Draudimo organizavimas Lietuvoje

1. Draudimo veiklos pagrindinės sąvokos, rūšys ir formos. Draudimo įmonės, tarpininkai, agentai, brokeriai. Draudimo priežiūros tarnyba, jos tikslai ir organizacinė struktūra. Lietuvos draudimo įmonių asociacija, jos bendrieji veiklos principai (tikslai, funkcijos, uždaviniai).
2. Draudimo įnašų į valstybinius socialinius draudimo fondus sąvoka, rūšys ir reikšmė. Privalomasis draudimas.

Kalbant apie draudimą, kaip apie sudėtinę finansų teisės dalį, vartotina speciali terminija, kurios pagalba reguliuojamos draudimo rūšies sąlygos, draudiminių santykių subjektų teisės ir pareigos, draudiminių santykių turinys.
Draudimo veikla – komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kiitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudiminiams įvykiams, asmenų turtinių interesų apsaugai panaudojant draudiko skaičiuojamus draudimo techninius atidėjimus dengiantį turtą. Draudimo veikla neapima perdraudimo.
Apdraustasis – gyvybės ir sveikatos draudimo atveju – draudimo sutartyje nurodytas fizinis asmuo, kurio gyvenime atsitikus draudiminiam įvykiui draudikas privalo mokėti draudimo išmoką; civilinės atsakomybės draudimo atveju – draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai, susiję su
civiline atsakomybe, yra draudžiami; turto draudimo atveju – draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai yra draudžiami.
Draudėjas – asmuo, kuuris kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo ar kuriam draudikas pasiūlė sudaryti draudimo sutartį, arba kuris sudarė draudimo sutartį su draudiku.

Draudikas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti draudimo veiklą.
Draudiminis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo i

išmokėti draudimo išmoką.
Draudimo apsauga – draudiko įsipareigojimas įvykus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmoką.
Draudimo įmoka (premija) – draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą.
Draudimo interesas – nuostolis, kurį gali patirti draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas įvykus draudiminiam įvykiui.
Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma.
Draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.

Civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neeviršijant draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje.

Draudimo formos:
1. privalomasis, kurio pagrindines nuostatas nustato LR įstatymai. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotinai ir vieningai atitinkamų objektų apsaugos būdai.
2. savanoriškas, kuris vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu ir šios srities teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka bei šie santykiai grindžiami laisvos valios principu.

Privalomasis ir savanoriškas draudimas priskirtini draudimo ci

iviliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, taip pat vienodas jš, kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ir tai, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

1. Draudimo įmonės (draudikai)

Draudėjams rūpimų interesų draudimo apsaugą suteikia draudimo įmonės, kurios pagal 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. I-1456 2 str. 3 p. taip pat vadinamos draudikais ir apibrėžiamos taip: „draudimo įmonė (draudikas) – įmonė, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje ar šio įstatymo numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.“

Lietuvoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės – akcinės bendrovės (AB) ir uždarosios akcinės bendrovės (UAB). Pagal Draudimo įstatymo 69 str. 3 d. buvo įpareigotos iki 1997 m. vasario 1 d. priimti sprendimą reorganizuotis draudimo įmonės, veikusios savotiška – savidraudos draugijų – teisine organizavimo forma. Savidraudos draugijos, nustatytu terminu nepriėmusios sprendimo reorganizuotis į akcines arba uždarąsias akcines bendroves, turėjo būti likviduotos. Naujojo LR Civilinio kodekso, patvirtinto 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII–1864, šeštosios knygos LIII skyriuje, įsigaliojusiame nuo 2001 07 01, vėl numatyta galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims drausti tu

urtinius interesus savitarpio pagrindu, sujungiant šiam draudimui reikalingas lėšas savidraudos draugijose. Nesant detalesnio šių draugijų statuso teisinio reglamentavimo, didesnį dėmesį skirsiu draudimo įmonėms, organizuotoms AB ar UAB teisine forma.

Draudimo įmonės – akcinės arba uždarosios akcinės bendrovės – yra savarankiški ūkio subjektai. Jos turi nuo jų savininkų, t. y. – akcininkų, nepriklausantį teisnumą ir veiksnumą, taip pat atskirą turtą. Kitaip tariant, draudimo įmonės turi juridinio asmens statusą. Kaip ir bet kuris kitas juridinis asmuo, draudimo įmonės veikia remdamosi įstatais. Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą įstatai yra teisinis dokumentas, kuriuo draudimo įmonės, būdamos akcinėmis arba uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, privalo vadovautis savo veikloje“.

Lietuvoje steigiamos draudimo įmonės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys bei įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių. Įstatymų leidėjas, matyt, buvo įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektai jau yra sukaupę nemažą finansinį potencialą ir turi pakankamai sugebėjimų ar supratimo, kad galėtų vieni be užsienio investuotojų sėkmingai steigti draudimo įmones. Esant Draudimo įstatyme tokiai teisės normai, užsienio valstybės fizinis arba juridinis asmuo, norintis pradėti ir vystyti Lietuvoje savo verslą draudimo srityje, galės tuo užsiimti tik prieš tai įsteigęs ir įregistravęs Lietuvos Respublikoje įmonę. Tuomet su minėta įmone jis, kaip visateisis Lietuvos Respublikos ūkio subjektas, galės dalyvauti draudimo bendrovės steigime. Akivaizdu, kad užsienio ūk

kio subjektus diskriminuojančias ir kapitalo laisvo judėjimo principui prieštaraujančias teisės normas tikslinga keisti.
Draudimo įmonės steigėjais negali būti fiziniai asmenys, kuriems nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai ir finansams.
Lyginant su kitomis akcinėmis ir uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, kurios užsiima kitokia – ne draudimo – veikla, draudimo įmonių vienas pagrindinių skiriamųjų bruožų yra įstatymu nustatytas didesnis minimalus įstatinis kapitalas. Kredito draudimą vykdančių įmonių jis turi būti ne mažesnis kaip 7 mln. litų, gyvybės draudimą vykdančių įmonių – ne mažesnis kaip 4 mln. litų, kitų draudimo įmonių – ne mažesnis kaip 2 mln. litų. Įstatinis kapitalas turi būti sudaromas vien tik iš piniginių lėšų, kurios negali būti skolintos. Tas pats reikalavimas galioja, jei draudimo įmonės akcininkai nusprendžia padidinti įstatinį kapitalą.
Įsteigdami draudimo įmonę jos steigėjai greta įstatinio kapitalo privalo piniginėmis įmokomis suformuoti organizacinį fondą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 1 mln. litų. Organizacinis fondas skirtas draudimo įmonės steigimo ir pradinio etapo (nuo steigimo iki įregistravimo) išlaidoms padengti. Kadangi tiek įstatinis draudimo įmonės kapitalas, tiek jos organizacinis fondas pagal Draudimo įstatymą turi būti formuojamas tik pinigais, įstatymų leidėjas įpareigojo draudimo įmonės steigėjus pateikti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos valdybai dokumentus apie lėšų, panaudotų draudimo įmonės įstatiniam kapitalui bei organizaciniam fondui formuoti, kilmę, taip pat ir apie savo finansinę būklę.
Draudimo įmonės sudaro tik joms būdingus draudimo techninius atidėjimus (rezervus), kurie skirti tam, kad būtų laiku vykdomi įsipareigojimai. Draudimo įstatymas, pateikdamas baigtinį sąrašą, griežtai nustato sritis, kuriose draudimo įmonės (draudikai) turi teisę investuoti įstatinio kapitalo ir draudimo techninių atidėjimų lėšas. Kasmetinė draudimo įmonių finansinė atskaitomybė turi būti patikrinta nepriklausomo auditoriaus ir per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos patvirtinta visuotiniame akcininkų susirinkime bei pateikta Priežiūros tarnybos valdybai. Patvirtinta draudimo įmonių finansinė ataskaita kiekvienais metais iki gegužės 1 d. turi būti viešai paskelbta šalies ūkio subjektams supažindinti.

Draudimo įmonės (draudikai) negali verstis jokia kita komercine ūkine veikla, išskyrus draudimo ir su ja susijusia veikla. Draudimo veiklai vykdyti reikalingą licenciją išduoda Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdyba. Su draudimo veikla susijusios veiklos rūšys yra:

1) perdraudimas;

2) draudiminių įvykių likvidavimas ir administravimas;

3) tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis;

4) konsultavimas draudimo ir perdraudimo klausimais;

5) draudimo ir perdraudimo specialistų mokymas, kvalifikacijos kėlimas;

6) nekilnojamojo turto nuoma;

7) draudžiamo turto įvertinimas.

Draudimo įmonių (draudikų) veikla yra griežtai atribota pagal draudimo šakas ir atskiras draudimo grupes. Draudimo įmonė, vykdanti ne gyvybės draudimą, negali vykdyti gyvybės draudimo. Gyvybės draudimą vykdanti draudimo įmonė negali vykdyti ne gyvybės draudimo, išskyrus draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju. Viena ne gyvybės draudimo šakos grupė – kredito draudimas – yra ypatinga tuo, kad šios grupės draudimą vykdanti draudimo įmonė negali vykdyti jokių kitų gyvybės ar ne gyvybės draudimo šakoms priskirtų grupių draudimo. Draudimo įmonių veiklos atribojimas pagal draudimo šakas, taip pat ir kredito draudimą vykdančių įmonių išskyrimas yra pagrįstas ES Ministrų Tarybos direktyvomis. Ne gyvybės draudimo koordinuojančiose direktyvose dėl filialų steigimo laisvės (73/239/EEB 2 str.), paslaugų teikimo laisvės (88/357/EEB 12 str. 2 past. 1 d.) ir vieningų steigimo (priežiūros) reikalavimų (92/49/EEB 2str. 2 past.) buvo nurodyta, kad jos nėra taikomos gyvybės šakos draudimą vykdančių įmonių atžvilgiu. Kredito draudimą vykdančioms įmonėms buvo apribota teisė vykdyti kitų grupių draudimą, priėmus direktyvą 87/343/EEB. Šia direktyva valstybės narės buvo įpareigotos iškelti papildomus patikimumo reikalavimus jų teritorijose veikiančioms kredito draudimo įmonėms. Tarp svarbesnių priemonių išskiriamas didesnio minimalaus kapitalo nustatymas, taip pat apribojamos teisės vykdyti kitų grupių draudimą.

Užsienio valstybių draudimo įmonės, kurios nėra registruotos Lietuvos Respublikoje, neturi teisės sudarinėti draudimo sutarčių mūsų šalyje nei tiesiogiai, nei per tarpininkus, išskyrus atvejus, kai Lietuvos draudimo įmonės neturi analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansinis pajėgumas neleidžia sudaryti pageidaujamų draudimo sutarčių. Kitų valstybių draudimo įmonės pagal Draudimo įstatymo 25 str. 1 d. yra parenkamos konkurso tvarka. Tokiais atvejais šios draudimo įmonės privalo gauti Lietuvos Respublikos Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos leidimą tiesiogiai ar per tarpininkus sudaryti draudimo sutartis. Siekiant Europos Sąjungos narystės ir įgyvendinant Europos sutartyje numatytus įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas bus priverstas keisti užsienio draudimo įmonių veiklą Lietuvoje ribojančias nuostatas. Pirmosios trys Europos Sąjungos gyvybės ir ne gyvybės draudimo koordinuojančiosios direktyvos suteikia šalyse ES narėse įregistruotoms draudimo įmonėms teisę steigti filialus ir vykdyti draudimo veiklą visoje ES teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos vietinėms valstybėse narėse registruotoms draudimo įmonėms. Be to, Europos Sąjungos valstybėse registruotos draudimo įmonės gali be jokių apribojimų siūlyti savo draudimo paslaugas ir sudaryti draudimo sutartis visoje ES teritorijoje, net ir nesteigdamos filialų ir nesinaudodamos draudimo tarpininkų paslaugomis, kuriuos aptarsime kitoje šio referato dalyje.

2. Draudimo tarpininkai

Pažvelgę į daugelio išsivysčiusių Europos valstybių draudimo rinkos statistinius duomenis, pamatysime, kad be draudimo tarpininkų sudaroma labai nedaug draudimo sutarčių. Draudimo tarpininkų veiklos klestėjimo laikotarpiu – t. y. XX a. nuo 6-jo dešimtmečio vidurio iki 7-jo dešimtmečio vidurio, norėdami sudaryti draudimo sutartis, tiesiogiai į draudimo įmones kreipėsi viso labo apie 1 proc. visų Vokietijos Federacinės Respublikos draudėjų. Draudimo tarpininkai, kurie yra reikšmingi asmenys ne tik Europos, bet ir visų išsivysčiusių pasaulio valstybių draudimo verslo sistemose, Lietuvoje dar tik siekia pripažinimo. Besiformuojančioje Lietuvos draudimo rinkoje tarpininko institucija ir jos vaidmuo draudimo santykiuose nėra visiškai iki galo apibrėžti ar nekintantys. Nuolatos auganti draudimo tarpininkų veiklos reikšmė Lietuvoje jau spėjo tapti vienu iš šios naujos rinkos požymių. Pavyzdžiui, 1998 m. tarpininkaujant draudimo brokeriams Lietuvoje buvo pasirašyta vos 9 proc. visų pasirašytų draudimo sutarčių atskirose draudimo šakose. 2002 m. per draudimo brokerius sudarytų sutarčių dalis išaugo iki 25 proc.
Draudimo tarpininkų kategorijai priklauso draudimo agentai, dar vadinami draudimo atstovais (konsultantais) ir draudimo brokeriai (makleriai), kurių paslaugomis turi teisę naudotis draudimo įmonės (draudikai) ir draudėjai.

2.1. Draudimo agentai

Pagal pirmąją Draudimo įstatymo 2 str. 18 p. redakciją (1996 m. liepos 10 d.) draudimo agentu buvo vadinamas asmuo, veikiantis vienos draudimo įmonės vardu, sąskaita bei jos pavedimo sutarties pagrindu pagal suteiktus jam įgaliojimus. Toks apibrėžimas iš esmės atitiko išsivysčiusios draudimo rinkos šalyse naudojamą draudimo agento, kaip draudiko atstovo, sampratą.

Užsienio valstybių draudimo norminiuose teisės aktuose ir teisinėje literatūroje išskiriamos šios pagrindinės draudimo agento – dažniausiai savarankiško draudiko atstovo, rečiau – samdomo tarnautojo – funkcijos:
1) priimti draudėjų pareiškimus draudimo sutartims sudaryti;
2) priimti draudėjų pranešimus apie draudimo sutarčių nutraukimą, taip pat

perduoti draudėjams draudimo įmonės (draudiko) pranešimus apie draudimo

sutarčių nutraukimą arba apie atsisakymą mokėti draudimo išmokas;
3) įteikti draudėjams draudiko pasirašytus draudimo liudijimus (polisus);
4) priimti iš draudėjų draudimo įmokas (premijas), prieš tai gavus draudiko

pasirašytas draudimo įmokų (premijų) sąskaitas.

Be šių pagrindinių funkcijų draudimo agentai, gavę atsikirus draudimo įmonės (draudiko) įgaliojimus, gali vykdyti ir tokią draudimo tarpininkavimo veiklą:
1) draudimo įmonės (draudiko) vardu ir sąskaita sudaryti draudimo sutartis ir suteikti laikinąją draudimo apsaugą ;
2) draudimo įmonės (draudiko) vardu daryti pakeitimus draudimo sutartyse, taip pat jas pratęsti;
3) nutraukti draudimo sutartis, atsiradus aplinkybėms, darančioms tolesnį draudimo sutarčių vykdymą negalimu.

Santykiuose su draudėju draudimo agentas visuomet veikia kaip draudimo įmonės (draudiko) atstovas, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra savarankiškas ūkio subjektas, ar samdomas draudiko tarnautojas, ar draudimo įmonė (draudikas) jam moka komisinį atlyginimą, kuris vadinamas provizija (vok. provision) arba kurtažu (pranc. courtage), ar pastovaus dydžio algą; ar jis yra vienas asmuo, ar – asmenų susivienijimas – agentūra.

1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymas Nr. VIII-362 nustatė, kad draudimo agentu gali būti asmuo, veikiantis vienos draudimo įmonės vardu darbo sutarties pagrindu. Dėl šios įstatymo pataisos abejotinoje padėtyje atsidūrė juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, bet norintys užsiimti draudimo agento veikla. Kadangi minėtoji pataisa susilaukė daug kritikos, diskusijų ir nepasitenkinimo, ypač iš draudimo įmonių (draudikų), ji netrukus buvo pakeista.

Šiuo metu galioja 1997 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr. VIII-494 pateikta draudimo agento sąvokos redakcija, pagal kurią draudimo agentu vadinamas juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, veikiantys vienos draudimo įmonės vardu, sąskaita bei pavedimo sutarties pagrindu pagal suteiktus jiems įgaliojimus. Taigi įstatymų leidėjas vėl grįžo prie draudimo agento, kaip savarankiško draudiko atstovo, sampratos. Draudimo agentų įgalinimai, funkcijos ir veiklos sritys yra nustatomos tarpusavio susitarimu pavedimo sutartyse su draudimo įmonėmis. Fiziniams asmenims pagal paskutinę Draudimo įstatymo 2 str. 18 p. formuluotę nenumatyta galimybė pavedimo sutarties pagrindu atstovauti draudimo įmonei. Teisine spraga reikėtų laikyti tą faktą, kad Draudimo įstatymas nenumato mechanizmo, kuriuo būtų galima kontroliuoti, kaip įmonės, užsiimančios draudimo agento veikla, laikosi reikalavimo veikti tik vieno draudiko vardu.

2.2. Draudimo brokeriai

Draudimo agento sąvoka buvo dviejų Draudimo įstatymo pakeitimų objektas, o draudimo brokerio apibrėžimas liko nepakeistas. Pagal Draudimo įstatymą draudimo brokeriu vadinamas juridinis asmuo (akcinė arba uždaroji akcinė bendrovė), vykdantis draudimo brokerio funkcijas draudėjo pavedimu. Įstatyme pateikiama draudimo brokerio sąvoka, kaip ir draudimo agento sąvoka; tiktai nustatoma, kokie asmenys gali jais būti, tačiau funkcijų turinys nenurodomas.

Draudimo brokerio veikla apibrėžta Lietuvos Respublikos Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 1996m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1 „Dėl leidimų draudimo brokerių veiklai išdavimo tvarkos ir leidimo draudimo brokerio veiklai formos patvirtinimo“. Sprendimus dėl leidimų draudimo brokerių veiklai išdavimo priima Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos valdyba. Minėtas leidimas neterminuotai suteikia draudimo brokeriams teisę :
vykdyti draudimo tarpininkavimo operacijas tarp draudėjo ir draudiko;
konsultuoti draudimo ir perdraudimo klausimais;
administruoti draudiminius įvykius;
įvertinti draudžiamą turtą, turint tam licenciją.

Pateiktas veiklos rūšių sąrašas yra baigtinis, todėl jokia kita komercine–ūkine veikla draudimo brokeris verstis negali. Kontroliuoti draudimo brokerių veiklą turi teisę Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, kurios valdybos nutarimai draudimo brokeriams yra privalomi. Draudimo brokeris negali pradėti veiklos, neapsidraudęs savo profesinės atsakomybės. Minimali profesinės atsakomybės draudimo suma turi būti ne mažesnė kaip 100 tūkst. litų. Draudimo brokerių įmonių vadovai gali būti asmenys, turintys aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip dvejų metų darbo draudimo srityje patirtį. Asmenys, kuriems nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai ir finansams arba kurie per paskutinius vienerius metus buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už pažeidimus prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityse, negali būti draudimo brokerių įmonių vadovais.

Draudimo brokerių įgaliojimai vykdant draudimo tarpininkavimo operacijas Lietuvos Respublikos draudimo teisės norminiuose aktuose nėra reglamentuoti. Užsienio šalyse situacija yra panaši. Draudimo brokerio teisių ir pareigų turinį dažniausiai lemia privatūs susitarimai su draudimo įmonėmis (draudikais) ir su draudėjais. Šie susitarimai dažniausiai grindžiami papročių teisės normomis. Pavyzdžiui, visuotinai laikomasi taisyklės, kad draudimo brokeris, net ir tada, kai veikia pagal pavedimą, komisinį atlygį, paprastai išreiškiamą procentais, skaičiuojamais nuo surinktų draudimo įmokų (proviziją, kurtažą), už tarpininkavimą gauna iš draudimo įmonės (draudiko).

Pagal Draudimo įstatymą draudimo brokeris iš esmės apibrėžiamas kaip draudėjo atstovas. Brokerio atliekamos patarėjo – eksperto funkcijos – leidžia į jį besikreipiantiems draudėjams gauti visokeriopą ir visavertę informaciją jiems rūpimais draudimo klausimais, taip pat įsigyti jų lūkesčius atitinkančią optimalią draudimo apsaugą. Atsitikus draudiminiam įvykiui joks profesionalus draudimo brokeris neturėtų atsisakyti suteikti savo klientams konsultacijos apie draudėjų pareigas draudiminio įvykio atveju, draudimo išmokai gauti būtinus dokumentus, nuostolių sureguliavimo procedūros ypatumus, taip pat ir kitais panašiais klausimais.

Skirtingai nuo draudimo agento, kuris visuomet veikia išimtinai tik kaip draudimo įmonės (draudiko) atstovas, draudimo brokeris yra tarsi dvilypė figūra: santykiuose su draudimo įmonėmis (draudikais) draudimo brokeriai, kaip jau buvo minėta anksčiau, atstovauja draudėjų interesams, o kita vertus, atlikdami jų pavedimus, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti draudimo įmonių (draudikų) įgaliojami atlikti konkrečius veiksmus, pvz., priimti iš draudėjų draudimo įmokas (premijas), prisidėti prie draudiminių įvykių likvidavimo ir pan.

Aptariant pagrindinius skirtumus tarp dviejų draudimo tarpininkų rūšių, t. y. tarp draudimo agentų ir draudimo brokerių, pažymėtina, kad :
1) įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, negali būti draudimo brokeriais, tačiau gali būti draudimo agentais;
2) draudimo agentas veikia tiktai vienos konkrečios draudimo įmonės (draudiko) vardu, pavedimo sutarties pagrindu, o draudimo brokeris vykdo savo funkcijas kitos draudimo sutarties šalies – draudėjo – pavedimu ir gali palaikyti sutartinius santykius su daugiau negu viena draudimo įmone (draudiku);
3) draudimo agentai, skirtingai nuo draudimo brokerių, gali užsiimti ne tik draudimo tarpininko, bet ir kitokia komercine ūkine veikla (pvz., prekyba, gamyba ir t. t.);
4) draudimo agento veiklai nereikia licencijos arba leidimo.

3. Draudimo priežiūros tarnyba, jos tikslai ir organizacinė struktūra

Draudimo įmonė veikia ne izoliuotai, o tam tikroje teisinėje, ekonominėje ir socialinėje aplinkoje. Svarbi draudimo įmonės aplinkos institucija yra valstybė, leidžianti įstatymus ir vykdanti draudimo veiklos priežiūrą šalyje. Draudimo priežiūros tarnyba privalo užimti aiškią poziciją, vykdant šalyje griežtesnę, ar liberalesnę draudimo kaip ūkinės veiklos politiką.

Institucija, vykdanti draudimo veiklos priežiūrą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos. Ji įsteigta 1996 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu likvidavus Draudimo reikalų tarybą prie Finansų ministerijos. Pagrindinis šios priežiūros institucijos veiklos tikslas – užtikrinti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir trečiųjų asmenų interesų bei teisių apsaugą vykdant draudimo veiklą bei su draudimu susijusią veiklą besiverčiančių draudimo įmonių, taip pat draudimo tarpininkų priežiūrą.

Priežiūros tarnybos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Organizacinę Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos struktūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Ją sudaro vadovas, valdyba, darbuotojai. Vadovą skiria bei atleidžia finansų ministras. Juo gali būti skiriamas tik veiksnus Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą ir draudimo darbo patirtį. Priežiūros tarnybai vadovauja Priežiūros tarnybos vadovas. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdyba penkeriems metams skiriama ir atleidžiama tarnybos direktoriaus teikimu, ją tvirtina finansų ministras. Šiuo metu valdybą sudaro 6 nariai.
Priežiūros tarnybos valdyba yra skiriama ir atleidžiama Priežiūros tarnybos vadovo teikimu ir ją tvirtina finansų ministras. Priežiūros tarnybos valdybą sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys.
Priežiūros tarnybos vadovas, valdyba ir darbuotojai gali dirbti tik šioje tarnyboje, išskyrus mokslinį, pedagoginį ir kultūrinį darbą, gavę finansų ministro sutikimą, jie negali būti draudimo įmonės ar draudimo brokerio tarybos ir valdybos nariais ar akcininkais.
Draudimo įmonių Priežiūros tarnyba išlaikoma iš draudimo įmonių gautų bruto įmokų Vyriausybės nustatyta tvarka ir dydžiais.

3.1. Draudimo priežiūros tarnybos funkcijos ir organizacinė struktūra

Draudimo priežiūros tarnybos valdyba, įgyvendindama Draudimo įstatymo nuostatas, atlieka šias funkcijas:
1) nagrinėja dokumentus, reikalingus draudimo įmonėms steigti;
2) nagrinėja dokumentus, reikalingus draudimo įmonių licencijoms ir draudimo brokerių leidimams išduoti;
3) išduoda draudimo veiklos licencijas;
4) išduoda leidimus draudimo rūšims;
5) išduoda leidimus draudimo brokerių veiklai;
6) išduoda leidimus draudimo įmonių filialams steigti;
7) išduoda leidimus draudimo įmonėms platinti užsienio valstybių draudimo įmonių draudimo liudijimus (polisus);
8) išduoda leidimus draudimo įmonėms pakeisti draudimo rūšies taisykles, draudimo įmokų tarifus ar draudimo liudijimą (polisą);
9) išduoda leidimus draudimo įmonių ir draudimo brokerių įstatams pakeisti;
10) išduoda leidimus įstatinio kapitalo, draudimo techninių atidėjimų lėšų investicijoms užsienyje bei leidimus investicijoms į nekotiruojamas Vertybinių popierių biržoje akcijas;
11) išduoda leidimus draudimo įmonėms reorganizuoti;
12) išduoda leidimus draudimo įmonėms perduoti visas ar dalį draudimo (perdraudimo) sutarčių kitoms draudimo įmonėms;
13) kontroliuoja, kaip draudimo įmonės bei draudimo tarpininkai laikosi įstatymų bei kitų teisės aktų;
14) kontroliuoja, kaip draudimo įmonės, sudarydamos draudimo sutartis, laikosi draudimo rūšies taisyklių ir draudimo įmokų tarifų;
15) tikrina draudimo įmonių finansinį pajėgumą;
16) nustato draudimo liudijimų (polisų) registravimo ir apskaitos tvarką;
17) kontroliuoja draudimo techninių atidėjimų sudarymą draudimo įmonėse;
18) kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokioms draudimo įmonėms arba draudimo brokeriams;
19) tikrina draudimo įmonių administracijos vadovų kvalifikaciją;
20) leidžia teisės aktus pagal šio įstatymo nustatytą kompetenciją.

Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos funkcijoms atlikti yra įsteigti penki administracijos skyriai:
1) juridinis skyrius;
2) finansinės priežiūros skyrius;
3) tarptautinių ryšių skyrius;
4) draudimo ir perdraudimo skyrius;
5) buhalterija ir ūkio dalis.

Skyriuose dirba finansų srities specialistai, ekonomistai, teisininkai, matematikai. 2002 m. pabaigoje tarnybos darbuotojų skaičius siekė 36.

Juridinio skyriaus darbuotojai rengia teisės aktų, reglamentuojančių draudimo įmonių, draudimo brokerių veiklą, su jais susijusių kitų įstatymų ir įstatymų lydimųjų aktų, jų pakeitimų ir papildymų, taisyklių, instrukcijų, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos nutarimų ir jų išaiškinimų bei atsakymų į paklausimus draudimo, draudimo tarpininkavimo klausimais projektus. Atlieka kitų institucijų rengiamų norminių dokumentų, susijusių su draudimo veikla, projektų teisinę ekspertizę ir analizę, rengia išvadas bei teikia pastabas šiais klausimais. Tiria asmenų, įmonių, įstaigų ir organizacijų skundus, teikia konsultacijas, atstovauja Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai teismuose, nagrinėja draudimo įmonių steigimo ir likvidavimo bei draudimo brokerių steigimo dokumentus, prižiūri draudimo rinkos dalyvių veiklą.

Finansinės priežiūros skyriaus darbuotojai rengia teisės aktų, reglamentuojančių draudimo įmonių, draudimo brokerių finansinę veiklą, su jais susijusių kitų įstatymų ir įstatymų lydimųjų aktų, jų pakeitimų ir papildymų, taisyklių, instrukcijų, metodikų, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos nutarimų ir išaiškinimų projektus. Atlieka kitų institucijų rengiamų norminių aktų, susijusių su draudimo veikla, projektų ekonominį vertinimą bei rengia pasiūlymus. Atlieka draudimo įmonių ir draudimo brokerių patikrinimus bei finansinių ataskaitų analizę. Nagrinėja draudimo įmokų tarifus. Taip pat prižiūri draudimo įmonių finansinę veiklą. Kontroliuoja, kaip draudimo įmonės ir draudimo brokeriai laikosi Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos įpareigojimų.

Tarptautinių ryšių skyriaus darbuotojai organizuoja nacionalinės teisės suderinimo darbų programos įgyvendinimą draudimo srityje. Atlieka norminių dokumentų, susijusių su draudimo veikla, projektų teisinę ekspertizę ir analizuoja, ar jie atitinka Europos Sąjungos teisę. Rengia Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos išvadų ir pastabų šiais klausimais projektus. Palaiko dalykinius ryšius su Europos Sąjungos ir asocijuotų šalių atitinkamomis institucijomis. Teikia konsultacijas ir metodinę pagalbą Europos integracijos klausimais Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybai ir darbuotojams.

Draudimo ir perdraudimo skyriaus darbuotojai rengia Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos nutarimų ir išaiškinimų bei atsakymų į paklausimus draudimo ir perdraudimo veiklos klausimais projektus. Atlieka Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos organizuojamus patikrinimus ir teikia išvadas valdybos posėdžiams. Nagrinėja draudimo rūšies taisykles, verslo planus, draudimo liudijimus (polisus) bei teikia pastabas ir pasiūlymus. Prižiūri draudimo rinkos dalyvių veiklą. Tiria asmenų, įmonių, įstaigų ir organizacijų skundus. Kaupia, sistemina ir analizuoja Lietuvos draudimo įmonių ir draudimo brokerių statistinius duomenis.

3.2. Draudimo priežiūros tarnybos teisės

Draudimo priežiūros tarnybos valdyba, įgyvendindama jai patikėtus tikslus, turi teisę:
1) gauti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijoms vykdyti;
2) inspektuoti draudimo įmones, jų padalinius ir draudimo brokerius, tikrinti jų finansinę veiklą, perdraudimo sutartis, draudimo įmokų tarifus draudimo rūšies taisyklių laikymąsi;
3) nustatyti draudimo veiklos periodinės statistinės atskaitomybės formas ir taisykles;
4) nustatyti bendrąsias draudimo rūšies sąlygas;
5) taikyti šio ir kitų įstatymų nustatytas poveikio priemones draudimo įmonėms bei draudimo brokeriams, pažeidusiems įstatymus bei Priežiūros tarnybos teisės aktus, ir (ar) kai jų rizikinga veikla gali pakenkti draudėjų, apdraustųjų, trečiųjų asmenų bei naudos gavėjų interesams;
6) patikrinti sąskaitas, buhalterinius ir kitus dokumentus bet kurio ūkio subjekto, kuris, Priežiūros tarnybos turimomis žiniomis, verčiasi draudimo veikla be Priežiūros tarnybos licencijos;
7) dalyvauti draudimo įmonių ir kitų finansinių institucijų priežiūros tarptautinėse institucijose;
8) sudaryti sutartis su kitų valstybių draudimo įmonių ar kitų institucijų priežiūros įstaigomis dėl bendradarbiavimo ir keistis informacija užtikrinus tokios informacijos konfidencialumą.
Be to, priežiūros tarnybos vadovas, remdamasis valdybos nutarimu, turi teisę taikyti draudimo įmonei, draudimo brokeriui ar jų vadovams šias poveikio priemones:
1) įspėti draudimo įmones ar draudimo brokerius dėl jų veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti šių pažeidimų pašalinimo terminus;
2) įstatymų nustatyta tvarka skirti draudimo įmonių ar draudimo brokerių administracijos vadovams administracines nuobaudas;
3) laikinai sustabdyti ar visam laikui atšaukti leidimus vykdyti vieną, kelias ar visas draudimo įmonių vykdomas draudimo rūšis ar su draudimu susijusias veiklas;
4) laikinai ar visam laikui sustabdyti draudimo įmonių filialų veiklą;
5) laikinai sustabdyti ar visam laikui atšaukti leidimus draudimo brokerių veiklai;
6) reikalauti nušalinti draudimo įmonių ar draudimo brokerių valdybos narius ar administracijos vadovus;
7) reikalauti sustabdyti draudimo įmonių ar draudimo brokerių tarybos narių įgaliojimus;
8) sustabdyti draudimo įmonių ar draudimo tarpininkų tarybos įgaliojimus, nušalinti valdybą, administracijos vadovą ir paskirti laikinąjį draudimo įmonės ar draudimo brokerio administratorių;
9) apriboti disponavimą banko sąskaitomis ir kitu turtu;
10) laikinai sustabdyti draudimo įmonių draudimo veiklos licencijas;
11) atšaukti draudimo įmonių draudimo veiklos licencijas.

Priežiūros tarnybos valdyba parenka poveikio priemonę atsižvelgdama į pažeidimo, kuriam taikoma ši priemonė, turinį, šio pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes draudimo įmonės ar draudimo brokeriui ir draudimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui. Remdamasis valdybos nutarimu, direktorius turi teisę taikyti draudimo įmonei, draudimo brokeriui arba jų vadovams Draudimo įstatymo numatytas administracines poveikio priemones: įspėjimą ir nuobaudą.

4. Lietuvos draudimo įmonių asociacija

Kita svarbi draudimo įmonės aplinkos institucija yra draudimo įmonių asociacija, veikianti 1996 m. spalio 16 d. įvykusiame asociacijos narių susirinkime patvirtintų įstatų pagrindu. Lietuvos draudimo įmonių asociacija – tai Lietuvoje įregistruotų draudimo įmonių savanoriškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas.

4.1. Lietuvos draudimo įmonių asociacijos tikslai, funkcijos, uždaviniai

Pagrindinis draudimo įmonių asociacijos tikslas – koordinuoti ir vykdyti jos narių – draudimo įmonių, tiek gyvybės, tiek ne gyvybės – pavestus uždavinius, savo veikla atstovauti jų ekonominiams interesams, propaguoti draudimo organizacijų teikiamas paslaugas ir jų naudą gyventojams, įmonėms ir organizacijoms, padėti įgyvendinti bendrąją draudimo politiką.

Draudimo įmonių asociacija savo veikla:
Sudaro kuo palankesnes sąlygas diegti ir plėtoti visų draudimo rūšių draudimo ir perdraudimo operacijas.
Renka informaciją ir teikia savo nariams konsultacijas draudimo klausimais.
Rengia seminarus, organizuoja mokymą, darbo grupes.
Organizuoja rekomendacijų, reklaminių prospektų, kitų leidinių Asociacijos ir jos narių veiklos klausimais rengimą.
Bendradarbiaudama su draudikais rengia ir teikia Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai tvirtinti bendrąsias privalomųjų draudimų sąlygas.
Organizuoja darbo grupes įstatymų ir kitų teisės aktų projektams rengti.
Bendradarbiauja su draudimo organizacijomis, firmomis, sąjungomis, asociacijomis.
Organizuoja pasiūlymų, rekomendacijų draudimo operacijų vystymo klausimais rengimą.
Atstovauja savo nariams ir gina savo narių interesus bei teises valstybinės valdžios ir valdymo organuose.
Bendradarbiauja ekonominiais ir profesiniais klausimais su užsienio valstybių partneriais.
Lietuvos Respublikos įstatymų ribose atlieka kitas Asociacijos narių interesus atitinkančias funkcijas.
Asociacijoje gali veikti struktūriniai padaliniai: draugijos, sekcijos ir pan., steigiami Asociacijos narių sprendimu siauresnės specializacijos klausimams nagrinėti, pavyzdžiui, gyvybės, ne gyvybės draudimo, aktuarijų ir kt.

4.2. Lietuvos draudimo įmonių asociacijos valdymo organai ir veiklos finansavimas

Asociacijos valdymo organas yra visuotinis narių susirinkimas, kolegialus valdymo organas (prezidiumas) ir administracija. Asociacijos visuotinis narių susirinkimas yra aukščiausias valdymo organas.
Asociacijos veiklai tarp visuotinių narių susirinkimų vadovauja kolegialus valdymo organas – prezidiumas, kuris renkamas įstatuose nustatyta tvarka vieneriems metams. Asociacijos administracija organizuoja ir vykdo Asociacijos veiklą.
Asociacijos veikla paprastai finansuojama iš:
– narių stojamųjų įnašų, narių mokesčių ir jos tikslams skiriamų įnašų;
– valstybės ir savivaldybių lėšų, skiriamų tam tikslui.

DRAUDIMO ĮNAŠŲ Į VALSTYBINIUS SOCIALINIUS FONDUS SĄVOKA, REIKŠMĖ, RŪŠYS

Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 17-447) numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą, dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos.

Draudėjai – visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Draudėjų pareigos:
1. registruotis teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka,
2. mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas,
3. nustatyta tvarka ir laiku pateikti informaciją apie apdraustuosius.

Valstybinio socialinio draudimo įmoka – draudėjui ar apdraustajam nustatyta piniginė prievolė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Valstybinio socialinio draudimo paskirtis:
1 teikia paramą sulaukus senatvės pensijos amžiaus,
2. teikia paramą tapus invalidu,
1. teikia paramą susirgus,
2. teikia paramą gimus vaikui,
3. teikia paramą įvykus nelaimingam atsitikimui.

Ši parama teikiama iš valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias kas mėnesį draudėjai perveda į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

Valstybinio socialinio draudimo išmoka – apdraustiesiems mokamos pensijos, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Bedarbių rėmimo įstatymuose numatytos draudimo išmokos, skiriamos įvykus draudiminiam įvykiui.

Valstybinio socialinio draudimo rūšys:
1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;
2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą;
3) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;
4) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme;
5) sveikatos draudimas.
Apdraustieji valstybiniu socialiniu draudimu:

Asmenys, nurodyti 1, 2 punktuose, privalomai draudžiami visų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, išskyrus draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe atvejus, kai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka šie asmenys valstybės lėšomis yra apdrausti nelaimingų atsitikimų,susijusių su tarnyba, draudimu:
1. gaunantys atlyginimą už darbą asmenys: dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai), viešojo administravimo valstybės tarnautojai (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 3 ir 5 punktuose);
2. valstybės politikai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, kandidatai į teisėjus, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų vadovai, kiti Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkai, jų pavaduotojai ir nariai, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnai. Asmenys, išvardyti šiame punkte, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami tuo atveju, jei jie gauna atlyginimą už darbą;

3-14 punktuose nurodyti asmenys privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu;
6 punkte nurodyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai, įmokas papildomai pensijos daliai jie moka 15% nuo jų pačių pasirinktos deklaruojamų pajamų sumos;
7 ir 8 punktuose nurodyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai:
3. Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kariai, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnai;
4. krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai;
5. Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;
6. individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai;
7. ūkininkai ir dirbantys ūkyje jų ūkių nariai;
8. verslo liudijimus turintys asmenys;
9. nedirbantys diplomatų sutuoktiniai – tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su diplomatu,dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje;

Asmenys, nurodyti 10-14 punktuose, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami valstybės lėšomis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Asmenų, draudžiamų privalomuoju sveikatos draudimu, įmokų dydžius, mokėjimo šaltinius bei tvarką nustato Sveikatos draudimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 55-1287).
10. privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos kariai;
11. motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas;
12. motina (tėvas), nedirbanti (nedirbantis) ir neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų, bet auginanti (auginantis) vaiką iki trejų metų;
13. tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;
14. vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju,slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

Asmenys, apdrausti valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai

Individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai moka įmokas bazinei pensijai (įmokos dydis – 50 proc. bazinės pensijos, šiuo metu bazinė pensija – 147 litai) ir papildomai pensijos daliai. Įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų. Minėti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei jų pajamų metinė suma yra lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų.
Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi, ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (įmokos dydis – 50 proc. bazinės pensijos, šiuo metu bazinė pensija – 147 litai).
Individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šie asmenys yra:
1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai;
2) I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją;
3) sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą;
4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;
5) laisvės atėmimo vietose;
6) įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo;
7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Ūkininkai ir dirbantys ūkyje jų ūkių nariai, verslo liudijimus turintys asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti:
1) (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) aukščiau paminėtuose 1-5 ir 7 punktuose numatytais atvejais,
2) kai jie turi būtinąjį stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti,
3) yra sukakę senatvės pensijos amžių pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymus.

Valstybės lėšomis draudžiami bazinei valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti:
1. privalomosios pradinės karo tarnybos kariai,
2. motinos, auginančios vaikus iki trejų metų,
3. tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai,
4. asmenys, slaugantys visiškos negalios invalidą.

Asmenys, kurie yra privalomai draudžiami bazinei valstybinio socialinio draudimo pensijai, gali savanoriškai apsidrausti papildomai valstybinės socialinio draudimo pensijos daliai, o taip pat valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu ligos ir motinystės pašalpoms gauti.
Vadovaujantis 2002-12-10 LR Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2003 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1236 patvirtintas įmokos valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti dydis – 50 procentų bazinės pensijos, o papildomai pensijos daliai – 15 procentų deklaruojamų pajamų.

Asmenys, privalomai draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (0,3 proc. tarifas)

Šią asmenų grupę draudžia darbdavys, mokėdamas 0,3 proc. dydžio įmokas nuo gauto atlyginimo už darbą.
Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami:
– asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys narystės pagrindu ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai);
– valstybės politikai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, kandidatai į teisėjus, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų vadovai, kiti Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkai, jų pavaduotojai ir nariai, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai, išskyrus Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnus, vidaus tarnybos dalinių karininkus, liktinės tarnybos puskarininkius ir karius, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnus, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius ir Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnus;

– profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešuosius darbus;
– asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – už jų darbo laiką;
– nuteistieji laisvės atėmimu – už jų darbo laiką.
Asmenims, apdraustiems privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu, VSDF valdybos teritoriniai skyriai išduoda valstybinio socialinio draudimo pažymėjimus. VSD pažymėjimų išdavimo ir pildymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (Žin., 1995, Nr. 48-1172) patvirtintos “Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisyklės”.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos:

Įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Draudėjai valstybinio socialinio draudimo įmokas skaičiuoja nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą sumos, įskaitant visas išmokas ir neapmokestinamąjį minimumą, nepriklausomai nuo išmokų šaltinių, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą, perskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui.

Valstybinio socialinio draudimo rūšys:
1) pensijų socialinis draudimas;
2) ligos ir motinystės socialinis draudimas;
3) draudimas nuo nedarbo;
4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas;
5) sveikatos draudimas.

Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai:

2003 metams patvirtinti tarifai:
– draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 31%;
– apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 3%.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas patvirtino:
– draudėjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 procento tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims:
1) pensijų socialiniam draudimui – 23,4 procento;
2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 2,8 procento;
3) draudimui nuo nedarbo – 1,5 procento;
4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 0,3 procento.
5) sveikatos draudimui – 3 procentai;
– apdraustųjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 procentų tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims:
1) pensijų socialiniam draudimui – 2,5 procento;
2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 procento;
– įmokos valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti dydį – 50 procentų bazinės pensijos;
– ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkų ir dirbančių ūkyje pilnamečių jų ūkių narių mokamą valstybinei socialinio draudimo įmokos bazinei pensijai gauti dalį – 20 procentų bazinės pensijos;
– valstybinei socialinio draudimo papildomai pensijos daliai gauti įmokos dydį – 15 procentų nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos.

1. Asmenys, apdrausti valstybinio socialinio draudimo 31 + 3 proc. tarifu:
– darbdavys moka už dirbančiuosius 31 procento dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo,
– 3 procentai išskaičiuojami iš paties dirbančiojo atlyginimo.

Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis, diplomato tarnybos ar terminuotas diplomato tarnybos sutartis,viešojo administravimo valstybės tarnautojai,kandidatai į notarus (asesoriai), taip pat asmenys, dirbantys narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir gaunantys atlyginimą už darbą; valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymą (Žin., 2001, Nr. 91-3190, aktuali redakcija – Žin., 2002, Nr. 52-1984), VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2001, Nr. 112-4067) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2002, Nr. 41-1535) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 procento dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo,o 3 procentus išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 procento įmokų sumą pervesti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Privalomojo valstybinio socialinio draudimo 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę:
– gauti valstybinio socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr.11-3574) nustatyta tvarka,
– gauti Valstybinio socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) nustatytą tvarką;
– naudotis sveikatos draudimo paslaugomis bei yra draudžiami nuo nedarbo.

2. Asmenys, apdrausti valstybinio socialinio draudimo 23,4 + 2,5 proc. Tarifu:
– darbdaviai moka už dirbančiuosius 23,4 procentų dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo,
– 2,5 procentų išskaičiuojama iš paties dirbančiojo atlyginimo
ir
– darbdaviai moka už diplomatų sutuoktinius 23,4 procentų dydžio įmokas nuo 0,5 diplomato pareiginės algos,
– 2,5 procentų išskaičiuojama iš 0,5 diplomato pareiginės algos.

Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. Jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 procentų dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 procentų išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 23,4 + 2,5 procento įmokų sumą pervesti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Valstybės institucija, siunčianti valstybės tarnautoją dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, moka už diplomatų sutuoktinius 23,4% dydžio įmokas nuo 0,5 diplomato pareiginės algos, 2,5 procentų išskaičiuodama nuo 0,5 diplomato pareiginės algos.
Minėtų karinių ir joms prilygintų struktūrų pareigūnai, taip pat diplomatų sutuoktiniai turi teisę:
– į valstybinio socialinio draudimo senatvės,
– invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją.

Valstybinio socialinio draudimo įmokas administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos surinktas valstybinio socialinio draudimo įmokas, delspinigius, baudas perveda į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą pagal atskiras valstybinio socialinio draudimo rūšis.
Gyventojų užimtumo priemonėms finansuoti sudaromas Užimtumo fondas, kurio lėšas sudaro:
1) darbdaviams privalomos draudimo nuo nedarbo įmokos;
2) juridinių ir fizinių asmenų labdaros įnašai;
3) darbo biržos pajamos;
4) darbdavių papildomos įmokos, nurodytos šio įstatymo 8 straipsnyje;
5) valstybės biudžeto dotacijos;
6) kitos lėšos – Užimtumo fondo rezervas, į kurį sukaupiama iki 20 procentų metinių Užimtumo fondo lėšų.
Užimtumo fondo garantas yra Valstybė.
Privalomojo draudimo nuo nedarbo įmokos yra privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų pagal tarifus dalis, kurios dydį kiekvienais metais nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tvirtindama Valstybinio socialinio draudimo biudžeto fondą.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba į Užimtumo fondą perveda Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atskaitymus – kiekvienam ketvirčiui po 1/3 sumos, numatytos šiam tikslui valstybinio socialinio draudimo biudžete. Pasibaigus ketvirčiui, nurodyti atskaitymai perskaičiuojami pagal faktiškai gautas draudėjų įmokas ir papildomai priskaičiuotos sumos pervedamos kartu su einamosiomis įmokomis, o permokėtos sumos atimamos iš einamųjų įmokų.
Užimtumo fondo lėšos naudojamos:
1) bedarbių ir darbuotojų, kurie įspėti apie darbo sutarties nutraukimą profesiniam mokymui finansuoti;
2) gyventojų užimtumo programose numatytoms priemonėms finansuoti;
3) užimtumo rėmimo subsidijoms darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams įdarbinti;
4) Užimtumo fondo remiamiems darbams finansuoti;
5) viešiesiems darbams finansuoti;
6) bedarbio pašalpoms mokėti;
7) paskoloms, teikiamoms bedarbiams, norintiems organizuoti savo verslą;
8) Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos veiklai finansuoti;
9) rezerviniam fondui, kuris naudojamas centralizuotai vykdomoms priemonėms, finansuoti.
Užimtumo fondo sudarymo ir naudojimo tvarką nustato bei Užimtumo fondo sąmatą tvirtina Užimtumo taryba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jai vadovauja ministras arba jo įgaliotas šios tarybos narys. Užimtumo taryba sudaroma iš 15 lygiateisių narių, kurie po lygiai atstovauja darbuotojų (profesinių sąjungų, susivienijimų, asociacijų ir kt.), darbdavių (susivienijimų, asociacijų ir kt.) organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Darbuotojų ir darbdavių atstovus deleguoja jų atstovaujamos organizacijos, o valstybės valdymo institucijų atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Užimtumo tarybos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija tvarko Užimtumo fondą ir viešai skelbia, kaip jis naudojamas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo vykdomos išmokos:
1. pensijos:
– senatvės. Ji skiriama, kai asmuo sukanka senatvės pensijos amžių ir turi 15 metų minimalų socialinio draudimo stažą. Būtinasis socialinio draudimo stažas iki šiol yra skirtingas vyrams ir moterims. Nuo 1995 m. sausio 1 d. būtinasis socialinio draudimo stažas yra didinamas, t.y. kiekvieną vėlesnių metų sausio 1 d. pridedami vieneri metai, kol pasieks 30 metų ir vyrams, ir moterims. Vyrai šį stažo reikalavimą jau pasiekė 1999 metų sausio 1d., o moterys pasieks 2004 m. sausio 1 d. Darbo stažas turi įtakos pensijos dydžiui. Senatvės pensijos amžius taip pat skirtingas vyrams ir moterims. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet didinamas: moterims – 4 mėnesiais, vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 m. sausio 1 d. ir vyrams ir moterims pensinis amžius didinamas 6 mėnesiais per metus, kol jie pasieks įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių: moterims – 60 metų, vyrams – 62 metus ir 6 mėnesius.Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro 2 dalys: pagrindinė (bazinė) ir papildoma. Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė. Ji indeksuojama priklausomai nuo infliacijos. Papildoma pensijos dalis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo, uždarbio, iš kurio apskaičiuojama pensija, ir vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų.
– invalidumo. Invalidumo pensija skiriama, jei asmuo Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (VMSEK) pripažįstamas invalidu ir invalidumo nustatymo dieną turi minimalų socialinio draudimo stažą.
– našlių ir našlaičių. Našlių ir našlaičių pensija skiriama už asmenis, kurie gavo senatvės ar invalidumo pensiją arba turėjo teisę tokią pensiją gauti.
– Mokslininkų. Teisę gauti mokslininkų pensiją turi nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, kuriems suteiktas ar nostrifikuotas mokslo laipsnis ar pedagoginis mokslo vardas.
– nukentėjusiųjų asmenų. Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie: – tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11 – 13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių; – politiniai kaliniai ir tremtiniai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus (reabilitacijos pažymas), patvirtinančius politinių kalinių ir tremtinių teisių atkūrimą, arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio ar tremtinio teisinio statuso pažymėjimus; – pasipriešinimo 1940 1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas; – Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams už buvusios TSRS ribų arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose; – Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose; – dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padalinius; – tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje ( 1945 07 22 – 1991 12 31 ) metu arba vėliau buvo pripažinti invalidais dėl ligų, susijusių su karine tarnyba.
2. pašalpos:
– ligos. Teisę gauti ligos pašalpą turi asmenys, kurie yra draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu.
– motinystės. Teisę gauti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį turi apdraustosios ligos ir motinystės socialiniu draudimu moterys, jeigu: – iki pirmos nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą; – suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos.
– motinystės (tėvystės). Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų, (įtėvių), globėjas, kuris: – yra draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu; – įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks vieneri metai; – per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 7 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

3. nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokos:
– ligos pašalpa;
– neteko darbingumo vienkartinė kompensacija;
– neteko darbingumo periodinė kompensacija;
– periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus;
– laidojimo pašalpa.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu draudžiami:
1. asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys narystės pagrindu ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai);
2.valstybės politikai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, kandidatai į teisėjus, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų vadovai, kiti Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkai, jų pavaduotojai ir nariai, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai, išskyrus Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnus, vidaus tarnybos dalinių karininkus, liktinės tarnybos puskarininkius ir karius, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnus, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius ir Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnus;
1. profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) mokymo įstaigoje ar įmonėje metu, taip pat asmenys, darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešuosius darbus;
2. asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – už jų darbo laiką;
3. nuteistieji laisvės atėmimu – už jų darbo laiką. Šie asmenys draudžiami, kai jiems už darbą mokamas darbo užmokestis.

Iš nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinės ligos socialiniam draudimui skirtų lėšų mokamos šios išmokos:
apdraustajam, dėl draudiminio įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo, mokama:
1.1. ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpa;
netekto darbingumo vienkartinė kompensacija;
1.2. netekto darbingumo periodinė kompensacija;
2. apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama laidojimo pašalpa;
3. apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka. Išmokos mokamos asmenims, turintiems teisę jas gauti, jeigu nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos yra ištirti ir pripažinti draudiminiais įvykiais. Nelaimingus atsitikimus darbe ar profesines ligas draudiminiais įvykiais pripažįsta Valdybos teritorinio skyriaus, kuriame registruota draudėju įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje dirba (dirbo) apdraustasis ir įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga, vedėjas (pavaduotojas).Nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų socialinio draudimo išmokas skiria ir moka SODROS teritoriniai skyriai.

Privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.
SODRA surinktas privalomojo sveikatos draudimo lėšas perveda į atitinkamą fondą, kurį administruoja Valstybinė ligonių kasa. Privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikimu Valstybinė ligonių kasa, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas gali skirti valstybinėms ir savivaldybių sveikatos programoms finansuoti.
Apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu – draudžiamieji privalomuoju sveikatos draudimu, kurie moka arba už kuriuos yra mokamos nustatyto dydžio įmokos.
Privalomojo sveikatos draudimo įmokos – valstybės, darbdavių ar pačių draudžiamųjų mokamos nustatyto dydžio įmokos:
1. Įmonės, įstaigos bei organizacijos ir fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, moka 3 procentų darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis:
1) dirbančius pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einančius renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojus;
2) valstybės politikus, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjus ir kandidatus į teisėjus, prokuratūros pareigūnus, Lietuvos banko valdybos pirmininką, jo pavaduotojus, valdybos narius, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovus, kitus Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnus, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnus, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis.
2. Įmonės, įstaigos ir organizacijos iš asmenims, išvardytiems šio straipsnio 1 dalyje ir gaunantiems pajamų, apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos moka ne mažesnes kaip 30 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
3. Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus kas mėnesį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios sudaro 2 procentus Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus gali šių įmokų ir šio straipsnio 1 dalyje nustatytų įmokų nemokėti, jeigu šie ūkinės bendrijos nariai ar individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir įregistravę likviduojamos ūkinės bendrijos ar individualios (personalinės) įmonės statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai yra atleisti iš darbo.
4. Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, ar įstatymų nustatyta tvarka yra sumažintas pajamų (verslo liudijimo) mokestis, ar konkretus fizinis asmuo nuo šio mokesčio atleistas.
5. Kas mėnesį ūkininkai ir kiti asmeninio ūkio naudotojai moka tokio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas:
1) Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ūkininkai bei žemės naudotojai (3 ha ir daugiau žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius moka po 3,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas;
2) asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha žemės naudmenų) už save ir už dirbančius ūkyje pilnamečius šeimos narius moka po 1,5 procento minimalios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
6. Asmenys, nepriklausantys išvardytiems 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose bei, kas mėnesį moka už save 10 procentų Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
7. Pilnamečiai darbingi asmenys, gyvenantys kaimo vietovėje ir neturintys savo žemės ar pajamų iš kito verslo, gali būti draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu iš specialių fondų ar kitų žemės ūkio programų finansavimo lėšų Žemės ūkio ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:
1) apdraustųjų privalomojo sveikatos draudimo įmokos bei už juos mokamos įmokos;
2) valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis;
3) institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, veiklos pajamos;
4) papildomi valstybės biudžeto asignavimai;
5) savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos;
6) valstybės biudžeto asignavimai ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms apmokėti;
7) iš sveikatos priežiūros įstaigų ar vaistinių išieškotos ar jų grąžintos lėšos už neteisėtai suteiktas ar neteisėtai pateiktas apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neteisėtai išrašytus, išduotus ar pateiktus apmokėti vaistus ir medicinos pagalbos priemones;
8) įstatymų nustatyta tvarka iš fizinių ir juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos naudojamos:
1) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms, sveikatos priežiūros įstaigoms, su kuriomis teritorinės ligonių kasos yra sudariusios sutartis, apmokėtoms išlaidos;
2) išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti kompensavimui apdraustiesiems;
3) medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimui apdraustiesiems;
4) galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo, centralizuotai apmokamų vaistų bei medicinos pagalbos priemonių kompensavimo išlaidoms;
5) ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms;
6) išlaidos privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidoms apmokėti.

SAVANORIŠKAS SOCIALINIS DRAUDIMAS

1. Valstybinis savanoriškas socialinis pensijų draudimas.
2. Savanoriškasis socialinis draudimas ligos ir motinystės pašalpoms.

Savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu gali draustis :
1. ne jaunesni kaip 16 metų asmenys tuo laiku, kai jie nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu,
2. asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 7-13 punktuose,
3. asmenys, kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti,
4. asmenys, kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti,
Asmenys savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.

Asmenų, apsidraudusių savanoriškuoju pensijų draudimu turi teisę gauti pensijas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, jeigu jie atitinka šio įstatymo nustatytus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus atitinkamai pensijos rūšiai skirti ir kitas šiame įstatyme nurodytas sąlygas, sukanka šio įstatymo nustatytą amžių, pripažįstami invalidais. Šiems asmenims mirus, teisę gauti našlių ir našlaičių pensijas turi jų šeimos nariai.

Įmokas asmenys moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos miesto (rajono) teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.
Asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų draudimu pagrindinei pensijos daliai gauti, moka 50 proc. bazinės pensijos.
Įmokų papildomai pensijos daliai gauti tarifas 15 proc. nuo deklaruojamos sumos. Apdrausto asmens pageidavimu draudimo sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu prieš mėnesį įspėjus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos miesto (rajono) teritorinį skyrių. Draudimo sutartį nutraukus sumokėtos įmokos negrąžinamos, o įmokų mokėjimo laikas įskaitomas į atitinkamą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą skiriant pensijas.Jeigu įsidarbinęs asmuo jau buvo sumokėjęs draudimo sutartyje numatytas draudimo įmokas už laikotarpį po įsidarbinimo mėnesio pirmos dienos, už šį laikotarpį sumokėtos įmokos grąžinamos 100 procentų. Įmokos įskaitomos į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas.Įmokos fiksuojamos apdraustųjų įskaitos duomenų bazėje.

Draudimo sutartis asmenys sudaro su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos miesto (rajono) teritoriniu skyriumi. Draudimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, jeigu joje nenurodytas kitas laikas.Draudimo sutartis sudaroma ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Draudimo sutartis gali būti sudaryta trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmeniui iki teisės gauti senatvės ar invalidumo pensiją įgijimo dienos liko mažiau kaip 12 mėnesių. Jeigu apdraustasis prieš mėnesį iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia ją nutraukiąs, sutarties galiojimo laikas pratęsiamas neapibrėžtam laikui.

Valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu ligos ir motinystės pašalpoms gali draustis nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų amžiaus, kurie:
1. nedraudžiami pašalpoms privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu;
2. nesukakę senatvės pensijos amžiaus;
3. nepripažinti invalidais.
Sutartys dėl savanoriškojo draudimo ligos ir motinystės pašalpoms sudaromos su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniu skyriumi pagal apdraustojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Vyrai gali sudaryti sutartis ligos pašalpai gauti, moterys – ligos, motinystės pašalpoms gauti.
Sutartys savanoriškojo draudimo pašalpoms sudaromos vienerių kalendorinių metų laikotarpiui. Kitiems metams sutartis pratęsiama, jeigu:
4. apsidraudęs asmuo to pageidauja;
5. – apsidraudęs asmuo, likus vienam mėnesiui iki sutarties galiojimo pabaigos, nepareiškia noro jos nutraukti.
Savanoriškojo draudimo sutartis pašalpoms netenka galios, kai:
6. pasibaigia sutartyje nurodytas draudimo laikas;
7. sutartį nutraukia pats apsidraudęs asmuo;
8. sutartį savo sprendimu nutraukia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus vedėjas.
Sutartis “Sodros” skyriaus vedėjo sprendimu nutraukiama, jei:
9. apsidraudęs pašalpoms asmuo nesumoka įmokų už du ketvirčius;
10. pasikeitė draudimo sąlygos ir apsidraudęs asmuo nesutinka su naujomis sąlygomis;
11. asmuo įsidarbina pagal darbo sutartį ir neatnaujina savanoriškojo draudimo sutarties per 12 mėnesių nuo jos sustabdymo;
12. apsidraudusiam asmeniui sukanka senatvės pensijos amžius;
13. apsidraudusiajam nustatoma invalidumo grupė.

Įmokų ir pašalpų dydis
Asmuo, sudarydamas sutartį ligos ir motinystės pašalpoms gauti, pats pasirenka kalendorinių metų įmokų dydį. Tačiau įmoka negali būti:- mažesnė kaip 10 Lt per mėnesį;- didesnė kaip 200 Lt per mėnesį. Išmokamos pašalpos dydis priklauso nuo įmokų dydžio. Įmokų dydį pasirenka pats asmuo, sudarydamas sutartį ligos, motinystės pašalpoms gauti.
Keičiantis įmokų dydžiui, proporcingai keičiamas ir pašalpos dydis. Savanoriškojo draudimo pašalpoms gauti laikotarpiai neįskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.Sumokėtos įmokų sumos bei išmokėtos pašalpų sumos neįskaitomos į draudžiamąsias pajamas apskaičiuojant socialinio draudimo pensijas ir pašalpas.Jei apsidraudęs pašalpoms asmuo pateikė klaidingą informaciją arba pažeidė sutarties sąlygas, neteisėtai gautas pašalpas jis privalo grąžinti

Pašalpų mokėjimo trukmė
Pašalpų mokėjimo trukmė susijusi su įmokų mokėjimo trukme. Ilgiau mokėjęs įmokas asmuo turi teisę gauti pašalpą ilgesnį laikotarpį. Minimali įmokų mokėjimo trukmė – 6 mėnesiai, maksimali – 48 mėnesiai. Pašalpa mokama už kalendorines dienas, nurodytas nedarbingumo pažymėjime, tačiau ne ilgiau, negu priklauso pagal draudimo įmokų mokėjimo laiką.
Jeigu apsidraudusiam asmeniui ligos metu sukanka senatvės pensijos amžius arba jis pripažįstamas invalidu, pašalpa išmokama už visas pagal įmokų trukmę nustatytas kalendorines ligos dienas.
IV. PRIVALOMASIS DRAUDIMAS

Privalomojo draudimo institutas apima asmens ir turto draudimą. Turto draudimo objektas gali būti nuosavybės teise priklausantis, išnuomotas, priimtas saugoti, parduoti, remontuoti ir kitoks turtas, civilinė atsakomybė, kreditas ir kitos lėšos, jeigu tai numatyta draudimo sąlygose. Asmens draudimo objektas yra žmogaus gyvybė ir galimi jo gyvenimo įvykiai, kurie numatyti draudimo sąlygose.
Civilinės atsakomybės draudimo plėtojimo Lietuvos Respublikoje teisinį pagrindą nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, o pagrindinius draudimo veiklos valstybinio reguliavimo principus, taikomus visoms draudimo rūšims, tarp jų ir civilinės atsakomybės draudimui, – Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (Žin.,1996, Nr.73–1742), kurio 4 straipsnyje nurodyta, kad draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi. Privalomojo draudimo rūšis bei pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Civilinė atsakomybė paprastai draudžiama privalomuoju draudimu tų žmogaus veiklos sričių, kuriose dėl veiklos specifikos gali būti padaryta didelė žala visuomenės nariams (žmogaus sveikatai ar turtui). Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis apsaugo draudėją nuo finansinių nuostolių, kurie gali atsirasti nukentėjusiesiems pareiškus pretenzijas dėl žalos atlyginimo. Kita vertus, civilinės atsakomybės draudimas apsaugo trečiųjų asmenų turtą, nes žalos kaltininkas gali stokoti lėšų žalai atlyginti.
Daugelis šiuo metu galiojančių įstatymų, įtvirtinančių privalomojo draudimo rūšis, numato tik privalomojo draudimo būtinumą, tačiau nedetalizuoja jo vykdymo, nenumato atsakomybės už pareigos draustis nesilaikymą, nenurodo, kokia draudimo suma turi būti apsidrausta, nenustato nei draudimo įmokų, nei išmokų apskaičiavimo tvarkos. Dėl nepakankamo reglamentavimo įstatymų nuostatas sunku vykdyti, o privalomojo draudimo sutartys dėl šios priežasties dažniausiai sudaromos pagal draudimo įmonės savanoriškojo draudimo taisykles, reglamentuojančias tos rūšies draudimą.
Reguliuojant civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą pagal draudimo įmonės savanoriškojo draudimo taisykles, gali būti pasirenkamos tos draudimo įmonės taisyklių nuostatos, kurios numato galimybę draustis labai maža draudimo suma arba kurios labai mažina draudiminių įvykių sąrašą, kartu didindamos nedraudiminių įvykių sąrašą. Apsidraudus pagal tokias taisykles, žalos atveju gali paaiškėti, kad pagal draudimo sutartį draudimo įmonės prisiimta atsakomybė labai maža, todėl civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neatliks savo paskirties – neapsaugos nukentėjusiojo.
Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas tikslingas ne tik tose srityse, kuriose didelė žala padaroma vieno įvykio metu, tačiau ir tose, kur tokie įvykiai dažnai kartojasi. Ne kiekvienas kaltininkas gali atlyginti materialinę žalą. Stengiantis išieškoti žalos atlyginimą per teismą, kartais paaiškėja, jog kaltininkas jokio turto neturi arba žalai atlyginti jo turto nepakanka. Tuomet žalos atlyginimo išieškojimas užsitęsia, ir žalos padarymas tampa jau ne kaltininko, o nukentėjusiojo asmens problema. Privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu valstybė įpareigotų galintį padaryti žalą ūkio subjektą ar fizinį asmenį apdrausti savo civilinę atsakomybę (vadinasi, garantuoti, kad nelaimės atveju nukentėjusiajam žalą tikrai atlygins draudimo įmonė).
Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apsaugo ne tik asmens ar įmonės interesus, bet iš dalies ir mokesčių mokėtojų pinigus, nes gana dažnai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokamos kompensacijos ar teikiama kitokia parama nukentėjusiems asmenims, kai kaltininkas nežinomas, jo neįmanoma nustatyti arba jis neturi pinigų žalai atlyginti.

Privalomasis draudimas ir jį reglamentuojantys teisės aktai

1. Vežėjų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas:
1.1. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr.119–2772) ir Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr.I05–2393). Šie kodeksai įtvirtina bendrą vežėjų pareigą apdrausti keleivį nuo nelaimingų atsitikimų vežimo metu, taip pat civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie gali būti padaryti tretiesiems asmenims ar jų turtui, tačiau nedetalizuoja, kaip šis draudimas turi būti vykdomas, nenumato sankcijų už pareigos draustis nesilaikymą, draudimo įmokų ar draudimo išmokų dydžių bei jų nustatymo tvarkos;
1.2. Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos įstatymą (Žin., 1996, Nr.48–1140), kuris numato, kad keleiviai, bagažas bei vežami kroviniai draudžiami privalomąja draudimo sutartimi;
1.3. Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr.59–1402), kuris nustato tik geležinkelio transporto įmonės atsakomybę už vežamus keleivius, jų bagažą bei krovinius ir visai nenumato šių įmonių civilinės atsakomybės draudimo;
4. Lietuvos Respublikos notariato įstatymą (Žin., 1992, Nr.28–810), kuris numato notarų civilinės atsakomybės draudimą ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą (Žin., 1998, Nr.64–1840), kuris įteisina advokatų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
(*Turėtų būti parengtas projektas: Lietuvos Respublikos profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas; Advokatų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės);
Draudimo brokerių civilinės atsakomybės privalomasis draudimas įteisintas Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos nutarimu;
5. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tvarką. Įstatymas nustato žalos asmeniui ir (ar) turtui, padarytos tretiesiems asmenims autoavarijos metu arba atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė, atlyginimo tvarką.
6. Pavojingų cheminių medžiagų, preparatų, naftos ir naftos produktų gamintojams, transportuotojams, sandėliuotojams ir platintojams. Dalis chemijos, energetikos ir kitų Lietuvos Respublikoje esančių įmonių vykdo veiklą, kur dėl gamybos procese naudojamų medžiagų, gamybos technologijos ar pagamintos produkcijos sandėliavimo ir transportavimo yra potencialios galimybės įvykti avarijai, padaryti didelę žalą visuomenei bei aplinkai, tačiau ją atlyginti ne visada leistų įmonės finansinės galimybės. Ši problema taip pat gali iškilti avarijos kaltininko bankroto atveju. (*Turėtų būti parengtas projektas: Lietuvos Respublikos pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų, naftos ir naftos produktų gamintojų, vežėjų, sandėliuotojų ir platintojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Jis nuodugniai reglamentuotų šio draudimo vykdymą).
7. Auditorių civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. (*Turėtų būti parengtas projektas: Lietuvos Respublikos profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme; Bendrosios auditorių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse).
Notarų, advokatų, draudimo brokerių (*Lietuvos Respublikos profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas; Bendrosios draudimo brokerių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės), auditorių, architektų (statinio projektuotojo) bei statytojų (rangovų) (*Lietuvos Respublikos profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas; Bendrosios architektų ir statytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės) civilinės atsakomybės privalomasis draudimas galėtų būti vadinamas profesinės atsakomybės draudimu, todėl būtų galima parengti ir priimti vieną bendrą Lietuvos Respublikos profesinės civilinės atsakomybės draudimo įstatymą, kuris įtvirtintų pagrindines šių rūšių draudimo nuostatas ir jų vykdymo tvarką, o išsamesnį reglamentavimą palikti kiekvienos rūšies bendrosioms privalomojo draudimo taisyklėms.
8. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas. Ilgalaikis materialusis turtas draudžiamas likutine verte, trumpalaikis turtas (atsargos) – faktine jo įsigijimo, pirkimo arba pasigaminimo savikaina, žemės ūkio kultūrų pasėliai – 3 metų derliaus vidutine verte. Įmonių turtas draudžiamas ne mažesniu procentu už tą, kurį įmonės įstatiniame kapitale sudaro valstybės (savivaldybės) kapitalas ar valstybei priklausančių akcijų nominali vertė.
9. Pagrindinių tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 44-1247).
10. Gydytojų privalomasis draudimas: atlyginti žalai padarytai dėl gydytojo kaltės.

Leave a Comment