teisines atsakomybes rusys

Turinys

I. įžanga
1.1 Administracinės atsakomybės samprata
2. Baudžiamoji atsakomybė
3. Civilinė atsakomybė
4. Drausminė atsakomybė
Iii. išvados

PLANAS

I. įžanga

Filosofijoje ir teisinėje literatūroje sąvoka “atsakomybė” vartojama dviem reikšmėmis: perspektyvine ir retrospektyvike.

Perspektyvinė (arba į ateitį) reiškia, kad tam tikra žmonių grupė ar konkretus žmogus atsako už savo veiksmus žiūrėdamas į ateitį. Pvz.:

atsakomybė už savo vaikų ateitį.

Retrospektyvinė – tai atsakomybė už tai, kas yra padaryta praeityje.

Teisinė atsakomybė yra paprastai retrospektyvikio pobūdžio, t.y. atsakomybė už padarytą nusikaltimą.

Atsakomybė kaip reiškinys egzistuoja nuo senų laikų. Ilgą laiką žmonės gyveno kaip laukiniai gyvūnai. Kad galėtų lengviau išgyventi ir apsisaugoti, žmonės pradėjo jungtis į kaimenes, gentis bei bendruomenes.

Bendrai gyvenant pradeda vystytis ūkininkavimas bei gamyba. Jau tada vyresniųjų susirinkimai nagrinėdavo iškilusius nesutarimus tarp žmonių, smerkdavo nederamą žmonių elgesį, pasireiškiantį išdavyste, bailumu, piktnaudžiavimu. Buvo taikomi ne tik pabarimai ar pamokymai, bet ir griežtos priemonės, kaip gyvybės atėmimas. Jau tais pirmais valstybės kūrimosi etapais žmogus turėjo savo pareigas ir buvo atsakingas už savo veiksmus, jeigu jie prieštaravo tų laikų papročiams bei taisyklėms.

Atsiradus privačiai nuosavybei ir vystantis gamybai žmonės susiskaldė į atskiras šeimas. Tam, kad būtų lengviau reguliuoti visuomenės tarpusavio santykius,valstybė sukuria naujas elgesio taisykles, kurių privalo laikytis visi visuomenės nariai. Sukurdama šias taisykles ir įtvirtindama norminiais aktais, ji taip pat įtvirtina ir atsakomybės už šių taisyklių nesilaikymą formas – šios atsakomybės formos palaipsniui nusistovėjo iki šių dienų teisinės atsakomybės formų.

Atsiradus šioms formalioms elgesio taisyklėms, atsirado ir atsakomybė už jų nesilaikymą. Atsakomybė suvaržo žmogaus laisvę,kadangi jis turi elgtis ir gyventi pagal priimtas normas,o jas pažeidus, jis bus nubaustas.

Mūsų laikais atsakomybė atlieka tokį pat vaidmenį. Jos tikslas saugoti visuomenę nuo neteisėtų veiksmų,pataisyti ir perauklėti teisės pažeidėjus, bei užkirsti kelią naujiems teisės pažeidimams.

Žmogus privalo derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais, elgtis teisingai ir sąžiningai. Tai yra jo teisinė ir moralinė pareiga, o už jos nesilaikymą atsiranda teisinė atsakomybė. Žmogus kaip visuomenės narys turi suvokti,jog jis yra atsakingas už savo veiksmus. Atsižvelgiant į žmogaus veiksmų pasekmes,jis gali būti giriamas arba smerkiamas. Antruoju atveju jam bus taikomos atitinkamos poveikio priemonės.

Žmogus savo prigimtimi yra laisvas. Tačiau jo laisvo pasirinkimo galimybės nėra neribotos, kadangi egzistuoja visuotinai pripažintos moralinės ir teisinės žmogaus laisvo elgesio ribos.

Žmogus yra laisvas pasirinkti savo elgesio variantą atsižvelgiant į nustatytas ribas. Šios ribos dorovėje yra gėris ir blogis, teisėje teisėtumas ir neteisėtumas. Laisvo žmogaus pasirinkimo laisvė pripažįstama tiek,kiek ji neriboja kitų asmenų pasirinkimo laisvės. Tai yra įgyvendinant savo teises žmogus negali pažeisti ar varžyti kitų asmenų teisių.

Visiems privalomas reikalavimas derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais.Elgtis sąžiningai ir teisingai nėra vien moralinė pareiga, tai ir teisinė pareiga, už kurios nevykdymą atsiranda teisinė atsakomybė.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ

1.1 Administracinės atsakomybės samprata

Administracinė atsakomybė yra teisinės atsakomybės rūšis. Kaip ir būtina teisinės atsakomybės rūšims, jai taip pat būdingi visi teisinės atsakomybės požymiai. Tačiau administracinė teisės atsakomybė turi tik jai būdingų specifinių bruožų.

Vienas iš šių bruožų yra tai, kad administracinės atsakomybės pagrindas yra teisės normų, kurios numatytos LR ATPK, pažeidimas.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik už tas veikas , kurias numato Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas.Tai reiškia, kad žmogus bus traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei veika, kurią jis padarė, yra aprašyta ATPK. Kitu atveju, jei jo padaryta veika nėra aprašyta kodekse, jis nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju jis gali būti iš vis netraukiamas jokion administracinėn atsakomybėn, arba traukiamas remiantis kitos rūšies turima atsakomybe. Patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn jam dažniausiai taikomos administracinės nuobaudos.

Toliau paminėsime jog, administracinės nuobaudos skiriamos asmeniui traukiamam administracinėn atsakomybėn, ir jų taikymas teisės pažeidėjui neužtraukia teistumo. Pagal ATPK 21 str. administracinių nuobaudų rūšys yra:”Už administracinių teisės pažeidimų padarymą gali būti skiriamos šios administracinės nuobaudos: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3) atlygintinas daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paėmimas; 4) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas;

5) suteiktos piliečiui specialios teisės ( teisės vairuoti transporto priemones, teisės medžioti ar žvejoti) atėmimas; 6) pataisos darbai; 7)

administracinis areštas; 8) nušalinimas nuo darbo (pareigų) . Šio straipsnio pirmosios dalies 3-8 punktuose išvardytas administracines nuobaudas gali nustatyti tik LR įstatymų aktai.LR įstatymai gali nustatyti ir kitokias, negu nurodytas šiame straipsnyje, administracinių nuobaudų rūšis.”[1]

Sekantis iš specialiųjų administracinės atsakomybės bruožų yra administracinės teisės pažeidimo subjektas. Juo gali būti tik fizinis asmuo turintis 16 metų ir kuris yra pakaltinamas. Administracinės teisės pažeidimų subjektais nelaikomi juridiniai asmenys, o dėl padarytų juose administracinių pažeidimų , kaltais laikomi ir atsakomybėn traukiami ten dirbantys pareigūnai.

Kitas administracinės atsakomybės bruožas, pasireiškia tuo, kad administracinės teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir administracines nuobaudas pažeidėjams skiria ne įstaigų, organizacijų ar įmonių vadovai, bet tam tikros valstybinės institucijos – teismai, savivaldybių policija, valstybinės inspekcijos bei kitos, kurios yra numatytos administracinių teisės pažeidimų kodekse..

Dar vienas iš administracinės atsakomybės bruožų yra tai, kad administracinė atsakomybė yra taikoma procesine tvarka, kurią numato ATPK

normos. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė tvarka,palyginus su baudžiamąja ir civiline teise, yra daug paprastesnė.

Tačiau taip pat vyksta išsamus, objektyvus bylos nagrinėjimas, kuris remiasi teisėtumo,teisingumo,tikslingumo, viešumo, teisės į gynybą ir kitais principais.Be to užtikrina asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, nukentėjusiojo ir kitų dalyvių teisių apsaugą.

Administraciniai teisės pažeidimai yra teisės nustatytų ir visuotinai privalomų elgesio taisyklių, numatytų ATPK, (priešgaisrinės apsaugos,sanitarijos ir higienos, saugaus eismo, prekybos, transporto ir kt.) pažeidimai. Šie administraciniai pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį bei savo pobūdį nesudaro baudžiamojo nusikaltimo sudėties ( išskyrus pakartotinumą) todėl jie baudžiami įvairiomis administracinėmis nuobaudomis.

Administracinei atsakomybei yra būdingas operatyvumas. Tai reiškia,kad į padarytą administracinės teisės pažeidimą kompetentingos instancijos bei pareigūnai reaguoja tuojau pat. Administracinės atsakomybės priemonės teisės pažeidėjui yra taikomos jau teisės pažeidimo vietoje (pvz.:saugaus eismo taisyklių pažeidimas) arba kitais trumpais terminais.

Administracinės atsakomybės operatyvumas didina veiksmingumą bei efektyvumą kovojant su teisės pažeidimais.

Be abejo administracinė atsakomybė padeda užkirsti kelią ne tik administracinės teisės pažeidimams, bet ir kriminaliniams nusikaltimams. Ji taikoma kovojant su viešosios tvarkos, kelių eismo, nuosavybės apsaugos bei kitais pažeidimais. Padeda kovai su piktybiniu chuliganizmu, tyčiniais kūno sužalojimais, turto vagystėmis ir kitais pavojingais baudžiamaisiais nusikaltimais.

Remiantis šiais pagrindiniais administracinės atsakomybės bruožais, galimas šis apibrėžimas,kad “ administracinė atsakomybė yra savarankiška atsakomybės rūšis,taikoma kaltiems asmenims,padariusiems administracinės teisės pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų nustatytas administracines nuobaudas,turint tikslą kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką.”[2]

1.2 Pagrindiniai administracinės atsakomybės principai

Administracinės atsakomybės principai nusako pagrindinius administracinės atsakomybės tikslus,uždavinius bei funkcijas. Jų turinys nuolat papildomas atsižvelgiant į valstybės bei teisės vystymąsi.

Vienas iš šių principų yra atsakomybė tik už elgesį, o ne už mintis.

Jis reiškia, kad norint žmogų patraukti administracinėn atsakomybėn, jis turi savo poelgius reikšti veiksmais t.y. veikimu arba susilaikymu nuo tam tikrų veiksmų (neveikimu) . Asmens mintys, įsitikinimai, nors jie būtų neigiamai vertinami, negali būti laikomi teisės pažeidimais, jei jie nėra konkrečiai įgyvendinami. Taigi asmuo, turintis galvoje begalę minčių apie priešingą visuomenei bei teisei nusikalstamą veiką, dar nelaikomas teisės pažeidėju ir negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Tačiau padaręs nusikalstamus veiksmus, jis bus iš karto patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam bus taikomos atitinkamos administracinės nuobaudos, atitinkančios padaryto nusižengimo pavojingumo laipsnį.

Sekantis principas yra atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą ir tik esant kaltei. Šis principas reiškia ,kad administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas tas asmuo, kuris padarė priešingus teisei veiksmus (veikimą) ir kuris suprato savo elgesio pasekmes.

Tai yra administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris darydamas priešingus teisei veiksmus pilnai suprato jų padarinius, sąmoningai jų tikėjosi, bei buvo pakaltinamumo būsenoje.

Tačiau jeigu asmuo darydamas administracinės teisės pažeidimą tuo momentu buvo nepakaltinamumo būsenoje t.y. jis visiškai nesuprato savo veiksmų esmės arba negalėjo jų valdyti dėl laikino psichinio sutrikimo, psichinės ligos ar silpnaprotystės, bei kitų psichologinių sutrikimų, tai tokie asmenys administracinėn atsakomybėn netraukiami.

Šis principas parodo tai, kad jeigu asmens elgesys nėra priešingas teisei, arba jeigu šio asmens veiksmai nėra priešingi teisei, tai jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes jo veiksmuose nėra kaltės.

Atsakomybės teisėtumas-tai “nenukrypstamas materialinių ir procesinių teisės normų laikymasis ,tikslus jų reikalavimų vykdymas”[3]

Šis principas taip pat yra įtvirtintas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje: “ Niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip,kaip įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.”[4]

Materialinės teisės srityje šis principas reiškia, kad administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą.

Tačiau jeigu įstatymas ar kitas norminis aktas nedraudžia tam tikrų veiksmų, tai už juos negali būti taikoma administracinė atsakomybė.

Administracinė atsakomybė yra taikoma ne už bet kokį teisės pažeidimą, o tik už administracinį teisės pažeidimą. Administracinė nuobauda yra skiriama atsižvelgiant į konkretų teisės pažeidimą ir vadovaujantis nustatytomis teisės normomis. Skiriant administracinę nuobaudą negali būti peržengtos ribos, kurias nustato įstatymas.Taip pat kaltą asmenį traukti administracinėn atsakomybėn turi teisę tik kompetentingi, įstatymo numatyti organai arba pareigūnai.

Procesinių teisės normų laikymasis reiškia, kad administracinė atsakomybė turi būti taikoma įstatymų numatyta procesine tvarka.

Administracinių teisės normų nesilaikymas yra šiurkštus teisėtumo principo pažeidimas. Šio principo laikymąsi taikant atsakomybės priemones už administracinius teisės pažeidimus užtikrina aukštesniosios institucijos bei pareigūnai.

Kitas atsakomybės principas,tai teisingumo principas. Jis reiškia, kad administracinės priemonės turi būti teisingos, apgalvotos ir humaniškos. Negalima nustatyti tokių nuobaudų,kurios žemintų ar įžeidinėtų žmogaus garbę,orumą ar kt. Pirmiausiai šis reikalavimas yra taikomas įstatymų leidėjui, kurie nustato nuobaudų rūšis ir jų sistemą. Nuobaudų priemonės, priešingos žmogiškumui, moralei ir t.t. nedaro kaltam asmeniui auklėjamojo poveikio,o atvirkščiai, gali skatinti kaltinamąjį ateityje elgtis žiauriai ir antivisuomeniškai.

Kaltiems asmenims administracinės nuobaudos turi būti skirtos tik tokios, kurios teigiamai veiktų teisės pažeidėjus ir skatintų juos taisytis.

Negalima taikyti nuobaudos kuri savo griežtumu neatitinka padaryto teisės pažeidimo.

Griežtos nuobaudos, neatsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, paverčia jas neefektyviomis.Tokia griežta nuobauda turi būti taikoma tuo atveju ,kai

pažeidėjas tikrai tokios nusipelnė. Kaip neefektyvios per griežtos nuobaudos, taip pat neefektyvios ir per švelnios administracinės nuobaudos, nes jos nedaro teigiamo poveikio kaltam asmeniui bei kitiems asmenims.

Esant tokioms nuobaudoms teisės pažeidėjas nesusimąsto ir gerai neįvertina savo veiksmų, bei nesistengs jų kitą kartą nepakartoti.

Taigi pagal šį administracinį teisingumo principą nuobaudos turi būti skiriamos atsižvelgiant į pažeidėją kaip asmenį, į jo šeimyninę bei materialinę padėtį, padaryto teisės pažeidimo visuomenei pavojingumo laipsnį ir kitas sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes. Pvz. ATPK 29

str. nurodyta jog, ” Administracinis areštas nustatomas ir skiriamas tik išimtiniais atvejais už atskirų rūšių administracinius teisės pažeidimus iki trisdešimties parų. Administracinį areštą skiria rajono (miesto)

apylinkės teismas (apylinkės teismo teisėjas) .

Administracinis areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, moterims,turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus, asmenims, kuriems nesukako aštuoniolika metų, pirmos ir antros grupių invalidams.”[5]

Teisingumo principas taip pat nustato tai, kad už vieną administracinį teisės pažeidimą galima skirti tik vieną administracinę nuobaudą. Atsakomybės teisingumo principo laikymasis padeda didinti administracinės atsakomybės efektyvumą ,sėkmingai kovoti su teisės pažeidėjais, bei spręsti teisės pažeidėjų perauklėjimo klausimus.

Atsakomybės tikslingumo principas reiškia, jog atsakomybės tikslas yra pasiektas, arba jis gali būti pasiektas kitomis priemonėmis, tai teisinė atsakomybė gali būti netaikoma arba asmuo gali būti prieš laiką nuo jos atleistas. Taip pat jeigu atsakomybės tikslas yra pasiektas anksčiau,negu buvo numatyta, tai kaltas asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, gali būti atleistas nuo dalies atsakomybės. Pvz. ATPK 329

str. “jeigu asmuo, kuriam tam tikram terminui atimta teisė vairuoti transporto priemonę, upių ar mažąjį laivą arba teisė medžioti ar žvejoti, sąžiningai dirba ir pavyzdingai elgiasi, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvo tarpininkavimą sutrumpinti nurodytos teisė atėmimo terminą.”[6]

Gali būti ir toks variantas, kai užuot skyrę teisės pažeidėjui administracines nuobaudas,jo bylos medžiagą dėl padaryto teisės pažeidimo gali perduoti visuomeninių organizacijų ar darbo kolektyvų,kuriuose jie dirba, poveikiui.T.y. kaltam asmeniui bus taikomos visuomeninio poveikio priemonės.

Sekantis yra atsakomybės neišvengiamumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas administracinės teisės pažeidimas turi būti išaiškintas, kaltas asmuo turi būti patrauktas atsakomybėn, o jam skirta nuobauda būtų tikrai įvykdyta.

Kiekvienas padarytas administracinės teisės pažeidimas turi būti nubaustas. Jeigu nebus laikomasi šio principo, tai teisei priešingo elgesio nesmerkimas skatins naujus administracinės teisės pažeidimus, o teisės pažeidėjams nebus jokio auklėjamojo poveikio. Be to kalti asmenys įpras prie smerktinų,antivisuomeninių poelgių. Šis principas yra labai efektyvus kovojant su teisės pažeidimais, nes kiekvienas nusižengimas turi būti pastebėtas ir pasmerktas.

Atsakomybės viešumo principas remiasi tuo, kad jis reikalauja, jog kiekvienas kaltas asmens poelgis būtų viešai pasmerktas, paskelbiant visuomenei. Viešumas didina auklėjamąjį poveikį pažeidėjui bei kitiems asmenims, skatina juos laikytis teisėtvarkos. Be to teisinės atsakomybės priemonės tampa veiksmingesnės. Viešumas didina kalto asmens elgesio pasmerkimą ir daro didesnį poveikį jam. Jis gali būti įgyvendintas keliais būdais. Vienas iš jų, tai atvirai svarstant administracines bylas teismų posėdžiuose dalyvaujant gyventojams. Kitas būdas, kai padarytas administracinis pažeidimas yra paskelbiamas spaudoje ar kitomis informavimo priemonėmis. Be to gali būti pranešta apie kalto asmens elgesį jo darbovietėje ar kitoms visuomeninėms organizacijoms ir kontroliuoti kokių priemonių jie imasi.

Taigi šie administracinės atsakomybės principai išreiškia pagrindinius administracinės atsakomybės tikslus, uždavinius, funkcijas bei apskritai visą jos esmę. Tam, kad pasiekti teisinės atsakomybės efektyvumą, pareigūnai bei institucijos įpareigotos taikyti ją praktikoje turi griežtai laikytis šių pagrindinių principų. Šiais principais jie turi vadovautis kaip nuostatomis, kurios yra įtvirtintos įstatymu.

Kalbant apie administracinės atsakomybės vaidmens teisių sistemoje, galime pastebėti, kad ji yra profilaktinio pobūdžio kovojant su teisės pažeidimais, efektyvi savo nuobaudų sistema, jų taikymo operatyvumu ir įvykdymo realumu.

Tam, kad administracinė atsakomybė būtų tobulesnė ir veiksmingesnė, nuo 1994 m. liepos 18 d. įstatymu “ Dėl LR administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo”[7] buvo sugriežtintos nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus. Pvz.: Piliečiui suteiktos specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas numatytas iki penkerių metų.(ATPK 27 str.). Taigi griežtinant nuobaudas siekiama padidinti administracinės atsakomybės efektyvumą, padaryti atitinkamą poveikį visuomenei.

Tam, kad būtų dar geriau kovojama su administraciniais teisės pažeidimais, reikia nuolat tobulinti administracinių teisės pažeidimų kodeksą, atsižvelgiant į kintančius visuomeninius santykius, žmonių gyvenimo sąlygas bei kt.

2. Baudžiamoji atsakomybė

Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės pagrindimą yra naudojamos 2

filosofinės pozicijos. T.y. nusikalstamo elgesio priežastys:

1. Indeterminizmas (valios laisvė) – čia manoma, kad žmogus visuomet yra laisvas pasirinkimo variantuose, todėl visada turi atsakyti už tuos savo veiksmus.

2. Determinizmas – žmogaus elgesys priklauso nuo daugelio aplinkybių.

todėl smerkti reikia jas, o ne žmogų. Žiūrima ne į nusikaltimo pasmerkimą, o į jo pavojingumą visuomenei.

Baudžiamoji atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Jai būdingos griežčiausios valstybės prievartos priemonės, kurias taiko teismai (laisvės atėmimas, pataisos darbai ir kt.).

Pagal tai, kas atsako, kam atsako, už ką atsako – galime suprasti baudžiamosios atsakomybės prasmę. Šie klausimai atspindi tik išorinius baudžiamosios atsakomybės bruožus. Pagal pirmą klausimą, t.y. kas atsako, galime sakyti, kad tai asmuo, kuris yra nusikaltęs, sulaukęs atitinkamo amžiaus, ir kuris yra pakaltinamas. Taigi baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti tik žmonės, o ne daiktai, gyvūnai ar kita, kaip yra minima mūsų istorijoje.

Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Už visus neteisėtus veiksmus asmuo atsako valstybei ir visuomenei.

Kalbant apie tai, už ką atsako, galime sakyti, jog asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai padaro veiką, kuri pagal valstybės įstatymus laikoma nusikaltimu.

Apibendrinant baudžiamąją atsakomybę, galima sakyti, kad jos esmė yra ta, kad valstybė teismo pagalba pasmerkia asmenį, padariusį nusikaltimą, skiria jam bausmę ir tuo pačiu asmeniui po bausmės atlikimo tam tikrą laiką lieka teisinės pasekmės (teistumas). Pasmerkimas realiai pasireiškia tuo, kad asmeniui, padariusiam neteisėtą elgesį, padaromi suvaržymai.

T.y. jis netenka tam tikrų vertybių : laisvės, turto, galimybę užimti tam tikras pareigas bei kita. Tokia atsakomybės prasmė ta, kad asmuo, kuriam padaryti suvaržymai, patiria diskomfortą, neigiamas emocijas. Dėl to turėtų kilti nenoras vėl daryti nusikaltimą.

Tačiau tai dalį asmenų neveikia, nors valstybė neturi kito kelio tai užkirsti (pvz., kai žmogus pastoviai nusikalsta ir jo neveikia pasmerkimas) . Bet kita dalis visuomenės, kuri nenusikalsta, matydama kaip pagal baudžiamąją atsakomybę baudžiami nusikaltėliai, bijos nusikalsti.

Taigi savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimą. Valstybės įgaliotos institucijos įgyvendina baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka, neatsižvelgiant į norą asmens, padariusio nusikaltimą. Tačiau ši atsakomybė turi būti taikoma būtent individualiai, atsižvelgiant į jo nusikaltimo sunkumą. T.y. kad kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių apimtis ir iš to išplaukiantys teisių apribojimai (asmeninio ar turtinio pobūdžio).

Baudžiamoji atsakomybė veikia kaltinamąjį ne tik išoriškai, bet ji nukreipta ir į vidinę jo būseną – elgesio reguliavimą. Kaltinamajam daromas poveikis į jo psichiką ir sąmonę. Taip bandoma pakeisti jo valios savybes ir intelektą tam, kad daugiau jis nedarytų naujų nusikaltimų. Tuo pačiu, nustačius kaltinamajam apribojimus, keičiasi jo teisių ir pareigų santykis.

Realizuojant baudžiamąją atsakomybę, nustatomos papildomos pareigos, o teisių atžvilgiu atsiranda suvaržymai.

Tačiau kaltininkui nėra atimamos visos teisės, išskyrus mirties bausmę, kai asmeniui atimama gyvybė. Kaltininkas ir toliau lieka savo valstybės pilietis su pagrindinėmis teisėmis, tačiau, atėmus jam laisvę, kai kurių teisių įgyvendinimas yra apsunkintas (pvz., nuteistasis negali atstovauti teisme).

Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant ir nepaskiriant bausmę (pvz., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius).

Baudžiamosios atsakomybės pagrindus nustato Lietuvos baudžiamojo kodekso specialusis 3 str. Šiame straipsnyje įtvirtinta tai, kad „Asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, t.y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.

Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymo metu galima buvo iš jo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio.

Niekas negali 2 kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nuteistas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu pagal įstatymą.”[8] Taigi veikos baudžiamumas atsiranda tik tada, kai ji buvo nustatyta įsigaliojusio įstatymo. Taip pat veika baudžiama, kai ji turi nusikaltimo požymius ir yra asmuo kaltas nusikaltimo padarymu..

Sekantis požymis parodo, kad veikos baudžiamumas atsiranda, tad, kai asmuo galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to nepadarė. Be to šiame straipsnyje nurodomas draudimas bausti už tą pačią veiką du kartus, bei teismo išimtinė teisė nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.

Šios pagrindinės nuostatos parodo, kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. „Tai yra asmens kaltai padarytas nusikaltimas”.[9]

(Jeigu jis atitinka visus BK specialiosios dalies straipsnius).

Baudžiamojoje atsakomybėje nusikaltimo sudėtis yra esminis dalykas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Visi nusikaltimo sudėties požymiai yra nurodyti BK specialiosios dalies normose. Nusikaltimo sudėtis būdinga visų rūšių nusikaltimams. „Taigi baudžiamosios teisės teorija objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką kaip nusikaltimą, visumą vadina nusikaltimo sudėtimi”.[10]

Baudžiamoji atsakomybė yra susijusi su tuo, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui taikomos įstatymo numatytos sankcijos (laisvės atėmimas, bauda ir kt.).

Baudžiamoji atsakomybė – tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Jos esmė – asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu, bei kažkokių apribojimų taikymas. Savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybinės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikaltimo elgesio pasmerkimą.

3. Civilinė atsakomybė

Civilinė atsakomybė – taip pat yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Bendrojoje teisėje civilinė atsakomybė yra dviejų atskirų institutų, t.y. sutarčių teisės ir deliktinės teisės sudėtinė dalis.

Civilinė atsakomybė sutarčių teisėje yra apibūdinama kaip pinigų suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už padarytą žalą.

Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip pareiga pagal pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas atsižvelgiant tiek į sutarčių, tiek į deliktinę teisę, yra nuostolių atlyginimas.

Sutartinė bei deliktinė atsakomybė turi kelis bendrus bruožus. Visų pirma šios abi atsakomybės rūšys yra turtinės prievolės, kur kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą, o skolininko pareiga tą reikalavimą įvykdyti. Tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad taikant bet kurią iš jų siekiama ne nubausti skolininką, o kompensuoti kreditoriui padarytą žalą, t.y. , kad jis būtų tokioje padėtyje, kurioje būtų buvęs tinkamai įvykdžius sutartį. Be to, tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės taikymo metu skolininkas patiria turtinio pobūdžio praradimus.

Civilinę atsakomybę galima paaiškinti siaurąja bei plačiąja prasme.

Plačiąja prasme civilinė atsakomybė yra prievolė, kada viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius padarytus sutartinės prievolės ar kitokius pažeidimus.

Siaurąja prasme civilinė atsakomybė aiškinama kaip deliktinė atsakomybė.

Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis poveikio priemonėmis. Šias poveikio priemones, jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato civilinė teisė.

Civilinė atsakomybė yra tik kaip prievolė atlyginti padarytus nuostolius. Pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas – nuostolių atlyginimas, t.y. kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius.

Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus privatų interesą, t.y. esant sutarties pažeidimui. Šios atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės prezumpcija.

Esant pasikėsinimui į privatų asmens interesą, jam tuo yra padaroma žala ir jis pirmiausiai sureaguoja, pareikšdamas civilinį ieškinį. Tokio ieškinio tikslas – atstatyti nukentėjusiojo padėtį, kompensuojant patirtus nuostolius.

Pagal vadovėlį “Civilinė teisė” civilinė atsakomybės apibrėžimas skamba taip : „Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinės teisės atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu: ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.”[11]

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė,kurios viena šalis turi teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą ar sumokėti netesybas.

Civilinė atsakomybė-tai prievolė kuri atsiranda neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius įstatyme ar sutartyje nustatytą pareigą, taip pat neleistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinant savo teises t.y.

piktnaudžiaujant teise. Pareiga įvykdyti sutartį atsiranda sudarytos sutarties pagrindu, o pareiga atlyginti nuostolius atsiranda sutarties pažeidimo pagrindu.

Taigi civilinė atsakomybė yra aiškinama kaip prievolė. Veikimas arba neveikimas, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė,pažeidžia asmens turtinius interesus. Todėl civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti, kad būtų kompensuota jos patirta žala, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą.

Civilinė atsakomybė pagal savo pobūdį yra kompensacinė. Tačiau ne bet kokia kompensacija reiškia civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės atveju pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtos veikos. Tai reiškia

, kad ji atsiranda neįvykdžius tam tikros įstatymu ar sutartimi numatytos pareigos, arba realizuojant savo teisę įstatymui priešingu būdu. Taigi civilinė atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai yra padaryta neteisėta veika.

Tačiau kartais pareiga kompensuoti padarytą žalą gali atsirasti ir nesant neteisėtai veikai. Todėl žala padaryta teisėtais veiksmais nėra civilinė atsakomybė. Tai tik šios padarytos žalos kompensavimas.

Taigi civilinė atsakomybė suvokiama kaip turtinė prievolė, turinti jai būdingus specifinius bruožus ir kuri atsiranda iš neteisėto veikimo arba neveikimo.

4. Drausminė atsakomybė

Drausminė atsakomybė yra taikoma darbo drausmei užtikrinti. Drausminė atsakomybė, kaip teisinės atsakomybės rūšis atsiranda drausmės pažeidimo pagrindu.

Darbo drausmės pažeidimo subjektas yra prasižengęs darbuotojas, kuris turi būti tokio amžiaus, koks yra būtinas priimant į drabą. Be to pažeidimo padarymo metu jis turi suvokti savo veiksmus ir jų pasekmes. Tai yra pažeidimo padarymo metu jis turi būti veiksnus. Bet jeigu pažeidimą padarė neveiksnus darbuotojas, tai drausminė atsakomybė neatsiranda.

Darbo drausmės pažeidimo objektas yra organizacijų vidaus darbo tvarka, kuri yra nustatyta darbo teisės normomis. Pažeisdamas šią tvarką darbuotojas pažeidžia ir darbo teisės normų reikalavimus. Darbo drausmės pažeidimas atsiranda esant neteisėtiems darbuotojų veiksmams. Pvz. :

neteisėtas darbuotojų elgesys pasireiškia nevykdymu (arba netinkamu vykdymu) darbinių pareigų, numatytų norminiais aktais.

Neteisėtais veiksmais (neveikimu) yra visada padaroma žala organizacijos kolektyvui bei visuomenei, o neigiamos pasekmės atsiranda atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Vadovėlyje A. Dambrauskas, V. Nekrašas,

I. Nekrošius “ Darbo teisė “ pažeidimai yra skirstomi į dvi grupes:

“1)materialaus pobūdžio pažeidimai, sukeliantys neigiamų pasekmių (pvz.

darbuotojas padaro pravaikštą be svarbių priežasčių, dėl to sutrinka darbas, organizacija turi nuostolių) ir 2) formalaus pobūdžio pažeidimai, dėl kurių konkrečių neigiamų pasekmių gali ir neatsirasti (pvz. darbuotojas pažeidžia darbo apsaugos taisykles, dėl to kyla grėsmė kitų darbuotojų sveikatai, gyvybei).”[12] Formaliu pažeidimu padaryta žala pasireiškia ne tik nustatytos tvarkos(ir ją nustatančių normų) pažeidimu, bet ir neigiamu poveikiu kitiems darbuotojams. Tiek materialūs, tiek formalūs pažeidimai yra pakankamas pagrindas drausminei atsakomybei atsirasti..

Tam, kad atsirastų drausminė atsakomybė būtinai turi būti pažeidėjo kaltė. Kaltę galima apibūdinti kaip darbuotojo psichinį požiūrį į įvykdytus neteisėtus veiksmus ir dėl to atsiradusias pasekmes. Darbuotojo drausminė atsakomybė dažniausiai atsiranda dėl neatsargumo, bet dažnai atsiranda dėl tyčia padarytų pažeidimų. Pvz. pravaikštos.

Drausminė atsakomybė realizuojama pradedant bylos parengimu. Byla parengiama išsiaiškinus pažeidimo priežastis bei aplinkybes, taip pat pareikalavus iš pažeidėjo pasiaiškinimo. Toliau yra parenkama nuobauda ir išleidžiamas įsakymas dėl jos paskyrimo. Pažeidėjas supažindinamas su šiuo įsakymu ir tada jam yra taikomos nustatytos nuobaudos. Pvz.: atleidimas iš darbo. Nuobaudas parenka administracija atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, į aplinkybes kuriomis jis buvo padarytas ir į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Už kiekvieną drausmės pažeidimą taikoma tik viena drausminė nuobauda. Prieš skirdama nuobaudą administracija iš pažeidėjo turi pareikalauti pasiaiškinimo raštu.

Vadovėlyje “Valstybės ir teisės teorija” yra duotas toks drausminės atsakomybės apibrėžimas:” Drausminė atsakomybė pasireiškia tuo, kad įmonės, įstaigos organizacija, kolūkio valdyba taiko drausmines nuobaudas pavaldiems asmenims už darbo drausmės pažeidimus. Tai – pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo ir kt. „¹

Drausminė atsakomybė yra taikoma ir vidaus reikalų sistemos pareigūnams padariusiems drausminius nusižengimus.

” Pareigūnams taikomos šios drausminės nuobaudos:

1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) pažeminimas pareigose; 5) vidaus tarnybos pareigūno laipsnio pažeminimas viena pakopa;

6) atleidimas iš tarnybos.”[13]

Drausminių nuobaudų teikimus pareigūnams rengia tiesioginiai arba aukštesnieji vadovai. Teikimų nuobaudų skyrimo principus, būdus bei drausminių pražangų tyrimo tvarką, nuobaudų taikymo ir jų panaikinimo tvarką, taip pat vadovų teises šiais klausimais nustato Vidaus reikalų ministras.

Taip pat vidaus reikalų sistemoje yra garbės teismas, kuris nagrinėja pareigūnų nusižengimus tarnybinės etikos principams, garbei, orumui ar geram vardui.

Taigi drausminė atsakomybė yra taikoma asmeniui už įstaigos,įmonės ar kitokios organizacijos, kurioje jis dirba, taisyklių nesilaikymą.

Kalbant apie vidaus reikalų sistemą, tai drausminė atsakomybė yra taikoma už Statuto reikalavimų nesilaikymą.

5. PAGRINDINIAI ADMINISTRACINĖS,BAUDŽIAMOSIOS , CIVILINĖS IR DRAUSMINĖS

ATSAKOMYBĖS PALYGINIMAI

Administracinė atsakomybė, baudžiamoji atsakomybė ir civilinė atsakomybė yra visos teisinės atsakomybės rūšys. Visos jos yra taikomos esant teisės pažeidimams, siekiant užtikrinti teisėtvarką, bei saugoti sureguliuotus visuomeninius santykius.

Kiekviena iš teisinės atsakomybės rūšių turi tik jai būdingus bruožus.Jos skiriasi viena nuo kitos savo atsakomybės taikymo pagrindu,subjektais, kurie taiko atsakomybę, poveikio priemonėmis bei jų padariniais,atsakomybės subjektais,procesine atsakomybės taikymo tvarka.

Administracinės atsakomybės taikymo pagrindas yra administracinis teisės pažeidimas,nustatytas LR įstatymu. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas-nusikaltimai, kurių požymiai yra numatyti LR įstatymu.Civilinės atsakomybės pagrindas yra civilinės teisės deliktas t.y. pareiga atsakyti už padarytą žalą pagal pareikštą civilinį ieškinį, o drausminės atsakomybės pagrindu laikomas drausminis nusižengimas t.y. darbo ar tarnybiniai santykiai.

Kalbant apie poveikio priemones, tai administracinės atsakomybės priemonės (nuobaudos) už padarytus teisės pažeidimus, kaltiems asmenims skiria įvairūs valstybinio valdymo organai (pareigūnai), taip pat teismas (teisėjas) .

Baudžiamojoje atsakomybėje kriminalines bausmes skiria tik teismas,o civilinėje atsakomybėje civilines bausmes skiria taip pat teismas arba trečiųjų teismas (arbitražas) .Drausminės atsakomybės atveju poveikio priemones skiria organai (pareigūnai) asmenims, kurie tarnybiškai arba pagal darbo santykius tiems organams (pareigūnams) yra pavaldūs.

Administracinės atsakomybės poveikio priemonės(nuobaudos) yra daug švelnesnės už kriminalines bausmes ir nesukelia tokių sunkių teisinių pasekmių. Baudžiamojoje atsakomybėje kriminalinės bausmės skiriamos už nusikaltimus, kurie yra daug pavojingesni už administracinius teisės pažeidimus. Be to patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn atsiranda teistumas,dėl kurio atsiranda tam tikri teisiniai padariniai.

Civilinės atsakomybės poveikio priemonės yra turtinio pobūdžio,kai reikia atlyginti žalą. Drausminės atsakomybės atveju poveikio priemonės taip pat nėra tokios sunkios kaip kriminalinės, tačiau pažeidėjui atsiranda tam tikrų neigiamų pasekmių.

Baudžiamosios ir administracinės atsakomybės subjektas gali būti bet koks fizinis asmuo,kuris yra pakaltinamas ir yra tam tikro amžiaus.

Civilinės atsakomybės subjektas gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo.

Drausminės atsakomybės subjektas asmuo, kuris yra įstaigos,įmonės ar organizacijos narys.

Administracinio pažeidimo objektas-valstybės reguliuojami visuomeniniai santykiai,kurie yra paprastai valstybinio valdymo sferoje.

Pvz.: daugumai privalomų elgesio taisyklių(viešosios tvarkos,kelių eismo ir kt.) pažeidimas.

Civilinės teisės delikto objektas-turtiniai arba asmeniniai santykiai, kurie paprastai yra ginami teismine tvarka, pateikus ieškinį pagal civilinio proceso normų reikalavimus.

Kalbant apie atsakomybės taikymo tvarką, tai administracinė atsakomybė taikoma procesine tvarka, kuri yra nustatyta administracinės teisės normomis. Ji taikoma operatyviai ir nesudėtingai.Administracinės teisės pažeidimo bylose nereikia atlikti jokių sudėtingų procesinių veiksmų. Poveikio priemonės gali būti taikomos tuojau pat, pastebėjus įgaliotiems asmenims administracinės teisės pažeidimą.

Baudžiamoji atsakomybė taikoma pagal baudžiamojo proceso teisės normas. Tiriant baudžiamąsias bylas yra atliekami sudėtingi procesiniai veiksmai, ilgesni jos taikymo senaties terminai.

Civilinė atsakomybė yra taikoma pagal civilinio proceso teisės normas.

Drausminė atsakomybė taikoma remiantis įstaigos,įmonės ar organizacijos vidaus darbo tvarkos taisyklėmis.

Tai pagrindiniai požymiai skiriantys vieną atsakomybės rūšį nuo kitos.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ

1.1 Administracinės atsakomybės samprata

Vienas iš šių bruožų yra tai, kad administracinės atsakomybės pagrindas yra teisės normų, kurios numatytos LR ATPK, pažeidimas.

5) suteiktos piliečiui specialios teisės ( teisės vairuoti transporto priemones, teisės medžioti ar žvejoti) atėmimas; 6) pataisos darbai; 7)

Dar vienas iš administracinės atsakomybės bruožų yra tai, kad administracinė atsakomybė yra taikoma procesine tvarka, kurią numato ATPK

normos. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė tvarka,palyginus su baudžiamąja ir civiline teise, yra daug paprastesnė.

Administracinės atsakomybės operatyvumas didina veiksmingumą bei efektyvumą kovojant su teisės pažeidimais.

1.2 Pagrindiniai administracinės atsakomybės principai

Vienas iš šių principų yra atsakomybė tik už elgesį, o ne už mintis.

Tai yra administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris darydamas priešingus teisei veiksmus pilnai suprato jų padarinius, sąmoningai jų tikėjosi, bei buvo pakaltinamumo būsenoje.

Atsakomybės teisėtumas-tai “nenukrypstamas materialinių ir procesinių teisės normų laikymasis ,tikslus jų reikalavimų vykdymas” [16]

Materialinės teisės srityje šis principas reiškia, kad administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą.

Tačiau jeigu įstatymas ar kitas norminis aktas nedraudžia tam tikrų veiksmų, tai už juos negali būti taikoma administracinė atsakomybė.

Administracinė atsakomybė yra taikoma ne už bet kokį teisės pažeidimą, o tik už administracinį teisės pažeidimą. Administracinė nuobauda yra skiriama atsižvelgiant į konkretų teisės pažeidimą ir vadovaujantis nustatytomis teisės normomis. Skiriant administracinę nuobaudą negali būti peržengtos ribos, kurias nustato įstatymas.Taip pat kaltą asmenį traukti administracinėn atsakomybėn turi teisę tik kompetetingi, įstatymo numatyti organai arba pareigūnai.

Procesinių teisės normų laikymasis reiškia, kad administracinė atsakomybė turi būti taikoma įstatymų numatyta procesine tvarka.

Nuobaudų priemonės, priešingos žmogiškumui, moralei ir t.t. nedaro kaltam asmeniui auklėjamojo poveikio, o atvirkščiai, gali skatinti kaltinamąjį ateityje elgtis žiauriai ir antivisuomeniškai. Kaltiems asmenims administracinės nuobaudos turi būti skirtos tik tokios, kurios teigiamai veiktų teisės pažeidėjus ir skatintų juos taisytis. Negalima taikyti nuobaudos kuri savo griežtumu neatitinka padaryto teisės pažeidimo.

Griežtos nuobaudos, neatsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, paverčia jas neefektyviomis.Tokia griežta nuobauda turi būti taikoma tuo atveju ,kai pažeidėjas tikrai tokios nusipelnė. Kaip neefektyvios per griežtos nuobaudos, taip pat neefektyvios ir per švelnios administracinės nuobaudos, nes jos nedaro teigiamo poveikio kaltam asmeniui bei kitiems asmenims.

Esant tokioms nuobaudoms teisės pažeidėjas nesusimąsto ir gerai neįvertina savo veiksmų, bei nesistengs jų kitą kartą nepakartoti.

apylinkės teismas (apylinkės teismo teisėjas) .

Tam, kad administracinė atsakomybė būtų tobulesnė ir veiksmingesnė, nuo 1994 m. liepos 18 d. įstatymu “ Dėl LR administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo”[20] buvo sugriežtintos nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus. Pvz.: Piliečiui suteiktos specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas numatytas iki penkerių metų.(ATPK 27 str.). Taigi griežtinant nuobaudas siekiama padidinti administracinės atsakomybės efektyvumą, padaryti atitinkamą poveikį visuomenei.

2. BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS BRUOŽAI

Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės pagrindimą yra naudojamos 2

filosofinės pozicijos. T.y. nusikalstamo elgesio priežastys:

1. Indeterminizmas (valios laisvė) – čia manoma, kad žmogus visuomet yra laisvas pasirinkimo variantuose, todėl visada turi atsakyti už tuos savo veiksmus.

2. Determinizmas – žmogaus elgesys priklauso nuo daugelio aplinkybių.

todėl smerkti reikia jas, o ne žmogų. Žiūrima ne į nusikaltimo pasmerkimą, o į jo pavojingumą visuomenei.

Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Už visus neteisėtus veiksmus asmuo atsako valstybei ir visuomenei.

Kalbant apie tai, už ką atsako, galime sakyti, jog asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai padaro veiką, kuri pagal valstybės įstatymus laikoma nusikaltimu.

Taigi savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimą. Valstybės įgaliotos institucijos įgyvendina baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka, neatsižvelgiant į Norą asmens, padariusio nusikaltimą. Tačiau ši atsakomybė turi būti taikoma būtent individualiai, atsižvelgiant į jo nusikaltimo sunkumą. T.y. kad kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių apimtis ir iš to išplaukiantys teisių apribojimai (asmeninio ar turtinio pobūdžio).

Realizuojant baudžiamąją atsakomybę, nustatomos papildomos pareigos, o teisių atžvilgiu atsiranda suvaržymai.

Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant ir nepaskiriant bausmę (pvz., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius).

Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymo metu galima buvo iš jo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio.

Niekas negali 2 kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nuteistas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu pagal įstatymą.”[21] Taigi veikos baudžiamumas atsiranda tik tada, kai ji buvo nustatyta įsigaliojusio įstatymo. Taip pat veika baudžiama, kai ji turi nusikaltimo požymius ir yra asmuo kaltas nusikaltimo padarymu..

Šios pagrindinės nuostatos parodo, kas yra patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. „Tai yra asmens kaltai padarytas nusikaltimas”.[22]

(Jeigu jis atitinka visus BK specialiosios dalies straipsnius).

Baudžiamoji atsakomybė yra susijusi su tuo, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui taikomos įstatymo numatytos sankcijos (laisvės atėmimas, bauda ir kt.).

3.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS BRUOŽAI

Civilinė atsakomybė sutarčių teisėje yra apibūdinama kaip pinigų suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už padarytą žalą.

Civilinę atsakomybę galima paaiškinti siaurąja bei plačiąja prasme.

Plačiąja prasme civilinė atsakomybė yra prievolė, kada viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius padarytus sutartinės prievolės ar kitokius pažeidimus.

Siaurąja prasme civilinė atsakomybė aiškinama kaip deliktinė atsakomybė.

Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis poveikio priemonėmis. Šias poveikio priemones, jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato civilinė teisė.

Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus privatų interesą, t.y. esant sutarties pažeidimui. Šios atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės prezumpcija.

„Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinės teisės atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu: ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.”[24]

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė,kurios viena šalis turi teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą ar sumokėti netesybas.

piktnaudžiaujant teise. Pareiga įvykdyti sutartį atsiranda sudarytos sutarties pagrindu, o pareiga atlyginti nuostolius atsiranda sutarties pažeidimo pagrindu.

Taigi civilinė atsakomybė suvokiama kaip turtinė prievolė, turinti jai būdingus specifinius bruožus ir kuri atsiranda iš neteisėto veikimo arba neveikimo.

4. DRAUSMINĖ ATSAKOMYBĖ

Drausminė atsakomybė pasireiškia drausminėmis nuobaudomis piliečiui (darbininkui), kurias jam taiko įmonių, įstaigų ar kitų organizacijų administracija. Drausminei atsakomybei būdinga tai, kad asmuo padaręs nusižengimą yra visiškai pavaldus organui, kuris taiko jam drausminę nuobaudą.

” Drausminė atsakomybė pasireiškia tuo, kad įmonės, įstaigos organizacija, kolūkio valdyba taiko drausmines nuobaudas pavaldiems asmenims už darbo drausmės pažeidimus. Tai – pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo ir kt. „[25]

Drausminė atsakomybė yra taikoma ir vidaus reikalų sistemos pareigūnams padariusiems drausminius nusižengimus.

” Pareigūnams taikomos šios drausminės nuobaudos:

1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) pažeminimas pareigose; 5) vidaus tarnybos pareigūno laipsnio pažeminimas viena pakopa;

6) atleidimas iš tarnybos.”[26]