Administracinės teisės normų rūšys

TURINYS

ĮVADAS 3
I. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS 4
II. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ RŪŠYS 5

2.1. Administracinės teisės normų skirstymas į grupes 5

2.2. Pagal regiliavimo dalyką 6

2.3. Pagal taikymo sferą 7

2.4. Pagal administracinės teisės subjektus 7

2.5. Pagal tarpusavio subordinaciją 10

2.6. Pagal poveikio subjektams pobūdį 10

2.7. Kiti administracinės teisės normų skistymo kriterijai 12
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Administracinė teisė yra viena iš pagrindinių valstybės teisės šakų. Ji reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius, besikeičiančius, pasibaigiančius vykdomosios valdžios realizavimo procese. Kad vykstantis procesas būtų teisėtas atsiranda tam tikros elgiasio taisyklės t.y. normos.
Šio darbo objektas: administracinės teisės normų rūšys. Todėl darbe bus pateikiama administracinės teisės normos sąvoka, normų skirstymo kriterijai į atskiras grupes ir jųų rūšys.
Pagrindinis darbo tikslas: kadangi Lietuvoje teisės mokslas dažniausiai remiasi normatyvistiniu požiūriu į teisę – yra teisės šakos, šios sudarytos iš teisės institutų, o šie jungia teisės normas, todėl svarbu peržvelgti ir giliau patyrinėti administracinės teisės normų pobūdį, rūšių įvairumą.
Rašydama darbą nagrinėjau, analizavau turimą literatūrą, kurios deja šiuo klausimu yra mažai, įstatymus reglamentuojančius valstybinį valdymą bei kitus norminius teisės aktus.
Pagrindiniai darbo uždaviniai:
– susipažinti su administracinės teisės normų sąvoka bei jų ypatumais;
– pateikti administracinės teisės normų grupavimo kriterijus;
– išanalizuoti administracinės teisės normų rūšis.

I. ADMINISTRACINĖS TEEISĖS NORMOS

Pradedant kalbėti apie administracinės teisės normų rūšis, pirmiausia reikia išsiaiškinti kas tai yra pati administracinės teisės norma. Taigi, pavyzdžiui doc. dr. Algimantas Dziegoraitis administracnės teisės normą apibrėžia taip: administracinės teisės norma – valstybės nustatyta privaloma elgesio taisyklė, kuri administracinio – teisinio me

etodo pagalba reguliuoja valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valdymo srityje.
Pažymėtina, kad teisinėje literatūroje išskiriama tokie administracinės teisės normos ypatumai:
a) administracinės teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius valdymo srityje, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, taip pat susiklostančius visuomeninėms organizacijoms įgyvendinant joms pavestas viešo valdymo funkcijas;
b) administracinės teisės normos nustatydamos reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų tarpusavio padėtį, valstybinius valdingus įgalinimus suteikia tik valstybinio valdymo institucijoms;
c) administracinės teisės normos yra savotiškai imperatyvios. Šį administracinės teisės normų ypatumą sąlygoja valstybinio valdymo pobūdis. Šis normų imperatyvumas gali pasireikšti trejopai:
– kaip tiesioginis paliepimas, įpareigojantis subjektus elgtis tik nurodytu būdu;
– kaip galimybė pasirinkti vieną iš normose numatytų variantų;
– kaip suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra, tačiau neperžengiant teisės normoje apibrėžtų elgesio ribų.
Taigi administracinės teisės normos reguliuoja įvairius santykius valstybinio valdymo srityje.
Teisės normų kllasifikacija yra labai svarbi, nes ji pagilina teisės normų pažinimą, padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme, patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes, padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą . Taigi normų grupavimas yra naudingas ir svarbus teisei reiškinys. Ne išimtis ir administracinės teisės šaka, todėl ir jos normos yra klasifikuojamos pagal bendruosius kriterijus. Be to, dar viena priežastis, kuri verčia grupuoti, klasifikuoti administracinės te
eisės normas į grupes – jų gausumas. Pavyzdžiui, doc. dr. Arvydas Andruškevičius teigia, kad administracinės teisės normas hipotetiškai galima grupuoti atsižvelgiant į valdymo srities ypatumus. Tai normos, reguliuojančios:
– policijos veiklą;
– muitų santykius;
– mokestinius santykius;
– statybos ir teritorijų planavimo santykius;
– susisiekimo santykius;
– socialinės saugos santykius ir kt .

II. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

Aministracinės teisės normų yra labai daug ir labai įvairių. Atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, normos turinį, normos taikymo sferą, normos poveikio subjektams pobūdį, administracinės teisės normas galima suklasifikuoti. Tačiau yra svarbiausi kriterijai bei skirstymai pagal kuriuos rūšiuojamos administracinės teisės normos. Tad pagrindinius jų ir patarsiu.

2.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ SKIRSTYMAS Į GRUPES

Vienas iš svarbiausių administracinės teisės normų grupavimo atvejų yra administracinės teisės normų suskirstymas į dvi stambes grupes. Pagal tai administracinės teisės normos skirstomos į šias dvi dalis:
1. normos, kurios reguliuoja santykius bendrojoje dalyje
2. normos, kurios reguliuoja santykius specialiojoje dalyje.
Bendrosios dalies normos yra universalaus pobūdžio, todėl jos taikomos visoje valstybės valdymo sferoje. Be to, šios normos yra bendro pobūdžio ir jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo institucijų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, nustatančios administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.
Pažymėtina, kad administracinės teisės bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus ad

dministracinės teisės institutus, pvz. valstybės tarnybos, administracinės atsakomybės, kontrolės ir t.t.
Specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse. Šios normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės srityse, sferose. Jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečiose valstybinio valdymo šakose, srityse. Todėl specialiosios dalies normos suskirstytos į tam tikras valdymo sritis ir šakas:
1) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus administracinėje politinėje srityje (krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio reikalų valdymas);
2) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus ūkio srityje (transporto ir kelių, ryšių ir informatikos, statybos ir urbanistikos, pramonės, prekybos ir energetikos, žemės ūkio, aplinkos, materialinių išteklių naudojimo valdymas);
3) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus socialinėje – kultūrinėje srityje (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros valdymas);
4) normos, reguliuojančios tarpšakinį valstybės valdymą (finansų, kredito, mokesčių, muitų, apskaitos ir statistikos, kainų ir konkurencijos, licenzijavimo ir sertifikavimo valdymą)
Šių normų visuma sudaro Ypatingąją administracinės teisės dalį.
Iš to išplaukia, kad administracinė teisė – teisinės sistemos rūšis (teisinės sistemos šaka), kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius atsiradančius, besikeičiančius, pasibaigiančius viešojo valdymo sferoje, santykius, kai kurių įmonių, įstaigų administracinėje veikloje, santykius, kurie susiklosto su administracinės prievartos taikymu ir kitų administracinių bylų spendimu.

2.2. PAGAL REGULIAVIMO DALYKĄ

Kitas svarbus normų grupavimo kriterijus yra normos reguliavimo dalykas. Pagal normos reguliavimo dalyką normos gr

rupuojamos ne tik administracinėje teisėje, bet ir kitose teisės šakose, pavyzdžiui civilinėje, baudžiamojoje, konstitucinėje ir t.t. Taigi pagal normos turinį išskiriamos šios normų grupės:
1. materialinės administracinės teisės normos,
2. procesinės administracinės teisės normos.
Materialinės administracinės teisės normos numato administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, jų teises ir pareigas valdymo sferoje, o proceso normas įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos tvarka, taip pat valstybės institucijų ar pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Tai materialioji norma. Procesinėmis normomis, pavyzdžiui, reikėtų laikyti daugumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo normų. Antai ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimas plačiau reglamentuojamas Vyriausybės įstatymo 34 straipsnyje „Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklos koordinavimas, jų priimamų teisės aktų teisėtumo priežiūra“.
Be to, reikia paminėti, kad daugelis administracinės teisės materialinių normų yra sudėta į Administracinių teisės pažeimų kodeksą , porcesines normas apima Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas .

2.3. PAGAL TAIKYMO SFERĄ

Pagal administracinės teisės taikymo sferą jos normas galima suskirstyti į:
1. bendrąsias;
2. specialiąsias;
3. ypatingąsias.
Bendrosios administracinės teisės normos reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pradmenis.
Specialiosios – nustato tam tikrus jų taikymo ypatumus. Jos konkretizuoja bendrąsias teisės normas.
Ypatingosios – tos kurios reguliuoja visuomeninius santykius esant ypatingoms aplinkybėms. Tai teisės normos, kurios reguliuoja visuomeninius santykius esant gaisrui, potvyniui, stichinei nelaimei, epidemijai ir t.t.

2.4. PAGAL ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTUS

Administracinės teisės normos taip pat grupuojamos ir pagal subjektus. Jos reguliuoja tokias sritis kaip:
a) valstybinio valdymo institucijos teisinę padėtį, jos veiklos formas, metodus, vietos savivaldų institucijų teisinę padėtį;
Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis fiksuojama teisės aktuose. Pavyzdžiui, Vyriausybės įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje, Vyriausybės įstatyme, Vyriausybės darbo reglamente , Konstitucinio Teismo aktuose dėl Vyriausybės statusą reglamentuojančių įstatymų ir pačios Vyriausybės nutarimų konstitucingumo bei kituose teisės aktuose. Prezidento įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje bei Prezidento įstatyme ir kituose teisės aktuose. Ministerijų teisinę padėtį nustatančios normos yra randamos Konstitucijoje, Vyriausybės įstatyme, Valstybės tarnybos įstatyme, Vyriausybės darbo reglamente, ministerjų nuostatuose, jų darbo reglamentuose bei kituose teisės aktuose. Vietos savivaldą reglementuojančios teisės normos yra Vietos savivaldos įstatyme, Apskričių valdymo įstatyme, rajonų ir miestų savivaldybių tarybų veiklos nuostattuose ir daugelyje kitų teisės aktų.
Pažymėtina, kad vykdomosios valdžios institucijų teisinės padėties ypatumas yra tai, kad ji dažniausiai apibrėžiama atitinkamų aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų norminiais teisės aktais, įstatymuose fiksuojant tik bendriausius šių institucijų teisinės padėtis elementus (išimtį sudaro aukščiausio lygmens vykdomosios valdžios institucijos – Prezidentas ir Vyriausybė). Tai sąlygoja vykdomosios valdžios institucijų veiklos apimtis ir įvairovė, dėl ko negalima ją detaliai reglamentuoti aukščiausią teisinę galią turinčiais aktais.
b) valstybės tarnautojų teisinę padėtį;
Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo teisinę padėtį t.y. nustato jo teises ir pareigas. Be to, pagal šį įstatymą valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys, kuriems minėtas įstatymas netaikomas.
Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius.
Valstybės tarnautojai užima valstybės tarnyboje apmokamas pareigas. Jie turi valstybes garantuotą teisę gauti pareigybinę algą, darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kt. išmokas.
Taigi LR valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina normas, nustatančias valstybės tarnautojų teisinę padėtį. Pažymėtina, kad valstybės tarnybą apima ne tik LR valstybės tarnybos įstatymas, bet ir kiti įstatymai bei LR Vyriausybės nutarimai.
c) visuomeninių nevyriausybinių organizacijų teisinę padėtį;
Šiuo metu nėra priimta ir net nenumatyta priimti nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančio įstatymo, todėl tenka vadovautis kitais įstatymais, kurie reglamentuoja atskirų nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šiuo metu veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja šie teisės aktai:
1) Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 35 straipsnis numato piliečių susivienijimo į šias organizacijas bendruosius principus;
2) Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas, priimtas 1995 m. vasario 2 d. (1998 m. birželio 11 d. priimtas Visuomeninių organizacijų įstatymo pakeitimo įstatymas);
3) Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas, priimtas 1996 m. liepos 3 d.;
4) Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d.;
5) Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d.;
6) Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, priimtas 1995 m. spalio 4 d.
Be abejo, tai tik pagrindiniai teisės aktai, kurie numato konkrečių nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šių organizacijų reorganizavimo, registravimo ir kitokią tvarką reglamentuoja atskiri įstatymai ar Vyriausybės nutarimai, o pagrindinis jų veiklos ir vidinės organizacijos šaltinis yra įstatai, kuriuos priima pati organizacija. Taigi, teisės aktų, reglamentuojančių tokių organizacijų veiklą, netobulumas tapo trečiajam sektoriui (nevyriausybinėm organizacijom) būdinga problemoma pastaruoju metu.
d) piliečių administracinį teisinį statusą (teisinę padėtį).
Piliečio administracinė teisinė padėtis – tai administracinės teisės normomis sureguliuotų įvairių ryšių ir santykių tarp piliečio, valstybės ir visuomenės, pasireiškiančių valstybinio valdymo sferoje, visuma.
Piliečių administracinio teisinio statuso apimtis labai plati. Jo pagrindą sudaro daugelis konstitucinių teisių, laisvių bei pareigų, kurias sukonkretina bei detalizuoja administracinės teisės normos. Tačiau, nemaža piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, t. y. skirtingai nuo išvestinių teisių ir pareigų, jos neturi betarpiško ryšio su konstituciniu teisiniu statusu. Administracinės teisės normos reguliuoja įvairius piliečių santykius su valstybės valdymo institucijomis, organizacijomis bei valstybės tarnautojais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei jų atstovais, turinčiais valstybinio pobūdžio valdingus įgalinimus, nustato piliečių teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Piliečių administracinį teisnį statusą nustato LR sveikatos sistemos įstatymas, LR švietmo įstatymas, LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, LR karo prievolės įstatymas, LR mokesčių administravimo įstatymas ir daugelis kitų. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis kitų piliečių teisių ir pareigų, reguliuojamų kitų teisės šakų normomis, realizuojamos valstybinio valdymo sferoje. Šiais atvejais dažniausiai vadovaujamasi valstybinio valdymo principais bei metodais ir taikomos administracinės teisinės jų realizavimo garantijos.

2.5. PAGAL TARPUSAVIO SUBORDINACIJĄ

Administracinės teisės normos teisinė galia pasireiškia kaip normų pirminės ir antrinė kuriamosios veiklos rezultatas. Pirminė administracinės teisės normų kuriamoji veikla suprantama kaip įstatymų leidžiamosios valdžios galių realizavimo išraiška, tuo tarpu antrinė – skirta pirminei įgyvendinti vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų veikloje. Kitaip tariant Lietuva priklauso kontinentinės (romanų-germanų) teisės tradicijai, todėl jos teisės norminiai aktai yra grupuojami hierarchijos tvarka, kuri reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali prieštarauti žemesnės teisinės galios įstatymai t.y. poįstatyminiai aktai. Iš to išplaukia, kad poįstatyminių teisės aktų normos negali prieštarauti įstatymų normoms.
Ši taisyklė galioja visoje Lietuvos teisėje, todėl ne išimtis ir administracinė teisė. Dėl šios priežasties administracinės teisės normos yra skirstomos į:
1. Normas-įstatymus, kurie turi aukščiausią teisinę galią ir jomis remiantis yra leidžiamos poįstatyminės normos.
2. Poįstatyminių aktų normas, kurios yra leidžiamos normų-įstatymų pagrindu.
Pabrėžtina, kad gali būti savo ruožtu administracinės teisės, kaip ir kitų teisės šakų, normos toliau skirstomos pagal jas išleidusias institucijas. Pažymėtina, jog nuo institucijų, išleidusių normas, vietos hierarchinėje sistemoje priklauso ir išleistų normų juridinė galia. Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos juridinės galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai yra privalomos adresuojamiems subjektams. Taigi nėra svarbu kokioje hierarchinės sistemos vietoje yra institucija išleidusi norminį teisės aktą ir kokios teisinės galios yra išleistasis norminis aktas (įstatymas, poįstatyminis aktas, įsakymas ir t.t.), tačiau subjektas, kuriam jis yra adresuojamas privalo laikytis jo normų.

2.6. PAGAL POVEIKIO SUBJEKTAMS POBŪDĮ

Administracinės teisės normos pagal poveiko subjektams pobūdį yra skirstomos į:
1. įpareigojančias;
2. įgalinančias;
3. draudžiančias;
4. skatinančias;
5. rekomendacines.
Įpareigojančios administracinės teisės normos teisinio santykio subjektams nustato pareigą atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus. Kadangi administracinė teisė yra vadinama ir valdymo teise, o jos teisinio reguliavimo metodas yra imperatyvus (administracinis-teisinis), tai daugelis administracinės teisės normų yra įpareigojančios. Pavyzdžiui, Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo Respublikos Prezidento dekretus. Tai yra įpareigojanti teisės norma, kuri nustato Ministro Pirmininko ar atitinkamo ministro pareigą per 3 dienas pasirašyti Prezidento dekretus. Taip pat įpareigojančia norma laikysime ir šią: tarybos narys privalo dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuise . Šioje normoje yra tiesiogiai išreikštas normos vykdymo privalomumas.
Taigi, pastebėtina, kad daugelis administracinę teisę sudarančių teisės normų yra privalomojo pobūdžio t.y. įpareigojančios subjektą atlikti tam tikrus normoje nustatytus veiksmus.
Įgalinančios administracinės teisės normos suteikia teisės subjektams teisę atlikti tam tikrus veiksmus savo nuožiūra, normos dispozicijos nustatytose ribose. Taigi šios normos įgalina administracinių teisinių santykių subjektus atlikti apibrėžtus teigiamus veiksmus t.y. subjektai gali, bet neprivalo jomis pasinaudoti. Tokiomis normomis laikytinos, pavyzdžiui, šios: savivaldybės kontrolės institucijos funkcijoms įgyvendinti savivaldybės kontrolieriaus teikimu savivalybės taryba gali steigti (.) savivaldybės kontrolieriaus tarnybą ; Vyriausybė prireikus gali sudaryti nuolatnes ir laikinąsias komisijas ; Ministras Pirmininkas įvairiems klausimams nagrinėti ir pasiūlymams rengti gali sudaryti darbo grupes .

Draudžiančios administracinės teisės normos nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus. Šios rūšies normos sudaro didžiają dalį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, pavyzdžiui, „aplinkos apsaugos norminių ar kitų teisės aktų, reguliuojančių aplinkos radiacinę saugą, nevykdymas ar pažeidimas užtraukia. “, „rūkymas vietose, kuriose pagal savivaldybių tarybų sprendimus draudžiama tai daryti, užtraukia. “.
Skatinančios administracinės teisės normos numato skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, normos, nustatančios piliečių apdovanojimo ordinais ir medaliais, garbės vardų suteikimo tvarką, taip pat laikomos skatinamosiomis. Taigi administracinėje teisėje galimas ir pagyrimas.
Rekomendacinės administracinės teisės normos yra tokios teisės normos, kurios rekomenuoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų.

2.7. KITI ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ SKIRSTYMO KRITERIJAI

Išskiriamos dvi pagrindinės administracinės teisės normų taikymo kryptys: reguliacinė ir teisės apsaugos. Iš to išplaukia, kad pagal tikslinę paskirtį administracinės teisės normas galima suskirstyti į:
1. reguliacines;
2. apsaugines.
Reguliacinės administracinės teisės normos nustato konkrečius valdymo klausimus, numato piliečių ir kitų administracinės teisės subjektų teisių įgyvendinimą valdymo srityje, pavyzdžiui, „savivaldybės administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos darbą.“ , „įstatymų leidybos teisęs turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai.“ .
Apsauginės administracinės teisės normos nustato subjektinių teisių gynimo procesus, ginčų, kylančių valdymo srityje sprendimų tvarką, valstybinės prievartos priemonių taikymo ypatybes, asmenims, pažeidusiems administracinės teisės normas ir pan. Apsauginėmis administracinės teisės normomis laikomos dauguma LR administracinių bylų teisenos įstatymo, Administracinių ginčų komisijų įstatymo ir t.t. normos.

Dar vienas administracinės teisės normų skirstymo kriterijus yra laikas. Taigi pagal galiojimą laike administracinės teisės normos yra skirstomos į: terminuotas ir neterminuotas. Terminuotos teisės normos, tai tokios teisės normos, kurios galioja administracinių teisinių santykių subjektams tik tam tikrą laiką t.y. laiką nustatytą toje teisės normoje arba iki tam tikrų aplinkybių, nurodytų teisės normoje.
Neterminuotos administracinės teisės normos galiojimo laikas nėra ribojamas. Todėl tokia norma galioja nuo jos įsigaliojimo momento iki normos panakinimo ar pakeitimo kita.
Norminių aktų (tuo pačiu ir administracinės teisės normų) galiojimą erdvės atžvilgiu apibrėžia valstybės teritorija. Lietuvos Respublikos norminiai aktai galioja Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jie yra privalomi ir tiems užsienio subjektams, kurie veikia mūsų valstybės teritorijoje. Nacionaliniams subjektams su užsienio elementu (pvz., įmonėms, kurių įstatinio kapitalo dalis priklauso užsienio investuotojui) irgi taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai, išskyrus tarptautinių sutarčių numatytus atvejus. Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat taikomi subjektams, esantiems už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, bet priklausančių mūsų valstybės jurisdikcijai.
Pagal galiojimą erdvės atžvilgiu administracinės teisės normos yra skirstomos į:
1. bendravalstybinės – tai tokios normos, kurios galioja visoje Lietuvos teritorijoje;

2. teritorinės – tai tokios administracinės teisės normos, kurios galioje tam tikroje, apibrėžtoje Lietuvos teritorijoje ( pvz., apskrityse);
3. vietinės arba lokalinės – tai tokios teisės normos, kurios galioja ( pvz. savivaldybėse);
4. tarpteritorinės – tai tokios teisės normos, kurios galioja, pavyzdžiui, geležinkelyje, jūros laivyne ir pan.
Administracinių teisės normų klasifikavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl normos gali būti klasifikuojamos, grupuojamos ir pagal daugelį kitų kriterijų.

IŠVADOS

1. Kadangi administracinės teisės normos reguliuoja santykius atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, nustato šių santykių subjektų tarpusavio padėtį ir pan., todėl galima teigti, kad atministracinės teisės normos normos savotiškai yra imperatyvios.
2. Administracinės teisės normos reguliuoja labai įvairius santykius valstybinio valdymo srityje.
3. Administracinės teisės normų klasifikacija yra svarbi, kadangi ji pagilina teisės normų pažinimą, padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą administracinės teisės šakoje. Taip pat administracinės teisės normų klasifikacija padeda aiškiau suvokti teisės normų funkcijas, patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes, padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą.
4. Administracinės teisės normos skirstomos į grupes: bendąją ir speciliąją. Bendrosios dalies normos yra bendro pobūdžio, todėl jos taikomos visoje valstybinio valdymo sferoje. Be to, šios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės institutus. Tuo tarpu specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse, todėl jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus krašto apsaugoje, valstybės saugumo srityje, socialinės apsaugos srityje ir pan. Todėl šios dalies normos sudaro ypatingąją administracinės teisės dalį.
5. Atsižvelgiant į kitas teisės šakas administracinės teisės normos taip pat yra rūšiuojamos pagal reguliavimo dalyką į materialiąsias ir proceso normas. Dalis materialiųjų adinistracinės teisės normų yra kodifikuotos t.y. sudėtos į administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
6. Administracinės teisės normos reglamentuoja atskirų administracinės teisės subjektų teisinę padėtį. Todėl norint su jomis geriau susipažinti, jos klasifikuojamos pagal atskirų administracinės teisės subjektų teisinės padėties reglamentavimą.
7. Administracinės teisės normos, kaip ir kitų teisės šakų normos, yra skirstomos pagal jų teisinę galią t.y. normos vietą hierarchinėje sistemoje. Šis normų skirstymo būdas leidžia aiškiai suvokti jos teisinę galią kitų normų atžvilgiu.
8. Administracinės teisės normos yra skirstomos ir pagal poveikio pobūdį subjektams. Tačiau pastebėtina, kad dauguma administracinės teisės normų yra įpareigojančios.
9. Išanalizavus keletą administracinės teisės normų grupavimo kriterijų galima teigti, kad administracinė teisė normas klasifikuoja aiškiai, nuosekliai.

LITERATŪRA

Specialioji ir kita literatūra:

1. Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius, 2004.
2. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: LTU Leidybos centras, 2001.
3. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.

Teisės aktai:

4. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.
5. Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodeksas.
6. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 85-2566.
7. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 112-4083.
8. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstaymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 112-4088.
9. Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 52-1482.
10. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 113-3616.
11. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas // Valstybės žinios. 1998. Nr. 112-3099.
12. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas // Valstybės žinios. 1998, Nr. 67-1940.
13. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 92-3210.
14. Lietuvos Respublikos vietos savivalos įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 110-3984.
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 66-2407.

Kita literatūra:

16. http://www.konspektai.cjb.net//

Leave a Comment