BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS DISCIPLINOS KONSPEKTAS 1dalis

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS DISCIPLINOS KONSPEKTAS

Bendroji dalis

I tema. Baudžiamosios teisės sąvoka, funkcijos, sistema. Baudžiamosios teisės mokslas.

T1. 1. Baudžiamosios teisės sąvoka. Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme (ius puniendi). Baudžiamoji teisė objektyvine prasme (ius poenala). Baudžiamosios teisės atsiradimas ir raida įvairiais valstybės vystymosi etapais. Baudžiamoji teisė teisinėje valstybėje.Baudžiamosios teisės sąvoka. Uždaviniai.BT – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.BT – teisės šaka, kuri reglamentuoja 3 esminius aspektus:nusikaltimą,bausmę,sąlygas, kurioms esant taikoma ta bausmė.BT uždaviniai yra specifiniai palyginus su kitomis teisės šakomis. BT vienintelė teisės šaka nukreipta į praeitį, jos veikimas siejamas su praeities veiksmais ir neveikimu, padarytais praeityje. Ji numato atsakomybę už veikas praeityje. BT 1 straipsnis. Baudžiamųjų įstatymų paskirtis Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį: 1) uždrausti veikas, kurios padaro esminę žalą asmens, valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti; 2) tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais; 3) nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes; 4) saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys norint juos pataisyti.Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala). Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme (ius punlendi) iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti pilietį, padariusį nusikaltimą.Yra daug teorijų apie tai. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.Baudžiamoji teisė objektyvine prasme (ius poenala) – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

T1. 2. Baudžiamosios teisės dalykas. Baudžiamieji teisiniai santykiai.Baudžiamosios teisės dalykas, metodai.BT dalyką sudaro – nusikaltimas, bausmė, sąlygos, kurioms esant taikoma bausmė Tradiciškai baudžiamosios teisės dalyku laikomi teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja baudžiamoji teisė. Kokie dalykai patenka į baudžiamosios teisės veikimo sferą:nusikaltimai; visi dalykai susiję su nusikaltimais.bausmė; visi dalykai susiję su ja;aplinkybės susiję su baudžiamosios atsakomybės realizavimu.Baudžiamojoje teisėje yra keletas institutų, kurie nėra tiesiogiai susiję su pirmaisiais trimis:Pirmas momentas – medicininio poveikio priemonės-lyg ir šalia baudžiamosios teisės, nes veikia tik tada, kai veika nepripažįstama nusikaltimu, bet skyrimą už pavojingų visuomenei veikų padarymą reglamentuoja baudžiamasis kodeksas.;Nepakaltinamumo klausimai; atrodytų daugiau medicininių teisės šakų sfera, bet abi reglamentuojamos BK.Antrasis momentas – baudžiamųjų teisinių santykių subjektai .Tai valstybė, fiziniai, juridiniai asmenys. Baudžiamieji teisiniai santykiai susiklosto tarp valstybės ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką. Šiuo atveju valstybės funkcijas vykdo teismai. Trečias momentas – baudžiamųjų teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo momentas. Šis klausimas ilgą laiką buvo diskusijų objektu, priėmus Konstituciją, atsiradimo momentas nebediskutuojamas, nes “asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu”. Įsiteisėjęs teismo sprendimas – baudžiamųjų teisinių santykių atsiradimo momentas. Kokie santykiai atsiranda veikos padarymo momentu;? Tai baudžiamojo proceso teisiniai santykiai. Tie patys santykiai kai ta veika yra tiriama. Pasibaigimas – dvi pozicijos: bausmės atlikimo laiko pasibaigimu, teistumo išnykimas. Priimtinesnė yra pirmoji, baudžiamųjų teisinių santykių išnykimas siejamas su bausmės pasibaigimu. Kol tie santykiai egzistuoja – iki bausmės atlikimo laiko pabaigos asmuo turi aiškiai apibrėžtas, išplaukiančias iš teismo nuosprendžio, teises ir pareigas. Bausmę atlikus baudžiamosios teisės prasme teistumas jokių papildomų teisių ir pareigų nesukuria. Jeigu teistumo metu asmuo padaro naują nusikaltimą, susiklosto nauji baudžiamieji santykiai. Tai, kad toks asmuo teistumo laikotarpiu negali dalyvauti tam tikroje veikloje (būti teisėju, advokatu, valstybės tarnautoju), tai nesukuria baudžiamųjų teisinių santykių, tai kitų teisės šakųTik BT nustato bausmę, bendruosius bausmės požymius, paskirtį ir atskleidžia bausmės turinį. Tik BT nustato kokiomis sąlygomis gali būti taikoma kriminalinė bausmė. Yra ir specifiniai momentai išeinantys už BT ribų. Pvz.: nusikaltimo subjekto nepakaltinamumas – nepatenka į tuos 3 aspektus, medicininio, auklėjimo poveikio priemonių nepakaltinamiems, nepilnamečiams taikymas.BT metodas.Teisės teorija išskiria 2 metodus:civilinį;administracinį.Jei subjektai lygūs ir klausimai sprendžiami susitarimo pagrindu – civilinis metodas, jei pavaldumo santykiai – administracinis metodas. Nei vienoje teisės šakoje nėra gryno vieno metodo, yra abiejų lydinys, skiriasi tik proporcija. Civilinėje teisėje daugiausiai klausimai sprendžiami susitarimu Galima teigti, kad baudžiamoji teisė šiuo požiūriu specifinė, lyginant su kitomis teisės šakomis baudžiamojoje teisėje vyrauja administracinis metodas, asmuo padaręs nusikalstamą veiką subordinuojamas valstybei. Galima rasti ir civilinio metodo ypatumų: toks yra baudžiamosios teisės institutas-kaltininko susitaikymas su nukentėjusiuoju. pvz.: BK 38 str. – susitarimas tarp šalių. Prie tokių normų nurodomos skatinančios tokį elgesį baudžiamosios teisės normos. Pvz., narkotinių priemonių atidavimas valstybinėms institucijoms, pašalina nusikalstamą veiką. Baudžiamieji teisiniai santykiai.BT santykiai pasižymi tuo, kad tai yra santykiai tarp valstybės ir konkretaus fizinio asmens, kuris padarė nusikaltimą. Santykių pagrindas yra nusikaltimo padarymas. Baudžiamosios atsakomybės realizavimas galimas:1. paskiriant bausmę,2. atleidžiant nuo BT atsakomybės.T1. 3. Pagrindinės baudžiamosios teisės sąvokos: nusikaltimas ir bausmė. Nusikalstama veika kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais: 1) Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų veikų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. padaro nusikaltimą. 2) dėl to kyla neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

T1. 4. Baudžiamoji teisė kaip valstybės teisinės sistemos dalis. Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, religija. Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. Baudžiamoji teisė teisės sistemoje. Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Bausmių vykdymo teisė. Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.

Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, religija.Kitos socialinės normos (moralė ir religija) – atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtaką:1. veikų, kurios laikytinos nusikalstamomis politikai – kriminalizacijai ar dekriminalizacijai,2. bausmių politikai,3. teismų praktikai.Moralinės nuostatos – tai nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu. Moraliniam elgesiui svarbiausi yra vidiniai motyvai, dažniausiai nepriklausomai nuo elgesio turinio. I. Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, teisinėmis normomis vadino tokias, kurios, neatsižvelgiant į normas vykdančio asmens vidinę būseną, reikalauja tik legalaus žmogaus elgesio – pareigos jausmo. BT visuomet reikalauja objektyviai išreikšto žmogaus poelgio, nors moralės normos smerkia ne tik tokius veiksmus, bet ir mintis. Moralės normos dažnai sutampa su BT draudimais, tuo paryškindamos šio draudimo prasmę. Daug moralinių nuostatų daro įtaką žmogaus elgesiui, kurio BT ar kitos teisės šakos nereguliuoja.Katalikų bažnytinė teisė skiria nusikaltimus ir nuodėmes. Jas galima atskirti taip:1. Nuodėmė yra dievo ar bažnyčios įsakymų, o nusikaltimas – baudžiamojo bažnytinio įstatymo nesilaikymas ar sulaužymas,2. Nusidėti galima ir vidiniu būdu – mintimi, o nusikaltimui reikia išorinio veiksmo,3. Nuodėmes bažnyčia atleidžia priskirdama jas sąžinės sričiai, o nusikaltimai priklauso išorinei sričiai,4. Už padarytus nusikaltimus yra numatytos bausmės ar bausmių priemonės, už nuodėmes yra skiriamos atgailos.Nuodėmės suvokimas formuoja dorovinio elgesio nuostatas, kurios turi reikšmės tam, kad žm nenusižengtų ne tik bažnyčios, bet ir pasaulietiniams baudž.įstatymams.Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. Tam, kad juridinis faktas atsirastų, teisė iki jo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedaryti kokių nors veiksmų ar įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis (pvz.; nevogti, nežudyti ar mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti ir pan.). Baudžiamosios teisės saugomi ne visi žmonių interesai, dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai kurie. BT saugo juos pasirinktinai. Saugomų gėrių pasirinkimo pagrindai: 1) gėrių svarba visuomenėje ir 2) jiems padarytos žalos pobūdis.BT gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybę, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo sąlygas ir daug kitų. Šiuos gėrius saugo ir kitos teisės šakos. Baudžiamoji teisė teisės sistemoje.BT vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:1. ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (b-ojo proceso ir bausmių vykdymo teisės) požiūriu,2. teisės sistemos apskritai požiūriu.1. BT dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formaliąja teise. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys. BT apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. BT nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudž. atsakomybėn ir paskiriant bausmę sureguliuota baudž. proceso teisės. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.Taigi BT, baudž. procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.2. CT, DT, FT ir kitų teisės šakų normų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams formuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomenės raidos pažangą. BT normos nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos, jų uždavinys – užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. BT ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir kt.) tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiuo metu vis didesnę reikšmę visose valstybėse įgyja tarptautinės teisės normos. Yra ir tokių konvencijų, kuriuose sprendžiami baudž. atsakomybės klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai BT-je taikomi tada, kai jie yra inkorporuoti į Lietuvos Respublikos baudž.įstatymus.Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Materialioji baudžiamoji teisė – tai baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmė už nusikaltimų padarymą. Baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės laikomos formaliomis teisės šakomis. Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinama taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.Bausmių vykdymo teisė. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šakos normos nustato tvarką, kaip turi būti vykdomos paskirtos bausmės, kad kartu būtų pasiekti bausmės tikslai. Svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties (jų teisių ir pareigų), mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kt. klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.Atribojimas yra per dalyką ir metodą.

T1. 5. Baudžiamosios teisės funkcijos. Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga. Teisinių gėrių, ginamų baudžiamosios teisės priemonėmis ribos. Baudžiamosios teisės represinės ir prevencinės ribos. Baudžiamosios teisės subsidinis pobūdis.Baudžiamosios teisės funkcijos.Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją.Labiau specializuotos BT funkcijos:1. Bendrosios prevencijos: Baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelia nusikaltimams apskritai. Realus BT įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti asmenims. Esmė: ne bausmių griežtumas, o atsakomybės neišvengiamumas.2. Informacinė: Esant tinkamai pateiktai informacijai apie BTN nustatytus draudimus ir įpareigojimus siekiama: 1) apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nelinkę nusikalsti (sulaikyti nusikaltėlį, būtinoji gintis ir t.t.), 2) BT priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs asmuo, 3) taip formuoti įstatymui paklusnių žmonių kategoriją, taip siaurinant galimybes daryti nusikaltimus.3. Represinė: Esmė: pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam.4. Individualios represijos (pataisymo): Nusikaltusiam asmeniui taikant įstatymą tikimasi jo elgesio pasikeitimo – daugiau nedarys nusikaltimų. BT poveikis priklauso nuo: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos ir t.t.

Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga.Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Padaryta žala sveikatai, garbei, nuosavybei ir kt. gali būti atlyginta pagal civilinį ieškinį, o už daugelį nusižengimų pritaikyta administracinė atsakomybė. Šių teisės šakų nustatyta atsakomybė gali ne tik apsaugoti šiuos gėrius, bet ir esant jų pažeidimui užtikrinti nukentėjusiojo interesus. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

T1. 6. Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veiklos. Nubaudimas už padarytą veiką. Nubaudimas kaip nusikaltusio asmens pataisymo prielaida.Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veiklos.Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultimaratio) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudž. atsakomybė.Nubaudimas už padarytą veiką. Nubaudimas kaip nusikaltusio asmens pataisymo prielaida. Bausmė, atpildas, kaltės išpirkimas.

T1. 7. Baudžiamosios teisės sistema. Bendroji ir specialioji dalys. Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.Baudžiamosios teisės sistema.BT sistema.BT sistema – tai logiška šios teisės šakos struktūra. Ją sudaro bendroji dalis ir specialioji dalis.Bendroji dalis – bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui. Specialioji dalis – konkretaus nusikaltimo sudėtis. Teisės teorijoje šios dalys skaidomos į dar smulkesnes dalis – institutus, o jie į normas. Institutai – teisės normų dalis, kuri reguliuoja santykinai savarankiškus visuomeninius santykius, kuriuos sieja koks nors tarpusavio ryšys.Bendrosios dalies institutai – nusikaltimas, bausmė, atleidimas nuo atsakomybės. Specialiosios dalies institutai (pagal BK skirsnius): Norma. Du aspektai: bendrosios dalies normos, specialios dalies normos.Kiekvienos šakos norma – konkreti elgesio taisyklė (tai gali būti taikoma S dalies normoms)BD normų turinys kitoks, Jos skirstomos:1. normos definicijos (pateikia kažko sampratą, BK 11str.)2. normos – principai (įtvirtina BT principus BK 1 str.)3. normos – sąlygos (artimos definicijai, bet nustato tt sąlygas, normų galiojimą laike,, apibrėžia nusikaltimo subjektų amžių).(BK 4str.)Bendroji ir specialioji dalys.BT bendrojoje dalyje yra nustatyta:baudž. įstatymų galiojimo tvarka,nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo bendrieji požymiai,nusikaltimo padarymo formos, asmenų, traukiamų baudž.atsakomybėn, amžius,kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys,bausmės,bausmių skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka ir kt.Specialiojoje dalyje išvardijamos ir nustatomos:veikos, kurios yra laikomos nusikaltimais,sankcijos už BT normų pažeidimą.Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.BD ir SD sudaro vieningą visumą. Dažnai yra taikomos kartu. BD – vykauja normos-definicijos, SD normos numato sankcijas. BD savarankiškai funkcionuoti negali be SD, tačiau SD normų realizavimas praktiškai neįmanomas be BD.T.1.8.1 Pirmieji rašytiniai Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai. Kazimiero teisynas (1468), Lietuvos statutai (I-1529, II –1566m, III- 1588).Rašytinių įstatymų, kuriuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už padarytus nusikaltimus- gana sudėtinga. Ankstyvi įstatymai, baudžiamosios teisės normos, besiremiančios nusistovėjusiais papročiais bei tradicijomis, lyginant su kitų šalių- labai progresyvūs. Bet Liet. Valstybės žlugimas, aneksija ir t.t. nieko gero nedavė. Todėl dažnai keitėsi įstatymai, kas aneksavo- to ir įstatymai.Etapai: 1) ikistatutinė; 2) BT nustatyta Liet. Statutuose; 3) carinės Rusijos įstatymai; 4) Nepriklausomos Lietuvos; 5) sovietiniai; 6)Baudžiamųjų įstatymų reforma nepriklausomoje Lietuvoje. Matome, kad beveik iki praeito šimtmečio galiojo nacionaliniai.Iki XVI vadinamas ikistatutiniu etapu. Turėjo ne tik paprotines teises bet ir kitų aktų, kurie numatė baudžiamąją atsakomybę. Iš rašytinių dokumentų be Magdeburgo teisių, kurias turėjo kai kurie Lietuvos miestai, išliko tik du aktai Prūsų (Pamedės) teisynas(1340) ir Kazimiero Teisynas(1468)m. Pamedės teisynas skirtas tam tikram pavergtam prūsų sluoksniui – laisviesiems prūsams. BT normos neišskirtos iš civilinių, šeimos normų.Visoje LDK galiojo kitas teisės aktas –Kazimiero teisynas. 1498, skirtas nuosavybei apsaugoti (gynė nuosavybes santykius baudžiavoje, civilinės,administracinės teises normomis. Apimtis nedidele –25 straipsniai. Normos numatė atsakomybe už vagystę, savavališką miško kirtimą turto atėmimą užpuolant. Vagystė – ir nelaisvųjų valstiečių pasisavinimas, jei valstietis pabėga ir kitas ponas ji priima- vagyste. Vagyste ir paklydusio žirgo ir arba rastu daiktu pasisavinimas, jei po viešo skelbimo jo niekas nepasiėmė.”Pagal senovę” tai kunigaikščio nuosavybė. Pagal Kazimiero teisyną šeima už savo nario vagyste galėjo atsakyti tik jei žinojo. Kaltės įrodymas- pagavimas su vogtu daiktu, prisipažinimas kankinant, gerų liudininkų parodymai. Bausmė feodalui nenustatyta, o valstiečio nubaudimą sudaro du komponentai –žalos atlyginimas ir nubaudimas(duoklė teismo naudai).Mirties bausmė pakartotinumo atveju.Statutai- ypatingai reikšmingi. Artimas kompozicijos sistemos kodeksams. Nusikaltimas – “Krivda”. Nukentėjęs turi pats ieškoti nusikaltėlio, traukti ji atsakomybėn įrodinėti jo kaltę. Kalte nėra tiesiogiai susieta su kaltininku, tai ir šeimos narių pareiga.Svarbu, kad šalia krivdos išskiriama ir žala visuomenes tvarkai (vystupok) ar ramybei (pokoj pospolity). Susiformuoja nuostata kad nusikaltimu padaroma ne tik žala privačiam asmeniui bet ir visuomenei.Kai kurie nusikaltimai siejami su katalikų tikėjimu ir nuodėmės samprata, t.y. statutas numato ir blogą ydingą veikla. Baudžiamoji atsakomybe ir už nusikaltimus kaip valstybės išdavimas, pasitraukimas iš karo lauko..Dar toliau II ir III statutai. Numatyta baudžiamoji Atsakomybe už maišto rengimą, kėsinimąsi į kunigaikštį. Atsakomybė už nusikaltimus sveikatai, gyvybei. Griežtos bausmės už išžaginimą. Smulkiai reglamentuoti turtiniai nusikaltimai. Atskirai už arklių grobimą, nelaisvų žmonių išvedimą.Pripažįstama, kad nusikaltimas yra žala visuomenei ir valdžia privalo rūpintis. Keičiantis statutų redakcijoms, keičiasi bausmės – griežtąja (I statute mirties bausmė numatyta dvidešimt kartų, tai III –šimtą). Galiojo iki 1840 m.

T.1.8.2 Rusijos B įstatymu galiojimo įvedimas. Ugolovnoje uloženija priimti 1845 ir Valstybės taryba nutarė įvesti visoje Rusijoje. Nuostatai nebuvo gerai vertinami, tai eklektika Europos teise, Rusijos teismu praktikos ir papročių rinkinys. Apie 2300 straipsniu. 1881 m. pradėti rengti nauji įstatymai. Žymiausieji specialistai rėmėsi Europos saliu patirtimi parengė gana aukšto lygio, kurie buvo patvirtinti 1903, buvo numatyta įvesti palaipsniui, bet nespėjo.

T. 1.8.3 Baudžiamosios teises šaltiniai, atkūrus nepriklausomybę. 1918 m. Rusijos baudžiamojo statuto (1903 m.) galiojimo įvedimas. Vokietijos baudžiamųjų įstatymų galiojimas Klaipėdos krašte. Papildomi baudžiamosios teisės įstatymai, priimti Lietuvos teritorijoje ir Klaipėdos krašte nepriklausomybės laikotarpiu.Pirmojo karo metu, 1917 m. nustatė, kad galioje senieji įstatymai, pakeičiami 1903 m. Baudžiamaisiais nuostatais. Paskelbus nepriklausomybę iškilo įstatymų bazės klausimas. 1919 priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo įteisintas tolesnis Rusijos 1903 m. kodekso galiojimas. Kartu buvo nurodyti negaliojantys straipsniai.Statutą sudarė vienas skyrius, skirtas BT bendrai daliai ir 35 Specialios dalies skyriai.Bendroje dalyje –formali nusikaltimo samprata (72 straipsniai.) Bausmes skyrimas buvo paliktas teisėjo nuožiūrai. Specialią dalį sudarė 600 straipsnių. Daugelis nusikaltimų labai išdiferencijuoti. BK atsižvelgiant I Lietuvos valstybės Interesus buvo ne kartą keičiamas..Svarbia reikšme turėjo ir kiti aktai: 1919 priimti Ypatingi Valstybes apsaugos įstatymai, jis 1938 pakeistas detalizuotu Tautai ir valstybei saugoti įstatymu.Nusikaltimai skirstomi į didžiuosius nusikaltimus, nusikaltimus ir nusižengimus.T. 1.8.4 Lietuvos okupacija ir 1940 m. ir Rusijos Federacijos BK galiojimo įvedimas Lietuvos teritorijoje. Rusijos baudžiamojo kodekso taikymas už tariamus nusikaltimus nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.1940 okupavus Lietuva, pakeisti Baudžiamojo Statuto straipsniai, o 1940 lapkričio mėn. TSRS AT prezidiumas priėmė įsaką dėl laikino taikymo baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų. Tuo šiurkštus pažeidimas dar romėnų principo lex retro non agit , t.y. nustatytas grįžtamasis baudžiamųjų įstatymų galiojimas, ir nustatyta baudžiamoji atsakomybė už veikas kitoje nepriklausomoje valstybėje, t.y. už vykdymą šioje valstybėje atitinkamų pareigų ar dalyvavimą politinėje veikloje. Demagogiškai buvo aiškinama, kad tokie asmenys nusikalto savo valstybėje trukdydami darbininkų klasės revoliuciniam judėjimui ir už tai jie privalo atsakyti. Taip buvo nuteisti mirties bausme ar ilgalaikiu laisvės atėmimu dešimtys tūkstančių niekuo nekaltų žmonių.

T. 1.8.5 Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso priėmimas (1961 m.) Baudžiamojo kodekso pakeitimai ir papildymai iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo.Naujas buvo priimtas 1961 06 26 ir įsigaliojo nuo 09 01. Kodeksą sudarė Bendroji dalis 61 str. Ir Specialioji dalis(221 str.). Vėliau buvo gan intensyviai pildomas ir keičiamas gana prieštaringai, iš esmės vyko kriminalizacijos procesas, t.y. buvo numatyta atsakomybė už naujas veikas.. Kita vertus, siekiant sumažinti nuteistųjų skaičių buvo plečiamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės galimybės. Susidarė situacija, kad daugiau nei trečdalis dėl padarytų nusikaltimų buvo atsisakoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, arba jie buvo atleidžiami nuo jos.Svarbesni tobulinimo momentai:1. Klasinio principo taikymas. 2.Prioritetinis gėris – valstybė su visu jos aparatu ir valstybės valdoma nuosavybe. 3. Valstybinė nuosavybė ginama ne tik nuo tiesioginio kėsinimosi, bet ir nuo kitais jai žalos atvejais (prirašinėjimas apie planų nevykdymą, nekokybišką produkciją…) 4.BK taikymas ribotas – atsiranda terminas “reguliuojamas nusikalstamumas”. 5. Orientacija į vieną bausmę – laisvės atėmimą.

T.1.8.6. Baudžiamųjų įstatymų pakeitimai ir papildymai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Naujo baudžiamojo kodekso rengimo problemos.Atkūrus nepriklausomybę – esminiai ekonominiai ir politiniai pasikeitimai. Prasidėjo ekonomine reforma- perėjimas į rinkos ekonomiką, reikia grąžinti privatinės teisės institutą į Lietuvos teisinę sistemą. 2 kryptys: 1) keičiamas ir pildomas sovietinis BK; 2) sudaryta darbo grupė naujam BK projekto parengimui.Nauji pakeitimai todėl, kad senasis gynė Sovietu Sąjungos , o ne Lietuvos valstybę nuo šnipinėjimo, teroristinių aktų ir kt. Kiti straipsniai neatitiko naujos politines ir ekonomines tvarkos. Nuo 1990 iki 1994 BK keistas 90 kartų. Iš Bendrojoje dalyje galiojusių 73 straipsnių, net 35 turi nauja redakcija, 17 panaikinti, t.y. 2/3 atnaujinta. Specialiojoje dalyje irgi nemažai viso- padaryti pakeitimai ir papildymai sudaro 90 %.Dėl naujo projekto – teorinio pagrindo, koncepcijos klausimas. Susiduriama su susijusiomis problemomis-1) teisinių gėrių efektyvi apsauga, 2) teisingo kaltininko nubaudimo sprendimas. Jas išspręsti siūloma- maksimaliai kriminalizuoti veikas ir nustatyti griežtas bausmes nusikaltusiems. Visuomenė(tikri lietuviai) nori kraujo. Tam įtakos turi labai išaugęs nusikalstamumas ir sumažėjęs iki 30% jo išaiškinamumas.Naujo BK, įsigaliojusio 2003 05 01, normos įtvirtino, kad BK ne pirmoji, o paskutinė priemonė sprendžiant nusikalstamumo problemas. Tai turėtų reikšti, kad labai svarbu asmeniui pasitaisyti yra bausmės skyrimo faktas, bet ne pats griežčiausias. Baudžiamosios teisės esmė turėtų būti jos teisingumo siekimas, tai ką romėnai vadina jus, bet ne formalūs reikalavimai, išplaukiantys iš lex.

T. 1.8.7. Tarptautiniai BT šaltiniai. Tarptautinės atsakomybės už atskirus nusikalstamus veiksmus konvencijos. Tarptautiniai atsakomybės už karinius nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir žmonijai dokumentai. Nacionalinės valstybės ir tarptautines baudžiamosios teisės santykis.

Konstitucijos 138 str. sako, kad Tarp. Sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra Lietuvos teisines sistemos dalis. Bet baudžiamųjų. įstatymu nuostatos ne visada gali būti tiesiogiai realizuotos. Tarptautines konvencijos paprastai neformuluoja konkrečių BT normų, t.y. nenustato konkretizuotos nusikaltėlių baudžiamosios atsakomybės, nėra procesines jurisdikcijos. Tai reiškia, kad tarptautinę konvenciją pasirašiusi valstybė turi derinti su konvencijų nuostatomis savo nacionalinius įstatymus, juos pildant ir taisant.JTO dar 1954 buvo parengusi Tarptautinių nusikaltimų kodeksą, kuris buvo daugiau orientuotas į tarptautinius nusikaltimus. Bet socialistinių šalių atstovai trukdė procesui, tačiau plintant kai kuriems tarp. nusikaltimams kaip terorizmui, ginklų, narkotikų kontrabandai vėl parengtas naujas. Kol jo nėra nusikaltėliai bus teisiami pagal atitinkamų valstybių nacionalinius įstatymus, išskyrus atvejus, kai tarpt. Bendrija nuspręs jog reikalinga numatyti konkrečią B atsakomybę, už labai apibrėžtus nusikalstamus veiksmus.Pagrindiniai tarpt. Dokumentai/Konvencijos : dėl kelio užkirtimo genocidui ir baudimą už jį(1948); dėl rasinės diskriminacijos likvidavimo(1966); dėl vergovės (1926); dėl kovos su prekyba žmonėmis ir trečiųjų asmenų prostitucijos eksploatacija(1950), dėl narkotinių priemonių (1961), dėl kovos su neteisėtu lėktuvų užgrobimu(1970).Šiuo metu l. svarbus regioniniai dokumentai –Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, Europos Tarybos nutarimai su neteisėtu pinigų plovimu ir t.t.Lietuva yra ratifikavusi tik kelias konvencijas, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos BT nenumato atsakomybes už veiksmus kurie aptarti kituose dokumentuose.I naują BK įtraukiamos naujos teisės normos neatsižvelgiant ar jos ratifikuotos. Kita vertus išlieka Lietuvos valstybės priedermė pritarti daugeliui tarptautinių dokumentų, kad būtų užtikrinta atitinkama baze nacionaliniams baudžiamiesiems įstatymams rengti.T.1.8.8. Dabartiniai BT šaltiniai. BT šaltinių rūšys:1. Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas.Bendrieji ir specialieji aspektai taikant konstituciją BT.Bendrieji aspektai:negalioja joks aktas, kuris nėra paskelbtas,įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės,draudimas žiauriai elgtis su žmonėmis,dar keletas..Specialieji aspektai:niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą,pripažinimas kaltu, nuo tada, kai įsiteisėja kaltinamasis teismo nuosprendis,nelaikomas priverstiniu darbas, kurį dirba nuteistieji.Konstitucinio teismo nutarimai – specifinis BT šaltinis. Specifiką nulemia: tai toks šaltinis, kurio esmę sudaro draudimas taikyti vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą nuo nutarimo paskelbimo dienos. Pvz.: KT nutarimas dėl mirties bausmės, šios normos po KT nutarimo negalėjo būti taikomos.2. Baudžiamieji įstatymai- BK;3. Tarptautinės sutartys. Konstitucijos 138str. – Seimo ratifikuotos sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.Būdai kaip valstybė įgyvendina tarptautines sutartis.Monistinis – kai sutartys taikomos tiesiogiai kaip nacionaliniai teisės aktai.Dualistiniai – kai valstybė pagal tos sutarties nuostatas turi pakeisti/priimti nacionalinius teisės aktus. Tokiu būdu, per nacionalinius teisės aktus įgyvendindama tarptautinę sutartį.Lietuvoje BT taikomas tik dualistinis Tarptautinės sutarties įgyvendinimo būdas, t.y. privalo padaryti tt BK pakeitimus ar papildymus ir taip valstybė įgyvendina tarptautinės sutarties reikalavimus. Pvz.: Įvairios tarptautinės sutartys apibrėždavo, kokias veikas laikyti nusikaltimu, bet neapibrėždavo sankcijų. Valstybės turi pačios spręsti kaip bausti – tai dualistinis būdas, nes sutartis nenurodo kaip bausti.Konstitucinis teismas pasisakė – tarptautinių sutarčių tiesiogiai taikyti neįmanoma, nes nėra sankcijos. Ratifikuotos sutartys:Europos konvencija prieš pinigų plovimą. Lietuvai aktualu – pateikia pinigų plovimo kaip nusikaltimo definiciją. Ji numato, kokios sankcijos turi nustatomos už šį nusikaltimą, t.y. turto konfiskavimas, o kitas nustato pati valstybė.Europos konvencija prieš terorizmą. Numato kokios veikos yra pripažįstamos teroristiniais aktais ir valstybė ratifikuodama šią konvencija turi baudžiamuosius įstatymus priderinti prie jos. Nė viena konvencija nereikalauja, kad veikos būtų apibrėžtos identiškai. Lietuvos Respublikos BK yra 6 savarankiški straipsniai, apimantys konvencijos numatytus veiksmus, kuriuos valstybė turi uždrausti.Daugybė konvencijų skirtų aviacijos, orlaivių, laivų apsaugai nuo teroristinių veiksmų.Konvencijos, kurias galima taikyti tiesiogiai – monistinės.Europos konvencija dėl ekstradicijos;Europos konvencija pagalbos baudžiamosiose bylose;Visos 9 dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos;Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo;Europos konvencija dėl baudžiamojo proceso taikymo;Europos konvencija dėl baudžiamojo nuosprendžio taikymo;Europos konvencija dėl tarptaut. baudžiamųjų nuosprendžių pripažino ir vykdymo;Šią grupę tarptautinių sutarčių grupę galima taikyti tiesiogiai. Čia apibrėžiamos sąlygos kaip taikyti.Europos konvencija prieš korupciją;Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas ir kt. sutartys.Tarptautinio teismo statutas 1998 m. paskelbtas. Statuto esmė – jame kodifikuoti visi karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai. Ši konvencija numato ne tik tikslius veikų požymius, bet ir bausmes už tuos nusikaltimus. 4. Amnestijos aktai.Jie numato atleidimą nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės ir sąlygas, kurioms esant galima atleisti nuo bausmės ir atsakomybės.5. Kai kurie specifiniai įstatymai, trumpo galiojimo susiję su BT.Pvz.: Savanoriškas šaunamojo ginklo grąžinimas (asmenys neteisėtai laikantys šaunamąjį ginklą per t.t. laiką grąžinę jį, atleidžiami nuo BA). Tokie įstatymai buvo du. Vienas galiojo 3 mėn, kitas daugiau kaip 3 mėn.6. Aukščiausiojo teismo Senato nutarimai (baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai).Klaustukas, ar tai šaltinis. Kur problema? Pagal formą ir privalomumą nekelia problemų, nes pagal teismų įstatymą – teismai, kitos institucijos privalo atsižvelgti į AT Senato nutarimus (išaiškinimus). Problema kyla diskutuojant, kokia išaiškinimo esmė. Teismo aiškinimas nėra naujos teisės normos sukūrimas, tai tik aiškinimas teisės taikymo prasme. Tokiu atveju jie negali būti šaltiniu, nes nesukuriamos naujos normos. Kontrargumentas – tie išaiškinimai yra tokio lygmens, kad praktiškai tai yra sukūrimas naujų normų, kurios yra privalomos ūkio subjektams. 7. Teismo precedentas.Lietuvoje įtvirtintas įstatymu kaip BT šaltinis. Pasižymi didele specifika – bet kurio aukštesniojo teismo sprendimas yra privalomas atsižvelgti žemesnės instancijos teismui. Lietuvos teismų įstatyme: teismo precedentu yra tiktai Aukščiausiojo teismo kolegijos priimti ir Aukščiausiojo teismo senato aprobuotos nutartys. Jos skelbiamos spaudoje – specialiame teismų biuletenyje “Teismų praktika” ir į jas privalo atsižvelgti visi teismai, taikydami tuos pačius įstatymus analogiškoje situacijoje.Šaltiniais gali būti tiktai įstatymo lygmens aktai. Visi kiti aktai – vyriausybės nutarimai, L banko nutarimai ir kiti nelaikomi BT šaltiniais.Bet jie turi t.t. įtakos, nes padeda taikyti kitus įstatymus. Pvz.: Kelių eismo taisyklės, padedančios taikyti LR BK 281str. Jie nelaikomi BT šaltiniais bet padeda įgyvendinti BT.T1. 9. Baudžiamosios teisės mokslas. Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis.Baudžiamosios teisės mokslas. Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimas ir bausmė. Mokslo dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis.Analizuoja nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas, nagrinėja bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas – tai sudaro prielaidas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą,Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išaiškinti jų sąlygotumą bei taikymo efektyvumą.Tiria baudžiamųjų įstatymų raidą, kad galima būtų suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai.Baudžiamosios teisės mokslo vieta visuomeninių mokslų struktūroje.Baudžiamoji teisė ir kitos mokslo šakos, padedančios spręsti atsakomybės už padarytus nusikaltimus klausimus.BT mokslas, nagrinėjantis nusikaltimo ir bausmės klausimus, susiduria su kitomis mokslo šakomis – kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija. Teisminė psichiatrija, kai sprendžiami klausimai susiję su kaltininko gebėjimu atsakyti už padarytą veiką. Teisminė medicina, kai nustatomas žalos dydis žmogaus sveikatai.

T2. Baudžiamosios politikos pagrindai.

T2.1. Baudžiamosios politikos sąvoka.Baudžiamoji politika yra valstybės vidaus politikos sudedamoji dalis. Baudžiamosios politikos paskirtis – baudžiamųjų įstatymų pagrindu apsaugoti valstybės gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi.Baudžiamoji politika skiriasi nuo kitų valstybės vykdomų socialinės politikos kryčių savo objektu, uždaviniais , metodais ir poveikio priemonėmis.Objektas – yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį baudžiamosios teisės priemonėmis.Apibendrintai- šiuo metu baudžiamąją politiką galima suprasti kaip baudžiamųjų priemonių visumą, sudarančią vieną iš nusikalstamumo kontrolės krypčių.Valstybės uždavinys – sudaryti maksimaliai saugias gyventojų egzistavimo sąlygas. Pagrindinė grandis, sprendžiant nusikalstamumo kontrolės problemas – baudžiamoji teisė. Pagal ją nustatomos nusikalstamo elgesio ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus pagrindai ir t.t. Tai reiškia, kad baudžiamoji teisė sudaro baudžiamosios politikos pagrindą. Baudžiamoji procesinė, bausmių skyrimo, nusikalstamumo kontrolės ir kt. politikos yra tarpusavyje susijusios, bet gali funkcionuoti tiek, kiek nustatyta baudžiamosios politikos.

T2.2. Baudžiamosios politikos turinys.Kiekviena valstybė vykdo daug įvairių funkcijų, viena iš jų – teisingumo vykdymas. Teisingumo vykdymui plačiąja prasme valstybė pasirenka tam tikrą kryptį. Tos krypties pasirinkimas ir realizavimas vadinamas baudžiamąja politika. Egzistuoja du principiniai požiūriai apibūdinantys baudžiamąją politiką. Vieni teigia, kad tai tik įstatymų leidėjo darbas, kiti teigia, kad baudžiamoji politika neapsiriboja vien baudžiamųjų įstatymų kūrimu, į šią sampratą reikia įtraukti ir teisės taikymo klausimus – teismų veiklą vykdant teisingumą. Pastaroji labiau argumentuota. Baudžiamosios politikos blokai yra:Įstatymų leidėjo darbas;Teisminės valdžios darbas, vykdant įstatymus.Baudžiamosios politikos turinį lemia tie uždaviniai, kurie keliami valstybės tam tikrame raidos etape. Tai reiškia, kad baudžiamosios politikos turinys nukreiptas į ateitį, į iškeltų uždavinių išsprendimą, naudojant baudžiamosios teisės priemones. Baudžiamosios politikos turinį galima apibūdinti tokiais požymiais:baudžiamąja atsakomybe ir jos ribomis;pavojingų nusikaltimų kriminalizacija ir dekriminalizacija;nusikalstamų veikų penalizacija (bausmių struktūra , rūšys, bausmių ribos, alternatyvių bausmių buvimas)Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymo. Baudžiamojo įstatymo normos numato, kokios veikos pripažintos nusikaltimais ir su kuriomis galima kovoti baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis. Ribas nustatyti labai svarbu. Jeigu daug veikų bus pripažinta nusikaltimais, galima padaryti “kriminalinę“ visuomenę (taip iš dalies nutiko Sovietų Sąjungoje, kai buvo griežtai baudžiama už teisės pažeidimus, pataisos darbų lageriuose atsidūrė milijonai žmonių,) Be to tais atvejais, kai patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ribos labai išplėstos, išnyksta ribos tarp nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo. Todėl įstatymų leidėjas priverstas plėsti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kad susiaurintų asmenų, nubaustų kriminalinėmis bausmėmis ratą. b) Kriminalizacijos ir dekriminalizacijos procesas. Visa tai, kas naujai baudžiamajame įstatyme nustatoma kaip nusikaltimai, vadinama kriminalizacija, ir atvirkščiai, kas toliau nebelaikoma nusikaltimu – dekriminalizacija. Baudžiamosios teisės teorija kreipia dėmesį į kelis pagrindinius aspektus-tai veikų kriminalizavimas ar dekriminalizavimas (veikų priskyrimas nusikaltimams ar pripažinimas ne nusikalstamomis). Tiek kriminalizavimas tiek dekriminalizavimas labai sudėtingas procesas; tiek įrašant ar išbraukiant veikas iš BK būtina pasverti daug aplinkybių. Kokios gi aplinkybės turėtų būti vertinamos sprendžiant ar veika turi būti BK? Baudžiamosios teisės teorijoje visą laiką vyksta labai aršios diskusijos, vieningos nuomonės nėra. Kiekviena aplinkybė, į kurią atsižvelgia įstatymų leidėjas sutinka labai daug skirtingos argumentacijos. Galima laikyti, kad teorijoje tėra viena aplinkybė, dėl kurios vaidmens, pripažįstant konkrečią veiką nusikalstama, mokslininkai nesiginčija. (Beje, gilinantis į aplinkybės turinį-yra įvairių pozicijų). Ta aplinkybė yra veikos pavojingumas. Veikos priskyrimą nusikaltimams turi nulemti veikos pavojingumas. Tačiau kas apsprendžia, kas tai veikos pavojingumas-kartais pačios prieštaringiausios nuostatos. Baudžiamasis procesas veikos pavojingumą vertina per asmens, valstybės, visuomenės gyvenimo sąlygas, baudžiamasis kodeksas numato tik tokias veikas, kurių padarymas kelia grėsmę žmogaus, visuomenės ar valstybės egzistavimui. Veikos pavojingumo apibūdinimo kriterijai – pobūdis ir laipsnis. Pobūdis-vertybės, į kurias kėsinasi veika, laipsnis-konkrečia veika padaromos žalos dydis. Yra veikų, kurių pavojingumas nekelia abejonių-pvz., tyčinis nužudymas – veika tiesiogiai kėsinasi ne tik į žmogaus egzistavimo sąlygas, bet ir į patį žmogų, tuo pačiu kelia rimtą grėsmę visos visuomenės egzistavimui. Kalbant apie pavojingumo laipsnį skiriama keletas tyčinio nužudymo rūšių, atsižvelgiant į sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių buvimą veikos padarymo metu-tai specialiosios tyčinio nužudymo normos. Antras aspektas kriminalizuojant ar dekriminalizuojant veiką– veikos paplitimas. Vertinimai-įvairūs. Tam, kad veiką pripažinti nusikaltimu, jos paplitimas neturi būti labai didelis. Jei didelis, uždraudus tą veiką įstatymais, visuomenę padarome kriminaline visuomene. Pvz., 1990-1991m individuali komercinė veikla-pirkimas ir perpardavimas brangiau (normalioje visuomenėje įprasta komercinė veikla) BK buvo įvardinta kaip spekuliacija (apie 50% būtų buvę nusikaltėliai). Antras momentas, liečiantis veikos paplitimą- labai retas veikų padarymas. Kyla klausimas ar baudžiamieji įstatymai turi drausti veikas, kurios padaromos labai retai ar išvis nedaromos? Atsakymas-nevienareikšmis. Iš vienos pusės-baudžiamojo įstatymo paskirtis uždrausti veikas, kurių visuomenė nepageidauja. BK turi ir prevencinį pobūdį (Maždaug 50% BK normų galima manyti nebuvo ir nebus pritaikytos nė karto.) Trečias aspektas, lemiant veikos kriminalizavimą ar dekriminalizavimą, įvertinimas ar tam tikrą veiką būtina bausti baudžiamosios teisės normomis. Baudžiamoji teisė-paskutinioji valstybės poveikio priemonė. Kiekvieną kartą sprendžiant veikos kriminalizavimo ar dekriminalizavimo klausimą, turėtų būti sprendžiama, ar tokią veiką negalima uždrausti kitų teisės šakų pagalba – administracinės, civilinės, valstybinės teisės. Kitas šio aspekto momentas tas, kad realiame gyvenime lengviausia pakeisti arba papildyti BK. Norint vieną ar kitą veiką uždrausti kitų teisės šakų normų pagalba reikalinga keisti daugybę įstatymų. Kaip bebūtų būtina vadovautis baudžiamosios teisės teorijos principu-baudžiamoji teisė įjungiam tik tada, kai kitos teisės šakos nebepajėgia kovoti su tam tikru žmogaus elgesiu.Kalbant apie baudžiamosios teisės sferą-kai kurie autoriai sako, kad baudžiamoji teisė neturėtų kištis ten, kur nėra aiškaus nukentėjusiojo. Pvz., narkotikų ar psichotropinių priemonių vartojimas, prostitucija. Tokių veikų draudimas yra iš vienos pusės sunkiai įgyvendinamas, iš kitos pusės daro visuomenei bloga. Įdomesni vertinimai-pvz., JAV mokslininkai tyrė, kaip realiai susiklosto situacija valstijose, kur baudžiamuoju įstatymu uždrausta prostitucija. Pasirodė, kad iš vienos pusės tose valstijose šių paslaugų kainos didesnės, iš kitos pusės tokios veikos kontrolę tose valstijose kontroliuoja organizuotos nusikalstamos struktūros. Vyksta antrinis kriminogeninis veikimas- draudimas verstis prostitucija iššaukia pinigų plovimą, mokesčių vengimą ir tt..c) Nusikalstamų veikų penalizacija arba depenalizacija kita baudžiamojo įstatymo paskirties dalis-nustatyti tam tikras bausmes už tam tikrų įstatymo nuostatų nesilaikymą, ar atsisakyti bausmių už tam tikras veikas. Penalizacija parodo, kaip įstatymų leidėjas suvokia baudžiamosios teisės paskirtį, kokius uždavinius jai kelia. Bausmių sistema, jų nustatymas yra labai svarbus įstatymų leidėjo darbas. Įstatymų leidėjo valia čia yra labai svarbi. Bausmių dydis turi atitikti uždraustų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, įstatymų leidėjas turi numatyti labai įvairias bausmes pagal veikos pobūdį ir laipsnį, kad teismai galėtų tinkamai vykdyti teisingumą.

T.2.3. Pagrindiniai baudžiamosios politikos principai. Konstitucinių principų realizavimas baudžiamojoje teisėje.Lietuvos įstatymų leidyboje pagrindiniai principai įtvirtinti Konstitucijoje:1. Lygybės principas (numatytas Konstitucijos 29. str.lygybės principas “neatsižvelgiant į asmens lytį , rasę, tautybę , tikėjimą” ir t.t.Baudžiamieji įstatymai privalo užtikrinti, kad kiekvienas asmuo , padaręs nusikaltimą būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, neatsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus.Tai negalima painioti su nubaudimu, nes ištyrus bylą, konkreti bausmė gali būti paskirta , atsižvelgiant į asmenines savybes. Tačiau principas toks- esant vienodoms aplinkybėms, įstatymas negali duoti pagrindo skirtingai nubausti dėl lyties , įsitikinimų ir t.t.2. Teisėtumo principas-(Konstitucijos 20,21,22,23,24 str.) Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti – įstatymai , garantuojantys žmogaus saugumą. Reikia siekti, kad nekiltų prieštaravimų tarp įstatymų ,teisės spragų. Šiuo metu Lietuvoje galioja dalis seniai priimtų baudžiamųjų įstatymų, o kita dalis pertvarkyta, priimti nauji. Gali atsirasti problemų tinkamai realizuojant teisėtumą.3. Humanizmas – (Konstitucijos 21 str. negalima žmogaus žaloti , kankinti, žeminto jo orumo ir t.t.Baudžiamieji įstatymai turi įtvirtinti humanišką elgesį su teisiamuoju, užkirsti kelią tardymo, teisminio proceso, bausmės atlikimo metu taikyti priemones ir suvaržymus, kurie nenumatyti įstatymo ir kurios sukelia žmogui kančias ar žemina orumą.Specialūs baudžiamosios teisės principai: 1) nėra atsakomybės, jeigu nenumatyta įstatyme (nullum crimen, nulla poena sine lege) 2) atsako tik kaltas asmuo(atsakomybės neišvengiamumo principas)3) bausmės individualizavimas 4) in dubio pro reo(visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)5) bausmės ekonomijos principasnullum crimen, nulla poena sine lege- šiuolaikinių įstatymų dauguma gana aiškiai apibrėžia įstatymo galiojimo laiką – pradžią, pabaigą, grįžtamojo galiojimo atvejus, arba yra kategoriška nuoroda, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Nežiūrint į tai , kad baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla klausimas ar konkreti veika yra uždrausta , dėl įstatymo netikslumo , neaiškumo ar blanketinių normų taikymo . atsakomybės neišvengiamumo principas- šio principo realizavimas reiškia, kad kiekvienas, padaręs nusikaltimą privalo už jį atsakyti.bausmės individualizavimas- principas reiškia, kad baudžiamosios teisės normos turi užtikrinti, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu asmuo. Tačiau įvairiose valstybėse yra taikoma ir kolektyvinės atsakomybės principas. Bausmės individualizavimas nėra atribotas nuo aplinkos – kaltininko nubaudimas daro įtaką kaltininko artimiesiems, šeimai ir tokios įtakos išvengti beveik neįmanoma. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Teisingumas reiškia įstatymo nustatytą, optimalų pataisymui reikalingą bausmės dydį.in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)- susietas su baudžiamuoju procesu. Visų aplinkybių, kurios ne visiškai aiškios ir tikslios, įvertinimas atsisakymas lemia kaltinimo pagrįstumą. Tačiau tas pats reikšminga ir baudžiamosios teisės prasme- yra visi įstatymo numatyti nusikaltimo sudėties požymiai ar ne – negali būti jokių abejonių. Kai kyla abejonių sprendžiant veiklos kvalifikavimo klausimus, turi būti parinkta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis. Neturi būti taikomi griežtesni įstatymai, kad nepažeistų žmogaus teisių.T2.5. Baudžiamosios atsakomybės samprata, esmė.Sociologinėje ir teisinėje literatūroje sąvoka “atsakomybė” vartojama 2 reikšmėmis: perspektyvine- kai žmogus imasi atsakomybės už savo veiksmus, žiūrėdamas į ateitį, ir retrospektyvine- atsakyti už praeityje padarytus veiksmus. Baudžiamojoje teisėje paprastai atsakomybės sąvoka vartojama tik retrospektyvine prasme.Norint suvokti baudžiamosios atsakomybės prasmę, reikia atsakyti į tokius klausimus: 1) kas atsako? 2) kam atsako? 3) už ką atsako?1) Kas atsako? Pagal BK atsako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir yra pakaltinamas. Kai kuriose šalyse(JAV, Šveicarijoje) iš dalies įstatymuose realizuotas ne tik fizinio , bet ir juridinio asmens atsakomybės klausimas, tokiu atveju , kai kurios šalys numato juridinio asmens ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę. LR BK Juridiniam asmeniui numato specialias sankcijas (pinigines baudas, juridinio asmens veiklos sustabdymą ir kt.)2) Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Lietuvos Konstitucijos 31 str. pasakyta, “kad asmuo nekaltu laikomas tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu”.Taigi betarpiškai už savo neteisėtus veiksmus asmuo atsako teismui, kuris pagal konstitucijos 5 str. yra viena iš sudedamųjų valstybės valdžios dalių. Todėl kaltas asmuo atsako prieš valstybę. 3) Už ką asmuo atsako? Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikaltimu.Kas sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį? Baudžiamoji atsakomybė yra ten, kur valstybė per savo įgaliotas institucijas faktiškai priverčia teisės pažeidėją įvykdyti teisės normoje numatytas pareigas, atitinkančias padarytos nusikalstamos veiklos pobūdį, ir tuo sukelia kaltininkui neigiamas pasekmes. Vadinasi, atsakomybės sąvoka apima:1)Valstybės prievartos taikymą. Tai reiškia , kad kaltininkui prievartine tvarka nustatomi tam tikri asmeniniai ir turtiniai apribojimai.2) Normatyviškumą, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda kaip teisės normos pažeidimo rezultatas ir realizuojama pagal šios normos sankcijoje nustatytas ribas.3) Neigiamo poveikio realizavimą dėl padarytos veikos šiuo metu, o ne kada nors ateityje.4) Teisinį santykį, kaip baudžiamosios atsakomybės egzistavimo formą.Apibendrinant, baudžiamąją atsakomybę galima apibūdinti kaip asmens ir jo padaryto nusikaltimo pasmerkimą valstybės vardu, kurį vykdo įgaliotos institucijos (teismas) ir kuris pasireiškia baudžiamaisiais įstatymais apibrėžtų asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymų kaltininkui nustatymu. Baudžiamosios atsakomybės esmė. Baudžiamoji atsakomybė- tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Baudžiamosios atsakomybės esmė- asmens , padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu. Savo pobūdžiu, baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikalstamo elgesio pasmerkimą.Baudžiamoji atsakomybė, išoriškai veikdama kaltininką, yra nukreipta į jo vidinę būseną- elgesio reguliavimą. Tokiu būdu yra realizuojama viena iš baudžiamosios teisės funkcijų – daryti poveikį kaltininko sąmonei ir psichikai ir per jo sąmonės ir psichikos sukrėtimus, tikimasi formuoti tokias šio asmens savybes, kurios neleistų jam daryti naujų nusikaltimų.Atsakomybė ir sankcija – šios sąvokos savo turiniu nesutampa. BK sankcija- tai įstatymo numatytos bausmės ribos. Šios ribos pasireiškia ne tik nustatant bausmių rūšis ir dydžius BK Specialiosios dalies normoje, bet ir koreguojant jas Bendrosios dalies normomis- pvz. skiriant švelnesnę, negu įstatyme numatyta bausmę(BK 62str.) ir kt. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti mažesnė arba didesnė- ji yra arba jos nėra. O ją realizuojant jau gali būti pritaikytos aplinkybės, įtakojančios griežtesnį ar švelnesnį bausmės paskyrimą. Atsakomybė ir bausmė.Baudžiamoji atsakomybė pasireiškia kaip valstybės prievartos taikymo forma. Baudžiamosios atsakomybės ir kriminalinės bausmės santykis: Literatūroje neretai rašoma, kad atsakomybė iš esmės atitinka bausmę, arba kad vienintelė atsakomybės realizavimo forma ir yra bausmė. Atsakomybė ir bausmė iš tikrųjų yra artimos sąvokos, bet sutapatinti pagal BK nuostatas jų negalima .( Nors Vakarų Europos kai kuriose šalyse yra vartojama sąvoka – bausmė, o “baudžiamoji atsakomybė nevartojama.) Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant bausmę. Tačiau BK normos leidžia baudžiamąją atsakomybę realizuoti ir nepaskiriant bausmės, pvz. – kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, nepilnamečiui pritaikius priverčiamąsias auklėjimo priemones ir t.t. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl padarytos veikos, ir tik remiantis įstatymo numatytais pagrindais jam netaikoma kriminalinė bausmė. Tačiau asmuo pripažintas kaltu realizuoja svarbiausią atsakomybės elementą- asmens ir jo padarytos veikos pasmerkimą.Kiti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės požymių skirtumai:nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;skirtinga teisinė padėtis asmens , kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybės, ir asmens , nubausto kriminaline bausme;specifinės pasekmės – teistumas, kuris atsiranda asmenį nubaudus kriminaline bausme.

T.3. Baudžiamasis įstatymas ir jo galiojimo ribos

LR baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį: uždrausti veikas, kurios daro esminę žalą asmens,valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti;tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir jas atitinkančias bausmes;saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys, norint juos pataisyti.

T.3.1. Baudžiamųjų įstatymų sandara. Baudžiamoji teisė remiasi išimtinai įstatymu, kurie neturi prieštarauti LR Konstitucijai, kuri numato ne tik bendruosius šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina daugelį reikšmingų nuostatų. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Konstitucijos nuostatomis.Pagrindas – BK – visų normų rinkinys. Bendroji dalis: apibūdina uždavinius ir kitus bendrus klausimus; atskleidžiama priemonių esmė, turinys. Specialioji dalis: fiksuoja draudimus ir sankcijas.Abiejų dalių normų vienos be kitos taikyti negalima. Bendrojoje dalyje normos skirstomos į skyrius. Specialios dalies skyriai dėstomi pagal ginamas ir saugomas vertybes, pagal jų reikšmę. Skyriuose apjungiami baudžiamosios teisės institutai. Kodifikuojant atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, subjektų požymius. Numeracija yra griežta. Straipsniai turi dalis (aprašyti skirtingu pavojingumo vienos rūšies nusikaltimus: kvalifikuotos (pvz. BK 129str.2d. – 129str.1d. atžvilgiu) bei privilegijuotos sudėtys (pvz. 130str. – 129str.1d. atžvilgiu) arba punktus. Bendrojoje dalyje dalys reikalingos, kad atskirti panašias nuostatas arba vystyti pirmines.

Straipsnio dispozicija – tai speciali dalis, nurodanti, aprašanti veiką, kurią padarius kaltiems asmenims numatytos sankcijos. Ji turi būti aiški, gerai atskleista, kad užtikrintų įstatymo teisingumą:paprastos – taikoma, kai nusikaltimas yra visiems aiškus, suprantamas, pateikiamas tik veikos pavadinimas; pvz.: BK 129str.1d; aprašomosios – kai yra ne tik pavadinimas, bet ir atskleidžiamos jo detalės, išsamus ir aiškus veikos požymių aprašymas; pvz.: BK 119str.1d.;blanketinės – kai yra pavadinimas, o požymiai nurodomi kituose įstatymuose ar teisės aktuose; pvz.: atsakomybė už veterinarijos taisyklių pažeidimą; pats pažeidimas negalėtų būti nusikaltimu, dar turėtų būti papildomi požymiai; pvz.BK 281str.;alternatyvinės – kelių veikų požymiai, kurios atskirai ar visos kartu sudaro vieno nusikaltimo sudėtį; pvz. BK 259str.1d.;5) nukreipiančios – kai yra nusikaltimo pavadinimas, o požymių reikia ieškoti kituose Baudžiamojo Įstatymo straipsniuose; pvz.: kai yra žodžiai “tie patys veiksmai”, “ta pati veika”; pvz. BK 278str.2d.6) kompleksinės – panaudojami kelių dispozicijų rūšių būdai;7) su vertinamaisiais požymiais – įdedami žodžiai: didelės vertės žala, sunkios pasekmės ir pan. Jiems nustatomi aiškūs vertinimo kriterijai pačiame įstatyme. Pvz. BK 178str.3d.- 190str.Straipsnio sankcija – bausmės rūšis ir dydis už dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas. Rūšys:absoliučiai apibrėžtos ( buvo mirties bausmė, dabar nėra);santykinai apibrėžtos – galimi 2 porūšiai: a) kai nustatoma tik aukščiausia riba. Pvz. 180str.2d Dėl minimalios ribos remiamasi bendrąja dalimi BK 50str.2d. -laisvės atėmimas nuo 3 mėn.; alternatyvios – kai yra kelios bausmės ir teismas turi išrinkti vieną iš jų; pvz. BK 183str.1d.kompleksinės – sankcija numatyta keliais būdais. Tokių daugiausia.

T.3.2 Baudžiamosios teisės normos struktūra. Jose yra aprašytos tam tikros elgesio taisyklės, draudimas jas pažeisti. Jose atsispindi baudžiamosios teisės esmė, o straipsniai – išraiškos forma, aprašytos veikos.Normos struktūra:hipotezė – sąlygos, kada yra taikoma baudžiamosios normos sankcija ( 1 ir 3 str.);dispozicija – atitinkamos elgesio taisyklė, reikalavimas arba draudimas (tam tikri draudimai yra bendrojoje dalyje);sankcija – poveikio priemonė už dispozicijoje nurodytos taisyklės nesilaikymą.

T.3.3. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas erdvėje.Teritorinis principas (BK 4str.) – visi asmenys, padarę nusikaltimus LR teritorijoje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. LR teritorija:žemės paviršius ir gelmės valstybės sienų ribose,teritoriniai vandenys ir 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,kiti vandens telkiniai iki nustatytos ribos , o jei jos nėra, tai iki vidurio,oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio šalių diplomatinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise – jų jurisdikcijos klausimas yra sureguliuotas Vienos konvencijos Dėl diplomatinių santykių bei tarpvalstybinėmis sutartimis. Diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – jos patalpų ir transporto neliečiamybė;2) asmeninis diplomatų imunitetas (darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, jų šeimos nariai, nesantys LR piliečiais ir gyvenantys su diplomatais).Tokį imunitetą paritetiniais pagrindais turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas;taip pat užsienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą – įvairių delegacijų nariai bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas persona non grata ir jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.Taip pat pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio teismo teisėjai, teisėjai ir pan. – jiems yra numatyta tam tikra procedūra.Nusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo baudžiamojo įstatymo numatytos pasekmės. Bendrininkų nusikaltimo padarymo vieta yra ta, kur buvo šis nusikaltimas padarytas, o jeigu bendrininkas veikė kitoje vietoje – tai jo veikimo vieta. Visi nusikaltimai pagal baigtinumą yra skirstomi į:1) formalius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, padarius tam tikrą veiką (pvz. 149str.)2) materialius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, kilus įstatyme numatytoms pasekmėms,pvz.178str.3) nukirstinius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, atlikus nors vieną veiksmą, kuris įeina į nusikaltimo objektyviąją pusę. Jei nusikaltimo sudėtis yra formali, tai nusikaltimo vieta bus ta, kur buvo atlikta veika. Jei nusikaltimo sudėtis materiali – vieta ta, kur atsirado pasekmės. Jei nukirstinė – ta vieta, kur padarytas pirmas veiksmas.Padarius tą patį nusikaltimą LR ir kitos valstybės teritorijoje, nusikaltimas laikomas padarytu LR teritorijoje, jeigu jis ten buvo pradėtas arba baigtas ar jam užkirstas kelias. Pagal LR baudžiamuosius įstatymus atsako taip pat asmenys, padarę nusikaltimus orlaiviuose, jūrų ar upių laivuose, kurie buvo su LR vėliava ar skiriamaisiais ženklais už LR ribų. Užsienio valstybių diplomatinių atstovų bei kitų jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, šiems asmenims padarius nusikaltimą LR teritorijoje, sprendžiamas diplomatiniu būdu.Pilietybės principas (BK 5str.)– LR piliečiai ir nuolatos LR teritorijoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. Kiti asmenys, padarę nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LR įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstamas nusikaltimu ir yra baudžiama pagal nusikaltimo vietos padarymo ir LR baudžiamuosius įstatymus. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR baudžiamuosius įstatymus,tačiau abiejose šalyse šis nusikaltimas baudžiamas skirtingai, nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė, numatyta švelnesnio įstatymo. Padaręs nusikaltimą užsienyje, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybės, jeigu jis: – visiškai atliko užsienyje teismo paskirtą bausmę; – užsienio valstybės įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu buvo visiškai išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje šalyje numatytais teisiniais pagrindais.Realinis principas (BK 6str.) – kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos piliečiams užsienyje padarytus kitų šalių asmenų nusikaltimus. Lietuva yra suinteresuota asmenį, savo veiksmais padariusį žalos Lietuvos valstybei ar jos piliečiui, nubausti savo šalyje, o ne išduoti jį valstybei, kurios piliečiu kaltininkas yra.Universalusis principas (BK 7str.) – visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti, neatsižvelgdamos į nusikaltimo padarymo vietą. Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad valstybės ratifikavusios tam tikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai papildo savo baudžiamuosius įstatymus, numatydamos atitinkamą atsakomybę.

T3.4. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike. BK 3str.Veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos (veikimo ar neveikimo) darymo metu. Lietuvos įstatymų įsigaliojimo datos yra trys:1) paskelbimo “Valstybės žiniose” diena; 2) data, nurodyta pačiame įstatyme, kuris paskelbtas VŽ; 3) paskelbimo Seimo spec. leidinyje diena. Gyventojai turi susipažinti su teisės aktais, todėl praktiškai traukti baudžiamojon atsakomybėn galima tik tada, kai nusikalstama veika padaryta kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo.Baudžiamojo įstatymo galiojimas pasibaigia: 1) kai jis panaikinamas spec. aktu; 2) kai jis pakeičiamas kitu įstatymu; 3) pasibaigus jo terminui, jeigu toks buvo nurodytas pačiame įstatyme.Nusikaltimo padarymo laikas:pavojingos visuomenei veikos pabaiga arba laikas, kai atsirado šios veikos pasekmės;paskutinio veiksmo pabaiga, kai veiką sudaro keli veiksmai;šios veikos nutraukimo momentas trunkamojo nusikaltimo atveju;paskutinio į šio nusikaltimo sudėtį įeinančio veiksmo pabaiga tęstinio nusikaltimo atveju;bendrininkavimo atveju – kada kiekvienas bendrininkas padaro sutartus veiksmus.Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę ar kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas asmenims, padariusiems atitinkamą veiką iki tokio įstatymo įsigaliojimo, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teisnumą. Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtis – įstatymų taikymas už genocido, karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmogiškumui. Medicininio ir auklėjamojo poveikio priemonės skiriamos tos, kurios yra nustatytos teismo sprendimo priėmimo metu.Veikos baudžiamumas panaikinamas įstatymu pašalinant iš jo numatytas nusikaltimo sudėtis, o įvedamas – jas naujai nustatant. Taip pat veika gali būti ribojama arba plečiama įtraukiant ar pašalinant tam tikrus nusikaltimo požymius.Bausmė gali būti švelninama:sumažinant minimumą arba maksimumą;įvedant naują alternatyvią sankciją;įvedant naują straipsnio dalį, numatančią švelnesnę bausmę ir pan.Tarpinio baudžiamojo įstatymo problema – veikos padarymo metu galioja vienas įstatymas, ikiteisminio tyrimo metu kitas, o sprendimo priėmimo metu trečias. Pirmiausia lyginamas veikos padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo metu galioję įstatymai. Taikomas švelnesnis. Jei abu lygūs – taikomas veikos metu galiojęs įstatymas.T. 3.5. Baudžiamųjų įstatymų aiškinimasTai – intelektuali veikla, skirta tikram baudžiamojo įstatymo turiniui suvokti. Rūšys:pagal subjektus:autentiškas – aiškina įstatymo leidėjas. LR Konstitucija nenumato specialaus autentiško įstatymų aiškinimo, kurį atliktų pats Seimas. Tačiau neretai įstatymo leidėjas išaiškina kai kurias įstatyme naudojamas sąvokas, kad nekiltų abejonių dėl jų turinio;teisminis: norminis – turintis norminę galią (Aukščiausiojo Teismo Senato aprobuoti teismo sprendimai, Konstitucinio teismo sprendimai) ir kazuistinis – nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą;mokslinis – pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose, pranešimuose (neturi privalomosios galios).pagal apimtį:adekvatus – kas yra parašyta, taip ir aiškinama;siaurinamasis – taisoma įstatymo leidėjo padaryta klaida ir įstatymas praktiškai taikomas siauriau;plečiamasis – praktikoje taikomas plačiau, negu atrodo.Principinės aiškinimo taisyklės:jei kyla neaiškumų dėl įstatymo teksto ar jo taikymo – naudojama asmeniui palankesnė kryptis;plečiamasis aiškinimas taikomas, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip apsunkinama kaltininko padėtis.Pagal būdus:gramatinis – gramatinis teksto aiškinimas, nes reikšmės gali turėti ir padėtas ne vietoje kablelis;sisteminis – palyginant atskirus straipsnius ar jų dalis;istorinis – padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas;loginis – logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti.

T.3.6. Analogija ir spragų problema. Analogijos draudimas. Plečiamasis aiškinimas ir analogija. Spragų baudžiamojoje teisėje problema.Tai – tokie atvejai, kai baudžiamasis įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikras veikas, tačiau dėl netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš dalies analogiškus požymius, yra nebaudžiamos. Norint atskirti kriminalizacijos procesą nuo spragų, pirmiausia reikia išspręsti klausimus: ar veikos baudžiamumo nustatymo reikalavimas nėra tik neteisingas sąlygų, kurioms esant baudžiamasis įstatymas apskritai gali būti pritaikytas, suvokimas;ar nėra kitų teisės normų, kurias įstatymų leidėjas mano esant pakankamas, kad būtų galima išspręsti atsakomybės už padarytas veikas;ar nėra sąmoningo įstatymo leidėjo vengimo nustatyti už tokias veikas baudžiamąją atsakomybę ar negalima esamos įstatymų spragos užpildyti plečiamuoju aiškinimu, atitinkamai nukreipiant teismų praktiką.Vienintelis būdas panaikinti spragas baudžiamuosiuose įstatymuose yra jų pakeitimas ir papildymas.Analogijos problema. Įstatymo analogija – kai vietoj trūkstamo teisinio santykio sureguliavimo panaudojamas kitas įstatymas. Baudžiamojoje teisėje analogija negalima. T.3.7. Asmenų, padariusių nusikaltimus, išdavimas (ekstradicija)Nusikaltėlių išdavimas (ekstradicija). Bendriausi principai BK 9str. straipsnyje. EKSTRADICIJA TARPTAUTINĖJE TEISĖJE: SĄVOKA IR PRINCIPAI.Ekstradicija- išdavimas asmenų, kuriems gali būti iškelta baudžiamoji byla. Ekstradicija – tai nusikaltėlio išdavimas.Prof. Kūris TT apybraižose: nusikaltėlių išdavimas arba ekstradicija yra asmens, kaltinamo padarius baudžiamąjį nusikaltimą, ar asmens, nuteisto už baudžiamąjį nusikaltimą, perdavimas iš valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei, kurios teritorijoje jis padarė nusikaltimą, siekiant tokį asmenį nubausti ar įvykdyti nuosprendį.Nusikaltėlio išdavimas gali būti suprantamas kaip jo perdavimas valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei, kurios pilietis jis yra, arba kurios teritorijoje jis padarė nusikaltimą arba valstybei, nukentėjusiai nuo šio nusikaltimo, tam kad jį bausti arba teisti.Išdavimas dviejų kategorijų asmenų:asmenys, įtariami padarę nusikaltimą;asmenys, jau nuteisti, jam vykdoma bausmė, ir juos reikia išduoti, kad, kad būtų tęsiamas bausmės vykdymas.1957 m. Europos taryba priėmė sutartį – Konvencija dėl ekstradicijos. Konvenciją sudarančios šalys, vadovaujantis konvencijoje nustatytomis taisyklėmis, įsipareigoja perduoti viena kitai asmenis, kuriems prašančios šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.Nusikaltėlio išdavimo institutas yra kompleksinis. Visų pirmą šį institutą sudaro:nacionalinės teisės normos; (baudžiamoji šaka, baudžiamasis procesas)tarptautinės teisės institutas (ekstradicijos).Reglamentuojamos trys grupės klausimų:I.Teisiniai nusikaltėlių išdavimo klausimai.tarptautinės sutartys;nacionaliniai įstatymai;abipusiškumo principas. Išdavimo tvarką nustato LR BPK 17(1)str.,69(1)str, 70str.,71(1)str.73str.76str., priimti pagal LR BPK 2004 04 27 įstatymą Nr. IX-2170 :

4 T. Nusikaltimas ir nusikalstamumas

T.4.1.Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sąvoka (BK 10, 11, 12str.). Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimusLR BK 11 str. pateikia nusikaltimo sąvoką:-nusikaltimu laikoma pavojinga baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.LR BK 12 str. pateikia baudžiamojo nusižengimo sąvoką:-baudžiamuoju nusižengimu laikoma pavojinga baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymiai:1. Pavojingumas – vienas esminių nusikaltimo požymių. BT reglamentuoja nedidelę dalį teisės pažeidimų, o kadangi BT – griežčiausia valstybės reakcija į teisės pažeidimus, natūralu, kad ji reglamentuoja tik pačius svarbiausius. Svarbumo atskyrimas ir yra realizuojamas per pavojingumą.Teisės pažeidimo pavojingumą apsprendžia:1. pavojingumo pobūdis –rodo, į kokį gėrį yra nukreipta veika (kas yra nusikaltimo objektas). 2. pavojingumo laipsnis – kokia žala yra padaroma arba kokia žala gresia. BT veikia ne tik kai žala yra realiai atsiradusi, bet ir tuo atveju, kai yra reali grėsmė tokiai žalai atsirasti.Tiek pavojingumo pobūdis, tiek pavojingumo laipsnis turi aplinkybes:kaltė (ar tyčia, ar neatsargumas),veikos padarymo motyvas ar tikslas,kai kuriuos objektyvios aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, tam tikrais atvejais ir priemonės)Pavojingumas nėra statiškas, jis gali kisti abiem kryptim – pobūdis ir laipsnis gali didėti, gali ir nykti (išnykti).Pavojingumas yra objektyvus – įstatymų leidėjas negali sumastyti, kad viena ar kita veika pavojinga ir įrašyti ją į BK. Jis turi išsiaiškinti, kad veikos pavojingumas toks, kad ji gali būti priskiriama prie baudžiamųjų įstatymų.Požymio svarba:1.juo remiantis sprendžiama, ar veika pripažįstama nusikaltimu, ar ne.2.jei veika pripažįstama pavojinga, ji turi būti įrašyta į BK; priklausomai nuo jos pavojingumo pobūdžio ir laipsnio turi būti konstruojamos bausmės ir numatytos sankcijos.BT apima tik pačias pavojingiausias veikas. Jų ratą filosofiškai apibrėžti lengva, o praktiškai – sunku.Filosofiškai – BK – tik tokios veikos, kurios tiesiogiai kenkia visuomenės funkcionavimui ir gyvenimui. {kriterijai – 1. objektas – į ką veika nukreipta (pvz. prostitucija – žmonių sveikatą ) 2. žalos prasme (ta pati prostitucija – venerinių ligų šaltinis) 3. reiškinio paplitimas (reiškinys neturi būti labai plačiai paplitęs, o iš kitos pusės tai turi būti reiškinys, o ne pavieniai atvejai) 4. kokios bus pasekmės, kai tikslas bus pasiektas, t.y. kai ta veika bus kriminalizuota}2. Pavojingumas teisei -kitas nusikalstamumo požymis: Nusikaltimu gali būti laikoma tik tokia veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme. Principas atsirado Prancūzijos revoliucijos laikais. Jo esmė:BT negali būti taikoma analogija baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgal principas (jie gali būti taikomi tik tom veikom, kurios padarytos jų galiojimo metu),nusikaltimu gali būti pripažįstama tik ta veika, kuri visiškai ir pilnai atitinka įstatyme numatytos veikos požymius.3. Veika – kitas nusikaltimo požymis Ji gali pasireikšti:aktyviais veiksmais – BT – veikimas,pasyviais veiksmais, t.y. tam tikrų veiksmų neatlikimas – BT – neveikimas.Negali būti baudžiamas žmogus už mintis ar sumanymus, kol yra nepereinama į veikimo ar neveikimo būseną.Nusikaltimu gali būti laikoma tik ta veika, kuri atitinka visus tris požymius: veika, pavojinga, prieštaraujanti teisei.

Nusikaltimo ir kitokio pobūdžio nusižengimų santykis. Nusikaltimų atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų (nusižengimų – AT ir deliktų – CT):1. dažniausiai įstatymo leidėjas numato konkrečius požymius, leidžiančius administracinį teisės pažeidimą atriboti nuo nusikaltimo, tačiau kai kuriais atvejais įstatymų leidėjas šito nepadaro (nenurodo konkrečių požymių, kurie leistų nusižengimą atriboti nuo nusikaltimo) 2. o jei įstatymo leidėjas nenumatė konkrečius požymių – nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis tokiais kriterijais:1.pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu:a)Nusikaltimas pavojinga veika, o administracinis, drausminis nusižengimai, civiliniai pažeidimai yra mažiau pavojingi nei nusikaltimai. b)Nusikaltimo pasekmės paprastai yra sunkesnės nei nusižengimų ar pažeidimųc) nusikaltimu kėsinamasi į labiausiai visuomenėje saugomus gėrius: žmogaus gyvybę, lytinę neliečiamybę ir kt.2.priešingumu teisei:Nusikaltimai visada uždrausti baudžiamojo įstatymo, kitus – reglamentuoja kiti teisės aktai.3.sukeliamomis teisinėmis pasekmėmisa) padariusiam nusikaltimą yra skiriama pati griežčiausia valstybės prievartos priemonė – kriminalinė bausmė, už kitus teisės pažeidimus – ne tokios griežtos prievartos priemonės. kriminalinė bausmė kaltininkui visada užtraukia teistumą.b) skiriasi atsakomybės pagrindai ir sąlygos – už nusikaltimą atsako tik tas asmuo, kuris pats padarė nusikalstamą veiką, o už administracinį nusižengimą gali būti atsakomybėn traukiami asmenys, kurie patys to nusižengimo nedarė. Lyginant su civiline atsakomybe – ji yra kompensacinio pobūdžio, o baudžiamoji atsakomybė – tikrai nesiejama su konkretaus asmens teisių atstatymu. Baudžiamoji atsakomybė ne tik plėtoja pozityvią santykių raidą, bet ir siekia užkirsti kelią negatyviems reiškiniams. c) Nusikaltimu yra laikoma tokia veika, kuri yra padaroma kaltai, o civilinis pažeidimas t.t. atvejais gali būti padaromas ir be kaltės.Nusikaltimo atskyrimas nuo amoralių poelgių:Amoralus elgesys – visuomenės moralės normų pažeidimas1.nusikaltimas- amoralus poelgis, kuriuo kėsinamasi ne tik į visuomenės moralės normas, bet ir į baudžiamųjų įstatymų saugomus teisinius gėrius. bet ne visi amoralus poelgiai pripažįstami nusikaltimais.2.nusikaltimu pripažįstama tik asmens veika, o amoraliais gali būti laikomi ir kito asmens įsitikinimai, mintys, emocijos3.nusikaltimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą, o amoralus poelgis – tik pasmerkimą.

T.4.2. Nusikalstama veika – baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Nusikalstamas veikimas. Nusikalstamas neveikimas.Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia:1.aktyvia elgesio forma – veikimu,2.pasyvia forma – neveikimu.Nei įsitikinimai, nei mintys kol tai nėra realizuojama žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikoma nusikaltimu.Išoriškai veika gali pasireikšti 2 formomis: veikimu ir neveikimu.Veikimas. pasireiškia įv. veiksmų, kuriais kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, atlikimu. Kiekvieną veiksnumą sudaro sąmoningas ir valingas žmogaus kūno judesys. Reikšmingi tik tokie judesiai, kuriuos lemia asmens sąmonė ir valia (dėl fizinės prievartos padaryti kūno judesiai, refleksiniai negali būti nusikalstamu veiksmu). Atitinkamų jėgų, dėsningumų panaudojimas yra už veikimo ribų. Veikimas gali susidėti iš 1 judesio ar judesių komplekso.Neveikimas. Tai pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Jam yra būdingas pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas jo pasireiškia tuo, kad susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Neveikimu tokiu būdu taip pat yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme. Asmuo neatlieka tokių kūno judesių, kuriuos galėjo ir privalėjo atlikti. Gali būti paprastas (sudaro 1 epizodas), gali būti ir sudėtinis (susideda iš daugelio epizodų). Jis turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Asmuo turi suvokti, kad jis privalo veikti atitinkamu būdu, jei nesuvokė ar negalėjo suvokti – baudžiamoji atsakomybė jam neatsiranda. Taip pat neatsiranda baudžiamoji atsakomybė, jei asmuo suvokė, kad jis turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo to padaryti. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, pirmiausia reikia nustatyti ar jis privalėjo veikti atitinkamu būdu. Pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:asmens profesija ar tarnybinės pareigos,giminystės ryšiai,pilietinės pareigos,ankstesnis to paties asmens elgesys.

T.4.3. Nusikaltimo pavojingumas. Nusikaltimų klasifikavimas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį.Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius. Būtent dėl tokio kėsinimosi šiems gėriams yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Sąvoka “pavojingumas” nėra tapati sąvokai “žalingumas” (pavojingumas platesnė – nes apima ir grėsmės sudarymą teisiniams gėriams). Veikos pavojingumas pasireiškia ne tik kėsinimusi į reikšmingus visai visuomenei teisinius gėrius, bet pasireiškia ir kėsinimusi į teisinius gėrius, kurie priklauso pavieniams asmenims.Nusikaltimas yra pavojinga veika ir visuomenei, ir atskiriems visuomenės nariams.Pavojingumas – objektyvi savybė, ji nepriklauso nuo nei nuo tų, kurie leidžia įstatymus (ir baudžiamuosius), nei nuo tų, kurie tuos įstatymus taiko.Pavojingumas – dinamiškas, kintantis požymis.(veikos, kurios laikomos pavojingomis gali net tapti naudingomis -–pvz. komercinis tarpininkavimas, spekuliacija ir pan.).Pavojingumą lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiklos požymiai. Pagrindinis vaidmuo – objektyviems požymiams (veikos pobūdžiui, pasekmėms, vietai, laikui ir pan.)Veikos pavojingumas apibūdinamas 2 rodikliais:1.pavojingumo pobūdžiu – kokybinė veiklos charakteristika, rodo – koks yra pavojingumas, t.y. jo turinys. Jis priklauso nuo nusikaltimo objekto (teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi) vertingumo. Jam turi įtakos ir padarytos žalos turinys (nes jis susijęs su objektu). Jis priklauso nuo kaltės formos (vienodomis sąlygomis tyčinių nusikaltimų pobūdis skirtingas nei neatsargių nusikaltimu)2.pavojingumo laipsniukiekybinė veiklos charakteristika. Rodo – kokio dydžio yra pavojingumas. Jį lemia daug faktorių:padarytos žalos dydis, nusikaltimo padarymo būdas, padarymo tikslai, laikas, kitos aplinkybės.Vien pavojingumo nepakanka, kad veika būtų laikoma nusikaltimu. Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme. Tai – priešingumas teisei.Nusikalstamų veikų klasifikavimas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį.Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai pagal kaltės rūšį skirstomi į:neatsargius;tyčinius.BT reikšmingiausias yra nusikaltimų skirstymas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į 4 grupes: nesunkūs, apysunkiai, sunkūs, labai sunkūs. Šių grupių išskyrimo kriterijai 2: bausmės rūšis ir bausmės dydis. Bausmė visiems šiems nusikaltimams yra vienoda – laisvės atėmimas. Išskiriami jie pagal numatytą laisvės atėmimo dydį. Nesunkus – iki 3 metų; apysunkis – tarp 3 – 6 metų; sunkus – 6 – 10 metų, labai sunkus – viršija 10 metų. Visada reikia žiūrėti maksimalią ribą.Nusikaltimai:a)tyčiniai:nesunkūs – max laisvės atėmimo bausmė neviršija 3 metų.apysunkiai – max laisvės atėmimo bausmė neviršija 6 metų.sunkūs – max laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų.labai sunkūs – max laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų.b) neatsargūs.BK pateikdamas išsamią visų nusikalstamų veikų klasifikaciją numato keletą dalykų, tame tarpe kokiam sunkumo laipsniui jis priskiriamas: vienoje nuo nusižengimo iki apysunkio nusikaltimo, antroje grupėje – sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai. Tai siejama su institutais, apsprendžiančiais bausmės skyrimą, atleidimą nuo bausmės. Pirmoje grupėje numatyti atleidimo nuo bausmės institutai. Sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo atveju daugybė švelninančių institutai negali būti taikomi. Jų yra vos keletas, kurie gali būti taikomi.T.4.4.Priešingumas teisei – nusikaltimo požymis.Priešingumas teisei – formalus nusikaltimo požymis. Atsako į klausimą – kas yra laikoma nusikaltimu, bet neatsako į klausimą – kodėl tai laikoma nusikaltimu. Šis požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji sutampa su baudžiamajame įstatyme aprašytais nusikaltimo sudėties požymiais.

Priešingumas teisei yra teisinė pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme.

T.4.5. Kaltė kaip nusikaltimo požymis.Nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kuri yra padaroma kaltai. Nėra kaltės – nėra ir nusikaltimo.Kaltė – psichinis asmens santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis. Daugiau apie tai žiūrėti temą apie nusikaltimo subjektyvinę pusę.

T.4.6.Nusikaltimo baudžiamumas. Nullum poena sine lege.BT teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvųjį metodą , t.y. jos taikomos ne tik laikantis jose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą. BT normos – apsauginės, jos yra nukreiptos į teisės pažeidėją, nes turi nustatytas sankcijas, taikomas už padarytą nusikaltimą.Čia svarbus – asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimo principas. BA traukiamas tik kaltas nusikaltimu padarymu asmuoNullum crimen, nulla poena sine lege – principas.(Niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo) – esmė – įstatyminėje nusikaltimo turinio sampratoje. T.y. baudžiama tik už baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintas veikas, kuriomis pažeidžiami teisiniai gėriai.

T.4.7. Nusikaltimas ir nusikaltimo sudėtisNegalima tapatinti nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokų.Nusikaltimas – realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Jis visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius. Tam kad ši pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, ji turi būti uždrausta baudžiamuoju įstatymu. Tačiau įstatymai uždraudžia ne konkrečią` veiką, o tam tikro pavojingumo veikos rūšį (atsiribodamas nuo individualių konkrečios veikos požymių). Nusikaltimo sudėtis, lyginant su nusikaltimu yra abstraktus asmens elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausius tokio elgesio požymius. Nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įstatyminis modelis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą (pati šios savybės neturi). Nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme yra priešingumas teisei. Pavojinga veika yra pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo priešingumą teisei. PLAČIAU – 5 temoje.

T.4.8. Nusikalstamumo samprata. Nusikalstamumo būklė, struktūra ir dinamika. Nusikalstamumas apibūdinamas kaip reiškinys, visuomenėje vykstantis procesas (nenurodant jo požymių). Dažnai aprašoma abstrakti nusikalstamumo samprata. Kartais nusikalstamumo samprata apibūdinama nurodant įv. požymius ir rodiklius.LR baudžiamosios teisės teoretikai A.Abramavičius su A.Čepu siūlo nusikalstamumą apibrėžti kaip masiškai paplitusi istoriškai kintantį reiškinį, turintį antagonistinį, teisinį, kriminalinį pobūdį ir susidarantį iš nusikaltimų, matomų tam tikrose valstybėse arba jų dalyse, padarytų per tam tikrą laiką, visumos. Šie autoriai išskiria tokius nusikalstamumo požymius:1.masiškumą (jį sudaro ne pavieniai nusikaltimai, bet dėsningai pasikartojantys nusikaltimai)2.istorinį kintamumą (vienos veikos kriminalizuojamos, kitos dekriminalizuojamos)3.socialinę esmę (nusikaltimo prigimtis ir esmė – socialinė, nes jie padaromi visuomenėje)4. antagonistinį pobūdį (antagonizmas dvejopas – politiniai – antagonizmas tarp valstybės ir jai priešiškų jėgų, o kitas- priešiškumas visuomenės interesams, visuomenės moralinėms nuostatoms)5.teisinį kriminalinį pobūdį (tuo skiriasi nuo kitų socialinių reiškinių.Nusikalstamumą sudaro ne tik pavojingos, bet ir baustinos veikos, kurios yra numatytos baudžiamajame įstatyme)6.nusikaltimų visumą (ne mechaninė, o organinė visuma – tai kad tarp visų nusikalstamumo požymių ir savybių yra tarpusavio ryšys ir vienybė).Nusikalstamumo būklė, struktūra ir dinamika. Nusikalstamumo būklę nusako: nusikaltimų paplitimas, jų pavojingumas bei raidos tendencijos. Nusikaltimų paplitimas matuojamas nusikaltimo lygiu,t.y. užregistruotų nusikaltimų ir išaiškintų nusikaltimų santykiu su tos valstybės arba jos dalies gyventojų skaičiumi (nurodoma kiek nusikaltimų ar nusikaltėlių tenka 100 ar 10 tūkst., gyventojų, gyvenančių toje teritorijoje, kur analizuojamas nusikalstamumas. Nusikalstamumo struktūra – kokybinė nusikalstamumo išraiška. Parodo tam tikrų nusikaltimų rūšių ir grupių pobūdį bei pavojingumą. Nusikalstamumo struktūra susideda iš 2 dalių: žinomos ir latentinės (visuma nusikaltimų, kurių neatspindi kriminalinė statistika, t.y. jie neregistruojami). Dėsningumas – kuo pavojingesni nusikaltimai, tuo mažesnis jų latentiškumas.Nusikalstamumo dinamika – jo būklės ir struktūros pakitimai per tam tikrą laiką.ši analizė turi būti daroma per ilgesnį laiką – pvz. per 5 ir daugiau metų. Pirmiausia reikia matyti – kaip keitėsi nusikaltimų ir juos padariusių asmenų skaičius; nusikalstamumo koeficientas; nusikalstamumo struktūra.

T.4.9. Nusikalstamumo ir konkretaus nusikaltimo priežastys.Nusikalstamumo priežastys. Tai viena sudėtingiausių mokslinių bei praktinių problemų.Todėl – daug skirtingų požiūrių, mokslinių krypčių:Nusikaltimo priežasčių sąvoka – nusikaltimo priežastys yra įvairių socialinių ir socialiai reikšmingų reiškinių, procesų, faktų ir įvykių, sukeliančių ir lemiančių nusikalstamumą visuma. Jos gausios ir skirtingos, todėl yra sisteminamos įvairiais kriterijais (pvz. priežasčių veikimo mechanizmas, veikimo mastas, prigimtis, šaltiniai ir t.t.)Konkretaus nusikaltimo priežastys. Panašios į nusikalstamumo. Asmeninės žmogaus savybės sąveikauja su gyvenimo aplinka (sudėtingas mechanizmas). Nusikaltimo mechanizmas- sudėtinga aplinkybių sistema, kuri sudaro konkrečią gyvenimo situaciją, o jos suvokimas ir asmeninių savybių reakcija sukelia nusikaltimą.Šiame mechanizme veikia 2 jėgos:1.aplinkybės, kurios labai vilioja žmogų padaryti nusikaltimą (objektyvios, subjektyvios; socialinės, ekonominės, kultūrinės, organizacinės, techninės ir pan.)2.asmeninės savybės, kurios viliojimą priima (o nusikaltėliai dar ir susikuria palankią nusikaltimui situaciją) Dar yra nusikaltimo mechanizmo veiksniai:1. konkreti gyvenimo situacija2. situacijos suvokimas3. nusikaltimo motyvai4. aukos vaidmuo5. nusikaltimo pateisinimas ir kt.

T5. Nusikaltimo sudėtis ir jos elementai.

T.5.1. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties samprata ir reikšmė. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Taigi, nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, t.y. veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes galima būtų pavadinti nusikaltimo sudėties elementais. Nusikaltimo sudėties elementai yra tam tikro lygio abstrakcija. Jie įrodinėjami ne tiesiogiai, o per nusikaltimo sudėties požymius, kurie įstatymų leidėjo naudojami nusikaltimo sudėčiai aprašyti. Nusikaltimo sudėties požymiai būtinai priskiriami kuriam nors nusikaltimo sudėties elementui. Nustačius juos, įrodomas tas nusikaltimo sudėties elementas, kuriam priskiriamas apibūdinamas požymis. Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys subjektą, subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.)Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais.Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių.T.5.2.Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties struktūra.Galima išskirti tokius nusikaltimo sudėties elementus:1. objektas;2. objektyvioji pusė;3. subjektas;4. subjektyvioji pusė.Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai.

OBJEKTAS – teisiniai gėriai, kurie pažeidžiami, padarant nusikaltimą. Nusikaltimo dalykas – materiali objekto išraiška, per kurį pažeidžiamas objektas. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties požymis – teisinis gėris, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės*.

OBJEKTYVIOJI PUSĖ – išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos. Nusikaltimo sudėties požymiai (jų yra 6):1) veika*;2) pasekmės*;3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių*;4) laikas;5) vieta;6) padarymo būdas, aplinkybės.

SUBJEKTAS – tas, kas pažeidžia baudžiamosios teisės normą, padaro nusikaltimą.Nusikaltimo sudėties požymiai (jų yra 2):1) amžius*;2) pakaltinamumas*. Subjektu gali būti ir juridinis asmuo.

SUBJEKTYVIOJI PUSĖ – tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė. Nusikaltimo subjektyvioji pusė nematoma.Nusikaltimo sudėties požymiai (jų yra 3):1) kaltė*;2) motyvas;3) tikslas.* – pagrindiniai nusikaltimo sudėties požymiai.Nepažymėti – papildomi nusikaltimo sudėties požymiai.

T.5.3.Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties rūšysNusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos remiantis “vertikaliuoju”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei “horizontaliuoju”, t.y. vienu lygmeniu, principais.Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Pagrindinė bendrosios nusikaltimo sudėties paskirtis – atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo nenusikalstamų veikų.2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turinčiai vieningą rūšinį objektą. Pagal šį kriterijų yra suskirstyti BK SD skyriai, kuriuose išskiriami turtiniai, valstybiniai ir kt. nusikaltimai3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma. Tai BK straipsnis ar straipsnio dalis, numatanti atsakomybę už nusikaltimą. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis apibūdina keturias nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius, sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų nusikaltimų. Baudžiamajame įstatyme negali būti konkrečių nusikaltimo sudėčių su tapačiais požymiais. Konkrečios nusikaltimų sudėtys g.b. klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:I. Pagal sudėties aprašymo būdą;II. Pagal sudėties aprašymo formą;III. Pagal sudėties konstrukciją.

I. Pagal sudėties aprašymo būdą išskiriamos 3 nusikaltimų sudėtys:1) Paprasta nusikaltimo sudėtis – be sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.pvz. BK 129str.1d.2) Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis (nusikaltimo sudėtis su sunkinančiomis aplinkybėmis); pvz. BK 129str.2d.3) Privilegijuota nusikaltimo sudėtis (nusikaltimo sudėtis su lengvinančiomis aplinkybėmis). pvz. BK 130str.Kaip atskirti paprastą sudėtį nuo kitų 2. Pirmasis būdas – straipsnio analizė; jei straipsnis iš kelių dalių; pirmoji dalis – paprastoji sudėtis, toliau einančios dalys – arba kvalifikuota, arba privilegijuota nusikaltimo sudėtis. Atskirti galima pagal sankcijas – griežtesnės ar švelnesnės bausmės, arba įsidėmėti tam tikrus požymius, pvz., pakartotinumas. BK yra pasirinktas modelis: pirmoji – bendroji dalis; toliau – kvalifikuota; toliau – privilegijuota. Kartais viename straipsnyje yra skirtingos nusikaltimo sudėtys.II. Pagal sudėties aprašymo formą išskiriamos 2 didelės grupės:1) Paprastoji nusikaltimo sudėtis – tai sudėtys, kuriose aprašomi vienos veikos, kuria kėsinamasi į vieną objektą, požymiai esant vienai kaltės formai. Paprastosios sudėtys skirstomos į:a) Paprastas – tik veikos pavadinimas; pvz. BK 178str.1d.b) Aprašomąsias – išsamus aprašymas; pvz. BK 135str.1d.c) Blanketines – turinys atskleidžiamas kituose teisės norminiuose aktuose; pvz. BK 281str.1d.d) Nukreipiančiąsias – tai tokios nusikaltimų sudėtys, kurios nekonkretizuodamos nusikaltimo požymių nukreipia į kitą BK straipsnį ar jo dalį. pvz. BK 281str.6d.2) Sudėtinė nusikaltimo sudėtis:Su 2-iem veiksmais – tai tokios nusikaltimo sudėtys, kur objektyviąją pusę sudaro 2-jų veiksmų atlikimas. Esmė: jei asmuo neatlieka abiejų veiksmų, kalbėti apie baigtą nusikaltimą negalima pvz.Su 2-iem objektais – kai kėsinamasi vienu metu į du objektus (pvz., plėšimas, kėsinamasi į nuosavybę ir asmens sveikatą). Nusikaltimų sudėtyse su dviem objektais vienas iš objektų yra pagrindinis, o kitas papildomas. pvz. BK 180str.1d.c) Alternatyvinės – keletas alternatyvių veiksmų, iš kurių bent vienas sudaro nusikaltimo sudėtį; BK 260str.1d.d) Su 2-iem kaltės formomis – veika gali būti padaroma tiek tyčia, tiek neatsargiai, o pasekmės turi atsirasti dėl neatsargumo (pvz., saugumo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes).

III. Pagal sudėties konstrukciją:1) Formalios nusikaltimo sudėtys – kai įstatymų leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja tik veikos aprašymu, o jos pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų. Šiuo atveju nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui. Prie tokių nusikaltimo sudėčių priskiriamos šmeižimo, kontrabandos ir kt. nusikaltimų sudėtys.2) Materialios nusikaltimo sudėtys – tokios, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes. Tai vagysčių, nužudymų, sveikatos sutrikdymų ir kt. nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimų baigtumo momentas tokiose sudėtyse siejamas su t.t. pasekmių atsiradimu: mirtimi, sveikatos sutrikdymo padarymu ir kt.3) Nukirstinės nusikaltimo sudėtys – tai tokios sudėtys, kur pakanka atlikti bent vieną veiksmą (pvz., nusikalstamo susivienijimo sudėtis BK 249str.. Pakanka vien nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir bus baigtas nusikaltimas). Nusikalstamos veikos sudėtis skirstoma į 3 grupes:bendroji nusikaltimo sudėtis; ji leidžia pasakyti nusikalstama veika, ar ne;rūšinė nusikaltimo sudėtis; ji skiriama pagal objektą. Tai veikų grupė apimanti kėsinimąsi į vienarūšį objektą. BK skyriai yra išskaidyti pagal objektą. Rūšinė sudėtis leidžia atriboti nusikalstamą veiką nuo nesusikalstamos ir leidžia atriboti nusikalstamų veikų rūšis tarpusavyje;Konkreti nusikaltimo sudėtis; tai vienos nusikalstamos veikos objektyvūs ir subjektyvūs požymiai.Kaip atskirti paprastą sudėtį nuo kitų 2. Pirmasis būdas – straipsnio analizė; jei straipsnis iš kelių dalių; pirmoji dalis – paprastoji sudėtis, toliau einančios dalys – arba kvalifikuota, arba privilegijuota nusikaltimo sudėtis. Atskirti galima pagal sankcijas – griežtesnės ar švelnesnės bausmės.BK yra pasirinktas modelis: pirmoji – bendroji dalis; toliau – kvalifikuota; toliau – privilegijuota. Kartais viename straipsnyje yra skirtingos nusikaltimo sudėtys.

T.5.4. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėties požymio sąvoka, jų rūšys.Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių.Nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą ir objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus (fakultatyvius). Ši klasifikacija yra labai svarbi įrodinėjant nusikaltimą. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie įstatymų leidėjo yra naudojami aprašant kiekvienos nusikaltimo sudėties požymius, taigi, jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, tai nusikaltimo objektą apibūdinantis požymis, pavojinga veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (objektyvioji pusė), subjekto amžius ir pakaltinamumas (subjektas), kaltė (subjektyvioji pusė).Papildomiems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas naudoja konstruodamas ne kiekvieną, o tik kaip kurias nusikaltimų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikaltimų sudėtis, todėl įrodinėjami tiriant ne visas bylas.Reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir papildomus skirstomi tik bendrojoje nusikaltimų sudėtyje. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį įeinantys požymiai yra pagrindiniai, t.y. įrodinėtini.

T.5.5. Nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokų tarpusavio ryšys.Negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvokų. Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas – tai realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės saugomus gėrius. Nusikaltimo padarymą mes galime stebėti savo akimis. Aišku, mes negalime iš karto daryti teisiškai pagrįstos išvados dėl nusikaltimo, bet preliminarią išvadą padaryti galime. Tokią išvadą daro ir teisininkai, priimdami nutarimus iškelti baudžiamąją bylą ir pradėdami teisinį persekiojimą, nes pagrindas baudžiamajai bylai iškelti yra nusikaltimo požymių buvimas veikoje.Nusikaltimo sudėtis (priešingai negu nusikaltimas) nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Nusikaltimo sudėties neįmanoma pamatyti. Nusikaltimo sudėtis – tai mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo padaryti. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti nusikaltimu.Taigi, esminis šių terminų skirtumas yra tas, kad “nusikaltimo” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui – vagystei ar nužudymui – pažymėti, o “nusikaltimo sudėties” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui teisiškai apibrėžti ir konkrečiam atvejui teisiškai įvertinti.Kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiai būdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė. Pavojingas yra nusikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t.y. nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, bet pati šios savybės neturi. Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tik nustačius šį atitikimą teigiama, kad tokia veika yra uždrausta baudžiamajame įstatyme, t.y. konstruojamas nusikaltimo priešingumas teisei. Taigi, nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo priešingumą teisei.Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu.Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.

T.6. OBJEKTYVŪS NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAIT.6.1. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo objekto samprataNusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo objektas – tai teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie yra saugomi baudžiamojo įstatymo. Šie gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė, gyvybė; tai asmens subjektinės teisės) ar visai visuomenei (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė; tai konstituciniai pagrindai). Kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad valstybė teisės normomis nustato tuos gėrius, kurie yra vertingi siekiant užtikrinti normalų asmenų bei pačios valstybės egzistavimą. Teisės normų pagalba saugomi tik tie gėriai, kurie turi visuomeninę reikšmę – teisiniai gėriai (gėriai, saugomi teisės normų). Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį, gali būti padaroma fizinė, turtinė, moralinė, politinė ir pan. žala. Teisiniai gėriai gali turėti realų (gyvybė, sveikata) arba idealų (garbė, orumas, religiniai jausmai), pobūdį.Baudžiamojo įstatymo gali būti saugomas:pats teisinis gėris, ginamas nuo sunaikinimo ar pakeitimo;asmens santykis su tuo teisiniu gėriu, t. y. gali būti saugoma gyvybė ir laisvė tokį gėrį valdyti , disponuoti ir naudotis juo.Reikšmė:yra tuo kriterijumi, kuris padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų (veika yra nusikaltimas, kai veika nukreipta prieš baudžiamojo įstatymo saugomą objektą);padeda suprasti materialųjį pavojingumo požymį (kodėl taikomos prievartos priemonės);svarbu atribojant vieną nusikaltimą nuo kito – klasifikacija;padeda atskleisti pavojingumo pobūdį – vertinama pati veika;diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė – proporcija tarp pavojingumo ir sankcijos.Nusikaltimo objektu negali būti laikomi žmonės, įrankiai, gamybos priemonės ir kiti materialios paskirties daiktai.

T.6.2. Nusikaltimo objektų rūšys. -Bendrasis objektas(BO) – visi teisniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikalstamumu, kurie yra saugomi mūsų valstybėje baudžiamųjų įstatymų, visuma. Jis yra vieningas visiems nusikaltimams. Rūšinis objektas – tai atitinkama vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Jis būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei, kuriai priklauso pvz., nusikaltimas vienam teisiniam gėriui- “gyvybei“ ar “nuosavybei“. Tai pagrindas, ir praktiškai vienintelis, Specialiosios dalies sisteminimui. Pagal jį visos nusikaltimų sudėtys yra suskirstytos į atitinkamus skyrius.Tiesioginis objektas – tai teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Jis yra būtinas kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties elementas.Kiekvienu nusikaltimu visada yra kėsinamasi į tam tikrą teisinį gėrį. Tačiau yra nusikaltimų, kuriais vienu metu yra kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių. (BK 180str.)Tokiu atveju, kai vienu nusikaltimu yra pažeidžiami du ar keli objektai, visada yra išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas ir šalutinis (papildomas) būtinasis objektas (pvz., plėšimas nusikaltimas ir nuosavybei, ir sveikatai). Ir pagrindinis, ir papildomas objektas yra privalomai konkrečios nusikaltimo sudėties elementai. Be būtinojo objekto (pagrindinio – nulemia nusikaltimo sudėties vietą Specialiosios dalies sistemoje; ir papildomo), baudžiamosios teisės teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai – tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini, atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiai, bet į juos galima atsižvelgti sprendžiant bausmės individualizavimo klausimus.

T.6.3. Nusikaltimo dalykas. Nusikaltimo objektas ir nusikaltimo dalykas. Nusikaltimo dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Tai materiali teisinio gėrio išraiška realiame pasaulyje. Pavyzdžiui, teisinio gėrio “ nuosavybė“ išraiška realiame pasaulyje yra pinigai, namas, mašina bei kitas turtas. Yra teisinių gėrių, kurie realiame pasaulyje gali ir neturėti savo materialios išraiškos. Tai dažniausiai yra teisiniai gėriai, turintys idealų pobūdį, – garbė, orumas, normali valstybės valdžios bei valdymo institucijų veikla, sąžiningo ūkininkavimo principai ir pan. Reikšmė:nusikalstamas veikas galima atriboti nuo nenusikalstamų;atriboja panašius nusikaltimus vieną nuo kito;kartais lemia didesnį tos pačios nusikaltimo rūšies pavojingumą. Reikia atskirti dalyką nuo nusikaltimo padarymo įrankių, priemonių, kuriuos nusikaltėlis panaudoja darydamas nusikaltimą (pvz., kai ginklas pavagiamas nuo kai juo daromas nusikaltimas). Nukentėjusysis. Nukentėjusysis -asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala; reikia nepainioti su nusikaltimo subjektu – fizinis, pakaltinamas, sulaukęs tam tikro amžiaus asmuo, padaręs nusikaltimą asmuo. Nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas bet kuris asmuo, neatsižvelgiant į jo amžių ir pakaltinamumą, skirtingai nuo nusikaltimo subjekto, kuriam būtinas tam tikras amžius ir pakaltinamumas.T.6.4. Nusikalstamos veikos samprata, rūšys.Nusikalstama veika – tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje (veikimas arba neveikimas). Nusikalstamos veikos pavojingumas yra tas, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams; ji visada yra objektyviai pavojinga. Yra priešinga teisei, nes uždrausta įstatymų. Taip pat ji pasireiškia išoriniame pasaulyje, nes negalima bausti už mintis, įsitikinimus, pažiūras. Nusikalstama veika turi būti sąmoninga ir valinga; todėl asmuo, kuris veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nenugalima jėga – tai nenumatytas, neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs veiką negalėjo kontroliuoti.Fizinė prievarta – tai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai suvaržyti ar ją palenkti nusikaltėlio norima linkme. Dėl psichinės prievartos įtakos reikia atsižvelgti į jos turinį, pavojingumą bei veikos, padarytos esant psichinei prievartai, pasekmes (ji gali būti traktuojama tik kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė).Veikimas -tai aktyvus žmogaus elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veika, kai žmogus valdo tam tikras priemones ir panaudoja jas nusikaltimui. Tačiau nusikaltėlis gali veikti ir žodžiu, pavyzdžiui, šmeižimo, karo kurstymo atveju ir pan. žodžiu dažniausiai veikia nusikaltimo bendrininkai: kurstytojas, organizatorius. Veikimas žodžiu irgi yra tam tikras kūno judesio pasireiškimas. Neveikimas -žmogus neatlieka tam tikrų pareigų , veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis subjektyviai galėjo elgtis taip, kad nekiltų pavojaus žmonėms. Veikimas nuo neveikimo skiriasi fizine prasme – pirmu atveju daro tam tikrus judesius , o neveikimo – nuo jų susilaiko, nors privalėjo juos atlikti.Veikimas per tarpininką.Vykdymas gali būti tiesioginis, netiesioginis.Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką. Netiesioginis vykdytojas yra tas asmuo, kuris padaro baudžiamąją veiką, pasiekia nusikalstamą rezultatą per asmenį (asmenis)- “tarpininką“ (tarpininkus), kuris nesuvokia savo veiksmų esmės ar negali jų valdyti arba yra nesulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Nusikaltimo vykdytojas – asmuo, kuris yra nusikaltimo užkulisiuose, bet teisingai suvokia situaciją, kurioje daromas nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai pasinaudoja “tarpininku“, kuris marionetiškai vykdo duotą užduotį. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pvz. paprašo nepilnamečio(12m. amžiaus) nueiti į parduotuvę ir kažką pavogti, arba pasinaudoja psichiškai neįgalaus asmens veiksmais.

Neveikimas – tai pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Jam būdingas pavojingumas (atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė), priešingumas teisei (atsakomybė turi būti reglamentuota baudžiamajame įstatyme). Neveikimas turi būti sąmoningas (asmuo turi suvokti, kad jis privalo atitinkamai veikti) ir valingas žmogaus poelgis.Norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, pirma, reikia nustatyti, ar asmuo privalėjo veikti atitinkamu būdu; baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos (gydytojas privalo suteikti medicininę pagalbą);giminystės ryšiai (tėvai privalo išlaikyti vaikus ir atvirkščiai);pilietinės pareigos (asmuo privalo pranešti apie nusikaltimą);ankstesnis pačio asmens elgesys (vairuotojas privalo nukentėjusiajam suteikti pagalbą).Neveikimas gali būti paprastas, kai jį sudaro vienas epizodas; taip pat gali būti sudėtinis, t. y. susidedantis iš daugelio epizodų.

T.6.5. Veikos pavojingumą ir priešingumą teisei šalinančios aplinkybės. BK V skyrius.Baudžiamosios teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, apibrėžiamos kaip aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei.LR BK šių aplinkybių grupei priskiriama:būtinoji gintis BK28str.asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas; BK29str.profesinių pareigų vykdymas; BK30str.būtinasis reikalingumas; BK31str.teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas BK32str.įsakymo vykdymas BK33str.pateisinama profesinė ar ūkinė rizika BK34str.mokslinis eksperimentas; BK35str.Aplinkybių požymiai:būtinas žalos, numatytos BK, padarymas (priešingu atveju neatsiranda baudžiamieji teisiniai santykiai ir nebelieka diskusijos objekto);aplinkybė turi pašalinti būtent baudžiamąją atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;baudžiamosios atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.Klaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis vertinimas.Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Ir teisinė, ir faktinė klaida apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose. Teisinė klaida bus tik tada, kai asmuo neteisingai vertina:veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bausmės rūšį ir dydį. Baudžiamoji atsakomybė neiškyla tik, kai asmuo gali manyti, kad jo veikla yra draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamas nusikaltimas).Faktinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos:klaida dėl nusikaltimo objekto ir dalyko;klaida dėl veikos pobūdžio ;klaida dėl priemonių;klaida dėl priežastinio ryšio;klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.Būtinosios ginties provokacija – žalos padarymas besikėsinančiam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančio, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams – tai tyčinis nusikaltimas.Būtinoji gintis – nėra nusikaltimas toks veikimas, kuris nors formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, tačiau padarytas esant būtinajai ginčiai, t. y. ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo metu nebuvo peržengtosios būtinosios ginties ribos. Žmogus turi teisę į būtinąją gynybą nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Būtinasis reikalingumas – nėra nusikaltimas toks veiksmas, kuris kad ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet padarytus būtinojo reikalingumo būklėje, t. y. siekiant pašalinti pavojų, gresiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala. Nukentėjusiojo sutikimas – kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su asmeniu, kuriam priklauso šie interesai, sutikimu. Teisėtumo reikalavimai:-sutikimą turi duoti veiksnus asmuo ( pakaltinamas) , sulaukęs t. t. amžiaus;-sutikimas turi būti savanoriškas (neturi būti panaudota fizinė ar psichinė prievarta) ir duotas iki…..arba veiksmų atlikimo metu. Plačiausiai asmuo gali naudotis savo turtiniais interesais, daug siauresnis yra asmeninių interesų ratas (negali laisvai disponuoti savo gyvybe).Profesinės pareigos vykdymas (tarnybos įgaliojimai)- kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas funkcijas ar pareigas. Tokia veika kaip aplinkybė, pašalinanti veikos priešingumą teisei, siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veika. Teisėtumo reikalavimai:-toks pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme;-pareiga turi būti vykdoma pagal įstatymo nustatytas sąlygas;-neturi peržengti įstatyme numatytų ribų.

T.6.6. Nusikalstamos pasekmės. Pasekmių rūšys ir reikšmė.Nusikalstamos pasekmės – tai žala, padaroma nusikaltimo objektui. Jei objekto turinį sudaro teisiniai gėriai, susijęs su nuosavybe, paprastai atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės; jei su asmens gyvybe, sveikata – fizinio pobūdžio pasekmės ir t. t. nuo nusikaltimo objekto vertingumo priklauso ir pasekmių pavojingumas. Tačiau nusikaltimo objekto nereikia tapatinti su nusikalstamomis pasekmėmis: nusikaltimo objektas – tai baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai (nurodo į kokius gėrius kėsinamasi nusikaltimu), o nusikalstamos pasekmės –nusikaltimo rezultatas (parodo, kokie pakitimai įvyko nusikaltimo objekte). Pažymėtina, kad BK yra nusikaltimo sudėtys su vienodomis pasekmėmis, bet skirtingais objektais. Nusikaltimo pasekmės glaudžiai susijusios su nusikaltimo dalyku – materialūs daiktai, į kuriuos kėsinantis daroma žala objektui ir atsiranda nusikalstamos pasekmės; tačiau žala nusikaltimo dalykui gali būti ir nepadaroma, o nusikalstamos pasekmės atsiras. Pavyzdžiui, vagystė:nusikaltimo dalykas (vogtas daiktas) nenukenčia, o nusikaltimo pasekmės – turtinė žala atsiranda.Rūšys pagal žalos pobūdį:Materialinės, pagal turtinės žalos dydį nusikaltimo sudėtys suskirstytos į paprastas ir klasifikuotas ( padarytos didelės vertės BK 190str.).fizinės, pagal fizinės žalos dydį yra diferencijuojamos nusikaltimų asmens sveikatai sudėtys;organizacinės;politinės;socialinės;moralinės.Pagal tai, ar įstatymo leidėjas numato nusikalstamas pasekmes, ar ne, nusikaltimų sudėtys skirstomos į materialiąsias (yra numatytos nusikaltimo pasekmės). ir formaliąsias Reikšmė:nuo jų priklauso nusikaltimo pavojingumas;padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų;gali būti nusikaltimus kvalifikuojančiomis (kai yra kelios pasekmės ir viena iš jų pagrindinė, o kita – papildoma; pagal nusikaltimo pasekmes, pagal tai, kuri pagrindinė kvalifikuojama nusikaltimo sudėtis);

T.6.7. Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.Žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t. y. kada tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma ( priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę). Bet kurioje žmonių santykių srityje reikia skirti būtinas ( reiškinio vidinė savybė, jo priežastis) ir atsitiktines (neišplaukia iš reiškinio, bet yra jo sąlygota) žmogaus veiksmų pasekmes. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra jo sąlygota) žmogaus veiksmų pasekmes. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo subjekto veikimas ar neveikimas, kurie uždrausti baudžiamajame įstatyme.Pagrindinės taisyklės nustatant priežastinį ryšį:1) veikimas ar neveikimas turi būti bent asocialus (turėti savyje bent galimybę sukelti žalingas pasekmes); todėl svarbiausia reikia nustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo;taip pat veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės.reikia nustatyti, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.veika turi būti pripažinta ne tik nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos būtina priežastimi;nustatyti, kad ne tik pasekmės, bet ir veika yra to paties asmens sukelta.Jeigu pasekmės atsiranda dėl kelių asmenų veikos, tuomet priežastinis ryšys turi būti nustatomas kiekvienu atveju (bausmės gali būti skirtingos). Taigi priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas – tai objektyvus baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. 6)būtina nustatyti ir subjektyvųjį pagrindą – kaltę.

T.6.8. Nusikaltimo padarymo vieta, laikas, aplinkybės bei priemonės. Jų įtaka baudžiamajai atsakomybei.Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai – tai fakultatyvieji bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai. Įstatymo leidėjas, konstruodamas daugelį nusikaltimo sudėčių, šiuos palieka už šių sudėčių ribų. Jei jie yra konkrečioje nusikaltimo sudėtyje- jie tampa būtinaisiais Pvz. BK 272str.Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Šis požymis gali būti klasifikuojančiu nusikaltimą požymiu, taip pat gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Nusikaltimo padarymo priemonės -tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai –tai daiktai ir priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikaltimą. Paprastai į nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmesNusikaltimo padarymo vieta ir laikas dispozicijose nurodoma labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.Nagrinėjant objektyviąją nusikaltimo pusę gali būti atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias objektyviąją pusę, pavyzdžiui, nusikaltimo padarymo situaciją (aplinkybės).

T.7. SUBJEKTYVŪS NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI

Subjektyvaus esmė nusikaltimo sudėtyje Subjektyvūs nusikaltimo požymiai liečia nusikaltimo vidinę pusę. Tai yra požymiai, apibūdinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Nusikaltimo sudėties požymiai, tame tarpe ir subjektyvieji, aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje.T.7.1.Subjektyvių požymių aiškinimas ir klasifikavimasSubjektyvieji požymiai apima požymius,kurie apibūdina subjektą ir subjektyviąją pusę.Subjektą apibūdina šie požymiai: amžius ir pakaltinamumas. Be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes susiduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Šių procesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prie jų priskirtinos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį (veikos padarymo priemonės, įrankiai, būdai), veikimo pobūdį (veiksmų vienkartiškumas ar daugkartiškumas, intensyvumas, apimtis), kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo (priemonių ar įrankių suradimas arba slėpimas, grasinimai), konkrečią nusikaltimo padarymo situaciją, kaltininko asmenybę. Šių aplinkybių visuma leidžia tiksliai parodyti subjektyviąją padaryto nusikaltimo pusę.Nusikaltimo subjektyviąją pusę, kuri parodo asmens psichinį santykį su daroma veika, apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas.Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.Tarp motyvo ir tikslo yra egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas. Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių. Nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, ir neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo nėra. Suprantama, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingas pasekmes, o ne nusikaltimo motyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir kt.). Tikslo pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvinius. Pagrindiniai: pakaltinamumas, amžius, kaltė.Fakultatyviniai: motyvas ir tikslas.Nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik tokį fizinį asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus. Šiuos požymius būtina nustatyti neatsižvelgiant į tai, kokioje stadijoje nusikaltimas užbaigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaigto nusikaltimo sudėčiai. Nusikaltimo subjekto požymiai labai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens individualias savybes, tačiau tai leidžia įgyvendinti LR Konstitucijoje 29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Antra vertus, asmens individ. savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį, taikant bausmės vykdymo atidėjimą ar atleidžiant nuo bausmės ir pan., tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis.Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti trejopa: 1. Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., išdavystė (117 str.) , Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą. 2. Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą, pvz., kaip paprastą nužudymą.3. Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, leidžia nustatyti tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant bausmę..

Subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių visuma.Ją sudaro 3 požymiai: kaltė, motyvas, tikslas

Nusikaltimo subjektasLR BT nustato, kad nusikaltimo subjektu gali būti fizinis asmuo. Jam keliami 2 reikalavimai:1. amžius2. pakaltinamumasTaip pat įtvirtinta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė.

Amžius. LR BK 13 str. 2 amžiaus ribos – 16 m. ; 14 m.Teorijoje baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus iškyla jei asmuo padaro nusikaltimą jau turėdamas 16 metų. siekiant išvengti interpretacijų – taisyklė elementari – asmuo tampa atsakingu kitą dieną po gimimo dienos.Amžius yra nustatomas pagal asmens dokumentus. Jei sukanka reikiamas metų skaičius, atsakomybėn už tam tikrą tą dieną padarytą veiką galima tik nuo sekančios dienos. Jei nėra dokumentų, skiriama ekspertizė, ji pasako gimimo metus, kartais – mėnesius. Tokio asmens gimimo data yra paskutinė metų, jei mėnesio – tai paskutinė mėnesio diena. Tarptautinėje BT požiūris į amžių nėra vienareikšmis. Galima sutikti rekomendacinių teisės aktų kur minimas 12, 14 ar 20 metų amžius. Tarptautinė teisė kalba apie vis didesnę amžiaus ribą (Skandinavijoje bendroji amžiaus riba yra 18). Jaunesniems taikoma ne baudžiamoji atsakomybė, o specialios poveikio priemonės. Lietuvoje iki 14 metų. Teigiama, kad 14 metų žmogus jau gali suvokti savo veiksmų esmę. Mokslininkai pastebi, kai juo piečiau valstybė – tuo žemesnė amžiaus riba. Minimaliausia priimtina amžiaus riba yra 12 metų.14-16 m. BK 13 str. įvardina nedidelį sąrašą nusikaltimų, kuomet baudžiamoji atsakomybė kyla sulaukus 14, bet dar nesulaukus 16. tradiciškai tai pavojingiausi nusikaltimai. Pakaltinamumas.BK 17str., 18str. Nepakaltinamumas. BK pateikia nepakaltinamumo sampratą. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu jis darydamas nusikaltimą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba valdyti savo veiksmų. Išskiriami du nepakaltinamumo kriterijai – medicininis ir teisinis. Nepakaltinamumas yra nustatinėjamas tiktai konkrečios, tiktai padarytos veikos atžvilgiu. Nepainioti su neveiksnumu, tai požiūris į ateitį; nepakaltinamumas – į praeitį. Pakaltinamumas – tai asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. abi pusės būtinos vienu metu, jei bent 1 nėra – kalba apie nepakaltinamumą arba apie ribotą pakaltinamumą.Įstatymas pasako – kas nėra pakaltinamumas, t.y. pakaltinamumo samprata išplaukia iš nepakaltinamumo sampratos. BK – negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris padarė pavojingą veiką bet buvo nepakaltinamoje būsenoje – asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitos patologinės būsenos.Nepakaltinamumo būsena skaidoma pagal 2 kriterijus:1. teisinį kriterijų:intelektualusis kriterijus – nesugebėjimas suvokti veiksmų esmėsvalinis kriterijus – nesugebėjimas valdyti tokių veiksmų2. medicininį kriterijų:1.chroniška psichinė liga2.laikinas psichinės veiklos sutrikimas3.silpnaprotystė4. kita patologinė būsenaŠ. m. medicinos reikalus reglamentuojantis įstatymas 1-4 laiko psichikos sutrikimais.

Tam, kad asmuo būtų pripažintas nepakaltinamu – turi būti bent 1 rūšis iš medicininio kriterijaus ir bent 1 rūšis iš teisinio kriterijaus.Pirmiausia nustatomas medicininis kriterijus (medikai). Medikai nenustato – ar asmuo pakaltinamas, ar ne. Jie tik konstatuoja – asmuo serga psichine liga arba ne. Juridinį ir visą nepakaltinamumo klausimą sprendžia teisininkai – esant medicininiam kriterijui.Faktas, kad asmuo serga psichine liga 100 % nereiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas (pvz. šizofrenija – tik apie 50 %galutinai pripažįstami nepakaltinamais ir pan.)

Pakaltinamumas nėra tokia pat būsena kaip neveiksnumas civilinėje teisėje (CT). BT nepakaltinamumas yra nustatomas atgal – ar veikos padarymo metu asmuo buvo pakaltinamas ar ne ir yra siejamas tik su konkrečiom veikom, kuriomis asmuo kaltinamas. Todėl, jei dėl vienos veikos asmuo buvo pripažintas nepakaltinamu – ateityje dėl tos pačios veikos gali būti pripažįstamas pakaltinamu.

Asmuo, kuris yra pripažintas nepakaltinamu negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, bet teismas gali jam paskirti privalomojo pobūdžio medicinines priemones:– atiduoti artimųjų giminaičių priežiūrai,– jei veika pavojinga – gali būti ir atiduodamas į psichiatrinę ligoninę ar bendro ar sustiprinto stebėjimo.Tuomet teismas privalo periodiškai priimti sprendimą dėl tolimesnio tokių priemonių taikymo.

Analogiškos pasekmės ir kai asmuo padaro nusikaltimą būdamas pakaltinamas, o iki nuosprendžio tampa nepakaltinamas – tokiu atveju – tik medicininio poveikio priemonės taikomos. Išimtis – tokiems asmenims vėliau pasveikus ir nėra baudžiamosios atsakomybės senatis suėjusi – jie gali būti baustini už tą veiką, kurią padarė. Tai esminis skirtumas nuo nepakaltinamumo darant veiką.

Ribotas pakaltinamumas (institutas) – iš esmės sampratos prasme artimas nepakaltinamumui. Tik jį apibrėžiantį teisinį kriterijų sudaro siauresnis aspektas – asmuo tik iš dalies sugeba suvokti savo veiksmų esmę arba tik iš dalies juos valdyti, o medicininis pagrindas – didesnis (platesnis) – apima ir psichologines žmonių problemas – psichikos nukrypimus (tai ne psichikos ligonis, bet ir ne sveikas žmogus)

Specialusis subjektasToks subjektas, kuris be amžiaus ir pakaltinamumo turi turėti ir bent 1 specialų požymį:1. liudijantį apie kaltinamojo pilietybę (pvz. išdavystė BK 117str. – jį gali padaryti tik LR pilietis – pilietybės reikalavimas – specialaus subjekto požymis);2. pareigas (prokuroras, teisėjas, tardytojas, kvotėjas, valstybės pareigūnas ir pan.)3. išsilavinimas (kriminalinio aborto padarymas asmens, kuris neturi atitinkamo išsilavinimo)4. amžius (16 m.- nėra bendra taisyklė – žiūr. prie amžiaus)Ir kiti patys įvairiausi specialūs subjektai– nėra išsamaus jų kriterijų sąrašo – tai priklauso nuo vienos ar kitos veikos pavojingumo.

Alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų paveikto asmens atsakomybė BK 19str.BK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Iš šios taisyklės išimtis, numatyta BK 19str.2d.BK 19str.3d. numatytos bausmės švelninimo sąlygos, padarius veiką apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vertinant girtumo įtaką baudžiamajai atsakomybei – sunku pagrįsti – kodėl taip yra. Abejonės sietinos su tuo, kad medicininiu kriterijumi yra ir laikinas psichikos sutrikimas (apsvaigimas tokiu irgi yra). Ar tas laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas. Dėl girtumo populiariausias aiškinimas – visi gers ir darys nusikaltimus, o antras argumentas – realus gyvenimas rodo, kad 1/3 nusikaltimų padaro išgėrę ar neblaivūs. Tačiau tai tik medicininis kriterijus, o dar turi būti juridinis (ar suvokia ir valdo – kiek reikia gerti, kad nesuvoktum savo veiksmų)Girtumo sąvoka skirtinga nei medicinoje- nesvarbu – kiek promilių , išoriškai žmogus turi būti paveiktas.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė BK 20str. 8 dešimtmetyje buvo keletas Europos konvencijų, kurios numatė sąlygą valstybėms numatyti JA kaip baudžiamosios atsakomybės subjektą (daugiausia – ekologinės konvencijos), tačiau kaip tai padaryti – nebuvo nusakyta. 1990 m. Europos konvencija prieš korupciją numato valstybėms absoliučią pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę ir JA ir pateikia pagrindinę sampratą – kada ši atsakomybė gali būti taikoma:1. veika padaroma JA naudai2. susideda iš keleto alternatyvųtai yra padaroma to JA vadovybės sprendimutai yra padaroma be vadovybės sprendimo, bet vadovybei leidus (žinant, neprieštaraujant)Konvencija įvardina ir veikų rūšis (kurios sudaro korupciją), už kurią valstybė privalo numatyti atsakomybę:1. kyšio davimas, 2. tarpininkavimas kyšininkaujant, 3. kyšio priėmimas4. šių trijų veikų pagrindų gautų pinigų plovimas.

Atsižvelgiant į aplinkosauginių konvencijų reikalavimus prie šio sąrašo prijungtos ir tos veikos, kurios daro žalą aplinkai, tačiau kad atsakomybė kiltų JA vienas iš esminių tokių veikų bruožų turi būti – jos turi sukelti sunkias pasekmes.

JA baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo FA baudžiamosios atsakomybės ir tuo, kad JA taikomos skirtingos nusikaltimo padarymo teisinės pasekmės, poveikio priemonės BK 43str., 47str.,52str.,53str.Bendra taisyklė sako, kad JA gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tas veikas, kurios yra įvardintos specialiojoje dalyje.pvz. BK 188str.4d. Šiuo atveju nustatyti yra labai paprasta, nes prie kiekvieno specialiosios dalies straipsnio, kuriame numatyta už nusikalstamą veiką galima JA atsakomybė, visada rasite specialią dalį, kurioj pasakoma, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir JA, arba, jeigu tai kelios dalys, gali būti pasakoma, kad už 2,3 dalies numatytas veikas atsako JA. Antras momentas, tai – specialios sąlygos, kurios yra būtinos JA baudžiamajai atsakomybei. Pabrėžtina, kad visos šios sąlygos yra būtinos visos vienu metu – jeigu bent vienos sąlygos nėra, reiškia kalbėti apie JA baudžiamąją atsakomybę mes nebegalim. Bendra sąlyga – JA atsako už fizinio asmens padaryta nusikalstamą veiką, jeigu (sąlygos):Fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro JA naudai arba interesais. Labai aiškus požymis apibūdinantis veikos tikslingumą ir terminais “naudai” arba “interesais” įstatymų leidėjas nusako, kad tai gali būti materialinė nauda, kuria JA tiesiogiai gauna kažkokias pajamas, turtą ir panašiai, tai gali būti ir neapčiuopiami dalykai, t.y. interesai, kurie vėliau tiktai gali virsti tam tikra materialine nauda (pavyzdys, JA duodamas kyšis, kad jis nedalyvautų viešojo pirkimo konkurse, fizinis asmuo ar dar kažkas šiuo atveju duoda tiesiogiai tam tikrą pinigų sumą – turime požymį, kuris kalba apie tiesioginę materialinę naudą. Interesais galimas variantas toks kad, sakykim, JA , dalyvaudamas viešojo pirkimo konkurse, duoda kyšį jau, sakykim, perkančiosios organizacijos atstovui vien tiktai todėl, kad jis (tas JA, dalyvaujantis konkurse) būtų įrašytas ne į penktą vietą pagal objektyvius rezultatus, bet, pavyzdžiui, į antrą vietą, t.y. materialios naudos tiesiogiai nėra, tačiau tai, kad tas JA yra perkeliamas iš penktos vietos į antrą, kalba apie tai, kad tai yra daroma to JA interesais, galbūt tas JA tikisi, kad, pavyzdžiui, perkančioji organizacija nesusitars su konkurso laimėtoju, o tada jau pagal kitas sąlygas derybos prasidės su antrąją vieta užėmusiu JA – tokiu atveju mes turime veiką padarytą interesais); Fizinis asmuo, kuris padarė tą nusikalstamą veiką, veikia individualiai arba JA vardu. Tai yra kartais teisės teorijoje taip vadinamas absoliutus požymis, kuriuo praktiškai pasakoma, kad bet kokiu atveju, jeigu yra veikiama JA naudai, neturi reikšmės ar asmuo veikia individualiai. Pvz. įmonės direktorius ateina pas valstybės tarnautoją ir sako “čia tau nuo manęs” – neindentifikuoja, kad toks veikimas yra būtent JA naudai, bet gali būti taip, kad ateis advokatas, įgaliotas JA direktoriaus, duos kyšį ir sakys, kad tai nuo to JA. Šiuo atveju, visiškai neturi reikšmės, ar tai bus interpretuojama, kad aš veikiu kaip fizinis asmuo, ar aš veikiu JA vardu, todėl, kad praktiškai šis požymis sako, kad bet kuri situacija patenka, yra teisės teorijoje vadinamu absoliučiu požymiu ir jis yra naudingas tiktai ta prasme, kad nebekyla klausimų, kaip reikėtų interpretuoti situaciją jei asmuo veikia kap fizinis asmuo, ar kaip JA atstovas;

Pats fizinis asmuo, kuris daro konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti užimantis vadovaujančias pareigas JA. Šis požymis taip kaip jis yra apibrėžtas LR BK, ir tarptautinėje teisėje, keliantis šiek tiek problemų, nes šiuo atveju nėra sąrašo tų pareigų, apie kurias mes galėtume pasakyti, jog tai yra vadovaujančios pareigos. Gal kai kurias ir galima be jokių išlygų, bet didžiosios dalies pasakyti negalima, nes jei tai yra daugiau vertinamasis požymis, kurį nustatyti padėtų JA struktūra ir atitinkamų JA darbuotojų pareigybinės instrukcijos. Be abejonės, įmonės vadovas, pateks čia, tačiau kokia žemesnių darbuotojų grupė pateks, mes turime žiūrėti, kokios vis tiktai yra pareigybinės instrukcijos, tam tikrais gali patekti ir departamentų direktoriai, atskiro padalinio vadovas, tačiau čia šita trečioji sąlyga yra siejama su ketvirtąją sąlyga . BK numato, kad tai turi būti ne tik vadovaujančios pareigos, bet tos pareigos tam asmeniui turi suteikti teisę, ir šiuo atveju įstatymas jau formuluoja alternatyvų variantą, 1- atstovauti JA; 2-priimti sprendimus JA vardu; 3- arba kontroliuoti JA veiklą. Pabrėšiu, kad šitoji paskutinioji sąlyga yra alternatyvi – užtenka nustatyti bent vieną iš jų.Dar kartą pasikartosiu, kad visos šios išvardintos sąlygos, apart tą vieną alternatyvią, turi būti vienu metu, jeigu bent vienos neturime, kalbėt apie JA baudžiamąją atsakomybę mes negalime. Antras aspektas, kad tokiais atvejais atsakomybėn yra traukiami tiek fizinis asmuo, kuris padarė tą nusikalstamą veiką, tiek ir JA, t.y. fizinis asmuo, kuris padarė tą konkrečią veika , dėl to fakto, kad yra traukiamas JA baudžiamojon atsakomybėn, šiuo atveju atsakomybės neišvengia. Čia reikia turėti omenyje dar vieną niuansą, kurio mūsų BK nekomentuoja ir neatskleidžia. Įsivaizduokime situaciją, kad padaroma tokia nusikalstama veika – fizinis asmuo nuneša kažkam dovaną, aišku nustatome visus būtinus JA atsakomybės požymius, ir įsivaizduokite situaciją, kad išaiškėja, kad tą darbuotoją vadovaujantį kita vadovybė privertė psichinės prievartos pagalba – puikiai įsivaizduojame situacija “jeigu nenuneši, mes tave išmesime iš darbo”. Turime, veikos padarymą psichinės prievartos pagalba, šiuo atveju baudžiamosios teisės teorijoje yra sakoma, kad jeigu veika padaroma ne turint pasirinkimo dėl fizinės ar psichinės prievartos, asmuo netraukiamas atsakomybėn. Be abejonės, šiuo atveju bus žiūrima, koks gėris yra pažeistas, ir jeigu tam asmeniui antras alternatyvus variantas būtų buvęs žymiai skausmingesnis, visiškai aišku, kad jis nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu atveju gali būti taip, kad fizinis asmuo bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau JA vis tiek turės už tai atsakyti. Analogiškai gali kilti klausimai, jeigu dėl vienos ar kitos priežasties tas fizinis asmuo yra pripažįstamas nepakaltinamas. Vėlgi tai, kad fizinis asmuo, kuris padarė tą konkrečią nusikalstamą veiką, netraukiamas atsakomybėn, tai tai neturi šalinti JA atsakomybės, nes šiuo atveju mūsų baudžiamasis kodeksas formuluoja savarankišką JA baudžiamąją atsakomybę. Jeigu pasižiūrėti, kaip tai atrodytų procesiškai, iš principo turi būti dvi atskiros baudžiamosios bylos. JA atsakomybės atvejis (pagrindas) – JA gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padaręs JA naudai jo darbuotojas ar įgaliotas atstovas ir tokia veika buvo padaryta dėl nepakankamo JA vadovaujančias pareigas užimančio asmens priežiūros arba kontrolės. JA patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepašalina fizinio asmens, kuris konkrečiai padarė nusikalstamą veiką, atsakomybės ir baudžiamasis įstatymas taip pat aiškiai sako, kad ne vien tiktai to, kuris vykdė, t.y. vykdytoju buvo, baudžiamoji atsakomybė nėra šalinama, bet lygiai taip pat kurstytojo, padėjėjo arba organizatoriaus atsakomybė, tuo faktu, kad yra traukiamas JA baudžiamojon atsakomybėn, irgi nėra šalinama. Ir nors BK tiesiogiai to nesako, tačiau analogiškai yra vertinama ir JA situacija, kuomet jis organizuoja, padeda arba sukursto kažką padaryti nusikalstamą veiką. Jeigu pasižiūrėti kitų valstybių patirtį, praktiką, kokie gi JA paprastai yra išimami iš baudžiamosios jurisdikcijos , tai Lietuva pasekė tradiciniu keliu ir, turbūt, neišsiskirs iš daugumos valstybių pagal tai, kokie JA nebus atsakingi už nusikalstamas veikas. Čia BK sako, kad 1 – valstybė pirmas JA, kuris yra išimamas iš baudžiamosios teisės jurisdikcijos ; 2- antra vieta būtų valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Tiek valstybės, tiek savivaldybės institucijų ir įstaigų išsamiai pateikia valstybės tarnybos arba viešojo administravimo įstatymas, jose yra išsamus institucijų ir įstaigų sąrašas (pvz., ministerijos, departamentai prie vyriausybės, prie ministerijų, savivaldybės taryba, savivaldybės valdyba, arba kitaip tariant, tai yra viešojo administravimo, kontrolės subjektai, teismai, vėlgi pabrėžtina, jų sąrašas yra pateikiamas išsamiai, ir čia turėtina omenyje, kad iš baudžiamosios teisės jurisdikcijos valstybės, savivaldybės įmonės nėra išimamos, netgi jeigu valstybė kontroliuoja visą 100 procentų akcijų, įmonė bus atsakinga pagal BK, jeigu tos atsakomybės sąlygos atitiks tas sąlygas, apie kurias kalbėta anksčiau ; 3- paskutinioji grupė tarptautinė viešoji organizacija.

T.7.2. KALTĖ IR SU JA SUSIJĘ KLAUSIMAI BK 14,15,16str.Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veika ir pasekmėmis.Kaltė jungia dvi – intelekto ir valios – kategorijas. Tarp šių kategorijų egzistuoja glaudus ryšys. Bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be asmens intelektualaus įvertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Antra vertus, intelektualus procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos. Psichologinis katės turinys apima ir intelektualųjį ir valinį momentą. Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nusikalstamą veiką leidžia išskirti dvi kaltės formas. Kaltės formos (BK 14, 15, 16 str.)tyčianeatsargumasNusikaltimo sudėtyje gali būti nurodyta kaltės forma, pvz., tyčinis nužudymas; gali ir nenurodyti kai pats veikos pobūdis nurodo, kad konkretus nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia (piktybinis, žinomai, taip pat sudėtyje numatytas motyvas ar tikslas) arba kai nusikaltimas gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Kaltės formos nustatymas turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Be to, nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą dydis. Tyčinis nusikaltimas laikomas pavojingesniu, todėl, be griežtesnės atsakomybės, B įstatymas numato ir kai kurias kitas teisines pasekmes. T.7.3.Tyčia (BK 15 str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčia – tokia kaltės forma kai kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.Tyčios rūšys:tiesioginėnetiesioginėTyčios požymiai:intelektualusis:1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą) 2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas pasekmes.valinis:tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmiųnetiesioginės – nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.

Elgesys apibrėžiamas trejopai:1. dėl tiesioginės tyčios:– kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 129 str. “Tyčinis nužudymas”– įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti , kokia kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” – tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (129str.8d.) – tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą – “žinomai”, “melagingai” – tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” – liudija apie tiesioginę tyčią.2. kai įvardinama neatsargi kaltės forma ”Neatsargus gyvybės atėmimas”3. kai neįvardijama kaltės forma – tai reiškia, kad tokia veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek neatsargiai.

Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Netiesioginė tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti. Intelektualusis tiesioginės ir netiesioginės tyčios elementas iš esmės sutampa. Veikos pavojingumo suvokimas- tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę. Jei nusikaltimo sudėčiai būdingi kvalifikuojantys požymiai, kuriais apibūdinamas dalykas (nėščia moteris, mažametė) ar veika (itin žiauriai), tai kaltininkas privalo suvokti ir šiuos požymius. Jei kaltininkas nesuvokia, kad žudo nėščia moterį, tai nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas kaip paprastas nužudymas. B įstatyme numatomas veikos pavojingumo, o ne draudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji B įstatymų uždrausta, tai ir tokia veika yra padaryta tyčia (nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės). Tačiau jei veiką sudaro tokių taisyklių, su kuriomis asmuo turėjo būti supažindintas, pažeidimas, tai tokių taisyklių nežinojimas gali būti pagrindas atleidžiant nuo b atsakomybės. Pavojingų pasekmių numatymas – tai pasekmių, kurias turi sukalti veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas. Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiose nusikaltimų sudėtyse (nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės.Netiesioginės tyčios atveju, sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas reiškia, kad asmuo numato jų atsiradimo galimybę, tačiau nesiima priemonių joms išvengti, sutinka su tokia galimybe arba yra abejingas joms. Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Skirtumas tame, į ką nukreipta kaltininko veikla:jei akcentuoja pasekmes – tiesioginė tyčiajei kaltininkas pasekmėms abejingas – netiesioginė tyčiaNetiesioginė tyčia – kai kaltininkas siekia tik veikos.

BT teorijoje ir teismų praktikoje tyčia klasifikuojama dar pagal du kriterijus.Tyčias teorija klasifikuoja pagal du kriterijus:1. pagal tyčios atsiradimo momentą:a) iš anksto apgalvota tyčia (kai nuo nusikaltimo ketinimo iki realizavimo praeina pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį apgalvojama, kaip bus daromas nusikaltimas. Ji santykinai pavojingesnė nei staigioji)b) staiga atsiradusi tyčia (kai tarp ketinimo ir realizavimo yra laiko tarpas nedidelis arba nusikaltimo ketinimas realizuojamas tuoj pat. Ji mažiau pavojinga, nes ją nulemia t.t. situacija, o ne pasirengimas)b1) staigiosios porūšis – afektinė tyčia (jos esmė – staigiai kilęs ketinimas iš karto realizuojamas. Čia skirtumas tas, kad būtini du jos šaltiniai:arba neteisėtas nukentėjusiojo elgesysarba sunkus įžeidimas.)Ši tyčia liudija apie mažiausią kaltininko pavojingumą. Ji – kaip riboto pakaltinamumo įteisinimas (kaltininkas nepilnai suvokia savo veiksmų esmę). Šis išskyrimas nusikaltimų kvalifikavimui didelės reikšmės neturi, bet svarbus paskiriant bausmę.

2. pagal jos apibrėžtumą arba konkretumą a) apibrėžta tyčiaa1) paprasta apibrėžta tyčia – kai tikslas aiškus ir vienas;a2) alternatyviai apibrėžta tyčia – kai kaltininkas numato 2 ar daugiau konkrečiai apibrėžtų tikslų (eina vogti auto arba radijo)

b) neapibrėžta tyčia – kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja.

Šio išskyrimo esmę sudaro tai, kaip kaltininkas numato pasekmes.jei numato konkrečius rezultatus – apibrėžta tyčia (eina vogti daiktą)jei rezultatai bendri – neapibrėžta tyčia (eina vogti)Neapibrėžta tyčia – nekonkretizuoja veikos.

Klasifikavimo reikšmė:apibrėžtas nusikaltimas – kvalifikuojamas pagal tyčios kryptingumą:1) kaltininkas nepasiekė rezultatų2) kaltininkas pasiekė rezultatus, kurių siekė3) kaltininkas viršijo rezultatus.šiais atvejais veikos kvalifikavimas skirtingas:1) nebaigtas nusikaltimas ir veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, kurio siekė (eina plėšti banko ir tikisi 1 mln. Lt, bet randa tik 200 tūkst.) – tikslo nepasiekė.2) baigtas nusikaltimas3) norėjo 1 mln., o paima 5mln. – teorijoje taikoma taisyklė, pagal kurią apibrėžta tyčia perauga į neapibrėžtą ir veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusias pasekmes (kvalifikavimas pagal 5 mln. grobimą).

Neapibrėžta tyčiaTaikoma taisyklė: kokios pasekmės atsirado, taip ir bus kvalifikuojama veika, kai baigtas nusikaltimas. Šiuo atveju, atsiremiama į faktines pasekmes.Neapibrėžtos tyčios atveju galimi du variantai kai sunku kvalifikuoti nusikalstamą veiką: tai grobimuose ir nusikaltimuose prieš asmenį.Pvz.: eina vogti (neapibrėžta tyčia), bet rezultatų nepasiekia ir yra sulaikomas. Kaip kvalifikuoti?grobimas smulkus iki 1MGL paprasta vagystė3) vagystė stambiu mastuką daryti? Baigto nusikaltimo neturime, o tik pasikėsinimą. Bet į ką?Teorijoje yra principinės nuostatos: visos abejonės yra kaltininko naudai. Ji išplaukia iš nuostatos, kad BT nesupranta objektyvaus pakaltinimo.Minėta veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į švelniausias pasekmes, t.y. paprastą vagystę. Tai taikoma tik turtiniuose nusikaltimuose.

Kai tyčia neapibrėžta, veika prieš asmenį, pasekmių nėra.pvz., žiema, statybos, išgertuvės, du išėjo į kiemą, susistumdė ir vienas su metaliniu strypu trenkė kitam per galvą, bet kitas turėjo šalmą (arba neturėjo smegenų) ir medikai sužalojimų nerado.Kaip kvalifikuoti? Aišku, kad pasikėsinimas, bet neaišku į ką. galimi 6 straipsniai: nuo smūgio sudavimo iki nužudymo. Teismai prasidėjo nuo smūgio sudavimo, o baigėsi nuteisimu už pasikėsinimą nužudyti.Šiuo atveju veiką reikia kvalifikuoti, kaip pasikėsinimą į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas.Teorijoje: nusikaltimas prieš asmenį, kai veika, esant neapibrėžtai tyčiai, nesukelia pasekmių, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas. tarsi turime objektyvųjį pakaltinamumą.

Kiti aspektai:Materialiose nusikaltimų sudėtyse gali būti abi tyčios formos (tiek tiesioginė, tiek netiesioginė), o formaliose – tik tiesioginė tyčia.jei nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo ar rengimosi metu – tik tiesioginė tyčia.pvz., keli jaunuoliai gatvėje paprašė piliečio 6 litų. Pilietis nedavė. Jaunuoliai davė. Medikai konstatavo, kad smūgiai buvo nepavojingi, tačiau plyšo vieta, kuri buvo operuota, nukraujavo, mirė. Taigi pavojingumą jaunuoliai suvokė, pasekmes galėjo numatyti.

Tyčios svarbus aspektas – bendroji tyčia.Bendroji tyčia bus tuomet kai, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato konkrečias pasekmes, tačiau norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais nei planavo.Bendroji tyčia – tai situacija, kai kaltininkas siekdamas t.t. tikslų, juos pasiekia ne tais veiksmais, kuriais galvojo, o kitais. pvz., nori nužudyti, smogia kirviu per galvą ir manydamas, kad nužudė užkasa, bet vėliau nustatoma, kad asmuo neužmuštas, o užduso. Rezultatas nepasiektas, nes lavono užkasimas pats savaime nėra pavojingas.Jei kaltininkas turi aiškų tikslą, bet pasiekia jį kitais būdais, tai pasekmės inkriminuojamos kaip tyčinės.Tyčia visada nustatoma konkrečių pasekmių atžvilgiu ir kaip buvo padaryta ( vienas ar šeši smūgiai; jei prieš asmenį, į kurias vietas).

T.7.4. Neatsargi kaltė. Neatsargumo požymiai. Nusikaltimas bus padarytas dėl neatsargumo, jei asmuo numatė pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, taip pat jei asmuo nenumatė, kad bus pasekmės, bet galėjo ir turėjo jas numatyti. Tai nusikalstamas pasitikėjimas ir nerūpestingumas. Atsakomybė gali kilti tik tada, kai atsiranda pasekmės.Neatsargi veikos forma – tik materialiuose nusikaltimuose.Neatsargumo turinys artimas netiesioginiai tyčiai.Nusikalstamą pasitikėjimą (Np) apibūdina intelektualusis ir valinis momentai. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o valinį – lengvabūdiškas tikėjimas, kad šių pasekmių bus išvengta. Np intelektualusis momentas siejamas tik su pasekmėmis, nes vien tik veika be pasekmių neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Šiuo atveju veika negali sudaryti nei rengimosi, nei pasikėsinimo padaryti nusikaltimą. Tai nereiškia, kad asmuo visiškai nevertina savo veikos, tačiau šis vertinimas yra abstraktaus pobūdžio. Asmuo pasekmes numato ne kaip neišvengiamą o tik kaip galimą dalyką.Np valinį momentą sudaro tikėjimas išvengti pavojingų pasekmių. Np atveju asmuo nėra abejingas pasekmėms, nes jo valia nukreipta į tai, kad šių pasekmių būtų išvengta. Šis tikėjimas remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybėmis: kaltininko savybės (jėga, patirtis, meistriškumas), kitų asmenų veiksmai, mechanizmų veikimas, gamtos jėgos ar sąlygos ir pan. Šios aplinkybės iš tikrųjų galėtų užkirsti kelią pavojingoms pasekmėms, jei asmuo nebūtų jų lengvabūdiškai pervertinęs. Tikėjimas,pagrįstas neapibrėžtomis aplinkybėmis (sėkme, dievu) arba tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai negali padėti išvengti pasekmių (burtai, amuletas), nesudaro Np esmės ir gali būti pagrindu pripažįstant, kad asmuo veikė netiesiogine tyčia.Kvalifikuojant nusikaltimus būtina skirti Np nuo netiesioginės tyčios, nes abiem atvejais kaltininkas numato pavojingas pasekmes.Skirtumai:1) netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir pasekmes suvokia konkrečiai, o Np atveju – abstrakčiai, nesiedamas su konkrečia asmens veika2) netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų. Todėl kaltininkas lengvabūdiškai tikisi pasekmių išvengti. pvz., suvažinėjo žmogų perėjoje, viršijo greitį. Suvokia, kad važiavimas pavojingas, kad gali kilti avarija, bet suvažinėti nenorėjo.Skirtumai:netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų. Todėl kaltininkas lengvabūdiškai tikisi pasekmių išvengti. pvz., suvažinėjo žmogų perėjoje, viršijo greitį. Suvokia, kad važiavimas pavojingas, kad gali kilti avarija, bet suvažinėti nenorėjo.Lengvabūdiškas pasitikėjimas – tikisi pasekmių išvengti, bet pasekmės atsiranda.Čia svarbu išsiaiškinti valinį momentą. Kuo kaltininkas pasitikėjo.Kai kaltininkas rėmėsi objektyviomis aplinkybėmis: važiavo naktį, mažai žmonių, ilgas stažas be avarijų. Bet situacijos iki galo neįvertino – nusikalstamas pasitikėjimas.

Nusikalstamas nerūpestingumas (Nn)Tai, kada kaltininkas nenumato, kad gali kilti pasekmės, bet galėjo ir privalėjo tai padaryti. Čia nieko nekalbama apie veiką. Tai reiškia, kad veiksmai gali būti nepavojingi ir net teisėti. Nn atveju asmuo nenumato pavojingų pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad nėra intelektualiojo kaltės momento. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų. Valinį Nn momentą sudaro tai, kad asmuo, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. B įstatyme pavartotas žodis “turėjo” išreiškia asmens pareigą numatyti savo veiklos pavojingas pasekmes. Šis žodis apibūdinamas objektyviais kriterijais, kurie remiantis galima nustatyti tik tai, kaip kiekvienas žmogus privalo žiūrėti į savo elgesį konkrečioje situacijoje, numatyti pavojingas pasekmes ir užkirsti joms kelią. Jei konkrečioje situacijoje pareiga numatyti pavojingas pasekmes neatsiranda, tai negali kilti klausimo ir dėl veikos kaltumo. Kadangi objektyvūs kriterijai neatsižvelgia į konkrečias kaltininko savybes, jie nėra pakankami. Subjektyvias savybes išreiškia žodis “galėjo”, kuris suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas savo veikos pasekmes. Subjektyvios, individualios asmens savybės turi lemiamą reikšmę, nes pvz., liga ar pervargimas gali sutrukdyti asmeniui numatyti pavojingas pasekmes, net jei jis ir jaučia tokią pareigą. Nustatant realią pavojingų pasekmių numatymo galimybę, panaikinama objektyvaus pakaltinimo galimybė.

Grindžiama tuo, kad kaltininkas neįterpia proto ir nesiima visų atsargumo priemonių.Jo veiksmai (elgesys) sukelia baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, kurių kaltininkas nenumatė, o esminis valinis momentas, kad jis galėjo ir privalėjo jas numatyti.Įvairiose valstybėse Nusikalstamas nerūpestingumas traktuojamas įvairiai: pvz., siejamas su vidutiniškai protingo žmogaus sąvoka. Pagal klasikinį baudžiamosios mokyklos modelį: vertinamas konkretus asmuo, konkrečioje situacijoje padarytų veiksmų atsiradusios pasekmės. Esminiai terminai: gali, privalo. Jie liudija to konkretaus kaltininko abi psichologines puses – objektyvinę – privalėjo, subjektyvinę – galėjo.Privalomąją pusę nustatome per t.t. kaltininko pareigų prizmę. Jos gali išplaukti iš įstatymo, pareiginių instrukcijų, visuomenėje priimtinų atsargumo taisyklių (nebūtinai rašytinių). Subjektyvioji pusė liudija tai, ar konkrečioje situacijoje asmuo su savo žiniomis, išsilavinimu galėjo pasekmes numatyti. Šis veiksnys vertinamojo pobūdžio. Pvz., mūrijo namą ir sukdamasis pasiimti plytą, nustumia kitą plytą, kuri krenta kažkam ant galvos. Veiksmai nėra pavojingi, jų rezultate kyla pasekmės. ar jis galėjo ir privalėjo suvokti pasekmes? Sprendžiama ar buvo laikomasi saugumo taisyklių. Jei nesilaikė – privalė numatyti. Ar galėjo? Jei diena, daug darbininkų – taip, jei dirba jau 14 val. ir veiksmai mažiau koordinuoti – gal ir negalėjo.Jei neprivalėjo ir negalėjo nusikaltimo nebus.Jei nėra bent vieno elemento nusikaltimo nebus.Nerūpestingumo pvz. – cigaretės numetimas, kilo gaisras, žala. Būtinai turi būti pasekmės.

T.7.5. Mišrios kaltės (Mk) klausimai baudžiamosios teisės teorijojeVertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai numato nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės – neatsargios (pvz., išžaginimas, sukėlęs sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai nenumato Mk, o BT teorija negali sukurti naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Mišri kaltė – tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.Veikla – tyčinė, pasekmės – dėl neatsargumo.BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko psichinį santykį su pasekmėmis.Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kai įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika padaroma tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes”.BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.Plačiąją prasme Mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Čia galimi keli kvalifikavimo variantai:1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo.2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį).Siaurąją prasme Mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos – neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekmėms – neatsargumas; 3 tarp veikos ir pasekmių egzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.Būtinos 3 sąlygos:1) būtina viena veika,2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų – tyčia, o kitų – neatsargumas.Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus – bus nužudymas. pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo – vienas priežastinis ryšys ir turėsime nužudymą.

T.7.6. KALTĘ PANAIKINANČIOS APLINKYBĖS. APLINKYBĖS ŠALINANČIOS VEIKOS PAVOJINGUMĄ IR PRIEŠINGUMĄ TEISEI BK V SKYRIUS.Būtinoji gintis. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, apibūdinančios kėsinimąsi ir gynybą. Tariamoji būtinoji gintis. Būtinosios ginties provokacija. BK 28str.Būtinoji gintis (Bg) – tai tokia situacija, kai B įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos Bg ribos.Nėra nusikaltimas, toks veikimas, kuris nors ir formaliai atitinka B. įstatyme numatytos veikos požymius, tačiau padarytas ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.Veiksmai padaryti esant Bg, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Bg yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, nepasinaudojimas kuria neužtraukia jokios teisinės atsakomybės. Žmogus turi teisę į BG nepriklausomai nuo to ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus.BG yra prigimtinė žmogaus teisė gintis nuo kėsinimosi.Ultima ratio – paskutinė galimybė. Išskiriami du dalykai:– kėsinimasis– gynybaBg visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei atremiant kėsinimąsi užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta B įstatymuose, tai veiksmai laikomi socialiai vertingais, tačiau nesudaro Bg situacijos. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų, kurie susiję su kėsinimusi ir gynyba.Kėsinimuisi keliami reikalavimai:1) turi būti pavojingas2) turi būti realus3) turi būti akivaizdusBT teorijoje kėsinimasis suprantamas kaip aktyvus veikimas. Aktyvumas reiškia, kad besikėsinantis turi būti aktyvus (pvz. puolimas su lazda). Jei pvz., nemoka alimentų – ginti save galima tik teisinėmis priemonėmis. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus. BT teorijoje pabrėžiama, kad pavojingu kėsinimusi laikomos tik B įstatymo numatytos veikos.1)Pavojingasgėrį turi saugoti B įstatymas BK kalba ne apie pavojingą veiką, bet apie pavojingą kėsinimąsi, nes gali kėsintisIr nepilnametis, nepakaltinamas. Besiginantis turi stengtis išvengti skaudžių pasekmių. Įstatymas suteikia teisę pradėti gintis anksčiau nei realiai prasideda kėsinimasis, bet jau yra reali grėsmė.Ar kėsinimasis buvo tiesiogiai gresiantis, reikėtų vertinti kaip besiginantysis suvokė situaciją. Gintis taip pat leidžiama ir nuo pavojingų veiksmų, kuriuos daro nepakaltinamas asmuo ar mažametis. Šiuo atveju humanizmo principas reikalauja, kad toks kėsinimasis būtų atremtas padarant minimalią žalą, o esant galimybei – išvengiant žalos padarymo.Negali būti pripažįstami pavojingu kėsinimu teisėti pareigūnų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės (administracinis sulaikymas, suėmimas). Antra vertus kėsinimasis bus pavojingas ir asmuo nepraras teisės gintis, jei užpuolikas bus pareigūnas, net ir vykdydamas profesines pareigas. Tačiau pareigūno veiksmų neteisėtumas turi būti objektyvus faktas, o ne vaizduotės rezultatas, nes priešingu atveju gali iškilti atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui klausimas.Akivaizdumas ir realumas – išraiška erdvėje ir laike.2) Realus – egzistuoja iš tikrųjų Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. BT teorijoje nurodoma, kad Bg būklė be minėtų atvejų gali būti ir kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitų daiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos. 3) Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai turi įtakos Bg teisėtumui:1) jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra Bg. Šiuo atveju būtina, kad besiginantysis tai suvoktų ir tyčia darytų žalą;2) nėra Bg, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės; 3) Bg negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo atveju gynybos būdas – pranešimas teisėsaugos organams apie rengiamą nusikaltimą.Reikalavimus gynybai tam tikra prasme nulemia pats kėsinimosi pobūdis.Gynybos požymiai3 teisėtumo reikalavimai1) tik nuo pavojingo kėsinimosi,2) žala gali būti padaryta tik besikėsinančiajam,3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.1) B įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, valstybės ar visuomenės interesus. Tai reiškia,kad gintis gali ne tik užpultasis. Ginant kitą asmenį ar jo teises nebūtinas šio asmens sutikimas.svarbūs aspektai:– gynybos laikas. Pradėti galima laiko atžvilgiu šiek tiek anksčiau, negu prasideda kėsinimasis, kuris turi būti traktuojamas kaip tiesiogiai gresiantis.Gynybos pabaiga šiek tiek vėliau negu kėsinimasis baigėsi.Nuo ko priklauso pabaiga? Čia vertinama iš besiginančiojo požiūrio. Jei jis nesuvokia, kad kėsinimasis jau baigėsi – gynyba teisėta. Jei suvokė, kad baigėsi – gynyba gali peraugti į pvz., sulaikymą arba gali kilti atsakomybė už žalos padarymą. 2) žalos nei trečiajam asmeniui nei kitų turtui padaryti negalima.3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumąŠis požymis nustato, kad nebūtų peržengtos Bg ribos. Gynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Kėsinimosi pavojingumas ir pobūdis priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo (pavartotos priemonės) , kėsinimosi intensyvumo (užpuolikų skaičius, jų ginkluotumas), vietos, laiko ir kitų aplinkybių. Yra dar dvi stadijos:a) tariamoji būtinoji gintis – kai besiginantysis klaidingai suvokdamas kėsinimąsi pradeda gintis. Kaip sprendžiama? Jei besiginantysis galėjo ir privalėjo suvokti klaidingai suvoktas aplinkybes – atsakomybė kaip už neatsargų nusikaltimą. Jei negalėjo ir neprivalėjo suvokti – BG taisyklės;b) būtinosios ginties provokacija – kėsinimąsi iššaukia besiginančiojo veiksmai. Šiuo atveju nepripažįstama būtinąja gintimi ir atsižvelgiant į tai, ką padaro kiekvienas, gali būti atsakomybė už tai ką padarė.Bg provokacija – BT teorija Bg provokaciją apibrėžia kaip žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmamsBūtinosios ginties viršijimas. Atsakomybė už veikas peržengiant būtinosios ginties ribas.BK 28str.3d. būtinosios ginties ribų peržengimą apibrėžia, kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą., arba kai tiesiogine tyčia nužudomas arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Šiuo atveju užpuolikui tiesiogine ar netiesiogine tyčia padaroma daug didesnė žala, negu verti interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, o pasikėsinimui buvo pavartotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Tačiau vien tas faktas, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, dar nereiškia, kad buvo peržengtos Bg ribos.BG ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumuiB įstatymas nurodo spec. požymius, kuriems esant nepripažįstama, kad buvo peržengtos Bg ribos: Kriterijai kai nelaikoma peržengimu: a) jei besikėsinančiajam padaromas nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas arba žala;b) taip pat jei ta žala padaroma dėl neatsargumo; c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio; d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstąSvarbios šios aplinkybės: peržengimas iš objektyviosios pusės bus, kai yra sunkus sveikatos sutrikdymas arba nužudymas. Iš subjektyvinės pusės – tik tyčinis kūno sužalojimas ar nužudymas bus peržengimas.Svarbūs aspektai:1) įstatymų leidėjas nereikalauja žalos adekvatumo. Besiginantysis gali pažeisti geresnį gėrį nei yra kėsinamasi, pvz., kėsinasi į turtą – ginantis į sveikatą; 2) nereikalaujama gynybos priemonių atitikimo kėsinimosi priemonėms. Gynybos priemonės gali būti galingesnės;3) ypač svarbu kėsinimosi intensyvumas ir apimtys – kokiu būdu daromas kėsinimasis (kiek užpuolikų, kokios priemonės, kokį gėrį nori pažeisti). Kitos svarbios aplinkybės – laikas, vieta, tiek besikėsinančiojo, tiek besiginančiojo fizinės galimybės.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (BK 29str.) Sulaikymas – žmogaus teisė , o ne pareiga. Netaikoma pareigūnų elgesiui. Pareigūnų vykdomas nusikaltėlio sulaikymas turi būti traktuojamas kaip profesinės pareigos vykdymas, kurio teisėtumo klausimus reglamentuoja specialūs įstatymai.Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizinę prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymas ar paskirtos bausmės atlikimas.Sulaikymo teisėtumui keliamos 3 sąlygos, kurios turi būti vienu metu:1) sulaikomas turi būti asmuo, kuris padarė nusikaltimą;Apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir pan.Jei asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėj to suvokti – b atsakomybėn netraukiamas. Jei galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą – atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.2) sulaikančiojo veiksmai turi būti proporcingi bėgančiojo veiksmams, t.y turi imtis tokių veiksmų, kurių pakanka sulaikymui. Šiuo atveju sulaikomasis nesipriešina, o tik stengiasi pabėgti; Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.3) žalos apimtis – gali būti padaroma materialinė žala, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, sunkus kūno sužalojimas dėl neatsargumo, įstatyme numatytais atvejais sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai maksimalios žalos riba. Jei asmuo sulaikymo nevengia – žalos padaryti negalima.Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo Bg savo tikslu: Bg atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, Bg galima ir nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdomo kėsinimosi. Sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu Bg galima kėsinimosi metu, čia aktyvus yra užpuolikas.Sulaikymas gali peraugti į BG. Jei sulaikomasis pasipriešina, pradeda galioti BG taisyklės. Taip pat BG gali peraugti į sulaikymą.Būtinasis reikalingumas. Būtinojo reikalingumo sąlygosBūtinasis reikalingumas (Br) (BK 31 str.) BR – kai siekiama pašalinti pavojų, kuris gresia valstybės, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jeigu pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.Veikimas Br atveju yra asmens teisė ir nepasinaudojimas ja neužtraukia atsakomybės.Br situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam. Veiksmai, padaryti esant Br, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tam, kad Br būtų teisėtas, yra būtinos tam tikros sąlygos.BR teisėtumui keliamos sąlygos:1) pavojaus kilmės šaltinis tam tikra prasme yra objektyvus: pvz., stichinės nelaimės, mechanizmų veikimas, kai kada ir žmogaus elgesys, bet čia negalima kalbėti apie žmogų, kuris veikia BR sąlygomis 2) pavojaus šaltinis turi kelti grėsmę valstybės, visuomenės, žmogaus interesams3) pavojus turi būti realus ir akivaizdusŠie pavojaus požymiai atspindi jo egzistavimą laike ir erdvėje. Akivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nesibaigė, ir nors dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę grėsmę saugomiems interesams. Būsimas ir praėjęs pavojus negali sudaryti Br. Realus – egzistuojantis tikrovėje. Klaidingas pavojaus ir jo realumo suvokimas nesudaro Br, tačiau daro įtaką subjektyviajai veikos pusei. Jei asmuo manė, kad egzistuoja pavojus, kurio realiai nebuvo ir jis neprivalėjo ir negalėjo to suvokti – b atsakomybėn netraukiamas. Jei nebuvo pakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą – atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.4) to pavojaus negalima išvengti kitaip, o tik padarant žalą. Žala turi būti padaroma trečiajam asmeniuiJei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas Br.Šiems asmenims gali būti padaryta fizinė, materialinė ar kitokia žala siekiant išvengti žalos vertingesniems interesams.5) padaryta žala turi būti mažesnė nei ta, kuri būtų atsiradusi, jei nebūtų imtasi veiksmų. Žalų palyginimas nereikalauja, kad padaryta žala būtų minimaliausia galima. Svarbu, kad būtų mažesnė už išvengtą. Savo gyvybės negalima gelbėti kitos gyvybės sąskaita.Žalų santykį būtina įvertinti ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu.Būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Jei nėra bent vienos sąlygos, už padarytą žalą asmuo gali būti patrauktas b atsakomybėn. B įstatyme nenumatytas Br ribų peržengimas. Jei asmuo padaro nereikalingą žalą, tai jo veiksmai nebus vertinami kaip Br. Be to, pagal civilinius įstatymus, žalą, padarytą esant Br, turi atlyginti asmuo, kurio labui buvo atlikti žalą padarę veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis buvo padaryta žala, gali šį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo jos atlyginimo.

T.8. Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos (BK 21str., 22str., 23str.)T8.1. Tyčinio nusikaltimo stadijų sąvoka. Nusikaltimai, kuriuose skiriamos stadijos. Stadijų rūšys. Nusikaltimo stadijų nustatymo reikšmė baudžiamajai atsakomybei ir bausmei.Nusikalstama veika gali turėti savo stadijas – pasirengimą jai, realizavimo eigą ir pabaigą, todėl ir nusikaltimas gali būti tik rengiamas, jau daromas, bet nebaigtas ir pabaigtas. Tai ir yra nusikaltimo stadijos. Tais atvejais, kai veika turi visus įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, nusikaltimas laikomas baigtu. Tačiau ir pradėta nusikalstama veika, kai nusikaltimas lieka nebaigtas dėl priežasčių, nuo asmens valios, objektyviai yra pavojinga. Todėl ir esant nebaigtam nusikaltimui reikalinga baudžiamoji atsakomybė. Nusikaltimo stadijos atspindi objektyvioje tikrovėje realiai egzistuojančius pavojingos ir nusikalstamos veikos raidos etapus.Nusikaltimo stadijos yra kokybiškai skirtingi, apibrėžti nusikalstamos veikos periodai, kurie vienas nuo kito skiriasi atliekamų pavojingų veiksmų pobūdžiu ir atspindi skirtingą nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsnį. BK išskiria 3 tyčinio nusikaltimo padarymo stadijas:I. Rengimasis padaryti nusikaltimą;II. Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (kuris gali būti baigtas arba nebaigtas);III. Baigtas nusikaltimas.Pirmoji ir antroji stadijos – rengimasis padaryti nusikaltimą ir pasikėsinimas padaryti nusikaltimą – vadinamos parengtine nusikalstama veika. Tačiau ne visi nusikaltimai jas abi turi. Šios stadijos būdingos tik darant tyčinius nusikaltimus. Nusikaltimo stadijos nustatomos ir jų savarankiškumas grindžiamas tuo, kad nusikaltimu laikoma ir pavojinga veika, o ne tik pabaigtas nusikaltimas. Reikšmė:1. Baudžiama ir už parengtinę nusikalstamą veiką;2. Leidžia diferencijuoti atsakomybę bei individualizuoti bausmę.

T.8.2. Baigto nusikaltimo samprata. Atskirų nusikaltimo rūšių baigtumo momentas.Ne kiekvienas nusikaltimas yra baigiamas, todėl BK numato t.t. taisykles, kaip elgtis tuo atveju, jei veika juridiškai nėra baigiama. Veika juridiškai baigta:Materialiose sudėtyse – atsiradus pasekmėms;Formaliose sudėtyse – padarius veiką;Nukirstinėse sudėtyse – atlikus bent vieną veiksmą (iki veikos pradžios).Baigtas nusikaltimas skiriamas pagal du momentus:1. Juridinį nusikaltimo baigtinumo momentą (pagal jį išskiriamos nusikaltimų sudėtys: materialios, formalios, nukirstinės);2. Faktinį nusikaltimo baigtinumo momentą (t.y., kada iš tikrųjų baigiasi nusikalstama veika).Šie abu momentai sutampa tik materialiose sudėtyse.Juridinių ir faktinių momentų išskyrimas reikalingas tam, kad būtų tinkamai kvalifikuojama veika. Reikšmę turi tik juridinis baigtinumo momentas. Faktinio reikšmė – tik skiriant ir parenkant bausmę.BT teorija baigtu nusikaltimu laiko tokią asmens veiką (veikimą arba neveikimą), kuri turi visus būtinus šios rūšies nusikaltimo sudėties požymius, numatytus Baudžiamajame įstatyme. Įvairių nusikaltimų rūšių baigtinumo momentas gali būti skirtingas ir priklauso nuo tos rūšies nusikaltimo sudėties BK Specialiosios dalies normoje konstrukcijos. Nusikaltimų baigtumą galima aiškintis remiantis nusikaltimo sudėčių skirstymu į materialiąsias, formaliąsias ir nukirstines. Materialiose sudėtyse – pavojingos pasekmės yra būtinas objektyvus nusikaltimo sudėties požymis; nusikaltimas yra baigtas tik toms pasekmėms atsiradus. Tokios yra nužudymų (BK 129str.), sveikatos sutrikdymų (pvz BK 135str.), sudėtys, dauguma nusikaltimų nuosavybei sudėčių ir kt. Todėl, nužudymas yra baigtas nusikaltimas tik nukentėjusiam mirus, kūno sužalojimas – sužalojus ar susargdinus žmogų, vagystė – užvaldžius svetimą turtą.Formaliose sudėtyse – kai į sudėtį neįtrauktas pavojingų pasekmių atsiradimas, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus įstatyme nurodytą pavojingą veiką – atitinkamai veikiant ar susilaikant nuo veiksmų, nesvarbu, ar veika sukėlė kokias nors žalingas pasekmes, ar nesukėlė. Tokios yra valstybės išdavimo (BK 117str.), tvirkinamųjų veiksmų (BK 153str.), turto prievartavimo (BK 180str.) ir daugelis kitų sudėčių. Pvz., valstybės išdavimas yra baigtas nusikaltimas jau nuo to momento, kai Lietuvos pil. duoda sutikimą užsienio valstybės atstovui vykdyti priešišką Lietuvos Respublikai veiką; turto prievartavimas – pateikus neteisėtą grasinamą reikalavimą perduoti turtą.Nukirstinėse sudėtyse – atlikus bent vieną veiksmą, kuris įeina į nusikaltimo objektyviąją pusę. pvz., nusikalstamo susivienijimo (BK 249str.) sudėtis.

Rengimąsis Nebaigtas pasikėsinimas Baigtas pasikėsinimas Baigtas nusikaltimasMateriali sudėtis + + + +Formali sudėtis + + Negalima, turite baigtą nusikaltimą –Nukirstinė sudėtis + Negalimos, nes šituo momentu jos yra laikomos kaip baigtas nusikaltimas – –

T.8.3. Rengimosi padaryti nusikaltimą sąvoka ir požymiai. Rengimosi skirtingumas nuo tyčios. Rengimosi veiksmų rūšys. Rengimosi padaryti nusikaltimą pavojingumas ir jo nustatymo kriterijai. Rengimosi baudžiamumas.BK 21 str. Pirmąja nusikaltimo stadija laikomas rengimasis padaryti nusikaltimą. Rengimusi padaryti nusikaltimą laikomas priemonių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygų nusikaltimui sudarymas. Esminis dalykas – atsakomybė kyla už rengimąsi sunkiam ar l.sunkiam nusikaltimui. Nusikalstamas sumanymas, ketinimas padaryti konkretų nusikaltimą, susiformavęs žmogaus mintyse, jo sąmonėje, yra žmogaus smegenų, psichikos veikla, o tokia veikla, neišreikšta konkrečiais poelgiais, nėra nusikaltimo padarymo stadija, nes baudžiamoji teisė vadovaujasi principu, kad nusikaltimu gali būti tik veika, t.y. aktyvūs kaltininko veiksmai arba neveikimas, esant pareigai ir galimybei atitinkamai veikti. Žmogaus pažiūros, įsitikinimai, mintys ir sumanymai ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas ir būtų labai pavojingi, negali būti baudžiami (dar ir todėl, kad jų neįmanoma užfiksuoti, apie juos negalima sužinoti). Tačiau ir tais atvejais, kai apie ketinimą padaryti nusikaltimą tampa žinoma (asmuo tai parašo, išsako ar kitaip išreiškia) baudžiamosios atsakomybės negali būti, kol jis nieko nepadaro, siekdamas bent pasirengti realizuoti šį sumanymą. Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas dar vadinamas tyčios iškėlimu.Tyčios iškėlimas aikštėn – asmuo sumąsto, kad jis turi padaryti ką nors negero – jis nėra baudžiamas. Tai svarbu tam, kad nustatytume, kada atsirado sumanymas padaryti nusikaltimą. Nuo šio momento iki objektyviosios pusės realizavimo – rengimosi stadija.Ši stadija kebli 2-iem aspektais:1. Atsakomybės pagrindas – ketinimas (jis nieko, kas numatyta BK nepadarė);2. Neįmanoma įrodyti rengimosi padaryti nusikaltimą.Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas (dar vadinamas tyčios iškėlimu) – tai nėra parengtinė nusikalstama veikla, nėra to nusikaltimo, kurį ketinama padaryti, stadija (tokios stadijos nenumato įstatymas). Tačiau ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas, išreikštas grasinimo forma, yra pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žmogui ar institucijai, kėsinamasi į asmens, visuomenės ar valstybės interesus, todėl t.t. grasinimai įstatyme yra suformuluoti arba kaip savarankiškas baigtas nusikaltimas (grasinimas nužudyti ar sunkiai sužaloti) arba kaip kito nusikaltimo požymis (grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – išžaginimo, plėšimo, grasinimas ateityje panaudoti smurtą – turto prievartavimo, savavaldžiavimo). Grasinimo padaryti nusikaltimą pavojingumo laipsnį daugiausia lemia grasinamos padaryti žalos pobūdis bei tikslai, kurių siekiama grasinimu.Rengiantis nusikaltimui tiesiogiai dar nesikėsinama į įstatymo saugomą objektą. Rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi daryti konkretų nusikaltimą ar nusikaltimus (pabėgti iš įkalinimo vietos, nužudyti žmogų, įsilaužti į butą). Nėra rengimosi padaryti nusikaltimą, kai asmuo, ketinantis daryti nusikaltimus, rengiasi ne konkrečiam nusikaltimui ar nusikaltimams, o neapibrėžtai nusikalstamai veiklai (pasirūpina ginklų, kurie gali praversti tokiai veiklai, įsilaužimo priemonių, suklastotų dokumentų ir pan., domisi padarytais nusikaltimais, aiškinasi, kokia nusikalstama veikla būtų naudingiausia ir saugiausia užsiimti, klausinėja, kas prisidėtų prie tokios veiklos ir t.t.). Tokie ir panašūs veiksmai nėra nusikaltimo padarymo stadija. Kai tokie veiksmai savaime yra pavojingi, jie sudaro savarankišką nusikaltimą, pvz., neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų įgijimas, laikymas, oficialaus dokumento suklastojimas ir pan.Objektyvūs rengimosi požymiai – priemonių arba įrankių nusikaltimui padaryti suieškojimas, pritaikymas, kitoks sąlygų padaryti nusikaltimui sudarymas.Dažniausiai rengimasis yra aktyvūs veiksmai, tačiau sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti įmanoma ir neveikimu (asmuo, sumanęs apvogti savo įstaigos kabinetą, nakčiai palieka jį neužrakintą).Subjektyvus rengimosi padaryti nusikaltimą požymis yra tyčia. Rengimasis visada yra tyčinė veika, nes ja siekiama sudaryti sąlygas padaryti nusikaltimą. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta, konkretizuota. Netiesiogine tyčia sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti neįmanoma. Juo labiau – atsargiai.Kai asmuo, rengęsis padaryti nusikaltimą, savo noru atsisako jį daryti, už rengimąsi neatsako. Jeigu jis nutraukia rengimosi veiksmus ar negali padaryti nusikaltimo, kurį rengė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, už rengimąsi atsako, t.y. jis baustinas pagal tą BK Specialiosios dalies normą, kuri reglamentuoja atsakomybę už atitinkamą pabaigtą nusikaltimą su nuoroda į BK 21str. Taip yra teoriškai, tačiau faktiškai už rengimąsi padaryti nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, išskyrus l. retus pavienius atvejus.

T.8.4. Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.BK 22str. Pasikėsinimu laikomas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.Pasikėsinimas nusikalstamos veikos grandinėje užima tarpinę vietą tarp rengimosi padaryti nusikaltimą ir baigti nusikaltimo. Nuo rengimosi jis skiriasi tuo, kad pasikėsinimo veiksmais kaltininkas tiesiogiai siekia nusikaltimą padaryti, t.y. jau yra pradėjęs realizuoti nusikaltimo subjektyviąją pusę kėsindamasis į konkretų objektą. Tuo tarpu rengimusi tik sudaromos sąlygos tokiam pasikėsinimui. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai, t.y. kaltininkas nėra užbaigęs pradėto nusikaltimo. Vertinant tokius veiksmus labai svarbu nustatyti nusikaltimo užbaigimo momentą.Pasikėsinimo atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius ar bent jų dalį.Objektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai:1. Veika tiesiogiai siekiama nusikalstamų kėslų, t.y. ji sudaro BK Ypatingojoje dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės sudedamąją dalį;2. Veika tiesiogiai sukelia grėsmę kėsinimosi objektui;3. Ši veika nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.Subjektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai:Pasikėsinimas – tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą. Pasikėsinti galima tik tiesiogine tyčia, t.y. siekiant, turint tikslą padaryti konkretų nusikaltimą, sukelti nusikalstamas pasekmes.Pasikėsinimo rūšys:1. Pabaigtas pasikėsinimas;2. Nebaigtas pasikėsinimas;3. Netinkamas pasikėsinimas.Pabaigtas pasikėsinimas yra tuomet, kai kaltininkas atlieka visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais nusikaltimui padaryti, tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (šovė, bet nepataikė, arba pataikė, bet medikai išgelbėjo gyvybę).Nebaigtas pasikėsinimas yra tuomet, kai kaltininkas nepadaro visų veiksmų, kuriuos manė esant reikalingais, dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (kaltininkas užsimoja kirviu, bet jo ranka yra sulaikoma).

Baigtas ir nebaigtas pasikėsinimas skiriasi nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsniu, atstumu iki nusikalstamų pasekmių, todėl ir jų pavojingumo laipsnis yra skirtingas. Į tai gali būti atsižvelgta skiriant bausmę už pasikėsinimą.Netinkamas pasikėsinimas – tai toks pasikėsinimas, kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei priemonių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų ir padaryti jiems žalos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. BT literatūroje skiriamos dvi netinkamo pasikėsinimo rūšys:1. Pasikėsinimas į netinkamą dalyką (dažnai neteisingai įvardijamas pasikėsinimu į neteisingą objektą) – kai kaltininkas klysta vertindamas nusikaltimo dalyko savybes. Pvz., kaltininkas šauna į lavoną, nežinodamas, kad žmogus miręs. Šiais ir panašiais atvejais nusikalstami sumanymai nerealizuojami, pasekmės neatsiranda todėl, kad jos ir negalėjo atsirasti – kaltininkas klydo dėl nusikaltimo dalyko. Tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nes veika pavojinga ir nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.2. Pasikėsinimas netinkamomis priemonėmis. Šiuo atveju kaltininkas klysta dėl nusikaltimo priemonių ar būdo, naudoja tokias priemones ar būdus, kuriais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to nusikaltimo padaryti. Pvz., norėdamas nužudyti žmogų, naudoja nuodus, kurie tokių pasekmių sukelti negali; šauna neveikiančiu ar neužtaisytu ginklu ir pan. Šiais ir panašiais atvejais nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl klaidos ar atsitiktinumo, veika yra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Tačiau tais atvejais, kai veika, kurią atlieka asmuo, iš viso neįmanoma padaryti siekiamos žalos, kai klaidingai įsivaizduojamas ryšys tarp reiškinių, pvz., pastangos numarinti žmogų ar padaryti kitokią žalą, sukelti nelaimę užkeikimais, prakeikimais, būrimu ar maldomis, t.y. kai nepadaroma nusikalstama veika, nėra ir atsakomybės.T.8.5. Baudžiamosios atsakomybės už parengtinę veiklą pagrindai ir ribos. (BK 21str. 2d, 22str.3d., 57str.)Baudžiamoji atsakomybė už parengtinę nusikalstamą veikla, kuria tik rengiamasi arba bandoma padaryti nusikaltimą, turi reikšmės kovai su nusikalstamumu ar nusikaltimų prevencijai. Rengimosi ir pasikėsinimo baudžiamumu siekiama sutrukdyti realizuoti nusikalstamą sumanymą jau pirmosiose jo realizavimo stadijose patraukiant atsakomybėn asmenis, besirengiančius daryti nusikaltimą ar besikėsinančius jį padaryti.Ne mažiau svarbi nusikaltimų prevencijos požiūriu yra įstatymo nuostata, kad už pradėtą, bet nebaigtą nusikalstamą veiką nebaudžiama, jeigu asmuo, rengęs ar pradėjęs daryti nusikaltimą, pats savo noru atsisako tęsti pradėtąjį nusikaltimą. Taip įstatymas ragina savanoriškai atsisakyti nusikalstamo sumanymo, nutraukti jo realizavimą. BK 23str.Bausmė už rengimąsi ir pasikėsinimą skiriama pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už tokį pat pabaigtą nusikaltimą. Taigi, už parengtinę nusikalstamą veiklą baudžiama pagal BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį kaltininko pradėtą, nors ir nepabaigtą nusikaltimą. Rengimusi ir pasikėsinimu padarytų veiksmų pobūdį pirmiausiai lemia kėsinimosi objektas. Pvz., rengimasis nužudymui ar kt. sunkiam nusikaltimui ieškant bendrininkų, labai skiriasi pavojingumo pobūdžiu nuo bendrininkų ieškojimo vagystei. Parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumo laipsnį lemia jos turinys, panaudotos priemonės, bendrininkų skaičius ir kt. aplinkybės.T.8.6. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą. (23str.) Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl savanoriško atsisakymo pagrindai ir sąlygos. Aktyvioji atgaila ir jos skirtingumas nuo savanoriško atsisakymo.BK 23 str. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis. Atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo yra savanoriškas, kai toks atsisakymas padaromas esant tokioms sąlygoms:1. Atsisakymas turi būti savanoriškas, tai reiškia, kad:– asmuo atsisako baigti nusikaltimą neverčiamas objektyvių aplinkybių ir įsitikinęs, kad gali tą nusikaltimą baigti;– veiką nutraukia sąmoningai, o ne priverstas kokių nors objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jam iki galo įvykdyti nusikalstamą ketinimą; “Priešingu atveju būtų ne savanoriškas atsisakymas, o rengimosi ar pasikėsinimo nutraukimas prieš kaltininko valią”.– atsisakymas yra besąlygiškas ir galutinis. Jei kaltininkas pasikėsinimą nutraukia tik dėl to, kad tikisi jį pabaigti parankesnėmis sąlygomis, tai nėra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Atsisakymas nebus savanoriškas ir tokiu atveju, kai kaltininkas atsisako pakartoti veiksmus, kurie iš pirmo karto dėl kokių nors aplinkybių neduoda norimų rezultatų.2. Atsisakymas turi būti iki tol, kol apie tą veiką sužino teisėsaugos institucijos (subjektyviai).3. Atsisakymas turi būti grindžiamas pozityviais motyvais, pvz., sąžinės graužatis.Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą įmanomas abiejose parengtinės nusikalstamos veiklos stadijose – tiek rengimosi, tiek pasikėsinimo metu.Atsisakymas gali būti aktyvus (sukliudymas kilti nusikalstamoms pasekmėms) ir pasyvus (susilaikymas nuo tolimesnių veiksmų). Neįmanoma savanoriškai atsisakyti nuo nusikaltimo, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda pasekmės, bei kai nusikaltimas pripažįstamas faktiškai baigtu rengimosi stadijoje.Asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą, negali būti baudžiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Veika, kurią savanoriškai atsisakyta pabaigti, nelaikoma pavojinga. Tačiau, jeigu ta veika kurią atsisakyta pabaigti, turi visus būtinus kito nusikaltimo požymius, asmuo atsako už tą nusikaltimą. Pvz., rengdamasis gaminti netikrus pinigus, asmuo pavogė įrenginį netikriems pinigams spausdinti, bet po to nuo savo nusikalstamo sumanymo atsisakė ir netikrų pinigų negamino. Už rengtąjį nusikaltimą jis neatsako, tačiau už vagystę – atsako.Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą – tai aplinkybė, kuri pašalina atliktos parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumą ir baudžiamumą, nes:1. Rengimasis ir pasikėsinimas yra pavojingos veikos, bet kai asmuo jas nutraukia, jos tampa nepavojingomis, todėl ir nebaustinomis;2. Baudžiamieji įstatymai turi prevencinį tikslą.Aktyvioji atgaila – pasekmės jau atsirado, tačiau kaltininkas aktyviais veiksmais arba švelnina tas pasekmes, arba atlygina pasekmes, arba neleidžia toms pasekmėms padidėti.Aktyvi atgaila – tai atsakomybę švelninanti aplinkybė.BK 59str.1d.2p.

9 tema. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą BK 24str. 25str., 26str., 27str.

T.9.1. Bendrininkavimo samprata, esmė, reikšmė.Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.Bendrininkavimo teorijos. Bendrininkavimo institutas Lietuvos valstybės ir kitų šalių baudžiamojoje teisėje.Užsienio (tiek kontinentinės, tiek anglosaksų teisinės sistemos) valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose apskritai nėra bendrininkavimo sąvokos. Kontinentinės bei anglosaksų teisinių sistemų valstybių baudžiamieji įstatymai bendruosius bendrininkavimo klausimus sprendžia panašiai. Pvz., klasifikuojant bendrininkavimą paprastai apsiribojama bendrininkų rūšių išvardinimu, išskiriant vykdytojus, bendravykdžius ir bendrininkus. Pastaraisiais laikomi kurstytojai, padėjėjai. Beje tokia bendrininkų klasifikacija anglosaksų teisinės sistemos šalių baudžiamojoje teisėje ėmė įsigalėti parengus ir apsvarsčius JAV Pavyzdinio BK projektą. Taigi akivaizdi kontinentinės teisinės sistemos valstybių baudžiamosios teisės bendrininkavimo instituto įtaka, nes kai kurių valstijų baudžiamieji kodeksai ir iki šiol neišskiria bendrininkavime kurstytojų, padėjėjų veiklos.Kontinentinės, anglosaksų teisinių sistemų valstybių BK paprastai analogiškai apibūdina bendrininkavimo subjektyviąją pusę, kadangi bendrininkavimą laiko galimu tik tyčiniuose nusikaltimuose. Neatsargaus bendrininkavimo galimybę numato tik kai kurių JAV valstijų BK, kuriuose nustatyta, kad, jei bendrai padaromo nusikaltimo sudėties požymis yra tam tikrų pasekmių atsiradimas, tai, sprendžiant asmenų patraukimo bendrininkais klausimą, turi būti nustatyta tokia bendrininkų kaltės forma, kuria ši sudėtis gali būti padaroma. Taigi sudaromos prielaidos išvadai, kad bendrininkavimas įmanomas ne tik tyčiniuose nusikaltimuose ( pavyzdys iš Kentukio: dviem tikriem litovcam surengus lenktynes Kentukio gatvėmis ir vienam iš jų partrenkus ir mirtinai sužalojus pėsčiąjį ( kurio tautybė nežinoma), antrasis vairuotojas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip neatsargaus nužudymo bendrininkas.)

Objektyvūs ir subjektyvūs bendrininkavimo požymiai. Objektyvaus ir subjektyvaus ryšio tarp bendrininkų veiksmų ir jų pasekmių ypatumai. Bendrumo požymis ir jo reikšmė.Bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikaltimo padarymo formą, apibūdina bei atskleidžia esmę daugelis objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.Sąvokos apibrėžime yra beveik visi bendrininkavimo požymiai:TyčiaĮvairių bendrininkų veiksmų visumą jungia tyčia. BK 24 str. ir 15 str. (nusikaltimo padarymas tyčia) analizė leidžia teigti, kad bendrininkavimui būdingos abi tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. Būdingesnė tiesioginė tyčia.Bendrininkavimo intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai:Kiekvieno bendrininko suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam;Bendrininkų suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio;Supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą.Bendrininkavimo valinį tyčios turinį sudaro:Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kitų asmenų, dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime, veika;Bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirastiSusitarimas tarp bendrininkų – tiek išankstinis, tiek ir nusikaltimo darymo metu – sujungia juos, tačiau jis nėra būtinas valinis subjektyviosios pusės požymis. Bendrininkavimas įmanomas ir tada, kai bendrininkai veikia bendrai remdamiesi ne susitarimu, o tik abipusiu žinojimu vieno apie kito prisidėjimą prie bendros veikos.Nors bendrininkavimą subjektyviąja prasme galima vertinti kaip bendrą tyčinį dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas tame pačiame tyčiniame nusikaltime, tačiau atskirų bendrininkų bendros nusikalstamos veikos tikslai ar motyvai gali skirtis. Bet tokia situacija įmanoma tik tada, kai bendrai daromo nusikaltimo sudėtyje motyvas ar tikslas nėra būtinas jos požymis.Neatsargiai bendrininkaut neįmanoma pvz.: kuomet paprašoma panešti ar atnešti ne sau priklausantį lagaminą – tai veikos padarymas per tarpininką.2. Veika daroma bendrai, jeigu tik susitariama ką nors padaryti, o padaro vienas, tai bendrininkavimo nėra. Abu asmenys turi nusikalsti bendrai nors vykdytojais abu būti neprivalo.3. Du ir daugiau asmenų – reikalaujama, kad visi būtų sulaukę reikiamo amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė ir būtų pakaltinami, t.y, sugebėtų suvokti savo veiksmus bei juos valdyti. Jeigu taip nėra, tai gaunasi tarpininkavimas. Nepakaltinamo asmens įtraukimas į nusikaltimo padarymą palengvina nusikaltėlio padėtį, tačiau iš kitos pusės toks asmuo yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas. Kaltininkai, pasinaudoję tokiais asmenimis lyg nusikaltimo padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginiai atitinkamo nusikaltimo vykdytojai.Tai ne dviejų asmenų nusikaltimo padarymas, o dalyvavimas. Visi galimi bendrininkai:Nusikaltimo vykdytojas – asmuo betarpiškai padaręs nusikaltimą, jis realizuoja nusikaltimo objektyviąją pusę;Organizatorius – asmuo, kuris organizavo arba vadovavo;Kurstytojas – asmuo, kuris palenkė kitą asmenį padaryt nusikaltimą;Padėjėjas – asmuo, kuris padėjo patardamas, teikdamas priemones, pašalindamas kliūtis arba, kuris iš anksto pažadėjo paslėpti priemones, daiktus, pėdsakus, pavogtus daiktus.Intelektualusis padėjėjas – pataria, fizinis padėjimas – fizinių veiksmų atlikimas.Kiekvieno bendrininko veiksmai yra reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Būtent šių veiksmų visuma nulemia tai, kad vykdytojas (vykdytojai) įgyja realių galimybių realizuoti objektyviąją bendro nusikaltimo dalį. Jeigu kuris nors bendrininkas neatliktų savo veikos, bendro nusikaltimo būtų neįmanoma įvykdyti arba jo įvykdymas kitiems bendrininkams iš esmės pasunkėtų. Taigi kiekvieno bendrininko veiksmai yra būtini.Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai nedalijamos bendrininkams. Tai bendrų veiksmų visumos bendrai pasiektas rezultatasKiekvieno bendrininko veiksmai (neveikimas) turi priežastinį ryšį su bendromis pasekmėmis.

T9.2. Bendrininkavimo formos. BK 25str.Bendrininkavimo formos išskiriamos pagal bendrininkų susitarimo momentą ir pagal jų organizuotumo formą.be išankstinio susitarimo – kai susitariama iki veikos pabaigos; su išankstiniu susitarimu – kai susitariama iki veikos darymo pradžios. Pagal organizuotumo formą skirstomos tik iš anksto susitarusių asmenų grupės:Bendrininkų grupė BK 25str.2d. Organizuota grupėBK 25str.3d.Nusikalstamas susivienijimas (antikonstitucinė grupė ar organizacija, teroristinė grupė). BK 25str.4d.Pripažįstama, kad nusikalstamas susivienijimas yra aukščiausias organizuotumo lygmuo, kuriam reikia 3 asmenų, turi būti hierarchija, bendra piniginė kasa, techninės priemonės. Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusikaltimus (paprastai sistemingai nusikalstamai veiklai), tačiau kartais jis gali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. Nusikalstamam susivienijimui būdinga ne tik išankstinis trijų ar daugiau bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus – vadovo ar vadovų buvimas, detalus vaidmenų pasiskirstymas (nors kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais), bet ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai.Nusikalstamo susivienijimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą procedūrą) į nusikalstamą susivienijimą, suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei priemones ir yra pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį.Organizuota grupė pasižymi didesniu organizuotumu negu grupė iš anksto susitarusių asmenų, bet tai dar ne nusikalstamas susivienijimas. Dažniausiai teigiama, kad yra organizuota grupė, kai yra inkriminuojamas turto prievartavimas.Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti nusikaltimo ar nusikaltimo momentus: paruošiamas ir suderinamas nusikaltimo padarymo planas, išanalizuojamas nusikaltimo padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko. Neretai atliekami ir tam tikri pasirengimo nusikaltimui veiksmai.

Bendrininkavimo rūšys pagal bendrininkų vaidmenį padarant nusikaltimą gali būti:Paprastasis bendrininkavimas (Bendrakaltybė) – kai visi yra vykdytojai, kurie darė ką nors, kas sudarė objektyviąją nusikaltimo pusę;Sudėtinis bendrininkavimas – kai yra vaidmenų pasidalinimas – vykdytojas tik vienas. Šiuo atveju bendrininkai atlieka skirtingus, t.y. ne tik BK Specialiosios dalies atitinkamame straipsnyje aprašytus veiksmus, bet ir veiksmus, numatytus BK 24 str.3-6 dalyse. Taigi bendrame nusikaltime greta vykdytojo gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas.Tam, kad būtų grupė iš anksto susitarusių asmenų ar organizuota grupė – turi būti bendrakaltybė (mažiausiai du vykdytojai). Kai nusikaltimo padaryme dalyvavo daugiau kaip du asmenys, gali būti trys vykdytojai, kurių skaičių reikia būtinai nustatyti. Kai vykdytojai – du, vertinama pagal sudėtinio ir paprasto bendrininkavimo požymius. Jeigu objektyviąją pusę realizavo du asmenys – tai bus grupė iš anksto susitarusių asmenų, o trečiam bendrininkui kaltinimai pagal vaidmenį.Organizuota grupė – turi būti nustatytas didesnis organizuotumo lygis negu grupei iš anksto susitarusių asmenų (ryškus organizatorius, ryšio priemonės ir pan.).Nusikalstamas susivienijimas – nepriklausomai pagal rūšį, visi nariai pripažįstami vykdytojais. Nepriklausomai nuo dalyvavimo atskirų nusikaltimų padaryme, visi bendrininkai atsako už visus nusikaltimus.

T.9.3. Bendrininkų rūšys. BK 24 str. 2 d. kaip nusikaltimų bendrininkai greta vykdytojų vardijami organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai. Šis galimų nusikaltimo bendrininkų sąrašas yra baigtas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju galimas, ir kartu būtinas, tikslus bendrininkų rūšies nustatymas, nes tai reikalinga sąlyga sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindą bei bausmės individualizavimą.

Bendrininkų rūšių apibūdinimas. Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikaltimą (BK 24 str. 3 d.), t.y. tiesiogiai įvykdęs bendro nusikaltimo sudėtį ir pasiekęs bendrą nusikalstamą rezultatą. To paties nusikaltimo sudėtį gali realizuoti tiek vienas asmuo, tiek keli. Kiekvieno bendrininkavimo atveju vykdytojui tenka ypatingas vaidmuo – jis realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėra vykdytojo, bendrininkavimas neįmanomas. Iš vykdytojo veiksmų sprendžiama apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojo nusikalstama veika sustojo pasirengimo ar pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad ir kiti bendrininkai baigė savo veiką atitinkamose stadijose.

Organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymą ir vadovavęs jo padarymui (BK 24 str. 4 d.). Esminis šio bendrininko požymis yra tas, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje -– ar išankstinėse jos stadijose, ar jau nusikaltimo darymo metu. Tai bendro nusikaltimo vadovas. Organizatorius galimas darant bet kurį tyčinį nusikaltimą bet kuria bendrininkavimo forma – net jei bendrininkaujama be išankstinio susitarimo, kai vienas iš vykdymo bendrininkų jau paties nusikaltimo darymo metu imasi vadovautis kitiems. Organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas be vadovo praktiškai neįmanomi. Organizatorius vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius ir t.t. Norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi nebūtinai visi šie veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bet kurio iš jų. Tame pačiame nusikaltime organizatorius gali atlikti ir vykdytojo veiksmus. Sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindimo, bausmės individualizavimo klausimus visi to paties asmens vaidmenys bendroje nusikalstamoje veikoje turi būti išskiriami.Kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikaltimą (BK 24 str. 5 d.). Tai nusikaltimo iniciatorius, nes sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nusikaltimą. Tačiau kurstytojas nebūtinai turi būti nusikaltimo autoriumi. Kurstyti visada, net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkretų nusikaltimą arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį įvairaus sunkumo, bet vienodo pobūdžio pasekmes.Padėjėju(BK 24str.6d.) laikomas asmuo, padedantis padaryti nusikaltimą:Duodamas patarimus, nurodymus;Teikdamas priemonių;Šalindamas kliūtis;Iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones, nusikaltimo pėdsakus ar daiktus, įgytus nusikalstamu būdu.Padėjimas kitiems bendrininkams gali būti intelektualus ar fizinis. Galimas padėjimas ir neveikimu, tačiau tik tuo atveju, kai padėjėjas, turėjęs specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems bendrininkų veiksmams atsirasti, sąmoningai jos nevykdo.Padėjėjo pagalba visados nukreipta į konkretaus nusikaltimo padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veikos priežastinio ryšio su nusikalstamomis pasekmėmisNorint pripažinti asmenį padėjėju būtina nustatyti jo veikoje tyčią. Dažniausiai tai tiesioginė tyčia, bet gali būti, kad padėjėjas suvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamam ar vykdomam nusikaltimui ir sąmoningai leidžia tam įvykti.

Nusikaltimo vykdymas per tarpininką. Objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys bendrininkų veiksmus.Vykdymas gali būti: tiesioginis, netiesioginis, bendras vykdymas.Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką o padaro per “kitą asmenį”, t.y. “svetimomis rankomis” realizuoja nusikaltimo sudėtį. Tas kitas asmuo – tarsi veikos tarpininkas veikia žmogiškojo įrankio pavidalu. Netiesioginis vykdytojas – tai nusikaltimo užkulisiuose esantis asmuo, tačiau jis neteisingai suvokia situaciją, kurioje daromas nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai panaudojęs nukreipia “žmogiškąjį įrankį”. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

T.9.4. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir ribos. BK 26str.Baudžiamasis įstatymas visiems, kaltiems nusikaltimo padarymu, nustato vienodus baudžiamosios atsakomybės pagrindus (BK 3 str.). Kokių nors papildomų bendrininkų atsakomybės pagrindų – be nusikaltimo sudėties jų veikoje – nėra numatyta.Bendrininkavimas yra įmanomas praktiškai visuose tyčiniuose nusikaltimuose. Nusikaltimų sudėtį – bendrininkų veiksmų atsakomybės pagrindą sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių visuma: bendrininkavimo požymių, numatytų BK 24 str., ir nusikaltimo, numatyto BK Specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama bendrininkų veika, požymių. Bendrininkų atsakomybės principai:Bendrininkams už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pačios bausmės, neperžengiant minimalios ir maksimalios ribos, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jų veika, sankcijoje;Individualizuojant bausmę laikomasi tų pačių bausmės skyrimo pradmenų ( BK 24 str. 26).Taigi vienodi bendrininkų atsakomybės pagrindai nepaneigia bendrininkų atsakomybės individualizavimo ir nereiškia lygios visų bendrininkų atsakomybės. Bendrininkavimo faktas pats savaime dar nesunkina kiekvieno bendrininko atsakomybės. Šios taisyklės išimtis yra tik viena bendrininkavimo forma – organizuota grupė, kuri visada laikoma sunkinančia aplinkybe. Visais kitais atvejais svarbūs yra dalyvavimo bendrame nusikaltime pobūdis ir laipsnis.Bendrininko dalyvavimo nusikaltime pobūdį pirmiausia apibūdina bendrininkavimo rūšis. Tačiau taip pat turi būti vertinamas realus kiekvieno bendrininko poveikis kitiems bendrininkams, visai nusikaltimo eigai.Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininkų veiksmams. Apie tai byloja bendrininko sumanumo, atkaklumo, valios, aktyvumo ir kt. savybių panaudojimo siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tačiau nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar nėra pabaigęs nusikaltimo.Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto.Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus.Savanoriškas padėjėjo atsisakymas gali pasireikšti:Nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;Aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsakomybės pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.T.9.5. Vykdytojo ekscesasBendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl vykdytojui, o ne visiems bendrininkams, turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos kvalifikuotos nusikaltimo aplinkybės. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas.Suprantama, kad ekscesu nebus laikomas toks vykdytojo elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.Pažymėtina, kad ne tik vykdytojas, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, siekti kitų pasekmių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį jis atsako asmeniškai.

T.9.6. Savanoriškas atsisakymas, esant bendrininkavimui. Nepavykęs kurstymas ir padėjimas.Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tačiau nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar nėra pabaigęs nusikaltimo.Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto.Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus.Savanoriškas padėjėjo atsisakymas gali pasireikšti:Nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;Aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsakomybės pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.

T.9.7. Prisidėjimo prie nusikaltimo samprata, rūšys.Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad prisidėjimo prie nusikaltimo institutą sudaro normos, nustatančios atsakomybę už nusikaltimo slėpimą, nepranešimą apie nusikaltimą.

Prisidėjimo skirtingumas nuo bendrininkavimoPrisidedant prie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra determinuojami jos vykdytojų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirasti nusikalstamoms pasekmėms. Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prie nusikaltimo požymis yra tai, kad subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo, veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ir jo pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų nusikalstamos veiklos, ir todėl nėra jų bendrininkas.

Skirtumas nuo bendrininkavimo – prisidedantis asmuo iš anksto nėra prižadėjęs padėti. Ne už visų nusikaltėlių slėpimą ar už nepranešimą apie padarytą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.Prisidėjimo rūšysNepranešimas apie nusikaltimą;BK 238str.Tai bus nusikalstamas prisidėjimas, kai bus sekančios sąlygos:Subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma;Subjektui turi būti suvokiamas nusikaltimo pobūdis.Jeigu šios sąlygos yra, o subjektas nepraneša, tai šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis – formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą.Baudžiamoji atsakomybė negalima jeigu po nepranešimo gali iškilti grėsmė artimiems giminaičiams, kad bus pradėtas ikiteisminis tyrimas.Nusikaltimo ar nusikaltim1 padariusio asmens slėpimas.BK 237str.Nusikaltėlį slepiantis asmuo turi žinoti ne tik tai, kad slepia nusikaltėlį, bet ir suvokti nusikaltėlio padaryto nusikaltimo esmę, nes ne už visų nusikaltimų slėpimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Šeimos narius galima slėpti tik po antklode, o jeigu yra noras tai ir kitur nes už tai nebaudžiama.Subjektyviajai nusikaltimo slėpimo pusei būdinga:Slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas;Supratimas, kad atliekami veiksmai, už kuriuos numatyta BASiekimas tokia savo veika apsunkinti nusikaltimo ir jį padariusių asmenų išaiškinimą bei jų nubaudimą.

T.10. Nusikaltimų daugetas

T.10.1. Pavienio nusikaltimo samprata ir rūšysPavienio nusikaltimo sampratą formuoja teorija. Pavienis nusikaltimas tai veika, kuri yra nukreipta į vieningą objektą (objekto vieningumas nustatomas pagal tyčios kryptingumą), vieninga kaltės forma ir padaroma tapačiais ar panašiais veiksmais.Pavieniai nusikaltimai, kurie yra panašūs į nusikaltimų daugetą:Tęstiniai nusikaltimai – kuomet yra keli epizodai, kurie kartu sudaro vieną nusikaltimą (jeigu 10 kartų vagia po 10 plytų – objektas vieningas, veiksmai panašūs, kaltės forma – jeigu tikslas buvo pavogti 100 plytų – tai bus pavienis nusikaltimas, nes tyčia buvo apibrėžta. Jeigu tyčia neapibrėžta ir pavogė daugiau tai jau mažiausiai du nusikaltimai. Jeigu pavogęs 100 plytų, nuspręs, kad nešiu kol išnešiu, tai kiekvienas epizodas – atskiras nusikaltimas.)Trunkamieji nusikaltimai – kuomet veikimu ar neveikimu padaromas pareigos nevykdymas laiko tarpe. Pvz. : dezertyravimas,BK 323str.Nusikaltimas su dviem objektais pvz. Plėšimas – pažeidžiama nuosavybė ir sveikata, bet nepažeidus jų abiejų, nebus baigto vieno nusikaltimo.Nusikaltimai su alternatyviniais požymiais – kuomet įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis vienodos reikšmės skirtingus veiksmus, kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais sudaro vieną nusikaltimą. Pvz. Neteisėtas šaunamojo ginklo nešiojimas, gaminimas ir realizavimas.Nusikaltimų daugetas yra tuomet, kai padaryta du ar daugiau nusikaltimų, padarytų vieno asmens, už kuriuos asmuo nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nėra kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent už du nusikaltimus.Požymiai:Nusikaltimus padaro vienas asmuo;Padaryti mažiausiai du nusikaltimai;Nei už vieną iš padarytų nusikaltimų, asmuo nėra baustas (šio požymio neturi recidyvai);Neturi būti juridinių kliūčių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn: senatis, kai būtinas privatus kaltinimas, o jo nėra, recidyvo atžvilgiu ir nuosprendžio vykdymo senatis arba teistumo išnykimas arba panaikinimas, kai kurios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybės.Nusikaltimų daugeto esmė – bausmės skyrimo ypatumai esant padarytam vienam ar keliems nusikaltimams.T.10.2.Daugeto skirstymas:Pagal veiksmų atlikimo laiką:Idealioji sutaptisRealioji sutaptisPagal veikų pobūdį:Pakartotinumas 3. Recidyvas:Paprastas;Pavojingas recidyvistasBK 27str. 2d.

Idealioji sutaptis – kai viena veika pažeidžiami dviejų BK straipsnių reikalavimai ( namo sprogimas ir žūna žmonės – viena veika – du nusikaltimai). Papildomas požymis – veiksmų vienalaikiškumas.Realioji sutaptis – kai dviem veikom pažeidžiami dviejų BK straipsnių ar jų dalių reikalavimai. Dvi veikos – du nusikaltimai.Sutapčių skirtumai:Skirtingai skaičiuojama patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis:Idealiosios sutapties atveju senaties terminas prasideda kartu , o baigiasi kai baigiasi senatis už sunkesnį nusikaltimą;Realiosios sutapties atveju – antras nusikaltimas nutraukia pirmo nusikaltimo senatį ir pradeda eiti iš naujo.BK įtvirtina skirtingas bausmės skyrimo taisykles;Tai, kokie nusikaltimai turi būti padaromi: idealioj – tik nusikaltimai numatyti skirtinguose BK straipsniuose, o realiosios ir straipsnių dalyse.

PakartotinumasPagal pobūdį pakartotinumas gali būti paprastas ir specialus, Paprastas pakartotinumas tai bet koks dviejų nusikaltimų padarymas, kuris kvalifikavimui reikšmės neturiVienarūšiai – tie, kuriuos įstatymas prilygina vienarūšiams.

RecidyvasPaprastas recidyvas – teistas asmuo padaro naują, nesusijusį nusikaltimą ( vagis – nužudo)Pavojingas recidyvistas – tokiu pripažįstamas teismo sprendimu. Toks sprendimas turi kaip ir specialią reikšmę kvalifikavimui.

T.11.BAUSMĖS SAMPRATA, TIKSLAI, BAUSMIŲ SISTEMA LIETUVOJE

T.11.1. BAUSMĖS TEORIJOSKiekviena valstybė, siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, taiko t.t. poveikio priemonių sistemą. Bausmė – kaip paskutinioji kovos priemonė.Kokia bausmių sistema turi būti? Valstybė turi atsakyti į klausimą, kokią bausmės teoriją ji pasirenka. Tai valingas valstybės sprendimas. Tačiau jį lemia ir šie objektyvūs veiksniai: nusikalstamumo būklė ir dinamika, valstybės ekonominis išsivystymas, teisinės tradicijos ir papročiai bei tarptautinės teisės reikalavimai. Valstybėje vyraujanti bausmės teorija turi ir grįžtamąjį ryšį, svarbų tiek įstatymų leidybai, tiek ir baudžiamajai politikai, nes padeda apibrėžti bausmės esmę ir suformuluoti jai keliamus tikslus, sudaryti ir tobulinti bausmių sistemą, t.p. orientuoja teismų praktiką, kai reikia skirti bausmes, bei bausmes vykdančių institucijų veiklą.Bausmės teorijos pagal bausmės esmę klasifikuojamos į:1) absoliučiąsias teorijasŠios teorijos bausmę laiko savaiminiu gėriu, kuriam negali būti keliami specialūs tikslai. Pagrindinė bausmės funkcija – pažeistos teisės atstatymas.2) utilitarines teorijasŠios teorijos bausmei iškelia specialias funkcijas, pagal kurias skirstomos į 3 grupes:– bausmės esme pripažįstančias bendrąją prevenciją;– bausmės esme pripažįstančias specialiąją prevenciją;– bausmės esme pripažįstančias ir bendrąją, ir specialiąją prevenciją;

Be to, pagal bausmės paskirtį (esminį tikslą) išskiriamos:1) atpildo;2) įbauginimo;3) galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo;4) reabilitacijos teorijos.

1. Pirmoji ir pati seniausioji bausmės teorija – ATPILDO TEORIJA.Jos šaknys glūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė – “akis už akį, dantis už dantį”. Ši teorija davė pozityvių rezultatų, tačiau dabar absoliučiai nepriimtina, nors įvairių valstybių (t.t. ir Lietuvos) baudžiamuosiuose įstatymuose ir baudžiamojoje politikoje galima aptikti jos bruožų (mirties bausmės taikymas, įkalinimas iki gyvos galvos, Azijoje ir Afrikoje įvairios kūno bausmės: plakimas, rankos ar kojos nukirtimas). Esmė – nubausti asmenį ir tas nubaudimas tiesiogiai proporcingas tam, ką asmuo padarė. Ši teorija egzistavo iki XV – XVIIa. Ji buvo vyraujanti (egzistavo l. ilgą laiką). Taliono principas “jei nužudė – nužudymas” peraugo į kompozicijos principą – t.t. žala pinigine išraiška. Didžioji Britanija XVIa. Jos BĮ – ¾ nusikaltimus padariusių asmenų baudžiami mirties bausme arba buvo tremiami į Australiją.XVIa. Europoje pasirodo kalėjimai, kurie savo paskirtimi ir struktūra panašūs į dabartinius. Amsterdame – pirmasis kalėjimas vyrams, po to moterims.

2. ĮBAUGINIMO TEORIJAEsmė – bausme siekiama ne vien atkeršyti kaltininkui, bet stengtis įtakoti tiek kaltininką, tiek aplinkinius. Pirmasis – J. Bentamas (anglų filosofas) teigė: “Reikia kaltininkui sudaryti tokias sąlygas, kad jis pats ir visi kiti bijotų daryti nusikaltimus”. Tai buvo labai pažangu, nes atskleidė vieną esminių bausmės požymių – bausmė turi būti nukreipta ne į praeitį (kerštą), bet į ateitį (siekti t.t. tikslo).J. Bentamo laikais tai buvo vieninga teorija:1) bauginti galima buvo tik patį kaltininką;2) per jį bauginti likusią visuomenę.

Iš čia pradėjo formuotis 2 srovės: bendroji ir specialioji prevencija. Įbauginimo teorija realiame gyvenime reiškiasi keliais aspektais:Įvykdant mirties bausmę, įbauginimo efektas nedidelis (siekė riboti mirties bausmę).Vietoj mirties bausmės siūlė įvairias kūno bausmes: viešą plakimą, laisvės atėmimą.

XVI – XVIIa. Spartus BT vystymasis.Europoje po Bekarijos knygos “Nusikaltimai ir bausmės” pradėta galvoti, ar ĮBAUGINIMO TEORIJA atitinka visuomenės išsivystymo lygį (technikos revoliucija, gamtos mokslai). Didžioji Britanija: pirmoji įvykdė techninę revoliuciją, spartus ekonomikos vystymasis, Baudžiamajame kodekse – ¾ bausmių – mirties bausmės (t.y. BK išliko nepakitęs). Anglų teisėjas, išleidęs BT vadovėlį, pavadino anglų BĮ – kruvinuoju įstatymu.Iki XIX a. vidurio stovėjo vietoje.Impulsą ĮBAUGINIMO TEORIJOS vystymuisi davė ne teisės teoretikai, bet medikai, ypač psichiatrai ir XIXa. Pradžioje gimė teorijos pakraipa, kuri siejama su Č. Lombrozo vardu. Jis susistemino daugelį darbų. Ne jis pirmasis pradėjo kalbėti apie biologinę nusikalstamo elgesio kilmę. Vienį 1-jų – Italų mokslininkas E. Feri, R. Garofalo. Č. Lombrozo susistemino jų darbus, t.p. pats atliko tyrimus ir paskelbė knygą apie žmogų nusikaltėlį. Ši Č. Lombrozo teorija sudarė pagrindą naujos teorijos atsiradimui.

3. FIZINĖS GALIMYBĖS PADARYTI NUSIKALTIMĄ ATĖMIMO TEORIJAEsmė – fizinis poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus nusikaltimus. Ištakos – biologiniame nusikalstamo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltėlis turi t.t įgimtų, paveldėtų ar įgytų bruožų, kurie verčia jį nusikalsti, tai reikia juos neutralizuoti.Išmatavus žmogaus galvą – jį galima padėti į t.t. lentelę. Kiekvienai kategorijai siūlė labai aiškias ir įdomias kovo su nusikalstamumu priemones:Vagys – ištremti į negyvenamas salas;Žudikai – panašiai;Nusižengėliai – arba ilgalaikio, arba trumpalaikio laisvės atėmimo įvairios formos.Šios teorijos atstovai (Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo) baudžiamajai teisei t.p. siūlė naujoviškas nusikaltimų prevencijos priemones – kastraciją, sterilizaciją, amputacija, deportaciją į negyvenamas salas, mirties bausmę. Kaip kurie iš šių pasiūlymų buvo realizuoti, vėliau, nepasitvirtinus daugelio biologinių nusikalstamumo prigimties teorijų išvadoms, siūlomos prevencijos priemonės švelnėjo – taikomas įkalinimas iki gyvos galvos, ilgalaikis laisvės atėmimas ir pan.Ši teorija ypatingo pritarimo negavo. Ji buvo popierinė, jos neįgyvendino ir ji numirė.Esminis momentas – Ši teorija buvo 1-ji teorija, kuri apie bausmę kalbėjo ne kaip apie poveikio priemonę už padarytą nusikaltimą, o akcentavo asmenį, padariusį nusikaltimą.

4. PATAISYMO (REABILITACIJOS) TEORIJAPagrįsta bausmės atlikimo filosofija: kvakeriai rėmėsi tuo, kad kiekvienas žmogus savyje yra geras, blogu jį padaro aplinka. Jį reikia izoliuoti nuo aplinkos ir leisti sužydėti geram pradui. Ši teorija po 20m. buvo labai kritikuota (žmogus būdavo visiškai izoliuojamas nuo viso pasaulio, netgi prižiūrėtojai negalėdavo su juo kalbėtis). Kalinimas – tylėjimo sistema. JAV jau po 20m. pamatė, kad ši sistema sukelia labai daug problemų žmonėms bandantiems adaptuotis visuomenėje po bausmės atlikimo. Jau po 3 metų žmogus pasikeisdavo negrįžtamai. JAV vėl grįžo prie bauginimo sistemos, t.y. sistemą modifikavo: leido kalbėtis, susitikti su giminėmis. Ši teorija vadinosi OBERMANO TEORIJA. Dabar didžioji dalis JAV laikosi šios teorijos.Europa. XIXa. Pabaigoje Vokietijoje žymus mokslininkas V. Štelceris iškėlė hipotezę, kuri vėliau tapo tikrosios PATAISYMO TEORIJOS pagrindu. Hipotezė: kiekvieną žmogų galima t.t. ribose valdyti ir suformulavo kelis postulatus:1) Drausmės supratimas – visuomenė gyvena pagal t.t. taisykles, ir elgtis reikia pagal t.t. taisykles.2) Žmogus turi būti socialiai naudingas – turi naudingai dirbti.Šias idėjas “pasigavo” Didžiosios Britanijos laivo kapitonas Kroftonas, gabenantis nusikaltėlius į Australiją. Jis nusprendė tai pritaikyti praktikoje. Rezultatai pranoko lūkesčius.

PROGRESYVIOJI (AIRIŠKOJI) TEORIJA (PATAISYMO TEORIJOS pagrindinės nuostatos)Bausmė + naudingas darbas. Išbandė su baisiausiais nusikaltėliais.1-mas dalykas – drausmė.Kapitonas įvedė 1-mą bausmės atlikimo etapą:I etapas – absoliutaus paklusnumo principas – kiekvienas nuteistasis 6 mėn. absoliučiai izoliuojamas ir turi absoliučiai paklusti prižiūrėtojų nurodymams. Esmė – jei po 6 mėn. prižiūrėtojas duoda išvadą, kad nuteistasis praėjo šį etapą, jis perkeliamas į b. grupę (mažą). Mintis – kai žmogus sugeba valdytis būdamas vienas, jis gali būti perkeliamas į mažą grupę. Tada jis gali būti pradedamas mokyti t.t. specialybės. Šiuos žmones reikia mokyti tokio amato, iš kurio jie sugebėtų pragyventi laisvėje (ne kokį juodą darbą).II etapas trukdavo metus. Elgesys vėl būdavo vertinamas. Jei po metų išvada teigiama – perkeliamas į aukštesniąją grupę. Čia teisinė padėtis žymiai švelnesnė – bendravimai, pasimatymai. Dar po metų (jei surinkdavo t.t. balsų skaičių) jam sudaromos pusiau laisvos sąlygos dirbti už kalėjimo ribų, pvz., laisvos statybos.Dar po metų – paskutinis III etapas – lygtinis paleidimas. Sąlygos: nepadaryti naujo nusikaltimo; reguliariai registruotis pas policijos viršininką. Galėjo būti numatomos ir t.t. specialios sąlygos: nesilankyti alaus bare, nebendrauti su nusikaltėliai ir t.t.).Ši sistema išbandyta per 15 metų. Recidyvas sudarė tik apie 15 proc. Tai fantastiški skaičiai. Ši sistema patvirtino, kad PATAISYMO TEORIJA pati perspektyviausia. Pataisymas – kai bausmę atlikęs žmogus savo gyvenimo tikslų siekia dorais būdais. Ši teorija buvo modifikuota. Ilgą laiką ši teorija negalėjo prasimušti kitų valstybių gyvenime. Anglai t.p. pas save nediegė. XXa. Pradžioje buvo grįžta prie Č. Lombrozo teorijos įgyvendinimo (Vokietijoje, Italijoje). Esmė – į valdžią atėjo Nacizmo ideologija. Jiems tinkamesnė buvo Č. Lombrozo teorija. 60000 iškastruota, sterilizuota (kaip kriminalinė bausmė). Kitose Europos valstybėse ši teorija pasisekimo neturėjo, bet gana sparčiai ir netikėtai buvo atrasta PATAISYMO TEORIJA. Nuo 1929 – 1936 metų buvo įstatymiškai įtvirtinta. T.p. Lietuvoje (1932m. Teisingumo ministeris įtvirtino t.t. taisykles, kurios 100 proc. atitiko PROGRESYVIOSIOS TEORIJOS …).Latviai – 1936m. Anglai, Prancūzai – ir toliau ĮBAUGINIMO TEORIJA, kalinimas tylėjimo sistema. Prancūzijoje net iki 1959m.Tolimesnį PATAISOS TEORIJOS vystymąsi nutraukė karas. Sekantis šuolis 1955 m. SNO patvirtino standartines elgesio su nuteistaisiais taisykles. Buvo įteisinta PATAISYMO TEORIJA. 1-asis TT aktas kalbantis apie pataisymą. Europa pasuko šių taisyklių įgyvendinimo link, priimdama priemones šios teorijos įgyvendinimui.

T.18.2. BAUSMĖS SĄVOKA IR POŽYMIAIBAUSMĖ (BK 41 str.) – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.Bausmė pasižymi t.t. specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, priverčiamųjų auklėjimo ar medicininio pobūdžio priemonių). Teisinėje literatūroje išskiriama iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiausi požymiai:1) Bausmė gali būti skiriama tik už nusikaltimo (įstatyme numatytos pavojingos veikos) padarymą. Kriminalinė bausmė yra tokia poveikio priemonė, kuri numatyta BK.2) Bausmė yra prievartos priemonė. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo kaltininko valios ar noro ši bausmė yra įgyvendinama. Jei kaltininkas nesutinka, valstybė savo prievartos aparato pagalba vis tiek ją įgyvendina.3) Bausmė pasižymi oficialumu ir viešumu. Oficialumas – valstybės požiūris į kaltininką už tai, ką jis padarė – ne vien pasmerkimo aktas, bet ir t.t. atlygis.Viešumas – bausmė visada skelbiama viešai (BPK – net ir uždarame posėdyje skelbiama viešai).4) Bausmė gali būti paskirta tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu.– bausmę paskiria tik teismas;– tik teismas gali atleisti asmenį nuo bausmės (nepainioti su atleidimu nuo bausmės atlikimo, kur nuo pačios bausmės neatleidžiama – Seimo priimti amnestijos aktai, Prezidento teisė suteikti malonę).Teismas skiria bausmę tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (joks kitas dokumentas). Esmė – pirminis bausmės paskyrimas – būtinas nuosprendis.5)Bausmė skiriama tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. T.t. išlygos: bauda, pataisos darbai, turtinės bausmės, natūralu, kad nukenčia ir šeima. Tai daugiau išvestinis dalykas. 6) Bausmės turinį visada sudaro t.t. teisių ar laisvių apribojimas ar t.t. pareigų nustatymas. Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Savo visas teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba jį panaikinus (BK 97str.)

Kiekviena bausmė be minėtų objektyvių požymių pasižymi ir subjektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas.Bausmės efektyvumo reikalavimas – išvestinis dalykas – leidžia įvertinti kiek veiksminga bausmė.Bausmės efektyvumas – bausmės tikslo pasiekimas minimaliausiomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis.Keli kriterijai vertinant bausmės efektyvumą: Recidyvinis nusikalstamumas Nusikalstamumo dinamika ir struktūra;3) Bausmių skyrimo praktika;4) Materialinės ir finansinės išlaidos ir kt.

BAUSMĖS SKIRTINGUMAS NUO ADMINISTRACINIŲ NUOBAUDŲ IR KITŲ VALSTYBINĖS PRIEVARTOS PRIEMONIŲ BEI NUO VISUOMENINIO POVEIKIO PRIEMONIŲBausmė pasižymi t.t. specifiniais požymiais, kurie ją išskiria iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, priverčiamųjų medicinos priemonių – BK 98 str.) Literatūroje išskiriama iki 50 tokių požymių. Svarbiausi:1) Bausmės skyrimo pagrindas – Kriminalinė bausmė yra skiriama tik už baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos veikos – nusikaltimo – padarymą. Už jokias kitas pavojingas veikas, kurios nenumatytos BK, bausmė neskiriama.2) Bausmės skyrimo tvarka – Bausmė – tai prievartos priemonė, kuri skiriama tik teismo nuosprendžiu. Administracines nuobaudas gali skirti ne tik teismai, bet ir tam įgalioti valstybės institucijų (policijos, VMI, Valst. kontrolės ir kt.) pareigūnai;Bausmės oficialumas – jis pasireiškia tuo, kad nuosprendis priimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas uždaras (rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir dydis, skelbiama viešai);Bausmės viešumas;5) Individualumas. Bausmė yra nukreipta prieš asmenį. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir negali būti taikoma jo šeimos nariams ar kitiems artimiesiems. Paskirtą bausmę turi atlikti pats nuteistasis;6) Sukeliamos teisinės pasekmės. Bausmė – tai griežčiausia iš visų valstybės poveikio priemonių. Tik bausmei yra būdinga teisinė pasekmė – asmens teistumas. Asmuo, kuriam paskirta bausmė ir po bausmės atlikimo t.t. laikotarpį laikomas teistu. Teistumas t.t. atvejais gali riboti kai kurias nuteistojo teises (pvz., užimti t.t. pareigas). Padarius naują nusikaltimą, teistumas yra sunkinanti aplinkybė.

T.18.3. BAUSMĖS PASKIRTIS (TIKSLAI)BK 21 str. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;atimti ar apriboti nuteistajam galimybes daryti naujas nusikaltstamas veikaspaveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;užtikinti teisingumo principo įgyvendinimą.Kiekvienas iš jų atskirai vadinamas paskirties tikslu.Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimų padarymo BT teorijoje vadinamas bendrąja prevencija,išlikęs nuo Sovietinių laikų). Bendrosios prevencijos poveikis pasireiškia baudžiamojo įstatymo, nustatančio nusikaltimą ir bausmę, priėmimu, bausmės skyrimu ir atlikimu. Šie veiksniai žmogaus psichikoje formuoja motyvaciją nedaryti nusikaltimų. BT teorijoje bendroji prevencija yra kritikuojama, nes ji neliečia nusikaltimą padariusio asmens, todėl nesukuria baudžiamųjų teisinių santykių. Jau Karlsonas Marksonas kėlė klausimą “kokią teisę turite bausti mane tam, kad įbaugintumėte ar pataisytumėte kitus”. Iškreipta BT samprata. Baudžiamųjų teisinių santykių subjektai yra žmogus, padaręs nusikaltimą ir valstybė. Šiuo atveju įtraukiami ir kiti asmenys. Galimybės padaryti naują nusikaltimą atėmimo ar apribojimo tikslas reiškia, kad bausme siekiama sudaryti tokias fizines sąlygas, kurios užkirstų kelią naujam nusikaltimui padaryti. Šio tikslo įtvirtinimą LR BK tiesiogiai nulemia bausmės esmės samprata, o teismų praktikoje ji pasireiškia plačiu laisvės atėmimo bausmės taikymu. Kaip kurios bausmių rūšys tiesiog užprogramuotos šiam tikslui, pvz., atėmimas teisės eiti t.t pareigas, dirbti t.t. darbą arba užsiimti t.t. veikla atima iš nuteistojo galimybę padaryti nusikaltimą tarnybai ir pan.Siekimas, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų, BT teorijoje vadinamas specialiąja prevencija. Spec. prevencijos poveikis pasireiškia teisių ar laisvių atėmimu ar ribojimu, kurie atlieka bauginimo funkciją ir atima galimybę padaryti naują nusikaltimą, bei pataisymo priemonių taikymu. Specialiosios prevencijos tikslas yra pats pažangiausias, nes valstybė įsipareigoja nuteistajam taikyti pozityvias poveikio priemones, kurios kiekvienai bausmei yra skirtingos, pvz., esant laisvės atėmimui pataisymo priemonės yra bausmės atlikimo režimas, profesinis ir bendrasis lavinimas ir auklėjamasis darbas ir t.t.

T.11.4. BAUSMIŲ SISTEMA IR RŪŠYS (BK VII skyrius)Valstybė nusprendžia dėl bausmių sistemos.Bausmių sistema – tai tam tikras išsamus, išdėstytas tam tikra tvarka poveikio priemonių sąrašas. Iš apibrėžimo išplaukia šie privalomi B. sistemos požymiai:1) turi būti išsamus sąrašas, t.y. gali būti taikomos tik tokios poveikio priemonės, kurios numatytos BK. Teismas negali taikyti kitos, įstatymuose nenumatytos poveikio priemonės.2) Bausmės B. sistemoje turi būti išdėstytos tam tikra tvarka (hierarchinis reikalavimas). Gali būti dėstomos 2 principais: a) nuo švelniausios iki griežčiausios, b) nuo griežčiausios iki švelniausios. Tai svarbus reikalavimas, nes tiek skiriant bausmę, tiek pakeičiant bausmę apsprendžia, kuri bausmė turi būti paskirta. LR BK yra a) tvarka. Išdėstant tiek BK, tiek atskiroje sankcijoje laikomasi a) tvarkos. Svarbus mokslinis reikalavimas – sistema turi būti nuosekli. Tai paaiškinama tuo, kad neturi būti didelių šuolių pagal bausmės turinį ir griežtumą. Klasifikacija. Bausmių rūšys (fiziniams pilnamečiams asmenims):už nusikaltimą:• viešųjų teisių atėmimas BK 44str.• teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas BK 45str.• viešieji darbai BK 46str.• bauda BK 47str. • laisvės apribojimas BK 48str.• areštas BK 49str.• terminuotas laisvės atėmimas BK 50str.• laisvės atėmimas iki gyvos galvos BK 51str.už nusižengimą:• viešųjų teisių atėmimas• teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas• viešieji darbai• bauda• laisvės apribojimas• areštas Asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriama tik viena bausmė, išskyrus BK 63 ir 64 str. nustatytus atvejus. BK 42str. 3d.,4d. Kartu asmeniui kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 72str. gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise ir (ar) turto konfiskacija. BK 42str.6d. Bausmių rūšys juridiniams asmenims:• bauda BK 47str. 4d.• juridinio asmens veiklos apribojimas BK 52str.• juridinio asmens likvidavimas BK 53str. J.A. gali būti skiriama tik viena iš šių bausmių. BK 43str.3d.Greta bausmių, galimų taikyti fiziniam pilnamečiui asmeniui esant tam tikroms sąlygoms galima taikyti baudžiamojo poveikio priemonės:• spec. teisės atėmimas, BK 68str.• žalos atlyginimas ar pašalinimas, BK 69str.• nemokami darbai BK 70str.• įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą BK 71str.• turto konfiskavimas. BK 72str.Šių baudžiamojo poveikio priemonių esmė ta, kad jos gali būti taikomos, kai asmuo atleidžiamas nuo b.atsakomybės ar nuo bausmės atlikimo. Principas toks: jei asmuo nuteisiamas, jam paskiriama reali bausmė; jei pripažįstamas kaltu, bet atleidžia nuo bausmės (BK X skyrius) arba atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės ( BK Viskyrius) – taikoma b.poveikio priemonė. Šios priemonės negali būti taikomos su bausme. Nepilnamečiams(iki 18m. amžiaus, atskirais atvejais iki 21 metų amžiaus BK 81str.2d.), be kriminalinių bausmių, esant tam tikroms aplinkybėms, numatytoms BK XI skyriuje, galimos taikyti auklėjamojo poveikio priemonėsBK 82str:• įspėjimas BK 83str.• turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas BK 84str.• nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai BK 85str.• atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti BK 86str.• elgesio apribojimas BK 87str.• atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. BK 88str.Teismas gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas šias priemones BK 82str.2d.

LAISVĖS ATĖMIMAS IKI GYVOS GALVOS BK 51str.Tai tik pagrindinė bausmė. Teismas gali skirti tik įstatymo numatytais atvejais. Ji atsirado 1998.12.31 panaikinus mirties bausmę (nuo’93 buvo numatyta kaip mirties bausmės pakaitalas). Ši bausmė taikoma plačiau nei mirties bausmė (+ už genocidą, civilių asmenų trėmimą, draudžiamą elgesį prieš asmenis, kuriuos gina tarptautinė teisė, nusikalstamas susivienijimą).Taikymo specifika: skiriama tik tokiems asmenims, jei jie nusikaltimo padarymo metu buvo sulaukę 18 m.BK numatyta, kad bausmė gali būti atlikta visose įkalinimo įstaigose, išskyrus kolonijas gyvenvietes. Bet bent pirmieji 5 metai – kalėjime. Keičiant laisvės atėmimą iki gyvos galvos į terminuotą laisvės atėmimą, bausmės trukmė negali būti mažesnė kaip terminuota laisvės atėmimo bausmė (25 m).

TERMINUOTAS LAISVĖS ATĖMIMAS BK 50str. Teismas gali skirti tik straipsnio sankcijoje numatytais atvejaisBausmės kokybinė išraiška 3 mėn. – 20 m. (25m.), o jei nesulaukę 18 m. – max 10m. Jeigu straipsnio sankcijoje laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatyta 3 ir daugiau metų, tai skiriant šią bausmę nepilnamečiui, jos minimumas skaičiuojamas nuo pusės minimalaus bausmės dydžio, numatyto šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

AREŠTAS BK 49str.Areštas – trumpalaikis laisvės atėmimas. Atliekamas griežto izoliavimo sąlygomis. Skiriamas nuo 30 iki 90 dienų, nepilnamečiams iki 45 dienų. Neskiriamas nėščioms moterims, turintiems sveikatos problemų, turinčiom mažamečių vaikų. Gali būti atliekama dalimis. Kodėl 90 d.? Tyrimai parodė, kad max yra 3 mėn., nes pagal poveikį prilygsta 2 m. laisvės atėmimo Tie kurie išsėdėdavo ilgiau nei 3 mėn., turėdavo psichologinių problemų.

ATĖMIMAS TEISĖS EITI TAM TIKRAS PAREIGAS, DIRBTI TAM TIKRĄ DARBĄ ARBA UŽSIIMTI TAM TIKRA VEIKLA BK 45str.Skiriama įstatymo numatytais atvejais arba teismo nuožiūra. Bausmės esmė – tam tikros teisės atėmimas.Turinys: apribojimai, skiriama nuo 1 iki 5 metų.

BAUDA BK 47str.Turinys – piniginė nuobauda. Skaičiuojama minimaliais gyvenimo lygio dydžiais. Minimali 1 MGL.Kokybinis rodiklis:Fiziniam asmeniui:už b.nusižengimą – iki 50 MGL dydžiouž nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL dydžiouž apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžiouž sunkų nusikaltimą – iki 300MGL dydžiouž neatsargų nusikaltimą – iki 75 MGL dydžio2. Juridiniam asmeniui– iki 10000 MGL dydžio

TURTO KONFISKAVIMAS kaip baudžiamojo poveikio priemonė.BK 72str.Turto konfiskavimas – neatlygintinas priverstinis paėmimas valstybės nuosavybėn bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis.Privalomi šios bausmės požymiai:neatlygintinumas – konfiskavus turtą, kaltininkui nėra atlyginama nei pinigais nei kitu turtu.Užtikrinama valstybės prievarta. Jei nesutinka, taikoma prievarta.Turtas paimamas valstybės nuosavybėn.Viso turto paėmimas. Gali būti taikomas turtui, įgytam nusikalstamu būdu, nesvarbu pas ką tas turtas yra.Turto konfiskavimas lieka ir naujame BK, bet bus pakitimų. Teisinis statusas keičiasi: nebelieka kaip bausmė, o tampa baudžiamojo poveikio priemone. Tai daroma dėl:kai taikoma tretiems asmenims, vargu ar tai bausmė,nėra numatyta konfiskuoti turtą, kuris yra asmeninė nusikaltėlio nuosavybė, jei nebus įrodyta, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.Turto konfiskavimas privalomai taikomas ir kai paskiriama bausmė, ir kai asmuo atleidžiamas nuo b.atsakomybės. Atleidimo pagrindas reikšmės neturi. Įtvirtinta BK taisyklė, kad bet koks turtas įgytas nusikalstamu būdu turi būti konfiskuotas. Turto konfiskavimą vykdo antstolių kontoros. Antstolis turi patikrinti visu registrus,asmeninį turtą, jį aprašyti ir priklausomai nuo turto pobūdžio perduoti jį atitinkamai valstybės institucijai.

T.12. BAUSMĖS SKYRIMAS BK VIII skyrius

T.12.1. BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PRADMENYS1) Teismas bausmę skiria įstatymo straipsnio sankcijoje numatytose ribose. Jei sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo 3 iki 6 metų, negalima paskirti nei mažiau nei 3 m., nei daugiau nei 6 m. Daugiau BK nepasako nieko, kaip skirti tuos metus. Teismas dar privalo atsižvelgti į Bendrosios dalies taisykles, atskirų bausmių taisykles, bausmių skaičiavimo taisykles, kitas išimtines taisykles, kurios gali turėti reikšmės.Bendroji dalis numato t.t. apribojimus bausmių skaičiuje: už 1 nusikaltimą asmeniui g.b. skiriama tik 1 bausmė.2)Skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis teisine sąmone;3)Atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;4)Atsižvelgia į kaltės formą ir rūšį;5) Atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;Atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją;kaltininko asmenybęasmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį. Atsižvelgia į bylos aplinkybes – sunkinančias ar lengvinančias atsakomybę.

1. Padaryto nusikaltimo pobūdis.Viena iš svarbiausių aplinkybių, t.y. objektyvi aplinkybė – vertiname jau padarytą veiką ir pasekmes. Teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti, koks nusikaltimo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Reikšmę turi ne vien teisinis nusikaltimų klasifikavimas – objektas, sunkus nusikaltimas ar ne, vertinti k.k. kriminologiniais kriterijais – smurtinis ar savanaudiškas nusikaltimas.Įstatymų leidėjas įveda dar vieną reikalavimą – įvertinti pavojingumo laipsnį (vienarūšei grupei priklausančių nusikaltimų išskyrimas), pvz., paprastas nužudymas, nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, privilegijuotas nužudymas. Šiuo reikalavimu (dėl laipsnio nustatymo) pažeidžia taisyklę: viena ir ta pati aplinkybė gali turėti reikšmę tik vieną kartą. Jei paties nusikaltimo padarymo būdas neturi jokios reikšmės, tai nusikaltimo padarymo būdas skiriant bausmę yra reikšmingas.Negalimas tas atvejis, kai pobūdis sudaro nusikaltimo požymį, kuris panaudotas kvalifikavimui, todėl negalima vėl reikalauti atsižvelgti į tą patį.Nusikaltimo pobūdis – vagystė, plėšimas.Jei aplinkybė yra privaloma nusikaltimo sudėčiai, į ją atsižvelgti skiriant bausmę jau negalima. Jei nėra sudėtyje – galima.

2. Kaltininko asmenybėĮstatymų leidėjas niekos nepasako, kas t.y. kaltininko asmenybė ir į ką reikėtų teismui atsižvelgti. Atsižvelgti reikia į patį kaltininką kaip žmogų – (vyras – moteris, pilnametis – nepilnametis, šeimos situacija, materialinės situacija). Tai elementarūs (privalomi) požymiai. Užsienyje labai svarbu: psichinis išsivystymas, sveikatos problemos. Tokie žmogaus požymiai tiek siaurinamajam, tiek plečiamajam aiškinimui turi įtakos.Teorija išskiria 2 požiūrius į kaltininko asmenybę:1) Griežtai siaura vieta – tik elementarūs požymiai2) Reikia atsižvelgti į kitus, išorinius aspektus, kad galėtum žmogų objektyviai įvertinti: elgesį iki nusikaltimo padarymo, ar turėjo problemų su teisėsauga, elgesys darbe, girtaujantis ar ne ir t.t.3) Dar kiti siūlo atsižvelgti į žmogų ne tik iki nusikaltimo, bet labai reikšminga, kaip žmogus elgesį po nusikaltimo padarymo: abejingas, gailisi, ar padeda TI išsiaiškinti nusikaltimą ir kt.

Nepilnamečiams bausmės skyrimo ypatumus nustato BK 91str.

12.2. ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS IR SUNKINANČIOS APLINKYBĖSAtsakomybę lengvinančias aplinkybes įtvirtina (BK 59 str.):Skirdamas bausmę, teismas taip pat gali atsižvelgti ir į nenurodytas įstatyme lengvinančias aplinkybes.Pats terminas pavyzdinis reiškia, kad sąrašas nėra išsamus. Teismas, turi teisę pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei, teismo nuomone, ta aplinkybė turi lengvinančios aplinkybės pobūdįVisai kitaip yra su atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. BK pateikia išsamų sąrašą, kurio plečiamai aiškinti negalima. Tik BK nurodytos aplinkybės gali sunkinti nusikaltėlio padėtį. BK jų yra 11:Atsakomybę sunkinančios aplinkybės įtvirtintos BK 60 str.BK įtvirtina skirtingas galutinės bausmės skyrimo taisykles, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, lengvinančių ar sunkinančių atsakomybę būvimo BK 61str:1) byloje nėra nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių;2) Yra tik lengvinančios aplinkybės;3) Yra tik sunkinančios aplinkybės;4) Yra ir sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės.

T.12.3. ŠVELNESNĖS NEGU ĮSTATYMO NUMATYTA BAUSMĖS SKYRIMAS. BAUSMĖS ŠVELNINIMO SĄLYGOS BK 62str.Teismas, skirdamas bausmę, susiduria su situacija, kai sankcija yra per griežta (atsižvelgiant į situaciją, asmenį). Šiuo atveju teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje. Bendra nuostata: sąlygos, kurias galima taikyti, numatytos BK 62 str., kuris numato griežtas bausmės švelninimo sąlygas:• 1 atvejis – BK 62str.1d.• 2 atvejis – BK 62str.2d.• 3 atvejis – BK 62str.4d. Bausmės švelninimas galimas pagal numatytas BK 62str. 3d. taisykles.

T.12.4. BAUSMĖS SKYRIMAS UŽ KELIS NUSIKATIMUS (BK 63str.) (pagal kodeksą)T.12.5. BAUSMIŲ SKYRIMAS PAGAL KELIS NUOSPRENDŽIUS (BK 64str.)(pagal kodeksą)T.12.6. BAUSMIŲ SUDĖJIMO IR KEITIMO TAISYKLĖS (BK 65str.)(pagal kodeksą)T.12.7. KARDOMOJO KALINIMO ĮSKAITYMAS (BK 66 str.)(pagal kodeksą)T.12.8. BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS BK X SKYRIUS(pagal kodeksą)T.12.9. BAUMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMO TAIKYMO SĄLYGOS ĮTVIRTINTOS BK 75 str. , NEPILNAMEČIŲ ATŽVILGIU – BK 92str. (pagal kodeksą)T.12.10. ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS BK X SKYRIUS. TEISTUMO IŠNYKIMAS IR PANAIKINIMAS BK XIII Skyrius.12.10.1. SĄVOKA, REIKŠMĖ, ATLEIDIMO NUO BAUSMĖS PAGRINDAI IR RŪŠYSAtleidimas nuo bausmės – tai asmens, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo.Samprata analogiška atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, skirtumas – asmuo atleidžiamas nuo visos bausmės ir teistumo jam nėra (o BA teistumas yra).Bet kuri atleidimo nuo bausmės rūšis galima tik tuomet, kai teismas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažįsta asmenį, padariusį nusikaltimą, kaltu ir paskiria bausmę.Atleidimo nuo bausmės rūšys:1) Atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK 76str.);2) Lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimas švelnesne bausme (BK 77str. – tik pilnamečiams ir 94 str. – nepilnamečiams);3) Amnestija BK 78str.4) Malonė BK 79str.Atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšys pagal savo turinį klasifikuojamos į sąlygines ir besąlygines.Sąlyginės yra tos atleidimo rūšys, kurias taikant įstatymas numato bandomąjį laikotarpį ir t.t. reikalavimus asmens elgesiui. Jei asmuo nesilaiko šių reikalavimų, tai atleidimas pripažįstamas netekusiu galios ir asmuo siunčiamas atlikti bausmės dalį, nuo kurios buvo atleistas (Lygtinis atleidimas nuo bausmės ar bausmės pakeitimas švelnesne (BK 54 ir 55 str.) ir lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų (BK 54(2) str.).Besąlyginės yra tos atleidimo rūšys, po kurių pritaikymo pasibaigia baudžiamieji teisiniai – atleidimas nuo bausmės atlikimo dėl ligos (BK 57 str.). Tuo tarpu amnestija ir malonė gali būti ir sąlyginė, ir besąlyginė atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis.

12.7.3. LYGTINIS ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS PRIEŠ TERMINĄ IR BAUSMĖS PAKEITIMAS ŠVELNESNE BAUSME BK 77str.Lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ir bausmės pakeitimas švelnesne bausme – tai sąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo t.t. dalies bausmės atlikimo nustatant bandomąjį laikotarpį arba neatliktoji bausmės dalis pakeičiama kita, švelnesne bausme.

T.12.8. PRIVERČIAMOSIOS MEDICININĖS PRIEMONĖS BK XIV SKYRIUSPriverčiamųjų medicininių priemonių skyrimo tikslai:1) apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo nepakaltinamų asmenų pavojingų veikų;2) gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius ir saugoti juos nuo galimybės padaryti Priverčiamosiomis medicininėmis priemonėmis, taip pat kaip ir bausmėmis siekiama neleisti asmeniui daryti pavojingą veiką.Tačiau tai daroma ne įtikinėjant jį, bet taikant medicinines priemones ir prižiūrint jo elgesį. Siekti nubaudimo tikslų priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes psichas, padaręs pavojingą veiką būdamas nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Aišku, kad jis nesupras bausmės prasmės.Sąvoka: Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybinės prievartos priemonės, teismo taikomos nepakaltinamiems ar ribotai pakalatinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, arba asmenims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendį, iki bausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės.Panašumas tarp medicinos priemonių ir kriminalinės bausmės yra:1) abi priemonės yra valstybės prievartos priemonės;2) taikomos nepaisant asmenų, kuriems jos taikomos ar jų atstovų noro;3) taiko tik teismas už pavojingas veikas ar nusikaltimus.Skiriasi savo tikslais, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis:1) PMP nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;2) ši veika nelaikoma nusikaltimu;3) priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų pasekmių;4) kartasi jos skiriamos nenurodant termino.Bet BK išskiria tik priemones, kurios priklauso nuo dviejų dalykų: