Baudziamoji teise

Pastaba: Italic – G.Švedo paskaitos

I tema. Baudžiamosios teisės sąvoka, funkcijos, sistema. Baudžiamosios teisės mokslas.

T1. 1. Baudžiamosios teisės sąvoka. Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme (ius puniendi). Baudžiamoji teisė objektyvine prasme (ius poenala). Baudžiamosios teisės atsiradimas ir raida įvairiais valstybės vystymosi etapais. Baudžiamoji teisė teisinėje valstybėje.
Baudžiamosios teisės sąvoka. Uždaviniai.
BT – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.
BT – teisės šaka, kuri reeglamentuoja 3 esminius aspektus:
1. nusikaltimą,
2. bausmę,
3. sąlygas, kurioms esant taikoma ta bausmė.
BT uždaviniai yra specifiniai palyginus su kitomis teisės šakomis. BT vienintelė teisės šaka nukreipta į praeitį, jos veikimas siejamas su praeities veiksmais ir neveikimu, padarytais praeityje. Ji numato atsakomybę už veikas praeityje.
BT 1 straipsnis. Baudžiamųjų įstatymų paskirtis
Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį:
1) uždrausti veikas, kurios padaro esminę žalą asmens, valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti;
2) tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;
3) nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį irr jas atitinkančias bausmes;
4) saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys norint juos pataisyti.
Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir ba

audžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala).
Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme (ius punlendi) iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti pilietį, padariusį nusikaltimą.Yra daug teorijų apie tai. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.
Baudžiamoji teisė objektyvine prasme (ius poenala) – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teeisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

T1. 2. Baudžiamosios teisės dalykas. Baudžiamieji teisiniai santykiai.
Baudžiamosios teisės dalykas, metodai.
BT dalyką sudaro – nusikaltimas, bausmė, sąlygos, kurioms esant taikoma bausmė
Tik BT nustato bausmę, bendruosius bausmės požymius, paskirtį ir atskleidžia bausmės turinį. Tik BT nustato kokiomis sąlygomis gali būti taikoma kriminalinė bausmė. Yra ir specifiniai momentai išeinantys už BT ribų. Pvz.: nusikaltimo subjekto nepakaltinamumas – nepatenka į tuos 3 aspektus, medicininio, auklėjimo poveikio priemonių nepakaltinamiems, nepilnamečiams taikymas.
Apskritai sakoma, kas teisės reguliavimo metodai yra du

u – civilinis ir administracinis. Civilinis metodas pagrįstas santykių šalių lygybe, o administracinis santykių šalių pavaldumu.
BT ryškiausiai pasireiškia administracinis santykio reguliavimo metodas (asmuo pavaldus valstybei). Bet BT yra normų, kurios rodo civilinės teisės metodo buvimą BT, pvz.: BK 531 str. – susitarimas tarp šalių.
Baudžiamieji teisiniai santykiai.
BT santykiai pasižymi tuo, kad tai yra santykiai tarp valstybės ir konkretaus fizinio asmens, kuris padarė nusikaltimą. Santykių pagrindas yra nusikaltimo padarymas.
Baudžiamosios atsakomybės realizavimas galimas:
1. paskiriant bausmę,
2. atleidžiant nuo BT atsakomybės.
T1. 3. Pagrindinės baudžiamosios teisės sąvokos: nusikaltimas ir bausmė.
Nusikalstama veika kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais:
1) Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų veikų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. padaro nusikaltimą.
2) dėl to kyla neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

T1. 4. Baudžiamoji teisė kaip valstybės teisinės sistemos dalis. Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, religija. Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. Baudžiamoji teisė teisės sistemoje. Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Bausmių vykdymo teisė. Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.

Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, re

eligija.
Kitos socialinės normos (moralė ir religija) – atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtaką:
1. veikų, kurios laikytinos nusikalstamomis politikai – kriminalizacijai ar dekriminalizacijai,
2. bausmių politikai,
3. teismų praktikai.
Moralinės nuostatos – tai nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu. Moraliniam elgesiui svarbiausi yra vidiniai motyvai, dažniausiai nepriklausomai nuo elgesio turinio. I. Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, teisinėmis normomis vadino tokias, kurios, neatsižvelgiant į normas vykdančio asmens vidinę būseną, reikalauja tik legalaus žmogaus elgesio – pareigos jausmo. BT visuomet reikalauja objektyviai išreikšto žmogaus poelgio, nors moralės normos smerkia ne tik tokius veiksmus, bet ir mintis. Moralės normos dažnai sutampa su BT draudimais, tuo paryškindamos šio draudimo prasmę. Daug moralinių nuostatų daro įtaką žm elgesiui, kurio BT ar kitos teisės šakos nereguliuoja.
Katalikų bažnytinė teisė skiria nusikaltimus ir nuodėmes. Jas galima atskirti taip:
1. Nuodėmė yra dievo ar bažnyčios įsakymų, o nusikaltimas – baudžiamojo bažnytinio įstatymo nesilaikymas ar sulaužymas,
2. Nusidėti galima ir vidiniu būdu – mintimi, o nusikaltimui reikia išorinio veiksmo,
3. Nuodėmes bažnyčia atleidžia priskirdama jas sąžinės sričiai, o nusikaltimai priklauso išorinei sričiai,
4. Už padarytus nusikaltimus yra numatytos bausmės ar bausmių priemonės, už nuodėmes yra skiriamos atgailos.
Nuodėmės suvokimas formuoja dorovinio elgesio nuostatas, kurios turi reikšmės tam, kad žm nenusižengtų ne tik bažnyčios, bet ir pasaulietiniams baudž.įstatymams.
Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. Tam, kad juridinis faktas atsirastų, teisė iki jo padarymo pr
rivalo nustatyti atitinkamus draudimus nedaryti kokių nors veiksmų ar įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis (pvz.; nevogti, nežudyti ar mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti ir pan.). Baudžiamosios teisės saugomi ne visi žmonių interesai, dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai kurie. BT saugo juos pasirinktinai. Saugomų gėrių pasirinkimo pagrindai:
1) gėrių svarba visuomenėje ir
2) jiems padarytos žalos pobūdis.
BT gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybę, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo sąlygas ir daug kitų. Šiuos gėrius saugo ir kitos teisės šakos.
Baudžiamoji teisė teisės sistemoje.
BT vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:
1. ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (b-ojo proceso ir bausmių vykdymo teisės) požiūriu,
2. teisės sistemos apskritai požiūriu.
1. BT dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formaliąja teise. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys. BT apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. BT nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudž. atsakomybėn ir paskiriant bausmę sureguliuota baudž. proceso teisės. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.
Taigi BT, baudž. procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.
2. CT, DT, FT ir kitų teisės šakų normų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams formuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomenės raidos pažangą. BT normos nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos, jų uždavinys – užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. BT ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir kt.) tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiuo metu vis didesnę reikšmę visose valstybėse įgyja tarptautinės teisės normos. Yra ir tokių konvencijų, kuriuose sprendžiami baudž. atsakomybės klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai BT-je taikomi tada, kai jie yra inkorporuoti į Lietuvos Respublikos baudž.įstatymus.
Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Materialioji baudžiamoji teisė – tai baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmė už nusikaltimų padarymą. Baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės laikomos formaliomis teisės šakomis. Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinama taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.
Bausmių vykdymo teisė.
Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šakos normos nustato tvarką, kaip turi būti vykdomos paskirtos bausmės, kad kartu būtų pasiekti bausmės tikslai. Svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties (jų teisių ir pareigų), mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kt. klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.
Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.
Pagal dalyką ir metodą.

T1. 5. Baudžiamosios teisės funkcijos. Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga. Teisinių gėrių, ginamų baudžiamosios teisės priemonėmis ribos. Baudžiamosios teisės represinės ir prevencinės ribos. Baudžiamosios teisės subsidinis pobūdis.
Baudžiamosios teisės funkcijos.
Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją.
Labiau specializuotos BT funkcijos:
1. Bendrosios prevencijos: Baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelia nusikaltimams apskritai. Realus BT įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti asmenims. Esmė: ne bausmių griežtumas, o atsakomybės neišvengiamumas.
2. Informacinė: Esant tinkamai pateiktai informacijai apie BTN nustatytus draudimus ir įpareigojimus siekiama: 1) apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nelinkę nusikalsti (sulaikyti nusikaltėlį, būtinoji gintis ir t.t.), 2) BT priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs asmuo, 3) taip formuoti įstatymui paklusnių žm kategoriją, taip siaurinant galimybes daryti nusikaltimus.
3. Represinė: Esmė: pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam.
4. Individualios represijos (pataisymo): Nusikaltusiam asmeniui taikant įstatymą tikimasi jo elgesio pasikeitimo – daugiau nedarys nusikaltimų. BT poveikis priklauso nuo: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos ir tt.

Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga.
Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Padaryta žala sveikatai, garbei, nuosavybei ir kt. gali būti atlyginta pagal civilinį ieškinį, o už daugelį nusižengimų pritaikyta administracinė atsakomybė. Šių teisės šakų nustatyta atsakomybė gali ne tik apsaugoti šiuos gėrius, bet ir esant jų pažeidimui užtikrinti nukentėjusiojo interesus. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudž.atsakomybė.
Teisinių gėrių, ginamų baudžiamosios teisės priemonėmis ribos.
Baudžiamosios teisės represinės ir prevencinės ribos.
Baudžiamosios teisės subsidinis pobūdis.

T1. 6. Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veiklos. Nubaudimas už padarytą veiką. Nubaudimas kaip nusikaltusio asmens pataisymo prielaida. Bausmė, atpildas, kaltės išpirkimas.
Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio dėl nusikalstamos veiklos.
Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultimaratio) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudž.atsakomybė.
Nubaudimas už padarytą veiką.
Nubaudimas kaip nusikaltusio asmens pataisymo prielaida.
Bausmė, atpildas, kaltės išpirkimas.

T1. 7. Baudžiamosios teisės sistema. Bendroji ir specialioji dalys. Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.
Baudžiamosios teisės sistema.
BT sistema.
BT sistema – tai logiška šios teisės šakos struktūra. Ją sudaro bendroji dalis ir specialioji dalis.
Bendroji dalis – bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui.
Specialioji dalis – konkretaus nusikaltimo sudėtis.
Teisės teorijoje šios dalys skaidomos į dar smulkesnes dalis – institutus, o jie į normas.
Institutai – teisės normų dalis kuri reguliuoja santykinai savarankiškus ...........
Bendrosios dalies institutai – nusikaltimas, bausmė, atleidimas nuo atsakomybės.
Specialiosios dalies institutai (pagal BK skirsnius):
Itin pavojingi valstybiniai nusikaltimai – tai ne institutas.
1. valstybiniai nusikaltimai,
2. nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui,
3. n politinėms ir darbinėms piliečių laisvėms,
4. valdymo tvarkai,
5. visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai,
6. krašto apsaugos tarnybai,
7. nuosavybei,
8. valstybės tarnybai,
9. teisingumui,
10. ūkininkavimo tvarkai,
11. finansams,
12. gyvūnijai ir augmenijai,
13. karo nusikaltimai.
Norma. Du aspektai: bendrosios dalies normos, specialios dalies normos.
Kiekvienos šakos norma – konkreti elgesio taisyklė (tai gali būti taikoma S dalies normoms)
BD normų turinys kitoks, Jos skirstomos:
1. normos definicijos (pateikia kažko sampratą, BK 8, 12 str.)
2. normos – principai (įtvirtina BT principus NK 3 str.)
3. normos – sąlygos (artimos definicijai, bet nustato tt sąlygas, normų galiojimą laike,, apibrėžia nusikaltimo subjektų amžių).
Galiojanti kontinentinės Europos ir daugelio kitų šalių BT yra kodifikuota. LR galiojantis BT įvardija visas veikas, kurios laikomos nusikaltimais, išskyrus veiką numatytą 1992 m. priimtame “Įstatyme dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą”. Tiesa, 1998 m. įstatymu iš dalies inkorporuotas į BK. BK turi bendrąją dalį ir specialiąją dalį.
Bendroji ir specialioji dalys.
BT bendrojoje dalyje yra nustatyta:
1. baudž.įstatymų galiojimo tvarka,
2. nusikaltimo bendrieji požymiai,
3. nusikaltimo padarymo formos,
4. asmenų, traukiamų baudž.atsakomybėn, amžius,
5. kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys,
6. bausmės,
7. bausmių skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka.
Specialiojoje dalyje išvardijamos ir nustatomos:
1. veikos, kurios yra laikomos nusikaltimais,
2. sankcijos už BT normų pažeidimą.
Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.
BD ir SD sudaro vieningą visumą. Dažnai yra taikomos kartu. BD – vykauja normos-definicijos, SD normos numato sankcijas. BD savarankiškai funkcionuoti negali be SD, tačiau SD normų realizavimas praktiškai neįmanomas be BD.

T1. 8. Baudžiamosios teisės mokslas. Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis. Mokslinės analizės metodai. Baudžiamosios teisės mokslo vieta visuomeninių mokslų struktūroje. Baudžiamoji teisė ir kitos mokslo šakos, padedančios spręsti atsakomybės už padarytus nusikaltimus klausimus. Teisės mokslo raida. Klasikinė kryptis. Antropologinė kryptis. Sociologinė kryptis.
Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas apie nusikaltimui ir baudžiamąją atsakomybę.
Baudžiamosios teisės mokslas. Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimas ir bausmė. Mokslo dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.
Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis.
1. Analizuoja nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas, nagrinėja bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas – tai sudaro prielaidas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą,
2. Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išaiškinti jų sąlygotumą bei taikymo efektyvumą.
3. Tiria baudžiamųjų įstatymų raidą, kad galima būtų suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai.
Mokslinės analizės metodai. Jų naudojimas priklauso nuo mokslinės užduoties.
1. Sisteminis – nustatant teisės normos vietą, parenkant bausmių rūšį ir dydį, sudarant BK dalis,kt
2. Lyginamasis (komparatyvinis) – lyginant atskirų šalių normas institutus,
3. Statistinis – įvertinti padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių, nuteistųjų demografinius ir kt. kiekybinius rodiklius,
4. Sociologinis – apklausos būdas, iškiant išsiaiškinti teisės institutų veikimą kriminalinės ar kitos statistikos patikimumą ir kt klausimus.
5. Istorinis – atskleidžiama normų raida,įvertinamos taikymo galimybės,
ir kt.
Baudžiamosios teisės mokslo vieta visuomeninių mokslų struktūroje.
Baudžiamoji teisė ir kitos mokslo šakos, padedančios spręsti atsakomybės už padarytus nusikaltimus klausimus.
BT mokslas, nagrinėjantis nusikaltimo ir bausmės klausimus, susiduria su kitomis mokslo šakomis – kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija. Teisminė psichiatrija, kai sprendžiami klausimai susiję su kaltininko gebėjimu atsakyti už padarytą veiką. Teisminė medicina, kai nustatomas žalos dydis žmogaus sveikatai.
Teisės mokslo raida.
I. Iš romėnų teisės iki mūsų laikų išliko tik atskiros nuotrupos apie nusikalstamą veiką ir nubaudimą – 47 ir 48 Digestų knygos.
II. Tik XII a. Italijoje pradėta dėstyti BT disciplina. Vėliau kitų šalių universitetuose. Kanonų ir romėnų teisė dažniausiai buvo dėstomu dalyku Vakarų Europos universitetuose. Nacionalinės teisė – tik papildoma medžiaga. Dėstoma – skaitomi konkrečių normų komentarai, įstatymų komentarai, kuriuos parašė žymūs teisininkai.
III. Š. Monteskje “Apie įstatymų dvasią”1748, Ž. Ruso ”Visuomenės sutartis” 1762, Č. Bekarijos “Apie nusikaltimus ir bausmes” 1764 – davė pradžią BT mokslui kaip jis suprantamas dabar.
Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadinamosios klasikinės BT teorijos. Jis iškėlė vieną savrbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertant kelią nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas.
IV. Klasikinė kryptis.
V. Antropologinė kryptis.
VI. Sociologinė kryptis.
VII. Šiuolaikinė BT teorija.
Klasikinė kryptis.
Ši kryptis pagrindė visų asmenų lygybę prieš įstatymą, būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių srityje (atsisakyti kūną žalojančių bausmių, sumažinti mirties bausmės taikymą, vykdyti kalėjimų reformą, atsisakyta bausti už kai kuriuos nusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus, susijusius su raganavimu ar kitais prietarais. Ryškus baudžiamosios atsakomybės formalizavimas – BK-ai, numatydami nusikaltimo požymius, stengėsi labai išdiferencijuoti nusikaltimų rūšis ir tuo pagrindu konkretizuoti sankcijas (pvz.: vagystės numatoma apie 20 sudėčių su skirtingomis sankcijomis).
Šis laikotarpis pasižymi nemažais biologijos ir psichologijos laimėjimais, pradėtais plačiais sociologiniais nusikaltėlių ir bausmės tyrimais.
Reikšmė: šios krypties svarbiausi teiginiai sudaro ir šių dienų demokratinių valstybių BT pagrindą įgydami neoklasicizmo ar kt bruožų.
Atstovas: Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadinamosios klasikinės BT teorijos. Jis iškėlė vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertant kelią nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas.
Antropologinė kryptis.
XIX a. 8 ame dešimtmetyje ryškiai iškyla antropologinė ir sociologinė BT kryptys. Šios kryptis tikslas buvo ne ieškoti baudžiamosios atsakomybės pagrindų, o nustatyti realias nusikaltimo priežastis.
Atstovas : Č. Lombrozo “Žmogus nusikaltėlis” – jo išvada – nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, kurio savybės lemia jo patologiniai nukrypimai (veido, akių, kaktos ir kt), esantys nusikalstamo elgesio priežastimi ir kartu darantys asmenį įgimtu nusikaltėliu. Tačiau tie požymiai buvo ganu būdingi ir kitiems, įstatymui nenusižengusiems asmenims. Todėl ši kryptis jau šio šimtmečio pradžioje beveik vieningai BT teoretikų buvo pripažinta nepagrįsta.
Reikšmė: 1. atkreipė žmonijos dėmesį į tai, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis. Svarbu suvokti nusikaltimų priežastis ir jas šalinti, tai visuomenei atsieitų pigiau. 2. Jos pagrindu susiformavo kriminologija, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlį
Sociologinė kryptis.
Atstovas: F. Listas – Visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga, jei 1) gerai žinomos nusikaltimų priežastys, 2) įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams. BT mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios sudarytų vieningą mokslą: 1) baudžiamosios teisės dogmatika, 2) kriminologija, 3) baudžiamoji politika (yra ir kitoks skirstymas).
Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas apie nusikaltimui ir baudžiamąją atsakomybę.
Šiuolaikinė BT teorija tampa daugiau pragmatine. Nubaudimo tikslai paprastai siejami su nusikaltusio asmens pataisymu, visuomenės apsauga nuo nusikaltimo padarymo. Nusikaltimą, nusikaltėlį ir bausmę tyrinėja įv šiuolaikinio mokslo šakos.

BT šaltiniai.
BT šaltinių rūšys:
1. Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas.Bendrieji ir specialieji aspektai taikant konstituciją BT.
Bendrieji aspektai:
– negalioja joks aktas, kuris nėra paskelbtas,
– įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės,
– draudimas žiauriai elgtis su žmonėmis,
– dar keletas..
Specialieji aspektai:
– niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą,
– pripažinimas kaltu, nuo tada, kai įsiteisėja kaltinamasis teismo nuosprendis,
– nelaikomas priverstiniu darbas, kurį dirba nuteistieji.
Konstitucinio teismo nutarimai – specifinis BT šaltinis. Specifiką nulemia: tai toks šaltinis, kurio esmę sudaro draudimas taikyti vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą nuo nutarimo paskelbimo dienos. Pvz.: KT nutarimas dėl mirties bausmės, šios normos po KT nutarimo negalėjo būti taikomos.
2. Baudžiamieji įstatymai. Šiai dienai jų yra 3:
1. BK;
2. Įstatymas dėl genocido prieš Lietuvos gyventojus (Bt normų kaip ir nebeliko dabar). Jis buvo inkorporuotas į BK. Jis įdomus tuo, kad buvo inkorporuotos kelios tarptautinės konvencijos).
3. 1991 m. priimtas įstatymas kovai su spekuliacija sustiprinti (iki šiol nebuvo taikytas), liko nepanaikintas.
3. Tarptautinės sutartys.
Konstitucijos 138str. – Seimo ratifikuotos sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.
Būdai kaip valstybė įgyvendina tarptautines sutartis.
1. Monistinis – kai sutartys taikomos tiesiogiai kaip nacionaliniai teisės aktai.
2. Dualistiniai – kai valstybė pagal tos sutarties nuostatas turi pakeisti/priimti nacionalinius teisės aktus. Tokiu būdu, per nacionalinius teisės aktus įgyvendindama tarptautinę sutartį.
Lietuvoje BT taikomas tik dualistinis Tarptautinės sutarties įgyvendinimo būdas, t.y. privalo padaryti tt BK pakeitimus ar papildymus ir taip valstybė įgyvendina tarptautinės sutarties reikalavimus.
Pvz.: Įvairios tarptautinės sutartys apibrėždavo, kokias veikas laikyti nusikaltimu, bet neapibrėždavo sankcijų. Valstybės turi pačios spręsti kaip bausti – tai dualistinis būdas, nes sutartis nenurodo kaip bausti.
Konstitucinis teismas pasisakė – tarptautinių sutarčių tiesiogiai taikyti neįmanoma, nes nėra sankcijos.

Ratifikuotos sutartys:
1. Europos konvencija prieš pinigų plovimą. Lietuvai aktualu – pateikia pinigų plovimo kaip nusikaltimo definiciją. Ji numato, kokios sankcijos turi nustatomos už šį nusikaltimą, t.y. turto konfiskavimas, o kitas nustato pati valstybė.
2. Europos konvencija prieš terorizmą. Numato kokios veikos yra pripažįstamos teroristiniais aktais ir valstybė ratifikuodama šią konvencija turi baudžiamuosius įstatymus priderinti prie jos. Nė viena konvencija nereikalauja, kad veikos būtų apibrėžtos identiškai. Lietuvos Respublikos BK yra 6 savarankiški straipsniai, apimantys konvencijos numatytus veiksmus, kuriuos valstybė turi uždrausti.
3. Daugybė konvencijų skirtų aviacijos, orlaivių, laivų apsaugai nuo teroristinių veiksmų.
Konvencijos, kurias galima taikyti tiesiogiai – monistinės.
1. Europos konvencija dėl ekstradicijos;
2. Europos konvencija pagalbos baudžiamosiose bylose;
3. Visos 9 dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos;
4. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo;
5. Europos konvencija dėl baudžiamojo proceso taikymo;
6. Europos konvencija dėl baudžiamojo nuosprendžio taikymo;
7. Europos konvencija dėl tarptaut. baudžiamųjų nuosprendžių pripažino ir vykdymo;
Šią grupę tarptautinių sutarčių grupę galima taikyti tiesiogiai. Čia apibrėžiamos sąlygos kaip taikyti.
8. Europos konvencija prieš korupciją;
9. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas.
Šios dvi konvencijos yra specifinės, dėl ko Lietuvai pastoviai kyla problemų.
Europos konvencija prieš korupciją atidaryta pasirašymui 1999 m. Savo technika labai artima visoms Europos konvencijoms. Ji numato tris pagrindines veikas:
1. pasyvus kyšininkavimas (ėmimas),
2. aktyvus kyšininkavimas (davimas),
3. tarpininkavimas kyšininkaujant.
Mūsų BT tai uždrausta. Numatyta, kad visos šalys, siekiančios tapti šios konvencijos dalyvėmis, turi numatyti baudžiamąją atsakomybę juridiniams asmenims. Lietuva neturi juridinių asmenų atsakomybės instituto. BK projektas numato juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės institutą. Juridinių asmenų atsakomybė kilusi iš pozityviosios teisės mokyklos, kur juridinių asmenų atsakomybė – įmanoma, o Lietuva orientuota į klasikinės mokyklos modelį, kur atsako tik asmuo individualiai už kaltai padarytą veiką, o juridinis asmuo atsako be kaltės. Lietuva negali šios konvencijos ratifikuoti, nes ši konvencija nenumato jokių išlygų, galima prisijungti tik nedarant išlygų.
Tarptautinio teismo statutas 1998 m. paskelbtas. Statuto esmė – jame kodifikuoti visi karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai. Ši konvencija numato ne tik tikslius veikų požymius, bet ir bausmes už tuos nusikaltimus. Pagal šį statutą, jam įsigaliojus, bus įkurtas tarptautinis baudžiamasis teismas,kurio jurisdikcijoje bus.. tokius nusikaltimus tirti, teismo procesas ir netgi bausmės vykdymas. Valstybė prisiėmusi įsipareigojimus “aukoja” savo suvereniteto dalį. Tokio tarptautinio teismo egzistavimas sukelia problemų. Teismas, nusprendęs perimti bylą iš valstybės nekreipia dėmesio ar asmuo yra persekiojamas savo valstybėje už įtariamą nusikaltimo padarymą ir iki galo įvykdo visą procesą. Kyla problema: ar nebus šiuo atveju pažeista mūsų konstitucija.
4. Amnestijos aktai.
Jie numato atleidimą nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės ir sąlygas, kurioms esant galima atleisti nuo bausmės ir atsakomybės.
Amnestijos aktas neprilyginamas įstatymui. Kas jis yra neaišku. Bet jie priimami įstatymu. Tokie įstatymu priimti amnestijos aktai buvo priimti 5 ir kol kas praktinių problemų nekyla.
5. Kai kurie specifiniai įstatymai, trumpo galiojimo susiję su BT.
Pvz.: Savanoriškas šaunamojo ginklo grąžinimas (asmenys neteisėtai laikantys šaunamąjį ginklą per tt laiką grąžinę jį, atleidžiami nuo BA). Tokie įstatymai buvo du. Vienas galiojo 3 mėn, kitas daugiau kaip 3 mėn.
6. Aukščiausiojo teismo Senato nutarimai (baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai).
Su riebiu klaustuku ar tai šaltinis. Kur problema? Pagal formą ir privalomumą nekelia problemų, nes pagal teismų įstatymą – teismai, kitos institucijos privalo atsižvelgti į AT Senato nutarimus (išaiškinimus). Problema kyla diskutuojant, kokia išaiškinimo esmė. Teismo aiškinimas nėra naujos teisės normos sukūrimas, tai tik aiškinimas teisės taikymo prasme. Tokiu atveju jie negali būti šaltiniu, nes nesukuriamos naujos normos. Kontrargumentas – tie išaiškinimai yra tokio lygmens, kad praktiškai tai yra sukūrimas naujų normų, kurios yra privalomos ūkio subjektams. Švedo nuomone tokią praktiką reikia pateisinti ir skatinti: įstatymo leidybos procedūra ilga, Aukščiausiasis teismas reaguoja greičiau, objektyviai AT turi turėti teisę daryti korekciją įstatymų taikyme, nes Seimas kartais neteisingai, neobjektyviai suvokia. Tačiau kartai būna atvirkščiai – įstatymo tekstas būna deras, o AT priima tokį išaiškinimą, kuris įstatymą iškreipia. Pvz.: išaiškinimas susijęs su būtinąja gintimi – asmuo gynybos metu sužalojęs ar nužudęs kitą, gali būti pripažintas kaltu ir tuo atveju, kai...AT susiaurina BT nustatytą teisę į savigyną.

7. Teismo precedentas.
Lietuvoje įtvirtintas įstatymu kaip BT šaltinis. Pasižymi didele specifika – bet kurio aukštesniojo teismo sprendimas yra privalomas atsižvelgti žemesnės instancijos teismui. Lietuvos teismų įstatyme: teismo precedentu yra tiktai Aukščiausiojo teismo kolegijos priimti ir Aukščiausiojo teismo senato aprobuotos nutartys. Jos skelbiamos spaudoje – specialiame teismų biuletenyje ir į jas privalo atsižvelgti visi teismai, taikydami tuos pačius įstatymus analogiškoje situacijoje.
Pagal įstatymą – teismo sprendimai – įstatymas.
8. Šaltiniais gali būti tiktai įstatymo lygmens aktai. Visi kiti aktai – vyriausybės nutarimai, Lbanko nutarimai ir kiti nelaikomi BT šaltiniais.Bet jie turi tt įtakos, nes padeda taikyti kitus įstatymus. Pvz.: kūno sužalojimas – sunkus, apysunkis, lengvas, yra remiamasi Vyriausybės nutarimu dėl kūno sužalojimo nustatymo laipsnio taisyklių.
Jie nelaikomi BT šaltiniais bet padeda įgyvendinti BT.

T2. Baudžiamosios politikos pagrindai.

T2.1.1. Baudžiamosios politikos sąvoka.
Baudžiamoji politika yra valstybės vidaus politikos sudedamoji dalis. Baudžiamosios politikos paskirtis – baudžiamųjų įstatymų pagrindu apsaugoti valstybės gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi.Baudžiamoji politika skiriasi nuo kitų valstybės vykdomų socialinės politikos kryčių savo objektu, uždaviniais , metodais ir poveikio priemonėmis.Objektas – yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį baudžiamosios teisės priemonėmis.
Baudžiamosios politikos samprata aiškinama įvairiai( pagrindinės 3 autorių grupės):
a) Baudžiamoji politika susijusi išimtinai su teisės kūrimu( A. Feuerbachas , jis laikomas ir šiuolaikine prasme baudžiamosios politikos sampratos įvedėju);
b) Baudžiamoji politika apima ir neteisines kovos su nusikalstamumu priemones (K. Sauer, V. Zeeling);
c) Baudžiamoji politika reiškia ne tik baudžiamųjų įstatymų kūrimą , bet ir jų taikymą (J.Bluvšteinas);
Baudžiamosios politikos mokslininkų traktavimas skiriasi įvairiose valstybėse . Demokratinėse valstybėse, kur realiai veikia valdžių padalijimo principas, teismai yra savarankiška valdžia, jie nepolitizuoti. Tuo tarpu valstybėse , kur teismai politizuoti, jie tampa valdžios ar kitų politinių institucijų vykdomos baudžiamosios politikos priedais.
Apibendrintai- šiuo metu baudžiamąją politiką galima suprasti kaip baudžiamųjų priemonių visumą, sudarančią vieną iš nusikalstamumo kontrolės krypčių.
valstybės uždavinys – sudaryti maksimaliai saugias gyventojų egzistavimo sąlygas. Pagrindinė grandis, sprendžiant nusikalstamumo kontrolės problemas – baudžiamoji teisė. Pagal ją nustatomos nusikalstamo elgesio ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus pagrindai ir t.t. Tai reiškia, kad baudžiamoji teisė sudaro baudžiamosios politikos pagrindą.Baudžiamoji procesinė, bausmių skyrimo , nusikalstamumo kontrolės ir kt. politikos yra tarpusavyje susijusios , bet gali funkcionuoti tiek , kiek nustatyta baudžiamosios politikos.

T2.1.2. Baudžiamosios politikos turinys ir plėtotė įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais.
Baudžiamosios politikos turinį lemia tie uždaviniai, kurie keliami valstybės tam tikrame raidos etape. Tai reiškia , kad baudžiamosios politikos turinys nukreiptas į ateitį, į iškeltų uždavinių išsprendimą , naudojant baudžiamosios teisės priemones. Baudžiamosios politikos turinį galima apibūdinti tokiais požymiais:
a) baudžiamąja atsakomybe ir jos ribomis;
b) pavojingų nusikaltimų kriminalizacija ir dekriminalizacija;
c) nusikalstamų veikų penalizacija (bausmių struktūra , rūšys, bausmių ribos, alternatyvių bausmių buvimas)
d) Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymo. Baudžiamojo įstatymo normos numato, kokios veikos pripažintos nusikaltimais ir su kuriomis galima kovoti baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis.Ribas nustatyti labai svarbu .Jeigu daug veikų bus pripažinta nusikaltimais , galima padaryti “kriminalinę “ visuomenę ( taip iš dalies nutiko Sovietų Sąjungoje, kai buvo griežtai baudžiama už teisės pažeidimus , pataisos darbų lageriuose atsidūrė milijonai žmonių,)Be to tais atvejais , kai patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ribos labai išplėstos, išnyksta ribos tarp nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo.Todėl įstatymų leidėjas priverstas plėsti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kad susiaurintų asmenų, nubaustų kriminalinėmis bausmėmis ratą. Ankstesnis BK numatė apie 30 atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės atvejų. Dėl to nebuvo aiškumo , ar asmuo bus nubaustas už padarytą veiką ar tik “pagąsdintas”.
Šiuo metu Lietuvos BK daugelio atleidimų nuo baudžiamosios atsakomybės atsisakė. Formuojasi kita tendencija- plečiamas veikų, už kurias traukiama pagal nukentėjusiojo skundą ratas (privataus kaltinimo bylos).Taip pat daugėja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinkui ir nukentėjusiajam susitaikius atvejų (BK 53 (1) str.)
b) Kriminalizacijos ir dekriminalizacijos procesas. visa tai, kas naujai baudžiamajame įstatyme nustatoma kaip nusikaltimai, vadinama kriminalizacija, ir atvirkščiai, kas toliau nebelaikoma nusikaltimu – dekriminalizacija. Šie procesai vyksta įvairiose šalyse nuolatos, Lietuvoje tai vyksta dažnai.
c) Nusikalstamų veikų penalizacija. Reformuojant baudžiamuosius įstatymus buvo atsisakyta kai kurių bausmės rūšių (ištrėmimo, nutrėmimo, atleidimo iš pareigų, viešojo papeikimo, karinio ar specialiojo vardo ar laipsnio atėmimo).Šios bausmės buvo retai taikytos, laikomos neefektyviomis. Esminis nusikaltimų penalizacijos papildymas buvo padarytas 1994 m.- nustatytas laisvės atėmimo bausmės maksimumas suaugusiems asmenims- 15 m. (vietoj 10), o padariusiems naują nusikaltimą, kai neatlikta bausmė – 20m.Dėl to išaugo nuteistųjų laisvės atėmimu skaičius, o bendras nusikalstamumas , 1994 šiek tiek stabilizavęsis, 1995- 1997 toliau augo.
Būtina iš esmės pertvarkyti dabar galiojančio BK normose nustatytas sankcijas. Panagrinėjus atskiruose straipsniuose numatytas bausmes dažnai yra neaišku, kuo remdamasis įstatymų leidėjas numatė skirtingas bausmes, esant tam pačiam nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui ir kodėl už panašias veikas baudžiama skirtingai. Vykdant tam tikros krypties baudžiamąją politiką norimų rezultatų galima pasiekti , jeigu ne tik teisėsaugos organai , kurie ją realizuoja, bet ir visuomenė pripažins ją teisinga. Iš istorinės patirties aišku- jeigu nepaisoma baudžiamosios politikos teisingumo principo, visuomenė ją atmeta.

T2.2. Politinė ir teisinė reforma ir baudžiamosios politikos pokyčiai.
Ateičiai numatytos baudžiamosios politikos kryptys Lietuvos Respublikoje:
a) Apsispręsti dėl galutinio nusikaltimų , numatytų Lietuvos BK sąrašo. Vengti konjunktūrinių normų, kurios dažnai nėra realizuojamos, nes tokių normų įtraukimas paprastai darko baudžiamųjų įstatymų sistemą, ją apsunkina. Priimant baudžiamosios teisės normas tiksliai laikytis įstatymų leidybos technikos, aiškiai, preciziškai formuluoti nusikaltimų sudėtis, kad būtų išvengta skirtingo jų interpretavimo teismuose.
b) Peržiūrėti bausmių sistemą ir numatytiems nusikaltimams nustatyti adekvačias bausmes.
c) numatyti baudžiamųjų sankcijų struktūrą, kuri turi padėti spręsti dvejopo pobūdžio uždavinį,-
– sudaryti galimybes teismams priimti mažiau nuosprendžių , kuriais asmenys nuteisiami laisvės atėmimu;
– plačiau formuoti alternatyvias bausmes ( viešuosius privalomus darbus ir pan.)Šiuo metu didėjantis nuteistųjų laisvės atėmimu skaičius ne tik kad neišsprendžia nusikalstamumo kontrolės, bet ir brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams.

T2.3.1-2. Pagrindiniai baudžiamosios politikos principai. Konstitucinių principų realizavimas baudžiamojoje teisėje.
Lietuvos įstatymų leidyboje pagrindiniai principai įtvirtinti Konstitucijoje:
1. Lygybės principas (numatytas Konstitucijos 29. str.lygybės principas “neatsižvelgiant į asmens lytį , rasę, tautybę , tikėjimą” ir t.t.Baudžiamieji įstatymai privalo užtikrinti, kad kiekvienas asmuo , padaręs nusikaltimą būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, neatsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus.Tai negalima painioti su nubaudimu, nes ištyrus bylą, konkreti bausmė gali būti paskirta , atsižvelgiant į asmenines savybes. Tačiau principas toks- esant vienodoms aplinkybėms, įstatymas negali duoti pagrindo skirtingai nubausti dėl lyties , įsitikinimų ir t.t.
2. Teisėtumo principas-(Konstitucijos 20,21,22,23,24 str.) Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti – įstatymai , garantuojantys žmogaus saugumą. Reikia siekti, kad nekiltų prieštaravimų tarp įstatymų ,teisės spragų. Šiuo metu Lietuvoje galioja dalis seniai priimtų baudžiamųjų įstatymų, o kita dalis pertvarkyta, priimti nauji. Gali atsirasti problemų tinkamai realizuojant teisėtumą.
3. Humanizmas – (Konstitucijos 21 str. negalima žmogaus žaloti , kankinti, žeminto jo orumo ir t.t.Baudžiamieji įstatymai turi įtvirtinti humanišką elgesį su teisiamuoju, užkirsti kelią tardymo, teisminio proceso, bausmės atlikimo metu taikyti priemones ir suvaržymus, kurie nenumatyti įstatymo ir kurios sukelia žmogui kančias ar žemina orumą.

T2.3.3. Specialūs baudžiamosios teisės principai:
1) nėra atsakomybės, jeigu nenumatyta įstatyme (nullum crimen, nulla poena sine lege)
2) atsako tik kaltas asmuo(atsakomybės neišvengiamumo principas)
3) bausmės individualizavimas
4) in dubio pro reo(visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)
5) bausmės ekonomijos principas
1. nullum crimen, nulla poena sine lege- šiuolaikinių įstatymų dauguma gana aiškiai apibrėžia įstatymo galiojimo laiką – pradžią , pabaigą , grįžtamojo galiojimo atvejus, arba yra kategoriška nuoroda, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Nežiūrint į tai , kad baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla klausimas ar konkreti veika yra uždrausta , dėl įstatymo netikslumo , neaiškumo ar blanketinių normų taikymo . Dažnai tą pačią veiką draudžia skirtingi įstatymai . Pvz., baudžiamasis ir administracinis kodeksai išvardija panašias veikas, susidaro keblumai juos taikant. Kai įstatyme , aprašant nusikaltimo sudėtį panaudotas blanketinis požymis – normos turinys tampa aiškus tik žinant poįstatyminį aktą. Tai reiškia , kad ne įstatymas , o poįstatyminis aktas, kuris turi kitus tikslus , šiuo atveju panaudojamas baudžiamojoje teisėje, o poįstatyminio akto netikslumai gali sukelti nepageidautinų padarinių baudžiamojoje teisėje.
2. atsakomybės neišvengiamumo principas- šio principo realizavimas reiškia ,kad kiekvienas , padaręs nusikaltimą privalo už jį atsakyti.Šiuo metu šis principas realizuojamas tik iš dalies. Pvz. BK 310 str. atsakomybė už namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimą ir realizavimą- jis buvo keistas 4 kartus ir vis siekta griežtinti kovą su samanės gaminimu ir vartojimu, o iš esmės tokių vartotojų- gamintojų nesumažėjo. Padarytų nusikaltimų statistiškai išaiškinama < nei pusė visų registruotų.
3. bausmės individualizavimas- principas reiškia , kad baudžiamosios teisės normos turi užtikrinti , kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu asmuo . Tačiau įvairiose valstybėse yra taikoma ir kolektyvinės atsakomybės principas. Bausmės individualizavimas nėra atribotas nuo aplinkos – kaltininko nubaudimas daro įtaką kaltininko artimiesiems , šeimai ir tokios įtakos išvengti beveik neįmanoma. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Teisingumas reiškia įstatymo nustatytą, optimalų pataisymui reikalingą bausmės dydį.
4. in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)- susietas su baudžiamuoju procesu. Visų aplinkybių , kurios ne visiškai aiškios ir tikslios , įvertinimas atsisakymas lemia kaltinimo pagrįstumą.Tačiau tas pats reikšminga ir baudžiamosios teisės prasme- yra visi įstatymo numatyti nusikaltimo sudėties požymiai ar ne – negali būti jokių abejonių. Kai kyla abejonių sprendžiant veiklos kvalifikavimo klausimus, turi būti parinkta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis. Neturi būti taikomi griežtesni įstatymai, kad nepažeistų žmogaus teisių.
5. bausmės ekonomijos principas – reikšmingas pereinamojo laikotarpio valstybėms, kai nusikalstamumo problemas siekia išspręsti griežtinant bausmes. Bausmės ekonomijos principas reiškia , kad turi būti nustatytos tokios sankcijų ribos , kurios leidžia teismui parinkti tokias minimalias bausmes , kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti.

T3. Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai.

T3.1. Baudžiamosios atsakomybės sąvoka.
Baudžiamosios atsakomybės skirtumas nuo kitų teisinės atsakomybės ribų.
Lietuvos BK sąvoka “baudžiamoji atsakomybė” naudojama dažnai ir skirtingais aspektais,- “girto ar apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų atsakomybė”BK 13 str.,”patraukimo baudžiamojon atsakomybės senatis “BK 49 str. ir t.t.
Sociologinėje ir teisinėje literatūroje sąvoka “atsakomybė” vartojama 2 reikšmėmis: perspektyvine- kai žmogus imasi atsakomybės už savo veiksmus, žiūrėdamas į ateitį, ir retrospektyvine- atsakyti už praeityje padarytus veiksmus. Baudžiamojoje teisėje paprastai atsakomybės sąvoka vartojama tik retrospektyvine prasme.
Norint suvokti baudžiamosios atsakomybės prasmę, reikia atsakyti į tokius klausimus: 1) kas atsako? 2) kam atsako? 3) už ką atsako?
1) Kas atsako? Pagal BK atsako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir yra pakaltinamas. Kai kuriose šalyse(JAV, Šveicarijoje) iš dalies įstatymuose realizuotas ne tik fizinio , bet ir juridinio asmens atsakomybės klausimas, tokiu atveju , kai kurios šalys numato juridinio asmens ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę.Juridiniam asmeniui baudžiamieji įstatymai numato specialias sankcijas ( pinigines baudas, juridinio asmens veiklos sustabdymą ir kt.)
2) Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? tuvos Konstitucijos 31 str. pasakyta, “kad asmuo nekaltu laikomas tol , kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu”.Taigi betarpiškai už savo neteisėtus veiksmus asmuo atsako teismui, kuris pagal konstitucijos 5 str. yra viena iš sudedamųjų valstybės valdžios dalių. Tačiau nusikaltimo padarymo klausimus greta teismo parengtinio tardymo metu nagrinėja – policija , prokuratūra ir t.t. Privataus kaltinimo bylose patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą faktiškai išsprendžia nukentėjusysis. Taigi, nors pagrindinis organas , kuris išsprendžia baudžiamosios atsakomybės realizavimą yra teismas, faktiškai nuo kitų pareigūnų ir net nukentėjusiojo priklauso , ar asmens veiksmai bus pripažinti neteisėtais , ar jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
3) Už ką asmuo atsako? Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikaltimu.
Kas sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį? Baudžiamoji atsakomybė yra ten, kur valstybė per savo įgaliotas institucijas faktiškai priverčia teisės pažeidėją įvykdyti teisės normoje numatytas pareigas, atitinkančias padarytos nusikalstamos veiklos pobūdį, ir tuo sukelia kaltininkui neigiamas pasekmes. Vadinasi, atsakomybės sąvoka apima:
1)Valstybės prievartos taikymą. Tai reiškia , kad kaltininkui prievartine tvarka nustatomi tam tikri asmeniniai ir turtiniai apribojimai.
2) Normatyviškumą, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda kaip teisės normos pažeidimo rezultatas ir realizuojama pagal šios normos sankcijoje nustatytas ribas.
3) Neigiamo poveikio realizavimą dėl padarytos veikos šiuo metu, o ne kada nors ateityje.
4) Teisinį santykį, kaip baudžiamosios atsakomybės egzistavimo formą.
Apibendrinant, baudžiamąją atsakomybę galima apibūdinti kaip asmens ir jo padaryto nusikaltimo pasmerkimą valstybės vardu, kurį vykdo įgaliotos institucijos (teismas) ir kuris pasireiškia baudžiamaisiais įstatymais apibrėžtų asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymų kaltininkui nustatymu.

T3.2.1. Baudžiamosios atsakomybės esmė.
Baudžiamoji atsakomybė- tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Baudžiamosios atsakomybės esmė- asmens , padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu. Savo pobūdžiu, baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikalstamo elgesio pasmerkimą.
Baudžiamoji atsakomybė, išoriškai veikdama kaltininką, yra nukreipta į jo vidinę būseną- elgesio reguliavimą. Tokiu būdu yra realizuojama viena iš baudžiamosios teisės funkcijų – daryti poveikį kaltininko sąmonei ir psichikai ir per jo sąmonės ir psichikos sukrėtimus, tikimasi formuoti tokias šio asmens savybes , kurios neleistų jam daryti naujų nusikaltimų.

T3.2.2. Atsakomybė ir sankcija.
Atsakomybė ir sankcija – šios sąvokos savo turiniu nesutampa. BK sankcija- tai įstatymo numatytos bausmės ribos. Šios ribos pasireiškia ne tik nustatant bausmių rūšis ir dydžius BK Specialiosios dalies normoje, bet ir koreguojant jas Bendrosios dalies normomis- skiriant švelnesnę , negu įstatyme numatyta bausmę ir kt. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti mažesnė arba didesnė- ji yra arba jos nėra. O ją realizuojant jau gali būti pritaikytos aplinkybės, įtakojančios griežtesnį ar švelnesnį bausmės paskyrimą.

T3.2.3. Atsakomybė ir bausmė.
Baudžiamoji atsakomybė pasireiškia kaip valstybės prievartos taikymo forma. Baudžiamosios atsakomybės ir kriminalinės bausmės santykis:

literatūroje neretai rašoma, kad atsakomybė iš esmės atitinka bausmę, arba kad vienintelė atsakomybės realizavimo forma ir yra bausmė.Toks požiūris neatitinka šiuo metu galiojančių Lietuvoje baudžiamųjų įstatymų turinio. Atsakomybė ir bausmė iš tikrųjų yra artimos sąvokos, bet sutapatinti pagal BK nuostatas jų negalima .( Nors Vakarų Europos kai kuriose šalyse yra vartojama sąvoka – bausmė, o “baudžiamoji atsakomybė nevartojama .) BK vartoja mos sąvokos – “patraukimas baudžiamojon atsakomybėn”, “atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės”, “atleidimas nuo bausmės”. Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant bausmę. Tačiau BK normos leidžia baudžiamąją atsakomybę realizuoti ir nepaskiriant bausmės, pvz. – kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, nepilnamečiui pritaikius priverčiamąsias auklėjimo priemones ir t.t. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl padarytos veikos, ir tik remiantis įstatymo numatytais pagrindais jam netaikoma kriminalinė bausmė. Tačiau asmuo pripažintas kaltu realizuoja svarbiausią atsakomybės elementą- asmens ir jo padarytos veikos pasmerkimą.
Kiti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės požymių skirtumai:
1. nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;
2. skirtinga teisinė padėtis asmens , kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybės, ir asmens , nubausto kriminaline bausme;
3. specifinės pasekmės – teistumas, kuris atsiranda asmenį nubaudus kriminaline bausme.

T3.3.1. Filosofiniai baudžiamosios atsakomybės aspektai.
T3.3.2. Valios laisvės problema.
Formuojantis šiuolaikinei demokratijai, filosofų, teisininkų darbuose daug dėmesio imta skirti laisvės problemai, žmogaus poelgio laisvei. Atsirado įvairios teorinio pagrindimo kryptys, kurios atsispindėjo baudžiamosios teisės teorijoje ir baudžiamųjų įstatymų leidyboje.
Pagrindinis klausimas – kodėl žmogų galima smerkti už jo poelgį atsakymas priklauso nuo to, kaip aiškinamas nusikalstamo elgesio mechanizmas ir jo priežastys.
a) Indeterminizmas – nusikalstamo elgesio priežastis yra absoliuti valios laisvė.Neteisėtas elgesys yra smerkiamas dėl to , kad asmuo turėdamas visišką veiksmų pasirinkimo laisvę,pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Tokiu atveju valia yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus elgesio reguliatorius, kuris nuo nieko, net nuo žmogaus proto nepriklauso.
b) Mechaninio materializmo (determinizmo) pozicija priešinga. Žmogaus elgesys visiškai priklauso nuo aplinkos, žmogus yra fatališkai priklausomas nuo aplinkybių.Todėl smerkti galima aplinkybes, bet ne patį žmogų.Grįsdami atsakomybę, deterministai mato ne paties nusikaltimo pasmerkimą, o jo pavojingumą visuomenei.
c) Marksistų teorija – žmogaus valia santykinai priklausoma nuo aplinkinio pasaulio.Tačiau sprendimą dėl konkrečių veiksmų lemia ne tik objektyvios aplinkybės ,bet ir asmens sąmonė , jo protas, sąžinė.Tai reiškia , kad žmogaus poelgis nulemtas išorinių aplinkybių ir vidinių sąlygų, tarp jų proto ir sąžinės.Marksistai yra determinizmo šalininkai.
d) Teisinis pozityvizmas – asmenybei lemiamos įtakos turi aplinka, kita vertus žmogaus charakteris , reaguodamas į pasaulį, turi tam tikro savarankiškumo. Kadangi charakteris, reaguodamas į pasaulį turi tam tikrą valios laisvę, tai žmogus atitinkamai yra atsakingas už savo padarytus veiksmus. Taigi pozityvistai užima vidurį tarp daterminizmo ir indeterminizmo. Ši pozicija vakarų šalyse yra plačiausiai prigijusi kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
T3.3.3. Neotomistinis, neokantistinis, pragmatinis valios laisvės supratimas.
T3.3.4. Baudžiamosios atsakomybės reikšmė žmonių poelgiams.
Baudžiamoji atsakomybė išoriškai veikdama kaltininką yra nukreipta į jo vidinę būseną- elgesio reguliavimą. Šia prasme galima įžiūrėti vieną iš baudžiamosios teisės funkcijų realizavimą – daryti poveikį kaltininko sąmonei ir psichikai. Per sąmonės ir psichikos sukrėtimus tikimasi formuoti tokias šio asmens intelekto ir valios savybes, kurios neleistų jam daryti naujų nusikaltimų.

T3.4.1. Atsakomybės už konkrečią nusikalstamą veiką pagrindas.
Lietuvos BK yra specialus 3 str., kuris nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus.Jo nuostatos įtvirtina įvairius baudžiamosios atsakomybės aspektus) veikos baudžiamumą tik tuo atveju, kai ji buvo nustatyta jau įsigaliojusio įstatymo; 2) veikos baudžiamumą , kai veika turi nusikaltimo požymius ir asmuo kaltas nusikaltimo padarymu; 3) veikos baudžiamumą , kai subjektas galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to nepadarė; 4) draudimas bausti už tą pačią veiką 2 kartus; 5) teismo išimtinę prerogatyvą, nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.
Aptariant baudžiamosios atsakomybės pagrindus reikia išskirti:
– Įstatymo aprašytą nusikaltimo sudėtį, kuri tiksliai fiksuoja tos rūšies ( vagystės, plėšimo, nužudymo ir t.t.) požymius. Jei skiriasi bent vienas iš aprašytų nusikaltimo sudėties požymių, skiriasi ir nusikaltimas. (pvz. vagystė nuo sukčiavimo iš esmės skiriasi tik vienu požymiu: pirmu atveju turtas neteisėtai paimtas slaptai arba atvirai, o antruoju, panaudojant apgaulę. Visi kiti požymiai gali sutapti)
– Veiką, kuria pažeistas baudžiamojo įstatymo draudimas arba reikalavimas. Baudžiamojo įstatymo draudimo pažeidimą paprastai fiksuoja kaltai padaryta veika, kuri atitinka visus įstatymo aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau gali būti atvejų , kai pažeistas baudžiamojo įstatymo numatytas draudimas, tačiau pripažįstama, kad ji padaryta nekaltai ( pvz. dėl būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo ar pan). Vadinasi , kad padaryta veika ir jos sutikimas su baudžiamaisiais įstatymais ne visuomet reiškia, kad yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybės ir nubausti, jeigu nėra kaltės.

T3.4.2. Baudžiamojo įstatymo uždraustos kaltai veikos padarymas.
Viena iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų nuostatų atsako į klausimą- kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybės pagrindas: asmens kaltai padarytas nusikaltimas. Kiekvienas asmuo atsako ne už padarytą nusikaltimą apskritai, o už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą veiką, kurios požymiai aprašyti BK Specialiosios dalies straipsniuose.
T3.4.3. Nusikaltimo sudėties požymių nustatymas – formalus baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Jau Romėnų teisėje buvo bandoma formalizuoti klausimus :kas, kur, kada, kieno padedamas padarė nusikaltimą? Remiantis klasikinės teorijos idėjomis buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį, kuris atspindi formalius nusikaltimo sudėties požymius ( objektyvių elementų požymius- objektą, veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp pasekmių ir veikos, nusikaltimo padarymo vietą , būdą, laiką , aplinkybes ir subjektyvių elementų požymius – kaltininko amžių, pakaltinamumą, kaltę, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus. Šie požymiai leidžia pasakyti ar buvo padarytas nusikaltimas , o jeigu taip , tai koks nusikaltimas. Nusikaltimo sudėtis apima požymius , būdingus tos rūšies nusikaltimams. Šie požymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą.Pagal baudžiamosios teisės teoriją – nusikaltimo sudėtis – tai objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką , kaip nusikaltimą , visuma.
Lietuvos BK sąvoka “nusikaltimo sudėtis “ pavartota tik 1 kartą , šalutiniame klausime,” nustatant atsakomybę už nusikaltimą , kurį buvo atsisakyta pabaigti daryti, jeigu jau padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis” (BK 17 str.) Tai galima vertinti kaip mūsų BK trūkumą.( Nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašyti BK Specialiosios dalies normose.) Esminis klausimas – kur yra nusikaltimo sudėtis,- kaltininko veikoje ar aprašyta baudžiamojo įstatymo normoje. Jei daryti prielaidą , kad nusikaltimo sudėtis yra veikoje, tuomet ne visiškai aišku, kam yra reikalingas baudžiamasis įstatymas apskritai. Ką kaltininkas padaro- veiką, kurioje yra nusikaltimo sudėties požymiai, ar tiesiog veiką, kurioje reikia nustatyti įstatymo aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Teismas , nagrinėdamas bylą, nenustatinėja, ar konkretus veiksmas yra nusikaltimo požymis. Teismas to padaryti ir negali , nes atskirai paimti nusikaltimo veiksmai gali būti padaryti ir nusikaltėlio ir ne nusikaltėlio ( pvz. šaudymas iš pistoleto). Teismo bylos sprendimo logika yra ta, kad jis išanalizuoja faktus ir derina juos su baudžiamajame įstatyme numatytais nusikaltimo sudėties požymiais. Jeigu toks atitikimas nustatomas , tuomet daroma išvada , kad asmuo padarė ne nusikaltimo sudėtį, o nusikaltimą , už kurį jis turi būti nubaustas.
T3.5. Baudžiamosios atsakomybės kaip baudžiamojo teisinio santykio raida.

T3.6. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindimas užsienio šalių baudžiamojoje teisėje.
Baudžiamoji atsakomybė kaip savarankiškas institutas užsienio šalių įstatymuose vertinama nevienodai. Vokietijos , Šveicarijos , Japonijos BK apskritai nevartoja žodžio “baudžiamoji atsakomybė”.Šių šalių BK baudžiamosios atsakomybės reguliavimas sutapatinamas su nusikaltimo išaiškinimu ir bausmės paskyrimu. Kitos šalys- Prancūzija, Lenkija, skiria baudžiamosios atsakomybės ir bausmės sąvokas. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju yra kaip bausmės realizavimo prielaida ir jos sudedamoji dalis.

T4. Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai

T4.1. Pirmieji rašytiniai Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai. Kazimiero teisynas (1468), Lietuvos statutai (I-1529, II –1566m, III- 1588).
Rašytinių įstatymų, kuriuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už padarytus nusikaltimus- gana sudėtinga. Ankstyvi įstatymai, baudžiamosios teisės normos, besiremiančios nusistovėjusiais papročiais bei tradicijomis, lyginant su kitų šalių- labai progresyvūs. Bet Liet. Valstybės žlugimas, aneksija ir t.t. nieko gero nedavė. Todėl dažnai keitėsi įstatymai, kas aneksavo- to ir įstatymai.Etapai: 1) ikistatutinė; 2) BT nustatyta Liet. Statutuose; 3) carinės Rusijos įstatymai; 4) Nepriklausomos Lietuvos; 5) sovietiniai; 6)Baudžiamųjų įstatymų reforma nepriklausomoje Lietuvoje. Matome, kad beveik iki praeito šimtmečio galiojo nacionaliniai.
Iki XVI vadinamas ikistatutiniu etapu. Turėjo ne tik paprotines teises bet ir kitų aktų, kurie numatė baudžiamąją atsakomybę. Iš rašytinių dokumentų be Magdeburgo teisių, kurias turėjo kai kurie Lietuvos miestai, išliko tik du aktai Prūsų (Pamedės) teisynas(1340) ir Kazimiero Teisynas(1468)m. Pamedės teisynas skirtas tam tikram pavergtam prūsų sluoksniui – laisviesiems prūsams. BT normos neišskirtos iš civilinių, šeimos normų.
Visoje LDK galiojo kitas teisės aktas –Kazimiero teisynas. 1498, skirtas nuosavybei apsaugoti (gynė nuosavybes santykius baudžiavoje, civilinės,administracinės teises normomis. Apimtis nedidele –25 straipsniai. Normos numatė atsakomybe už vagystę, savavališką miško kirtimą turto atėmimą užpuolant. Vagystė – ir nelaisvųjų valstiečių pasisavinimas, jei valstietis pabėga ir kitas ponas ji priima- vagyste. Vagyste ir paklydusio žirgo ir arba rastu daiktu pasisavinimas, jei po viešo skelbimo jo niekas nepasiėmė.”Pagal senovę” tai kunigaikščio nuosavybė. Pagal Kazimiero teisyną šeima už savo nario vagyste galėjo atsakyti tik jei žinojo. Kaltės įrodymas- pagavimas su vogtu daiktu, prisipažinimas kankinant, gerų liudininkų parodymai. Bausmė feodalui nenustatyta, o valstiečio nubaudimą sudaro du komponentai –žalos atlyginimas ir nubaudimas(duoklė teismo naudai).Mirties bausmė pakartotinumo atveju.
Statutai- ypatingai reikšmingi. Artimas kompozicijos sistemos kodeksams. Nusikaltimas – “Krivda”. Nukentėjęs turi pats ieškoti nusikaltėlio, traukti ji atsakomybėn įrodinėti jo kaltę. Kalte nėra tiesiogiai susieta su kaltininku, tai ir šeimos narių pareiga.
Svarbu kad šalia krivdos išskiriama ir žala visuomenes tvarkai (vystupok) ar ramybei (pokoj pospolity). Susiformuoja nuostata kad nusikaltimu padaroma ne tik žala privačiam asmeniui bet ir visuomenei.
Kai kurie nusikaltimai siejami su katalikų tikėjimu ir nuodėmės samprata, t.y. statutas numato ir blogą ydingą veikla. Baudžiamoji atsakomybe ir už nusikaltimus kaip valstybės išdavimas, pasitraukimas iš karo lauko..
Dar toliau II ir III statutai. Numatyta baudžiamoji Atsakomybe už maišto rengimą, kėsinimąsi į kunigaikštį. Atsakomybė už nusikaltimus sveikatai, gyvybei. Griežtos bausmės už išžaginimą. Smulkiai reglamentuoti turtiniai nusikaltimai. Atskirai už arklių grobimą, nelaisvų žmonių išvedimą.
Pripažįstama, kad nusikaltimas yra žala visuomenei ir valdžia privalo rūpintis. Keičiantis statutų redakcijoms, keičiasi bausmės – griežtąja (I statute mirties bausmė numatyta dvidešimt kartų, tai III –šimtą). Galiojo iki 1840 m.

T4.2. Rusijos B įstatymu galiojimo įvedimas. Ugolovnoje uloženija priimti 1845 ir Valstybės taryba nutarė įvesti visoje Rusijoje. Nuostatai nebuvo gerai vertinami, tai eklektika Europos teise, Rusijos teismu praktikos ir papročių rinkinys. Apie 2300 straipsniu. 1881 m. pradėti rengti nauji įstatymai. Žymiausieji specialistai rėmėsi Europos saliu patirtimi parengė gana aukšto lygio, kurie buvo patvirtinti 1903, buvo numatyta įvesti palaipsniui, bet nespėjo.

T4.3. Baudžiamosios teises šaltiniai, atkūrus nepriklausomybę. 1918 m. Rusijos baudžiamojo statuto (1903 m.) galiojimo įvedimas. Vokietijos baudžiamųjų įstatymų galiojimas Klaipėdos krašte. Papildomi baudžiamosios teisės įstatymai, priimti Lietuvos teritorijoje ir Klaipėdos krašte nepriklausomybės laikotarpiu.
Pirmojo karo metu, 1917 m. nustatė, kad galioje senieji įstatymai, pakeičiami 1903 m. Baudžiamaisiais nuostatais. Paskelbus nepriklausomybę iškilo įstatymų bazės klausimas. 1919 priimtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuriuo įteisintas tolesnis Rusijos 1903 m. kodekso galiojimas. Kartu buvo nurodyti negaliojantys straipsniai.
Statutą sudarė vienas skyrius, skirtas BT bendrai daliai ir 35 Specialios dalies skyriai.
Bendroje dalyje –formali nusikaltimo samprata (72 straipsniai.) Bausmes skyrimas buvo paliktas teisėjo nuožiūrai. Specialią dalį sudarė 600 straipsnių. Daugelis nusikaltimų labai išdiferencijuoti. BK atsižvelgiant I Lietuvos valstybės Interesus buvo ne kartą keičiamas..
Svarbia reikšme turėjo ir kiti aktai: 19191 priimti Ypatingi Valstybes apsaugos įstatymai, jis 1938 pakeistas detalizuotu Tautai ir valstybei saugoti įstatymu.
Nusikaltimai skirstomi į didžiuosius nusikaltimus, nusikaltimus ir nusižengimus.
T4.4. Lietuvos okupacija ir 1940 m. ir Rusijos Federacijos BK galiojimo įvedimas Lietuvos teritorijoje. Rusijos baudžiamojo kodekso taikymas už tariamus nusikaltimus nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
1940 okupavus Lietuva, pakeisti Baudžiamojo Statuto straipsniai, o 1940 lapkričio mėn. TSRS AT prezidiumas priėmė įsaką dėl laikino taikymo baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų. Tuo šiurkštus pažeidimas dar romėnų principo lex retro non agit , t.y. nustatytas grįžtamasis baudžiamųjų įstatymų galiojimas, ir nustatyta baudžiamoji atsakomybė už veikas kitoje nepriklausomoje valstybėje, t.y. už vykdymą šioje valstybėje atitinkamų pareigų ar dalyvavimą politinėje veikloje. Demagogiškai buvo aiškinama, kad tokie asmenys nusikalto savo valstybėje trukdydami darbininkų klasės revoliuciniam judėjimui ir už tai jie privalo atsakyti. Taip buvo nuteisti mirties bausme ar ilgalaikiu laisvės atėmimu dešimtys tūkstančių niekuo nekaltų žmonių.

T4.5. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso priėmimas (1961 m.) Baudžiamojo kodekso pakeitimai ir papildymai iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo.
Naujas buvo priimtas 1961 06 26 ir įsigaliojo nuo 09 01. Kodeksą sudarė Bendroji dalis 61 str. Ir Specialioji dalis(221 str.). Vėliau buvo gan intensyviai pildomas ir keičiamas gana prieštaringai, iš esmės vyko kriminalizacijos procesas, t.y. buvo numatyta atsakomybė už naujas veikas.. Kita vertus, siekiant sumažinti nuteistųjų skaičių buvo plečiamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės galimybės. Susidarė situacija, kad daugiau nei trečdalis dėl padarytų nusikaltimų buvo atsisakoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, arba jie buvo atleidžiami nuo jos.
Svarbesni tobulinimo momentai:
1. Klasinio principo taikymas. 2.Prioritetinis gėris – valstybė su visu jos aparatu ir valstybės valdoma nuosavybe. 3. Valstybinė nuosavybė ginama ne tik nuo tiesioginio kėsinimosi, bet ir nuo kitais jai žalos atvejais (prirašinėjimas apie planų nevykdymą, nekokybišką produkciją.) 4.BK taikymas ribotas – atsiranda terminas “reguliuojamas nusikalstamumas”. 5. Orientacija į vieną bausmę – laisvės atėmimą.

T4.6. Baudžiamųjų įstatymų pakeitimai ir papildymai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Naujo baudžiamojo kodekso rengimo problemos.
Atkūrus nepriklausomybę – esminiai ekonominiai ir politiniai pasikeitimai. Prasidėjo ekonomine reforma- perėjimas į rinkos ekonomiką, reikia grąžinti privatinės teisės institutą į Lietuvos teisinę sistemą. 2 kryptys: 1) keičiamas ir pildomas sovietinis BK; 2) sudaryta darbo grupė naujam BK projekto parengimui.
Nauji pakeitimai todėl, kad senasis gynė Sovietu Sąjungos , o ne Lietuvos valstybę nuo šnipinėjimo, teroristinių aktų ir kt. Kiti straipsniai neatitiko naujos politines ir ekonomines tvarkos. Nuo 1990 iki 1994 BK keistas 90 kartų. Iš Bendrojoje dalyje galiojusių 73 straipsnių, net 35 turi nauja redakcija, 17 panaikinti, t.y. 2/3 atnaujinta. Specialiojoje dalyje irgi nemažai viso- padaryti pakeitimai ir papildymai sudaro 90 %.
Dėl naujo projekto – teorinio pagrindo, koncepcijos klausimas. Susiduriama su susijusiomis problemomis-1) teisinių gėrių efektyvi apsauga, 2) teisingo kaltininko nubaudimo sprendimas. Jas išspręsti siūloma- maksimaliai kriminalizuoti veikas ir nustatyti griežtas bausmes nusikaltusiems. Visuomenė(tikri lietuviai) nori kraujo. Tam įtakos turi labai išaugęs nusikalstamumas ir sumažėjęs iki 30% jo išaiškinamumas.
Naujos BK normos turėtų įtvirtinti, kad BK ne pirmoji o paskutinė priemonė sprendžiant nusikalstamumo problemas. Tai turėtų reikšti, kad labai svarbu asmeniui pasitaisyti yra bausmės skyrimo faktas, bet ne pats griežčiausias. Baudžiamosios teisės esmė turėtų būti jos teisingumo siekimas, tai ką romėnai vadina jus, bet ne formalūs reikalavimai, išplaukiantys iš lex. Kartu reikia neužmiršti šalies gyventojų tarpusavio santykių kultūros lygio, požiūrio ir kad čia Lietuva.

T4.7. Tarptautiniai BT šaltiniai. Tarptautinės atsakomybės už atskirus nusikalstamus veiksmus konvencijos. Tarptautiniai atsakomybės už karinius nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir žmonijai dokumentai.
Nacionalinės valstybės ir tarptautines baudžiamosios teisės santykis.

Konstitucijos 138 str. sako, kad Tarp. Sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra Lietuvos teisines sistemos dalis. Bet baudžiamųjų. įstatymu nuostatos ne visada gali būti tiesiogiai realizuotos. Tarptautines konvencijos paprastai neformuluoja konkrečių BT normų, t.y. nenustato konkretizuotos nusikaltėlių baudžiamosios atsakomybės, nėra procesines jurisdikcijos. Tai reiškia, kad tarptautinę konvenciją pasirašiusi valstybė turi derinti su konvencijų nuostatomis savo nacionalinius įstatymus, juos pildant ir taisant.
JTO dar 1954 buvo parengusi Tarptautinių nusikaltimų kodeksą, kuris buvo daugiau orientuotas į tarptautinius nusikaltimus. Bet socialistinių šalių atstovai trukdė procesui, tačiau plintant kai kuriems tarp. nusikaltimams kaip terorizmui, ginklų, narkotikų kontrabandai vėl parengtas naujas. Kol jo nėra nusikaltėliai bus teisiami pagal atitinkamų valstybių nacionalinius įstatymus, išskyrus atvejus, kai tarpt. Bendrija nuspręs jog reikalinga numatyti konkrečią B atsakomybę, už labai apibrėžtus nusikalstamus veiksmus.
Pagrindiniai tarpt. Dokumentai/Konvencijos : dėl kelio užkirtimo genocidui ir baudimą už jį(1948); dėl rasinės diskriminacijos likvidavimo(1966); dėl vergovės (1926); dėl kovos su prekyba žmonėmis ir trečiųjų asmenų prostitucijos eksploatacija(1950), dėl narkotinių priemonių (1961), dėl kovos su neteisėtu lėktuvų užgrobimu(1970).
Šiuo metu l. svarbus regioniniai dokumentai –Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, Europos Tarybos nutarimai su neteisėtu pinigų plovimu ir t.t.
Lietuva yra ratifikavusi tik kelias konvencijas, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos BT nenumato atsakomybes už veiksmus kurie aptarti kituose dokumentuose.
I naują BK įtraukiamos naujos teisės normos neatsižvelgiant ar jos ratifikuotos. Kita vertus išlieka Lietuvos valstybės priedermė pritarti daugeliui tarptautinių dokumentų, kad būtų užtikrinta atitinkama baze nacionaliniams baudžiamiesiems įstatymams rengti.

T.5. Baudžiamasis įstatymas ir jo galiojimo ribos

LR baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį:
1) uždrausti veikas, kurios daro esminę žalą asmens,valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti;
2) tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;
3) nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir jas atitinkančias bausmes;
4) saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys, norint juos pataisyti.

T5.1. Baudžiamųjų įstatymų sandara. Baudžiamoji teisė remiasi išimtinai įstatymu, kurie neturi prieštarauti LR Konstitucijai, kuri numato ne tik bendruosius šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina daugelį reikšmingų nuostatų. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Konstitucijos nuostatomis.
Pagrindas – BK – visų normų rinkinys. Bendroji dalis: apibūdina uždavinius ir kitus bendrus klausimus; atskleidžiama priemonių esmė, turinys. Specialioji dalis: fiksuoja draudimus ir sankcijas.
Abiejų dalių normų vienos be kitos taikyti negalima. Bendrojoje dalyje normos skirstomos į skyrius, o specialiojoje – į skirsnius (projekte tik į skyrius). Specialios dalies skirsniai dėstomi pagal ginamas ir saugomas vertybes, pagal jų reikšmę. Skyriuose apjungiami baudžiamosios teisės institutai. Kodifikuojant atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, subjektų požymius. Numeracija yra griežta, priimant naują straipsnį, jis turi būti priderintas (negauna savarankiško numerio), tačiau projekte numeracija nauja. Straipsniai turi dalis (aprašyti skirtingu pavojingumo vienos rūšies nusikaltimus: kvalifikuotos bei privilegijuotos sudėtys) arba punktus. Bendrojoje dalyje dalys reikalingos, kad atskirti panašias nuostatas arba vystyti pirmines (projekte dalys irgi numeruotos). Straipsniai turi pavadinimus (institutai, kokie klausimai sprendžiami – turinys).
Straipsnio dispozicija – tai speciali dalis, nurodanti, aprašanti veiką, kurią padarius kaltiems asmenims numatytos sankcijos. Ji turi būti aiški, gerai atskleista, kad užtikrintų įstatymo teisingumą:
2) paprastos – taikoma, kai nusikaltimas yra visiems aiškus, suprantamas, pateikiamas tik veikos pavadinimas; pvz.: tyčinis nužudymas, nužudymas dėl neatsargumo;
3) aprašomosios – kai yra ne tik pavadinimas, bet ir atskleidžiamos jo detalės, išsamus ir aiškus veikos požymių aprašymas; pvz.: diversija;
4) blanketinės – kai yra pavadinimas, o požymiai nurodomi kituose įstatymuose ar teisės aktuose; pvz.: atsakomybė už veterinarijos taisyklių pažeidimą; pats pažeidimas negalėtų būti nusikaltimu, dar turėtų būti papildomi požymiai;
5) alternatyvinės – kelių veikų požymiai, kurios atskirai ar visos kartu sudaro vieno nusikaltimo sudėtį;
5) nukreipiančios – kai yra nusikaltimo pavadinimas, o požymių reikia ieškoti kituose Baudžiamojo Įstatymo straipsniuose; pvz.: kai yra žodžiai “tie patys veiksmai”, “ta pati veika”;
6) kompleksinės – panaudojami kelių dispozicijų rūšių būdai;
7) su vertinamaisiais požymiais – įdedami žodžiai: didelė žala, sunkios pasekmės ir pan. Jiems nustatomi aiškūs vertinimo kriterijai pačiame įstatyme. Arba vertinamuosius požymius atskleidžia Teismų praktika, kur nurodo jog dar reikalingi ir kiti kriterijai.
Straipsnio sankcija – bausmės rūšis ir būdas už dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas. Visada nurodomos pagrindinės bausmės, gali būti ir papildomos (privalomos ir fakultatyvios).
2) absoliučiai apibrėžtos ( buvo mirties bausmė, dabar nėra);
3) santykinai apibrėžtos – galimi 2 porūšiai: a) kai nustatoma tik aukščiausia riba. Dėl minimalios ribos remiamasi bendrąja dalimi (laisvės atėmimas 3 mėn.; pataisos darbai-2 mėnesiai; bauda – 10 MGL); b) kai nustatoma apatinė ir viršutinė riba;
4) alternatyvios – kai yra kelios pagrindinės bausmės ir teismas turi išrinkti vieną iš jų;
5) kumuliatyvinės – kai yra ir pagrindinės, ir papildomos bausmės;
6) kompleksinės – sankcija numatyta keliais būdais. Tokių daugiausia.

T5.2 Baudžiamosios teisės normose yra aprašytos tam tikros elgesio taisyklės, draudimas jas pažeisti. Jose atsispindi baudžiamosios teisės esmė, o straipsniai – išraiškos forma, aprašytos veikos.
Normos struktūra:
1) hipotezė – sąlygos, kada yra taikoma baudžiamosios normos sankcija ( 1 ir 3 str.);
2) dispozicija – atitinkamos elgesio taisyklė, reikalavimas arba draudimas (tam tikri draudimai yra bendrojoje dalyje);
3) sankcija – poveikio priemonė už dispozicijoje nurodytos taisyklės nesilaikymą.
Nors kitų autorių nuomone BN sudaro tik dvi dalys (dispozicija ir sankcija), G.Švedas su tuo nesutinka ir mano, kad yra klasikinė 3-jų dalių struktūra.

T5.3. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas erdvėje . Teritorinis principas – visi asmenys, padarę nusikaltimus LR teritorijoje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. LR teritorija:
1) žemės paviršius ir gelmės valstybės sienų ribose,
2) teritoriniai vandenys ir 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,
3) kiti vandens telkiniai iki nustatytos ribos , o jei jos nėra, tai iki vidurio,
4) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,
5) jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.
Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio šalių diplomatinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise – jų jurisdikcijos klausimas yra sureguliuotas Vienos konvencijos Dėl diplomatinių santykių bei tarpvalstybinėmis sutartimis. Diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:
1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – jos patalpų ir transporto neliečiamybė;
2) asmeninis diplomatų imunitetas (darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, jų šeimos nariai, nesantys LR piliečiais ir gyvenantys su diplomatais).
Tokį imunitetą paritetiniais pagrindais turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas;taip pat užsienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą – įvairių delegacijų nariai bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas persona non grata ir jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.
Taip pat pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio teismo teisėjai, teisėjai ir pan. – jiems yra numatyta tam tikra procedūra.
Nusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo baudžiamojo įstatymo numatytos pasekmės. Bendrininkų nusikaltimo padarymo vieta yra ta, kur buvo šis nusikaltimas padarytas, o jeigu bendrininkas veikė kitoje vietoje – tai jo veikimo vieta. Visi nusikaltimai pagal baigtinumą yra skirstomi į:
1) formalius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, padarius tam tikrą veiką,
2) materialius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, kilus įstatyme numatytoms pasekmėms,
3) nukirstinius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, atlikus nors vieną veiksmą, kuris įeina į nusikaltimo objektyviąją pusę. Tokių nusikaltimų nėra daug (3-4).
Jei nusikaltimo sudėtis yra formali, tai nusikaltimo vieta bus ta, kur buvo atlikta veika. Jei nusikaltimo sudėtis materiali – vieta ta, kur atsirado pasekmės. Jei nukirstinė – ta vieta, kur padarytas pirmas veiksmas.
Padarius tą patį nusikaltimą LR ir kitos valstybės teritorijoje, nusikaltimas laikomas padarytu LR teritorijoje, jeigu jis ten buvo pradėtas arba baigtas ar jam užkirstas kelias. Pagal LR baudžiamuosius įstatymus atsako taip pat asmenys, padarę nusikaltimus orlaiviuose, jūrų ar upių laivuose, kurie buvo su LR vėliava ar skiriamaisiais ženklais už LR ribų. Užsienio valstybių diplomatinių atstovų bei kitų jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, šiems asmenims padarius nusikaltimą LR teritorijoje, sprendžiamas diplomatiniu būdu.
Pilietybės principas – LR piliečiai ir nuolatos LR teritorijoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. Kiti asmenys, padarę nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LR įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstamas nusikaltimu ir yra baudžiama pagal nusikaltimo vietos padarymo ir LR baudžiamuosius įstatymus. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR baudžiamuosius įstatymus,tačiau abiejose šalyse šis nusikaltimas baudžiamas skirtingai, nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė, numatyta švelnesnio įstatymo. Padaręs nusikaltimą užsienyje, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybės, jeigu jis:

– visiškai atliko užsienyje teismo paskirtą bausmę;

– užsienio valstybės įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu buvo visiškai išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje šalyje numatytais teisiniais pagrindais.
Realinis principas – kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos piliečiams užsienyje padarytus kitų šalių asmenų nusikaltimus: “kiti asmenys, padarę nusikaltimus užsienyje gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LR įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir yra baudžiama nusikaltimo padarymo ir LR baudžiamuosius įstatymus”. Lietuva yra suinteresuota asmenį, savo veiksmais padariusį žalos Lietuvos valstybei ar jos piliečiui, nubausti savo šalyje, o ne išduoti jį valstybei, kurios piliečiu kaltininkas yra.
Universalusis principas – visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti, neatsižvelgdamos į nusikaltimo padarymo vietą . Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad valstybės ratifikavusios tam tikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai papildo savo baudžiamuosius įstatymus, numatydamos atitinkamą atsakomybę.

T5.4. Baudžiamųjų įstatymų galiojimo laikas.
Veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos (veikimo ar neveikimo) darymo metu. Lietuvos įstatymų įsigaliojimo datos yra trys:1) paskelbimo “Valstybės žiniose” diena; 2) data, nurodyta pačiame įstatyme, kuris paskelbtas VŽ; 3) paskelbimo Seimo spec. leidinyje diena. Gyventojai turi susipažinti su teisės aktais, todėl praktiškai traukti baudžiamojon atsakomybėn galima tik tada, kai nusikalstama veika padaryta kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo.
Baudžiamojo įstatymo galiojimas pasibaigia: 1) kai jis panaikinamas spec. aktu; 2) kai jis pakeičiamas kitu įstatymu; 3) pasibaigus jo terminui, jeigu toks buvo nurodytas pačiame įstatyme.
Nusikaltimo padarymo laikas:
1) pavojingos visuomenei veikos pabaiga arba laikas, kai atsirado šios veikos pasekmės;
2) paskutinio veiksmo pabaiga, kai veiką sudaro keli veiksmai;
3) šios veikos nutraukimo momentas trunkamojo nusikaltimo atveju;
4) paskutinio į šio nusikaltimo sudėtį įeinančio veiksmo pabaiga tęstinio nusikaltimo atveju;
5) bendrininkavimo atveju – kada kiekvienas bendrininkas padaro sutartus veiksmus.
Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę ar kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas asmenims, padariusiems atitinkamą veiką iki tokio įstatymo įsigaliojimo, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teisnumą. Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtis – įstatymų taikymas už genocido, karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmogiškumui.

Medicininio ir auklėjamojo poveikio priemonės skiriamos tos, kurios yra nustatytos teismo sprendimo priėmimo metu.
Veikos baudžiamumas panaikinamas įstatymu pašalinant iš jo numatytas nusikaltimo sudėtis, o įvedamas – jas naujai nustatant. Taip pat veika gali būti ribojama arba plečiama įtraukiant ar pašalinant tam tikrus nusikaltimo požymius.
Bausmė gali būti švelninama:
1) sumažinant minimumą arba maksimumą;
2) įvedant naują alternatyvią sankciją;
3) paliekant įstatyme numatytą pagrindinės bausmės min ar max, tačiau atsisakant visų ar dalies privalomų papildomų bausmių ar jas paliekant fakultatyvias;
4) įvedant naują straipsnio dalį, numatančią švelnesnę bausmę ir pan.
Tarpinio baudžiamojo įstatymo problema – veikos padarymo metu galioja vienas įstatymas, tardymo metu kitas, o sprendimo priėmimo metu trečias. Pirmiausia lyginamas veikos padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo metu galioję įstatymai. Taikomas švelnesnis. Jei abu lygūs – taikomas veikos metu galiojęs įstatymas.
Baudžiamosios teisės normų konkurencija, pažymi tuos atvejus, kai kelios baudžiamosios teisės normos gali būti pritaikytos konkrečiam juridiniam faktui (nusikaltimui). Normų konkurencijos ir kolizijos skirtumai:

– kolizinės normos prieštarauja viena kitai, o konkurencinės neprieštarauja, o abi galioja savarankiškai ir savarankiškai turi būti pritaikytos;

– normų kolizija – tai įstatymų leidybos netobulumas, konkurencijos atveju tarp galiojančių įstatymų nėra prieštaravimų – klausimas kokią normą pritaikyti atsiranda tik tuomet, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galima pritaikyti skirtingas normas. Normų koliziją turi išspręsti įstatymų leidėjas, o konkurenciją – tardytojas, prokuroras, teisėjas ar kitas pareigūnas.
Normų konkurencijos rūšys:
2) Bendrosios ir specialiosios normos konkurencija. Kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikomos dvi normos – viena bendresnė, kita konkretesnė. Todėl būtina nustatyti normų pobūdį: nustačius, kad dvi ar daugiau normų tarpusavyje konkuruoja, reikia išsiaiškinti, kuri iš jų taikytina. Bendroji ir specialioji normos kartu gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (realioji sutaptis).
3) Specialiųjų normų konkurencija. Kartais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos, kurios dėl savo apibrėžtumo gali būti priskirtos prie specialiųjų normų. Taisyklės:
4) kai konkuruoja normos su lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis, prioritetas atiduodamas normai su lengvinančiomis aplinkybėmis;
5) kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus, taigi, jei tarpusavyje konkuruoja keli to paties straipsnio punktai arba dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias aplinkybes, – pateikus visų požymių aprašymą turi būti taikomos tos, kurios numato labiausiai pavojingas.
3) Visumos ir dalies konkurencija. Kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai: viena norma šią veika apibūdina visapusiškai, o kitos – tik iš dalies (sudėjus šias dalis gaunama apytikrė veikos charakteristika). Tokiai konkurencijai būdinga (bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai), kad:
1) dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką;
2) bendra norma apima visą veiką, kitos atitinka kvalifikuojamos veikos dalis (viena norma atitinka veiką bendrais bruožais, kitos – specifinius bruožus);
3) bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos neišryškina šios veikos specifikos;
4) normos dėl savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios.
Išvada: turi būti taikoma bendroji norma.

T5.5. Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas – intelektuali veikla, skirta tikram baudžiamojo įstatymo turiniui suvokti. Rūšys:
pagal subjektus:
2) autentiškas – aiškina įstatymo leidėjas. LR Konstitucija nenumato specialaus autentiško įstatymų aiškinimo, kurį atliktų pats Seimas. Tačiau neretai įstatymo leidėjas išaiškina kai kurias įstatyme naudojamas sąvokas, kad nekiltų abejonių dėl jų turinio;
3) teisminis: norminis – turintis norminę galią (Aukščiausiojo Teismo Senato aprobuoti teismo sprendimai, Konstitucinio teismo sprendimai) ir kazuistinis – nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą;
4) mokslinis – pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose, pranešimuose (neturi privalomosios galios).
pagal apimtį:
1) adekvatus – kas yra parašyta, taip ir aiškinama;
2) siaurinamasis – taisoma įstatymo leidėjo padaryta klaida ir įstatymas praktiškai taikomas siauriau;
3) plečiamasis – praktikoje taikomas plačiau, negu atrodo.
Principinės aiškinimo taisyklės:
1) jei kyla neaiškumų dėl įstatymo teksto ar jo taikymo – naudojama asmeniui palankesnė kryptis;
2) plečiamasis aiškinimas taikomas, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;
3) plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip apsunkinama kaltininko padėtis.
Pagal būdus:
1) gramatinis – gramatinis teksto aiškinimas, nes reikšmės gali turėti ir padėtas ne vietoje kablelis;
2) sisteminis – palyginant atskirus straipsnius ar jų dalis;
3) istorinis – padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas;
4) loginis – logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti.

T5.6. Analogija ir spragų problema. Analogijos draudimas. Plečiamasis aiškinimas ir analogija. Spragų baudžiamojoje teisėje problema.
Tai – tokie atvejai, kai baudžiamasis įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikras veikas, tačiau dėl netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš dalies analogiškus požymius, yra nebaudžiamos. Norint atskirti kriminalizacijos procesą nuo spragų, pirmiausia reikia išspręsti klausimus:
1) ar veikos baudžiamumo nustatymo reikalavimas nėra tik neteisingas sąlygų, kurioms esant baudžiamasis įstatymas apskritai gali būti pritaikytas, suvokimas;
2) ar nėra kitų teisės normų, kurias įstatymų leidėjas mano esant pakankamas, kad būtų galima išspręsti atsakomybės už padarytas veikas;
3) ar nėra sąmoningo įstatymo leidėjo vengimo nustatyti už tokias veikas baudžiamąją atsakomybę (pvz.: nėra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lesbiečių prievartinius veiksmus, taip pat už analogišką vyrų homoseksualizmą);
4) ar negalima esamos įstatymų spragos užpildyti plečiamuoju aiškinimu, atitinkamai nukreipiant teismų praktiką.
Vienintelis būdas panaikinti spragas baudžiamuosiuose įstatymuose yra jų pakeitimas ir papildymas.
Analogijos problema. Įstatymo analogija – kai vietoj trūkstamo teisinio santykio sureguliavimo panaudojamas kitas įstatymas. Baudžiamojoje teisėje analogija negalima. Tačiau įstatymuose yra kai kurie analogijos aspektai: “sukelia sunkias pasekmes”, “sunkus įžeidimas”.

T5.7. Prieglobsčio suteikimas (asylum).
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: “Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis. Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarytu kriminaliniu nusikaltimu ar veiksmų, prieštaraujančių JT tikslams ir principams”. BK konkrečiai neišsprendžia klausimo, dėl kokių padarytų veiksmų suteikiama prieglobsčio teisė. Tai turi išspręsti kiti įstatymai, skirti šiai teisei realizuoti. Iš BK nuostatos galima daryti prielaidą, kad prieglobsčio teisė pagal LR įstatymus suteikiama tada, jei užsienio pilietis padarė veiksmus, kurie pagal jo šalies baudžiamuosius įstatymus yra pripažįstami nusikaltimu. Jeigu tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, atvykęs asmuo gali turėti kitą statusą, bet ne asmens, kuriam yra suteiktas prieglobstis. Iš visuotinės žmogaus teisių deklaracijos išplaukia, kad asmens padaryti veiksmai neturi būti kriminalinio pobūdžio. Tarptautinės teisės praktika paprastai sieja prieglobsčio suteikimą su politine veikla, kuri veikos padarymo šalyje yra vertinama kaip nusikaltimas.

T5.8. Asmenų, padariusių nusikaltimus išdavimas (ekstradicija)
Nusikaltėlių išdavimas (ekstradicija). Bendriausi principai BK 71 straipsnyje. Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra – vadovaujantis LR įstatymais. LR pilietis, padaręs nusikaltimą, negali būti išduotas užsienio valstybei. Užsienio piliečiai neišduodami:
– jei nors vienoje iš valstybių asmens veika nėra pripažįstama nusikaltimu;
– jeigu asmeniui yra suteikta prieglobsčio teisė.
– jeigu to asmens atžvilgiu jau priimtas galutinis sprendimas;
– jeigu prašančioje šalyje asmeniui gresia mirties bausmė ir kitais tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.
Šiuo metu ekstradicija taikoma tik už nusikaltimus kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo.
ES jau pasiūlė naują ekstradicijos konvenciją: atsisakoma dvigubo nusikaltimo koncepcijos – prašančiojoje valstybėje veika kvalifikuojama kaip nusikaltimas,o prašomojoje valstybėje to gali ir nebūti; negalima neišduoti asmens, jei jis yra prašančios valstybės pilietis. Nenumato sąlygos, kad ekstradicija netaikoma už nusikaltimus, kurie baudžiami mažesne nei 1 metų laisvės atėmimo bausme.
Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutas įteisina asmens perdavimą šiai institucijai. Tai panašu į ekstradiciją. Esminis skirtumas – perduodama ne kitai valstybei, o viršvalstybinei teisminei institucijai, nėra sąlygų atsisakyti išduoti, turi būti išduodamas ir savas pilietis.
Jeigu prašo išduoti kelios valstybės, atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų padavimo eiliškumą. Taip pat dažnai yra nurodoma, kad negali traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus nusikaltimus, kurie nebuvo nurodyti prašyme išduoti tą asmenį (pvz.: bausti tik už kriminalinius, o ne už politinius nusikaltimus).

6 T. Nusikaltimas ir nusikalstamumas

T6.1.Nusikaltimo sąvoka. Nusikaltimo sąvokos raida. Formalinis ir materialinis nusikaltimo apibrėžimas. Nusikaltimo apibūdinimas įstatyme ir baudžiamosios teisės moksle. Nusikaltimas ir nusižengimas.
Nusikaltimo sąvokos raida. Nusikaltimo apibūdinimas įstatyme ir baudžiamosios teisės moksle. Senovės ir viduramžių įstatymuose bendros nusikaltimo sąvokos nebuvo – apibrėžiami tik pavieniai nusikaltimai.
Bendros nusikaltimo sąvokos atsiradimas – 18 a. pabaigoje – 19 a. pradžia. Nusikaltimo sąvokai didelę įtaką turėjo 1789 Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (įtvirtino nullum crimen, nulla poena sine lege)
Be baudžiamuosiuose įstatymuose pateikiamos įstatyminės nusikaltimo sąvokos nusikaltimas, jo požymiai nagrinėjami ir BT teoretikų darbuose. Išskiriamos 3 mokymo apie nusikaltimą teorijos:
1. Klasikinė – susiformavo 19 a. F. Listas, E.Belingas.
Išskyrė tokius pagrindinius nusikaltimo požymius: veiką, nusikaltimo sudėtį, priešingumą teisei ir kaltę. Veiką jie traktavo ne kaip gamtos įvykį, ne kaip nevalingą žmogaus poelgį – jie siejo veiką su valingu žmogaus elgesiu, kuris sukelia pakitimus išoriniame pasaulyje. Nusikaltimo sudėtis siejama tik su objektyviais aprašomaisiais požymiais. Priešingumas teisei – teisinis veikos įvertinimas. Kaltės apibrėžimas – psichologinis, tai subjektyvus asmens santykis su jo daroma veika.
2. Neoklasikinė – pradėjo formuotis 20 a. pr. H. Ješekas, G.Radbruchas.
Pritarė klasikinės teorijos nusikaltimo požymiams, bet šitų požymių turinį traktavo kitaip. Veika – ne tik valingas žmogaus kūno elgesys, bet parodomas ir jos socialinis sąlygotumas. Nusikaltimo sudėties apibrėžimas išplėstas ją apibūdinančių požymių ratas – prie nusikaltimo sudėtį apibūdinančių požymių priskirti ir norminiai bei subjektyvūs požymiai. Priešingumas teisei siejamas su socialiniu nusikaltimo žalingumu (tai jau nebe formalus nusikaltimo požymis, atskleidžiamas ir materialus jo turinys).
3. Finalinė teorija – 20 a. 3 X –yje pradėjo formuotis. M. Velcelis, A. Kaufmanas. Iš esmės pakeitė veikos apibrėžimą: žmogaus poelgiai yra nukreipiami numatytam tikslui pasiekti. (veika – tikslingos veiklos atlikimas). teigė, kad tyčia priklauso ne kaltei, o nusikaltimo sudėčiai.
Nusikaltimo sąvoka. BT nusikaltimus tiria teisiniu aspektu (yra dar- sociologinis ir antropologinis nusikaltimo tyrimo aspektai, bet tai- kriminologijos nagrinėjimo dalykas).
LR BK 8 str. pateikia nusikaltimo sąvoką:
-nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), kuria kėsinamasi į LR visuomeninę santvarką, jos politinę ir ekonominę sistemas, nuosavybę, į piliečių asmenybę. politines, darbines, turtines ir kitas jų teises bei laisves, taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatytą teisėtvarka. {BK proj. 11 str. – Nusikaltimas yra baudžiamajame įstatyme uždrausta, pavojinga, sulaukusio baudžiamajame įstatyme nustatytą amžių ir pakaltinamumo arba ribotai pakaltinamo asmens kaltai padaryta nusikalstama veika (veikimas ar neveikimas), už kurią įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę.}
LR BK įstatyminiame nusikaltimo apibrėžime yra išskirti 2 nusikaltimo momentai: materialusis ir formalusis.
Nusikaltimu laikoma baudžiamajame įstatyme numatyta veika (veikimas arba neveikimas), kuriuo kėsinamasi į LR visuomeninę santvarką, politinę, ekonominę sistemą, nuosavybę ir t.t.
BT teorijoje išskiriami 2 požiūriai į nusikaltimą:
1.) materialusis ( nusikaltimas aiškinamas per jo pavojingumą),
2.) formalusis (aiškinamas per jo priešingumą teisei).
Šie požiūriai susiformavo istoriškai. Šiuolaikinių valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose stebima keista situacija: sąlyginai demokratiškos civilizuotos valstybės savo įstatymuose arba iš vis nepateikia nusikaltimo sąvokos arba pateikia formalų požiūrį, o buvusios socialistinių valstybių baudžiamieji įstatymai daugiau orientuoti į materialųjį požiūrį į nusikaltimą.
LR BK šiuos požiūrius sujungia, pateikdamas vieningą nusikaltimo sampratą – tai pavojinga veika, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme.
Kodėl nusikaltimui yra keliami tokie reikalavimai?
1. Pavojingumas – vienas esminių nusikaltimo požymių. BT reglamentuoja nedidelę dalį teisės pažeidimų, o kadangi BT – griežčiausia valstybės reakcija į teisės pažeidimus, natūralu, kad ji reglamentuoja tik pačius svarbiausius. Svarbumo atskyrimas ir yra realizuojamas per pavojingumą.
Teisės pažeidimo pavojingumą apsprendžia:
1. pavojingumo pobūdis –
rodo, į kokį gėrį yra nukreipta veika (kas yra nusikaltimo objektas). BK 8 str. išvardyti bendrieji gėriai, kurie ginami BT pagalba.
2. pavojingumo laipsnis –
kokia žala yra padaroma arba kokia žala gresia. BT veikia ne tik kai žala yra realiai atsiradusi, bet ir tuo atveju, kai yra reali grėsmė tokiai žalai atsirasti.
Tiek pavojingumo pobūdis, tiek pavojingumo laipsnis turi aplinkybes:
2. kaltė (ar tyčia, ar neatsargumas),
3. veikos padarymo motyvas ar tikslas,
4. kai kuriuos objektyvios aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, tam tikrais atvejais ir priemonės)
Pavojingumas nėra statiškas, jis gali kisti abiem kryptim – pobūdis ir laipsnis gali didėti, gali ir nykti (išnykti).
Pavojingumas yra objektyvus – įstatymų leidėjas negali sumastyti, kad viena ar kita veika pavojinga ir įrašyti ją į BK. Jis turi išsiaiškinti, kad veikos pavojingumas toks, kad ji gali būti priskiriama prie baudžiamųjų įstatymų.
Požymio svarba:
1.juo remiantis sprendžiama, ar veika pripažįstama nusikaltimu, ar ne.
2.jei veika pripažįstama pavojinga, ji turi būti įrašyta į BK; priklausomai nuo jos pavojingumo pobūdžio ir laipsnio turi būti konstruojamos bausmės ir numatytos sankcijos.
BT apima tik pačias pavojingiausias veikas. Jų ratą filosofiškai apibrėžti lengva, o praktiškai – sunku.
Filosofiškai – BK – tik tokios veikos, kurios tiesiogiai kenkia visuomenės funkcionavimui ir gyvenimui. { kriterijai – 1. objektas – į ką veika nukreipta (pvz. prostitucija – žmonių sveikatą ) 2. žalos prasme (ta pati prostitucija – venerinių ligų šaltinis) 3. reiškinio paplitimas (reiškinys neturi būti labai plačiai paplitęs, o iš kitos pusės tai turi būti reiškinys, o ne pavieniai atvejai) 4. kokios bus pasekmės, kai tikslas bus pasiektas, t.y. kai ta veika bus kriminalizuota}
2. Pavojingumas teisei -kitas nusikalstamumo požymis:
Nusikaltimu gali būti laikoma tik tokia veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme. Principas atsirado Prancūzijos revoliucijos laikais. Jo esmė:
1. BT negali būti taikoma analogija { nors toks principas yra įtvirtintas LR BK , pats BK šį principą pažeidžia – BK 225 – chuliganizmo sudėti gali pritaikyti bet kokiam nusikaltimui}
2. baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgal principas (jie gali būti taikomi tik tom veikom, kurios padarytos jų galiojimo metu),
3. nusikaltimu gali būti pripažįstama tik ta veika, kuri visiškai ir pilnai atitinka įstatyme numatytos veikos požymius.
3. Veika – kitas nusikaltimo požymis
Ji gali pasireikšti:
1. aktyviais veiksmais – BT – veikimas,
2. pasyviais veiksmais, t.y. tam tikrų veiksmų neatlikimas – BT – neveikimas.
Negali būti baudžiamas žmogus už mintis ar sumanymus, kol yra nepereinama į veikimo ar neveikimo būseną.
Nusikaltimu gali būti laikoma tik ta veika, kuri atitinka visus tris požymius: veika, pavojinga, prieštaraujanti teisei.
BT teorijoje – bendras požiūris į nusikaltimą yra stipriai kritikuojamas. Visi 3 požymiai siejami tik su objektyvia veika. O antroji veikos pusė tarsi paliekama už nusikaltimo ribų.
Į bendrą nusikaltimo sampratą įtraukti aspektai, siejami su:
1. Kalte,
2. Nusikaltimo subjektu
amžius,
pakaltinamumas

G. Švedas pateikė tokį nusikaltimo apibrėžimą (iš BK projekto):
Nusikaltimas – baudžiamajame įstatyme numatyta pavojinga veika, kurią padaro kaltai, fizinis asmuo, sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus ir kuris yra pakaltinamas.

Formalinis ir materialinis nusikaltimo apibrėžimas.
Materialusis nusikaltimo sąvokos momentas išreiškia socialinę nusikaltimo esmę. Nusikaltimu (pagal LR BK 8) laikoma ne bet kokia, o pavojinga veika. Veikos pavojingumas pasireiškia tuo, kad kėsinamasi į konkrečius valstybės saugomus teisinius gėrius.
Formalus nusikaltimo sąvokos momentas išreiškia teisinį nusikaltimo požymį – priešiškumą teisei. Šis momentas pašalina analogijos instituto taikymo galimybę BT, daro pažeidėjus lygius prieš baudžiamąjį įstatymą.
Išskiriami tokie pagrindiniai nusikaltimo požymiai:
1. nusikaltimas tai veika,
2. nusikaltimas tai pavojinga veika,
3. nusikaltimas tai teisei priešinga veika
Nusikaltimas ir nusižengimas.
{LR BK proj. yra išskiriamas baudžiamasis nusižengimas – baudžiamajame įstatyme uždrausta, pavojinga, sulaukusio baudžiamajame įstatyme nustatytą amžių ir pakaltinamo arba robotai pakaltinamo asmens kaltai padaryta nusikalstama veika (veikimas arba neveikimas), už kurią įstatymas nenumato laisvės atėmimo bausmės.}
Nusikaltimų atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų (nusižengimų – AT ir deliktų – CT):
1. dažniausiai įstatymo leidėjas numato konkrečius požymius, leidžiančius administracinį teisės pažeidimą atriboti nuo nusikaltimo, tačiau kai kuriais atvejais įstatymų leidėjas šito nepadaro (nenurodo konkrečių požymių, kurie leistų nusižengimą atriboti nuo nusikaltimo) – pvz.vertimasis uždrausta komercine ar ūkine veikla – BK 306str. 2 d. ir ATPK 173. Aukščiausiojo Teismo išaiškinime – kai yra baudžiamųjų ir administracinių normų konkurencija – taikomas įstatymas, švelninantis atsakomybę ar kitaip lengvinantis padariusio veiką asmens teisinę padėtį.
2. o jei vėpla įstatymo leidėjas nenumatė konkrečius požymių- nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis tokiais kriterijais:
1.pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu:
a)Nusikaltimas pavojinga veika, o administracinis, drausminis nusižengimai, civiliniai pažeidimai yra mažiau pavojingi nei nusikaltimai.
b)Nusikaltimo pasekmės paprastai yra sunkesnės nei nusižengimų ar pažeidimų
c) nusikaltimu kėsinamasi į labiausiai visuomenėje saugomus gėrius: žmogaus gyvybę, lytinę neliečiamybę ir kt.
2.priešingumu teisei:
Nusikaltimai visada uždrausti baudžiamojo įstatymo, kitus – reglamentuoja kiti teisės aktai.
3.sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis
a) padariusiam nusikaltimą yra skiriama pati griežčiausia valstybės prievartos priemonė – kriminalinė bausmė, už kitus teisės pažeidimus – ne tokios griežtos prievartos priemonės. kriminalinė bausmė kaltininkui visada užtraukia teistumą.
b) kiriasi atsakomybės pagrindai ir sąlygos – už nusikalytimą atsako tik tas asmuo, kuris pats padarė nusikalstamą veiką, o už administracinį nusižengimą gali būti atsakomybėn traukiami asmenys, kurie patys to nusižengimo nedarė. Lyginant su civiline atsakomybe – ji yra kompensacinio pobūdžio, o baudžiamoji atsakomybė – tikrai nesiejama su konkretaus asmens teisių atstatymu. Baudžiamoji atsakomybė ne tik plėtoja pozityvią santykių raidą, bet ir siekia užkirsti kelią negatyviems reiškiniams.
c) Nusikaltimu yra laikoma tokia veika, kuri yra padaroma kaltai, o civilinis pažeidimas t.t. atvejais gali būti padaromas ir be kaltės.
Nusikaltimo atskyrimas nuo amoralių poelgių:
Amoralus elgesys – visuomenės moralės normų pažeidimas
1.nusikaltimas- amoralus poelgis, kuriuo kėsinamasi ne tik į visuomenės moralės normas, bet ir į baudžiamųjų įstatymų saugomus teisinius gėrius. bet ne visi amoralus poelgiai pripažįstami nusikaltimais.
2.nusikaltimu pripažįstama tik asmens veika, o amoraliais gali būti laikomi ir kito asmens įsitikinimai, mintys, emocijos
3.nusikaltimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą, o amoralus poelgis – tik pasmerkimą.

T6.2. Nusikalstama veika – baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Nusikalstamas veikimas. Nusikalstamas neveikimas.
Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia:
1.aktyvia elgesio forma – veikimu,
2.pasyvia forma – neveikimu.
Nei įsitikinimai, nei mintys kol tai nėra realizuojama žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikoma nusikaltimu.
Išoriškai veika gali pasireikšti 2 formomis: veikimu ir neveikimu.
Veikimas. pasireiškia įv. veiksmų, kuriais kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, atlikimu. kiekvieną veiksnumą sudaro sąmoningas ir valingas žmogaus kūno judesys. Reikšmingi tik tokie judesiai, kuriuos lemia asmens sąmonė ir valia (dėl fizinės prievartos padaryti kūno judesiai, refleksiniai negali būti nusikalstamu veiksmu). Atitinkamų jėgų, dėsningumų panaudojimas yra už veikimo ribų. Veikimas gali susidėti iš 1 judesio ar judesių komplekso.
Neveikimas. Tai pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Jam yra būdingas pavojingumas ir priešingumas teisei. pavojingumas jo pasireiškia tuo, kad susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Neveikimu tokiu būdu taip pat yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme. Asmuo neatlieka tokių kūno judesių, kuriuos galėjo ir privalėjo atlikti. Gali būti paprastas (sudaro 1 epizodas), gali būti ir sudėtinis (susideda iš daugelio epizodų). Jis turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Asmuo turi suvokti, kad jis privalo veikti atitinkamu būdu, jei nesuvokė ar negalėjo suvokti – baudžiamoji atsakomybė jam neatsiranda. taip pat neatsiranda baudžiamoji atsakomybė, jei asmuo suvokė, kad jis turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo to padaryti. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, pirmiausia reikia nustatyti ar jis privalėjo veikti atitinkamu būdu. Pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
asmens profesija ar tarnybinės pareigos,
giminystės ryšiai,
pilietinės pareigos,
ankstesnis to paties asmens elgesys.
daugiau apie tai žiūr. 10 temą

T6.3. Nusikaltimo pavojingumas. Nusikaltimų klasifikavimas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį.
Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, kurie yra įvardyti BK 8 str. 1 d. Būtent dėl tokio kėsinimosi šiems gėriams yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Sąvoka “pavojingumas” nėra tapati sąvokai “žalingumas” (pavojingumas platesnė – nes apima ir grėsmės sudarymą teisiniams gėriams). Veikos pavojingumas pasireiškia ne tik kėsinimusi į reikšmingus visai visuomenei teisinius gėrius, bet pasireiškia ir kėsinimusi į teisinius gėrius, kurie priklauso pavieniams asmenims.
Nusikaltimas yra pavojinga veika ir visuomenei, ir atskiriems visuomenės nariams.
Pavojingumas – objektyvi savybė, ji nepriklauso nuo nei nuo tų, kurie leidžia įstatymus (ir baudžiamuosius), nei nuo tų, kurie tuos įstatymus taiko.
Pavojingumas – dinamiškas, kintantis požymis.(veikos, kurios laikomos pavojingomis gali net tapti naudingomis -–pvz. komercinis tarpininkavimas, spekuliacija ir pan.).
Pavojingumą lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiklos požymiai. Pagrindinis vaidmuo – objektyviems požymiams (veikos pobūdžiui, pasekmėms, vietai, laikui ir pan.)
Veikos pavojingumas apibūdinamas 2 rodikliais:
1.pavojingumo pobūdžiu –
kokybinė veiklos charakteristika, rodo – koks yra pavojingumas, t.y. jo turinys. Jis priklauso nuo nusikaltimo objekto (teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi) vertingumo. Jam turi įtakos ir padarytos žalos turinys (nes jis susijęs su objektu). Jis priklauso nuo kaltės formos (vienodomis sąlygomis tyčinių nusikaltimų pobūdis skirtingas nei neatsargių nusikaltimu)
2.pavojingumo laipsniu
kiekybinė veiklos charakteristika. Rodo – kokio dydžio yra pavojingumas. Jį lemia daug faktorių:padarytos žalos dydis, nusikaltimo padarymo būdas, padarymo tikslai, laikas, kitos aplinkybės.
Vien pavojingumo nepakanka, kad veika būtų laikoma nusikaltimu. Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme. Tai – priešingumas teisei.
Nusikaltimų klasifikavimas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį.
Tai nusikaltimų skirstymas į atskiras grupes pagal įv. kriterijus.
BK nėra atskiro straipsnio, kuris reglamentuotų nusikaltimų klasifikavimą bei kriterijus. Minimos tik nesunkaus bei sunkaus nusikaltimo sąvokos. Įstatymų leidėjas išskiria 2 požymius, pagal kuriuos atitinkamos veikos yra priskiriamos prie sunkių nusikaltimų (BK 8ą):
1 požymis apibūdina kaltės formą – tik tyčinės veikos,
2 požymis apibūdina veikos pavojingumą – veikos sukeliančios didesnį (padidintą) pavojų.
Pateikiamas baigtinis tokių nusikaltimų sąrašas.
BT reikšmingiausias yra skirstymas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį:
1.nusikaltimai, nesudarantys didelio pavojaus
2.nesunkūs nusikaltimai
3.apysunkiai nusikaltimai
4.sunkūs nusikaltimai.
Nusikaltimai klasifikuojami išskirstant juos į grupes, nes kriterijų labai daug (pagal kaltės rūšį, pagal kėsinimosi objektą ir kt.).
BT svarbiausi yra:
1.)pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį:
4.nusikaltimai, nesukeliantys didelio pavojaus
3.mažiau pavojingi nusikaltimai,
2.sunkūs nusikaltimai,
1.itin sunkūs nusikaltimai.

*
mažareikšmiai nusikaltimai
Kriterijai:
1.itin sunkūs nusikaltimai- įstatymų leidėjas išsprendžia nustatymo problemą. BK 8ą pateikdamas išsamų (galutinį) itin sunkių nusikaltimų sąrašą {sąrašas nevienareikšmis – yra veikų, kurios ten atsidūrė atsižvelgiant į situaciją valstybėje, nors jų turinys bendros sąvokos neatitinka.} ir pateikdamas bendrą itin sunkių nusikaltimų sąvoką.
Itin sunkūs nusikaltimai:
1. tyčinės veikos
2 .jos turi sukelti padidintą pavojų visuomenei {filosofinis aiškinimas – padidintas pavojus visuomenei – pavojingumas itin sunkaus nusikaltimo sampratoje tai pavojus, kuris didesnis nei įprastai ir veika čia kelia pavojų visuomenei, tik visuomenei}

2.sunkūs nusikaltimai – nusikaltimai, už kuriuos įstatymų leidėjas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau 2 metų , bet kurie nepatenka į BK 8ą sąrašą.

3.mažiau pavojingi nusikaltimai – nusikaltimai, už kuriuos įstatymų leidėjas numato laisvės atėmimo bausmę iki 2 metų arba taip pat sankcijoje numatytas švelnesne bausmes.

4.nusikaltimai, nesukeliantys didelio pavojaus – nusikaltimai, už kuriuos įstatymų leidėjas numato laisvės atėmimo bausmę iki 1 metų arba kurią kitą švelnesnę bausmę.

Mažareikšmiai nusikaltimai – (mažiausiai pavojingi) – BK 8 2 dalis – Nėra nusikaltimas toks veikimas arba neveikimas, kuris formaliai kad ir turi kokios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas. {pvz. pavagiamas kilimėlis kojom valyti – tradiciškai tai mažareikšmė veika, jei kilimėlio vertė mažesnė už 1 MGL. tai teisės pažeidimas, bet ne nusikaltimas. }
Grupes galima išvesti kaip BK interpretavimą, o ne pagal bausmę

LR BK specialiojoje dalyje įv. straipsniuose sutinkami terminai: nesunkus nusikaltimas, nusikaltimas, nesukeliantis didelio pavojaus. Tokių terminų naudojimas pradeda kelti problemų nusikaltimų klasifikavimui – nesueina galai (tokios sąvokos BK 25, 47ą, 52ą.) Problema atsiranda dėl to, kad LR BK aiškiai apibrėžta 1 nusikaltimų grupė – itin sunkūs nusikaltimai (BK 8ą), o kitų grupių išskyrimas – teoriniai apibrėžimai. Dėl to, kad įstatymų leidėjas neišskiria jokių kitų grupių – jis yra nesusaistytas jų pavadinimais, todėl ir vartoja nesunkaus nusikaltimo sampratą. Tą BK nesunkaus nusikaltimo sampratą reikėtų vertinti kaip galimybę tokį nusikaltimą priskirti prie bet kurios grupės (2,3,4)
4.
3. pagal BK tai nesunkūs nusikaltimai, o pagal kitus
2. kriterijus juos jau galima konkretizuoti į grupes
1.
Ateityje numatomas klasifikavimas pagal bausmės dydį sankcijoje:
iki 1m, iki 3 m, iki 6 m, virš 6 m.
BK projekte išskiriama žemiau nusikaltimo – baudžiamieji nusižengimai (atsiribojimas per sankcijas –bausmės nesusietos su laisvė atėmimu).
Jei BK tolygiai vertinami tiek tyčiniai, tiek neatsargūs nusikaltimai – BK projekte siūloma, kad neatsargūs nusikaltimai pagal savo pavojingumo laipsnį nebūtų klasifikuojami – tai būtų vientisa neatsargių nusikaltimų grupė.
Juo daugiau klasifikacinių grupių – juo lengviau nustatyti teisines pasekmes už nusikaltimo padarymą, atsižvelgiant į jo pobūdį ir laipsnį.
Pagal BK projektą – daug sunkiau kaitalioti BK straipsnių sankcijas.
Bet koks nusikaltimas yra pavojingas, bet ne bet kokia pavojinga veika yra nusikaltimas.

T6.4.Priešingumas teisei – nusikaltimo požymis.
Priešingumas teisei – formalus nusikaltimo požymis. Atsako į klausimą – kas yra laikoma nusikaltimu, bet neatsako į klausimą – kodėl tai laikoma nusikaltimu. Šis požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji sutampa su baudžiamajame įstatyme aprašytais nusikaltimo sudėties požymiais.
Priešingumas teisei yra teisinė pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme.
Bet veika negali būti laikoma nusikaltimu vien dėl to, kad ji atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius. Ji gali būti nepripažįstama nusikaltimu jei yra mažareikšmė. Veikos mažareikšmiškumą apibūdina 2 kriterijai:
1.objektyvusis
tokia veika iš viso nebuvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams ar padaryta labai nedidelė žala, t.y. veikos pavojingumas mažas ir padaryta veika nėra laikoma pavojinga teisine prasme. Mažą pavojingumą lemia kilusių pasekmių pobūdis arba pačio nusikaltimo dalyko požymiai.
2.subjektyvusis
kaltininko tyčios kryptingumas, jo tikslai.
Už mažareikšmį nusikaltimą baudžiamoji byla nekeliama, tačiau asmuo gali būti traukiamas drausminėn ar administracinėn atsakomybėn.

T6.5. Kaltė kaip nusikaltimo požymis.
Nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kuri yra padaroma kaltai. Nėra kaltės – nėra ir nusikaltimo.
Kaltė – psichinis asmens santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis. Daugiau apie tai žiūr. 13 temą.

T6.6.Nusikaltimo baudžiamumas. Nullum poena sine lege.
BT teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvųjį metodą , t.y. jos taikomos ne tik laikantis jose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą. BT normos – apsauginės, jos yra nukreiptos į teisės pažeidėją, nes turi nustatytas sankcijas, taikomas už padarytą nusikaltimą.
Čia svarbus – asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimo principas. BA traukiamas tik kaltas nusikaltimu padarymu asmuo
Nullum crimen, nulla poena sine lege – principas.(Niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo) – esmė – įstatyminėje nusikaltimo turinio sampratoje. T.y. baudžiama tik už baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintas veikas , kuriomis pažeidžiami teisiniai gėriai.
daugiau apie tai – 7.1 temoje

T6.7. Nusikaltimas ir nusikaltimo sudėtis
Negalima tapatinti nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokų.
Nusikaltimas – realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Jis visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius. Tam kad ši pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, ji turi būti uždrausta baudžiamuoju įstatymu. Tačiau įstatymai uždraudžia ne konkrečią` veiką, o tam tikro pavojingumo veikos rūšį (atsiribodamas nuo individualių konkrečios veikos požymių).
Nusikaltimo sudėtis, lyginant su nusikaltimu yra abstraktus asmens elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausius tokio elgesio požymius. Nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įstatyminis modelis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą (pati šios savybės neturi). Nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme yra priešingumas teisei. Pavojinga veika yra pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo priešingumą teisei

T6.8. Nusikalstamumo samprata. Nusikalstamumo būklė, struktūra ir dinamika. Nusikalstamumo Lietuvoje 1918 – 1993 m. charakteristika
Yra susiformavusios kelios nusikalstamumo nagrinėjimo kryptys:
biopsichologinė
sociologinė.
Nusikalstamumas apibūdinamas kaip reiškinys, visuomenėje vykstantis procesas (nenurodant jo požymių). Dažnai aprašoma abstrakti nusikalstamumo samprata. Kartais nusikalstamumo samprata apibūdinama nurodant įv. požymius ir rodiklius.
A.Abramavičius su A. Čepu siūlo nusikalstamumą apibrėžti kaip masiškai paplitusi istoriškai kintantį reiškinį, turintį antagonistinį, teisinį, kriminalinį pobūdį ir susidarantį iš nusikaltimų, matomų tam tikrose valstybėse arba jų dalyse, padarytų per tam tikrą laiką, visumos. Šie autoriai išskiria tokius nusikalstamumo požymius:
1.masiškumą (jį sudaro ne pavieniai nusikaltimai, bet dėsningai pasikartojantys nusikaltimai)
2.istorinį kintamumą (vienos veikos kriminalizuojamos, kitos dekriminalizuojamos)
3.socialinę esmę (nusikaltimo prigimtis ir esmė – socialinė, nes jie padaromi visuomenėje)
4. antagonistinį pobūdį (antagonizmas dvejopas – politiniai – antagonizmas tarp valstybės ir jai priešiškų jėgų, o kitas- priešiškumas visuomenės interesams, visuomenės moralinėms nuostatoms)
5.teisinį kriminalinį pobūdį (tuo skiriasi nuo kitų socialinių reiškinių.Nusikalstamumą sudaro ne tik pavojingos, bet ir baustinos veikos, kurios yra numatytos baudžiamajame įstatyme)
6.nusikaltimų visumą (ne mechaninė, o organinė visuma- tai kad tarp visų nusikalstamumo požymių ir sącvybių yra tarpusavio ryšys ir vienybė.
Nusikalstamumo būklė, struktūra ir dinamika. Nusikalstamumo Lietuvoje 1918 – 1993 m. charakteristika
Nusikalstamumo būklę nusako: nusikaltimų paplitimas, jų pavojingumas bei raidos tendencijos. Nusikaltimų paplitimas matuojamas nusikaltimo lygiu,t.y. užregistruotų nusikaltimų ir išaiškintų nusikaltimų santykiu su tos valstybės arba jos dalies gyventojų skaičiumi (nurodoma kiek nusikaltimų ar nusikaltėlių tenka 100 ar 10 tūkst, gyventojų, gyvenančių toje teritorijoje, kur analizuojamas nusikalstamumas.
Lietuvoje kasmet padaroma apie 70 tūkst. nusikaltimų, iš jų apie 15 % sunkių. Nusikalstamumo koeficientas – vidutiniškai 100 tūkst. gyv. 1800 nusikaltimų. per metus nuteisiama apie 8 tūkst. žmonių
Nusikalstamumo struktūra – kokybinė nusikalstamumo išraiška. Parodo tam tikrų nusikaltimų rūšių ir grupių pobūdį bei pavojingumą. Nusikalstamumo struktūra susideda iš 2 dalių: žinomos ir latentinės (visuma nusikaltimų, kurių neatspindi kriminalinė statistika, t.y. jie neregistruojami). Dėsningumas – kuo pavojingesni nusikaltimai, tuo mažesnis jų latentiškumas.
Nusikalstamumo struktūra gali būti skirstoma ir pagal nusikaltimų pavojingumą – sunkūs nusikaltimai 1998 m. sudarė apie 15 proc, mažiau sunkūs – apie 82 proc ir nesudarantys didelio pavojaus – apie 3 proc.
Rūšinė nusikalstamumo struktūra Lietuvoje 1990 – 1996 m.:

vagystės – 83 proc., chuliganizmas – 3, plėšimas – 1,1, tyčiniai nužudymai – 0,7 , reketas – 0,6 , išžaginimai – 0,4 ir kt. grupiniai nusikaltimai – 20 proc., tyčinių – 90 proc. Moterys – 1 iš 8 nusikaltimų.
Nusikalstamumo dinamika – jo būklės ir struktūros pakitimai per tam tikrą laiką.ši analizė turi būti daroma per ilgesnį laiką – per 5 ir daugiau metų. pirmiausia reikia matyti – kaip keitėsi nusikaltimų ir juos padariusių asmenų skaičius; nusikalstamumo koeficientas; nusikalstamumo struktūra. Patikimiausi duomenys apie Lietuvos nusikalstamumo dinamiką – 1931 – 1938 m., 1962 – 1987, 1990 – 1994. Tačiau lyginti tuometinį nusikalstamumą su dabartiniu negalima, nes nusikaltimai buvo fiksuojami pagal skirtingus įstatymus, vyko dekriminalizacijos procesai.
Tarpukario Lietuvoje nusikalstamumas augo – 1931 m. – 60 440 nusikaltimų, o 1937 m. 87 230 nusikaltimų (koeficientas 100 tūkst. gyventojų – 3420 nusikaltimų)
Sovietinėje Lietuvoje dinamika sudėtingesnė – kartais augo, kartais mažėjo, bet bendra augimo tendencija išliko. Nusikalstamumo koeficientas 100 tūkst. gyventojų 1967 – 1987 išaugo nuo 320 iki 710.
Dabartinėje Lietuvoje nusikalstamumo dinamika augo ir tik 1994 m. šiek tiek sumažėjo užregistruotų nusikaltimų skaičius. 1990 m. – 100 tūkst gyventojų – 1007 nusikaltimai, 1993 m. – 1609 nusikaltimai, 1996 m. – 1830 nusikaltimų. Tyčinių nužudymų skaičius išaugo, vagysčių. plėįimų, nepilnamečių nusikaltimai išaugo nuo 12 iki 19 procentų bendrame nusikaltimų skaičiuje, recidyvinių nusikaltimų – nuo 20 iki 23 procentų.

T6.9. Nusikalstamumo ir konkretaus nusikaltimo priežastys.
Nusikalstamumo priežastys. Tai viena sudėtingiausių mokslinių bei praktinių problemų.Todėl – daug skirtingų požiūrių, mokslinių krypčių:
Nusikaltimo priežasčių sąvoka – nusikaltimo priežastys yra įvairių socialinių ir socialiai reikšmingų reiškinių, procesų, faktų ir įvykių, sukeliančių ir lemiančių nusikalstamumą visuma. Jos gausios ir skirtingos, todėl yra sisteminamos įvairiais kriterijais (pvz. priežasčių veikimo mechanizmas, veikimo mastas, prigimtis, šaltiniai ir t.t)
Konkretaus nusikaltimo priežastys. Panašios į nusikalstamumo. Asmeninės žmogaus savybės sąveikauja su gyvenimo aplinka (sudėtingas mechanizmas). Nusikaltimo mechanizmas- sudėtinga aplinkybių sistema, kuri sudaro konkrečią gyvenimo situaciją, o jos suvokimas ir asmeninių savybių reakcija sukelia nusikaltimą.
Šiame mechanizme veikia 2 jėgos:
1.aplinkybės, kurios labai vilioja žmogų padaryti nusikaltimą (objektyvios, subjektyvios; socialinės, ekonominės, kultūrinės, organizacinės, techninės ir pan.)
2.asmeninės savybės, kurios viliojimą priima (o nusikaltėliai dar ir susikuria palankią nusikaltimui situaciją) { taip protingai surašė A. Abramavičius drauge su A. Čepu}
Dar yra nusikaltimo mechanizmo veiksniai:
1. konkreti gyvenimo situacija
2. situacijos suvokimas
3. nusikaltimo motyvai
4. aukos vaidmuo
5. nusikaltimo pateisinimas ir kt.

T7. Nusikaltimo sudėtis

T7.1. Nusikaltimo sudėties sąvoka. Nusikaltimo sudėtis ir nullum crimen sine lege principas.

T7.2. Nusikaltimo sudėties struktūra. Nusikaltimo sudėties elementai ir požymiai.
Nusikaltimo sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Taigi, nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį.
Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, t.y. veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes galima būtų pavadinti nusikaltimo sudėties elementais.
(Nusikaltimo sudėties elementai yra tam tikro lygio abstrakcija. Jie įrodinėjami ne tiesiogiai, o per nusikaltimo sudėties požymius, kurie įstatymų leidėjo naudojami nusikaltimo sudėčiai aprašyti. Nusikaltimo sudėties požymiai būtinai priskiriami kuriam nors nusikaltimo sudėties elementui. Nustačius juos, įrodomas tas nusikaltimo sudėties elementas, kuriam priskiriamas apibūdinamas požymis. Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys subjektą, subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.)
Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais.
Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių.
Galima išskirti tokius nusikaltimo sudėties elementus:
1. objektas;
2. objektyvioji pusė;
3. subjektas;
4. subjektyvioji pusė.
Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai.

OBJEKTAS – teisiniai gėriai, kurie pažeidžiami, padarant nusikaltimą. Nusikaltimo dalykas – materiali objekto išraiška, per kurį pažeidžiamas objektas.
Nusikaltimo sudėties požymis – teisinis gėris, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės*.

OBJEKTYVIOJI PUSĖ – išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos.
Nusikaltimo sudėties požymiai (jų yra 6):
1) veika*;
2) pasekmės*;
3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių*;
4) laikas;
5) vieta;
6) padarymo būdas, aplinkybės.

SUBJEKTAS – tas, kas pažeidžia baudžiamosios teisės normą, padaro nusikaltimą.
Nusikaltimo sudėties požymiai (jų yra 2):
1) amžius*;
2) pakaltinamumas*.

SUBJEKTYVIOJI PUSĖ – tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė. Nusikaltimo subjektyvioji pusė nematoma.
Nusikaltimo sudėties požymiai (jų yra 3):
1) kaltė*;
2) motyvas;
3) tikslas.
* – pagrindiniai nusikaltimo sudėties požymiai.
Nepažymėti – papildomi nusikaltimo sudėties požymiai.

T7.3. Nusikaltimo sudėties požymio sąvoka, jų rūšys.
Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių.
Nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą ir objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.
Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus (fakultatyvius). Ši klasifikacija yra labai svarbi įrodinėjant nusikaltimą. (Studentų klaida – požymiai skirstomi į pagrindinius ir papildomus tik tam, kad geriau suprasti šių požymių esmę).
Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie įstatymų leidėjo yra naudojami aprašant kiekvienos nusikaltimo sudėties požymius, taigi, jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, tai nusikaltimo objektą apibūdinantis požymis, pavojinga veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (objektyvioji pusė), subjekto amžius ir pakaltinamumas (subjektas), kaltė (subjektyvioji pusė).
Papildomiems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas naudoja konstruodamas ne kiekvieną, o tik kaip kurias nusikaltimų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikaltimų sudėtis, todėl įrodinėjami tiriant ne visas bylas.
Reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir papildomus skirstomi tik bendrojoje nusikaltimų sudėtyje. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį įeinantys požymiai yra pagrindiniai, t.y. įrodinėtini.
Dar baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami deskriptyvūs ( aprašomieji) ir norminiai (vertinamieji), pozityvūs ir negatyvūs, pastovūs ir kintami nusikaltimo sudėties požymiai.

Nusikaltimo sudėties rūšys
Nusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos remiantis “vertikaliuoju”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei “horizontaliuoju”, t.y. vienu lygmeniu, principais.
Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:
1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Pagrindinė bendrosios nusikaltimo sudėties paskirtis – atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo nenusikalstamų veikų.
2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turinčiai vieningą rūšinį objektą. Pagal šį kriterijų išskiriami turtiniai, valstybiniai ir kt. nusikaltimai
3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma. Tai BK straipsnis ar straipsnio dalis, numatanti atsakomybę už nusikaltimą. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis apibūdina keturias nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius, sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų nusikaltimų. Baudžiamajame įstatyme negali būti konkrečių nusikaltimo sudėčių su tapačiais požymiais.
Konkrečios nusikaltimų sudėtys g.b. klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:
I. Pagal sudėties aprašymo būdą;
II. Pagal sudėties aprašymo formą;
III. Pagal sudėties konstrukciją.

I. Pagal sudėties aprašymo būdą išskiriamos 3 nusikaltimų sudėtys:
1) Paprasta nusikaltimo sudėtis – be sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.
2) Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis (nusikaltimo sudėtis su sunkinančiomis aplinkybėmis);
3) Privilegijuota nusikaltimo sudėtis (nusikaltimo sudėtis su lengvinančiomis aplinkybėmis).

II. Pagal sudėties aprašymo formą išskiriamos 2 didelės grupės:
1) Paprastoji nusikaltimo sudėtis – tai sudėtys, kuriose aprašomi vienos veikos, kuria kėsinamasi į vieną objektą, požymiai esant vienai kaltės formai. Paprastosios sudėtys skirstomos į:
a) Paprastas – tik veikos pavadinimas;
b) Aprašomąsias – išsamus aprašymas;
c) Blanketines – turinys atskleidžiamas kituose teisės norminiuose aktuose;
d) Nukreipiančiąsias – tai tokios nusikaltimų sudėtys, kurios nekonkretizuodamos nusikaltimo požymių nukreipia į kitą BK straipsnį ar jo dalį.
2) Sudėtinė nusikaltimo sudėtis:
a) Su 2-iem veiksmais – tai tokios nusikaltimo sudėtys, kur objektyviąją pusę sudaro 2-jų veiksmų atlikimas. Esmė: jei asmuo neatlieka abiejų veiksmų, kalbėti apie baigtą nusikaltimą negalima (pvz., spekuliacija. Ją sudaro 2-jų veiksmų atlikimas: prekių supirkimas ir prekių pardavimas).
b) Su 2-iem objektais – kai kėsinamasi vienu metu į du objektus (pvz., plėšimas, kėsinamasi į nuosavybę ir asmens sveikatą). Nusikaltimų sudėtyse su dviem objektais vienas iš objektų yra pagrindinis, o kitas papildomas.
c) Alternatyvinės – keletas alternatyvių veiksmų, iš kurių bent vienas sudaro nusikaltimo sudėtį;
d) Su 2-iem kaltės formomis – veika gali būti padaroma tiek tyčia, tiek neatsargiai, o pasekmės turi atsirasti dėl neatsargumo (pvz., saugumo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes).

III. Pagal sudėties konstrukciją:
1) Formalios nusikaltimo sudėtys – kai įstatymų leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja tik veikos aprašymu, o jos pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų. Šiuo atveju nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui. Prie tokių nusikaltimo sudėčių priskiriamos šmeižimo, kontrabandos, neteisėtų finansinių operacijų ir kt. nusikaltimų sudėtys.
2) Materialios nusikaltimo sudėtys – tokios, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes. Tai vagysčių, nužudymų, kūno sužalojimų ir kt. nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimų baigtumo momentas tokiose sudėtyse siejamas su t.t. pasekmių atsiradimu: mirtimi, kūno sužalojimo padarymu ir kt.
3) Nukirstinės nusikaltimo sudėtys – tai tokios sudėtys, kur pakanka atlikti bent vieną veiksmą (pvz., banditizmo sudėtis. Pakanka vien banditinės gaujos organizavimo ir bus baigtas nusikaltimas).

T7.4. Nusikaltimo sudėties nustatymo klaida.
Klaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis įvertinimas. Klaidos pobūdžio nustatymas leidžia teisingai įvertinti subjektyviosios nusikaltimo pusės turinį ir kvalifikuoti visą nusikaltimą. Klaida yra glaudžiai susijusi su subjektyviu atsakomybės principu, nes asmeniui negali būti inkriminuojamos tos aplinkybės, kurių asmuo nesuvokė ir negalėjo suvokti.
Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę (juridinė) ir faktinę klaidą. Ir teisinė, ir faktinė klaida apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose.
Teisinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį.
Neteisingas veikos draudžiamumo įvertinimas gali pasireikšti dvejopai:
Pirma, asmuo gali manyti, kad jo veika yra draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamas nusikaltimas). Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė neiškyla.
Antra, asmuo gali manyti, kad jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas tokią veiką priskiria prie nusikaltimų. Šiuo atveju klaida nepašalina baudžiamosios atsakomybės, nes veikos draudžiamumo suvokimas nėra tyčios turinio elementas.
Neteisingas veikos kvalifikavimo bei bausmės rūšies ir dydžio vertinimas neturi jokios reikšmės baudžiamajai atsakomybei ir kaltės formai, nes į tyčios turinį įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikos kvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.

Faktinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos:
klaida dėl nusikaltimo objekto ir dalyko. Dėl nusikaltimo objekto bus tuomet, kai asmuo neteisingai suvokia tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinasi. Ši klaida gali pasireikšti keliais būdais: 1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsino į didesnį (svarbesnį), tai atsakomybė iškils už faktines pasekmes (pvz., asmuo norėjo pasikėsinti į sveikatą (kūno sužalojimas), o pasikėsino į gyvybę (nužudymas) atsakomybė iškils už nužudymą); 2) kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį (svarbesnį) objektą, o pasikėsino į mažesnį – atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo; 3) kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis (pvz., chuliganizmo metu kaltininkas šaudydamas sužeidžia atsitiktinį praeivį ir tuo pažeidžia du objektus – visuomenės saugumą ir gyvybę). Šiuo atveju atsakomybė kaltininkas už pasikėsinimą į antrąjį objektą atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo; 4) kaltininkas norėjo pasikėsinti į kelis objektus, o pasikėsino į vieną (pvz., kaltininkas norėjo išžaginti nukentėjusiąją ir nužudyti jos vyrą, o pavyko tik išžaginti. Šiuo atveju kaltininkas už pasikėsinimą į antrąjį objektą atsakys kaip už pasikėsinimą nužudyti.
Klaida dėl nusikaltimo dalyko bus tuomet, kai asmuo neteisingai suvokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinasi, materialinę išraišką. Ši klaida gali pasireikšti keliais būdais. Pirma, kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną dalyką, o pasikėsino į kitą (norėjo nužudyti P., o nužudė J.) Šiuo atveju klaida nedaro įtakos atsakomybei. Antra, kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį dalyką, o pasikėsino į mažesnį (norėjo pavogti 1000 lt., o pavogė 100 lt.) Šiuo atveju atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo. Konkretizuotos tyčios atveju veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį dalyką, o nekonkretizuotos tyčios atveju – kaip baigtas nusikaltimas pagal faktines pasekmes. Trečia, kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį dalyką, o pasikėsino į didesnį – atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėmis pasekmėmis.
2) klaida dėl veikos pobūdžio gali pasireikšti neteisingai vertinant veikos faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, buvimą ar nebuvimą. Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose yra faktinės aplinkybės, sudarančios objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nors tikrovėje jų nėra, tai ši klaida nedaro įtakos kaltės formai, tačiau veika g.b. kvalifikuojama tik kaip pasikėsinimas, pvz., asmuo klaidingai manydamas , kad pinigai padirbti, parduoda tikrus pinigus, atsakys už pasikėsinimą realizuoti padirbtus pinigus. Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose nėra faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nors tikrovėje jos egzistuoja (pvz., asmuo, klaidingai manydamas, kad pinigai tikri, parduoda padirbtus pinigus, tai ši klaida leis asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą (jei tokią nusikaltimo sudėtį numato BK), nes tyčiai būtinas visų faktinių aplinkybių suvokimas.
3) klaida dėl priemonių pasireiškia tada, kai panaudojamos kitos, nei buvo planuojama, priemonės. Ši klaida galima keliais atvejais. Pirma, kai kaltininkas vietoj numatytos priemonės panaudoją kitą, lygiavertę priemonę (vietoj pistoleto – šautuvą). Tokia klaida neturi reikšmės atsakomybei. Antra, kai panaudojama žymiai galingesnė priemonė, nei kaltininkas ją vertino (asmuo prie tvoros prijungia elektros srovę, manydamas, kad tai nepavojinga gyvybei, tačiau prie tvoros prisilietęs asmuo žūsta). Šiuo atveju, kaltininkas, nesuvokęs tokios aplinkybės, g.b. patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą. Trečia, kai panaudojama priemonė, kuri, kaltininko manymu, buvo tinkama, tačiau konkrečiu atveju negalėjo sukelti siekiamų pasekmių (sugedusio šaunamojo ginklo panaudojimas). Šiuo atveju kaltininkas bus patrauktas atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, kurio pasekmių buvo siekiama. Ketvirta, kaltininkas panaudoja objektyviai netinkamas priemones, pvz., burtai ir pan. Tokiu atveju atsakomybės klausimas neiškyla, nes tai pripažįstama tik tyčios iškėlimu aikštėn.
4) klaida dėl priežastinio ryšio pasireiškia tuo, kad asmuo neteisingai suvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių plėtojimosi eigą. Šiuo atveju pabrėžtina, kad tyčiai pripažinti pakanka, jog asmuo suvokia pasekmes kaip neišvengiamą ar galimą savo veikos rezultatą. Klaida dėl priežastinio ryšio plėtojimosi eigos turi įtakos veikos kvalifikavimui tik tuo atveju, jei pasekmės kilo ne dėl veikos, kuria siekta rezultato, o dėl kitų asmens veiksmų. Šiuo atveju asmuo atsakys už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, kurį jis galvojo padaręs, ir už neatsargiai kilusias pasekmes (jei galėjo ir privalėjo numatyti tokias pasekmes).
5) klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių savo esme ir sprendimo taisyklėmis atitinka klaidą dėl veikos pobūdžio.

T7.5. Nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokų tarpusavio ryšys.
Negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvokų. Nusikaltimas – tai realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės saugomus gėrius. Nusikaltimo padarymą mes galime stebėti savo akimis. Aišku, mes negalime iš karto daryti teisiškai pagrįstos išvados dėl nusikaltimo, bet preliminarią išvadą padaryti galime. Tokią išvadą daro ir teisininkai, priimdami nutarimus iškelti baudžiamąją bylą ir pradėdami teisinį persekiojimą, nes pagrindas baudžiamajai bylai iškelti yra nusikaltimo požymių buvimas veikoje.
Nusikaltimo sudėtis (priešingai negu nusikaltimas) nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Nusikaltimo sudėties neįmanoma pamatyti. Nusikaltimo sudėtis – tai mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo padaryti. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti nusikaltimu.
Taigi, esminis šių terminų skirtumas yra tas, kad “nusikaltimo” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui – vagystei ar nužudymui – pažymėti, o “nusikaltimo sudėties” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui teisiškai apibrėžti ir konkrečiam atvejui teisiškai įvertinti.
Kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiai būdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė. Pavojingas yra nusikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t.y. nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, bet pati šios savybės neturi.
Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tik nustačius šį atitikimą teigiama, kad tokia veika yra uždrausta baudžiamajame įstatyme, t.y. konstruojamas nusikaltimo priešingumas teisei. Taigi, nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo priešingumą teisei.
Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu.
Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.

T7.6. Nusikaltimo sudėtis užsienio šalių baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje.
“Nusikaltimo sudėties” terminas nėra išskirtinis Lietuvos baudžiamosios teisės teorijos reiškinys. “Nusikaltimo sudėties” terminas imtas vartoti dar XVII a. Kaip procesinis pagrindas baudžiamajam persekiojimui pradėti. Šis principas buvo pagrįstas ir išplėtotas Čezario Bekarijos. Lotyniškai jis skamba “non crimen sine lege”.
Dabartiniu metu daugumos Europos valstybių baudžiamosios teisės vadovėliuose ar net įstatymuose vartojamas “nusikaltimo sudėties” terminas. Kaip ir Lietuvoje, nusikaltimo sudėtis laikoma baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Tačiau įvairių Vakarų Europos valstybių teisėje nusikaltimo sudėtis suprantama nevienodai. Pvz., Anglijos baudžiamojoje teisėje ji apima tik objektyviąją (actus reus) ir subjektyviąją (mens rea) nusikaltimo pusę. Subjekto amžiaus bei nusikaltimo objekto požymių “nusikaltimo sudėties” terminas neapima.
Panašiai nusikaltimo sudėtis suprantama ir JAV baudžiamojoje teisėje. Labiausiai mokslas apie “nusikaltimo sudėtį” plėtotas Vokietijos baudžiamojoje teisėje. Tiesa, Vokietijos baudžiamojoje teisėje nusikaltimo sudėtis suprantama kiek kitaip negu mūsų baudžiamojoje teisėje. Nusikaltimo sudėtis apima nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Subjektyviajai pusei be kaltės bei motyvų, dar priklauso pakaltinamumo požymis. Be to, kaltė tik iš dalies įeina į nusikaltimo sudėtį. Be kaltės, kuri suprantama kaip tyčia ir neatsargumas, dar išskiriamas kaltumas, kuris ir yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas greta nusikaltimo sudėties. Nusikaltimo sudėtis vokiečių baudžiamojoje teisėje sąlygoja tik veikos priešingumą teisei. Veika gali būti priešinga baudžiamajai teisei, bet nekalta, taigi neužtrauks baudžiamosios atsakomybės.
Rusijos ir buvusių TSRS bei kaip kurių Rytų Europos valstybių teisėje nusikaltimo sudėtis suprantama taip pat, kaip nusikaltimo sudėtis Lietuvos baudžiamojoje teisėje.

T 8. OBJEKTYVŪS NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI

8. 1.Objektyvaus esmė nusikaltimo sudėtyje.
Objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, pasireiškimo pusė. Baudžiamajame įstatyme konstruojant nusikaltimo sudėtis reikia atsižvelgti į atitinkamos nusikaltimo rūšies esminius, būdingiausius objektyviosios pusės požymius.
Objektyvieji požymiai:
pavojinga veika, pasireiškianti veikimu ar neveikimu – tai būtinas požymis;
nusikalstamos pasekmės;
priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių;
nusikaltimo padarymo laikas, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės.

8. 2. Objektyvių nusikaltimo sudėties požymių klasifikavimas.
Visi požymiai išvardinti 8. 1.
Būtinasis požymis yra tik vienas – veika.
Visi kiti tik papildomi, kurie gali būti ir nenumatyti konkrečiose nusikaltimų sudėtyse, bet žinoma konkrečiam nusikaltimui jie visi yra būdingi.

8.3. Objektyvių nusikaltimų sudėties požymių
nustatymo reikšmė įvertinant kaltę bei sprendžiant bausmės skyrimą
pagrindas pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę; ji galima tik, kai yra veika – vien už pavojingą būseną nebaudžiama;
tai prielaidos asmens neliečiamybei, jei jo veiksmai neprieštarauja įstatymams;
pilniausiai išreiškiama įstatymuose, taip pat atribojama nusikalstoma veika nuo nenusikalstamos;
atribojami panašūs nusikaltimai;
galima ja remiantis atskleisti ir subjektyviąją pusę;
galima užfiksuoti ir prevencinį požymį..

T 9. NUSIKALTIMO OBJEKTĄ APIBŪDINANTYS POPŽYMIAI

T9.1. Teisinis gėris kaip nusikaltimo objektas
Nusikaltimo objektas – tai teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie yra saugomi baudžiamojo įstatymo. Šie gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė, gyvybė; tai asmens subjektinės teisės) ar visai visuomenei (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė; tai konstituciniai pagrindai).
Kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo, kad valstybė teisės normomis nustato tuos gėrius, kurie yra vertingi siekiant užtikrinti normalų asmenų bei pačios valstybės egzistavimą. Teisės normų pagalba saugomi tik tie gėriai, kurie turi visuomeninę reikšmę – teisiniai gėriai (gėriai, saugomi teisės normų).
Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį, gali būti padaroma fizinė, turtinė, moralinė, politinė ir pan. žala.
Teisiniai gėriai gali turėti realų (gyvybė, sveikata) arba idealų (garbė, orumas, religiniai jausmai), pobūdį.
Baudžiamojo įstatymo gali būti saugomas:
pats teisinis gėris, ginamas nuo sunaikinimo ar pakeitimo;
asmens santykis su tuo teisiniu gėriu, t. y. gali būti saugoma gyvybė ir laisvė tokį gėrį valdyti , disponuoti ir naudotis juo.
Reikšmė:
yra tuo kriterijumi, kuris padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų (veika yra nusikaltimas, kai veika nukreipta prieš baudžiamojo įstatymo saugomą objektą);
padeda suprasti materialųjį pavojingumo požymį (kodėl taikomos prievartos priemonės);
svarbu atribojant vieną nusikaltimą nuo kito – klasifikacija;
padeda atskleisti pavojingumo pobūdį – vertinama pati veika;
diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė – proporcija tarp pavojingumo ir sankcijos.
Nusikaltimo objektu negali būti laikomi žmonės, įrankiai, gamybos priemonės ir kiti materialios paskirties daiktai.

T9.2. Nusikaltimo objektų rūšys. Atskirų nusikaltimo objektų rūšių apibūdinimas.
Rūšys:
-Bendrasis objektas(BO) – visi teisniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikalstamumu, kurie yra saugomi mūsų valstybėje baudžiamųjų įstatymų, visuma. Jis yra vieningas visiems nusikaltimams.
Pagal BK:
-LR visuomeninė santvarka,
-visuomeninės santvarkos politinė ir ekonominė sistema;
-nuosavybė;
-piliečių asmenybė;
-piliečių politinės, dabartinės, turtinės ir kitos teisės ir laisvės;
-Lietuvos teisėtvarka.
Jų eiliškumą nustato pagal reikšmiškumą ir svarbą. Pagrindinė BO paskirtis – atskirti nusikalstamas veikas nuo nusikalstamų.

Rūšinis objektas – tai atitinkama vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Jis būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei, kuriai priklauso pvz., nusikaltimas vienam teisiniam gėriui- “gyvybei“ ar “nuosavybei“. Tai pagrindas, ir praktiškai vienintelis, Specialiosios dalies sisteminimui.
Pagal jį visos nusikaltimų sudėtys yra suskirstytos į atitinkamus skirsnius:
-valstybiniai nusikaltimai;
-nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui;
-nusikaltimai valdymo tvarkai;
-nusikaltimai visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai;
-nusikaltimai nuosavybei ir t. t.
Taip pat rūšinis objektas lemia ir veikos pavojingumo pobūdį. Teisingas rūšinio objekto nustatymas turi gana didelę reikšmę klasifikuojant konkrečią nusikalstamą veiką. Veikos, panašios išoriniais požymiais, gali būti kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius atsižvelgiant į rūšinį objektą antai, pasikėsinimas nužudyti policininką vienu atveju, kai tai siejama su jo tarnybinių pareigų atlikimu, kvalifikuojamas kaip nusikaltimas valdymo tvarkai (BK 203 (1) str.), kitu atveju, kai tai daroma iš pavydo, buitinio konflikto metu – kaip nusikaltimas asmens gyvybei (BK 104 str.). taigi rūšinis objektas padeda atriboti vienos grupės nusikaltimus nuo kitos grupės nusikaltimų.
Tiesioginis objektas – tai teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Jis yra būtinas kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties elementas.
Kiekvienu nusikaltimu visada yra kėsinamasi į tam tikrą teisinį gėrį. Tačiau yra nusikaltimų, kuriais vienu metu yra kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių.
Tokiu atveju, kai vienu nusikaltimu yra pažeidžiami du ar keli objektai, visada yra išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas ir šalutinis (papildomas) būtinasis objektas (pvz., plėšimas nusikaltimas ir nuosavybei, ir sveikatai). Ir pagrindinis, ir papildomas objektas yra privalomai konkrečios nusikaltimo sudėties elementai.
Be būtinojo objekto (pagrindinio – nulemia nusikaltimo sudėties vietą Specialiosios dalies sistemoje; ir papildomo), baudžiamosios teisės teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai – tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini, atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiai, bet į juos galima atsižvelgti sprendžiant bausmės individualizavimo klausimus.

T9.3. Nusikaltimo dalykas. Nusikaltimo objektas ir nusikaltimo dalykas.
Nusikaltimo dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Tai materiali teisinio gėrio išraiška realiame pasaulyje. Pavyzdžiui, teisinio gėrio “ nuosavybė“ išraiška realiame pasaulyje yra pinigai, namas, mašina bei kitas turtas. Yra teisinių gėrių, kurie realiame pasaulyje gali ir neturėti savo materialios išraiškos. Tai dažniausiai yra teisiniai gėriai, turintys idealų pobūdį, – garbė, orumas, normali valstybės valdžios bei valdymo institucijų veikla, sąžiningo ūkininkavimo principai ir pan.
Reikšmė:
nusikalstamas veikas galima atriboti nuo nenusikalstamų;
atriboja panašius nusikaltimus vieną nuo kito;
kartais lemia didesnį tos pačios nusikaltimo rūšies pavojingumą.
Reikia atskirti dalyką nuo nusikaltimo padarymo įrankių, priemonių, kuriuos nusikaltėlis panaudoja darydamas nusikaltimą (pvz., kai ginklas pavagiamas nuo kai juo daromas nusikaltimas).

T9.4. Nukentėjusysis.
Nukentėjusysis -asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala; reikia nepainioti su nusikaltimo subjektu – fizinis, pakaltinamas, sulaukęs tam tikro amžiaus asmuo, darantis nusikaltimą. Nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas bet kuris asmuo, neatsižvelgiant į jo amžių ir pakaltinamumą, skirtingai nuo nusikaltimo subjekto, kuriam būtinas tam tikras amžius ir pakaltinamumas.

T 10. NUSIKALSTAMOS VEIKOS POˇYMIAI

T10.1.Veikos sąvoka. Veikimo ir neveikimo samprata, jų atskyrimas. Veikos sąmoningumas, valingumas, priešingumas teisei
Nusikalstama veika – tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje (veikimas arba neveikimas). Nusikalstamos veikos pavojingumas yra tas, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams; ji visada yra objektyviai pavojinga. Yra priešinga teisei, nes uždrausta įstatymų. Taip pat ji pasireiškia išoriniame pasaulyje, nes negalima bausti už mintis, įsitikinimus, pažiūras.
Nusikalstama veika turi būti sąmoninga ir valinga; todėl asmuo, kuris veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Nenugalima jėga – tai nenumatytas, neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs veiką negalėjo kontroliuoti.
Fizinė prievarta – tai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai suvaržyti ar ją palenkti nusikaltėlio norima linkme. Dėl psichinės prievartos įtakos reikia atsižvelgti į jos turinį, pavojingumą bei veikos, padarytos esant psichinei prievartai, pasekmes (ji gali būti traktuojama tik kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė).
Veikimas -tai aktyvus žmogaus elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veika, kai žmogus valdo tam tikras priemones ir panaudoja jas nusikaltimui. Tačiau nusikaltėlis gali veikti ir žodžiu, pavyzdžiui, šmeižimo, karo kurstymo atveju ir pan. žodžiu dažniausiai veikia nusikaltimo bendrininkai: kurstytojas, organizatorius. Veikimas žodžiu irgi yra tam tikras kūno judesio pasireiškimas.
Neveikimas -žmogus neatlieka tam tikrų pareigų , veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis subjektyviai galėjo elgtis taip, kad nekiltų pavojaus žmonėms.
Veikimas nuo neveikimo skiriasi fizine prasme – pirmu atveju daro tam tikrus judesius , o neveikimo – nuo jų susilaiko, nors privalėjo juos atlikti.

T10.2. Veikimo teorijos: kauzalinė, finalinė, socialinė
Kauzalinė teorija- atsirado kartu su klasikine mokykla (F. Listas, E. Belingas) veiką siejo su atitinkamais pakitimais išoriniame pasaulyje, tai valingas išorinio pasaulio poveikis , sukeliantis jam tam tikrus pakitimus (judesys arba susilaikymas nuo jo), turi būti nulemtas asmens valios.
Finalinė teorija (V. Velcelis, G. Radbruchas) veika siejama su žmogaus poelgio tikslingumu – tai žmogaus tikslingos veiklos išraiška.
Socialinė teorija (E. Šmidtas, H. Ješekas, K. Enigšas) – veika domino kaip socialinis fenomenas, kuris yra nukreiptas į socialinę tikrovę; tai socialiai sąlygota žmogaus veikla.
Negatyvioji teorija (Hercbergeris ir kt.) – rėmėsi išvengiamumo principu; kaltininkui bus inkriminuojama pasekmė, jei jis jos neišvengė, nors ir galėjo išvengti. Kiekvieno nusikaltimo galima išvengti. Tik veikiant reikia nustoti veikti, neveikimo atveju – pradėti veikti.

T10.3. Veikimas per tarpininką.
Vykdymas gali būti tiesioginis, netiesioginis.
Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.
Netiesioginis vykdytojas yra tas asmuo, kuris padaro baudžiamąją veiką, pasiekia nusikalstamą rezultatą per asmenį (asmenis)- “tarpininką“ (tarpininkus), kuris nesuvokia savo veiksmų esmės ar negali jų valdyti arba yra nesulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Nusikaltimo vykdytojas – asmuo, kuris yra nusikaltimo užkulisiuose, bet teisingai suvokia situaciją, kurioje daromas nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai pasinaudoja “tarpininku“, kuris marionetiškai vykdo duotą užduotį. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Neveikimas pradėjus veiksmus.
Kalbant apie neveikimą pradėjus veiksmus,reikėtų aptarti neveikimą nusikaltimo stadijose: rengiantis nusikaltimui (nors rengiantis padaryti nusikaltimą, jis faktiškai dar nepadaromas, bet tai yra pavojingi juridiškai konkretūs veiksmai), pasikėsinimą padaryti nusikaltimą.
Rengimasis padaryti nusikaltimą veikimu, o vėliau jį įgyvendinti neveikimu.
Dauguma kontinentinės Europos šalių rengimosi nusikaltimui stadijos nepripažįsta (sunku atskirti elementarius buitinius veiksmus nuo rengimosi nusikaltimui, be to realizuoti atsakomybę už rengimąsi nusikaltimui tik ,kai asmuo rengiasi padaryti sunkų nusikaltimą).
LR BK tokia nusikaltimo stadija pripažįstama.
Tokia nusikaltimo konstrukcija, kai aktyviai rengiamasi atlikti nusikaltimą, kuris bus padarytas neveikimu, galima. BK 79 straipsnio antrosios dalies konstrukcija yra tokio pobūdžio. Joje numatytas . eilinio šaukimo į tikrąją krašto apsaugos ar alternatyviąją ( darbo) tarnybą vengimas susižalojant kūną, simuliuojant ligą, suklastojant dokumentus arba kitokios apgaulės būdu. Visais šiais veiksmais siekiama išvengti krašto apsaugos tarnybos. Veiksmus, padarytus iš anksto , žinant, kad ateity reiks atlikti karinę prievolę, galima įvardinti kaip rengimąsi šiam nusikaltimui.
Šio nusikaltimo esmė – šaukimą į tikrąją ar alternatyviąją tarnybą išvengimas. Įstatyme išvardinti nusikaltimo padarymo būdai jų padarymo momentu dar nereiškia tiesioginio vengimo atlikti minėtą tarnybą -tai tik rengimasis šiam nusikaltimui. Kai tokiu būdu asmuo visai ar laikinai išvengia tarnybos, nusikaltimas laikomas baigtu.(kaip pasikėsinimas nusikaltimui – atvejai, kai asmuo panaudojo vieną, kelis įstatyme išvardytus būdus minėtai tarnybai išvengti, tačiau to padaryti nepavyko).
Apie panašią konstrukciją galima būtų kalbėti vengiant mokėti alimentus ar tėvams išlaikyti.
Veikimo ir neveikimo derinimas rengiantis padaryti nusikaltimą yra galimas tiek, kiek rengimasis yra savarankiškas, palyginti su tolesne veika. Tokį rengimosi “savarankiškumą“ lemia tai, jog tuo metu padaryti veiksmai ir neveikimas nėra organinis tiesioginio objektyvaus požymio – veikos tęsinys.
Kitaip pasikėsinimo į nusikaltimą atvejais.
Pasikėsinimas yra objektyvių nusikalstamos veikos požymių įgyvendinimo pradžia. Kaltininkas, norėdamas baigti pradėtą nusikaltimą, turi tęsti pradėtus veiksmus. Todėl čia dažniausiai pasikėsinimo neįmanoma pradėti veikimu ir baigti neveikimu (taip pat atvirkščiai).

T10.4. Neveikimas. Teisinė pareiga išvengti nusikalstamo rezultato. Pasekmių reikšmė įvertinant neveikimą. Neveikimas pradėjus veiksmus.(?) Dvigubas neveikimas. (?)
Neveikimas – tai pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Jam būdingas pavojingumas (atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė), priešingumas teisei (atsakomybė turi būti reglamentuota baudžiamajame įstatyme). Neveikimas turi būti sąmoningas (asmuo turi suvokti, kad jis privalo atitinkamai veikti) ir valingas žmogaus poelgis.
Norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, pirma, reikia nustatyti, ar asmuo privalėjo veikti atitinkamu būdu; baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos (gydytojas privalo suteikti medicininę pagalbą);
giminystės ryšiai (tėvai privalo išlaikyti vaikus ir atvirkščiai);
pilietinės pareigos (asmuo privalo pranešti apie nusikaltimą);
ankstesnis pačio asmens elgesys (vairuotojas privalo nukentėjusiajam suteikti pagalbą).
Neveikimas gali būti paprastas, kai jį sudaro vienas epizodas; taip pat gali būti sudėtinis, t. y. susidedantis iš daugelio epizodų.

T10.5. Veikos pavojingumą ir priešingumą teisei šalinančios aplinkybės. Provokacija, klaida. Būtinoji gintis. Būtinasis reikalingumas. Nukentėjusiojo sutikimas. Tarnybos įgaliojimai.
Baudžiamosios teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, apibrėžiamos kaip aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei.LR BK šių aplinkybių grupei priskiriama:
veikos mažareikšmiškumas;
būtinoji gintis;
asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas;
būtinasis reikalingumas;
savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo.
Prie šios grupės būtina priskirti dar ir kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas aplinkybes:
nukentėjusiojo sutikimas;
profesinės pareigos vykdymas;
įsakymo vykdymas;
gamybinė arba ūkinė rizika;
mokslinis eksperimentas;
savo teisės realizavimas nenugalima jėga;
fizinė ir psichinė prievarta;
nusikaltimo imitacija.
Aplinkybių požymiai:
būtinas žalos, numatytos BK, padarymas (priešingu atveju neatsiranda baudžiamieji teisiniai santykiai ir nebelieka diskusijos objekto;
aplinkybė turi pašalinti būtent baudžiamąją atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;
baudžiamosios atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.
Visos aplinkybės pagal jų teisinę prigimtį gali būti klasifikuojamos:
-į aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą (veikos mažareikšmiškumas, savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo, būtinoji gintis ir pan.):
-ir į aplinkybes, pašalinančias veikos priešingumą teisei (nukentėjusiojo sutikimas, įsakymo vykdymas, profesinės pareigos vykdymas ir pan.)

Klaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis vertinimas.
Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Ir teisinė, ir faktinė klaida apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose.
Teisinė klaida bus tik tada, kai asmuo neteisingai vertina:
veikos draudžiamumą,

veikos kvalifikavimą

bausmės rūšį ir dydį.

Baudžiamoji atsakomybė neiškyla tik, kai asmuo gali manyti, kad jo veikla yra draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamas nusikaltimas).
Faktinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos:
klaida dėl nusikaltimo objekto ir dalyko;
klaida dėl veikos pobūdžio ;
klaida dėl priemonių;
klaida dėl priežastinio ryšio;
klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.
Būtinosios ginties provokacija – žalos padarymas besikėsinančiam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančio, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams – tai tyčinis nusikaltimas.
Būtinoji gintis – nėra nusikaltimas toks veikimas, kuris nors formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, tačiau padarytas esant būtinajai ginčiai, t. y. ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo metu nebuvo peržengtosios būtinosios ginties ribos. Žmogus turi teisę į būtinąją gynybą nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nelaikomas būtinosios ginties ribų peržengimu veiksmas, kurio metu besikėsinančiam padarytas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės toks veikimas, kai būtinosios ginties ribos buvo peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą: taip pat jeigu besikėsinančiam padaryta žala dėl neatsargumo, taip pat atvejais, kai būtinosios ginties ribų peržengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, gali būti skiriama švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.
Būtinasis reikalingumas – nėra nusikaltimas toks veiksmas, kuris kad ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet padarytus būtinojo reikalingumo būklėje, t. y. siekiant pašalinti pavojų, gresiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.
Nukentėjusiojo sutikimas – kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su asmeniu, kuriam priklauso šie interesai, sutikimu.
Teisėtumo reikalavimai:
-sutikimą turi duoti veiksnus asmuo ( pakaltinamas) , sulaukęs t. t. amžiaus;
-sutikimas turi būti savanoriškas (neturi būti panaudota fizinė ar psichinė prievarta) ir duotas iki...arba veiksmų atlikimo metu.
Plačiausiai asmuo gali naudotis savo turtiniais interesais, daug siauresnis yra asmeninių interesų ratas ( negali laisvai disponuoti savo gyvybe).
Profesinės pareigos vykdymas (tarnybos įgaliojimai)- kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas funkcijas ar pareigas. Tokia veika kaip aplinkybė, pašalinanti veikos priešingumą teisei, siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veika.
Teisėtumo reikalavimai:
-toks pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme;
-pareiga turi būti vykdoma pagal įstatymo nustatytas sąlygas;
-neturi peržengti įstatyme numatytų ribų.

T.10.6. Nusikalstamos pasekmės. Pasekmių rūšys ir reikšmė.
Nusikalstamos pasekmės – tai žala, padaroma nusikaltimo objektui. Jei objekto turinį sudaro teisiniai gėriai, susijęs su nuosavybe, paprastai atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės; jei su asmens gyvybe, sveikata – fizinio pobūdžio pasekmės ir t. t. nuo nusikaltimo objekto vertingumo priklauso ir pasekmių pavojingumas. Tačiau nusikaltimo objekto nereikia tapatinti su nusikalstamomis pasekmėmis: nusikaltimo objektas – tai baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai ( nurodo į kokius gėrius kėsinamasi nusikaltimu), o nusikalstamos pasekmės –nusikaltimo rezultatas (parodo, kokie pakitimai įvyko nusikaltimo objekte).pažymėtina, kad BK yra nusikaltimo sudėtys su vienodomis pasekmėmis, bet skirtingais objektais. Nusikaltimo pasekmės glaudžiai susijusios su nusikaltimo dalyku – materialūs daiktai, į kuriuos kėsinantis daroma žala objektui ir atsiranda nusikalstamos pasekmės; tačiau žala nusikaltimo dalykui gali būti ir nepadaroma, o nusikalstamos pasekmės atsiras. Pavyzdžiui, vagystė:nusikaltimo dalykas (vogtas daiktas) nenukenčia, o nusikaltimo pasekmės – turtinė žala atsiranda.
Rūšys pagal žalos pobūdį:
turtinės, pagal turtinės žalos dydį nusikaltimo sudėtys suskirstytos į paprastas ir klasifikuotas ( padarytos stambiu mastu), dažnai nurodoma ir konkreti piniginės žalos dydžio išraiška;
fizinės, pagal fizinės žalos dydį yra diferencijuojamos nusikaltimų asmens sveikatai sudėtys;
organizacinės;
politinės;
socialinės;
moralinės.
Pagal tai, ar įstatymo leidėjas numato nusikalstamas pasekmes, ar ne, nusikaltimų sudėtys skirstomos į materialiąsias(yra numatytos nusikaltimo pasekmės). ir formaliąsias
Nors reikia pažymėti, jog visi nusikaltimai turi nusikalstamas pasekmes.
Pasekmės gali būti pagrindinės ir papildomos: pagrindinė atsiranda kaltininkui veikiant tyčia, o papildomos – neatsargiai.
Reikšmė:
nuo jų priklauso nusikaltimo pavojingumas;
padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų;
gali būti nusikaltimus kvalifikuojančiomis (kai yra kelios pasekmės ir viena iš jų pagrindinė, o kita – papildoma; pagal nusikaltimo pasekmes, pagal tai, kuri pagrindinė kvalifikuojama nusikaltimo sudėtis);
gali būti atsižvelgiama kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes.

T.10.7. Veikimo ir neveikimo priežastingumas. Priežastinio ryšio teorijos baudžiamojoje teisėje: ekvivalentinės teorijos, adekvataus priežastinio ryšio teorija. Priežastinio ryšio suvokimo problema.
Žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t. y. kada tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma ( priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę).
Teorijos ( susiformavo 19 a. Vokietijoje):
-ekvivalentinė (Buri, F. Listas, M. Lipmenas);kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė nebūtų buvę, yra to žalingo rezultato pasekmė; veiksmas turi būti ekvivalentinė pasekmės priežastis, t. y. būtina, privaloma sąlyga;
-adekvati; priežastinis ryšys egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę; adekvati priežastis nėra vienintelė tų pasekmių priežastis, bet išsiskiria tuo, kad pasekmių atsiradimo tikimybę paverčia tikrove.
Bet kurioje žmonių santykių srityje reikia skirti būtinas ( reiškinio vidinė savybė, jo priežastis) ir atsitiktines (neišplaukia iš reiškinio, bet yra jo sąlygota) žmogaus veiksmų pasekmes. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra jo sąlygota) žmogaus veiksmų pasekmes. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo subjekto veikimas ar neveikimas, kurie uždrausti baudžiamajame įstatyme.
Pagrindinės taisyklės nustatant priežastinį ryšį:
1) veikimas ar neveikimas turi būti bent asocialus (turėti savyje bent galimybę sukelti žalingas pasekmes); todėl svarbiausia reikia nustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo;
taip pat veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės.
reikia nustatyti, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.
veika turi būti pripažinta ne tik nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos būtina priežastimi;
nustatyti, kad ne tik pasekmės, bet ir veika yra to paties asmens sukelta.
Jeigu pasekmės atsiranda dėl kelių asmenų veikos, tuomet priežastinis ryšys turi būti nustatomas kiekvienu atveju (bausmės gali būti skirtingos).
Taigi priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas – tai objektyvus baudžiamojon atsakomybėn pagrindas, tačiau

6)būtina nustatyti ir subjektyvųjį pagrindą – kaltę.

T.10.8. Nusikaltimo padarymo vieta, laikas, aplinkybės bei priemonės. Jų įtaka baudžiamajai atsakomybei.
Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai – tai fakultatyvieji bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai. Įstatymo leidėjas, konstruodamas daugelį nusikaltimo sudėčių, šiuos palieka už šių sudėčių ribų. Jei jie yra konkrečioje nusikaltimo sudėtyje- jie tampa būtinaisiais.
Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Šis požymis gali būti klasifikuojančiu nusikaltimą požymiu, taip pat gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę.
Nusikaltimo padarymo priemonės -tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas.
Nusikaltimo įrankiai –tai daiktai ir priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikaltimą. Paprastai į nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmes
Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas dispozicijose nurodoma labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.
Nagrinėjant objektyviąją nusikaltimo pusę gali būti atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias objektyviąją pusę, pavyzdžiui, nusikaltimo padarymo situaciją (aplinkybės).

T.10.9. Veikos charakteristika užsienio šalių baudžiamojoje teisėje(?)

T11. SUBJEKTYVŪS NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI

T11.1. Subjektyvaus esmė nusikaltimo sudėtyje
Subjektyvūs nusikaltimo požymiai liečia nusikaltimo vidinę pusę. Tai yra požymiai, apibūdinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Nusikaltimo sudėties požymiai, tame tarpe ir subjektyvieji, aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje.

T11.2. Subjektyvių požymių aiškinimas ir klasifikavimas
Subjektyvieji požymiai apima požymius,kurie apibūdina subjektą ir subjektyviąją pusę.
Subjektą apibūdina šie požymiai: amžius ir pakaltinamumas. Be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. (šių požymių apibūdinimą žr. 12 temoje).
Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes susiduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Šių procesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prie jų priskirtinos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį (veikos padarymo priemonės, įrankiai, būdai), veikimo pobūdį (veiksmų vienkartiškumas ar daugkartiškumas, intensyvumas, apimtis), kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo (priemonių ar įrankių suradimas arba slėpimas, grasinimai), konkrečią nusikaltimo padarymo situaciją, kaltininko asmenybę. Šių aplinkybių visuma leidžia tiksliai parodyti subjektyviąją padaryto nusikaltimo pusę.
Nusikaltimo subjektyviąją pusę, kuri parodo asmens psichinį santykį su daroma veika, apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas.

Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis.
(platesnį kaltės apibūdinimą žr. 13 temoje)
Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.
Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.
Tarp motyvo ir tikslo yra egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.
Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:
1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);
2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);
3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).
Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.
Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių. Nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, ir neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo nėra. Suprantama, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingas pasekmes, o ne nusikaltimo motyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir kt.). Tikslo pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvinius.
Pagrindiniai: pakaltinamumas, amžius, kaltė.
Fakultatyviniai: motyvas ir tikslas.
Šis skirstymas reikšmingas tik teorijai. Realiai visi požymiai yra privalomi.

T11.3. Subjektyvių požymių nustatymo reikšmė baudžiamojoje atsakomybėje.
Nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik tokį fizinį asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus. Šiuos požymius būtina nustatyti neatsižvelgiant į tai, kokioje stadijoje nusikaltimas užbaigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaigto nusikaltimo sudėčiai. Nusikaltimo subjekto požymiai labai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens individualias savybes, tačiau tai leidžia įgyvendinti LR K 29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Antra vertus, asmens individ. savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį, taikant bausmės vykdymo atidėjimą ar atleidžiant nuo bausmės ir pan., tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis.
Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.
Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti trejopa:
1. Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., valstybės išdavimas (62 str.) , diversija (66 str.) ir pan. Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą.
2. Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą, pvz., kaip paprastą nužudymą.
3. Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, leidžia nustatyti tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant bausmę..
Motyvas ir tikslas gali būti atsakomybę lengvinančia arba sunkinančia aplinkybe, į motyvus teismas privalo atsižvelgti pripažindamas asmenį itin pavojingu recidyvistu.

Subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių visuma.
Ją sudaro 3 požymiai: kaltė, motyvas, tikslas

(Paskaitų konspektas)
T.12 Nusikaltimo subjektas
BT teorijoje yra skirtingi požiūriai:
1.subjektas yra priskiriamas prie objektyvių požymių – jis egzistuoja objektyviai, jo amžius objektyvus ir pakaltinamumas objektyvus.
2 tradicinis nusikaltimo skaidymas į 4 elementus.

LR BT nusikaltimo subjektu gali būti tik fizinis asmuo.
Jam keliami 2 reikalavimai:
1. amžius
2. pakaltinamumas

Amžius. LR BK 11 str. 2 amžiaus ribos – 16 m. ; 14 m.
Teorijoje baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus iškyla jei asmuo padaro nusikaltimą jau turėdamas 16 metų. siekiant išvengti interpretacijų – taisyklė elementari – asmuo tampa atsakomingu kitą dieną po gimimo dienos.
Amžius nustatomas remiantis gimimo liudijimu, pasu, o jei tokių neturi – medicinos ekspertize (medikai teigia, kad gali nustatyti metus ir t.t. atvejais ior mėnesį) – tokiais atvejais taikomos tokios taisyklės – jei medikai duoda tarpą – visada taikoma paskutinioji, palankiausia kaltininkui data (paskutiniai metai, paskutinis mėnuo, paskutinė diena).

14-16 m. BK 11 str. įvardina nedidelį sąrašą nusikaltimų, kuomet baudžiamoji atsakomybė kyla sulaukus 14, bet dar nesulaukus 16. tradiciškai tai pavojingiausi nusikaltimai. Nors, jei lyginsime su 8ą, tai:
1.11 strp. sąrašas trumpesnis (t.y. nepilnamečių atsakomybė siauresnė)
2.11 str. yra tokių nusikaltimų, kurie nėra įtraukti į 8ą sąrašą, t.y. tie nusikaltimai nėra pripažįstami sunkiais.
Todėl reikia manyti, kad įtraukimo į sąrašą kriterijai čia yra apspręsti psichologinių momentų – asmens sugebėjimo suvokti savo elgesį: 11 strp. formaliai konstatuoja – 14 metų tas veikas iš 11 str, sąrašo taip suvokia.
Apatinė amžiaus riba kelia diskusijas (tačiau taisyklė – asmens gebėjimas suvokti savo elgesį) Tačiau riba gali būti susieta ir su religija, istorija, net geografija (musulmoniškose valstybėse – religinis momentas – pakaltinamas, sulaukęs 7 –10 m).

Aspektai, susiję su amžiumi:
1.16 m. riba – baudžiamojoje atsakomybėje už nusikaltimus (teorinis aspektas). Tačiau realiai BK amžiaus ribų daug – pvz. skyriuje apie nusikaltimus krašto apsaugai – nusikaltimą čia gali padaryti karys, t.y. 19 m. amžius, pvz. teisėjo padarytas nusikaltimas – 25 m. ir pan.
2.išplaukia iš BK specialiosios dalies straipsnių konstrukcijų (numatančių t.t. įstatymų taikymą) – pvz. nusikalstamo susivienijimo organizavimas – 16 m., bet jei asmuo, kuris yra 14 –16 dalyvauja lygtai negali būti patrauktas, tačiau realiai – reikia žiūrėti – ką toks susivienijimas padarė – jei yra bent vienas nusikaltimas iš 11 strp. 2 dalies – nepilnametis bus patrauktas atsakomybėn už to nusikaltimo padarymą. Banditizmas – baudžiamoji atsakomybė nuo 16 metų, tačiau jei 14 –16 dalyvauja – jis bus patrauktas atsakomybėn ar už vagystę ar už plėšimą (pagal 11 strp.)

Pakaltinamumas. Tai asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. abi pusės būtinos vienu metu, jei bent 1 nėra – kalba apie nepakaltinamumą arba apie ribotą pakaltinamumą.
LR BK niekur nepateikiama pakaltinamumo samprata (t.t. prasme tai keista, teorinė bėda). Įstatymas pasako – kas nėra pakaltinamumas, t.y. pakaltinamumo samprata išplaukia iš nepakaltinamumo sampratos. BK – negali būtitraukiamas baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris padarė pavojingą veiką bet buvo nepakaltinamoje būsenoje – asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitos patologinės būsenos.
Nepakaltinamumo būsena skaidoma pagal 2 kriterijus:
1. teisinį kriterijų:
intelektualusis kriterijus – nesugebėjimas suvokti veiksmų esmės
valinis kriterijus – nesugebėjimas valdyti tokių veiksmų
2. medicininį kriterijų:
1.chroniška psichinė liga
2.laikinas psichinės veiklos sutrikimas
3.silpnaprotystė
4. kita patologinė būsena
Š. m. medicinos reikalus reglamentuojantis įstatymas 1-4 laiko psichikos sutrikimais.

Tam, kad asmuo būtų pripažintas nepakaltinamu – turi būti bent 1 rūšis iš medicininio kriterijaus ir bent 1 rūšis iš teisinio kriterijaus.
Pirmiausia nustatomas medicininis kriterijus (medikai). medikai nenustato – ar asmuo pakaltinamas, ar ne. jie tik konstatuoja – asmuo serga psichine liga arba ne. Juridinį ir visą nepakaltinamumo klausimą sprendžia teisininkai – esant medicininiam kriterijui.
Faktas, kad asmuo serga psichine liga 100 % nereiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas (pvz. šizofrenija – tik apie 50 %galutinai pripažįstami nepakaltinamais ir pan.)

Pakaltinamumas nėra tokia pat būsena kaip neveiksnumas civilinėje teisėje (CT). BT nepakaltinamumas yra nustatomas atgal – ar veikos padarymo metu asmuo buvo pakaltinamas ar ne ir yra siejamas tik su konkrečiom veikom, kuriomis asmuo kaltinamas. Todėl, jei dėl vienos veikos asmuo buvo pripažintas nepakaltinamu – ateityje dėl tos pačios veikos gali būti pripažįstamas pakaltinamu.

Asmuo, kuris yra pripažintas nepakaltinamu negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, bet teismas gali jam paskirti privalomojo pobūdžio medicinines priemones:
– atiduoti artimųjų giminaičių priežiūrai,
– jei veika pavojinga – gali būti ir atiduodamas į psichiatrinę ligoninę ar bendro ar sustiprinto stebėjimo.
Tuomet teismas privalo kas 6 mėn priimti sprendimą dėl tolimesnio tokių priemonių taikymo.

Analogiškos pasekmės ir kai asmuo padaro nusikaltimą būdamas pakaltinamas, o iki nuosprendžio tampa nepakaltinamas – tokiu atveju – tik medicininio poveikio priemonės taikomos. Išimtis – tokiems asmenims vėliau pasveikus ir nėra baudžiamosios atsakomybės senatis suėjusi – jie gali būti baustini už tą veiką, kurią padarė. Tai esminis skirtumas nuo nepakaltinamumo darant veiką.

Ribotas pakaltinamumas (institutas) – iš esmės sampratos prasme artimas nepakaltinamumui. Tik jį apibrėžiantį teisinį kriterijų sudaro siauresnis aspektas – asmuo tik iš dalies sugeba suvokti savo veiksmų esmę arba tik iš dalies juos valdyti, o medicininis pagrindas – didesnis (platesnis) – apima ir psichologines žmonių problemas – psichikos nukrypimus (tai ne psichikos ligonis, bet ir ne sveikas žmogus)
Riboto pakaltinamumo teisinė reikšmė dvejopa:
1.baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė
2.bausmę švelninanti aplinkybė
K.k. valstybių įstatymuose – ir abi šios teisinės pasekmės.
LR BK nėra tiesiogiai suformuluoto riboto pakaltinamumo instituto. tačiau specialiojoje dalyje yra 2 straipsniai, kuriuose yra ribotas pakaltinamumas numatytas – nužudymas didžiai susijaudinus ir tyčinis sunkus kūno sužalojimas didžiai susijaudinus. Didžiai susijaudinus – riboto pakaltinamumo išraiška).

Kaip institutas ribotas pakaltinamumas turi argumentų ir už, ir prieš:
Už: 1.leidžia adekvačiai reaguoti į gyvenimo aktualijas, nes ribos tarp psichiškai ir psichologiškai nesveiko griežtos nėra; 2.šis institutas atskirų straipsnių prasme jau yra ir bendros normos įvedimas praktine prasme problemų sukelti neturėtų.
Prieš: 1. tokiais atvejais žmogui, turinčiam psichologinių problemų lyg ir iš anksto suteikiama tarsi inguldencija; 2. esant ribotam pakaltinamumui medikai eitų lengviausiu keliu – iškilus abejonėms tvirtintų esant ribotą nepakaltinamumą; 3. LR BT yra klasikinės BT modelis – čia atiribojimas nuo nusikaltimo ir ne nusikaltimo turi aiškią ribą, jei abejojama – ar asmuo padarė nusikaltimą ar ne, preziumuojama, kad ne. Šitoje vietoje ribotas pakaltinamumas neturi svarių teorinių argumentų, kurie pagrįstų jo įvedimo būtinumą.

Specialusis subjektas
Toks subjektas, kuris be amžiaus ir pakaltinamumo turi turėti ir bent 1 specialų požymį:
1. liudijantį apie kaltinamojo pilietybę (pvz. valstybės išdavimas – jį gali padaryti tik LR pilietis – pilietybės reikalavimas – specialaus subjekto požymis);
2. pareigas (prokuroras, teisėjas, tardytojas, kvotėjas, valstybės pareigūnas ir pan.)
3. išsilavinimas (kriminalinio aborto padarymas asmens, kuris neturi atitinkamo išsilavinimo)
4. amžius (16 m.- nėra bendra taisyklė – žiūr. prie amžiaus)
5. lytis (pagal LR BK išžaginti gali tik vyras)
Ir kiti patys įvairiausi specialūs subjektai– nėra išsamaus jų kriterijų sąrašo – tai priklauso nuo vienos ar kitos veikos pavojingumo.

1 variantas, kuris BT kitaip interpretuojamas – recidyvo problema. Tai specialaus subjekto aspektas. Nes požymis keliamas ne veikai, tačiau teorijoje tai priskiriama prie nusikaltimo daugeto (tačiau toks priskyrimas susilaukia priekaištų)

Specialiojo subjekto požymis keliamas tik 1 bendrininkų rūšiai – tik nusikaltimo vykdytojui. Organizatorius, kurstytojas, padėjėjas gali ir neturėti šio požymio, bet jie bus traukiami atsakomybėn pagal straipsnį, kuriame yra numatytas šis požymis (pvz. kriminalinis abortas – daro medikas antisanitarinėmis sąlygomis, jam padeda bobutė, baigusi 3 klases – atsako vykdytojas gydytojas (turi aukštąjį med išsilavinimą – bausmė bus švelnesnė), o bobutė padėjėjas traukiama atsakomybėn taip pat pagal šį straipsnį – nors jokio med. išsilavinimo neturi; dar pvz. – jei moteris žagina moterį – už žaginimą nebus teisiama, nes ji neturi spec požymio, o jei žaginime dalyvaus vyras ir moteris – moteris jau gali būti už tai teisiama. Vykdytojas – tas, kuris atlieka veiką ar bent dalį veikos.

Alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų paveikto asmens atsakomybė
BK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Iš šios taisyklės 2 išimtys:
1.medicininis aspektas – ar apsvaigimo būsena fiziologinė ar patologinė. Tai viena iš medicininių nepakaltinamumo kriterijų. Patologinis girtumas – daugumoje tie atvejai, kai asmuo pripažįstamas nepakaltinamu – t.t. dozė žmogų paveikia neadekvačiai (mažai išgėrė, o jaučiasi kaip erelis)
2.jei asmuo tokioje būsenoje atsiduria prievarta (LR BK asmuo, kuris buvo prieš savo valią apsvaigintas iur dėl to ne visai sugeba suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti – gali būti baudžiamas švelniau ar būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės)

Vertinant girtumo įtaką baudžiamajai atsakomybei – sunku pagrįsti – kodėl taip yra. Švedas savo abejones sieja su tuo, kad medicininiu kriterijumi yra ir laikinas psichikos sutrikimas (apsvaigimas tokiu irgi yra). Ar tas laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas. Dėl girtumo populiariausias aiškinimas – visi gers ir darys nusikaltimus, o antras argumentas – realus gyvenimas rodo, kad 1/3 nusikaltimų padaro išgėrę ar neblaivūs. Tačiau tai tik medicininis kriterijus, o dar turi būti juridinis (ar suvokia ir valdo – kiek reikia gerti, kad nesuvoktum savo veiksmų)
Girtumo sąvoka skirtinga nei medicinoje- nesvarbu – kiek promilių , išoriškai žmogus turi būti paveiktas.

Ateityje nusikaltimo subjektu taps ir juridinis asmuo. 8 dešimtmetyje buvo keletas Europos konvencijų, kurios numatė sąlygą` valstybėms numatyti JA kaip baudžiamosios atsakomybės subjektą (daugiausia – ekologinės konvencijos), tačiau kaip tai padaryti – nebuvo nusakyta. 1990 m. Europos konvencija prieš korupciją numato valstybėms absoliučią pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę ir JA ir pateikia pagrindinę sampratą – kada ši atsakomybė gali būti taikoma:
1. veika padaroma JA naudai
2. susideda iš keleto alternatyvų
tai yra padaroma to JA vadovybės sprendimu
tai yra padaroma be vadovybės sprendimo, bet vadovybei leidus (žiant, neprieštaraujant)
Konvencija įvardina ir veikų rūšis (kurios sudaro korupciją), už kurią valstybė privalo numatyti atsakomybę:
1. kyšio davimas,

2. tarpininkavimas kyšininkaujant,
3. kyšio priėmimas
4. šių trijų veikų pagrindų gautų pinigų plovimas.

Atsižvelgiant į aplinkosauginių konvencijų reikalavimus prie šio sąrašo prijungtos ir tos veikos, kurios daro žalą aplinkai, tačiau kad atsakomybė kiltų JA vienas iš esminių tokių veikų bruožų turi būti – jos turi sukelti sunkias pasekmes.

Baudžiamosios atsakomybės JA nustatymas – išimtis. Todėl, kad susiduriama su daugybe neišsprendžiamų aspektų (kaltės pakaltinamumo ir pan.) Dėl to tai traktuojama kaip ypatinga priemonė ir dėl to siauras nusikaltimų ratas. Principe už tą veiką atsako ir JA, ir FA (konkrečiai padaręs veiką).

JA baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo FA baudžiamosios atsakomybės ir tuo, kad JA taikomos skirtingos nusikaltimo padarymo teisinės pasekmės, poveikio priemonės:
1. JA įspėjimas
2. piniginė bauda (tvirtomis sumomis)
3. JA veiklos apribojimas:
draudimas užsiimti konkrečia veikla
padalinio uždarymas
4. JA likvidavimas (priemonė iki galo neaiški – nes sukelia socialinių pasekmių, likvidavimo procedūra taip pat neaiški – turi būti labai greita, o ji tokia nėra)
5. dar JA gali būti taikomos papildomo poveikio priemonės – viena tokių – tokio JA paviešinimas (pvz. Vokietijoje tai viena pagrindinių priemonių)

T13. KALTĖ IR SU JA SUSIJĘ KLAUSIMAI

T13.1. Mokymo apie kaltę pagrindai. Principas – nėra atsakomybės be kaltės. Teisinė kaltė ir moralinė kaltė. Konkrečios veikos kaltė ir kaltė, pagrįsta gyvenimo būdu.
T13.2. Kaltės apibrėžimas: psichologinis, norminis. Kaltės samprata finalinėje veikos teorijoje.
T13.3. Sąmonės ir valios reikšmė sprendžiant kaltės klausimus.
T13.4. Kaltės formos. Tyčinė kaltė. Jos elementai. Tyčios rūšys baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje.

Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veika ir pasekmėmis.
Kaltė jungia dvi – intelekto ir valios – kategorijas. Tarp šių kategorijų egzistuoja glaudus ryšys. Bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be asmens intelektualaus įvertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Antra vertus, intelektualus procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos. Psichologinis katės turinys apima ir intelektualųjį ir valinį momentą. Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nusikalstamą veiką leidžia išskirti dvi kaltės formas.
Kaltės formos (BK 9 ir 10 str.)
tyčia
neatsargumas
Nusikaltimo sudėtyje gali būti nurodyta kaltės forma, pvz., tyčinis nužudymas; gali ir nenurodyti kai pats veikos pobūdis nurodo, kad konkretus nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia (piktybinis, žinomai, taip pat sudėtyje numatytas motyvas ar tikslas) arba kai nusikaltimas gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo.
Kaltės formos nustatymas turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Be to, nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą dydis. Tyčinis nusikaltimas laikomas pavojingesniu, todėl, be griežtesnės atsakomybės, B įstatymas numato ir kai kurias kitas teisines pasekmes. Visų pirma pripažinti itin pavojingu recidyvistu galima tik asmenį, anksčiau teistą už tyčinius nusikaltimus. Antra, tik už tyčinius nusikaltimus, išskyrus nužudymą dėl neatsargumo, b atsakomybėn gali būti patraukti asmenys nuo 14 metų. Trečia, sunkių nusikaltimų kategorijai BK 8(1) str. priskiria tik tyčinius nusikaltimus. Ketvirta, asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus, B įstatymas nustato ilgesnį bausmės atlikimo laikotarpį, po kurio gali būti taikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą arba bausmės pakeitimas švelnesne bausme, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų.

Tyčia (BK 9 str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.
Tyčia – tokia kaltės forma kai kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti
Tyčios rūšys:
tiesioginė
netiesioginė
Tyčios požymiai:
intelektualusis:
1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų

draudžiamumą)
2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika

sukelia t.t. pavojingas pasekmes.
valinis:
tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių
netiesioginės – nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.

Elgesys apibrėžiamas trejopai:
1. dėl tiesioginės tyčios:
– kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 104 str. “Tyčinis nužudymas”
– įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti , kokia kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” – tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (105 str.) – tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų

– turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą –

“žinomai”, “melagingai”

– tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” – liudija apie tiesioginę tyčią.
2. kai įvardinama neatsargi kaltės forma ”Neatsargus gyvybės atėmimas”
3. kai neįvardijama kaltės forma – tai reiškia, kad tokia veika gali būti padaryta tiek tyčia,
tiek neatsargiai.

Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Netiesioginė tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.
Intelektualusis tiesioginės ir netiesioginės tyčios elementas iš esmės sutampa. Veikos pavojingumo suvokimas- tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę. Jei nusikaltimo sudėčiai būdingi kvalifikuojantys požymiai, kuriais apibūdinamas dalykas (nėščia moteris, mažametė) ar veika (itin žiauriai), tai kaltininkas privalo suvokti ir šiuos požymius. Jei kaltininkas nesuvokia, kad žudo nėščia moterį, tai nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas kaip paprastas nužudymas. B įstatyme numatomas veikos pavojingumo, o ne draudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji B įstatymų uždrausta, tai ir tokia veika yra padaryta tyčia (K 7 str. – nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės). Tačiau jei veiką sudaro tokių taisyklių, su kuriomis asmuo turėjo būti supažindintas, pažeidimas, tai tokių taisyklių nežinojimas gali būti pagrindas atleidžiant nuo b atsakomybės. Pavojingų pasekmių numatymas – tai pasekmių, kurias turi sukalti veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas.
Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiose nusikaltimų sudėtyse (nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės.
Netiesioginės tyčios atveju, sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas reiškia, kad asmuo numato jų atsiradimo galimybę, tačiau nesiima priemonių joms išvengti, sutinka su tokia galimybe arba yra abejingas joms. Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

Skirtumas tame, į ką nukreipta kaltininko veikla:
jei akcentuoja pasekmes – tiesioginė tyčia
jei kaltininkas pasekmėms abejingas – netiesioginė tyčia
Netiesioginė tyčia – kai kaltininkas siekia tik veikos.

BT teorijoje ir teismų praktikoje tyčia klasifikuojama dar pagal du kriterijus.
Tyčias teorija klasifikuoja pagal du kriterijus:
1. pagal tyčios atsiradimo momentą:
a) iš anksto apgalvota tyčia (kai nuo nusikaltimo ketinimo iki realizavimo praeina
pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį apgalvojama, kaip bus daromas
nusikaltimas. Ji santykinai pavojingesnė nei staigioji)
b) staiga atsiradusi tyčia (kai tarp ketinimo ir realizavimo yra laiko tarpas

nedidelis arba nusikaltimo ketinimas realizuojamas tuoj pat. Ji mažiau pavojinga,

nes ją nulemia t.t. situacija, o ne pasirengimas)
b1) staigiosios porūšis – afektinė tyčia (jos esmė – staigiai kilęs ketinimas iš
karto realizuojamas. Čia skirtumas tas, kad būtini du jos šaltiniai:
arba neteisėtas nukentėjusiojo elgesys
arba sunkus įžeidimas.)
BK yra 2 straipsniai (107 ir 113), kurie įteisina afektinę tyčią – “didžiai susijaudinus
Ši tyčia liudija apie mažiausią kaltininko pavojingumą. Ji – kaip riboto pakaltinamumo įteisinimas (kaltininkas nepilnai suvokia savo veiksmų esmę).
Šis išskyrimas nusikaltimų kvalifikavimui didelės reikšmės neturi, bet svarbus paskiriant bausmę.

2. pagal jos apibrėžtumą arba konkretumą
a) apibrėžta tyčia
a1) paprasta apibrėžta tyčia – kai tikslas aiškus ir vienas;
a2) alternatyviai apibrėžta tyčia – kai kaltininkas numato 2 ar daugiau konkrečiai apibrėžtų tikslų (eina vogti auto arba radijo)

b) neapibrėžta tyčia – kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja.

Šio išskyrimo esmę sudaro tai, kaip kaltininkas numato pasekmes.
jei numato konkrečius rezultatus – apibrėžta tyčia (eina vogti daiktą)
jei rezultatai bendri – neapibrėžta tyčia (eina vogti)
Neapibrėžta tyčia – nekonkretizuoja veikos.

Klasifikavimo reikšmė:
apibrėžtas nusikaltimas – kvalifikuojamas pagal tyčios kryptingumą:
1) kaltininkas nepasiekė rezultatų
2) kaltininkas pasiekė rezultatus, kurių siekė
3) kaltininkas viršijo rezultatus.
šiais atvejais veikos kvalifikavimas skirtingas:
1) nebaigtas nusikaltimas ir veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, kurio siekė (eina plėšti banko ir tikisi 1 mln. Lt, bet randa tik 200 tūkst.) – tikslo nepasiekė.
2) baigtas nusikaltimas
3) norėjo 1 mln., o paima 5mln. – teorijoje taikoma taisyklė, pagal kurią apibrėžta tyčia perauga į neapibrėžtą ir veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusias pasekmes (kvalifikavimas pagal 5 mln. grobimą).

Neapibrėžta tyčia
Taikoma taisyklė: kokios pasekmės atsirado, taip ir bus kvalifikuojama veika, kai baigtas nusikaltimas. Šiuo atveju, atsiremiama į faktines pasekmes.
Neapibrėžtos tyčios atveju galimi du variantai kai sunku kvalifikuoti nusikalstamą veiką: tai grobimuose ir nusikaltimuose prieš asmenį.
Pvz.: eina vogti (neapibrėžta tyčia), bet rezultatų nepasiekia ir yra sulaikomas. Kaip kvalifikuoti?
1) grobimas smulkus iki 1MGL (administracinė atsakomybė)
2) paprasta vagystė
3) vagystė stambiu mastu
ką daryti? Baigto nusikaltimo neturime, o tik pasikėsinimą. Bet į ką?
Teorijoje yra principinės nuostatos: visos abejonės yra kaltininko naudai. Ji išplaukia iš nuostatos, kad BT nesupranta objektyvaus pakaltinimo.
Minėta veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į švelniausias pasekmes, t.y. paprastą vagystę. Tai taikoma tik turtiniuose nusikaltimuose.

Kai tyčia neapibrėžta, veika prieš asmenį, pasekmių nėra.
pvz., žiema, statybos, išgertuvės, du išėjo į kiemą, susistumdė ir vienas su metaliniu strypu trenkė kitam per galvą, bet kitas turėjo šalmą (arba neturėjo smegenų) ir medikai sužalojimų nerado.
Kaip kvalifikuoti?
aišku, kad pasikėsinimas, bet neaišku į ką. galimi 6 straipsniai: nuo smūgio sudavimo iki nužudymo. Teismai prasidėjo nuo smūgio sudavimo, o baigėsi nuteisimu už pasikėsinimą nužudyti.
Šiuo atveju veiką reikia kvalifikuoti, kaip pasikėsinimą į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas.
Teorijoje: nusikaltimas prieš asmenį, kai veika, esant neapibrėžtai tyčiai, nesukelia pasekmių, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas. tarsi turime objektyvųjį pakaltinamumą.

Kiti aspektai:
Materialiose nusikaltimų sudėtyse gali būti abi tyčios formos (tiek tiesioginė, tiek netiesioginė), o formaliose – tik tiesioginė tyčia.
jei nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo ar rengimosi metu – tik tiesioginė tyčia.
pvz., keli jaunuoliai gatvėje paprašė piliečio 6 litų. Pilietis nedavė. Jaunuoliai davė. Medikai konstatavo, kad smūgiai buvo nepavojingi, tačiau plyšo vieta, kuri buvo operuota, nukraujavo, mirė. Taigi pavojingumą jaunuoliai suvokė, pasekmes galėjo numatyti.

Tyčios svarbus aspektas – bendroji tyčia.
Bendroji tyčia bus tuomet kai, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato konkrečias pasekmes, tačiau norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais nei planavo.
Bendroji tyčia – tai situacija, kai kaltininkas siekdamas t.t. tikslų, juos pasiekia ne tais veiksmais, kuriais galvojo, o kitais. pvz., nori nužudyti, smogia kirviu per galvą ir manydamas, kad nužudė užkasa, bet vėliau nustatoma, kad asmuo neužmuštas, o užduso. Rezultatas nepasiektas, nes lavono užkasimas pats savaime nėra pavojingas.
Jei kaltininkas turi aiškų tikslą, bet pasiekia jį kitais būdais, tai pasekmės inkriminuojamos kaip tyčinės.
Tyčia visada nustatoma konkrečių pasekmių atžvilgiu ir kaip buvo padaryta ( vienas ar šeši smūgiai; jei prieš asmenį, į kurias vietas).

Tyčios rūšys B įstatyme: tiesioginė ir netiesioginė.
Tyčios rūšys BT teorijoje: tiesioginė, netiesioginė, iš anksto apgalvota, staiga atsiradusi (jos porūšis afektinė), apibrėžta (paprasta, alternatyvi), neapibrėžta.

T13.5. Neatsargi kaltė. Neatsargumo požymiai. Neatsargios kaltės rūšys baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje. Neatsargumas ir pasekmių kvalifikuoti deliktai.
Nusikaltimas bus padarytas dėl neatsargumo, jei asmuo numatė pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, taip pat jei asmuo nenumatė, kad bus pasekmės, bet galėjo ir turėjo jas numatyti. Tai nusikalstamas pasitikėjimas ir nerūpestingumas. Atsakomybė gali kilti tik tada, kai atsiranda pasekmės.
Neatsargi veikos forma – tik materialiuose nusikaltimuose.
Neatsargumo turinys artimas netiesioginiai tyčiai.
Nusikalstamą pasitikėjimą (Np) apibūdina intelektualusis ir valinis momentai. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o valinį – lengvabūdiškas tikėjimas, kad šių pasekmių bus išvengta. Np intelektualusis momentas siejamas tik su pasekmėmis, nes vien tik veika be pasekmių neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Šiuo atveju veika negali sudaryti nei rengimosi, nei pasikėsinimo padaryti nusikaltimą. Tai nereiškia, kad asmuo visiškai nevertina savo veikos, tačiau šis vertinimas yra abstraktaus pobūdžio. Asmuo pasekmes numato ne kaip neišvengiamą o tik kaip galimą dalyką.
Np valinį momentą sudaro tikėjimas išvengti pavojingų pasekmių. Np atveju asmuo nėra abejingas pasekmėms, nes jo valia nukreipta į tai, kad šių pasekmių būtų išvengta. Šis tikėjimas remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybėmis: kaltininko savybės (jėga, patirtis, meistriškumas), kitų asmenų veiksmai, mechanizmų veikimas, gamtos jėgos ar sąlygos ir pan. Šios aplinkybės iš tikrųjų galėtų užkirsti kelią pavojingoms pasekmėms, jei asmuo nebūtų jų lengvabūdiškai pervertinęs. Tikėjimas,pagrįstas neapibrėžtomis aplinkybėmis (sėkme, dievu) arba tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai negali padėti išvengti pasekmių (burtai, amuletas), nesudaro Np esmės ir gali būti pagrindu pripažįstant, kad asmuo veikė netiesiogine tyčia.
Kvalifikuojant nusikaltimus būtina skirti Np nuo netiesioginės tyčios, nes abiem atvejais kaltininkas numato pavojingas pasekmes.
Skirtumai:
1) netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir pasekmes suvokia konkrečiai, o Np atveju – abstrakčiai, nesiedamas su konkrečia asmens veika
2) netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų. Todėl kaltininkas lengvabūdiškai tikisi pasekmių išvengti. pvz., suvažinėjo žmogų perėjoje, viršijo greitį. Suvokia, kad važiavimas pavojingas, kad gali kilti avarija, bet suvažinėti nenorėjo.

Skirtumai:
netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų. Todėl kaltininkas lengvabūdiškai tikisi pasekmių išvengti. pvz., suvažinėjo žmogų perėjoje, viršijo greitį. Suvokia, kad važiavimas pavojingas, kad gali kilti avarija, bet suvažinėti nenorėjo.
Lengvabūdiškas pasitikėjimas – tikisi pasekmių išvengti, bet pasekmės atsiranda.
Čia svarbu išsiaiškinti valinį momentą. Kuo kaltininkas pasitikėjo.
Kai kaltininkas rėmėsi objektyviomis aplinkybėmis: važiavo naktį, mažai žmonių, ilgas stažas be avarijų. Bet situacijos iki galo neįvertino – nusikalstamas pasitikėjimas.

Nusikalstamas nerūpestingumas (Nn)
Tai, kada kaltininkas nenumato, kad gali kilti pasekmės, bet galėjo ir privalėjo tai padaryti. Čia nieko nekalbama apie veiką. Tai reiškia, kad veiksmai gali būti nepavojingi ir net teisėti.
Nn atveju asmuo nenumato pavojingų pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad nėra intelektualiojo kaltės momento. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų.
Valinį Nn momentą sudaro tai, kad asmuo, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms.
B įstatyme pavartotas žodis “turėjo” išreiškia asmens pareigą numatyti savo veiklos pavojingas pasekmes. Šis žodis apibūdinamas objektyviais kriterijais, kurie remiantis galima nustatyti tik tai, kaip kiekvienas žmogus privalo žiūrėti į savo elgesį konkrečioje situacijoje, numatyti pavojingas pasekmes ir užkirsti joms kelią. Jei konkrečioje situacijoje pareiga numatyti pavojingas pasekmes neatsiranda, tai negali kilti klausimo ir dėl veikos kaltumo. Kadangi objektyvūs kriterijai neatsižvelgia į konkrečias kaltininko savybes, jie nėra pakankami.
Subjektyvias savybes išreiškia žodis “galėjo”, kuris suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas savo veikos pasekmes. Subjektyvios, individualios asmens savybės turi lemiamą reikšmę, nes pvz., liga ar pervargimas gali sutrukdyti asmeniui numatyti pavojingas pasekmes, net jei jis ir jaučia tokią pareigą. Nustatant realią pavojingų pasekmių numatymo galimybę, panaikinama objektyvaus pakaltinimo galimybė.

Grindžiama tuo, kad kaltininkas neįterpia proto ir nesiima visų atsargumo priemonių.Jo veiksmai (elgesys) sukelia baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, kurių kaltininkas nenumatė, o esminis valinis momentas, kad jis galėjo ir privalėjo jas numatyti.
Įvairiose valstybėse Nusikalstamas nerūpestingumas traktuojamas įvairiai: pvz., siejamas su vidutiniškai protingo žmogaus sąvoka. Pagal klasikinį baudžiamosios mokyklos modelį: vertinamas konkretus asmuo, konkrečioje situacijoje padarytų veiksmų atsiradusios pasekmės. Esminiai terminai: gali, privalo. Jie liudija to konkretaus kaltininko abi psichologines puses – objektyvinę – privalėjo, subjektyvinę – galėjo.
Privalomąją pusę nustatome per t.t. kaltininko pareigų prizmę. Jos gali išplaukti iš įstatymo, pareiginių instrukcijų, visuomenėje priimtinų atsargumo taisyklių (nebūtinai rašytinių).
Subjektyvioji pusė liudija tai, ar konkrečioje situacijoje asmuo su savo žiniomis, išsilavinimu galėjo pasekmes numatyti. Šis veiksnys vertinamojo pobūdžio.
pvz., mūrijo namą ir sukdamasis pasiimti plytą, nustumia kitą plytą, kuri krenta kažkam ant galvos. Veiksmai nėra pavojingi, jų rezultate kyla pasekmės. ar jis galėjo ir privalėjo suvokti pasekmes? Sprendžiama ar buvo laikomasi saugumo taisyklių. Jei nesilaikė – privalė numatyti. Ar galėjo? Jei diena, daug darbininkų – taip, jei dirba jau 14 val. ir veiksmai mažiau koordinuoti – gal ir negalėjo.

Jei neprivalėjo ir negalėjo nusikaltimo nebus.
Jei nėra bent vieno elemento nusikaltimo nebus.
Nerūpestingumo pvz. – cigaretės numetimas, kilo gaisras, žala.
Būtinai turi būti pasekmės.

T13.6. Mišrios kaltės (Mk) klausimai baudžiamosios teisės teorijoje
Vertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai numato nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės – neatsargios (pvz., išžaginimas, sukėlęs sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai nenumato Mk, o BT teorija negali sukurti naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse.

Mišri kaltė – tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.
Veikla – tyčinė, pasekmės – dėl neatsargumo.
BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko psichinį santykį su pasekmėmis.
Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kai įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika padaroma tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes”.
BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.
Plačiąją prasme Mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Čia galimi keli kvalifikavimo variantai:
1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo.
2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį).
Siaurąją prasme Mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos – neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekmėms – neatsargumas; 3 tarp veikos ir pasekmių egzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.
Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.
Būtinos 3 sąlygos:
1) būtina viena veika,
2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,
3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų – tyčia, o kitų – neatsargumas.
Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus – bus nužudymas. pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo – vienas priežastinis ryšys ir turėsime nužudymą.
Tipinis pavyzdys BK 111 str. 2 d. numatanti atsakomybę už tyčinį sunkų kūno sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Pažymėtina, kad tarp veikos ir sunkaus kūno sužalojimo bei gyvybės atėmimo turi būti du savarankiški priežastiniai ryšiai. Jei gyvybės atėmimo priežastis yra sunkus kūno sužalojimas, tai Mišrios kaltės nebus, o visą nusik-mą reikia kvalifikuoti kaip nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia.
Mišrios kaltės nustatymas svarbus norint teisingai kvalifikuoti nusik-mą ir skirti pagrįstą bausmę.

T13.7. Faktinių aplinkybių klaida ir draudimo klaida. Klaida dėl objekto, veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio. Draudimo klaida: klaidingas veikos neteisingumo suvokimas, baudžiamumo klaida. Klaidų įtaka baudžiamajai atsakomybei.
Klaida – tai asmens neteisingas padaryto veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis vertinimas.
BT teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Jos abi apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusik-se.
Teisinė klaida – kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį. Neteisingas veikos draudžiamumo vertinimas gali pasireikšti dvejopai:
1) asmuo gali manyti, kad jo veika draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamas nusikaltimas). B atsakomybė neiškyla;
2) asmuo gali manyti, kad jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas ją priskiria prie nusikalstamų. Šiuo atveju klaida nepašalina b atsakomybės, nes veikos draudžiamumo suvokimas nėra tyčios turinio elementas. Ši klaida pašalina b atsakomybę tik tada, kai BK spec. dalies straipsnio dispozicijoje numatytas “neteisėtumo” požymis, o nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia, pvz., neteisėtas valstybinės vėliavos iškėlimas ant prekybinio laivo. Kai kuriais atvejais ši klaida gali turėti įtakos kaltės formai, pvz., neteisėti pareigūno veiksmai, esant teisinei klaidai, negali būti vertinami kaip tyčinis piktnaudžiavimas tarnyba, nes juose yra tik neatsargus tarnybos pareigų neatlikimo arba netinkamo atlikimo požymių.
Neteisingas veikos kvalifikavimas bei bausmės rūšies ir dydžio vertinimas neturi jokios reikšmės b atsakomybei ir kaltės formai, nes į tyčios turinį įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikos kvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.

Faktinė klaida – kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusik-mo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos:
a) klaida dėl nusik-mo objekto ir dalyko;
b) klaida dėl veikos pobūdžio;
c) klaida dėl priemonių;
d) klaida dėl priežastinio ryšio;
e) klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.

Klaida dėl nusik-mo objekto – kai asmuo neteisingai suvokia tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinasi. Ši klaida gali pasireikšti keliais būdais:
1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsino į didesnį. Atsakomybė iškils už faktines pasekmes (pvz., norėjo pasikėsinti į sveikatą, o pasikėsino į gyvybę). Atsakomybė už nužudymą.
2) norėjo pasikėsinti į didesnį, o pasikėsino į mažesnį (norėjo į gyvybę, o pasikėsino į sveikatą). Atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo. Apibrėžtos tyčios atveju – kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį (svarbesnį) objektą. Neapibrėžtos – kaip baigtas nusikaltimas remiantis faktinėmis pasekmėmis.
3) norėjo pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis (chuliganizmo metu kaltininkas šaudydamas nušauna atsitiktinį praeivį ir tuo pažeidžia du objektus- visuomenės saugumą ir gyvybę). Šiuo atveju atsakomybė už pasikėsinimą į antrąjį objektą – kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.
4) norėjo pasikėsinti į kelis, o pasikėsino tik į viena (norėjo išžaginti nukentėjusiąją ir nužudyti jos vyrą, o pavyko tik išžaginti). Kaltininkas už kėsinimąsi į antrąjį objektą atsakys kaip už pasikėsinimą nužudyti.
Paminėtinas ir kėsinimasis į netinkamą objektą (pvz., šaunama į lavoną). Atsakomybė kaip už pasikėsinimą nužudyti.

Klaida dėl nusikaltimo dalyko – kai asmuo neteisingai suvokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinasi, materialinę išraišką. Ši klaida gali pasireikšti:
1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną dalyką, o pasikėsino į kitą (norėjo nužudyti P., o nužudė J.). Ši klaida atsakomybei įtakos neturi;
2) norėjo kėsintis į didesnį dalyką, o pasikėsino į mažesnį (norėjo 1000 Lt, o pavogė 100 Lt). Atsakomybė priklauso nuo tyčios apibrėžtumo. Apibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama, kaip pasikėsinimas į didesnį dalyką, o neapibrėžtos – baigtas nusikaltimas pagal faktines pasekmes;
3) norėjo kėsintis į mažesnį dalyką, o pasikėsino į didesnį. Atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėmis pasekmėmis.

Klaida dėl veikos pobūdžio – pasireiškia neteisingai vertinant veikos faktinių aplinkybių, sudarančių obj. nusik-mo sudėties pusę, buvimą ar nebuvimą.
1) Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose yra minėtos faktinės aplinkybės, nors tikrovėje jų nėra, tai ši klaida nedaro įtakos kaltės formai, tačiau veika gali būti kvalifikuojama tik kaip pasikėsinimas, pvz., asmuo klaidingai manydamas, kad pinigai padirbti, parduoda tikrus pinigus, atsakomybė už pasikėsinimą realizuoti padirbtus pinig.;
2) Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose nėra minėtų faktinių aplinkybių, nors tikrovėje jos egzistuoja (manydamas, kad pinigai tikri, parduoda padirbtus pinigus), tai ši klaida leis asmenį patraukti atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą.

Klaida dėl priemonių – kai panaudojamos kitos, nei buvo planuojama, priemonės.Ši klaida galima keliais atvejais:
1) vietoj numatytos priemonės panaudoja kitą, lygiavertę (pistoletas – šautuvas). Tokia klaida įtakos atsakomybei neturi;
2) panaudojama žymiai galingesnė priemonė, nei kaltininkas ją vertino (prie tvoros prijungė el. srovę, manydamas, kad nepavojinga, o tūlas pilietis prisilietęs prie tvoros gauna galą). Kaltininkas nesuvokęs tokios klaidos gali būti patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą.
3) panaudojama priemonė, kuri, kaltininko nuomone, buvo tinkama, tačiau konkrečiu atveju negalėjusi sukelti siekiamų pasekmių (sugedusio šaunamojo ginklo naudojimas). Atsakomybė – už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, kurio siekė.
4 ) kaltininkas panaudojo objektyviai netinkamas priemones (burtus ir pan.). Atsakomybės klausimas neiškyla, nes tai pripažįstama tik tyčios iškėlimas aikštėn.

Klaida dėl priežastinio ryšio – asmuo neteisingai suvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių plėtojimosi eigą. Šiuo atveju, tyčiai pripažinti pakanka, jog asmuo suvokia pasekmes kaip neišvengiamą ar galimą savo veikos rezultatą. Ši klaida turi įtakos veikos kvalifikavimui tik tuo atveju, jei pasekmės kilo ne dėl veikos, kuria siekiama rezultato, o dėl kitų asmens veiksmų. Šiuo atveju asmuo atsakys už pasikėsinimą padaryti nusik-mą. kurį jis galvojo padaręs, ir už neatsargiai kilusias pasekmes (jei galėjo ir privalėjo tokias pasekmes numatyti).

Klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusik-mo sudėties požymių savo esme ir sprendimo taisyklėmis atitinka klaidą dėl veikos pobūdžio.

T13.8. Kazusas. Objektyvusis pakaltinimas.
Atsitikimas (Kazusas) yra toks atvejis, kai asmuo savo veika sukėlė pavojingas pasekmes, kurių neprivalėjo ir negalėjo numatyti. Kadangi atsitikimo (kazuso) atveju asmuo pavojingas pasekmes sukelia nekaltai, todėl jo veikoje negalima nustatyti įstatymo numatytų nusikaltimo sudėties požymių, sudarančių b atsakomybės teisinį pagrindą.

BT teorijoje atsakomybė už objektyvias pasekmes, neatsižvelgiant į psichologinius aspektus, vadinama objektyvaus pakaltinimo principu. Lietuvos B įstatymai nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, t.y. atsakomybės už padarytą žalą be kaltės.

T13.9. Kaltės klausimai užsienio šalių baudžiamojoje teisėje.
Praktiškai visose užsienio valstybėse vienas iš b atsakomybės pagrindų yra kaltė (mens rea arba moralinis elementas). Antra vertus, B įstatymai dažniausiai neapibrėžia kaltės, o tik nurodo jos formas, kuriomis tradiciškai yra tyčia (intention) ir neatsargumas (recklessness). Pažymėtina, kad b atsakomybė iškyla už neatsargų nusikaltimo padarymą tik įstatymo numatytais atvejais (Suomija, Švedija, Čilė, Argentina, Peru, Danija, Vokietija). Kai kurių valstybių (Kosta Rikos, Somalio, Kolumbijos, Ekvadoro, Salvadoro) B įstatymai nustato trijų kaltės formų sistemą – tyčia, neatsargumas ir nerūpestingumas (negligence).
Anglosaksų teisinės sistemos valstybėse (Anglijoje, JAV) egzistuoja “griežtos atsakomybės” institutas. Šio instituto esmę sudaro tai, kad tam tikrų, įstatyme numatytų nusikaltimų atveju (pvz., nekokybiško maisto produktų gaminimas, aplinkos teršimas) nereikalaujama įrodinėti asmens kaltę. Tai nereiškia, kad šiuo atveju nėra kaltės, tačiau b atsakomybei kilti pakanka konstatuoti įstatymo pažeidimo faktą ir nustatyti pavojingas pasekmes sukėlusį asmenį.
Pagrindine kaltės forma užsienio valstybių B įstatymai laiko tyčią. Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse (VFR, Pranc., Danijoje, Olandijoje) B įstatymai tyčios neapibrėžia, palikti jos turinio aiškinimą teismų praktikai ir BT teorijai. Anglosaksų t. sistemos valstybėse tyčia apibrėžta įstatymuose, pvz., JAV tyčinis psichinis santykis apibrėžiamas sąvokomis “tikslingai” bei “žinomai”.
Tarptautinėje BT tyčia laikoma pagrindine (ir vienintele) kaltės forma. JTO ir ET konvencijos, nustatančios valstybėms pareigą kriminalizuoti tam tikras veikas, nurodo, kad jos gali būti padarytos tik tyčia, pvz., Europos 1990 m. konvencijos dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo 6 str., apibrėždamas nusikalstamų veikų požymius, pabrėžė, kad šios veikos gali būti padaromos tik tyčia.
Neatsargumo B įstatymai taip pat dažniausiai neapibrėžia. Jo turinį aiškina teismai ir BT teorija. Čia skiriamos dvi neatsargumo rūšys – pasitikėjimas (asmuo suvokia ir sąmoningai ignoruoja nepateisinamą riziką, dėl kurios atsirado pasekmės) ir nerūpestingumas (asmuo nesuvokia ir nenumato pasekmių, nors “protingas žmogus” tai gali suvokti) (JAV, Danija).
Mišrios kaltės dauguma valstybių nepripažįsta. Tik kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse.

T14. KALTĘ PANAIKINANČIOS APLINKYBĖS APLINKYBĖS ŠALINANČIOS VEIKOS PAVOJINGUM IR PRIEŠINGUM TEISEI

T14.1. Kaltę panaikinančių aplinkybių sąvoka ir rūšys
BT teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, apibrėžiamos kaip aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. LR BK šių aplinkybių grupei priskiriama veikos:
mažareikšmiškumas (8 str. 2 d.),
būtinoji gintis (14 ir 14(1)str.),
asmens padariusio nusikaltimą sulaikymas (14(2) str.),
būtinasis reikalingumas (15 str.) ir
savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo (17str.).
Prie šios grupės būtina priskirti dar ir kitas, B įstatyme nenumatytas aplinkybes:
nukentėjusiojo sutikimas;
profesinės pareigos vykdymas;
įsakymo vykdymas;
gamybinė arba ūkinė rizika;
mokslinis eksperimentas;
savo teisės realizavimas;
nenugalima jėga;
fizinė ir psichinė prievarta;
nusikaltimo imitacija.
Siekiant tiksliai apibrėžti šių aplinkybių grupę, būtina išsiaiškinti bendrus visų aplinkybių požymius. Prie jų priskiriami:
a) būtinas žalos, numatytos BK, padarymas (priešingu atveju neatsiranda b teisiniai santykiai ir nebelieka diskusijų objekto);
b) aplinkybė turi pašalinti būtent b atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;
c) b atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.

Visos aplinkybės pagal jų teisinę prigimtį gali būti klasifikuojamos į
1) aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą:
veikos mažareikšmiškumas;
savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo;
būtinoji gintis;
asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas;
būtinasis reikalingumas;
gamybinė ar ūkinė rizika;
mokslinis eksperimentas.
2) aplinkybes, pašalinančias veikos priešingumą teisei:
nukentėjusiojo sutikimas
įsakymo vykdymas
profesinės pareigos vykdymas
savo teisės realizavimas
nenugalima jėga
fizinė ir psichinė prievarta
nusikaltimo imitacija.

Visos aplinkybės gali būti klasifikuojamos:
1) aplinkybės, numatytos baudžiamajame įstatyme
2) aplinkybės, nenumatytos baudžiamajame įstatyme

Numatytos:
1) Būtinoji gintis (BG)
2) Būtinasis reikalingumas

T14.2. Būtinoji gintis. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, apibūdinančios kėsinimąsi ir gynybą. Tariamoji būtinoji gintis. Būtinosios ginties provokacija.
Būtinoji gintis (Bg) – tai tokia situacija, kai B įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos Bg ribos.
Nėra nusikaltimas, toks veikimas, kuris nors ir formaliai atitinka B. įstatyme numatytos veikos požymius, tačiau padarytas ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Veiksmai padaryti esant Bg, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Bg yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, nepasinaudojimas kuria neužtraukia jokios teisinės atsakomybės.
Žmogus turi teisę į BG nepriklausomai nuo to ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus.
BG yra prigimtinė žmogaus teisė gintis nuo kėsinimosi.
Ultima ratio – paskutinė galimybė.
Išskiriami du dalykai:
– kėsinimasis
– gynyba
Bg visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei atremiant kėsinimąsi užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta B įstatymuose, tai veiksmai laikomi socialiai vertingais, tačiau nesudaro Bg situacijos. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų, kurie susiję su kėsinimusi ir gynyba.
Kėsinimuisi keliami reikalavimai:
1) turi būti pavojingas
2) turi būti realus
3) turi būti akivaizdus

BT teorijoje kėsinimasis suprantamas kaip aktyvus veikimas. Aktyvumas reiškia, kad besikėsinantis turi būti aktyvus (puolimas su lazda). Jei pvz., nemoka alimentų – ginti save galima tik teisinėmis priemonėmis. Išimtis: kai kaltininko neveikimu daromas nusikaltimas. Pvz., iešmininkas neperjungia svirties. Kitas duoda jam per galvą ir perjungia. Turėtų būti taikomos BG nuostatos. Kol kas to nėra..
1) Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus. BT teorijoje pabrėžiama, kad pavojingu kėsinimusi laikomos tik B įstatymo numatytos veikos.
Pavojingas
gėrį turi saugoti B įstatymas (ATPK yra analogiškas institutas)
BK kalba ne apie pavojingą veiką, bet apie pavojingą kėsinimąsi, nes gali kėsintis
Ir nepilnametis, nepakaltinamas.
Besiginantis turi stengtis išvengti skaudžių pasekmių. Įstatymas suteikia teisę pradėti gintis anksčiau nei realiai prasideda kėsinimasis, bet jau yra reali grėsmė.
Ar kėsinimasis buvo tiesiogiai gresiantis, reikėtų vertinti kaip besiginantysis suvokė situaciją.
Gintis taip pat leidžiama ir nuo pavojingų veiksmų, kuriuos daro nepakaltinamas asmuo ar mažametis. Šiuo atveju humanizmo principas reikalauja, kad toks kėsinimasis būtų atremtas padarant minimalią žalą, o esant galimybei – išvengiant žalos padarymo.
Negali būti pripažįstami pavojingu kėsinimu teisėti pareigūnų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės (administracinis sulaikymas, suėmimas). Antra vertus kėsinimasis bus pavojingas ir asmuo nepraras teisės gintis, jei užpuolikas bus pareigūnas, net ir vykdydamas profesines pareigas. Tačiau pareigūno veiksmų neteisėtumas turi būti objektyvus faktas, o ne vaizduotės rezultatas, nes priešingu atveju gali iškilti atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui klausimas.

Akivaizdumas ir realumas – išraiška erdvėje ir laike.
2) Realus – egzistuoja iš tikrųjų
Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. BT teorijoje nurodoma, kad Bg būklė be minėtų atvejų gali būti ir kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitų daiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos.
3) Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.
Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai turi įtakos Bg teisėtumui:
1) jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra Bg. Šiuo atveju būtina, kad besiginantysis tai suvoktų ir tyčia darytų žalą;
2) nėra Bg, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės;
3) Bg negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo atveju gynybos būdas – pranešimas teisėsaugos organams apie rengiamą nusikaltimą.

Reikalavimus gynybai tam tikra prasme nulemia pats kėsinimosi pobūdis.
Gynybos požymiai
3 teisėtumo reikalavimai
1) tik nuo pavojingo kėsinimosi,
2) žala gali būti padaryta tik besikėsinančiajam,
3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
1) B įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, valstybės ar visuomenės interesus. Tai reiškia,kad gintis gali ne tik užpultasis. Ginant kitą asmenį ar jo teises nebūtinas šio asmens sutikimas.
svarbūs aspektai:
– gynybos laikas. Pradėti galima laiko atžvilgiu šiek tiek anksčiau, negu prasideda kėsinimasis, kuris turi būti traktuojamas kaip tiesiogiai gresiantis.
Gynybos pabaiga šiek tiek vėliau negu kėsinimasis baigėsi.
Nuo ko priklauso pabaiga? Čia vertinama iš besiginančiojo požiūrio. Jei jis nesuvokia, kad kėsinimasis jau baigėsi – gynyba teisėta. Jei suvokė, kad baigėsi – gynyba gali peraugti į pvz., sulaikymą arba gali kilti atsakomybė už žalos padarymą.
Gynyba nuo pareigūnų veiksmų: nei teorijoje, nei praktikoje absoliučių principų nėra. Preziumuojama, kad pareigūno veiksmai visada teisėti, tai lyg ir rodo, kad gintis nuo jo negalima, bet praktikoje kai kada galima. Įvedamas teisėtumo kriterijus, kuris reiškia, kad jei besiginantysis mano, kad pareigūno veiksmai neteisėti, jis gali gintis. Praktikoje – kai pareigūnas aiškiai elgiasi neteisėtai.
2) žalos nei trečiajam asmeniui nei kitų turtui padaryti negalima
Žala, padaryta besikėsinančiajam Bg atveju gali būti gyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, laisvės apribojimas ir pan. Čia nesvarbu ar žala padaryta besikėsinančiajam didesnė ar mažesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam. Užpultasis gali gintis ir netiesioginiu būdu, pvz., užsiundydamas šunį, kurio padaryta žala bus vertinama pagal Bg taisykles.

3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą
Šis požymis nustato, kad nebūtų peržengtos Bg ribos. Gynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Kėsinimosi pavojingumas ir pobūdis priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo (pavartotos priemonės) , kėsinimosi intensyvumo (užpuolikų skaičius, jų ginkluotumas), vietos, laiko ir kitų aplinkybių.

Yra dar dvi stadijos:
a) tariamoji būtinoji gintis – kai besiginantysis klaidingai suvokdamas kėsinimąsi pradeda gintis. Kaip sprendžiama? Jei besiginantysis galėjo ir privalėjo suvokti klaidingai suvoktas aplinkybes – atsakomybė kaip už neatsargų nusikaltimą. Jei negalėjo ir neprivalėjo suvokti – BG taisyklės;
b) būtinosios ginties provokacija – kėsinimąsi iššaukia besiginančiojo veiksmai. Šiuo atveju nepripažįstama būtinąja gintimi ir atsižvelgiant į tai, ką padaro kiekvienas, gali būti atsakomybė už tai ką padarė.
Bg provokacija – BT teorija Bg provokaciją apibrėžia kaip žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams

T14.3. Būtinosios ginties viršijimas. Atsakomybė už veikas peržengiant būtinosios ginties ribas.
BK 14 (1) str. būtinosios ginties ribų peržengimą apibrėžia, kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą. Šiuo atveju užpuolikui tiesiogine ar netiesiogine tyčia padaroma daug didesnė žala, negu verti interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, o pasikėsinimui buvo pavartotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Tačiau vien tas faktas, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, dar nereiškia, kad buvo peržengtos Bg ribos.
BG ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui
B įstatymas nurodo spec. požymius, kuriems esant nepripažįstama,kad buvo peržengtos Bg ribos:
Kriterijai kai nelaikoma peržengimu:
a) jei besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas arba žala;
b) taip pat jei ta žala padaroma dėl neatsargumo;
c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio;
d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą

Svarbios šios aplinkybės: peržengimas iš objektyviosios pusės bus, kai yra sunkus kūno sužalojimas arba nužudymas. Iš subjektyvinės pusės – tik tyčinis kūno sužalojimas ar nužudymas bus peržengimas.
Aukščiausiojo teismo išaiškinime teigiama, kad ribos gali būti peržengiamos tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (G. Švedas “aiškinimas klaidingas”)

Svarbūs aspektai:
1) įstatymų leidėjas nereikalauja žalos adekvatumo. Besiginantysis gali pažeisti geresnį gėrį nei yra kėsinamasi, pvz., kėsinasi į turtą – ginantis į sveikatą;
2) nereikalaujama gynybos priemonių atitikimo kėsinimosi priemonėms. Gynybos priemonės gali būti galingesnės;
3) ypač svarbu kėsinimosi intensyvumas ir apimtys – kokiu būdu daromas kėsinimasis (kiek užpuolikų, kokios priemonės, kokį gėrį nori pažeisti).
Kitos svarbios aplinkybės – laikas, vieta, tiek besikėsinančiojo, tiek besiginančiojo fizinės galimybės.

Pastaruoju metu teisminė valdžia yra priėmusi tokią interpretaciją: visos abejonės dėl BG teisėtumo yra interpretuojamos iš besiginančiojo pozicijų.

Peržengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę – ji pagal du straipsnius (“didžiai susijaudinus”), bet tokiais atvejais bausmė gali būti švelninama. Taip pat teismas bausmę gali būti dar labiau sumažinti remdamasis 45 str. “Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas”.

T14.4. Nusikaltėlio sulaikymas. Veiksmų nusikaltėliui sulaikyti teisėtumo sąlygos.
Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (BK 14 (2) str.) – tai tokia situacija, kai vejantis, sustabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai vengiančiam sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui padaroma materialinė žala, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, o sulaikant asmenį, padariusį tyčinį nužudymą, nusikaltimo vietoje – sunkus kūno sužalojimas, jeigu kitaip jo nebuvo galima sulaikyti.
Sulaikymas – žmogaus teisė , o ne pareiga. Netaikoma pareigūnų elgesiui.
Pareigūnų vykdomas nusikaltėlio sulaikymas turi būti traktuojamas kaip profesinės pareigos vykdymas, kurio teisėtumo klausimus reglamentuoja specialūs įstatymai.
Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizinę prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymas ar paskirtos bausmės atlikimas.
Sulaikymo teisėtumui keliamos 3 sąlygos, kurios turi būti vienu metu:
1) sulaikomas turi būti asmuo, kuris padarė nusikaltimą;
Apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir pan.
Jei asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėj to suvokti – b atsakomybėn netraukiamas. Jei galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą – atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.
2) sulaikančiojo veiksmai turi būti proporcingi bėgančiojo veiksmams, t.y turi imtis tokių veiksmų, kurių pakanka sulaikymui. Šiuo atveju sulaikomasis nesipriešina, o tik stengiasi pabėgti;
Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.
3) žalos apimtis – gali būti padaroma materialinė žala, lengvas, apysunkis kūno sužalojimas, sunkus kūno sužalojimas. Tai maksimalios žalos riba. Jei asmuo sulaikymo nevengia – žalos padaryti negalima.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo Bg savo tikslu: Bg atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, Bg galima ir nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdomo kėsinimosi. Sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu Bg galima kėsinimosi metu, čia aktyvus yra užpuolikas.

Sulaikymas gali peraugti į BG. Jei sulaikomasis pasipriešina, pradeda galioti BG taisyklės. Taip pat BG gali peraugti į sulaikymą.

T14.5. Būtinasis reikalingumas. Būtinojo reikalingumo sąlygos
Būtinasis reikalingumas (Br) (BK 15 str.) – tai tokia situacija, kai teisėtai padaroma žala B įstatymo saugomiems interesams siekiant pašalinti pavojų, gresiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jei šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.
BR – kai siekiama pašalinti pavojų, kuris gresia valstybės, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jeigu pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.
Veikimas Br atveju yra asmens teisė ir nepasinaudojimas ja neužtraukia atsakomybės.
Br situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam. Veiksmai, padaryti esant Br, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tam, kad Br būtų teisėtas, yra būtinos tam tikros sąlygos.
BR teisėtumui keliamos sąlygos:
1) pavojaus kilmės šaltinis tam tikra prasme yra objektyvus: pvz., stichinės nelaimės, mechanizmų veikimas, kai kada ir žmogaus elgesys, bet čia negalima kalbėti apie žmogų, kuris veikia BR sąlygomis
2) pavojaus šaltinis turi kelti grėsmę valstybės, visuomenės, žmogaus interesams
3) pavojus turi būti realus ir akivaizdus
Šie pavojaus požymiai atspindi jo egzistavimą laike ir erdvėje. Akivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nesibaigė, ir nors dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę grėsmę saugomiems interesams. Būsimas ir praėjęs pavojus negali sudaryti Br. Realus – egzistuojantis tikrovėje. Klaidingas pavojaus ir jo realumo suvokimas nesudaro Br, tačiau daro įtaką subjektyviajai veikos pusei.
Jei asmuo manė, kad egzistuoja pavojus, kurio realiai nebuvo ir jis neprivalėjo ir negalėjo to suvokti – b atsakomybėn netraukiamas. Jei nebuvo pakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą – atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.
4) to pavojaus negalima išvengti kitaip, o tik padarant žalą. Žala turi būti padaroma trečiajam asmeniui
Jei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas Br.
Šiems asmenims gali būti padaryta fizinė, materialinė ar kitokia žala siekiant išvengti žalos vertingesniems interesams.
5) padaryta žala turi būti mažesnė nei ta, kuri būtų atsiradusi, jei nebūtų imtasi veiksmų. Žalų palyginimas nereikalauja, kad padaryta žala būtų minimaliausia galima. Svarbu, kad būtų mažesnė už išvengtą. Savo gyvybės negalima gelbėti kitos gyvybės sąskaita.
Žalų santykį būtina įvertinti ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu.

Br yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Jei nėra bent vienos sąlygos, už padarytą žalą asmuo gali būti patrauktas b atsakomybėn. B įstatyme nenumatytas Br ribų peržengimas. Jei asmuo padaro nereikalingą žalą, tai jo veiksmai nebus vertinami kaip Br. Be to, pagal civilinius įstatymus, žalą, padarytą esant Br, turi atlyginti asmuo, kurio labui buvo atlikti žalą padarę veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis buvo padaryta žala, gali šį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo jos atlyginimo.

Kitos aplinkybės
1) Profesinės pareigos vykdymas
2) Profesinė ūkinė veikla
3) Mokslinis eksperimentas
4) Nukentėjusiojo sutikimas
5) Įsakymo vykdymas
6) Nusikaltimo imitacija
7) Medicininiai bandymai (santykinai)

****************************************Programoje nėra

1) Profesinės pareigos vykdymas
Tai B įstatyme numatytos veikos padarymas vykdant profesines pareigas, jei jas vykdant nebuvo peržengtos įgaliojimų ribos.
Jos teisėtumo sąlygos:
a) pareigas turi atlikti įgaliotas asmuo
b) pareigos vykdomos įstatymo numatyta tvarka
c) nėra peržengiami įgaliojimai
Pareigų vykdymas pateisina arba pašalina atsakomybę už žalos padarymą sveikatai ar turtui. Gali būti panaši į BG, sulaikymą ar BR.
Pareigūno vykdomas sulaikymas bus traktuojamas per profesinės pareigos vykdymą. (Jei policijos pareigūnas – taikomos Policijos įstatyme numatytos taisyklės) Policininkas turi imtis proporcingų priemonių, kai braunamasi į būstą.
Taip pat traktuojami gaisrininko, mediko veiksmai.

4) Nukentėjusiojo sutikimas
Sutikimas gali būti įtvirtintas B. įstatyme arba iškilti iš moralinių aplinkybių.
Gali būti pažeidžiami materialiniai arba sveikatos gėriai
Materialiniai – sutikimas absoliutus; jei sutinka, kad turtas būtų paimtas arba sunaikintas, tai reiškia????
Sutikimas turi būti:
Laisvanoriškas
Savanoriškas
Asmuo turi būti veiksnus
Sutikimas turi būti gautas iki veikos padarymo arba jos darymo metu.

Kai nukentėjusiojo sutikimu daroma žala jo sveikatai, tai neapima gyvybės atėmimo.
****************************************Programoje nėra
T14.6. Profesinė ir ūkinė rizika
Profesinė ir ūkinė rizika – tai tokia situacija, kai žala B įstatymo ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudingų rezultatų ir neperžengus pateisinamos rizikos ribų.
Profesinė arba ūkinė rizika įmanoma bet kurioje sąmoningoje žmogaus veiklos sferoje. BT teorijoje yra suformuluoti profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimai:
1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus.
Būtinas veiksmų pagrindimas, jų modeliavimas ir bent jau apytikris rezultatas;
2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos.
Šio reikalavimo negalima vertinti vien formaliai, nes bet kokį tikslą galima pasiekti nepadarant žalos, tačiau per ilgą laiką arba išleidus milžiniškas pinigų sumas. Šiuo atveju būtinas norimo tikslo ir rizikos (galimos žalos) palyginimas, nes reikšmingesnis tikslas pateisina didesnę riziką. Negalima reikalauti, kad būtų pasirinktas objektyviai naudingiausias variantas. Asmuo turi pasirinkti tokį sprendimo variantą, kuris, jo nuomone, leis pasiekti maksimalų rezultatą minimaliai rizikuojant.
Rizikos objektu paprastai būna materialūs veiksniai. Galimi atvejai, kai rizikuojama ir žmogaus gyvybe, pvz., lakūnas bandytojas. Šiuo atveju būtinas asmens , kurio gyvybe rizikuojama, sutikimas.
3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti.
Asmuo turi imtis tik tų visų galimų saugumo priemonių, kurios egzistuoja rizikos metu. Reikalauti objektyviai visų galimų saugumo priemonių yra beprasmiška, nes tokiu atveju žala nebūtų padaroma. Veiksmai, kuriais peržengiama pateisinama rizika, yra pavojingi ir gali sudaryti nusikaltimo sudėtį. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas galimas tik esant nusikalstamam pasitikėjimui, o negalimas esant tyčiai, nes tai pašalins pateisinamumo momentą, ir nusikalstamam nerūpestingumui, nes rizika turi būti iš anksto apgalvota.

T14.7. Įsakymo vykdymo reikšmė sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus.
Įsakymo vykdymas – tai tokia situacija, kai B įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą pareigūno įsakymą.
Kai įsakymas teisėtas, tai už jo įvykdymą pavaldinys neatsakys net ir tuo atveju, jei padaroma žala B įstatymo saugomiems interesams.
Kai įsakymas neteisėtas – pavaldinys jį gali suvokti trejopai:
1) suvokia, kad neteisėtas;
2) abejoja teisėtumu;
3) nesuvokia, kad jis neteisėtas.
Neteisėto įsakymo įvykdymo pasekmės skirtingos civilinėje ir karinėje sferoje.

Civilinės tarnybos sąlygomis:
1) jei pavaldinys suvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčinį nusikaltimą;
2) jei abejojo – atsakys už neatsargu (nusikalstamas pasitikėjimas) nusik-mą;
3) jei nesuvokė neteisėtumo, tai pagal bendrą taisyklę jis neatsakys už jo vykdymą. Išimtys: kai dėl tam tikrų įgaliojimų, numatytų įstatyme, pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes, pvz., finansininkas atsako už įstaigos finansinę veiklą. Šiuo atvejus pavaldinys atsakys už neatsargų (nusikalstamas pasitikėjimas) nusik-mą.

Karinės tarnybos sąlygomis:
Čia pavaldinys neturi teisės svarstyti gauto įsakymo, nes jo nevykdymas užtraukai b atsakomybę. Pavaldinys privalo vykdyti ir tokį įsakymą, kurio teisėtumu jis abejoja ar net įtaria, kad jis nusikalstamas. Už tokia įsakymo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs pareigūnas.
Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. LR BK 351 str. 2 d. “karys, neįvykdęs viršininko įsakymo, verčiančio sulaužyti priesaiką ar aiškiai neteisėto, pagal B įstatymus neatsako”. Jei įvykdo ir sukelia sunkias pasekmes, tai b atsakomybėn traukiamas ir įsakymą davęs pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

T14.8. Seimo narių parlamentinės neliečiamybės dėl pasisakymų ir informacijų Seime ribos.
LR Konstitucijos 62 str. “Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas b atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojimas. Tačiau už asmens įžeidimą ir šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka”.

T14.9. Baudžiamųjų įstatymų dėl kaltę panaikinančių aplinkybių reforma. Šių klausimų sprendimas užsienio šalių baudžiamojoje teisėje.
Apie reformą nepavyko nieko rasti. Gal Švedas per konsultaciją galės ką pasakyti. Greičiausiai čia kalbama apie naują BK.

Visos užsienio valstybės B įstatymuose numato aplinkybių, pašalinančių veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, sąrašą. Antra vertus, aplinkybių skaičių nulemia valstybės teisės sistema, teisinės tradicijos ir papročiai. Praktiškai visų valstybių B įstatymuose numatyta būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas, o kai kurių valstybių (VFR, Danija) ir apsiribojama tik šiomis aplinkybėmis. Prie dažniau B įstatymuose aptinkamų aplinkybių priskirtini įsakymo ir profesinės pareigos vykdymas (Japonija, Olandija, Gana, Indija, Alžyras), nusikaltėlio sulaikymas (Zambija, Estija, Ukraina, JAV, Švedija) ir nukentėjusiojo sutikimas (Indija, Sudanas), o prie retesnių – savo teisės realizavimas (Gana), karinio įsakymo vykdymas (Švedija), nusikaltimo imitacija (JAV).
Bg teisėtumo sąlygos turi tam tikrus ypatumus: gynyba galima tik tuo atveju,kai kėsinamasi į asmenį arba nuosavybę (Danija) ar tik į asmenį (Gvinėja). Gynybos teisėtumas neginčytinas, kai atremiamas naktinis įsilaužimas smurtu ar klasta į gyvenamąją vietą arba ginantis nuo smurtinių vagysčių ir plėšimų (Prancūzijoje), taip pat žala padaryta dėl sumišimo, baimės ar išgąsčio (Vokietija).

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas: Olandijoje, Danijoje sulaikymas prilyginamas būtinajai ginčiai. Ganoje asmenį leidžiama net nužudyti, jei nėra kitų galimybių jį sulaikyti. Švedijos BK tik nustatyta asmens teisė panaudoti fizinę jėgą sulaikant nusikaltėlį, bet nekonkretizuojama šios teisės realizavimo tvarka bei apimtis.

Br – (Danija, Olandija, VFR) pripažįsta teisėtais veiksmus, padarytus Br atveju, tik tuomet, kai pavojus gresia asmeniui arba turtui. Prancūzijos kolonijos veiksmus, padarytus Br situacijoje, traktuoja kaip elgesį nenugalimos jėgos metu.
Nukentėjusiojo sutikimas – Olandija įteisino eutanaziją – gydytojo padarytą teisėtą gyvybės atėmimą asmeniui, kuris serga nepagydoma liga ir pats to prašo.

Įsakymo vykdymas – tarptautinėje BT nepripažįstamas įsakymo vykdymas kaip aplinkybė, pašalinanti veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, už nusikaltimus taikai ar žmoniškumui, karinius nusikaltimus.

Nusikaltimo imitacija – kaip viena iš nusik-mų tyrimo formų numatyta ir tarptautinėje BT. JT 1988 m. Vienos konvencijos dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta 11 str. apibrėžia kontroliuojamų minėtų medžiagų tiekimą bei jo panaudojimo tarptautiniu mastu galimybes.

T15. Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos

T15.1. Tyčinio nusikaltimo stadijų sąvoka. Nusikaltimai, kuriuose skiriamos stadijos. Stadijų rūšys. Nusikaltimo stadijų nustatymo reikšmė baudžiamajai atsakomybei ir bausmei.
Nusikalstama veika gali turėti savo stadijas – pasirengimą jai, realizavimo eigą ir pabaigą, todėl ir nusikaltimas gali būti tik rengiamas, jau daromas, bet nebaigtas ir pabaigtas. Tai ir yra nusikaltimo stadijos. Tais atvejais, kai veika turi visus įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, nusikaltimas laikomas baigtu. Tačiau ir pradėta nusikalstama veika, kai nusikaltimas lieka nebaigtas dėl priežasčių, nuo asmens valios, objektyviai yra pavojinga. Todėl ir esant nebaigtam nusikaltimui reikalinga baudžiamoji atsakomybė. Nusikaltimo stadijos atspindi objektyvioje tikrovėje realiai egzistuojančius pavojingos ir nusikalstamos veikos raidos etapus.
Nusikaltimo stadijos yra kokybiškai skirtingi, apibrėžti nusikalstamos veikos periodai, kurie vienas nuo kito skiriasi atliekamų pavojingų veiksmų pobūdžiu ir atspindi skirtingą nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsnį.
BK išskiria 3 tyčinio nusikaltimo padarymo stadijas:
I. Rengimasis padaryti nusikaltimą;
II. Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (kuris gali būti baigtas arba nebaigtas);
III. Baigtas nusikaltimas.
Pirmoji ir antroji stadijos – rengimasis padaryti nusikaltimą ir pasikėsinimas padaryti nusikaltimą – vadinamos parengtine nusikalstama veika. Tačiau ne visi nusikaltimai jas abi turi. Šios stadijos būdingos tik darant tyčinius nusikaltimus.
Nusikaltimo stadijos nustatomos ir jų savarankiškumas grindžiamas tuo, kad nusikaltimu laikoma ir pavojinga veika, o ne tik pabaigtas nusikaltimas. Reikšmė:
1. Baudžiama ir už parengtinę nusikalstamą veiką;
2. Leidžia diferencijuoti atsakomybę bei individualizuoti bausmę.

T15.2. Baigtinis (gal baigtas?) nusikaltimas. Atskirų nusikaltimo rūšių baigtumo momentas.
Ne kiekvienas nusikaltimas yra baigiamas, todėl BK numato t.t. taisykles, kaip elgtis tuo atveju, jei veika juridiškai nėra baigiama. Veika juridiškai baigta:
Materialiose sudėtyse – atsiradus pasekmėms;
Formaliose sudėtyse – padarius veiką;
Nukirstinėse sudėtyse – atlikus bent vieną veiksmą (iki veikos pradžios).
Baigtas nusikaltimas skiriamas pagal du momentus:
1. Juridinį nusikaltimo baigtinumo momentą (pagal jį išskiriamos nusikaltimų sudėtys: materialios, formalios, nukirstinės);
2. Faktinį nusikaltimo baigtinumo momentą (t.y., kada iš tikrųjų baigiasi nusikalstama veika).
Šie abu momentai sutampa tik materialiose sudėtyse.
Juridinių ir faktinių momentų išskyrimas reikalingas tam, kad būtų tinkamai kvalifikuojama veika. Reikšmę turi tik juridinis baigtinumo momentas. Faktinio reikšmė – tik skiriant ir parenkant bausmę.
BT teorija baigtu nusikaltimu laiko tokią asmens veiką (veikimą arba neveikimą), kuri turi visus būtinus šios rūšies nusikaltimo sudėties požymius, numatytus Baudžiamajame įstatyme. Įvairių nusikaltimų rūšių baigtinumo momentas gali būti skirtingas ir priklauso nuo tos rūšies nusikaltimo sudėties BK Specialiosios dalies normoje konstrukcijos.
Nusikaltimų baigtumą galima aiškintis remiantis nusikaltimo sudėčių skirstymu į materialiąsias, formaliąsias ir nukirstines.
Materialiose sudėtyse – pavojingos pasekmės yra būtinas objektyvus nusikaltimo sudėties požymis; nusikaltimas yra baigtas tik toms pasekmėms atsiradus. Tokios yra nužudymų (BK 104-109str.), kūno sužalojimų (BK 111-116str.), sudėtys, dauguma nusikaltimų nuosavybei sudėčių ir kt. Todėl, nužudymas yra baigtas nusikaltimas tik nukentėjusiam mirus, kūno sužalojimas – sužalojus ar susargdinus žmogų, vagystė – užvaldžius svetimą turtą.
Formaliose sudėtyse – kai į sudėtį neįtrauktas pavojingų pasekmių atsiradimas, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus įstatyme nurodytą pavojingą veiką – atitinkamai veikiant ar susilaikant nuo veiksmų, nesvarbu, ar veika sukėlė kokias nors žalingas pasekmes, ar nesukėlė. Tokios yra valstybės išdavimo (BK 62str.), kenkimo (BK 67str.), tvirkinamųjų veiksmų (BK 121str.), turto prievartavimo (BK 273str.) ir daugelis kitų sudėčių. Pvz., valstybės išdavimas yra baigtas nusikaltimas jau nuo to momento, kai Lietuvos pil. duoda sutikimą užsienio valstybės atstovui vykdyti priešišką Lietuvos Respublikai veiką; turto prievartavimas – pateikus neteisėtą grasinamą reikalavimą perduoti turtą.
Nukirstinėse sudėtyse – atlikus bent vieną veiksmą, kuris įeina į nusikaltimo objektyviąją pusę. Jų nėra daug (gal kokios 4), pvz., banditizmo sudėtis, nusikalstamo susivienijimo sudėtis.
Banditizmas (BK 75str.) – turi būti suorganizuota ginkluota gauja, ji turi užpulti valstybinę ar kt. įmonę ar asmenis. Šiuo atveju užtenka vien gaujos organizavimo.

T15.3. Rengimosi padaryti nusikaltimą sąvoka ir požymiai. Rengimosi skirtingumas nuo tyčios. Rengimosi veiksmų rūšys. Rengimosi padaryti nusikaltimą pavojingumas ir jo nustatymo kriterijai. Rengimosi baudžiamumas.
BK 16 str. 1 d. Pirmąja nusikaltimo stadija laikomas rengimasis padaryti nusikaltimą. Rengimusi padaryti nusikaltimą laikomas priemonių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygų nusikaltimui sudarymas.
Nusikalstamas sumanymas, ketinimas padaryti konkretų nusikaltimą, susiformavęs žmogaus mintyse, jo sąmonėje, yra žmogaus smegenų, psichikos veikla, o tokia veikla, neišreikšta konkrečiais poelgiais, nėra nusikaltimo padarymo stadija, nes baudžiamoji teisė vadovaujasi principu, kad nusikaltimu gali būti tik veika, t.y. aktyvūs kaltininko veiksmai arba neveikimas, esant pareigai ir galimybei atitinkamai veikti. Žmogaus pažiūros, įsitikinimai, mintys ir sumanymai ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas ir būtų labai pavojingi, negali būti baudžiami (dar ir todėl, kad jų neįmanoma užfiksuoti, apie juos negalima sužinoti). Tačiau ir tais atvejais, kai apie ketinimą padaryti nusikaltimą tampa žinoma (asmuo tai parašo, išsako ar kitaip išreiškia) baudžiamosios atsakomybės negali būti, kol jis nieko nepadaro, siekdamas bent pasirengti realizuoti šį sumanymą. Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas dar vadinamas tyčios iškėlimu.
Tyčios iškėlimas aikštėn – asmuo sumąsto, kad jis turi padaryti ką nors negero – jis nėra baudžiamas. Tai svarbu tam, kad nustatytume, kada atsirado sumanymas padaryti nusikaltimą. Nuo šio momento iki objektyviosios pusės realizavimo – rengimosi stadija.
Ši stadija kebli 2-iem aspektais:
1. Atsakomybės pagrindas – ketinimas (jis nieko, kas numatyta BK nepadarė);
2. Neįmanoma įrodyti rengimosi padaryti nusikaltimą.
Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas (dar vadinamas tyčios iškėlimu) – tai nėra parengtinė nusikalstama veikla, nėra to nusikaltimo, kurį ketinama padaryti, stadija (tokios stadijos nenumato įstatymas). Tačiau ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas, išreikštas grasinimo forma, yra pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žmogui ar institucijai, kėsinamasi į asmens, visuomenės ar valstybės interesus, todėl t.t. grasinimai įstatyme yra suformuluoti arba kaip savarankiškas baigtas nusikaltimas (grasinimas nužudyti ar sunkiai sužaloti) arba kaip kito nusikaltimo požymis (grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – išžaginimo, plėšimo, grasinimas ateityje panaudoti smurtą – turto prievartavimo, savavaldžiavimo). Grasinimo padaryti nusikaltimą pavojingumo laipsnį daugiausia lemia grasinamos padaryti žalos pobūdis bei tikslai, kurių siekiama grasinimu.
Rengiantis nusikaltimui tiesiogiai dar nesikėsinama į įstatymo saugomą objektą. Rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi daryti konkretų nusikaltimą ar nusikaltimus (pabėgti iš įkalinimo vietos, nužudyti žmogų, įsilaužti į butą). Nėra rengimosi padaryti nusikaltimą, kai asmuo, ketinantis daryti nusikaltimus, rengiasi ne konkrečiam nusikaltimui ar nusikaltimams, o neapibrėžtai nusikalstamai veiklai (pasirūpina ginklų, kurie gali praversti tokiai veiklai, įsilaužimo priemonių, suklastotų dokumentų ir pan., domisi padarytais nusikaltimais, aiškinasi, kokia nusikalstama veikla būtų naudingiausia ir saugiausia užsiimti, klausinėja, kas prisidėtų prie tokios veiklos ir t.t.). Tokie ir panašūs veiksmai nėra nusikaltimo padarymo stadija. Kai tokie veiksmai savaime yra pavojingi, jie sudaro savarankišką nusikaltimą, pvz., neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų įgijimas, laikymas, oficialaus dokumento suklastojimas ir pan.
Objektyvūs rengimosi požymiai – priemonių arba įrankių nusikaltimui padaryti suieškojimas, pritaikymas, kitoks sąlygų padaryti nusikaltimui sudarymas.
Dažniausiai rengimasis yra aktyvūs veiksmai, tačiau sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti įmanoma ir neveikimu (asmuo, sumanęs apvogti savo įstaigos kabinetą, nakčiai palieka jį neužrakintą).
Subjektyvus rengimosi padaryti nusikaltimą požymis yra tyčia. Rengimasis visada yra tyčinė veika, nes ja siekiama sudaryti sąlygas padaryti nusikaltimą. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta, konkretizuota. Netiesiogine tyčia sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti neįmanoma. Juo labiau – atsargiai.
Kai asmuo, rengęsis padaryti nusikaltimą, savo noru atsisako jį daryti, už rengimąsi neatsako. Jeigu jis nutraukia rengimosi veiksmus ar negali padaryti nusikaltimo, kurį rengė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, už rengimąsi atsako, t.y. jis baustinas pagal tą BK Specialiosios dalies normą, kuri reglamentuoja atsakomybę už atitinkamą pabaigtą nusikaltimą su nuoroda į BK 16 str. 1d. Taip yra teoriškai, tačiau faktiškai už rengimąsi padaryti nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, išskyrus l. retus pavienius atvejus.

T15.4. Pasikėsinimo padaryti nusikaltimą sąvoka. Pasikėsinimo skirtingumas nuo rengimosi padaryti nusikaltimą ir nuo baigtinio nusikaltimo. Subjektyvūs ir objektyvūs pasikėsinimo požymiai. Pasikėsinimų rūšys. Baigtinis ir nebaigtinis pasikėsinimas. Jų skyrimo kriterijai.
BK 16 str. 2 d. Pasikėsinimu laikomas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
Pasikėsinimas nusikalstamos veikos grandinėje užima tarpinę vietą tarp rengimosi padaryti nusikaltimą ir baigti nusikaltimo. Nuo rengimosi jis skiriasi tuo, kad pasikėsinimo veiksmais kaltininkas tiesiogiai siekia nusikaltimą padaryti, t.y. jau yra pradėjęs realizuoti nusikaltimo subjektyviąją pusę kėsindamasis į konkretų objektą. Tuo tarpu rengimusi tik sudaromos sąlygos tokiam pasikėsinimui. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai, t.y. kaltininkas nėra užbaigęs pradėto nusikaltimo. Vertinant tokius veiksmus labai svarbu nustatyti nusikaltimo užbaigimo momentą.
Pasikėsinimo atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius ar bent jų dalį.
Objektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai:
1. Veika tiesiogiai siekiama nusikalstamų kėslų, t.y. ji sudaro BK Ypatingojoje dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės sudedamąją dalį;
2. Veika tiesiogiai sukelia grėsmę kėsinimosi objektui;
3. Ši veika nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
Subjektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai:
Pasikėsinimas – tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą. Pasikėsinti galima tik tiesiogine tyčia, t.y. siekiant, turint tikslą padaryti konkretų nusikaltimą, sukelti nusikalstamas pasekmes.
Pasikėsinimo rūšys:
1. Pabaigtas pasikėsinimas;
2. Nebaigtas pasikėsinimas;
3. Netinkamas pasikėsinimas.
Pabaigtas pasikėsinimas yra tuomet, kai kaltininkas atlieka visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais nusikaltimui padaryti, tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (šovė, bet nepataikė, arba pataikė, bet medikai išgelbėjo gyvybę).
Nebaigtas pasikėsinimas yra tuomet, kai kaltininkas nepadaro visų veiksmų, kuriuos manė esant reikalingais, dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (kaltininkas užsimoja kirviu, bet jo ranka yra sulaikoma).
Baigtas ir nebaigtas pasikėsinimas skiriasi nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsniu, atstumu iki nusikalstamų pasekmių, todėl ir jų pavojingumo laipsnis yra skirtingas. Į tai gali būti atsižvelgta skiriant bausmę už pasikėsinimą.
Netinkamas pasikėsinimas – tai toks pasikėsinimas, kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei priemonių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų ir padaryti jiems žalos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. BT literatūroje skiriamos dvi netinkamo pasikėsinimo rūšys:
1. Pasikėsinimas į netinkamą dalyką (dažnai neteisingai įvardijamas pasikėsinimu į neteisingą objektą) – kai kaltininkas klysta vertindamas nusikaltimo dalyko savybes. Pvz., kaltininkas šauna į lavoną; siekdamas išžaginti panaudoja fizinį smurtą prieš vyrą, laikydamas jį moterimi (nieko sau) ir pan. Šiais ir panašiais atvejais nusikalstami sumanymai nerealizuojami, pasekmės neatsiranda todėl, kad jos ir negalėjo atsirasti – kaltininkas klydo dėl nusikaltimo dalyko. Tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nes veika pavojinga ir nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
2. Pasikėsinimas netinkamomis priemonėmis. Šiuo atveju kaltininkas klysta dėl nusikaltimo priemonių ar būdo, naudoja tokias priemones ar būdus, kuriais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to nusikaltimo padaryti. Pvz., norėdamas nužudyti žmogų, naudoja nuodus, kurie tokių pasekmių sukelti negali; šauna neveikiančiu ar neužtaisytu ginklu ir pan. Šiais ir panašiais atvejais nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl klaidos ar atsitiktinumo, veika yra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Tačiau tais atvejais, kai veika, kurią atlieka asmuo, iš viso neįmanoma padaryti siekiamos žalos, kai klaidingai įsivaizduojamas ryšys tarp reiškinių, pvz., pastangos numarinti žmogų ar padaryti kitokią žalą, sukelti nelaimę užkeikimais, prakeikimais, būrimu ar maldomis, t.y. kai nepadaroma nusikalstama veika, nėra ir atsakomybės.

T15.5. Baudžiamosios atsakomybės už parengtinę veiklą pagrindai ir ribos. Aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už parengtinę nusikalstamą veiklą.
Baudžiamoji atsakomybė už parengtinę nusikalstamą veikla, kuria tik rengiamasi arba bandoma padaryti nusikaltimą, turi reikšmės kovai su nusikalstamumu ar nusikaltimų prevencijai. Rengimosi ir pasikėsinimo baudžiamumu siekiama sutrukdyti realizuoti nusikalstamą sumanymą jau pirmosiose jo realizavimo stadijose patraukiant atsakomybėn asmenis, besirengiančius daryti nusikaltimą ar besikėsinančius jį padaryti.
Ne mažiau svarbi nusikaltimų prevencijos požiūriu yra įstatymo nuostata, kad už pradėtą, bet nebaigtą nusikalstamą veiką nebaudžiama, jeigu asmuo, rengęs ar pradėjęs daryti nusikaltimą, pats savo noru atsisako tęsti pradėtąjį nusikaltimą. Taip įstatymas ragina savanoriškai atsisakyti nusikalstamo sumanymo, nutraukti jo realizavimą.
Bausmė už rengimąsi ir pasikėsinimą skiriama pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už tokį pat pabaigtą nusikaltimą. Taigi, už parengtinę nusikalstamą veiklą baudžiama pagal BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį kaltininko pradėtą, nors ir nepabaigtą nusikaltimą. BK 16 str. 3d. nustatyta, kad skirdamas bausmę už rengimąsi ar pasikėsinimą, teismas turi atsižvelgti į:
1. Kaltininko padarytų veiksmų pobūdį ir laipsnį;
2. Nusikalstamo ketinimo įvykdymo laipsnį;
3. Priežastis, dėl kurių nusikaltimas nebuvo baigtas.
Rengimusi ir pasikėsinimu padarytų veiksmų pobūdį pirmiausiai lemia kėsinimosi objektas. Pvz., rengimasis nužudymui ar kt. sunkiam nusikaltimui ieškant bendrininkų, labai skiriasi pavojingumo pobūdžiu nuo bendrininkų ieškojimo vagystei. Parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumo laipsnį lemia jos turinys, panaudotos priemonės, bendrininkų skaičius ir kt. aplinkybės.

T15.6. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl savanoriško atsisakymo pagrindai ir sąlygos. Aktyvioji atgaila ir jos skirtingumas nuo savanoriško atsisakymo.
BK 17 str. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.
Atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo yra savanoriškas, kai toks atsisakymas padaromas esant tokioms sąlygoms:
1. Atsisakymas turi būti savanoriškas, tai reiškia, kad:
– asmuo atsisako baigti nusikaltimą neverčiamas objektyvių aplinkybių ir įsitikinęs, kad gali tą nusikaltimą baigti;
– veiką nutraukia sąmoningai, o ne priverstas kokių nors objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jam iki galo įvykdyti nusikalstamą ketinimą; “Priešingu atveju būtų ne savanoriškas atsisakymas, o rengimosi ar pasikėsinimo nutraukimas prieš kaltininko valią”.
– atsisakymas yra besąlygiškas ir galutinis. Jei kaltininkas pasikėsinimą nutraukia tik dėl to, kad tikisi jį pabaigti parankesnėmis sąlygomis, tai nėra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Atsisakymas nebus savanoriškas ir tokiu atveju, kai kaltininkas atsisako pakartoti veiksmus, kurie iš pirmo karto dėl kokių nors aplinkybių neduoda norimų rezultatų.
2. Atsisakymas turi būti iki tol, kol apie tą veiką sužino teisėsaugos institucijos (subjektyviai).
3. Atsisakymas turi būti grindžiamas pozityviais motyvais, pvz., sąžinės graužatis.
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą įmanomas abiejose parengtinės nusikalstamos veiklos stadijose – tiek rengimosi, tiek pasikėsinimo metu.
Atsisakymas gali būti aktyvus (sukliudymas kilti nusikalstamoms pasekmėms) ir pasyvus (susilaikymas nuo tolimesnių veiksmų). Neįmanoma savanoriškai atsisakyti nuo nusikaltimo, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda pasekmės, bei kai nusikaltimas pripažįstamas faktiškai baigtu rengimosi stadijoje.
Asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą, negali būti baudžiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Veika, kurią savanoriškai atsisakyta pabaigti, nelaikoma pavojinga. Tačiau, jeigu ta veika kurią atsisakyta pabaigti, turi visus būtinus kito nusikaltimo požymius, asmuo atsako už tą nusikaltimą. Pvz., rengdamasis gaminti netikrus pinigus, asmuo pavogė įrenginį netikriems pinigams spausdinti, bet po to nuo savo nusikalstamo sumanymo atsisakė ir netikrų pinigų negamino. Už rengtąjį nusikaltimą jis neatsako, tačiau už vagystę – atsako.
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą – tai aplinkybė, kuri pašalina atliktos parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumą ir baudžiamumą, nes:
1. Rengimasis ir pasikėsinimas yra pavojingos veikos, bet kai asmuo jas nutraukia, jos tampa nepavojingomis, todėl ir nebaustinomis;
2. Baudžiamieji įstatymai turi prevencinį tikslą.
Aktyvioji atgaila – pasekmės jau atsirado, tačiau kaltininkas aktyviais veiksmais arba švelnina tas pasekmes, arba atlygina pasekmes, arba neleidžia toms pasekmėms padidėti.
Aktyviosios atgailos esmė:
1. Tai pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės;
2. Atsakomybę švelninanti aplinkybė.
Tačiau, skirtingai nuo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą, aktyvioji atgaila padaroma po to, kai nusikaltimas yra pabaigtas. Todėl aktyvioji atgaila nėra aplinkybė, šalinanti veikos pavojingumą ir baudžiamumą, o yra aplinkybė švelninanti baudžiamąją atsakomybę (BK 40 str.). Tiesa, keliais atvejais, tiesiogiai nurodytais įstatyme, aktyvioji atgaila, esant t.t. sąlygoms, pripažįstama pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės – už valstybės išdavimą (BK 62 str.2d.), už šnipinėjimą (BK 63str. 3str.), už neteisėtą narkotinių priemonių įgijimą, laikymą, gabenimą ir siuntimą (BK 2321 str. 5 ir 6d.), už neteisėtą šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų laikymą (234str. 3d.), už papirkimą (284str. 2d.) bei už dalyvavimą organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime ar jų daromuose nusikaltimuose (BK 151 str.).
T15.7. Atsakomybė už rengimąsi ir pasikėsinimą užsienio šalių teisėje.
Daugumos užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai pripažįsta tik dvi nusikaltimo stadijas – pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ir pabaigtą nusikaltimą. Rengimasis nelaikoma nusikaltimo stadija, bet kartais įvardinama rengimusi padaryti nusikaltimą bendrininkaujant ir tai prilyginama pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, o kaip kurie pasirengimo padaryti nusikaltimą atvejai traktuojami kaip baigti nusikaltimai. Parengtinės nusikalstamos veiklos stadija nepripažįstama. Vokietijoje parengtine nusikalstama veikla laiko tik pasikėsinimą padaryti nusikaltimą – tai veika, kuria tiesiogiai pradedama vykdyti nusikaltimo sudėtis. Jis baudžiamas visada; gali būti baudžiamas švelniau nei pabaigta veikla.
Panašiai parengtinė veikla suprantama ir anglosaksų sistemos šalyse, tik kiek kitaip formuluojama. JAV numato tris parengtinės nusikalstamos veiklos formas: susitarimą (kai vienas iš suokalbio dalyvių atliko esminio pobūdžio ir aiškų veiksmą, kuriuo buvo siekiama realizuoti suokalbį), kurstymą (pasiūlymas, prašymas bei vertimas padaryti nusikaltimą) ir pasikėsinimą (tai bendriausia nebaigto nusikaltimo forma). Neformuluojamos bendros savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą taisyklės, tačiau kaip kuriems nusikaltimams numatytos parengtinės veiklos nebaudžiamumo už tokią parengtinę veiklą sąlygos.
Tarybiniai baudžiamieji įstatymai buvo suformulavę bendrą taisyklę, kad bet kurie rengimosi veiksmai padaryti bet kurį nusikaltimą yra baudžiami kaip parengtinė nusikalstama veikla.

16 tema. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą

T16.1. Bendrininkavimo sąvoka
Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme.
Bendrininkavimo teorijos. Bendrininkavimo institutas Lietuvos valstybės ir kitų šalių baudžiamojoje teisėje.
Užsienio (tiek kontinentinės, tiek anglosaksų teisinės sistemos) valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose apskritai nėra bendrininkavimo sąvokos. Kontinentinės bei anglosaksų teisinių sistemų valstybių baudžiamieji įstatymai bendruosius bendrininkavimo klausimus sprendžia panašiai. Pvz. , klasifikuojant bendrininkavimą paprastai apsiribojama bendrininkų rūšių išvardinimu, išskiriant vykdytojus, bendravykdžius ir bendrininkus. Pastaraisiais laikomi kurstytojai, padėjėjai. Beje tokia bendrininkų klasifikacija anglosaksų teisinės sistemos šalių baudžiamojoje teisėje ėmė įsigalėti parengus ir apsvarsčius JAV Pavyzdinio BK projektą. Taigi akivaizdi kontinentinės teisinės sistemos valstybių baudžiamosios teisės bendrininkavimo instituto įtaka, nes kai kurių valstijų baudžiamieji kodeksai ir iki šiol neišskiria bendrininkavime kurstytojų, padėjėjų veiklos.
Kontinentinės, anglosaksų teisinių sistemų valstybių BK paprastai analogiškai apibūdina bendrininkavimo subjektyviąją pusę, kadangi bendrininkavimą laiko galimu tik tyčiniuose nusikaltimuose. Neatsargaus bendrininkavimo galimybę numato tik kai kurių JAV valstijų BK, kuriuose nustatyta, kad, jei bendrai padaromo nusikaltimo sudėties požymis yra tam tikrų pasekmių atsiradimas, tai, sprendžiant asmenų patraukimo bendrininkais klausimą, turi būti nustatyta tokia bendrininkų kaltės forma, kuria ši sudėtis gali būti padaroma. Taigi sudaromos prielaidos išvadai, kad bendrininkavimas įmanomas ne tik tyčiniuose nusikaltimuose ( pavyzdys iš Kentukio: dviem tikriem litovcam surengus lenktynes Kentukio gatvėmis ir vienam iš jų partrenkus ir mirtinai sužalojus pėsčiąjį ( kurio tautybė nežinoma), antrasis vairuotojas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip neatsargaus nužudymo bendrininkas.)
Baudžiamosios teisės doktrinoje lyginant bendrininkavimo institutą kontinentinės teisinės sistemos valstybių baudžiamojoje teisėje su tokiu pat institutu anglosaksų teisinės sistemos valstybėse, neretai tvirtinama, kad pagrindinis skirtumas yra tas, jog tų pačių rūšių bendrininkavimo pavojingumas vertinamas skirtingai. O tai lemia skirtingus atsakomybės už tokį patį bendrininkavimą pagrindus ir ribas. Tačiau ir ši išvada nėra absoliuti, nes ir atsakomybės už bendrininkavimą nustatymu ir reguliavimu abi teisinės sistemos kai kuriais aspektais panašios. Pvz. Anglosaksų ir prancūzų teisėje laikomasi principo, kad tiek vykdytojams, tiek padėjėjams turi būti skiriamos tokios pačios bausmės. Beje, dėl tokios nuostatos pripažinimo ir laikymosi JAV baudžiamosios teisės doktrinoje kai kada kyla problema, kam iš viso reikalingas bendrininkų skirstymas į rūšis, jei skirtingi bendrininkai baudžiami vienodai.
Taigi galima teigti, kad mūsų baudžiamoji teisė įvairiapusiškiau nagrinėja bendrininkavimo institutą, nes yra suformuluota bendroji bendrininkavimo sąvoka, pateikiama bendrininkavimo klasifikacija, atskleidžiamas bendrininkavimo formų, rūšių turinys, nurodomi pagrindiniai jų požymiai. Tuo tarpu užsienio šalių baudžiamojoje teisėje pagrindinis dėmesys skiriamas bendrininkų atsakomybės klausimams.

Objektyvūs ir subjektyvūs bendrininkavimo požymiai. Objektyvaus ir subjektyvaus ryšio tarp bendrininkų veiksmų ir jų pasekmių ypatumai. Bendrumo požymis ir jo reikšmė.
Bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikaltimo padarymo formą, apibūdina bei atskleidžia esmę daugelis objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.
Sąvokos apibrėžime yra beveik visi bendrininkavimo požymiai:
2. Tyčia
Įvairių bendrininkų veiksmų visumą jungia tyčia. BK 18 str. ir 9 str. (nusikaltimo padarymas tyčia) analizė leidžia teigti, kad bendrininkavimui būdingos abi tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. Būdingesnė tiesioginė tyčia.
Bendrininkavimo intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai:
• Kiekvieno bendrininko suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam;
• Bendrininkų suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio;
• Supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą.
Bendrininkavimo valinį tyčios turinį sudaro:
• Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kitų asmenų, dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime, veika;
• Bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirasti
Susitarimas tarp bendrininkų – tiek išankstinis, tiek ir nusikaltimo darymo metu – sujungia juos, tačiau jis nėra būtinas valinis subjektyviosios pusės požymis. Bendrininkavimas įmanomas ir tada, kai bendrininkai veikia bendrai remdamiesi ne susitarimu, o tik abipusiu žinojimu vieno apie kito prisidėjimą prie bendros veikos.
Nors bendrininkavimą subjektyviąja prasme galima vertinti kaip bendrą tyčinį dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas tame pačiame tyčiniame nusikaltime, tačiau atskirų bendrininkų bendros nusikalstamos veikos tikslai ar motyvai gali skirtis. Bet tokia situacija įmanoma tik tada, kai bendrai daromo nusikaltimo sudėtyje motyvas ar tikslas nėra būtinas jos požymis.
Neatsargiai bendrininkaut neįmanoma pvz.: kuomet paprašoma panešti ar atnešti ne sau priklausantį lagaminą – tai veikos padarymas per tarpininką.
2. Veika daroma bendrai, jeigu tik susitariama ką nors padaryti, o padaro vienas, tai bendrininkavimo nėra. Abu asmenys turi nusikalsti bendrai nors vykdytojais abu būti neprivalo.
3. Du ir daugiau asmenų – reikalaujama, kad visi būtų sulaukę reikiamo amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybe ir būtų pakaltinami, t.y, sugebėtų suvokti savo veiksmus bei juos valdyti. Jeigu taip nėra, tai gaunasi tarpininkavimas. Nepakaltinamo asmens įtraukimas į nusikaltimo padarymą palengvina nusikaltėlio padėtį, tačiau iš kitos pusės toks asmuo yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas. Kaltininkai, pasinaudoję tokiais asmenimis lyg nusikaltimo padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginiai atitinkamo nusikaltimo vykdytojai.
4. Tai ne dviejų asmenų nusikaltimo padarymas, o dalyvavimas. Visi galimi bendrininkai:
• Nusikaltimo vykdytojas – asmuo betarpiškai padaręs nusikaltimą, jis realizuoja nusikaltimo objektyviąją pusę;
• Organizatorius – asmuo, kuris organizavo arba vadovavo;
• Kurstytojas – asmuo, kuris palenkė kitą asmenį padaryt nusikaltimą;
• Padėjėjas – asmuo, kuris padėjo patardamas, teikdamas priemones, pašalindamas kliūtis arba, kuris iš anksto pažadėjo paslėpti priemones, daiktus, pėdsakus, pavogtus daiktus.
Intelektualusis padėjėjas – pataria, fizinis padėjimas – fizinių veiksmų atlikimas.
Kiekvieno bendrininko veiksmai yra reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Būtent šių veiksmų visuma nulemia tai, kad vykdytojas (vykdytojai) įgyja realių galimybių realizuoti objektyviąją bendro nusikaltimo dalį. Jeigu kuris nors bendrininkas neatliktų savo veikos, bendro nusikaltimo būtų neįmanoma įvykdyti arba jo įvykdymas kitiems bendrininkams iš esmės pasunkėtų. Taigi kiekvieno bendrininko veiksmai yra būtini.
Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai nedalijamos bendrininkams. Tai bendrų veiksmų visumos bendrai pasiektas rezultatas
Kiekvieno bendrininko veiksmai (neveikimas) turi priežastinį ryšį su bendromis pasekmėmis

T16.2. Bendrininkavimo formos. Nusikalstamas susivienijimas.
Bendrininkavimo formos išskiriamos pagal bendrininkų susitarimo momentą ir pagal jų organizuotumo formą.
Pagal susitarimo momentą skirstoma:
2. be išankstinio susitarimo – kai susitariama iki veikos pabaigos; šią bendrininkavimo formą įstatymų leidėjas apibūdina sąvoka “grupė” ir laiko kvalifikuojančiu požymiu tik vieno nusikaltimo – išžaginimo, padaryto grupės asmenų (BK 118 str. 3 d.) – sudėties požymiu;
3. su išankstiniu susitarimu – kai susitariama iki veikos darymo pradžios. (BK yra tik vienas 118 str. kur nekeliamas išankstinis susitarimas).

Pagal organizuotumo formą skirstomos tik iš anksto susitarusių asmenų grupės:
1. Grupė iš anksto susitarusių asmenų
2. Organizuota grupė
3. Nusikalstamas susivienijimas (antivalstybinė organizacija, banditinė gauja, nusikalstamas susivienijimas)

Pripažįstama, kad nusikalstamas susivienijimas yra aukščiausias organizuotumo lygmuo, kuriam reikia 3 asmenų, turi būti hierarchija, bendra piniginė kasa, techninės priemonės. Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusikaltimus (paprastai sistemingai nusikalstamai veiklai), tačiau kartais jis gali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. Nusikalstamam susivienijimui būdinga ne tik išankstinis trijų ar daugiau bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus – vadovo ar vadovų buvimas, detalus vaidmenų pasiskirstymas (nors kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais), bet ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai.
Nusikalstamo susivienijimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą procedūrą) į nusikalstamą susivienijimą, suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei priemones ir yra pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį.

Būtinas banditinės gaujos požymis yra ginklų turėjimas.

Organizuota grupė pasižymi didesniu organizuotumu negu grupė iš anksto susitarusių asmenų, bet tai dar ne nusikalstamas susivienijimas. Dažniausiai teigiama, kad yra organizuota grupė, kai yra inkriminuojamas turto prievartavimas.
Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti nusikaltimo ar nusikaltimo momentus: paruošiamas ir suderinamas nusikaltimo padarymo planas, išanalizuojamas nusikaltimo padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko. Neretai atliekami ir tam tikri pasirengimo nusikaltimui veiksmai
Įmanomos situacijos, kai organizuotoje grupėje visi jos nariai atlieka vykdytojo funkcijas; kai yra keli organizatoriai; kai atskiruose to paties nusikaltimo epizoduose ar darant kitus nusikaltimus tam pačiam dalyviui tenka skirtingi vaidmenys/ Tačiau visais atvejais jie realizuoja bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą. Taigi tokie bendrininkai supranta sukūrę ir priklausą būtent organizuotai grupei.

Susitarusi grupė – 2 asmenys dalyvauja nusikaltimo padaryme iš anksto susitarę. Susitarimo pobūdis gali būti labai įvairus: dėl tam tikrų bendros nusikalstamos veikos epizodų, dėl konkrečių nusikaltimo padarymo mechanizmo momentų, dėl nusikaltimo slėpimo ir t.t. Tačiau iš anksto aptarto rengimosi nusikaltimui nėra, visa nusikalstama veika nesuderinama, pastovūs ryšiai tarp bendrininkų neatsiranda, bendrininkų nėra daug, paprastai jie visi būna nusikaltimo vykdymo bendrininkai

Bendrininkavimo rūšys pagal bendrininkų vaidmenį padarant nusikaltimą gali būti:
• Paprastasis bendrininkavimas (Bendrakaltybė) – kai visi yra vykdytojai, kurie darė ką nors, kas sudarė objektyviąją nusikaltimo pusę;
• Sudėtinis bendrininkavimas – kai yra vaidmenų pasidalinimas – vykdytojas tik vienas. Šiuo atveju bendrininkai atlieka skirtingus, t.y. ne tik BK Specialiosios dalies atitinkamame straipsnyje aprašytus veiksmus, bet ir veiksmus, numatytus BK 18 str. 3-6 dalyse. Taigi bendrame nusikaltime greta vykdytojo gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas.
Bendrininkavimo formų ir rūšių išskyrimas yra svarbus nusikaltimo kvalifikavimui: grupė asmenų, grupė iš anksto susitarusių asmenų, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas – numatyti kaip kvalifikuota atskirų BK straipsnių sudėtis.
Tam, kad būtų grupė iš anksto susitarusių asmenų ar organizuota grupė – turi būti bendrakaltybė (mažiausiai du vykdytojai). Kai nusikaltimo padaryme dalyvavo daugiau kaip du asmenys, gali būti trys vykdytojai, kurių skaičių reikia būtinai nustatyti. Kai vykdytojai – du, vertinama pagal sudėtinio ir paprasto bendrininkavimo požymius. Jeigu objektyviąją pusę realizavo du asmenys – tai bus grupė iš anksto susitarusių asmenų, o trečiam bendrininkui kaltinimai pagal vaidmenį.
Organizuota grupė – turi būti nustatytas didesnis organizuotumo lygis negu grupei iš anksto susitarusių asmenų (ryškus organizatorius, ryšio priemonės ir pan.).
Nusikalstamas susivienijimas – nepriklausomai pagal rūšį, visi nariai pripažįstami vykdytojais. Nepriklausomai nuo dalyvavimo atskirų nusikaltimų padaryme, visi bendrininkai atsako už visus nusikaltimus.
Organizuota grupė kaip sunkinanti aplinkybė 111 str. suprantama plačiausia prasme.

T16.3. Bendrininkų rūšys.
BK 18 str. 2 d. kaip nusikaltimų bendrininkai greta vykdytojų vardijami organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai. Šis galimų nusikaltimo bendrininkų sąrašas yra baigtas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju galimas, ir kartu būtinas, tikslus bendrininkų rūšies nustatymas, nes tai reikalinga sąlyga sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindą bei bausmės individualizavimą.

Bendrininkų rūšių apibūdinimas.
Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikaltimą (BK 18 str. 3 d.), t.y. tiesiogiai įvykdęs bendro nusikaltimo sudėtį ir pasiekęs bendrą nusikalstamą rezultatą. To paties nusikaltimo sudėtį gali realizuoti tiek vienas asmuo, tiek keli.

Kiekvieno bendrininkavimo atveju vykdytojui tenka ypatingas vaidmuo – jis realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėra vykdytojo, bendrininkavimas neįmanomas. Iš vykdytojo veiksmų sprendžiama apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojo nusikalstama veika sustojo pasirengimo ar pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad ir kiti bendrininkai baigė savo veiką atitinkamose stadijose.

Organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymą ir vadovavęs jo padarymui (BK 18 str. 4 d.). Esminis šio bendrininko požymis yra tas, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje -– ar išankstinėse jos stadijose, ar jau nusikaltimo darymo metu. Tai bendro nusikaltimo vadovas. Organizatorius galimas darant bet kurį tyčinį nusikaltimą bet kuria bendrininkavimo forma – net jei bendrininkaujama be išankstinio susitarimo, kai vienas iš vykdymo bendrininkų jau paties nusikaltimo darymo metu imasi vadovautis kitiems. Organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas be vadovo praktiškai neįmanomi.

Organizatorius vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius ir t.t. Norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi nebūtinai visi šie veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bet kurio iš jų. Tame pačiame nusikaltime organizatorius gali atlikti ir vykdytojo veiksmus. Sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindimo, bausmės individualizavimo klausimus visi to paties asmens vaidmenys bendroje nusikalstamoje veikoje turi būti išskiriami.

Organizatorius – pavojingiausias. BK Specialiosios dalies normos tam tikrais atvejais nustato, kad vien pati organizacinė veikla yra baigtas nusikaltimas, pvz. aNtivalstybinių organizacijų kūrimas (BK 70 str.), grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas (BK 199(3) str.), nusikalstamo susivienijimo kūrimas (BK 227(1) str.).

Kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikaltimą (BK 18 str. 5 d.). Tai nusikaltimo iniciatorius, nes sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nusikaltimą. Tačiau kurstytojas nebūtinai turi būti nusikaltimo autoriumi. Kurstyti visada, net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkretų nusikaltimą arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį įvairaus sunkumo, bet vienodo pobūdžio pasekmes.
Padėjėju laikomas asmuo, padedantis padaryti nusikaltimą:
• Duodamas patarimus, nurodymus;
• Teikdamas priemonių;
• Šalindamas kliūtis;
• Iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones, nusikaltimo pėdsakus ar daiktus, įgytus nusikalstamu būdu.
Padėjimas kitiems bendrininkams gali būti intelektualus ar fizinis. Galimas padėjimas ir neveikimu, tačiau tik tuo atveju, kai padėjėjas, turėjęs specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems bendrininkų veiksmams atsirasti, sąmoningai jos nevykdo.

Padėjėjo pagalba visados nukreipta į konkretaus nusikaltimo padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veikos priežastinio ryšio su nusikalstamomis pasekmėmis

Norint pripažinti asmenį padėjėju būtina nustatyti jo veikoje tyčią. Dažniausiai tai tiesioginė tyčia, bet gali būti, kad padėjėjas suvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamam ar vykdomam nusikaltimui ir sąmoningai leidžia tam įvykti.

Nusikaltimo vykdymas per tarpininką. Objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys bendrininkų veiksmus.
Vykdymas gali būti: tiesioginis, netiesioginis, bendras vykdymas.
Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.
Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką o padaro per “kitą asmenį”, t.y. “svetimomis rankomis” realizuoja nusikaltimo sudėtį. Tas kitas asmuo – tarsi veikos tarpininkas veikia žmogiškojo įrankio pavidalu. Netiesioginis vykdytojas – tai nusikaltimo užkulisiuose esantis asmuo, tačiau jis neteisingai suvokia situaciją, kurioje daromas nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai panaudojęs nukreipia “žmogiškąjį įrankį”. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

T16.4. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir ribos. Akcesoriškumas. Bendrininkų veiksmų kvalifikavimas. Bendrininkų atsakomybės ir bausmių individualizavimas. Sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių inkriminavimo bendrininkams ribos.
Baudžiamasis įstatymas visiems, kaltiems nusikaltimo padarymu, nustato vienodus baudžiamosios atsakomybės pagrindus (BK 3 str.). Kokių nors papildomų bendrininkų atsakomybės pagrindų – be nusikaltimo sudėties jų veikoje – nėra numatyta.

Bendrininkavimas yra įmanomas praktiškai visuose tyčiniuose nusikaltimuose. Nusikaltimų sudėtį – bendrininkų veiksmų atsakomybės pagrindą sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių visuma: bendrininkavimo požymių, numatytų BK 18 str., ir nusikaltimo, numatyto BK Specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama bendrininkų veika, požymių.

Bendrininkų atsakomybės principai:
• Bendrininkams už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pačios bausmės, neperžengiant minimalios ir maksimalios ribos, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jų veika, sankcijoje;
• Individualizuojant bausmę laikomasi tų pačių bausmės skyrimo pradmenų ( BK 18 str. VII d., 39 str.).
Taigi vienodi bendrininkų atsakomybės pagrindai nepaneigia bendrininkų atsakomybės individualizavimo ir nereiškia lygios visų bendrininkų atsakomybės. Bendrininkavimo faktas pats savaime dar nesunkina kiekvieno bendrininko atsakomybės. Šios taisyklės išimtis yra tik viena bendrininkavimo forma – organizuota grupė, kuri visada laikoma sunkinančia aplinkybe. Visais kitais atvejais svarbūs yra dalyvavimo bendrame nusikaltime pobūdis ir laipsnis.

Bendrininko dalyvavimo nusikaltime pobūdį pirmiausia apibūdina bendrininkavimo rūšis. Tačiau taip pat turi būti vertinamas realus kiekvieno bendrininko poveikis kitiems bendrininkams, visai nusikaltimo eigai.

Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininkų veiksmams. Apie tai byloja bendrininko sumanumo, atkaklumo, valios, aktyvumo ir kt. savybių panaudojimo siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.

Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tačiau nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar nėra pabaigęs nusikaltimo.

Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto.

Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus.

Savanoriškas padėjėjo atsisakymas gali pasireikšti:
• Nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;
• Aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.
Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsakomybės pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.

5. Bendrininkavimas padarant nusikaltimus, numatančius specialų subjektą
Baudžiamajame kodekse yra numatyta nusikaltimų, pvz., valstybės tarnybai, krašto apsaugos tarnybai, sudėčių, iš kurių akivaizdu, jog tokių nusikaltimų vykdytoju gali būti tik asmuo, be bendrųjų subjekto požymių, turintis ir specialiuosius subjekto požymius, pvz., pareigūno, kario. Įstatymas numato, kad tokias savybes privalo turėti kiti asmenys – vykdytojo bendrininkai. BK bendrosios dalies normos, nustatančios bendrininkų atsakomybės pagrindus ir principus, atskirai minimo klausimo nesprendžia. Tačiau paminėtų normų ir BK 270 str. analizai leidžia tvirtinti, kad asmenys, organizavę, kurstę ar padėję padaryti nusikaltimus, kurių vykdytoju gali būti tik specialusis subjektas, atsako pagal tuos pačius straipsnius, kaip ir vykdytojas.

6. Vykdytojo ekscesas
Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl vykdytojui, o ne visiems bendrininkams, turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos kvalifikuotos nusikaltimo aplinkybės. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas.

Suprantama, kad ekscesu nebus laikomas toks vykdytojo elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Pažymėtina, kad ne tik vykdytojas, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, siekti kitų pasekmių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį jis atsako asmeniškai.

Savanoriškas atsisakymas, esant bendrininkavimui. Nepavykęs kurstymas ir padėjimas.

Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tačiau nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar nėra pabaigęs nusikaltimo.

Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto.

Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus.

Savanoriškas padėjėjo atsisakymas gali pasireikšti:
• Nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;
• Aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.
Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsakomybės pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.

7. Prisidėjimo prie nusikaltimo sąvoka
Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad prisidėjimo prie nusikaltimo institutą sudaro normos, nustatančios atsakomybę už nusikaltimo slėpimą, nepranešimą apie nusikaltimą, nesudraudimą.

Prisidėjimo skirtingumas nuo bendrininkavimo
Prisidedant prie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra determinuojami jos vykdytojų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirasti nusikalstamoms pasekmėms. Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prie nusikaltimo požymis yra tai, kad subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo, veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ir jo pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų nusikalstamos veiklos, ir todėl nėra jų bendrininkas.

Skirtumas nuo bendrininkavimo – prisidedantis asmuo iš anksto nėra prižadėjęs padėti. Ne už visų nusikaltėlių slėpimą ar už nepranešimą apie padarytą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Prisidėjimo rūšys
Prisidėjimo rūšys:
1. Nepranešimas apie nusikaltimą;
Tai bus nusikalstamas prisidėjimas, kai bus sekančios sąlygos:
• Subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma;
• Subjektui turi būti suvokiamas nusikaltimo pobūdis.
Jeigu šios sąlygos yra, o subjektas neduoda stuko, tai šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis – formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą.
Baudžiamoji atsakomybė negalima jeigu po stuko gali iškilti grėsmė artimiems giminaičiams, kad bus iškelta byla.

2. Nusikaltimo ar nusikaltėlio slėpimas.
Nusikaltėlį slepiantis asmuo turi žinoti ne tik tai, kad slepia nusikaltėlį, bet ir suvokti nusikaltėlio padaryto nusikaltimo esmę, nes ne už visų nusikaltimų slėpimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. (BK 295 str.). Šeimos narius galima slėpti tik po antklode, o jeigu yra noras tai ir kitur nes už tai nebaudžiama.

Subjektyviajai nusikaltimo slėpimo pusei būdinga:
• Slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas;
• Supratimas, kad atliekami veiksmai, už kuriuos numatyta BA
• Siekimas tokia savo veika apsunkinti nusikaltimo ir jį padariusių asmenų išaiškinimą bei jų nubaudimą.

3. Nesudraudimas
Tai netrukdymas daryti nusikaltimą, kai savo ir (arba) kitų asmenų (valstybinių institucijų, pareigūnų, piliečių) pastangomis tai buvo galima padaryti.

BK bendrojoje dalyje neminimas. Todėl tai daugiau moralinė, o ne teisinė pareiga. Tačiau jeigu nusikaltimui kelio neužkerta pareigūnas, kuris tai privalo daryti, jis gali būti traukiamas už piktnaudžiavimą tarnyba.

Subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes subjektas supranta kito asmens daromos veikos nusikalstamą pobūdį, suvokia savo pareigą užkirsti kelią nusikaltimui, nori likti daromo nusikaltimo nuošalyje.

Skirtumas nuo kitu prisidėjimo formų – padaromas tik neveikimu asmens, privalančio pagal pareigas užkirsti kelią nusikaltimams ir tas neveikimas pasireiškia kitų asmenų nusikalstamos veikos metu.

T17. Nusikaltimų daugetas (Švedo paskaita)

Pavienio nusikaltimo samprata ir rūšys

Pavienio nusikaltimo sampratą formuoja teorija. Pavienis nusikaltimas tai veika, kuri yra nukreipta į vieningą objektą (objekto vieningumas nustatomas pagal tyčios kryptingumą), vieninga kaltės forma ir padaroma tapačiais ar panašiais veiksmais.

Pavieniai nusikaltimai, kurie yra panašūs į nusikaltimų daugetą:
3. Tęstiniai nusikaltimai – kuomet yra keli epizodai, kurie kartu sudaro vieną nusikaltimą (jeigu 10 kartų vagia po 10 plytų – objektas vieningas, veiksmai panašūs, kaltės forma – jeigu tikslas buvo pavogti 100 plytų – tai bus pavienis nusikaltimas, nes tyčia buvo apibrėžta. Jeigu tyčia neapibrėžta ir pavogė daugiau tai jau mažiausiai du nusikaltimai. Jeigu pavogęs 100 plytų, nuspręs, kad nešiu kol išnešiu, tai kiekvienas epizodas – atskiras nusikaltimas.)
4. Trunkamieji nusikaltimai – kuomet veikimu ar neveikimu padaromas pareigos nevykdymas laiko tarpe. Pvz. : dezertyravimas, alimentų nemokėjimas.
5. Nusikaltimas su dviem objektais pvz. Plėšimas – pažeidžiama nuosavybė ir sveikata, bet nepažeidus jų abiejų, nebus baigto vieno nusikaltimo.
6. Nusikaltimai su alternatyviniais požymiais – kuomet įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis vienodos reikšmės skirtingus veiksmus, kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais sudaro vieną nusikaltimą. Pvz. Neteisėtas šaunamojo ginklo nešiojimas, gaminimas ir realizavimas.
7. Nusikaltimas su administracine prejudicija – nusikaltimu laikomi tokie veiksmai, kurie padaryti pakartotinai. Pirmą kartą padaryti veiksmai paprastai užtraukia administracinę atsakomybę, o antrą kartą yra baudžiama pagal BT normas.
8. Kai nusikaltimą sudaro veikos kartotinumas (nebūtinai 2 kartus). Vienas veiksmas neužtraukia atsakomybės, o padarytas pakartotinai, užtraukia atsakomybę. Sistemingas smūgių sudavimas – ne mažiau kaip 3 kartus.
9. Nusikaltimai su kvalifikuojančiom aplinkybėm. Tai tokie veiksmai, kurie išoriškai atrodo kaip savarankiški nusikaltimai. Abortą, kuris sukelia apysunkį kūno sužalojimą, vertiname kaip vieną nusikaltimą; išžaginimas, sukėlęs itin sunkias pasekmes. Greta pagrindinės sudėties straipsny numatyta kvalifikuojantys požymiai, kurie gali būti atskiru nusikaltimu.

Nusikaltimų daugetas yra tuomet, kai padaryta du ar daugiau nusikaltimų, padarytų vieno asmens, už kuriuos asmuo nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nėra kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent už du nusikaltimus.

Požymiai:
1. Nusikaltimus padaro vienas asmuo;
2. Padaryti mažiausiai du nusikaltimai;
3. Nei už vieną iš padarytų nusikaltimų, asmuo nėra baustas (šio požymio neturi recidyvai);
4. Neturi būti juridinių kliūčių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn: senatis, kai būtinas privatus kaltinimas, o jo nėra, recidyvo atžvilgiu ir nuosprendžio vykdymo senatis arba teistumo išnykimas arba panaikinimas, kai kurios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybės.

Daugeto skirstymas:
1. Pagal veiksmų atlikimo laiką:
• Idealioji sutaptis
• Realioji sutaptis
2. Pagal veikų pobūdį:
• Pakartotinumas skirstomas į paprastąjį ir specialųjį, kuris dar skirstomas į vienarūšį ir tapatų.
3. Recidyvas:
• Paprastas;
• Sudėtinis
• Itin pavojingas recidyvistas

Idealioji sutaptis – kai viena veika pažeidžiami dviejų BK straipsnių reikalavimai ( namo sprogimas ir žūna žmonės – viena veika – du nusikaltimai). Papildomas požymis – veiksmų vienalaikiškumas.
Realioji sutaptis – kai dviem veikom pažeidžiami dviejų BK straipsnių ar jų dalių reikalavimai. Dvi veikos – du nusikaltimai.
Sutapčių skirtumai:
2. Skirtingai skaičiuojama patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis:
• Idealiosios sutapties atveju senaties terminas prasideda kartu , o baigiasi kai baigiasi senatis už sunkesnį nusikaltimą;
• Realiosios sutapties atveju – antras nusikaltimas nutraukia pirmo nusikaltimo senatį ir pradeda eiti iš naujo.
3. BK įtvirtina skirtingas bausmės skyrimo taisykles;
4. Tai, kokie nusikaltimai turi būti padaromi: idealioj – tik nusikaltimai numatyti skirtinguose BK straipsniuose, o realiosios ir straipsnių dalyse.

Pakartotinumas

Pagal pobūdį pakartotinumas gali būti paprastas ir specialus, kuris dar skirstomas į vienarūšį ir tapatų. Paprastas pakartotinumas tai bet koks dviejų nusikaltimų padarymas, kuris kvalifikavimui reikšmės neturi, o yra tik sunkinanti aplinkybė, į kurią teismas gali ir neatsižvelgti.

Tapatūs nusikaltimai – dviejų tapačių veikų padarymas (vagystė stambiu mastu), kurios kvalifikuojamos pagal vieno straipsnio vieną dalį.

Vienarūšiai – tie, kuriuos įstatymas prilygina vienarūšiams (pagal BK sąvokų išaiškinimą pvz. 280 str.).

Specialus pakartotinumas yra svarbus kai reikia kvalifikuoti veiką kaip padarytą pakartotinai. Kai kuriais atvejais pakartotinumas tapatus su realiąja sutaptimi, kadangi jų išskyrimo kriterijai yra skirtingi.

Recidyvas

Paprastas recidyvas – teistas asmuo padaro naują, nesusijusį nusikaltimą ( vagis – nužudo)

Specialusis recidyvas – teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, kuris yra susijęs su ankstesniu ( tyčinis nužudymas – nužudymas)

Itin pavojingas recidyvistas – tokiu pripažįstamas teismo sprendimu. Toks sprendimas turi kaip ir specialią reikšmę kvalifikavimui. Minusas tas, kad pvz. Asmuo už 5 vagystes bus pripažintas itin pavojingu ir nužudęs bus baudžiamas kaip itin pavojingas.

Leave a Comment