Administracinė teisė, kaip teisės šaka ir valstybinio valdymo mokslas

,ADMINISTRACINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA IR VALSTYBINIO VALDYMO MOKSLAS

Turinys

1. Teisinių sąvokų apibrėžimo supratimas, įvadinės administracinės teisės sąvokos ir jų komentarai
2. Administracinės teisės sąvoka.Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas
3. Administracinės teisės funkcijų santykis su žmogaus teisėmis ir laisvėmis
4. Administracinės teisės santykis su gretimomis teisės šakomis
5. Administracinės teisės šaltiniai
6. Administracinės teisės sistema
7. Administracinės teisės sisteminimas
8. Administracinės teisės mokslo samprata, jo dalykas ir funkcijos

1. TEISINIŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMO SUPRATIMAS, ĮVADINĖS ADMINISTRACINĖS TEISĖS SĄVOKOS IR JŲ KOMENTARAI

Teisinių sąvokų apibrėžimo supratimas
Tiek teoriniu (kuriant naujas teisės normas), tiek praktiniu (taikant teisės normas) požiūriu dažnai kyla būtinybė suprasti teeisinę sąvoką, atskirti vieną sąvoką nuo jai gretimos. Teisinės sąvokos suvokimas turi filosofinę, loginę, lingvistinę, teisinę ir kitokią reikšmę. Tai reiškia, kad teisinės sąvokos apibrėžimo veiksmai turi remtis šių mokslų nuostatomis.
 Filosofiniu požiūriu, teisinė sąvoka yra svarbi kaip socialinio pažinimo objektas, turintis tam tikrus tikrovės požymius (atspindimus mąstymo formose).
 Loginiu požiūriu, teisinė sąvoka svarbi tuo, kad jos apimtis ir turinys atskleidžiami loginiais veiksmais, panaudojant tam tikras apibrėžimų rūšis.
 Lingvistiniu požiūriu, teisinė sąvoka svarbi tuo, kad ji turi ir gali būti nagrinėjama žoodžio, kategorijos, termino kilmės ir reikšmės pagrindu (jos fiksuojamos vienomis ar kitomis kalbinėmis formomis).
 Teisiniu požiūriu, teisinė sąvoka svarbi tuo, kad ji remiasi teisiniu mąstymu, atspindi tokius pažinimo objekto (nusakomo sąvoka) požymius, kurie yra teisiškai reikšmingi.
Taigi teisinių sąvokų kūrimas (o

o taip pat jų realizavimas, taikant teisės normas) reiškia, kad teisinis mąstymas turi aktyvų ir kūrybinį pobūdį, nors sudarytų teisinių sąvokų sėkmė visiškai priklauso nuo to, kaip tiksliai jose atsispindi objektyvi realybė t.y. kiek tiksliai nurodomos teisiškai nagrinėjamo reiškinio ar dalyko ribos. Šios ribos nustatomos sąvokos apimtyje ir turinyje. Pagrindini ribų nustatymo kriterijumi dažniausiai esti teisinės sąvokos vartojimo tikslas. Jei apimtis – sąvokoje apibendrintų daiktų loginė klasė, o turinys – esminių ir bendrųjų objekto požymių visuma, pagal kuriuos apibendrinti ir išskirti daiktai toje sąvokoje, tai teisinės sąvokos turinio formulavimas vyksta nuo bendrinės (apimties charakteristikos požymių) iki specialiosios (teisinių požymių įvedimo) sąvokų pažinimo. Tai reiškia, jog norint apibrėžti teisinę sąvoką, sakysime “pareigūnai”, pirmiausia reikia suvokti bendrinę sąvoką (kaip pažinimo objektą), jos prasmę. Bendrinės sąąvokos požymių ieškosime etimologiniuose žodynuose. Toliau jos pagrindu, išskirdami pagal sąvokas vartojimo tikslą, atskirus specifinius požymius kursime pareigūno teisinės sąvokos administracinius, baudžiamuosius, darbo teisės ir pan. aspektus. Dažniausiai teisinei sąvokai apibrėžti ( nuo bendrinės iki specialiosios sąvokos) vartojami orientaciniai, diferenciniai (skiriamieji) ir funkciniai požymiai.

Orientaciniai požymiai nurodo objekto vietą kitų daiktų ir reiškinių visumoje (apimties charakteristikos požymiai). Šie požymiai – tai tam tikros klasės tapatingumo (bendrumo) požymiai. Kuriant pareigūno teisines sąvokas orientuosimės į tai, kad pareigūnai yra tarnautojų rūšis (tarnautojai – asmenys, užimantys valstybinėse, visuomeninėse, pr
rivačiose institucijose tam tikras pareigas, veikiantys šių institucijų vardu ir joms įgaliojus, pagal savo kompetenciją bei gaunantys už tai atlyginimą).

Diferenciniai (skiriamieji) požymiai atskleidžia skirtumus tam tikrų klasių, poklasių ribose.

Kuriant pareigūno įvairias teisines sąvokas šiuo skiriamuoju požiūriu nuo kitų tarnautojų ir nuo atskirų pareigūnų rūšių yra valdžia, jos turėjimo lygis.

Valdžia, bendrąja prasme, tai yra teisė ar galia pajungti savo valiai. Tokią valdžią turi asmenys (pareigūnai), turintys valstybinius, administracinius įgaliojimus (įgalinimus).

Funkciniai (pareigos, veiklos srities, paskirties) požymiai atskleidžia sąvokos (kaip pažinimo objekto) paskirtį, sąvokos konkretų vartojimo tikslą.

Kuriant pareigūno teisines sąvokas, funkciniai požymiai padeda apriboti baudžiamąjį administracinį teisinį ar kitus aspektus. Vartojimo tikslo nustatymas yra kūrybinis procesas. Pareigūno valdžios turėjimo lygis apsprendžia jo teisinį statusą. Tačiau teisinis statusas taip pat nėra savitikslis dalykas. Pagal tai kam teisinis statusas panaudojamas administracinėje teisėje yra išskiriamos mažiausiai dvi pareigūno sąvokos. Vienu atveju pareigūno sąvoka formuluojama valdymo (administracinių) santykių dalyviui, turinčiam skirtingus valdžios įgaliojimus. Jais yra valdžios atstovai: Seimo nariai, savivaldybės deputatai, teisėjai, policijos, valstybinės inspekcijos darbuotojai, turintys įstatymų ir kitų norminių aktų administracinės priežiūros teisę, o taip pat įmonių, įstaigų, organizacijų administracijos vadovai, dirbantys atskirose valdymo srityse (pareigūnų antroji rūšis).

Kitu atveju pareigūno sąvoka siejama su pareigūnu kaip administracinės atsakomybės subjektu. Lietuvos Respublikos AT
TPK 14 str. būtent išskiria šį sąvokos vartojimo tikslą. Beje, etimologiniu požiūriu, atsakomybė – tai atsiskaitymas už įtikėtas teises ir pareigas, atliekant tam tikrą darbą. Šiuo požiūriu, Lietuvos Respublikos ATPK 14 str. išplečia pareigūno sąvoką ir administracinės atsakomybės požiūriu, pareigūnais laikomi visi asmenys, turintys administracinius (valdžios) įgaliojimus, nuolatinius ar laikinus, nepriklausomai nuo įmonių, įstaigų, organizacijų nuosavybės formų. Šio straipsnio antroji dalis tokią pareigūno sąvoką tiesiogiai sieja su jo pareigų vykdymu ir teisės pažeidimo padarymu, pažeidžiant jo tarnybines pareigas.

Visais atvejais administracinėje teisėje pareigūnais gali būti laikomi valstybės, visuomeninių institucijų, privačių įstaigų, įmonių ar organizacijų tarnautojai, turintys tam tikrus valdžios įgaliojimus.

Įvadinės administracinės teisės sąvokos ir jų komentarai
Valstybinis valdymas – socialinio valdymo apraiška, poįstatyminė vykdomojo tvarkomojo pobūdžio valstybinių institucijų veikla įgyvendinant vieningą valstybės valdžią. Konstitucijos 5 straipsnyje pažymima: ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.”
Valstybinio valdymo organai (valstybės aparato ar įstaigos organizacinis vienetas, atliekantis tam tikras valdymo funkcijas kurioje nors srityje; vartojami terminai: institucijos; valstybinio valdymo subjektai) – valstybiniai organai, įgyvendinančios valdymo veiklą. Pastaruoju metu stengiamasi terminą ,,organai” keisti terminu ,,institucijos”.
Vykdomieji organai (vykdomosios institucijos) – vykdomosios valdžios subjektai, taip pat valdymo organai veikiantys už vykdomosios valdžios praktinio įgyvendinimo ribų (Pavyzdžiui, vietos savivaldos vykdomieji organai, kitų nevalstybinio valdymo struktūrų organai).
Vykdomoji valdžia (administracinė valdžia) –

santykinai savarankiška vieningos Lietuvos Respublikos valstybės valdžios rūšis, glaudžiai tarpusavyje sąveikaujanti su įstatymų leidžiamąja ir teismine valstybės valdžios atšakomis. Valdžių atskyrimas nėra absoliutinamas, jis turi valstybės valdžios įgyvendinimo kompetencijos pasidalijimo ir bendravimo ją įgyvendinant funkciją.
 Vykdomoji valdžia – viena iš trijų valstybės valdžios rūšių, antroji pagal reikšmę po įstatymų leidžiamosios. Kalba apie ją jau ėjo senovės pasaulyje, iš dalies Aristotelio darbuose. Ypatingai aktyviai vykdomosios valdžios problemos teoriškai ir praktiškai pradėtos nagrinėti naujaisiais laikais nuo XVIII amžiaus (Š. L. Monteskje “Įstatymų dvasia”, 1748). Sutinkamai su valdžių padalijimo teorija vykdomoji valdžia – tai teisės taikomoji valdžia, kuriai pavedama konstitucijos, parlamento priimtų įstatymų, t. y. įstatymų leidžiamosios valdžios vykdymo funkcija.
 Svarbiausias vykdomosios valdžios uždavinys – įgyvendinti ją suformavusių jėgų valią ir politiką, kuri suteikė jai visą eilę įgaliojimų įstatymams ir teisės normoms realizuoti. Vykdomosios valdžios izoliavimas ir besaikis jos stiprinimas veda prie demokratijos mažėjimo ir visuomeninio – politinio gyvenimo biurokratizavimo, o jos susilpnėjimas gali sukelti vykdomosios valdžios diskreditaciją ir netgi jos subyrėjimą.
 Vykdomoji valdžia organizuojama ir įgyvendinama vadovaujantis konstitucija. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad “valdžios galias riboja Konstitucija”. “Šią nuostatą plėtoja Konstitucijos 84, 94, 105 ir 108 straipsniai, nustatantys atitinkamai Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimus bei Teismo funkcijas”. Taigi, įstatymai ir kiti teisės aktai detalizuoja veiklos kryptis, funkcijų ir kompetencijos diferencijavimą ne tik tarp valstybės valdžių, bet ir tarp vykdomosios valdžios institucijų.
 Administracinė valdžia turi universalų pobūdį laike ir erdvėje, t. y. įgyvendinama visur, kur funkcionuoja žmonių kolektyvai. Jinai tiesiogiai organizuoja krašto apsaugą, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, atlieka bendro pobūdžio nevyriausybinių organizacijų valdymą (jų registracija, licencijavimas, mokesčiai, kontrolė) bei teisės normų pagalba daro įtaką asmenims ir organizacijoms. Vykdydama aukštesniųjų institucijų priimtus teisės aktus jinai dar įgyvendina teisėkūros ir jurisdikcinę funkcijas ( skiria administracines nuobaudas, nagrinėja asmenų prašymus, skundus, pareiškimus ir pan.). Administracinė valdžia naudodama teisės aktų nustatytus žmonių valios poveikio būdus, užtikrina jų veiklos organizavimą bei tvarką visuomenėje.
 Esminis administracinės valdžios požymis – jos tiesioginiame pavaldume esantys milžiniški įvairių resursų kiekiai – teisiniai, informaciniai, ekonominiai, techniniai, ideologiniai, organizaciniai. Joje sukoncentruota faktinė valstybės galia, nes tik jinai suteikia konkretiems subjektams atitinkamas teises bei skiria jiems resursus;
 Turėdama savo žinioje didžiulius išteklius, administracinė valdžia tiesiogiai jų nenaudoja, nes ji negamina produkcijos, negydo ir nemoko. Jinai disponuoja žmonių veiksmais, gamtiniais ir kitais resursais, kad organizuoti gamybą, švietimą, sveikatos apsaugą ir pan
2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SAMPRATA. VISUOMENINIAI SANTYKIAI REGULIUOJAMI ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOMIS.TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Požiūriai į administracinę teisę

Administracinę teisę galima nagrinėti:
1) kaip teisės šaką;
2) kaip teisės mokslo šaką;
3) kaip mokymo dalyką.

Pirmuoju atveju mes nagrinėjame, kokiu visuomeniniu santykiu ir metodu reguliuoja administracinės teisės normos;
Antruoju atveju sužinome pagrindinės šios teisės šakos vystymosi ir tobulinimo kryptis, istorinę apžvalgą, palyginimą su užsienio šalių administracine teise.

Studentai bus supažindinami su pirmąja ir trečiąja sampratomis, o pasirinkę administracinę teisę ilgam darbui, turės susipažinti su antrąja samprata.

“Administratio” terminas yra lotyniškos kilmės ir reiškia “valdymą”, “vadovavimą”.

Klausimas apie tos ar kitos teisės šakos, teisės mokslo šakos ar mokymo dalyką yra įdomus ir sudėtingas. Būtent jį tiriant galima susidurti su daugybe prieštaringų, o dažnai ir priešingų pasisakymų. Šis klausimas sukelia daug diskusijų, nes įvairios teisės šakos reguliuodamos visuomeninius santykius, sąveikauja, persipina. Neretai tie patys santykiai yra reguliuojami tuo pat metu keliomis teisės šakų normomis. Visa tai rodo, kad praktiškai, kai kada būna labai sunku nustatyti įvairių teisės normų veikimo ribas.
Visuomeniniai santykiai reguliuojami administracinės teisės normomis

Be abejo, teisingas teisės šakos dalyko nagrinėjimas mokslui turi svarbią metodologinę reikšmę. Apibrėžti vienos ar kitos teisės šakos dalyką, reiškia išskirti visuomeninių santykių, reguliuojamų ta šaka, ratą.

Kiekvienos teisės šakos teisinio reguliavimo dalykas yra griežtai apibrėžta visuomeninių santykių sritis.

Būtent teisinio reguliavimo dalykas ir duoda būtiną supratimą apie kiekvieną teisės šaką.

Daugelis teisininkų mano, kad administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius santykius, kurie formuojasi vykstant valstybiniam valdymui arba vykdomajai- tvarkomajai veiklai.

Kaip suprasti vykdomąją- tvarkomąją veiklą? Tai dvi vieningos valdymo veiklos pusės.
Vykdomąja ji vadinama dėl to, kad jos subjektas yra valstybinės valdžios vykdomieji organai. Šie organai yra kuriami ir kontroliuojami atstovaujamųjų organų- Seimo ir savivaldybių tarybų. Šie organai, atlikdami vykdomąsias funkcijas, yra ir tvarkomieji.
Tvarkomieji organai (institucijos) veikia Lietuvos Respublikos vardu, vykdo valdžios įgaliojimus, priima visiems privalomus nurodymus, vadovauja ir tvarkosi įstatymu nustatytos kompetencijos ribose, leidžia administracinius aktus. T.y. valdymo organai vykdo valstybinės valdžios jiems suteiktus įgaliojimus ir taip tvarko šią veiklą, kad sėkmingai įgyvendintų valstybinį valdymą.

Taigi, visuomeninių santykių ratą, sudarantį administracinio teisinio reguliavimo dalyką, riboja valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas, įgyvendinamas kasdieninėje valdymo organų vykdomojoje- tvarkomojoje veikloje.

Vadinasi, administracinė teisė yra savarankiška teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje, valstybinio valdymo organų kasdieninėje vykdomojoje veikloje.

Kokie yra visuomeniniai santykiai? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti galimus šių santykių subjektus. Visuomeniniai santykiai gali atsirasti:
a) vertikaliai įvairiems valstybiniams valdymo organams, t.y. tarp aukštesnės kompetencijos organų ir jiems pavaldžių žemesnės kompetencijos organų (pavyzdžiui, tarp LR Vyriausybės ir ministerijos; tarp savivaldybės valdybos ir jos skyriaus);
b) tarp įvairių valstybinio valdymo organų, nesusijusių pavaldumo santykiais (tarp įvairių ministerijų, tarp savivaldybės valdybų, tarp jų skyrių);
c) tarp įvairių valstybinio valdymo organų ir jiems pavaldžių valstybinių įmonių, organizacijų, įstaigų (tarp ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų, organizacijų);
d) tarp įvairių valstybinio valdymo organų ir visuomeninių organizacijų ar kitų

nevalstybinių organizacijų (pavyzdžiui, tarp savivaldybės valdybos ir vartotojų kooperacijos organizacijų);
e) tarp įvairių valstybinio valdymo organų (pareigūnų) ir piliečių.
Visos nurodytos visuomeninių santykių rūšys formuojasi tiesiogiai įgyvendinant valstybinio valdymo uždavinius, t.y. kasdien vadovaujant ūkiui ir kultūrai. Visuose nurodytuose visuomeniniuose santykiuose būtinai dalyvauja valstybinio valdymo organas.

Tai dėsninga, nes šie santykiai formuojasi konkrečioje valstybinio valdymo srityje. Jie negali formuotis be šios valstybinės veiklos subjekto, t.y. valstybinio valdymo organo.

Visuomeninius santykius, sudarančius administracinio teisinio reguliavimo dalyką, galima klasifikuoti ne tik pagal subjektus, bet ir pagal jų pobūdį, turinį. Šiuo požiūriu galima išskirti tokias visuomeninių santykių grupes;
a) santykius, atsiradusius aukštesnės kompetencijos organams vykdant centralizuotą vadovavimą žemesnės kompetencijos organų administracinei ir kitokiai (gamybinei ar ūkinei ir pan.) veiklai;
b) santykius, atsiradusius valstybinio valdymo organams ir pareigūnams tiesiogiai vykdant operatyvinio valdymo funkcijas (pavyzdžiui, įmonės, įstaigos administracijos veikla);
c) santykius, atsiradusius valstybinio valdymo organams reguliuojant visuomeninių organizacijų veiklą ( pavyzdžiui, valstybinio valdymo organai tvirtina visuomeninių organizacijų įstatus, nuostatus);
d) santykius, valstybinio valdymo organams bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis;
e) santykius, valstybinio valdymo organams tenkinant piliečių poreikius, saugant jų teises.
Visuomeninius santykius galima klasifikuoti ir kitu pagrindu, pavyzdžiui, pagal valdymo veiklos įgyvendinimo stadijas:
1) santykiai, atsirandantys rengiant ir priimant valdymo aktus, vykdant įstatymus ir kitus valstybinės valdžios teisinius aktus;
2) santykiai, organizacine ir teisine forma atsirandantys vykdomojoje- tvarkomojoje valdymo organų kasdieninėje veikloje;
3) santykiai, atsirandantys dėl priimtų sprendimų kontroliuojant pavaldžius organus, įstaigas, organizacijas, asmenis, kaip jie vykdo jiems privalomus nurodymus;
4) santykiai, atsirandantys dėl administracinės prievartos įgyvendinimo, kai reikia atstatyti pažeistas teisės normas ir nubausti kaltus asmenis administracine tvarka (t.y. nesikreipiant į teismą).
Klasifikuoti galima taip pat ir pagal administracinės veiklos kryptis (šakas):
1) santykiai, susidarantys valdant Lietuvos ūkį;
2) santykiai, susidarantys valdant socialinį- kultūrinį valstybės gyvenimą;
3) santykiai, susidarantys administracinio politinio valstybės valdymo sferoje.
Galimi ir kiti visuomeninių santykių klasifikavimo pagrindai pavyzdžiui, pagal valdymo veiklos apimtį:
1) bendrojo valdymo santykiai (vadovavimas bendras visoms valdomoms šakoms);
2) šakinio valdymo santykiai (vadovavimas būdingas tik tam tikrai šakai);
3) specialaus tarpšakinio valdymo santykiai (pvz., kontroliuojant nepavaldžių organų ir asmenų veiklą, standartizacijos, informacijos, statistikos valdymas, planavimas, materialinis techninis aprūpinimas, koordinavimas).
Tokia bendra visuomeninių santykių, sudarančių administracinės teisės dalyką ir reguliuojamų administracinės teisės normų charakteristika. Jų apibūdinimas rodo, kad administracinė teisė apima labai įvairius pagal savo pobūdį, turinį ir paskirtį visuomeninius santykius.
Todėl:
Administracinė teisė yra teisės šaka, kurią sudaro visuma administracinės teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinių valdymo organų vykdomosios- tvarkomosios veiklos sferoje, įgyvendinant valstybinį valdymą.

Teisinio reguliavimo metodas

Apibrėžus visuomeninius santykius, kuriuos reguliuoja administracinės teisės normos, galime išsiaiškinti, kokiais metodais reguliuojami šie santykiai.
Visuomeninių santykių, reguliuojamų administracinės teisės normomis, specifinė ypatybė yra šalių nelygybė.
Vienas iš valdymo santykių dalykų yra pavaldus kitam. Todėl administracinė teisia veikia specifiniu, t.y. valdiniu nurodymų metodu, beveik visada valdymo santykių subjektas turi valdingus įgaliojimus objekto atžvilgiu. Objektas beveik visuomet pavaldus subjektui, atitinkamai ir valdymo pobūdžio santykiai yra ne kas kita kaip valdžios ir pavaldumo santykiai. Tai patvirtina valstybinio valdymo praktika.

Vykdomojoje- tvarkomojoje valdymo organų veikloje praktiškai realizuojami valstybės uždaviniai ir funkcijos įvairiose ūkio, kultūros, politikos srityse. Vien tai patvirtina mintį apie valdžios ir pavaldumo santykį valstybinio valdymo sferoje.

Iš tikrųjų valstybinio valdymo organai konkrečiuose teisiniuose santykiuose realizuoja suteiktus jiems valdinius įgaliojimus, kurių neturi kita pusė (pavyzdžiui, pilietis), arba jei jie yra, jų apimtis mažesnė (pav., pavaldaus organo, įstaigos, organizacijos). Todėl reguliavimo metodas administracinėje teisėje vadinamas administraciniu reguliavimo metodu, iš esmės besiskiriančiu nuo civilinėje teisėje naudojamo civilinio teisinio metodo, kuris apibūdinamas santykiu dalyvių lygiateise padėtimi.
Teisinio reguliavimo dalyko ir metodo analizė leidžia teigti, kad jie yra idealus kriterijai, kurių pagrindu teisę galima dalyti į teisės šakas.

Teisės dalijimo į šakas kriterijai ir pagrindas

Teisinio reguliavimo objektas Teisinio reguliavimo metodas

Teisinio reguliavimo objektas – tai visuomeniniai santykiai, susiklostę vykdomosios valdžios sistemos uždavinių ir funkcijų realizavimo procese.

Pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:
 administracinių-teisinių santykių subjektų juridinės nelygybės patvirtinimas
 vieno administracinių-teisinių santykių subjekto pavaldumo kitam būtinumas (valdymo objekto valdymo subjektui)
 administracinių-teisinių santykių atsiradimas, kaip taisyklė, sąryšyje su šių santykių subjektų vienašališku valios pasireiškimu
 kaip taisyklė, aiškus normatyvinis patvirtinimas, kada ir tarp kurių subjektų turi atsirasti vienoki ar kitokie administraciniai-teisiniai santykiai, kokios tuomet turi būti pusių teisės ir pareigos
 teisės suteikiamos dauguma atvejų vienam administracinių-teisinių santykių subjektui (valdymo subjektui) neteismine tvarka įtakoti pavaldžius jam šių santykių kitus subjektus

Išvados
1) Valstybinio valdymo srities visuomeninių santykių administraciniam teisiniam reguliavimui naudojamas valdinių nurodymų metodas, atitinkantis formulę “valdžia- pavaldumas”.
2) Visuomeninių santykių reguliavimo valdiniai metodai apibrėžiami tuo, kad juose dalyvauja valstybinio valdymo organai, turintys valstybinės valdžios įgalinimus, kurie realizuojami minėtuose santykiuose.
3) Visuomeninių santykių reguliavimo valdinius metodus valstybinio valdymo sferoje sąlygoja tai, kad pagal veikiančius įstatymus klausimų sprendimas, realizuojant vykdomosios- tvarkomosios veiklos uždavinius, priklauso valstybinio valdymo organų kompetencijai.
4) Valdiniai metodai remiasi teisinėmis nuostatomis. Tai užtikrina jų poįstatyminį veikimą.
5) Visuomeninių santykių valdiniai reguliavimo metodai panaudojami tiek organizaciniai pavaldžių valdymo subjektų, tiek nepavaldžių subjektų atžvilgiu. Pastaruoju atveju santykiai (valdžia – pavaldumas) pasireiškia tuo, kad niekas, išskyrus valdymo organą, pagal galiojančius įstatymus negali šių klausimų išspręsti.
6) Įstatymu nustatytuose ribose visuomeninių santykių reguliavimo valdinio metodo panaudojimas yra derinamas su aiškinamąja- auklėjamąja- organizacine veikla, rekomendacijomis ir t.t.

III. ADMINISTRACINĖS TEISĖS FUNKCIJŲ SANTYKIS SU ŽMOGAUS TEISĖMIS IR LAISVĖMIS

 Lyginamasis požiūris į kitų demokratinių valstybių, pavyzdžiui JAV, administracinės teisės funkcijos rodo, kad pagrindiniu administracinės teisės tikslu (funkcija) yra valdžios kontrolė. Administracinės teisės požiūriu svarbu, kad valdžia neviršytų jai suteiktų teisinių įgaliojimų ribų. Tuo atveju būtina apginti piliečius nuo netinkamo, teisiškai abejotino, privačių ir žinybinių valdininkų interesus atitinkančio valdžios poveikio. JAV taip pat veikia administraciniai teismai, kurių steigimas Lietuvoje užsitęsė.
 Panagrinėjus Lietuvos Respublikos įstatymus pastebima, kad administracinės teisės ir administracinių įstatymų funkcijos nėra pirmaeiliai orentuotos į žmogų. Lietuvos Respublikos ATPK 1 straipsnis saugomas teisines vertybes pradeda ranžuoti nuo visuomeninės santvarkos bei nuosavybės. Tik po to minimos „socialinės ekonominės, politinės ir asmeninės piliečių teisės bei laisvės“. Tokiu paeilumu, ir taip įvardintos žmogaus teisės yra tarsi antrinės, padovanotos visuomeninės santvarkos. Manyčiau toks žmogaus teisių pirmenybinis grupavimas į „socialines, ekonomines, politines ir asmenines“ likęs nuo totalitarinio politinio požiūrio žiūrėti į žmogų per ekonomiką, politiką. Tokia vertybinė orentacija suformuluota ATPK bendruosiuose nuostatuose turi teisinio principo reikšmę kaip saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės šiame įstatyme. Šiuo požiūriu ATPK prieš žmogų vykdo puolamąją funkciją, t.y. vykdo totalitarinės valstybės teisinę politiką, kai žmogus yra „valstybės tarnas (vasalas)“.
 ATPK 9 straipsnis, formuluodamas administracinio teisės pažeidimo sąvoką, tęsia tą pačią loginę schemą, teikdamas pirmenybę valstybinei arba viešajai tvrkai, nuosavybei.
 Žmogaus interesų taip pat negina administracinės nuobaudos institutas. ATPK 20str. traktuoja administracinę nuobaudą vien kaip atsakomybės priemonę, t.y. atsiskaitymo už savo teises ir pareigas su valstybe priemonę. Manyčiau, kad nuobauda reikia siekti restitucijos tikslų. Šiuo požiūriu svarbu, kad ne tik būtų atstatytos nukentėjusiojo asmens teisės ir jis galėtų laisvai suvokti ir realizuoti savo pareigas, bet ir padaręs teisės pažeidimą asmuo neprarastų restitucinės teisės, netaptų administracinės atsakomybės tarnu. Tuo požiūriu ATPK 36 str. įtvirtina objektyvaus pakaltinimo nuostatą, kuri vėliau represyviai panaudojama ypatingoje ATPK dalyje, sudarant teisės pažeidimų kvalifikuojančias sudėtis. Puolamąjį, represinį administracinės nuobaudos tikslą taip pat sustiprino ATPK 40 str. galiojimo panaikinimas. Negalima į žmogų traukiamą administracinėn atsakomybėn ir į organą (pareigūną), įgaliotą spręsti bylą, iš anksto žiūrėti kaip į valstybės priešus. Šio instituto panaikinimas rodo apie žemą teisinę ir politinę, šio straipsnio panaikinimo iniciatorių kultūrą.
 Fetišo funkciją ATPK atlieka administracinės baudos. Nors įstatymų leidėjas 24 str. įsipareigoja, kad didesnė kaip du tūkstančiai litų bauda yra išimtis, tačiau ypatingoje dalyje apie tai užmirštama. Pareigūnams baudos matuojamos net iki vieno milijono litų (ATPK 56 str.). Kadangi fetišizmas nėra teisinių santykių objektas ir neturi loginės nei teisinės vertės, reikėtų įstatymų leidėjui jo atsisakyti.
 Puolamoji prieš žmogų funkcija inkorporuota taip pat į administracinės teisės pažeidimų teiseną.
 ATPK 252 str. konstatuoja, kad bylą nagrinėjant visi piliečiai lygūs prieš įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą (pareigūną). Tuo įteisinama išskirtinė organo (pareigūno) padėtis prieš pilietį, t.y. suformuluojamas nelygybės principas administracinėje teisenoje. Šiuo atveju įteisinama administracinė savivalė. Pareigūnai, suinteresuoti administracinės priežiūros baigtimi vykdo administracinį „teisingumą“, vertina įrodymus, tiria ir nagrinėja administracinę bylą, priima joje nutarimą. Įstatymų leidėjui ne motais, kad šiuo atveju yra žinybinio ir teisingumo intereso konfliktas.
 ATPK nerealizuoja žmogui LR Konstitucijos 5 str. valstybinės valdžios institucijoms deleguotos pareigos- tarnauti žmonėms. Šiuo požiūriu ATPK koncepcija yra pasenusi ir taisytina.
 Manyčiau, kad nagrinėjami klausimai rodo, kad reikia revizuoti pačią administracinės teisės sampratą, nes valstybinio valdymo santykiai ir valstybinių institucijų interesų prioritetai negali būti savitikslėmis vertybėmis.

IY. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SANTYKIS SU GRETIMOMIS TEISĖS ŠAKOMIS

Administracinė teisė, būdama savarankiška teisės šaka, artimai susijusi su visomis kitomis teisės šakomis.

Kiekviena teisės šaka turi savo specifiką, paskirtį, teisinio reguliavimo dalyką. Nagrinėdami administracinės teisės santykį su kitomis teisės šakomis, jų tarpusavio santykių kriterijumi mes pasirinksime administracinio teisinio reguliavimo dalyką ir metodą.

Administracinės teisės vieta teisinėje sistemoje

 administracinė teisė savo reguliuojančiu poveikiu apima platų visuomeninių santykių ratą, ir tai apsprendžiama vykdomosios valdžios sistemos pasireiškimo įvairove
 administracinės teisės turiniui esminę įtaką turi tie procesai, kurie vyksta visuomenės, valstybės gyvenime
 administracinė teisė susieta ir yra tarpusavio sąveikoje su konstitucine teise, iš kur gauna savo pradmenis, detalizuoja ir sukonkretina juos, apibrėždama tuo pačiu įvairių institucijų teisinį mechanizmą
 administracinė teisė susieta ir yra tarpusavio sąveikoje su municipaline (savivaldos) teise, kuri reguliuoja daugelio administracinių-teisinių santykių municipaliniuose dariniuose organizavimą
 civilinė ir administracinė teisė reguliuoja neretai išoriškai panašius visuomeninius turtinius santykius
 baudžiamosios ir administracinės teisės normų veikimo ribas apsprendžia atitinkamų draudimų pobūdis ir kryptingumas

Administracinė teisė ir konstitucinė teisė

Tarp šių teisės šakų pastebimas glaudus ryšys, vienok netrukdantis atriboti jas pagal teisinio reguliavimo dalyką.
Konstitucinė teisė įtvirtina valstybės organų organizavimo principus; nustato valstybinės valdžios organų ir jų vykdomojo aparato vietą valstybės mechanizme, jų tarpusavio santykių pagrindus, valstybinio valdymo organų kompetencijos kontūrus, piliečių pagrindines teises ir pareigas, kurios praktiškai dažniausiai realizuojamos būtent valstybinio valdymo sferoje. Konstitucinė teisė reguliuoja ir visuomeninius santykius, besiformuojančius valdymo organų veiklos srityje, kuriuose dalyvauja valstybinės valdžios organai. Visa tai rodo, kad daugelį valstybinio valdymo klausimų vienu metu apima konstitucinės ir administracinės teisės šakos. Tačiau konstitucinės teisės normos įtvirtina bendrus, vieningus visiems valstybės organams jų organizavimo ir veiklos demokratinius principus ir atitinkamai reguliuoja santykius šioje sferoje. Administracinės teisės normos konkretizuoja nurodytus principus, numato, kaip jie realizuojami valstybinio valdymo organų sistemoje.
Administracinės teisės ištakos yra konstitucinėje teisėje ir yra konstitucinės teisės loginis tęsinys. Pasak E. Šileikio ,,galima teigti, kad viską, ką savo nuožiūra sukuria ir keičia įstatymų leidėjas, konkretizuodamas blanketines ar kitas Konstitucijos nuostatas viešojo bendravalstybinio būvio sutvirtinimo-intitucionavimo ar administravimo srityje, atitinkamai apima administracinė teisė. Šiuo požiūriu Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties” ar Karo padėties įstatymas iš esmės yra administracinės teisės (ne konstitucinės teisės!) šaltiniai tiek, kiek jie nepakartoja Konstitucijos nuostatų”( Šileikis E. Administracinė teisė kaip konkretizuota Konstitucija // Jurisprudencija)

Civilinė teisė ir administracinė teisė

Ir administracinė teisė reguliuoja santykius, kurie šiaip yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tai turtiniai ir neturtiniai santykiai. Tačiau civilinė teisė reguliuoja santykius šalių lygybės metodu arba civiliniu- teisiniu metodu, o administracinė teisė – jų nelygybės metodu (viena iš šalių- valdymo organas) arba administraciniu teisiniu reguliavimo metodu.
Valstybinio valdymo organai vykdomosios- tvarkomosios veiklos procese vadovauja ūkinių įmonių ir susivienijimų veiklai. Dėl to jie sprendžia daugelį ūkinio pobūdžio klausimų (pvz., ūkio planavimą ir reguliavimą, materialinių fondų paskirstymus ir t.t.). Todėl, sutampant teisinio reguliavimo dalykui, skirtumas nustatomas pagal reguliavimo metodą- civilinį teisinį arba administracinį teisinį.

Darbo teisė ir administacinė teisė

Darbo teisės ir administracinės teisės reguliuojami santykiai artimi pagal teisinio reguliavimo dalyką. Darbo teisė reguliuoja darbo bei kai kuriuos su jais susijusius visuomeninius santykius (socialinio draudimo srityje, darbo ginčų nagrinėjimą, kolektyvinių sutarčių sudarymą ir t.t.)

Pagrindinis tokių santykių turinys yra piliečių teisės į darbą realizavimas (darbo sutartis, atlyginimas už darbą, teisė į poilsį ir t.t.). Darbo teisė reguliuoja visuomeninius santykius, tiesiogiai susijusius su asmenybės teisiniu statusu- darbo proceso dalyvio teisiniu statusu. Administracijos įgaliojimus nustato ir realizuoja priėmimo į darbą, atleidimo, drausminės atsakomybės taikymo tvarką administracinė teisė.

Mokesčių ir administracinė teisė
Mokesčių teisė skiriasi nuo administracinės teisės daugiau teisinio reguliavimo objekto specifika (piniginių pajamų surinkimo ir paskirstymo procesas). Faktiškai valstybės finansinė veikla yra vykdomosios- tvarkomosios veiklos rūšis; finansinių santykių reguliavimo metodai iš esmės yra administracinio teisinio pobūdžio, kas yra administracinės teisės reguliuojamo dalyko elementas. Na, o tokius procesus, kaip kreditavimas, mokesčių rinkimas ir pan., reguliuoja mokesčių teisės normos.

Y. ADMINISTRACINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Teisės šaltiniu vadinama konkrečios teisės šakos normos išorinės išraiškos forma.

Administracinės teisės šaltiniai yra administracinės teisės normų išraiškos forma. Administracinės teisės normos išreiškiamos, fiksuojamos teisiniuose aktuose. Administracinės teisės šaltiniais gali būti tik norminio pobūdžio teisiniai aktai. Teisinio akto norminis pobūdis reiškia, kad tame akte yra įtvirtinta tam tikra visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklė, kaip privaloma elgesio taisyklė.

Administracinės teisės teisionio reguliavimo dalyko ypatybės (valdymo sferos visuomeninių santykių bendrumas, šių santykių įvairumas ir t.t.) sąlygoja didelį kiekį norminių aktų, reguliuojančių valdymo santykius.

Administracinės teisės normos pasireiškia valstybinės valdžios ir valstybinio valdymo organų teisiniuose aktuose.

Valstybinių organų teisiniai aktai dažniausiai jų kompetencijos ribose priimami savarankiškai, t.y. nereikalaujama oficialiai juos patvirtinti. Kai kuriais atvejais juos reikia oficialiai patvirtinti ir tik po to jie tampa administracinės teisės šaltiniais (pvz., statutai, nuostatai, taisyklės, instrukcijos, nurodymai ir t.t.).

Tokiu būdu prie administracinės teisės šaltinių priskiriami:
valstybinės valdžios organų norminiai aktai;
valstybinio valdymo organų išleidžiami norminiai aktai;
visuomeninių organizacijų priimami norminiai aktai, patvirtinti (sankcionuoti) valstybinio valdymo organų.
Įvairių administracinės teisės šaltinių visumoje galima juos suklasifikuoti pagal rūšis, nustatyti jų pavaldumą.
Yra administracinės teisės šaltiniai, turintys bendrą, šakinį, vietinį ir vidinį subjektinį pobūdį (pvz., konkrečios įstaigos darbuotojų taisykles). Norminiai aktai, kaip administracinės teisės šaltiniai, gali būti privalomi visiems, nepriklausomai nuo jų pavaldumo, arba tik pavaldiems objektams, darbuotojams.
Pagrindiniai administraciniais teisės šaltiniai yra:
Valstybinės valdžios organų norminiai aktai – LR Konstitucija bei įstatymai, norminiai LR Seimo aktai, savivaldybių tarybų sprendimai, kiti norminiai aktai.
Valstybinio valdymo organų norminiai aktai- LR Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai, LR Vyriausybės tvirtinami statutai, nuostatai, ministerijų, departamentų, žinybų norminiai aktai, įmonių, organizacijų, įstaigų įsakymai, instrukcijos, turinčios norminį pobūdį, savivaldybių valdybų sprendimai ir norminiai potvarkiai.

VI. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMA

Administracinė teisė reguliuoja įvairius valdymo santykius, kurie gali būti sugrupuoti į vienarūšius kompleksus. Šiuo pagrindu yra kuriama šios teisės šakos sistema, numatanti administracinių teisės normų, reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius, išskyrimą į savarankiškus teisinius institutus (pvz., valstybinės tarnybos, administracinės atsakomybės institutai). Administracinės teisės institutai reguliuoja santykius, turinčius bendrą visoms valdymo veiklos kryptims pobūdį. Be to, administracinės teisės normos grupuojamos pagal jų reguliuojamojo visuomeninių valdymo santykių atsiradimo sritis (pvz., Lietuvos ūkio srityje, socialinės kultūrinės veiklos srityje ir pan.), kurias savo ruožtu sudaro šakos (pvz., prekybos, vidaus reikalų) valdymas ir tarpušakiai (statistikos valdymas, koordinacijos, materialinio aprūpinimo valdymas).
Administracinė teisė turi tokią sistemą:
A. Bendroji dalis- jungia administracinės teisės institutus, kurie turi bendrą visai sistemai valstybinio valdymo pobūdį. Tai normos, įtvirtinančios valstybinio valdymo pagrindinius principus, administracinį teisinį organų, valstybinių tarnautojų, visuomeninių organizacijų ir piliečių statusą valstybinio valdymo sferoje, valstybinės tarnybos pagrindus, valdymo veiklos formas ir metodus teisėtumo užtikrinimo valdyme būdus ir tvarką, administracinio proceso pagrindus. Šios grupės normos veikia visose valstybinio valdymo šakose, sferose ir srityse.
B.Ypatingoji dalis- jungia normas, kurių pagrindu reguliuojami visuomeniniai santykiai konkrečiose valstybinio valdymo šakose ir srityse. Jos numato valstybinio valdymo organizavimą ir įgyvendinimą Lietuvos ūkio sferoje, socialinėje kultūrinėje sferoje ir administracinėje politinėje sferoje; šakų, įeinančių į minėtas sferas, valdymo organizavimą (pvz., pramonės, mokslo, sveikatos) ir tarpšakinio valdymo organizavimą (pvz., standartizacija, materialinis- techninis tiekimas, statistika, informacija ir pan.).
Administracinės teisės sistemos pagrindu sudaryta mokymo dalyko “Administracinė teisė” sistema.

VII ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMINIMAS

Viena iš priežasčių, dėl kurių reikia sisteminti administracinę teisę yra administracinės teisės normų gausa, taip pat administracinės teisės išraiškos formų arba šaltinių įvairovė. Atsiranda būtinybė administracinės teisės normas susisteminti, jungti jas į vieną bendrą, gerai suderintą sistemą. Administracinės teisės normų sisteminimas turi tam tikrų privalumų. Sisteminant administracinės teisės normas yra daug lengviau teisės normas rasti, jas naudoti. Taip pat vienas iš administracinės teisės normų sisteminimo privalumų yra tas, jog yra daug lengviau surasti ir pašalinti tarp administracinės teisės normų esančias spragas, taip pat prieštaravimus. Čia galima daryti išvadą, kad administracinės teisės normų sisteminimas prisideda prie teisės tobulinimo ir taip pat teisėtumo stiprinimo. Vadinasi administracinės teisės normų sisteminimas turi tarsi pozityvią reikšmę. Teisės normų sisteminimas pirmiausiai gali būti suvoktas kaip nuolatinės teisės sistemos tvarkymas. Kadangi teisinė sistema yra nuolat besiplėtojanti (įvairūs teisės aktai yra nuolat priimami įvairių teisėkūros subjektų įvairiose valstybėse, įvairiu metu), todėl teisės normų sisteminimo procesas gali būti suvokiamas kaip nuolatinis, nenutrūkstamas procesas. Ne išimtis yra ir Lietuva. Teisėkūros procesas Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse, yra labai spartus. Kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį ir pagaliau metus yra išleidžiama daug teisės aktų. Iškyla problema – sugebėti tinkamai orientuotis šioje daugybėje aktų. Čia atsiranda poveikis atitinkamai sutvarkyti teisės aktus, juos grupuoti į atitinkamą ir mokslinį pagrindą turinčią sistemą, taip pat atsiranda poreikis leisti įvairius teisės aktų rinkinius. Šis poreikis sisteminti teisės aktus, atitinkamai juos sutvarkyti yra būdingas ir administracinei teisei. Kaip jau buvo minėta anksčiau administracinės teisės normų sisteminimas turi privalumų – pasidaro daug lengviau surasti ir pašalinti tarp administracinės teisės normų esančius prieštaravimus, spragas. Taip pat sisteminimas, šalinant tarp administracinės teisės normų esančias spragas, prieštaravimus, sudaro sąlygas teisei tobulinti. Atsiranda didesnė tikimybė, jog bus išleisti tobulesni, labiau žmogaus teisių apsaugą užtikrinantys teisės aktai ateityje. Taip pat administracinės teisės normų sisteminimas prisideda prie teisėtumo stiprinimo. Pašalinus administracinės teisės normų neatitikimus, spragas, atsiranda galimybė, jog mūsų teisės sistema bus geresnė, sumažės tikimybė arba galimybė apeiti įstatymus arba jų nesilaikyti, piktnaudžiauti. Atsiranda poreikis plėtoti toliau ir pačią teisėkūrą. Pertvarkant teisės aktų analizę, išorinis jų sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemą atskleidžia teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus, kuriuos reikėtų šalinti. Tik toliau plėtojant pačią teisėkūrą tai būtų galima padaryti. Teisės aktų įgyvendinimo praktika ir teisėkūra subrandina tą patį teisės aktų sisteminimo poreikį. Jau buvo aptarta, kodėl yra toks svarbus teisės aktų sisteminimas. Todėl būtų galima pateikti apibrėžimą, kas tai yra teisės aktų sisteminimas.
Teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų veikla, kuria yra siekiama sugrupuoti teisės aktus į vientisą sistemą, siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.
Yra išskiriami tokie teisės aktų sisteminimo principai:
1) informacijos išsamumas, kuris užtikrina, jog bus apimta visa sisteminti reikalinga informacija;
2) informacijos patikimumas, jis yra užtikrinamas tuo, kad yra naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai;
3) naudojimosi patogumas, jis užtikrina greitą ir kokybišką reikiamos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą.
Sisteminimas gali būti suvokiamas kaip nuolatinė galiojančios teisės sistemos raidos ir tvarkymo forma. Sisteminimas yra reikalingas tolesnei įstatymų leidybai. Sudarytos sitemos privalumas yra tas, kad ji leidžia geriau įgyvendinti teisę, operatyviai rasti ir teisingai aiškinti reikiamas normas.
Sisteminimo samprata apima keturias savarankiškas teisinės veiklos formas:
 galiojančių teisės aktų pasirinkimas, teisės aktų nagrinėjimas ir paskirstymas pagal atitinkamą sistemą (norminių teisės aktų apskaita). Tokį darbą paprastai atlieka Valstybinės institucijos, įmonės, firmos ir kitos įstaigos bei organizacijos;
 norminių aktų rinkinių rengimas ir išleidimas (inkorporavimas);
 sustambintų teisės aktų rengimas ir priėmimas, sujungus išmėtytų aktų, išleistų vienu klausimu, normas (konsolidavimas);
 naujų teisės aktų sujungimas ir priėmimas, įtraukiant tinkamas ankstesnių aktų normas (kodifikavimas).
Apskaita. Apskaita yra reikalimga kvalifikuotam teisės aktų projektų rengimui, įvairių rinkinių sudarymui. Be apskaitos būtų labai sunku rengti suvestinius kodifikacinius aktus, nustatyti būtinus pakeisti aktus ir pripažinti nustojusiais galios, taip pat rengti norminių aktų projektų išvadas. Apskaitą vykdo įstaigos, organizacijos. Jos turi tikslą patenkinti savo poreikius, taip pat aprūpinti teisine informacija kitas įstaigas, organizacijas, o taip pat asmenis. Yra išskiriami tokie apskaitos principai:
1) informacijos išsamumas, spragų ir praleidimų nebuvimas;
2) norminių teisės aktų oficialių šaltinių tikrumas ir padarytų pakeitimų fiksavimas laiku;
3) patogumas naudotis, galimas operatyvus reikiamų žinių radimas.
Paprastas apskaitos būdas yra norminių aktų rekvizitų fiksavimas specialiuose žurnaluose. Tai žurnalinės apskaitos. Taip daroma chronologijos, abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiu dalykiniu principu. Chronologijos principas reiškia, kad visi reikiami apskaitai aktai yra registruojami žurnale pagal jų priėmimo datas. Skirtingos galios aktai yra registruojami atskirai. Abėcėlinė dalykinė registracija reiškia, kad aktai yra fiksuojami pagal dalykines antraštes abėcėlės tvarka. Kortelinė apskaitos forma reiškia, jog užpildytos aktais kortelės sutvarkomos pagal atitinkamą sistemą. Dabar vis plačiau yra taikoma kompiuterinė įstatymų apskaita. Privalumas tas, kad kompiuteryje telpa visos šalies teisės aktai, be to reikiamų žinių gauti galima labai greitai.
Inkorporavimas. Inkorporavimas tai yra tokia sisteminimo forma, kai norminiai aktai yra visiškai arba iš dalies sujungiami į įvairius rinkinius atitinkama tvarka. Gali būti chronologinė, abėcėlinė, sisteminė dalykinė. Inkorporavimas yra apibūdinamas kaip nuolatinė, nenutrūkstama valstybės ar kitų įstaigų veikla, kuria siekiama palaikyti galiojančius įstatymus, užtikrinti jų prieinamumą ir susipažinimą su jais, taip pat aprūpinti subjektus informacija apie įstatymus ir galiojančias įstatymų redakcijas. Inkorporavimo ypatybė yra ta, kad į rinkinį įtraukiamuose teisės aktuose nėra daromi pakeitimai ir jų teisinio reguliavimo turinys iš esmės yra nekeičiamas. Ši inkorporavimo savybė skiria inkorporavimą nuo kodifikavimo ir konsolidavimo. Rinkiniuose yra išdėstomi teisės aktai ir yra atsižvelgiama į vėlesnius jų pakeitimus ir papildymus. Praktiškai inkorporuojant yra pašalinami iš teisės aktų teksto tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra pripažinti netekę galios arba yra faktiškai neveikiantys. Į rinkinį paprastai yra įtraukiami visi padaryti aktų pakeitimai ir papildymai, nurodant oficialius aktų rekvizitus. Iš norminių teisės aktų teksto yra išimami įvairūs operatyviniai nurodymai, kurie neturi norminės reikšmės, taip pat laikinos normos, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs, taip pat yra paaiškinamos žinios apie asmenis, kurie yra pasirašę atitinkamą teisės aktą. Inkorporavimas gali būti suvoktas kaip daugiau išorinis, paviršinis sisteminimas. Šia sisteminimo forma visų pirma siekiama užtikrinti naudojimąsi teisės aktais. Inkorporavimas apibendrinant yra galiojančių norminių aktų išdėstymas rinkiniuose tam tikra tvarka. Inkorporavimas yra teisės sisteminimo būdas. Inkorporavimas pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirstomas į: 1) oficialus; 2) oficiozinis (pusiau oficialus); 3) neoficialus.

Oficialus inkorporavimas yra atliekamas kompetetingų teisėkūros institucijų pavedimu arba jų pritarimu. Paprastai yra sudaromi teisės aktų rinkiniai, kurie yra laikomi oficialiais. Tokie teisės aktų rinkiniai yra prilyginami oficialiems į rinkinį įdėtų teisės aktų tekstams. Oficialūs rinkiniai visuomet turi pirmenybę, jais remiamasi pirmiausiai, lyginant juos su anksčiau paskelbtais tų pačių norminių teisės aktų tekstais. Sudarant oficialų rinkinį yra atliekami tam tikri parengiamieji darbai: tai praradusių juridinę galią, taip pat faktiškai neveikiančių aktų nustatymas. Taip pat nustatomi teisės aktai, kurie prieštarauja vėliau priimtiems. Į tai yra atsižvelgiama. Yra bandoma šalinti teisės aktų spragas, neatitikimus. Taip yra prisidedama prie teisinės sistemos kūrimo. Siekiama sustambinti tuo pačiu klausimu esančių teisės aktų gausą išleidžiant vieną sustambintą koordinacinį aktą.
Oficiozinis (pusiau oficialus) inkorporavimas. Tai taip pat yra inkorporavimo rūšis. Paprastai oficiozinis inkorporavimas pasireiškia tuo, kad teisės aktų rinkinį parengia ir išleidžia institucija, kuri turi teisėkūros institucijos įgaliojimą. Tačiau spausdinamų teisės aktų tekstas nėra laikomas oficialiu, nes tekstas nėra oficialiai tvirtinamas teisėkūros institucijos.
Neoficialus inkorporavimas. Tai taip pat inkorporavimo rūšis. Tai pasireiškia pirmiausiai iniciatyvos buvimu, kuri nėra patvirtinta specialių teisėkūros institucijų įgaliojimų keisti rinkinius. Neoficialų informavimą atlieka įvairios organizacijos, taip pat privačios arba valstybinės leidyklos, firmos, mokslo įstaigos, netgi privatūs asmenys. Sudaryti tokie rinkiniai nėra oficiali teisės normų raiškos forma. Tokiais rinkiniais nėra remiamasi nei kuriant, nei taikant teisės normas.
Inkorporavimo būdu sudaryti teisės aktų rinkiniai pagal tekstų išdėstymo pobūdį yra skirstomi į: 1) chronologinius; 2) sisteminius.
Chronologiniuose rinkiniuose teisės aktai išdėstomi pagal jų išleidimo datą.
Sisteminiuose rinkiniuose teisės aktai yra išdėstomi pagal teminius skyrius ir teisės aktų turinį. Kiekviename tokiame skyriuje teisės aktai skirstomi dalykine tvarka. Iš pradžių į kiekvieną skyrių ir poskyrį dedami didesni juridinės galios teisės aktai, o paskui – aktai, kurių normos konkretina, išplėtoja prieš tai išdėstytų teisės aktų normas. Pirmenybė paprastai yra teikiama būtent sisteminimo rinkiniams.
Pagal apimamos medžiagos apimtį inkorporavimas gali būti: 1) visuotinis; 2) dalinis.
Visuotinis inkorporavimas būna tada, kai į sudaromą rinkinį yra įtraukiami visi šalies teisės aktai.
Dalinis inkorporavimas būna tuo atveju, kai į rinkinį yra įtraukiami tik kai kurios socialinio gyvenimo srities, tą sritį reguliuojantys teisės aktai arba net kurio nors teisės instituto aktai.
Sekanti teisės normų sisteminimo rūšis būtų konsolidavimas.
Konsolidavimas tai yra forma, kai didelis skaičius norminių aktų, kurie reguliuoja tuos pačius klausimus, yra sujungiami į vieną aktą. Aktas paprastai yra patvirtinamas įstatymų leidžiamosios valdžios kaip naujas. Aktas tampa teisės šaltiniu, o kiti aktai yra pripažįstami netekusiais galios. Konsolidavimo susiformavimo priežastis yra ta, kad atsiranda labai daug įstatymų, kurie reguliuoja tą patį dalyką. Tokių teisės aktų paliepimai kartojasi. Pasitaiko, kad aktai prieštarauja vienas kitam. Atsiranda būtinybė pašalinti prieštaravimus, išvengti nereikalingo kartojimosi. Dalis aktų yra panaikinama, taip pat faktai yra stambinami, sudaromi tam tikri aktų blokai. Konsolidavimo būdu sustambintas teisės aktas nekeičia savo teisinio reguliavimo turinio ir nedaro pakeitimų galiojančiuose įstatymuose. Visos ankstesnių aktų normos yra išdėstomos nuosekliai, logiškai, taip pat yra parengiama būsimo akto struktūra. Konsolidavimo privalumas yra tas, kad yra pašalinami pasikartojimai, prieštaravimai, pataisomi terminai. Taip pat normos, artimos turinio prasme yra sujungiamos į vieną straipsnį.
Kita teisės normų sisteminimo rūšis yra kodifikavimas. Kodifikavimo ypatybė yra ta, kad norminiai aktai yra iš esmės pertvarkomi, jie yra suderinami. Taip pat kodifikavimas pasireiškia pasenusių norminių aktų pašalinimu. Teisės normos yra sujungiamos, susisteminamos. Teisės normų turinys yra atnaujinamas. Paprastai yra peržiūrimos galiojančios teisės normos, taip pat pašalinami prieštaravimai, neatitikimai. Kuriamos naujos normos, kurios sunaikina buvusias teisės normų spragas. Sukuriamos naujos normos yra geriau pritaikytos atlikti visuomeninės praktikos poreikius. Kodifikavimas pasireiškia kaip teisės normų tobulinimas. Kodifikavimo pasėkoje yra sukuriamas naujas įstatyminis aktas. Jis pakeičia anksčiau galiojusius aktus. Išskiriami tokie kodifikavimo bruožai:
 sukuriamos, sudaromos normos, kurių paskirtis reguliuoti svarbiausius visuomeninio gyvenimo klausimus.
 sukurtas aktas reguliuoja plačią visuomeninių santykių sritį.
 sukurtas aktas yra suprantamas kaip įstatymų tobulinimo būdas. Jis yra suvestinis. Jo paskirtis yra sureguliuoti tas normas, kurios yra susijusios savo paliepimų pobūdžiu. Sukurtas aktas yra vientisas.
 yra sukuriamos normos, kurios pasižymi pastabumu, ilgalaikiškumu.
 kodifikavimo dalykas yra nustatymas pagal teisės sistemos skirstymą į šakas ir institutus. Kodifikavimo ypatybė yra ta, kad jis sustiprina norminių teisės aktų sistemą.
 kodifikacinis aktas pasižymi tuo, kad yra sudėtingos struktūros. Jo privalumas yra tas, kad yra užtikrinama tikslesnė norminių paliepimų sistema, o ja yra patogiau naudotis.
Literatūroje yra išskiriamos šios kodifikavimo rūšys:
 visuotinis kodifikavimas;
 šakinis kodifikavimas;
 specialus kodifikavimas.
Visuotinis kodifikavimas yra visa eilė kodifikacinių aktų pagal pagrindines teisės šakas. Taip pat tai yra jungtinės, suderintos iš vidaus aktų sistemos sudarymas.
Šakinis kodifikavimas apima visus teisės šakos įstatymus.
Specialusis kodifikavimas yra suprantamas kaip išleidimas aktų, kurie reguliuoja atitinkamus teisės institutus.
Dažniausiai kaip kodifikacinis aktas naudojamas yra Kodeksas. Jis yra suvestinis aktas, kuris reguliuoja atitinkamų santykių sritį. Jis apima arba visas teisės šakos normas, arba svarbiausią jų dalį.
Teisės sistemoje yra galimos kitos kodifikavimo rūšys: statutai, nuostatai, taisyklės.
Statutai yra suprantami kaip kompleksiniai norminiai aktai, kurie reguliuoja atitinkamų įstaigų ir organizacijų teisinę padėtį.
Nuostatai reglamentuoja tam tikros įstaigos ar grupės giminingų įstaigų ir organizacijų teisinę padėtį, nustatant jos uždavinius ir kompetenciją.
Taisyklės yra procedūrinės normos, kurios nustato veiklos tvarką.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad sisteminimas yra tikras teisinis procesas. Apie sisteminimą reikia galvoti per teisinį procesą. Sisteminimas sudaro sąlygas efektyviai pašalinti tarp administracinės teisės normų esančias spragas, netikslumus. Tai sudaro galimybę tobulinti teisę, daryti ją efektyvesnę. Teisės efektyvumas įgalina ją geriau atstovauti žmonių poreikiams, atitikti jų interesus. Teisės normos yra sutvarkomos taip, kad jų naudojimas taptų kuo efektyvesnis, greitesnis ir tikslesnis, kad jos kuo geriau atitiktų savo paskirtį. Yra šalinamos pasenusios, netekusios galios teisės normos. Sisteminimas gali būti suvoktas kaip nuolatinis teisinės sistemos tvarkymas. Sisteminimas pirmiausiai yra įvairių teisės subjektų veikla. Ir ši veikla atskleidžia vientisos teisės aktų sistemos poreikį, taip pat geresnės, tobulesnės teisinės sistemos reikalingumą.
.

VIII. Administracinės teisės mokslo samprata, jo dalykas ir funkcijos

Visus teisės mokslus tarpusavyje sieja bendras objektas – teisė. Teisės mokslai yra priskiriami prie socialinių mokslų. Gyvenime yra daug visuomeninių reiškinių, kuriuos reguliuoja teisė, tad suprantama, kad teisės mokslas neapsiriboja viena mokslo šaka. Kiekviena teisės mokslo šaka turi savo tyrinėjimo objektą ir jai būdingas funkcijas bei metodus. Mes panagrinėsime administracinės teisės mokslą kaip teisės mokslo šaką, pamėginsime atskleisti jo sampratą, dalyką, funkcijas. Pati administracinė teisė yra priskiriama prie šakinių teisės mokslų, tačiau verta pažymėti, kad teisės mokslų skirstymas į bendruosius, šakinius ar kitus mokslus nėra principinis, nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindinių, nei antraeilių teisės mokslų.
Viena iš svarbiausių kiekvieno teisės mokslo užduočių yra nustatyti, apibrėžti ir pagrįsti jo dalyką.Ypač svarbu tai yra dabartiniais laikais, kai Lietuvai judant link integracijos į europines struktūras, imant pavyzdį iš ilgaamžių Europos šalių teisėkūros tradicijų ir pereinant prie rinkos santykių, bei dar tik bekuriant ir įtvirtinant savo teisinę bazę, keičiasi požiūris į egzistuojančias teisės šakas, tarp jų ir į administracinę teisę.
Administracinės teisės mokslo, palyginti su administracine teise kaip savarankiška teisės šaka, skiriasi visuomeninė paskirtis, tyrinėjimo dalykas. Administracinę teisę domina tie santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo sektoriuje, būtent toks yra ir administracinės teisės dalykas. Tuo tarpu administracinės teisės mokslo dalykas yra kur kas platesnis. Būtent teisinio reguliavimo dalykas duoda būtiną supratimą apie kiekvieną teisės šaką. Visų pirma, jis nagrinėja pačią administracinę teisę, kaip savarankišką teisės šaką, jos dalyką, kurį prieš tai jau minėjome. Administracinės teisės mokslas apima tokius esminius elementus kaip administracines teisines kategorijas, taip pat formuluoja administracinės teisės sąvokas, nagrinėja jos normas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus, vykdomosios valdžios organų darbo praktiką, taip pat ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, administracinės teisės normų realizavimo praktiką, valdymo organų funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės valdymo mechanizmą. Administracinės teisės mokslas taip pat domisi istorine administracinės teisės raida, kaip teisės šakos ir kaip mokslo, galimomis jo perspektyvomis bei tendencijomis, be to jis taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas ir pažiūras, jų atsiradimo priežastis, lygina užsienio šalių administracinę teisę. Kitaip tariant, šis mokslas analizuoja ir pats save.
Kaip matome, administracinės teisės dalykas apima daug sričių ir yra labai glaudžiai susijęs su administracine teise kaip savarankiška teisės šaka. Visi šie administracinės teisės dalyką sudarantys elementai nėra padriki, visi jie veikia kaip vieninga sistema. Kaip minėta, administracinės teisės mokslas skiria nemažą dėmesį administracinėms teisinėms kategorijoms, kaip pvz.: supratimui apie vykdomąją valdžią, valstybės valdymą, valstybės tarnybą, pareigūnus ir kt. Šios kategorijos įeina į administracines teisines normas ir aktus (pvz.: Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, LR seimo kontrolierių įstatymas ir kt.), išreikšdamos administracinių teisinių santykių esmę kaip administracinės teisės dalyko pagrindą. Todėl neįmanoma atskleisti teisės normų ir teisinių santykių esmės, iš anksto nepažinus administracinių teisinių kategorijų prasmės. Nepažinsi esmės, neišsiaiškinęs paskirų elementų.
Labai svarbus administracinės teisės mokslo dalykas yra ir administracinių teisės sąvokų formulavimas. Sąvokų supratimas yra svarbus tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu taikant teisės normas. Administracinių teisinių sąvokų formulavimas yra nelengvas, mąstymo, kūrybos, objektyvios realybės suvokimo, formuluojamos sąvokos tikslo, galimo jos taikymo ir apskritai reikalingumo supratimo reikalaujantis procesas. Labai svarbu yra ne tik suvokti kokią, kaip ir kam sąvoką formuluoti, bet ir ar ji bus efektyvi, nešališka kitų asmenų interesams, ar atspindės apibrėžiamo objekto esmę.
Administracinės teisės moksle nemenką dėmesį vaidina mokslininkų teoriniai darbai, įvairios studijos, straipsniai, komentarai. Būtent jie iš mokslinių pozicijų nagrinėja, reiškia savo nuomonę dėl administracinių teisės normų efektyvumo, kas padeda atskleisti teisės normų ar teisės aktų defektus, juos taisyti, keisti susidariusią situaciją. Jie taip pat tiria valstybinio valdymo dėsningumus, vykdomosios valdžios organų darbo praktiką. Dažnai, pavyzdžiui kokių nors teisės normų netobulumą atskleidžia pats gyvenimas, kada yra akivaizdu, kad teisės norma yra neefektinga ar kad ji paprasčiausiai neveikia, todėl dažnai Lietuvoje yra tobulinami, taisomi įstatymai, leidžiamos naujos jų redakcijos. Be abejo tai yra pozityvus dalykas, tačiau per dažnas normų kaitaliojimas sukelia sumaištį jų taikymo praktikoje, kada dažnai besikeičiant teisės normoms, ne tik paprastiems žmonėms, bet ir teisininkams kartais yra sunku suvokti ir priprasti prie visų vykstančių pakitimų.
Teisės aktai, teisinės normos turi būti ne tik lengvai suprantami, bet ir greitai, nesunkiai prieinami. Prie to prisideda ir teisės normų kodifikavimas, kuris tobulina teisėkūrą, jis yra ir naujų teisės normų kūryba, kuria siekiama atspindėti visuomenėje subrendusius teisinio reguliavimo poreikius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, vietoj nepasitvirtinusių normų įvesti naujas. Kaip minėta, administracinės teisės mokslas prisideda prie kodifikavimo, rengdamas kodifikavimo programas. Kodifikacija visada reiškia esminį tam tikro krašto teisinės minties ir teisėkūros žingsnį pirmyn. Mokslininkų darbai taip pat prisideda prie administracinio teisės mokslo plėtros.
Administracinės teisės mokslo suvokimas taip pat neatsiejamas nuo jo istorijos studijavimo. Kadangi Lietuva dar neturi galutinai susiformavusios savo teisinės bazės, apskritai šioje srityje kūrybinis procesas tik įsibėgėja, tai nenuostabu, kad ir jos administracinio teisės mokslo istorijos ištekliai yra labai menki, todėl Lietuvos administracinės teisės mokslas, mano manymu, daugiau semiasi patirties iš užsienio šalių administracinės teisės mokslo istorijos. Svarbu nagrinėti užsienio šalių patirtį ne tik teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu. Šis žinojimas padeda išvengti galimų klaidų, sprendžiant nūdienos problemas. Tiesa, kad tobulinti ir plėsti nacionalines administracinio teisės mokslo tradicijas reikalinga metodinė ir materialinė bazė, o pastarosios Lietuvoje nepakanka ne tik šiai sričiai. Taip pat reikalingas tinkamas psichologinis klimatas, kad žmonės būtų suinteresuoti savo kūrybiniu darbu ir studijomis, o čia labai svarbi yra tinkama motyvacija tam darbui atlikti, kaip minėta ne tik psichologinė, kad žmonės būtų skatinami už savo veiklą, bet ir materialinė, kas užtikrintų žmonių gerovę ir jų ateitį.
Administracinio teisės mokslo studijos istoriniu požiūriu yra vienas iš šio mokslo metodų. Be istorinio dar būtų galima išskirti sisteminį (kai reiškiniai nagrinėjami atsižvelgiant į jų ryšį su kitais reiškiniais), loginį, statistinį, teleologinį (teisinių reiškinių tikslingumo nustatymas), sociologinį (dažnai taikomą siekiant nustatyti teisės normų veiksmingumą) ir lyginamosios teisėtyros metodus. Tyrimai, taikant šiuos metodus paprastai atliekami mokslo tiriamosiose įstaigose, aukštosiose mokyklose.
Tiriant valstybinio valdymo dėsningumus, vykdomosios valdžios organų darbo praktiką, taip pat ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, valdymo organų funkcionavimo klausimus, irgi reikalingas aukšto lygio teorinis ir praktinis išprusimas. Svarbu aiškiai apibrėžti valdžios organų atliktinas funkcijas, dar svarbiau, kad tos funkcijos nesidubliuotų, kad valdžios organams nereikėtų atlikti dvigubo darbo, o tuo labiau spręsti tuos klausimus, kurie nėra jų kompetencijoje, kas aišku ne tik atima daug brangaus laiko, bet ir valstybės lėšų, įneša sumaišties į sistemingą valdymo mechanizmą. Tai sudėtingas procesas, kuriam reikia nemažai laiko ir patirties. Svarbu, kad čia dirbtų geri specialistai, kad būtų sukurta tiek darbo vietų, kiek iš tiesų pakanka tam darbui atlikti, kad nebūtų be reikalo švaistomos valstybės lėšos.
Administracinis teisės mokslas siekia, kad šalyje veiktų ir būtų efektyvūs įstatymai ir kiti teisės aktai, kad būtų atliekamos protingos ir teisingos reformos, kad būtų paruošiami geri, profesionalūs administratoriai, kurie privalėtų atlikti savo funkcijas naudingai ir efektyviai. Kad tai taptų realybe, jiems reikalingos žinios, įgūdžiai, organizuotumas, gebėjimas susivokti nuolat besikeičiančiame pasaulyje, strategiškai mąstyti, numatyti galinčias kilti problemas ir greitai paruošti jas išspręsti padėsiančias priemones. Apie visą tai mąstant labai svarbų vaidmenį vaidina šalies švietimo situacija, mokslo skatinimas, jaunuomenės ugdymas, specialių programų įgyvendinimas, tikslingas skiriamų šiai sričiai materialinių lėšų panaudojimas. Kad būtų užtikrintas tikslingas lėšų panaudojimas, šalyje privalo veikti tai kontroliuojantys organai, kurie veiktų tokiose savo įgaliojimų ribose, kad būtų negalimi piktnaudžiavimo tarnyba ar biurokratizmo atvejai. Kaip matome, visa sistema veikia kaip vieninga grandinė, kur kiekvienas elementas vaidina svarbų ir svarų vaidmenį.
Kalbant apie administracinės teisės mokslą taip pat svarbu paminėti jo atliekamas funkcijas, o būtent: teorinę, taikomąją-pažintinę, rengiamąją-rekomendacinę-prognozinę, bei auklėjamąją.
Teorinė administracinės teisės mokslo funkcija padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją ir atvirkščiai – bendroji teorija yra administracinės teisės mokslo metodologinis pagrindas. Prie šio darbo labiausiai prisideda jau anksčiau minėti mokslininkai teoretikai, kurie rašydami savo straipsnius, recenzijas, pateikdami pasiūlymus, kritiką, kitus mokslinius darbus, prisideda prie teorinės dalies plėtojimo, kuri yra svarbi studijuojant ne tik administracinės teisės mokslą, bet ir teisės bei valstybės teorijas. Be gerai apgalvotos, apsvarstytos, išanalizuotos, pagrįstos ir argumentuotos teorijos sunku įsivaizduoti praktinį teorinių žinių įgyvendinimą. Kiekvienas administravimo srityje dirbantis žmogus turėtų ne tik įgyti kuo daugiau praktinės patirties, bet ir išmanyti, suprasti savo darbo teorinę pusę, kas galbūt padėtų išvengti netikėtų problemų.
Taikomoji-pažintinė administracinės teisės mokslo funkcija rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą, sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų. Atsižvelgiant į šalies situaciją, esamas aplinkybes, administracinės teisės mokslas stengiasi įtakoti valdymo mechanizmą, kad jis veiktų sklandžiai ir efektingai. Kad žmonės studijuotų, šviestųsi, patys galėtų mokyti kitus, suprastų kas yra administracinės teisės mokslas, koks jo dalykas ir pan., administracinės teisės mokslas įtakoja studijų programų sudarymą, vadovėlių išleidimą ir kitos metodinės medžiagos rengimą. Ši funkcija yra susijusi su auklėjamąja funkcija.
Rengiamoji-rekomendacinė-prognozinė funkcija, kaip minėta, pasireiškia tuo, kad administracinės teisės mokslas rengia teisės normų raidos prognozes, teikia rekomendacijas tobulinti normas ir teisinius santykius, rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės valdymo mechanizmą.
Auklėjamoji administracinės teisės mokslo funkcija propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę gyventojų, visuomenės sąmonę. Ši funkcija skatina visuomenę, jei ji pati to trokšta, susipažinti su teise, turėti savo pažiūras, savo nuomonę, individualią teisinę sąmonę.
Visos minėtos administracinės teisės funkcijos yra glaudžiai susiję ir viena kitą įtakoja. Visgi, turbūt svarbiausia ir pagrindinė administracinės teisės mokslo funkcijų yra taikomoji-pažintinė funkcija. Žmonės turi įgyti žinias, jas perprasti ir sugebėti pritaikyti praktikoje, vėliau teikti pasiūlymus dėl patobulinimo.
Iš viso to, ką trumpai apžvelgėme, galime išvesti administracinės teisės mokslo sąvoką.
Administracinės teisės mokslas – tai sistema mokslinių sąvokų, žinių ir teorinių teiginių apie dėsningumus, veikiančius administracinės teisės srityje kaip visumoje atitinkamų teisės normų ir jų taikymo vykdomosios valdžios organų ir pareigūnų veikloje.
Administracinės teisės mokslas, kaip beje ir kiti teisės mokslai, bei pati teisė, nėra amžinai stabilūs, vieningos nekintančios formos. Laikui bėgant ir gyvenimui pateikiant vis naujas situacijas, keičiantis pažiūroms, idėjoms, interesams, vertybių sistemai ir įsitikinimams (Lietuvoje, o ir ne tik, tai pasireiškė žlugus socialistinei sistemai, išsivadavus iš sovietų sąjungos globos), keičiasi ir teisės mokslai. Norint neatsilikti nuo šių pokyčių būtinas blaivus, konstruktyvus, futuristinis mąstymas. Lietuvai, kaip jau buvo minėta, tik kuriančiai savo teisinę bazę, tik bepradedančiai versti savo teisinės veiklos istorijos puslapius, būtina rengti gerus, kvalifikuotus specialistus, semtis užsieninės bei jau šalies viduje susiklosčiusios patirties, tobulinti, vystyti administracinės teisės mokslą, kad šis nebūtų vien tik teorinis studijų objektas, bet ir praverstų praktikoje. Žvelgiant į Lietuvos ateitį, tiek ir teisinėje srityje, reikia tikėti, kad bus įgyvendinti visi užsibrėžti tikslai ir visuomenėje įsigalės optimistiškas požiūris į rytojų, o administracinės teisės mokslas prie to prisidės ir vaidins nepaskutinį vaidmenį.
1 Skaidrė
Mokslų sistema ir administracinės teisės vieta joje

Mokslai

Humanitariniai (visuomeniniai) Gamtos (techniškieji)
 filosofija
 istorija
 ekonomikos teorija
 politologija
 sociologija
 jurisprudencija
 kiti   fizika
 astronomija
 chemija
 biologija
 matematika
 kiti

Teisės mokslai

 Teoriniai-istoriniai   Šakų teisiniai   Specialūs teisiniai
 teisės ir valstybės teorija
 teisės ir valstybės istorija
 politinių ir teisės mokslų istorija
 kiti   konstitucinė teisė
 administracinė teisė
 civilinė teisė
 baudžiamoji teisė
 kiti   kriminalistika
 teisminė medicina
 teisinė psichologija
 teisinė buhalterija
 VRS administracinė veikla
 kiti
    
 Tarpšakiniai   Nagrinėjantys užsienio valstybę ir teisę
 kriminologija
 teisėsaugos organai
 valdymas   Romos teisė
 užsienio šalių konstitucinė teisė
 užsienio šalių valstybės ir teisės istorija
 kiti

2 Skaidrė

Teisės mokslų klasifikacija

Bendrieji teoriniai teisės mokslai Šakiniai teisės mokslai Taikomieji arba specialieji teisės mokslai

Teisės teorija

Konstitucinė teisė

Kriminalistika
Teisės istorija Civilinė teisė Teismo medicina
Politinių ir teisinių teorijų istorija Santuokos ir šeimos teisė Teismo
psichiatrija

Finansų teisė Kt.
Lyginamoji teisė Administracinė teisė

Baudžiamoji tiesė
Teisės sociologija Darbo teisė
Teisės filosofija Žemės teisė

Civilinio proceso teisė
Teisės psichologija Baudžiamojo proceso teisė

Administracinio proceso teisė

Tarptautinė teisė

Kt.

Bendras objektas

Teisė

3 Skaidrė

Administracinės teisės dalykas

Administracinė teisė, kaip savarankiška teisės šaka
Administracinės teisinės kategorijos
Administracinės teisės sąvokų formulavimas
Administracinės teisės normų nagrinėjimas
Valstybinio valdymo dėsningumų tyrimas
Vykdomosios valdžios organų darbo praktikos tyrimas
Administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšių tyrimas
Administracinės teisės normų realizavimo praktikos tyrimas
Valdymo organų funkcionavimo klausymų tyrimas
Istorinė administracinės teisės raida, kaip teisės šakos ir kaip mokslo
Įvairių mokslininkų teorijų ir pažiūrų tyrimas
Užsienio šalių administracinės teisės analizavimas

4 Skaidrė

Administracinės teisės mokslo naudojami metodai

ISTORINIS

SISTEMINIS

LOGINIS

STATISTINIS

TELEOLOGINIS

SOCIOLOGINIS

LYGINAMOSIOS TEISĖTYROS

6 Skaidrė

Administracinės teisės mokslo atliekamos funkcijos

Teorinė

Taikomoji-pažintinė

Rengiamoji-rekomendacinė-prognostinė

Auklėjamoji

Leave a Comment