Administracinės teisės dalyko sistema

1 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS DALYKAS IR SISTEMA
1.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS DALYKAS IR SĄVOKA.
Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai. Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.
Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.
Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis vaaldymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje veikloje.
Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto:
1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);
2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;
3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.
Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.
1.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS IR GRETIMŲ TEISĖS ŠAKŲ SANTYKIS
Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės irr valstybės santvarką, valstybinės valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė te

eisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar: žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise. Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo) organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių beei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas).
1.3. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMA
Pagal taikymo matą ir administracinės teisės normų pobūdį administracinės normos skirstomos į tokias pagrindines grupes:
1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – universalios, bendro pobūdžio normos, jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį;
2. Normos, taikomos tik konkrečiuose valstybinio valdymo šakose, srityse, sferose – šių normų taikymo matas daug siauresnis.
Specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse.
Bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės in
nstitutus, pvz., valstybės tarnybos, drausminės atsakomybės, administracinės atsakomybės, kontrolės ir t.t.
Specialiosios dalies normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės šakose, sferose. Todėl specialioji dalis suskirstyta į tam tikras valdymo sritis ir šakas, pvz.:
a. Socialinės, kultūrinės srities valdymas – įeina tokios valdymo šakos: kultūros, švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, fizinės kultūros ir sporto.
b. Ūkinės srities valdymas – įeina šakos: pramonė, statyba, transportas, ryšiai, žemės ūkis, prekyba, komunalinis ūkis ir t.t.
c. Politinė – administracinė valdymo sritis – tokios šakos: krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio politiniai bei ekonominio valdymo klausimai.
1.4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS ŠALTINIAI, JŲ RŪŠYS
Teisės šaltinis – išorinė išraiškos forma, teisės aktai. Administracinės teisės šaltiniai – tie teisės aktai, kuriuose yra administracinės teisės normų.
Visuomeninių santykių įvairovė sąlygoja aktų įvairovę. Administracinės teisės šaltiniai pagal teisės aktus leidžiančius subjektus skirstomi į:
1. Aukščiausios teisinės galios aktas – Konstitucija;
2. Įstatymai;
Įstatymų formą gali turėti ir kitų pavadinimų aktai, kurie įtvirtina ir administracinės teisės normas – kodeksai. Kodeksas – vieningas teisės aktas, kuriame išdėstytos normos, keičiančios tam tikrą visuomeninio gyvenimo sritį. Pvz., LR ATPK, LR Muitinių kodeksas, LR Kelių transporto kodeksas, LR Vidaus vandenų transporto kodeksas.
Statutai, pvz., Vilniaus universiteto statutas.
3. LR Seimo norminiai nutarimai;
4. Prezidento norminio pobūdžio dekretai;
5. LR Vyriausybės nutarimai;
6. Departamentų, inspekcijų vadovų įsakymai;
7. Apskričių viršininkų ir apskričių administracijos vadovų įsakymai;
8. Vietos savivaldos institucijų aktai;
9. Įstaigų administracijų vadovų norminiai aktai
10. Tarptautinės sutartys.
1.5. ADMINISTRACINĖS TEISĖS MOKSLAS (MOKSLO DA
ALYKAS, ŠALTINIAI)
Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą, remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės valdymo mechanizmą.
Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:
1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;
2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą, sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;
3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę gyventojų sąmonę.
Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t.
Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis, ypač su BVTT mokslu, valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan.
Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant valdymo mechanizmą.
Šaltiniai: konstitucija, Seimo, LRV nutarimai, prezidento dekretai ir t.t.
1.6. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMINIMAS IR KODIFIKAVIMAS
Administracinės teisės normų įvairovė lemia būtinybę jas sisteminti – tai padeda ir jas tobulinti. Yra 2 pagrindinės sisteminimo formos:
1. Inkorporacija 2. Kodifikacija. Inkorporacija yra paprasta teisės normų sisteminimo forma; tai – galiojančių norminių aktų išdėstymas rinkiniuose pagal temas, la
aiką ar alfabetą. Kodifikacija – sudėtingesnis sisteminimo būdas; tai – ne mechaniškas išdėstymas, o normų jungimas į bendrą, logiškai pagrįstą sistemą, kai šalinami normų prieštaravimai, užpildomos teisės spragos ir pan. Kodifikacijos procese kuriamos naujos aktų formos – kodeksai. Lietuvoje taip pat vyksta administracinės teisės normų kodifikavimo ir sisteminimo darbas, pvz., sudarytas muitų kodeksas, ATPK, transporto kodeksas. Administracinė teisė – labai plati, todėl vieningo kodekso nėra, nes neįmanoma visko kodifikuoti; tai galima daryti tik pagal atskiras normų grupes (institutus). Be to, administracinės teisės normos dažnai keičiamos.
2 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS
2.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS SĄVOKA IR STRUKTŪRA
Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai – valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y., galimo ir privalomo elgesio ribas.
Bet yra ir skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai:
1. Specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese;
2. Administracinio – teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams;
3. Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai:
a) tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu;
b) galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų;
c) suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų.
Taigi, administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio – teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.
Administracinės teisės normos turi struktūrą, dažniausiai susidedančią iš šių elementų:
1. Hipotezė – normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Kitaip tariant, hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai – teisiniai santykiai. Pagal apibrėžtumo laipsnį hipotezė gali būti absoliučiai apibrėžta, santikinai apibrėžta arba visai neapibrėžta; jos gali ir visai nebūti. Pvz., ATPK 17212 str. “Neteisėtas slaptos informacijos apie mokesčio mokėtoją paskleidimas – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų”. Čia hipotezė suprantama taip: jei neteisėtai paskleidžiama informacija apie mokesčių mokėtoją.
2. Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Čia išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, leidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai. Dispozicija gali būti tiksliai apibrėžta, santykinai apibrėžta arba blanketinė (kai yra nukreipiama į kitą teisės normą, kurioje nurodyta tam tikra elgesio taisyklė). Pvz., aukščiau minėtame ATPK 17212 str. dispozicija suprantama taip: draudžiama neteisėtai paskleisti slaptą informaciją apie mokesčio mokėtoją.
3. Sankcija – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Pvz., aukščiau minėto ATPK 17212 str. sankcija suprantama taip: užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų.
Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme suprantama kaip priemonė, kuria siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas. Administracinėje teisėje labiausiai paplitę drausminės ir administracinės sankcijos, tačiau kai kurių normų reikalavimų vykdymui užtikrinti nustatomos turtinės (ypač materialinės finansinės) sankcijos.
Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į:
a) Kardomąsias – administracinės kardomosios prievartos priemonės;
b) Atstatomąsias – numato priverstinį neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos pareigos įvykdymą bei neteisėtų valdymo aktų panaikinimą;
c) Baudžiamąsias – administracinės ir drausminės nuobaudos;
d) Baudžiamąsias – atstatomąsias.
Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos gali būti apibrėžtos, santykinai apibrėžtos, blanketinės arba nenurodomos visai – pvz., atsako pagal įstatymus. Sankcijos skirstomos:
Pagal vidinę sandarą –
a) paprastos – kai numatoma viena poveikio priemonė už elgesio taisyklės nevykdymą – pvz., bauda – ATPK 212 str. “<.> užtraukia penkių šimtų litų baudą. <.>”;
b) sudėtinės – gali būti alternatyvinės (kai numatoma galimybė rinktis vieną iš kelių galimų poveikio priemonių – pvz., bauda arba areštas – ATPK 174 str. “užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų ar pataisos darbus nuo vieno iki dviejų mėnesių, išskaitant dvidešimt procentų darbo užmokesčio, arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.”) ir kumuliatyvinės (kai prie pagrindinės sankcijos pridedama ir papildoma sankcija – pvz., bauda ir konfiskavimas – ATPK 1736 str. “užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų su šių prekių konfiskavimu”).

2.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ RŪŠYS
Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes:
1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.
2. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ar šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose konkrečiais atvejais, taikymo matas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos skirstomos į 3 stambias grupes:
a) normos, veikiančios ūkio valdymo srityje – finansai ir kreditas, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, aplinkosauga, statyba, prekyba, energetika ir t.t.
b) normos, veikiančios socialinės-kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra, socialinė apsauga, kūno kultūra ir sportas, sveikatos apsauga ir kt.
c) normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga ir kt.
Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal įvairius kitus kriterijus.
Svarbiausieji kriterijai ir skirstymai:
1. Normos turinys – pagal tai skiriamos:
a) materialinės – nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje;
b) procesinės – reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką (pvz., bauda turi būti skiriama pagal protokolą ir pan.).
2. Taikymo sfera – pagal tai skiriamos:
a) bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pagrindus;
b) specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus (pvz., žemės ūkis, finansai ir t.t.);
c) ypatingosios – taikomos tik išimtinais, ypatingais atvejais, kai susidaro ypatingosios aplinkybės – pvz., epidemijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais.
3. Subjektai – skiriamos normos, reguliuojančios:
a) valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus;
b) tarnautojų administracinį – teisinį statusą;
c) vietos savivaldos organų teisinę padėtį;
d) visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje;
e) piliečių, kitų fizinių asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje.
4. Normų tarpusavio santykis – pagal tai išskiriamos:
a) Normos – įstatymai – turi aukščiausią teisinę galią, jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės normos;
b) poįstatyminių aktų normos – leidžiamos normų – įstatymų pagrindu. Gali būti savo ruožtu toliau skirstomos pagal jas išleidusius organus – nuo priklauso jų juridinė galia.
Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos juridinės galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai privalomos adresuojamiems subjektams.
5. Normos poveikio subjektams pobūdis – pagal tai išskiriamos:
a) įpareigojančios – reikalauja iš subjektų atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus;
b) įgalinančios – suteikia teisės subjektams įgaliojimus tam tikrus atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose;
c) draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus;
d) rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų.
2.3. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ GALIOJIMAS
Paminėtinos normų galiojimo ribos – pagal tai normų galiojimas skirstomas į:
a) galiojimą laiko atžvilgiu – jei norma numato subjekto atžvilgiu negatyvų poveikį, tai ji netaikoma laike atgal (tuo tarpu kitose teisės šakose gali būti ir taikomos, pvz., baudžiamojoje teisėje – bausmė už genocidą, masinį terorą ir kitus nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui)
b) galiojimą erdvėje – gali galioti visoje teritorijoje, arba jos dalyje, arba tik viename administraciniame teritoriniame vienete;
c) galiojimą asmenų atžvilgiu.
Pažymėtina, kad visos administracinės teisės normos įtvirtinamos atitinkamuose teisiniuose aktuose ir pradeda galioti nuo tų aktų galiojimo pradžios. Normos nustoja galioti kai:
1. pasibaigia galiojimo laikas, arba
2. panaikinus teisės aktą, arba
3. įvykus tam tikrai sąlygai.
2.4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ REALIZAVIMAS
Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos – kai visuomenės elgesys atitinka jų reikalavimus. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą, teisės teorijoje skiriamos 4 šių normų realizavimo formos:
1. Laikymasis;
2. Vykdymas;
3. Panaudojimas
4. Taikymas.
ATN laikymasis – paprasčiausias būdas – teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams. Čia dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos (pvz., draudžiama viešoje vietoje rodyti pimpalą).
Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios normos. Įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinka normos reikalavimą (su pimpalu niekaip nesusiję, nes niekas niekada nėra įpareigotas rodyti pimpalą, todėl ir pavyzdžio nėra).
Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai – subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma – naudojama galimybė (pvz., savo namuose prieš veidrodį galima sau rodyti pimpalą).
Sudėtingiausias ATN realizavimo būdas – taikymas. Jas taikyti gali tik kompetentingi teisėkūros subjektai. Tokias teises suteikia valstybė. Taikant ATN, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai (pvz., jei viešoje vietoje rodysi pimpalą, tai mentai pagaus ir pritaikys tau normą, prieš tai auliniais batais tau per jį pavaikščioję).
3 TEMA. ADMINISTRACINIAI TEISINIAI SANTYKIAI (ATS)
3.1. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ SĄVOKA, STRUKTŪRA IR YPATUMAI
ATS – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje.
BVTT yra teisinių santykių bruožai, yra ir būdingi ATN reguliuojamiems santykiams:
1. Šie santykiai atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje;
2. Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – paprastai tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja ATS reguliavimo metodas.
3. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas).
4. Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokiu atveju šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie liečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Teisminė ginčų nagrinėjimo tendencija platėja.
5. Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis.
ATS struktūra. Būtini ATS elementai:
1. TS subjektai (t.p. žr. 3.2). ATS dalyviais gali būti:
 valstybės valdymo organai;
 prezidentas;
 valstybės tarnautojai (pareigūnai);
 savivaldybės institucijos ir pareigūnai;
 įvairios nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai;
 fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.
2. Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – šalis, veikianti valstybės vardu, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės;
3. TS objektas – tam tikri veiksmai asmens, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes TN reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. Kitos teoretikų grupės nuomonė – objektas yra daiktai.
3.2. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ DALYVIAI. JŲ ADMINISTRACINIS TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS
ATS dalyviais gali būti valstybės institucija, pareigūnai, savivaldybės institucijos ir pareigūnai, nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai, piliečiai, kiti fiziniai asmenys. Kad subjektai būtų ATS dalyviais, jie privalo turėti būtiną savybę – administracinį teisnumą – turėti tam tikras teises valstybinio valdymo sferoje ir administracinį veiksnumą – sugebėjimą realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Jie atsiranda nevienodu metu ir apimtimi. Kolektyvinių subjektų – valstybinių institucijų ir nevalstybinių organizacijų – teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų suformavimo. Pareigūnų teisnumas ir veiksnumas atsiranda jiems pradedant eiti atitinkamas pareigas ir jų diapazonas priklauso nuo užimamų pareigų. Fiziniai asmenys – piliečiai turi teisnumą nuo gimimo, o veiksnumas dalinį nuo 16 metų, pilną nuo 18 metų. Panašiai ir nepiliečiai, nors jų teisinis teisnumas ir veiksnumas – siauresnis. Fizinių asmenų teisnumas priklauso nuo įvairių faktorių (ypač amžiaus) – gali plėstis, siaurėti. Pvz., studentai dieniniame skyriuje gali studijuoti tik iki 35 metų. Pareigų ėjimas priklauso nuo kvalifikacijos, sveikatos būklės. Tarnautojų teisnumo apimtis priklauso nuo pareigų pobūdžio.
3.3. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ RŪŠYS
ATS rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus.
Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį:
1. vertikalūs (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldūs vieni kitiems organizacine tvarka;
2. horizontalūs – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų (pvz., ministerijos viena kitai nepavaldžios);
Pagal santykių paskirtį:
1. Pozityvūs (teigiami – sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro siekiant geidžiamų vertybių;
2. Deliktiniai (neigiami) – santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo;
Pagal turinį:
1. Turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės;
2. Neturtinio pobūdžio – mokslas, literatūra ir pan.
Pagal santykių apsaugos būdą:
1. Ginami administracine tvarka ir
2. Ginami teismine tvarka.
Pagal subjekto pobūdį:
1. Tarp vykdomųjų organų ir pareigūnų;
2. Tarp vyriausybinių organų?;
3. Tarp piliečių;
4. Tarp užsieniečių.
3.4. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR PASIBAIGIMO PAGRINDAI
ATS atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia juridinių faktų pagrindu. Juridinis faktas – toks faktas, aplinkybė, kuri numatyta teisės normoje. (studentas ateina į egzaminą – teisinis faktas).
JF skirstomi į veiksmus (priklauso nuo žmogau valios) ir įvykius (nepriklauso nuo žmogaus valios). Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti (teisės pažeidimai).
Teisėti veiksmai skirstomi:
1. Juridinius aktus – tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai, sąmoningai siekiama teisinio rezultato;
2. Juridiniai poelgiai – neturi aiškaus kryptingumo, subjektas savo veiksmais nepretenduoja į kokį nors tikslą (pvz., pastebėto teisės pažeidimo pareiškimas policijoje).
4 TEMA. VALSTYBINIO VALDYMO SĄVOKA, STRUKTŪRA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI
4.1. BENDROJI VALDYMO SĄVOKA
Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.
Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Visa tai užtikrina tikslingą ir kryptingą poveikį, daromą sistemos elementams.
Valdymo procesus, kurie vyksta tam tikroje sistemoje, galima paaiškinti taip: sistema susideda iš dviejų pagrindinių pusių:
1. Valdančiosios (valdymo subjektas)
2. Valdomojo (valdymo objektas).
Valdymo subjektas daro tam tikrą kryptingą poveikį valdymo objektui, atlikdamas tą poveikį naudojasi atitinkama informacija. Ši informacija reikalinga ne tik pažinti valdymo sistemą, bet kad valdymo subjektas pažintų jį supančią aplinką. Tokiu būdu valdymo procesas yra nuolatinis informacijos tarp subjekto ir objekto judėjimas.
Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.
Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas:
1. Mechaninis valdymas;
2. Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose);
3. Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių).
4.2. SOCIALINIS VALDYMAS
Socialinis valdymas kaip kategorija susiformavo visuomenei vystantis. Socialinis valdymas – būtina visuomenės egzistavimo, jos vystymosi funkcija. Socialinio valdymo būtinumas kyla iš visuomeninės darbo proceso prigimties. Visuomenė be valdymo egzistuoti negali. Bendra žmonių veikla sąlygoja valdymą. Tokioje grupėje reikalingas bendras darbas, bendra veikla, todėl reikalinga, kad ta veikla būtų tikslinga, sąmoninga, t.y. šie žmonių veiksmai turi būti valdomi, koordinuojami, derinami, vienijami. Pvz., orkestro dirigentas yra valdymo subjektas, sugebantis valdyti orkestrą.
Valdymo subjektas turi būti autoritetas, sugebantis nukreipti žmonių elegesį tam tikrą linkme.
Socialinis valdymas yra ten, kur yra ne vienas žmogus.
Socialiniam valdymui keliami tam tikri reikalavimai:
1. Subjektas turi būti autoritetas;
2. Valdymas vyksta tik žmonių grupėje;
3. Valdymo veiksmams reikalingas planas;
4. Būtinas pareigų, veiksmų paskirstymas dalyviams;
5. Būtina informacija;
6. Kontrolės funkcija;
7. Atskirų individų veiksmų vienijimas, derinimas;
8. Pastebėtų trūkumų šalinimas.
Valdymo struktūra susideda iš 3 elementų:
1. subjekto
2. objekto
3. funkcijų.
Valdymo objektas – ne pavaldus asmuo, o jo veiksmai, elgesys. Veiksmų priežastis – tam tikros vertybės, daiktai.
Funkcijos – tam tikros veiklos, darbo atskiri veiksmai (??? – nesąmonė, bet konspektuose yra). Veiklos kryptys: kontrolė, apsauga ir pan.
Socialinį valdymą įgyvendina žmonės, jų organizuoti kolektyvai, kurie siekia tam tikros veiklos rezultatų. Taigi, socialinis valdymas:
1. Valdymas vyksta ten, kur yra bendra žmonių veikla;
2. Valdymas užtikrina kryptingą veiklą;
3. Valdymo tikslą pasiekia organizuotų veiksmų keliu;
4. Valdymas – organizacinio pobūdžio veikla.
4.3. VALSTYBINIO VALDYMO PAGRINDINIAI BRUOŽAI, STRUKTŪRA IR SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS
Valstybinio valdymo sąvoka naudojama 2 aspektais – plačiąja ir siaurąja prasme.
Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai iš esmės valstybės valdymas, visa valstybinė veikla, viso valstybės aparato darbas.
Siaurąja prasme valstybinis valdymas suprantamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis. Reikia atsižvelgti į valdžių padalijimo teorijos teiginius: valstybinis valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip valstybės valdymo vykdomųjų organų veikla.
Reikia išskirti būdingus šios veiklos požymius:
1. Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, arba valstybiniai valdymo organai (vykdomosios valdžios institucijos);
2. Valstybinis valdymas yra vykdomojo pobūdžio veikla. Ši veikla reikalinga atstovaujamųjų valstybės valdžios organų aktams įgyvendinti;
3. Valstybinis valdymas – tai poįstatyminė veikla, nes vykdomieji organai savo darbe remiasi galiojančiais įstatymais. Jie priima ir savo aktus, bet jie yra poįstatyminio pobūdžio ir turi atitikti galiojančius įstatymus;
4. Valdymo veiklai būdingi pavaldumo ir subordinacijos santykiai;
5. Vykdomoji veikla, kurią atlieka valdymo organai, labai plati, aprėpia socialinį, kultūrinį, politinį, ūkinį gyvenimą;
6. Vykdomoji veikla yra kasdieninio pobūdžio, organizacinė, nepertraukiama;
7. Vykdomoji veikla yra operatyvi.
Taigi, valstybinis valdymas – valstybinio valdymo organų vykdoma poįstatyminė veikla, skirta įgyvendinti kultūriniams, socialiniams, ekonominiams visuomenės poreikiams.
4.4. PAGRINDINIAI VALSTYBINIO VALDYMO PRINCIPAI
Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti.
Valstybinio valdymo sferos platumas lemia ir principų įvairovę. Todėl aktuali jų klasifikavimo problema. Klasifikuojama atsižvelgiant į konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos kalba apie valstybinį valdymą.
Labiausiai pagrįsta 2 grupių valdymo principų sistema. Pagal šią sistemą minėti principai skirstomi:
1. Politinius teisinius organizacinius;
2. Organizacinius techninius.
1) – šie principai yra universalūs, jais pagrįstas valdymas visose srityse, sferose ir šakose. Šiems principams priskiriami:
1. demokratiškumas;
2. viešumas;
3. teisėtumas;
4. atskaitomumas atstovaujamiesiems organams;
5. kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe;
6. kontrolė ir apskaita.
Demokratiškumas – LR Konst. pasakyta, kad LR yra demokratinė valstybė. Todėl visi valstybinės valdžios ir savivaldos organai formuojami demokratiniais pagrindais, t.y. pagrindininius valstybės valdymo ar savivaldos organus formuoja atstovaujamieji organai. Valstybiniame valdyme dalyvauja visi piliečiai, jie turi vienodas teises nežiūrint tautybės, lyties ir pan. LRK 29 str.: įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi piliečiai yra lygūs. Nėra nepakeičiamų darbuotojų, kurie dirba valdymo aparate.
LRK 5 str.: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Viešumas – visi šalies svarbiausi klausimai sprendžiami viešai, išskyrus tuos, kurie sudaro valstybės paslaptis. Valstybės, vyriausybės, savivaldybių priimamų aktų projektai skelbiami spaudoje.
Teisėtumas – valdymo organai, jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų, jų veikla poįstatyminė. LRK 7 str.: negalioja joks aktas, prieštaraujantis K ar kitiems įstatymams. Negalioja nepaskelbti įstatymai. 8 str. numato teisėtumo užtikrinimo garantijas: “Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.”, t.p. LR Konst. teismas. Teisėtumo klausimus nagrinėja įprastiniai bei administraciniai teismai. Funkcionuoja valstybės kontrolės, konstitucinės kontrolės institutai. Seimas vykdo parlamentinę kontrolę, kiekvienas Seimo narys turi paklausimo teisę.
Atskaitomumas atstovaujamiesiems organams – įtvirtintas LRK 96, 101 str. Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs
Ministrui Pirmininkui. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;

2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;

3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;

4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas.
Kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe – visi svarbiausi valstybės valdymo klausimai Vyriausybėje svarstomi kolegialiai, t.y. Vyriausybės posėdyje esant kvorumui ir sprendimus priimant balsų dauguma. Kitus sprendimus premjeras ar ministrai priima vienvaldiškai. Atskirų valdymo šakų vadovai sprendimus priima vienvaldiškai ir už juos asmeniškai atsako. Kai kurie klausimai apsvarstomi kolegijose. Kolegijoje sprendimai priimami ministro ar kito vadovo aktu (įsakymu). Asmeninė atsakomybė: valstybinio valdymo vadovai už savo veiklą atsako asmeniškai – Lietuvoje dėl to nėra Ministro pirmininko pavaduotojo, nėra ministrų pavaduotojų – tik viceministrai.
Kontrolės ir apskaitos principą įgyvendina patys valdymo institucijų vadovai, kiti pareigūnai. Taip pat valstybės kontrolė, statistikos departamentas, finansų ministerija ir t.t.
2) – organizaciniai techniniai principai yra pritaikomojo pobūdžio. Juos formuluoja valdymo mokslas, remdamasis praktine analize ir apibendrinimu. Atsižvelgiant į šiuos principus, formuojami valstybinio valdymo organai.
Išskiriami šie organizaciniai techniniai principai:
1. teritorinis;
2. bendrojo vadovavimo;
3. šakinis;
4. tarpšakinis (funkcijinis).
Teritorinis – pagrindinė idėja – valdymo organų steigimas ir jų išdėstymas priklauso nuo respublikos teritorinės struktūros. Steigiami:
1. Organai, veikiantys visos respublikos teritorijoje;
2. Organai, funkcionuojantys administraciniame teritoriniame vienete.
Bendrojo vadovavimo – valstybės teritorijoje ar administraciniame vienete formuojami bendro vadovavimo, t.y. bendros kompetencijos organai (pvz., Vyriausybė). Šie organai sprendžia visus klausimus – ekonominius, ūkinius, kultūrinius, politinius.
Šakinis – sudaromi organai, vadovauti atskiroms valdymo šakoms – pramonei, prekybai, žemės ūkiui, transportui ir t.t. Tokie organai yra respublikinio mąsto.
Tarpšakinis (funkcijinis) – valdymo organai sudaromi spręsti t.t. funkciją, uždavinį ir atitinkamiems klausimams koordinuoti tarp visų tarpšakinių organų. Tas organas nustato tam tikrus normatyvus, standartus.
4.5. VISUOMENINIO IR VALSTYBINIO VALDYMO SANTYKIS
4.6. PAGRINDINIAI VALSTYBINIO VALDYMO UŽDAVINIAI DABARTINIUS LR LAIKOTARPIU
5 TEMA. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI
5.1. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ SĄVOKA, TEISINĖ PADĖTIS IR VIETA KITŲ VALSTYBĖS ORGANŲ BEI ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE; 5.2. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ SISTEMA; 5.5. ORGANIZACINĖ VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ VIDAUS STRUKTŪRA
Mūsų valstybėje egzistuoja valstybinių organizacijų sistema. Valstybinės organizacijos:
1. Įstaigos
2. Įmonės
3. Valstybiniai organai:
 Įstatymų leidžiamieji
 Įstatymų vykdomieji
 Seiminiai
Valstybinės įstaigos – tokios organizacijos, kurios turi socialinės, kultūrinės veiklos paskirtį (mokyklos, ligoninės, teatras, muziejai, kultūros namai ir pan.).
Įmonės užsiima ūkinio pobūdžio veikla, gyventojų buitiniu aptarnavimu ir t.t. (gamyklos, fabrikai ir pan.)
Valstybinis organas turi valstybės teisinius įgalinimus, taiko teisinį valstybės primatą. Tai nebūdinga įmonėms, įstaigoms. Valstybės organai yra valstybės aparato sudėtinė dalis, jiems būdingi tokie požymiai:
1. Veikia valstybės vardu;
2. Taiko valstybės prievartą, kad būtų užtikrinta įstatymų leidžiamosios valdžios valia;
3. Įgaliojimų prerogatyva.
Valstybės valdymo organai turi tik jiems būdingus požymius:
1. Valstybinio valdymo organai įgyvendina konkrečią valstybinės valdžios rūšį – valstybinį valdymą, t.y. priimtų įstatymų įgyvendinimą ūkinėje, socialinėje-kultūrinėje, politinėje srityse.
2. Svarbiausius valstybinio valdymo organus formuoja įstatymų leidžiamieji organai – tai nustatyta LR Konst. ir kituose įstatymuose.
3. Valstybinio valdymo organai atlieka veiklą, kuri vadinama poįstatymine, ir tuo pačiu valstybinio valdymo organai yra atskaitingi įstatymų leidžiamiesiems organams. Valstybinio valdymo organus prižiūri atstovaujamieji organai.
4. Valstybinio valdymo organų veikla labai įvairiapusė, reiškiasi įvairiomis formomis: Seimo veikloje dominuoja teisės kuriamoji veikla, o valstybinio valdymo organo – visos: teisės kuriamoji, teisės vykdomoji, teisės apsaugos.
5. Valstybinio valdymo organai turi savo sudėtingą struktūrą. Atsižvelgiant į jų funkcijas, uždavinius, sudaroma atskirų organų struktūra.
Svarbiausias valstybinio valdymo organo sudėties komponentas yra kompetencija. Ji apibūdina administracinio organo teisinį veiksnumą.
Kompetenciją sudaro:
1. Uždaviniai;
2. Funkcijos;
3. Teisės ir pareigos;
4. Veiklos formos ir metodai.
Svarbiausi valdymo organui – uždaviniai – nurodymas, ko jis turi siekti savo veikloje. Organo uždaviniai apibrėžti įstatymuose ar kt. aktuose, kuriuose reglamentuojama institucijos veikla.
Valdymo organų funkcijos – tai pagrindinės organo veiklos kryptys realizuojant jam iškeltus uždavinius. Funkcijos parodo, iš kokių konkrečių veiksmų susideda jo veikla. Funkcijos paprastai atspindi valdymo specializaciją.
Funkcijos įvairios, todėl jos gali būti klasifikuojamos į 3 grupes:
1. Bendros (universalios) – būdingos visiems valdymo organams (pvz., apskaita, kontrolė ir kt.);
2. Specialios – būdingos tik t.t. valdymo organams (pvz., KAM, URM, Valstybės kontrolės, Statistikos departamentas);
3. Pagalbinio pobūdžio – būdingos kiekvienai valdymo institucijai, tik pagal savo pobūdį yra pagalbinės – pvz. Raštvedyba, vidaus ūkinių reikalų tvarkymas, turto apsaugos užtikrinimas ir t.t.).
Valdymo organų teisės ir pareigos parodo organo funkcijų apimtį ir jų realizavimo ribas.
Valdymo organų veiklos forma – tai jo uždavinių, funkcijų realizavimo būdas. Pagrindinės valdymo formos yra teisinės ir neteisinės (organizacinės). Teisinės – apibrėžtos įstatymu ar kt. teisiniu aktu. Neteisinės veiklos formos nereikalauja teisinio veiksmų apibrėžimo.
Metodai – kiekvienas valstybinio valdymo organas įgyvendina savo veiklą savais metodais. Pagrindiniais metodais laikomi:
1. Įtikinimas;
2. Prievarta;
3. Įvairūs ekonominio pobūdžio veiksmai.
5.3. TEISINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ FORMAVIMO PAGRINDAI IR TVARKA
Valstybinio valdymo organai sudaromi teisine tvarka ir teisiniais pagrindais. Visų valstybinio valdymo organų formavimo tvarka ir pagrindai numatyti LRK, įstatymuose, LRV nutarimuose ir kt. aktuose.
Pagrindai ir tvarka gali būti apibrėžti tiesiogiai ir netiesiogiai.
LRV formavimo tvarka yra tiesiogiai nustatyta LR Konstitucijoje.
LRK numatyta, kad steigiamos ministerijos, bet rūšys ar kiekis nenustatomi.
LRK nustatyta, kad LRV gali steigti sau pavaldžias įstaigas ir departamentus. Jų pagrindas tiksliai apibrėžtas, o visa kita sprendžia ministerijos.
LRK numato ministerijas, departamentus, kiti nėra tiksliai apibrėžti.
Ministerijų, departamentų, kt. tarnybų nuostatus tvirtina vyriausybė. Nuostatuose sakoma, kad ministerija ar departamentas gali steigti sau pavaldžius organus. Ši tvarka numatyta teisiniame pagrinde; tačiau nekalbama konkrečiai, kaip steigiami tie organai.
5.4. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ KLASIFIKAVIMO PAGRINDAI
Visi valstybinio valdymo organai klasifikuojami:
1. Pagal kompetencijos pobūdį;
2. Svarbiausių klausimų sprendimo būdus;
3. Veiklos teritorines ribas;
4. Organizacijos formavimo tvarką;
5. Finansavimo šaltinius ir kt.
Pagal kompetencijos pobūdį:
a) Bendros kompetencijos tvarka (tos institucijos, kurios sprendžia politinius, socialinius, kultūrinius klausimus, pvz., Vyriausybė);
b) Šakinės kompetencijos;
c) Tarpšakinės kompetencijos valdymo organai – uždavinių sprendimą koordinuoja su kitais valdymo organais.
Pagal svarbiausių klausimų sprendimo būdą:
a) Kolegialūs – klausimai sprendžiami posėdžiuose, sprendimai priimami balsų dauguma (pvz., Vyriausybė);
b) Vienvaldžiai – vadovai klausimus sprendžia vienvaldiškai (ministerijos, departamentai, tarnybos), už juos asmeniškai atsako.
Pagal veiklos teritoriją:
a) Centriniai – veikia visoje valstybės teritorijoje;
b) Vietiniai – pvz., savivaldos organai, globos, rūpybos skyriai ir pan.
Centriniai valdymo organai skirstomi:
a) Aukščiausieji valstybinio valdymo organai (vyriausybė);
b) Šakiniai, tarpšakiniai (ministerijos, departamentai).
Pagal teritorinį principą gali būti sudaryti tarpregioniniai, tarprajoniniai valdymo organai, kurie savo veiklą išplečia kelių rajonų teritorijoje (pvz., geležinkelis – Vilniaus ir Šiaulių apygardos).
Pagal formavimo tvarką:
a) Sudaromi (formuojami) – tokie, kuriuos pagal LRK, kt įstatymus formuoja aukščiausios institucijos – pvz., vyriausybė;
b) Steigiami – kuriuos LRK, įstatymų, kt. aktų nustatyta tvarka steigiami; pvz., Seimas priima aktą įsteigti t.t. ministeriją;
c) Skiriami – pvz., gamyklos, įstaigos vadovas, administratorius.
Priklausomai nuo finansavimo šaltinio:
a) Biudžetiniai (išlaikomi iš valstybės biudžeto);
b) Ūkiskaitiniai (išlaikomi iš pelno).
6 TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
6.1. LRV SAMPRATA
Pagal LRK ir LRV įst., LR Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Ji – aukščiausias vykdomosios valdžios organas.
Vyriausybės galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.
6.2. LRV SUDĖTIS IR FORMAVIMO TVARKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.
Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.
Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia. Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje.
Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo.
Ministras turi teisę atsistatydinti. Ministras yra atsistatydinęs, kai apie savo atsistatydinimą raštu praneša Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui.
6.3. LRV KOMPETENCIJA, PROGRAMA, FUNKCIJOS
Vyriausybė:
1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei nacionalinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo pavirtintą Vyriausybės programą;
3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą;
5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;
6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;
8) steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas bei įstaigas prie ministerijų;
9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus;
10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo;
11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;
12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;
13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus;
15) sudaro komisijas bei komitetus;
16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai.
Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo.
Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai.
Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti.
6.4. LRV ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĖ
Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.
Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą.
6.5. LRV VYKDOMA MINISTERIJŲ IR KITŲ VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ VEIKLOS KONTROLĖ
Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams.
Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka.
6.6. LRV VEIKLOS ORGANIZAVIMAS. VYRIAUSYBĖS POSĖDŽIAI
Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas.
Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.
Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti pareigūnai, kuriems tokią teisę numato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai.
Į Vyriausybės posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys.
Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš Vyriausybės posėdžius Ministro Pirmininko sudarytuose nuolatiniuose arba laikinuosiuose Vyriausybės komitetuose, taip pat Vyriausybės sekretoriaus šaukiamuose ministerijų sekretorių pasitarimuose.
Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektai rengiami, svarstomi ir priimami Vyriausybės posėdžiuose Vyriausybės reglamento nustatyta tvarka.
Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui svarstyti bei spręsti pateikiami klausimai, kurie priskirti jų kompetencijai, taip pat klausimai, kurių negali išspręsti ministerijos, Vyriausybės įstaigos (departamentai, tarnybos ir inspekcijos), rajonų ir miestų valdybos (tarybos) savarankiškai arba kartu su kitomis ministerijomis, Vyriausybės įstaigomis, rajonų ir miestų savivaldybėmis. Klausimus teikia ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai (departamentų, tarnybų direktoriai, inspekcijų viršininkai), rajonų valdytojai ir respublikos miestų merai (tarybų pirmininkai), o jų nesant – ministrus laikinai pavaduojantys kiti Vyriausybės nariai, Vyriausybės įstaigų vadovų, rajonų valdytojų ir respublikos miestų merų (tarybų pirmininkų) pavaduotojai, kuriems pavesta eiti jų pareigas, taip pat Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių vadovai bei
patarėjai atskirais klausimais, o jų nesant – pavaduotojai ir kiti darbuotojai, kuriems pavesta eiti jų pareigas. Vyriausybės atstovai regionuose taip pat nustatytąja tvarka gali teikti Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektus, kitus pasiūlymus.
Vyriausybės posėdžiai rengiami prireikus, paprastai kartą per savaitę, trečiadieniais. Vyriausybės posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė Vyriausybės narių.
Vyriausybės narys, negalintis dalyvauti posėdyje, privalo apie tai pranešti Ministrui Pirmininkui ir gauti jo sutikimą. Negalintys dalyvauti Vyriausybės posėdyje Vyriausybės nariai gali raštu pateikti svarstomais klausimais savo nuomonę, kuri turi būti paskelbta posėdyje. 47. Vyriausybės posėdyje negali būti svarstomas kurios nors ministerijos, Vyriausybės įstaigos, rajono ar miesto valdybos veiklą liečiantis klausimas, jeigu jis iki posėdžio nebuvo su šiomis institucijomis derintas ir jeigu posėdyje nedalyvauja šios ministerijos, Vyriausybės įstaigos, rajono ar miesto
valdybos atstovas. Vyriausybės sprendimų slaptais klausimais projektai pateikiami svarstyti Vyriausybės posėdžiuose darbui su slaptais dokumentais nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimai (kiti sprendimai) priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Balsuojama atvirai ir tik tada, jeigu dėl tam tikro nutarimo (sprendimo) nesutampa nuomonės ir jeigu to reikalauja bent vienas Vyriausybės narys. Balsus skaičiuoja Vyriausybės kanceliarijos darbuotojas, įforminantis posėdžio protokolą.
Vyriausybės sekretorius, atsižvelgdamas į Vyriausybės kanclerio išvadas, teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl Vyriausybės nutarimo ar kito teisės akto projekto nagrinėjimo Vyriausybės posėdyje.
Gavęs Ministro Pirmininko pritarimą įtraukti projektus į darbotvarkę, Vyriausybės sekretorius sudaro Vyriausybės posėdžio darbotvarkės projektą, nurodo pranešėjus ir pateikia Ministrui Pirmininkui.
Kai Ministras Pirmininkas pasirašo posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės sekretorius ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio išsiunčia posėdžio medžiagą Vyriausybės nariams, pranešėjams ir kitiems posėdyje dalyvausiantiems asmenims.
Ministras Pirmininkas turi teisę Vyriausybės posėdžio metu pasiūlyti įtraukti į darbotvarkę ir naujus klausimus. Pasiūlyti Ministrui Pirmininkui įtraukti klausimą į darbotvarkę turi teisę ir ministras.
Vyriausybės posėdyje išklausomas pranešimas ir Vyriausybės narių nuomonė. Jeigu posėdžio pirmininkas leidžia, savo nuomonę gali pareikšti ir kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys.
Vyriausybės posėdžiai yra protokoluojami. Protokole nurodomas posėdžio eilės numeris, posėdyje dalyvaujantys asmenys, svarstomą klausimą pateikęs pranešėjas bei nuomonę šiuo klausimu pareiškę kalbėtojai ir pateikiamas priimtas sprendimas. Protokolą pasirašo Ministras Pirmininkas.
6.7. LRV AKTAI IR JŲ PRIĖMIMO TVARKA
Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma.
Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras, nepaisant to, kaip jis balsavo posėdžio metu. Tais atvejais, kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, nutarimą pasirašo Ministras Pirmininkas ir projektą pateikęs ministras.
Vyriausybės nutarimus, kuriais keičiami ar pildomi anksčiau priimti nutarimai, pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos valdymo srities ministras, kuris buvo pasirašęs ankstesnįjį nutarimą, nepaisant to, kas pateikė Vyriausybei svarstyti naująjį nutarimo projektą.
Vyriausybės nutarimai pasirašomi per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo, jeigu Vyriausybė nenustato kitaip.
Vyriausybės nutarimai įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka.
Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis.
Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Įstatymų ir kt Seimo aktų projektai, svarstomi Vyriausybėje, turi būti suderinti su LR Teisingumo ministerija.
6.8. LRV ATSAKOMYBĖ IR ATSKAITOMYBĖ
Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą.
Seimo reikalavimu Seimo statuto nustatyta tvarka Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seime už savo veiklą.
Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
6.9. LRV PIRMININKO IR MINISTRŲ TEISINĖ PADĖTIS, JŲ NELIEČIAMUMO GARANTIJOS
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.
Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų atlyginimo už darbą dydį nustato valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymas. Iki įsigalios šis įstatymas, tarnybinis atlyginimai nustatomi: Ministro Pirmininko – 60 procentų Respublikos Prezidento atlyginimo, ministrų – 50 procentų Respublikos Prezidento atlyginimo, o politinių pareigūnų – Vyriausybės nutarimu pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio koeficientą.
Politiniai pareigūnai yra politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu paskirti valstybės tarnautojai (“A” lygio valdininkai).
Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija.
Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Šių lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė.
Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato finansų ministras.
Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų.
Pasibaigus Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų kadencijai, taikomos šios socialinės garantijos:
1) perdavus pareigas, išmokama Vyriausybės nario ar politinio pareigūno dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o šiems pareigūnams atsistatydinus arba atleidus juos iš pareigų Vyriausybės (kai tai numatyta įstatymų ar kitų teisės aktų), Ministro Pirmininko ar ministro iniciatyva, – vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa;
2) Ministro Pirmininko, ministro ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriamų politinių pareigūnų, kurie žuvo eidami tarnybą, šeimai išmokama vienkartinė dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija. Kompensacija lygiomis dalimis išmokama žuvusiojo sutuoktiniui, tėvams bei išlaikytiniams. Šiuo atveju išlaikytiniai yra nedarbingi asmenys, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą; žuvusiojo vaikai, gimę po jo mirties; nepilnamečiai vaikai – iki jiems sukaks 16 metų, o besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose – iki jiems sukaks 24 metai; invalidai – invalidumo laikotarpiu. Ministras Pirmininkas, ministras ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriami politiniai pareigūnai, kurie žuvo eidami tarnybą, laidojami valstybės lėšomis. Jeigu Ministras Pirmininkas ar ministras, eidami tarnybą, buvo sužaloti, jiems išmokama nuo vienerių iki dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija atsižvelgiant į sužalojimų sunkumą.
Šio straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos socialinės garantijos netaikomos asmenims, kai šie asmenys paskirti arba išrinkti į kitas pareigas valstybinėje įstaigoje, organizacijoje, valstybės ar savivaldybės įmonėje.
Lėšos šiame straipsnyje numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto.
Vyriausybės nariai ir jų skiriami politiniai pareigūnai negali turėti socialinių privilegijų.
Ministras Pirmininkas, ministrai bei politiniai pareigūnai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (išskyrus galimybę Seimo nariams eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas), negali dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitą atlyginimą, išskyrus jiems nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje ar politinio pareigūno atlyginimą bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už paskaitas, meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už dalyvavimą radijo bei televizijos laidose bei šių laidų įrašus, taip pat atlygis už pedagoginį darbą valstybinėse mokslo įstaigose.
6.10. LRV KOMISIJOS
Vyriausybė prireikus gali sudaryti nuolatines ir laikinąsias komisijas. Komisijos darbui vadovauja Vyriausybės skiriamas Vyriausybės narys ar kitas asmuo. Komisijų uždavinius, funkcijas, įgaliojimus, veiklos tvarką ir finansavimą nustato Vyriausybė. Lėšos nuolatinėms komisijoms finansuoti turi būti numatytos valstybės biudžete; nenumatytiems atvejams jų gali būti skiriama iš Vyriausybės rezervo fondo.
Ministras Pirmininkas įvairiems klausimams nagrinėti ir pasiūlymams rengti gali sudaryti darbo grupes. Darbo grupei vadovauja Ministro Pirmininko paskirtas asmuo. Konkrečius darbo grupės tikslus ir uždavinius nustato Ministras Pirmininkas. Lėšų darbo grupės veiklai skyrimo klausimą prireikus sprendžia Vyriausybė.
6.11. LRV KANCELIARIJA
Vyriausybė turi kanceliariją (toliau – Vyriausybės kanceliarija), kuri aptarnauja Vyriausybę, Ministrą Pirmininką ir Ministro Pirmininko aparatą. Tai – pagalbinis aparatas, kuris susideda iš struktūrinių padalinių: juridinio, kontrolės skyrių, paslapčių apsaugos sektoriaus ir kt. Kanceliarijoje dirba vyriausybės patarėjai (specialistai) – ekonomikos, finansų ir iždo, pramonės ir prekybos ir kitais klausimais. Vyriausybės kanceliarijai vadovauja Vyriausybės sekretorius.
Ministro Pirmininko aparatą sudaro politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriami valstybės tarnautojai, padedantys Ministrui Pirmininkui, kaip Vyriausybės vadovui, priimti ir įgyvendinti sprendimus. Ministro Pirmininko aparatui vadovauja Vyriausybės kancleris. Ministro Pirmininko aparato organizacinę sudėtį ir darbuotojų funkcijas tvirtina Ministras Pirmininkas Vyriausybės kanclerio teikimu. Ministro Pirmininko aparato tarnautojams atlyginimą moka ir kitas veiklos išlaidas finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Darbo sutartis su aparato darbuotojais pasirašo Vyriausybės kancleris.
Vyriausybės kancleris Ministro Pirmininko pavedimu gali skirti ir atleisti iš pareigų Ministro Pirmininko aparato politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnautojus.
Vyriausybės kanceliarijoje karjeros valstybės tarnautojai sudaro sąlygas Vyriausybei, Ministrui Pirmininkui ir Ministro Pirmininko aparatui vykdyti savo funkcijas.
Vyriausybės kanceliarijos sudėtį Vyriausybės sekretoriaus teikimu tvirtina Ministras Pirmininkas.
Vyriausybės kanceliarijoje saugomi Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Konstitucinio Teismo sprendimai, Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektai bei originalai, taip pat Vyriausybės posėdžių protokolai.
Vyriausybės sekretorius pagal savo kompetenciją gali leisti pavedimus – rezoliucijas ministerijoms (ministerijų sekretoriams) ar įstaigoms prie Vyriausybės.
Vyriausybės sekretorius yra Vyriausybės antspaudo saugotojas ir atsako už antspaudo naudojimą.
6.12. LRV IR VIETOS SAVIVALDYBIŲ SANTYKIAI
Vyriausybė:
1. kontroliuoja skiriamus Vyriausybės atstovus, kaip jie vykdo įstatymo nustatytus įgaliojimus prižiūrėdami, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus;
2. teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais.
Vyriausybė valdymą apskrityje – Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas.
Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą.
Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.
Apskrities viršininko administracijos sudėtį ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė.
Apskrities viršininko ir Vyriausybės atstovo įgaliojimus nustato įstatymai.
7 TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOS IR KITI CENTRINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI
Ministerijos (M) – tai šakinio valdymo institucijos. Jų yra 14: aplinkos apsaugos, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, ūkio, URM, VRM, Valdymo reikalų (?), ŽŪM, KAM, Sveikatos apsaugos, teisingumo, susisiekimo ir dar kažkokia. Jas skiria ir naikina Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą (įstatymą). Ministerijos vykdo jom pavestas funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką savo srityje. Vadovauja ministras. M vadovaujasi konstitucija, savo nuostatais, kuriuos tvirtina Vyriausybė.
Ministerijos turi savo administraciją, vadovaujamą jos sekretoriaus (M vidaus administratorius.
M turi savo struktūra:
 Departamentai
 Skyriai
 Ir kiti padaliniai
Prie M dali būti:
 Departamentai (muitinės dep.)
 Kitos tarnybos (Konkurencijos ir Vartotojo teisių gynimo tar)
 Inspekcijos (mokesčių inspekcija)
Jos į vidaus struktūrą neįeina, tik į veiklos sferą.
Departamentui prie M vadovauja direktorius.
Ministras pirmininkas (MP), ministro teikimu skiria viceministrus. Jų skaičius įvairus. Jų funkcijos apibrėžtos ministro įsakymu, turi savo veiklos sritį.
Prie kiekvienos M yra kolegija – patariamasis organas, padeda ministrui spręsti jo klausimus. Nariai:
1. Ministras
2. Viceministrai
3. Sekretorius
4. Gali būti ir kiti vadovai
5. Gali būti ir kitų institucijų atstovai.
Ministras asmeniškai atsako už M darbą. Savo sprendimus jis įformina savo įsakymais. Ministras gali ir nesutikti su kolegijos sprendimu. Ministras gali svarstyti įvairius klausimus su kitomis M ir priimti bendrą įsakymą.
Yra ir kitų centrinių institucijų grupė, kurias steigia Seimas, jos ataskaitingos ne vyriausybei, o Seimui. Jos:
 Vadovauja tam tikrai sričiai ar
 Vykdo tam tikrą funkciją
Tai:
1. Valstybės kontrolė
2. Valstybinis Bankas (gal griečiau Centrinis)
3. Valstybinis saugumo departamentas
4. Ir kt.
Jos yra “valstybės institucijos” – toks jų statusas – tai nėra vykdomosios valdžios institucijos. Nors jos vykdo valstybinio valdymo funkcijas. Jos pagal savo prigimtį ir pobūdį priklauso valdymo institucijoms. Tai vykdomoji valdžia (ne įstatymų leidžiamoji ir ne teisminė)
8 TEMA. APSKRITIES VALDYMAS
Yra apskrities valdymo įstatymas VŽ 94-101
Apskritis (A) – LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas institucijas organizuoja vyriausybė. Apskrities valdymas – sudėtinė valstybės valdymo dalis. A ribas nustato Seimas savo įstatymu. A viršininkas vadovauja administracijai. Jis remiasi:
 Konstitucija
 Įstatymais
 Kitais aktais
 Vyriausybės nutarimais
Yra 10 apskričių. Vyriausybė patvirtino tipinę A valdymo struktūrą. Į A administraciją įeina.
1. Viršininkas
2. Pavaduotojas
3. Sekretorius
4. Viršininko patarėjai
A valdymo aparatas turi struktūrinius padalinius:
1. Kaimo reikalų departamentas
2. Žemės tvarkymo dep
3. Apskaitos ir finansų dep
4. Socialinių reikalų ir švietimo dep
5. Socialinės saugos d
6. Regioninės plėtros d
7. Teisės d
8. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija
9. A gydytojo tarnyba
10. Ir kt.
Kiekviena A turi šią struktūrą. Departamentai susideda iš skyrių.
Teisės departamentas:
a) Juridinis
b) Turto valdymo
c) Konkurencijos ir vartotojų teisių priežiūros specialistai
A viršininko kompetencija: Juos skiria ir atleidžia vyriausybė. Jis turi būti: LR pilietis, negali kitur dirbti, turi aukštąjį išsilavinimą. Atsiskaito vyriausybei.
Jo uždaviniai:
1. Įgyvendinti valstybės politiką:
1.1. Socialinio aprūpinimo srityje
1.2. Švietimo srityje
1.3. Kultūros
1.4. Sveikatos priežiūros
1.5. Teritorijų planavimo
1.6. Žemės ūkio
1.7. Aplinkos apsaugos
1.8. Paminklotvarkos
1.9. Kt. srityje
2. Koordinuoti vyriausybės, įstaigų veiklą
3. Numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis
Funkcijas nustato taip pat įstatymai
Viršininko įgaliojimai:
1. Švietimo ir socialinių reikalų srityje
1.1. Steigia ir likviduoja švietimo, kultūros, sporto, globos įstaigas ir tarnybas
1.2. Atsako už tų įstaigų formavimą ir išlaikymą
1.3. Prižiūri bendrosios politikos vykdymą švietimo, kultūros, socialinės apsaugos srityje
1.4. Kartu su darbo biržomis sprendžia gyventojų užimtumo problemą
2. Įgaliojimai sveikatos srityje
2.1. Dalyvauja nustatant sveikatinimo kryptis
2.2. Išlaiko, steigia ir likviduoja sveikatos priežiūros įstaigas
2.3. Analizuoja gyventojų sveikatinimo būklę
2.4. Siūlo vyriausybei skelbti apskrities teritoriją pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu
3. Teritorijų planavimo ir paminklotvarkos srityje
3.1. Rengia bendrojo ir spec planavimo dokumentus
3.2. Kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenis
3.3. Atlieka pastatų, statinių ir įrengimų projektavimą, teisinį registravimą (v-binių) (?).
3.4. Atlieka kultūros vertybių ir paminklų apsaugos apskaitą
3.5. Atlieka objektų statybos užsakovo funkcijas
3.6. Ir kt.
4. Žemės ūkio srityje
4.1. Tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus, kurį perduoda savivaldybėms
4.2. Organizuoja valstybinį kadastrą
4.3. Įgyvendina žemės reformą.
4.4. Organizuoja valstybinę melioracijos ir hidrotechninių įrenginių priežiūrą ir kt.
5. Gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos srityje
5.1. Nustato limitus, kontroliuoja, kaip jų laikomasi
5.2. Organizuoja veiklą saugomose teritorijose
5.3. Įvertina ūkinės veiklos poveikį, analizuoja padėtį
5.4. Kontroliuoja miškų būklę, jų naudojimo ir apsaugos padėtį
5.5. Organizuoja vandens telkinių apsaugos zonų tvarkymą.
6. Nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, priima sprendimus
7. Registruoja visuomenines organizacijas
8. Atlieka kelių priežiūrą
9. Registruoja įvairias mašinas
10. Registruoja pastatus, statinius, gyvenamąjį plotą.
11. Organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą
Įstatymas numato ir viršininko teise:
1. Teikia vyriausybei pasiūlymus
2. Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, kitų institucijų posėdžiuose, jei liečia apskrities veiklą
3. Gali kviesti apskrities ministerijoms pavaldžių institucijų vadovus pasitarti
4. Kooperuoti savivaldybių lėšas bendriems darbams vykdyti
5. Valdyti, naudoti valstybės turtą
6. Rengti konkursus, konferencijas ir kt.
Viršininkas prižiūri visų jam pavaldžių ir nepavaldžių veiklą, kad neprieštarautų įstatymams:
 Viešąją tvarką
 Sanitariją, higieną
 Kovą su gyvūnų infekcijomis, augalų kenkėjais ir pan.
Viršininkas, radęs pažeidimą, informuoja vyriausybę. O tai pat:
1. Viršininkas atleidžia iš pareigų pavaldžių įstaigų vadovus
2. Leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus, juos kontroliuoja
Prie A viršininko sudaroma taryba:
Viršininkas
Jo pavaduotojai
Savivaldybių merai
Taryba sprendžia svarbiausius A klausimus.
9 TEMA VALSTYBINIAI TARNAUTOJAI
9.1.VALSTYBINĖS TARNYBOS SĄVOKA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI.
9.2.VALSTYBINIŲ TARNAUTOJŲ SĄVOKA IR JŲ TEISINĖS PADĖTIES PAGRINDAI.
Valstybinės tarnybos institutas. Jo teisinis reguliavimas labai sudėtingas: aprėpia ne tik Administracinės teisės,bet ir kitų teisės šakų sferą: Konstitucinę, Darbo, Civilinę teisę. Toliau nagrinėjami tik pagrindai, detalės bus Darbo teisėje. Klausimas sudėtingas, ne visos normos g.b. įgyvendinamos, šiuo metu yra pereinamas laikotarpis. Tarnybos įstatymo taikymo praktika šviežias reikalas ir nėra didelė.
Mokslinėje literatūroje Valstybės Tarnybos sąvoka:
– siaura prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla.
– platesne prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla + Valstybės Tarnybos organizavimas, jos teisinis reglamentavimas, tarnautojų teisių ir pareigų nustatymas, jų atsakomybės ir kt. klausimai. L.R. VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMAS 1999 m. liepos 8 d.
Šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Valstybės tarnyba – teisinių santykių tarnyboje visuma, reglamentuojama valstybės teisės aktais, nustatančiais valstybės tarnautojo statuso įgijimą, pasikeitimą ir praradimą-Tai plačioji Valstybės Tarnybos prasmė,jos esmė-tarnautojo statusas.
Sąvokos turinys-2 klausimai:
1)kas yra Valstybės tarnautojas.
2) kas yra Valstybės tarnautojo statusas
2. Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.
3. Valstybės tarnautojo statusas – šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatoma teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnautojo priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį ir socialines bei kitas garantijas.
4. Valstybės tarnautojo statuso praradimas – šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų viešojo administravimo funkcijų valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose atlikimo teisės, kitų teisių, pareigų, atsakomybės, darbo užmokesčio ir socialinių bei kitų garantijų netekimas ir šių asmenų atleidimas iš valstybės tarnybos su teise ar be jos šio įstatymo nustatyta tvarka grįžti į valstybės tarnybą.
5. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta valstybės ar vietos savivaldos institucijų aktams įgyvendinti bei numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.
6. Viešojo administravimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ir atliekantis įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas.
7. Karjeros valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neterminuotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų tarnyboje.
8. Statutinis valstybės tarnautojas – viešojo administravimo ar paslaugų valstybės tarnautojas (muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas, civilinės krašto apsaugos tarnybos tarnautojas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo įstaigos darbuotojas ar kitas tarnautojas), kurio statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas.
9. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą pareigoms, įrašytoms į Seimo patvirtintą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą.
10. Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.
11. Pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas.
12. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas.
13. Paslaugų valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.
14. Pareigūnas – valstybės tarnautojas (valstybės saugumo, policijos, muitinės, mokesčių inspekcijos ar kitas tarnautojas), turintis administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ar nepavaldiems asmenims.
15. Privalumai – privalomi ar papildomi administraciniai gebėjimai, profesiniai įgūdžiai ir dalykinės savybės, kurie gali būti svarbūs palyginti su kito pretendento į valstybės tarnybą gebėjimais, profesiniais įgūdžiais ir dalykinėmis savybėmis.
16. Nelojalumas – valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, peržengiantys teisėtumo ribas ir priešiški Lietuvos valstybei bei jos konstitucinei santvarkai.
17. Nešališkumas – sąžiningas tarnybinių pareigų atlikimas nepaisant valstybės tarnautojo ir interesanto lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar narystės politinėse partijose ar politinėse organizacijose.
18. Asmenys, su valstybės tarnautojais susiję artimais giminystės ir svainystės ryšiais – valstybės tarnautojo tėvai, įtėviai, broliai, seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir jų vaikai.
19. Valstybės ar savivaldybių institucijos – atstovaujamosios valdžios (Seimas ir savivaldybės taryba) institucijos, valstybės vadovas – Respublikos Prezidentas, vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerija, apskrities viršininkas, meras (valdyba), teisminės valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Aukštesnysis administracinis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (valstybės kontrolierius, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, savivaldybės kontrolierius) institucijos, taip pat kitos institucijos, apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo.
20. Valstybės ir savivaldybių įstaigos – Seimo kanceliarija, Prezidentūra, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų (komitetai, departamentai, tarnybos, agentūros, inspekcijos ir kt.) bei joms pavaldžios įstaigos, Vyriausybės atstovų tarnybos, apskričių viršininkų administracijos ir apskričių įstaigos, savivaldybių sudarytos administracijos, įstaigos, tarnybos ar seniūnijos, taip pat kitos valdžios, teisingumo ar kontrolės įstaigos, turinčios įstatymų joms suteiktus įgaliojimus ir atliekančios joms pavestas viešojo administravimo funkcijas.
21. Valstybės politikai – asmenys, į pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai išrinkti Lietuvos Respublikos piliečių arba atstovaujamosios valdžios paskirti politinei programai vykdyti – Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, merai, savivaldybių tarybų nariai.
22. Politinė veikla – fizinio asmens dalyvavimas politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, jų organizuojamuose mitinguose, susirinkimuose, demonstracijose ar kituose renginiuose, kuriais padedama formuoti ir išreikšti bendrus piliečių interesus ir politinę valią, taip pat kiti veiksmai, kuriais remiama politinė partija ar politinė organizacija.
Valstybės tarnybos pagrindiniai principai
1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais.
2. Pagal įstatymo viršenybės principą:
1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu;
2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;
3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.
3. Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.
4. Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).
5. Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.
Tai naujas principas, doc.P.P. nuomone moksle toks principas yra, tai kodėl gi čia netaikyti:6. Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu. Sąvokos:Privilegijos-iš prigimties.Lengvatos-epizodinio pobūdžio
Deja įstatymo projekto autoriams teko susitaikyti su: 3. Šis įstatymas netaikomas:
1) valstybės politikams;
2) Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjams ir prokurorams;
3) valstybės kontrolieriui;
4) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams;
5) Seimo kontrolieriams;
6) moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui;
7) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių komisijų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams;
8) profesinės karo tarnybos kariams;
9) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams;
10) ūkines ir technines funkcijas atliekantiems Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbuotojams ne Lietuvos Respublikos piliečiams.
9.3. VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ RŪŠYS
9.4. VALDININKŲ TEISINIS STATUSAS
Pagal šakas:
Švietimo, Mokslo, Sveikatos apsaugos, etc.
Pagal profesiją:
Teisininkai, Inžinieriai, Gydytojai, Seniausios profesijos atst., etc.
Pagal pareigas: vadovus, pavduotojus, kt.
Pagal teisinių įgaliojimų apimtį:(Labai svarbu teisiniu požiūriu!): pareigūnus, ne pareigūnus.
Valstybės tarnautojų grupės:
1. Valstybės tarnautojai skirstomi į šias grupes:
1) viešojo administravimo (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus);
2) paslaugų.
2. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai skirstomi į:
1) karjeros;(priimtas konkurso būdu,neterminuotai,prisiekęs Valstybei ir turintis galimybę siekti aukštesnių pareigų.)
2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo; (priimtas į tarnybą pareigoms,įrašytoms į Seimo patvirtintą Politinio(asmeninio pasitikėjimo)darbuotojų tarnautojų sąrašą)
3) įstaigų vadovus;( valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui).
4) pakaitinius. (valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas. )
3. Paslaugų valstybės tarnautojai (valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei)skirstomi į:
1) įstaigų vadovus;( valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.)
2) viešųjų paslaugų (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus);Šiai grupei priklauso ir aukštojo mokslo įstaigos
3) atliekančius ūkines ar technines funkcijas.
Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos
1. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 4 lygius:
1) A lygis – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas;
2) B lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas;
3) C lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija;
4) D lygis – pareigybės, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.
2. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 30 kategorijų. Jos apima visus lygius taip, kad 1-a yra žemiausia D lygio kategorija, o 30-a – aukščiausia A lygio kategorija. Kategorijos nustatomos remiantis Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika.
3. Pareigybes tam tikram lygiui ir kategorijai priskiria:
1) įstatymas – Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes. Jos priskiriamos A lygiui;
2) Vyriausybė – kitas pareigybes.
Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai ir aprašymai
1. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašuose nurodoma: pareigybės pavadinimas, grupė, lygis ir kategorija.
2. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą tvirtina už valstybės tarnybą atsakingas ministras. Į šį sąrašą neįrašomos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybės, kurių sąrašą tvirtina Seimas. Steigiant naujas pareigybes, valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas papildomas.
3. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus pagal Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą valstybės institucijose, įstaigose ir savivaldybėse sudaro už personalo valdymą atsakingi asmenys.
4. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus valstybės institucijose ir įstaigose tvirtina:
1) Seimo kanceliarijos, Prezidentūros, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – šių institucijų vadovai ar jų įgalioti asmenys;
2) kitų teismų (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) – teisingumo ministras;
3) prokuratūrų – generalinis prokuroras;
4) Valstybės kontrolės, Lietuvos banko, Seimo kontrolierių įstaigos, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų – šių institucijų ar įstaigų vadovai;
5) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių komisijų personalo – jų pirmininkai;
6) savivaldybės administracijos ir savivaldybių įstaigų – meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba). Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos pareigybių sąrašą tvirtina savivaldybės kontrolierius.
5. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas ir į valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus įrašytų pareigybių aprašymai rengiami pagal Vyriausybės patvirtintą Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką bei patvirtintą tvarką.
9.5 PAREIGŲ VALSTYBĖS TARNYBOJE ĖJIMO IR ATLEIDIMO IŠ PAREIGŲ ADMINISTRACINIS TEISINIS REGULIAVIMAS
Priemimasį valstybės tarnybą
1. Asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, taikomi šie bendrieji reikalavimai:
1) Lietuvos Respublikos pilietybė ir lietuvių kalbos mokėjimas. Šie reikalavimai netaikomi šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais;
2) amžiaus cenzas: ne mažiau kaip 18 metų ir ne daugiau kaip Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Reikalavimas dėl senatvės pensijos amžiaus netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams bei ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams;
3) išsilavinimas, būtinas atlikti tam tikro lygio valstybės tarnautojo pareigas;
4) Karo prievolės įstatymo nustatytos pradinės karo prievolės atlikimas. Šis reikalavimas netaikomas karo prievolininkams, įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės atleistiems, taip pat asmenis, kuriems ji atidėta ar pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais.
2. Asmenys, stojantys į valstybės tarnybą ir siekiantys viešo konkurso būdu būti paskirti į viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigas, kurių kategorija yra aukštesnė už žemiausią tam tikro lygio kategoriją, privalo būti išėję valstybės tarnautojų įvadinio mokymo programą.
3. Asmenys, siekiantys aukščiausių kategorijų viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigų, privalo būti išėję atitinkamą Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo programą (ar jai prilygintą). Pareigybes, kurioms keliamas šis reikalavimas, nustato Vyriausybė.
4. Reikalavimas būti Lietuvos Respublikos piliečiu netaikomas paslaugų valstybės tarnautojams Lietuvos Respublikos gyventojams ir šių valstybių piliečiams:
valstybių, priklausančių Europos Sąjungai, 2) NATO narės
5. Reikalavimas mokėti lietuvių kalbą netaikomas ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams.
6. Į valstybės tarnybą negali būti priimti asmenys:
1) teisti už sunkius nusikaltimus ar nusikaltimus valstybės tarnybai;
2) už tarnybinį nusižengimą pagal šį įstatymą atleisti iš valstybės tarnybos, jei nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepraėjo 10 metų;
3) buvę SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniai darbuotojai – pagal įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ reikalavimus.
Dokumentai, pateikiami stojant į valstybės tarnybą
1. Pretendentas į valstybės tarnybą privalo pateikti šiuos dokumentus:
1) prašymą dalyvauti atrankoje;
2) asmens tapatybę liudijantį dokumentą;
3) išsilavinimą liudijantį dokumentą;
4) pretendento pilietybę ir amžių įrodančius dokumentus;
5) dokumentus, įrodančius, kad karo prievolininkas atliko karo prievolę arba kad įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės jis yra atleistas, arba kad karo tarnyba jam yra atidėta;
6) asmeninių privalumų sąrašą, kuriame pretendentas laisva forma nurodo savo įgūdžius ir kitas dalykines savybes;
7) nustatytos formos anketą, kurioje nurodomi šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodyti ir kiti duomenys.
Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos būdai
1. Priimant į valstybės tarnybą, taikomi šie pretendentų atrankos būdai:
1) egzaminai;
2) privalumų vertinimas.
Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos
1. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos sudaromos paskelbus priėmimą į valstybės tarnybą.
2. Komisijos sudėtį ir darbo tvarką nustato pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti už valstybės tarnybą atsakingo ministro. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos nariais negali būti asmenys, kuriuos su pretendentais sieja artimi giminystės ar svainystės ryšiai ar kitos neobjektyvumą skatinančios aplinkybės.
Karjeros valstybės tarnautojų priėmimas
1. Karjeros valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą etapai yra pretendentų į valstybės tarnybą atranka ir jų stažuotė arba bandomasis laikotarpis. Priimant karjeros valstybės tarnautojus, taikomas atrankos būdas – egzaminai.
2. Pretendentai į karjeros valstybės tarnautojus atrenkami viešo konkurso būdu:
1) į pareigas, kurių kategorija yra žemesnė už 20-ą kategoriją;
3. Administratoriaus priėmimą organizuoja savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba). Priėmimą į Savivaldybės kontrolieriaus tarnybą organizuoja savivaldybės kontrolierius.
4. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisija:
1) pagal egzaminų rezultatus ir, jei egzaminų rezultatai vienodi, pretendentų privalumų įvertinimą atrenka pretendentus, o konkurso rezultatus išdėsto raštu ir skelbia viešai;
Pretendentai negali būti siūlomi į pareigas, kurias einant su tiesioginiu tarnybos vadovu juos sietų artimi giminystės ar svainystės ryšiai, jeigu jų tarnyba kartu yra susijusi su vieno iš jų tiesioginiu pavaldumu kitam arba vieno teise kontroliuoti kitą.
Įsakymas įsigalioja, kai asmuo, paskirtas į pareigas neterminuotam laikui, prisiekia Lietuvos Respublikai. Įsakymui įsigaliojus, šis asmuo įgyja karjeros valstybės tarnautojo statusą. Valstybės tarnautojui įteikiamas paskyrimo į valstybės tarnybą raštas, pasirašytas už valstybės tarnybą atsakingo ministro, ir valstybės tarnautojo pažymėjimas.
Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priėmimas
1. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas asmenys priimami be konkurso – valstybės politikų pasirinkimu.
2. Pretendentą į konkrečias pareigas skiria:
1) Seime – Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;
2) Prezidentūroje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;
3) Ministro Pirmininko aparate ir departamentuose prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;
4) ministerijose – į viceministro ar viceministro-departamento direktoriaus pareigas – Ministras Pirmininkas ministro teikimu; į kitas pareigas – ministras;
5) savivaldybėse – meras.
3. Vyriausybės atstovus ir apskričių viršininkus skiria Vyriausybė, o apskričių viršininkų pavaduotojus – Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu.
4. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas.
5. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų tarnyba baigiasi kartu su juos pasirinkusių valstybės politikų kadencija ar pasibaigus šių politikų įgaliojimams.
Įstaigų vadovų priėmimas
1. Į įstaigų vadovų pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu arba be konkurso politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Įstaigas, kurių vadovai yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, taip pat valstybės politikus, kurie turi teisę skirti šių įstaigų vadovus – politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, – nustato įstatymai.
2. Viešo konkurso būdu įstaigų vadovai priimami įstaigos steigimo akto, kitų teisės aktų nustatytai kadencijai. Kadencija negali būti ilgesnė kaip 5 metai ir nesietina su Seimo, Respublikos Prezidento ar savivaldybių tarybų kadencijomis. Priimant įstaigų vadovus, taikomas pretendentų vertinimo būdas – privalumų vertinimas. Vertinama sugebėjimas vadovauti, vadybos darbo ir profesinė patirtis bei kitos dalykinės savybės.
3. Pretendentai į įstaigų vadovų pareigas, kurios yra įrašytos į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, privalo pateikti dokumentą apie Lietuvos viešojo administravimo institute išeitą aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programą (ar jai prilygintą).
4. Įstaigos vadovą į tarnybą priima institucijos ar įstaigos, kuriai naujai paskirtas įstaigos vadovas yra atskaitingas, vadovas ar jo įgaliotas asmuo (savivaldybėje – administratorius). Įvertinęs pretendentų privalumus, jis nustato konkurso laimėtoją ir skiria jį į įstaigos vadovo pareigas arba atsisako visų pretendentų.
5. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas įstaigos vadovu, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas.
6. Pasibaigus kadencijai, įstaigos vadovas, paskirtas viešo konkurso būdu, gali pakartotinai dalyvauti viešame konkurse dėl įstaigos vadovo vietos. Vieno asmens kadencijų skaičius eiti įstaigos vadovo pareigas neribojamas, jei įstaigos steigimo ar kituose teisės aktuose nenurodyta kitaip.
Pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimas
1. Į pareigas pakaitiniais valstybės tarnautojais priimama viešo konkurso būdu arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu.
2. Asmenys, pakeičiantys laikinai nesančius politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, priimami šio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta tvarka.
3. Asmenys, pakeičiantys laikinai nesančius karjeros valstybės tarnautojus, priimami viešo konkurso būdu. Jiems taikomas pretendentų vertinimo būdas – privalumų vertinimas.
4. Pretendentus, priimamus viešo konkurso būdu, vertina, sprendimą dėl jų tinkamumo karjeros valstybės tarnautojų pareigoms priima ir į pareigas skiria:
1) Seimo kanceliarijoje ir Prezidentūroje – karjeros valstybės tarnautojus – kanceliarijų vadovai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – šių institucijų vadovai ar jų įgalioti asmenys;
2) Konstituciniame Teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – šių teismų kancleriai;
3) kituose teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą), prokuratūrose, Valstybės kontrolėje, Lietuvos banke, Seimo kontrolierių įstaigoje, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, kitose Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose – šių institucijų ar įstaigų vadovai;
4) Vyriausybei atskaitingose institucijose ar įstaigose – karjeros valstybės tarnautojus – už personalo valdymą atsakingi asmenys, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – šių institucijų ar įstaigų vadovai;
5) savivaldybėse – karjeros valstybės tarnautojus – administratorius ar savivaldybės kontrolierius, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – meras. Savivaldybės kontrolierius sprendžia dėl pretendentų tinkamumo karjeros valstybės tarnautojų pareigoms Savivaldybės kontrolieriaus tarnyboje.
5. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas į pareigas pakaitiniu valstybės tarnautoju, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas.
6. Pakaitiniai valstybės tarnautojai į valstybės tarnybą priimami laikinai, kol sugrįš negalintys eiti savo pareigų valstybės tarnautojai, bet ne ilgiau kaip 4 metams. Pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimo sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (įstaiga).
Paslaugų valstybės tarnautojų priėmimas
1. Į paslaugų valstybės tarnautojų pareigas priimama viešo konkurso būdu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos arba įstatymų ar statutų nustatyta tvarka. Į paslaugų įstaigų vadovų pareigas asmenys priimami pagal šio įstatymo 16 straipsnio reikalavimus.
2. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas į pareigas paslaugų valstybės tarnautoju, valstybės tarnautojo statusą įgyja šalims pasirašius darbo sutartį pagal Darbo sutarties įstatyme nustatytą formą ir tvarką.
Valstybės tarnautojų pareigos
Valstybės tarnautojai privalo:
1) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;
2) nešališkai tarnauti žmonėms;
3) gerbti žmogaus teises ir padėti šias teises įgyvendinti;
4) tinkamai ir laiku atlikti tarnybos vadovų užduotis ir pavedimus;
5) nedelsdami pranešti tarnybos vadovui apie, jų nuomone, neteisėtas užduotis ar pavedimus;
6) priimti sprendimus pagal jų kompetenciją nustatančius teisės aktus ir reikalauti, kad tie sprendimai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti. Priimdami sprendimus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis nuostata, kad visi asmenys yra lygūs;
7) laikytis tarnybinės etikos;
8) laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos;
9) garantuoti savo tarnybinės veiklos skaidrumą, nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;
10) kelti kvalifikaciją;
11) ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus;
12) spręsdami viešas problemas, bendradarbiauti ir keistis informacija su savo ir kitų institucijų bei įstaigų valstybės tarnautojais;
13) saugoti nuo praradimo ir neteisėto atskleidimo valstybės ar tarnybos paslaptis. Nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su darbu susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;
14) tiesiogiai ar netiesiogiai nesinaudoti ir neleisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybei nuomojama nuosavybe kitokiai nei tarnybinei veiklai, jei valstybės institucijos, įstaigos ar savivaldybės vidaus tvarka ar kiti teisės aktai nenumato kitaip;
15) tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), kitaip nenaudoti tarnybos laiko ne tarnybos tikslams, išskyrus pedagoginį darbą ir kitą įstatymų nustatytą darbą bei dalyvavimą profesinių sąjungų veikloje pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ši veikla neatleidžia valstybės tarnautojų nuo jų tiesioginių pareigų atlikimo;
16) streiko atveju nustatyta tvarka saugoti ir prižiūrėti visuomenei svarbius objektus, įrenginius ir patalpas bei teikti visuomenei minimalias įstatymų nustatytas paslaugas;
17) vykdyti kitas įstatymų ar statutų nustatytas pareigas.
Valstybės tarnautojų teisės:
1. Valstybės tarnautojai turi teisę:
1) į realų ir veiksmingą darbą einant tam tikro lygio ir kategorijos pareigas, nepaisant valstybės ar vietos valdžios politinių pasikeitimų. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams ši teisė ribojama;
2) į tarnybinę karjerą pagal savo profesionalumą, turimus privalumus ir valstybės tarnybos galimybes. Ši teisė garantuojama tik karjeros valstybės tarnautojams;
3) į pareiginę algą, atitinkančią jų kategoriją, šio įstatymo nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas;
4) į mokymąsi ir kvalifikacijos kėlimą valstybės, savivaldybių ir kitų biudžetų lėšomis, valstybės fondų ir kitomis valstybės lėšomis;
5) gauti iš savo vadovų, bendradarbių ir kitų valstybės tarnautojų informaciją, būtiną veiksmingai atlikti užduotis ir pavedimus;
6) į šio bei kitų įstatymų nustatytas atostogas;
7) į valstybės tarnautojų valstybinę pensiją, šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas socialines ir kitas garantijas;
8) streikuoti. Šios teisės neturi viešojo administravimo valstybės tarnautojai, kurie eina institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas, ir valstybės tarnautojai, kuriems tai draudžia įstatymai ar statutai;
9) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos metu dalyvauti politinėje veikloje. Ši teisė netaikoma valstybės tarnautojams, kuriems tai draudžia įstatymai ar statutai;
10) valstybės tarnautojai profesinių sąjungų atstovai ar rinkti valstybės tarnautojų atstovai – dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų tarnybos vertinimo, pareigų paaukštinimo, nuobaudų skyrimo, darbo sąlygų klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje, tam skiriant iki 10 valandų darbo laiko per mėnesį;
11) ginti teisme pažeistas savo teises ar teisėtus interesus;
12) atsisakyti atlikti užduotį ar pavedimą, jeigu, jų nuomone, duota užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui.
14) pasibaigus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus pasirinkusių valstybės politikų kadencijai ar įgaliojimams arba įstaigų vadovų kadencijai, į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų arba įstaigų vadovų pareigas priimti karjeros valstybės tarnautojai turi teisę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka grįžti į savo buvusias ar, jeigu nėra galimybės, į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas. Asmenys, kurie prieš tapdami politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais arba įstaigų vadovais nebuvo karjeros valstybės tarnautojai, praranda valstybės tarnautojo statusą ir yra atleidžiami iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Jiems išmokama 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kai politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai praranda valstybės tarnautojo statusą dėl jiems pareikšto juos pasirinkusių valstybės politikų nepasitikėjimo, jie taip pat praranda valstybės tarnautojo statusą ir yra atleidžiami iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Jiems išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija;
15) į kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų, kuriais Lietuvos Respublika yra susieta tarptautiniais įsipareigojimais, garantuojamas žmogaus teises ir laisves, taip pat į kitų įstatymų ar statutų suteikiamas teises.
Su valstybės tarnyba nesuderinama veikla
Valstybės tarnautojams neleidžiama:
1) būti įmonių, ne pelno organizacijų valdymo organų nariais, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, bei gauti atlyginimą už darbą šių įmonių ir ne pelno organizacijų valdymo organuose, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;
2) sudaryti sandorius institucijos ar įstaigos, kurioje dirba valstybės tarnautojas, vardu su personalinėmis įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkais, tikraisiais nariais ar komanditoriais yra jie ar asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, taip pat su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jie ar asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, turi akcijų ar valdo pagal įgaliojimą kito asmens akcijas;
3) atstovauti šalies ir užsienio valstybių įmonių, kitų institucijų ar įstaigų interesams ar vykti įmonių lėšomis į užsienį;
4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitą negu šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumų komisijose bei pagal sutartis su rinkimų arba referendumų komisijomis, taip pat darbą įmonių ir ne pelno organizacijų valdymo organuose, jei tai numato įstatymai, už mokslinį ir pedagoginį darbą mokslo, studijų, valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo institucijose, už darbą teisės aktų rengimo grupėse ir komisijose, jei šis darbas nenumatytas pareigybės aprašyme, taip pat už kūrinius, laikomus autorių teisių objektais pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą;
5) streikuoti, jei viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojas eina institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas arba jei tai draudžia įstatymai ar statutai;
6) būti politinių partijų ar politinių organizacijų, profesinių sąjungų ar susivienijimų nariais, dalyvauti politinėje veikloje, jei tai draudžia įstatymai ar statutai;
7) eiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje.
Pareigų paaukštinimas
1. Karjeros valstybės tarnautojų pareigos paaukštinamos viešo arba uždaro konkurso būdu.
2. Asmenys, siekiantys pareigų, kurių kategorija yra žemesnė už 20-ą, gali dalyvauti viešame konkurse kartu su stojančiais į valstybės tarnybą asmenimis. Jei stojančio į valstybės tarnybą asmens ir siekiančio paaukštinimo valstybės tarnautojo vertinimai yra vienodi, pirmumą turi valstybės tarnautojas.
3. Į 20-os ir aukštesnių kategorijų pareigas valstybės tarnautojai skiriami uždaro konkurso būdu. Konkurse gali dalyvauti bet kurios institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojai, kurių kategorija yra viena žemesnė negu siekiamos pareigybės kategorija. Konkurso metu atsižvelgiama į pretendentų profesionalumą, gebėjimą atlikti įvairias tos pačios kategorijos pareigas, einamų pareigų ėjimo trukmę ir kvalifikacijos kėlimą, susijusį su naujomis pareigomis. Uždarus konkursus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka organizuoja valstybės institucijos, įstaigos ir savivaldybės.
4. Pareigoms, į kurias pagal šio straipsnio 3 dalį skiriama uždaro konkurso būdu, gali būti skelbiamas viešas konkursas, kai:
1) paskelbus uždarą konkursą, valstybės tarnautojai į šias pareigas nepretenduoja;
2) pagal uždaro konkurso rezultatus nustatoma, kad tarp konkurse dalyvavusių valstybės tarnautojų nėra atitinkančių pareigybės reikalavimus.
5. Šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyti vieši konkursai organizuojami šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka.
6. Valstybės tarnautojai, siekiantys pareigų, kurių kategorija yra aukštesnė už žemiausią tam tikro lygio kategoriją, privalo būti išėję valstybės tarnautojų įvadinio mokymo programą.
7. Valstybės tarnautojai, siekiantys aukščiausių kategorijų viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigų, įrašytų į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, privalo būti išėję atitinkamą Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo programą (ar jai prilygintą).
8. Valstybės tarnautojams, perkeltiems į aukštesnes pareigas, jų turimus valstybės tarnautojo pažymėjimus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka keičia valstybės institucija, įstaiga ar savivaldybė, kurioje valstybės tarnautojas pradėjo eiti aukštesnes pareigas.
Tarnybinės veiklos vertinimas
1. Tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – ugdyti valstybės tarnautojo profesionalumą. Valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą vertina:
1) valstybės tarnautojo tiesioginis tarnybos vadovas;
2) tarnybos vertinimo komisijos;
3) Personalo valdymo taryba;
4) Pareigūnų tarnybos vertinimo komisija.
2. Valstybės tarnautojo tiesioginis tarnybos vadovas kasmet vertina valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą atsakingo už valstybės tarnybą ministro nustatyta tvarka.
3. Tiesioginis tarnybos vadovas, įvertinęs tarnybinę veiklą, institucijos ar įstaigos vadovui siūlo (jei institucijos ar įstaigos vadovas yra politikas, siūlymas teikiamas asmeniui, institucijoje ar įstaigoje atsakingam už personalo valdymą):
1) skirti valstybės tarnautojui premiją už labai gerą tarnybą (valstybės tarnautojo veiklą įvertinus labai gerai);
2) perkelti jį į kitas tos pačios kategorijos ar žemesnes (valstybės tarnautojo veiklą įvertinus nepatenkinamai) pareigas.
4. Valstybės tarnautojo, einančio žemesnes už institucijos ar įstaigos padalinio vadovo pareigas, tarnybinę veiklą tiesioginiam tarnybos vadovui įvertinus labai gerai arba nepatenkinamai, ją pakartotinai vertina institucijos ar įstaigos tarnybos vertinimo komisija. Tais atvejais, kai nepatenkinamai įvertinama tarnybinė veikla valstybės tarnautojo, einančio aukštesnes pareigas, ją pakartotinai vertina pagal kompetenciją Personalo valdymo taryba arba Pareigūnų tarnybos vertinimo komisija.
5. Institucijos ar įstaigos vadovas (ar asmuo, atsakingas už personalo valdymą institucijoje ar įstaigoje, jei tos institucijos ar įstaigos vadovas yra politikas), atsižvelgdamas į valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo pasiūlymą bei tarnybos vertinimo komisijos, Personalo valdymo tarybos ar Pareigūnų tarnybos vertinimo komisijos išvadas, priima galutinį sprendimą, išleisdamas atitinkamą įsakymą dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo, valstybės tarnautojo pažeminimo tarnyboje ar perkėlimo į kitas pareigas.
6. Institucijos ar įstaigos vadovo įsakymą ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo jo išleidimo įstatymo nustatyta tvarka valstybės tarnautojas gali apskųsti teismui. Teismui panaikinus šį įsakymą, valstybės tarnautojui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išmokamas darbo užmokesčio skirtumas, kurio jis negavo dėl pareigų pažeminimo. Valstybės tarnautojui taip pat išmokami delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
Mokymo rūšys
1. Įvadinis mokymas – asmenų, siekiančių tapti karjeros valstybės tarnautojais, žinių įgijimas ir įgūdžių formavimas. Įvadinis mokymas yra privaloma priėmimo į valstybės tarnybą karjeros valstybės tarnautojų pareigoms dalis, kuri baigiasi atsiskaitymu už įvadinio mokymo turinį. Įvadinis mokymas susideda iš mokymosi pagal bendrąsias programas, kurių turinys yra vienodas visiems to paties lygio valstybės tarnautojams, ir mokymosi pagal specialiąsias programas, kurių turinį lemia konkrečių pareigų ypatumai.
2. Tęstinis kvalifikacijos kėlimas – specialių profesinių žinių gilinimas ir įgūdžių formavimas valstybės tarnautojo, institucijos ar įstaigos iniciatyva per visą tarnybos laiką einant pareigas arba siekiant aukštesnių pareigų. Tam tikra tęstinio kvalifikacijos kėlimo programų dalis yra privaloma.
3. Aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymas – profesinių žinių gilinimas ir įgūdžių formavimas, siekiant aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų pareigų.
4. Įvadinio mokymo, tęstinio kvalifikacijos kėlimo ir aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimus, atsiskaitymo už mokymo programas tvarką, valstybės tarnautojų mokymo programų santykį su formaliojo mokymo programomis nustato Vyriausybė ar jos įgaliota įstaiga.
5. Įvadinio mokymo, tęstinio (privalomojo) kvalifikacijos kėlimo ir aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programų turinį nustato, mokymo programas rengia ir tvarko, atsiskaitymą už mokymo programas organizuoja Lietuvos viešojo administravimo institutas.
Mokymo finansavimas
1. Valstybės tarnautojų mokymą finansuoja valstybė ir savivaldybės
9.6. VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ SKATINIMAS
9.7. VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ TEISINĖ ATSAKOMYBĖ (DRAUSMINĖ, ADMINISTRACINĖ, CIVILINĖ, BAUDŽIAMOJI)
Tarnybinės nuobaudos
1. Valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus (Nauja sąvoka!!!-tai tarnybinės atsakomybės pagrindas.Prilygsta sąvokai drausminė nuobauda.Diferencijuoja Sunkius-Vidutinius-Lengvus; apibrėžta nelabai teisinėmis formuluotėmis ), numatytus šio įstatymo 40, 41 ir 42 straipsniuose, skiriamos tarnybinės nuobaudos.
2. Už tyčinius nusižengimus taikomos griežtesnės nuobaudos negu už nusižengimus dėl neatsargumo ar aplaidumo.
3. Už vieną nusižengimą taikoma tik viena tarnybinė nuobauda. Už trečią per 1 metus to paties sunkumo nusižengimą taikoma nuobauda kaip už sunkesnį nusižengimą.
4. Už tą patį nusižengimą pareigūnui taikoma griežtesnė tarnybinė nuobauda negu valstybės tarnautojui, neturinčiam pagal pareigas administracinių įgaliojimų kitiems asmenims.
5. Valstybės tarnautojui, įtariamam padarius nusižengimą, nuobaudų skyrimo procedūroje gali atstovauti advokatas ar kitas įgaliotas asmuo.
6. Sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
7. Duomenys apie paskirtas tarnybines nuobaudas, išskyrus pareikštas žodžiu, įrašomi į valstybės tarnautojo asmens bylą ir pateikiami valstybės tarnautojų registrui.
Sunkūs nusižengimai
1. Sunkus nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo tiesiogiai pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės, šiurkščiai pažeidžiami įstatymai ar kitaip šiurkščiai nusižengiama šio įstatymo nustatytoms valstybės tarnautojo pareigoms:
1) nelojalumas Lietuvos valstybei;
2) šiurkštus elgesys su interesantais ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;
3) netinkamas valstybės ar tarnybos paslapčių naudojimas ar saugojimas;
4) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;
5) pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, sukėlęs sunkias pasekmes;
6) pasinaudojimas tarnybine padėtimi, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems;
7) reikalavimas (žodžiu ar raštu) iš savo pavaldinių atlikti neteisėtas užduotis ar pavedimus po to, kai pavaldinys buvo raštu pranešęs, jog, jo manymu, duota užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui;
8) nebuvimas darbo vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;
9) buvimas tarnybos metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojo vadovas nušalina valstybės tarnautoją nuo pareigų tos dienos likusiam darbo laikui ir už šį laiką tarnybinis atlyginimas nemokamas;
10) moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas ar seksualinis priekabiavimas. Atsakomybė yra didesnė, jei teisių pažeidimo ar priekabiavimo subjektas yra pavaldus asmuo;
11) trečias vidutinis nusižengimas per 1 metus.
2. Už šiame straipsnyje nurodytus nusižengimus, atsižvelgiant į nusižengimų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:
1) atleidimas iš valstybės tarnybos;
2) pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis nuo 6 mėnesių iki 3 metų;
3) nušalinimas nuo pareigų nuo 1 iki 6 mėnesių. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, jis gali dirbti bet kokį kitą darbą ne valstybės tarnyboje;
4) griežtas papeikimas.
Vidutiniai nusižengimai
1. Vidutinis nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo šiurkščiai nusižengiama nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai:
1) pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, jei tai sutrukdė institucijai ar įstaigai laiku atlikti viešojo administravimo procedūrą;
2) šališkas elgesys su interesantais ar kitais valstybės tarnautojais;

3) nemandagus elgesys su interesantais;
4) politinė veikla tarnybos metu (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų);
6) nepagrįstas atsisakymas teikti informaciją arba žinomai neteisingos tarnybinės informacijos teikimas;
7) pakartotinis (daugiau negu 2 kartus per mėnesį) nebuvimas darbo vietoje daugiau kaip 1 valandą be pateisinamos priežasties;
8) trečias lengvas nusižengimas (išskyrus tuos, už kuriuos buvo skirtas įspėjimus žodžiu) per 1 mėnesį.
2. Už šiame straipsnyje nurodytus nusižengimus, atsižvelgiant į jų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:
1) pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis iki 6 mėnesių;
2)nušalinimas nuo pareigų nuo 10 dienų iki 1 mėnesio. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, jis gali dirbti bet kokį kitą darbą ne valstybės tarnyboje;
3) griežtas papeikimas;
4) papeikimas.
Lengvi nusižengimai
1. Lengvi 5) tarnybines pareigas einančio valstybės tarnautojo įžeidimas veiksmu ar žodžiu. Atsakomybė yra didesnė, jeigu įžeidžiamas pavaldus asmuo;
nusižengimai yra valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, kuriuo nežymiai nusižengiama institucijoje ar įstaigoje nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai.
2. Už lengvus nusižengimus, atsižvelgiant į jų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:
1) darbo užmokesčio sumažinimas 3 dienų pareiginės algos dydžio ar mažesne suma;
2) papeikimas;
3) įspėjimas žodžiu. (Neapibrėžta!)
Tarnybinių nuobaudų skyrimas
1. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama tiesioginiam valstybės tarnautojo tarnybos vadovui gavus rašytinę informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą.
2. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos arba atostogavo. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, praėjus 6 mėnesiams nuo nusižengimo.
3. Paaiškėjus, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos požymių, nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos organui. Atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama, o tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį, jei po parengtinio tyrimo ir (ar) teisminio nagrinėjimo nepraėjo daugiau kaip 1 metai. Praėjus daugiau kaip 1 metams, nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama.
4. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką nustato Vyriausybė.
Tarnybinės nuobaudos išnykimas
1. Valstybės tarnautojas laikomas nebaustas tarnybine nuobauda, kai:
1) po nuobaudos už sunkų nusižengimą (išskyrus nuobaudą – atleidimą iš valstybės tarnybos) skyrimo praėjo ne mažiau kaip 2 metai;
2) po nuobaudos už vidutinį nusižengimą skyrimo praėjo ne mažiau kaip 1 metai;
3) po nuobaudos už lengvą nusižengimą skyrimo praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai.
2. Esant galiojančiai nuobaudai, valstybės tarnautojo asmens byloje ir valstybės tarnautojų registre yra galiojančios žymos apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojas neturi teisės į šio įstatymo 52 straipsnyje nurodytas atostogas dėl asmeninių priežasčių ir į 47 straipsnyje numatytą premiją už labai gerą tarnybą. Į galiojančią nuobaudą gali būti atsižvelgiama, valstybės tarnautojui siekiant paaukštinimo.
3. Praėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikui, žymos apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojo asmens byloje ir valstybės tarnautojų registre panaikinamos.
4. Tarnybinė nuobauda, išskyrus nuobaudą už sunkų nusižengimą, gali būti panaikinta valstybės tarnautojo prašymu, jeigu jis gauna šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje numatytą paskatinimą. Sprendimą panaikinti tarnybinę nuobaudą priima institucijų ar įstaigų vadovai, išskyrus Vyriausybei atskaitingas įstaigas. Dėl jų tarnautojų sprendimą priima valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas. Sprendimą panaikinti tarnybinę nuobaudą savivaldybėse priima savivaldybės administratorius, o panaikinti tarnybinę nuobaudą savivaldybės administratoriui – meras (jei sudaroma valdyba, – valdyba).
5. Jeigu valstybės tarnautojas gauna Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko padėką ar valstybės apdovanojimą, šio tarnautojo tarnybinė nuobauda panaikinama.
Materialinė atsakomybė
1. Valstybės tarnautojas turi atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, padarytą dėl jo tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai institucija ar įstaiga teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, taip pat dėl veiksmų, kurie neatitinka suteiktų įgaliojimų ar prieštarauja institucijos ar įstaigos, įgaliojusios jį atstovauti valstybės ar savivaldybės kapitalui, vadovo sprendimams, bet ne daugiau kaip paskutiniųjų 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio.(Ribota atsakomybė) Žala, padaryta dėl tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar valstybės tarnautojo, su kuriuo sudaryta rašytinė sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės, šiurkštaus aplaidumo, taip pat padaryta nusikaltimu žala atlyginama visu teismo nustatytu dydžiu.(Pilna atsakomybė) Visiška materialinė atsakomybė taikoma ir tada, kai esant nusikaltimo sudėčiai atsisakoma iškelti baudžiamąją bylą arba kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Paskatinimai ir apdovanojimai
1. Valstybės tarnautojai teisės aktų nustatyta tvarka skatinami:
1) padėka;
2) pinigine premija. Ši premija gali būti skiriama už vienkartinę ypatingos svarbos labai gerai atliktą užduotį arba už labai gerą tarnybą per vienerius tarnybos metus;
3) vardine dovana.
2. Valstybės tarnautojai už ypatingus nuopelnus tarnyboje siūlomi valstybės apdovanojimui gauti.
3. Valstybės tarnautojo paskatinimai ir apdovanojimai įrašomi į jo asmens bylą ir žymimi Valstybės tarnautojų registre.
Premija už labai gerą tarnybą
1. Piniginė premija už labai gerą tarnybą valstybės tarnautojui gali būti skiriama, jeigu jo tarnybinė veikla per vienerius tarnybos metus įvertinama labai gerai. Bendruosius labai geros tarnybos kriterijus nustato Vyriausybė. Valstybės institucijos, įstaigos ir savivaldybės gali nustatyti papildomus kriterijus pagal savo veiklos specifiką.
2. Pasiūlymus dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo institucijų ar įstaigų vadovams teikia tiesioginiai valstybės tarnautojų tarnybos vadovai, įvertinę jų veiklą šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka.
3. Sprendimą dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo priima institucijos ar įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į valstybės tarnautojų tiesioginių tarnybos vadovų pasiūlymus bei tarnybos vertinimo komisijos išvadas. Nesutikimas dėl šių pasiūlymų turi būti motyvuotas raštu.
4. Premijos už labai gerą tarnybą skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Valstybės tarnautojo statuso praradimo pagrindai
1. Valstybės tarnautojas, praradęs valstybės tarnautojo statusą, yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje nurodytą atvejį. Valstybės tarnautojas praranda valstybės tarnautojo statusą, kai:
1) atsistatydina savo noru;
2) pagal Valstybės tarnautojų pensijų įstatymą prieš laiką išeina į pensiją;
3) nesutinka su pareigų pažeminimu dėl nepatenkinamo jo tarnybinės veiklos įvertinimo;
4) išrenkamas ar paskiriamas į šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nurodytas politines pareigybes, išrenkamas Seimo ar savivaldybės tarybos nariu (tai taikoma savivaldybės administracijos tarnautojams, išrinktiems tos pačios savivaldybės tarybos nariais), paskiriamas Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų teisėju, valstybės kontrolieriumi, Lietuvos banko valdybos pirmininku, jo pavaduotoju ar valdybos nariu, Seimo kontrolieriais, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriumi ar į kitas pareigybes, nurodytas šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (išskyrus 8, 9, 10 punktus) arba skiriamas dirbti tarptautinėse organizacijose, kurių narė yra Lietuvos Respublika;
5) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę;
6) gauna tarnybinę nuobaudą – atleidžiamas iš valstybės tarnybos;
7) įsiteisėja teismo nuosprendžiu paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai;
8) įsiteisėja teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų;
9) paaiškėja, kad stojant į valstybės tarnybą buvo pateikti suklastoti dokumentai;
10) paaiškėja, kad stojant į valstybės tarnybą buvo nuslėpti ar pateikti neatitinkantys tikrovės duomenys, dėl kurių jis negalėjo būti priimtas į valstybės tarnybą;
11) sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžiaus. (.)
12) nedirba dėl laikino nedarbingumo daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, jei įstatymuose nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką;
13) pasibaigia įstaigos vadovo kadencija ar jo vadovaujama įstaiga likviduojama (tai taikoma tik įstaigos vadovui);
14) pasibaigia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją pasirinkusio valstybės politiko įgaliojimai ar kadencija arba valstybės tarnautojas praranda valstybės politiko pasitikėjimą, jei prieš pradėdamas eiti šias pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas nebuvo karjeros valstybės tarnautojas;
15) pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo paskyrimo laikas;
16) per nustatytą terminą nebuvo kreiptasi dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo po atostogų dėl asmeninių aplinkybių;
17) valstybės tarnautojo tarnybinė veikla nepatenkinamai įvertinama 3 metus iš eilės;
18) pašaukiama į būtinąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
2. Dėl šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos priežasties valstybės tarnautojo statusas prarandamas ne mažiau kaip 10 metų. Praėjus 10 metų, asmuo gali iš naujo stoti į valstybės tarnybą šio įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
3. Dėl šio straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktuose nurodytų priežasčių valstybės tarnautojo statusas prarandamas visam laikui.
Valstybės tarnybos bendrasis valdymas
1. Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka:
1) Vyriausybė;
2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras;
3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas.
2. Vyriausybė atlieka šias valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas:
1) teikia Seimui tvirtinti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus;
2) teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte numato lėšas valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui – pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms, taip pat lėšas valstybės tarnautojams skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti;
3) nustato valstybės institucijų, įstaigų ir savivaldybių valstybės tarnautojų pareigybių lygius bei kategorijas, išskyrus Vyriausybei neatskaitingų institucijų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes;
4) nustato valstybės tarnautojų mokymo proceso organizavimo tvarką;
5) atlieka kitas įstatymų nustatytas valstybės tarnybos valdymo funkcijas.
3. Už valstybės tarnybą atsakingas ministras atlieka šias funkcijas:
1) rengia ir teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus, atlieka galiojančių ir naujai parengtų teisės aktų projektų, susijusių su valstybės tarnyba, ekspertizę, teikia jų rengėjams ar Vyriausybei pasiūlymus dėl jų pakeitimų ar papildymų;
2) organizuoja šio įstatymo bei su juo susijusių teisės aktų vykdymo kontrolę, siūlo sustabdyti, pakeisti ar panaikinti ne anksčiau kaip prieš 1 mėnesį priimtus valstybės institucijų ir įstaigų, išskyrus statutinių įstaigų ir savivaldybių institucijų, vadovų sprendimus, prieštaraujančius šiam įstatymui, kitiems valstybės tarnautojo statusą nustatantiems teisės aktams. Jeigu valstybės institucijos ar įstaigos vadovas per 1 mėnesį nepakeičia ar nepanaikina šių sprendimų, apskundžia juos teismui;
3) tvirtina Valstybės tarnautojų pareigybių (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių) pavyzdinį sąrašą;
4) tvirtina Valstybės institucijų, įstaigų ir savivaldybių personalo tarnybų pavyzdinius nuostatus;
5) nustato valstybės tarnautojų priesaikos priėmimo tvarką;
6) tvirtina tarnybos vertinimo komisijų pavyzdinius nuostatus;
7) nustato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką;
8) atlieka kitas įstatymų, kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas.
4. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas:
1) organizuoja valstybės tarnautojų registro tvarkymą;
2) atlieka kitas šio įstatymo, kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas.
Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas
1. Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei personalo valdymą yra atsakingi:
1) Seimo kanceliarijoje ir Prezidentūroje – kanceliarijų (įstaigų) vadovai;
2) Konstituciniame Teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – šių teismų kancleriai;
3) kituose teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą), prokuratūrose, Valstybės kontrolėje, Lietuvos banke, Seimo kontrolierių įstaigoje, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, kitose Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose – šių institucijų ir įstaigų vadovai.
Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas
1. Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalą valdo:
1) Vyriausybė;
2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras;
3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas;
4) Vyriausybės kancleris;
5) Vyriausybės sekretorius ir ministerijų sekretoriai.
5. Vyriausybės kancleris:
1) yra atsakingas už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei Ministro Pirmininko aparato personalo valdymą;
2) atlieka kitas Vyriausybės įstatymo nustatytas personalo valdymo funkcijas;
3) personalo valdymą organizuoja per Vyriausybės kanceliarijos personalo tarnybą, kurios veiklą reglamentuoja personalo tarnybos nuostatai.
6. Vyriausybės sekretorius atlieka šias Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) yra atsakingas už šio įstatymo, su juo susijusių teisės aktų vykdymą, taip pat Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, apskričių administracijų ir joms atskaitingų institucijų bei įstaigų personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą;
2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ir įstaigų vadovus, ministerijų sekretorius ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai.
7. Ministerijos sekretorius atlieka šias ministerijos ir jai atskaitingų įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) yra atsakingas už šio įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei atitinkamos ministerijos, įstaigų prie ministerijos personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą;
2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ar įstaigų vadovus ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai.
Personalo valdymas savivaldybėse
1. Personalo valdymą savivaldybėse atlieka:
1) savivaldybės taryba;
2) savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba);
3) savivaldybės administratorius, (4)savivaldybės kontrolierius.
2. Savivaldybės taryba, atlikdama personalo valdymo funkcijas:
1) tvirtindama savivaldybės biudžetą, kasmet numato darbo užmokesčiui , kitoms išmokoms, taip pat lėšas skatinti mokyti ir kelti kvalifikaciją;
2) kasmet nustato mokymo prioritetus.
3. Savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba), atlikdamas personalo valdymo funkcijas:
1) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų skaičių pagal valstybės tarnautojų grupes, lygius ir kategorijas;
2) nustato priemokų ir premijos už labai gerą tarnybą dydį bei jų skyrimo tvarką;
3) tvirtina savivaldybės tarnautojų pareigybių sąrašą;
4) tvirtina stojamųjų į valstybės tarnybą egzaminų papildomus klausimus, susijusius su savivaldybės veiklos ypatumais;
5) tvirtina tarnybos vertinimo komisijos nuostatus ir sudėtį.
4. Už šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei savivaldybės administracijos ir savivaldybės įstaigų personalo valdymą yra atsakingas administratorius, kontrolieriaus tarnybos – savivaldybės kontrolierius.
10 TEMA. SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOS
Vietos savivaldos įstatymas – VŽ 94-55
Šis įstatymas nustato bendrą veiklos organizavimą, tvarką.
“Vietos savivalda” – LR teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktas vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal LR konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius.
“Savivaldybė” (S)– valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą vietos savivaldos teisę.
Įstatymas numato savivaldos principus:
1) Savivaldybės ir valstybės interesų derinimo
2) Tiesioginio piliečių dalyvavimo S tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose principas
3) S institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumo gyventojams principas.
4) Viešumo ir reagavimo į gyventojų nuomonę principas
5) Teisėtumo ir socialinio teisingumo
6) Ekonominio savarankiškumo
7) Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo
Savivaldos institucijos
Savivaldybės taryba (renkama atstovaujamoji)
Vykdomosios
1) S valdyba
2) Meras
3) Kontrolierius
4) Seniūnai
Taryba renkama 3 metam. Ji įgyvendina valstybės laiduotą savivaldos teisę ir turi juridinio asmens statusą. Ji sudaro komitetus, komisijas. Struktūrą ir veiklą nustato “Tarybos statutas”.
Tarybos veiklos formos: Tarybos posėdis (pagrindinė). Priima aktus ž “sprendimus”, vieną kartą per metus turi informuoti gyventojus apie savo veiklą. Kaupia gyventojų pasiūlymus. Posėdis teisėtas, kai dalyvauja dauguma deputatų. Sprendimas teisėtas, jei balsuoja dauguma dalyvaujančių. Sprendimas įsigalioja po jo priėmimo, jei nenustatoma vėlesnė data. O sprendimai, kuriais keičiami kiti sprendimai – įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo spaudoje (jei nenurodyta kita data). Sprendimai protokoluojami. Tarybos posėdžiai ne rečiau, kaip vieną kartą per ketvirtį. Jie vieši. Gali dalyvauti kiti savivaldybės pareigūnai, kitų valstybės institucijų atstovai ir kt. asmenys.
Savivaldybė turi:
 Savarankišką
 Valstybės deleguotą kompetenciją
Savarankiškoji – kai pati S turi savo veikimo laisvę: klausimus sprendžia savarankiškai.
Deleguotoji – reikalai, kuriuos padeda valstybė, jos institucijos spręsti:
S atlieka Civilinės metrikacijos funkcijas
Tvarko S ir privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą.
Organizuoja S policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą
Organizuoja sveikatinimo veiklą
Tarybos savarankiškoji kompetencija:
1. Renka ir atleidžia iš pareigų merą ir jo pavaduotoją
2. Sudaro komitetus
3. Renka valdybą
4. Sudaro komisijas
5. Sprendžia patarėjų steigimo klausimą
6. Sprendžia administracijos struktūrą, etatus
7. Priima sprendimą dėl savivaldybės suskirstymo į seniūnijas
8. Tvirtina tarybos statutą
9. Tvirtina mero, valdybos, kontrolierių nuostatus
10. Tvirtina biudžetą, jo vykdymo apyskaitą
11. Tvirtina kainas už S įmonių paslaugas
12. Nustato vietines rinkliavas
13. Steigia, likviduoja įmones, organizacijas
14. Teikia finansines lengvatas savo sąskaita įmonės, gyventojams
15. Išklauso valdybos, mero ataskaitas
16. Naikina įstatymams ir kitiems aktams prieštaraujančius aktus ir pan.
Valdyba sudaroma iš tarybos narių. Valdybos gali ir nebūti – tik meras, kur maža S, mažai gyventojų. Į valdybą įeina:
 Meras
 Mero pavaduotojas
 Nariai
Posėdis teisėtas jei dalyvauja 2/3 narių. Sprendimai priimami dalyvaujančių dauguma. Posėdžiai protokoluojami. Įsigalioja po pasirašymo, o kurie keičia kitus sprendimus (norminiai) – paskelbus, jei pasirašo meras (sprendimus)
Valdybos kompetencija:
1. Tarybai pavedus nustato kainas už S paslaugas (įmonių).
2. Organizuoja programų įgyvendinimą
3. Kontroliuoja statybos, kraštovaizdžio, paminklų apsaugos procesus
4. Sprendžia socialinės paskirties statybų kausimus
5. Teikia Tarybai tvirtinti biudžetą, jo įvykdymo apskaitą
6. Kontroliuoja, kaip laikomasi Tarybos taisyklių, už kurias numatyta administracinė atsakomybė
7. Organizuoja gyvenamųjų patalpų statybą, eksploataciją
8. Organizuoja kovą su stichinėm nelaimėm, gaisrais ir t.t.
9. Valdo ir naudoją, saugo S turtą
10. Rengia gyventojų susirinkimus, teikia informaciją
11. Ir t.t. kas nurodyta įstatymuose ir kituose aktuose
Meras
Taryba iš tarybos narių renka merą ir jo pavaduotojus. Jie ataskaitingi tarybai. Meras tvarko S klausimus, kuriuos numato įstatymai ir kiti aktai. Mero kompetencija numatyta įstatymuose ir kituose aktuose.
Administracija
Tarybos, mero, valdybos sprendimu įgyvendinama administracija (ir techniškas aptarnavimas(?)). Jos nuostatus tvirtina taryba. Vadovauja administratorius, jį skiria valdyba, ataskaitingas merui. Jis rengia posėdžius, atsako už administracijos vidaus tvarką, leidžia įsakymus. Administracija turi padalinius, jie yra pagal S poreikius: bendrasis, dokumentų, teisės, CMB, ekonominės plėtros, turto valdymo, statybos, verslo, finansų, rejestro, kūno kultūros ir sporto, socialinės rūpybos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kiti padaliniai, tarnybos, skyriai.
Seniūnas. Jis S pareigūnas seniūnijoje. Skiria ir atleidžia meras. Jis turi savo kompetenciją:
1. Rengia mero potvarkių, valdybos sprendimų projektus (jei nori).
2. Teikia merui rekomendacijas dėl socialinės globos, saugomų teritorijų priežiūros
3. Renka statistikos duomenis
4. Išduoda pažymas dėl gyventojų socialinės padėties
5. Šaukia gyventojų sueigas
6. Prižiūri kapines
7. Tvarko ūkio knygas
8. Registruoja gimimus ir mirimus (išimtinu atveju)
9. Atlieka notaro veiksmus (išimtinu atveju)
10. Ir kitas funkcijas
Kontrolierius.
 Prižiūri, kaip naudojamos S biudžeto lėšos, kaip jis vykdomas
 Ar teisėtai naudojama S nuosavybė
 Kaip laikomasi finansinės drausmės ir panašiai
Jo veiklą reglamentuoja kontrolieriaus nuostatai. Jis turi savo struktūrą – instituciją, jai vadovauja ir priima įsakymus. Organizuoja patikrinimus, darbo revizijas, teikia iš to savo išvadas, pasiūlymus. Jis atsižvelgia ir į tikslingumą, ne tik formaliai į aktų vykdymą.
Valstybės institucijos į savivaldybių veiklą nesikiša, nes jos nepavaldžios. Kai S atlieka valstybės deleguotas funkcijas, valstybė gali nurodinėti. S tarybos, valdybos, mero sprendimai, potvarkiai privalomi visiems S teritorijos gyventojams, pareigūnams. S prižiūri, ar laikosi Konstitucijos ir įstatymų.
Vyriausybės atstovas. Jie yra kiekvienoje apskrityje, jie prižiūri S veiklos teisingumą. (9 neteisininkai (?)). Piliečių skundus dėl biurokratizmo tiria
Seimo kontrolieriai, t.p. administraciniai teismai, savivaldybės administracinės priežiūros įstatymas VŽ 98-51.
Seniau vietoj vyriausybės atstovo, priežiūros funkcijas atliko apskričių viršininkai (S priežiūrai). Tai ne visai pasiteisino. Konstitucinis teismas nusprendė (ar apskrities viršininkas gali prižiūrėti S), kad pažeista Konstitucija, todėl vėl atkurta vyriausybės atstovo institucija.
Administracinę priežiūrą ėmė vykdyti vyriausybės atstovas: pagal 123 str konstitucijoje “S administracinę priežiūrą vykdo vyriausybės atstovai”. Jų po 1 apskričiai. Jis turi teisę:
1. Tikrinimų metų gauti iš S aktų originalus, paaiškinimus dėl jų.
2. Tikrina posėdžių protokolus
3. Dalyvauja tarybų ir valdybų posėdžiuose
4. Įspėja apie prieštaravimus
5. Siūlo sustabdyti akto priėmimą
6. Nagrinėja S teisės aktus, sprendžia jų teisėtumą.
7. Dalyvauja Seimo ir vyriausybės posėdžiuose, kitose institucijose, kai svarstomi savivaldos klausimai
8. Jei S pareigūnų aktai neteisėti tai imasi priemonių:
8.1. Rašo motyvuotą teikimą institucijai, kuri priėmė neteisėtą aktą, siūlydamas aktą sustabdyti.
8.2. Rašo tarybai, valdybai, merui reikalavimą, kad apie rezultatus praneštų atstovui
8.3. Jei S taryba netaiso klaidų (savo ar valdybos pareigūnų), gali kreiptis į teismą, praneša vyriausybei
8.4. Prašo įvesti laikinąjį valdymą.

11 TEMA. PILIEČIAI
Piliečio administracinė teisinė padėtis. Tai teisės normomis sureguliuotų ryšių ir santykių tarp piliečių, valstybės, jos institucijų ir pareigūnų visuma.
Yra:
 Bendras (konstitucinis)
 Specialus (šakinis) teisinis statusas
Bendrąjį turinį apibrėžia konstitucija. Tai detalizuoja įvairūs įstatymai ir kiti aktai, įvairiose teisės šakose.
Specialusis – pagal atskiras teisės šakas – civilinė, administracinė, darbo ir kt. šakos
Taro bendro ir specialaus statuso yra glaudus ryšys. Specialų statusą nustato išvestinis iš konstitucinių.
Pavyzdžiui konstitucinė teisė į mokslą: išvysto švietimo įstatymą ir kitus įstatymus, bei teisės aktus. Tai ir yra išvestinės teisės normos.
Piliečių administracinis teisinis statusas – administracinėmis normomis sureguliuota teisės normomis santykių valdymo sferoje visuma.
Yra daug administracinių normų. Daug piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, remiantis bendromis konstitucijos nuostatomis.
Savarankiškos teisės neturi tiesioginio ryšio su konstitucijos nuostatomis. Pvz. teisė vairuoti, medžioti. Tos teisės įtvirtintos bendromis konstitucijos ir įstatymų nuostatomis. Šias teises suteikia piliečiui atsižvelgiant į tam tikras sąlygas (pvz. išlaikius vairavimo egzaminą).
Piliečių teisių pakopos:
1. Konstitucinės
2. Išvestinės
3. Savarankiškos
Tas savarankiškas ir numato administracinės teisės normos.
Administracinio teisinio statuso elementai:
1. Teisnumas
2. Veiksnumas
3. Piliečių teisės, laisvės, teisėti interesai
4. Piliečių pareigos
5. Teisių ir pareigų realizavimo garantijos
Administracinis teisnumas – valstybės pripažįstama galimybė turėti subjektyvines teises ir pareigas vykdomosios valdžios veiklos srityje. Atsiranda piliečiui gimus, pasibaigia – mirus.Turinį nustato administracinės teisės normos.
Teisnumas priklauso nuo:
1. Pilietybės (pvz. pareigybių užimamumo teisė)
2. Sveikata
3. Amžius
4. Išsilavinimas – specialybė ir panašiai
Administracinis veiksnumas – galimybė asmeniškais veiksmais realizuoti savo teises ir pareigas valstybinio valdymo srityse. Jis priklauso nuo:
 Amžiaus
 Sveikatos ir panašiai
Pilnas veiksnumas – nuo 18 metų, ribotas 16-18. Veiksnumas gali būti apribotas teismo sprendimu. Jei:
 Psichikos ligonis (tada skiriami globėjai)
 Serga alkoholizmu (teismo sprendimu)
Teisnumas ir veiksnumas priklauso nuo to, kokios teisės numatytos konstitucijoje, jos rūšiuojamos:
1. Socialinės – ekonominės teisės (poilsis, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas)
2. Kultūrinės (mokslas, naudojami kultūros laimėjimai, kūryba)
3. Politinės (dalyvavimas tvarkant valstybinius reikalus, jungtis į visuomenines organizacijas, žodžio, spaudos, mitingų laisvės, pareigos – ginti tėvynę).
4. Asmeninės (asmens, buto neliečiamumas, sąžinės laisvė, teisė į teisminę gynybą ir kt.
Teisės ir laisvės santykis. Teisė – piliečio galimybė gauti iš valstybės materialines, kultūrines ar dvasines gėrybes (mokslas, socialinis aprūpinimas ir kt.). Teisės turinio pagrindas – reikalavimas, kad jam būtų suteikta tam tikrų gėrybių rūšis. Kad įpareigota šalis atliktų tam tikrus veiksmus ir patenkintų piliečių poreikius.
Laisvė – piliečio galimybė elgtis vienaip ar kitaip, jo sąlyginė nepriklausomybė nuo išorinės prievartos priemonių tam tikroje įstatymais nustatytoje žmogaus veiklos sferoje. Laisvės pagrindas – nurodymas nedaryti kliūčių jo veiklai tam tikroje sferoje, tam tikrose ribose.
Teisės ir laisvės ne tik deklaruojamos, bet ir garantuojamos (santykinai). Teisių ir laisvių garantijos:
1. Ekonominės
2. Politinės
3. Teisinės – organizacinės
Ekonominės – sąlygos (materialinės – ekonominės), kurios padeda piliečiui patenkinti savo poreikius naudojantis teisėmis ir laisvėmis – tai valstybės ūkinė – ekonominė sistema (privatinė nuosavybė – jos pagrindas). Piliečiai gali naudotis ir valstybės ekonominiais pagrindais.
Politinės – valstybės politinė sistema “LR – nepriklausoma demokratinė respublika”
Teisinės – organizacinės – valstybėje yra įstatymai, kurie numato tas teises ir laisves bei pareigas, nustato tvarką, sąlygas, kaip tas teises ir laisves realizuoti. Yra institucijos valstybinio valdymo ir panašiai, kurios privalo sudaryti piliečiams sąlygas įgyvendinti tas teises ir laisves ir turi tas teises ir laisves ginti. Yra ir specialios institucijos ginti teises ir laisves: kontrolės institucijos, įvairios priežiūros institucijos, vietinės inspekcijos, taip pat teismai: bendros kompetencijos ir administraciniai teismai (nuo 0501).
Užsieniečių administracinis teisinis statusas. Tai tie, kurie neturi pilietybės ar yra užsienio valstybių piliečiai. Jų teisės nustatytos konstitucijoje, įstatymuose ir kituose aktuose, tai pat tarptautinės teisės aktuose. Jie naudojasi visomis teisėmis, išskyrus tas, kurios susijusios su pilietybe.
Jie turi ir pareigas. Yra išimtinės jų pareigos:
 Atvyksta tik turėdami vizą, kitus dokumentus
 Laikytis migracijos reikalavimų ir panašiai.
 Gerbti konstituciją, laikytis įstatymų ir t.t.
 Gerbtų lietuvių tradicijas, bendro gyvenimo taisykles
Už pažeidimus atsako pagal LR įstatymus. Tik diplomatai turi diplomatinį imunitetą (atsako pagal savo šalies įstatymus). Yra įstatymas dėl “Užsieniečių teisinės padėties”.
Piliečių skundų teisė (K30 str.), peticijos ir kitos teisės. Įstatymais nustatomos piliečių teisės į skundą tvarka. LR Vyriausybės 1992 m. X 16 d. nutarimas Nr.774 “Dėl gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos”. Jis detalizuoja konstitucijos nuostatą, iki bus priimtas specialus įstatymas.
Šios tvarkos turi būti laikomasi nagrinėjant visus skundus, pasiūlymus, išskyrus tuos, kuriuos nustato atskiri įstatymai ar kiti teisės aktai:
1. ATPK nustato administracinių nuobaudų apskundimo tvarką
2. “Seimo kontrolierių įstatymas” – piliečių skundų, pareiškimų nagrinėjimo tvarka
3. BK
4. CK
5. “Administracinių teismų teisenos įstatymas” (nuo 990501) ir kiti aktai.
Valstybės valdymo organų, įstaigų vadovai privalo šios tvarkos laikytis ir numato terminais nagrinėti šiuos skundus ir atsakyti pareiškėjams.
Skundas – 1 asmens ar kelių raštu ar žodžiu kreipimasis dėl valdymo institucijų, pareigūnų, organų, asmenų piktnaudžiavimo, kuriuo pažeidžiamos asmens teisės ir interesai. Skundu siekiama, kad teisės pažeidimai būtų nutraukti, atstatytos nukentėjusių teisės, kad kalti būtų sudrausminti, patraukti atsakomybėn.
Pareiškimas toks asmens kreipimasis raštu ar žodžiu, tam tikru asmeniniu ar visuomeniniu reikalu, klausimu, susijusiu su teisės aktų pažeidimais, kurie nėra susiję su pareiškėjo teisių pažeidimu, bet siekiama, kad tie trūkumai būtų pašalinti.
Pasiūlymas – 1 asmens ar grupės kreipimasis, nurodant, kad būtų patobulinta valdymo tvarka, darbas.
Prašymas – raštu ar žodžiu kreipimasis, kad būtų patenkinta asmens subjektyvios teisės ir interesai.
Tos kreipimosi formos institucijose grupuojamos.
Valstybės valdymo organai ir kiti pareigūnai privalo tam tikromis valandomis privalo asmeniškai priiminėti piliečius.
Už skundų, pareiškimų priėmimą, nagrinėjimą atsako organizacijų, įmonių vadovai. Raštiški pareiškimai turi būti gyventojų pasirašyti ir nurodyti pareiškėjo duomenys. Nepasirašyti, anoniminiai – nenagrinėjami. Kai kuriose institucijose ir anoniminiai turi būti atskira tvarka įregistruoti ir patikrinti – kai iškelti svarbūs pažeidimai ir panašiai. Dažnai jie pasitvirtina.
Pareiškimus, skundus, pasiūlymus gyventojai turi paduoti tik kompetentingam organui, pareigūnui. Pareigūnai, organai, kuriems nepriklauso tirti jų, per 5 dienas turi persiųsti juos pagal priklausomybę, pranešant apie tai pareiškėjams. Jie turi būti įregistruoti, vadovas per 5 dienas turi su jais susipažinti ir duoti eigą. Draudžiama persiųsti skundus pareigūnams, dėl kurių veiksmų skundžiamasi. Už tai numatyta drausminė ar net baudžiamoji atsakomybė. Vadovai privalo išnagrinėti skundų esmę, jei reikia – papildomus dokumentus, siųsti darbuotojus į vietą ir imtis kitų priemonių skundams spręsti.
Skundai turi būti išnagrinėti per 1 mėnesį nuo gavimo dienos. O kurie nereikalauja papildomo tyrimo – nedelsiant ir ne vėliau, kaip per 15 dienų. Kai skundui išnagrinėti reikia patikrinimo, duomenų, kai per 1 mėnesį neįmanoma, vadovas gali terminą pratęsti dar 1 mėnesį, pranešant apie tai pareiškėjui.
Kontrolės funkcijas vykdančių organų vadovai (savivaldybės kontrolierius, seimo kontrolieriai, finansų kontrolės organai ir kiti) – turi teisę pratęsti terminą iki 6 mėnesių, jei reikia revizijos.
Skundai turi būti atidžiai patikrinti ir apie rezultatus pranešta pareiškėjams. Jei atsakymas nepatenkina pareiškėjo – nurodyti motyvus. Nurodyti, kur piliečiai dar gali skųstis dėl tokio atsakymo.
Jei skundai žodiniai, jie taip pat turi būti registruojami, duodamas atsakymas pagal susitarimą – žodžiu ar raštu, bet laikantis minėtų terminų. Už nesilaikymą – drausminė atsakomybė (išimtinais atvejais – baudžiamoji).
Peticijų teisė. ( bus paskui atskira tema) Ją nusako įstatymas, bet jo dar nėra. Peticijos teisė – konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į vyriausybę ar savivaldos institucijas. Gali kreiptis piliečiai, užsieniečiai, nuolat gyvenantys LR ar grupė asmenų. Peticija raštiškas pareiškėjo kreipimasis su reikalavimu ar siūlymu spręsti ar nereikia priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiu galios įstatymų, kitų teisės aktų ir panašiai.
Vyriausybė ir savivaldybės sudaro peticijų komisijas, kurios sprendžia, ar tokį kreipimąsi pripažinti kaip peticiją ir pateikti svarstyti ar ne.
Pilietis turi žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų ir kitas laisves.
Susirinkimų įstatymas. VŽ 93-69(54). Šis įstatymas nustato piliečių teisę rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Organizatoriai gali organizuoti įvairius susirinkimus:
1. mitingus
2. piketus
3. demonstracijas
4. procesijas
5. eitynes ir t.t.
Šis įstatymas nereglamentuoja susirinkimų, kuriuos organizuoja valdžios ir valdymo institucijos, deputatų tarybų susirinkimai, susitikimai su rinkėjais, bažnyčios tikybos apeigoms atlikti susibūrimai kapinėse, partijoms ir kitoms organizacijoms, kurios rengia savo narių susirinkimus, įmonių administracijos organizuotų susirinkimų, privačių pasilinksminimų, jaunimo renginių.
Susirinkimus gali organizuoti asmenys:
 veiksnūs
 virš 18 m.
Tokiems susirinkimams valdžios leidimo nereikia, bet reikia iš anksto suderinti su savivaldybe. Neleidžiama organizuoti susirinkimų valdžios ir valdymo įstaigose, policijoje, kalėjimuose, socialinės reabilitacijos įstaigose, krašto apsaugos, prokuratūros, teismų, kariniuose daliniuose, bankuose (valstybiniuose) ir kituose specialios ir strateginių objektų patalpose. Prie Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, teismų – už 75 m. O prie kitų valdžios ir valdymo įstaigų (minėtų) – ne arčiau 25 m. nuo įėjimo. Laikas – nuo 800 iki 2300
Draudžiama:
 dalyviai ginkluoti
 dalyviai turi sprogmenų
 turėti alkoholio
 dalyviai su kaukėmis
Reikia laikytis tvarkos, padorumo, dorovės. Negalima kurstyti. Pranešimą dėl organizavimo išduoda savivaldybė: per 3 dienas nuo gavimo ir likus ne mažiau, kaip 48 valandom iki pradžios.
Savivaldybė gali ir neleisti, dėl to, kad gali būti pažeista viešoji tvarka, dorovė, žmonių teisės, laisvės ir panašiai. Jei išduoda pažymėjimą, jame yra pagrindiniai reikalavimai, sąlygos ir numatyta atsakomybė už pažeidimus (organizatoriam). Jei negavo tokio pažymėjimo, per tris dienas gali apskųsti teismui. Organizatoriai privalo užtikrinti tvarką. Tai padeda policija. Ji gali pareikalauti nutraukti susirinkimą, jei nesilaikoma sąlygų (prieš tai įspėjus). Jei organizatoriams jau buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, ar jei susirinkimai jau buvo nutraukti, materialinės žalos atlyginimo užtikrinimui gali būti pareikalauta užstato: 10-50 tūkstančių litų arba neleidžiama organizuoti. Policija, vykdydama priežiūra, gali tikrinti dalyvius. Pažeidėjai gali būti traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.
12 TEMA. NEVALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS (NO)
Jų teisinė padėtis. Konstitucijos 35 straipsnis: teisiniai nevyriausybinių organizacijų organizavimo ir veiklos pagrindai. Administracinės teisės normos detaliau reglamentuoja šių organizacijų ir valdymo institucijų tarpusavio santykius.
NO – savanoriškos organizacijos, kuriasi piliečių iniciatyva, siekdamos skatinti savo narių veiklą. Jų įvairovę lemia tikslai ir uždaviniai. Valstybėje vyriausybė privalo atsižvelgti į socialinių grupuočių, turinčių svarbią įtaką valstybės formavimui, interesus. NO:
1. Politinės – kurios siekia dalyvauti valdžios rinkimuose ir valstybės veikloje:
1.1. Politinės partijos
1.2. Politinės organizacijos
2. Nepolitinės
2.1. Susietos su ūkine veikla
2.2. Negamybinės sferos organizacijos (jaunimo, religijos, sporto, kultūros, švietimo, mokslo, sveikatos, labdaros, socialinės globos, profesinės meno ir kitos).
Politinės partijos turi fiksuotą narių skaičių. Turi savo įstatus, centrinius ir vietinius valdymo organus, organizuoja susirinkimus, turi materialinę bazę. Politinės partijos ir organizacijos (PPO) bei visuomeninės organizacijos (VO) steigiasi ir veikia įstatymų pagrindais. Yra: PPO įstatymas, VO įstatymas, Profsąjungų įstatymas, religinių bendruomenių įstatymas.
NO steigimo ir veiklos pagrindai. Tvarką nustato specialūs įstatymai. NO turi įsiregistruoti Teisingumo ministerijoj. Ji gali ir sustabdyti šių organizacijų veiklą. Yra šių NO administracinis teisinis statutas.
13 TEMA. VALSTYBINIO VALDYMO FORMOS IR METODAI
13-1. VALSTYBINIO VALDYBO FORMŲ SĄVOKA IR RŪŠYS
Valstybinio valdymo formos ( toliau VVF):
Sąvoka-tam tikri vienarūšiai , giminingi valstybinių valdymo organų veiksmai.
Tai veiklos būdai , kurie turi specifines formas ( pvz. valstybinio valdymo organų aktų priėmimas, posėdžiai, pagrindinės VVF nustatytos įstatymais ir kt. aktais)
FORMOS:
1. Aktų priėmimas
a) aktai nustatantys teisės normas;
b) aktai taikantys teisės normas;
2. Faktų registravimas

( pvz. santuoka, mirtis- teisinis veiksmas, išduodant dokumentą, įregistruojama spec. knygose).
3.Administracijos jurisdikcijos vykdymas
( Administracinių bylų nagrinėjimas)
4.Kontrolė
( kontrolė yra ir valdymo funkcija ir forma).
5. Priežiūra
( vykdo spec organai- polisija, vyriausybės atstovas savivaldybių atžvilgiu- “ Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas”).
6. Posėdžiai
( tai organizacinio pobūdžio veiklos forma. Kai kurie privalomi pagal įstatymą- tačiau neįeina visokie susirinkimai ir vadinamos “ penkiaminutės”)
7. Statistikos ir apskaitos tvarkymas
( numato įstatymas, yra spec. organai ir etatai- pvz. buhalterija)
8. Raštvedybos tvarkymas
9. Kt. Materialinio techninio pobūdžio operacijos
( informacijos, t.t. žinių rinkimas, kaupimas , apdorojimas)
1( Ir tradicinis) Darbo patyrimo skleidimas
13-2.VALSTYBINIO VALDYMO METODŲ SĄVOKA IR RŪŠYS
Valdymo metodas- tai poveikio priemonė, skirta subjektui efektyviausiu būdu paveikti jo sąmonę, valią, elgesį, kad būtų sėkmingai vykdomi valdymo uždaviniai ir funkcijos.
Metodų rūšys:
1. Įtikinimas spauda, idealogija, TV, paskaitos, auklėjamasis darbas, įstatymų aiškinimas. (t.y. įvairios auklėjamosios- skatinamosios priemonės nukreiptos į žmogaus sąmonę, elgesį)

2. Prievarta taikoma nepaklūstantiems įstatymams, pažeidžiantiems teisės normas
3. Ekonominiai naudojamos tokios ekonominės kategorijos : konkurencija, ūkiskaita, pelnas, kaina, kreditas, ekonominės sankcijos, delspinigiai

14 TEMA. VALSTYBINIO VALDYMO AKTAI
14-1.VALSTYBINIO VALDYMO AKTO SĄVOKA IR JURIDINĖ REIKŠMĖ
Sąvoka:
Valstybinio valdymo aktas ( VVA) – tai teisinių aktų rūšis, kuriuos priima valstybinio valdymo institucijos ir jų pareigūnai.( arba, VVA- tai teisinių institucijų pareigūnų dokumentiškai įforminti sprendimai.)
Juridinė reikšmė:
a)VVA ( valstybiniai valdymo aktai) priimami valstybės organų ar savivaldybės institucijų vardu, išreiškiama jų valia. Tai valiai turi paklusti valdymo subjektai. Dėl VVA atsiranda teisiniai padariniai – pasekmės.
b) VVA gali būti juridinis faktas- yra pagrindas atsirasti ar nutrūkti administraciniams teisiniams santykiams.
c) VVA gali būti kitų valdymo aktų pagrindas ( įsakymų ir pan.).
d) VVA gali būti civilinio teisinio sandorio sudarymo ir galiojimo sąlyga.
e) VVA gali būti pagrindas kitiems santykiams atsirasti, reguliuojamims kitų šakų ( ne administraciniams)- darbo, žemės ir kt.
VVA Bruožai:
1. Tai teisiniai valstybinių valdymo organų veiksmai.
2. Tai poįstatyminiai aktai( atsiranda remiantis įstatymais , juos vykdant)
3. Tai valdingo , vienašališko pobūdžio teisiniai sprendimai. Juos priima kompetetingas subjektas, remiantis valdžios ir pavaldumo principu.
4. Tai juridiniai valdymo institucijų sprendimai – jie privalomi adresatams
5. Tai teisiniai aktai , sukeliantys teisines pasekmes.
6. VVA igyvendinimas užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis.
VVA ( formos)gali būti:
1.Rašytiniai ( privaloma ši forma , kai ji besąlygiškai numatyta įstatymu ar kitu teisės aktu)
2.Žodiniai( operatyvinėje kai kurių organų ir pareigūnų veikloje).
14-2. VALSTYBINIŲ VALDYMO AKTŲ IR KITŲ TEISINIŲ AKTŲ IR DOKUMENTŲ ( TEISMO, PROKURATŪROS, NOTARIATO AKTŲ, CIVILINIŲ SANDORIŲ, TARNYBINIŲ IR ASMENS DOKUMENTŲ SKIRTINGUMAS.
Valstybinio valdymo aktų skirtumas nuo kt. :
 Nuo įstatymų
Įstatymai turi aukščiausią juridinę galią ir yra kitų aktų pagrindas.
Valstybiniai valdymo aktai galioja tada , kai neprieštarauja Konstitucijai, įstatymams.Be to įstatymai patys sąlygoja VVA turinį ir juridinę galią.
 Nuo teismo aktų

Teismo aktai – teisės taikymo aktai, priimti pagal BK, BPK, CK, CPK ir t.t.
Teismo procesiniai aktai elgesio taisyklių nenusako, o VVA- Įtvirtina elgesio taisykles., teisės normas.(Teismo pirmininko aktai yra ne teismo procesiniai , o administraciniai VVA.)
 Nuo prokurorų aktų
Prokurarų aktai – procesiniai, jais nenustatomos elgesio taisyklės, jie leidžiami remiantis įstatymais.
VVA- gali būti leidžiami aukštesnių institucijų nurodymu- nėra savarankiškumo.
 Nuo civilinės teisinės sutarties
Sutartis – sandoris , susitarimas tarp šalių.
VVA- vienašališkas aktas, neraikalauja kitos pusės sutikimo.
 Nuo asmens dokumento
Dokumentas patvirtina tam tikro subjekto tapatybę.
Valdymo aktas nustato elgesio taisykles, normas.
 Nuo tarnybinio dokumento
Tarnybiniai dokumentai įtvirtina tam tikrus faktus, juose teisės normų nėra.
 Nuo visuomeninių organizacijų aktų
Visuomeninių organizacijų aktai – ne teisiniai, privalomi tik tos organizacijos nariams.
Valdymo aktai privalomi visiems subjektams.
14-3. VALSTYBINIO VALDYMO AKTŲ RŪŠYS
Valstybinio valdymo aktai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus:
1. Pagal valdymo rūšis:
1.Valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų
2.Vietos savivaldos
2. Pagal juridines savybes:
1.Norminiai ( turinį sudaro taisyklės priimtos ilgesniam laikui)
2.Individualūs (individualiems subjektams trumpalaikiam taikymui- teisės normos nenustatomos.( pvz. išleisti atostogų.)
3. Pagal galiojimą erdvėje:
1. Visoje LR teritorijoje
2. Apskrities teritorijoje
3. Savivaldybės ( Jei priima vyriausybė, galioja visoje teritorijoje, jei ministerija- tam tikroje šakoje).
4. Pagal aktus priimančių organų kompetenciją:
1. Bendros kompetencijos
2. Šakiniai
5. Pagal priimančius aktus organus:
1. Vyriausybės
2. Ministrų
3. Premjero
4. Savivaldybių valdybos(tarybos)
5. Mero, Administratoriaus įsakymai ir pan.
14-4. VALSTYBINIO VALDYMO AKTAMS (VVA) KELIAMI REIKALAVIMAI IR JŲ NESILAIKYMO PADARINIAI
Teisėtumas – svarbiausias principas.
1.Bendri teisėtumo reikalavimai:
1.VVA( Valstybinio valdymo aktas) turi būti priimtas kompetetingo organo ar pareigūno suteiktų įgaliojimų ribose.
3. VVA t.b. priimtas valstybės ir piliečių interesais.
(nevaržyti piliečių teisių, nepažeisti įstatymų).
3.VVA t.b. tam tikslui, kuris tiesiogiai numatytas įstatymo, nutarimo ir pan.
4. VVA t.b. priimtas įstatymo nustatyta tvarka, procedūra.
5. VVA t.b. priimtas įstatymo numatytos formos.
2. Specialūs teisėtumo reikalavimai
1. Kai kurie VVA t.b. priimti tik tam tikram laikui (pvz. terminai nuobaudoms nebegalios)
2. VVA g.b. priimtas tik esant aukštesnio organo sutikimui(pvz. parduodant turtą)
3. VVA kai kada priimami suderinus su kt. organais (apskrities parengtas aktas vyriausybei suderinamas su ministru)
4. VVA g.b. tvirtinami aukštesnio organo (ministerijos nuostatus tvirtina vyriausybė)
5. VVA g.b. priimti atžvilgiu asmenų, sulaukusių nustatyto amžiaus (adm.atsakomybė nuo 16 m.)
6. VVA g.b. priimti remiantis kitais Valstybiniais aktais – (ministro įsakymu)
3. Juridinės technikos reikalavimai
1995 05 02 “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”
(žiūr. į trumpą įstatymo sąvadą klausimo pabaigoje)
T.b. priėmimo data, Nr., pavadinimas, įsigaliojimo data, taisyklinga kalba ir t.t.
Reikalavimų nesilaikymo padariniai:
Jei aktas prieštarauja Konstitucijai, ar įstatymams- jis yra niekinis, negali būti taikomas.
Jei dalinai neatitinka įstatymų- jis ginčytinas ar defektinis, vykdomas tiek, kiek yra teisėtas.( o Nekrošius sakė , kad nebūna dalinai nėščia- arba įstatymas veikia, arba ne.)
Įstatymai, Seimo nutarimai, Prezidento dekretai turi: Straipsnius, Jų dalis,Punktus
Kitų valdymo institucijų VVA sudaro: Punktai; Pastraipos; Punktų papunkčiai ( punktai -arabiškais skaičiais, pastraipos nenumeruojamos, papunkčiai- arabiškais)
Didelės apimties aktai: Skyriai; Skirsniai (žymimi romėniškais skaičiais iš eilės)
Akto forma-:
1. institucijos , įgaliotos jį priimti pavadinimas
2.teisės akto rūšies pavadinimas
3.teisės akto pavadinimas
4.priėmimo data, numeris, vieta
5.tekstas
teisės aktą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė.
Nutarimas – aprašomoji ir sprendžiamoji dalys.1- konstatuojama padėtis, antrojoje – pareikalaujama įsipareigoti ir pan.)
14-5. VALSTYBINIO VALDYMO AKTŲ RENGIMO, SVARSTYMO, PRIĖMIMO, PASKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TVARKA
Tvarka:
1. Nustatyta įstatymu 1995 05 02 “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”.
2. Vyriausybės reglamentas:1994 08 11
3. Teisingumo ministro įsakymas “dėl įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų”(duoti aktų pavyzdžiai).
T.p.ministerijų, savivaldybių ir k.t. institucijų reglamentuose.
( Vyriausybės nutarimų projektai, įstatymų projektai parengiami įstatymo ir reglamento nustatyta tvarka).
Aktų rengimo stadijos:
1. Akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas.
2. Akto rengėjo nustatymas.(komisijos, darbo grupės).
3. Akto teksto parengimas
4. Akto derinimas ar aprobavimas( tekstas t.b. suderintas su institucijonis , pareigūnais- tai nustato įstatymai ir kt. aktai, nes jie vieni siejasi su kitais ir kad nepadarytų žalos reikia suderinti /pvz. su aplinkos apsauga, higienistatis, gaisrine ir pan.)-( 1995 05 02 “ LR įstatymų ir teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”)
5. Pateikimas svarstymui.( Aktas gali būti priimamas kolegialiai ar vienasmeniškai. kartais gali būti pridėtas aiškinamasis raštas)
6. Priėmimas ( Vyriausybėje- narių balsų dauguma.)
7. Paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka( Nustato įstatymas “ Dėl LR įstatymų ir kt. teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. 1993 04 04 ( Norminio pobūdžio aktai įsigalioja kitą dieną, paskelbus VŽ.(Vyriausybės ir ministerijų).Savivaldybių- vietinėje spaudoje, įsigalioja kitą dieną, jei nenurodyta kita data.
VVA pakeitimo , panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiais tvarka:
Nustato įstatymai:
1. Panaikinti, keisti gali , kas išleido.
2. Vyriausybės aktą gali pripažinti negaliojančiu Konstitucinis teismas.
3. Aukštesnysis organas gali panaikinti žemesniojo aktą.
4. Apskrities viršininkas turi teisę sustabdyti apskrities įmonuų- oprganizacijų aktus.
5. Savivaldybių taryba gali naikinti valdybos nutarimus, Mero potvarkius, savivaldybių pareigūnų įsakymus, jeigu jie prieštarauja įstatymams, teisės aktams
6. Teismas, įstatymo numatytais atvejais gali pripažinti negaliojančiu VVA.( galės įstaigti administraciniai teismai ir bendros kompetencijos teismas.

(Atkreipti dėmesį į naują”LR Administracinių bylų teisenos įstatymą” 1999 sausio 14 .)
15 TEMA. ADMINISTRACINĖ TEISINĖ PRIEVARTA
15-1. ADMINISTRACINĖS TEISINĖS PRIEVARTOS ESMĖ IR JOS YPATUMAI
Esmė:
Administracinė teisinė prievarta (ATP)- savarankiška prievartos rūšis ( šalia baudžiamosios, drausminės.)
ATP( administracinę teisinę prievartą) sudaro tam tikrų poveikio priemonių, nustatytų įstatymais sistema.
Administracinėmis teisinėmis priemonėmis siekiama sustiprinti ir saugoti teisės reguliuojamus visuomeninius santykius, nustatytą tvarką, drausminti teisės pažeidėjus,traukti atsakomybėn už pažeidimus.
ATP ( administracinė teisinė prievarta) – pagalbinė priemonė , naudojama, kai nepakanka įtikinimo metodo.
Taikant ATP-ą , subjektams daromas psichinis, moralinis, materialinis ar organizacinis poveikis. ATP užtikrina valstybės saugumą, piliečių interesus, priemonė kovoti su nusikalstamumu.
ATP ypatumai:
1. ATP- savarankiška prievartos rūšis ( ją sudaro įstatymais nustatytų poveikio priemonių sistema).
2. ATP priemonių taikymo tvarka ir subjektai, kurie turi teisę taikyti prievartą apibrėžti įstatymais.
3. ATP būdinga, kad ji naudojama tada, kai reikia nutraukti pažeidimą, nubausti pažeidėją, ir tuomet, kai pažeidimo nėra, tačiau ATP siekiama iš anksto užbėgti teisės pažeidimams atsirasti- pašalinti sąlygas, aplinkybes, kuriomis teisės pažeidimai gali atsirasti.( Tai daroma visuomenės interesais, užtikrinant saugumą, viešąją tvarką. (Pvz. pranešimas apie padėtą sprogmenį- Valinskas Unabomberis praneša ,kad sprogs Šarūno viešbutis- žmonės evakuojami, siekiant išvengti galimų pasekmių.)
4. ATP taiko spec. organai ir pareigūnai.(Policija, inspekcijos.)
5. ATP taiko subjektams ne tarnybinio pavaldumo tvarka.( Tarnyboje taiko ne pažeidėjo viršininkas, o spec. tarnybos. o pavaldumo tvarka būtų- drausminės nuobaudos).
6. ATP taikymas- operatyvaus pobūdžio.( Taikoma tuoj pat padarius pažeidimą, dažnai ir pažeidimo vietoje
15-2 ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ PRIEVARTOS PRIEMONIŲ RŪŠYS(PREVENCINĖS, KARDOMOSIOS, ATSAKOMYBĖS PRIEMONĖS
Pagal AT prievartos taikymo tiesioginę paskirtį , ir taikymo pagrindus visos ATP prievartos priemonės skirstomos į grupes.
ATP priemonių GRUPĖS:
1. Administracinės prevencinės priemonės (įspėjamosios)
2. Administracinės kardomosios priemonės.
3. Administracinės nuobaudos( administracinės atsakomybės priemonė)
4. (Atstatomosios priemonės- atstatoma pažeista teisinė padėtis- atlyginama žala).
1. Administracinės prevencinės (APP)- – jos taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama užkirsti kelią. Kita ypatybė – jos naudojamos ypatingomis aplinkybėmis – stichinės nelaimės, gaisrai, epidemijos. Taip pat yra toks įstatymas – “ Kovos su organizuotu nusikalstamumu užkardymo įstatymas”- numato eilę administracinių priemonių asmenims, kurie potencialūs nusikaltėliai.
Administracinės prevencinės priemonės ( APP) yra 2 rūšių:
a) naudojant kovoje su teisės pažeidimais
b) kovojant su kito pobūdžio negatyviais reiškiniais
( Pvz. a) atveju policija paima automobilį persekioti nusikaltėlį, o b) atveju nuvežti sužeistą į ligoninę.)
2. Kardomosios priemonės ( AKP)
Tai tokios poveikio priemonės, kurios naudojamos , kai daromas ar padarytas pažeidimas. Jų paskirtis:
 prievarta nutraukti pažeidimą, jo aplinkybes.
 išaiškinti teisės pažeidimą, jo aplinkybes, pažeidėją.
 patraukti pažeidėją atsakomybei.
Administracinės kardomosios priemonės ( AKP) yra 2 rūšių:
a) procesinės
(procesinės naudojamos traukiant pažeidėją administracinės atsakomybėn – asmens pristatymas, asmens sulaikymas, atvesdinimas, apžiūra, daiktų ir dokumentų tikrinimas, paėmimas, savavališkos statybos nutraukimas – tai nurodyta ATPK.
b) specialios
( jas numato kiti įstatymai – pvz. “Policijos įstatymas”. Tai fizinio poveikio priemonės – išvesdinti, panaudoti spec priemones(pvz. bananas, antrankiai.)
3.Administracinės nuobaudos
Siekiama kaltąjį pataisyti.Taikomos pagal pažeidimo laipsnį – tai įspėjimas, bauda, atlygintinas daikto paėmimas, konfiskavimas, suteiktos spec. teisės atėmimas( vairuoti, medžioti), pataisos darbai, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo.
16 TEMA. ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ
16-1. ADMINISTRACINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA,. JOS YPATUMAI
Administracinės atsakomybės SĄVOKA:
Administracinė atsakomybė – administracinių nuobaudų pažeidėjui taikymas  siaurąją prasme. Tai yra teisinis santykis tarp valstybės ir įgalioto organo, pareigūno ir teisės pažeidėjo.( Valstybė smerkia pažeidimą, reikalauja atsakomybės , taikydama nuobaudas.Pažeidėjas atsako valstybei , institucijoms, atlikdamas nuobaudą, ir tuo patiria neigiamų pasekmių – netenka laisvės, teisių, kitų vertybių) )tai plačiąja prasme suprantama administracinė atsakomybė.
Administracinė ir teisinė atsakomybė ( skirtingos sąvokos):
Teisinė atsakomybė (TA)- siejasi su valstybine prievarta.
Teisinės atsakomybės (TA) požymiai:
 TA- priemonė kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtvarką.
 Teisinės atsakomybės pagrindas- teisės pažeidimas.
 TA subjektas – pažeidimą padaręs fizinis asmuo ar juridinis asmuo.
 Naudojamas teisinių sankcijų taikymas,- teisės pažeidėjas , atlikdamas nuobaudas, patiria moralinius, materialinius padarinius.
Teisinė atsakomybė- tai teisės pažeidėjui daromas poveikis įstatymų sankcijų taikymu.
/Skiriasi Administracinė ir Teisinė atsakomybė:

TA atsiranda kai asmuo jau pripažintas kaltu ir jam skiriama nuobauda.
AA atsiranda nuo tada, kai padarytas teisės pažeidimas , o nuobaudos skyrimas jau procesinė procedūra./
Kai kurie Teisinės atsakomybės požymiai būdingi ir administracinei atsakomybei, bet yra ir tik ADMINISTRACINEI ATSAKOMYBEI (AA) būdingų požymių (ypatumų):
1. AA pagrindas- administracinis teisės pažeidimas.
2. Subjektas- fizinis asmuo, kuris darydamas teisės pažeidimą turėjo 16 metų ir buvo pakaltinamas.
3. Kalti asmenys- administracinėn atsakomybėn traukiami ne tarnybine tvarka ( tai ne drausminė atsakomybė).
4. Asmeniui skiriama administracinė nuobauda.
5. Administracinės nuobaudos taikomos įstatymų nustatyta procesine tvarka.
6. Administracinei nuobaudai būdingas operatyvumas.
7. AA poveikio priemonės svarbios kovojant ne tik su administraciniais pažeidimais , bet ir su nusikaltimais.
16-2 ADMINISTRACINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI
Administracinės atsakomybės principai – nuostatos , idėjos – teisinės , moralinės, socialinės, kuriomis grindžiama , taikoma, formuluojama administracinė atsakomybė.
PRINCIPAI:
1. Atsakomybė tik už elgesį , bet ne už mintis.
2. Atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą, ir esant kaltu
( turi būti pakaltinamas ).Atsakomybė už elgesį , o ne už mintis.
3. Teisingumo principas.
(traukiant administracinėn atsakomybės turi būti laikomasi visų procesinių reikalavimų).
4. Atsakomybės teisingumo principas.
Turi laikytis tie kurie taiko, ir tie , kurie leidžia įstatymus. Nuobaudos turi būti prasmingos, realios, už pažeidimą 1 pagrindinė nuobauda, atsižvelgti reikia į švelninančias ir sunkinančias aplinkybes.
5. Atsakomybės tikslingumas.
Jei administracinės atsakomybės tikslas pasiektas kitomis priemonėmis ,- AA gali būti netaikoma, prieš laiką gali būti atleistas nuo administracinės atsakomybės.
6. Administracinės atsakomybės neišvengiamumas.
7. Administracinės atsakomybės viešumo principas.
AA taikoma viešai , taip pat teismuose ,- tai daro poveikį.
16-3. ADMINISTRACINĖS ATSAKOMYBĖS IR KITŲ TEISĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠIŲ ( BAUDŽIAMOSIOS, CIVILINĖS) SKIRTINGUMAS
1.Skiriasi nuo Baudžiamosios atsakomybės:
a)Taikymo pagrindu. Administracinės teisės atsakomybės taikymo pagrindas- administracinės teisės pažeidimas ( nustato įstatymai ir t.t. atvejais vietos savivaldybių tarybos –valdybos.Baudžiamosios atsakomybės taiktymo pagr. – nusikaltimas ( požymiai numatyti įstatymų- BK).
b)Nuobaudos.Administracines nuobaudas skiria įvairūs valstybinio valdymo organai- pareigūnai ir t.p. teismas- teisėjas.kriminalines bausmes skiria tik teismas.
c) Poveikio priemonės. Abiejų poveikio priemonių tikslas bendras- perauklėti. administracinės poveikio priemonės daug švelnesnės.
d) Taikymas. Administracinė atsakomybė taikoma procesine tvarka, nustatyta administracinės teisės normų.Baudžiamoji- pagal baudžiamojo proceso normas.
2. Skiriasi nuo drausminės atsakomybės:
a)Taikymo pagrindu. Drausminėn atsakomybėn traukiami asmenys už drausminius , o ne už administracinius teisės pažeidimus.skirtumas nustatomas pagal tai , kas yra pažeidimo objektas .
b)Skiriasi pažeidimo objektas. (Drausminio nusižengimo objektas – darbo, tarnybiniai santykiai. Administracinio nusižengimo objektas – teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai , paprastai valstybinio valdymo sferoje.)
c) skiriasi subjektas. Administracinės teisės subjektas – bet koks fizinis, pakaltinamas , 16 m. asmuo, o drausminės atsakomybės – tam tikro kolektyvo narys.
d) taikymo subjektas.Administracinę atsakomybę kaltiems taiko spec. valdymo organai – pareigūnai, teisėjas, o drausminę – T.t. organai , kuriems tie nusikaltę asmenys tarnybiškai pavaldūs.
e) Taikymo priemonės ir procesinė tvarka.skiriasi terminai, atsirandantys teisiniai padariniai.
3. Skiriasi nuo civilinės atsakomybės:
a)Taikymo pagrindas.Administracinės atsakomybės taikymo pagrindas – administracinės teisės pažeidimas, o Civilinės teisės taikymo pagrindas – Civilinės teisės deliktas.
e) Pažeidimo objektas. Civilinės teisės pažeidimo objektas – yra teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai., ginami administracine ir teismine tvarka. Civilinės teisės pažeidimo objektas- turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, ginami teismine tvarka, pateikus ieškinį pagal civilinio proceso normų reikalavimus.
f) Subjektas. Administracinės teisės subjektas g.b. tik fizinis asmuo.Civilinės teisės atsakomybės subjektu g.b. fizinis ir juridinis asmuo.
g) Teisiniai padariniai. Civilinės atsakomybės pobūdis paprastai turtinis, o administracinės- gali būti ir moralinio pobūdžio.
h) Skiriasi taikymo procesine tvarka ir senaties terminais.
16-4 ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO SĄVOKA, JURIDINĖ SUDĖTIS ANALIZĖ ( PAŽEIDIMO OBJEKTAS, SUBJEKTAS, OBJEKTYVUSIS IR SUBJEKTYVUSIS ASPEKTAI)
Sąvoka
– (ATPK 6 str,) Administracinės teisės pažeidimas-priešingas teisei , kaltas veiksmas ar neveikimas, kuriuo kėsinamasi į piliečių teises ir laisves, viešąją tvarką ir t.t. už kuriuos įstatymai numato administracinę atsakomybę.
Tai yra visuomenei pavojingas veikimas ar neveikimas.
Administracinės teisės pažeidimo struktūra. Administracinės teisės pažeidimo elementai :
1. Pažeidimo objektas
2.Pažeidimo objektyvinė pusė
3.Pažeidimo subjektas
4.Pažeidimo subjektyvinė pusė
1. Administracinės teisės pažeidimo objektas
– tie visuomeniniai santykiai , kuriuos reguliuoja teisės normos (visų šakų) ir saugo administracinės nuobaudos.
Pvz. Rinkimų teisė- reguliuoja Konstitucinė teisė, o už pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė.
Tai bendrasis objektas, o yra ir rūšinis objektas , pagal atskiras rūšis.
2. PAŽEIDIMO OBJEKTYVINĖ PUSĖ (POP)
Objektyviniai požymiai – yra veiklos išorinė pasireiškimo forma.
Ji parodo ,kaip padaromas Administracinis teisės pažeidimas.( 107 str. “ žemės savininkui. nesiėmus kovos su piktžolėmis.” Pažeidimo objektyvinė pusė gali būti apibrėžta ir labai konkrečiai ir sąlyginai.
POP elementai:
1.Žala
2.Tiesioginis ryšys tarp veiklos ir pasekmių
3. Vieta
4. Laikas
5. Aplinkybės
6. Veikos padarymo būdas ir kt.
3. SUBJEKTAS
Asmuo , padaręs administracinį teisinį pažeidimą.Administracinio teisinio pažeidimo subjektas- tik fizinis asmuo.Jam turi būti:
a) 16 metų
b) t.b. pakaltinamas
Pakaltinamas- tai reiškia , kad galėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, kaip pavojingas visuomenei.
Pažeidėjai gali būti asmenys:
 piliečiai, pareigūnai,
 asmenys be pilietybės,
 užsieniečiai
Eiliniams pilliečiams taikomos švelnesnė bausmė, nei pareigūnams.14 str. numato pareigūnų , kaip spec. subjektų atsakomybę,- jie atsako įstatymų numatytais atvejais, atsako numatytais atvejais ir už tarnybiškai pavaldžius šiam pareigūnui asmenis ( pvz. restorano vadovas atsako už virėjus, nes turi užtikrinti tvarką imonėje)
SUBJEKTAI g.b. ir įtėviai, tėvai, globėjai,kurie atsako už vaikus iki 16 metų.
Admin. teisė numato atvejus, kai asmenys gali būti traukiami ne administracinėn, o drausminėn atsakomybės:- 15 str. už administracinius pažeidimus kariškiai atsako pagal drausmės statutus, o kai kada bendrais pagrindais.
adm. atsakomybėn netraukiami diplomatai.
PROJEKTAS kodekso,- numatyta atsakomybė ne tik fiziniams asmenims , bet ir juridiniams asmenims.
Adm. TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS – tai tas , kas padaro pažeidimą, o administracinės TEISĖS PAŽEIDIMO ATSAKOMYBĖS SUBJEKTAS- G.B. tas pats, ir kitas asmuopvz. diplomatas ir kariškis –pažeidimo subjektu yra, o atsakomybės – ne. Tėvai- atsakomybės subjektu yra, o pažeidimo subjektas – jų vaikai.
4.Pažeidimo subjektyvinė pusė;
Bet koks žmogaus poelgis- sąmoningas ir valinis aktas.Žmogus turi kontroliuoti savo poelgius ir jų padarinius. Žmogaus psichinė veikla , susijusi su administracinės teisės pažeidimais ir yra administracinio teisės pažeidimo subjektyvinė pusė- tai yra vidinis elementas , susijęs su žmogaus psichika ir valia.
Pažeidimo subjektyvinės pusės elementai:
1. Kaltė
2. Motyvas
3. Tikslas
1
Kaltė- TYČIA arba NEATSARGUMAS.
Tyčia- kai asmuo siekia tam tikrų padarinių ir deda pastangas jiems pasiekti.
Neatsargumas-kaltės forma, kai asmuo neturi tikslo padaryti pažeidimą, bet darydamas veiksmus, lengvabūdiškai tikėjosi, kad bus išvengta žalingų padarinių , ar nenumatė jų, nors turėjo ir galėjo tas pasekmes numatyti.
2
Motyvas- kaltės forma- ko siekė? ( pvz. pavogti, praturtėti, iš keršto. pavydo)
Įstatymas numato aplinkybes, kurioms esant, veika nelaikoma teisės pažeidimais:
 Būtinoji gintis
 Būtinas reikalingumas.
Būtinoji gintis- ginti save, kitus , turtą,- tokiomis priemonėmis, kurios leidžiamos tomis aplinkybėmis.
Būtinas reikalingumas- siekiamt pašalinti pavojų, jei šis pavojus negali būti pašalintas kitokiomis priemonėmis ir jų žala padaryta mažesnė, nei galėjo būti.

16-5 ADMINISTRACINIŲ NUOBAUDŲ ( ATSAKOMYBĖS PRIEMONIŲ) ESMĖ IR RŪŠYS. PAGRINDINĖS IR PAPILDOMOS NUOBAUDOS.
Administracinės nuobaudos/ ATPK-21-29 str.
Nuobaudos:
 pagrindinės
 papildomos
Pagrindinė-1. Papildomos g.b. kelios ( spec teisių atėmimas)
Nuobaudų rūšys:
1. Įspėjimas (švelniausia nuobauda, tuomet, kai atitinkamas organas priima raštišką nutarimą priimti nuobaudą – įspėjimą.
2. Bauda- ( dažniausiai taikomos nuobaudos- piliečiams nuo 10-1000 Lt. Pareigūnams- nuo 20-2000 Lt.Kai kada gali būti didesnės.)
3. Atlygintinas daikto paėmimas-( daiktas realizuojamas, atskaitomos realizavimo išlaidos, likutis grąžinamas.)
4. Konfiskavimas
5. Spec teisės atemimas
6. Pataisos darbai
7. Administracinis areštas ( iki 360parų. Netaiko moterims, auginančioms vaikus iki 12 m., nepilnamečiams, invalidams.)
8. Nušalinimas nuo darbo, pareigų ( tai daro teismas)
Yra lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės
Kodeksas
16-6 ORGANAI , NUSTATANTYS ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS
1. Administracinės teisės pažeidimus nustato ( ne taiko) Įstatymų leidėjas (Seimas), priimdamas įstatymus
2. Ribotais atvejais leidžiama nustatyti Savivaldybių Taryboms ir Valdyboms.
3. ( ATPK – 5 str. . gali nustatyti kovos su gaivalinėmis nelaimėmis atvejais, epidemijomis – nustato 2 rūšių nuobaudas:
 įspėjimą
 baudą.
16-7. ORGANAI( PAREIGŪNAI), SKIRIANTYS ADMINISTRACINES NUOBAUDAS TEISĖS PAŽEIDĖJAMS.
Administracinės teisės pažeidimus nagrinėja daug pareigūnų .( nes pažeidimai padaromi įvairiose valstybinio valdymo srityse).
Skiriami pareigūnai , kurie turi tam tikrų spec. žinių ir yra kompetetingi.Dažniausiai – tai įvairios valstybinės inspekcijos, administracinės priežiūros ir kt. ( pvz. transporto eismo taisyklių pažeidimus nagrinėja policija, priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimus – prišgaisrinės apsaugos inspekcija)
Būdinga , kad atsižvelgiant į tai, kuriose šakose padarytas nusižengimas- yra nustatyta bylų nagrinėjimo žynybinė priklausomybė. Yra įgaliotas t.t. pareigūnas, tos žynybos, kuriai pagal pobūdį priklauso tirti administracinį nusižengimą. (Pvz. , kai pažeidimai padaryti miško žemėje, bylas nagrinėja- inspektoriai, apsaugos inžinieriai, girininkai ir t.t. – t.y. įgalioti pareigūnai pagal kompetenciją.
Administracinės komisijos- kolegialūs organai nagrinėti administracines pažeidimų bylas.
Apibendrinimas: Miestų, rajonų apylinkių teismai ( teisėjai)( žiūr. Adninistracinių bylų teisenos įstatymą”), policija, valstybinės inspekcijos ir kiti įgalioti organai ( pareigūnai)nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas.
ATPK:111 skyrius “Organai (pareigūnai įgalioti nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas.
216 str. administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja:
1. administracinės komisijos
2. savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai
3. rajonų (miestų apylinkių teismai)- apylinkių teismų teisėjai
4. policija, valstybinės inspekcijos ir kt. Lietuvos Respulikos įstatymų įgalioti organai.
toliau išdėstyti straipsniai pagal žynybiškumą:
Jūrų transporto organai ( jų vardu nagrinėti bylas ir skirti nuobaudas turi teisę uosto kapitonas, jo pavaduotojas.
Vidaus vandenų transporto, Oro transporto organai, Lietuvos Respublikos muitinė ir t.t.
16-8 ADMINISTRACINIŲ NUOBAUDŲ SKYRIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS: NUOBAUDŲ SKYRIMAS PADARIUS KELIS ADMINISTRACINIUS TEISĖS PAŽEIDIMUS; NUOBAUDŲ SKYRIMO SENATIES TERMINAI; ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS IR SUNKINANČIOS APLINKYBĖS
Nuobaudų skyrimo bendrosios taisyklės- nuobaudos turi būti skiriamos teisėtai ir teisingai., laikantis įstatymų numatytų bendrųjų reikalavimų
(ATPK 30 str.sako , kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama, neperžiangiant norminio akto už esamą padarytą pažeidimą ribų, laikantis kodekso ir įstatymų.)
Lengvinančios aplinkybės- (ATPK – 31 str.)
 kaltininkas nuoširdžiai gailisi
 kaltininkas užkirto kelią žalingiems teisės pažeidimo padariniams, savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą
 pažeidimas padarytas labai susijaudinus, dėl susiklosčiusių sunkių asmeninių ar šeimyninių aplinkybių
 teisės pažeidimą padarė nepilnametis
 teisės pažeidimą padarė nėščia moteris, arba moteris, turinti vaikų iki 3 metų.
 ( ATPK 31 str. sako , kad gali būti numatyta ir kitokių lengvinančių aplinkybių- tai gali pripažinti organas- pareigūnas, sprendžiantis administracinio teisės pažeidimo bylą).
 Sunkinančios aplinkybės:
 tęsiamas priešingas teisei elgesys, nepaisant įgaliotų asmenų reikalavimo jį nutraukti
 pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda
 administracinės teisės pažeidimą padarė asmuo , kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimą
 įtrauktas į pažeidimą nepilnametis
 teisės pažeidimą padarė grupė asmenų
 teisės pažeidimas padarytas gaivalinės nelaimės sąlygomis arba kitomis nepaprastomis aplinkybėmis
 teisės pažeidimą padarė neblaivus asmuo
Nuobaudų skyrimas padarius kelis administracinės teisės pažeidimus:
ATPK 33 str. Jame sakoma, jeigu vienas asmuo padaro du ar daugiau administracinės teisės pažeidimų, administracinė nuobauda skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai.
Jeigu asmuo padarė kelis administracinės teisės pažeidimus, kurių bylas nagrinėja tas pts organas (pareigūnas), galutinai asmeniui nuobauda skiriama neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnį iš padarytų administracinių teisės pažeidimą. Tokiu atveju, prie pagrindinės nuobaudos gali būti prijungiama viena iš papildomų nuobaudų.
Administracinių nuobaudų skyrimo terminai:
Ypatumas: Administracinės nuobaudos yra efektyvesnės, kai skiriamos kaltiems asmenims, padarius teisės pažeidimus.
Pakeitimai terminų↓
“Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas”.
1999m. vasario 2 d. Nr. VII- 1041
35 straipsnis
Administracinės nuobaudos skyrimo terminai: “ Administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui,- per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus taip pat už 85, 185 2, 193 2, 193 3, 209, 209 1, 209 2, 209 3, 209 4, 210, 214 11 straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau , kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai.
atsisakius kelti baudžiamąlą bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo sprendimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą arba ją nutraukti priėmimo dienos.
Jeigu teisės pažeidėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių nagalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio stripsnio pirmojoje ir antrojoje dalyje nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo dienos arba nuo termino atsisakyti kelti baudžiamąją bylą ar ją nutraukti priėmimo dienos.
Kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos”.
 Administracinių teisės pažeidimų kodekso dvyliktas skirsnis- “Administracinės teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos, statistikos srityje”.
85- “ Medžioklės taisyklių pažeidimas”
185 2- “ Prekybos tabako gaminiais pažeidimas”.
193 2- “ Spalvotųjų metalų, jų lydinių, laužo bei atliekų supirkimo, apskaitos, saugojimo, panaudojimo tvarkos pažeidimas”.

193 3- “ Juodųjų metalų laužo ir jų atliekų supirkimo, apskaitos, saugojimo, panaudojimo tvarkos pažeidimas”.

209- “ Muitinės priežiūros zonos pažeidimas”.

209 1- “ Muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas”.

209 2 – “ Prekių (daiktų) deklaravimo tvarkos pažeidimas”.

209 3_ “ Prekių (daiktų) gabenimo tvarkos pažeidimas”.

209 4 _ “ Laisvųjų ekonominių zonų, laisvųjų sandėlių, muitinės sandėlių, laikinojo saugojimo vietų ir neapmuitinamų parduotuvių steigimo ir veiklos pažeidimas”.

210 – “ Kontrabanda”.
214 11 – “ Specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo. įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos pažeidimas.”
Terminai( trumpai):
1.Nuobauda skiriama per 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos.
2.Esant trunkamam pažeidimui- per 6 mėn. nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos.
3.Nuobauda už kodekso str.35 ( žiūr. pakeitimą kodekso↑)per 6 mėn., nuo pažeidimo nustatymo dienosm, jei nuo pažeidimo padarymo iki jo nustatymo praėję ne daugiau kaip 1 metai.
5. Atsisakius kelti baudžiamąją bylą ar ją nutraukus, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio pažeidimo požymių, nuobauda gali būti skiriama per 2 mėn. nuo nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą ar nutarimo ją nutraukti , priėmimo dienos.
6. Jei pažeidėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam laikui išvykęs, gyvena užsienyje, ilgai serga ar dėl kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo (35 str. I-II dalys)- nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip 1 metams,. terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos ( trunkamas), ar sprendimo priėmimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dienos.
7. Jei asmuo, kuriam paskirta nuobauda , per 1 metus, kai pasibaigė nuobaudos vykdymas, nepadarė teisės pažeidimų, laikoma, kad jis nebaustas administracine nuobauda.
8. Gali būti skiriamos kelios nuobaudos vienoje byloje- pripažysta kaltu dėl kiekvieno teisės pažeidimo ir skiria nuobaudas galutinai ( ATPK33 str,)arba nuobaudas subendrina ir paskiria 1 griežčiausią nuobaudą, gali skirti ir papildomą.

16-9 APLINKYBĖS, ŠALINANČIOS VEIKOS PAVOJINGUMĄ IR PRIEŠINGUMĄ TEISEI. BŪTINASIS REIKALINGUMAS. BŪTINOJI GINTIS
Aplinkybės:
Laikas, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmuo nebuvo baustas- ATPK 36 str. – “Jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda”.
Aplinkybės , pašalonančios veikos pavojingumą visuomenei ir priešingumą teisei:
1. Būtinasis reikalingumas
2. Būtinoji gintis
1. Būtinojo reikalingumo sąvoką apibrėžia ATPK 17 str.” administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veiksmas, kuris , kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinės teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ar laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.”
Taigi,- BŪTINASIS REIKALINGUMAS – tai situacija, kuriai esant padaroma žala, bet išvengiama daug didesnės žalos kokiems visuomenės ar valstybės interesams, jeigu tokiomis sąlygomis esant, grėsmė negalėjo būti pašalinta kaip nors kitaip.( Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginus su išvengtąja, tai yra būtino reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo).
Būtinoji gintis:
Teisės moksle būtinoji gintis laikoma teisėtu valstybės, visuomenės interesų, savo ar kito asmens teisių gynimu nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi, padarant žalos besikėsinančiam asmeniui, bet ne peržengiant T.T. ribų. (baudž. teisėje)
ATPK (18 str,)būtinąją gintį apibrėžia taip:
“Administracinės teisės pažeidimu nelaikomas veikimas kuris , kad ir numatytas šiame kodekse, arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų , bet padarytas būtinosios ginties būklėje, tai yra ginant valstybinę ir viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laives, nustatytą valdymo tvarką nuo priešingo teisei kėsinimosi tokiu būdu, kad padaroma pasikėsintojui žalos, jeigu tik nebuvo peržengtosios būtinosios ginties ribos.”
(Dažniausiai kėsinimaisi pasireiškia užpuolimu asmens, chuliganiškais veiksmais) Būtinąja gintimi gali būti atremiamas tik akivaizdus , realus kėsinimasis., kuriuo jau pradėta daryti žala teisėtiems interesams, ir kuris dar nėra pasibaigęs, toliau daroma žala.Kėsinimasis akivaizdus ir tuomet, kai nėra pradėta daryti žalos , bet jau sudaro tiesioginę grėsmę jai atsirasti.Jeigu kėsinimasis pasibaigęs, būtinoji gintis neleidžiama.Be to žala turi būti padaroma besikėsinančiam, o ne kokiems tretiems asmenims. Gynyba neturi peržengti būtinosios ginties ribų.( Būtinosios ginties ribos , t,y. prieš besikėsinantyjį naudojami tokie veiksmai ir priemonės, kurių pakanka užpuolimui atremti ir nutraukti.
16-10. TERMINAS, KURIAM PASIBAIGUS LAIKOMA, KAD ASMUO NEBUVO BAUSTAS ADMINISTRACINE NUOBAUDA
Terminas:
ATPK 36 str.-“ Jeigu asmuo , kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda , per metus nuo tos dienos , kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo , laikoma , kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda”.
17 TEMA ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENA (PROCESAS)
17-1. ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS (PROCESO) SĄVOKA, UŽDAVINIAI IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI
SĄVOKA:
Teisena- tai įstatymo nustatyta procesinė pažeidimo bylų iškėlimo , nagrinėjimo,nuobaudų skyrimo, priimtų nutarimų apskundimo ir nutarimų vykdymo tvarka.
Teisena- apima daug įvairių giminingų procesų- piliečių skundų nagrinėjimą, aktų priėmimą. AT pažeidimų bylų nagrinėjimą reglamentuoja įstatymas.Teisena- yra administracinio proceso savarankiška rūšis.
Procesas skaidomas į teisenas- skundų nagrinėjimo tvarka, aktų priėmimas ir t.t.
PRINCIPAI:
1. Teisėtumo;
(būtina laikytis įstatymų tiek įstatymų leidėjui , tiek vykdytojui)
2. Nekaltumo prezumpcijos;
3. Objektyviosios tiesos nustatymo;
(reikia atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, išsiaiškinti , išnagrinėti visapusiškai, nuosekliai, ne tendencingai).
4. Teisės į gynybą;
(kiekvienas turi teisę gintis:susipažinti su bylos medžiaga, kviesti liudytojus, turėti advokatą, pateikti ir gauti nekaltumą patvirtinančius dokumentus ir pan.)
5. Lygybės prieš įstatymą;
6. Viešumo;
(nagrinėjama viešai)
7. Operatyvumo.
( nagrinėjama operatyviai)
UŽDAVINIAI:
1. Laiku , visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes;
2. Išspręsti bylą tiksliai pagal įstatymą;
3. Užtikrinti nutarimo vykdymą;
4. Išsiaiškinti priežastis ir sąlygas, dėl kurių atsiranda AT teisės pažeidimai;
5. Auklėti piliečius.
17-2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS (PROCESO) UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS:
1. pažeidėjo pristatymas,
2. administracinis sulaikymas;
3. asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas,
4. daiktų ir dokumentų paėmimas,
5. nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas girtumui nustatyti.
Šios aukščiau išvardintos priemonės yra – kardomosios, procesinės.
1. AT pažeidimo protokolui surašyti, kai to negalima padaryti pažeidimo vietoje, pažeidėjo asmenybei nustatyti, pareigūnas turi teisę pažeidėją pristatyti į policiją, seniūniją ir t.t. Dažniausiai naudojamasi policija, . Gali dalyvauti ir kiti asmenys – miškų urėdijų, valstybinių parkų, aplinkos apsaugos inspektoriai ir t.t.Pristatytas asmuo negali būti laikomas ilgiau kaip 3 valandas – tai ne sulaikymas , o tik pristatymas.
2. Administracinis sulaikymas – tai trumpalaikis asmens laisvės apribojimas. Gali sulaikyti tik įstatymų numatyti organai ir pareigūnai:
 policija
 krašto apsaugos ministerijos, pasienio apsaugos tarnybos
 saugomo objekto vyr. pareigūnas
 laisvės atėmimo vietų, tardymo izoliatorių pareigūnai ir t.t.
Sulaikant asmenį, reikia surašyti sulaikymo protokolą. T.p. administracinės teisės pažeidimo protokolą,iškeliant pažeidėjui bylą.
Sulaikymo terminai – ne ilgiau kaip 5 val., išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kt. terminus( pvz. pasienio ruožo režimo pažeidimas – g.b. asmenys sulaikyti iki 3 parų, jeigu reikia išaiškinti asmenybę, bet būtina pranešti prokurorui, su prokuroro sankcija g.b. sulaikyti iki10 parų.)
3. Aiškinant AT pažeidimą, reikalinga atlikti patikrinimą. Tai gali padaryti policijos , VRM kompetencijos pareigūnai, pasienio apsaugos tarnybos, muitinės pareigūnai, ir kt. (Pasirodo , kad apžiūrą gali atlikti tos pačios lyties asmuo , dalyvaujant 2 tos pačios lyties kviestiniams ir surašomas protokolas)
4. Radus daiktus , kurie yra pažeidimo įrankis ar objektas, pareigūnai juos paima , surašydami protokolą. Jei tai daiktiniai įrodymai, arba juios draudžiama turėti, jie prijungiami prie bylos. Prisipažinus kaltu, jie konfiskuojami, grąžinami teisėtam savininkui arba sunaikinami.
5. Kai neblaivūs, ar apsvaigę nuo narkotinių medžiagų asmenys pašalinami nuo vairavimo priemonės, patikrinamas girtumas, apsvaigimo laipsnis.
17-3. ASMENYS, DALYVAUJANTYS ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS PROCESE.
1. Asmuo , traukiamas administracinės atsakomybėn .
Tokiam asmeniui turi būti pranešama, įteikiamas raginimas atvykti.Jei namuose ar darbovietėje to asmens nesurandama, tai įteikiama suaugusiam šeimos nariui ar administracijos vadovui.
Jei pažeidėjas neatvyksta į teismą, tai byla atidedama. Jei pakartotinai neatvyksta, tai byla nagrinėjama be jo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai dalyvavimas būtinas. Pažeidėjas gali būti sulaikytas ir laikomas tol. kol byla nebus išspręsta. Įstatymas reikalauja išvardinti pažeidėjo teises, nagrinėjant bylą, kviesti liudytojus, rinkti medžiagą, įrodančią jo nekaltumą, susipažinti su byla, paklausti kitų proceso šalių, liudininkų.
2. Nukentėjusysis, tai asmuo , kuriam administraciniu pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Jis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga,duoti parodymus, apskųsti nutarimą, turėti advokatą.
3. Įstatyminis atsakovas. Jei atsakomybėn traukiamas asmuo ar nukentėjusysis yra nepilnamečiai, ar yra fiziškai ar psichiškai nesveiki, byloje gali dalyvauti atstovai- tėvai, įtėviai, globotojai, rūpintojai.
4. Advokatas- turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, apskųsti nutarimą, dalyvauti byloje ( pateikiant savo tarnybinį orderį).
5. Liudytijas – gali būti juo bet kuris asmuo, kuriam žinomos kokios nors tos bylos aplinkybės. Jis privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus, pranešti , kas jam žinoma. Už melagystę- atsakomybė ( bauda).Liudytojus kviečia pareigūnai , organai, iškėlę bylą, taip pat gali kviesti nukentėjusysis ar asmuo traukiamas atsakomybės. Turi motyvuoti, kodėl šaukia liudytiją.
6. Ekspertas- tiria AT pažeidimo bylą atitinkamas pareigūnas, o kai reikia specialių žinių, kviečia ekspertą. Ekspertas privalo atvykti laiku ir duoti objektyvią išvadą. Eksperto teisės- susipažinti su bylos medžiaga, pateikti prašymą, kad reikalinga papildoma medžiaga, pateikti klausimus nukentėjusiajam, liudytojams,asmeniui traukiamam administracinėn atsakomybėn.
7. Vertėjas. Jis privalo atvykti laiku į nurodytą vietą, Vertėją skiria bylą nagrinėjantis organas, pareigūnas.
17-4.ĮRODYMAI ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOSE.
Įrodymai- tai bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai ar pareigūnai nustato ar yra AT pažeidimas, ar nėra, ar asmuo kaltas. Taip pat nustatomos kitos aplinkybės.
1. ĮRODYMAI:
2. pažeidimo protokolas
3. liudytojų parodymai
4. traukiamo atsakomybės asmens paaiškinimai
5. nukentėjusiojo paaiškinimai
6. eksperto išvada
7. daiktiniai įrodymai
Aplinkybės , darančios teiseną negalima- tai tokios aplinkybės , dėl kurių byla nekeliama. Jeigu byla negalėjo būti pradėta, bet jau pradėta, ji turi būti nutraukiama.
1. nėra AT pažeidimo įvykio ir sudėties;
2. asmeniui , padariusiam priešingą teisei veiksmą nėra 16 metų;
3. padaręs priešingą teisei veiksmą asmuo nepakaltinamas;
4. būtino reikalingumo ar ginties atveju;
5. priimamas amnestijos aktas, jei jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą;
6. panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas;
7. pasibaigia nuobaudai skirti numatyti terminai;
8. dėl to paties fakto yra jau kito organo iškelta byla ,ar jau nubaustas.
17-5. ADMINISTRACINĖS TEISENOS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS ( (PROCESO) STADIJOS: BYLOS IŠKĖLIMAS, BYLOS NAGRINĖJIMAS, NUTARIMO PRIĖMIMAS, NUTARIMO APSKUNDIMAS, NUTARIMO VYKDYMAS
Stadijos – tai t.t.pakopos (grupės) giminingi procesiniai veiksmai.
Stadijos:
1. Aplinkybių aiškinimas ir bylos iškėlimas
2. Bylos nagrinėjimas
3. Nutarimo byloje priėmimas ir paskelbimas
4. Nutarimo apskundimas(fakultatyvinė)
5. Nutarimo vykdymas.
1.Dėl padaryto AT pažeidimo pareigūnas privalo išaiškinti jo padarymo aplinkybes ir iškelti bylą.Pagrindinis dokumentas, fiksuojantis bylos iškėlimą-AT pažeidimo protokolas. Protokolo turinys- turi atspindėti visas pažeidimo padarymo aplinkybes. Nurodoma, koks pareigūnas surašė protokolą, data, padarymo vieta, veikos juridinė kvalifikacija,- stripsnis, pažeidėjas, liudytojai (jei yra), įrašomas nukentėjusysis, pažeidėjo paaiškinimai. Pasirašo pareigūnas, nukentėjusysis, pažeidėjas, liudytojai.
Bylą iškelia teisėjas, prokuroras, tardytojas- priimdami nutarimą.

Įstatymas numato , kad dėl tam tikrų pažeidimų protokolas nesurašomas. Tuomet naudojamas supaprastintas procesas, kai pažeidėjas vietoje sumoka baudą.
1. Bylą nagrinėti gali tik kompetetingas organas ar pareigūnas, numatytas įstatyme.(Nagrinėja taip pat kolegialūs organai, arba pareigūnai vienvaldiškumo tvarka).
Bylos stadijos:
 parengiamoji- patikrina bylos duomenis, ar teisingai atliekami proceso veiksmai, praneša.
 vyksta nagrinėjimas iš esmės- paskelbiama, kas traukiamas atsakomybės, nurodoma pažeidėjo požymiai, pradedama apklausa. Jei nagrinėja kolegialus orgamnas, tai surašomas protokolas.
2. Išnagrinėjęs bylą, organas priima nutarimą ir jį įformina įstatymo numatyta tvarka. Turi būti pažymėta, kad jis gali būti sprendžiamas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nutarimą pasirašo kolegialaus organo pirmininkaujantis, o pareigūno – pareigūnas.
Nutarimų rūšys:
 skirti nuobaudą;
 nutraukti bylą;
 motyvuotai perduoti bylą kitam organui ar pareigūnui;
Jei nagrinėjant bylą, paaiškėja, kad veikla kvalifikuojama kaip kriminalinis nusikaltimas, tai byla nutraukiama ir visa medžiaga perduodama prokurorui ar teismui, kad toliau būtų iškelta baudžiamoji byla.
3. Apskųsti nutarimą gali asmenys:
 traukiamas atsakomybėn asmuo;
 nukentėjusysis;
 advokatas;
 organas, kurio pareigūnas surašė protokolą.
Skundą galima paduoti apylinkės teismui per 10 d. nuo nutarimo priėmimo dienos. Visų valstybinio valdymo institucijų, pareigūnų nutarimai gali būti skundžiami apylinkės teismui. Jei nepatenkina apylinkės teismo sprendimas – skundžiami apygardos teismui.( LR Administracinių bylų teisenos įstatymas).
Apylinkės teisėjo nutarimą galima skųsti apygardos teisėjui, kurio sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Paduotas skundas sustabdo nutarimo vykdymą, išskyrus administracinį areštą.Jeigu paduodamas skundas- pranešama šalims.
Teismas gali priimti tokius sprendimus:
 palikti nutarimą nepakeistą
 panaikinti nutarimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
 panaikinti nutarimą ir nutraukti bylą
 pakeisti nuobaudą numatytose ribose , bet negali padidinti.
 teismas sprendimą viešai paskelbia.
4. Nutarimą vykdo organas, pareigūnas, kuris šį aktą priėmė. Gali vykdyti ir kiti- nubausto darbovietė, VRM. Senaties terminas: ATPK 308 str. – “kiekvienas nutarimas turi būti pradėtas vykdyti per 3 mėn. nuo jo įsiteisėjimo.Esant rimtiems motyvams , nutarimas gali būti laikinai nevykdomas jį atidedant. ( Gali atidėti t.t. organas, pareigūnas, kuris baudą skiria iki 1mėn.)
Dėl atskirų nutarimų vykdymo tvarkos:
5. Nutarimas dėl baudos skyrimo tvarkos. Baudą reikia sumokėti per 15 d. Jei nesumoka, tai pareigūnai nuorašą siunčia į darbovietę arba į pažeidėjo mokymo įstaigą, ar soc. apsaugos organizaciją, kad bauda būtų išieškota iš algos, stipendijos, pensijos.Jei nubaustasis niekur nedirba, tai teismas gali baudą išieškoti per anstolius, aprašant turtą.Jei bauda nesumokama, teismas gali paskirti areštą, bet ne ilgiau kaip 30parų.
6. Nutarimas dėl arešto vykdomas VRM organų, g.b. kalėjime, pataisos darbų kolonijoje.
7. Kai nutarimas – konfiskuoti turtą, tai turtas paimamas, realizuojamas, gautos pajamos pervedamos į valstybės biudžetą.
8. Nutarimas – nušalinti nuo pareigų. Siunčiamas darbovietės administracijai, kuri priima sprendimą nušalinti nuo pareigų.
18 TEMA. VALSTYBINIO VALDYMO TEISTUMO UŽTIKRINIMAS
18-1. VALSTYBINIO VALDYMO TEISĖTUMO UŽTIKRINIMO ESMĖ IR BŪDAI
Teisėtumas – vienas iš pagrindinių valstybinio valdymo principų. Jo laikosi visi valstybinio valdymo organai ir reikalauja iš kitų.
Šis principas susijęs su valstybine drausme- griežtas įstatymų, VVO nustatytos tvarkos taisyklių laikymasis.
( teisėtumo pažeidimas ne visada gali būti v. drausmės pažeidimu (Pvz.alimentų nemokėjimas, vagystė- tai teisėtumo pažeidimas. V. drausmės pažeidimas – tai tik taisyklių tvarkos, nustatytų VVO , pažeidimas.)
Teisėtumo užtikrinimas:
Valstybinių institucijų pareigūnai, siekdami, kad būtų laikomasi teisėtumo, privalo:
1.Užkirsti kelią teisės pažeidimams
2.pašalinti priežastis ir sąlygas, dėl kurių atsiranda pažeidimai;
3.Nubausti asmenis , pažeidusius teisėtumą;
Sudaryti pažeidėjams nepakantumą ir atsakomybės neišvengimo atmosferą
Pagrindiniai būdai užtikrinti teisėtumą:
1. Kontrolė
2. Konstitucinė priežiūra
3. Teismo veikla
4. Administracinė priežiūra
5. Gyventojų skundų , pareiškimų svarstymas
18-2. KONTROLĖS SAMPRATA, UŽDAVINIAI , PRINCIPAI
Kontrolė – vykdoma siekiant išaiškinti teisės pažeidimus, jų priežastis ir sąlygas, nubausti kaltus. Būtina sąlyga- vykdymo tikrinimas. Kontrolė- platesnė sąvoka.Jos uždavinys- tikrinti ūkinę, finansinę ir kt. veiklą.
Vykdymo tikrinimas – tai kontrolės dalis.(t.y. tikrinama kaip vykdomi įstatymai, Vyr. nutarimai ar kitos v-ės užduotys).
Kontrolės 3 elementai:
1. darbo , užduočių, veiklos tikrinimas;
2. būdų, priemonių, kuriomis vykdomos užduotys tikrinimas;
3. priemonių, kurių reikia imtis nustatytiems pažeidimams, trūkumams šalinti, kaltiems asmenims atsakomybėn traukti tikrinimas
Kontrolės principai:
(Jie įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose.)
a) kontrolė, kaip valdymo funkcija turi būti vykdoma kasdien, nuolat, sistemingai.;
b )ji t.b.reali, t.y. betarpiška, atliekama kontroliuojamo organo buvimo vietoje, atlikti ją turi kvalifikuoti asmenys;
c) ji t.b. kompleksinė ir universali;
 operatyvi;
 objektyvi, bešališka;
 viešas kontrolės rezultatų svarstymas ir atitinkamų sprendimų priėmimas.
18-3. KONTROLĖS RŪŠYS
Kontrolės rūšiavimas daromas atsižvelgiant į vykdymo metodus ir subjektus.
1.Pagal metodus:
1.
1. išankstinė- kai daroma t.t. veiksmų paruošiamojoje stadijoje;
2. faktinė- daroma , siekiant patikrinti, kaip atliekemi t.t. darbai, panaudojami pinigai, lėšos;
3. paskesnioji- tikrinama, kaip vykdomi anksčiau darytos kontrolės duoti nurodymai, reikalavimai.
2.
1. Vidinė- kai pareigūnų veiksmus atlieke to organo, žynybos vadovas;
2. išorinė- atlieke kitas organas , pareigūnas.
3. Pagal kontrolės vykdymo subjektus:
a)Parlamentinė (Seimo);
b)Konstitucinė (K. teismas)
c)Vyriausybės;
d)Ministerijų ir kt. V.V. institucijų
e)V-ės kontrolės;
f)Vietos savivaldos institucijų
g)Specialių finansų organų, institucijų.
18-4. KONSTITUCINĖ KONTROLĖ
a)Parlamentinė (Seimo):
Vykdo LR Seimas. Vykdoma ypatingomis priemonėmis. K.: Vyriausybė atskaitinga Seimui. Seimo nariai pateikia klausimus, analizuoja Vyriausybės veiklą. Seimo narių paklausimo teisė- bt koks Seimo narys gali pateikti atskaitingos Seimui institucijos vadovui klausimą. Priklausomai nuio atsakymo Seimas daro atitinkamas išvadas.
S. yra visa eilė komitetų. Jie turi teisę pareikalauti iš ministrų ir kitų –ynybų vadovų paaiškinimų.
S. komisijos: nuolatinės ir laikinos. Jos t.p.svarsto ministrų ir kt. žynybų vadovų veiklą.
Seimo kontrolierių institucija- jos veiklą, uždavinius, funkcijas reglamentuoja “S.kontrolierių įstatymas” priimtas 1994 m. Sausio 11 D.
b)Konstitucinė (K. teismas)
Kompetencijos ribose drausmina kai kuriuos pareigūnus- K. 102 str.
K. teismo statutą, jo įgaliojimus nustato K. teismo įstatymas: 71 str.,64.
18-5. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ VYKDOMA KONTROLĖ: VYRIAUSYBĖS, CENTRINIŲ ŠAKINIŲ VALDYMO ORGANŲ, FINANSŲ IR KREDITO ORGANŲ KONTROLĖ
c)Vyriausybės;
Vyriausybė privalo laikytis K. ir įstatymų, ji reikalauja, kad ministerijos, departamentai, žynybos laikytųsi t.p. įstatymų. Jei jie priima neteisėtą aktą, tai Vyriausybė reikalauja, kad tą aktą panaikintų arba pati panaikina.
d)Ministerijų ir kt. V.V. institucijų:
Ministerijos, departamentai vykdo savo sistemoje vidinę kontrolę. Finansų ministerija kontroliuoja net jai nepavaldžias institucijas. Ji turi revizijų departamentą.
18-6. VALSTYBĖS KONTROLĖ, JOS UŽDAVINIAI, ORGANAI, TEISĖS , TAIKOMOS POVEIKIO PRIEMONĖS
e)V. kontrolė:
Tai specializuota institucija. 1995 gegužės 30d. “ V. kontrolės įstatymas” reglamentuoja institucijos paskirtį, įgaliojimus. Steigia Seimas. V, Kontrolė atskaitinga tik Seimui, todėl V. Kontrolė gali atlikti savo funkcijas bešališkai.
V. Kontrolė turi savo struktūrą- pirmininką(1), 2 pavaduotojai, skyriai- regioniniai kontrolės skyriai, V. kontrolės taryba: susidedanti iš pirmininko ( V-ės kontrolieriaus +nariai, kaip patariamasis organas.
V. Kontrolė gali tikrinti: ne tik atskirų , bet ir Seimo, Prezidento, Vyriausybės, A. Teismo, KT ir kitų teismų ūkinę – finansinę veiklą.
V.K. netikrina visuomeninių organizacijų veiklos, nekontroliuoja, kaip jos valdo savo turtą, naudoja lėšas. Tačiau , jeigu visuomeninė organizacija gauna lėšų iš valstybės, tai V. Kontrolė gali daryti patikrinimus. Gali sustabdyti Valdymo institucijų aktus, jei šiurkščiai pažeidžiami įstatymai.
Vykdo kvotos organų funkcijas. Kai valstybei padaroma žala, pareigūnams taikomos puiniginės nuobaudos padarytos žalos dydžio , bet ne daugiau kaip pareigūno 6 mėn. atlyginimas. Jei suma didesnė- V. Kontrolė kreipiasi į teismą.
V. Kontrolė turi teisę reikalauti, kad institucijų vadovai nubaustų kaltus asmenis.Tokie reikalavimai privalomi.
V. Kontrolė, vykdydama savo funkcijas turi teisę įeiti į tikrinamas institucijas,reikalauti, kad jai būtų pateikta reikiamna dokumentacija.Jei pareigūnai atsisako įleisti, Kontrolė gali pasinaudoti policijos pagalba. surašyti administracinio pažeidimo protokolus.
Auditas: Tikrina ūkinę- finansinę veiklą. Tai neutrali organizacija.
18-7. APSKRITIES ORGANŲ VYKDOMA KONTROLĖ
Reguliuoja(‘ LR Apskrities valdymo įstatymas” 1994 12 15)
Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, per apskrities viršininką organizuoja vyriausybės valdymą- tai sudėtinė valstybės valdym dalis. Vyriausybė yra patvirtinusi tipinę apskrities valdymo struktūrą- į ją įeina: apskrities viršininkas,jo pavaduotojas , sekretorius, patarėjai įvairiems klausimams ir t.t.Turi struktūrinius padalinius:
 kaimo reikalų departamentas
 žemės tvarkymo
 apskaitos ir finansų
 Apskrities viršininko uždaviniai- įeina ir t.t. kontrolės funkcijos:
 prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi LR konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, tikrinti , ar kolegialių ir nekoliagialių savivaldos institucijų priimti sprendimai nepažeidžia piliečių ir organizacijų teisių.
Be to departamentai irgi atlieka peiežiūra p/l savo kompetenciją.
18-8. VIETOS SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ VYKDOMA KONTROLĖ.
(“LR Vietos savivaldos įstatymas” 1994 07 07 )
Vietos savivalda – tai LR teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal lr konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus bei tenkinti gyventojų poreikius.
Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą savivaldos teisę.
Kontrolieriaus kompetencija: jis neviršydamas LR įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų , pri-iūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai , tikslingai ie efektyviai eksplotuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat patikėta valstybės nuosavybė.
21 TEMA. GYVENTOJŲ PAREIŠKIMŲ PRAŠYMŲ, PASIŪLYMŲ IR SKUNDŲ VALSTYBINIO VALDYMO ORGANUOSE, ĮSTAIGOSE, ĮMONĖSE IR ORGANIZACIJOSE NAGRINĖJIMAS
21.1. TEISINIS GYVENTOJŲ PAREIŠKIMŲ, PRAŠYMŲ, PASIŪLYMŲ IR SKUNDŲ VALSTYBINIO VALDYMO ORGANUOSE, ĮSTAIGOSE, ĮMONĖSE IR ORGANIZACIJOSE NAGRINĖJIMO REGLAMENTAVIMAS.
Skundą,(prašymą) dėl viešo admininistravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo,dėl subjekto neveiksnumo turi teisę paduoti asmenys (piliečiai ir ne piliečiai), kiti administraciniai subjektai, jų tarnautojai. Skundas pateikiamas Administracinių ginčų komisijai arba tiesiog Administraciniam teismui.
Skundo,prašymo rekvizitai
1) Turi būti paduodami tik raštu.
2) Skunde turi būti nurodyta: teismo ar komisijos pavadinimas;pareiškėjo vardas,pavardė,gyvenamoji vieta arba atstovo tie patys duomenys.
3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami vardas,pavardė, pareigos,įstaiga, jos buveinė.
4) trečiųjų, suinteresuotų asmenų gyvenamoji vieta.
5) konkretus skundžiamas veiksmas,aktas, jo vykdymo,priėmimo data.
6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą.
7) pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, jei ji buvo padaryta.
8) pridedamų dokumentų sąrašas.
9) Skundą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas.
Skundą,prašymo egzempliorių turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti atsakovams ir 1 liktų teisme.
Ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka.
Prieš kreipiantis į Administracinį teismą, galima pareiškimą pateikti Administracinių ginčų komisijai.Jos yra:
1)Savivaldybių.(sudaroma visuomeniniais pagrindais,bet sprendimai privalomi)
2)Apskričių.(valstybinė institucija, pakeitimo projektas Seime 1999 10 17 tikslu paversti ją dirbančia visuomeniniais pagrindais)
3) Vyriausioji Administracinių ginčų komisija
Administracinių ginčų komisijų kompetencija (LR Administracinių ginčų komisijų įstatymas 1999 01 14 d.):
1. Savivaldybės visuomeninė ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Apskrities administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t.y. dėl apskrityje esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.
Vyriausios Administracinių ginčų komisijos kompetencija nagrinėti skundus, kai 1 iš ginčo šalių yra Centrinio valdymo organas
Kreipiantis į Administracinių ginčų komisiją nereikia mokėti mokesčio,kaip kad kreipiantis į Teismą.
Administracinių ginčų komisija turi išnagrinėti per 14 d. nuo gavimo.
Skundai dėl administracinių nuobaudų (žinot skundimo tvarką ir procedūrą): Nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo gali apskųsti:
1.Asmuo,kuriam nuobauda skirta.
2.Nukentėjusysis.
3.Institucija, kurios pareigūnas surašė pažeidimo protokolą.
Skundas gali būt paduotas per 10 d. nuo nutarimo skirti nuobaudą dienos Apygardos administraciniam teismui, pagal institucijos, kurios pareigūno aktas skundžiamas buvimo vietą.
Administracinis Teismas nagrinėja nutarimų dėl administracinių nuobaudų skyrimo teisėtumą, bet nesprendžia dėl tų nuobaudų skyrimo už AT normų pažeidimą-tai daro pareigūnai ir bendros kompetencijos Teismai.
Todėl asmuo, gavęs administracinę baudą, tą nutarimą gali apskųsti tik Apygardos administraciniam teismui, o ne aukštesnės instancijos bendros kompetencijos Teismui.
Teismo posėdžio laikas ir vieta pranešami skundėjui ir institucijai, kurios nutarimas skundžiamas.Jei laikas ir vieta pranešti, tai subjektų nedalyvavimas netrukdo nagrinėti bylą iš esmės.
Nagrinėdamas skundą, Administracinis Teismas patikrina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą ir priima vieną iš šių sprendimų:
1) palikti paskirtą administracinę nuobaudą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;
2) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo;
3) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą ir bylą nutraukti;
4) pakeisti nuobaudą nepažeidžiant jos skyrimą reglamentuojančio teisės akto, tačiau taip, kad ji nebūtų padidinta.
Jeigu nustatoma, kad nutarimą priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti kompetentingai institucijai (pareigūnui).
Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas išsiunčiamas asmeniui, kuriam paskirta administracinė nuobauda, nukentėjusiajam pagal jo prašymą, taip pat administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui).
Proceso šalys ir dalyviai
1. Administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių interesams bylos išsprendimas gali turėti įtakos).
2. Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi dalyvaujantys byloje liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, o įstatymo numatytais atvejais – valstybės ar savivaldybių institucijų pareigūnai (atstovai).
Teismo sprendimų nuorašų išsiuntimas
1. Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per 3 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai.Turi būti vykdomas.
2. Tais atvejais, kai bylą inicijavo Seimo kontrolierius, priėmus sprendimą (nutartį), jo kopija išsiunčiama ir Seimo kontrolieriui.
Teismo sprendimas dėl ATP vykdomas ATPK normų reglamentuota tvarka.
Kitų rūšių nutarimai vykdomi Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Teismų sprendimų apskundimas
1. Apygardų administracinių teismų sprendimų ir nutarčių apskundimas
Apygardų administracinių teismų sprendimai ir nutartys apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo gali būti skundžiami Aukštesniajam administraciniam teismui.
2. Aukštesniojo administracinio teismo sprendimų ir nutarčių apskundimas
Aukštesniojo administracinio teismo sprendimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracines bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo gali būti skundžiami Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui.
3. Administracinių bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka
Administracinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos pagal Civilinio proceso kodekso trečiojo skyriaus trisdešimt ketvirtajame ir trisdešimt penktajame skirsniuose nustatytas taisykles, jeigu Administracinės teisenos įstatymas nenustato kitaip.
4.Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami.
21.2. GYVENTOJŲ PAREIŠKIMŲ, PRAŠYMŲ, PASIŪLYMŲ, SKUNDŲ SAMPRATA.
Peticijos teisė.
LR.Konstitucijoje 33str. laiduojama peticijos teisė.
Peticijų įstatymas 99 07 07d.
Peticijų įstatymas netaikomas, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą:
1) įstatymų leidybos iniciatyvos teisę;
2) referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę;
3) valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę.
Peticija – raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija.
1. Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė.
3. Savivaldybės peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina savivaldybės taryba.
Kreipimesi dėstomi reikalavimai ir siūlymai
1. Kreipimesi gali būti reikalaujama ar siūloma spręsti tokius klausimus(3 straipsnis):
1) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo;
2) valdžios ir valdymo institucijų reformavimo;
3) kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus.
2. Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai.
Kreipimosi forma ir turinys
1. Kreipimasis pateikiamas raštu. Kreipimesi turi būti nurodyta:
1) pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, asmens kodas;
2) institucija, kuriai paduodamas kreipimasis;
3) prašymas pripažinti kreipimąsi peticija, kreipimosi padavimo priežastys ir tikslai;
4) pareiškėjo reikalavimai ir siūlymai;
5) pareiškėjo atstovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta ir, jeigu yra, telefono, telefakso numeriai.
2. Kiekvienas kreipimasis turi būti pareiškėjo pasirašytas. Tais atvejais, kai pareiškėjas dėl fizinių trūkumų pats negali pasirašyti, kreipimąsi už pareiškėją pasirašo kitas asmuo, nurodydamas savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, asmens kodą.
3. Prie kreipimosi gali būti pridėti įvairūs dokumentai ar jų kopijos, siūlomo teisės akto projektas ir kita medžiaga.
Pareiškėjo teisės
Pareiškėjas turi teisę:
1) bet kuriuo metu atšaukti kreipimąsi (peticiją). Kreipimasis (peticija) atšaukiamas raštu, nurodant 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus duomenis;
2) gauti informaciją apie peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką, priimtus sprendimus bei kitą šiame įstatyme nustatytą informaciją;
3) asmeniškai ar per atstovą dalyvauti peticijų komisijų posėdžiuose nagrinėjant peticiją, taip pat ir tuo atveju, kai pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį kreipimaisi yra sujungiami;
4) šio įstatymo nustatyta tvarka apskųsti peticijų komisijos sprendimą, kuriuo kreipimasis nepripažįstamas peticija ar atsisakoma priimti peticiją nagrinėti.
Visi kreipimaisi įregistruojami peticijų registravimo žurnale institucijoje, kuriai paduotas (persiųstas) kreipimasis.
Apie kreipimosi įregistravimą nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, raštu pranešama pareiškėjui ar jo atstovui.
Kreipimasis nepripažįstamas peticija, jei:
1) jis neatitinka šio įstatymo 3 straipsnio reikalavimų;
2) iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojančio teisės akto;
3) tas pats pareiškėjas dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų per kalendorinius metus tai pačiai institucijai padavė daugiau kaip vieną kreipimąsi;
4) pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piktnaudžiauja peticijos teise;
5) peticijų komisija per kalendorinius metus dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų, išdėstytų kreipimesi, jau yra priėmusi sprendimą;
6) kreipimąsi paduoda ne Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, arba jų grupė.
Anoniminis kreipimasis atmetamas.
Peticijų komisija, priėmusi motyvuotą sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija, apie tai praneša pareiškėjui ar jo atstovui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos..
Peticijų komisijos, gavusios ne vieną kreipimąsi dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų, turi teisę juos sujungti ir nagrinėti juos kaip vieną kreipimąsi.
21.3. GYVENTOJŲ PAREIŠKIMŲ, PRAŠYMŲ, PASIŪLYMŲ IR SKUNDŲ PATEIKIMO, PRIĖMIMO TVARKA, TERMINAI IR PADARINIAI.
Apie peticijos priėmimą nagrinėti arba apie atsisakymą priimti peticiją nagrinėti peticijų komisijos praneša pareiškėjui ar jų atstovui raštu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos, nepaisydamos pareiškėjo ar pareiškėjo atstovo dalyvavimo priimant sprendimus.Sprendimas atsisakyti priimti peticiją nagrinėti turi būti motyvuotas.
Peticijų komisija, priėmusi sprendimą peticiją nagrinėti, paskiria peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką ir apie tai paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Savivaldybės peticijų komisija apie peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką paskelbia vietos spaudoje arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.
Kreipimosi pripažinimo peticija ir peticijų priėmimo nagrinėti klausimą peticijų komisija išsprendžia ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo kreipimosi įregistravimo dienos. Jei kreipimosi pripažinimo peticija ir peticijų priėmimo nagrinėti klausimui išspręsti reikalingi papildomi dokumentai ar išvados, terminas skaičiuojamas nuo paskutinio reikiamo dokumento gavimo dienos.
10 straipsnis. Kreipimosi nepripažinimo peticija ir atsisakymo priimti peticiją nagrinėti apskundimas
Pareiškėjas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pranešimo apie sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gavimo dienos gali apskųsti peticijų komisijos sprendimą:
1) Seimui dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo;
2) Vyriausybės kancleriui dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimo;
3) savivaldybės tarybai dėl savivaldybės peticijų komisijos sprendimo.
11 straipsnis. Peticijų nagrinėjimo principai
Nagrinėjant peticijas, vadovaujamasi šiais principais:
1) lygybės įstatymui – joks pareiškėjas negali būti diskriminuojamas ar jam teikiama kokių nors privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų;
2) viešumo – peticijos nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu viešai nagrinėjama peticija atskleistų valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį;
3) draudimo varžyti kitų asmenų teises ar laisves ar kenkti kitų asmenų, visuomenės ar valstybės interesams;
4) kolegialaus nagrinėjimo – visos peticijos nagrinėjamos, išvados bei sprendimai priimami kolegialiai;
5) operatyvumo – draudžiama vilkinti peticijų nagrinėjimą. Visos peticijos turi būti išnagrinėtos ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo sprendimo priimti peticiją nagrinėti priėmimo dienos;
6) bendradarbiavimo – peticijų komisijos bei valstybės institucijos bendradarbiauja siekdamos, kad peticija būtų tinkamai išnagrinėta. Kai peticijoje keliamų klausimų sprendimas pagal kompetenciją priklauso kelioms institucijoms, peticiją nagrinėja platesnę dalykinę ir teritorinę kompetenciją turinčios institucijos sudaryta peticijų komisija;
7) procedūrų konfidencialumo – peticijų komisijų, valstybės ir savivaldybių valdžios ir valdymo institucijų procedūros ir susirašinėjimas su pareiškėjais iki sprendimo priėmimo negali būti viešinami.
Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami.

Leave a Comment