teisėsaugos institucijų konspektas

TI egzamino klausimai

1. Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas.

2. Teisėsaugos institucijų samprata ir jų veiklos bruožai.

TI – tai savarankiška valstybės aparato dalies ar nepriklausomų asmenų, kuriems valstybė patikėjo vykdyti jai priklausančias tam tikras funkcijas, veikla įgyvendinant specifines teisės apsaugos ir tinkamo jos įgyvendinimo funkcijas.

TI veiklos bruožai:

1) visada turi būti TI veiklos pradžios teisinis pagrindas. Pvz., toks pagrindas yra pranešimas apie nusikaltimo padarymą, ieškinio pareiškimas teisme, kreipimasis į notarą atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir pan. Visais kitais atvejais (neesant jų veiklos pradžios teisinio pagrindo) TI neturi teeisės kištis į asmenų privačią veiklą. Šis ribojimas užtikrina tinkamą valstybės garantuojamą teisių apsaugą, kadangi jos institucijoms iš esmės yra draudžiama visokiais neformaliais pagrindais kištis į privačią asmenų veiklą. Minėtas ribojimas taip yra logiškas padarinys to, kad TI veiklą reglamentuoja viešoji teisė, kurioje galioja išimčių nežinantis principas, jog viešosios teisės subjektai turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos atlikti jiems suteikia teisę įstatymas;

2) TI veikia tik vadovaudamosi įstatymu, o tam tikrais atvejais ir pagal nustatytą procesinę formą. Įstatymuose nenumatyti TI veiksmai yra draudžiami;

3) TI fuunkcijas gali vykdyti tik pareigūnai, turintys specialų, dažniausiai teisinį pasirengimą. Teisinio išsilavinimo reikalavimas yra labai svarbus, kadangi TI veikla yra susijusi su įstatymų analize ir jų taikymu konkretiems asmenims, taip pat su asmens teisių varžymu ar apsauga;

4) TI sprendimas dažniausiai yra te

eisinio poveikio priemonė, pagrįsta įstatymu ir faktinėmis konkrečios situacijos aplinkybėmis, kurios buvo pagrindu šioms institucijoms pradėti savo veiklą;

5) teisėti ir pagrįsti TI sprendimai yra privalomi vykdyti. Juos privalo vykdyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Sprendimų vykdymas yra užtikrinamas valstybės prievarta. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio atžvilgiu priimtas tam tiras sprendimas, jo savo noru nevykdo, vykdymo procedūrą užtikrina atitinkamos TI (teismo antstoliai, policija);

6) TI sprendimai, susiję su asmenų konstitucinių teisių ir laisvių ribojimu, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka teismui, o teismų sprendimai ir nuosprendžiai – aukštesnės instancijos teismams.

3. Bendrieji teisėsaugos institucijų uždaviniai.

1) ginti pažeistą teisę ir, jei tai įmanoma, ją atkurti;

2) nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistos teisės neįmanoma atkurti;

3) atkurti pažeistą teisę ir nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistą teisę yra įmanoma atkurti, beet kartu yra būtina nubausti teisės pažeidėją;

4) užtikrinti tinkamą ir teisėtą civilinę apyvartą ypač svarbiose civilinės teisės veikimo srityse.

4. Teisėsaugos institucijų sąveika su kitomis teisės disciplinomis.

Konstitucinė teisė nustato pagrindinius TI veiklos principus. Būtent konstitucinė teisė suformuluoja TI tikslus ir uždavinius, nustato jų pagrindines teises ir pareigas.

Administracinės teisės disciplina tiria valstybės valdymo institucijų veiklą, o būtent šių institucijų sistemoje ir yra įgyvendinama daugelis teisėsaugos funkcijų.

Civilinio, administracinio ir baudžiamojo proceso teisės šakos yra kai kurių TI veiklos pagrindas. Pirmiausia yra reikšminga teismų veiklai.

Baudžiamoji te

eisė dažniausiai taikoma baudžiamosios justicijos institucijų veikloje. Nemažą įtaką civilinė teisė daro ir notariatui, kuriam yra keliamas tikslas užtikrinti teisėtą civilinę apyvartą. Notaras, tvirtindamas sandorį, turi garantuoti, kad jo turinys neprieštarauja civilinės teisės normoms.

Kriminologija analizuoja nusikalstamumo lygį, raidą ir numato jo prevencijos priemones.

Kriminalistika taip pat pirmiausiai turi reikšmės baudžiamosios justicijos institucijų veiklai, kadangi ji tiria nusikaltimų atskleidimo metodikos ypatumus.

5. Teisėsaugos institucijų disciplinos teisiniai šaltiniai.

TI šaltiniais reikėtų laikyti visas rašytines ir valstybės nustatyta tvarka patvirtintas teisės normas, kurios reglamentuoja TI veiklą, jų kompetenciją, veiklos pagrindus. Šiuo požiūriu visi šios disciplinos šaltiniai galėtų būti skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

TI disciplinos teisės šaltiniais yra pripažįstami visi LR įstatymai ir kiti teisės aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai, kurių reguliavimo dalykas yra TI veikla ir organizavimo pagrindai.

Pagal reguliavimo dalyką visi šaltiniai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, t.y. reglamentuojančius konkrečių TI veiklą, teisės aktus. Prie pirmosios šaltinių grupės reikia priskirti patį bendriausią ir kartu aukščiausią teisinę galią turintį aktą – LR Konstituciją. Prie šios grupės reikia priskirti Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą ir kitus kodeksus.

Prie antrosios TI disciplinos šaltinių grupės priskiriami atskiri įstatymai ir poįstatyminiai aktai, pvz., Teismų, Prokuratūros, Advokatūros, Notariato, Policijos, Valstybės saugumo departamento ir kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimas „Dėl LR vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, teisingumo ministro įs

sakymas „Dėl notarų veiklos teisėtumo kontrolės taisyklių patvirtinimo“ ir kiti teisės aktai.

6. Teisminės valdžios sąvoka.

Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis, kurią sudarančios specialios valstybės institucijos – teismai – turi valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas.

7. Pagrindiniai teisminės valdžios požymiai.

1) teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis. Ją įgyvendina tik valstybiniai teismai, kuriems įstatymas suteikia atitinkamus įgaliojimus. Teisminė valdžia yra viena iš trijų valdžių, jos sistema ir pagrindiniai veiklos principai įvirtinti LR Konstitucijoje;

2) teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintas LR Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje:“ Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

3) teisminės valdžios nepriklausomumas. Tai yra bene svarbiausias teisminės valdžios požymis. Svarbu suvokti, kad teismų priklausomumas demokratinėje valstybėje yra ne tiek privilegija, kiek pareiga. Pareiga vadovaujantis įstatymų reikalavimais ir teisingumo supratimu, nepriklausomai nuo visokios galimos įtakos iš šalies išspręsti konkrečią bylą. Pareiga būna asmenų socialinių santykių reguliatoriumi bei visuomeninių bei ekonominių santykių stabilumo garantu. Teisingumas, o ne vienos ar kitos grupės politinė valia turi būti vienintelis teismų sprendimų motyvas, kurį suformulavo jau senovės romėnai – fiat iustitia pereat mundus (tebūnie teisingumas, nors pražūtų pasaulis);

4) teisminės valdžios veiklos procesinė tvarka. Remiantis šiuo požymiu, teisminės valdžios veiklą vykdant teisingumą nustato atitinkami procesiniai įs

statymai, kurie yra viešosios teisės dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų veiklą vykdant teisingumą gali reglamentuoti tik įstatymai, bet ne žemesnės teisinės galios aktai. Tai Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas.

8. LR teismų sistemos apibrėžimas ir raida.

Teismų sistema – tai remiantis LR Konstitucija visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai keliami tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimo principai.

9. Teisingumo sąvoka ir jo požymiai.

Teisingumas suvokiamas kaip teismo, kuris teisia, veikla, atliekama griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Teisingumas visų pirma yra teisinė sąvoka, todėl jos turinys turi remtis tam tikromis teisės normomis. Teisingumo vykdymas – tai veikla, kurios metu yra taikomas įstatymas ir kuri yra pagrįsta klausymu tik įstatymo. Kiekvienam teismo sprendimui ar nuosprendžiui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai.

Visų teisingumo vykdymo aktų požymis – privalomasis pobūdis. Juos savanoriškai privalo vykdyti tie asmenys, kurių atžvilgiu jie yra priimti (jeigu tai yra įmanoma). Jų nevykdant, vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta (pvz., civilinėse bylose priimtų sprendimų vykdymą užtikrina teismo antstoliai). Praktiškai įsiteisėjusių sprendimų ar nuosprendžių teisinė galia yra prilyginama įstatymo teisinei galiai. Skirtumas tik tas, kad įstatymas yra bendras, o sprendimas ar nuosprendis – individualus teisės aktas. Pažymėtina, kad sprendimas ar nuosprendis įsiteisėja ne iš karto, kai jį priima pirmosios instancijos teismas, o pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui.

10. Pagrindiniai teisminės valdžios funkcionavimo principai.

1) įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

2) asmens teisė į teisminę gynybą. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

3) teisingumą LR vykdo tik teismai. Teisingumą remiantis Konstitucija vykdo tik valstybiniai, įstatymu įsteigti bendrosios kompetencijos ar specializuoti teismai.

4) teisminės gynybos prieinamumo principas. Šis principas yra neatsiejama žmogaus teisės į tinkamą procesą dalis. Jo esmė ta, kad žmogui ne tik turi būti garantuojam teisė į teisminę gynybą, bet ir užtikrinama reali galimybė šią teisę įgyvendinti, nesvarbu, kokia jo socialinė ar ekonominė padėtis. Ekonominis šio principo elementas yra ypač reikšmingas, kai kalbama apie civilinį ar administracinį procesus.

5) teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo. Konstitucijoje skiriamos dvi šio principo dalys: nepriklausomumas ir jį garantuojantis klausymas tik įstatymo. Paprastai yra skiriamas dvejopas teisėjų nepriklausomumas – išorinis ir vidinis. Išorinis teisėjų ir teismų nepriklausomumas – tai draudimas bet kokiu būdu pašaliniams asmenims kištis į teisėjo veiklą vykdant teisingumą ir teisėjo pareigą nagrinėjant bylą vadovautis tik įstatymu. Šių teisėjų nepriklausomumo garantijų lygis ir mastas priklauso nuo įstatymo leidėjo suteikiamų teisinių teisėjų nepriklausomumo garantijų. Vidinis nepriklausomumas – tai pirmiausia konkretaus asmens mąstymo būdas bei tam tikrų moralinių ir etinių vertybių visuma, jam susiformuoti reikia nepalyginti daugiau laiko, nei atitinkamas išorines garantijas įtvirtinti įstatymuose.

6) nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcija netaikoma civilinėje teisėje, kurioje, atvirkščiai, galioja kaltumo prezumpcija. Pati sąvoka prezumpcija reiškia tam tikrą prielaidą, kuri galioja tol, kol nėra paneigiama įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Konstitucija, nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nekaltumo prezumpcijos turinį detaliau atskleidžia šios taisyklės:
draudimas teismui, prokurorui, tardytojui ar kvotėjui perkelti įrodinėjimo pareigą kaltinamajam asmeniui. Atvirkščiai, įvardyti asmenys turi įrodinėti kaltinamojo kaltę;
teismo , prokuroro, tardytojo ar kvotėjo pareiga užtikrinti visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių ištyrimą, išsiaiškinti ne tik asmens kaltę įrodančias, bet ir ją neigiančias aplinkybes;
kaltinamojo ar įtariamojo teisės į gynybą garantavimas;
Prisipažinimas dar neįrodo asmens kaltumo;
draudimas nuosprendį grįsti prielaidomis ir sąlygomis.

Svarbu tai, kad fizinis asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

7) Proceso viešumas. Jo tikslas – užtikrinti tautos kontrolę teismams ir vertinamas kaip iki tol galiojusios „kabinetinės justicijos“ priešingybė. Skiriamas dvejopas viešumas – tai proceso viešumas, apie kurį ir kalbama Konstitucijoje, bei bylos medžiagos viešumas – galimybė susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga.

8) Proceso valstybinės kalbos principas. Visoje Lietuvos teritorijoje valstybinė kalba yra tik lietuvių kalba ir tai nepriklauso nuo to, kokia kalba vyrauja kurioje nors Lietuvos teritorijoje.

9) Proceso koncentruotumas. Proceso koncentruotumo svarbiausia dalis yra bylos medžiagos koncentracija.

11. LR Konstitucinio teismo sudarymas.

4 straipsnis. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka

Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas.

Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar vieną kadenciją.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

12. LR Konstitucinio teismo kompetencija.

1 straipsnis. Konstitucinis Teismas – teisminė institucija

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas.

Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka.

13. LR bendrosios kompetencijos teismų sistema.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.

14. Apylinkės teismo sudėtis ir kompetencija.

14 straipsnis. Apylinkės teismas

1. Apylinkės teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų. Teismo pirmininko pavaduotojas gali būti skiriamas teisme, kuriame yra ne mažiau kaip dešimt teisėjų. Apylinkės teisme, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt teisėjų, gali būti skiriami du pirmininko pavaduotojai.
2. Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas Hipotekos skyrius.

15 straipsnis. Apylinkės teismo kompetencija
1. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija:
1) civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
2) baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
3) hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms;
4) administracinių teisės pažeidimų byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
5) byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu.
2. Įstatymų nustatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo funkcijas, taip pat kitas apylinkės teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

15. Apygardos teismo sudėtis ir kompetencija.

18 straipsnis. Apygardos teismas
1. Apygardos teismas susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.
2. Apygardos teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.
3.Teisėjus į apygardos teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto apygardos teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.

19 straipsnis. Apygardos teismo kompetencija
Apygardos teismas:
1) yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
2) yra pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
3) yra apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų;
4) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

16. LR Apeliacinio teismo sudėtis ir kompetencija.

20 straipsnis. Lietuvos apeliacinis teismas
1. Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – Apeliacinis teismas) susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.
2. Apeliaciniame teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.
3. Teisėjus į Apeliacinio teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Apeliacinio teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.
4. Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

21 straipsnis. Apeliacinio teismo kompetencija
Apeliacinis teismas:
1) yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų;
2) nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje;
3) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

17. Lietuvos Aukščiausiojo eismo sudėtis ir kompetencija.

22 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – Aukščiausiasis Teismas) susideda iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.
2. Aukščiausiajame Teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.
3. Teisėjus į Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.
4. Aukščiausiajame Teisme sudaromas Aukščiausiojo Teismo senatas.
5. Aukščiausiojo Teismo organizavimo ir veiklos klausimus nustato šis Įstatymas bei įstatymu patvirtintas Aukščiausiojo Teismo statutas.
6. Aukščiausiojo Teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija
1. Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti.
2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:
1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;
2) analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus;
3) gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.
3. Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisminių institucijų išaiškinimais, analizuoja ir apibendrina bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant Europos Sąjungos teisės normas ir teikia rekomendacijas dėl Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų ir Europos Sąjungos teisminių institucijų bendradarbiavimo užtikrinant vienodą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą ir taikymą Lietuvos Respublikoje.
4. Aukščiausiasis Teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

18. LR specializuotų teismų sistema ir kompetencija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.

19. Pagrindiniai administracinių bylų proceso bruožai.

34 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai
1. Teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų. Kituose įstatymuose gali būti numatyta ir šiame Įstatyme nenurodytų principų.
2. Jeigu teisėjas byloje yra proceso šalis, o ta byla teisminga teismui, kuriame jis arba jo sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), taip pat jo sutuoktinio vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės) dirba teisėju (išskyrus Aukščiausiąjį Teismą, Apeliacinį teismą ir Vyriausiąjį administracinį teismą), aukštesnės pakopos teismo pirmininkas perduoda šią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai byloje proceso šalis yra šioje dalyje nurodyti teisėjo giminaičiai.
3. Hipotekos teisėjas negali nagrinėti bylos, kurioje viena iš šalių yra jis pats arba šio straipsnio 2 dalyje nurodyti jo giminaičiai, atlikti veiksmų, susijusių su išieškojimo nukreipimu į jo ar šių asmenų turtą. Jeigu Hipotekos skyriuje dirba vienas hipotekos teisėjas, apylinkės teismo pirmininkas šiuos veiksmus atlikti paveda kitam to paties teismo teisėjui.
4. Teismuose gali būti nustatyta teisėjų specializacija tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti.

20. Teismų administravimo sistema, jos paskirtis.
102 straipsnis. Bendrosios administravimo teismuose nuostatos
1. Administravimą teismuose sudaro teismo pareigūnų organizacinė veikla (vidinis teismo administravimas) iršiame Įstatyme numatytų pareigūnų atliekama nurodytos veiklos priežiūra (išorinis teismų administravimas).
2. Administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo.
3. Administravimo teismuose nuostatus tvirtina Teismų taryba.
103 straipsnis. Vidinis teismo administravimas
1. Teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir skyriaus pirmininkas yra teismo administracijos pareigūnai, kurie šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vadovauja teismo organizaciniam darbui.
2. Teismo pirmininkas paskirsto teisėjus į teismo skyrius, nustato teisėjų specializaciją atskirų kategorijų byloms nagrinėti, paveda atlikti hipotekos teisėjo funkcijas, organizuoja teisėjų ir teismo tarnautojų mokymą, tvirtina teismo struktūrą bei pareigybių sąrašą ir kategorijas, teismo tarnautojų pareigybių aprašymus ir užtikrina, kad būtų sudarytos sąlygos teisėjams ir teismo tarnautojams atlikti savo funkcijas, Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka priima į darbą ir atleidžia teismo tarnautojus, taip pat imasi kitų priemonių normaliam teismo funkcionavimui užtikrinti.
3. Teismo pirmininkas yra asmeniškai atsakingas už tinkamų darbo sąlygų teisėjams ir teismo personalui sudarymą ir turi užtikrinti tinkamą teismo pastato bei patalpų būklę, jų apsaugą, teismo aprūpinimą inventoriumi ir kitomis organizacinėmis techninėmis priemonėmis.
4. Teismo skyriaus darbui vadovauja ir už tinkamą skyriui priskirtų funkcijų atlikimą atsako skyriaus pirmininkas. Be to, teismo pirmininko pavaduotojas ir skyriaus pirmininkas atsako už tą teismo organizacinio darbo sritį, kurią jiems paveda teismo pirmininkas arba nustato šis ir kiti įstatymai.
5. Teismo pirmininkas organizuoja ir prižiūri administravimą teisme, kontroliuoja, kaip laikomasi Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų. Teismo pirmininkas tiria asmenų skundus dėl to teismo pirmininko pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, taip pat dėl teismo personalo veiksmų ir suinteresuotiems asmenims praneša tyrimo rezultatus, šalina nustatytus teismo darbo trūkumus, atlieka kitas jam priskirtas teismo administravimo funkcijas.
6. Teismo pirmininkas jam priskirtas administravimo funkcijas atlieka asmeniškai, tačiau prireikus gali pavesti jas atlikti teismo pirmininko pavaduotojui (-ams), skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams.
104 straipsnis. Teismų administracinės veiklos priežiūra
1. Administracinės veiklos priežiūrą atlieka:
1) apylinkių teismų – atitinkamo apygardos teismo pirmininkas;
2) apygardų administracinių teismų – Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas;
3) apygardų teismų – Apeliacinio teismo pirmininkas.
2. Teismo pirmininkas jam priskirtas administracinės veiklos priežiūros funkcijas atlieka asmeniškai, tačiau prireikus gali pavesti jas atlikti teismo pirmininko pavaduotojui (-ams), skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams.

21. Teismų taryba.

119 straipsnis. Teismų taryba, jos sudarymas
1. Teismų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą.
2. Teismų tarybą sudaro 24 nariai:
1) pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras;
2) Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai:vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų. Teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai;
3) daugiausiai teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas.
3. Teismų tarybos nariu negali būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą arba kuriam buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės.
4. Renkamo Teismų tarybos nario įgaliojimų laikas – ketveri metai. Teismų tarybos nariu teisėjas gali būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
5. Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

120 straipsnis. Teismų tarybos kompetencija
Teismų taryba:
1) renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių;
2) tvirtina Teismų tarybos reglamentą;
3) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų;
4) pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (išskyrus 79 straipsnyje ir 81 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus);
5) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (išskyrus 12 straipsnio 8 ir 9 dalyse numatytus atvejus);
6) sudaro Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina;
7) tvirtina asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką;
8) sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus;
9) skiria Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką;
10) skiria Teisėjų garbės teismo narius;
11) tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus;
12) tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus;
13) tvirtina Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus bei Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus;
14) tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus;
15) svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei;
16) kontroliuoja Nacionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas;
17) prireikus šaukia neeilinį Visuotinį teisėjų susirinkimą;
18) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais;
19) bendradarbiauja su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais;
20) sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus.

121 straipsnis. Teismų tarybos posėdžiai
1. Teismų tarybos posėdis yra pagrindinė Tarybos veiklos forma. Teismų tarybos posėdžiai paprastai vyksta Aukščiausiojo Teismo patalpose.
2. Teismų tarybos posėdžiai paprastai šaukiami kas mėnesį. Prireikus posėdžiai šaukiami Teismų tarybos pirmininko arba trečdalio Teismų tarybos narių iniciatyva.
3. Medžiaga, susijusi su Teismų tarybos posėdžiuose svarstomais klausimais, pateikiama visiems Teismų tarybos nariams ne vėliau kaip prieš tris dienas iki posėdžio.
4. Teismų taryba nutarimus priima atviru balsavimu. Nusprendusi Teismų taryba nutarimus gali priimti slaptu balsavimu.
5. Teismų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teismų tarybos narių.
6. Teismų tarybos nutarimus pasirašo Teismų tarybos pirmininkas ir sekretorius.
7. Teismų tarybos darbo tvarką nustato reglamentas

22. Visuotinis teisėjų susirinkimas.

116 straipsnis. Visuotinis teisėjų susirinkimas
1. Visuotinis teisėjų susirinkimas – aukščiausia teismų savivaldos institucija.
2. Visuotiniame teisėjų susirinkime dalyvauja visi Lietuvos teisėjai.

117 straipsnis. Visuotinio teisėjų susirinkimo kompetencija
Visuotinis teisėjų susirinkimas:
1) tvirtina Visuotinio teisėjų susirinkimo darbo reglamentą;
2) tvirtina Teisėjų etikos taisykles;
3) renka ir atšaukia Teismų tarybos narius, kurie pagal pareigas nėra Teismų tarybos nariai;
4) išklauso Teismų tarybos veiklos ataskaitą;
5) išklauso Teisėjų garbės teismo veiklos ataskaitą;
6) svarsto ir sprendžia kitus teismų veiklos klausimus.

118 straipsnis. Visuotinio teisėjų susirinkimo rengimas, darbotvarkė, sprendimų priėmimas
1. Eilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas paprastai šaukiamas kovo pirmąjį penktadienį ne rečiau kaip kartą per dvejus metus.
2. Prireikus Teismų tarybos ar trečdalio visų Lietuvos teisėjų iniciatyva gali būti šaukiamas neeilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas.
3. Visuotinio teisėjų susirinkimo darbotvarkės projektas teisėjams išsiunčiamas, taip pat apie neeilinio Visuotinio teisėjų susirinkimo datą teisėjams pranešama paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį. Teikti pasiūlymus dėl Susirinkimo darbotvarkės papildymo ar pakeitimo galima ir Visuotinio teisėjų susirinkimo metu.
4. Visuotinis teisėjų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų Lietuvos teisėjų.
5. Visuotinį teisėjų susirinkimą pradeda Teismų tarybos pirmininkas. Jis vadovavimą posėdžiui perduoda Susirinkime išrinktam posėdžio pirmininkui.
6. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Susirinkimui nutarus, sprendimai gali būti priimami slaptu balsavimu. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimus pasirašo Susirinkimo posėdžio pirmininkas ir sekretorius.
7. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimus vykdo teismų savivaldos institucijos, teisėjai ir Nacionalinė teismų administracija.

23. Teisėjų garbės teismai.

122 straipsnis. Teisėjų garbės teismas
1. Teisėjų garbės teismas – teisėjų drausmės bylas bei teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėjanti teismų savivaldos institucija.
2. Teisėjų garbės teismas sudaromas ketveriems metams iš septynių narių. Drausmės bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Vieną narį iš Aukščiausiojo Teismo, du narius iš Apeliacinio teismo, vieną narį iš Vyriausiojo administracinio teismo, du narius iš apygardų teismų ir vieną narį iš apylinkės teismų teisėjų į Teisėjų garbės teismą skiria Teismų taryba. Paprastai į vieną Teisėjų garbės teismo nario vietą siūlomos ne mažiau kaip dviejų teisėjų kandidatūros. Teisėjų garbės teismo nariu negali būti skiriamas Teismų tarybos narys, taip pat teisėjas, kuriam buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės. Teisėjų garbės teismo nariai išsirenka šio teismo pirmininką ir pirmininko pavaduotoją.

123 straipsnis. Teisėjų garbės teismo posėdžiai
Teisėjų garbės teismas teisėjų drausmės bylas ir prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėja vadovaudamasis šiuo Įstatymu ir Teisėjų garbės teismo nuostatais. Juos tvirtina Teismų taryba.

24. LR teisėjų drausminė atsakomybė, nuobaudos.

83 straipsnis. Teisėjo drausminė atsakomybė
1. Teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme.
2. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka:
1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį;
2) už administracinio teisės pažeidimo padarymą;
3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.
3. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.

87 straipsnis. Teisėjų garbės teismo skiriamos drausminės nuobaudos
1. Teisėjų garbės teismas gali skirti vieną iš šių drausminių nuobaudų:
1) pareikšti pastabą;
2) pareikšti papeikimą;
3) pareikšti griežtą papeikimą.
2. Apie priimtus sprendimus Teisėjų garbės teismas praneša Teismų tarybai.

88 straipsnis. Drausminės nuobaudos galiojimas
Teisėjų garbės teismo paskirta drausminė nuobauda įsigalioja praėjus dešimčiai dienų po jos paskyrimo ir galioja vienerius metus.

25. Reikalavimai asmenims skiriamiems apylinkės teismo teisėjais.

51 straipsnis. Reikalavimai pretendentui į apylinkės teismo teisėjus
1. Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atitinkantis įstatymų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, pateikęs sveikatos pažymėjimą, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą ir išlaikęs pretendentų į teisėjus egzaminą. Nuo pretendentų į teisėjus egzamino atleidžiamas teisės krypties socialinių mokslų daktaras ir habilituotas daktaras, asmuo, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėju pabaigos praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, Generalinės prokuratūros, apygardos prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų prokuroro darbo stažą, arba apylinkės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip septynerių metų prokuroro darbo stažą, taip pat advokatas, turintis ne mažesnį kaip septynerių metų advokato darbo stažą.
2. Užsienyje įgytas teisinis išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

52 straipsnis. Nepriekaištinga reputacija
Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas teisėju, jeigu jis:
1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą veiką;
2) atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, antstolio, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų arba iš valstybės tarnybos už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;
3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
4) neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.

53 straipsnis. Teisinio darbo stažas
1. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo šio Įstatymo 51 straipsnyje numatytą teisinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti darbą, numatytą teisinių pareigybių sąraše.
2.Teisinių pareigybių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
3. Kai abejojama dėl asmens teisinio darbo stažo, teisėjo darbui tinkamą teisinio darbo stažą pripažįsta teisingumo ministro sudaryta Teisinio darbo stažo pripažinimo komisija.
4. Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos nuostatus tvirtina teisingumo ministras.
5. Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos išvadose nurodoma, kiek asmuo turi teisinio darbo stažo.
6. Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

54 straipsnis. Pretendentų į teisėjus egzamino komisija
1. Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją trejiems metams iš septynių asmenų sudaro Teismų taryba. Ne mažiau kaip keturi šios komisijos nariai turi būti teisėjai. Du asmenis Komisijos nariais iš teisėjų ir vieną asmenį iš teisės krypties mokslininkų pasiūlo Teismų tarybos pirmininkas, po vieną asmenį iš teisėjų ir po vieną asmenį iš teisės krypties mokslininkų – daugiausiai teisėjų vienijanti teisėjų visuomeninė organizacija ir teisingumo ministras. Teismų taryba iš Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos narių skiria Komisijos pirmininką.
2. Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip penki Komisijos nariai.
3. Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos nutarimas dėl egzamino rezultatų per dešimt dienų nuo nutarimo paskelbimo gali būti skundžiamas Teismų tarybai. Teismų tarybos sprendimas yra galutinis.
4. Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos nuostatus, egzamino programą tvirtina Teismų taryba.

55 straipsnis. Pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašas
1. Atitinkantis teisėjui keliamus reikalavimus ir išlaikęs egzaminą asmuo įrašomas į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą. Šį sąrašą, taip pat pretendentų į teisėjus asmens bylas tvarko Nacionalinė teismų administracija.
2. Asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką tvirtina Teismų taryba.
3. Pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašas pateikiamas Respublikos Prezidentui, Teismų tarybai ir Atrankos komisijai.

55(1) straipsnis. Pretendentų į teisėjus atranka ir Atrankos komisija
1. Respublikos Prezidentui pretendentus į laisvas teisėjų vietas atrenka Atrankos komisija. Atrankos komisija trejiems metams sudaroma iš septynių asmenų. Po du Atrankos komisijos narius paskiria Respublikos Prezidentas, Teismų tarybos pirmininkas ir Seimo Pirmininkas, vieną narį – teisingumo ministras. Teismų tarybos pirmininkas iš Atrankos komisijos narių skiria komisijos pirmininką. Atrankos komisijos nariais negali būti skiriami Teismų tarybos nariai.
2. Pretendentų į teisėjus atranka vyksta pagal Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, kuriuos tvirtina Teismų taryba. Atrenkant pretendentus į apylinkės teismo teisėjus, įvertinami kiekvieno iš pretendentų įgūdžiai, dalykinės ir asmeninės savybės, bendrieji gebėjimai bei pirmenybę suteikiantys privalumai. Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus nustato Teismų taryba.
3. Atrankos komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip penki jos nariai. Sprendimai priimami visų komisijos narių balsų dauguma.
4. Atrankos komisija savo išvadą dėl pretendentų į teisėjus pateikia Respublikos Prezidentui.
5. Atrankos komisija šio Įstatymo 69(1) straipsnio nustatyta tvarka taip pat sprendžia teisėjų karjeros siekiančių asmenų (išskyrus šio Įstatymo 73 ir 79 straipsnyje numatytus atvejus) atrankos klausimus.
6. Atrankos komisijos išvados dėl pretendentų į teisėjus Respublikos Prezidento nesaisto.

26. Reikalavimai asmenims skiriamiems apygardos teismo ir Apeliacinio teismo teisėjais.

66 straipsnis. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju
Apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo darbo stažą, teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio pedagoginio darbo stažą, Generalinės prokuratūros, apygardos prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų prokuroro darbo stažą, taip pat advokatas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų advokato darbo stažą, pateikę sveikatos pažymėjimą.

67 straipsnis. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio teismo teisėju
1. Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip ketverių metų apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėjo darbo stažą, teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų teisinio pedagoginio darbo stažą, Generalinės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų prokuroro darbo stažą, taip pat advokatas, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų advokato darbo stažą, pateikę sveikatos pažymėjimą.
2. Vyriausiojo administracinio teismo teisėju gali būti skiriamas Apeliacinio teismo teisėjas, o Apeliacinio teismo teisėju – Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas neatsižvelgiant į darbo stažą Apeliaciniame teisme ar Vyriausiajame administraciniame teisme.

27. Reikalavimai asmenims skiriamiems Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjais.

68 straipsnis. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti Aukščiausiojo Teismo teisėju
Aukščiausiojo Teismo teisėju gali būti skiriamas:
1) apygardos administracinio teismo, apygardos teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų šių teismų teisėjo darbo stažą;
2) Vyriausiojo administracinio teismo, Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų šių teismų teisėjo darbo stažą;
3) teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą;
4) Generalinės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip penkiolikos metų prokuroro darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą;
5) advokatas, turintis ne mažesnį kaip penkiolikos metų advokato darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą.

28. Teisėjų atleidimas.

90 straipsnis. Teisėjo atleidimas iš pareigų
1. Teisėjas atleidžiamas iš pareigų šiais atvejais:
1) savo noru;
2) kai pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukia įstatymų nustatyto pensinio amžiaus;
3) dėl sveikatos būklės;
4) kai teisėjas išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą;
5) kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą;
6) kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis.
2. Atleisti teisėją iš pareigų dėl sveikatos būklės galima tais atvejais, kai per vienerius metus teisėjas serga daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt kalendorinių dienų per paskutinius dvylika mėnesių, arba kai suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti teisėjo pareigas.
3. Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
4. Apeliacinio teismo teisėją Seimo pritarimu iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.
5. Vyriausiojo administracinio teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.
6. Apygardos teismo, apygardos administracinio teismo ir apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.
7. Dėl šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų asmenų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teismų taryba.
8. Teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

91 straipsnis. Teisėjo pašalinimas iš pareigų
1 dalies redakcija iki 2003 m. gegužės 1 d.:
1. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė nusikaltimą, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
1 dalies redakcija nuo 2003 m. gegužės 1 d.:
1. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė nusikalstamą veiką, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
2. Seimo nutarimu šio straipsnio 1 dalyje nurodytam teisėjui pradėjus Seime apkaltos procesą, teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki Seimo sprendimo apkaltos procese priėmimo. Jei Seimas apkaltai nepritaria, šio teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką.

29. Antstolis. Reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais.

2 straipsnis. Antstolis
1. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (toliau – savo funkcijų).
2. Antstolius šio Įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia teisingumo ministras.
3. Šio Įstatymo nustatyta tvarka teisingumo ministras nustato antstolių skaičių ir priskiria antstoliams veiklos teritorijas.

4 straipsnis. Reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais
1. Antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Socialinių mokslų teisės krypties daktaras bei habilituotas daktaras, laimėjęs viešą konkursą, gali būti skiriamas antstoliu be egzaminų.
2. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti teisinį darbą.

30. Antstolio padėjėjas. Antstolio padėjėjo teisės, pareigos, atsakomybė.

28straipsnis. Antstolio padėjėjas
1. Antstolio padėjėju gali būti nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, sudaręs darbo sutartį su antstoliu dėl darbo antstolio padėjėju ir turintis teisę vykdyti antstolio padėjėjo veiklą.
2. Teisė vykdyti antstolio padėjėjo veiklą suteikiama šio straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį asmenį įrašant į antstolių padėjėjų sąrašą.
3. Antstolių padėjėjų sąrašą sudaro, tvarko ir antstolių padėjėjų pažymėjimus išduoda Teisingumo ministerija. Asmenų įrašymo į antstolių padėjėjų sąrašą tvarką nustato teisingumo ministras.
4. Atsisakymas suteikti teisę vykdyti antstolio padėjėjo veiklą gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

30 straipsnis. Antstolio padėjėjo teisės ir pareigos
1. Antstolio padėjėjas turi teisę antstolio vardu ir jo rašytiniu įgaliojimu perduoti ir įteikti dokumentus, atlikti procesinius veiksmus, išskyrus faktinių aplinkybių konstatavimą, vykdomosios bylos iškėlimą ar sustabdymą, vykdomojo dokumento grąžinimą, turto realizavimą, išieškotų piniginių lėšų paskirstymą išieškotojams, vykdymo išlaidų skaičiavimą.
2. Antstolio padėjėjas privalo laikytis darbo drausmės, Antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimų, nepriekaištingai vykdyti antstolio pavedimus, elgtis taip, kad nežemintų antstolio vardo, apie pavedimo įvykdymą nedelsdamas pranešti antstoliui.

31 straipsnis. Antstolio padėjėjo atsakomybė
1. Už darbo drausmės pažeidimą ar padarytą žalą antstolio padėjėjas įstatymų nustatyta tvarka atsako antstoliui, su kuriuo sudaryta darbo sutartis.
2. Atlikdamas šio Įstatymo 30 straipsnyje nustatytas funkcijas, antstolio padėjėjas atsako šio Įstatymo III skyriuje nustatyta tvarka.

31. Antstolių teisės ir pareigos, atsakomybė.

16 straipsnis. Antstolio atsakomybė
1. Antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Žalą turi atlyginti ir asmuo, kurio, kaip antstolio, įgaliojimai pasibaigę.
2. Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kurias taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.

17 straipsnis. Antstolių civilinės atsakomybės draudimas
1. Antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijančią 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.
2. Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra antstolio civilinė atsakomybė už žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas neteisėtais antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo veiksmais.
3. Antstoliai profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiami sudarant bendrą visų antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra Lietuvos antstolių rūmai. Kiekvienas antstolis Lietuvos antstolių rūmams privalo mokėti draudimo įmoką. Ji neįskaitoma į šio Įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje nurodytą įmoką. Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali suma yra 200 000 litų vienam draudiminiam įvykiui.
4. Antstolis gali pats papildomai draustis antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas.
5. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas privalomojo draudimo maksimalią įmoką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
6. Draudiminiu įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti antstolio, jo atstovo, padėjėjų ar kitų darbuotojų neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti.
7. Draudikas, turintis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išduotą leidimą vykdyti antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, privalo sudaryti antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su Lietuvos antstolių rūmais, kai šie pateikia prašymą ir visus būtinus dokumentus sudaryti tokią sutartį. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
8. Žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs antstolis atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą, išskyrus šio Įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytą atvejį.

3 straipsnis. Antstolių veiklos principai
1. Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.
2. Atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu.

32. LR prokuratūros sistema ir struktūra.

6 straipsnis. Prokuratūros sandara
1. Prokuratūrą sudaro Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.
2. Teritorinės prokuratūros yra:
1) apygardų prokuratūros;
2) apylinkių prokuratūros.

7 straipsnis. Generalinė prokuratūra
1. Generalinę prokuratūrą sudaro departamentai ir skyriai. Generalinei prokuratūrai vadovauja generalinis prokuroras ir generalinio prokuroro pavaduotojai pagal kompetenciją.
2. Generalinės prokuratūros departamentui vadovauja departamento vyriausiasis prokuroras, skyriui – skyriaus vyriausiasis prokuroras.
3. Generalinėje prokuratūroje sudaroma patariamoji institucija – Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegija (toliau – kolegija). Kolegijos pirmininkas yra generalinis prokuroras, jos nariai – generalinio prokuroro pavaduotojai ir apygardų vyriausieji prokurorai. Į kolegiją nariais generalinio prokuroro sprendimu gali būti įtraukti ir kiti prokurorai. Į kolegijos posėdį gali būti kviečiami teisėjai, teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų vadovai ar jų įgalioti atstovai.
4. Kolegijos sudėtį ir veiklos nuostatus įsakymu tvirtina generalinis prokuroras.
5. Generalinė prokuratūra yra viešasis juridinis asmuo. Ji turi atsiskaitomąją sąskaitą banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra“.
6. Generalinės prokuratūros buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

9 straipsnis. Teritorinės prokuratūros ir jų funkcijos
1. Teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras.
2. Teritorinei prokuratūrai vadovauja teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras.
3. Apygardų prokuratūros pagal kompetenciją:
1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;
2) atlieka ikiteisminį tyrimą;
3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;
4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;
5) dalyvauja apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas;
6) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą;
7) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;
8) gina viešąjį interesą;
9) įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka užsienio valstybių įstaigoms ir tarptautinėms institucijomis rengia ir vykdo jų teisinės pagalbos prašymus;
10) atlieka kitas prokuratūros funkcijas.
4. Apylinkių prokuratūros pagal kompetenciją:
1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;
2) atlieka ikiteisminį tyrimą;
3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;
4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;
5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą;
6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;
7) gina viešąjį interesą;
8) įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka vykdo užsienio valstybių įstaigų ir tarptautinių institucijų teisinės pagalbos prašymus;
9) atlieka kitas prokuratūros funkcijas.

2 straipsnis. Prokuratūra, jos statusas ir funkcijos
1. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą.
2. Prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka:
1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;
2) atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus;
3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;
4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;
5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą;
6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;
7) gina viešąjį interesą;
8) pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus;
9) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas;
10) dalyvauja teisėkūros procese;
11) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

33. Prokurorų funkcijos ir kompetencija.

11 straipsnis. Prokurorų statusas ir nepriklausomumas
1. Prokuroras yra asmuo, paskirtas į prokuroro pareigas šio Įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroro – valstybės pareigūno statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės sutartys.
2. Atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.
3. Valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, jų pareigūnams ir tarnautojams, politinėms partijoms ir politikams, visuomeninėms organizacijoms ir visuomenės informavimo priemonėms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama duoti prokuratūrai įstatymuose nenustatytų pavedimų ar įpareigojimų arba kitaip kištis į prokurorų veiklą.
4. Mėginimas paveikti prokurorą siekiant, kad jis priimtų neteisėtą sprendimą, yra kišimasis į prokuroro veiklą ir užtraukia atsakomybę pagal įstatymus.
5. Mitingai, piketai, kitos akcijos prokuratūros patalpose, taip pat prie prokuratūros pastatų arčiau, negu nustatyta Susirinkimų įstatyme, draudžiami.
6. Asmenims, išskyrus prokurorus ir prokuratūros personalą, filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus prokuratūros patalpose galima tik turint Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vadovo leidimą.

12 straipsnis. Prokurorų neliečiamumas
1. Inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.
2. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl generalinio prokuroro pavaduotojo padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, apie tai pranešęs Respublikos Prezidentui.
3. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras.
4. Įeiti į prokuroro gyvenamąsias, tarnybines ir kitas patalpas, daryti jose arba prokuroro asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje transporto priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti prokuroro asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį galima tik prokuroro sutikimu arba jei generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos. Ši nuostata netaikoma, kai prokuroras yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos.
5. Prokurorui negali būti Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka taikomas administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų bei dokumentų poėmis, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Jei prokuroro padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, dokumentai perduodami generaliniam prokurorui, kad šis atliktų tarnybinį patikrinimą dėl tarnybinio nusižengimo ar prokuroro vardą žeminančio poelgio.
6. Prokuroras, sulaikytas be prokuroro pažymėjimo, turi būti nedelsiant paleistas, kai nustatomas jo statusas. Ši nuostata netaikoma, kai prokuroras yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos arba kai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

13 straipsnis. Prokurorų įgaliojimai Lietuvos Respublikos teritorijoje
1. Atlikdami savo funkcijas, prokurorai turi įgaliojimus veikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
2. Generalinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti visuose teismuose.
3. Teritorinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti teismuose pagal generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo nustatytą kompetenciją.

14 straipsnis. Prokurorų pavaldumas
1. Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi.
2. Prokurorai apie Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymą, kitą norminį aktą, aukštesniojo prokuroro priimtą proceso sprendimą, prieštaraujančius įstatymams, privalo pranešti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui).
3. Prokurorai, nesutikdami su generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka gali jį apskųsti teismui.

15 straipsnis. Aukštesnysis prokuroras
1. Aukštesniojo prokuroro statusą ir proceso veiklą nustato proceso įstatymai, šis Įstatymas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (toliau – Kompetencijos nuostatai).
2. Prokurorui vykdant proceso įstatymus, aukštesnysis prokuroras yra:
1) apylinkės prokuratūros prokurorui – apylinkės vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);
2) apygardos prokuratūros prokurorui – apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);
3) apylinkės vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) – apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);
4) apygardos vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui), Generalinės prokuratūros prokurorui – Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);
5) Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) – generalinis prokuroras (jo pavaduotojas).
3. Aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti. Prokuroras turi teisę reikalauti, kad aukštesnysis prokuroras nurodymus dėl proceso sprendimų, kurie neįforminami nutarimais, duotų raštu.
4. Prokuroro priimtą proceso nutarimą gali panaikinti aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą.
5. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui.

16 straipsnis. Ikiteisminis tyrimas, valstybinis kaltinimas ir nuosprendžių vykdymo kontrolė
1. Prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kontroliuoja nuosprendžių pateikimo vykdyti ir jų vykdymą Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka.
2. Prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi.

17 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo veiksmų koordinavimas
1. Generalinis prokuroras (jo pavaduotojai) ir teritorinių prokuratūrų vyriausieji prokurorai pagal kompetenciją koordinuoja nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo veiksmus.
2. Ikiteisminio tyrimo įstaigų vadovai dalyvauja prokuroro pagal kompetenciją rengiamuose koordinaciniuose pasitarimuose.

18 straipsnis. Nusikalstamų veikų prevencija
Prokurorai turi teisę dalyvauti rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas, taip pat suinteresuotoms valstybės institucijoms teikti su tuo susijusią informaciją ir pasiūlymus.

19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas
1. Prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.
2. Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus:
1) kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu;
2) prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos;
3) pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas;
4) kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus;
5) dalyvauti teismo procese, kai nagrinėjamos civilinės bylos, civiliniai ieškiniai, prokuroro pareikšti baudžiamosiose bylose, administracinės bylos, ir apskųsti tose bylose priimtus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus;
6) priimti nutarimus dėl fizinių asmenų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų;
7) nutarimu įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintą asmenį, kad nedarytų teisės pažeidimų;
8) nutarimu reikalauti atlikti valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos tarnybinį patikrinimą ir pasiūlyti patraukti juos drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn;
9) nutarimu perduoti tyrimo medžiagą nagrinėti administracine tvarka, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, tačiau yra duomenų apie asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą.
3. Prokurorai Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais atvejais gali nutarimu reikalauti pradėti baudžiamąjį procesą.
4. Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose teisme palaikantys prokurorai, gindami viešąjį interesą, privalo pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali teisme ginti savo teisių ar teisėtų interesų.

20 straipsnis. Kitos prokurorų pareigos ir teisės
1. Prokurorai privalo:
1) būti ištikimi Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai;
2) gerbti ir ginti asmens teises ir laisves;
3) nešališkai atlikti savo funkcijas;
4) tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus;
5) pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus;
6) laikytis Prokurorų etikos kodekso;
7) saugoti įslaptintą informaciją, nesinaudoti ir neleisti kitiems asmenims naudotis tarnybine ar kita konfidencialia informacija kitaip, negu nustato įstatymai;
8) kelti savo kvalifikaciją.
2. Prokurorai turi teisę:
1) nutarimu iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą;
2) pranešti asmenims, kurie pagal Teismų įstatymą atlieka teismų administracinės veiklos priežiūrą, apie atvejus, kai teismas nesiima reikiamų priemonių bylai tinkamai išnagrinėti.
3. Teritorinių prokuratūrų vyriausieji prokurorai turi teisę dalyvauti apskričių viršininkų ir savivaldybių institucijų posėdžiuose.
4. Generalinis prokuroras (jo pavaduotojai) turi teisę dalyvauti rengiamuose Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės posėdžiuose, siūlyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato pirmininkui nagrinėti įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo teismuose praktiką, dalyvauti nagrinėjant šiuos klausimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę.
5. Prokurorų proceso teises ir pareigas nustato proceso įstatymai ir šis Įstatymas.
6. Kitos prokurorų teisės ir pareigos bei kompetencija atliekant pavestas prokuratūros funkcijas nustatomos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) leidžiamuose norminiuose aktuose ir Kompetencijos nuostatuose.

21 straipsnis. Prokurorų visuomeninė veikla
1.Prokurorai, tenkindami savo profesinius, kultūrinius ir socialinius poreikius, gali jungtis į profesines sąjungas ir visuomenines organizacijas.
2. Prokuratūroje draudžiama politinių partijų ir politinių organizacijų veikla. Prokurorai negali būti politinių partijų, politinių organizacijų nariai, rėmėjai ir dalyvauti jų veikloje ar kitaip pažeisti politinio neutralumo principą.
3. Prokurorams draudžiama streikuoti ir rengti piketus.

34. Reikalavimai asmenims, skiriamiems prokuratūros pareigūnais, jų atestavimas ir laipsniai.

24 straipsnis. Prokurorai ir prokuratūros personalas
1. Prokurorų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato šis ir kiti įstatymai. Prokurorams netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas.
2. Prokuratūros personalą sudaro:
1) prokuratūros valstybės tarnautojai: vyriausiojo prokuroro padėjėjai, prokuroro padėjėjai, vyriausieji specialistai, vyresnieji specialistai, specialistai ir kiti valstybės tarnautojai;
2) darbuotojai.
3. Prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas.
4. Prokuratūros darbuotojų darbo sąlygas ir tvarką nustato Darbo kodeksas ir kiti darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

25 straipsnis. Priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokuroro pareigas reikalavimai
1. Asmuo gali būti priimtas į tarnybą prokuratūroje ir paskirtas į prokuroro pareigas, jei jis yra nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, mokantis valstybinę lietuvių kalbą, turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir yra įgijęs teisės magistro ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį arba teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, išlaikė pretendentų į prokurorus egzaminą ir turi Atrankos komisijos teikimą.
2. Užsienio mokymo įstaigose asmens įgytas išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.
3. Laikoma, kad asmuo yra nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis nepiktnaudžiauja alkoholiu, nevartoja narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, nebuvo atleistas iš tarnybos ar darbo už šiurkštų drausmės pažeidimą arba nuo jo atleidimo yra praėję penkeri metai ir jo elgesys atitinka Prokurorų etikos kodekso nuostatas.
4. Asmuo negali būti priimtas į tarnybą prokuratūroje ir eiti prokuroro pareigas, jeigu:
1) jis neatitinka priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimų;
2) jo tarnyba prokuratūroje sukeltų viešųjų ir privačių interesų konfliktą;
3) tarp jo ir prokuratūroje tarnaujančių jo sutuoktinio, artimojo giminaičio ar svainystės ryšiais susijusio asmens būtų tiesioginis pavaldumas;
4) tai draudžia įstatymai.

26 straipsnis. Priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokuroro pareigas tvarka
1. Į tarnybą prokuratūroje asmenys priimami vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais. Į Prokurorų pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, remdamasis Atrankos komisijos teikimu.
2. Prokurorų pareigybių sąrašą tvirtina generalinis prokuroras.
3. Asmuo, pateikęs prašymą tarnauti prokuroru, privalo:
1) pateikti duomenis ir dokumentus, patvirtinančius, kad jis atitinka priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimus;
2) pasitikrinti sveikatą ir pateikti medicinos komisijos išvadą dėl tinkamumo eiti prokuroro pareigas. Sveikatos tikrinimo tvarką ir medicininius reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su generaliniu prokuroru;
3) pateikti gyventojo turto ir gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas;
4) išlaikyti pretendentų į prokurorus egzaminą.
4. Nuo pretendentų į prokurorus egzamino atleidžiamas asmuo:
1) išlaikęs pretendento į teisėjus egzaminą, jei nuo šio egzamino išlaikymo nepraėjo šeši mėnesiai;
2) turintis trejų metų tarnybos prokuroru ar teisėjo darbo stažą, jei nuo jo tarnybos (darbo) pabaigos nepraėjo penkeri metai;
3) turintis teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį.
5. Asmuo, nesutikdamas su Egzaminų komisijos sprendimu, gali jį apskųsti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
6. Prieš pradėdamas eiti prokuroro pareigas, asmuo turi būti pasirašytinai supažindintas su Kompetencijos nuostatais.
7. Jei iki tarnybos prokuroru pradžios paaiškėja aplinkybių, dėl kurių paskirtas į prokuroro pareigas asmuo negali jų eiti, įsakymas dėl jo paskyrimo į prokuroro pareigas panaikinamas.

27 straipsnis. Asmens duomenys
1. Generalinė prokuratūra turi teisę Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka tvarkyti prašymus tarnauti prokuroru pateikusių asmenų ir prokurorų asmens duomenis ir ypatingus asmens duomenis.
2. Prašymą tarnauti prokuroru pateikusio asmens duomenys, taip pat duomenys apie prokuroro priėmimą į tarnybą, jo priesaiką, paskyrimą į pareigas ir atleidimą iš tarnybos, nušalinimą nuo pareigų, skatinimą, tarnybines nuobaudas, tarnybinių asmens apsaugos priemonių išdavimą ir kiti duomenys tvarkomi Generalinėje prokuratūroje saugomoje asmens byloje pagal generalinio prokuroro patvirtintas Asmens bylos tvarkymo taisykles.

28 straipsnis. Tarnybos prokuroru stažas
1. Prokuroro tarnybos pradžia laikoma paskyrimo į prokuroro pareigas diena. Asmens, paskirto į prokuroro pareigas iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos pradžia laikoma jo paskyrimo į prokuroro pareigas diena.
2. Tarnybos prokuroru stažą, skaičiuojamą priimant asmenį į tarnybą prokuratūroje, nustatant stažuotės ir prokuroro karjeros tvarką, sudaro:
1) asmens darbo teisėju ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju stažas;
2) įskaitytas asmens teisinio pedagoginio darbo turint teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį stažas;
3) įskaitytas asmens tarnybos prokuroru ar darbo teisėju laikas užsienio valstybėje ar tarptautinėse institucijose.
3. Tarnybos prokuroru stažą, skaičiuojamą nustatant prokurorų atostogų trukmę, sudaro:
1) šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmens darbo stažas;
2) įskaitytas kitas asmens teisinio darbo stažas.
4. Asmens, kuris iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo paskirtas į respublikos prokuroro (jo pavaduotojo), miesto, rajono, tarprajoninės, transporto prokuratūros prokuroro (jo pavaduotojo, jo padėjėjo), prokuratūros stažuotojo, prokuratūros tardytojo (jo padėjėjo) pareigas, tarnybos prokuratūroje laikas yra įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą.
5. Asmens darbo (tarnybos) laikas, numatytas šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, į tarnybos prokuroru stažą įskaitomas generalinio prokuroro įsakymu remiantis Atrankos komisijos teikimu.
6. Asmuo, nesutikdamas su Atrankos komisijos teikimu, gali jį apskųsti generaliniam prokurorui, o nesutikdamas su generalinio prokuroro įsakymu dėl stažo įskaitymo, – teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

29 straipsnis. Prokurorams taikomi apribojimai
1. Prokuroras negali eiti kitų renkamų ar skiriamų pareigų ir dirbti kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, išskyrus mokslinį ar pedagoginį darbą arba kūrybinę veiklą.
2. Prokuroras negali gauti kito atlyginimo, išskyrus prokuroro darbo užmokestį, atlyginimą už kūrybinę veiklą, mokslinį ar pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, už darbą teisės aktų projektų rengimo grupėse ir komisijose, jei šis darbas neįeina į prokuroro pareigas.
3. Prokuroras tik generalinio prokuroro sutikimu gali dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą, dalyvauti teisės aktų projektų rengimo grupėse ar komisijose.

30 straipsnis. Prokuroro priesaika
1. Prieš pradėdamas eiti prokuroro pareigas asmuo prisiekia Lietuvos valstybei perskaitydamas šį priesaikos tekstą:
„Aš, Lietuvos Respublikos prokuroras (-ė) (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos valstybei, vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, savo pareigas atlikti garbingai, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), saugoti man patikėtas paslaptis ir gerą prokuroro vardą.
Tepadeda man Dievas.“
2. Prisiekti galima ir be paskutinio sakinio.
3. Prokuroro priesaiką priima generalinis prokuroras.
4. Prokuroras prisiekia vieną kartą, jei jis nebuvo iš prokuroro pareigų atleistas.
5. Prokuroro pasirašytas vardinis priesaikos lapas saugomas jo asmens byloje.
6. Sulaužęs priesaiką, prokuroras atsako kaip padaręs tarnybinį nusižengimą ar prokuroro vardą žeminantį poelgį.

35 straipsnis. Prokurorų kvalifikaciniai rangai
1. Prokurorams suteikiami šie kvalifikaciniai rangai, žymintys jų kvalifikaciją ar einamas pareigas:
1) jaunesnysis justicijos patarėjas;
2) justicijos patarėjas;
3) vyresnysis justicijos patarėjas;
4) vyriausiasis justicijos patarėjas;
5) valstybinis justicijos patarėjas;
6) vyriausiasis valstybinis justicijos patarėjas.
2. Generaliniam prokurorui vyriausiojo valstybinio justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą, generalinio prokuroro pavaduotojui valstybinio justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą suteikia Respublikos Prezidentas, skirdamas juos į pareigas.
3. Prokurorui kvalifikacinį rangą suteikia generalinis prokuroras įsakymu remdamasis Atestacijos komisijos išvadomis po jo kvalifikacijos vertinimo arba skatinimo tvarka:
1) einančiam prokuroro pareigas Generalinėje prokuratūroje arba apygardos vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apylinkės vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas – ne aukštesnį kaip vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą;
2) einančiam prokuroro pareigas teritorinėje prokuratūroje – ne aukštesnį kaip vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą.
4. Pretendentų į prokurorus egzaminą laikiusiam prokurorui, kurio tarnyba po stažuotės įvertinta teigiamai, skiriant į pareigas suteikiamas jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas.
5. Galiojančią tarnybinę nuobaudą turinčiam prokurorui aukštesnis kvalifikacinis rangas nesuteikiamas.
6. Prokurorui, pakartotinai priimtam į tarnybą prokuratūroje, suteikiamas turėtas kvalifikacinis rangas, bet ne aukštesnis negu pagal pareigas nustatytasis.

35. Priėmimas į tarnybą prokuratūroje ir atleidimas iš tarnybos.

44 straipsnis. Atleidimo iš tarnybos pagrindai
1. Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai:
1) atsistatydina savo prašymu;
2) jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos;
3) įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis;
4) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;
5) nenutraukia dalyvavimo politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, kitaip pažeidžia šio Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus;
6) nesutinka būti perkeltas į žemesnes pareigas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo;
7) keičiant prokuratūros darbo organizavimą, panaikinamos jo pareigos ir jis nesutinka su kitomis pasiūlytomis pareigomis arba nėra pareigų, kurias būtų galima jam pasiūlyti;
8) netinka tarnauti prokuroru (remiantis medicinos komisijos išvada);
9) remiantis Atestacijos komisijos išvada netinka eiti prokuroro pareigas;
10) jei paaiškėja bent viena aplinkybė, dėl kurios asmuo negalėjo būti priimtas į tarnybą prokuratūroje ir paskirtas į prokuroro pareigas;
11) atsistatydina įgijęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;
12) yra 65 metų.
2. Prokuroras gali būti atleistas iš tarnybos,jei:
1) savo poelgiu sulaužo priesaiką;
2) nesibaigus tarnybinės nuobaudos galiojimo laikui padaro tarnybinį nusižengimą;
3) be svarbios priežasties du kartus per metus visą darbo dieną neatvyksta į tarnybą arba be svarbios priežasties neatvyksta į tarnybą 2 dienas iš eilės;
4) be svarbios priežasties du kartus neatvyksta į Atestacijos komisijos posėdį;
5) dėl laikino nedarbingumo nebūna tarnyboje daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius dvylika mėnesių, išskyrus atvejus, kuriais įstatymų nustatyta, kad pareigos paliekamos ilgesnį laiką dėl tam tikrų ligų arba dėl sveikatos sutrikdymo tarnyboje;
6) pažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą;
7) negauna leidimo dirbti su įslaptinta informacija, kai toks reikalavimas numatytas Kompetencijos nuostatuose;
8) yra sulaukęs amžiaus, reikalingo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.
3. Prokurorą atleisti iš tarnybos kitu pagrindu, negu nurodyta šiame Įstatyme, draudžiama.

45 straipsnis. Reikalavimai atleidžiant iš tarnybos ir atleidimo tvarka
1. Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos generalinio prokuroro įsakymu šio Įstatymo nustatyta tvarka.
2. Prokurorą atleisti iš tarnybos laikino nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1–4, 11 punktuose ir 2 dalies 8 punkte nustatytus atvejus, draudžiama. Jeigu prokuroras atleidžiamas iš tarnybos pažeidžiant šią nuostatą, jo atleidimo diena laikoma kita po atostogų ar laikino nedarbingumo pasibaigimo tarnybos diena.
3. Nėščią prokurorę atleisti iš tarnybos, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1–6, 9–12 punktuose ir 2 dalies 1, 3, 6, 8 punktuose nustatytus atvejus, draudžiama.
4. Prokurorą, kuris vienas augina vaiką iki trejų metų, atleisti iš tarnybos, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1–6, 8–12 punktuose ir 2 dalies 1–6, 8 punktuose nustatytus atvejus, draudžiama.
5. Atleisti prokurorą iš tarnybos šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7, 12 punktuose ir 2 dalies 8 punkte nustatytais atvejais galima tik apie tai įspėjus raštu prieš du mėnesius. Prokuroras, kuris vienas augina vaiką iki 14 metų, taip pat prokuroras, kuriam iki teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsiradimo liko ne daugiau kaip penkeri metai arba kuris yra invalidas, apie atleidimą iš tarnybos turi būti įspėjamas prieš keturis mėnesius. Jei prokuroras atleidžiamas iš tarnybos nesibaigus įspėjimo laikui, jo atleidimo data nukeliama iki įspėjimo termino pabaigos.
6. Mirę, įstatymų nustatyta tvarka paskelbti mirusiais ar pripažinti nežinia kur esančiais prokurorai generalinio prokuroro įsakymu išbraukiami iš Prokurorų pareigybių sąrašo.
7. Prokurorą atleidžiant iš tarnybos arba išbraukiant iš Prokurorų pareigybių sąrašo, paimami jo tarnybinis ginklas, šaudmenys, asmens apsaugos priemonės, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas, proceso dokumentai ir jam patikėtas prokuratūros turtas.

46 straipsnis. Prokuroro atleidimas iš tarnybos atsistatydinimo atveju
1. Prokuroras turi teisę atsistatydinti prieš 14 kalendorinių dienų paduodamas generaliniam prokurorui prašymą atleisti iš tarnybos.
2. Jeigu generalinis prokuroras sutinka, prokuroras iš tarnybos gali būti atleistas nuo prašymo atleisti iš tarnybos padavimo dienos praėjus 3 kalendorinėms dienoms.
3. Prokuroras turi teisę atšaukti atsistatydinimą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo atleisti iš tarnybos padavimo dienos.
4. Prokuroras, kuris atsistatydina dėl sveikatos sutrikdymo, trukdančio tinkamai atlikti prokuroro pareigas, iš tarnybos atleidžiamas nuo prašyme nurodytos dienos, bet ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų nuo prašyme nurodytos dienos.

47 straipsnis. Išeitinė išmoka
1. Atleidžiant prokurorą iš tarnybos šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktuose ir 2 dalies 5 punkte nustatytais atvejais, o generalinį prokurorą (jo pavaduotoją) – šio Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatytu atveju, jam sumokama dviejų mėnesių vidutinio jo darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta išeitinė išmoka atleidžiamam prokurorui, turinčiam daugiau kaip penkerių metų tarnybos prokuroru stažą, didinama pusantro karto, turinčiam daugiau kaip dešimties metų tarnybos prokuroru stažą – du kartus, turinčiam daugiau kaip penkiolika metų tarnybos prokuroru stažą – pustrečio karto, turinčiam daugiau kaip dvidešimties metų tarnybos prokuroru stažą – tris kartus.

48 straipsnis. Grąžinimas į tarnybą
1. Asmuo, supažindintas su generalinio prokuroro įsakymu dėl atleidimo iš tarnybos, gali šį įsakymą apskųsti teismui per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos.Ginčai dėl prokurorų atleidimo iš tarnybos sprendžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
2. Jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir prokurorą grąžino į eitas pareigas, prokurorui sumokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
3. Jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir nustatė, kad į eitas pareigas jis negali būti grąžintas dėl prokuratūros darbo organizavimo pakeitimų arba dėl kitų svarbių priežasčių, prokurorui priteisiama šio Įstatymo 47 straipsnyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad prokuroras iš tarnybos atleistas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip atsistatydinęs savo prašymu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
4. Generalinis prokuroras, remdamasis šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais teismo sprendimais, privalo panaikinti neteisėtą įsakymą dėl prokuroro atleidimo iš tarnybos ir šio įsakymo pagrindus.

36. Pripažinimo advokatu sąlygos ir tvarka.

7 straipsnis. Reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui
Fizinis asmuo (toliau – pareiškėjas) pripažįstamas advokatu, jeigu jis:
1) yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis;
2) turi teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);
3) turi ne mažesnį kaip dvejų metų teisinio darbo stažą ir išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą arba yra atlikęs ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką ir išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą, arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą;
4) yra nepriekaištingos reputacijos;
5) moka valstybinę kalbą;
6) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Pareiškėjų ir advokatų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

8 straipsnis. Nepriekaištinga reputacija
Pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis:
1) yra teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne, taip pat teistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs;
2) yra atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, advokato padėjėjo, notaro, kandidato į notarus (asesoriaus), notaro atstovo, teismo antstolio, antstolio, antstolio atstovo, antstolio padėjėjo pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nuo atleidimo nepraėjo treji metai;
3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
4) neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu.

9 straipsnis. Dokumentų dėl asmens pripažinimo advokatu pateikimas

Asmuo, siekiantis būti pripažintas advokatu, turi pateikti Lietuvos advokatūrai:
1) prašymą pripažinti advokatu. Prašyme turi būti nurodyti pareiškėjo asmens duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, pilietybė), taip pat atsakyta į klausimą, ar nėra šiame Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių jis negalėtų būti pripažintas advokatu;
2) sveikatos pažymėjimą ir kitus dokumentus, įrodančius, kad asmuo atitinka šio Įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, išskyrus atvejį, kai šie dokumentai buvo pateikti pagal šio Įstatymo 16 straipsnį ir nuo pateikimo nepasikeitė juose nurodyti duomenys.

10 straipsnis. Pripažinimo advokatu tvarka
1. Prašymas pripažinti advokatu nagrinėjamas dalyvaujant pareiškėjui.
2. Sprendimą dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu priima Lietuvos advokatūra ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas nuo šio Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Lietuvos advokatūra išsiunčia pareiškėjui priimto sprendimo kopiją ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.
3. Sprendimas atsisakyti pripažinti pareiškėją advokatu turi būti motyvuotas. Pareiškėjas turi teisę per trisdešimt dienų nuo sprendimo atsisakyti pripažinti pareiškėją advokatu įteikimo dienos šį sprendimą apskųsti Vilniaus apygardos teismui.
4. Jeigu Lietuvos advokatūra per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą nepriima sprendimo, pareiškėjas gali per trisdešimt dienų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą pripažinti pareiškėją advokatu.
5. Pareiškėjas yra laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos.

11 straipsnis. Pripažinimo advokatu procedūros sustabdymas
1. Pareiškėjo pripažinimo advokatu procedūra gali būti sustabdyta, jeigu pareiškėjas yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais pripažinimo advokatu procedūra sustabdoma, kol išnyks aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdyta pareiškėjo pripažinimo advokatu procedūra.

12 straipsnis. Advokato asmens byla
1. Ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo asmenį pripažinti advokatu priėmimo dienos Lietuvos advokatūra sudaro advokato asmens bylą. Joje yra saugomi visi su advokato veikla susiję dokumentai.
2. Advokatas turi teisę susipažinti su jo asmens byloje esančiais duomenimis.

13 straipsnis. Sprendimo pripažinti asmenį advokatu pripažinimas negaliojančiu
1. Sprendimas pripažinti asmenį advokatu pripažįstamas negaliojančiu:
1) jeigu po sprendimo priėmimo paaiškėja anksčiau buvę faktai, dėl kurių asmuo nebūtų pripažintas advokatu;
2) jeigu po sprendimo priėmimo išnyksta bent viena iš šio Įstatymo 7 straipsnyje išvardytų sąlygų;
3) jeigu po sprendimo priėmimo atsiranda bent viena iš šio Įstatymo 8 straipsnyje išvardytų sąlygų;
4) advokato prašymu;
5) Advokatų garbės teismo sprendimu.
2. Sprendimą pripažinti asmenį advokatu šiame straipsnyje nurodytais pagrindais pripažinti negaliojančiu turi teisę Lietuvos advokatūra, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 8 straipsnio 4 punkte nurodytus atvejus, jeigu atitinkamos aplinkybės atsirado po asmens pripažinimo advokatu. Dėl sprendimo pripažinti asmenį advokatu pripažinimo negaliojančiu į Lietuvos advokatūrą turi teisę kreiptis Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – teisingumo ministras). Jeigu Lietuvos advokatūra atsisako patenkinti teisingumo ministro prašymą arba per keturiasdešimt penkias dienas nepriėmė sprendimo, teisingumo ministras per trisdešimt dienų turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu.
3. Advokatas netenka advokato vardo nuo sprendimo pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu priėmimo dienos.
4. Sprendimas pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo dienos.

14 straipsnis. Advokatų kvalifikacinis egzaminas
1. Advokatų kvalifikacinio egzamino programą sudaro, jo laikymo ir apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, suderinusi su Lietuvos advokatūra.
2. Advokatų kvalifikaciniai egzaminai rengiami ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šio Įstatymo 16 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos.
3. Neišlaikęs advokatų kvalifikacinio egzamino asmuo gali jį perlaikyti ne anksčiau kaip po pusės metų. Perlaikomų advokatų kvalifikacinių egzaminų skaičius tam pačiam asmeniui neribojamas.

15 straipsnis. Advokatų kvalifikacinio egzamino komisija
1. Advokatų kvalifikacinio egzamino komisija susideda iš septynių narių teisininkų. Tris narius skiria Lietuvos advokatūra, keturis narius, iš kurių bent du turi būti teisės krypties mokslininkai, skiria teisingumo ministras. Advokatų kvalifikacinio egzamino komisijoje negali būti nė vieno advokato.
2. Advokatų kvalifikacinio egzamino komisiją ir Lietuvos advokatūros teikimu jos pirmininką trejiems metams tvirtina teisingumo ministras.

16 straipsnis. Dokumentai, kuriuos privalo pateikti asmuo, norintis laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą
Asmuo, norintis laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, privalo pateikti Lietuvos advokatūrai:
1) prašymą laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą;
2) dokumentą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę;
3) dokumentą, įrodantį teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);
4) dokumentą, įrodantį šio Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytą teisinio darbo stažą, arba advokato padėjėjo praktikos vadovo duotą teigiamą praktikos įvertinimą;
5) mokėjimo už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą kvitą.

37. Advokato, advokatūros samprata. Advokato veikla.

4 straipsnis. Advokato veikla
1. Advokato teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai.
2. Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus.
3. Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė.
4. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas.
5. Advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą.

38. Teisės verstis advokato praktika.

17 straipsnis. Teisė verstis advokato veikla
1. Teisę verstis advokato veikla turi į advokatų, turinčių teisę verstis advokato veikla, sąrašą (toliau – Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašas) įrašyti advokatai, kurie turi šio straipsnio 3 dalyje nurodytą liudijimą. Teisės verstis advokato veikla liudijimo išdavimo diena laikoma advokato teisės verstis advokato veikla suteikimo diena.
2. Advokatas įrašomas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, kai:
1) jis prisiekė šio Įstatymo nustatyta tvarka;
2) yra apdrausta advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė;
3) jis yra pasirengęs verstis advokato veikla viena iš jos formų, nurodytų šio Įstatymo 21 straipsnyje.
3. Lietuvos advokatūra ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo sprendimo įrašyti advokatą į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą priėmimo dienos advokatui išduoda teisingumo ministro nustatytos formos teisės verstis advokato veikla liudijimą (jo kopija saugoma advokato asmens byloje) ir advokato pažymėjimą. Jeigu Lietuvos advokatūra nesilaiko šioje dalyje nustatyto termino, advokatas turi teisę per trisdešimt dienų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą išduoti teisės verstis advokato veikla liudijimą ir advokato pažymėjimą.
4. Užsienio valstybių advokatai verstis advokato veikla Lietuvoje gali tik pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos, išskyrus šio Įstatymo dvyliktajame ir tryliktajame skirsniuose numatytus atvejus.

18 straipsnis. Įrašymas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą
1. Į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašoma Lietuvos advokatūros sprendimu. Advokatas Lietuvos advokatūrai pateikia:
1) prašymą įrašyti į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Prašyme turi būti nurodyta, ar nepasikeitė duomenys, pateikti prašyme pripažinti jį advokatu; jeigu pasikeitė, – nurodyti pasikeitę duomenys;
2) dokumentus, įrodančius, kad advokatas atitinka šio Įstatymo reikalavimus, taikomus įrašant į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą.
2. Lietuvos advokatūra priima sprendimą įrašyti advokatą į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos, jeigu advokatas įvykdė šio Įstatymo 17 straipsnio reikalavimus.
3. Advokatas, kuris per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą neįrašomas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, per trisdešimt dienų nuo įrašymo termino pabaigos dienos turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą įrašyti jį į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą.

19 straipsnis. Advokato priesaika
1. Advokato priesaiką priima teisingumo ministras.
2. Advokatas prisiekia šiais žodžiais:
„Aš, advokatas (-ė) (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų, padėti ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas, saugoti profesines paslaptis ir savo elgesiu nepakenkti advokato vardui. Tepadeda man Dievas“.
3. Prisiekti galima ir be paskutiniojo sakinio.
4. Advokatas prisiekia dėvėdamas mantiją.
5. Perskaitęs priesaikos tekstą, advokatas jį pasirašo. Priesaikos tekstas saugomas advokato asmens byloje.
6. Advokato priesaika turi būti priimta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo priimti advokato priesaiką pateikimo teisingumo ministrui dienos. Prašymą priimti advokato priesaiką gali pateikti tik asmuo, šio Įstatymo antrojo skirsnio nustatyta tvarka pripažintas advokatu.
7. Pakartotinai į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašomam advokatui prisiekti nereikia, išskyrus atvejį, kai buvo pripažintas negaliojančiu sprendimas pripažinti asmenį advokatu.

20 straipsnis. Advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
1. Advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.
2. Advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra advokato civilinė atsakomybė už advokato, advokato padėjėjų ir kitų advokato ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų neteisėtais veiksmais vykdant advokato veiklą padarytą žalą.

3. Draudiminiu įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti advokato, advokato padėjėjų ir kitų advokato ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti.
4. Advokatas profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiamas sudarant advokato profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra advokatas arba advokatų profesinė bendrija. Kai advokatai veikia įsteigę advokatų profesinę bendriją, gali būti draudžiama advokatų profesinės bendrijos civilinė atsakomybė. Šiuo atveju draudimo suma nustatoma pagal šios advokatų profesinės bendrijos dalyvių skaičių, laikantis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vieno advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 100 000 litų vienam draudiminiam įvykiui.
5. Advokatas gali pats papildomai draustis advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą.
6. Draudikas, turintis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išduotą leidimą vykdyti advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, privalo sudaryti advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su advokatu, pateikusiu prašymą ir visus šiai sutarčiai sudaryti būtinus dokumentus. Advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
7. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, privalo Lietuvos advokatūrai pateikti advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) kopiją per dešimt dienų nuo draudimo sutarties sudarymo dienos.
8. Advokatas privalo kliento reikalavimu pateikti advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą).
9. Advokato, advokato padėjėjų ir kitų advokato ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų neteisėtais veiksmais vykdant advokato veiklą padarytą žalą atlygina draudikas išmokėdamas draudimo sumos neviršijančią draudimo išmoką. Jeigu draudimo išmokos nepakanka visai žalai atlyginti, žalą padaręs advokatas atlygina faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą.

21 straipsnis. Advokatų veiklos formos
1. Advokatai gali veikti:
1) individualiai;
2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens;
3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją.
2. Advokatas turi teisę pasirinkti tik vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiklos formų.
3. Advokatas turi teisę keisti veiklos formą. Pakeitęs savo veiklos formą, advokatas apie tai turi pranešti Lietuvos advokatūrai.

22 straipsnis. Reikalavimai advokato darbo vietai
1. Advokato darbo vietoje turi būti priimamasis, telefoninis ryšis, užtikrintas korespondencijos priėmimas darbo dienomis ir kitos advokato veiklai tinkamai atlikti reikalingos priemonės.
2. Advokato darbo vietoje turi būti sudarytos tinkamos sąlygos klientams priimti.
3. Advokato darbo vieta turi turėti matomoje vietoje pakabintą iškabą, kurioje turi būti nurodytas 26 straipsnio 3 dalyje ar 27 straipsnio 2 dalyje numatytas pavadinimas ar profesinės bendrijos pavadinimas.
4. Advokato darbo vieta tame pačiame pastate, kuriame yra policijos, prokuratūros, teismo įstaiga, gali būti tik Lietuvos advokatūros leidimu.
5. Advokato darbo vietos (įskaitant advokatų profesinės bendrijos buveinę) adresą ir apie jo pasikeitimą advokatas turi pranešti Lietuvos advokatūrai. Lietuvos advokatūra tvarko advokatų darbo vietų sąrašą. Advokatų darbo vietų sąraše įrašomas advokato darbo vietos adresas, advokato vardas ir pavardė, telefono bei fakso numeriai, elektroninio pašto adresas.

23 straipsnis. Išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo
1. Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu:
1) jis raštu prašo būti išbrauktas;
2) pripažįstamas negaliojančiu sprendimas pripažinti asmenį advokatu;
3) paaiškėja, kad įrašant į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys;
4) advokatas yra išrenkamas į mokamas pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose;
5) advokatas neatitinka sąlygų, suteikiančių teisę verstis advokato veikla.
2. Advokatas Lietuvos advokatūros sprendimu gali būti laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jei jis yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Šiais atvejais advokatas yra išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės. Šis sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo sprendimo įteikimo advokatui dienos.

24 straipsnis. Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir jo pakeitimų skelbimas
Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą bei jo pakeitimus Lietuvos advokatūros tinklapyje internete skelbia Lietuvos advokatūra.

25 straipsnis. Advokato veiklos apribojimai
1. Advokatas neturi teisės būti atstovu ar gynėju byloje, iškeltoje jo tėvams (įtėviams), sutuoktiniui (partneriui), vaikams (įvaikiams), broliams ir seserims.
2. Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju.
3. Advokatas negali būti atstovu ar gynėju byloje, kurioje jis dalyvavo kaip teisėjas, arbitras, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privatus kaltintojas.
4. Advokatas negali būti atstovu ar gynėju teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose teisėjais ar ikiteisminio tyrimo pareigūnais dirba jo sutuoktinis (partneris), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys.
5. Advokatų tarybos pirmininkas, advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas negali būti atstovu ar gynėju teisme, ikiteisminio tyrimo įstaigose, valstybės ar savivaldybių institucijose bei įstaigose.

39. Advokato padėjėjas.

34 straipsnis. Advokato padėjėjas
1. Advokato padėjėjas yra fizinis asmuo, kuris šio Įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą ir rengiasi advokato veiklai.
2. Advokato padėjėjas turi visas šiame Įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

35 straipsnis. Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašas
1. Į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą asmenys įrašomi Lietuvos advokatūros sprendimu. Asmuo gali būti įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, jeigu jis:
1) yra Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietis;
2) turi teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);
3) yra nepriekaištingos reputacijos pagal šio Įstatymo 8 straipsnį;
4) yra susitaręs su advokatu, įrašytu į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, atlikti advokato padėjėjo praktiką arba jeigu jo praktikos vadovu advokatas yra paskirtas šio Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka;
5) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato padėjėjo pareigų. Advokatų padėjėjai tikrinasi sveikatą, kaip nustatyta šio Įstatymo 7 straipsnio 6 punkte.
2. Norintis būti įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą asmuo Lietuvos advokatūrai pateikia:
1) prašymą įrašyti į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą. Šiame prašyme turi būti nurodyti pareiškėjo asmens duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, pilietybė), taip pat atsakyta į klausimą, ar nėra šiame Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių jis negalėtų būti įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą;
2) dokumentus, įrodančius, kad jis atitinka šio Įstatymo reikalavimus, taikomus įrašant į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą;
3) susitarimą su advokatu dėl šio sutikimo būti praktikos vadovu, dėl praktikos atlikimo sąlygų ir sutartį dėl darbo vietos.
3. Sprendimą dėl asmens įrašymo į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą Lietuvos advokatūra priima ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos. Lietuvos advokatūra išsiunčia pareiškėjui priimto sprendimo kopiją ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.
4. Jeigu Lietuvos advokatūra priima sprendimą atsisakyti įrašyti asmenį į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, atsisakymo motyvai turi būti išdėstyti pačiame sprendime. Šis sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.

36 straipsnis. Išbraukimas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo
1. Lietuvos advokatūra išbraukia asmenį iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo, jeigu:
1) jis padavė rašytinį prašymą nutraukti advokato padėjėjo praktiką;
2) jis per vienerius metus nuo praktikos pabaigos neatvyko laikyti advokatų kvalifikacinio egzamino;
3) priimtas Advokatų garbės teismo sprendimas, kad asmuo pažeidė šio Įstatymo arba Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus;
4) jis pradėjo eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus mokslinį, pedagoginį ar kūrybinį darbą;
5) paaiškėja, kad asmuo prieš įrašant jį į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą pagal šio Įstatymo 35 straipsnio 1 ar 2 dalį pateikė neteisingus duomenis;
6) jis mirė.
2. Lietuvos advokatūros sprendimą išbraukti asmenį iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo, priimtą šio straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais, išbrauktasis asmuo turi teisę per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo apskųsti Vilniaus apygardos teismui.

37 straipsnis. Vadovavimas advokato padėjėjo praktikai
1. Advokato padėjėjo praktika atliekama pas advokatą, kuris yra įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, turi ne mažesnį kaip penkerių metų praktikuojančio advokato veiklos stažą, neturi galiojančių drausminių nuobaudų ir raštu sutinka vadovauti advokato padėjėjo praktikai bei turi galimybę užtikrinti advokato padėjėjui darbo vietą. Advokato padėjėjo praktikos vadovo skyrimą ir atleidimą, privalomą paskyrimą vadovauti advokato padėjėjo praktikai nustato šio Įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.
2. Advokato darbo vietos sąlygos turi užtikrinti tinkamą advokato padėjėjo praktikos atlikimą.
3. Maksimalų advokatų padėjėjų, kuriems gali vadovauti vienas advokatas, skaičių nustato Lietuvos advokatūra.

38 straipsnis. Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarka
1. Advokato padėjėjo praktikos laikas – dveji metai. Į šį terminą neįskaitomas laikas (išskyrus įprastą poilsio laiką), kurį advokato padėjėjas realiai neatliko praktikos arba kuriuo advokato padėjėjo praktika yra sustabdyta. Advokato padėjėjo praktikos laiką patvirtina praktikos vadovas praktikos įvertinime.
2. Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką, laiko skaičiavimą nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Neigiamą praktikos įvertinimą advokato padėjėjas turi teisę per trisdešimt dienų apskųsti Lietuvos advokatūrai, o šios sprendimą per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo – Vilniaus apygardos teismui.
3. Pasibaigus šiame Įstatyme nustatytam advokato padėjėjo praktikos laikui, advokato padėjėjas turi teisę tęsti advokato padėjėjo praktiką, kol Lietuvos advokatūra priims sprendimą pripažinti jį advokatu.

40. Advokato teisės ir pareigos.

39 straipsnis. Advokatų pareigos
1. Advokatas privalo:
1) sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai;
2) savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų;
3) saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti;
4) teismo posėdžio metu dėvėti mantiją;
5) nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją. Advokatų profesinės kvalifikacijos tobulinimą organizuoja Lietuvos advokatūra šios nustatyta tvarka;
6) Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugoti advokato veiklos dokumentus.
2. Advokatas privalo kas penkeri metai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nustatyta tvarka pasitikrinti sveikatą.

44 straipsnis. Advokato teisės
Advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę:
1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu;
2) savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, kuriuos advokatas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. gauti iš asmenų reikalingus dokumentus ar jų nuorašus, ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Asmenys, pateikę advokatui reikalingus duomenis, turi teisę į būtinų tokios informacijos pateikimo sąnaudų kompensavimą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus;
3) susipažinti su teismų ir kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus, praktika, taip pat ir su priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis ir bylų medžiaga. Jeigu ginčas ar skundas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje, pateikiama susipažinti tik ta bylos medžiaga, kurioje nėra duomenų, dėl kurių skundas ar ginčas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje;
4) daryti bylos, kurioje jis yra atstovas ar gynėjas, dokumentų kopijas, išskyrus bylas, kurios nagrinėtinos uždarame teismo posėdyje;

5) tvirtinti bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašus. Nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija;
6) naudotis kitomis įstatymų numatytomis teisėmis, susijusiomis su advokato veikla.

41. Advokatų drausminė atsakomybė.

52 straipsnis. Advokato drausmės bylos iškėlimas ir nagrinėjimas
1. Advokatui už šio Įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla.
2. Sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras.
3. Advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas. Kai Lietuvos advokatūra sprendžia klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo ir kai byla nagrinėjama, turi teisę dalyvauti ir asmuo, kuris kreipėsi dėl drausmės bylos iškėlimo.
4. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką teisingumo ministras skelbia „Valstybės žiniose“. Teisingumo ministras gali atsisakyti skelbti Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką, jeigu ji prieštarauja šiam Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Teisingumo ministro atsisakymas skelbti šią tvarką gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

53 straipsnis. Drausminių nuobaudų rūšys
Advokatui už šio Įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus Advokatų garbės teismas gali skirti šias drausmines nuobaudas:
1) pastabą;
2) papeikimą;
3) viešai paskelbiamą papeikimą;
4) pripažinti negaliojančiu Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu.

54 straipsnis. Advokatų padėjėjų drausminė atsakomybė
1. Šio skirsnio nuostatos taikomos ir advokatų padėjėjams, išskyrus šio Įstatymo 53 straipsnio 4 punkte nurodytąją.
2. Be šio Įstatymo 53 straipsnio 1–3 punktuose nurodytų drausminių nuobaudų, advokato padėjėjui gali būti taikoma drausminė nuobauda – išbraukimas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo.

55 straipsnis. Advokatų garbės teismo sprendimų apskundimas
Advokatų garbės teismo sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo sprendimo nuorašo įteikimo advokatui ar advokato padėjėjui dienos.

42. Advokatų garbės teismas.

61 straipsnis. Advokatų garbės teismas
1. Advokatų garbės teismas Lietuvos advokatūros nustatyta tvarka nagrinėja advokatų drausmės bylas. Advokatų garbės teismas susideda iš penkių narių.
2. Advokatų garbės teismo nariu gali būti advokatas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų advokato veiklos stažą. Advokatų garbės teismas sudaromas šia tvarka:
1) tris narius iš advokatų renka visuotinis advokatų susirinkimas;
2) du narius iš advokatų skiria teisingumo ministras.
3. Advokatų garbės teismo įgaliojimų laikas – treji metai.
4. Advokatų garbės teismas gali nagrinėti bylas, jeigu yra paskirti bent trys teismo nariai.
5. Susirinkę į pirmąjį posėdį, Advokatų garbės teismo nariai renka teismo pirmininką ir teismo sekretorių.
6. Visi Advokatų garbės teismo posėdžiai yra protokoluojami.

43. Advokatų savivalda.

56 straipsnis. Lietuvos advokatūra
1. Advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra.
2. Lietuvos Respublikos advokatai vienijasi į juridinį asmenį, vadinamą Lietuvos advokatūra. Jos buveinė yra Vilniuje.
3. Kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys. Advokato, išbraukto iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, narystė gali būti sustabdyta Lietuvos advokatūros įstatų nustatyta tvarka.
4. Lietuvos advokatūra yra viešasis juridinis asmuo. Lietuvos advokatūros veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip, bei Lietuvos advokatūros įstatai.
5. Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių.

57 straipsnis. Lietuvos advokatūros funkcijos
1. Lietuvos advokatūros funkcijos yra šios:
1) koordinuoti advokatų veiklą;
2) atstovauti advokatų interesams valstybės institucijose, tarptautinėse ir užsienio valstybių organizacijose;
3) rengti teisės aktų projektus advokatų veiklos klausimais ir teikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai;
4) šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti advokatų veiklą;
5) organizuoti ir įgyvendinti advokatų kvalifikacijos tobulinimą;
6) koordinuoti advokatų teikiamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;
7) kitos šiame Įstatyme nustatytos funkcijos.
2. Lietuvos advokatūra gali atlikti ir kitas Lietuvos advokatūros įstatuose nustatytas funkcijas.

58 straipsnis. Lietuvos advokatūros organai
1. Lietuvos advokatūros organai yra:
1) visuotinis advokatų susirinkimas;
2) advokatų taryba;
3) Advokatų garbės teismas;
4) revizijos komisija.
2. Tas pats asmuo vienu metu gali būti tik vieno Lietuvos advokatūros organo, išskyrus visuotinį advokatų susirinkimą, narys, renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.
3. Visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems šis Įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos.

59 straipsnis. Visuotinis advokatų susirinkimas
1. Visuotinis advokatų susirinkimas yra aukščiausias Lietuvos advokatūros organas.
2. Visuotinis advokatų susirinkimas:
1) nustato advokatų tarybos bei revizijos komisijos narių skaičių;
2) renka advokatų tarybos narius ir tarybos pirmininką, revizijos komisiją, tris Advokatų garbės teismo narius ir juos atšaukia Lietuvos advokatūros įstatuose nustatyta tvarka;
3) tvirtina metinę advokatų tarybos veiklos apyskaitą ir sąmatą;
4) priima ir keičia Lietuvos advokatūros įstatus, Lietuvos advokatų etikos kodeksą, kurį teisingumo ministras skelbia „Valstybės žiniose“. Teisingumo ministras gali atsisakyti skelbti Lietuvos advokatų etikos kodeksą, jeigu jis prieštarauja šiam Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Teisingumo ministro atsisakymas skelbti Lietuvos advokatų etikos kodeksą gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka;
5) advokatų tarybos teikimu tvirtina advokatų įmokų Lietuvos advokatūrai dydį;
6) tvirtina Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką;
7) priima sprendimus steigti, pertvarkyti, reorganizuoti, likviduoti viešąsias įstaigas, kurios teikia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;
8) sprendžia kitus Lietuvos advokatūros įstatuose numatytus klausimus.
3. Visuotinis advokatų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų advokatų, įrašytų į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą.
4. Lietuvos advokatūros įstatuose gali būti nustatyta, kad vietoj visuotinio advokatų susirinkimo šaukiamas advokatų įgaliotinių susirinkimas (konferencija), kuris atlieka šio straipsnio 2 dalies 3, 5, 6, 7, 8 punktuose visuotiniam advokatų susirinkimui numatytas funkcijas.
5. Advokatų įgaliotinių susirinkimo (konferencijos) dalyvių skaičių, atstovavimo principus nustato Lietuvos advokatūros įstatai.

60 straipsnis. Advokatų taryba
1. Advokatų taryba yra Lietuvos advokatūros valdymo organas. Advokatų taryba renkama iš advokatų trejiems metams. Advokatų tarybos nariais gali būti advokatai, turintys ne mažesnį kaip aštuonerių metų advokato veiklos stažą.
2. Advokatų taryba, be Civiliniame kodekse valdymo organams priskirtų funkcijų:
1) priima sprendimus dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu ir pripažįsta juos netekusiais galios;
2) derina teisės aktus, kuriuos pagal šį Įstatymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi suderinti su Lietuvos advokatūra;
3) skiria narius į advokatų kvalifikacinio egzamino komisiją ir pasiūlo advokatų kvalifikacinio egzamino komisijos pirmininko kandidatūrą;
4) išduoda teisės verstis advokato veikla liudijimą;
5) nustato nuorašų, nurodytų šio Įstatymo 44 straipsnio 5 punkte, tvirtinimo ir registravimo tvarką;
6) tvarko advokatų darbo vietų sąrašą, nustato leidimų kurti darbo vietas tuose pačiuose pastatuose, kuriuose jau yra policijos, prokuratūros, teismo įstaigos, suteikimo tvarką;
7) priima sprendimus dėl advokatų įrašymo ir išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo;
8) priima sprendimus dėl advokatų padėjėjų įrašymo ir išbraukimo iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo;
9) nustato advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką;
10) priima sprendimus iškelti drausmės bylą advokatui ir advokato padėjėjui;
11) registruoja Europos Sąjungos valstybių narių teisininkus, pageidaujančius verstis advokato veikla Lietuvos Respublikoje;
12) suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nustato veiksmingų ir reguliarių teisinių paslaugų teikimo bei reikiamų Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės žinių pakankamumo kriterijus pagal šio Įstatymo 68 straipsnio 1 dalį ir 69 straipsnio 1 dalį;
13) tvirtina ir pateikia suinteresuotoms institucijoms advokatų sąrašą pagal šio Įstatymo 46 straipsnio 4dalį;
14) suderinusi su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, nustato individualiai ar partnerystės pagrindais veikiančių advokatų pajamų ir sąnaudų pripažinimo bei apskaitos tvarką;
15) koordinuoja advokatų teikiamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;
16) nustato šio Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje, 27 straipsnio 2 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalyje nurodytų advokatų veikloje naudojamų pavadinimų registravimo tvarką;
17) suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nustato informacijos apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją pateikimo būdus pagal šio Įstatymo 42 straipsnio 3 dalį;
18) atlieka kitas Lietuvos advokatūros įstatuose numatytas funkcijas.

62 straipsnis. Revizijos komisija
1. Revizijos komisija yra Lietuvos advokatūros priežiūros organas, tikrinantis Lietuvos advokatūros finansinę veiklą.
2. Revizijos komisija renkama ketveriems metams iš advokatų, turinčių ne mažesnį kaip penkerių metų advokato veiklos stažą.

44. ES valstybių narių teisininkų teisė laikinai teikti paslaugas LR ir teisė teikti nuolatines teisines paslaugas LR.

63 straipsnis. Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų teisė laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje
1. Europos Sąjungos valstybių narių teisininkai, turintys savo valstybės kompetentingos institucijos suteiktą teisininko profesinį vardą, nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše, turi teisę laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu pagal šio skirsnio nuostatas.
2. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas laikinai teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos jam suteiktu teisininko profesiniu vardu, nurodydamas teisininko profesinį vardą tos Europos Sąjungos valstybės narės valstybine ar viena iš valstybinių kalbų bei profesinę (savivaldos) organizaciją, kurios narys jis yra, ar kompetentingą instituciją, kuri suteikė jam teisę veikti Europos Sąjungos valstybės narės teisininko profesiniu vardu. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas laikinai teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje neviršydamas Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri jam suteikė teisininko profesinį vardą, turimos kompetencijos.
3. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, laikinai teikiantis paslaugas Lietuvos Respublikoje, turi teisę:
1) atstovaudamas klientams teisme ar valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, teikti paslaugas pagal Lietuvos advokatui, įrašytam į Lietuvoje praktikuojančių advokatų sąrašą, nustatytus reikalavimus, netaikant reikalavimų dėl advokato darbo vietos ar narystės Lietuvos advokatūroje;
2) tais atvejais, kai įstatymai nustato privalomą advokato dalyvavimą, paslaugas bylų procese teikti tik kartu su advokatu, įrašytu į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Šiuo atveju neatsiranda kliento ir advokato, įrašyto į Lietuvoje praktikuojančių advokatų sąrašą, sutartiniai santykiai, nebent šalys susitartų kitaip;
3) naudotis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytomis teisėmis dėl teisinių paslaugų teikimo.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, atstovaudamas klientams teisme ar valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, privalo, be Europos Sąjungos valstybės narės, kuri suteikė jam teisininko profesinį vardą, teisės aktų reikalavimų, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų.
5. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, kuris verčiasi kitokia, negu šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, veikla, privalo laikytis Europos Sąjungos valstybės narės, kuri suteikė jam teisininko profesinį vardą, nustatytų reikalavimų ir profesinės etikos taisyklių, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos advokatų etikos kodekso, ypač advokatų veiklos taisyklių, susijusių su teisininko veiklos derinimu su kitomis veiklomis Lietuvos Respublikoje, profesinės paslapties saugojimu, santykiais su kitais teisininkais, draudimu tam pačiam teisininkui atstovauti priešingoms šalims, ir taisyklių, susijusių su viešumu. Šios taisyklės taikomos tik tuo atveju, kai jų gali laikytis Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, kuris nėra įsisteigęs Lietuvos Respublikoje, ir tik tiek, kiek jų laikymasis objektyviai pateisinamas užtikrinant Lietuvos Respublikoje tinkamą teisininko veiklą, šios profesijos gerą vardą.
6. Laikinai teikiantis paslaugas Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, pažeidęs šiame skirsnyje nustatytas pareigas, atsako šio Įstatymo dešimtajame skirsnyje nustatyta drausmine tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas privalo pateikti Lietuvos advokatūrai visą informaciją, būtiną drausmės bylai nagrinėti ir išspręsti. Apie sprendimą, priimtą drausmės byloje Europos Sąjungos valstybės narės teisininkui, laikinai teikiančiam paslaugas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos advokatūra privalo pranešti Europos Sąjungos valstybės narės, kuri suteikė jam teisininko profesinį vardą, kompetentingai institucijai.
7. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, prieš pradėdamas laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, privalo pateikti Lietuvos advokatūrai Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį jo, kaip teisininko, kvalifikaciją. Lietuvos advokatūra gali pareikalauti papildomų dokumentų, jeigu pagal pateiktus dokumentus negalima spręsti dėl jo, kaip teisininko, kvalifikacijos.

64 straipsnis. Europos Sąjungos valstybės narės teisininko teisės teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje savo valstybės kompetentingos institucijos suteiktu teisininko profesiniu vardu įgijimo sąlygos
1. Teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje turi Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, turintis savo valstybės kompetentingos institucijos suteiktą teisininko profesinį vardą, nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše.
2. Europos Sąjungos valstybės narės teisininką, pageidaujantį teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, registruoja Lietuvos advokatūra.
3. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas, pageidaujantis teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos advokatūrai pateikia prašymą. Kartu su prašymu turi būti pateikti šie dokumentai:
1) asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas;
2) Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens įregistravimą Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingoje institucijoje. Šis dokumentas turi būti išduotas ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki jo pateikimo Lietuvos advokatūrai;
3) profesinės civilinės atsakomybės už klientui padarytą žalą teikiant teisines paslaugas draudimo dokumentą arba garantiją dėl tokios žalos atlyginimo.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti dokumentai, surašyti pareiškėjo, pateikiami lietuvių kalba. Užsienio valstybėse išduoti dokumentai, pateikiami Lietuvos advokatūrai, turi būti legalizuoti ar patvirtinti pažyma (Apostille), išskyrus įstatymų ar tarptautinių sutarčių numatytus atvejus. Jei teisės aktai nenustato kitaip, dokumentai pateikiami išversti į lietuvių kalbą, o vertimas turi būti patvirtintas vertimą atlikusio asmens parašu.
5. Teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas įgyja nuo įregistravimo į Lietuvos advokatūros tvarkomą Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų, turinčių teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Šį sąrašą bei jo pakeitimus skelbia Lietuvos advokatūra Lietuvos advokatūros tinklapyje internete. Lietuvos advokatūra apie Europos Sąjungos valstybės narės teisininko įregistravimą į Lietuvos advokatūros tvarkomą Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų, turinčių teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą taip pat praneša šio teisininko valstybės kompetentingai institucijai.
6. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkas išregistruojamas iš Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų, turinčių teisę teikti nuolatines paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašo, jeigu jis pažeidžia šiame Įstatyme nustatytus advokato profesinės veiklos ar etikos reikalavimus arba praranda Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos jam suteiktą teisininko profesinį vardą.
7. Lietuvos advokatūros sprendimai dėl atsisakymo įregistruoti Europos Sąjungos valstybės narės teisininką į Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų, turinčių teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, taip pat dėl išregistravimo iš šio sąrašo turi būti motyvuoti. Šie sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo sprendimo įteikimo Europos Sąjungos valstybės narės teisininkui dienos.
8. Europos Sąjungos valstybės narės teisininkui, teikiančiam nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje savo valstybės kompetentingos institucijos suteiktu teisininko profesiniu vardu, taikomos šio Įstatymo nuostatos, išskyrus šio Įstatymo 7 straipsnio 3 ir 5 punktus, 9–19 straipsnius, 23 straipsnį, 39 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnį.

45. Notaro, notariato samprata.

1 straipsnis. Notariato samprata

Notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.

2 straipsnis. Notaras
Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.
Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.
Šio įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai ir savivaldybių seniūnijų seniūnai (toliau – seniūnai).

46. Notarų atliekami veiksmai.

26 straipsnis. Notarų atliekami notariniai veiksmai
Notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus:
1) tvirtina sandorius;
2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;
3) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;
4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;
5) liudija parašo dokumentuose tikrumą;
6) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;
7) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;
8) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus;
9) tvirtina dokumentų pateikimo laiką;
10) perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
11) priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas;
12) priima jūrinius protestus;
13) protestuoja vekselius ir čekius;
14) daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose;
15) surašo ar tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės;
16) tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams;
17) atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.
Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.

47. Kandidatai į notarus (asesoriai). Jų priėmimo tvarka. Teisės ir pareigos.

56 straipsnis. Kandidatai į notarus (asesoriai)
Kandidatas į notarus (asesorius) yra fizinis asmuo, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka rengiasi notaro profesinei veiklai.
Kandidatų į notarus (asesorių) skaičių nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Notarų rūmų parengtas notariato veiklos perspektyvas ir kryptis, pateiktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai šio įstatymo 11 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka.
Kandidatu į notarus (asesoriumi) gali būti fizinis asmuo, atitinkantis šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 1, 2, 4 punktų reikalavimus ir laimėjęs kandidatų į notarus (asesorių) viešą konkursą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka.

57 straipsnis. Kandidatų į notarus (asesorių) priėmimas ir atleidimas
Kandidatus į notarus (asesorius) skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.
Asmuo, laimėjęs kandidatų į notarus (asesorių) viešą konkursą, prašymą dėl jo skyrimo kandidatu į notarus (asesoriumi) turi paduoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo laimėto konkurso pabaigos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl kandidato į notarus (asesoriaus) paskyrimo nustatoma kandidato į notarus (asesoriaus) praktikos atlikimo pradžia.
Kandidatas į notarus (asesorius) skiriamas atlikti notaro praktiką pas notarą, kurio kandidatūrą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui siūlo Notarų rūmų prezidiumas.
Kandidato į notarus (asesoriaus) praktika baigiasi:
1) kai kandidatas į notarus (asesorius) paskiriamas notaru;
2) kai paaiškėja, kad kandidatas į notarus (asesorius) dėl kvalifikacijos ar etikos negalės eiti notaro pareigų;
3) kitais šio įstatymo 23 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais pagrindais.
Išlaikytas notaro kvalifikacinis egzaminas nenutraukia kandidato į notarus (asesoriaus) atliekamos notaro praktikos.

59 straipsnis. Kandidato į notarus (asesoriaus) notaro praktika
Kandidato į notarus (asesoriaus) notaro praktikos atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, suderinęs su Notarų rūmų prezidiumu.
Kandidato į notarus (asesoriaus) atliekamos notaro praktikos programą sudaro Notarų rūmų prezidiumas. Kandidato į notarus (asesoriaus) praktikos atlikimą organizuoja ir prižiūri Notarų rūmai.
Kandidatas į notarus (asesorius) turi teisę atlikti notarinius veiksmus atstovavimo notarui metu, jeigu jis yra atlikęs ne trumpesnę kaip vienerių metų notaro praktiką, yra išlaikęs notaro kvalifikacinį egzaminą, yra prisiekęs šio įstatymo 5 straipsnio nustatyta tvarka ir šio įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka yra paskirtas notaro atstovu.

60 straipsnis. Kandidatų į notarus (asesorių) atsakomybė
Kandidatai į notarus (asesoriai) už notarui, kuris vadovauja jų praktikai, padarytą žalą atsako pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą.

61 straipsnis. Kandidatų į notarus (asesorių) socialinės garantijos
Notarų rūmai kandidatams į notarus (asesoriams) moka minimalaus darbo užmokesčio dydžio stipendiją.
2 dalies redakcija iki 2005 m. sausio 1 d.:
Notarų rūmai kandidatus į notarus (asesorius) draudžia privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
2 dalies redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d.:
Notarų rūmai kandidatus į notarus (asesorius) draudžia valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Kandidatams į notarus (asesoriams) kasmet suteikiamos 30 kalendorinių dienų atostogos. Už atostogų laiką mokama stipendija.

62 straipsnis. Kandidatų į notarus (asesorių) veiklos apribojimai
Kandidatui į notarus (asesoriui) neleidžiama dirbti jokio kito darbo arba verstis kokia nors kitokia mokama veikla (išskyrus mokslinį ar pedagoginį bei kūrybinį darbą). Kandidatas į notarus (asesorius) gali dirbti pagal darbo sutartį notaro biure, kuriame jis atlieka praktiką.

48. Notarinių veiksmų atlikimo ypatumai.

45 straipsnis. Notaro tvirtinami sandoriai
Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą. Notaras gali tvirtinti ir tuos sandorius, kuriuos įstatymai leidžia sudaryti žodžiu arba kuriems sudaryti įstatymai nustato paprastą rašytinę formą.

46 straipsnis. Sandorių tvirtinimas ir registravimas
Nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems įstatymų nustatyta privaloma teisinė registracija, perleidimo kito asmens nuosavybėn, nuomos ar perdavimo naudotis kitu būdu, įkeitimo arba kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo sandorius notaras tvirtina tik nustatęs, kad daiktas nuosavybės teise priklauso teisių perleidėjui.
Notaras tvirtina sandorį, susijusį su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jei Civilinio kodekso nustatytais atvejais sandorį sudaro abu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio įgaliojimą sudaryti tokį sandorį, arba yra kito sutuoktinio rašytinis sutikimas, arba yra teismo leidimas.
Sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir tas daiktas priskirtas šeimos turtui, perleidimo, įkeitimo ar kitokio teisių į jį suvaržymo notaras tvirtina tik tada, kai yra kito sutuoktinio rašytinis sutikimas. Jeigu šeimoje yra nepilnamečių vaikų, sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, notaras tvirtina tada, kai yra teismo leidimas.
Sandorius, susijusius su nepilnamečio vaiko turtu, Civilinio kodekso nustatytais atvejais notaras tvirtina tik tada, kai yra išankstinis teismo leidimas.
Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartyse notaras nurodo sutarties sudarymo laiką (valandas ir minutes). Šiose sutartyse taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgijėjui pereina nuo daikto perdavimo momento, o sutarties šalys prieš trečiuosius asmenis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartį gali panaudoti tik tuo atveju, jei nuosavybės teisės perėjimo faktas daikto priėmimo-perdavimo akto ar kito dokumento pagrindu įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Duomenis apie patvirtintą sutartį notaras perduoda viešo registro tvarkytojui per 24 valandas nuo sutarties patvirtinimo momento teisės aktų nustatyta tvarka.

47 straipsnis. Sandorio liudytojai
Civilinio kodekso 5.29 straipsnio nustatytu atveju notaras privalo tvirtinti testamentus, kai dalyvauja ne mažiau kaip du liudytojai.
Notaras gali tvirtinti testamentus ir kitus sandorius dalyvaujant liudytojams, jeigu liudytojų dalyvavimo prašo testatorius arba sandorio šalis.
Notaras nustato liudytojų, kurie dalyvauja tvirtinant sandorį, asmens tapatybę. Liudytojai pasirašo notaro tvirtinamame dokumente.
Liudytojais negali būti asmenys, kurių naudai atliekami notariniai veiksmai.

48 straipsnis. Testamentų tvirtinimas ir saugojimas
Notaras tvirtina veiksnių fizinių asmenų oficialiuosius testamentus, sudarytus pagal Civilinio kodekso reikalavimus.
Testamentai gali būti tvirtinami dalyvaujant asmenims, kuriems paliekamas turtas, jeigu šių asmenų dalyvavimo prašo testatorius.
Notaras oficialiuosius, oficialiesiems testamentams prilyginamus ir asmeninius testamentus saugo seife.

49 straipsnis. Įgaliojimų tvirtinimas

Notaras gali patvirtinti įgaliojimą vieno ar kelių asmenų vardu, išduodamą vienam asmeniui arba keliems asmenims.

50 straipsnis. Dokumentų, kuriuose išdėstomas sandorių turinys, egzempliorių skaičius

Notarui pateikiama ne mažiau kaip du egzemplioriai tvirtinamų sutarčių, testamentų, įgaliojimų ir kitų dokumentų, kuriuose išdėstytas sandorių turinys, ir vienas iš jų lieka notaro biuro bylose.

51 straipsnis. Notarų ryšys su valstybės registrais
Notaras, tvirtindamas sandorius, privalo patikrinti valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose esančius duomenis, turinčius esminės reikšmės notarinio veiksmo atlikimui ir asmenų teisėtų interesų apsaugai.
Notaras teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka turi pateikti valstybės registrams duomenis apie patvirtintus sandorius, palikimo priėmimo faktus.
Notarai duomenis iš valstybės registrų centrinių duomenų bankų kompiuterių tinklais gauna pagal keitimosi duomenimis sutartis.

52 straipsnis. Liudijimo išdavimas vienam sutuoktiniui mirus

Nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimas gali būti išduotas pagal rašytinį pareiškimą pergyvenusiajam sutuoktiniui dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu.

Jeigu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas.

Nuosavybės teisės liudijimą, mirus vienam sutuoktiniui, išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras.

49. Notarų garbės teismas.

101 straipsnis. Notarų garbės teismas
Notarų garbės teismas, vadovaudamasis Notarų garbės teismo nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, nagrinėja notarų profesinės etikos ir tarnybinių nusižengimų bylas.
Notarų garbės teismą sudaro 5 notarai, iš kurių du renkami Notarų rūmų susirinkime, du skiria Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vieną – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Notarų garbės teismo įgaliojimai trunka trejus metus.
Notarų garbės teismas gali veikti, jeigu į jį yra išrinkta ar paskirta daugiau kaip pusė narių.

50. Notarų atsakomybė. Drausminės nuobaudos.

102 straipsnis. Nuobaudos skyrimas notarui
Notarų garbės teismas, išnagrinėjęs notaro drausmės bylą, gali:
1) jį išteisinti;
2) pasitenkinti drausmės bylos svarstymu;
3) nutraukti drausmės bylą, jei praleistas šios bylos iškėlimo terminas;
4) įpareigoti viešai atsiprašyti nukentėjusįjį arba notaro biuro kolektyvą;
5) pareikšti jam pastabą;
6) pareikšti jam papeikimą;
7) pareikšti jam griežtą papeikimą;
8) uždrausti profesinę veiklą iki trijų mėnesių;
9) pasiūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui atleisti jį iš pareigų.
Notarų garbės teismo sprendimas per 14 dienų nuo įteikimo notarui gali būti skundžiamas apygardos teismui.

16 straipsnis. Notaro atsakomybė
Notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.
Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.

51. Pagrindinės notarinių veiksmų atlikimo taisyklės.

28 straipsnis. Notarinių veiksmų atlikimo vieta
Notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Notarų veiklos teritoriją šiais atvejais nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.
Notariniai veiksmai atliekami notaro biure. Atlikti notarinius veiksmus ne notaro biuro patalpose galima tik tada, kai suinteresuotas asmuo dėl svarbios priežasties (liga, invalidumas ar kiti atvejai) negali atvykti į notaro biurą ir iškviečia notarą į namus, medicinos pagalbos ar kitą įstaigą, kai atliekant notarinį veiksmą dalyvauja daugiau nei dešimt asmenų arba kai notarinis veiksmas atliekamas iškilmingoje aplinkoje.
Lietuvos Respublikos konsulinių pareigūnų atliekamų notarinių veiksmų vietą nustato Lietuvos Respublikos konsulinis statutas.
Seniūnų atliekamų notarinių veiksmų vietą nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.

29 straipsnis. Notarinių veiksmų atlikimo terminai

Notariniai veiksmai atliekami iš karto, kai pateikiami reikiami dokumentai ir paimamas nustatyto dydžio atlyginimas. Notarinių veiksmų atlikimas gali būti atidėtas, jeigu reikalinga papildoma informacija, tačiau ne ilgiau dešimt kalendorinių dienų.

30 straipsnis. Notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių išaiškinimas

Notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti.

Jei sandoris sudėtingas, gali būti rašomas sandorio sudarymo (derybų) protokolas, kurį pasirašo sandorio dalyviai ir notaras.

31 straipsnis. Asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, asmens tapatybės nustatymas, veiksnumo ir jų parašų tikrumo patikrinimas
Notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybę. Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybė nustatoma pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka. Užsieniečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, asmens tapatybė nustatoma pagal toje valstybėje išduotą piliečio pasą ar jį atitinkantį kelionės dokumentą, skirtą vykti į užsienio valstybę ir pripažintą Lietuvos Respublikoje. Užsieniečių, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, asmens tapatybė nustatoma pagal pateiktą leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečių, kurie pateikė prašymą suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą ir kuriems suteikta teisė naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, asmens tapatybė nustatoma pagal pateiktą užsieniečio registracijos pažymėjimą.
Tvirtinant sandorius, įsitikinama fizinių asmenų veiksnumu ir patikrinamas juridinių asmenų, dalyvaujančių sandoriuose, teisnumas. Tvirtindamas testamentą, notaras privalo jame nurodyti, kad jis įsitikino testatoriaus veiksnumu. Jeigu sandorį sudaro atstovas, patikrinami jo įgaliojimai.
Tvirtinant sandorius ir atliekant kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais patikrinamas sandorių dalyvių ir kitų asmenų, kurie prašo atlikti notarinius veiksmus, parašų tikrumas.
Asmens tapatybės nustatymo būdą notaras nurodo sudaromame dokumente.
Lietuvos Respublikos teismai ne vėliau kaip per 3 dienas nuo sprendimo, apribojančio fizinio asmens veiksnumą ar panaikinančio veiksnumo apribojimus, įsiteisėjimo privalo sprendimo nuorašą nusiųsti Notarų rūmams, kurie praneša notarams apie ribotai veiksnius bei neveiksnius asmenis.

32 straipsnis. Notarinių dokumentų pasirašymo tvarka

Notaro tvirtinami sandoriai, taip pat pareiškimai ir kitokie dokumentai pasirašomi dalyvaujant notarui. Jeigu sandoris, pareiškimas arba kitoks dokumentas pasirašytas ne notaro akivaizdoje, pasirašęs asmuo turi asmeniškai patvirtinti, kad sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą pasirašė jis.

Jeigu fizinis asmuo dėl fizinių trūkumų, ligos ar dėl kitų priežasčių pats negali sandorio, pareiškimo arba kitokio dokumento pasirašyti, jo pavedimu sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą gali pasirašyti kitas fizinis asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą sudarantis asmuo pats negalėjo pasirašyti.

33 straipsnis. Teisės atlikti notarinius veiksmus apribojimas

Notaras neturi teisės atlikti notarinių veiksmų sau ir savo vardu, savo sutuoktiniams ir jų vardu, sutuoktinių ir savo giminaičiams.

Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems giminaičiams priskiriami tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai, vaikaičiai, seneliai, broliai, seserys.

Notariniai veiksmai, atlikti pažeidžiant šiame straipsnyje nustatytas taisykles, negalioja.

34 straipsnis. Notaro dokumentų sudarymas

Notaro dokumentai turi būti parašyti aiškiai ir tiksliai, su dokumento turiniu susiję terminai, datos ir skaičiai parašyti nors vieną kartą žodžiais. Juridinių asmenų pavadinimai turi būti ne mažiau kaip kartą parašyti nesutrumpinti ir nurodyti jų adresai.

Notaras turi teisę išreikalauti iš įstaigų, įmonių ir organizacijų žinias ir dokumentus, reikalingus notariniams veiksmams atlikti. Atitinkamos žinios ir dokumentai turi būti pateikti notaro nurodytu terminu.

35 straipsnis. Notaro netvirtinami dokumentai

Negali būti patvirtinti ir paliudyti dokumentai, kuriuose yra ištaisymų, prirašymų, užbrauktų žodžių ir kitų neaptartų taisymų, taip pat pieštuku parašyti dokumentai.
Taisymai turi būti daromi taip, kad viską, kas parašyta klaidingai ir perbraukta, būtų galima perskaityti.

36 straipsnis. Tvirtinamasis įrašas ir notarinis liudijimas

Notaro tvirtinamuose dokumentuose notaras parašo tvirtinamąjį įrašą, pasirašo ir uždeda savo antspaudą.

Notaro liudijamuose dokumentuose notaras parašo notarinio liudijimo įrašą, pasirašo ir uždeda savo antspaudą.

Notaro išduodamuose dokumentuose notaras parašo notarinio liudijimo įrašą, pasirašo ir uždeda savo antspaudą. Paveldėjimo teisės liudijimuose notaras papildomai nurodo paveldėjimo bylos numerį.

Liudydamas užsienio kalba surašyto dokumento nuorašo tikrumą, notaras tvirtinamąjį įrašą parašo valstybine kalba.

Jeigu tvirtinamasis įrašas ar notarinis liudijimas netelpa sudaromame notariniame dokumente, jis gali būti surašytas pridedamame prie dokumento popieriaus lape. Šiuo atveju lapai su dokumento tekstu ir lapas su tvirtinamuoju įrašu ar notariniu liudijimu susiuvami, sunumeruojami, susiūtų lapų skaičius patvirtinamas notaro parašu ir antspaudu.

Notaro bylose saugomų dokumentų, kuriais remiantis atlikti notariniai veiksmai, kopijų tikrumas liudijamas pagal bendrąsias dokumentų rengimo ir įforminimo taisykles, nustatytas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

37 straipsnis. Notarinių veiksmų registravimas

Visi notariniai veiksmai registruojami viename notariniame registre.
Notariniame registre turi būti nurodomi šie registruojamo notarinio veiksmo duomenys:
1) notarinio veiksmo registracijos numeris;
2) notarinio veiksmo atlikimo data;
3) fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas arba gimimo data, juridinio asmens pavadinimas, kodas, atstovo vardas, pavardė, asmens kodas arba gimimo data;
4) dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę;
5) notarinio veiksmo arba suteiktos teisinės paslaugos turinys;
6) notaro atlyginimo dydis už notarinio veiksmo atlikimą;
7) notaro atlyginimo dydis už sandorio projekto parengimą, konsultaciją ar techninę paslaugą;
8) asmens, kuriam atliktas notarinis veiksmas ar suteikta teisinė paslauga, ir visų kitų notarinio veiksmo dalyvių parašai.

Notarinio veiksmo registracijos numeris įrašomas notaro tvirtinamame, liudijamame ar išduodamame dokumente.

Įrašas registre yra įrodymas, kad notarinis veiksmas buvo atliktas.

38 straipsnis. Notarinio registro išrašo išdavimas

Notaras notarinio registro išrašą išduoda pagal juridinių ir fizinių asmenų, kuriems arba kurių pavedimu buvo atlikti notariniai veiksmai, rašytinį pareiškimą.

39 straipsnis. Dingusio dokumento dublikato išdavimas

Jeigu dingsta notaro patvirtintas arba išduotas dokumentas, dingusio dokumento dublikatas išduodamas pagal rašytinį sandorio dalyvių pareiškimą.

Testamento dublikatas gali būti išduotas testamente nurodytiems įpėdiniams, kai jie pateikia testatoriaus mirties liudijimą.

40 straipsnis. Atsisakymas atlikti notarinius veiksmus

Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.

Asmens, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, prašymu atsisakymo priežastis išdėstoma raštu ir išaiškinama jo apskundimo tvarka ir terminai raštu. Atsisakymo atlikti notarinį veiksmą rašte turi būti nurodyta: atsisakymo data, notaro vardas, pavardė ir notaro biuro pavadinimas, asmens, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, tapatybę nustatantys duomenys, veiksmas, kurį buvo prašoma atlikti, atsisakymo atlikti notarinį veiksmą motyvai ir teisiniai pagrindai, atsisakymo apskundimo tvarka ir terminai. Atsisakymą atlikti notarinį veiksmą pasirašo notaras ir jį patvirtina savo antspaudu.

Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos Respublikos konsulinių įstaigų veiklą, gali nustatyti ir kitus Lietuvos Respublikos konsulinių pareigūnų atsisakymo atlikti notarinius veiksmus pagrindus ir tvarką.

41 straipsnis. Notarinių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti apskundimas

Suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui pagal notaro biuro buvimo vietą.
Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą skundžiami teismui pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos buveinę.

42 straipsnis. Skundai dėl notaro veiksmų, nesusijusių su notarinių veiksmų atlikimu

Skundus dėl notaro veiksmų, nesusijusių su atliekamų notarinių veiksmų esme, nagrinėja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija arba jos pavedimu Notarų rūmai.

43 straipsnis. Notarų vykdomųjų įrašų pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius ar čekius vykdymas

Notaro vykdomieji įrašai pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius ar čekius yra vykdytini ir vykdomieji dokumentai yra vykdomi civilinio proceso tvarka.

44 straipsnis. Notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formos

Notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formas ir jų pildymo taisykles nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

52. Teisė užimti notaro pareigas.

3 straipsnis. Teisė eiti notaro pareigas

Notarai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu.
Notaru gali būti fizinis asmuo, jeigu jis:
1) yra Lietuvos Respublikos pilietis;
2) turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą;
3) ne mažiau kaip vienerius metus buvo kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Notaro kvalifikacinio egzamino nuostatus ir Notaro praktikos atlikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;
4) yra nepriekaištingos reputacijos;
5) yra ne vyresnis kaip 65 metų;
6) laimėjo viešą konkursą eiti notaro pareigas. Viešame konkurse eiti notaro pareigas turi teisę dalyvauti ne vyresni kaip 60 metų asmenys. Viešo konkurso eiti notaro pareigas nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;
7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų. Sveikatos tikrinimas, einant notaro pareigas, taip pat privalomas kas penkeri metai. Notarų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Notaru negali būti asmuo, buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai.
Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas notaru, jeigu jis:
1) teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas;
2) pašalintas ar atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;
3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
4) neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų.

53. Notarų rūmai. Jų uždaviniai ir funkcijos.

8 straipsnis. Notarų rūmai ir jų statuto priėmimo tvarka

Lietuvos Respublikos notarai vienijasi į Notarų rūmus, kurie yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

Kiekvienas notaras yra Notarų rūmų narys.
Notarų rūmai yra juridinis asmuo.

Notarų rūmų statutą priima Notarų rūmų susirinkimas ir tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

9 straipsnis. Notarų rūmų uždaviniai

Svarbiausieji Notarų rūmų uždaviniai yra:

1) koordinuoti notarų veiklą;

2) rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu;

3) ginti ir atstovauti notarų interesus valstybinės valdžios ir valdymo institucijose;

4) rengti norminių aktų projektus notariato klausimais ir teikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai;

5) suvienodinti notarinę praktiką;
6) prižiūrėti, kaip notarai atlieka savo funkcijas, laikosi profesinės etikos reikalavimų;
7) užtikrinti notaro profesinės veiklos metu sudarytų dokumentų saugojimą ir naudojimą;
8) užtikrinti notaro praktikos atlikimą;
9) įgyvendinti kitus Notarų rūmų statute numatytus uždavinius.

10 straipsnis. Notarų rūmų funkcijos
Notarų rūmai, vykdydami savo uždavinius:
1) kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas;
2) organizuoja kursus ir seminarus notarų kvalifikacijai kelti;
3) teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais;
4) skiria lėšų notarų kvalifikacijos kėlimo reikmėms;
5) nustatyta tvarka draudžia notarus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Notarų profesinės civilinės atsakomybės už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, privalomojo draudimo įmoką sudaro draudžiamų notarų įmokos. Šios įmokos neįskaitomos į šio straipsnio antrojoje dalyje numatytą Notarų rūmams notarų mokamą mokestį;
6) gali reikalauti iš notarų informacijos apie atliktus notarinius veiksmus;
7) imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti;
8) kontroliuoja, kaip notarai organizuoja notarų biurų darbą, laikosi profesinės etikos reikalavimų;
9) kontroliuoja, kaip notarai tvarko ir saugo savo profesinės veiklos metu sudaromus dokumentus;
10) organizuoja notaro praktikos atlikimą;
11) atlieka kitas Notarų rūmų statute numatytas funkcijas.
Notarų rūmų funkcijoms atlikti iš notarų imamas mokestis, kurio dydį nustato Notarų rūmų susirinkimas.

54. Policijos pareigūno samprata ir jo teisinis statutas.

Policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims.

Policijos pareigūno statusas – šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos pareigūno priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines bei kitas garantijas.

55. Priėmimo į tarnybą policijoje sąlygos, policijos pareigūnų pareiginiai laipsniai.

25 straipsnis. Priėmimas tarnybon. Tarnybos policijoje teisinis reguliavimas

Į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms.
Į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms.

Pirmą kartą priimtiems į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir neturintiems specialiojo ar aukštojo išsilavinimo piliečiams suteikiamas pirmasis policininko stažuotojo pareiginis laipsnis ir nustatomas l metų stažuotės terminas.

Policijos pareigūnai negali būti politinių partijų ar kitų politinių organizacijų nariais.

Tarnyba policijoje tvarkoma statutinės drausmės pagrindais.

Tarnybos policijoje sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos policijos ir kiti įstatymai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti Tarnybos policijoje statutas ir Policijos statutas.

Asmenims, priimtiems į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos ar kitų šalių atitinkamų tarnybų, gali būti įskaitomas tarnybos (darbo) jose stažas ir užtikrinamas priedų už ištarnautus metus išmokėjimas.

Policijos pareigūnams leidžiama papildomai dirbti tik pedagoginį ir mokslinį tiriamąjį darbą, jei tai neprieštarauja tarnybos interesams.

27 straipsnis. Pareiginiai laipsniai
Policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir einamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti yra šie pareiginiai laipsniai:
policininkas stažuotojas
policininkas
vyresnysis policininkas
viršila
jaunesnysis inspektorius
inspektorius
vyresnysis inspektorius
komisaras inspektorius
komisaras
vyresnysis komisaras
vyriausiasis komisaras
generalinis komisaras.
Policijos pareiginiai laipsniai suteikiami pareigūnams skiriant juos į atitinkamas pareigas ir kai jie yra išlaikę kvalifikacinį egzaminą, kurio reikalavimus ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras. Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto policijos pareigūnus į pareigas Universiteto statute nustatyta tvarka skiria Universiteto rektorius, o pareiginius laipsnius Universiteto rektoriaus teikimu jiems suteikia vidaus reikalų ministras.
Policijos pareigūnų kvalifikacijai pažymėti nustatomos pareiginio laipsnio kvalifikacinės kategorijos.

56. Policijos samprata, policijos įstaigos samprata.

1. Policija – asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaiga ir pareigūnų visuma.

2 . Policijos įstaiga – šio bei kito įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, vykdantis įstatymais, steigimo bei kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius.

57. Policijos uždaviniai.

5 straipsnis. Policijos uždaviniai

1. Pagrindiniai policijos uždaviniai yra:

1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga;

2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas;

3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jo fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių;

4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;

5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas;

6) saugaus eismo priežiūra.

2. Kiti įstatymai policijai gali nustatyti ir kitų uždavinių.

3. Policijos uždavinių įgyvendinimo ypatumus diplomatinėse atstovybėse, karinėse teritorijose ir kituose specialaus teisinio režimo objektuose gali nustatyti kiti įstatymai.

58. Policijos sistema.

11 straipsnis. Policijos sistema

1. Policijos sistemą sudaro:

1) Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos(toliau – Policijos departamentas);

2) teritorinės policijos įstaigos;

3) policijos profesinio ugdymo įstaigos;

4) specializuotos policijos įstaigos.

2. Teritorinės policijos įstaigos yra policijos komisariatai, vykdantys teisės aktais jiems pavestas funkcijas nustatytoje teritorijoje.

3. Policijos profesinio ugdymo įstaigos yra policijos generalinio komisaro steigiami policijos profesinio ugdymo padaliniai, užtikrinantys nuolatinį policijos pareigūnų profesinį tobulinimą.

4. Specializuotos policijos įstaigos yra neteritoriniu principu steigiami policijos padaliniai, vykdantys teisės aktais jiems pavestas tam tikras (specialiąsias) policijos funkcijas.

59. Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras.

Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras (toliau -nacionalinis biuras) yra Lietuvos Respublikos teisėsaugos tarnybų bendradarbiavimo su Tarptautine kriminalinės policijos
organizacija (toliau – Interpolu) ir kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais koordinacinis centras, įkurtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. Lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 509 “Dėl Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro įsteigimo”.

2. Nacionalinio biuro vadovą skiria į pareigas ir atleidžia iš pareigų Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas vidaus reikalų ministro teikimu.

3. Nacionalinio biuro struktūrą ir etatus tvirtina vidaus reikalų ministras Policijos departamento generalinio komisaro teikimu, neviršydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės tam tikslui Vidaus reikalų ministerijai skirtų lėšų.

4. Nacionalinis biuras savo veikloje vadovaujasi Interpolo statutu, kitais šios organizacijos normatyviniais aktais, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimais ir potvarkiais, Vidaus reikalų ministerijos sprendimais ir šiais nuostatais.

5. Visos Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos ir tarnybos vykdo nacionalinio biuro reikalavimus ir nurodymus, susijusius su šio biuro funkcijų realizavimu.

6. Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos muitinės departamentas ir kitos institucijos sudaro sąlygas nacionaliniam biurui realizuoti 11.2, 11.6 ir 11.9 punktuose
nurodytas užduotis. Bendradarbiavimo tvarką nustato vidaus reikalų ministro ir šių valstybinių tarnybų vadovų patvirtintos instrukcijos.

7. Nacionalinis biuras, vadovaudamasis Interpolo praktika, gali siųsti atstovus į kitų šalių Interpolo nacionalinius biurus bendradarbiauti su tų šalių policijos tarnybomis.

8. Nacionalinis biuras su Interpolo generaliniu sekretoriatu ir kitų valstybių Interpolo nacionaliniais biurais keičiasi informacija palydoviniu, radijo, telefono, telekso, telegrafo,
kompiuteriniu ir pašto ryšiu, naudodamasis Interpolo kodais ir šifrais. Nacionalinis biuras registruojamas ryšių tarnybose santrumpa “Interpol”.

9. Nacionalinio biuro dokumentacija turi atitikti Lietuvos Respublikos standartus ir Interpolo generalinio sekretoriato reikalavimus.

10. Nacionalinis biuras naudojasi Interpolo simbolika. Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro pagrindinės funkcijos

11. Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras vykdo šias pagrindines funkcijas:

11.1. keičiasi informacija apie tarptautinio pobūdžio nusikaltimus su Interpolo generaliniu sekretoriatu, kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais, suinteresuotomis Lietuvos
Respublikos tarnybomis;

11.2. pagal savo kompetenciją įgyvendina Interpolo priimtus nutarimus, sprendimus ir tarptautinio bendradarbiavimo principus;

11.3. supažindina Lietuvos Respublikos teisėsaugos tarnybas su tarptautinio bendradarbiavimo per Interpolą reikalavimais ir galimybėmis;

11.4. praneša Interpolo generaliniam sekretoriatui ir suinteresuotų valstybių Interpolo nacionaliniams biurams duomenis apie nusikaltimus, kuriuos įvykdė užsienio piliečiai Lietuvos
Respublikoje, taip pat apie užsienio piliečius, sulaikytus Lietuvos Respublikoje, įtariamus padarius nusikaltimą, patrauktus baudžiamojon atsakomybėn arba nuteistus pagal Lietuvos
Respublikos įstatymus;

11.5. perduoda Interpolo generaliniam sekretoriatui ir suinteresuotų valstybių Interpolo nacionaliniams biurams Lietuvos Respublikos teisėsaugos tarnybų ir kitų valstybinių institucijų
prašymus suteikti duomenis apie nusikaltimus, ieškomus asmenis, daiktus ar dokumentus, taip pat kitokią tarptautinio pobūdžio informaciją apie nusikalstamumą;

11.6. priima 11.5 punkte nurodytus Interpolo generalinio sekretoriato bei kitų valstybių Interpolo nacionalinių biurų prašymus ir užtikrina jų vykdymą per atitinkamas Lietuvos
Respublikos teisėsaugos tarnybas ir kitas institucijas;

11.7. remdamasis Interpolo rekomendacijomis, formuoja faktų, asmenų, daiktų ir dokumentų duomenų bankus, tam naudodamas Interpolo generalinio sekretoriato rekomenduojamą kompiuterinę techniką;

11.8. pateikia Interpolo generaliniam sekretoriatui ataskaitas, numatytas šios organizacijos nuostatuose. Ataskaitas sudaro Lietuvos Respublikos teisėsaugos tarnybų pateikti
duomenys;

11.9. atstovauja Lietuvos Respublikos interesams Interpolo Generalinėje Asamblėjoje ir kituose šios organizacijos organuose;

11.10. teikia rekomendacijas, kaip tobulinti tarptautinį bendradarbiavimą su Interpolo generaliniu sekretoriatu ir kitų valstybių Interpolo nacionaliniais biurais.

60. Teritorinės policijos įstaigos.

14 straipsnis. Teritorinės policijos įstaigos

1. Policijos komisariatai yra aukštesnės ir žemesnės pakopų.

2. Aukštesnės pakopos policijos komisariatai steigiami apskričių centruose ir užtikrina policijos uždavinių įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje. Šie policijos komisariatai:

1) koordinuoja ir steigimo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių žemesnės pakopos policijos komisariato veiklą;

2) teikia policijos generaliniam komisarui atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių visų policijos įstaigų biudžetų projektus;

3) įgyvendina kitus steigimo ir kituose teisės aktuose nustatytus uždavinius ir funkcijas bei už jų įgyvendinimą atsiskaito policijos generaliniam komisarui.

3. Apskričių teritorijas aptarnaujantys policijos komisariatai, be šio straipsnio 2 dalyje nustatyta įgaliojimo, taip pat gali aptarnauti savivaldybės, kurioje ši yra, teritorija, vykdydami žemesnės pakopos policijos komisariato uždavinius ir funkcijas.

4. Aukštesnės pakopos policijos komisariatas gali būti steigiamas ir Lietuvos Respublikos sostinės – Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai aptarnauti. Šis policijos komisariatas vykdo šio straipsnio 6 dalyje nustatytus uždavinius ir funkcijas.

5. Aukštesnės pakopos policijos komisariatai yra atsakingi ir atskaitingi policijos generaliniam komisarui.

6. Žemesnės pakopos policijos komisariatai steigiami savivaldybių administraciniuose centruose atitinkamų savivaldybių teritorijai aptarnauti. Šie policijos komisariatai:

1) užtikrina viešąją tvarką ir visuomenės saugumą;

2) atsižvelgdami á vietos gyventojų poreikius, kartu su savivaldybių institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis bei gyventojais kuria ir įgyvendina programas, skirtas nusikalstamumo prevencijai, gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, taip pat viešosios tvarkos apsaugai;

3) vykdo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidžia ir tiria nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus;

4) teikia aukštesnės pakopos policijos komisariato vadovams savo biudžeto projektus;

5) įgyvendina kitus steigimo ir kitų teisės aktų nustatytus uždavinius bei funkcijas, priskirtus jų kompetencijai;

6) už savo veiklą atsiskaito atitinkamam aukštesnės pakopos policijos komisariatui, savivaldybės merui ir savivaldybės bendruomenei.

7. Policijos komisariatams vadovauja policijos pareigūnai, kuriuos skiria ir atleidžia iš pareigų policijos generalinis komisaras.

8. Bendru policijos komisariatui vadovaujančio policijos pareigūno ir savivaldybės mero sprendimu atskiroms savivaldybių teritorijos dalims aptarnauti gali būti steigiamos policijos nuovados. Savivaldybių teritorijos dalims aptarnauti taip pat gali būti steigiami policijos komisariatai, kaip aukštesnės pakopos policijos komisariato struktūriniai padaliniai. Policijos nuovados ir kiti padaliniai gali būti steigiami ir atskiriems policijos uždaviniams bei funkcijoms vykdyti.

9. Kai á pareigas skiriami policijos komisariato vadovai, jų kandidatūros yra derinamos su atitinkamos apskrities viršininku ar savivaldybės meru.

10. Policijos pareigūnų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarką ir pagrindus nustato šis įstatymas, tarnybą policijoje reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai.

61. Bendrosios policijos pareigūno teisės.

18 straipsnis. Policijos pareigūno bendrosios teisės

1. Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę:

1) pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinio dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti;

2) įstatymo nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jo asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jo turimiems daiktams apžiūrėti;

3) persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti á transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atveju. Apie tokius veiksmus per 24 valandas pranešama prokurorui;

4) šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą;

5) važiuodamas į įvykio vietą, persekiodamas nusikaltėlį, veždamas asmenį, kuriam būtina neatidėliotina medicinos pagalba, į sveikatos priežiūros įstaigas ar kitais neatidėliotinais atvejais, nekliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemonėmis, priklausančiomis fiziniams ar juridiniams asmenims, išskyrus diplomatinių ar konsulinių įstaigų transportą. Esant tarnybiniam būtinumui, policijos pareigūnas turi teisę įsigyti bilietus į visas transporto priemones be eilės, o jei bilieto nėra, – į transporto priemonę įlipti. Transporto priemonės savininko reikalavimu policija turi atlyginti jam padarytus nuostolius vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka;

6) esant tarnybiniam būtinumui, nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšio priemonėmis. Ryšio priemonės savininko reikalavimu policija turi atlyginti savininko patirtus nuostolius vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka;

7) laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui;

8) tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtardamas, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų, neleisti tokiam asmeniui, taip pat asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, transporto priemonės vairuoti;

9) uždrausti eksploatuoti transporto priemones, kurių konstrukcija arba techninė būklė neatitinka galiojančių Kelių eismo taisyklių, normatyvų ar standarto;

10) jeigu pažeistos laikymo ar naudojimo taisyklės, teisės aktų nustatyta tvarka paimti iš fizinio ar juridinio asmens šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, narkotines ir kitas medžiagas, priemones ar daiktus, kuriems reikalingas leidimas;

11) įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka bei atvejais reikalauti ir nemokamai gauti iš valstybės bei privačių institucijų informaciją, būtinų policijos uždaviniams įgyvendinti;

12) užtikrindamas policijos uždavinių įgyvendinimą ir nepažeisdamas įstatymais garantuoto asmens privataus gyvenimo neliečiamumo, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus.

2. Policijos pareigūnas turi ir kitas įstatymo jam suteiktas teises.

62. Policijos pareigūnų pareigos.

21 straipsnis. Policijos pareigūnų pareigos

1. Policijos pareigūnas privalo:

1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves;

2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti;

3) užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaiga asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės;

4) imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situacijų atvejais;

5) laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų vykdymas.

2. Policijos pareigūnas privalo vykdyti ir kitas įstatymo jam nustatytas pareigas.

3. Vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą.

63.Policijos pareigūnų atsakomybė.

22 straipsnis. Policijos pareigūno atsakomybė

1. Policijos pareigūnas asmeniškai atsako už savo veiksmus ir sprendimus bei jų padarinius.

2. Policijos pareigūnas, vykdydamas jam patikėtas pareigas ir pažeidus įstatymo reikalavimus, įstatymo ir kito teisės akto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiamas tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

3. žinomai neteisėto įsakymo ar nurodymo vykdymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia.

4. Neteisėta policijos pareigūno veika fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žalą atlygina valstybė teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Policijos pareigūnas, veikiantis pagal įstatymo ir kito teisės akto jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymo ir kito teisės akto suteiktus įgaliojimus.

64. Policijos pareigūno teisės vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją.

19 straipsnis. Policijos pareigūno teisės vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją

Policijos pareigūnas, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, turi teisę:

1) lankytis gyvenamosiose patalpose, taip pat kviesti į policiją profilaktiniams pokalbiams asmenis, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašytus į policijos profilaktines įskaitas, taip pat kviesti į policiją ir oficialiai įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio;

2) bet kuriuo paros laiku įeiti į nuteisto asmens gyvenamąsias patalpas, kai tai yra susiję su teismo priimto nuosprendžio ar paskirto įpareigojimo vykdymu, taip pat kviesti ir pristatyti tokį asmenį į policiją, kontroliuoti, kaip jis laikosi įstatymų ir teismo nustatyto apribojimo;

3) tikrindamas, kaip laikomasi leidimų sistemos pasienyje, migraciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, įeiti į gyvenamąsias patalpas nuo 6 iki 22 val., reikalauti asmens dokumentų;

4) daryti asmenį, nubaustą administraciniu areštu, taip pat įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašyti į policijos įskaitas, vaizdo ar garso įrašus, juos fotografuoti, daktiloskopuoti bei paimti kitus pavyzdžius lyginamajam tyrimui ar identifikavimui;

5) pristatyti į sveikatos priežiūros įstaigas priverstinai patikrinti teisės pažeidėjus, apsvaigusius nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, o siekiant užkirsti kelią venerinėms ir kitoms infekcinėms ligoms plisti, ir asmenis, priskirtus padidėjusios rizikos grupei ir teisės aktų nustatyta tvarka įrašytus į profilaktines sveikatos priežiūros ar policijos įstaigų įskaitas;

6) pristatyti iš viešųjų vietų bei lindynių į sveikatos priežiūros įstaigą asmenį, apsvaigusi nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitokių nuodingųjų ar psichiką stipriai veikiančių medžiagų, jeigu jis nebegali judėti arba gali padaryti žalos aplinkiniams ar sau.

65. Policijos pareigūno teisės atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas.

20 straipsnis. Policijos pareigūno teisės atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas

Policijos pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas ar turėdamas duomenų, kad tokia veika yra rengiama, daroma ar buvo padaryta, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę:

1) tikrinti visų rūšių įmonių, įstaigų bei organizacijų ūkinę ir komercinę bei finansinę ar kitokią veiklą, materialinių vertybių, prekių saugojimo būklę, jų įgijimo, gamybos, naudojimo ir realizavimo teisėtumą, gamybines, administracines ir kitas, taip pat ir užplombuotas, patalpas;

2) tikrinti į įmonių, įstaigų, organizacijų teritoriją įvažiuojantį ir išvažiuojantį transportą, fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiose transporto priemonėse esančius krovinius ir daiktus;

3) skirti bei atlikti inventorizaciją, reviziją, kontrolinius matavimus ir kitus patikrinimus; atlikti apžiūrą, susipažinti ir paimti buhalterinės apskaitos, personalo, patikrinimo, revizijų medžiagas, kitus dokumentus, žaliavos, produkcijos, prekių pavyzdžius, kitus daiktus; reikalauti, kad būtų sutvarkyta buhalterinė apskaita;

4) gauti iš vadovo, pareigūno, materialiai atsakingo ir kito asmens duomenis, paaiškinimus dėl pažeidimo ar nusikalstamo veikos;

5) apžiūrėti transportą, asmenį ir jo bagažą visų rūšių kontrolės punktuose;

6) įeiti į visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų patalpas jų darbo metu, o ne darbo metu – su tos įmonės, įstaigos ar organizacijos administracijos atstovu, savininku arba jo atstovu;

7) pagal savo kompetenciją vykdyti operatyvinę veiklą, tirti baudžiamąsias bylas, sudaryti kriminalistines įskaitas (kartotekas ir kolekcijas) bei atlikti kitus įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytus veiksmus.

66. Policijos rėmėjo samprata, priėmimas į policijos rėmėjus.

2 straipsnis. Policijos rėmėjas
Policijos rėmėjas yra netarnaujantis policijoje ar Lietuvos kariuomenėje, įskaitant kario savanorio tarnybą, Lietuvos Respublikos pilietis, savanoriškai padedantis policijai šio bei kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka.

7 straipsnis. Priėmimas į policijos rėmėjus
1. Policijos rėmėju gali tapti ne jaunesnis kaip 18 metų, mokantis lietuvių kalbą, neteistas Lietuvos Respublikos pilietis, pagal asmenines ir moralines savybes tinkantis būti policijos rėmėju.
2. Asmuo, norintis tapti policijos rėmėju, pateikia prašymą policijos įstaigos vadovui. Prašyme pretendentas įsipareigoja vykdyti policijos rėmėjui keliamus reikalavimus, nustatytus šiame įstatyme. Šaulių sąjungos, judėjimo “Stabdyk nusikalstamumą”, kitų visuomeninių organizacijų, kurių įstatai įpareigoja kovoti su nusikalstamumu, vadovai gali pateikti rekomenduojamų būti policijos rėmėjais asmenų sąrašus kartu su sąraše esančių asmenų prašymais tapti policijos rėmėjais.
3. Prieš įrašant asmenį į policijos rėmėjus, tikrinama, ar pretendentas atitinka policijos rėmėjams keliamus reikalavimus. Jei būtina, organizuojamas atitinkamas mokymas.
4. Patenkinus prašymą, pretendentas įrašomas į policijos rėmėjus policijos įstaigos vadovo įsakymu. Apie nepatenkintą prašymą pranešama jo pateikėjui ir šį rekomendavusiai organizacijai.

67. Policijos rėmėjų funkcijos.

4 straipsnis. Policijos rėmėjų funkcijos
Policijos rėmėjai, neviršydami šio įstatymo nustatytų įgaliojimų, padeda policijai:
1) užtikrinti žmogaus teises ir laisves;
2) saugoti viešąją tvarką;
3) prižiūrėti eismo saugumą;
4) kontroliuoti, kaip laikomasi aplinkos apsaugos ir tvarkymo reikalavimų;
5) užkardyti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus ir juos atskleisti;
6) įgyvendinti teisės pažeidimų prevencijos priemones;
7) teikti visokeriopą pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų ar nelaimingų atsitikimų, arba tiems, kurių būklė bejėgiška;
8) gelbėti žmones ir turtą stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju;
9) kartu su policijos komisariatų savivaldybių policijos nepilnamečių reikalų inspektoriais, globos ir rūpybos darbuotojais lankytis asocialiose šeimose nepilnamečių teisių užtikrinimo, jų nusikalstamumo prevencijos klausimais.

68. Administracinių komisijų sudarymas ir kompetencija.

69. Karo policijos organizavimas.

11 straipsnis. Karo policijos organizavimas
1. Karo policiją steigia, jos struktūrą, simboliką ir veiklos statutą tvirtina krašto apsaugos ministras.
2. Karo policija yra kariuomenės dalis, tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.
3. Karo policijai vadovauja karo policijos vadas. Jį kariuomenės vado siūlymu skiria ir atleidžia krašto apsaugos ministras.

12 straipsnis. Karo policininkų statusas, jų skyrimo ir atleidimo tvarka
1. Karo policininkas turi profesinės karo tarnybos kario statusą. Jo priėmimo į profesinę karo tarnybą bei atleidimo iš jos, tarnybos atlikimo tvarką, aprūpinimą bei socialines garantijas nustato krašto apsaugos sistemos organizavimą ir karo tarnybos atlikimą reglamentuojantys įstatymai.
2. Karo policininkais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 21 metų profesinės karo tarnybos kariai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka šiai tarnybai.
3. Į tarnybą karo policijoje šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys skiriami atrankos būdu. Atrankos kriterijus ir tvarką karo policijos vado siūlymu nustato kariuomenės vadas.
4. Karo policininkai, išskyrus karo policijos vadą, į pareigas karo policijoje skiriami ir atleidžiami bendra profesinės karo tarnybos kariams nustatyta tvarka.

70. Karo policijos samprata.

Karo policija – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje veikianti karinės teisėsaugos institucija, Lietuvos kariuomenės dalis, įstatymų nustatyta tvarka vykdanti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų krašto apsaugos sistemoje prevenciją, juos atskleidžianti ir tirianti, taip pat kartu su kitų karinių vienetų vadais palaikanti drausmę bei tvarką karinėse teritorijose ir kariuomenėje bei prižiūrinti karinio transporto eismo saugumą.

71. Karo policininko samprata.

Karo policininkas -profesinės karo tarnybos karys, tarnaujantis karo policijoje ir vykdantis jos funkcijas, turintis šio įstatymo nustatytą statusą, teises, pareigas bei atsakomybę.

72. Karo policininko kompetencija.

5 straipsnis. Karo policijos kompetencija
1. Vykdydama šio įstatymo nustatytus uždavinius ir funkcijas, karo policija turi įgaliojimus:
1) karinėse teritorijose ir kariniame transporte – visų asmenų atžvilgiu;
2) kitose teritorijose – karių atžvilgiu, taip pat asmenų, darančių nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus prieš karius, krašto apsaugos institucijas ir jų valdomą ar naudojamą turtą, atžvilgiu.
2. Karo policijos įgaliojimai civilių atžvilgiu yra apriboti pagal šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalį.

73. Karo policijos bendradarbiavimas su kitomis teisėsaugos institucijomis.

19 straipsnis. Bendradarbiavimas su policija, prokuratūra ir kitomis teisėsaugos institucijomis
Karo policija bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos policija, prokuratūra ir kitomis teisėsaugos institucijomis įstatymų, kitų teisės aktų bei karo policijos, policijos, prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų vadovų nustatyta tvarka.

20 straipsnis. Karo policijos santykiai su prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo įstaigomis
1. Karo policija palaiko santykius su prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo įstaigų specializuotais karinės teisėsaugos padaliniais ir pareigūnais.
2. Prokuratūra įstatymų nustatyta tvarka organizuoja karo policijos atliekamą ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja bei derina karo policijos ir ikiteisminio tyrimo įstaigų kovos su nusikalstamumu veiksmus.
3. Karo policija privalo pateikti prokuratūrai visus duomenis, reikalingus prokuratūros funkcijoms vykdyti.
4. Prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo įstaigos informuoja karo policiją apie nusikalstamų veikų, kuriomis įtariami kariai, tyrimą.

21 straipsnis. Karo policijos bendradarbiavimas su policijos institucijomis
1. Karo policija ir policija koordinuoja kovos su nusikalstamumu veiksmus.
2. Policija, karo policijai pareikalavus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo pateikti visus duomenis, reikalingus karo policijai ikiteisminio tyrimo veiksmams bei kitoms funkcijoms atlikti.
3. Ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokurorui pareikalavus, karo policija įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo pateikti visus duomenis, reikalingus ikiteisminio tyrimo veiksmams bei kitoms funkcijoms atlikti.
4. Policijos pareigūnai, įstatymo nustatyta tvarka sulaikę asmenį ir nustatę, kad jis yra karys, privalo nedelsdami pranešti apie tai karo policijai. Atvykus karo policininkams, policija privalo nedelsdama jiems perduoti sulaikytą karį ir jo turimus dokumentus bei kitus daiktus. Jeigu sulaikytasis įtariamas padaręs nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą, karo policijai taip pat perduodama visa policijos turima medžiaga, reikalinga nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui tirti. Karo policija informuoja policiją apie tokio nusikaltimo ar teisės pažeidimo tyrimą.
5. Karo policija privalo nedelsdama pranešti policijai apie sulaikytus civilius bei juos perduoti atvykusiems policijos pareigūnams, jeigu sulaikytieji įtariami padarę nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą. Policijai taip pat perduodama visa karo policijos turima medžiaga, reikalinga nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui tirti. Policija informuoja karo policiją apie tokio nusikaltimo ar teisės pažeidimo tyrimą. Policijai neperduodami civiliai, įtariami padarę nusikalstamas veikas, dėl kurių pagal baudžiamojo proceso įstatymus ikiteisminį tyrimą atlieka karo policija.
6. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų karo policijos ir policijos pareigų vykdymo tvarka nustatoma bendru krašto apsaugos ministro ir vidaus reikalų ministro įsakymu.

74. Ikiteisminio tyrimo institucijos.

75. Ikiteisminis tyrimas ir jo pareigūnai.

76. Teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas ir tarpusavio sąveika.

77. Specialiųjų tyrimų tarnyba, jos funkcijos.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba arba Tarnyba) – Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga, statutiniais pagrindais veikianti valstybės teisėsaugos įstaiga, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones.

8 straipsnis. Specialiųjų tyrimų tarnybos funkcijos
Specialiųjų tyrimų tarnyba:
1) vykdo operatyvinę veiklą siekdama atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir užkirsti joms kelią;
2) atlieka ikiteisminį tyrimą dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų;
3) teisės aktų nustatyta tvarka bendradarbiauja su kitomis teisėsaugos institucijomis;
4) renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina informaciją apie korupciją ir su ja susijusius socialinius, ekonominius reiškinius;
5) turimos informacijos pagrindu rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos ir kitas priemones;
6) su kitomis teisėsaugos institucijomis įgyvendina nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programas;
7) ne rečiau kaip du kartus per metus raštu teikia informaciją apie savo veiklos rezultatus bei teikia pasiūlymus dėl Tarnybos veiklos gerinimo Respublikos Prezidentui ir Seimo Pirmininkui.

78. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų teisės, pareigos, veiklos ribojimai.

13 straipsnis. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų teisės
1. Persekiodamas asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką, užkirsdamas kelią daromai nusikalstamai veikai, tikrindamas informaciją apie valstybės pareigūnų ir tarnautojų piktnaudžiavimą tarnyba, jų ryšius su asmenimis, kurie susiję su nusikalstamais susivienijimais, ar eidamas kitas tarnybines pareigas, esant įstatymų numatytiems pagrindams ir sąlygoms, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas pateikia tarnybinį ženklą ar tarnybinį pažymėjimą.
2. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas turi teisę:
1) tikrinti asmens dokumentus ir pristatyti asmenis, įtariamus padariusius nusikalstamą veiką, į Specialiųjų tyrimų tarnybos arba policijos įstaigas;
2) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka panaudoti ginklą, specialiąsias priemones ir kitą prievartą;
3) tirdamas nusikalstamas veikas ar turėdamas pagrįstų duomenų, kad tokia veika yra rengiama, daroma ar buvo padaryta, nekliudomai įeiti į visų nuosavybės formų ir rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų patalpas jų darbo metu, o ne darbo metu – su tos įmonės, įstaigos ar organizacijos administracijos atstovu, savininku arba jo atstovu;
4) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka jėga atidaryti patalpas ar transporto priemones;
5) vykdamas į nusikalstamos veikos padarymo vietą, persekiodamas asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką, veždamas asmenį, kuriam būtina skubi medicinos pagalba, į gydymo įstaigą, nekliudomai naudotis įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, išskyrus užsienio valstybių diplomatines ar konsulines atstovybes, priklausančiomis visų rūšių transporto ar ryšių priemonėmis. Jeigu transporto ar ryšių priemonės savininkas ar valdytojas pareikalauja, išduodama Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus nustatytos formos pažyma, pagal kurią iš Specialiųjų tyrimų tarnybos lėšų kompensuojami patirti nuostoliai ar materialinė žala;
6) persekiodamas asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką, kuris slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, stabdyti kelių transporto priemones ir tikrinti vairuotojo, keleivių ar transporto priemonės dokumentus ir joje esančius krovinius bei daiktus;
7) vykdamas į nusikalstamos veikos padarymo vietą ar persekiodamas asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką, nustatyta tvarka naudotis mėlynos spalvos švyturėliais ant automobilių ir garsiniais signalais;
8) gauti iš asmenų informacijos ar paaiškinimų apie rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus;
9) tirdamas nusikalstamas veikas ar turėdamas duomenų, kad tokia veika yra rengiama, daroma ar buvo padaryta,tikrinti visų rūšių įmonių, įstaigų bei organizacijų ūkinę-finansinę ir kitokią veiklą;
10) atlikti kitus Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnui įstatymų leidžiamus veiksmus.
3. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas, eidamas tarnybines pareigas pasienio, muitinės bei kituose objektuose ir teritorijose, kuriuose nustatytas specialus vidaus režimas, pateikęs tarnybinį ženklą ar tarnybinį pažymėjimą, jeigu yra pakankamas pagrindas, turi teisę:
1) tikrinti asmenų ir pareigūnų, transporto priemonių bei krovinių dokumentus;
2) sulaikyti pasienio ir muitų režimo pažeidėjus bei kitus asmenis, atlikti jų asmens bei daiktų apžiūrą ir pristatyti juos į Valstybės sienos apsaugos tarnybos, muitinės ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas, laikydamasis įstatymų, reglamentuojančių asmenų sulaikymo tvarką bei sulaikytų asmenų garantijas;
3) stabdyti ir tikrinti transporto priemones, nustatyta tvarka atlikti daiktų ar dokumentų poėmį;
4) atlikti kitus Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnui įstatymų leidžiamus veiksmus.

14 straipsnis. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų pareigos
Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas privalo:
1) laikytis duotos priesaikos;
2) gavęs pranešimą ar pareiškimą apie rengiamą ar daromą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai apsaugoti, įvykio liudininkams nustatyti arba pranešti apie įvykį policijai;
3) saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis;
4) užtikrinti sulaikytų asmenų teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą nukentėjusiems nuo nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų asmenims bei asmenims, kurių būklė yra bejėgiška.

15 straipsnis. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams taikomi apribojimai
1. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams draudžiama:
1) būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais, dalyvauti politinėje veikloje;
2) būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais, gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose, išskyrus atvejus,kai tai būtina tarnybos vykdomai žvalgybinei veiklai ir ne ilgiau, negu tai yra būtina nustatytam užduoties tikslui pasiekti;
3) sudaryti sandorius Specialiųjų tyrimų tarnybos vardu su įmonėmis, kurių savininkai ar dalininkai yra jų šeimos nariai, arba valdyti pagal įgaliojimą kito asmens akcijas;
4) atstovauti šalies ir užsienio valstybių įmonių interesams;
5) dirbti samdomais darbuotojais, patarėjais, ekspertais ar konsultantais įmonėse, įstaigose, organizacijose bei kitose institucijose, taip pat gauti kitą, nei nustatyta šiame įstatyme, atlyginimą, išskyrus atvejus,kai tai būtina tarnybos vykdomai žvalgybinei veiklai ir ne ilgiau, negu tai yra būtina nustatytam užduoties tikslui pasiekti, taip pat išskyrus atlyginimą už pedagoginę bei kūrybinę veiklą;
6) streikuoti ar dalyvauti piketuose, mitinguose, kurie tiesiogiai trukdytų Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklai ar atlikti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybines pareigas, būti profesinės sąjungos nariais.
2. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas negali priimti dovanų ar paslaugų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų ėjimu, išskyrus įstatymų numatytais atvejais.
3. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnui taikomi ir kiti apribojimai, nustatyti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme.

79. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų priėmimas į tarnybą, atleidimas iš jos, pareiginiai laipsniai.

2 straipsnis. Reikalavimai asmenims, skiriamiems į Specialiųjų tyrimų tarnybą
1. Tarnybos pareigūnais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos, ne jaunesni kaip 18metų Lietuvos Respublikos piliečiai, Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą arba nustatyta tvarka atleisti nuo jos, mokantys valstybinę kalbą,taip pat tinkantys konkrečioms pareigoms pagal išsilavinimą, intelekto ir moralines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę.
2. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriumi ir jo pavaduotojais gali būti skiriami tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 5 metų valstybės tarnyboje stažą.
3. Tarnybos pareigūnais gali būti skiriami asmenys, turintys išsilavinimą, būtiną skiriamoms pareigoms pagal Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus. Specialiųjų tyrimų tarnybos padalinių vadovais, ikiteisminio tyrimo pareigūnais gali būti skiriami tik asmenys, turintys aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą.
4. Tam tikroms pareigybėms Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius gali nustatyti papildomus reikalavimus (išsilavinimo, profesinės veiklos, darbo stažo, užsienio kalbų mokėjimo).
5. Tarnybos pareigūnais negali būti skiriami asmenys, nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje.
6.Asmenys, pareiškę norą tarnauti Specialiųjų tyrimų tarnyboje, siunčiami į medicinos ekspertizės komisiją. Komisija pateikia išvadą apie asmens sveikatos būklę.
7. Asmenys, pareiškę norą tarnauti Specialiųjų tyrimų tarnyboje, bei jų tėvai, vaikai, sutuoktinis tikrinami pagal valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų turimas įskaitas bei asmenų registrus.

11 straipsnis. Tarnybos pareigūnų atleidimas iš tarnybos
1. Tarnybos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos šiais pagrindais:
1) atsistatydinęs savo noru;
2) įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už padarytą tyčinę nusikalstamą veiką ar nusikalstamą veiką valstybės tarnybai, arba jam paskiriama bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų;
3) netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės;
4) atestacijos komisijos sprendimu pripažintas netinkamu tęsti tarnybą;
5) sulaužęs priesaiką;
6) dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai medicinos ekspertizės komisijos išvadai;
7) jeigu jo tarnyba bandomuoju laikotarpiu įvertinama nepatenkinamai;
8) paaiškėjus Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 15 straipsnyje ar Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3dalyjenurodytai aplinkybei;
9) paskyrus jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos;
10) kai jam sukanka 62 metai ir 6 mėnesiai;
11) paaiškėjus, kad priimant į tarnybą buvo nuslėpti ar pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys (dokumentai), dėl kurių asmuo negalėjo būti priimtas į tarnybą;
12) kai jis atsisako dirbti pakeitus tarnybos sąlygas šio Statuto 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 8 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 8 straipsnio 4 dalies 4 punkte ir 9 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais.
2. Tarnybos pareigūnas gali būti atleidžiamas iš tarnybos šiais pagrindais:
1) sulaukęs šio Statuto 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto amžiaus;
2) ištarnavęs įstatymų nustatytą laikotarpį valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti, jeigu jo tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas arba baigėsi jo tarnybos pratęsimo terminas;
3) dėl laikinojo nedarbingumo neatvykęs į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių ir jeigu neatvykimas nesusijęs su kūno sužalojimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu, atsiradusiu atliekant tarnybines pareigas;
4) mažinant pareigybių skaičių dėl tarnybos organizavimo pakeitimų;
5) kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas ankščiau jas ėjęs tarnybos pareigūnas;
6)kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

12 straipsnis. Tarnybos pareigūno atleidimas iš tarnybos jam atsistatydinus savo noru
1. Tarnybos pareigūnas turi teisę atsistatydinti savo noru, apie tai ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų raštu įspėjęs Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių. Jeigu Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius sutinka, tarnyba gali būti nutraukta praėjus 3 kalendorinėms dienoms nuo prašymo padavimo.
2. Jei prašymas atleisti iš tarnybos pagrįstas tarnybos pareigūno liga ar invalidumu, trukdančiais tinkamai atlikti tarnybines pareigas, jis turi būti patenkintas nuo tarnybos pareigūno prašyme nurodytos dienos.
3. Tarnybos pareigūnas turi teisę atšaukti prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos, jei nėra priimtas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymas atleisti šiuo pagrindu.

13 straipsnis. Reikalavimai atleidžiant iš tarnybos kitais atvejais
1. Negalima atleisti tarnybos pareigūno iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu, išskyrus atleidimą pagal šio Statuto 11 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6, 11 punktus ir 2 dalies 3 bei 6 punktus. Jei tarnybos pareigūnas atleistas iš tarnybos pažeidžiant šią nuostatą, jo atleidimo diena laikoma kita po atostogų ar kita po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo tarnybos diena.
2. Negalima atleisti iš tarnybos nėščios tarnybos pareigūnės, taip pat tarnybos pareigūno vaiko (vaikų) iki trejų metų priežiūros atostogų metu, jeigu nėra šių tarnybos pareigūnų veiksmuose kaltės (išskyrus atvejus, kai likviduojama Specialiųjų tyrimų tarnyba ar jos įstaiga).
3. Atleisti tarnybos pareigūną iš tarnybos pagal šio Statuto 11 straipsnio 2 dalies 4 punktą galima tik įspėjus jį raštu prieš 2 mėnesius. Nėščiai tarnybos pareigūnei (kai likviduojama Specialiųjų tyrimų tarnyba ar jos įstaiga), tarnybos pareigūnui, auginančiam vaiką (vaikus) iki 14 metų, taip pat tarnybos pareigūnui, kuriam iki teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie numatomą atleidimą iš tarnybos turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei tarnybos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos nepasibaigus įspėjimo laikui, jo atleidimo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas.
4. Atleisti tarnybos pareigūną iš tarnybos pagal šio Statuto 11 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktus galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiareikšmes pareigas arba tarnybos pareigūno sutikimu į žemesnes pareigas.

14 straipsnis. Atleidimo iš tarnybos tvarka
1. Tarnybos pareigūnai iš Specialiųjų tyrimų tarnybos atleidžiami Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymu, išskyrus tarnybos pareigūnus, atleidžiamus Respublikos Prezidento dekretu.
2. Atleidžiamas tarnybos pareigūnas privalo ne vėliau kaip atleidimo dieną grąžinti tarnybinį ginklą, specialiąsias priemones, tarnybinį pažymėjimą, tarnybinį ženklą, uniformą, dokumentus bei kitas darbo priemones, kurias gavo eidamas tarnybines pareigas.

19 straipsnis. Tarnybos pareigūnų tarnybiniai rangai ir jų suteikimo tvarka
1. Tarnybos pareigūnams suteikiami šie tarnybiniai rangai:
1) ypatingasis specialusis agentas;
2) vyriausiasis specialusis agentas;
3) vyresnysis specialusis agentas;
4) specialusis agentas;
5) specialusis agentas patarėjas;
6) vyresnysis agentas;
7) agentas;
8) jaunesnysis agentas.
2. Tarnybiniai rangai tarnybos pareigūnams suteikiami šia tvarka:
1) vyresniojo specialiojo agento tarnybinis rangas – valdybų ir skyrių viršininkams bei valdybos viršininko pavaduotojams;
2) specialiojo agento tarnybinis rangas – skyrių viršininkų pavaduotojams ir poskyrių viršininkams;
3) specialiojo agento patarėjo tarnybinis rangas – vyriausiesiems specialistams;
4) vyresniojo agento tarnybinis rangas – vyresniesiems specialistams;
5) agento tarnybinis rangas – specialistams;
6) jaunesniojo agento tarnybinis rangas – jaunesniesiems specialistams.
3. Specialiųjų tyrimų tarnybos struktūrą ir pareigybių sąrašą tvirtina Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius.
4. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui ypatingojo specialiojo agento tarnybinį rangą, skirdamas jį į šias pareigas, suteikia Respublikos Prezidentas.
5. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojams vyriausiojo specialiojo agento tarnybinį rangą, skirdamas juos į šias pareigas, suteikia Respublikos Prezidentas.
6. Tarnybos pareigūnams (išskyrus nurodytus 4 ir 5 dalyse) Statute numatytus tarnybinius rangus suteikia Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius įsakymu juos skirdamas į pareigas.

80. Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jos funkcijos, struktūra.

2 straipsnis. Valstybės sienos apsaugos tarnyba
1. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) yra valstybės institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o karo metu – ginkluotųjų pajėgų sudėtyje ginti valstybę.
2. Tarnyba priklauso Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai. Vidaus reikalų ministerija vadovauja valstybės sienos apsaugos politikos įgyvendinimui ir jį kontroliuoja.
3. Tarnyba savo veiklą grindžia teisėtumo, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, pareigūno asmens laisvės ir statutinės drausmės derinimo, nuolatinės parengties, viešumo ir konfidencialumo derinimo principais.
4. Vidinis tarnybos organizavimas grindžiamas statutiniais pagrindais. Tarnybos pareigūnų statutiniams santykiams reguliuoti, jų tarnybos stažui, kvalifikacijai bei pareigoms žymėti nustatomi tarnybos pareigūnų specialieji laipsniai.
5. Tarnyba yra operatyvinės veiklos subjektas.
6. Įgyvendindama pavestas ikiteisminio tyrimo funkcijas, Tarnyba veikia visoje valstybės teritorijoje.
7. Tarnyba ir jos pareigūnai nedalyvauja politinėje veikloje.
8. Tarnyba yra juridinis asmuo, savarankiškas asignavimų valdytojas, turintis atsiskaitomąją sąskaitą banke, antspaudą, vėliavą ir ženklą.
9. Tarnybos pareigūnų profesinė šventė yra birželio 29-oji – Pasieniečio diena.

5 straipsnis. Pagrindinės Tarnybos funkcijos
1. Tarnyba:
1) saugo valstybės sieną sausumoje, jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse;
2) atlieka asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę;
3) užtikrina pasienio teisinį režimą ir pagal kompetenciją pasienio kontrolės punktų režimą;
4) dalyvauja įgyvendinant valstybinę migracijos procesų kontrolę;
5) dalyvauja užtikrinant viešąją tvarką ir atlieka kitas įstatymų nustatytas teisėtvarkos funkcijas pasienio ruože;
6) ginkluotųjų pajėgų sudėtyje gina valstybę karo metu.
2. Tarnyba atlieka ir kitas teisės aktų jai pavestas funkcijas.
3. Šiame straipsnyje nurodytas funkcijas Tarnyba įgyvendina veikdama viešai ir prireikus naudodama įstatymų numatytus operatyvinės veiklos metodus ir priemones.

11 straipsnis. Tarnybos organizacinė struktūra
Tarnybą sudaro:
1) Tarnybos vadas;
2) Tarnybos štabas;
3) Tarnybos rinktinės;
4) Tarnybos užkardos;
5) kiti Tarnybos struktūriniai padaliniai.

Leave a Comment