Advokatų profesinė etika ir civilinis procesas

VILNIAUS UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
DARBO TEISĖS KATEDRA

Dieninio skyriaus (5 metų) IV kurso
vientisųjų teisės studijų atšaka – darbo teisė

Kursinis darbas
Advokatų profesinė etika ir civilinis procesas

Vilnius
2007

Turinys

Įvadas..............................2
1. Advokatų profesijos ypatumai.........................3
2. Advokatai – profesine veikla užsiimantys asmenys..............5
3. Advokatų vaidmuo civiliniame procese....................6
4. Etikos taisyklių taikymas civiliniame procese................8
5. Advokatų veiklos principų reikšmė.....................10

Advokatų veiklos laisvė ir nepriklausomumas..........11

Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas
ir sąžininga konkurencija.....................12

Advokatų tarpusavio santykiai............13

Advokatų veiklos teisėtumas...................14

Kliento paslapties neatskleidimas..................16

Lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas........17

Nepriekaištingas elgesys......................18
6. Advokato ir kliento etiškas bendradarbiavimas...............20

Advokato profesionalumo prielaidos...............20

Advokato būtinos asmeninės savybės................22

Advokato ir kliento tarpusavio pasitikėjimo santykiai.......23
7. Civilinės atsakomybės taikymas advokatams................25

Civilinės atsakomybės samprata..................25

Civilinė sutartinė attsakomybė....................26

Etikos taisyklių pažeidimas – civilinės atsakomybės pagrindas..28

Žalos atlyginimo būtinumas.....................30

Priežastinio ryšio būtinumas.....................31
Išvados..............................32
Literatūros sąrašas..............................34

Įvadas

Advokatų profesinės kultūros pro¬blema šiandieną tapo itin aktuali dėl dau¬gelio priežasčių. Tei¬sės ir teisėsaugos reforma Lietuvoje dik¬tuoja būtinybę išanalizuoti ne tik aktualius nūdienos šalies teisės reguliavimo princi¬pus ar Lietuvos teisės tradicijų palikimą, bet ir ypač atkreipti dėmesį į etikos principų įtaką šiems ir kitiems svarbiems procesams. Nepaisant to, advokatūrai šiandieną keliami di-deli reikalavimai. Pravartu atkreipti dėme¬sį, kad dėl pasyvios kultūros politikos ir kitų veiksnių šalyje, deja, akivaizdus mo¬ralinių ir dorovinių vertybių sttygius, o tai pavojingai plinta ir teisininkų bendrijoje. Todėl Advokatūros ir kituose įstatymuose, kruopščiai saugomos ir puose¬lėjamos klasikinės teisininko veiklos tra¬dicijos, visa kultūrinė socialinė mūsų gy¬venimo sankloda, kuri turi garantuoti šalies tei¬sinių institucijų tobulėjimą, veiksmingą aukštų profesinės etikos standartų ir do

o-rovės normų diegimą į teisininkų praktiką. Garbinga ir itin atsakinga teisininko veik¬la įpareigoja atkakliai ir kantriai ugdyti orumą, principingumą, savikontrolę. Tik aukštos dvasinės kultūros, mandagus ir gražiai besielgiąs ad¬vokatas visada palieka inteligentiško ir pa¬trauklaus žmogaus įspūdį bei palankiai nu¬teikia kūrybingam profesiniam darbui. Ir atvirkščiai – pasipūtimas, žema elgesio kultūra, elementa¬raus etiketo ir mandagumo taisyklių nepai¬symas sukelia teisininkų tarpusavio įtam¬pą ir nepagarbą arba stebinčių žmonių ironiją ir nuostabą. Taip skaudžiai nukenčia ir civilinėje byloje dalyvaujančio advokato arba net teismo profesinis prestižas. Būtent dėl šitų priežasčių advokatų etikos taisyklių bei jų laikymosi analizė tapo itin aktuali tema, kurią reikėtų išsamiai ,,ištirti”. Kadangi advokato profesijos specifika suponuoja ypatingą advokato ir advokato padėjėjo padėtį civiliniame procese, todėl etikos taisyklių problematika yra analizuojama civilinio proceso kontekste.

Siekiant detaliai aaptarti šią temą, darbe bus naudojamas visų pirma lyginamasis metodas. Jo pagalba galima palyginti advokatų padėtį civiliniame procese su kitais teisininkais ir su kitų šalių advokatais. Norint išsamiai išanalizuoti pasirinktą temą, būtina naudoti sisteminį metodą, kuris reikalauja atsižvelgti į teisės sistemos suderinamumą ,ir su kurio pagalba galima rasti kolizijų ar net teisinių spragų. Neapsieta ir be istorinio metodo, kuris parodo etikos taisyklių vystymosi tendenciją bei Advokatų profesinės etikos kodekso priėmimo priežastis.

Šio darbo pagrindinis tikslas – numatyti ir suformuluoti advokato profesijos praktiniame darbe ke
eliamus etikos reikalavimus. Svarbu apibrėžti pagrindinius advokato veiklos principus, be kurių ši ypatinga profesija negalėtų egzistuoti ir advokatai negalėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas. Nagrinėjant šį klausimą, neabejotinai bus paliesta nemažai norminių teisinių aktų bei specialiosios literatūros, kurios analizė padės suformuluoti atitinkamą nuomonę dėl advokato profesinės etikos taisyklių reikšmę ir aktualumą. Bus lyginamos įvairių teisininkų ir mokslininkų nuomonės, kas padės rasti optimaliausią poziciją.

1.Advokatų profesijos ypatumai

Esminis vaidmuo teisinių paslaugų srityje Europos šalyse tenka tam tikros teisininkų kategorijos atstovams – advokatams (advocaat, advocati, asianajaja, barrister ir kt.). Advokatų vaidmuo visuomenės gyvenime labai svarbus. Kad ji įgyvendintų, jie turi supras¬ti savo santykius su teisine sistema. Tinkamai taikomos profesinės etikos taisyklės padeda šiuos santykius apibrėžti. Pagal Advokatūros įstatymo 1 straipsnį, advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą.

Advokatų veiklos sritis yra labai plati. Tačiau pagrindinė jų veikla – atstovauti klientų interesams teismuose. CPK 50 straipsnis aiškiai nurodo, kad atstovais pagal pavedimą teisme, o tai yra ir civiliniame procese gali būti advokatai bei advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Advokatai yra teisės specialistai, padedantys subjektui įgyvendinti savo teises civiliniuose bylose, atstovauti jo interesams te

eismuose. Subjektu čia suprantami visi fiziniai (konkretus žmogus) ir juridiniai (įmonės, įstaigos, organizacijos) asmenys. Labai svarbu, jog tarp atstovaujamojo ir atstovo susiklostytų pasitikėjimo grindžiami santykiai. Bendradarbiaudami su klientais, advokatai turi būti mandagūs, taktiški ir laikytis teisinės etikos normų. Konfidencialumas (klientų informacijos slaptumas ) yra pagrindinis advokatų veiklos principas. Atstovaudami savo kliento interesus, advokatai realizuoja teisinės gynybos principą. Šis darbas reikalauja greito mąstymo, geros iškalbos, teisinių procedūrų ir taisyklių išmanymo. Todėl daugelis advokatų specializuojasi tam tikroje srityje, kaip pavyzdžiui tarptautinėje teisėje, intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, tai yra gina klientų autorines teises meno, dizaino, muzikos srityje ir kompiuterinių programų gamyboje.

Kita jų funkcija – konsultuoti klientus įstatymais nustatytų teisių ir pareigų, bylos kėlimo ir sėkmingo ginčo išsprendimo klausimais. Advokatai pataria klientams oficialiųjų dokumentų, tokių kaip kontraktai ir sutartys, sudarymo klausimais. Kadangi beveik visiems procesiniams dokumentams surašyti yra taikomi tam tikri reikalavimai., paprastam žmogui yra labai sunku susiorientuoti tokioje reikalavimų gausybėje. Būtent todėl advokatai gali padėti inicjuoti civilinį procesą, taip pat jį tinkamai vesti. Taip pat jie nagrinėja klientų bankroto bylas, rengia klientų testamentus, užstato ir nuomos sutartis, kaip globėjai ar testamento vykdytojai tvarko palikimo reikalus.

Tačiau tai dar ne visos jo atliekamos funkcijos. Jie analizuoja užbaigtų bylų rezultatus, nagrinėja vienų ar kitų įstatymų taikymo aplinkybes. Analizuodami by
ylas, advokatai naudojasi teisinėmis bibliotekomis, kompiuterizuotomis programinėmis priemonėmis, kurios leidžia automatiškai atlikti teisinės literatūros paiešką ir sudaryti tipinius teisinius raštus.

Reikia paminėti, jog advokatai, turintys privačias įstaigas atlieka ir administracinį darbą. Jie vadovauja įstaigos darbui, samdo ir prižiūri personalą, rūpinasi įstaigos aprūpinimu medžiagomis ir priemonėmis.

Kiekvienoje Europos šalyje advokatų veikla turi savo ypatybių, kurios yra sąlygotos skirtingų tradicijų ir atspindi vienos ar kitos valstybės teisinės sistemos istorinę raidą. Paprastai advokatai sudaro atskirą profesinę kategoriją, kuri turi tam tikras išskirtines teises teisinių paslaugų srityje ir ypač atstovavimo teismuose požiūriu. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Graikija, ne tik atstovauti teismuose, bet ir kitas teisines paslaugas formaliai gali teikti tik advokatai. Tuo tarpu kitose šalyse teisinių paslaugų sritis yra labiau liberalizuota. Pavyzdžiui Suomijoje atstovauti visuose teismuose gali ne tik advokatai. Kai kuriose šalyse (Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kt.) išimtinai advokatams yra paliktas atstovavimas tik kai kuriuose teismuose.

Daugumoje Europos valstybių advokatai sudaro vieningą profesinę grupę, tačiau kai kur (Didžioji Britanija, Lenkija) ji yra padalinta dar bent į dvi kategorijas, kiekviena iš kurių turi specifinį vaidmenį teisinių paslaugų srityje.

Kaikuriose Europos šalyse advokatai išlaiko specifinį atskiros gildijos statusą, kas reiškia, kad ne kiekvienas teisininkas gali praktikuoti kaip advokatas. Paprastai advokato teisės ir vardas yra įgyjami ne tik sėkmingai baigus teisės studijas, bet dar ir atlikus tam tikrą praktiką bei išlaikius papildomus egzaminus. Šiuo požiūriu išsiskiria Ispanija, kur teisinio universitetinio išsilavinimo turėjimas yra faktiškai vienintelis reikalavimas asmenims, norintiems užsiimti advokato praktika.

Paprastai advokatai praktikuoja kaip nepriklausomi (self employed) asmenys, kurie gali asocijuoti savo veiklą su kitais partneriais. Tačiau advokatų bendros veiklos formos daugelyje šalių yra ribojamos (ypač kompanijų, kurios yra ribotos civilinės atsakomybės teisės subjektai) steigimo prasme. Net ir tais atvejais, kai ribotos atsakomybės advokatų firmos yra toleruojamos, dažnai išlieka neribota advokato atsakomybė jo konkretaus kliento atžvilgiu .

Faktiškai visose Europos valstybėse šalia advokatų tam tikras teisines paslaugas teikia ir kiti asmenys, dažnai net neturintys teisinio išsilavinimo, tačiau jų veikla paprastai yra apribota tik specialiomis sritimis. Dažniausiai jie negali arba gali tik tam tikrais atvejais atstovauti savo klientų teismuose.

2. Advokatai – profesine veikla užsiimantys asmenys

Advokatų civilinės atsakomybės problemos Lietuvos teismų praktikoje dar nėra spręstos. Civilinės teisės doktrinoje šie klausimai dažniausiai nagrinėjami kartu su kitų profesine veikla užsiimančių asmenų – notarų, gydytojų, auditorių ir kitų atsakomybe.
Advokato ir advokato padėjėjo padėtis civiliniame procese ypatinga. Savo intelektine veikla, profesinėmis savybėmis jie ne tik teikia teisinę pagalbą klientams, atstovauja teisme jų interesams, bet ir padeda teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje. Reikia tei¬sėtai ginti, gerbti ir garantuoti ne tik kliento teises, bet ir veikti teisingumo labui.
Profesine atsakomybe yra vadinama konkrečios profesijos asmenų atsakomybė už netinkamą savo profesinių pareigų vykdymą. Profesine veikla besiverčiantiems asmenims yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams.
Kyla klausimas, ar advokatų ir advokatų padėjėjų veikla gali būti priskirta profesinės veiklos kategorijai, jei taip, kokie kriterijai leidžia priskirti?
Jau pats advokato arba advokato padėjėjo statusas visuomenės akyse suponuoja nuomonę, kad šie asmenys turi specialių žinių ir praktinių įgūdžių, jais valstybė pasitikėjo su¬teikdama teisę teikti teisines paslaugas asmenims. 1998 m. Teisinės sistemos reformos metmenų redakcijoje buvo nurodyta, kad teisinės pagalbos kokybei ir efektyvumui teisme užtik¬rinti sudaromos sąlygos bei skatinama įgyvendinti nuostatą, kad fiziniams asmenims tei¬smuose atstovautų advokatai. Toks įstatymo leidėjo pasitikėjimas grindžiamas atitinkamais kriterijais.

Advokatams (kaip ir kitiems profesine veikla besiverčiantiems asmenims) yra priva¬loma turėti atitinkamą kvalifikaciją. Tam, kad asmuo galėtų būti pripažintas advokatu, visų pirma jis turi turėti teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Jei būsimasis advokatas neturi penkerių metų teisinio darbo stažo, tada turi atlikti ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą.

Šie reikalavimai susiję su siekimu, kad būsimi advokatai turėtų geresnę kvalifikaciją, daugiau ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, kad jų teikiamos paslaugos ateityje taptų kokybiškesnės, būtų mažesnė profesinių klaidų tikimybė. Be atitinkamo išsilavinimo ir praktikos, kaip vieną iš pripažinimo advokatu sąlygų įstatymas numato ir kvalifikacinio egzamino išlaikymą. Jo metu patikrinamos būsimo advokato žinios, įgytos studijų ir advokato padėjėjo praktikos metu. Kaip viena iš advokatu tapusio asmens pareigų numatyta pareiga nuolat kelti savo kvalifikaciją. Minėti reikalavimai parodo, kad advokato profesinės veiklos pobūdis reikalauja specialaus profesinio pasirengimo, o tai apima tiek teori¬nių, tiek praktinių dalykų išmanymą.
Advokatams ir advokatų padėjėjams, atstovaujantiems klientų interesams, būtina lai¬kytis ne tik įstatymų, bendrųjų moralės reikalavimų, bet ir atitinkamų profesinio elgesio rei¬kalavimų, suformuluotų Advokatų profesinės etikos kodekse. Tai taip pat laikytina viena iš profesinės veiklos ypatybių.
Sudėtingėjant ekonominiams santykiams, didžiąją dalį jų sureguliavus teisės normo¬mis, daugeliui visuomenės narių, neturintiems teisinio išsilavinimo, sunku susigaudyti dau¬gybės teisės aktų nuostatuose, tinkamai realizuoti savo teises patiems, be profesio¬nalaus teisininko pagalbos. Todėl profesionalios teisinės paslaugos visuomenei yra būtinos.

Kitas kriterijus, kuriuo vadovaujantis galima advokatus priskirti prie profesine veikla besiverčiančių asmenų, yra reikalavimas prieš pradedant vykdyti profesinę veiklą apsidrausti civilinę atsakomybę. Advokatūros įstatyme nurodyta, kad minimali draudimo suma yra 100 000 litų vienam draudiminiam įvykiui. Senajame Advokatūros įstatyme buvo numatyta mažesnė 50 000 litų suma. Šis pakeitimas atsirado atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis ad¬vokatų dirba su užsienio kompanijomis ir jų sudaromų sandorių sumos dažnai gerokai viršijo įstatyme numatytą minimalią draudimo sumą.

Minėti kriterijai leidžia teigti, kad advokato vykdoma veikla yra tikrai ypatinga, palyginti su kitomis veiklos rūšimis, jai yra taikomi griežti reikalavimai, todėl advokatai yra priskiriami prie profesine veikla besiverčiančių asmenų, kurių profesinė atsakomybė yra specifinė.

3. Advokatų vaidmuo civiliniame procese

Teisminis piliečių teisių gynimas – tai sudėtinga procesinių veiksmų visuma, ir čia svarbų vaid¬menį atlieka advokatūra. Būtent advokatai atlieka atstovavimo civiliniame procese funkciją. Pirmaisiais Lie¬tuvos nepriklausomybės atkūrimo metais advokatai daugiausiai dalyvavo baudžia¬mosiose bylose, o dabar dėl įvairių prie¬žasčių padėtis radikaliai pasikeitė, nors ad¬vokato veikla civilinėse bylose dažnai yra sudėtingesnė, nes jai reikia daugiau profe¬sinio atidumo ir fizinės ištvermės, laiko są¬naudų. Kita vertus, dalyvaudamas, pavyzdžiui, civilinėse ūkinėse komercinė¬se bylose, jis turi galimybę gauti gerokai didesnius honorarus negu baudžiamosio¬se bylose. Todėl advokato darbo ir išlaidų, susijusių su jo profesine veikla, apmokėji¬mas nepasiturinčių, nesugebančių ginti sa¬vo teisių asmenų civilinėse bylose yra itin aktualus klausimas. Advokato, tei¬kiančio teisinę pagalbą tokiose bylose, dar¬bas turėtų būti apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Tada advokato teisinė pa¬galba daugeliui piliečių būtų prieinames¬nė, išsiplėstų jos mastai, kartu sustiprėtų ir teisinė šių piliečių interesų gynyba.

Atstovavimas civiliniame procese – tai specifinė veikla, reikalaujanti atitinkamos kvalifi¬kacijos, atidumo, rūpestingumo, oratorinių sugebėjimų. Atstovas padeda ne tik šalims tinka¬mai ginti savo interesus, bet ir teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK) teisė atsto¬vauti teisme pagal pavedimą paliekama numatant nedideles išimtis tik advokatams ir advokatų padėjėjams. Šiuo pasirinkimu įstatymų leidėjas dar kartą patvirtino, kad atstovavimas teisme yra svarbi visuomenei ir valstybei veikla, kurią vykdantys asmenys klientams turi ga¬rantuoti kokybiškas paslaugas, o klaidos ar nepakankamo atidumo atveju – teisingą žalos atlyginimą. Taigi kalbant apie atstovavimą pagal pavedimą atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sutrumpėjo sąrašas asmenų, galinčių būti tokiais atstovais. Iš esmės yra dviejų rūšių atstovavimas pagal pavedimą: kai atstovas yra pašalinis asmuo ir kai atstovas nėra pašalinis asmuo. Jeigu atstovas yra pašalinis asmuo, fiziniam asmeniui gali atstovauti tik advokatai, tai yra įstatymo nustatyta tvarka įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą, ar jų padėjėjai. Šios sąlygos išimtis yra tik jei asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą atstovauja savo artimiesiems giminaičiams, sutuoktiniui arba sugy¬ventiniui. Kita išimtis – profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos na¬riams darbo teisinių santykių bylose. Taip pat vienas iš bendri¬ninkų kitų bendrininkų pavedimu gali atstovauti teisme. Kitais atvejais kiti asmenys, net ir turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali atstovauti civilinėje byloje. Viena iš svarbesnių priežasčių tokiom išimtims – atstovo ir atstovaujamojo teisiniai santykiai pagal savo pobūdį yra fiduciariniai (pasiti¬kėjimo), todėl atstovas privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atsto¬vauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Tai yra ne tik teisinė, bet ir profesinė mora¬linė jo pareiga. Minėtas išlygas lemia ypa¬tingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga), arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesniu silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikiu.

Iš kitos pusės atstovaujamojo civilinėse bylose pasirinkimo ribojimus lemia keletas priežasčių, o pirmiausiai tai, kad tik advokatai privalo drausti savo civiline atsakomybę, tik advokatūroje yra aiški savivaldos, taigi ir savikontrolės sistema, tai yra garbės teismas ir galiausiai advokatai yra išlai¬kę reikiamus kvalifikacinius egzaminus, įrodančius, jog jų žinių pa¬kanka konsultuoti. Advokatų padėjėjai atitinkamas teises turi todėl, kad už juos visiškai atsako advokatai – jų praktikos vadovai.

Tačiau šiuo atveju gali kilti klausimas, ar nėra ribojama asmenų pasirinkimo laisvės principas.

4. Etikos taisyklių taikymas civiliniame procese

Vienas svarbiausių dalykų, skiriančių vieną profesiją nuo kitos, yra pačiu tos profesijos nariu sukur¬tas ir įgyvendinamas profesinio elgesio kodeksas. Daugelio užsienio šalių teisininkai jau seniai vado¬vaujasi etikos arba profesinio elgesio kodeksais dėl kelių priežasčių. Visų pirma, aiškus etikos kodeksas kelia teisininko pro¬fesijos vertę, didina klientų pasitikėjimą, stiprina teisi¬ninkų nepriklausomybę. An¬tra, teisininkai, kurdami etikos kodeksus ir vadovaudamiesi jais mažina valdžios kontrolės būtinybę ir savo ruožtu saugo savo nepriklausomybę. Trečioji priežastis tokiam kodeksui atsirasti ir Lietuvoje buvo tai, kad dėl užsienio šalyse galiojančių etikos ko¬deksų užsienio klientai, vers¬lininkai, teisininkai tikisi, jog Lietuvos teisininkai taip pat vadovaujasi panašiu kodeksu, o jo nesant užsieniečiams gali atsirasti kliūčių imantis verslo ar kreipiantis teisinės konsultacijos Lietuvoje. Šias priežastis sustiprina ir profesijos reikalavimai bei finansinė nauda. Dėl išskirtinio teisininko profesijos santykio su teise ir advo¬katu, sprendžiančiu klientų asmeni¬nius reikalus ar verslo problemas, santykių su klientais teisininkai privalo turėti elgesio taisykles.

Ne visada lengva apibrėžti, koks elgesys yra tinkamas. Juo labiau, kad daugelyje šalių jis suprantamas skirtingai. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose plačiai paplitęs sąlyginis mokestis, kai tam tikras procen¬tas nuostolių atlyginimo sumos, kurią gauna advokatas iš kliento, laimėjęs bylą, vadovaujantis etikos taisyk¬lėmis draudžiamas daugelyje Eu¬ropos šalių.

Antra vertus, Europoje dažna praktika, kai vienos šalies advokatas, nesant kitos šalies atsto¬vo, konsultuojasi su teisėju dėl bylos. Jungtinėse Amerikos Valstijose daž¬niausiai draudžiama . Net ir toje pačioje šalyje gali įvykti įvairių pokyčių, verčiančių keisti ir papildyti profesinio elgesio taisykles.

Akivaizdu, kad teisininkų profesinės etikos kodeksas turi atsižvelgti į kiekvienos teisinės srities teisininkų veiklos ypatybes. Atkreipti¬nas dėmesys, kad Advokatų profesinės etikos kodekso projekte (pir¬mą kartą mūsų šalies istorijoje!) buvo bandoma kompaktiškai susisteminti, kodifikuoti vi-sų šalies teisininkų etikos pagrindines nuostatos. Bendras visų specialybių tei¬sininkų etikos kodeksas veiksmingiau, kompaktiškiau harmonizuotų ir suderintų kiekvienam teisininkui reikšmingas etikos nuostatas. Pagaliau tokiu kodeksu teisinin¬kui patogiau naudotis praktiškai. At¬skirų specialybių teisininkų etikos taisyk¬lių rinkiniai tik nepagrįstai susmulkintų bendruosius ir nedalomus visoms pagrin¬dinėms teisininkų institucijoms būdingus principus. Tarybiniais laikais iš visų teisinės sistemos darbuotojų grupių etikos kodeksą turėjo tik advokatai. Toks advokatų, dažniau¬siai atstovaujančių klientų interesams ginčuose su valstybe, išsiskyrimas, palyginti su prokurorais, kurie, kaip valstybės pareigūnai, buvo nuo jos priklausomi, tada buvo labai nau¬dingas. Advokatai, turėdami savo etikos kodeksą ir patys jį įgyven¬dindami, tapo labiau nepriklausomi, pakilo jų prestižas. Dabartinėje Lietuvoje prokurorai atstovauja pavieniams asmenims, bendrovėms ir jiems, kaip ir advokatams, reikia va¬dovautis etikos kodeksu. Taigi jiems toks kodeksas irgi būtinas.

Reikia įvertinti specialius kiek¬vienos srities darbuotojų santykius ir pareigas, taip pat etikos kodeksus de¬rinti su skirtingais teisinės sistemos grupių poreikiais. Pavyzdžiui, proku¬roro, sužinojusio faktą, padėsianti įrodyti kaltinamojo nekaltumą, pa¬reiga visiškai skirtinga, nei advokato, išsiaiškinusio, kad jo klientas yra tikrai kaltas. Pavyzdžiui, teisėjams ar kitiems valstybės tarnautojams gali būti uždrausta dalyvauti politikoje, tačiau toks ribojimas advokatams netiktų. Kaip pavyzdį, galima pateikti argumentą, kad notarų etikos reikalavimai gali būti tokie patys kaip ir advokatų, tačiau galimos tik notarų veiklai būdingos situacijos.

Nors daugelio šalių tam tikros etikos taisyklės įvairuoja dėl teisinin¬ko profesinės veiklos sričių arba keis¬tinos dėl visuomeniniu pokyčių, tačiau yra bendrieji principai, kuriais grin¬džiama teisinė etika.

Daugelis teisininko pareigų nurodyta Profesinio elgesio taisyk¬lėse, materialinėje ir profesinėje teisėje. Advokatas taip pat vadovau¬jasi asmeniniu sąmoningumu ir savo teisinės srities kolegų pritarimu. Jis turi siekti aukščiausio profesinio meistriškumo, tobulinti teisę ir savo pavyzdžiu reikšti darba¬vimosi visuomenei idealus. Advokato, kaip kliento atstovo, teisinės sistemos elemento ir piliečio, pareigos dažniausiai yra suderinamos. Kai oponuojanti šalis gerai atstovaujama, advokatas gali uoliai atstovauti savo klientui ir ginti jo interesus, ir kartu siekti teisin¬gumo. Taip pat jis gali būti tikras, jog kliento informacijos saugojimas atitinka visuomenės interesus, ir žmonės, žinodami, kad jų teisiniai įpareigojimai tvarkomi konfidencialiai, bus labiau linkę naudotis teisinėmis paslaugomis. Tačiau teisinėje praktikoje pasitaiko, kad advokato pareigos viena kitai prieštarauja.

Dažniausiai sudėtingų etikos problemų kyla dėl konflikto tarp jo pareigos klientui ar teisinei sistemai ir paties advokato kaip sąžiningo asmens, siekiančio likti teisingu ir kartu užsidirbti pakankamai lėšų pragyvenimui, interesų. Juk advokatai ne visada atstovauja sąžiningų klientų interesus. Tačiau advokato, kaip kliento atstovo, negalima tapatinti su pačiu klientu. Jis gali turėti savo poziciją konkrečiu klausimu, tačiau etiniais sumetimais advokatas negali veikti priešingai savo atstovaujamojo interesams. Be to, profesinio elgesio taisyklės numato tokių kon¬fliktu sprendimo būdus. Vadovau¬jantis šiomis taisyklėmis, gali atsirasti daug sudėtingų profesinio diskretiš¬kumo klausimų. Jie turi būti spren¬džiami priimant profesionaliai tinka¬mus ir morališkai teisingus spren¬dimus vadovaujantis svarbiausiais taisyklėse nurodytais principais.

5. Advokatų veiklos principų reikšmė

Visų pirma, reikėtų sufor¬muluoti advokato profesijos praktiniame darbe keliamus reikalavimus. Čia būtina nurodyti, kad advokatas turi būti gerai iš¬studijavęs įstatymus ir būti sąžiningas, kuk¬lus, nepriekaištingai elgtis ne tik teismo procese, bet ir kitose įstaigose bei buityje.
Praktikoje dar būna atvejų, kai advoka¬tas, neturėdamas pakankamai teisinių žinių arba gerai nepasirengęs bylai, negina rei¬kiamai kliento interesų. Tokią gynybą tai¬syklėse reikia smerkti ir nurodyti, kad už tai atsakoma drausmine tvarka.
Tais atvejais, kai advokatas nujaučia, kad jam nepakanka žinių patarimui duoti ar siūlomai bylai vesti, privalo atsisakyti nuo tokio pavedimo ir prašyti vedėją paskirti ki¬tą. Žinoma tai nereiškia, kad sudėtingesnei bylai vesti visada reikalingas koks nors išgarsėjęs advokatas. Advokatas turi pasitikėti savo jėgomis. Tačiau kiekvie¬nu konkrečiu atveju advokatas turi ir kri¬tiškai vertinti savo žinias. Jeigu trūksta tei¬sinių žinių arba praktinio darbo ir gyveni¬mo patyrimo, tai geriau kurį laiką nevesti sudėtingų bylų, nes priešingu atveju nebus gerai įvykdyta gynybos funkcija. Reikėtų iš¬vardyti visus atvejus,tiek įstatyminius, tiek etinius, kada advokatas negali priimti pa¬vedimo. Praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai advokato populiarumas netolygus jo kvalifikacijai.
Reikėtų užfiksuot to¬kį pagrindinį advokato veiklos principą, kad jo tikslas – ne pavestą bylą laimėti, o, ginant teisėtus kliento interesus, panaudoti visas teisėtas gynybos priemones ir būdus bylos aplinkybėms objektyviai ištirti ir tiesai nu¬statyti. Iš šio svarbaus principo išplauktų, kad advokato veiksmai, kuriais siekiama iškraipyti teisėtas gynybos priemones bei bū¬dus, būtų traktuojami kaip taisyklių pažei¬dimas. Prie tokių veiksmų priskirtinas, pa¬vyzdžiui, prašymas bylą atidėti, turint tikslų ją vilkinti. Dėl tokio advokato elgesio nu¬kenčia priešingosios šalies interesai ir berei¬kalingai eikvojama teismo lėšos bei laikas. O tokių pavyzdžių praktikoje pasitaiko.
Negali advokatas teismui pateikti rašy¬tinių įrodymų, kurių išdavimo ar turinio tik¬rumu pats abejoja. Tokių atvejų yra daž¬niausiai civilinėse bylose, kai klientai netei¬sėtai gauna įvairių dokumentų (pažymų, sąskaitų, aktų) ir pateikia advokatui. Su¬prantama, kad advokatas negali atsakyti už neteisingus dokumentus, nežinodamas, ko¬kiomis aplinkybėmis jie gauti, jis negali at-sakyti ir už žinias, kurias suteikia klientas.
Advokatas, atlikdamas profesines parei¬gas, yra nepriklausomas įstatymų numaty¬tose ribose. Tačiau, nors ir būdamas sava¬rankiškas proceso dalyvis, jis turi tartis su atstovaujamuoju bylose dėl savo pozicijos, privalo supažindinti klientą su jo interesų gynybos sistema. Praktikoje kartais advokatai be pagrindo įgaliotojų neinformuoja, kaip gins jų interesus civilinė¬se bylose.

Atstovaudamas kliento interesams civi¬linėse bylose, advokatas turi taktiškai ir mandagiai elgtis su priešingąja šalimi ir jos atstovu. Kartais ginčą stengiamasi užbaigti taikos sutartimi. Šiuo reikalu vedamos tarp šalių derybos, ir šalys bei jų atstovai gauna žinių bei duomenų, kurių byloje iki tol nebuvo. Todėl reikėtų nustatyti, kad tais at¬vejais, kai byla nebaigiama taikos sutarti¬mi, advokatas per visą procesą negali remtis žiniomis, kurias jis sužinojo iš priešingosios šalies, kalbėdamasis dėl taikos sutarties su¬darymo.

Taigi, remiantis šiais argumentais, svarbu paminėti ir aptarti Advokatūros įstatymo 5 straipsnį, kuris įtvirtina advokatų veiklos principus. Būtent jie vienaip ar kitaip atspindi jų profesinio elgesio normas ir parodo advokatų etikos taisykles.

5.1 Advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas

Teisininko profesijai būdin¬ga savivalda. Kadangi advokatas irgi priskiriamas šiai kategorijai, jam tas principas taipogi yra taikomas. Nors savivalda būdinga ir kitoms profesijoms, advokato pro¬fesija unikali, nes glaudžiai susijusi su valdžios ir įstatymų vykdymu. Šis ry¬šys pasireiškia tuo, kad didžiausi tei¬sinės profesijos įgaliojimai suteikti teismams. Kai advokatų veikla atitin¬ka nustatytus profesinius reikala¬vimus, mažiau galimybių valdžiai ją reguliuoti. Be to, savivalda taip pat padeda advokatams likti nepri¬klausomiems nuo valdžios. Nepri¬klausomi teisininkai – svarbi jėga, užtikrinanti, kad valdžia laikytųsi įstatymų.

Sąlygiška advokato auto¬nomija suteikia atitinkamų savival¬dos įsipareigojimų. Advokatai turi užtikrinti, kad jų savivalda yra visuo¬menės labui, o konkrečiau – atlikti atstovavimo funkciją tų asmenų atžvilgiu, kuriems to labiausiai reikia. Visi advokatai atsako už Advokatų profesinės etikos taisyklių laikymąsi, privalo padėti vieni kitiems jų lai¬kytis. Šių taisyklių pažeidimas kom¬promituoja jų nepriklauso¬mybę ir pažeidžia visuomenės, kuriai jie darbuojasi, interesus.

Advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Visi Lietuvos Respublikos advokatai vienijasi į juridinį asmenį, vadinamą Lietuvos advokatūra, kurios buveinė yra Vilniuje. Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių ir tai irgi parodo jos savarankiškumą nuo valstybinės valdžios. Lietuvos advokatūra koordinuoja advokatų veiklą, atstovauja advokatų interesams valstybės institucijose bei tarptautinėse ir užsienio valstybių organizacijose; teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja advokatų veiklą bei atlieka daug kitų funkcijų. Advokatų taryba kaip Lietuvos advokatūros valdymo organas priima sprendimus iškelti drausmės bylą advokatui ir advokato padėjėjui, už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas.

Visa ši savarankiška sistema užtikrina advokatų nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų, o tai yra prielaida tinkamai įgyvendinti jų pagrindinę funkciją – teikti teisinę gynybą asmenims.

5.2 Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija

Lietuvos advokatūros įstatymo 42 straipsnyje numatytas draudimas advokatui tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo profesinę veiklą Advokatui draudžiama reklamuoti advokato veiklą. Leidžiama tik tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai. Gaunamų skundų dėl advokatų profesinės veiklos bei elgesio turinys rodo, kad ne visi advokatai laikosi Advokatūros įstatymo ir nevienodai taiko Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimus. Advokatų taryba pastaruoju metu vis dažniau gauna pranešimus, kuriuose reiškiamas pareiškėjų nepasitenkinimas kai kurių advokatų veiksmais, kuomet yra įkyriai siūlomos konkretaus advokato ar advokatų kontoros paslaugos, siunčiant raštus, lankantis teisminėse ir kitose valstybinėse ar nevalstybinėse institucijose, susitinkant su kitų advokatų klientais. Tokiuose raštuose, apsilankymų ar susitikimų metu pabrėžiamas vienų advokatų pranašumas prieš kitus, siūloma teikti teisinę pagalbą už mažesnį honorarą, negu tas, dėl kurio kitas advokatas yra susitaręs su tuo klientu, tai nurodant kaip privalumą.
Advokatų taryba nusprendė, jog savo veikloje jie privalo laikytis advokato profesijai keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad veiksmai, kuriais advokatai nurodo savo pranašumą, viešai lygindami save ar advokatų kontorą, kurioje jie dirba, su kitais advokatais ar advokatų kontoromis, tuo menkindami kitus advokatus ar advokatų kontoras arba siūlo suteikti teisinę pagalbą už mažesnį honorarą vietoje advokato, kuris jau yra susitaręs su klientu dėl teisinės pagalbos, žemina advokato vardą ir profesinį orumą, silpnina visuomenės pasitikėjimą advokatais.
Informacija apie advokato paslaugas, jų reklama¬vimą – tai aktyvūs klientų paieškos būdai. Todėl advokato re¬klamos formos ir būdai yra glaudžiai susiję su jo profesinės etikos garbės ir orumo klausimais, sąžininga ar nesąžininga konkurencija, tikrąja kvalifikacija ir kitkuo. Tačiau Lietuvos advokatūros praktika rodo, kad mes dar tik pradedame siste¬minti tinkamus advokato reklamos pagrindus.
5.2.1 Advokatų tarpusavio santykiai

Savo kolegų atžvilgiu advokatas turi būti mandagus, taktiškas, draugiškas ir, esant reikalui, padėti profesinėje veikloje patari¬mu arba net suteikti teisinę pagalbą, jeigu tai neprieštarauja kliento interesams.
Surašomuose dokumentuose advokatui neleidžiama savo kolegų pajuokti, įžeisti ar užgauti.
Klientas turi teisę pasirinkti bet kurį ad¬vokatą, todėl praktikoje atsitinka, kai ad¬vokatas priima bylą, kuri anksčiau buvo pa¬vesta kitam advokatui. Šitokiais atvejais vi¬suomet reikia informuoti apie tai kolegą, visapusiškai išsiaiškinti su klientu atsisaky¬mo priežastis ir priimti pavedimą. Taip pat reikėtų išsiaiškinti tiek su kolega, tiek su klientu, jeigu buvo atliktas koks nors dar¬bas, ar už tai yra užmokėta advokatui. To¬kios taisyklės įrašymas praktikoje pašalin¬tų dar vis pasitaikančius nesusipratimus.
Šiame taisyklių skyriuje reikėtų nurody¬ti, kad advokatas civilinėse bylose gali kal¬bėtis bylos klausimais su priešingąja šalimi, tik apie tai informavęs jos advokatą, o jeigu priešingoji Šalis advokato neturi, tai visai ne¬rekomenduojama kalbėti dėl ginčo dalyko. Toks reikalavimas pašalintų praktikoje pa¬sitaikančius atvejus, kai priešingąją šalį ad¬vokatas neteisingai informuoja apie bylą ir turimus įrodymus, siekdamas įbauginti prie¬šininką ir gauti iš jo naudingų nuolaidų.
Reikėtų įrašyti taisyklėse tokį, mano su¬pratimu, labai svarbų principą, kad advoka¬tas civilinėse bylose negali pateikti teismui nė vieno dokumento, iš anksto nesupažin¬dinęs su jo turiniu priešingosios šalies advo¬kato. Čia išimtis gali būti tik tada, kai jis pats tokius dokumentus gauna prieš pat posėdį arba žino, kad byla dėl kokių nors priežas¬čių bus tikrai atidėta ir priešingosios šalies advokatas spės susipažinti su tuo dokumen¬tu. Kaip žinoma, praktikoje būna atvejų, kai, negalėjus laiku susipažinti su šalių pateikia¬mais teismui dokumentais, bylos atidedamos ir tuo užvilkinamas jų išnagrinėjimas. Toks reikalavimas drausmintų advokatus ir pa¬greitintų bylų išnagrinėjimą.

5.3 Advokatų veiklos teisėtumas

Advokato profesinės veiklos teisėtumas yra vienas svarbiausių principų, lemiančių advokato ir kliento bendra¬darbiavimą (Advokatūros įstatymo 5 str.). Tačiau tenka pri¬pažinti, kad praktikoje advokatas susiduria su pačiomis įvairiausiomis problemomis šiuo aspektu. Tik įsiteisėjęs teismo sprendimas nustato, kuri ginčo šalis yra teisi. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju advokatas gali ginti net ir kaltą šalį. Be to, kai tame pačiame rajone yra per daug advokatų, kyla konkurencinė įtampa dėl klientų, o tai riboja advokato, gyvenančio tik iš teikiamų teisinių paslau¬gų, pasirinkimą. Susitikęs su advokatu, klientas paprastai išdėsto savo tikslus ir uždavinius, kuriuos įgyvendinti siekia, naudodamasis jo pagalba teisme ar kitoje institucijoje. Pasi¬taiko klientų, nurodančių priemones, kurių advokatas turėtų imtis, jam atstovaudamas. Tačiau advokatas, būdamas lais¬vas ir nepriklausomas teisininkas, korektiškai, bet principin¬gai turi ginti savo poziciją – netaikyti neetiškų kliento inte¬resų gynybos būdų ir jokiu būdu neremti įstatymui priešta¬raujančių reikalavimų. Advokatas privalo išmokti kantriai ir mandagiai paaiškinti klientui, kad būtent jo siūloma pozicija klientui iš tiesų gali padėti ir stiprinti teisingumą.

Teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus atsižvelgtina į specifinę advokatūros padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises bei teisėtus inte¬re¬sus ir siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas.
Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams yra taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato ar advokato padėjėjo veiklai taikomi ne vien tik žmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose įsta¬tymuose, tiek ir profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidi¬mas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų pačią teisingumo įgyvendinimo idėją.

Vienas iš advokatų veiklos Lietuvos Respublikoje principų yra įstatymų ir profesinės etikos taisyklių laikymasis. Etikos taisyklės taikomos taip pat ir advokato padėjėjams. Advokatų profesinės etikos kodeksas reikalauja, kad advokatas ar advokato padėjėjas tiksliai ir nenukrypstamai laikytųsi įstatymų, būtų aukštos moralės ir nepriekaištingo elgesio. Todėl nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, bet būtina jo veiksmus vertinti ir profesinę etiką reguliuojančių normų kontekste. Konstatavimas, kad advokato ar advokato padėjėjo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo veiksmai yra neprie¬kaištingi, automatiškai dar nereiškia, kad nebuvo pažeisti ir profesinės etikos reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą galima taikyti drausmines sankcijas (taip pat pačias griežčiausias – išbraukimą iš advokatų ar advokatų padėjėjų sąrašo) advokatui ar advokato padėjėjui yra ne tik įstatymų, bet ir profesinės etikos taisyklių pažeidimas. Siekiant užtikrinti tinkamą asmenų, norinčių tapti advokatais, profesinį pasirengimą, yra nustatyta privaloma advokato praktika. Asmuo, įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą, neįgyja advokato teisinio statuso, nes advokatu laikomas ir juo gali vadintis tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Tačiau asmens įrašymas į advokatų padėjėjų sąrašą reiškia, kad jis yra saistomas advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimų. Ši nuostata yra esminė, nes Advokatų profesinės etikos kodekso taisyklės taikytinos ne visiems teisininkams, o tik advokatams ir advokatų padėjėjams.
Advokatų profesinės etikos kodekso 1 punktas reikalauja, kad advokatas ir advokato padėjėjas savo funkcijas vykdytų dorai, sąžiningai ir rūpestingai. Advokato ir advokato padėjėjo pareigos būti sąžiningu sudėtinė dalis yra teisingos informacijos apie save atskleidimas savo klientams ir kitiems asmenims. Teisinę pagalbą teikiantis asmuo, nepriklausomai nuo to, kokiame statuse – advokato ar advokato padėjėjo – jis veiktų, turi pareigą visais atvejais įvardyti savo tikrąjį statusą – advokato ar advokato padėjėjo, nes tai tiesiogiai siejasi su teisines paslaugas teikiančiojo įgaliojimais. Šis reikalavimas logiškai išplaukia tiek iš Advokatų profesinės etikos kodekso reika¬lavimų, tiek ir bendros pareigos elgtis sąžiningai. Asmenys, turėdami reikalą su save advokatu ar advokato padėjėju įvardijančiu asmeniu, suvokia ir žino, kad juos konsultuoja ne bet koks teisininkas, o teisininkas, kuriam taikomi Advokatūros įsta¬tymo ir advokato profesinės etikos reikalavimai. Tokia informacija kartu suponuoja kliento ar kito asmens pasitikėjimą advokatu ar advokato padėjėju, jo kvalifikacija ir atitinkama profesine etika. Jeigu asmuo, faktiškai esantis advokato padėjėju, tokiu savęs aplinkiniams neįvardija, tai jis ne tik elgiasi nesąžiningai neatskleisdamas apie save teisingos informacijos, bet ir pažeidžia profesinę etiką, nes pateikia netikslią ir klaidinančią informaciją.

Kiekvienam privalu laikytis įstatyme nustatytų draudimų. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalis, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys ginti įstatymo dvasią, teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas, pažeidęs imperatyvius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar profesinės etikos taisyklių nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu. Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas ar advokato padėjėjas privalo žinoti ex officio. Dėl šių priežasčių imperatyvių įstatymo normų, draudžiančių advokato padėjėjui atlikti gynėjo funkcijas, pažeidimas laikytinas profesijos prestižą žeminančiu poelgiu .

5.4 Kliento paslapties neatskleidimas

Šis advokatų veiklos principas dar vadinamas konfidencialumo pareiga.
Konfidencialumas – yra pagrindinė ir svarbiausia advokato teisė ir pareiga, reiškianti tai, kad visa informacija, gauta apie asmenį, laikoma slapta ir negali būti platinama. Advokatas turi klientui garantuoti, kad suteikta informacija bus saugoma kaip advokato profesinė paslaptis. Visų pirma advokato profesinę paslaptį sudaro pats kreipimosi į advokatą faktas. Tuo labiaiu advokatas neturėti atskleisti niekam sutarties su klientu sąlygų, nes kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis ir kliento pavedimu advokato surinkti duomenys yra konfidenciali informacija, kurios atskleidimas suponuoja advokatui atitinkamą atsakomybę. Klientas gali leisti advokatui atskleisti tam tikrą informaciją, bet tai jis turi išreikšti aiškiai ir nedviprasmiškai. Šios pareigos nesilaikymas yra sunkus etinis advokato pažeidimas. Apie tai paliudija faktas, jog konfidencialumo įsipareigojimams senatis netaikoma. Konfidencialumo pareigos sudėtinė dalis – advokato teisė iš savo kolegų, advokato padėjėjų, kitų savo ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų, kitų asmenų, kuriuos pasitelkia teikdamas teisines paslaugas, reikalauti laikytis tokių pačių konfidencialumo įsipareigojimų ir už tai atsako. Šis principas reiškia, kad negalima apgaule ar kitokiu nesąžiningu būdu išreikalauti iš advokato atsleisti šią informaciją.
Vadovaudamasis šiuo principu, advokatas ar advokato padejėjas privalo nekomentuoti advokatūroje turimos konfidencialios informacijos ar neskelbtinų duomenų, susilaikyti nuo nepatikrintos ar kitų advokatų turimos konfidencialios informacijos skelbimo ir platinimo be jų žinios ir sutikimo

5. 5 Lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas

Lojalumas klientui ir konflikto vengimas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas kiekvieną advokatą įpareigoja sąžinin¬gai vykdyti savo profesines pareigas, laikytis įstatymų, duo¬tos priesaikos ir nustatytų profesinės etikos nuostatų. Šios pareigos labai svarbios sėkmingai advokato veiklai, nes jos nuteikia rūpestingą advokatą kruopščiam, atsakingam ir ati¬džiam darbui konsultuojant, atstovaujant arba ginant savo klientą. Advokato darbas, nepaisant to, ar jis atstovauja klientui didelėje ir garsioje byloje ar nesudėtingame ginče, reikalauja plačios teisinės erudicijos, darbštumo, stiprios valios, kantrybės, principingumo, išmintingo lankstumo ir daugelio kitų neeilinių savybių. Tačiau profesionalus ad¬vokatas, būdamas savo kliento patarėjas, beveik parapsichologas, niekada netaps aklu jo interesų gynėju. Juk prak¬tika rodo, kad šie interesai toli gražu ne visada būna teisėti ir pagrįsti. Kita vertus, kategoriškai vertindamas klientų rei¬kalavimus, advokatas taip pat gali suklysti. Neretai teismas nesutinka su jo nuomone bei išvadomis. Tokiu atveju tenka pripažinti itin nepageidaujamą etikos pažeidimo atmainą – advokatas, užuot padėjęs savo klientui, jam pakenkia. Nei tarp teisėjo ir advokato, nei tarp kelių advokatų negali būti tokio didelio pasitikėjimo, kuris tiesiog būtinas subtiliai bendraujant advokatui ir jo klientui. To¬dėl visiškas atstovaujamojo civilinėje bylo¬je pasitikėjimas savo advokatu, pastarojo profesinės veik¬los laisvė ir nepriklausomumas, teikiant klientui teisinę pa¬galbą, nepažeidžiant įstatymų ir profesinės etikos normų, yra bene svarbiausia advokato tei¬kiamų teisinių paslaugų sąlyga. Kliento iniciatyva pasi¬rinktas nepriklausomas ir kvalifikuotas advokatas privalo principingai ginti jam patikėtus žmonių interesus, naudoda¬mas tik teisėtas priemones bei būdus.

Advokatūros praktika rodo, kad besąlygiškas, men¬kai motyvuotas ir „aklas” kliento interesų palaikymas nieko gero negali duoti nei advokatui, nei klientui. Tai neretai pas¬tarajam padaro net nepataisomos žalos. Tokią meškos pa¬slaugą advokatas dažnai padaro ir dėl nekorektiško, atkak¬laus, nesuprantančio įstatymų, kitų sudėtingų teisės aktų bei pervertinančio savo galimybes kliento spaudimo. Kita ver¬tus, patikimiems kliento bei advokato santykiams kenkia, jei interesantas būna drovus, neryžtingas, linkęs be pagrindo at¬sisakyti (visai ar iš dalies) savo teisėtų reikalavimų. Tokiais atvejais advokatas privalo kantriai ir įtaigiai aiškinti klientui esamą padėtį ir galimus žalingus padarinius. Taigi reikiamai neįvertintas ir paviršutiniškas kliento pozicijos palaikymas kenkia advokato prestižui ir orumui, kelia teismo nepasiti¬kėjimą jo kompetencija.

CPK 51 straipsnis suteikia teisę proceso šalims pasirinkti vieną iš šių alternatyvų: vesti bylą savarankiškai, per atstovą ar kartu su atstovu. Advokatas privalo sąžiningai vykdyti savo profesines pareigas, tiksliai ir nenukrypstamai laikytis įstatymų, būti aukštos moralės ir nepriekaištingo elgesio. Aukšti advokato sąžiningumo ir atidumo, vykdant profesines pareigas, standartai nulemia išvadą, kad, kol nėra įrodyta priešingai, laikoma, jog advokatas ex officio tinkamai vykdo savo profesines pareigas.

Viena iš advokato profesinių pareigų, atstovaujant klientą, yra tinkamai pranešti jam apie bylos eigą ir jos rezultatus . CPK 118 straipsnis nedraudžia šalims siųsti pranešimus ir šaukimus šalies ar jos advokato nurodytu adresu. Advokatas privalo vykdyti kliento pavedimus pagal jo nurodymus. Jeigu advokatas yra gavęs kliento pavedimą savo adresu priimti visą klientui siunčiamą korespondenciją, susijusią su pavedimo vykdymu, advokatas turi vykdyti kliento valią ir informuoti teismą, kad korespondenciją klientas pageidavo gauti per advokatą. Teismas paprastai neturėtų kištis į advokato ir kliento abipusiu pasitikėjimu grindžiamus tarpusavio santykius. Tačiau tais atvejais, kai teismui kyla pagrįstos abejonės, kad šalis apie proceso eigą nėra informuojama tinkamai, siekdamas įgyvendinti pareigą pranešti proceso šaliai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą), padėti jai realizuoti savo procesines teise, perduoti procesinius dokumentus, , teismas savo iniciatyva privalo įsitikinti, ar šalis yra tinkamai informuojama apie proceso eigą.

5. 6 Nepriekaištingas elgesys

Advokatūros įstatymo 7 straipsnyje nustatytos asmens pripažinimo advokatu sąlygos. Viena tarp tų sąlygų yra asmens nepriekaištinga reputacija (Advokatūros įstatymo 7 str. 4 p.). Teismas taip pat teisingai nurodė, kad šio įstatymo 9 straipsnis apibrėžia nepriekaištingos reputacijos sąvoką. Šio straipsnio 5 punkte parašyta, kad asmuo, pareiškęs norą būti pripažintas advokatu, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu pareiškėjo elgesys ar veikla, kuria jis verčiasi, nėra suderinama su Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimais. Advokatų profesinės etikos taisyklės detalizuoja advokato profesinių pareigų vykdymą. Aplaidumas darbe ir vienkartinis šiurkštus proceso teisės normų pažeidimas, už kuriuos advokatas gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn, yra darbo tvarkos taisyklių nesilaikymas bei pavestų pareigų neatlikimas, kurie negali būti tapatinami su profesine dorove. Teismas pabrėžė, kad, sprendžiant nepriekaištingos reputacijos aplinkybes, turi būti išsamiai apsvarstytas asmens elgesio ar veiklos suderinamumas su Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimais. Apsileidimas darbe neginčytinai paneigia asmens nepriekaištingą elgesį, o proceso normų šiurkštus pažeidimas leidžia suabejoti ir asmens kvalifikacija, pareigos tiksliai ir nenukrypstamai laikytis įstatymų tinkamu vykdymu. Esant tokioms aplinkybėms poelgiai, už kuriuos jis gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn, neabejotinai menkina pasitikėjimą tokiu asmeniu.

Tačiau nepriekaištingas advokato elgesys neabejotinai reiškia ir jo tinkamą elgesį civilinės bylos nagrinėjimo metu. Nurodyto advokatų profesinės etikos taisyklėse pagrįstai sakoma, kad advokatas visada ne tik turi vadovautis įstatymu, išlaikyti profesinę kompetenciją, nepasiduoti spaudimui iš šalies, bet ir būti kantrus. Pavyzdžiui, visai negalima pateisinti, kai nag¬rinėjant bylą šalių ginčuose teisme advokatas pateikia klausimus ar¬ba kalba nedraugišku tonu, susinervinęs. Tokiais praktiškai gana dažnais atve¬jais teisėjui įsiterpti tiesiog būtina. Paga¬liau reikia pripažinti, kad ypač slegiamą įspūdį visiems besiklausantiems teisme palieka advokato ilgos, ne¬įtikinamos kalbos, kuriose apstu nereikš¬mingų, neturinčių jokios teisinės reikšmės prieštaravimų ir smulkmeniško aplinkybių detalizavimo. Tai tiesiog erzina teismą, žlugdo visas teisininko pastangas laimėti bylą.

Advokato veikla ren¬kant, tiriant ir vertinant faktinius duome¬nis, įrodymus, taip pat formuojant teisinę poziciją civilinėje byloje paprastai įgauna vienokio ar kitokio procesinio dokumen¬to (ieškininio pareiškimo, atskirojo ar ka¬sacinio skundo, paaiškinimo ) for¬mą. Kvalifikuotai ir tinkamai parengtas procesinis dokumentas teigiamai veikia ir visą teismo darbą. Savaime suprantama, rašyti gražia, aiškia, literatūrine kalba tie¬siog būtina. Jo sura¬šomi teisiniai aktai turi būti taisyklingi, lo¬giški, aiškūs, dalykiški, pagrįsti įstatymu. Taip pat pageidautina, kad jų formuluotės ir sakiniai būtų lakoniški, preciziški, vaiz¬džiai tariant grakštūs. Tačiau šie teisinin¬kai ypač daug dėmesio turi skirti bendrai prasminei rengiamų nurodytų procesinių dokumentų intonacijai ir stiliui. Ir štai ko¬dėl., reikia akylai stebėti, kad šie dokumen¬tai vienokiu ar kitokiu aspektu negriautų teismo, prokuratūros ir advokatūros au¬toriteto, nediskredituotų teisininkų, neže¬mintų kitų byloje dalyvaujančių asmenų orumo. Netinkamų, dviprasmių, niekina¬mų, įžeidžiamų žodžių, kreipinių ar barba¬rizmų vartojimas juose, be abejonės, pa¬žeidžia teisininko etiką ir elementarias kul¬tūringo bendravimo normas. Deja, kol kas toli gražu ne visi teisininkai, tarp jų ir advokatai, suvokia šio tikrai sun¬kaus teisinės kūrybos žanro – taisyklingų teisinių aktų surašymo – svarbą. Apskritai advokatas, reikšdamas pagarbą procesiniam oponen¬tui ir visiems kitiems, su kuriais bendrauja vykdydamas savo profesines priedermes, kartu stiprina visos teisinės kultūros įvaiz¬dį, pelno žmonių simpatijas ir pagarbą. Taktiškumas, delikatumas, tolerancija ir nuoširdumas teisinės kūrybos požiūriu visada praturtina ir įvairų apskritai sudėtin¬gą profesinį bendravimą, teismo ir kitų tei¬sėtvarkos institucijų darbą. Tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidi¬mas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų pačią teisingumo įgyvendinimo idėją.
Būtinai reikia paminėti, kad advokatas, atlikdamas savo profesines pareigas teisin¬gumo ar kitose valstybinėse įstaigose, visa¬da turi elgtis su tų įstaigų darbuotojais man¬dagiai ir taktiškai, atsiminti, jog jie pagal įstatymą yra tarsi tarpininkas tarp tų įstai¬gų, į kurias jis kreipiasi, ir piliečių, kuriuos atstovauja ar kurių teisėtus interesus gina. Todėl vien tik profesinė pareiga įpareigoja advokatą gerbti tas įstaigas, su kuriomis jis susiduria, vykdydamas iš konsultacijos gau¬tus pavedimus. Netaktiška, nemandagu ir šiurkščiai pažeidžiama etika, kai advokatas žada klientui panaudoti pažintis ar drau-giškus santykius su teismo, prokuratūros ar kitų žinybų darbuotojais. Toks advokato el¬gesys kenkia teisingumui.

7.Advokato ir kliento etiškas bendradarbiavimas

7.1 Advokato profesionalumo prielaidos

Taktiškas advo¬katas visada sugeba paprastai, natūraliai ir kultūringai elgtis su klientais, nemoralizuoja, nesigiria, kad „veda tik dideles bylas”, nesiekia kliento palankumo tuščios ir negarbingos retorikos priemonėmis. Kategoriškai atsisakydamas ginti kliento interesus nedorais ir nesąžiningais būdais, kvalifi¬kuotas advokatas vengia dviprasmiškų patarimų, tiesiogiai ar netiesiogiai prieštaraujančių įstatymo reikalavimams. Ben¬draudamas su klientu, advokatas pastarąjį konsultuoja, sura¬šo teisinius raštus, apskritai bendrauja taip, kad jo akyse advokatų, teisininkų ir kitų asmenų orumas, profesinė kvali¬fikacija nebūtų menkinami, juodinami ar kitaip diskredituojami. Savaime suprantama, advokatas apskritai negali apsi¬imti vesti bylą, jei klientas reikalauja lai¬kytis tokios gynybos pozicijos, kuri aiškiai prieštarauja by¬los aplinkybėms. Atsisakyti bylos jis taip pat turėtų, jei ji sudėtinga ir advokatas suvokia, kad tinkamai atlikti pavedi¬mo nepajėgs pavyzdžiui dėl praktinio patyrimo stygiaus, pasirinktos specializacijos, ligos ar tiesiog didelio profesinio krūvio. Taip pat prieš priimdamas pavedimą ginti arba atstovauti kliento interesams, advokatas privalo atidžiai išsiaiškinti, ar nėra kliūčių dalyvauti byloje. Advokatų profesinės etikos kodek¬so 17 straipsnyje numatyti trylika atvejų, kai draudžiama advokatui priimti pavedimą.
Kartu su klientu kruopščiai analizuodamas faktines ir tei¬sines bylos aplinkybes, advokatas preliminariai nustato op¬timalią atstovavimo poziciją. Profesinės ir kūrybinės jo pastangos turi būti sutelktos į vieną tikslą – kliento interesus ginti kvalifikuotai, principingai, stropiai ir visiškai pasišventus savo darbui. Praktika rodo, kad jei tei¬sininkas nuolat puoselėja tokį požiūrį į savo pareigą, juo klientas nuoširdžiai pasitikės, o pats teisininkas sulauks di¬desnės ar mažesnės sėkmės, gindamas patikėtus interesus, pelnys populiarumą ir gerą vardą visuomenėje. Savaime su¬prantama, kad tik labai išsilavinęs, darbštus ir talentingas advokatas pajėgia išradingai, sumaniai teisiškai modeliuoti ir kvalifikuoti įvairius teisinius santykius, įrodymus, daly¬kiškai ir konstruktyviai bendrauti su klientu. Beje, nuolat keliantis profesinę kvalifikaciją teisininkas, privalo gerai iš¬mokti bent elementaraus bendravimo su žmonėmis ir įgyti psichologijos žinių. Be abejo, kliento manieros, vidinė ir kal¬bos kultūra, motorika, iš kurios galima spręsti apie jo tem¬peramentą, išvaizda, inteligencija, elgesys streso situacijoje ir kitos savybės pastabiai advokato akiai padeda palyginti greitai sudėlioti psichologinį kliento portretą. Galima teigti, kad ši aplinkybė dažnai anksčiau ar vėliau lemia kliento ir advokato bendradarbiavimo sėkmę arba nesėkmę, apskritai jų santykių perspektyvas.

Advokatas, matydamas, kad kliento argumentai nepakankami arba nepagrįsti, privalo pastarajam siūlyti nekelti bylos, atsisakyti pretenzijų kitiems asmenims ir panašiai. Bet negalima pateisinti advokato, skubančio klientui garantuoti sėkmingą bylos baigtį, net jei jis ir mato, kad kliento reikalavimai arba atsikirtimai pagrįsti ir teisingi. Trumpai tariant, jis privalo klientui mandagiai, korektiškai ir taktiškai paaiškinti, kad netgi esant perspektyviai teisinei pozicijai, bylos baigtį lems tik įsiteisėjęs teismo sprendimas. Galima pateikti daug pavyzdžių, kai apipil¬tas pažadais ir siekiantis bet kokia kaina laimėti bylą klien¬tas bei jo advokatas vėliau patirdavo skaudžių nusivylimų, psichologinių traumų, skundų, priekaištų ir panašiai. Papras¬tai prieš tai klientas būdavo advokato pernelyg optimistiškai nuteiktas dėl bylos baigties, nekantravo, nesugebėjo objek¬tyviai vertinti savo teisinių galimybių byloje. Taigi advoka¬tas privalo motyvuotai ir įtikinamai informuoti klientą apie bendrą bylinėjimosi strategiją ir taktiką, kuri optimaliai ati¬tiktų kliento interesus. Todėl jis kantriai ir atidžiai turi kon¬sultuoti klientą visais aktualiais bylai teisiniais klausimais, nustatyti tikruosius jo reikalavimus ir ketinimus bei jų įgyvendinimo galimybes bei tikimybes. Būtina turėti omenyje, kad teisininkas prognozes ar išvadas klientui turi išdėstyti labai tiksliai ir apgalvotai. Kitaip, joms nepasitvirtinus, tikrąja to žodžio prasme bus palaidoti geri kliento ir advo¬kato santykiai, psichologiškai traumuojami abu partneriai.

Praktika rodo, kad klientai dažnai nutyli teisiniu požiūriu svarbias aplinkybes arba tiesiog joms neteikia reikšmės, nepalan¬kius faktus, neobjektyviai, sau naudingai komentuoja įrody¬mus ir panašiai. Pavyzdžiui, civilinėje byloje pagal kliento pateiktus įrodymus advokatui reikia nustatyti ieškinio reika¬lavimų arba atsikirtimų į juos variantus bei apimtis. Taigi šiuo labai svarbiu advokato ir kliento bendradarbiavimo lai¬kotarpiu dėl jų nesutarimų, nesugebėjimo iki galo ir aiškiai nustatyti teisinę poziciją jau lemiamos būsimos klaidos, ku¬rias vėliau be nuostolių sunku ištaisyti.

Pasitaiko, kad klien¬tas kreipiasi į advokatą teisinės pagalbos tik gavęs teismo šaukimą atvykti į teismo posėdį. Tokiomis aplinkybėmis ad¬vokatas privalo itin atidžiai ir rūpestingai susipažinti su by-los medžiaga, tai yra ieškinio pareiškimu, kitais dokumentais, ci¬vilinėje byloje patikrinti, ar teisingai nurodytas ieškinio pa¬grindas ir kvalifikuotas ginčas. Čia labai svarbūs gerai advokato parengti ir išsamūs pokalbiai su klientu. Jie gali duoti naudos tik kruopščiai išstudijavus bylą, kitą teisi¬nę medžiagą. Be abejo, advokatas, visapusiškai įvertinęs kliento pateiktus įrodymus, gali jam pasiūlyti keisti pirminę teisinę poziciją, kuri, advokato nuomone, neatitinka bylos aplinkybių, neteisingai aiškina įstatymą.

Advokatas, modeliuodamas kliento ieškinio reikalavimus, privalėtų siūlyti jam santūrias formuluotes ir vengti dirbtinai aukš¬tinti tikrą ieškinio dydį. Nuosaikūs reikalavimai dažnai pa¬deda siekti sėkmingos bylos baigties, o „išpūsti” nieko negelbėja, nes teismui trukdo suvokti net pagrįstą ir teisėtą ieš¬kinio dalį. Be abejo, šios ir kitos sveiko proto bei padorumo normos taikomos ir atsakovui, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.

7.2 Advokato būtinos asmeninės savybės

Praktika rodo, kad sąžiningam ir kvalifikuotam advokatui beveik visada lengviau bendrauti su klientu. Tai padeda išvengti klaidų, kolizijų bei konfliktų. Kita vertus, šią dviejų proceso dalyvių partnerystę žlugdo paviršutiniškas, nedrausmingas ir atsainus advokato požiū¬ris į savo profesinę pareigą. Labai kenkia pasyvus ir nekryptingas advokato dalyvavimas bylos nagrinėjime, konfliktiš¬kas kliento būdas, atkaklus brukimas savo atstovui neetiškų ar neįmanomų tikslų bei priemonių šiems tikslams pasiekti ir kita. Advokatas privalo taip parengti savo klientą, kad jis pats galėtų kultūringai ir dalykiškai dalyvauti teismo posė¬dyje nagrinėjant bylą ,o ypač tiriant įrodymus, aiškinant bylos aplinkybes, o prireikus – lakoniškai komentuojant teisės ak¬tus, drausmingai vykdant nustatytas teismo proceso taisyk¬les. Paprastai, jei klientas nekompetentingai komen¬tuoja vieną ar kitą įstatymą, tai sukelia neigiamą teismo re¬akciją, trukdo jo darbą. Tik taktiška ir mandagi kliento elgsena, aiškūs ir teisingi parodymai sukelia pagarbų proce¬so šalių ir teismo dėmesį. Advokatas privalo užtikrinti, kad jo klientas susilaikytų nuo šiurkščių komentarų, kitą šalį įžei¬džiančių posakių, kuriuos, deja, dažnai girdimos teismuose. Gerą įspūdį palieka tik lakoniški ir gerai apgalvoti klientų paaiškinimai, nors dažniausiai žmonės teismuose labai jau¬dinasi ir nesugeba tinkamai kalbėti. Kiekviena byla indivi¬duali ir nepakartojama, todėl kvalifikuotas advokatas, atlik¬damas pavedimą, stengiasi dirbti netipiškai. Klientui būtina paaiškinti teisėtus individualius būdus ir priemones, kurio¬mis advokatas siekia sėkmingo bylinėjimosi rezultato. Ant¬raip klientas norom nenorom gali sutrukdyti siekti šio tikslo.
Tyrinėjimai rodo, kad jei advokatas laiku ir kvalifikuotai duoda patarimą, vėliau kyla mažiau nepagrįstų konfliktų bei ginčų, o kartais tai teismo dalyviams padeda kilusius nesklan¬dumus išspręsti gera valia. Negalima pamiršti, kad jeigu ad¬vokatas padaro klaidų, rengdamas bylą teismui, jis turi pa-kankamai daug teisinių priemonių jas ištaisyti, nepakenkda¬mas kliento interesams, tai yra pakeisti ar pakoreguoti ieškinio pagrindą ar jo kainą. Tačiau klaidinga konsultacija gali klientui sukelti kur kas sunkesnių padarinių. Pavyzdžiui, klientas praleidžia ieškinio senaties pažeistai subjektyviajai teisei apginti terminą, kuris, advokato nuomone, buvo pra¬leistas, nors jis buvo nutrauktas atsakovui pripažinus šią tei¬sę. Taigi tik atidžiai ir visapusiškai išaiškinęs fakti¬nes bylos aplinkybes, advokatas gali teikti patikimus bei tiks¬lius teisinius patarimus. Gavęs teisingą advokato patarimą, klientas gali tinkamai pasinaudoti savo teisėmis ir išvengti įstatymo reikalavimų nepaisymo. Lojalumas – konstruktyvių advokato ir kliento santykių pagrindas, todėl išsamius patarimus jis turi duoti atsakingai, susikaupęs ir vengti sudėtingų teisinių terminų. Beje, jei advokatas, pasikalbėjęs su klientu, pamato, kad jo teisinėje po¬zicijoje esama esminių spragų ir prieštaravimų, jis turėtų atsi¬sakyti pavedimo.

7.2 Advokato ir kliento tarpusavio pasitikėjimo santykiai

Sėkmingą advokato ir kliento bendradarbiavimą lemia subtilus, individualus tarp jų atsiradęs psichologinis ryšys ir gebėjimas sukurti abišalio pasitikėjimo atmosferą. Spren¬džiant sudėtingas asmeninio gyvenimo problemas, vien tik formalaus profesinio bendradarbiavimo tikrai nepakanka. Čia būtinas dviejų žmonių „dvasios, tikslų, minčių, jausmų, ke¬tinimų artumas'”. Praktika rodo, kad kvalifikuotas, sąžinin¬gas ir nuoširdus advokatas, sugebantis laikytis profesinio eti¬keto taisyklių, gana greitai įgyja populiarumą ir autoritetą tarp žmonių. Juk klientai dažniausiai ateina pas advokatą pra-šyti teisinės pagalbos jau turėdami žinių apie jo profesines ir asmenines savybes, kvalifikaciją, drąsą, principingumą, re¬putaciją ir panašiai. Kokiomis priemonėmis ir būdais advo¬katui pasiseka užmegzti dalykinius ryšius su klientais, api¬brėžti gana sunku, nes kiekvieno teisininko psichologinių, metodinių, organizacinių priemonių arsenalas itin asmeniš¬kas ir individualus. Svarbiausia, kad šios priemonės neprieštarautų profesinės etikos taisyklėms. Tačiau asmeniniai advokato ir kliento santykiai negali peržengti nustatytos etinės ribos. Antraip kyla pavo¬jus, kad klientas dėl kokių nors priežasčių kaip pavyzdžiui pralaimėjus bylą, pasikeitus bylinėjimosi aplinkybėms, gali parašyti skundą.

Labai svarbu, kad advokato ir kliento santykiai būtų kul¬tūringi ir korektiški. Taip pat būtina nuosekliai laikytis aukštų profesinės etikos ir psichologijos standartų. Etikos taisyklių laikymasis kiekvieno teisininko veikloje rodo jo profesinę brandą, sugebėjimą kultūringai elgtis ne tik su kolegomis, bet ir su kitais žmonėmis. Todėl etinių-dorovinių nuostatų tyrinėjimai civilinėje teisenoje yra stiprus stimulas kelti kultūrinį teisėtvarkos institucijų veiklos lygį, tobulinti teisėjų, advo¬katų, prokurorų ir kitų teisininkų santykius, jų profesinį meist¬riškumą bei kvalifikaciją ir taip didinti teisininko prestižą visuomenėje.
Praktika rodo, kad labai svarbus pirmasis advokato ir kliento susitikimas, dar vadinamasis „pirmasis įspūdis”. Man¬dagios, gražios, santūrios ir korektiškos advokato manieros, sugebėjimas dalykiškai išklausyti klientą, aiškiai ir tiksliai argumentuoti savo išvadas, tvarkinga išvaizda bei kitos jo profesinio etiketo savybės daro gerą įspūdį bet kuriam klientui. Kita vertus, familiarus advokato elgesys, gyrimasis savo įtaka, ryšiais su įtakingais asmenimis, profesiniu meistrišku¬mu ir garantijos, kad byla baigsis palankiai, dažnai akimirks¬niu sužlugdo dalykiško bendradarbiavimo su klientu perspek¬tyvas. Analizė rodo, kad galiojantis Lietuvos advokatų pro¬fesinės etikos kodeksas yra nepilnas ir neapima visų galimų etinių advokato ir kliento santykių subtilumų. Tačiau sugebėjimas principingai, ramiai ir motyvuotai paaiškinti klien¬tui itin svarbių šio kodekso 21 ir 22 straipsnių esmę (pavyz¬džiui, esant neteisėtų reikalavimų, advokatas privalo paaiš¬kinti klientui, kad šis gali pasirinkti: atsisakyti neteisėtų reikalavimų arba sutartį dėl gynybos ar atstovavimo nutraukti; kad jis tik teisėtomis priemonėmis ir būdais sieks, kad teis¬mas priimtų kuo palankesnį sprendimą, tačiau negali garantuoti bylos baigties) daugeliui mažesnį profesi¬nį patyrimą turinčių advokatų padėtų išvengti nelengvų dile¬mų ne tik su klientais, bet ir savo sąžine. Be to, nereikia pa¬miršti, kad priimdamas pavedimą, advokatas privalo atsi¬žvelgti į savo profesinę patirtį, žinias, specializaciją, gebėjimą tinkamai analizuoti, spręsti vienus ar kitus sudėtingus teisi¬nius, ekonominius, apskaitos ir mokesčių, finansinius, audi¬to, techninius ir kitokius klausimus.
Be abejo, geru advokatu gali tapti tik ypatingos dvasinės kultūros teisininkas, išsiugdęs subtilias žmogiškąsias ir pilie¬tines savybes. Silpnavalis, nervingas, nekantrus, neatidus, ne¬santūrus teisininkas vargu ar pelnys nuoširdžią žmonių pagar¬bą ir pasitikėjimą. Advokatui paprastai tenka dirbti konfliktiš¬kose sąlygose, kurios kelia emocinius stresus bei stiprius išgyvenimus. Tačiau jis privalo sugebėti visiškai neparodyti savo emocijų ir valingai, kultūringai bei ramiai vykdyti savo sunkias profesines pareigas.
Pabrėždami kiekvieno kliento svarbą svarbu žinoti jo profesinę, visuomeninę ar finansi¬nę būklę, asmeninio gyvenimo problemas, net jo vertybes (life time value). Pastebima , kad žmonės nelabai linkę suteikti infor¬macijos apie save, o jeigu ir suteikia, tai dažnai klaidingos. O advokato ir kliento sėkmingų santykių kertinis akmuo – žinios apie klientą, lei¬džiančios užmegzti pasitikėjimo santykius bei padidinti tikimybę laimėti bylą. Advokatui svarbu pažinti kiekvieną savo klientą, suprasti jo interesus bei atitinkamai patarti dėl atitinkamų gynimosi būdų. Svarbiausia praturtinti sa¬vo žinių apie klientą bagažą bei imtis konkrečių veiksmų, pagrįstų jau turima informacija santykiams su klientais to¬bulinti.

8. Civilinės atsakomybės taikymas advokatams
8.1 Civilinės atsakomybės samprata
Asmenims, besiverčiantiems profesine veikla, taip pat ir advokatams, už netinkamą profesinių pareigų atlikimą, sukėlusį asmenims žalą (nuostolius), jų reikalavimu yra taikoma civilinė atsakomybė.
Advokatas, atstovaudamas kliento interesams teisme, turi įvairaus pobūdžio pareigų, dėl kurių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo klientas gali patirti žalą. Pavyzdžiui, advokatui nekvalifikuotai surašius ieškinį ir netinkamai suformulavus ieškovo reikalavimus, ieškinys gali būti atmestas, o klientas prarasti teisę kreiptis į teismą antrą kartą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba advokatui be svarbių priežasčių nepateikus įrodymų parengiamojoje stadijoje, vėliau teismas gali atsisakyti juos priimti, o bylą išspręsti pagal esamus įrodymus, arba advokatui praleidus apeliacinio apskundimo terminą be svarbiu priežasčių, kliento ne¬tenkinantis sprendimas nebegali būti peržiūrėtas nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Šie ir kiti panašūs advokato arba advokato padėjėjo veiksmai yra pagrindas klientui pareikšti ieš¬kinį dėl žalos atlyginimo. Neneigiant Lietuvos advokatų kvalifikacijos, žala klientams neretai būna padaroma, todėl reikia ieškoti kitų priežasčių, kodėl nekeliamos tokio pobūdžio bylos.
• Asmuo, kuris spręsdamas savo pagrindinę problemą samdosi advokatą, patiria
nemažai išlaidų: žyminis mokestis, apmokėjimas už teisinę pagalbą, mokesčiai ant¬stoliams ir kita. Susidūręs su advokato nekompetentingumu žmogus dažniausiai nutraukia atstovavimo sutartį ir samdosi kitą advokatą, kuris pabaigtų savo kolegos darbą, ir net nesusimąsto apie tai, kad inicijuoti dar vieną bylą dėl žalos atlyginimo iš blogai savo pareigas atlikusio advokato.
• Lietuvoje yra palyginti nedaug advokatų ir dažniausiai jie vienas kitą pažįsta. Todėl
klientas, svarstydamas, ar verta inicijuoti bylą, dažnai pagalvoja apie advokatų tarpu¬savio solidarumą, tai yra koks advokatas imsis bylos prieš kitą advokatą, o jei ir imsis,
bus rimtas pagrindas abejoti jo nešališkumu. Tai, kad kilus rimtesniam konfliktui tarp advokato ir kliento advokatas stengiasi taikiai išspręsti ginčą dar jam nepasiekus teismo, taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl to¬kios bylos nepasiekia teismo.
• Tai, kad nėra teismų praktikos šios kategorijos bylose ir galimos įrodinėjimo proble¬mos, taip pat stabdo šios kategorijos bylų atsiradimą.
Analizuojant kitų valstybių (JAV, Vokietijos, Prancūzijos) teismų praktiką galima teigti, kad tokio pobūdžio bylų Lietuvoje anksčiau ar vėliau tikrai atsiras. Todėl civilinės atsakomy¬bės taikymo advokatui pagrindų, taip pat galimų problemų, su kuriomis ateityje susidurs tei¬smai, analizė turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalį civi¬linė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuosto¬lius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

8.2 Civilinė sutartinė atsakomybė

Advokatų civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus ir ypatumus lemia jų profesinės veiklos specifiškumas. Asmenų, užsiimančių profesine veikla, profesinės pareigos pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti skirstomos į dvi rūšis: profesinės pareigos, numatytos įsta¬tyme ar kitame akte (pvz., profesinės etikos kodekse), ir pareigos, numatytos sutartyje su klientu. Atsižvelgiant į tai, kokia pareiga pažeista, skiriamos dvi civilinės atsako¬mybės rūšys: deliktinė ir sutartinė.
Klientas, susidūręs su tam tikra teisine problema, visuomet turi apsispręsti, ar jis savo interesams teisme atstovaus pats, ar kreipsis pagalbos į advokatą. Klientas gali pasirinkti advokatą, kuris atstovaus jo interesams. Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis numato, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Ši sutartis dažniausiai vadinama teisinės pagalbos, atsto¬vavimo ar kita sutartimi. Tačiau pagal CK nuostatas ši sutartis laikytina pavedimo sutartimi.
CPK 57 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi. Taigi šiai sutar¬čiai yra būtina rašytinė forma. Rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmės nurodytos CK 1.93 straipsnyje, t. y. rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti.
Advokatas, imdamasis atitinkamos bylos, turi įvertinti savo sugebėjimą atstovauti šios kategorijos byloje, kad išvengtų vėlesnių nesusipratimų su klientu. Advokatūros įstatymo 40 straipsnyje numatyta advokato teisė dėl svarbių priežasčių atsisakyti sudaryti teisinių pa¬slaugų sutartį, tačiau jis nedelsdamas apie tai turi informuoti klientą. Taigi teisinių pa¬slaugų teikimas konkrečiam klientui nėra advokato pareiga, todėl advokatas jausdamas, kad neturi atitinkamos kvalifikacijos, yra labai užimtas kitose bylose, išankstinį neigiamą kliento požiūrį į save, nesusitarus dėl advokatą tenkinančio honoraro dydžio, jausdamasis pavargęs fiziškai ir emociškai ar susiklosčius kitoms aplinkybėms, kad išvengtų vėlesnių konfliktinių situacijų su klientais, gali atsisakyti sudaryti teisinės pagalbos sutartį. Pasitaiko, kai advokatai, pradėję vykdyti pavedimą, vėliau dėl neaiškių priežasčių jo atsisako, o klientas ne tik kad neatgauna sumokėtų pinigų, bet yra priverstas tai pačiai bylai samdytis kitą advokatą.

Pasirašius sutartį, tarp advokato ir kliento atsiranda specifiniai santykiai ir advokatas kaip skolininkas privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kuo sąžiningiau, atsižvelgiant į visas etikos taisykles. Kadangi advokatą ir klientą dar prieš vykdant pareigas sieja atitinkami sutartiniai santykiai, tai ir civilinė atsakomybė bus sutartinė. Sutartinė civilinė atsakomybė turi būti taikoma pagal CK 6 knygos XXII skyriaus pirmojo ir antrojo skirsnių nuostatas. CK 6.246-249 straipsniai įtvirtina keturias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėti veiksmai, priežastinis ry¬šys, kaltė, žala (nuostoliai). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė nega¬lima.

Neteisėti veiksmai gali pasireikšti aktyviu elgesiu (pvz., nekvalifikuotas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas) arba neveikimu (pvz., apeliacinio skundo nepadavimas). Sutar¬tinė atsakomybė atsiranda dėl netinkamo sutartinės prievolės įvykdymo arba jos neįvyk¬dymo. Vertinant, ar tinkamai įvykdyta prievolė advokato profesinėje veikloje, priežastis gali būti ir tai, kad klientai dažnai pasitenkina tuo, kad pagal jų skundą Lietuvos advokatų tarybai advokatui buvo pritaikyta drausminė atsakomybė, būtina atsižvelgti ir į sutartyje su klientu įtvirtintos prievolės specifiškumą. Civilinės teisės doktrinoje pagal skolininko pareigos vykdymo pobūdį prievolės skirstomos į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą, užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį ir prievoles ką nors garan¬tuoti. Šiuo atveju yra svarbi prievolių užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį rūšis. Ši prievolių rūšis nėra susijusi su tam tikro api¬brėžto rezultato siekimu. Vykdydamas savo pareigą skolininkas turi būti maksimaliai atidus, uolus, apdairus ir rūpestingas, tačiau iš jo, skirtingai nei prievolėje pasiekti rezultatą, nerei¬kalaujama konkretaus iš anksto apibrėžto rezultato. Todėl šiuo atveju labai svarbu, kad advokatas elgtųsi sąžiningai ir kaip galima geriau atliktų savo pareigą atsižvelgiant į visas etikos taisykles. Klientas, pavesdamas advo¬katui tinkamai atstovauti jo interesams teisme, negali iš jo reikalauti, kad šis būtinai laimėtų bylą, nors dažniausiai būtent to iš advokato ir tikimasi. Nesėkmės atveju klientas, įrodinė¬damas sutartinės prievolės netinkamą įvykdymą ar neįvykdymą, turės nurodyti ne tai, kad advokatas pralaimėjo bylą ir todėl pažeidė sutartį, o tai, kad advokatas aplaidžiai, nerūpes¬tingai atstovavo kliento interesams, nepateikė teismui reikalingų dokumentų, neakcentavo svarbių aplinkybių, galbūt suklaidino teismą, pateikdamas išgalvotus faktus, nepabrėžė svarbių aplinkybių, nusižengė pro¬fesinės veiklos taisyklėms bei standartams, ir tai buvo ieškinio atmetimo priežastis ir tuo pačiu nebuvo lojalus savo klientui. Taigi ad¬vokato pareiga yra veikti atidžiai ir rūpestingai. Aiškinantis, ar yra pažeista prievolė užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį, reikia atsižvelgti į prievolės prigimtį, sutartyje su¬formuluotas advokato pareigas ir jų pobūdį, sutarties kainą ir kitas sąlygas, prievolės vyk¬dymo aplinkybes, leidžiančias lyginti advokato elgesį su menamo protingo asmens elgesio standartu.

8.3 Etikos taisyklių pažeidimas – civilinės atsakomybės pagrindas

Pabrėžtina, kad tinkamą sutartinės prievolės įvykdymą apibrėžia ne tik sutartis, bet ir tam tikrą profesinę veiklą reglamentuojančios nor¬mos ir taisyklės, jeigu skolininkas veikia kaip profesionalas. Todėl konstatuoti netinkamą prievolės įvykdymą galima ir kai prievolės vykdymas neatitiko skolininko profesinei veiklai nustatytų profesinės etikos ir elgesio standartų. Vadinasi, ar advokatas tinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę, bus sprendžiama ne tik analizuojant atitinkamas sutartyje iš-vardytas pareigas, bet ir atitinkamas Advokatų profesinės etikos kodekso nuostatas. Taip pat jei advokatas nepažeidė sutartyje įtvirtintų pareigų, bet elgdamasis neprofesionaliai pa¬žeidė atitinkamas Etikos kodekso nuostatas ir dėl to klientas patyrė žalą, advokatui taip pat gali būti taikoma sutartinė atsakomybė. Pagal civilinę teisę neteisėtumas apima ne tik teisi¬nės pareigos pažeidimą, bet ir pačių šalių nustatytos pareigos bei bendro pobūdžio reikala¬vimų (moralinės pareigos) pažeidimą.

Analizuojant Advokatų profesinės etikos kodekso nuostatas, pažymėtina, kad ne visų jų pažeidimas turi vienodą įtaką advokato santykiams su klientais ir jo profesinės veiklos ko¬kybei, taigi ne visos jos gali sukelti civilinę atsakomybę. Pavyzdžiui, tokie advokato veiksmai kaip advokatūros savivaldos institucijų nurodymų nevykdymas, nesąžininga konkurencija su kitais advokatais, netvarkinga advokato išvaizda darbo metu arba nemokėjimas advokatų veiklos privalomų įmokų yra kodekso nuostatų pažeidimas, tačiau neturi tiesioginės įtakos atidžiam ir rūpestingam kliento pavedimo vykdymui, todėl negali būti pagrindas civilinei at¬sakomybei atsirasti, tačiau tai yra rimtas pagrindas iškelti advokatui drausminę bylą ir pa¬skirti drausminę nuobaudą. Taigi vertinant advokato kaip profesionalo netinkamą veiklą bū¬tina atsižvelgti į tas Advokatų profesinės etikos kodekso nuostatas, kurios reglamentuoja advokato santykius su klientu ir institucijomis, kuriose advokatas vykdo pavedimą, o ne į tas, kurios reglamentuoja jo santykius su kitais advokatais ir savivaldos institucijomis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad procesinę pareigą įrodyti neteisėtus veiksmus turi ieškovas, nes neteisėti veiksmai nėra preziumuojami. Taigi klientas, pateikęs ieškinį advokatui dėl nuostolių atlyginimo, turi įrodyti, kuo pasireiškė advokato neatidus ir nerūpestingas elgesys, dėl kurio atsirado žala.
Skirtingai nuo galiojusios subjektyviosios kaltės sampratos, CK įtvirtina objektyviąją kaltės sampratą. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą, ar žalos padaręs asmuo yra kaltas turi būti pateikiamas ne vertinant jo psichikos, psichologinę būklę, o jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, žalos padaręs asmuo yra kaltas. Pažymėtina, kad advokato ar advokato padėjėjo atidumas ir rūpestingumas yra lyginamas ne su eilinio žmogaus, o su tos srities specialisto, turinčio normalią kvalifikaciją, galimo elgesio tokioje pat situacijoje modeliu. Vertinant ar asmuo kaltas, reikia turėti omenyje, kad atidumo, atsargumo, rūpestingumo, apdairumo standartai nėra vienodi. Todėl kaltės klausimą privalu spręsti atsižvelgiant į prievolės pobūdį, šalių tarpusavio santykius, žalos padarymo aplinkybes, teisės aktuose, profe¬sinės etikos taisyklėse ir kitokiuose šaltiniuose nustatytus elgesio standartus.
Pažymėtina, kad Lietuvos civilinės teisės doktrina įtvirtina skolininko kaltės prozumpciją, kuri taikoma ir sutartinėje, ir deliktinėje civilinėje atsakomybėje. Taigi ieškovas neprivalo įrodyti advokato kaltės vykdant pavedimą, nes ji yra preziumuojama. Tačiau advokatas, gin¬damasis nuo jam pareikšto ieškinio, privalo įrodyti savo nekaltumą. Jei jis sugebės tai įro¬dyti, ši prezumpcija bus paneigta.

8.4 Žalos atlyginimo būtinumas

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuo¬stoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kai civilinė atsakomybė pasireiškia nuo¬stolių atlyginimu. Žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Advokatui yra taikomas bendrasis visiškos atsakomybės principas, t. y. jis turi atlyginti ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir netiesioginius (negautas pajamas). CK numato, kad ša¬lys savo susitarimu gali apriboti savo atsakomybę ar susitarti iš viso jos netaikyti. Bet ši ga¬limybė advokato ir kliento santykiams, negali būti pritaikyta, nes CK 6.252 straipsnis numato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nu¬statančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Advokatas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka visiškai atsako už savo, savo padėjėjų, sekretorių ir kitų darbuotojų kaltais veiksmais klientui padarytą žalą teikiant teisinę pagalbą. Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 9 dalis numato, kad dėl advokato, advokato padėjėjų ir kitų advokato ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų neteisėtų veiksmų vykdant advokato veiklą padarytą žalą atlygina draudikas išmokėdamas draudimo sumos neviršijančią draudimo išmoką. Jeigu draudimo išmokos nepakanka visai žalai atlyginti, žalą padaręs advokatas atlygina faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą. Ši norma, yra imperatyvi, ir jos šalių susitarimu keisti negalima.
Advokatas įstatymų nustatytais atvejais klientui turėtų atlyginti ne tik turtinę, bet ir ne¬turtinę žalą. Skirtingai nei turtinė, neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nurodytais atvejais. Jeigu įstatymas specialiai jos atlyginimo nenustato, ji neatlyginama. Pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 39 straipsnyje numatyta advokato pareiga saugoti jam profesinės veiklos metu patikėtas žinias. Advokatui pažeidus šią pareigą, klientas įgis teisę reikalauti atlyginti ne¬turtinę žalą, nes tokiais veiksmais advokatas pažeidė jo teisę į privatų gyvenimą pagal CK 2.23 straipsnį.

8.5 Priežastinio ryšio būtinumas

Priežastinis ryšys taip pat yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. CK 6.247 straips¬nyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, kad nuostoliai pagal savo ir civilinės atsakomybės pobūdį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Toks priežastinio ryšio apibūdinimas leidžia teigti, kad CK yra įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio doktrina. Taigi norint konstatuoti priežastinį ryšį būtina įrodyti, kad advokato elgesys buvo pakankama nuostolių atsiradimo priežastis. Priežastinis ryšys nėra preziumuojamas, todėl jo buvimą turi įrodyti ieškovas.
Sutartinė civilinė atsakomybė gali pasireikšti tiek nuostolių atlyginimu, tiek netesybo¬mis. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp advokatų ir klientų sudaromose sutartyse nesusitariama dėl netesybų. Tačiau nei CK, nei Advokatūros įstatymas to daryti nedraudžia. Taigi šio po¬būdžio sutartyse gali būti numatyti delspinigiai (pvz., už sutartyje numatyto termino parašyti ieškinį praleidimą) arba bauda (pvz., už neatvykimą be svarbių priežasčių į teismo posėdį). Sutartinę civilinę atsakomybę nuo deliktinės skiria ir kiti požymiai, pavyzdžiui, skirtingi ieški¬nio senaties terminai, skirtinga kaltės reikšmė, sutartinės atsakomybės atveju solidarioji at¬sakomybė galima tik įstatymo ar sutarties numatytais atvejais, skiriasi atsakomybė už tre¬čiųjų asmenų veiksmus ir kita. Reikia pripažinti, kad šios atsakomybės rūšys turi daugiau panašumų nei skirtumų.
Advokatūros įstatyme numatyta, kad klientas ir advokatas gali išspręsti kilusį ginčą dėl teisinių paslaugų teikimo alternatyviu ginčų sprendimo būdu, t. y. kreipdamiesi ne į teismą, o į Lietuvos advokatūros advokatų tarybą ar jos sudarytą organą, kuris turi teisę priimti reko¬mendacinius sprendimus . Tokio ginčų sprendimo būdo senajame Advokatūros įstatyme ne¬buvo.

Išvados

Advokatūra tai demokratijos vertybė. Nei demokratinės sistemos , nei jos teisinės sistemos negalima įsivaizduoti be advokatūros. Didžiai išsilavinusio, orios laikysenos, inteligentiško advokato veikla yra ne tik žmogaus teisių ir laisvių garantas, bet teigiamai veikia visuomenės kultūrą.

● Advokato profesijos specifika reikalauja išskirtinio etinio ir dorovinio jų išsilavinimo Sąžiningas, orus ir garbingas advokatų bendravimas, be abejonės, patikimai garantuoja jų profesinio meistriškumo kilimą, stabilų teisingu¬mo kultūros ugdymą, teismuose nagrinė¬jamų bylų auklėjamąjį poveikį. Apskritai mes galime ir turime pasiekti, kad kiekvie¬no praktikuojančio advokato prestižą, ge-rą vardą lemtų ne tik profesinė kompeten¬cija, sąžiningumas, išorinis jo reprezentatyvumas, bet ir gebėjimas dirbti visuome¬nei, puoselėti teisingumo idealus, geras pro¬fesinės etikos principų ir tradicijų išmany¬mas ir nuoseklus jų taikymas profesinėje veikloje, asmeniniame gyvenime. Taigi advokatai, principingai ir atkak¬liai vykdydami savo pareigas, niekados ne¬gali pažeisti įstatymų, teisinių ir etikos stan¬dartų, tarp jų Europos Bendrijos teisininkų etikos kodekso (1988 m.) taisyklių. Esama pagrindo teigti, kad tinkamai parengtos etikos normos (taisyklės) padeda ugdyti teisininkų, jų tarpe ir advokatų, ir visos visuomenės pasitikėjimą teise ir savo valstybe. Šios taisyklės padeda savo pareigas atlikti taip, kad bet kuris žmogus, kurio teisių ir teisėtų inte¬resų gynyba priklauso nuo teisės normos taikymo, matytų prieš save nepriklausomą, sąžiningą ir savo valstybei dorai tarnau¬jantį teisininką.

● Advokatų profesinės etikos kodekso priėmimą lėmė daugelis svarbių priežasčių

Daugelis advokatų darbo veiklos klausimų yra reglamentuoti kodeksuose ir nuostatuose. Šiuose įstatymuose yra numatytos priemones ir būdai teisėtiems piliečių interesams ginti. Tačiau labai didelė advokatų darbo dalis ilgą laiką nebuvo niekur reguliuojama arba reguliuojama tik advokatų praktikoje susiformavusiomis elgesio taisyklėmis, kurių turinys atitinka bendrus etikos ir dorovės principus. Todėl be rašytinių advokato profesinių taisyklių, praktikoje susiformavusios etikos ir dorovės principus bei elgesio taisykles kiekvienas advokatas dažnai suprasdavo ir vertino nevienodai. Praktinėje veikloje ši problema buvo ne taip lengvai išsprendžiama, būdavo sudėtingų situacijų ir ne visuomet buvo lengva greit susiorientuoti, kaip reikia teisingai pasielgti. Todėl priėmus Advokatų profesinės etikos kodeksą, advokatams daug aiškiau suprantama, kaip reikia pasielgti vienu ar kitu atveju, kai jo darbo veikla nereglamentuojama įstatymo.

● Etikos kodeksų reikšmė didėja

Galima prieiti išvados, kad dėl besikuriančios visuomenės vis didėja bendravimo su klientais reikalavimai. Todėl ypač svarbios tampa etikos kodekso taisyklės bei advokatų veiklos principai. Kadangi advokatai labai dažnai susiduria su interesų konfliktais. Bylose visada yra dvi šalys, taigi pasireiškia kova dėl teisės, kova dėl tiesos, nes teisė siekia tiesos ir remiasi tiesa. O advokatas yra ne tik savo kliento tarnautojas, bet ir tiesos, teisingumo ir teisėtumo tarnautojas. Jo darbo tikslas yra viešo pobūdžio ir pasireiškia teisingumo siekimu. Todėl aiškinant interesų konfliktus, būtina atsižvelgti į tris svarbiausius advokatų veiklos principus: nepriklausomumą, lojalumą savo klientui ir konfidencialios informacijos išsaugojimą. Etikos kodeksai orientuoja teisinėje sistemoje kylančius klausimus spręsti nepažeidžiant profesinio advokatų moralumo, o kartu ir tobulinti teisinę kultūrą. Tačiau etikos kodeksų vaidmuo priklauso nuo jo apimties, jo vietos etikos sistemoje bei nuo sudarytų prielaidų spręsti esmines problemas ir konfliktus laikantis profesinio moralumo.

Literatūros sąrašas

Specialioji literatūra:

1. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas. Justitia, 2003 – Vilnius

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso komentaras. I dalis Bendrosios nuostatos Justitia 2004 – Vilnius
3. Doktorantė Inga Žalėnienė ,,Kai kurie atstovo atsakomybės procese taikymo teoriniai aspektai’’ , Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 141-149

4. Robert Cornell. ,,Etikos taisyklių laikymasis stiprina teisininkų nepriklausomybę’’. Justitia 1996,sausis

5. ,, Aktualūs advokato ir kliento bendradarbiavimo klausimai’’, LIETUVOS ADVOKATŪRA

2001 / gruodis

6. Algimantas Dziegoraitis. ,, Aktualūs prokuroro ir advokato santykių civiliniam procese etikos klausimai’’. Justitia

1998 nr3

7. Petras Kudaba. ,,Reikia advokatų profesijos taisyklių”, LIETUVOS ADVOKATŪRA 2004/

liepa

8. Algimantas Dziegoraitis. ,, Aktualūs prokuroro ir advokato santykių civiliniam procese etikos klausimai’’. Justitia 1998 nr3

Norminė literatūra:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. 2002m. vasario 28d. – Vilnius
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. 2002m. kovo 20d.- Vilnius
3. Advokatų profesinės etikos kodeksas. 1999m. gegužės21d. – Vilnius
4. Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymas, 2004m. kovo 18d. – Vilnius
5. LAT CBS 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis Nr. 3K-584/1999 m.
6. LAT CBS 2000 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-177/2001 m.

Leave a Comment