytą nusižengimą (prisipažinimas, gailėjimasis, pasižadėjimas nenusižengti, atsiprašymas ir kt.) turi įtakos skiriant nuobaudą (gali būti jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Skiriant bausmę asmeniui galioja nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas nekaltas tol, kol jo kaltė nėra nustatyta ir įrodyta įstatymo numatyta tvarka, kaltę privalo įrodyti kaltintojas.

7. Skirtingos taikomų sankcijų rūšys ir jų prigimtis:

– civilinė atsakomybė pasireiškia turtinio pobūdžio poveikio priemonių taikymu, kurių tikslas yra atkurti nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį iki tos, kuri buvo prie padarant pažeidimą, todėl atlyginama tikroji žala, kitos išlaidos ryšium su žala ir negautos pajamos; poveikio priemonės nenukreiptos į asmenį, jos taikomos nukentėjusiojo naudai;

– administracinė ir baudžiamoji atsakomybė realizuojama administracinės nuobaudos ar kriminalinės bausmės paskyrimu, baudimu siekiama paveikti nusižengusį ar nusikaltusį asmenį, jei bausmė yra turtinio pobūdžio (konfiskacija, bauda, dalies atlyginimo išieškojimas), ji taikoma ne nukentėjusiojo, o valstybės naudai.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma kartu su administracine ar baudžiamąja atsakomybe, tačiau gali būti taikoma ir nepriklausomai nuo kitų rūšių atsakomybės taikymo.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

Skirstymas pagal prievolės prigimtį – sutartinė ir deliktinė.

Civilinė atsakomybė yra prievolė, kylanti dėl žalos padarymo, tai nuo pažeidimo prigimties yra atsiranda skirtingos prievolės dėl žalos atlyginimo rūšys. Prievolės yra skirstomos į sutartines ir deliktines. Sutartinė prievolė atsiranda iš šalių sudarytos sutarties, o sutarties šaliai pažeidus sutartimi numatytą prievolė atsiranda nauja prievolė – sutartinė civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartiniai santykiai sieja nedaug civilinių teisinių santykių dalyvių, jei juos lyginsime su visais galimais civilinių teisinių santykių subjektais. Tačiau negalime sakyti, kad teisinių santykių subjektų visiškai nesieja jokios prievolės, jeigu tarp subjektų nėra sutartinių teisinių santykių. Nemaža civilinių teisinių santykių subjektų dalis turi absoliutaus pobūdžio teises, kurių privalo nepažeisti niekas (nuosavybės teisė, valdymas, asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, vardas ir kt.). Žala gali būti padaroma tarp atsakingo už žalą asmens ir nukentėjusiojo nesant sutartinių santykių, tada atsiranda deliktinė civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis). Dažniausiai tai yra asmens absoliučių teisių pažeidimas, kai prievolė atlyginti žalą nesusijusi su sutartiniais santykiais. Gali būti deliktiniai santykiai tarp asmenų, esančių sutartiniuose santykiuose, jeigu tai numato įstatymas. Dar yra išskiriama ikisutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda padarius žalą vedant derybas dėl sutarties sudarymo, t.y. santykiuose iki sutarčių sudarymo.

Sutartinės ir deliktinės atsakomybės skirtumai:

– sutartinės civilinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos sutartyje, pažeidimas (šalys pačios nustato galimo elgesio ribas, todėl atsakomybė yra galima platesniu pagrindu, negu tik pagal teisės aktus);

– deliktinės civilinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos teisės aktuose, pažeidimas (galimo elgesio ribas nustato teisės aktai).

– sutartinę civilinę atsakomybę šalys sutartimi iš anksto gali apriboti, kiek tai nedraudžia įstatymas (Civilinio kodekso 6.252 straipsnis);

– deliktinės civilinės atsakomybės apimties šalys negali apriboti, tačiau šalies dispozicijoje pasirinkti, ar šią atsakomybę apskritai taikyti.

– skirtingi atsakomybės taikymo terminai – sutartinei atsakomybei (netesyboms) yra numatyti sutrumpinti senaties terminai;

– sutartinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu ir netesybomis;

– deliktinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių atlyginimu.

Skirstymas pagal žalos atlyginimo apimtį – visiška, ribota ir padidinta

Pagal tai skiriama visiška, ribota ir padidinta civilinė atsakomybė.

Bendra taisyklė yra visiškas padarytos žalos atlyginimas, kuris reiškia, kad žalos atlyginimo prievolės įvykdymu siekiama atkurti nukentėjusiojo asmens teisinę padėtį, kuri buvo iki jo teisės pažeidimo. Ne visada tai yra įmanoma, kadangi padaryta žala gali būti tokio dydžio, jog jos objektyviai neįmanoma visiškai atlyginti, žala padaryta tokio objekto pakenkimu ar sunaikinimu, kai apskritai galime kalbėti tik apie dalinį kompensacinį žalos atlyginimo efektą (gyvybės atėmimas, sveikatos sužalojimas, neturtinė žala nusikaltimų ir kt. atvejais ar pan.). Atskirais atvejais padarytą žalą galima nustatyti tik apytikriai. Tai sąlygoja, kad civilinė atsakomybė gali būti nevisiška. Ji gali būti apribota šalių susitarimu sutartinės civilinės atsakomybės atveju, pavyzdžiui, nenumatant netesybų už termino praleidimą, jeigu įstatymas irgi nenumato už tai netesybų. Tuomet gali būti, kad šalis dėl netinkamo prievolės vykdymo realiai turės nuostolių, tačiau jie nebus visiškai atlyginti. Gali būti numatoma, kad atlyginama tik pozityvūs nuostoliai, tikroji žala, o nekompensuojamos negautos pajamos. Įstatymas ar sutartis gali numatyti, kad nuostoliai gali būti atlyginami tik esant atsakovo tyčiai ar dideliam neatsargumui. Atlyginamos žalos dydis gali būti ribojamas tam tikra suma. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 71 straipsnis numatė atlyginti moralinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas nuo 500 iki 10 000 litų. Atsakomybė už moralinę žalą, padarytą valstybės ar savivaldos institucijų arba jų pareigūnų veiksmais viešojo valdymo srityje, buvo ribojama intervale nuo 300 iki 5000 litų (Civilinio kodekso 485 straipsnis). Šiuo metu galiojančios ribotos turtinės atsakomybės pavyzdžiai yra Lietuvos tarptautinėse sutartyse (konvencijose), Prekybinės laivybos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Ribojimo pagrindai yra įvairūs. Žalos atlyginimas ribojamas, priklausomai nuo vystomos ūkinės veiklos masto, pvz., naftą gabenančio laivo tonažo arba absoliučiu dydžiu (nustatyta pinigų suma už žalos padarymo įvykį), ar kitais būdais. Kai žala yra padaroma vertingam objektui, tai atsakomybė gali būti nustatyta padidinta, didesnė, negu ji objektyviai yra padaryta. Teisės aktais nustatytas žalos dydis yra padauginamas ar indeksuojamas. Tokiu būdu numatyta padidinta atsakomybė, teisės pažeidėjui yra taikoma papildoma sankcija, nes jis verčiamas ne tik atlyginti žalą, bet ir parodoma, kad socialiai vertingas interesas yra labiau ginamas. Pavyzdžiui,

Skirstymas pagal žalos atlyginimo paskirstymo keliems žalą padariusiems asmenims tvarką – dalinė ir solidari

Žalą gali padaryti ne vienas, o keli asmenys, tuomet dėl žalos padarymo atsiranda prievolė atlyginti žalą, kur skolininko pusėje dalyvauja asmenų daugetas. Prievolių teisės bendrosios nuostatos skelbia, kad kiekvienas skolininkas turi atsakyti už lygią su kitais skolininkais žalos dalį, t.y. įtvirtinta dalinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.5 straipsnis). Tai reiškia, kad ir žalos atlyginimo prievolėje, jeigu joje dalyvauja keli žalą atlyginantys asmenys, pirmiausia svarstoma dėl dalinės atsakomybės taikymo. Kiekvienas dalinės civilinės atsakomybės prievolės dalyvis privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį. Dalių lygybė taip pat yra bendra taisyklė, įstatymu ar sutartimi gali būti numatyta kita. Pavyzdžiui, prievolės dalį reikia nustatyti pagal skolininko kaltės laipsnį. Tuomet teismas nustato nelygias prievolės vykdymo dalis, o paskirsto jas proporcingai nustatytam kaltės laipsniui, išreikštam procentais.

Dalinė atsakomybė yra bendra taisyklė, kuri gali būti pakeista įstatymu ar sutartimi. Tuomet atsiranda solidarioji atsakomybė (Civilinio kodekso 6. 6 straipsnis). Specialioji norma, numatanti keleto asmenų padarytos žalos atlyginimą, nurodo, kad kelių asmenų bendrai padaryta žala atlyginama solidariai (Civilinio kodekso 6.279 straipsnis). Kai prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, tai preziumuojama solidarioji skolininkų pareiga (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalis). Ši prezumpcija gali būti paneigta skolininkui įrodžius, kad žala iš tikrųjų negalėjo būti įvykio ar veiksmų, už kuriuos jis atsakingas, rezultatas (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 4 dalis). Solidarios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad žalos atlyginimo prievolę visa apimtimi įvykdytų visi skolininkai, arba keli, ar net vienas skolininkas. Solidarus skolininkas, įvykdęs prievolę visa apimtimi, įgyja teisę į kitus bendraskolius išieškoti iš jų išmokėtus nuostolius dalinės atsakomybės tvarka. Ši teisė yra išvestinė (regresinė).

Skirstymas pagal prievolės vykdymo tvarką – pagrindinė ir subsidinė

Įstatymas ar sutartis gali numatyti atvejus, kai žalą privalo atlyginti keli asmenys, tačiau ne kiekvienas iš jų atsako lygiais pagrindais ir apimtimi. Vienas skolininkas gali būti įpareigotas tiesiogiai ir visa apimtimi atlyginti padarytą žalą, o kitas asmuo gali būti įpareigotas atsakyti tada, kai pagrindinis skolininkas negalės žalos atlyginti. Pagal tai, kokia tvarka įstatymas ar sutartis įpareigoja asmenis atsakyti už žalą, žalos atlyginimo prievolė gali būti skirstoma į pagrindinę ir papildomą (subsidinę) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 ir 6 dalys).

Pagrindinis skolininkas yra tas asmuo, kuriam įstatymas numato prievolę tiesiogiai atlyginti visą žalą, nustačius jo civilinės atsakomybės sąlygas. Tai gali būti asmuo, pats padaręs žalą, bet gali būti ir asmuo, kuris nėra tiesiogiai padaręs žalos, tačiau atsakantis už kito asmens ar jo valdomo objekto padarytą žalą. Skirstymo pagrindas yra tai, kad jam pirmam ir betarpiškai tenka visa prievolė mokėti žalos atlyginimą. Pavyzdžiui, samdančio darbuotojus asmens pareiga atlyginti žalą yra pagrindinė. Taip pat atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, valstybė ar savivaldybė už jų institucijų padarytą žalą dėl neteisėtų valdžios institucijų aktų, veiksmų ir pan. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais, t.y. jo atsakomybė kreditoriui yra tiesioginė ir visa apimtimi. Kartu su nepilnamečiu nuo 14 iki 18 metų (Civilinio kodekso 6. 276 straipsnis) atsako nepilnamečio tėvai. Jie atsako tuo atveju, kai nepilnametis neturi turto ar pajamų, reikalingų žalai atlyginti. Tėvų atsakomybė yra papildoma, nes jiems atsakomybė atsiranda tik tada, jei pats nepilnametis žalos neatlygins, vadinasi žalos atlyginimo prievolė yra sąlyginė. Tėvai žalą atlygina tiek, kiek jos neatlygina nepilnametis, tai reiškia, kad ji yra papildoma. Tėvai visa apimtimi žalą atlygins tik tuo atveju, jei nepilnametis turto visiškai neturės, kitais atvejais tėvų atsakomybė bus tik papildoma. Pažymėtina, kad tėvai, papildomos atsakomybės tvarka atlyginę žalą, neįgyja regreso teisės į asmenį, už kurį jie žalą atlygino. Tokiomis pat sąlygomis yra numatyta neveiksnaus asmens papildoma atsakomybė už jo padarytą žalą, kurią tiesiogiai ir visa apimtimi pirmiausiai turi atlyginti globėjas (Civilinio kodekso 6. 278 straipsnis).

Skirstymas pagal atsakomybės eiliškumą – tiesioginė ir regresinė

Žalą padaręs asmuo ne visada privalo tiesiogiai atsakyti už žalą. Įstatymais ar sutartimi gali būti numatyti atvejai, kai už asmens padarytą žalą privalo atsakyti ne asmuo, kuris ją tiesiogiai [padarė, o kitas atsakingas subjektas. Kai atsakingo už žalą subjekto atsakomybė nustatyta kaip tiesioginė, tai jam pirmiausia ir visa apimtimi tenka įvykdyti žalos atlyginimo prievolę savo sąskaita. Šiuo atveju atsiranda tiesioginė atsakomybė už žalą. Tuo tarpu žalą padaręs asmuo taip pat gali būti atsakingas už žalą, tačiau netiesiogiai. Kreditorius neturi teisės pareikšti reikalavimo atlyginti žalą betarpiškai ją padariusiam asmeniui, tačiau teisę į žalos atlyginimą įgyja asmuo, kuris buvo atsakingas už žalą pagal įstatymą ar sutartį ir savo prievolę įvykdė. Toks asmuo tampa kreditoriumi ir reiškia reikalavimą žalą padariusiam asmeniui netiesioginiu (regresiniu) reikalavimu. Jis yra netiesioginis ta prasme, kad žalos atlyginimo neturi teisės tiesiogiai reikalauti ją patyręs asmuo, bet gali reikalauti subjektas, pagal įstatymus atlyginęs kito asmens padarytą žalą. Pavyzdžiui, žalą, padarytą neteisėtais prokuratūros pareigūnų veiksmais, atlygina valstybė. Jos atsakomybė yra tiesioginė. (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis). Atlyginusi žalą nukentėjusiajam asmeniui, valstybė įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti įstatymų nustatyto dydžio sumų iš prokuratūros pareigūnų, kurie žalą padarė tyčiniais veiksmais (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 4 dalis). Žalą atlyginęs asmuo įgyją regreso teisę į žalą padariusį asmenį, jeigu įstatymas nedraudžia reikšti tokį reikalavimą (pvz. Civilinio kodekso 6.276, 6.278 ir kt.).

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju žalos atlyginimo prievolės skolininkas gali būti žalą padaręs asmuo, bet gali būti ir jos betarpiškai nepadaręs, tačiau už ją atsakingas pagal įstatymus ar sutartį. Regresinėje žalos atlyginimo prievolėje skolininkas visada yra asmuo, kuris kaltas dėl žalos padarymo. Jeigu asmuo nėra kaltas, tai jam gali būti keliami reikalavimai ne dėl žalos padarymo, o kitais pagrindais – dėl konkrečios prievolės nevykdymo, sutaupymo be pagrindo ir pan.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prieš kreditorių – žalą patyrusį asmenį – gali būti ribojama pagal civilinės teisės normų ar sutarties nurodymus, regresinės prievolės skolininko atsakomybė dar gali būti ribojama taip pat pagal kitų teisės šakų normas (pvz. darbo, tarnybos įstatymus). Netiesioginė atsakomybė gali būti labiau ribota. Ribojimų pobūdį, turinį ir konkretų apimtį sąlygoja tai, kokios normos reguliuoja tiesioginio skolininko ir regresinio skolininko tarpusavio santykius.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prieš nukentėjusįjį gali būti solidari, o regresinio reikalavimo atveju regresato atsakomybė yra pagal kaltę ir tik dalinė. Jeigu dėl žalos atsiradimo yra iš dalies kaltas regredentas ir regresatas, tai jų tarpusavio ginče nustatoma konkreti kaltės ir regresinio reikalavimo skolininko žalos atlyginimo dalis. Jeigu kalti regresatai yra keli, o regredento kaltės nėra, tai regredentas gauna žalos atlyginimą iš atskirų skolininkų dalimis, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų kaltės laipsnį.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS. KITI ŽALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

Pagrindinės civilinės atsakomybės formos yra dvejopo pobūdžio žalos atlyginimo prievolės skolininko pareigos:

– pareiga atlyginti žalą ir nuostolius (tiesioginius ir netiesioginius),

– pareiga sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Žalos prigimtis yra tiesioginės neigiamos turtinės, fizinės ar moralinės pasekmės Pareiga atlyginti žalą reiškia, kad asmuo privalo visiškai atlyginti padarytą žalą, o jos dydį gali riboti įstatymas. Kartais gali būti, kad įstatymas nustato didesnį žalos atlyginimą, negu realiai yra padarytas.

Žala (Civilinio kodekso 6.249, 6.250 straipsniai) yra

– asmens suluošinimas ar kitoks jo sveikatos pakenkimas, gyvybės jam atėmimas,

– turto sugadinimas, sunaikinimas ar kitoks jo vertės sumažinimas,

– asmens politinių, darbinių ar kitokių teisių bei teisėtų interesų pažeidimas (neteisėtas laisvės atėmimas, garbės ir orumo žeminimas, privatumo pažeidimas ir kt.).

Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai. Nuostoliai, kaip žalos piniginė išraiška, yra tiesioginiai. Jie betarpiškai išplaukia iš kreditoriaus turtinės padėties pasikeitimo, parodo pablogintą nukentėjusiojo ekonominę padėtį dėl turtinių ar neturtinių vertybių pakenkimo arba sunaikinimo.

Žala, kaip nukentėjusiojo asmens turtinės padėties pasikeitimas, gali būti padaryta ne tik betarpiškai dėl turto ar vertybių pažeidimo, pakenkimo ar sunaikinimo. Nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis po žalos padarymo fakto dar labiau gali blogėti dėl to, kad jis verčiamas netekti turto ar bloginti savo ekonominę padėtį kitais būdais. Jis gali būti priverstas imtis priemonių nedelsiant užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, nutraukti kenksmingą poveikį, daryti išlaidas žalingų pasekmių šalinimui, gali būti sutrukdyta galimybei jo turtinei padėčiai likti stabiliai ar gerėti. Nuostoliai tuomet pasireiškia kaip išlaidos ir kaip negautos pajamos.

Nuostoliai gali pasireikšti kaip tiesioginės ir netiesioginės išlaidos.

Nuostoliais gali būti pripažinta atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda.

Nuostoliai yra negautos pajamos.

1) tiesioginės ir netiesioginės išlaidos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 ir 4 dalys):

– tiesiogiai žalingų pasekmių sąlygotos išlaidos (gydymui, priežiūrai, reabilitacijai ir pan.),

– išlaidos žalos prevencijai ar sumažinimui,

– išlaidos žalai įvertinti ir civilinei atsakomybei taikyti,

– išlaidos nuostolių išieškojimui ne teismo tvarka.

Išlaidų požymiai:

1) būtinos,

2) priverstinės,

3) protingos.

Išlaidų prigimtis yra tai, kad dėl susidariusios padėties kreditorius yra priverstas jas daryti. Kreditorius turi imtis priemonių atstatyti buvusią iki pažeidimo turtinę padėtį (pataisyti sugadintą turtą, gydytis ar kitaip atstatyti sveikatos būklę, leisti lėšas tiesioginių neigiamų pasekmių likvidavimui), veikti, kad jam nebūtų daroma dar didesnė žala ir dėl to turi išlaidų. Jis priverstas daryti išlaidas dėl pažeistų teisių gynimo įstatymo nustatyta teismine ar ne teismo tvarka ir kt. Esminis išlaidų požymis yra tai, kad jos yra priverstinės, todėl atlyginamos tik tos, kurios buvo būtinai reikalingos ir yra protingo dydžio. Išlaidos gali būti mažinamos tuo atveju, jei pagal įstatymą yra pagrindas mažinti žalos dydį.

2) atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 2 dalis).

Šių nuostolių požymiai:

1) yra pozityvaus pobūdžio,

2) realiai įgyti atsakingo asmens,

3) įgyti kaip neteisėtų veiksmų pasekmė,

4) kreditoriaus nuostoliais pripažįstami teismo.

Teismas pripažįsta nuostoliais gautą naudą, kai daro išvadą, jog kreditoriaus turtinis interesas dėl teisių pažeidimo nukentėjo tokiu mastu, kiek neteisėtai veikęs asmuo gavo naudos. Pavyzdžiui, prisidengdamas kito asmens vardu asmuo neteisėtai gauna atlyginimą, honorarą ar kt.

3) negautos pajamos.

Negautų pajamų požymiai:

1) iš anksto numatomos gauti,

2) pagrįstas tikėtinumas jas gauti esant normaliai veiklai,

3) jų negavimas dėl pažeidimo.

Tai yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė skolininko nevykdymas prievolės atlyginti žalą tinkamai, t.y. per pakankamai protingą laiką. Jos gali būti mažinamos dėl to, kad kreditorius nebendradarbiavo su skolininku ir tuo prisidėjo prie negautų pajamų padidėjimo.

Žala ir nuostoliai turi būti visiškai atlyginti, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato, kad yra ribota atsakomybė (CK 6.251 straipsnis).

Netesybų rūšys:

– bauda,

– delspinigiai.

Netesybos tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta.

Bauda yra konkrečiu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu įstatymo numatyta tvarka nustatyto dydžio sankcija už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Delspinigiai yra konkrečiu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu įstatymo numatyta tvarka apskaičiuoto dydžio sankcija už prievolės įvykdymo praleidimą.

Baudos ir delspinigių skirtumas:

– delspinigiai nustatomi už nesavalaikį prievolės įvykdymą, todėl jie pradedami skaičiuoti nuo termino praleidimo dienos. Bauda gali būti mokama ir dėl kitokių pažeidimų,

– delspinigiai yra tęstinio pobūdžio sankcija, todėl skaičiuojami per visą prievolės neįvykdymo laikotarpį ir nuolat auga, ilgėjant termino trukmei. Bauda privaloma mokėti tada, kai pažeista numatyta prievolė, kuri buvo užtikrinta, jos dydis nekinta vien dėl termino praleidimo trukmės ilgėjimo,

– delspinigiai nenustatomi fiksuotu dydžiu, o konkrečia suma ar užtikrinamosios sumos procentu už laiko tarpą (pvz., 0,02 procento į dieną, 3 procentai į metus, 10 litų už kiekvieną mėnesį). Bauda nustatoma fiksuotu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu (pvz., 300 Lt, 5 procentai nuo įsipareigotos pateikti prekių vertės), kuri nekinta,

– dėl delspinigių tęstinio pobūdžio yra skirtingos senaties termino praleidimo pasekmės. Praleidus sutrumpintą ieškinio senaties terminą baudai reikalauti, netenkama teisės baudą išreikalauti, jei skolininkas prašo taikyti senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Praleidus sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalauti delspinigiams, skolininkui prašant taikyti senatį, jie galimi priteisti ne už visą prievolės neįvykdymo laiką, bet sutrumpinto senaties termino ribose, kadangi yra skaičiuojami už visą termino praleidimo laiką, bet dėl senaties netenkama teisės tai apginti teismo tvarka (CK 6.71 straipsnio 3 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Netesybų skirtumas nuo nuostolių:

– netesybos yra iš anksto nustatytos, tiksliai fiksuojamos ir šalims žinomos, o nuostoliai yra neapibrėžtas dydis, paaiškėja neįvykdžius prievolės ar netinkamai ją vykdant. Žalos padarymo atveju nuostoliai atsiranda dėl neigiamų tiesioginių pasekmių (žala), arba kreditorius yra priverstas daryti būtinas išlaidas, ar nuostoliai didėja skolininkui laiku nevykdant prievolės atlyginti žalą (negautos pajamos);

– netesyboms išieškoti nustatytas trumpas senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis – šeši mėnesiai), o žalos atlyginimo reikalavimui nustatytas nors ir sutrumpintas, bet daug ilgesnis terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis – treji metai);

– netesybos gali būti diferencijuojamos pagal teisės pažeidimo pavojingumo visuomenei laipsnį (atitinkamai nustatoma didesnė ar mažesnė bauda, didesnis ar mažesnis delspinigių tarifas – 0,02 ar 0,05 procento), tuo tarpu žalos atlyginimas nuo to, kokių teisės normų pažeidimu padaryta žala ar nuostoliai, nepriklauso, nuostoliai yra objektyvus teisės pažeidimo rezultatas ir nediferencijuojamas pagal prievolių reikšmingumą;

– netesyboms išieškoti nereikia visų civilinės atsakomybės pagrindų, pavyzdžiui, nereikia, kad būtų nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir atsiradusių nuostolių. Nuostoliams išieškoti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Netesybų ir nuostolių santykis:

Priklausomai nuo santykio su nuostoliais, netesybos gali būti alternatyvinės, įskaitinės, baudinės ir išimtinės.

Alternatyvinės – kai gali būti išieškomos arba netesybos, arba nuostoliai,

Įskaitinės – kai netesybos yra įskaitomos į nuostolius ir nuostoliai atlyginami tiek, kiek jų nepadengia netesybos,

Baudinės – kai nuostolių suma yra išieškoma šalia netesybų, į nuostolius išieškotos netesybos neįskaitomos,

Išimtinės – kai išieškomos tiktai netesybos, bet negalima išieškoti nuostolių.

Civiliniame kodekse nustatoma vieninga netesybų taikymo tvarka, kuri negalės būti nustatoma ar keičiama kitais įstatymais. Bendroji taisyklė yra tokia:

kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir realaus prievolės įvykdymo. Jeigu yra atlygintos netesybos, o reikalaujama nuostolių, tai netesybos turi būti įskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis).

Tai reiškia, kad bendra taisykle naujajame civiliniame kodekse nustatytos įskaitinės netesybos.

Išimtys:

– netesybos, mokamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą, neįskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad už prievolės įvykdymo termino pažeidimą yra nustatytos baudinės netesybos,

– kitas išimtis gali nustatyti civilinis kodeksas atskiroms sutarčių rūšims (CK 6.73 straipsnio 3 dalis),

– civilinės atsakomybės nuostatos neleidžia civilinės atsakomybės prievolės šalims susitarti kitaip (CK 6.252 straipsnio 2 dalis),

– deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje nenumatyta netesybų priteisimas (CK 6.281 straipsnis),

– kitokių išimčių negali nustatyti kiti įstatymai, nes civilinis kodeksas to neleidžia ir yra įtvirtinta jo normų viršenybė (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.73 straipsnio 3 dalis).

KITI ŽALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

Civilinės atsakomybės taikymas ne visada yra įmanomas, kadangi gali būti nenustatytas konkretus žalą padaręs asmuo, arba žalą padaręs asmuo slapstosi, ar neturi turto, arba kai žalos padarymo veiksmus įstatymas pripažįsta teisėtais ir nenumato galimybės už tai taikyti civilinę atsakomybę. Tai objektyviai verčia ieškoti kitų žalos kompensavimo būdų. Pagrindiniai veiksniai, kurie darė įtaką civilinės atsakomybės vystymuisi ir naujų žalos kompensavimo sistemų kūrimui:

1) valstybės socialinės funkcijos reikšmės stiprėjimas. Valstybė per mokesčius surenka didelius finansinius išteklius, todėl jų dalį gali panaudoti visuomenės narių patirtos žalos atlyginimui. Visuomenės narių socialinių poreikių patenkinimas tampa viena pagrindinių valstybės veikos sričių. Konkrečiai tai pasireiškia fondų kūrimu, kurie atlygina tam tikrais atvejais patirtus nuostolius ar netekimus (fondas bankrutuojančių įmonių darbuotojų reikalavimas iš dalies patenkinti, nusikaltimais padarytai žalai atlyginti ir kt.);

2) pramonės vystymasis, naujų technologijų diegimas. Šie reiškiniai kelia vis didesnę grėsmę žmogui ir jo aplinkai, pavojingų medžiagų naudojimas, technologinių procesų įdiegimas didina galimybes daryti nuostolius, taip pat jie gali būti milžiniški. Vien civilinę atsakomybę taikant jie negali būti visiškai atlyginti;

3) gamybos vystymasis. Dėl to didėja nelaimingų atsitikimų darbe skaičius, o darbdavys gali neturėti reikiamų finansinių išteklių darbuotojui padarytai žalai atlyginti. Reikia ieškoti naujų ar papildomų žalos kompensavimo būdų;

4) civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmė neatitinka šalių (nukentėjusiųjų) poreikio. Byla gali būti ilgai nagrinėjama teisme, užtrukti vykdymo procesas, atsakovas gali būti nemokus, todėl reikia ieškoti operatyvių būdų atlyginti žalą.

Žalos kompensavimo sistemos yra:

1) civilinė atsakomybė;

2) socialinis draudimas;

3) įvairios draudimo rūšys (draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, turto draudimas, gyvybės draudimas, atsakomybės draudimas ir kt.);

4) teisėta veika padarytos žalos kompensavimas;

5) mokesčių lengvatos žalą patyrusiems asmenims;

6) skolos perkėlimas valstybei ar kitiems asmenims (specialių fondų kūrimas, kurie tiesiogiai padengia nukentėjusiųjų nuostolius).

TEISĖTA VEIKA PADARYTOS ŽALOS KOMPENSAVIMAS

Bendra taisyklė sako, kad civilinė atsakomybė taikoma už neteisėtus veiksmus (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra išimtis iš bendros taisyklės, todėl tokias išimtis gali numatyti tik įstatymai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 3 dalis). Kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant reikėtų nustatyti žalos atlyginimą dėl teisėtais pripažįstamų veiksmų, yra tokie:

1) ar žala padaryta svarbiam objektui;

2) koks žalos dydis ir įtaka nukentėjusiajam;

3) koks buvo teisėtos veikos tikslas;

4) kokio pobūdžio buvo nukentėjusiojo elgesys.

Jeigu žala padaryta svarbiam objektui (pvz. nuosavybės teisės objektui – paimant turtą),