I skyriusAdministracinės teisės samprata.
1 tema. Metodologiniai administracinės teisės sampratos aspektai1.1. Administracinės teisės sąvoka, dalykas ir reguliavimo metodas. Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai. Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese. Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Administracinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje veikloje. Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto:1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.
1.2. Administracinės teisės normomis reguliuojamų visuomeninių santykių rūšys.
1.3. Administracinės teisės santykis su kitomis teisės šakomis Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise. Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios f-jų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo) organų f-jas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas).
1.4. Administracinė teisė kaip valdymo teisė. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą.
1.5. Administracinės teisės kategorijų – valdymas, valstybės valdymas, vykdomoji valdžia, valstybinis valdymas ir viešasis administravimas santykis. 1.6. Valstybinės valdžios padalijimo principas.
2 tema. Administracinės teisės normos ir administraciniai teisiniai santykiai2.1. Administracinės teisės normų sąvoka, struktūra. Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai – valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y., galimo ir privalomo elgesio ribas.Bet yra ir skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai:Specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese;Administracinio – teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams; Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai: tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu; galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų; suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų.Administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio – teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.Administracinės teisės normos struktūra, dažniausiai susideda iš šių elementų: Hipotezė – normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai – teisiniai santykiai. Pagal apibrėžtumo laipsnį hipotezė gali būti absoliučiai apibrėžta, santikinai apibrėžta arba visai neapibrėžta; jos gali ir visai nebūti. Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Čia išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, leidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai. Dispozicija gali būti tiksliai apibrėžta, santykinai apibrėžta arba blanketinė (kai yra nukreipiama į kitą teisės normą, kurioje nurodyta tam tikra elgesio taisyklė). Sankcija – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme suprantama kaip priemonė, kuria siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas. Administracinėje teisėje labiausiai paplitę drausminės ir administracinės sankcijos, tačiau kai kurių normų reikalavimų vykdymui užtikrinti nustatomos turtinės (ypač materialinės finansinės) sankcijos. Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į: Kardomąsias – administracinės kardomosios prievartos priemonės;Atstatomąsias – numato priverstinį neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos pareigos įvykdymą bei neteisėtų valdymo aktų panaikinimą;Baudžiamąsias – administracinės ir drausminės nuobaudos;Baudžiamąsias – atstatomąsias. Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos gali būti apibrėžtos, santykinai apibrėžtos, blanketinės arba nenurodomos visai – pvz., atsako pagal įstatymus. Sankcijos skirstomos: Pagal vidinę sandarą –paprastos – kai numatoma viena poveikio priemonė už elgesio taisyklės nevykdymą. pvz., bauda – užtraukia 500 Lt. baudą. sudėtinės – gali būti alternatyvinės (kai numatoma galimybė rinktis vieną iš kelių galimų poveikio priemonių – pvz., bauda arba areštas – “užtraukia baudą nuo 100 iki 300 litų ar pataisos darbus nuo 1 iki 2 mėn, išskaitant dvidešimt procentų darbo užmokesčio, arba administracinį areštą iki 30 parų.”) ir kumuliatyvinės (kai prie pagrindinės sankcijos pridedama ir papildoma sankcija – pvz., bauda ir konfiskavimas – “užtraukia baudą nuo 10000 iki 20000 litų su šių prekių konfiskavimu”).
2.2. Administracinės teisės normų ypatumai. Administracinės teisės normos ypatumai:a) reguliuoja visuomeninius santykius valdymo srityje, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, taip pat susiklostančius visuomeninėms organizacijoms įgyvendinant joms pavestas viešo valdymo funkcijas;b) nustatydamos reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų t&p, valstybinius valdingus įgalinimus suteikia tik v.v. institucijoms;c) yra savotiškai imperatyvios, ką sąlygoja v.v. pobūdis. Šis imperatyvumas gali reikštis trejopai:– kaip tiesioginis paliepimas, įpareigojantis subjektus elgtis tik nurodytu būdu;– kaip galimybė pasirinkti vieną iš normose numatytų variantų;– kaip suteikimas subjektui teisės elgtis savo nuožiūra, tačiau neperžengiant t.n. apibrėžtų elgesio ribų.
2.3. Administracinės teisės normų rūšys. Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes:1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.2. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ar šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose konkrečiais atvejais, taikymo matas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos skirstomos į 3 stambias grupes: 2.1. normos, veikiančios ūkio valdymo srityje – finansai ir kreditas, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, aplinkosauga, statyba, prekyba, energetika ir t.t. 2.2. normos, veikiančios socialinės-kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra, socialinė apsauga, kūno kultūra ir sportas, sveikatos apsauga ir kt. 2.3. normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga ir kt.Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal įvairius kitus kriterijus. Svarbiausieji kriterijai ir skirstymai:Normos turinys – pagal tai skiriamos:materialinės – nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje;procesinės – reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką (bauda turi būti skiriama pagal protokolą ir t.t.).Taikymo sfera – pagal tai skiriamos:bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pagrindus;specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus (pvz., žemės ūkis, finansai ir t.t.);ypatingosios – taikomos tik išimtinais, ypatingais atvejais, kai susidaro ypatingosios aplinkybės – pvz., epidemijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais.Subjektai – skiriamos normos, reguliuojančios:valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus;tarnautojų administracinį – teisinį statusą;vietos savivaldos organų teisinę padėtį;visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje;piliečių, kitų fizinių asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje.Normų tarpusavio santykis – pagal tai išskiriamos:Normos – įstatymai – turi aukščiausią teisinę galią, jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės normos;poįstatyminių aktų normos – leidžiamos normų – įstatymų pagrindu. Gali būti savo ruožtu toliau skirstomos pagal jas išleidusius organus – nuo priklauso jų juridinė galia. Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos juridinės galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai privalomos adresuojamiems subjektams.Normos poveikio subjektams pobūdis – pagal tai išskiriamos:įpareigojančios – reikalauja iš subjektų atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus;įgalinančios – suteikia teisės subjektams įgaliojimus tam tikrus atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose;draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus;rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų.
2.4. Administracinės teisės normų realizavimo formos. Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos – kai visuomenės elgesys atitinka jų reikalavimus. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą, teisės teorijoje skiriamos 4 šių normų realizavimo formos:Laikymasis;Vykdymas;PanaudojimasTaikymas. ATN laikymasis – paprasčiausias būdas – teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams. Čia dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos (pvz., draudžiama viešoje vietoje rodyti pimpalą). Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios normos. Įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinka normos reikalavimą. Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai – subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma – naudojama galimybė (pvz., savo namuose prieš veidrodį galima sau rodyti pimpalą). Sudėtingiausias ATN realizavimo būdas – taikymas. Jas taikyti gali tik kompetentingi teisėkūros subjektai. Tokias teises suteikia valstybė. Taikant ATN, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai (pvz., jei viešoje vietoje rodysi pimpalą, tai mentai pagaus ir pritaikys tau normą, prieš tai auliniais batais tau per jį pavaikščioję).
2.5. Administracinės teisės normų galiojimas laike, erdvėje, pagal taikymo subjektus. Paminėtinos normų galiojimo ribos – pagal tai normų galiojimas skirstomas į:galiojimą laiko atžvilgiu – jei norma numato subjekto atžvilgiu negatyvų poveikį, tai ji netaikoma laike atgal (tuo tarpu kitose teisės šakose gali būti ir taikomos, pvz., baudžiamojoje teisėje – bausmė už genocidą, masinį terorą ir kitus nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui)galiojimą erdvėje – gali galioti visoje teritorijoje, arba jos dalyje, arba tik viename administraciniame teritoriniame vienete;galiojimą asmenų atžvilgiu.Pažymėtina, kad visos administracinės teisės normos įtvirtinamos atitinkamuose teisiniuose aktuose ir pradeda galioti nuo tų aktų galiojimo pradžios. Normos nustoja galioti kai: pasibaigia galiojimo laikas, arba panaikinus teisės aktą, arba įvykus tam tikrai sąlygai.
2.6. Administracinio teisinio santykio sąvoka, ypatumai. 2.7. Administracinių teisinių santykių struktūra. ATS – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje. BVTT yra teisinių santykių bruožai, yra ir būdingi ATN reguliuojamiems santykiams:Šie santykiai atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje;Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – paprastai tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja ATS reguliavimo metodas. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas). Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokiu atveju šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie liečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Teisminė ginčų nagrinėjimo tendencija platėja. Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis.ATS struktūra. Būtini ATS elementai:TS subjektai. ATS dalyviais gali būti: valstybės valdymo organai; prezidentas; valstybės tarnautojai (pareigūnai); savivaldybės institucijos ir pareigūnai; įvairios nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai; fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – šalis, veikianti valstybės vardu, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės; TS objektas – tam tikri veiksmai asmens, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes TN reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. Kitos teoretikų grupės nuomonė – objektas yra daiktai.
2.8. Administracinių teisinių santykių rūšys. ATS rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus. Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį:vertikalūs (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldūs vieni kitiems organizacine tvarka;horizontalūs – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų (pvz., ministerijos viena kitai nepavaldžios); Pagal santykių paskirtį:Pozityvūs (teigiami – sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro siekiant geidžiamų vertybių; Deliktiniai (neigiami) – santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo; Pagal turinį:Turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės;Neturtinio pobūdžio – mokslas, literatūra ir pan. Pagal santykių apsaugos būdą:Ginami administracine tvarka irGinami teismine tvarka. Pagal subjekto pobūdį:Tarp vykdomųjų organų ir pareigūnų;Tarp vyriausybinių organų?;Tarp piliečių;Tarp užsieniečių.
2.9. Administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.ATS atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia juridinių faktų pagrindu. Juridinis faktas – toks faktas, aplinkybė, kuri numatyta teisės normoje. (studentas ateina į egzaminą – teisinis faktas). JF skirstomi į veiksmus (priklauso nuo žmogau valios) ir įvykius (nepriklauso nuo žmogaus valios). Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti (teisės pažeidimai).Teisėti veiksmai skirstomi:Juridinius aktus – tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai, sąmoningai siekiama teisinio rezultato;Juridiniai poelgiai – neturi aiškaus kryptingumo, subjektas savo veiksmais nepretenduoja į kokį nors tikslą (pvz., pastebėto teisės pažeidimo pareiškimas policijoje).
3 tema. Valstybinio valdymo samprata
3.1. Bendroji valdymo sąvoka. Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas:Mechaninis valdymas;Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose);Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių).
3.2. Pagrindinės valdymo kategorijos (sistema, subjektas, objektas, funkcijos, valdymo ciklas). Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Visa tai užtikrina tikslingą ir kryptingą poveikį, daromą sistemos elementams.Valdymo procesus, kurie vyksta tam tikroje sistemoje, galima paaiškinti taip: sistema susideda iš dviejų pagrindinių pusių:Valdančiosios (valdymo subjektas)Valdomojo (valdymo objektas).Valdymo subjektas daro tam tikrą kryptingą poveikį valdymo objektui, atlikdamas tą poveikį naudojasi atitinkama informacija. Ši informacija reikalinga ne tik pažinti valdymo sistemą, bet kad valdymo subjektas pažintų jį supančią aplinką. Tokiu būdu valdymo procesas yra nuolatinis informacijos tarp subjekto ir objekto judėjimas. Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas:Mechaninis valdymas;Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose);Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių).
3.3. Socialinio valdymo sąvoka, požymiai, socialinio valdymo rūšys. Socialinis valdymas kaip kategorija susiformavo visuomenei vystantis. Socialinis valdymas – būtina visuomenės egzistavimo, jos vystymosi funkcija. Socialinio valdymo būtinumas kyla iš visuomeninės darbo proceso prigimties. Visuomenė be valdymo egzistuoti negali. Bendra žmonių veikla sąlygoja valdymą. Tokioje grupėje reikalingas bendras darbas, bendra veikla, todėl reikalinga, kad ta veikla būtų tikslinga, sąmoninga, t.y. šie žmonių veiksmai turi būti valdomi, koordinuojami, derinami, vienijami. Pvz., orkestro dirigentas yra valdymo subjektas, sugebantis valdyti orkestrą.Valdymo subjektas turi būti autoritetas, sugebantis nukreipti žmonių elegesį tam tikrą linkme. Socialinis valdymas yra ten, kur yra ne vienas žmogus. Socialiniam valdymui keliami tam tikri reikalavimai:1. Subjektas turi būti autoritetas; 2. Valdymas vyksta tik žmonių grupėje; 3. Valdymo veiksmams reikalingas planas; 4. Būtinas pareigų, veiksmų paskirstymas dalyviams; 5. Būtina informacija; 6. Kontrolės funkcija; 7. Atskirų individų veiksmų vienijimas, derinimas; 8. Pastebėtų trūkumų šalinimas.Valdymo struktūra susideda iš 3 elementų: subjekto; objekto; funkcijų.Valdymo objektas – ne pavaldus asmuo, o jo veiksmai, elgesys. Veiksmų priežastis – tam tikros vertybės, daiktai.Funkcijos – tam tikros veiklos, darbo atskiri veiksmai. Veiklos kryptys: kontrolė, apsauga ir pan.Socialinį valdymą įgyvendina žmonės, jų organizuoti kolektyvai, kurie siekia tam tikros veiklos rezultatų. Taigi, socialinis valdymas:Valdymas vyksta ten, kur yra bendra žmonių veikla;Valdymas užtikrina kryptingą veiklą;Valdymo tikslą pasiekia organizuotų veiksmų keliu;Valdymas – organizacinio pobūdžio veikla.3.4. Valstybinio (viešojo) valdymo sąvoka, struktūra ir pagrindiniai bruožai. 3.5. Visuomeninio valdymo sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Valstybinio valdymo sąvoka naudojama 2 aspektais – plačiąja ir siaurąja prasme.Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai iš esmės valstybės valdymas, visa valstybinė veikla, viso valstybės aparato darbas.Siaurąja prasme valstybinis valdymas suprantamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis. Reikia atsižvelgti į valdžių padalijimo teorijos teiginius: valstybinis valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip valstybės valdymo vykdomųjų organų veikla. Reikia išskirti būdingus šios veiklos požymius: 1. Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, arba valstybiniai valdymo organai (vykdomosios valdžios institucijos); 2. Valstybinis valdymas yra vykdomojo pobūdžio veikla. Ši veikla reikalinga atstovaujamųjų valstybės valdžios organų aktams įgyvendinti; 3. Valstybinis valdymas – tai poįstatyminė veikla, nes vykdomieji organai savo darbe remiasi galiojančiais įstatymais. Jie priima ir savo aktus, bet jie yra poįstatyminio pobūdžio ir turi atitikti galiojančius įstatymus; 4. Valdymo veiklai būdingi pavaldumo ir subordinacijos santykiai; 5. Vykdomoji veikla, kurią atlieka valdymo organai, labai plati, aprėpia socialinį, kultūrinį, politinį, ūkinį gyvenimą; 6. Vykdomoji veikla yra kasdieninio pobūdžio, organizacinė, nepertraukiama; 7. Vykdomoji veikla yra operatyvi.Taigi, valstybinis valdymas – valstybinio valdymo organų vykdoma poįstatyminė veikla, skirta įgyvendinti kultūriniams, socialiniams, ekonominiams visuomenės poreikiams.
3.6. Valstybinio valdymo principų sąvoka ir sistema. Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti.Valstybinio valdymo sferos platumas lemia ir principų įvairovę. Todėl aktuali jų klasifikavimo problema. Klasifikuojama atsižvelgiant į konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos kalba apie valstybinį valdymą.Labiausiai pagrįsta 2 grupių valdymo principų sistema. Pagal šią sistemą minėti principai skirstomi:Politinius teisinius organizacinius;Organizacinius techninius. – šie principai yra universalūs, jais pagrįstas valdymas visose srityse, sferose ir šakose. Šiems principams priskiriami: demokratiškumas; viešumas; teisėtumas; atskaitomumas atstovaujamiesiems organams; kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe; kontrolė ir apskaita.Demokratiškumas – LR Konst. pasakyta, kad LR yra demokratinė valstybė. Todėl visi valstybinės valdžios ir savivaldos organai formuojami demokratiniais pagrindais, t.y. pagrindininius valstybės valdymo ar savivaldos organus formuoja atstovaujamieji organai. Valstybiniame valdyme dalyvauja visi piliečiai, jie turi vienodas teises nežiūrint tautybės, lyties ir pan. LRK 29 str.: įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi piliečiai yra lygūs. Nėra nepakeičiamų darbuotojų, kurie dirba valdymo aparate.LRK 5 str.: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.Viešumas – visi šalies svarbiausi klausimai sprendžiami viešai, išskyrus tuos, kurie sudaro valstybės paslaptis. Valstybės, vyriausybės, savivaldybių priimamų aktų projektai skelbiami spaudoje.Teisėtumas – valdymo organai, jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų, jų veikla poįstatyminė. LRK 7 str.: negalioja joks aktas, prieštaraujantis K ar kitiems įstatymams. Negalioja nepaskelbti įstatymai. 8 str. numato teisėtumo užtikrinimo garantijas: “Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.”, t.p. LR Konst. teismas. Teisėtumo klausimus nagrinėja įprastiniai bei administraciniai teismai. Funkcionuoja valstybės kontrolės, konstitucinės kontrolės institutai. Seimas vykdo parlamentinę kontrolę, kiekvienas Seimo narys turi paklausimo teisę.Atskaitomumas atstovaujamiesiems organams – įtvirtintas LRK 96, 101 str. LR Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūsMinistrui Pirmininkui. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais: 1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai; 2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; 3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; 4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas.Kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe – visi svarbiausi valstybės valdymo klausimai Vyriausybėje svarstomi kolegialiai, t.y. Vyriausybės posėdyje esant kvorumui ir sprendimus priimant balsų dauguma. Kitus sprendimus premjeras ar ministrai priima vienvaldiškai. Atskirų valdymo šakų vadovai sprendimus priima vienvaldiškai ir už juos asmeniškai atsako. Kai kurie klausimai apsvarstomi kolegijose. Kolegijoje sprendimai priimami ministro ar kito vadovo aktu (įsakymu). Asmeninė atsakomybė: valstybinio valdymo vadovai už savo veiklą atsako asmeniškai – Lietuvoje dėl to nėra Ministro pirmininko pavaduotojo, nėra ministrų pavaduotojų – tik viceministrai.Kontrolės ir apskaitos principą įgyvendina patys valdymo institucijų vadovai, kiti pareigūnai. Taip pat valstybės kontrolė, statistikos departamentas, finansų ministerija ir t.t. – organizaciniai techniniai principai yra pritaikomojo pobūdžio. Juos formuluoja valdymo mokslas, remdamasis praktine analize ir apibendrinimu. Atsižvelgiant į šiuos principus, formuojami valstybinio valdymo organai. Išskiriami šie organizaciniai techniniai principai: teritorinis; bendrojo vadovavimo; šakinis; tarpšakinis (funkcijinis).Teritorinis – pagrindinė idėja – valdymo organų steigimas ir jų išdėstymas priklauso nuo respublikos teritorinės struktūros. Steigiami: Organai, veikiantys visos respublikos teritorijoje; Organai, funkcionuojantys administraciniame teritoriniame vienete.Bendrojo vadovavimo – valstybės teritorijoje ar administraciniame vienete formuojami bendro vadovavimo, t.y. bendros kompetencijos organai (pvz., Vyriausybė). Šie organai sprendžia visus klausimus – ekonominius, ūkinius, kultūrinius, politinius.Šakinis – sudaromi organai, vadovauti atskiroms valdymo šakoms – pramonei, prekybai, žemės ūkiui, transportui ir t.t. Tokie organai yra respublikinio mąsto.Tarpšakinis (funkcijinis) – valdymo organai sudaromi spręsti t.t. funkciją, uždavinį ir atitinkamiems klausimams koordinuoti tarp visų tarpšakinių organų. Tas organas nustato tam tikrus normatyvus, standartus.
3.7. Valstybinio valdymo formų sąvoka ir rūšys. 3.8. Valstybinio valdymo metodų sąvoka ir rūšys.
4 tema Valstybinio valdymo aktai
4.1. Valstybinio valdymo aktų sąvoka ir jų teisinė reikšmė. Valstybinio valdymo formos ( toliau VVF): -tam tikri vienarūšiai , giminingi valstybinių valdymo organų veiksmai. Tai veiklos būdai, kurie turi specifines formas (pvz. valstybinio valdymo organų aktų priėmimas, posėdžiai, pagrindinės VVF nustatytos įstatymais ir kt. aktais) FORMOS: 1. Aktų priėmimasa) aktai nustatantys teisės normas;b) aktai taikantys teisės normas; 2. Faktų registravimas ( pvz. santuoka, mirtis- teisinis veiksmas, išduodant dokumentą, įregistruojama spec. knygose). 3. Administracijos jurisdikcijos vykdymas ( Administracinių bylų nagrinėjimas) 4.Kontrolė ( kontrolė yra ir valdymo funkcija ir forma). 5. Priežiūra (vykdo spec organai- polisija, vyriausybės atstovas savivaldybių atžvilgiu- “ Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas”). 6. Posėdžiai (tai organizacinio pobūdžio veiklos forma. Kai kurie privalomi pagal įstatymą- tačiau neįeina visokie susirinkimai ir vadinamos “ penkiaminutės”) 7. Statistikos ir apskaitos tvarkymas ( numato įstatymas, yra spec. organai ir etatai- pvz. buhalterija) 8. Raštvedybos tvarkymas 9. Kt. Materialinio techninio pobūdžio operacijos (informacijos, t.t. žinių rinkimas, kaupimas , apdorojimas) 10. Darbo patyrimo skleidimasValstybinio valdymo aktas ( VVA) – tai teisinių aktų rūšis, kuriuos priima valstybinio valdymo institucijos ir jų pareigūnai. (arba, VVA- tai teisinių institucijų pareigūnų dokumentiškai įforminti sprendimai.)Juridinė reikšmė:a)VVA ( valstybiniai valdymo aktai) priimami valstybės organų ar savivaldybės institucijų vardu, išreiškiama jų valia. Tai valiai turi paklusti valdymo subjektai. Dėl VVA atsiranda teisiniai padariniai – pasekmės. b) VVA gali būti juridinis faktas- yra pagrindas atsirasti ar nutrūkti administraciniams teisiniams santykiams.VVA gali būti: kitų valdymo aktų pagrindas ( įsakymų ir pan.); civilinio teisinio sandorio sudarymo ir galiojimo sąlyga; pagrindas kitiems santykiams atsirasti, reguliuojamims kitų šakų (ne administraciniams)- darbo, žemės ir kt.VVA Bruožai:Tai teisiniai valstybinių valdymo organų veiksmai., poįstatyminiai aktai( atsiranda remiantis įstatymais juos vykdant), valdingo , vienašališko pobūdžio teisiniai sprendimai. Juos priima kompetetingas subjektas, remiantis valdžios ir pavaldumo principu, juridiniai valdymo institucijų sprendimai – jie privalomi adresatams, teisiniai aktai , sukeliantys teisines pasekmes. VVA igyvendinimas užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis.VVA ( formos)gali būti:1.Rašytiniai ( privaloma ši forma , kai ji besąlygiškai numatyta įstatymu ar kitu teisės aktu)2.Žodiniai( operatyvinėje kai kurių organų ir pareigūnų veikloje).
4.2. Valstybinio valdymo aktų požymiai, jų skirtumas nuo kitų teisės aktų ir dokumentų (įstatymo, teismo, prokuratūros, visuomeninių organizacijų, notaro aktų, civilinių sutarčių, tarnybinių dokumentų, asmens liudijimų). Valstybinio valdymo aktų skirtumas nuo kt. :Nuo įstatymų . Įstatymai turi aukščiausią juridinę galią ir yra kitų aktų pagrindas. Valstybiniai valdymo aktai galioja tada , kai neprieštarauja Konstitucijai, įstatymams.Be to įstatymai patys sąlygoja VVA turinį ir juridinę galią.Nuo teismo aktų. Teismo aktai – teisės taikymo aktai, priimti pagal BK, BPK, CK, CPK ir t.t. Teismo procesiniai aktai elgesio taisyklių nenusako, o VVA- Įtvirtina elgesio taisykles., teisės normas.(Teismo pirmininko aktai yra ne teismo procesiniai , o administraciniai VVA.)Nuo prokurorų aktų. Prokuroarų aktai – procesiniai, jais nenustatomos elgesio taisyklės, jie leidžiami remiantis įstatymais. VVA- gali būti leidžiami aukštesnių institucijų nurodymu- nėra savarankiškumo.Nuo civilinės teisinės sutarties. Sutartis – sandoris , susitarimas tarp šalių. VVA- vienašališkas aktas, neraikalauja kitos pusės sutikimo.Nuo asmens dokumento. Dokumentas patvirtina tam tikro subjekto tapatybę. Valdymo aktas nustato elgesio taisykles, normas.Nuo tarnybinio dokumento. Tarnybiniai dokumentai įtvirtina tam tikrus faktus, juose teisės normų nėra.Nuo visuomeninių organizacijų aktų. Visuomeninių organizacijų aktai – ne teisiniai, privalomi tik tos organizacijos nariams. Valdymo aktai privalomi visiems subjektams.
4.3. Viešojo administravimo institucijų leidžiamų aktų klasifikacija: pagal juridines savybes; pagal išorinius išraiškos būdus; pagal veikimo erdvę; pagal aktus priimančias institucijų kompetencijos pobūdį; pagal aktus priimančias institucijas. Viešojo administravimo institucijų aktai yra įvairūs. Jie turi tam tikrų specifinių tik jiems būdingų požymių, pagal kuriuos jie gali būti klasifikuojami remiantis įvairiais kriterijais. Valdymo aktai klasifikuojami taip: 1) pagal juridines savybes, 2) veikimą erdvėje, 3) aktus priimančių institucijų kompetencijos pobūdį, 4) aktus priimančias institucijas ir 5) išraiškos formas. Pagal juridines savybes viešojo administravimo aktai skirstomi į 1) norminius ir 2) individualius (administracinius) aktus. Norminis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Individualiems (administraciniams) viešojo administravimo aktams priklauso tokie, kurie nenustato nei teisės normų, nei bendrai privalomų elgesio taisyklių. Jie priimami, remiantis norminiais aktais, kai reikia taikyti jau anksčiau nustatytas (norminiame akte) teisės normas. Pagal veikimą erdvėje valdymo aktai skirstomi į 1) centrinių valstybinio administravimo subjektų ir 2) teritorinių valstybinio administravimo subjektų aktus. Centrinių valstybinio administravimo subjektų aktai galioja visoje respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos teritorijos dalyje. Teritorinių valstybinio administravimo subjektų aktai turi atitikti atitinkamus centrinių valstybinio administravimo subjektų aktus ir galioja tam tikroje administracinio-teritorinio vieneto (apskrities, apylinkės, savivaldybės, miesto ir t.t.) teritorijoje arba jos dalyje. Pagal viešojo administravimo institucijų kompetencijos pobūdį valdymo aktai skirstomi į 1) bendrosios, 2) tarpšakinės (specialiosios) ir 3) šakinės kompetencijos institucijų aktus. Bendrosios kompetencijos viešojo administravimo institucijų aktams priklauso Prezidento, Vyriausybės ir savivaldybių tarybų aktai, kuriais reguliuojami visuomeniniai santykiai įvairiose ūkinės, socialinės-kultūrinės ir administracinės-politinės veiklos srityse. Tarpšakinės (specialiosios) kompetencijos viešojo administravimo institucijų aktai yra tokie, kuriuos priima šios rūšies kompetencijos viešojo administravimo institucijos tam tikru tarpšakinio pobūdžio klausimu (apskaitos, standartų ir t.t.) ir kurie privalomi visiems šakinio valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms. Šakinio valdymo institucijų aktai reguliuoja santykius, atsirandančius tam tikroje viešojo administravimo šakoje. Šios rūšies valdymo aktus leidžia šakinės kompetencijos viešojo administravimo institucijos – ministerijos.
Pagal institucijas, priimančias viešojo administravimo aktus ir aktų išraiškos būdą, jie skirstomi į tokias rūšis: 1) Prezidento dekretai (dėl atskirų valstybės tarnautojų paskyrimo). 2) Vyriausybės nutarimai. Nutarimai paprastai yra norminio pobūdžio valdymo aktai. Jie priimami svarbiausiais, principiniais valstybinio valdymo klausimais. Vyriausybės nutarimais nustatomos tam tikros teisės normos, elgesio taisyklės įvairiems valdymo institucijoms, pareigūnams, įstaigoms, įmonėms, nevyriausybinėms organizacijoms, piliečiams ir galioja paprastai ilgą laiką. Potvarkius leidžia Ministras Pirmininkas. Potvarkiai skiriasi nuo nutarimų tuo, kad jie yra paprastai individualūs aktai ir priimami klausimais, kurių nereikia kolegialiai svarstyti. Jie priimami taikyti konkrečiais atvejais, tam tikriems asmenims, ribotam laikui, o dažniau tik vienam kartui. 3) ministrų, departamentų, kitų valstybinių žinybų vadovų įsakymai. Įsakymai pagal juridines savybes gali būti tiek norminiai, tiek individualūs viešojo administravimo aktai.4) savivaldybių tarybų sprendimai ir merų potvarkiai. Šie aktai priimami sutinkamai su aukštesnių valstybės institucijų aktais. Sprendimai dažniausiai yra norminio pobūdžio aktai, jie priimami svarbiausiais klausimais tarybos posėdyje. Kai kurie sprendimai yra individualūs aktai. Potvarkiai paprastai yra individualūs aktai. Jie priimami sprendžiant klausimus, kurių nereikia kolegialiai svarstyti.5) viešojo administravimo įstaigų ir įmonių vadovų įsakymai ir instrukcijos. Minėtų vadovų įsakymai ir instrukcijos gali būti ir norminiai, ir individualūs aktai. Įstaigų ir įmonių vadovų aktai dažniausiai privalomi tik jų darbuotojams ir yra vidaus valdymo aktai.Pagal išraiškos formą viešojo administravimo aktai skirstomi į 1) žodinius ir 2) rašytinius.4.4. Valstybinio valdymo aktų parengimo ir priėmimo tvarka. Tvarka nustatyta įstatymu 1995 05 02 “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”. Aktų rengimo stadijos:Akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas.Akto rengėjo nustatymas.(komisijos, darbo grupės).Akto teksto parengimasAkto derinimas ar aprobavimas( tekstas t.b. suderintas su institucijonis , pareigūnais- tai nustato įstatymai ir kt. aktai, nes jie vieni siejasi su kitais ir kad nepadarytų žalos reikia suderinti /pvz. su aplinkos apsauga, higienistatis, gaisrine ir pan.) Pateikimas svarstymui.( Aktas gali būti priimamas kolegialiai ar vienasmeniškai. kartais gali būti pridėtas aiškinamasis raštas)Priėmimas ( Vyriausybėje- narių balsų dauguma.)
4.5. Jų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka (Nustato įstatymas “ Dėl LR įstatymų ir kt. teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. Norminio pobūdžio aktai įsigalioja kitą dieną, paskelbus VŽ.(Vyriausybės ir ministerijų).Savivaldybių- vietinėje spaudoje, įsigalioja kitą dieną, jei nenurodyta kita data.VVA pakeitimo , panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiais tvarka:Nustato įstatymai: Panaikinti, keisti gali , kas išleido.Vyriausybės aktą gali pripažinti negaliojančiu Konstitucinis teismas. Aukštesnysis organas gali panaikinti žemesniojo aktą. Apskrities viršininkas turi teisę sustabdyti apskrities įmonuų- oprganizacijų aktus.Savivaldybių taryba gali naikinti valdybos nutarimus, Mero potvarkius, savivaldybių pareigūnų įsakymus, jeigu jie prieštarauja įstatymams, teisės aktams. Teismas, įstatymo numatytais atvejais gali pripažinti negaliojančiu VVA.( galės įstaigti administraciniai teismai ir bendros kompetencijos teismas.
4.6. Valstybinio valdymo aktams keliami reikalavimai ir jų nesilaikymo pasekmės. Teisėtumas – svarbiausias principas. Bendri teisėtumo reikalavimai – 1.VVA( Valstybinio valdymo aktas) turi būti priimtas kompetetingo organo ar pareigūno suteiktų įgaliojimų ribose. 2. VVA t.b. priimtas valstybės ir piliečių interesais. (nevaržyti piliečių teisių, nepažeisti įstatymų). 3.VVA t.b. tam tikslui, kuris tiesiogiai numatytas įstatymo, nutarimo ir pan. 4.VVA t.b. priimtas įstatymo nustatyta tvarka, procedūra. 5. VVA t.b. priimtas įstatymo numatyto formos.Specialūs teisėtumo reikalavimai – 1. Kai kurie VVA t.b. priimti tik tam tikram laikui (pvz. terminai nuobaudoms nebegalios); 2.VVA g.b. priimtas tik esant aukštesnio organo sutikimui(pvz. parduodant turtą); 3. VVA kai kada priimami suderinus su kt. organais (apskrities parengtas aktas vyriausybei suderinamas su ministru); 4.VVA g.b. tvirtinami aukštesnio organo (ministerijos nuostatus tvirtina vyriausybė); 5.VVA g.b. priimti atžvilgiu asmenų, sulaukusių nustatyto amžiaus (adm.atsakomybė nuo 16 m.); 6.VVA g.b. priimti remiantis kitais Valstybiniais aktais – (ministro įsakymu).Juridinės technikos reikalavimai 1995 05 02 “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”T.b. priėmimo data, Nr., pavadinimas, įsigaliojimo data, taisyklinga kalba ir t.t.Įstatymai, Seimo nutarimai, Prezidento dekretai turi: Straipsnius, Jų dalis, Punktus.Kitų valdymo institucijųVVA sudaro: Punktai, Pastraipos, Punktų papunkčiai ( punktai -arabiškais skaičiais, pastraipos nenumeruojamos, papunkčiai- arabiškais).Didelės apimties aktai – Skyriai, Skirsniai (žymimi romėniškais skaičiais iš eilės.)
Akto forma-:1. institucijos , įgaliotos jį priimti pavadinimas; 2.teisės akto rūšies pavadinimas; 3.teisės akto pavadinimas; 4.priėmimo data, numeris, vieta; 5.tekstas; 6. teisės aktą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė.Nutarimas – aprašomoji ir sprendžiamoji dalys.1- konstatuojama padėtis, antrojoje – pareikalaujama įsipareigoti ir pan.)
4.7. Valstybinio valdymo aktų panaikinimo, pakeitimo ir sustabdymo tvarka. Panaikinti, keisti gali , kas išleido.Vyriausybės aktą gali pripažinti negaliojančiu Konstitucinis teismas.Aukštesnysis organas gali panaikinti žemesniojo aktą.Apskrities viršininkas turi teisę sustabdyti apskrities įmonuų- oprganizacijų aktus.Savivaldybių taryba gali naikinti valdybos nutarimus, Mero potvarkius, savivaldybių pareigūnų įsakymus, jeigu jie prieštarauja įstatymams, teisės aktamsTeismas, įstatymo numatytais atvejais gali pripažinti negaliojančiu VVA.( galės įstaigti administraciniai teismai ir bendros kompetencijos teismas.
4.8. Valstybinio valdymo institucijų aktų forma ir turinys.Valstybinio valdymo aktai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: Pagal valdymo rūšis: 1.Valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų; 2.Vietos savivaldos Pagal juridines savybes: 1.Norminiai ( turinį sudaro taisyklės priimtos ilgesniam laikui); 2.Individualūs (individualiems subjektams trumpalaikiam taikymui- teisės normos nenustatomos.( pvz. išleisti atostogų.) Pagal galiojimą erdvėje: Visoje LR teritorijoje; Apskrities teritorijoje; Savivaldybės (Jei priima vyriausybė, galioja visoje teritorijoje, jei ministerija- tam tikroje šakoje). Pagal aktus priimančių organų kompetenciją: Bendros kompetencijos; Šakiniai. Pagal priimančius aktus organus: Vyriausybės; Ministrų; Premjero; Savivaldybių valdybos(tarybos); Mero, Administratoriaus įsakymai ir pan.
II skyriusAdministracinės teisės subjektai
5 tema. Valstybinio valdymo institucijos. Lietuvos Respublikos Prezidentas.
5.1. Valstybinio valdymo institucijos sąvoka ir požymiai. Vykdomosios valdžios institucijos yra valstybės institucijų rūšis, todėl jie pasižymi bendrais bruožais:1) jos yra valstybės organizacijos rūšis, sudėtinė valstybės aparato dalis;2) jos disponuoja valstybės jiems suteiktais valdingais įgalinimais;3) veikia nustatytais metodais ir vykdo valstybės uždavinius ir funkcijas;4) turi atitinkamą kompetenciją bei teritorines veiklos ribas.Tačiau vykdomosios valdžios institucijos turi ir tik valstybės valdymo institucijos joms būdingų skiriamųjų požymių: 1) jos įgyvendina konkrečią valstybinės veiklos rūšį, būtent valstybinį valdymą. Tiesa, be valdymo funkcijų, vykdomosios valdžios institucijos neretai atlieka ir kitokią veiklą, pvz, pagal civilinės teisės normas sudaro ir vykdo sutartis, būna ieškovais ir atsakovais teisme ir pan. Tokiais atvejais reikia atsižvelgti į pagrindinę veiklą ir jos pobūdį, į pagrindinius atitinkamų institucijų uždavinius. Svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų uždavinys ir pagrindinė jų valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas;2) šios institucijos yra pavaldžios ir dažniausiai atskaitingos (tiesiogiai arba ne) atstovaujamosioms valstybinės valdžios institucijoms. A. tai atsispindi vykdomosios valdžios institucijų formavimo tvarkoje – svarbiausias vykdomosios valdžios institucijas steigia atstovaujamosios valdžios institucijos, pvz., ministerijas steigia Seimas. B. tą bruožą apsprendžia ir vykdomosios valdžios institucijų paskirtis – atstovaujamosios valdžios institucijų priimtiems teisės aktams įgyvendinti bei jų vykdymui organizuoti;3) vykdomosios valdžios institucijų veikla yra įvairiapusė ir įgyvendinama įvairiomis formomis: teisės kūrimo, teisės taikymo ir teisės apsaugos. Pažymėtina, kad teisės kūrimo veikla nėra tolygi įstatymų leidžiamosios valdžios veiklai. Vykdomosios valdžios institucijos kuria teisės normas remdamosios ir vadovaudamosios įstatymais bei kitais atstovaujamosios valdžios priimtais norminiais teisės aktais, todėl vykdomosios valdžios priimami teisės aktai visada yra poįstatyminiai. Be to, atsižvelgiant į šių institucijų veiklos sritį bei ypatumus, jų priimami teisės aktai vadinami poįstatyminiais;4) vykdomosios valdžios institucijos savo veikloje naudoja specifinius metodus. Valdymo veikoje dominuoja „valdžios – pavaldumo“ santykiai, kurie reguliuojami administraciniais metodais. Be to, valstybės valdymo srityje, be įtikinimo, naudojamos įvairiarūšės ir specifinės prievartos priemonės, kurias paprastai taiko kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos ar jų pareigūnai. Ši neteisminė prievartos priemonių taikymo tvarka vadinama administracine prievarta. Palyginti su kitomis prievartos rūšimis, administracinei prievartai būdingas operatyvumas bei supaprastinta šių prievartos priemonių taikymo tvarka;5) vykdomosios valdžios institucijoms būdinga įvairi ir neretai sudėtinga vidinė organizacinė struktūra. Tai sąlygoja jų veiklos sričių ypatumai;6) vykdomosios valdžios institucijoms būdingi tam tikri jų teisinės padėties ypatumai ir ypač jos teisinio reguliavimo specifiniai bruožai.Pagal minėtus požymius ar atsižvelgiant į valstybinio valdymo ypatumus, formuluotinas vykdomosios valdžios institucijų apibrėžimas. Vykdomosios valdžios institucija – tai valstybinės valdžios subjektas, kurio paskirtis yra atstovaujamosios valstybinės valdžios bei aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų priimtų teisės aktų įgyvendinimas kasdien ir nepertraukiamai atliekant vykdomosios – tvarkomosios veiklos funkcijas suteiktos kompetencijos ribose.
5.2. Valstybinio valdymo institucijų teisinė padėtis ir vieta kitų valstybės institucijų sistemoje. Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis fiksuojama teisės aktuose: pavyzdžiui, Vyriausybės įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje, Vyriausybės ir daugelyje kitų įstatymų; ministerijų ir kitų centrinių vykdomosios valdžios institucijų – nuostatuose ir t.t.Svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų teisinės padėties komponentas yra kompetencija – norminė prigimtis ir tai, kad kompetencija apima vykdomosios valdžios institucijų administracinį teisnumą ir veiksnumą. Pagrindiniai kompetencijos elementai yra: uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai. Svarbiausi vykdomosios valdžios institucijų uždaviniai yra nurodymas, ką institucija turi pasiekti arba užtikrinti savo praktine veikla: užtikrinti tinkamą vadovavimą pavaldiems objektams,, organizuoti įstatymų bei poįstatyminių aktų vykdymą, kontroliuoti, kaip atitinkami subjektai laikosi specialių taisyklių ir pan. Vykdomosios valdžios institucijos funkcijos – tai pagrindinės institucijos veiklos kryptys įgyvendinant jai iškeltus uždavinius. Funkcijos parodo, iš kokių dalių susideda institucijos valdymo veikla, atspindi valdymo veiklos specializaciją ir todėl jos neretai sąlygoja institucijos organizacinę struktūrą. Vykdomosios valdžios institucijų valdymo funkcijos klasifikuojamos į 3 grupes: bendras arba universaliąsias (jos būdingos visoms vykdomosios valdžios institucijoms (planavimas, organizacija, taisyklių nustatymas, operatyvinis tvarkymas, koordinavimas, kontrolė ir pan.), specialias (būdingos tik kai kurioms institucijoms ir atskleidžia jų specifinę paskirtį (metodinis vadovavimas, inspektavimas, mokslo ir technikos laimėjimų propagavimas bei jų diegimo organizavimas ir pan.), pagalbines (skirtos užtikrinti tinkamas institucijų veikos sąlygas (raštvedyba, apsaugos organizavimas, ūkinis aptarnavimas ir kt.).Vykdomosios valdžios institucijos teisės ir pareigos parodo jos funkcijų apimtį ir realizavimo ribas. Vykdomosios valdžios institucijos veiklos forma – tai uždavinių ir funkcijų įgyvendinimo būdas, t.y. jos valdymo veiklos išorinė apraiška: atlieka konkrečius veiksmus, kurie, atsižvelgiant į jų bendrus požymius, jungiami į tam tikras grupes, kurias priimta vadinti valdymo formomis. Svarbiausios teisinės valdymo formos yra norminių ir individualių aktų priėmimas. Vykdomosios valdžios institucijos veiklos metodai – tai priemonės, kuriomis ji įgyvendina pavestus uždavinius ir funkcijas. Vykdomosios valdžios institucijų teisinės padėties ypatumas – kad ji dažniausiai apibrėžiama atitinkamų aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų norminiais teisės aktais, įstatymuose fiksuojant tik bendriausius šių institucijų teisinės padėtis elementus (išimtį sudaro aukščiausio lygmens vykdomosios valdžios institucijos – Prezidentas ir Vyriausybė). Tai sąlygoja vykdomosios valdžios institucijų veiklos apimtis ir įvairovė.
5.3. Valstybinio valdymo institucijos kompetencija ir jos elementai.Vykdomosios valdžios institucija laikoma pirminiu ir pagrindiniu vykdomosios valdžios sistemos struktūriniu vienetu. Institucija turi sudėtingą vidinę struktūrą, apimančią struktūrinius padalinius, taip pat ir valstybės tarnautojus kaip specialų valstybės valdžios institutą.Vykdomosios valdžios institucijų sistema susideda iš dalių, vadinamas lygmenimis. Esminiais laikomi tik du – kompetencijos apimtis ir teritorinis veiklos mastas, kadangi tik jie tiesiogiai išreiškia institucijos veiklos valdymo pobūdį. Kiti požymiai pripažįstami organizaciniais ir betarpiškai nesusiję su valdymo įgaliojimų įgyvendinimu.Požymiai artimai tarpusavyje susiję. Kompetencijos apimtis gali apibrėžti institucijos teritorinį veiklos mastą.Vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniu laikoma tokia institucijų grupė, kuri turi vieningą pagal savo apimtį kompetenciją ir apimą vienodą teritorinės veiklos mastą. Kartais lygmenį gali sudaryti ir viena vykdomosios valdžios institucija (pavyzdžiui, Vyriausybė).Organizaciniu – struktūriniu aspektu skiriami šie Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūros lygmenys: aukščiausiasis, centrinis ir teritorinis. Aukščiausiam vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniui priskiriama Vyriausybė, kuriai pavaldūs visi kiti lygmenys. Tai bendros kompetencijos institucija, pavaldžioje teritorijoje vadovaujanti visoms arba daugumai valdymo šakų ir sferų bei užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį – kultūrinį vystymąsi.Dabar neformaliai pastarasis lygmuo diferencijuojamas į 4 grandis, kuriuos sudaro ministerijos, Vyriausybės įstaigos, Vyriausybės komitetai ir komisijos bei įstaigos prie ministerijų.Kaip taisyklė centrinio lygmens institucijoms suteikta speciali kompetencija ir jie realizuoja šakines, tarpšakines arba koordinacines funkcijas bei jos disponuoja teise įgyvendinti savo įgaliojimus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Centrinės vykdomosios valdžios institucijos tiesiogiai pavaldžios Vyriausybei (kai kurios Vyriausybės pavedimu pavaldžios ministrams) ir veikia įstatymų bei Vyriausybės priimtų teisės aktų pagrindu. Jų veiklos teisinis pagrindas yra specialūs nuostatai.Centrinio lygmens institucijų nuostatus tvirtina Vyriausybė, išskyrus įstaigas prie ministerijų, nes Vyriausybė gali pavesti juos tvirtinti ministrui, kurio valdymo sričiai ji priskirta. Vyriausybė taip pat nustato centrinių vykdomosios valdžios institucijų maksimalų leistiną etatų skaičių, išskyrus kai kurias įstaigas prie ministerijų, taip pat jų išlaikymui iš biudžeto skirtų asignavimų dydį. Ji taip pat skiria jų vadovus, įgyvendina jų veiklos kontrolę ir turi teisę panaikinti jų ir visų joms pavaldžių institucijų teisės aktus.hierarchiniu aspektu žemiausią jos struktūros lygmenį sudaro teritorinės vykdomosios valdžios institucijos. Sutinkamai su Konstitucijos 123 str 1 d, Vyriausybė savo įgaliojimams aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įgyvendinti steigia, reorganizuoja ir likviduoja savo teritorines vykdomosios valdžios institucijas. Teritorinio lygmens institucijos – tai vykdomosios valdžios institucijų sistemos žemiausi struktūriniai padaliniai, kurie įgyvendina valdžią tam tikrame administraciniame teritoriniame vienete (apskrityje) ir tiesiogiai pavaldūs Vyriausybei. Tai apskričių viršininkų institucijos, nors tiesiogiai jokiame teisės akte nenustatyta, kad jos įeina į vykdomosios valdžios institucijų sistemą.Teritorinių vykdomosios valdžios institucijų vykdoma veikla įgyvendinama kelių savivaldybių teritorijų ribose. Jų veiklai vadovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (šiuo atveju Vidaus reikalų ministerija) sąveikoje su kitomis centrinėmis vykdomosios valdžios institucijomis. Teritorinio lygmens institucijų veikla grindžiama Konstitucija, Apskrities valdymo bei kitais įstatymais ir teisės aktais. Teritorinio lygmens vykdomosios valdžios institucijų sudarymo tvarka priskiriama Vyriausybės kompetencijai. Jų vadovus skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybė. Savo įgaliojimams įgyvendinti jie formuoja administracijas, kurių maksimalų leistiną etatų skaičių, tipinę organizacinę struktūrą ir darbo užmokesčio fondą tvirtina Vyriausybė. Jų finansavimas vykdomas iš valstybės biudžeto lėšų. Vyriausybė taip pat jiems skiria patalpas ir sudaro būtinas sąlygas jų darbui.Vykdomosios valdžios institucijos priskirtinos konkrečiam vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniui remiantis jų administracine teisine padėtimi (kompetencijos apimtimi) bei teritoriniais veiklos mastais.I. Aukščiausios vykdomosios valdžios institucija: Vyriausybė.II. Centrinės vykdomosios valdžios institucijos: 1. Ministerijos: 1) Aplinkos;2) Finansų;3) Krašto apsaugos;4) Kultūros;5) Socialinės apsaugos ir darbo;6) Susisiekimo;7) Sveikatos apsaugos;8) Švietimo ir mokslo;9) Teisingumo;10) Ūkio;11) Užsienio;12) Vidaus reikalų;13) Žemės ūkio.
2. Vyriausybės įstaigos:1) Statistikos departamentas;2) Lietuvos archyvų dep;3) Kūno kultūros ir sporto dep;4) Ginklų fondas;5) Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija;6) Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba;7) Tautinių mažumų ir išeivijos dep;8) Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba;9) Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija;10) Viešųjų pirkimų tarnyba;11) Europos teisės dep; 12) Europos komitetas;13) Ryšių reguliavimo tarnyba;14) Informacinės plėtros komitetas.3. Vyriausybės komisijos ir komitetai: 1) Daugiašalės ir dvišalės pagalbos koordinavimo kom; 2) Vyriausybės komitetas užimtumo programoms įgyvendinti;3) Transporto tranzito kom;4) Pensijų sistemos reformos priežiūros kom;5) Nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 m programos kom;6) Strateginio planavimo kom;7) Finansų ir ekonomikos kom;8) Socialinių reikalų kom;9) Valdymo reformų kom;10) Krizių valdymo kom;11) Krizių prevencijos kom;12) Antidempingo komisija;13) Vyriausybinė narkotikų kontrolės komisija ir kt.4. Įstaigos prie ministerijų: 1) Lietuvos geologijos tarnyba;2) Lietuvos standartizacijos dep;3) Generalinė miškų urėdija;4) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija;5) Nacionalinis akreditacijos biuras;6) Valstybinė meteorologijos tarnyba;7) Muitinės dep;8) Valstybinė mokesčių inspekcija;9) Valstybinės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba;10) Revizijų dep;11) Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba;12) Mobilizacijos dep ir kt.III. Teritorinės vykdomosios valdžios institucijos:1. Alytaus apskrities viršininko institucija;2. Kauno;3. Klaipėdos;4. Marijampolės;5. Panevėžio;6. Šiaulių;7. Tauragės;8. Telšių;9. Utenos;10. Vilniaus.
5.4. Parlamentinė valdžia bei jos vaidmuo valstybiniame valdyme.
5.5. LR Prezidento teisinė padėtis vykdomosios valdžios institucijų sistemoje. Nors pagal Konstituciją Prezidentas nėra vykdomosios valdžios vadovas, tačiau jo vaidmuo, funkcijos ir įgaliojimai reikšmingi ir įvairiapusiški. Apie tai įtikinamai liudija Konstitucija, įstatymai ir Prezidento teisės aktai (dekretai).Konstitucijos VI skirsnyje “Respublikos Prezidentas” reglamentuoti jo teisinės padėties pagrindai. Kituose Konstitucijos skirsniuose ir str taip pat įtvirtintos normos ir nuostatos, kurios išplečia ir papildo Prezidento legitiminį fundamentą (pavyzdžiui, 5, 58, 65, 68 ir kt str). Vad Konstitucijos 77 str 1 d “ Prezidentas yra valstybės vadovas”, nors šios nuostatos nei Konstitucija, nei kiti įstatymai nedetalizuoja. Kaip valstybės vadovas jis yra žmogaus bei piliečių teisių ir laisvių, daugiausia realizuojamų viešojo valdymo (administravimo) sferoje, garantas, užtikriną koordinuotą valstybės valdžios institucijų funkcionavimą ir bendradarbiavimą, sprendžia pagrindinius valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimus, kurių įgyvendinime aktyviai dalyvauja ir vykdomosios valdžios institucijos.Vykdydamas savo įgaliojimus, Prezidentas leidžia dekretus, kurie įtakoja vykdomosios valdžios institucijų funkcionavimą. Jie yra poįstatyminio pobūdžio ir negali prieštarauti įstatymams. Dauguma jo dekretų turi valdymo pobūdį ir jų turinį dažniausiai sudaro administracinės teisės normos. Pvz, dekretas dėl LR Ministro Pirmininko pavadavimo, dekretas dėl pirmojo karininko laipsnio suteikimo ir pan. Prezidento dekretai Konstitucijos 85 str nurodytais valdymo klausimais turi būti kontrasignuojami Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro, kuriam tenka visa atsakomybė už akto turinį. Respublikos Prezidentas – vienasmenė institucija. Ypatingą vaidmenį organizuojant Prezidento darbą atlieka jo suformuoti jį aptarnaujantys padaliniai. Prezidento įstatymo 13 str 4 d reglamentuota, kad „Prezidentas savo rezidencijos, jį aptarnaujančių padalinių struktūros, etatų ir vidaus darbo organizavimo klausimais leidžia potvarkius“. Tačiau minėtas įstatymas nekonkretizuoja aptarnaujančių padalinių.Prezidento instituciją aptarnauja visuma įvairios paskirties aptarnaujančių padalinių, kurių tikslas – užtikrinti Prezidento veiklą ir sudaryti sąlygas jam realizuoti Konstitucijos priskirtus įgaliojimus. Prezidentui įgyvendinti suteiktus įgaliojimus padeda 21 aptarnaujantys padalinys, kuriuose dirba 53 valstybės tarnautojai. Daugumoje aptarnaujančių padalinių (Ūkio, Transporto, Personalo, Vertimų, Informacinių sistemų skyriuose ir buhalterijoje) dirba tik vienas valstybės tarnautojas.Pastaraisiais metais įstatymuose ir Prezidento instituciją aptarnaujančių padalinių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose pradėta vartoti Prezidentūros sąvoka. Ji įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 2 str 22 d ir Prezidento kanceliarijos vadovo patvirtintoje Piliečių ir kitų asmenų prašymų, pareiškimų, pasiūlymų ir skundų nagrinėjimo bei gyventojų priėmimo Respublikos Prezidentūroje tvarkos pavadinime ir jos nuostatose.Prezidentą aptarnaujančius padalinius arba Prezidentūrą sudarančius struktūrinius vienetus galima klasifikuoti į 3 grupes: Prezidento patarėjų grupės atskirais klausimais, kurias pagrinde sudaro asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai; jų yra dvi – Nacionalinio saugumo ir užsienio politikos bei Ekonomikos; departamentai – Teisės departamentas; tarnybos – Prezidento spaudos tarnyba; įvairūs skyriai, kuriuos sudaro karjeros valstybės tarnautojai.Įdomi ir specifinė Prezidentūros kanceliarija, kuriai nebūdinga klasikinė kanceliarijos struktūra. Ją sudaro Malonės ir Pilietybės grupės, biblioteka, archyvas ir Ordinų reikalų grupė. Joms vadovauja kanceliarijos vadovas. Be to, jis tvarko apdovanojimo reikalus, Prezidento dovanų, suvenyrų bei pastatų interjero ir statybos reikalus, atstovauja Prezidentūrai santykiuose su heraldikos komisija bei vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
5.6. Respublikos Prezidento įgaliojimai vykdomosios valdžios institucijų veikloje.Administracinės teisės subjektu Prezidentas tampa penkeriems metams, remiantis visuotinais, lygiais ir tiesioginiais rinkimais. Prieš pradėdamas eiti pareigas jis prisiekia. Konstitucija suteikia Prezidentui plačius įgaliojimus, tiesiogiai susijusius su vykdomosios valdžios organizavimu ir funkcionavimu. Prezidentas vykdomosios valdžios srityje turi šiuos įgaliojimus: Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį; priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; taip pat priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras; Vyriausybei atsistatydinus ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą; kartu su Vyriausybe vykdo vidaus ir užsienio politiką; Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus; nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus (LR generalinį prokurorą, policijos generalinį komisarą, specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių), t. y. asmenis aktyviai dalyvaujančius užtikrinant teisėtumą vykdomosios valdžios sferoje; teikia Seimui Valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą bei gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais; įstatymo nustatyta tvarka teikia LR pilietybę; Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia LR diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia diplomatinius rangus ir specialius vardus. Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai, Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą bei suteikia aukščiausius karinius laipsnius. Būdamas vyriausiasis valstybės ginkluotojų pajėgų vadas, Prezidentas ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.jis šioje sferoje turi plačiausius įgaliojimus lyginant su kitomis valstybės valdžios rūšimis. Tačiau daugumos svarbiausių įgaliojimų minėtoje srityje Prezidentas negalėtų savarankiškai įgyvendinti be Seimo pritarimo ir palaikymo, t. y. kai kuriuos įgaliojimus neformaliai dalijasi su Seimu. Daugiausia laisvės realizuodamas įgaliojimus vykdomosios valdžios sferoje Prezidentas turi užsienio politikos srityje. Čia jis yra centrinė figūra, nes kiti politikos dalyviai yra tiesiogiai arba netiesiogiai nuo jo priklausomi. Vadinasi, Prezidentas, realizuodamas savo įgaliojimus vykdomosios valdžios sferoje, yra netiesiogiai priklausomas nuo daugumos Seime. Kitose valstybės valdžios srityse jis disponuoja žymiai siauresniu įgaliojimų spektru: įstatymų leidžiamosios valdžios – turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime bei pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 str nustatyta tvarka; teisminės valdžios – teikia Seimui skirti Aukščiausiojo teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; Seimo pritarimu skiria Apeliacinio Teismo teisėjus bei skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; taip pat teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.
6 tema. Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei ministerijos ir kitos centrinės valstybinio valdymo institucijos
6.1. Vyriausybės vieta bei jos teisinės padėties ypatybės valstybinio valdymo institucijų sistemoje. Pagal LRK ir LRV įst., LR Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Ji – aukščiausias vykdomosios valdžios organas.Vyriausybės galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.
6.2. Vyriausybės sudėtis ir formavimo tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia. Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje.Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo.Ministras turi teisę atsistatydinti. Ministras yra atsistatydinęs, kai apie savo atsistatydinimą raštu praneša Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui.
6.3. Vyriausybės programa, kompetencija, funkcijos ir įgaliojimų laikas. Vyriausybė:1) saugo konstitucinę santvarką ir LR teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei nacionalinių programų įgyvendinimo, taip pat Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo pavirtintą Vyriausybės programą;3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą;5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;8) steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas bei įstaigas prie ministerijų;9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus;10) kartu su Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Prezidentui siūlymus dėl LR diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo;11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai;14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus;15) sudaro komisijas bei komitetus;16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato LR Konstitucija, šis ir kiti įstatymai.Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 d nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 d nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo.Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai.Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėn parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti.
6.4. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atstatydinimas.
6.5. Interpeliacijos pateikimo Ministrui-Pirmininkui arba ministrui tvarka.Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Prezidento sutikimo.Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų atlyginimo už darbą dydį nustato valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymas. Iki įsigalios šis įstatymas, tarnybinis atlyginimai nustatomi: Ministro Pirmininko – 60 procentų Prezidento atlyginimo, ministrų – 50 procentų Prezidento atlyginimo, o politinių pareigūnų – Vyriausybės nutarimu pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio koeficientą.Politiniai pareigūnai yra politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu paskirti valstybės tarnautojai (“A” lygio valdininkai).Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija.Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Šių lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė. Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato finansų ministras.Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų.Pasibaigus Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų kadencijai, taikomos šios socialinės garantijos:1) perdavus pareigas, išmokama Vyriausybės nario ar politinio pareigūno dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o šiems pareigūnams atsistatydinus arba atleidus juos iš pareigų Vyriausybės (kai tai numatyta įstatymų ar kitų teisės aktų), Ministro Pirmininko ar ministro iniciatyva, – vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa;2) Ministro Pirmininko, ministro ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriamų politinių pareigūnų, kurie žuvo eidami tarnybą, šeimai išmokama vienkartinė dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija. Kompensacija lygiomis dalimis išmokama žuvusiojo sutuoktiniui, tėvams bei išlaikytiniams. Šiuo atveju išlaikytiniai yra nedarbingi asmenys, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą; žuvusiojo vaikai, gimę po jo mirties; nepilnamečiai vaikai – iki jiems sukaks 16 metų, o besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose – iki jiems sukaks 24 m; invalidai – invalidumo laikotarpiu. Ministras Pirmininkas, ministras ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriami politiniai pareigūnai, kurie žuvo eidami tarnybą, laidojami valstybės lėšomis. Jeigu Ministras Pirmininkas ar ministras, eidami tarnybą, buvo sužaloti, jiems išmokama nuo vienerių iki dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija atsižvelgiant į sužalojimų sunkumą.Šio str 7 d 1 p numatytos socialinės garantijos netaikomos asmenims, kai šie asmenys paskirti arba išrinkti į kitas pareigas valstybinėje įstaigoje, organizacijoje, valstybės ar savivaldybės įmonėje.Lėšos šiame straipsnyje numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. Vyriausybės nariai ir jų skiriami politiniai pareigūnai negali turėti socialinių privilegijų.Ministras Pirmininkas, ministrai bei politiniai pareigūnai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (išskyrus galimybę Seimo nariams eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas), negali dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitą atlyginimą, išskyrus jiems nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje ar politinio pareigūno atlyginimą bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už paskaitas, meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už dalyvavimą radijo bei televizijos laidose bei šių laidų įrašus, taip pat atlygis už pedagoginį darbą valstybinėse mokslo įstaigose.
6.6. Lietuvos Respublikos ministerijos, jų paskirtis. Ministerijos (M) – tai šakinio valdymo institucijos. Jų yra 14: aplinkos apsaugos, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, ūkio, URM, VRM, Valdymo reikalų (?), ŽŪM, KAM, Sveikatos apsaugos, teisingumo, susisiekimo ir dar kažkokia. Jas skiria ir naikina Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą (įstatymą). Ministerijos vykdo jom pavestas funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką savo srityje. Vadovauja ministras. M vadovaujasi konstitucija, savo nuostatais, kuriuos tvirtina Vyriausybė.
Ministerijos turi savo administraciją, vadovaujamą jos sekretoriaus (M vidaus administratorius.M turi savo struktūra: Departamentai;Skyriai;Ir kiti padaliniaiPrie M dali būti: Departamentai;Kitos tarnybos (Konkurencijos ir Vartotojo teisių gynimo tar); Inspekcijos;Jos į vidaus struktūrą neįeina, tik į veiklos sferą.Departamentui prie M vadovauja direktorius.Ministras pirmininkas (MP), ministro teikimu skiria viceministrus. Jų skaičius įvairus. Jų funkcijos apibrėžtos ministro įsakymu, turi savo veiklos sritį.Prie kiekvienos M yra kolegija – patariamasis organas, padeda ministrui spręsti jo klausimus. Nariai: Ministras;Viceministrai;Sekretorius;Gali būti ir kiti vadovai; ir kitų institucijų atstovai.Ministras asmeniškai atsako už M darbą. Savo sprendimus jis įformina savo įsakymais. Ministras gali ir nesutikti su kolegijos sprendimu. Ministras gali svarstyti įvairius klausimus su kitomis M ir priimti bendrą įsakymą.Yra ir kitų centrinių institucijų grupė, kurias steigia Seimas, jos ataskaitingos ne vyriausybei, o Seimui. Jos: Vadovauja tam tikrai sričiai ar Vykdo tam tikrą funkciją.Tai:Valstybės kontrolė; Valstybinis Bankas (griečiau Centrinis); Valstybinis saugumo departamentas ir kt.Jos yra “valstybės institucijos” – toks jų statusas – tai nėra vykdomosios valdžios institucijos. Nors jos vykdo valstybinio valdymo funkcijas. Jos pagal savo prigimtį ir pobūdį priklauso valdymo institucijoms. Tai vykdomoji valdžia (ne įstatymų leidžiamoji ir ne teisminė)6.7. Lietuvos Respublikos ministerijų įsteigimo ir panaikinimo tvarka. Vyriausybės įgaliojimų laikas, įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimasKonstitucija nenustato Vyriausybės funkcionavimo laiko, tačiau įtvirtina dvi jos veiklos pasibaigimo formas – atsistatydinimą ir įgaliojimų grąžinimą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo sąvokas “Vyriausybės atsistatydinimas” ir “Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas” laikyti tapačiomis. Jos susijusios su skirtingomis teisinėmis situacijomis, kurios lemia ir skirtingus teisinius padarinius”. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą konkretizuoja Vyriausybės įstatymas. Skirtumas tarp šių sąvokų yra tas, kad įgaliojimų grąžinimas dar nereiškia Vyriausybės veiklos pasibaigimą (išskyrus vieną atvejį), o Vyriausybei atsistatydinus – jos veikla galutinai pasibaigia. Koks tai atvejis? Po Seimo rinkimų Vyriausybė turi grąžinti įgaliojimus ir kartu privalo atsistatydinti. Šiuo atveju įgaliojimų grąžinimas yra pirmas žingsnis į privalomą, Konstitucijoje įsakmiai nurodytą Vyriausybės atsistatydinimą. Akivaizdu, kad po Seimo rinkimų nebelieka subjekto, iš kurio Vyriausybė gavo pasitikėjimą veikti, todėl ji privalo atsistatydinti. Vyriausybė pirma grąžina įgaliojimus, o atsistatydina tik po to, kai sudaroma nauja Vyriausybė.Be to, įgaliojimų grąžinimas siejamas su Prezidento arba Seimo įgaliojimų pasibaigimu. Vyriausybė taip pat privalo grąžinti įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Ji įgaliojimus grąžina Prezidentui, kuris paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Taigi, galima teigti, jog įgaliojimų grąžinimas po Prezidento rinkimų arba pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų yra tik formalumas, nes esant Seime tai pačiai daugumai nauja Vyriausybė nebus pradėta formuoti. Vyriausybės atsistatydinimas – tai politinio pobūdžio atsakomybė, kai Vyriausybė už bendrą savo veiklą atsako solidariai. Tokiu atveju atsistatydina visa Vyriausybė. Jos solidarinės atsakomybės atvejai reglamentuoti Konstitucijoje (101 straipsnis) ir Vyriausybės įstatyme (9 straipsnio 1 dalis). Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Apie tai Respublikos Prezidentas informuojamas rašytiniu pranešimu, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. Vyriausybė taip pat gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siūlymu priimdama nutarimą, kurį Ministras Pirmininkas tą pačią dieną įteikia Respublikos Prezidentui. Ji laikoma atsistatydinusia nuo Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus Respublikos Prezidentas paveda Ministrui Pirmininkui toliau eiti pareigas arba vienam iš ministrų gali pavesti eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.6.8. Ministerijų kompetencija ir svarbiausios funkcijos. Ministerija įgyvendina valstybės politiką atitinkamoje valdymo šakoje arba sferoje. Jokiame teisės akte neįtvirtintos valstybės valdymo šakos arba sritys bei kriterijai, kuriais remiantis valstybės valdymas diferencijuojamas į tam tikras sferas. Vyriausybės įstatymo 29 str nurodyti tik ministerijų pavadinimai, tačiau nenustatytos valdymo šakos arba sritys bei jų identifikavimo kriterijai, todėl atitinkamų ministerijų vykdomų funkcijų spektras iš esmės skiriasi.“ministerijų teisinio statuso neapibrėžtumas teisės aktais suteikia galimybę Vyriausybei skirstyti valdymo sritis, naudojantis diskrecija. Vyriausybės įstatyme ministerijos tik išvardijamos, o jų valstybinio valdymo srities, vadinasi ir funkcijų sistemos, nustatymas pavedamas Vyriausybei”. Pvž, vykdomų funkcijų spektru ypač išsiskiria Vidaus reikalų ministerija, kurios funkcijos skirstomos į aštuonis pošakius ir bendrai apjungia 50 funkcijų bei Ūkio ministerija – keturi pošakiai ir 72 įgyvendinamos funkcijos. Kitų ministerijų funkcijos į pošakius neklasifikuojamos: Aplinkos ministerija – 45, Finansų ministerija – 35, Krašto apsaugos ministerija – 19, Kultūros ministerija – 24, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – 33, Susisiekimo ministerija – 33, Sveikatos apsaugos ministerija – 27, Švietimo ir mokslo ministerija – 23, Teisingumo ministerija – 42, Užsienio reikalų ministerija – 20, Žemės ūkio ministerija – 47.Aplinkos ministerijos kompetencijai priskiriama: 1) užtikrinti aplinkos formavimą pagal subalansuotosios plėtros principus, formuoti šalies tvarkymo regioninės politikos principus bei nuostatas ir užtikrinti jų taikymą; 2) siekti užtikrinti sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą, apsaugą ir atkūrimą; 3) išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondus; 4) užtikrinti racionalią miškų ūkio raidą bei miškotvarką; 5) skatinti urbanistikos, architektūros ir statybos pažangą; 6) sukurti aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo bei statybos ir būsto teisinę sistemą, atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimus bei šalies poreikius.Finansų ministerijos: 1) rengti pasiūlymus dėl fiskalinės politikos tikslų bei įgyvendinimo priemonių; 2) rengti pasiūlymus dėl mokesčių politikos; 3) valdyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės disponuojamus pinigų išteklius ir valstybės skolą; 4) kaupti valstybės iždo sąskaitose pinigų išteklius, kurių reikia valstybės funkcijoms vykdyti, tvarkyti šių išteklių naudojimą ir kontroliuoti jų naudojimo procesus valstybės iždo procedūrų metu; 5) įgyvendinti mokesčių įstatymus; 6) rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykių pagal galiojančius įstatymus; 7) atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei valdant valstybės skolą; 8) metodiškai vadovauti buhalterinei apskaitai; 9) rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl bankų, draudimo įmonių, kitų finansinių institucijų bei ūkio subjektų, organizuojančių lošimus, veiklos, taip pat valstybės dokumentų technologinės apsaugos bei tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros; 10) rengti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą.Krašto apsaugos ministerijos: 1) plėtoti krašto apsaugos sistemą ir kariuomenės gynybinį pajėgumą, parengti kariuomenę ir kitas sistemos institucijas krašto gynybai; 2) užtikrinti krašto apsaugos ir gynybos užduočių vykdymą taikos ir karo sąlygomis; 3) organizuoti informacijos ir žvalgybos bei kontržvalgybos duomenų apie veiklos ir reiškinių, keliančių grėsmę krašto apsaugai ir valstybės gynybiniam pajėgumui, rinkimą bei apdorojimą; 4) rengti ir vykdyti tarptautinio bendradarbiavimo gynybos srityje planus ir programas; 5) kartu su kitomis valstybės ir vietos savivaldos institucijomis vykdyti karo prievolininkų ir atsargos karių šaukimą į privalomąją karo tarnybą, atsargos personalo mobilizavimą; 6) formuoti valstybės mobilizacinius išteklius ir tvarkyti jų apskaitą; 7) kontroliuoti karinių ir pavojingų krovinių transportavimą per Lietuvos Respublikos teritoriją.Kultūros ministerijos: 1) sudaryti sąlygas nacionalinės kultūros tęstinumui, profesinės kultūros plėtrai bei sklaidai, laisvai visuomenės kultūros raiškai ir dalyvavimui kultūrinėje veikloje; 2) remiantis Lietuvos kultūros ir meno tarybos bei įvairių meno sričių ekspertų komisijų pasiūlymais, bendradarbiaujant su kitomis valdymo ir savivaldybių institucijomis ir perimant naudingą pasaulio valstybių kultūros organizavimo patirtį, formuoti ir įgyvendinti valstybės kultūros politiką profesinio bei tradicinio meno, teatro, muzikos, dailės, kino, muziejų, bibliotekų, leidybos, autorių teisių ir gretutinių teisių bei kultūros vertybių apsaugos srityse.Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos: 1) formuoti darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, sveikatai nekenksmingų sąlygų ir saugos darbe, darbo apmokėjimo ir jo garantijų politiką; 2) formuoti ir įgyvendinti valstybinę socialinės paramos bei socialinių garantijų mažas pajamas gaunantiems gyventojams politiką; 3) formuoti vaikų, jaunimo, šeimos bei moterų ir vyrų lygių galimybių socialinės paramos ir darbo politiką; 4) numatyti pagrindines invalidų socialinės integracijos kryptis ir koordinuoti invalidų socialinės integracijos procesą; 5) formuoti valstybinio socialinio draudimo politiką; 6) užtikrinti valstybinio socialinio draudimo, socialinės paramos ir darbo sistemų funkcionavimą, reguliavimą bei tobulinimą; 7) analizuoti vykdomą socialinės apsaugos ir darbo, socialinių grupių politiką, jos ekonominį pagrindimą, prognozuoti pagrindinius socialinius rodiklius.Susisiekimo ministerijos: 1) formuoti ir įgyvendinti bendrą valstybės transporto bei ryšių strategiją ir politiką; 2) nustatyti Lietuvos transporto sistemos bendrosios infrastruktūros plėtojimo pagrindines kryptis, kad geriau būtų vežami keleiviai ir kroviniai; 3) koordinuoti visų rūšių transporto bei visų ryšių tinklų ir sistemų sąveiką; 4) formuoti visų rūšių transporto saugaus eismo, transporto bei ryšių sistemų neigiamo poveikio aplinkai mažinimo politiką bei koordinuoti šią veiklą)Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priskirta rūpintis Lietuvos Respublikos gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu.Švietimo ir mokslo ministerijos: 1) formuoti ir įgyvendinti valstybinę ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir jaunimo bendrojo bei specialiojo lavinimo, pagrindinio profesinio bei aukštesniojo mokymo ir suaugusiųjų švietimo politiką, laiduojančią ugdymui palankias visuomenės nuostatas ir sudarančią sąlygas visą gyvenimą mokytis kintančioje demokratinėje visuomenėje; 2) formuoti valstybinę mokslo ir studijų (aukštojo mokslo, mokslininkų rengimo ir aukštąjį išsimokslinimą turinčių specialistų tobulinimo bei perkvalifikavimo) politiką.Teisingumo ministerijos: 1) tirti Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos problemas, dalyvauti kuriant šių įstatymų sistemą, dalyvauti nacionalinės teisės harmonizavimo su Europos Sąjungos teisės aktais procese; 2) rengti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikti dėl jų juridines išvadas; 3) sisteminti ir kodifikuoti Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus; 4) organizuoti teisėtyrą ir teisinę informatiką Lietuvos Respublikoje, kurti kompiuterines teisinės informacijos sistemas; 5) užtikrinti teismų veiklą; 6) įstatymo nustatyta tvarka prižiūrėti notariato veiklą; 7) metodiškai vadovauti hipotekos registro tvarkymo įstaigoms.Vidaus reikalų ministerijos: 1) užtikrinti viešąją tvarką ir asmenų saugumą; 2) kovoti su nusikaltimais ir kitais teisėtvarkos pažeidimais, taip pat organizuoti šį darbą; 3) užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse; 4) užtikrinti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą, taip pat su šio darbo atlikimu susijusių pastatų apsaugą; 5) teikti skubią pagalbą nukentėjusiems nuo nelaimingų atsitikimų ir teisėtvarkos pažeidimų, taip pat atsidūrusiems viešosiose vietose pagalbos reikalingiems asmenims; 6) vadovauti valstybinei priešgaisrinei apsaugai ir vykdyti pirminius gelbėjimo darbus; 7) vykdyti valstybinį migracijos reguliavimą, įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų reikalavimus, kontroliuoti užsieniečių buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą.Ūkio ministerijos: 1) numatyti Lietuvos ūkio plėtros strategines (ilgalaikes) bei vidutinės trukmės laikotarpio kryptis, taip pat kai kurių ūkio šakų – pramonės, energetikos, prekybos – prioritetus ir tikslus; 2) rengti Nacionalinę energetikos strategiją, organizuoti jos įgyvendinimą; 3) numatyti kartu su kitomis ministerijomis pagal savo kompetenciją valstybės ekonomikos reguliavimo politikos kryptis (ekonomikos reformos, užsienio ir vidaus prekybos reguliavimo kryptis, smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo, bankroto įgyvendinimo priemones); 4) rūpintis Lietuvos Respublikos valstybės materialinių išteklių rezervu (toliau vadinama – valstybės rezervas); 5) koordinuoti pagal savo kompetenciją teikiamos užsienio techninės pagalbos politiką bei prioritetus, analizuoti pagalbos naudojimą, teikti rekomendacijas energetikos, pramonės ir prekybos šakų finansavimo klausimu; 6) užtikrinti valstybės interesus atstovaujant ministerijai patikėjimo teise priskirtoms valstybės akcijoms bendrovėse ir likviduojamose, bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse.Užsienio reikalų ministerijos: 1) įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą Lietuvos Respublikos užsienio politikos klausimais; 2) atstovauti Lietuvos Respublikai užsienyje; 3) ginti Lietuvos Respublikos, jos juridinių ir fizinių asmenų teises bei teisėtus interesus užsienyje.Žemės ūkio ministerijos: 1) formuoti racionalią žemės, maisto, žuvininkystės ūkio politiką; 2) formuoti Lietuvos Respublikos žemės fondo valstybinio valdymo, žemės reformos, žemėtvarkos, žemės kadastro ir žemės apskaitos politiką; 3) sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas sparčiai restruktūrizuoti žemės, maisto, žuvininkystės ūkį; 4) kartu su kitomis valdymo institucijomis formuoti ir įgyvendinti integruotą kaimo plėtros, regioninę ir struktūrinę politiką žemės, maisto, žuvininkystės ūkio srityse; 5) išsaugoti žemės ūkio gyvulių, paukščių, žuvų ir kultūrinių augalų genofondus, rengti ir tvirtinti žuvivaisos programas, nustatyti žuvų gaudymo žuvivaisai ir žuvų įveisimo tvarką; 6) nustatyti žemės, maisto, žuvininkystės ūkio prioritetus, formuoti racionalią investicijų į šias sritis politiką; 7) dalyvauti formuojant ir įgyvendinant mokslo, švietimo, tobulesnių technologijų taikymo žemės ūkyje, maisto pramonėje ir žuvininkystės ūkyje politiką; 8) formuoti ir įgyvendinti valstybinę sėklininkystės, veislininkystės ir pagal kompetenciją – žuvivaisos politiką; 9) formuoti melioracijos ir melioracijos investicijų politiką; 10) formuoti valstybinę augalų apsaugos ir karantino priemonių įgyvendinimo politiką.Visos ministerijos, įgyvendindamos joms pavestus uždavinius, atlieka įvairias funkcijas. Dažniausios yra: įstatymų, kitų teisės aktų, programų, strategijų projektų rengimas ir įgyvendinimas; teikimas pasiūlymų dėl institucijų sistemos sukūrimo; normų nustatymas ir t.t.
7 tema. Apskričių ir savivaldybių valdymo institucijos
7.1. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis suskirstymas. Lietuvos Respublikoje pirmajame teritorijos administracinių vienetų reformos etape buvo įsteigtos šios savivaldybės: Vilniaus miesto, Alytaus miesto, Birštono miesto, Druskininkų miesto, Kauno miesto, Klaipėdos miesto, Marijampolės miesto, Neringos miesto, Palangos miesto, Panevėžio miesto, Šiaulių miesto, Visagino miesto, Akmenės rajono, Alytaus rajono, Anykščių rajono, Biržų rajono, Ignalinos rajono, Jonavos rajono, Joniškio rajono, Jurbarko rajono, Kaišiadorių rajono, Kauno rajono, Kėdainių rajono, Kelmės rajono, Klaipėdos rajono, Kretingos rajono, Kupiškio rajono, Lazdijų rajono, Marijampolės rajono, Mažeikių rajono, Molėtų rajono, Pakruojo rajono, Panevėžio rajono, Pasvalio rajono, Plungės rajono, Prienų rajono, Radviliškio rajono, Raseinių rajono, Rokiškio rajono, Skuodo rajono, Šakių rajono, Šalčininkų rajono, Šiaulių rajono, Šilalės rajono, Šilutės rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Tauragės rajono, Telšių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono, Utenos rajono, Varėnos rajono, Vilkaviškio rajono, Vilniaus rajono, Zarasų rajono.Antrojo teritorijos administracinių vienetų reformos etapo pirmojoje pakopoje:1) steigiamos šios savivaldybės: Elektrėnų savivaldybė, Kalvarijos savivaldybė, Kazlų Rūdos savivaldybė, Pagėgių savivaldybė, Rietavo savivaldybė;2) įsteigus Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybes panaikinama Marijampolės rajono savivaldybė; 3) pakeičiamos šių savivaldybių teritorijos ir ribos: Birštono miesto, Druskininkų miesto, Marijampolės miesto, Vilniaus miesto, Akmenės rajono, Kaišiadorių rajono, Lazdijų rajono, Mažeikių rajono, Plungės rajono, Šakių rajono, Šilutės rajono, Trakų rajono, Varėnos rajono, Vilkaviškio rajono;4) pakeičiami šie savivaldybių pavadinimai: Birštono miesto – į Birštono, Druskininkų miesto – į Druskininkų, Marijampolės miesto – į Marijampolės, Neringos miesto – į Neringos.Nustatomos savivaldybės ir jų centrai: Akmenės rajono (centras – Naujoji Akmenė), Alytaus miesto (centras – Alytus), Alytaus rajono (centras – Alytus), Anykščių rajono (centras – Anykščiai), Birštono (centras – Birštonas), Biržų rajono (centras – Biržai), Druskininkų (centras – Druskininkai), Elektrėnų (centras – Elektrėnai), Klaipėdos rajono (centras – Gargždai), Ignalinos rajono (centras – Ignalina), Jonavos rajono (centras – Jonava), Joniškio rajono (centras – Joniškis), Jurbarko rajono (centras – Jurbarkas), Kaišiadorių rajono (centras – Kaišiadorys), Kalvarijos (centras – Kalvarija), Kauno miesto (centras – Kaunas), Kauno rajono (centras – Kaunas), Kazlų Rūdos (centras – Kazlų Rūda), Kelmės rajono (centras – Kelmė), Kėdainių rajono (centras – Kėdainiai), Klaipėdos miesto (centras – Klaipėda), Kretingos rajono (centras – Kretinga), Kupiškio rajono (centras – Kupiškis), Lazdijų rajono (centras – Lazdijai), Marijampolės (centras – Marijampolė), Mažeikių rajono (centras – Mažeikiai), Molėtų rajono (centras – Molėtai), Neringos (centras – Nida), Pagėgių (centras – Pagėgiai), Pakruojo rajono (centras – Pakruojis), Palangos miesto (centras – Palanga), Panevėžio miesto (centras – Panevėžys), Panevėžio rajono (centras – Panevėžys), Pasvalio rajono (centras – Pasvalys), Plungės rajono (centras – Plungė), Prienų rajono (centras – Prienai), Radviliškio rajono (centras – Radviliškis), Raseinių rajono (centras – Raseiniai), Rietavo (centras – Rietavas), Rokiškio rajono (centras – Rokiškis), Skuodo rajono (centras – Skuodas), Šakių rajono (centras – Šakiai), Šalčininkų rajono (centras – Šalčininkai), Šiaulių miesto (centras – Šiauliai), Šiaulių rajono (centras – Šiauliai), Šilalės rajono (centras – Šilalė), Šilutės rajono (centras –Šilutė), Širvintų rajono (centras – Širvintos), Švenčionių rajono (centras – Švenčionys), Tauragės rajono (centras – Tauragė), Telšių rajono (centras – Telšiai), Trakų rajono (centras – Trakai), Ukmergės rajono (centras – Ukmergė), Utenos rajono (centras – Utena), Varėnos rajono (centras – Varėna), Vilkaviškio rajono (centras – Vilkaviškis), Vilniaus miesto (centras – Vilnius), Vilniaus rajono (centras – Vilnius), Visagino miesto (centras – Visaginas) ir Zarasų rajono (centras – Zarasai).Lietuvos Respublikos teritorijoje yra šios apskritys: Alytaus – centras Alytaus miestas; Kauno – centras Kauno miestas; Klaipėdos – centras Klaipėdos miestas; Marijampolės – centras Marijampolės miestas; Panevėžio – centras Panevėžio miestas; Šiaulių – centras Šiaulių miestas; Tauragės – centras Tauragės miestas; Telšių – centras Telšių miestas; Utenos – centras Utenos miestas; Vilniaus – centras Vilniaus miestas.Apskričių teritorijas sudaro šių savivaldybių teritorijos:1) Alytaus – Alytaus miesto, Alytaus rajono, Druskininkų, Lazdijų rajono, Varėnos rajono savivaldybės;2) Kauno – Birštono, Jonavos rajono, Kaišiadorių rajono, Kauno miesto, Kauno rajono, Kėdainių rajono, Prienų rajono, Raseinių rajono savivaldybės;3) Klaipėdos – Klaipėdos rajono, Klaipėdos miesto, Kretingos rajono, Neringos, Palangos miesto, Skuodo rajono, Šilutės rajono savivaldybės;4) Marijampolės – Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių rajono, Vilkaviškio rajono savivaldybės;5) Panevėžio – Biržų rajono, Kupiškio rajono, Panevėžio miesto, Panevėžio rajono, Pasvalio rajono, Rokiškio rajono savivaldybės;6) Šiaulių – Joniškio rajono, Kelmės rajono, Pakruojo rajono, Akmenės rajono, Radviliškio rajono, Šiaulių miesto, Šiaulių rajono savivaldybės;7) Tauragės – Jurbarko rajono, Pagėgių, Šilalės rajono, Tauragės rajono savivaldybės;8) Telšių – Mažeikių rajono, Plungės rajono, Rietavo, Telšių rajono savivaldybės;9) Utenos – Anykščių rajono, Ignalinos rajono, Molėtų rajono, Utenos rajono, Visagino miesto, Zarasų rajono savivaldybės;10) Vilniaus – Elektrėnų, Šalčininkų rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono, Vilniaus miesto, Vilniaus rajono savivaldybės.
7.2. Apskrities valdymo institucijos. Yra apskrities valdymo įstatymas VŽ 94-101Apskritis (A) – LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas institucijas organizuoja vyriausybė. Apskrities valdymas – sudėtinė valstybės valdymo dalis. A ribas nustato Seimas savo įstatymu. A viršininkas vadovauja administracijai. Jis remiasi: Konstitucija,Įstatymais,Kitais aktais,Vyriausybės nutarimais.Yra 10 apskričių. Vyriausybė patvirtino tipinę A valdymo struktūrą. Į A administraciją įeina.Viršininkas,Pavaduotojas,Sekretorius,Viršininko patarėjai.A valdymo aparatas turi struktūrinius padalinius: Kaimo reikalų dep,Žemės tvarkymo dep,Apskaitos ir finansų dep,Socialinių reikalų ir švietimo dep,Socialinės saugos d,Regioninės plėtros d,Teisės d,Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija,A gydytojo tarnyba,Ir kt.Kiekviena A turi šią struktūrą. Departamentai susideda iš skyrių.Teisės dep:Juridinis,Turto valdymo,Konkurencijos ir vartotojų teisių priežiūros specialistai.
7.3. Apskrities viršininko santykiai su vietos savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis. A viršininko kompetencija: Juos skiria ir atleidžia vyriausybė. Jis turi būti: LR pilietis, negali kitur dirbti, turi aukštąjį išsilavinimą. Atsiskaito vyriausybei.Jo uždaviniai: 1. Įgyvendinti valstybės politiką: Socialinio aprūpinimo srityje;Švietimo srityje;KultūrosSveikatos priežiūros;Teritorijų planavimo;Žemės ūkio;Aplinkos apsaugos;Paminklotvarkos;Kt. srityje2. Koordinuoti vyriausybės, įstaigų veiklą, 3. Numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis. Funkcijas nustato įstatymai.Viršininko įgaliojimai:Švietimo ir socialinių reikalų srityje-Steigia ir likviduoja švietimo, kultūros, sporto, globos įstaigas ir tarnybas, Atsako už tų įstaigų formavimą ir išlaikymą,Prižiūri bendrosios politikos vykdymą švietimo, kultūros, socialinės apsaugos srityje, Kartu su darbo biržomis sprendžia gyventojų užimtumo problemą.Įgaliojimai sveikatos srityje – Dalyvauja nustatant sveikatinimo kryptis, Išlaiko, steigia ir likviduoja sveikatos priežiūros įstaigas, Analizuoja gyventojų sveikatinimo būklę, Siūlo vyriausybei skelbti apskrities teritoriją pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu.Teritorijų planavimo ir paminklotvarkos srityje – Rengia bendrojo ir spec planavimo dokumentus, Kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenis, Atlieka pastatų, statinių ir įrengimų projektavimą, teisinį registravimą, Atlieka kultūros vertybių ir paminklų apsaugos apskaitą, Atlieka objektų statybos užsakovo funkcijas, Ir kt.Žemės ūkio srityje – Tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus, kurį perduoda savivaldybėms, Organizuoja valstybinį kadastrą, Įgyvendina žemės reformą, Organizuoja valstybinę melioracijos ir hidrotechninių įrenginių priežiūrą ir kt.Gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos srityje – Nustato limitus, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, Organizuoja veiklą saugomose teritorijose, Įvertina ūkinės veiklos poveikį, analizuoja padėtį, Kontroliuoja miškų būklę, jų naudojimo ir apsaugos padėtį, Organizuoja vandens telkinių apsaugos zonų tvarkymą.Nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, priima sprendimus, Registruoja visuomenines organizacijas, Atlieka kelių priežiūrą, Registruoja įvairias mašinas, Registruoja pastatus, statinius, gyvenamąjį plotą, Organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą.Įstatymas numato ir viršininko teise:Teikia vyriausybei pasiūlymus, Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, kitų institucijų posėdžiuose, jei liečia apskrities veiklą, Gali kviesti apskrities ministerijoms pavaldžių institucijų vadovus pasitarti, Kooperuoti savivaldybių lėšas bendriems darbams vykdyti, Valdyti, naudoti valstybės turtą, Rengti konkursus, konferencijas ir kt.Viršininkas prižiūri visų jam pavaldžių ir nepavaldžių veiklą, kad neprieštarautų įstatymams: Viešąją tvarką. Sanitariją, higieną, Kovą su gyvūnų infekcijomis, augalų kenkėjais ir pan.Viršininkas, radęs pažeidimą, informuoja vyriausybę. O tai pat: Viršininkas atleidžia iš pareigų pavaldžių įstaigų vadovus, Leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus, juos kontroliuoja, Prie A viršininko sudaroma taryba: Viršininkas, Jo pavaduotojai, Savivaldybių meraiTaryba sprendžia svarbiausius A klausimus.
7.4. Vietos savivaldos samprata, teisiniai jų formavimo ir veiklos pagrindai. Pagal Europos vietos savivaldos chartiją vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Šią teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši nuostata neturi daryti įtakos galimybei piliečiams rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas.Vietos savivaldos sampratą detalizuoja Vietos savivaldos įstatymas, nustatantis, kad vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal LR Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas.Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: 1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams;2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus; 5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; 6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais; 8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių.Vietos savivaldos formavimo ir veiklos teisiniai pagrindai įtvirtinti jau minėtuose teisės aktuose: Konstitucijoje, Europos vietos savivaldos chartijoje, Vietos savivaldos, Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymuose.
7.5. Vietos savivaldos valdymo institucijos. Konstitucijos 10 str nustatyta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Būtent šioje nuostatoje yra unitarinės valstybės santvarkos konstitucinis įtvirtinimas, išreiškiantis vieningos ir nedalomos valstybės idėją. Tačiau racionalaus valdymo organizavimo sumetimais visų, taip pat ir vieningų unitarinių, valstybių teritorija turi savo vidinę struktūrą, t. y. valstybės teritorija būna suskirstyta į tam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos atitinkamos valdžios įstaigos. Tai yra numatyta ir Konstitucijos 11 straipsnyje: “Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.” Pažymėtina, kad šias konstitucines nuostatas patikslina ir išplėtoja Konstitucijos X skirsnio “Vietos savivalda ir valdymas” normos. Pirma, minėtame skirsnyje yra įtvirtintos ne mažiau kaip dvi administracinių vienetų pakopos (grandys). Antra, skirtingų pakopų (grandžių) administraciniams vienetams nustatyta skirtinga valdymo sistema: žemutiniams (t. y. pirmosios pakopos) vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose (t. y. antrosios pakopos) administraciniuose vienetuose valdymą organizuoja Vyriausybė.Šios konstitucinės nuostatos yra detalizuotos priimtame LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, kurio 1 str nustatyta, kad LR teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Minėto įstatymo 2 str įtvirtinta: „Savivaldybės yra LR teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal LR vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas LR vietos savivaldos įstatyme“.Savivaldybė teisės aktuose apibrėžiama kaip valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei LR Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą. Pažymėtina, kad savivaldos modelis Lietuvoje grindžiamas daugiaamže europine savivaldos kultūros tradicija, kuri vėliau pasipildė administracinės priežiūros institutu, susiformavusiu valstybinio valdymo vietose (regionuose) pagrindu.Pagal Konstitucijos 119 str 4 d LR įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Konstitucijos 119 str 3 d numato, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, o pagal 120 str 2 d savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai konstitucinės normos tiesiogiai neapibrėžia atitinkamos institucijos organizacinės formos, jos parinkimas ir nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva.Savivaldybių institucijų sistemos teisiniai pagrindai įtvirtinti Vietos savivaldos įstatyme. Savivaldybių institucijų sistemą sudaro:1) atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, įgyvendinanti savivaldos teisę;2) vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba, savivaldybės meras.Savivaldybės institucijos turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.Savivaldybės kontrolierius, kontroliuojantis savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekantis savivaldybės vidaus audito funkcijas, išskirtinas kaip savarankiška savivaldybės kontrolės institucija.
7.6. Vietos savivaldos valdymo institucijų kompetencija, funkcijos, aktai. Pagal Konstituciją ir Europos vietos savivaldos chartiją vietos savivaldos institucijos turi tiek teisių ir galių, kiek nustatyta įstatymuose.Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:1) savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą; 2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas). Įgyvendindamos šį ir kitus įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, savivaldybės šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes;3) valstybines (perduotas savivaldybėms). Tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę;4) sutartines. Šių funkcijų įgyvendinimas grindžiamas sutartimis. Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, valdyba, meras, savivaldybės administracija, kitos įstaigos, tarnybos, savivaldybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis – kiti fiziniai bei juridiniai asmenys.Vietos savivaldos įstatyme nustatomos šios savarankiškosios savivaldybių funkcijos:1) ikimokyklinis vaikų ugdymas;2) vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas;3) suaugusiųjų neformalusis švietimas;4) maitinimo paslaugų teikimas ikimokyklinio ugdymo bei bendrojo lavinimo įstaigose;5) socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis;6) savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūros rėmimas iš savivaldybės biudžeto;7) gyventojų užimtumo, kvalifikacijos įgijimo ir perkvalifikavimo organizavimas, viešųjų bei sezoninių darbų organizavimas;8) dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį (nusikaltimų kontrolės ir prevencijos vietinių programų kūrimas ir įgyvendinimas pasitelkiant savivaldybių teritoriją aptarnaujančias policijos įstaigas bei įtraukiant į šią veiklą visuomenines organizacijas ir gyventojus);9) kūno kultūros ir sporto plėtojimas;10) turizmo ir gyventojų poilsio organizavimas;11) savivaldybės saugomų teritorijų steigimas, vietinės reikšmės gamtos bei kultūros paveldo objektų paskelbimas savivaldybės saugomais objektais;12)sąlygų verslo plėtrai sudarymas ir šios veiklos skatinimas;13) kitos funkcijos, kurios nepriskirtos valstybės institucijoms.Priskirtosios (ribotai savarankiškos) savivaldybių funkcijos yra:1) vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas;2) kaimo bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, gyvenančių toli nuo mokyklos, nemokamo pavėžėjimo į mokyklas ir į namus organizavimas;3)savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi bendrojo lavinimo ar kitokioje švietimo sistemos mokykloje užtikrinimas;4) socialinių paslaugų ir kitos socialinės paramos teikimas;5) sąlygų neįgalių gyventojų (invalidų, visiškos negalios invalidų) socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas;6) savivaldybių sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas;7) pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra;8) alkoholio ir tabako reklamos draudimo ir ribojimo laikymosi ant išorinės reklamos priemonių kontrolė;9) teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas;10) gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (muziejų, teatrų bei kitų kultūros įstaigų steigimas ir jų veiklos priežiūra), savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas ir jų veiklos priežiūra;
11) statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinių reikalavimų nustatymas statinio projektavimo sąlygų sąvade įstatymų nustatyta tvarka;12) kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių bei savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga;13)statinių naudojimo priežiūra, statinio projektavimo sąlygų sąvado bei statybos leidimų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka;14) infrastruktūros, socialinės ir ekonominės raidos planavimas, turizmo, būsto, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų rengimas;15) savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo;16) šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotėkų surinkimo ir valymo organizavimas;17) valstybės paramos būstui įsigyti tvarkymas, socialinių būstų suteikimas; 18) aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga;19) sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas;20) komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas;21) vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas;22) keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas;23) adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų bei gyvenamųjų namų ir butų numerių) suteikimas ir keitimas;24) ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas bei kapinių priežiūros organizavimas;25) dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant regionų plėtros programas;26) prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos turgavietėse bei viešosiose vietose nustatymas;27) leidimų (licencijų) išdavimas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybinės (perduotos savivaldybėms) funkcijos yra:1) civilinės būklės aktų registravimas;2) įstatymų priskirtų registrų tvarkymas ir duomenų teikimas valstybės registrams;3) civilinės saugos organizavimas;4) savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas;5) dalyvavimas valdant valstybinius parkus;6) kompensacijų (šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui, lengvatinio keleivių vežimo ir kt.) skaičiavimas ir mokėjimas;7) mažas pajamas turinčių šeimų vaikų nemokamo maitinimo organizavimas visų tipų bendrojo lavinimo mokyklose;8) socialinių išmokų skaičiavimas ir mokėjimas;9) savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise;10) piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus nagrinėjimas bei sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimas;11) valstybės garantijų nuomininkams, išsikeliantiems iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų ar jų dalių ir butų, vykdymas;12) dokumentų pilietybei suteikti rengimas;13) valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė;14) savivaldybėms pagal teisės aktus priskirtų archyvinių dokumentų tvarkymas;15) dalyvavimas atrenkant šauktinius į karo tarnybą;16) statistikos duomenų teikimas;17) dalyvavimas rengiant ir įgyvendinant darbo rinkos politikos priemones bei gyventojų užimtumo programas;18) dalyvavimas organizuojant Respublikos Prezidento, Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimus;19) dalyvavimas rengiant gyventojų apklausas ir referendumus;20) dalyvavimas atliekant gyventojų ir būstų bei kitus visuotinius surašymus;21) vaikų ir jaunimo teisių apsauga;22) žemės ūkio produkcijos valstybinio supirkimo kvotų skirstymas;23) ūkininkų ūkių registravimas;24) pasėlių deklaravimas;25) kanopinių žvėrių žemės ūkiui padarytos žalos nustatymas;26) melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimas, dirvų kalkinimo organizavimas;27) traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų registravimas ir techninė priežiūra;28) žemės ūkio klausimų koordinavimas, kaimo plėtros bei paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai organizavimas ir įgyvendinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;29) Žemės ūkio bendrovių įstatymo vykdymo priežiūra ir kitos įstatymų perduotos funkcijos.Savivaldybės gali atlikti kitas Vietos savivaldos įstatyme nenumatytas valstybės funkcijas (viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo) pagal su valstybės institucijomis ar įstaigomis sudarytas sutartis. Savivaldybė tokias sutartis gali sudaryti tik tuo atveju, kai savivaldybės taryba pritaria. Sutartys sudaromos ir vykdomos vadovaujantis Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nuostatomis. Sutartinės funkcijos paprastai yra trumpalaikės ar sezoninio pobūdžio. Bendriems tikslams savivaldybė gali sudaryti jungtinės veiklos sutartis arba bendrų viešųjų pirkimų sutartis su valstybės institucijomis ir (arba) kitomis savivaldybėmis.Savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetencija, jų sudarymas
Kaip buvo minėta, savivaldybių vykdomosios institucijos yra savivaldybės valdyba ir meras.Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių sudaro valdybą ir nustato jos narių skaičių. Valdybos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduotojai). Kitų (neetatinių) valdybos narių kandidatūras iš tarybos narių savivaldybės tarybai tvirtinti teikia meras. Valdybos nariais negali būti Kontrolės komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ir Kontrolės komiteto nariai. Valdybos narių tvirtinimo ir valdybos nario statuso praradimo procedūrą nustato savivaldybės tarybos veiklos reglamentas. Pareikšti nepasitikėjimą valdybos nariais, išskyrus nepasitikėjimą meru ir mero pavaduotoju (pavaduotojais), gali 1/3 išrinktų tarybos narių. Valdybos nariai iš valdybos atleidžiami, jeigu už nepasitikėjimą balsuoja visų tarybos narių dauguma. Jeigu sprendimas atleisti atskirus valdybos narius iš pareigų dėl nepasitikėjimo nepriimamas, šis klausimas pakartotinai svarstomas savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka.Valdybos įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai išrinktos tarybos nariai. Iki naujos valdybos sudarymo jos įgaliojimus laikinai vykdo meras.Valdyba:1) organizuoja savivaldybės biudžeto projekto rengimą, teikia jį ir biudžeto įvykdymo apyskaitą tvirtinti savivaldybės tarybai;2)priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;3)priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų paskirstymo savivaldybės biudžetinėms įstaigoms;4)vadovaudamasi įstatymais ir Vyriausybės nutarimais priima sprendimus dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio5)nagrinėja piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus;6)priima sprendimus dėl kompensacijų mokėjimo už valstybės išperkamus grąžintinus pastatus ar jų dalis ir kitus statinius;7)savivaldybėstarybos nustatyta tvarka skirsto gautą labdarą, jeigu labdaros davėjas nenurodė konkretaus labdaros gavėjo;8)priima savivaldybės gyventojams privalomus sprendimus sanitarijos, visuomenės sveikatos bei aplinkos apsaugos klausimais ir skelbia juos spaudoje;9)atlieka įstatymų nustatytas teritorijų planavimo funkcijas, savivaldybės tarybos pavedimu tvirtina specialiuosius ir detaliuosius planus;10)vadovaudamasi atitinkamais savivaldybės biudžeto straipsniais priima sprendimus dėl socialinės ir gamybinės infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos, paveda savivaldybės administracijai atlikti šių darbų užsakovo funkcijas, nustato šių objektų eksploatavimo tvarką;11)pagal patvirtintą biudžetą priima sprendimus dėl socialinio būsto fondo formavimo (statybos, pirkimo ir t. t.) bei būsto suteikimo;12)priima sprendimus dėl piliečių, turinčių teisę į valstybės paramą gyvenamajam būstui įsigyti, eilių sudarymo bei tvarkymo ir dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos savivaldybės tarybos patvirtinta tvarka;13) teikia savivaldybės tarybai pasiūlymus steigti įmones ir iš savivaldybės biudžeto išlaikomas įstaigas, šeimynas, jas pertvarkyti, reorganizuoti ir likviduoti;14)savivaldybės tarybos nustatyta tvarka priskiria savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms bei įstaigoms valdyti patikėjimo teise savivaldybės nekilnojamąjį turtą, prireikus perduoda šį turtą iš vienų savivaldybės įstaigų bei įmonių kitoms;15)mero siūlymu ir atsižvelgdama į įstatymų patvirtintą sąrašą sprendžia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo klausimą, nustato jų skaičių;16)nustato savivaldybės tarnautojų skaičių ir atlieka kitas personalo valdymo funkcijas, priskirtas valdybai pagal Valstybės tarnybos įstatymą;17)ne rečiau kaip kartą per metus arba prireikus atsiskaito už savo veiklą savivaldybės tarybai;18) priima sprendimus dėl žemės ūkio produkcijos valstybinio supirkimo kvotų paskirstymo;19) priima sprendimus dėl kanopinių žvėrių žemės ūkiui padarytos žalos;20) priima sprendimus dėl melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimo ir dirvų kalkinimo.Valdybos darbo tvarką reglamentuoja savivaldybės tarybos veiklos reglamentas. Valdyba sprendimus priima posėdžiuose. Posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 visų jos narių. Valdybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Kai valdybos narių balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero arba kito posėdžiui pirmininkaujančio valdybos nario balsas. Valdybos sprendimai įsigalioja nuo jų priėmimo, o sprendimai, kuriuose nustatomi, keičiami ar pripažįstami netekusiais galios norminiai administraciniai teisės aktai, – kitą dieną po jų viešo paskelbimo savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatytu būdu, jeigu pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Valdybos sprendimus pasirašo posėdžio pirmininkas – meras arba kitas posėdžiui pirmininkavęs valdybos narys.Valdybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ji gali būti papildyta ar pakeista valdybos sprendimu savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Valdybos posėdžiai protokoluojami. Posėdžių protokolus pasirašo to posėdžio pirmininkas – meras ar posėdžiui pirmininkavęs valdybos narys ir administratoriaus paskirtas atsakingas už protokolus savivaldybės tarnautojas.
Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Savivaldybės taryba gali nuspręsti, kad mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų tarybos narių dauguma. Su meru darbo sutartis nesudaroma.Meras, mero pavaduotojas prieš terminą netenka savo įgaliojimų savivaldybės tarybos sprendimu, jeigu už tai balsuoja visų tarybos narių dauguma:1) Vyriausybės arba valstybės kontrolės institucijos siūlymu už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, dėl kurių padaryta esminės žalos valstybės ar savivaldybės interesams bei nuosavybei;2) kai dėl laikino nedarbingumo nedirba daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių;3) kai pateikia atsistatydinimo prašymą;4) kai išvyksta nuolat gyventi į užsienio valstybę.Meras, mero pavaduotojas taip pat netenka savo įgaliojimų prieš terminą, jeigu ne mažiau kaip 1/3 visų tarybos narių pareiškia nepasitikėjimą jais, savivaldybės taryba priima sprendimą atleisti merą, mero pavaduotoją ir už tokį sprendimą balsavo ne mažiau kaip 1/2 visų tarybos narių. Jeigu sprendimas atleisti merą, mero pavaduotoją dėl nepasitikėjimo nepriimamas, šį klausimą pakartotinai svarstyti galima tik po pusės metų. Mero pavaduotojas mero teikimu prieš terminą netenka savo įgaliojimų, jeigu už tai balsuoja visų tarybos narių dauguma. Mero, mero pavaduotojo įgaliojimai nutrūksta, jeigu jie netenka tarybos nario mandato. Pasibaigus savivaldybės tarybos įgaliojimams, šios tarybos išrinkto mero bei mero pavaduotojo įgaliojimai baigiasi, kai naujai išrinkta savivaldybės taryba išrenka merą. Jeigu meras atsisako eiti pareigas iki to laiko, kol naujai išrinkta savivaldybės taryba išrinks merą, laikoma, kad jis atsistatydino savo noru. Šiuo atveju savivaldybės taryba mero pareigas laikinai eiti paveda vienam naujai išrinktos tarybos nariui.Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Pagal šiuo metu galiojantį Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnį meras:1) nustato ir sudaro savivaldybės tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus;2) atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio valstybių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis;3) atstovauja savivaldybei Regiono plėtros taryboje ir turi sprendžiamojo balso teisę sudarant ir įgyvendinant regiono plėtros programą;4) siūlo savivaldybės tarybai mero pavaduotojo (pavaduotojų), valdybos narių ir komisijų pirmininkų kandidatūras, taip pat gali siūlyti atleisti juos iš pareigų;5) atsižvelgdamas į savivaldybės administratoriaus teikimą, tvirtina savivaldybės administracijos padalinių nuostatus, padalinių etatus, neviršydamas darbo užmokesčiui skirtų lėšų ir valdybos nustatyto savivaldybės administracijos tarnautojų skaičiaus;6) administruoja savivaldybės asignavimus, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę bei finansinę veiklą arba įgalioja visa tai daryti savivaldybės administratorių;7) per savivaldybės administratorių vadovauja savivaldybės administracijos struktūriniams ir struktūriniams teritoriniams padaliniams;8) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia turimus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus;9)kartu su atitinkamomis valstybės institucijomis ir įstaigomis rengia bei įgyvendina prevencines priemones ir gelbėja gyventojus įvykusių katastrofų, stichinių nelaimių, epidemijų, užkrečiamųjų ligų atvejais, likviduoja jų padarinius, rūpinasi nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programų įgyvendinimu bei aplinkos būkle savivaldybės teritorijoje;10) gavęs savivaldybės tarybos pritarimą, sudaro savivaldybės bendradarbiavimo su valstybės institucijomis, kitomis savivaldybėmis bei užsienio institucijomis sutartis;11) rūpinasi viešąja tvarka ir gyventojų rimtimi;12) organizuoja migracijos procesų tyrimą ir analizę, kartu su teritorinėmis darbo biržomis rūpinasi gyventojų užimtumu, jų kvalifikacijos kėlimu ir perkvalifikavimu bei viešųjų darbų organizavimu;13) atsako už valstybinės kalbos vartojimo kontrolę;14) įstatymų nustatyta tvarka išduoda statinių projektavimo sąlygų sąvadus, statybos leidimus bei vykdo statinių naudojimo priežiūrą arba nustatyta tvarka įgalioja tai daryti savivaldybės administratorių ar kitą savivaldybės administracijos tarnautoją;15) organizuoja pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, ligonių, invalidų ir senelių slaugą ir rūpybą, išduoda rekomendacijas pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms dėl farmacinės veiklos;16) sudaro ir tvirtina naujokų šaukimo ir šauktinių medicinos ekspertizės komisijas;17) organizuoja vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrąjį lavinimą, ikimokyklinį vaikų ugdymą, vaikų ir jaunimo papildomą ugdymą;18) organizuoja socialinių paslaugų ir kitos socialinės paramos teikimą, atsako už neįgalių gyventojų (invalidų, visiškos negalios invalidų) socialinę integraciją;19) rūpinasi gyventojų bendrosios kultūros ugdymu, etnokultūros puoselėjimu, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga;20) atlieka įstatymų jam priskirtas funkcijas ir įgaliojimus;21) ne rečiau kaip kartą per metus atsiskaito rinkėjams už savivaldybės tarybos ir valdybos veiklą;22) koordinuoja pasirengimą vietos gyventojų apklausai ir ją organizuoja.Meras atsakingas už valstybinių (perduotų savivaldybėms) funkcijų įgyvendinimą. Mero sprendimai įforminami potvarkiais.Mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus. Kai meras negali eiti pareigų, mero pavaduotojas atlieka visas jo pareigas, išskyrus aukščiau aptartų mero įgaliojimų 4 ir 8 punktuose numatytus įgaliojimus. Mero veiklą ir jo pavadavimo procedūrą reglamentuoja savivaldybės tarybos veiklos reglamentas.
Savivaldybių institucijų leidžiami teisės aktai
Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus – norminius arba individualius administracinius teisės aktus. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių, žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių.Pagrindinės savivaldybės institucijų teisės aktų formos yra:1) sprendimas – priima savivaldybės taryba, valdyba;2) potvarkis – leidžia savivaldybės meras;3) įsakymas – leidžia savivaldybės kontrolierius, administratorius, kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai. Savivaldybės tarybos, valdybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršijantys šių institucijų kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams.Savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų, taip pat tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės, už kurių pažeidimą įstatymai numato administracinę atsakomybę, galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai bei į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.Savivaldybės tarybos priimtus norminius administracinius teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Valdybos priimtus norminius administracinius teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pati valdyba arba savivaldybės taryba. Mero priimtus norminius administracinius teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti meras arba savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus norminius administracinius teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją meras arba valdyba, arba taryba. Savivaldybės vykdomosios institucijos ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus norminius teisės aktus, kuriais įgyvendinami įstatymai ir vykdomi Vyriausybės nutarimai ar kiti teisės aktai (kuriais įgyvendinamos valstybinės (perduotos savivaldybėms) funkcijos), gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti. Jeigu savivaldybės viešojo administravimo subjektai per įstatymo nustatytą terminą nepanaikina ginčijamų norminių teisės aktų arba priima naujus Konstitucijos ar įstatymų neatitinkančius norminius teisės aktus, Vyriausybės atstovas nurodytų teisės aktų teisėtumą skundžia Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Bet kuri aukščiau nurodyta savivaldybės institucija, panaikinusi kito savivaldybės administravimo subjekto norminį administracinį teisės aktą, prireikus perduoda klausimą iš naujo nagrinėti tam pačiam administravimo subjektui, kurio aktas panaikintas, arba pati jį išnagrinėja ir priima tuo klausimu norminį administracinį teisės aktą, arba pripažįsta, kad tokio akto priimti nereikia. Savivaldybių institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti individualūs administraciniai teisės aktai gali būti skundžiami teismui.
7.7. Vietos savivaldos institucijų santykiai su Respublikos Vyriausybe, ministerijomis, Vyriausybės įstaigomis, apskričių valdymo institucijomisSavivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis grindžiami LR Konstitucija ir įstatymais. Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Centriniai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, svarstydami su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus, praneša apie tai atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės tarybos ar Lietuvos savivaldybių asociacijos valdymo organų raštu pateiktus siūlymus valstybinio administravimo subjektai išnagrinėja (įvertina) ir pateikia atsakymą. Sprendimų dėl valstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų pakeitimo projektai svarstomi su savivaldybėmis teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybė remia savivaldybių tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimąSavivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai aptariami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento bei kitų valstybinio administravimo subjektų nustatyta tvarka.Nustatyta tvarka kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija svarsto ir derina savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir jų išlyginimą lemiančius rodiklius. Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos interesams bei pozicijoms derinti šalių susitarimu sudaroma dvišalė komisija. Vadovaujantis šia nuostata, Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija 2000 m. birželio 2 d. bendru susitarimu sudarė dvišalę komisiją savivaldybių probleminiams klausimams, kurių jos negali išspręsti be valstybės institucijų pagalbos, taip pat klausimams, kylantiems dėl santykių tarp valstybės ir savivaldybių institucijų nagrinėti bei teikti nurodytais klausimais suderintas išvadas ir pasiūlymus Vyriausybei ir patvirtino jos nuostatus. Kaip pažymėta Europos Tarybos Europos regionų ir vietos valdžios kongreso Institucinio komiteto ataskaitoje apie demokratiją vietose ir regionuose Lietuvoje “šių konsultacijų pagrindus ir tvarką reikėtų nustatyti įstatymais arba nutarimais”.Vyriausybėje, kitose valstybės institucijose ir tarptautinėse organizacijose bendriems savivaldybių interesams atstovauja Lietuvos savivaldybių asociacija.Pažymėtina, kad išskyrus paminėtas Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas nuostatas, nei Vyriausybės, nei kitame įstatyme nėra įtvirtinta jokių sąlygų, kurios nustatytų Vyriausybės ir savivaldybių bendradarbiavimą, išskyrus tai, kad Vyriausybė ir kitos vykdomosios valdžios institucijos teikia rekomendacijas savivaldybėms atitinkamais klausimais ir per Vyriausybės atstovus kontroliuoja kaip jos laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių, turinčiose senas vietos savivaldos tradicijas, minėti bendradarbiavimo klausimai yra aiškiai nustatyti.
8 tema. Valstybės tarnautojų administracinė-teisinė padėtis valstybiniame valdyme
8.1. Valstybės tarnybos sąvoka. Tarnyba – tai viena svarbiausių žmonių, o taip pat ir visuomenės bei valstybės tikslingos veiklos rūšių. tarnybą apibrėžia kaip paslaugų sistemą, įmonę, tarnavimą. Tarnyba sudaro valdymo esmę, be jos nebūtų įmanoma įgyvendinti valstybinio valdymo. Vienos tarnybos priklauso privatinės teisės santykių sričiai, kitos gi – viešosios teisės, kaip antai, valstybės tarnyba.Valstybės tarnyba gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais, kaip, pvz, socialiniu (asmenų, užimančių pareigas valstybinėse institucijose valstybės pavedimu atliekama naudinga veikla); politiniu (veikla, kuria realizuojama valstybės politika); sociologiniu (valstybės funkcijų, valstybės institucijų kompetencijos praktinis įgyvendinimas bei efektyvumo nustatymas); organizaciniu (valstybės tarnyba kaip sistema, susidedanti iš valstybės aparato struktūrinių – funkcinių elementų); moraliniu (valstybės tarnybos moralinių pagrindų nagrinėjimas) ir, svarbiausia, – teisiniu (valstybės tarnyba – kompleksinis teisinis institutas, kurio teisės normomis reglamentuojami valstybiniai – tarnybiniai santykiai). valstybės tarnybą galima traktuoti kaip vieną pagrindinių valstybės veiklos sričių, kurios metu formuojamas valstybės valdymo aparatas bei teisiškai reguliuojami tarnautojų, užimančių tam tikras pareigas ir realizuojančių valstybės institucijų jiems priskirtas funkcijas, darbo aspektai.Tačiau svarbiausia aspektas apibrėžiant valstybės tarnybos sąvoka, yra jos atskleidimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Iš LR Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas, nusakantis valstybės valdymo pamatus, kyla pagrindiniai demokratinėms valstybėms būdingi valstybės tarnybos principai. Konstitucija nustato esminius valstybės tarnybos organizavimo bei funkcionavimo pagrindus, įtvirtina šias pagrindines nuostatas:a) valdžios įstaigos tarnauja žmonėms;b) piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą;c) pilietis turi teisę įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį;d) visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;e) valstybės tarnyboms ar jų pareigūnams draudžiama persekioti asmenis už valstybės valdžios kritiką;f) valstybės institucijų užgrobimas smurtu laikomas antikonstituciniais veiksmais yra neteisėti ir negalioja.Taigi, svarbiausia nuostata, jog valstybės tarnyba turi tarnauti viešajam interesui. Tai reiškia, jog valstybės tarnautojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybės valdymo tarnybos paskirties. Tam, kad galėtų tinkamai šias funkcijas įgyvendinti, pilietis, stojantis į valstybės tarnybą, turi atitikti įstatymų numatytas sąlygas. Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.
8.2. Valstybės tarnautojo sąvoka, administracinis teisnumas bei veiksnumas. Valstybinės tarnybos institutas. Jo teisinis reguliavimas labai sudėtingas: aprėpia ne tik Administracinės teisės,bet ir kitų teisės šakų sferą: Konstitucinę, Darbo, Civilinę teisę. Toliau nagrinėjami tik pagrindai, detalės bus Darbo teisėje. Mokslinėje literatūroje Valstybės Tarnybos sąvoka:– siaura prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla.– platesne prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla + Valstybės Tarnybos organizavimas, jos teisinis reglamentavimas, tarnautojų teisių ir pareigų nustatymas, jų atsakomybės ir kt. klausimai. L.R. VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMAS Šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus.2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokosValstybės tarnyba – teisinių santykių tarnyboje visuma, reglamentuojama valstybės teisės aktais, nustatančiais valstybės tarnautojo statuso įgijimą, pasikeitimą ir praradimą-Tai plačioji Valstybės Tarnybos prasmė,jos esmė-tarnautojo statusas.Sąvokos turinys-2 klausimai:1)kas yra Valstybės tarnautojas.2) kas yra Valstybės tarnautojo statusasValstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.Valstybės tarnautojo statusas – šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatoma teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnautojo priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį ir socialines bei kitas garantijas.Valstybės tarnautojo statuso praradimas – šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų viešojo administravimo funkcijų valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose atlikimo teisės, kitų teisių, pareigų, atsakomybės, darbo užmokesčio ir socialinių bei kitų garantijų netekimas ir šių asmenų atleidimas iš valstybės tarnybos su teise ar be jos šio įstatymo nustatyta tvarka grįžti į valstybės tarnybą.Viešojo administravimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ir atliekantis įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas.Karjeros valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neterminuotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų tarnyboje.Statutinis valstybės tarnautojas – viešojo administravimo ar paslaugų valstybės tarnautojas (muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas, civilinės krašto apsaugos tarnybos tarnautojas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo įstaigos darbuotojas ar kitas tarnautojas), kurio statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas.Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą pareigoms, įrašytoms į Seimo patvirtintą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą.Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.Pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas.Paslaugų valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.Pareigūnas – valstybės tarnautojas (valstybės saugumo, policijos, muitinės, mokesčių inspekcijos ar kitas tarnautojas), turintis administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ar nepavaldiems asmenims.Privalumai – privalomi ar papildomi administraciniai gebėjimai, profesiniai įgūdžiai ir dalykinės savybės, kurie gali būti svarbūs palyginti su kito pretendento į valstybės tarnybą gebėjimais, profesiniais įgūdžiais ir dalykinėmis savybėmis.Nelojalumas – valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, peržengiantys teisėtumo ribas ir priešiški Lietuvos valstybei bei jos konstitucinei santvarkai.Nešališkumas – sąžiningas tarnybinių pareigų atlikimas nepaisant valstybės tarnautojo ir interesanto lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar narystės politinėse partijose ar politinėse organizacijose.Asmenys, su valstybės tarnautojais susiję artimais giminystės ir svainystės ryšiais – valstybės tarnautojo tėvai, įtėviai, broliai, seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir jų vaikai.Valstybės ar savivaldybių institucijos – atstovaujamosios valdžios (Seimas ir savivaldybės taryba) institucijos, valstybės vadovas – Respublikos Prezidentas, vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerija, apskrities viršininkas, meras (valdyba), teisminės valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Aukštesnysis administracinis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (valstybės kontrolierius, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, savivaldybės kontrolierius) institucijos, taip pat kitos institucijos, apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo.Valstybės ir savivaldybių įstaigos – Seimo kanceliarija, Prezidentūra, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų (komitetai, departamentai, tarnybos, agentūros, inspekcijos ir kt.) bei joms pavaldžios įstaigos, Vyriausybės atstovų tarnybos, apskričių viršininkų administracijos ir apskričių įstaigos, savivaldybių sudarytos administracijos, įstaigos, tarnybos ar seniūnijos, taip pat kitos valdžios, teisingumo ar kontrolės įstaigos, turinčios įstatymų joms suteiktus įgaliojimus ir atliekančios joms pavestas viešojo administravimo funkcijas.Valstybės politikai – asmenys, į pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai išrinkti Lietuvos Respublikos piliečių arba atstovaujamosios valdžios paskirti politinei programai vykdyti – Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, merai, savivaldybių tarybų nariai.Politinė veikla – fizinio asmens dalyvavimas politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, jų organizuojamuose mitinguose, susirinkimuose, demonstracijose ar kituose renginiuose, kuriais padedama formuoti ir išreikšti bendrus piliečių interesus ir politinę valią, taip pat kiti veiksmai, kuriais remiama politinė partija ar politinė organizacija.
8.3. Valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos pagrindiniai principai. Valstybės tarnybos pagrindiniai principai1. LR valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais.2. Pagal įstatymo viršenybės principą:1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu; 2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.3. Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.4. Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).5. Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.Tai naujas principas, doc.P.P. nuomone moksle toks principas yra, tai kodėl gi čia netaikyti:6. Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu. Sąvokos:Privilegijos-iš prigimties.Lengvatos-epizodinio pobūdžioDeja įstatymo projekto autoriams teko susitaikyti su: 3. Šis įstatymas netaikomas:
1) valstybės politikams;2) Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjams ir prokurorams;3) valstybės kontrolieriui;4) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams;5) Seimo kontrolieriams;6) moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui;7) Seimo, Seimo Pirmininko ar Prezidento paskirtiems valstybinių komisijų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams;8) profesinės karo tarnybos kariams;9) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams;10) ūkines ir technines funkcijas atliekantiems Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbuotojams ne Lietuvos Respublikos piliečiams.8.4. Valstybės tarnautojų pareigybės, jų lygiai ir kategorijos. Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos1. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 4 lygius: 1) A lygis – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas;2) B lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas;3) C lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija; 4) D lygis – pareigybės, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 30 kategorijų. Jos apima visus lygius taip, kad 1-a yra žemiausia D lygio kategorija, o 30-a – aukščiausia A lygio kategorija. Kategorijos nustatomos remiantis Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika.Pareigybes tam tikram lygiui ir kategorijai priskiria:1) įstatymas – Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes. Jos priskiriamos A lygiui;2) Vyriausybė – kitas pareigybes.Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai ir aprašymai1. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašuose nurodoma: pareigybės pavadinimas, grupė, lygis ir kategorija.2. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą tvirtina už valstybės tarnybą atsakingas ministras. Į šį sąrašą neįrašomos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybės, kurių sąrašą tvirtina Seimas. Steigiant naujas pareigybes, valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas papildomas.3. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus pagal Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą valstybės institucijose, įstaigose ir savivaldybėse sudaro už personalo valdymą atsakingi asmenys.4. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus valstybės institucijose ir įstaigose tvirtina: 1) Seimo kanceliarijos, Prezidentūros, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – šių institucijų vadovai ar jų įgalioti asmenys;2) kitų teismų (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) – teisingumo ministras;3) prokuratūrų – generalinis prokuroras;4) Valstybės kontrolės, Lietuvos banko, Seimo kontrolierių įstaigos, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų – šių institucijų ar įstaigų vadovai;5) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių komisijų personalo – jų pirmininkai;6) savivaldybės administracijos ir savivaldybių įstaigų – meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba). Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos pareigybių sąrašą tvirtina savivaldybės kontrolierius. 5. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas ir į valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus įrašytų pareigybių aprašymai rengiami pagal Vyriausybės patvirtintą Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką bei patvirtintą tvarką.
8.5. Valstybės tarnautojų priėmimas. Priemimasį valstybės tarnybą1. Asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, taikomi šie bendrieji reikalavimai:1) LR pilietybė ir lietuvių kalbos mokėjimas. Šie reikalavimai netaikomi šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais;2) amžiaus cenzas: ne mažiau kaip 18 metų ir ne daugiau kaip Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Reikalavimas dėl senatvės pensijos amžiaus netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams bei ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams;3) išsilavinimas, būtinas atlikti tam tikro lygio valstybės tarnautojo pareigas;4) Karo prievolės įstatymo nustatytos pradinės karo prievolės atlikimas. Šis reikalavimas netaikomas karo prievolininkams, įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės atleistiems, taip pat asmenis, kuriems ji atidėta ar pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais.2. Asmenys, stojantys į valstybės tarnybą ir siekiantys viešo konkurso būdu būti paskirti į viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigas, kurių kategorija yra aukštesnė už žemiausią tam tikro lygio kategoriją, privalo būti išėję valstybės tarnautojų įvadinio mokymo programą.3. Asmenys, siekiantys aukščiausių kategorijų viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigų, privalo būti išėję atitinkamą Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo programą (ar jai prilygintą). Pareigybes, kurioms keliamas šis reikalavimas, nustato Vyriausybė.4. Reikalavimas būti Lietuvos Respublikos piliečiu netaikomas paslaugų valstybės tarnautojams Lietuvos Respublikos gyventojams ir šių valstybių piliečiams: valstybių, priklausančių Europos Sąjungai, 2) NATO narės5. Reikalavimas mokėti lietuvių kalbą netaikomas ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams.6. Į valstybės tarnybą negali būti priimti asmenys:1) teisti už sunkius nusikaltimus ar nusikaltimus valstybės tarnybai;2) už tarnybinį nusižengimą pagal šį įstatymą atleisti iš valstybės tarnybos, jei nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepraėjo 10 metų;3) buvę SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniai darbuotojai – pagal įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ reikalavimus.Dokumentai, pateikiami stojant į valstybės tarnybą1. Pretendentas į valstybės tarnybą privalo pateikti šiuos dokumentus:1) prašymą dalyvauti atrankoje;2) asmens tapatybę liudijantį dokumentą;3) išsilavinimą liudijantį dokumentą;4) pretendento pilietybę ir amžių įrodančius dokumentus;5) dokumentus, įrodančius, kad karo prievolininkas atliko karo prievolę arba kad įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės jis yra atleistas, arba kad karo tarnyba jam yra atidėta;6) asmeninių privalumų sąrašą, kuriame pretendentas laisva forma nurodo savo įgūdžius ir kitas dalykines savybes;7) nustatytos formos anketą, kurioje nurodomi šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodyti ir kiti duomenys.
8.6. Valstybės tarnautojų teisės ir pareigos. Valstybės tarnautojų pareigosValstybės tarnautojai privalo:1) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;2) nešališkai tarnauti žmonėms;3) gerbti žmogaus teises ir padėti šias teises įgyvendinti;4) tinkamai ir laiku atlikti tarnybos vadovų užduotis ir pavedimus;5) nedelsdami pranešti tarnybos vadovui apie, jų nuomone, neteisėtas užduotis ar pavedimus;6) priimti sprendimus pagal jų kompetenciją nustatančius teisės aktus ir reikalauti, kad tie sprendimai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti. Priimdami sprendimus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis nuostata, kad visi asmenys yra lygūs;7) laikytis tarnybinės etikos;8) laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos;9) garantuoti savo tarnybinės veiklos skaidrumą, nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;10) kelti kvalifikaciją;11) ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus;12) spręsdami viešas problemas, bendradarbiauti ir keistis informacija su savo ir kitų institucijų bei įstaigų valstybės tarnautojais; 13) saugoti nuo praradimo ir neteisėto atskleidimo valstybės ar tarnybos paslaptis. Nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su darbu susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai ar kiti teisės aktai; 14) tiesiogiai ar netiesiogiai nesinaudoti ir neleisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybei nuomojama nuosavybe kitokiai nei tarnybinei veiklai, jei valstybės institucijos, įstaigos ar savivaldybės vidaus tvarka ar kiti teisės aktai nenumato kitaip;15) tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), kitaip nenaudoti tarnybos laiko ne tarnybos tikslams, išskyrus pedagoginį darbą ir kitą įstatymų nustatytą darbą bei dalyvavimą profesinių sąjungų veikloje pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ši veikla neatleidžia valstybės tarnautojų nuo jų tiesioginių pareigų atlikimo;16) streiko atveju nustatyta tvarka saugoti ir prižiūrėti visuomenei svarbius objektus, įrenginius ir patalpas bei teikti visuomenei minimalias įstatymų nustatytas paslaugas;17) vykdyti kitas įstatymų ar statutų nustatytas pareigas. Valstybės tarnautojų teisės:1. Valstybės tarnautojai turi teisę:1) į realų ir veiksmingą darbą einant tam tikro lygio ir kategorijos pareigas, nepaisant valstybės ar vietos valdžios politinių pasikeitimų. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams ši teisė ribojama;2) į tarnybinę karjerą pagal savo profesionalumą, turimus privalumus ir valstybės tarnybos galimybes. Ši teisė garantuojama tik karjeros valstybės tarnautojams;3) į pareiginę algą, atitinkančią jų kategoriją, šio įstatymo nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas;4) į mokymąsi ir kvalifikacijos kėlimą valstybės, savivaldybių ir kitų biudžetų lėšomis, valstybės fondų ir kitomis valstybės lėšomis;5) gauti iš savo vadovų, bendradarbių ir kitų valstybės tarnautojų informaciją, būtiną veiksmingai atlikti užduotis ir pavedimus;6) į šio bei kitų įstatymų nustatytas atostogas;7) į valstybės tarnautojų valstybinę pensiją, šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas socialines ir kitas garantijas;8) streikuoti. Šios teisės neturi viešojo administravimo valstybės tarnautojai, kurie eina institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas, ir valstybės tarnautojai, kuriems tai draudžia įstatymai ar statutai;9) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos metu dalyvauti politinėje veikloje. Ši teisė netaikoma valstybės tarnautojams, kuriems tai draudžia įstatymai ar statutai;10) valstybės tarnautojai profesinių sąjungų atstovai ar rinkti valstybės tarnautojų atstovai – dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų tarnybos vertinimo, pareigų paaukštinimo, nuobaudų skyrimo, darbo sąlygų klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje, tam skiriant iki 10 valandų darbo laiko per mėnesį; 11) ginti teisme pažeistas savo teises ar teisėtus interesus; 12) atsisakyti atlikti užduotį ar pavedimą, jeigu, jų nuomone, duota užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui. 14) pasibaigus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus pasirinkusių valstybės politikų kadencijai ar įgaliojimams arba įstaigų vadovų kadencijai, į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų arba įstaigų vadovų pareigas priimti karjeros valstybės tarnautojai turi teisę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka grįžti į savo buvusias ar, jeigu nėra galimybės, į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas. Asmenys, kurie prieš tapdami politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais arba įstaigų vadovais nebuvo karjeros valstybės tarnautojai, praranda valstybės tarnautojo statusą ir yra atleidžiami iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Jiems išmokama 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kai politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai praranda valstybės tarnautojo statusą dėl jiems pareikšto juos pasirinkusių valstybės politikų nepasitikėjimo, jie taip pat praranda valstybės tarnautojo statusą ir yra atleidžiami iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Jiems išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija; 15) į kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų, kuriais Lietuvos Respublika yra susieta tarptautiniais įsipareigojimais, garantuojamas žmogaus teises ir laisves, taip pat į kitų įstatymų ar statutų suteikiamas teises.
8.7. Su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla. Valstybės tarnautojams neleidžiama:1) būti įmonių, ne pelno organizacijų valdymo organų nariais, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, bei gauti atlyginimą už darbą šių įmonių ir ne pelno organizacijų valdymo organuose, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) sudaryti sandorius institucijos ar įstaigos, kurioje dirba valstybės tarnautojas, vardu su personalinėmis įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkais, tikraisiais nariais ar komanditoriais yra jie ar asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, taip pat su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jie ar asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, turi akcijų ar valdo pagal įgaliojimą kito asmens akcijas;3) atstovauti šalies ir užsienio valstybių įmonių, kitų institucijų ar įstaigų interesams ar vykti įmonių lėšomis į užsienį; 4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitą negu šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumų komisijose bei pagal sutartis su rinkimų arba referendumų komisijomis, taip pat darbą įmonių ir ne pelno organizacijų valdymo organuose, jei tai numato įstatymai, už mokslinį ir pedagoginį darbą mokslo, studijų, valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo institucijose, už darbą teisės aktų rengimo grupėse ir komisijose, jei šis darbas nenumatytas pareigybės aprašyme, taip pat už kūrinius, laikomus autorių teisių objektais pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą;5) streikuoti, jei viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojas eina institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas arba jei tai draudžia įstatymai ar statutai; 6) būti politinių partijų ar politinių organizacijų, profesinių sąjungų ar susivienijimų nariais, dalyvauti politinėje veikloje, jei tai draudžia įstatymai ar statutai; 7) eiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje.
8.8. Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė (drausminė, materialinė, administracinė, baudžiamoji). Tarnybinės nuobaudos1. Valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus (Nauja sąvoka!!!-tai tarnybinės atsakomybės pagrindas.Prilygsta sąvokai drausminė nuobauda.Diferencijuoja Sunkius-Vidutinius-Lengvus; apibrėžta nelabai teisinėmis formuluotėmis ), numatytus šio įstatymo 40, 41 ir 42 straipsniuose, skiriamos tarnybinės nuobaudos. 2. Už tyčinius nusižengimus taikomos griežtesnės nuobaudos negu už nusižengimus dėl neatsargumo ar aplaidumo.3. Už vieną nusižengimą taikoma tik viena tarnybinė nuobauda. Už trečią per 1 metus to paties sunkumo nusižengimą taikoma nuobauda kaip už sunkesnį nusižengimą.4. Už tą patį nusižengimą pareigūnui taikoma griežtesnė tarnybinė nuobauda negu valstybės tarnautojui, neturinčiam pagal pareigas administracinių įgaliojimų kitiems asmenims.5. Valstybės tarnautojui, įtariamam padarius nusižengimą, nuobaudų skyrimo procedūroje gali atstovauti advokatas ar kitas įgaliotas asmuo. 6. Sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.7. Duomenys apie paskirtas tarnybines nuobaudas, išskyrus pareikštas žodžiu, įrašomi į valstybės tarnautojo asmens bylą ir pateikiami valstybės tarnautojų registrui. Sunkūs nusižengimai1. Sunkus nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo tiesiogiai pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės, šiurkščiai pažeidžiami įstatymai ar kitaip šiurkščiai nusižengiama šio įstatymo nustatytoms valstybės tarnautojo pareigoms:1) nelojalumas Lietuvos valstybei;2) šiurkštus elgesys su interesantais ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;3) netinkamas valstybės ar tarnybos paslapčių naudojimas ar saugojimas;4) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;5) pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, sukėlęs sunkias pasekmes; 6) pasinaudojimas tarnybine padėtimi, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems;7) reikalavimas (žodžiu ar raštu) iš savo pavaldinių atlikti neteisėtas užduotis ar pavedimus po to, kai pavaldinys buvo raštu pranešęs, jog, jo manymu, duota užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui;8) nebuvimas darbo vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;9) buvimas tarnybos metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojo vadovas nušalina valstybės tarnautoją nuo pareigų tos dienos likusiam darbo laikui ir už šį laiką tarnybinis atlyginimas nemokamas;10) moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas ar seksualinis priekabiavimas. Atsakomybė yra didesnė, jei teisių pažeidimo ar priekabiavimo subjektas yra pavaldus asmuo;11) trečias vidutinis nusižengimas per 1 metus.2. Už šiame straipsnyje nurodytus nusižengimus, atsižvelgiant į nusižengimų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:1) atleidimas iš valstybės tarnybos;2) pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis nuo 6 mėnesių iki 3 metų;3) nušalinimas nuo pareigų nuo 1 iki 6 mėnesių. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, jis gali dirbti bet kokį kitą darbą ne valstybės tarnyboje;4) griežtas papeikimas. Vidutiniai nusižengimai1. Vidutinis nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo šiurkščiai nusižengiama nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai:1) pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, jei tai sutrukdė institucijai ar įstaigai laiku atlikti viešojo administravimo procedūrą;2) šališkas elgesys su interesantais ar kitais valstybės tarnautojais; 3) nemandagus elgesys su interesantais;4) politinė veikla tarnybos metu (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų);6) nepagrįstas atsisakymas teikti informaciją arba žinomai neteisingos tarnybinės informacijos teikimas;7) pakartotinis (daugiau negu 2 kartus per mėnesį) nebuvimas darbo vietoje daugiau kaip 1 valandą be pateisinamos priežasties;8) trečias lengvas nusižengimas (išskyrus tuos, už kuriuos buvo skirtas įspėjimus žodžiu) per 1 mėnesį.2. Už šiame straipsnyje nurodytus nusižengimus, atsižvelgiant į jų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:1) pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis iki 6 mėnesių;2)nušalinimas nuo pareigų nuo 10 dienų iki 1 mėnesio. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, jis gali dirbti bet kokį kitą darbą ne valstybės tarnyboje;3) griežtas papeikimas;4) papeikimas.Lengvi nusižengimai1. Lengvi 5) tarnybines pareigas einančio valstybės tarnautojo įžeidimas veiksmu ar žodžiu. Atsakomybė yra didesnė, jeigu įžeidžiamas pavaldus asmuo;nusižengimai yra valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, kuriuo nežymiai nusižengiama institucijoje ar įstaigoje nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai.2. Už lengvus nusižengimus, atsižvelgiant į jų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:1) darbo užmokesčio sumažinimas 3 dienų pareiginės algos dydžio ar mažesne suma;2) papeikimas;3) įspėjimas žodžiu. (Neapibrėžta!)Tarnybinių nuobaudų skyrimas 1. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama tiesioginiam valstybės tarnautojo tarnybos vadovui gavus rašytinę informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. 2. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos arba atostogavo. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, praėjus 6 mėnesiams nuo nusižengimo.3. Paaiškėjus, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos požymių, nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos organui. Atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama, o tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį, jei po parengtinio tyrimo ir (ar) teisminio nagrinėjimo nepraėjo daugiau kaip 1 metai. Praėjus daugiau kaip 1 metams, nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama.4. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką nustato Vyriausybė.Tarnybinės nuobaudos išnykimas1. Valstybės tarnautojas laikomas nebaustas tarnybine nuobauda, kai: 1) po nuobaudos už sunkų nusižengimą (išskyrus nuobaudą – atleidimą iš valstybės tarnybos) skyrimo praėjo ne mažiau kaip 2 metai; 2) po nuobaudos už vidutinį nusižengimą skyrimo praėjo ne mažiau kaip 1 metai;3) po nuobaudos už lengvą nusižengimą skyrimo praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai.2. Esant galiojančiai nuobaudai, valstybės tarnautojo asmens byloje ir valstybės tarnautojų registre yra galiojančios žymos apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojas neturi teisės į šio įstatymo 52 straipsnyje nurodytas atostogas dėl asmeninių priežasčių ir į 47 straipsnyje numatytą premiją už labai gerą tarnybą. Į galiojančią nuobaudą gali būti atsižvelgiama, valstybės tarnautojui siekiant paaukštinimo.3. Praėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikui, žymos apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojo asmens byloje ir valstybės tarnautojų registre panaikinamos. 4. Tarnybinė nuobauda, išskyrus nuobaudą už sunkų nusižengimą, gali būti panaikinta valstybės tarnautojo prašymu, jeigu jis gauna šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje numatytą paskatinimą. Sprendimą panaikinti tarnybinę nuobaudą priima institucijų ar įstaigų vadovai, išskyrus Vyriausybei atskaitingas įstaigas. Dėl jų tarnautojų sprendimą priima valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas. Sprendimą panaikinti tarnybinę nuobaudą savivaldybėse priima savivaldybės administratorius, o panaikinti tarnybinę nuobaudą savivaldybės administratoriui – meras (jei sudaroma valdyba, – valdyba).5. Jeigu valstybės tarnautojas gauna Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko padėką ar valstybės apdovanojimą, šio tarnautojo tarnybinė nuobauda panaikinama. Materialinė atsakomybė1. Valstybės tarnautojas turi atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, padarytą dėl jo tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai institucija ar įstaiga teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, taip pat dėl veiksmų, kurie neatitinka suteiktų įgaliojimų ar prieštarauja institucijos ar įstaigos, įgaliojusios jį atstovauti valstybės ar savivaldybės kapitalui, vadovo sprendimams, bet ne daugiau kaip paskutiniųjų 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio.(Ribota atsakomybė) Žala, padaryta dėl tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar valstybės tarnautojo, su kuriuo sudaryta rašytinė sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės, šiurkštaus aplaidumo, taip pat padaryta nusikaltimu žala atlyginama visu teismo nustatytu dydžiu.(Pilna atsakomybė) Visiška materialinė atsakomybė taikoma ir tada, kai esant nusikaltimo sudėčiai atsisakoma iškelti baudžiamąją bylą arba kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.Paskatinimai ir apdovanojimai1. Valstybės tarnautojai teisės aktų nustatyta tvarka skatinami:1) padėka; 2) pinigine premija. Ši premija gali būti skiriama už vienkartinę ypatingos svarbos labai gerai atliktą užduotį arba už labai gerą tarnybą per vienerius tarnybos metus; 3) vardine dovana.2. Valstybės tarnautojai už ypatingus nuopelnus tarnyboje siūlomi valstybės apdovanojimui gauti.3. Valstybės tarnautojo paskatinimai ir apdovanojimai įrašomi į jo asmens bylą ir žymimi Valstybės tarnautojų registre. Premija už labai gerą tarnybą 1. Piniginė premija už labai gerą tarnybą valstybės tarnautojui gali būti skiriama, jeigu jo tarnybinė veikla per vienerius tarnybos metus įvertinama labai gerai. Bendruosius labai geros tarnybos kriterijus nustato Vyriausybė. Valstybės institucijos, įstaigos ir savivaldybės gali nustatyti papildomus kriterijus pagal savo veiklos specifiką.2. Pasiūlymus dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo institucijų ar įstaigų vadovams teikia tiesioginiai valstybės tarnautojų tarnybos vadovai, įvertinę jų veiklą šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka.3. Sprendimą dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo priima institucijos ar įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į valstybės tarnautojų tiesioginių tarnybos vadovų pasiūlymus bei tarnybos vertinimo komisijos išvadas. Nesutikimas dėl šių pasiūlymų turi būti motyvuotas raštu.4. Premijos už labai gerą tarnybą skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
8.9. Valstybės tarnautojo statuso praradimas. Valstybės tarnautojo statuso praradimo pagrindai1. Valstybės tarnautojas, praradęs valstybės tarnautojo statusą, yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje nurodytą atvejį. Valstybės tarnautojas praranda valstybės tarnautojo statusą, kai:1) atsistatydina savo noru;2) pagal Valstybės tarnautojų pensijų įstatymą prieš laiką išeina į pensiją;3) nesutinka su pareigų pažeminimu dėl nepatenkinamo jo tarnybinės veiklos įvertinimo;4) išrenkamas ar paskiriamas į šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nurodytas politines pareigybes, išrenkamas Seimo ar savivaldybės tarybos nariu (tai taikoma savivaldybės administracijos tarnautojams, išrinktiems tos pačios savivaldybės tarybos nariais), paskiriamas Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų teisėju, valstybės kontrolieriumi, Lietuvos banko valdybos pirmininku, jo pavaduotoju ar valdybos nariu, Seimo kontrolieriais, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriumi ar į kitas pareigybes, nurodytas šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (išskyrus 8, 9, 10 punktus) arba skiriamas dirbti tarptautinėse organizacijose, kurių narė yra Lietuvos Respublika; 5) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę;6) gauna tarnybinę nuobaudą – atleidžiamas iš valstybės tarnybos;7) įsiteisėja teismo nuosprendžiu paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai;8) įsiteisėja teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų;9) paaiškėja, kad stojant į valstybės tarnybą buvo pateikti suklastoti dokumentai; 10) paaiškėja, kad stojant į valstybės tarnybą buvo nuslėpti ar pateikti neatitinkantys tikrovės duomenys, dėl kurių jis negalėjo būti priimtas į valstybės tarnybą;11) sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžiaus. (…)12) nedirba dėl laikino nedarbingumo daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, jei įstatymuose nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką; 13) pasibaigia įstaigos vadovo kadencija ar jo vadovaujama įstaiga likviduojama (tai taikoma tik įstaigos vadovui);14) pasibaigia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją pasirinkusio valstybės politiko įgaliojimai ar kadencija arba valstybės tarnautojas praranda valstybės politiko pasitikėjimą, jei prieš pradėdamas eiti šias pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas nebuvo karjeros valstybės tarnautojas;15) pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo paskyrimo laikas;16) per nustatytą terminą nebuvo kreiptasi dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo po atostogų dėl asmeninių aplinkybių;17) valstybės tarnautojo tarnybinė veikla nepatenkinamai įvertinama 3 metus iš eilės;18) pašaukiama į būtinąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.2. Dėl šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos priežasties valstybės tarnautojo statusas prarandamas ne mažiau kaip 10 metų. Praėjus 10 metų, asmuo gali iš naujo stoti į valstybės tarnybą šio įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Dėl šio straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktuose nurodytų priežasčių valstybės tarnautojo statusas prarandamas visam laikui.
8.10. Valstybės tarnybos valdymas.Valstybės tarnybos bendrasis valdymas 1. Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka:1) Vyriausybė;2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras;3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas.2. Vyriausybė atlieka šias valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas: 1) teikia Seimui tvirtinti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus;2) teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte numato lėšas valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui – pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms, taip pat lėšas valstybės tarnautojams skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti;3) nustato valstybės institucijų, įstaigų ir savivaldybių valstybės tarnautojų pareigybių lygius bei kategorijas, išskyrus Vyriausybei neatskaitingų institucijų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes; 4) nustato valstybės tarnautojų mokymo proceso organizavimo tvarką;5) atlieka kitas įstatymų nustatytas valstybės tarnybos valdymo funkcijas.3. Už valstybės tarnybą atsakingas ministras atlieka šias funkcijas:1) rengia ir teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus, atlieka galiojančių ir naujai parengtų teisės aktų projektų, susijusių su valstybės tarnyba, ekspertizę, teikia jų rengėjams ar Vyriausybei pasiūlymus dėl jų pakeitimų ar papildymų;2) organizuoja šio įstatymo bei su juo susijusių teisės aktų vykdymo kontrolę, siūlo sustabdyti, pakeisti ar panaikinti ne anksčiau kaip prieš 1 mėnesį priimtus valstybės institucijų ir įstaigų, išskyrus statutinių įstaigų ir savivaldybių institucijų, vadovų sprendimus, prieštaraujančius šiam įstatymui, kitiems valstybės tarnautojo statusą nustatantiems teisės aktams. Jeigu valstybės institucijos ar įstaigos vadovas per 1 mėnesį nepakeičia ar nepanaikina šių sprendimų, apskundžia juos teismui; 3) tvirtina Valstybės tarnautojų pareigybių (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių) pavyzdinį sąrašą;4) tvirtina Valstybės institucijų, įstaigų ir savivaldybių personalo tarnybų pavyzdinius nuostatus;5) nustato valstybės tarnautojų priesaikos priėmimo tvarką; 6) tvirtina tarnybos vertinimo komisijų pavyzdinius nuostatus;7) nustato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką;8) atlieka kitas įstatymų, kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas.4. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas:1) organizuoja valstybės tarnautojų registro tvarkymą;2) atlieka kitas šio įstatymo, kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas. Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas1. Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei personalo valdymą yra atsakingi:1) Seimo kanceliarijoje ir Prezidentūroje – kanceliarijų (įstaigų) vadovai;2) Konstituciniame Teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – šių teismų kancleriai;3) kituose teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą), prokuratūrose, Valstybės kontrolėje, Lietuvos banke, Seimo kontrolierių įstaigoje, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, kitose Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose – šių institucijų ir įstaigų vadovai.Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas1. Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalą valdo:1) Vyriausybė; 2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras; 3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas; 4) Vyriausybės kancleris;5) Vyriausybės sekretorius ir ministerijų sekretoriai.5. Vyriausybės kancleris:1) yra atsakingas už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei Ministro Pirmininko aparato personalo valdymą;2) atlieka kitas Vyriausybės įstatymo nustatytas personalo valdymo funkcijas;3) personalo valdymą organizuoja per Vyriausybės kanceliarijos personalo tarnybą, kurios veiklą reglamentuoja personalo tarnybos nuostatai.6. Vyriausybės sekretorius atlieka šias Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas:1) yra atsakingas už šio įstatymo, su juo susijusių teisės aktų vykdymą, taip pat Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, apskričių administracijų ir joms atskaitingų institucijų bei įstaigų personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą; 2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ir įstaigų vadovus, ministerijų sekretorius ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai.7. Ministerijos sekretorius atlieka šias ministerijos ir jai atskaitingų įstaigų personalo valdymo funkcijas:1) yra atsakingas už šio įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei atitinkamos ministerijos, įstaigų prie ministerijos personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą;2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ar įstaigų vadovus ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai. Personalo valdymas savivaldybėse1. Personalo valdymą savivaldybėse atlieka:1) savivaldybės taryba; 2) savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba);3) savivaldybės administratorius, (4)savivaldybės kontrolierius.2. Savivaldybės taryba, atlikdama personalo valdymo funkcijas:1) tvirtindama savivaldybės biudžetą, kasmet numato darbo užmokesčiui , kitoms išmokoms, taip pat lėšas skatinti mokyti ir kelti kvalifikaciją;2) kasmet nustato mokymo prioritetus.3. Savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba), atlikdamas personalo valdymo funkcijas:1) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų skaičių pagal valstybės tarnautojų grupes, lygius ir kategorijas;2) nustato priemokų ir premijos už labai gerą tarnybą dydį bei jų skyrimo tvarką;3) tvirtina savivaldybės tarnautojų pareigybių sąrašą;4) tvirtina stojamųjų į valstybės tarnybą egzaminų papildomus klausimus, susijusius su savivaldybės veiklos ypatumais;5) tvirtina tarnybos vertinimo komisijos nuostatus ir sudėtį.4. Už šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei savivaldybės administracijos ir savivaldybės įstaigų personalo valdymą yra atsakingas administratorius, kontrolieriaus tarnybos – savivaldybės kontrolierius.
9 tema. Piliečių administracinė-teisinė padėtis valstybiniame valdyme, nevalstybinės įstaigos ir organizacijos
9.1. Piliečių administracinio – teisinio statuso sąvoka. Piliečio administracinė teisinė padėtis. Tai teisės normomis sureguliuotų ryšių ir santykių tarp piliečių, valstybės, jos institucijų ir pareigūnų visuma.Yra:Bendras (konstitucinis)Specialus (šakinis) teisinis statusasBendrąjį turinį apibrėžia konstitucija. Tai detalizuoja įvairūs įstatymai ir kiti aktai, įvairiose teisės šakose.Specialusis – pagal atskiras teisės šakas – civilinė, administracinė, darbo ir kt. šakosTaro bendro ir specialaus statuso yra glaudus ryšys. Specialų statusą nustato išvestinis iš konstitucinių.Pavyzdžiui konstitucinė teisė į mokslą: išvysto švietimo įstatymą ir kitus įstatymus, bei teisės aktus. Tai ir yra išvestinės teisės normos.Piliečių administracinis teisinis statusas – administracinėmis normomis sureguliuota teisės normomis santykių valdymo sferoje visuma.Yra daug administracinių normų. Daug piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, remiantis bendromis konstitucijos nuostatomis.Savarankiškos teisės neturi tiesioginio ryšio su konstitucijos nuostatomis. Pvz. teisė vairuoti, medžioti. Tos teisės įtvirtintos bendromis konstitucijos ir įstatymų nuostatomis. Šias teises suteikia piliečiui atsižvelgiant į tam tikras sąlygas (pvz. išlaikius vairavimo egzaminą).
Piliečių teisių pakopos:KonstitucinėsIšvestinėsSavarankiškosTas savarankiškas ir numato administracinės teisės normos.Administracinio teisinio statuso elementai:TeisnumasVeiksnumasPiliečių teisės, laisvės, teisėti interesaiPiliečių pareigosTeisių ir pareigų realizavimo garantijos9.2. Piliečių administracinis teisnumas ir veiksnumas. Administracinis teisnumas – valstybės pripažįstama galimybė turėti subjektyvines teises ir pareigas vykdomosios valdžios veiklos srityje. Atsiranda piliečiui gimus, pasibaigia – mirus.Turinį nustato administracinės teisės normos.Teisnumas priklauso nuo:Pilietybės (pvz. pareigybių užimamumo teisė)SveikataAmžiusIšsilavinimas – specialybė ir panašiaiAdministracinis veiksnumas – galimybė asmeniškais veiksmais realizuoti savo teises ir pareigas valstybinio valdymo srityse. Jis priklauso nuo:AmžiausSveikatos ir panašiaiPilnas veiksnumas – nuo 18 metų, ribotas 16-18. Veiksnumas gali būti apribotas teismo sprendimu. Jei:Psichikos ligonis (tada skiriami globėjai)Serga alkoholizmu (teismo sprendimu)Teisnumas ir veiksnumas priklauso nuo to, kokios teisės numatytos konstitucijoje, jos rūšiuojamos:Socialinės – ekonominės teisės (poilsis, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas)Kultūrinės (mokslas, naudojami kultūros laimėjimai, kūryba)Politinės (dalyvavimas tvarkant valstybinius reikalus, jungtis į visuomenines organizacijas, žodžio, spaudos, mitingų laisvės, pareigos – ginti tėvynę).Asmeninės (asmens, buto neliečiamumas, sąžinės laisvė, teisė į teisminę gynybą ir kt.
9.3. Pagrindinės piliečių teisės, laisvės ir pareigos valstybinio valdymo srityje. Teisės ir laisvės santykis. Teisė – piliečio galimybė gauti iš valstybės materialines, kultūrines ar dvasines gėrybes (mokslas, socialinis aprūpinimas ir kt.). Teisės turinio pagrindas – reikalavimas, kad jam būtų suteikta tam tikrų gėrybių rūšis. Kad įpareigota šalis atliktų tam tikrus veiksmus ir patenkintų piliečių poreikius.Laisvė – piliečio galimybė elgtis vienaip ar kitaip, jo sąlyginė nepriklausomybė nuo išorinės prievartos priemonių tam tikroje įstatymais nustatytoje žmogaus veiklos sferoje. Laisvės pagrindas – nurodymas nedaryti kliūčių jo veiklai tam tikroje sferoje, tam tikrose ribose.Teisės ir laisvės ne tik deklaruojamos, bet ir garantuojamos (santykinai). Teisių ir laisvių garantijos:EkonominėsPolitinėsTeisinės – organizacinėsEkonominės – sąlygos (materialinės – ekonominės), kurios padeda piliečiui patenkinti savo poreikius naudojantis teisėmis ir laisvėmis – tai valstybės ūkinė – ekonominė sistema (privatinė nuosavybė – jos pagrindas). Piliečiai gali naudotis ir valstybės ekonominiais pagrindais.Politinės – valstybės politinė sistema “LR – nepriklausoma demokratinė respublika”Teisinės – organizacinės – valstybėje yra įstatymai, kurie numato tas teises ir laisves bei pareigas, nustato tvarką, sąlygas, kaip tas teises ir laisves realizuoti. Yra institucijos valstybinio valdymo ir panašiai, kurios privalo sudaryti piliečiams sąlygas įgyvendinti tas teises ir laisves ir turi tas teises ir laisves ginti. Yra ir specialios institucijos ginti teises ir laisves: kontrolės institucijos, įvairios priežiūros institucijos, vietinės inspekcijos, taip pat teismai: bendros kompetencijos ir administraciniai teismai (nuo 0501).
9.4. Valstybinio valdymo institucijų vaidmuo, užtikrinant piliečių administracinį-teisinį statusą.Administracinės teisinės piliečių teisių ir laisvių garantijos. Viešojo administravimo institucijų vaidmuo, užtikrinant piliečių ir užsieniečių administracinį teisinį statusąPiliečių teisės ir laisvės valstybės valdymo srityje yra realios tik tuomet kai jų įgyvendinimas užtikrinamas ekonominėmis, politinėmis ir teisinėmis garantijomis.Ekonominės garantijos — tai privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Politinės garantijos — tai Lietuvos demokratinė santvarka, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konstitucinis įtvirtinimas.Organizacinės teisinės garantijos dažnai vadinamos specialiosiomis piliečių teisių apsaugos garantijomis. Jos įtvirtintos atitinkamose teisės normose ir nustato piliečių teisių, laisvių bei teisėtų interesų realizavimo, apsaugos ir gynimo būdus bei priemones. Svarbiausios piliečių teisių ir laisvių garantijos yra įtvirtintos Konstitucijoje bei kituose įstatymuose. Juose piliečių teisės ir laisvės, ne vien deklaruojamos, bet ir kartu nustatoma ypač svarbi pareiga kitiems teisės subjektams — nekliudyti realizuoti piliečių teises ir laisves. Valstybėje piliečių teisių ir laisvių apsauga neįmanoma be pozityvios, teisėtos pačios valstybės ir jos institucijų veiklos, todėl Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Iš šių įstaigų ypač didelis vaidmuo tenka valstybės valdymo institucijoms, nes valstybės valdymo sferoje realizuojama dauguma piliečių teisių, laisvių ir pareigų. Daugelis socialinių-ekonominių ir kitų teisių (pvz., teisės į darbą, mokslą, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą ir kt.) negali būti realizuojamos be kompetentingų institucijų ir įstaigų paramos. Tokių viešojo administravimo institucijų ir įstaigų sukūrimas, jų tinkamas veiklos organizavimas bei pareigų ir teisių, tenkinant piliečių teises ir teisėtus interesus, tikslus reglamentavimas – ypač svarbi organizacinė teisinė piliečių teisių ir laisvių realizavimo garantija.Galiausiai dar yra specialūs kontrolės bei priežiūros funkcijas vykdančios viešojo administravimo institucijos, kurių veikla taip pat glaudžiai siejasi su piliečių teisių ir laisvių realizavimu bei pareigų vykdymu. Minėtų institucijų bei jų pareigūnų teisės ir pareigos (piliečių atžvilgiu) paprastai būna tiksliai reglamentuotos administracinės teisės normomis, o tai yra svarbi piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei jų pareigų vykdymo garantija. Be to, valdymo aparato tarnautojai, pažeidžiantys ar varžantys piliečių teises bei laisves, traukiami drausminėn, baudžiamojon ar materialinėn atsakomybėn.Savo pareigas piliečiai dažniausiai vykdo savanoriškai. Jeigu reikia, valstybės institucijos naudoja įtikinimo priemones, o reikiamais atvejais – ir prievartos metodus. Valstybinio valdymo sferoje piliečiams už pareigų nevykdymą, kitų asmenų teisių bei laisvių suvaržymą ar pažeidimą paprastai taikomos administracinės prievartos priemonės, o už veikas, numatytas baudžiamajame įstatyme, – kriminalinės bausmės.Svarbi piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei pareigų vykdymo garantija yra kitų valstybės institucijų – teismo, prokuratūros, Simo kontrolierių įstaigos – veikla. Ginti piliečių teises ir laisves, kontroliuoti ir prižiūrėti valstybės valdymo institucijų veiklą šioje srityje – viena iš svarbiausių funkcijų, kurią įstatymas pavedė vykdyti šioms institucijoms. Piliečių turimų teisių ir laisvių apsauga pati savaime yra viena svarbiausių ir neginčijamų piliečio teisių. Valstybė ją legalizuoja, suformuluoja, nustato jos apimtis, turinį, realizavimo procedūros mechanizmą, įtvirtina valstybės institucijų pareigas spręsti ir nagrinėti asmenų teisių pažeidimo klausimus bei imtis priemonių tokių pažeidimų prevencijai. Apibendrinus galima kalbėti apie dvi pagrindines asmens teisinės gynybos kryptis: 1) nuo nusikaltimų, deliktų ir kt. neteisėtų veiksmų, kuriuos atlieka kiti piliečiai; ir 2) nuo neteisėtų ir nepagrįstų valstybinės valdžios institucijų veiksmų. Pirmuoju atveju pasitelkiamos baudžiamojo, civilinio ir kt. teisės šakų normos, o antruoju – pirmiausia administracinės teisės normos, o po to kt. Prie pagrindinių gynybos nuo biurokratizmo, neteisėtų ir nekompetentingų valstybės tarnautojų veiksmų priemonių galima priskirti šias:1) organizacinio-teisinio mechanizmo sukūrimas ir kasdieninė veikla, kurių pagrindinė užduotis teisėtvarkos palaikymas (teismai, prokuratūra, policija, kontrolierių įstaigos ir pan.);2) nepriklausančių nuo valstybės institutų, sugebančių suteikti piliečiams reikiamą pagalbą egzistavimas ir veikla. Tarp jų yra specialiai tam skirti (pvz., advokatūra, teisinės informacijos centrai), o taip pat kitokie (visuomenės informavimo priemonės ir kt.) dariniai;3) aktyvi pačių piliečių, besinaudojančių suteikiamomis teisėmis, veikla.Realiame gyvenime, žinoma, šie būdai yra labai persipynę ir susiję bei naudojami vienu metu.
9.5. Užsieniečių ir asmenų be pilietybės administracinis-teisinis statusas. Užsieniečių administracinis teisinis statusas. Tai tie, kurie neturi pilietybės ar yra užsienio valstybių piliečiai. Jų teisės nustatytos konstitucijoje, įstatymuose ir kituose aktuose, tai pat tarptautinės teisės aktuose. Jie naudojasi visomis teisėmis, išskyrus tas, kurios susijusios su pilietybe.Jie turi ir pareigas. Yra išimtinės jų pareigos:Atvyksta tik turėdami vizą, kitus dokumentusLaikytis migracijos reikalavimų ir panašiai.Gerbti konstituciją, laikytis įstatymų ir t.t.Gerbtų lietuvių tradicijas, bendro gyvenimo taisyklesUž pažeidimus atsako pagal LR įstatymus. Tik diplomatai turi diplomatinį imunitetą (atsako pagal savo šalies įstatymus). Yra įstatymas dėl “Užsieniečių teisinės padėties”.Piliečių skundų teisė (K30 str.), peticijos ir kitos teisės. Įstatymais nustatomos piliečių teisės į skundą tvarka. LR Vyriausybės 1992 m. X 16 d. nutarimas Nr.774 “Dėl gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos”. Jis detalizuoja konstitucijos nuostatą, iki bus priimtas specialus įstatymas.Šios tvarkos turi būti laikomasi nagrinėjant visus skundus, pasiūlymus, išskyrus tuos, kuriuos nustato atskiri įstatymai ar kiti teisės aktai:ATPK nustato administracinių nuobaudų apskundimo tvarką“Seimo kontrolierių įstatymas” – piliečių skundų, pareiškimų nagrinėjimo tvarkaBKCK“Administracinių teismų teisenos įstatymas” (nuo 990501) ir kiti aktai.
9.6. Užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisės, laisvės ir pareigos bei taikomi apribojimai viešojo administravimo srityje. Valstybės valdymo organų, įstaigų vadovai privalo šios tvarkos laikytis ir numato terminais nagrinėti šiuos skundus ir atsakyti pareiškėjams.Skundas – 1 asmens ar kelių raštu ar žodžiu kreipimasis dėl valdymo institucijų, pareigūnų, organų, asmenų piktnaudžiavimo, kuriuo pažeidžiamos asmens teisės ir interesai. Skundu siekiama, kad teisės pažeidimai būtų nutraukti, atstatytos nukentėjusių teisės, kad kalti būtų sudrausminti, patraukti atsakomybėn.Pareiškimas toks asmens kreipimasis raštu ar žodžiu, tam tikru asmeniniu ar visuomeniniu reikalu, klausimu, susijusiu su teisės aktų pažeidimais, kurie nėra susiję su pareiškėjo teisių pažeidimu, bet siekiama, kad tie trūkumai būtų pašalinti.Pasiūlymas – 1 asmens ar grupės kreipimasis, nurodant, kad būtų patobulinta valdymo tvarka, darbas.Prašymas – raštu ar žodžiu kreipimasis, kad būtų patenkinta asmens subjektyvios teisės ir interesai.Tos kreipimosi formos institucijose grupuojamos.Valstybės valdymo organai ir kiti pareigūnai privalo tam tikromis valandomis privalo asmeniškai priiminėti piliečius.Už skundų, pareiškimų priėmimą, nagrinėjimą atsako organizacijų, įmonių vadovai. Raštiški pareiškimai turi būti gyventojų pasirašyti ir nurodyti pareiškėjo duomenys. Nepasirašyti, anoniminiai – nenagrinėjami. Kai kuriose institucijose ir anoniminiai turi būti atskira tvarka įregistruoti ir patikrinti – kai iškelti svarbūs pažeidimai ir panašiai. Dažnai jie pasitvirtina.Pareiškimus, skundus, pasiūlymus gyventojai turi paduoti tik kompetentingam organui, pareigūnui. Pareigūnai, organai, kuriems nepriklauso tirti jų, per 5 dienas turi persiųsti juos pagal priklausomybę, pranešant apie tai pareiškėjams. Jie turi būti įregistruoti, vadovas per 5 dienas turi su jais susipažinti ir duoti eigą. Draudžiama persiųsti skundus pareigūnams, dėl kurių veiksmų skundžiamasi. Už tai numatyta drausminė ar net baudžiamoji atsakomybė. Vadovai privalo išnagrinėti skundų esmę, jei reikia – papildomus dokumentus, siųsti darbuotojus į vietą ir imtis kitų priemonių skundams spręsti.Skundai turi būti išnagrinėti per 1 mėnesį nuo gavimo dienos. O kurie nereikalauja papildomo tyrimo – nedelsiant ir ne vėliau, kaip per 15 dienų. Kai skundui išnagrinėti reikia patikrinimo, duomenų, kai per 1 mėnesį neįmanoma, vadovas gali terminą pratęsti dar 1 mėnesį, pranešant apie tai pareiškėjui.Kontrolės funkcijas vykdančių organų vadovai (savivaldybės kontrolierius, seimo kontrolieriai, finansų kontrolės organai ir kiti) – turi teisę pratęsti terminą iki 6 mėnesių, jei reikia revizijos.Skundai turi būti atidžiai patikrinti ir apie rezultatus pranešta pareiškėjams. Jei atsakymas nepatenkina pareiškėjo – nurodyti motyvus. Nurodyti, kur piliečiai dar gali skųstis dėl tokio atsakymo.Jei skundai žodiniai, jie taip pat turi būti registruojami, duodamas atsakymas pagal susitarimą – žodžiu ar raštu, bet laikantis minėtų terminų. Už nesilaikymą – drausminė atsakomybė (išimtinais atvejais – baudžiamoji).Peticijų teisė. ( bus paskui atskira tema) Ją nusako įstatymas, bet jo dar nėra. Peticijos teisė – konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į vyriausybę ar savivaldos institucijas. Gali kreiptis piliečiai, užsieniečiai, nuolat gyvenantys LR ar grupė asmenų. Peticija raštiškas pareiškėjo kreipimasis su reikalavimu ar siūlymu spręsti ar nereikia priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiu galios įstatymų, kitų teisės aktų ir panašiai.Vyriausybė ir savivaldybės sudaro peticijų komisijas, kurios sprendžia, ar tokį kreipimąsi pripažinti kaip peticiją ir pateikti svarstyti ar ne.Pilietis turi žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų ir kitas laisves.Susirinkimų įstatymas. VŽ 93-69(54). Šis įstatymas nustato piliečių teisę rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Organizatoriai gali organizuoti įvairius susirinkimus:mitinguspiketusdemonstracijasprocesijaseitynes ir t.t.Šis įstatymas nereglamentuoja susirinkimų, kuriuos organizuoja valdžios ir valdymo institucijos, deputatų tarybų susirinkimai, susitikimai su rinkėjais, bažnyčios tikybos apeigoms atlikti susibūrimai kapinėse, partijoms ir kitoms organizacijoms, kurios rengia savo narių susirinkimus, įmonių administracijos organizuotų susirinkimų, privačių pasilinksminimų, jaunimo renginių.Susirinkimus gali organizuoti asmenys:veiksnūsvirš 18 m.Tokiems susirinkimams valdžios leidimo nereikia, bet reikia iš anksto suderinti su savivaldybe. Neleidžiama organizuoti susirinkimų valdžios ir valdymo įstaigose, policijoje, kalėjimuose, socialinės reabilitacijos įstaigose, krašto apsaugos, prokuratūros, teismų, kariniuose daliniuose, bankuose (valstybiniuose) ir kituose specialios ir strateginių objektų patalpose. Prie Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, teismų – už 75 m. O prie kitų valdžios ir valdymo įstaigų (minėtų) – ne arčiau 25 m. nuo įėjimo. Laikas – nuo 800 iki 2300Draudžiama:dalyviai ginkluotidalyviai turi sprogmenųturėti alkoholiodalyviai su kaukėmisReikia laikytis tvarkos, padorumo, dorovės. Negalima kurstyti. Pranešimą dėl organizavimo išduoda savivaldybė: per 3 dienas nuo gavimo ir likus ne mažiau, kaip 48 valandom iki pradžios.Savivaldybė gali ir neleisti, dėl to, kad gali būti pažeista viešoji tvarka, dorovė, žmonių teisės, laisvės ir panašiai. Jei išduoda pažymėjimą, jame yra pagrindiniai reikalavimai, sąlygos ir numatyta atsakomybė už pažeidimus (organizatoriam). Jei negavo tokio pažymėjimo, per tris dienas gali apskųsti teismui. Organizatoriai privalo užtikrinti tvarką. Tai padeda policija. Ji gali pareikalauti nutraukti susirinkimą, jei nesilaikoma sąlygų (prieš tai įspėjus). Jei organizatoriams jau buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, ar jei susirinkimai jau buvo nutraukti, materialinės žalos atlyginimo užtikrinimui gali būti pareikalauta užstato: 10-50 tūkstančių litų arba neleidžiama organizuoti. Policija, vykdydama priežiūra, gali tikrinti dalyvius. Pažeidėjai gali būti traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.
9.7. Nevalstybinių įstaigų ir organizacijų samprata, pagrindiniai požymiai ir rūšys. Jų teisinė padėtis. Konstitucijos 35 straipsnis: teisiniai nevyriausybinių organizacijų organizavimo ir veiklos pagrindai. Administracinės teisės normos detaliau reglamentuoja šių organizacijų ir valdymo institucijų tarpusavio santykius.NO – savanoriškos organizacijos, kuriasi piliečių iniciatyva, siekdamos skatinti savo narių veiklą. Jų įvairovę lemia tikslai ir uždaviniai. Valstybėje vyriausybė privalo atsižvelgti į socialinių grupuočių, turinčių svarbią įtaką valstybės formavimui, interesus. NO:Politinės – kurios siekia dalyvauti valdžios rinkimuose ir valstybės veikloje:Politinės partijosPolitinės organizacijosNepolitinėsSusietos su ūkine veiklaNegamybinės sferos organizacijos (jaunimo, religijos, sporto, kultūros, švietimo, mokslo, sveikatos, labdaros, socialinės globos, profesinės meno ir kitos).Politinės partijos turi fiksuotą narių skaičių. Turi savo įstatus, centrinius ir vietinius valdymo organus, organizuoja susirinkimus, turi materialinę bazę. Politinės partijos ir organizacijos (PPO) bei visuomeninės organizacijos (VO) steigiasi ir veikia įstatymų pagrindais. Yra: PPO įstatymas, VO įstatymas, Profsąjungų įstatymas, religinių bendruomenių įstatymas.NO steigimo ir veiklos pagrindai. Tvarką nustato specialūs įstatymai. NO turi įsiregistruoti Teisingumo ministerijoj. Ji gali ir sustabdyti šių organizacijų veiklą. Yra šių NO administracinis teisinis statutas.
9.8. Nevalstybinės įstaigos ir organizacijos kaip administracinės teisės subjektai. Nevalstybinės organizacijos (NO)Jų teisinė padėtis. Konstitucijos 35 straipsnis: teisiniai nevyriausybinių organizacijų organizavimo ir veiklos pagrindai. Administracinės teisės normos detaliau reglamentuoja šių organizacijų ir valdymo institucijų tarpusavio santykius.NO – savanoriškos organizacijos, kuriasi piliečių iniciatyva, siekdamos skatinti savo narių veiklą. Jų įvairovę lemia tikslai ir uždaviniai. Valstybėje vyriausybė privalo atsižvelgti į socialinių grupuočių, turinčių svarbią įtaką valstybės formavimui, interesus. NO:Politinės – kurios siekia dalyvauti valdžios rinkimuose ir valstybės veikloje:Politinės partijosPolitinės organizacijosNepolitinėsSusietos su ūkine veiklaNegamybinės sferos organizacijos (jaunimo, religijos, sporto, kultūros, švietimo, mokslo, sveikatos, labdaros, socialinės globos, profesinės meno ir kitos).Politinės partijos turi fiksuotą narių skaičių. Turi savo įstatus, centrinius ir vietinius valdymo organus, organizuoja susirinkimus, turi materialinę bazę. Politinės partijos ir organizacijos (PPO) bei visuomeninės organizacijos (VO) steigiasi ir veikia įstatymų pagrindais. Yra: PPO įstatymas, VO įstatymas, Profsąjungų įstatymas, religinių bendruomenių įstatymas.NO steigimo ir veiklos pagrindai. Tvarką nustato specialūs įstatymai. NO turi įsiregistruoti Teisingumo ministerijoj. Ji gali ir sustabdyti šių organizacijų veiklą. Yra šių NO administracinis teisinis statutas.
9.9. Jų administracinis teisnumas ir veiksnumas. Administracinis teisnumas – tai valstybės pripažįstama galimybė turėti subjektines teises ir pareigas valstybinio valdymo sferoje. Piliečio teisnumas atsiranda gimimo momentu ir nutrūksta jam mirus. Konkrečią teisnumo apimtį ir turinį nustato valstybė teisės normomis. Pavyzdžiui, fizinių asmenų teisnumo apimtis priklauso nuo pilietybės – respublikos teritorijoje esantys užsieniečiai ir asmenys be pilietybės neturi kai kurių Lietuvos piliečiams nustatytų teisių ir pareigų; kita vertus, minėtiems asmenims paprastai nustatomos papildomos pareigos bei apribojimai, kurie netaikomi piliečiams. Pabrėžtina, kad konstitucinės normos, įtvirtindamos, piliečių lygiateisiškumą, garantuoja jiems vienodą teisnumo apimtį nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionaliniu priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Tik įstatymo numatytais atvejais (paprastai gaivalinių nelaimių ir kitų nepaprastųjų aplinkybių sąlygomis) ir tvarka tam tikroje teritorijoje gyvenančių piliečių teisnumas gali būti laikinai apribotas. Teisnumas taip pat laikinai gali būti apribojamas piliečiui padarius administracinį nusižengimą arba nusikaltimą.Administracinis veiksnumas – valstybės pripažinta ir teisės normomis įtvirtinta galimybė asmeniniais veiksmais realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Veiksnumo atsiradimas siejamas su tam tikru amžiumi, o įstatymo numatytais atvejais dar ir su papildomomis sąlygomis, kurios priklauso nuo konkrečių subjektinių teisių ir pareigų turinio. Pilnas administracinis veiksnumas atsiranda sulaukus 18 metų, o ribotas – nuo 16 metų. Papildoma sąlyga veiksnumui atsirasti, apriboti ar nutrūkti yra sveikatos būklė. Pavyzdžiui, į karine tarnybą šaukiami tik tie asmenys, kurių sveikatos būklė atitinka karinei tarnybai keliamus reikalavimus. Neturi pilno veiksnumo asmenys, įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nepakaltinamais dėl psichinės ligos ar pan. Kai kurioms teisėms realizuoti valstybė nustato papildomas sąlygas: reikalauja specialaus išsilavinimo, minimalaus darbo stažo ir pan. Veiksnumas išnyksta piliečiui mirus.
9.10. Nevalstybinių įstaigų ir organizacijų įtaka valstybiniam valdymui, įtakos būdai.
III skyriusTeisėtumo užtikrinimas valstybiniame valdyme
10 tema. Teisėtumo užtikrinimo valstybiniame valdyme sąvoka ir būdai
Teisėtumo užtikrinimo viešajame administravime samprata. Organizaciniai – teisiniai teisėtumo užtikrinimo viešajame administravime būdai. Kontrolės, vykdymo tikrinimo ir priežiūros santykis. Viešojo administravimo institucijų padalinių veiklos teisėtumo užtikrinimas.
11 tema. Valstybinio valdymo kontrolė
11.1. Valstybinio valdymo kontrolės sąvoka. Kontrolė – vykdoma siekiant išaiškinti teisės pažeidimus, jų priežastis ir sąlygas, nubausti kaltus. Būtina sąlyga- vykdymo tikrinimas. Kontrolė- platesnė sąvoka.Jos uždavinys- tikrinti ūkinę, finansinę ir kt. veiklą.Vykdymo tikrinimas – tai kontrolės dalis.(t.y. tikrinama kaip vykdomi įstatymai, Vyr. nutarimai ar kitos v-ės užduotys).Kontrolės 3 elementai:darbo , užduočių, veiklos tikrinimas;būdų, priemonių, kuriomis vykdomos užduotys tikrinimas;priemonių, kurių reikia imtis nustatytiems pažeidimams, trūkumams šalinti, kaltiems asmenims atsakomybėn traukti tikrinimasKontrolės principai:(Jie įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose.)a) kontrolė, kaip valdymo funkcija turi būti vykdoma kasdien, nuolat, sistemingai.;b )ji t.b.reali, t.y. betarpiška, atliekama kontroliuojamo organo buvimo vietoje, atlikti ją turi kvalifikuoti asmenys;c) ji t.b. kompleksinė ir universali;operatyvi;objektyvi, bešališka;viešas kontrolės rezultatų svarstymas ir atitinkamų sprendimų priėmimas.
11.2. Valstybinio valdymo kontrolės rūšys. Kontrolės rūšiavimas daromas atsižvelgiant į vykdymo metodus ir subjektus.1.Pagal metodus: 1.išankstinė- kai daroma t.t. veiksmų paruošiamojoje stadijoje;faktinė- daroma , siekiant patikrinti, kaip atliekemi t.t. darbai, panaudojami pinigai, lėšos;paskesnioji- tikrinama, kaip vykdomi anksčiau darytos kontrolės duoti nurodymai, reikalavimai.2. Vidinė- kai pareigūnų veiksmus atlieke to organo, žynybos vadovas;išorinė- atlieke kitas organas , pareigūnas.Pagal kontrolės vykdymo subjektus:a)Parlamentinė (Seimo);b)Konstitucinė (K. teismas)c)Vyriausybės;d)Ministerijų ir kt. V.V. institucijųe)V-ės kontrolės;f)Vietos savivaldos institucijųg)Specialių finansų organų, institucijų.
11.3. Valstybinio valdymo kontrolės pagrindiniai principai.
11.4. Seimo (parlamentinė) kontrolė, veiklos ribos. a)Parlamentinė (Seimo):Vykdo LR Seimas. Vykdoma ypatingomis priemonėmis. K.: Vyriausybė atskaitinga Seimui. Seimo nariai pateikia klausimus, analizuoja Vyriausybės veiklą. Seimo narių paklausimo teisė- bt koks Seimo narys gali pateikti atskaitingos Seimui institucijos vadovui klausimą. Priklausomai nuio atsakymo Seimas daro atitinkamas išvadas.S. yra visa eilė komitetų. Jie turi teisę pareikalauti iš ministrų ir kitų –ynybų vadovų paaiškinimų.S. komisijos: nuolatinės ir laikinos. Jos t.p.svarsto ministrų ir kt. žynybų vadovų veiklą.Seimo kontrolierių institucija- jos veiklą, uždavinius, funkcijas reglamentuoja “S.kontrolierių įstatymas” priimtas 1994 m. Sausio 11 D. b)Konstitucinė (K. teismas)Kompetencijos ribose drausmina kai kuriuos pareigūnus- K. 102 str.K. teismo statutą, jo įgaliojimus nustato K. teismo įstatymas: 71 str.,64.
11.5. Prezidentinė kontrolė, veiklos ribos.
11.6. Vyriausybės vykdoma kontrolė, veiklos ribos. c)Vyriausybės;Vyriausybė privalo laikytis K. ir įstatymų, ji reikalauja, kad ministerijos, departamentai, žynybos laikytųsi t.p. įstatymų. Jei jie priima neteisėtą aktą, tai Vyriausybė reikalauja, kad tą aktą panaikintų arba pati panaikina.e)V. kontrolė:Tai specializuota institucija. 1995 gegužės 30d. “ V. kontrolės įstatymas” reglamentuoja institucijos paskirtį, įgaliojimus. Steigia Seimas. V, Kontrolė atskaitinga tik Seimui, todėl V. Kontrolė gali atlikti savo funkcijas bešališkai.V. Kontrolė turi savo struktūrą- pirmininką(1), 2 pavaduotojai, skyriai- regioniniai kontrolės skyriai, V. kontrolės taryba: susidedanti iš pirmininko ( V-ės kontrolieriaus +nariai, kaip patariamasis organas.V. Kontrolė gali tikrinti: ne tik atskirų , bet ir Seimo, Prezidento, Vyriausybės, A. Teismo, KT ir kitų teismų ūkinę – finansinę veiklą.V.K. netikrina visuomeninių organizacijų veiklos, nekontroliuoja, kaip jos valdo savo turtą, naudoja lėšas. Tačiau , jeigu visuomeninė organizacija gauna lėšų iš valstybės, tai V. Kontrolė gali daryti patikrinimus. Gali sustabdyti Valdymo institucijų aktus, jei šiurkščiai pažeidžiami įstatymai.Vykdo kvotos organų funkcijas. Kai valstybei padaroma žala, pareigūnams taikomos puiniginės nuobaudos padarytos žalos dydžio , bet ne daugiau kaip pareigūno 6 mėn. atlyginimas. Jei suma didesnė- V. Kontrolė kreipiasi į teismą.V. Kontrolė turi teisę reikalauti, kad institucijų vadovai nubaustų kaltus asmenis.Tokie reikalavimai privalomi.V. Kontrolė, vykdydama savo funkcijas turi teisę įeiti į tikrinamas institucijas,reikalauti, kad jai būtų pateikta reikiamna dokumentacija.Jei pareigūnai atsisako įleisti, Kontrolė gali pasinaudoti policijos pagalba. surašyti administracinio pažeidimo protokolus.Auditas: Tikrina ūkinę- finansinę veiklą. Tai neutrali organizacija.
11.7. Ministerijų, valstybinių tarnybų ir inspekcijų kontrolė. d)Ministerijų ir kt. V.V. institucijų:Ministerijos, departamentai vykdo savo sistemoje vidinę kontrolę. Finansų ministerija kontroliuoja net jai nepavaldžias institucijas. Ji turi revizijų departamentą.
11.8. Teismo kontrolinių funkcijų formos ir jų vykdymo ypatumai, veiklos ribos. 11.9. Administracinių bylų teisminis nagrinėjimas. 11.10. Pareigūnų neteisėtų veiksmų apskundimas teismui. 11.11. Valstybinio valdymo institucijų ir jų struktūrinių padalinių administracinės veiklos teisėtumo teisminė kontrolė. 11.12. Konstitucinis teismas – kaip konstitucinio teisėtumo garantas.11.13. Seimo kontrolieriai, jų uždaviniai ir įgaliojimai. 11.14. Valstybės kontrolė. 11.15. Valstybės kontrolės uždaviniai ir funkcijos. 11.16. Audito samprata ir rūšys. 11.17. Valstybės audito tarnybos, jų uždaviniai, funkcijos bei veiklos organizavimas. 11.18. Valstybės kontrolės institucijų atskaitomybė.
11.19. Apskrities valdymo institucijų vykdoma kontrolė. Reguliuoja(‘ LR Apskrities valdymo įstatymas” 1994 12 15)Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, per apskrities viršininką organizuoja vyriausybės valdymą- tai sudėtinė valstybės valdym dalis. Vyriausybė yra patvirtinusi tipinę apskrities valdymo struktūrą- į ją įeina: apskrities viršininkas,jo pavaduotojas , sekretorius, patarėjai įvairiems klausimams ir t.t.Turi struktūrinius padalinius:kaimo reikalų departamentasžemės tvarkymoapskaitos ir finansųApskrities viršininko uždaviniai- įeina ir t.t. kontrolės funkcijos:prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi LR konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, tikrinti , ar kolegialių ir nekoliagialių savivaldos institucijų priimti sprendimai nepažeidžia piliečių ir organizacijų teisių…Be to departamentai irgi atlieka peiežiūra p/l savo kompetenciją…
11.20. Vietos savivaldos institucijų vykdoma kontrolė. (“LR Vietos savivaldos įstatymas” 1994 07 07 )Vietos savivalda – tai LR teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal lr konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus bei tenkinti gyventojų poreikius.Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą savivaldos teisę.Kontrolieriaus kompetencija: jis neviršydamas LR įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų , pri-iūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai , tikslingai ie efektyviai eksplotuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat patikėta valstybės nuosavybė…LR SAVIVALDYBIŲ ADMINISTRACINĖS PRIEŽIŪROS ĮSTATYMAS1998 m. gegužės 14 d. Nr. VIII-730
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių nuostatas ir nustato savivaldybių administracinę priežiūrą vykdančių pareigūnų įgaliojimus bei šios priežiūros vykdymo tvarką.
2 straipsnis. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdantys pareigūnai 1. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo, t.y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės atstovai. 2. Vyriausybė apskričiai skiria vieną Vyriausybės atstovą.
3 straipsnis. Vyriausybės atstovų teisės Vyriausybės atstovas turi teisę: 1) tikrinimų metu gauti savivaldos institucijų teisės aktų originalus, o prireikus – ir šių institucijų vadovų paaiškinimus dėl teisės akto priėmimo tikslų bei aplinkybių, sprendimų įgyvendinimo būdų ir priemonių; kitais atvejais – savivaldos institucijų posėdžių protokolų, priimtų dokumentų kopijas ir kitą aiškinamąją medžiagą; 2) dalyvauti savivaldybių tarybų bei valdybų posėdžiuose, įspėti apie svarstomų sprendimų projektuose esančiusprieštaravimus įstatymams bei kitiems teisės aktams, o jeigu yra atitinkamas pagrindas, siūlyti sustabdyti teisės akto priėmimą; 3) nagrinėti savivaldos institucijų priimtus teisės aktus, pažeidžiančius įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, ir priimti dėl jų sprendimus pagal savo įgaliojimus; 4) susipažinti su Seimo ir Vyriausybės dokumentais, kuriuose sprendžiami savivaldybių reikalai; 5) dalyvauti Seimo ir Vyriausybės posėdžiuose, valstybės institucijų organizuojamuose renginiuose, kai svarstomi vietos savivaldos ar savivaldybių darbo klausimai.
4 straipsnis. Įgaliojimų įgyvendinimo formos Vyriausybės atstovas, nusprendęs, kad savivaldybės tarybos ar valdybos sprendimas, mero potvarkis, savivaldybės kontrolieriaus sprendimas, administratoriaus ar seniūno įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ar kitiems teisės aktams arba kai savivaldos institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, savo įgaliojimus įgyvendina viena iš šių formų pasirinktinai: 1) rašo motyvuotą teikimą savivaldos institucijos, kuri priėmė sprendimą, potvarkį ar įsakymą (toliau – teisės aktas), vadovui, siūlydamas tą teisės aktą nedelsiant sustabdyti, svarstyti jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, ir apie tai praneša aukštesniajai savivaldos institucijai (tarybai, valdybai, merui).Apie teikimo svarstymo rezultatus savivaldos institucijos privalo pranešti Vyriausybės atstovui: dėl savivaldybės tarybos sprendimo – per savaitę po artimiausio tarybos posėdžio, dėl savivaldybės valdybos ir nekolegialiai priimtų aktų – per 2 savaites po teikimo gavimo; 2) savo potvarkiu sustabdo įstatymams prieštaraujančio teisės akto vykdymą, teikia motyvuotą reikalavimą šį teisės aktą priėmusiai institucijai, kuri privalo reikalavimą apsvarstyti artimiausiame posėdyje ir dėl jo priimti sprendimą; 3) rašo savivaldybės tarybai, valdybai ar merui reikalavimą, kad šie neatidėliodami įgyvendintų įstatymą, vykdytų Vyriausybės nutarimą, ir prašo jo nustatytu laiku raštu pranešti apie reikalavimo įvykdymą.
5 straipsnis. Draudimas vykdyti sustabdytus teisės aktus 1. Sustabdyti savivaldos institucijų teisės aktai negali būti vykdomi, kol ginčas per nustatytą terminą nebus galutinai išspręstas savivaldybėje arba teisme. 2. Visais atvejais apie Vyriausybės atstovo reikalavimų svarstymo laiką ir vietą turi būti pranešta šiam Vyriausybėsatstovui ir aukštesniajai savivaldos institucijai. 3. Jeigu priimto akto panaikinimo klausimą svarsto kolegiali institucija, turinti teisę šį aktą naikinti, Vyriausybės atstovas šios institucijos prašymu pratęsia savo reikalavimo įvykdymo terminą.
6 straipsnis. Teisės aktų apskundimas teismui Jeigu savivaldybės taryba, valdyba, meras, kitas savivaldybės pareigūnas nevykdo Vyriausybės atstovo reikalavimo įgyvendinti įstatymus, vykdyti Vyriausybės sprendimus, kitus teisės aktus, taip pat jeigu šios institucijos per artimiausią posėdį (meras per penkias darbo dienas) nepanaikina savo ar joms pavaldžių institucijų ar pareigūnų (valdybos, mero, savivaldybės kontrolieriaus, administratoriaus, seniūno) neteisėtų teisės aktų arba priima naują prieštaraujantį įstatymams aktą, Vyriausybės atstovas per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar pareigūnų veiksmus arba neveikimą teismui, o apie Vyriausybės sprendimo nevykdymą praneša Vyriausybei.
12 tema. Valstybinio valdymo institucijų vykdoma administracinė priežiūra
Valstybinio valdymo institucijų vykdomos administracinės priežiūros sąvoka ir ypatumai. Administracinės kontrolės ir administracinės priežiūros santykis. Valstybinio valdymo institucijų vykdomos administracinės priežiūros rūšys. Administracinę priežiūrą vykdančios valstybinio valdymo institucijos. Valstybinių inspekcijų, policijos kontrolės ir priežiūros funkcijos valstybiniame valdyme. Vietos savivaldos institucijų administracinė priežiūra.
13 tema. Piliečių ir kitų asmenų prašymų, pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimas valstybinio valdymo institucijose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose
Skundą,(prašymą) dėl viešo admininistravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo,dėl subjekto neveiksnumo turi teisę paduoti asmenys (piliečiai ir ne piliečiai), kiti administraciniai subjektai, jų tarnautojai. Skundas pateikiamas Administracinių ginčų komisijai arba tiesiog Administraciniam teismui.
Skundo,prašymo rekvizitai1) Turi būti paduodami tik raštu.2) Skunde turi būti nurodyta: teismo ar komisijos pavadinimas;pareiškėjo vardas,pavardė,gyvenamoji vieta arba atstovo tie patys duomenys.3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami vardas,pavardė, pareigos,įstaiga, jos buveinė.4) trečiųjų, suinteresuotų asmenų gyvenamoji vieta.5) konkretus skundžiamas veiksmas,aktas, jo vykdymo,priėmimo data.6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą.7) pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, jei ji buvo padaryta.8) pridedamų dokumentų sąrašas.9) Skundą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas.Skundą,prašymo egzempliorių turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti atsakovams ir 1 liktų teisme.Ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka.Prieš kreipiantis į Administracinį teismą, galima pareiškimą pateikti Administracinių ginčų komisijai.Jos yra:1)Savivaldybių.(sudaroma visuomeniniais pagrindais,bet sprendimai privalomi)2)Apskričių.(valstybinė institucija, pakeitimo projektas Seime 1999 10 17 tikslu paversti ją dirbančia visuomeniniais pagrindais)3) Vyriausioji Administracinių ginčų komisijaAdministracinių ginčų komisijų kompetencija (LR Administracinių ginčų komisijų įstatymas 1999 01 14 d.):1. Savivaldybės visuomeninė ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.2. Apskrities administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t.y. dėl apskrityje esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.Vyriausios Administracinių ginčų komisijos kompetencija nagrinėti skundus, kai 1 iš ginčo šalių yra Centrinio valdymo organasKreipiantis į Administracinių ginčų komisiją nereikia mokėti mokesčio,kaip kad kreipiantis į Teismą.Administracinių ginčų komisija turi išnagrinėti per 14 d. nuo gavimo.Skundai dėl administracinių nuobaudų (žinot skundimo tvarką ir procedūrą): Nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo gali apskųsti:1.Asmuo,kuriam nuobauda skirta.2.Nukentėjusysis.3.Institucija, kurios pareigūnas surašė pažeidimo protokolą.Skundas gali būt paduotas per 10 d. nuo nutarimo skirti nuobaudą dienos Apygardos administraciniam teismui, pagal institucijos, kurios pareigūno aktas skundžiamas buvimo vietą.Administracinis Teismas nagrinėja nutarimų dėl administracinių nuobaudų skyrimo teisėtumą, bet nesprendžia dėl tų nuobaudų skyrimo už AT normų pažeidimą-tai daro pareigūnai ir bendros kompetencijos Teismai.Todėl asmuo, gavęs administracinę baudą, tą nutarimą gali apskųsti tik Apygardos administraciniam teismui, o ne aukštesnės instancijos bendros kompetencijos Teismui.Teismo posėdžio laikas ir vieta pranešami skundėjui ir institucijai, kurios nutarimas skundžiamas.Jei laikas ir vieta pranešti, tai subjektų nedalyvavimas netrukdo nagrinėti bylą iš esmės.Nagrinėdamas skundą, Administracinis Teismas patikrina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą ir priima vieną iš šių sprendimų:1) palikti paskirtą administracinę nuobaudą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;2) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo;3) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą ir bylą nutraukti;4) pakeisti nuobaudą nepažeidžiant jos skyrimą reglamentuojančio teisės akto, tačiau taip, kad ji nebūtų padidinta.Jeigu nustatoma, kad nutarimą priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti kompetentingai institucijai (pareigūnui).Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas išsiunčiamas asmeniui, kuriam paskirta administracinė nuobauda, nukentėjusiajam pagal jo prašymą, taip pat administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui). Proceso šalys ir dalyviai 1. Administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių interesams bylos išsprendimas gali turėti įtakos).2. Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi dalyvaujantys byloje liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, o įstatymo numatytais atvejais – valstybės ar savivaldybių institucijų pareigūnai (atstovai). Teismo sprendimų nuorašų išsiuntimas 1. Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per 3 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai.Turi būti vykdomas.2. Tais atvejais, kai bylą inicijavo Seimo kontrolierius, priėmus sprendimą (nutartį), jo kopija išsiunčiama ir Seimo kontrolieriui. Teismo sprendimas dėl ATP vykdomas ATPK normų reglamentuota tvarka.Kitų rūšių nutarimai vykdomi Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.Teismų sprendimų apskundimas 1. Apygardų administracinių teismų sprendimų ir nutarčių apskundimas Apygardų administracinių teismų sprendimai ir nutartys apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo gali būti skundžiami Aukštesniajam administraciniam teismui. 2. Aukštesniojo administracinio teismo sprendimų ir nutarčių apskundimas Aukštesniojo administracinio teismo sprendimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracines bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo gali būti skundžiami Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui. 3. Administracinių bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka Administracinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos pagal Civilinio proceso kodekso trečiojo skyriaus trisdešimt ketvirtajame ir trisdešimt penktajame skirsniuose nustatytas taisykles, jeigu Administracinės teisenos įstatymas nenustato kitaip. 4.Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami.13.1. Pareiškimo, prašymo, skundo, pasiūlymo, administracinės procedūros sąvokos. 13.2. Administracinė procedūra ir jos vykdymo tvarka. 13.3. Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose tvarka. 13.4. Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo jiems atvykus į instituciją tvarka. 13.5. Prašymų ir skundų registravimas bei jų perdavimo nagrinėti kompetentingai viešojo administravimo institucijai tvarka ir terminai. 13.6. “Vieno langelio” aptarnavimo tarnyba. 13.7. Piliečių aptarnavimo telefonu viešojo administravimo ir kitose institucijose tvarka.
IV skyriusValstybinio valdymo sritys
14 tema. Valstybinis valdymas ūkinės veiklos srityje
Ūkio valdymo sąvoka ir šakos. Susisiekimo (transporto ir kelių ūkio ) valdymas. Ryšių ir informatikos valdymas. Statybos ir komunalinio ūkio valdymas. Pramonės, prekybos ir energetikos valdymas. Žemės ūkio valdymas.
15 tema. Administracinės – politinės veiklos valdymas veiklos valdymas
15.1. Krašto apsaugos valdymas. Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. (K139str.). Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai.. Svarbiausius klausimus svarsto valstybės gynimo tarnyba: ministras pirmininkas, seimo pirmininkas, krašto apsaugos min., kariuomenės vadas. Vadovauja prezidentas. Jis yra vyriausias ginkluotų pajėgų vadas. Už ginkluotų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi – vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. KA sistemos organizavimo valdyme ir kontrolės pagrindus karo tarybos atlikimo, karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos KA sistemoje ypatumus nustato, “LR KA sistemos organizavimo ir karo tarnybos įst”. 98 GEGUŽĖS 05d. VŽ 98m. 49 Nr. Įst. kalba apie KA sistemos organizavimą.KA sistema. Krašto apsaugos sistema – pagrindinė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistemos dalis. Krašto apsaugos sistemą sudaro valstybės institucijų, kurių paskirtis saugoti ir ginti valstybės suverenitetą, jos teritorijos neliečiamybę bei vientisumą, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje, vykdyti Lietuvos tarptautinius gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimus, kitas su krašto apsauga susijusias funkcijas, visuma.KA sistema (iš įst.) sudaro: 1) KA ministerija; 2) Kariuomenė (Karo metu ir kitos ginkluotos pajėgos.Pasienio policija, kiti specializuoti daliniai, ginkluoto pasipriešinimo vienetai); 3) LR karo akademija, kitos karo mokyklos; 4) Kitos valst. institucijos , kurių steigėjas KAM arba Vyr.; 5) Įmonės, kurių steigėjas yra KAM. Įst. pasakyta, kad KA sistema plėtojama, kaip transatlantinės kariuomenės dalis, pagal NATO standartus. Dalyvauja tarpt. organizacijose ir pratybose. KA organizavimo ir valdymo pagrindai nustato KA sistemos pagr. principus.Principai: 1.KA sistema – plėtojama pagal K ir LR nacionalinio saugumo įst. nuostatas. Sudėtinė nac. saugumo sistemos dalis. Nac. saugumas – sąvoka platesnė, nei KA sistemos.2.KAS Institucijos taikomos demokratinės civilių kontrolės principas.a)Kariuomenės plėtra ir jos apginklavimui skirtus asignavimus nustato seimas.b)Seimas pagal įst. vykdo KAS parlamentinę kontrolę.c)KA ministru ir viceministru gali būti tik civiliai (kad nebūtų chuntos karinės).d)Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties paskelbimo, ginkluotų pajėgų priima prezidentas ir seimas. e)Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo priima vyriausybė ar jos įgaliota institucija.f)Vyriausybė, KA ministras, kariuomenės vadas atsakingi Seimui už vadovavimą kariuomenei. h)Tik prezidentas patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas, perdislokavimo.m) viešumo principas. Nac politika, asignavimai KA skelbiami viešai.“Lietuvos krašto apsaugos sistema plėtojama kaip transatlantinės kolektyvinės gynybos sistemos dalis. Tuo tikslu: 1) kariuomenė ir kitos krašto apsaugos sistemos institucijos plėtojamos pagal NATO standartus ir rengiamos sąveikai su NATO struktūromis; 2) Lietuvos karinė – civilinė oro erdvės apžvalgos ir kontrolės sistema plėtojama bei integruojama į bendrą su NATO regioninę oro erdvės kontrolės sistemą; 3) tikrinant personalą, kurio tarnyba susijusi su valstybės ir tarnybinėmis paslaptimis, norint užtikrinti fizinę informacijos, patalpų, pastatų, kitų objektų ir ryšio sistemų apsaugą, taikomi bendrieji NATO apsaugos principai ir standartai.(iš įstatymo)”KAS institucijų veiklos teisiniai pagrindai. Krašto apsaugos sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, krašto apsaugos ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.KAS institucijos teisės aktų nustatyta tvarka valdo ir (ar) naudoja karines teritorijas savo funkcijoms ir uždaviniams vykdyti. Krašto apsaugos sistemos institucijų bei kariuomenės vienetų vadai (viršininkai) ir kiti pareigūnai atsako už įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi jų valdomose ar naudojamose karinėse teritorijose. Karinėse teritorijose civilinių institucijų pareigūnai savo funkcijas gali atlikti tik Vyriausybės nustatytais atvejais ir tik kartu dalyvaujant atitinkamoje karinėje teritorijoje kontrolės teises turintiems krašto apsaugos sistemos pareigūnams. Karinių teritorijų kontrolės režimą ir vidaus tvarką pagal savo kompetenciją nustato krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas arba tam deleguotus įgaliojimus turintys dalinių, kitų karinių vienetų, tarnybų ar kitų krašto apsaugos institucijų vadai (viršininkai).
KRAŠTO APSAUGOS VALDYMO ORGANAI, JŲ UŽDAVINIAI, KOMPETENCIJA, PAGRINDINĖS FUNKCIJOS.Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Jos sudarymo, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas. Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas. Už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Krašto apsaugos ministru negali būti neišėjęs į atsargą karys (K140 str.)Valdymo organai. Plačiau žiūrėti 4 klausimo 3 dalį (Civilinė kariuomenės kontrolė).Centrinis KA valdymo organas yra KAM. KAM nuostatus tvirtina vyriausybė, vadovauja ministras, skiriamas įst. numatyta tvarka. Vadovybei priskiriami viceministrai ir ministerijos sekretorius. Ministras nustato jų kompetenciją.KAM uždaviniai: (susiję su KA ir jos funkcijų vykdymu).1.Plėtoti KAS ir jos gamybinį pajėgumą2.Užtikrinti sistemos vykdymą taikos ir karo sąlygom3.Rengti ir vykdyti tarptautinio bendradarbiavimo programas4.Vykdyti šaukimą karių į privalomą KA tarnybą. Ryšium su ministerijos uždaviniais ir funkcijom kai kuriuos klausimus sprendžia pats ministras.Kompetencija. KAM turi teisę: 1) steigti arsenalą, karinės technologijos instituciją, ginklų bei karinės technikos remonto įmones; 2) steigti karinį archyvą; 3) turėti karo medicinos ir sveikatos priežiūros institucijas; 4) turėti žvalgybos ir kontržvalgybos operatyvines tarnybas; 5) steigti karių kultūros ir poilsio įstaigas – karininkų ramoves ir sporto klubus; 6) steigti visuomenės informavimo priemones arba jų redakcijas; 7) turėti savo butų fondą ir nuomoti namus bei butus kariams aprūpinti tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis;8) gauti užsienio paramą krašto apsaugos sistemai ir įvežti ją per valstybės sieną.Ministras. Nustato pareigūnų teises ir atsakomybę, teikia premjerui tvirtinti kariuomenės dislokavimo vietas. Teikia gynimo tarybai svarstyti gynybos strategiją, kariuomenės struktūrą svarstyti, kariuomenės skaičių nustato ir atrankų būdu paskirsto į pareigas karininkus, suteikia pulkininko laipsni (Generolo, admirolo – aukščiausius laipsnius suteikia prezidentas). Teikia prezidentui pasiūlymus dėl karių apdovanojimo. Lauko pareigų vado kandidatūrą skiria ir atleidžia KA generalinį inspektorių, Karo akademijos, gynyba štabo viršininką ir t.t.
15.2. Valstybės saugumo valdymas. VALSTYBĖS SAUGUMO SAMPRATA.Nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos: Vadovaujančios – LR Prezidentas, Vyriausybė, Seimas.Vykdomosios ir kt. institucijos, – Valstybės gynimo taryba; -KAM, kariuomenės vadas ir Gynybos štabas; – kariuomenė; – policija;– Valstybės saugumo departamentas;– Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras;– Civilinės saugos departamentas;– Ginklų fondas.Valstybės saugumo reikalams yra įsteigtas LR saugumo departamentas. Jo ir jo padalinių veiklą reglamentuoja 1994m. sausio 20d. įstat. Reglamentuoja departamento paskirtį, teises ir pareigas, darbuotojų socialines garantijas. Tai valstybės institucija, kuri atskaitinga LR Prezidentui ir Seimui. paskirtis – saugoti Lietuvos Respublikos suverenitetą ir jos konstitucinę santvarką. Vykdomoji valdžia, valdymo organas, vykdo valdymo funkciją. Paprastai valdymo instituciją steigia Vyriausybė, o saugumo departamentas jai neatskaitingas. Šitos institucijos darbas labai svarbus ir darbas išplečiamas ir vykdomosios valdžios organams ir kad tendencingai nepakenktų pagal savo politiką.Principai:Teisėtumo.Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo. (Mintys jei nerealizuojamos tai negalima)Viešumo ir konfidencialumoVienvaldiškumo ir kolegialumo derinimo.Atsiskaitomumo aukščiausiom LR valdžios institucijoms(Seimui, Prezidentui)
VALSTYBĖS SAUGUMO VALDYMO ORGANAI, JŲ UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS. TEISINIS ŠIŲ ORGANŲ VEIKLOS REGULIAVIMAS.Turi savo struktūrą– Centrinis aparatas,– terirorinės įstaigos ir – specialios paskirties įstaigos prie saugumo departamento. (steigia, finansuoja ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė)Saugumo departamento padalinius, išskyrus specialios paskirties įstaigas, steigia ir likviduoja, jų vidaus struktūrą nustato Saugumo departamento generalinis direktorius.Vadovauja gen. direktorius, kurį seimui pritarus skiria prezidentas.Pavaduotojus skiria ir atleidžia prezidentas, gen. direktoriaus teikimu. Sudaroma kolegija, kuri yra generalinio direktoriaus patariamoji institucija . Jos veiklą reguliuoja nuostatai. Departamento veiklą reguliuoja statutas. Veiklai vykdyti atsižvelgiant į LR teritorinį suskirstymą steigiami teritoriniai vienetai(gali būti ir tarp teritoriniai)).Veikloje vadovaujasi Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, savo statutu ir kitais teisės aktaisSaugumo departamento uždaviniai:Išaiškinti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamumui ir vientisumui.Išaiškinti veikas, gręsiančias valstybės santvarkai ir valdžiai valstybės gynybinei ir ekonominei galiai.Užkirsti kelią šiom veikoms, nustatyti priežastis, sąlygojančias šias veikas,Įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių pažeidimams pašalintiĮstatymas numato Saugumo departamento funkcijas:Saugumo departamentas, spręsdamas įstatymo numatytus uždavinius:1) Lietuvos valstybės interesais atlieka žvalgybą ir kontržvalgybą;2) atlieka kvotą, tiriant Saugumo departamento kompetencijai priskirtus nusikaltimus, ir asmenų, įtariamų padarius tokius nusikaltimus, paiešką;3) imasi priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai, taip pat kovai su terorizmu ir korupcija, keliančiais grėsmę valstybės saugumui;4) rengia ir įgyvendina priemones avarijoms, katastrofoms ir kitiems pavojingiems įvykiams užkirsti atominės energetikos objektuose, oro, jūrų ir geležinkelio transporte bei kituose strateginę reikšmę turinčiuose objektuose;5) tiria valstybės pareigūnų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas, dėl kurių gali būti padaryta arba daroma didelė žala valstybės saugumui, jos ekonominiams ir kitiems interesams, taip pat asmens konstitucinėms teisėms bei teisėtiems interesams;6) organizuoja ir užtikrina techninę vyriausybinio ryšio apsaugą;7) rengia, įgyvendina ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugą šalies viduje bei jos įstaigose užsienyje;8) savarankiškai arba kartu su kitomis kompetentingomis institucijomis įgyvendina operatyvines priemones : svarbių valstybinių, tarptautinių, visuomeninių renginių saugumui užtikrinti, Lietuvos Respublikos vadovų, užsienio šalių vadovų bei kitų oficialių Lietuvos Respublikos svečių apsaugai organizuoti ir užtikrinti, užsienio diplomatinių įstaigų Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos įstaigų užsienyje apsaugai organizuoti ir užtikrinti;9) tiria, analizuoja ir prognozuoja politinius visuomeninius procesus, susijusius su valstybės saugumu, ir informuoja apie juos Seimą bei Respublikos Prezidentą, taip pat Vyriausybę.Saugumo departamento veiklos teisiniai pagrindaiSaugumo departamentas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, LR Valstybės saugumo departamento įstatymu, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Saugumo departamento statutu, kitais teisės aktais ir šio departamento norminiais aktais.Saugumo departamento statutą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
VALSTYBĖS SAUGUMO ORGANŲ PAREIGŪNŲ TEISINĖ PADĖTIS, JŲ TARNYBOS YPATUMAI.Saugumo departamento pareigūnų tarnybą reglamentuoja Saugumo departamento statutas.Priimami į Saugumo departamentą pareigūnais asmenys prisiekia Lietuvos valstybei:Pareigūnais dirbti priimami – ne jaunesni 20m. , piliečiai, kurie pagal išsilavinimą ir dalykines savybes, fizinį pasiruošimą tinka. – priimti praeina 6mėn. bandomąjį laikotarpį, – šaukiamojo amžiaus pareigūnai atleidžiami nuo karinės tarnybos– prieš pradedant dirbti prisiekia. Be pareigūnų dirba ir kiti darbuotojai pagal darbo sutarties įstatymą. Pareigūnai generalinio direktoriaus įsakymu, pritariant kolegijai gali būti nušalinti. Pareigūno sveikatą, gyvybę, teises gina LR įstat. Niekas, išskyrus tiesiogiai įgaliotas institucijas, negali kištis į saugumo departamento veiklą(pvz. įgaliota prokuratūra). Jei departamento pareigūnas gauna neteisėtą nurodymą, turi vadovautis įstatymais ir pranešti vadovybei. Departamento pareigūnas negali eiti renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitų pareigų. Negali dirbti pedagoginio ar mokslinio darbo, nebent leidžia generalinis direktorius. Pareigūno teisėti reikalavimai privalomi piliečiams, užsieniečiams, įstaigoms tiek valstybinėms tiek ir privačioms.Pareigūnas turi teises:Vykdyti operatyvinę veiklą(sutinkamai su operatyvinės veiklos įstatymu)Kartu su VRM ir KAM įgyvendinti valstybės saugumą užtikrinančias priemonesAtlikti kvotą, tiriant saugumo departamentui priskirtus nusikaltimus, pasinaudoti vidaus reikalų sistemos areštinėmisOficialiai gali įspėti asmenį apie neteisėtų veiksmų neleistinumąAtlikdami kvotą pareigūnai vadovaujasi baudžiamojo kodekso numatytomis teisėmisPareigūnai dėvi uniformas, turi laipsnius: eilinis, grandinis, jaunesnysis puskarininkis, puskarininkis, viršila, jaunesnysis leitenantas,<……….>,pulkininkas, generolas.Laipsnių suteikimo ir netekimo pagrindus nustato Saugumo departamento statutas.Kadrai. Rengimas – specialios mokyklos nėra. Rengiami bendrosiose ir specialiose Lietuvos bei užsienio valstybių, turinčių ilgalaikes demokratijos tradicijas, mokslo ir studijų institucijose, organizuojami specialūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Įvertinti tinkamumui, pareigūnai atestuojami. Darbuotojai – pvz. baigę Teisės akademiją, VU Teisės fakultetą.Saugumo departamente draudžiama politinių partijų ir politinių organizacijų veikla; pareigūnai negali būti partijų nariais, rėmėjais; draudžiama streikuoti ir piketuoti.Saugumo departamento pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos:1) Darbo sutarties įstatymo nustatytais pagrindais;2) kai jam sueina Saugumo departamento statute nustatytas amžius;3) jei atestavimo metu pripažįstamas netinkamas eiti pareigas arba netenka pasitikėjimo;4) jei netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;5) jei diskredituoja Saugumo departamento pareigūno vardą;6) jei atsisako priesaikos;7) jei pažeidžiamos LR Valstybės Saugumo depart. įstatymo nuostatosSaugumo departamento pareigūnams suteikiama teisė turėti, saugoti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą bei specialiąsias priemones.Saugumo departamento pareigūnų darbo užmokestį sudaro pagrindinė mėnesinė alga ir priedai bei kompensacijos(pgl. Pareigas, laipsnį, ištarnautą laiką ir pan.)Kontroliuoti darbą gali LR Seimas. Gali kontroliuoti per komitetus(nacionalinis saugumo komitetas, teisėtvarkos komitetas). Gali sudaryti komisijas.
VALSTYBĖS SAUGUMO ORGANŲ SPECIALIOS PASKIRTIES ĮSTAIGOS.12 straipsnis. Specialios paskirties įstaiga prie Saugumo departamentoSpecialioms Saugumo departamento funkcijoms, tokioms kaip vyriausybinių ryšių apsauga, konfidencialaus pašto gabenimas, informacinėms ir kitoms Saugumo departamento reikmėms realizuoti gali būti steigiamos specialios paskirties įstaigos prie Saugumo departamento. Specialios paskirties įstaigas steigia, finansuoja ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
VALSTYBĖS PASLAPTIES SĄVOKA. VALSTYBĖS PASLAPTIES APSAUGA.Valstybės paslaptis – tai politinės, ekonominės, karinės, teisėtvarkos, mokslo ir technikos ar kitos žinios, kurių atskleidimas ar praradimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai bei politiniams interesams ir kurios yra numatytos įstatymo valstybės paslaptį sudarančių žinių sąraše (28 punktai):1) žinios apie valstybės materialinių išteklių rezervą2) valstybės institucijų veiklos ekstremaliomis sąlygomis valstybinės programos;3) žinios apie valstybės dokumentų naudojimą ,gamybos technologiją;5) žinios apie naujausius mokslo ir technikos laimėjimus,6) žinios apie derybas su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis,7) kovos su terorizmu bei diversijomis planai, garantuojantys transporto saugumą geležinkeliuose, aviacijoje, Klaipėdos ir Šventosios jūrų uostuose;8) žinios apie specialių valstybinių krovinių bei branduolinio kuro gabenimą;žinios apie Ignalinos valstybinės atominės elektrinės saugos kompleksinį planą, 10) žinios apie vyriausybinį ir specialųjį ryšį užtikrinančių sistemų detaliąsias schemas;11) žinios apie šifrus, šifravimo techniką;13) žinios apie valstybės gynybos ir valstybės sienos apsaugos planus;14) žinios apie mobilizacinius kariuomenės ir jos rūšių išskleidimo planus;kt.) žemėlapiai, ginklų sandėliai ir t.t……Valstybės paslapčių sąrašą keičia Lietuvos Respublikos Seimas savo iniciatyva arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Pasiūlymus dėl valstybės paslapčių sąrašo keitimo Vyriausybei gali teikti Valstybės saugumo departamentas arba valstybės paslapčių subjektai, suderinę šiuos siūlymus su Valstybės saugumo departamentu.Valstybės paslapty sudarančios žinios pagal paslaptį:visiškai slaptasslaptas.Pagal įstatymą, kitus aktus, Valstybės paslapčių žinios žymimos tam tikrom žymom: slaptai ar visiškai slaptai. Visiškai slaptai – valstybės paslaptį sudarančiom žiniom, kurių praradimas sukelia sunkių pasekmių valstybiniams interesams. Slaptai – gali padaryti žalos ar pakenkti valstybės interesams. Valstybės paslapčių subjektai – tos valdymo institucijos, vietos savivaldos institucijos, valstybės steigiamos įmonės, įstaigos, kurių veikla susijusi su valstybės paslaptį sudarančių duomenų panaudojimu ir apsauga. Vyriausybės veiksmai paprastai susiję su žiniomis, kurios laikomos valstybės paslaptim. Valstybės paslapčių subjektai įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka privalo organizuoti bei užtikrinti valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą.Valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą reglamentuoja įstatymas bei įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri:1) Lietuvos Respublikos Seimui teikia siūlymus dėl valstybės paslapčių sąrašo keitimo ar papildymo;2) pratęsia valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimo terminą;3) tvirtina norminius aktus, reglamentuojančius valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą;4) nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių perdavimo kitoms valstybėms arba tarptautinėms organizacijoms bei leidimų kitų valstybių piliečiams dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis išdavimo tvarką;5) nustato asmenų, pagal pareigas, supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei šių asmenų perspėjimo apie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą atsakomybę už valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą ar praradimą tvarką.Valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą visose institucijose šalies viduje bei jos diplomatinėse ir konsulinėse atstovybėse užsienyje kontroliuoja Valstybės saugumo departamentas.Asmuo už jam patikėtų arba tarnybos metu sužinotų valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą ar praradimą atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
15.3. Vidaus reikalų valdymas. Vidaus reikalų valdymo samprataVidaus reikalų valdymas – tai visuma ainio organizacinio pobūdžio priemonių, nukreiptų tvarkos valstybės viduje palaikymui ir užtikrinimui. Vidaus reikalų valdymo sąvoka aprėpia daug organizacinio pobūdžio klausimų, kurių sprendimo būdai priklauso nuo galiojančios teisinės sistemos bei pasirinktų organizacinių metodų.LR vidaus reikalų valdymą atlieka ir už jį atsakinga yra Vidaus reikalų ministerija. Ministerijai vadovauja ministras, kurio teises ir pareigas nustato VRM nuostatai, Vyriausybės nutarimai, kiti LR įstatymai. Vidaus reikalų ministrą skiria ir atleidžia premjeras.
Vidaus reikalų valdymo organų sistemaLietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija.Vidaus reikalų ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos vidaus reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką.Vidaus reikalų ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais.LR Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai ir funkcijosJas nustato “Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatai” (Patvirtinta 1998 m. rugpjūčio 6 d.).Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai ir funkcijosSvarbiausieji Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai yra:1. užtikrinti viešąją tvarką ir asmenų saugumą;2. kovoti su nusikaltimais ir kitais teisėtvarkos pažeidimais, taip pat organizuoti šį darbą;3. užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse;4. užtikrinti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą, taip pat su šio darbo atlikimu susijusių pastatų apsaugą;5. užtikrinti asmenų, įmonių, įstaigų bei organizacijų teisių, teisėtų interesų bei turto apsaugą;6. teikti skubią pagalbą nukentėjusiems nuo nelaimingų atsitikimų ir teisėtvarkos pažeidimų, taip pat atsidūrusiems viešosiose vietose pagalbos reikalingiems asmenims;7. organizuoti pataisos darbų įstaigų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų veiklą;8. pagal savo kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką eismo saugumo srityje;9. vadovauti valstybinei priešgaisrinei apsaugai ir vykdyti pirminius gelbėjimo darbus;10. vykdyti valstybinį migracijos reguliavimą, įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų reikalavimus, kontroliuoti užsieniečių buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą.Vidaus reikalų ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius atlieka sekančias funkcijas:1. nustato ministerijos struktūrinių padalinių, jos reguliavimo sričiai priskirtų valstybės įmonių, taip pat jai pavaldžių įstaigų bei organizacijų ir teritorinių policijos įstaigų svarbiausiąsias veiklos kryptis, tobulina valdymo sistemą;2. organizuoja ir vykdo nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų prevenciją;3. organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse;4. organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir už jos ribų Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą;5. organizuoja ir vykdo operatyvinę veiklą, tiria nusikaltimus ir kitus teisėtvarkos pažeidimus;6. įstatymų nustatyta tvarka atlieka parengtinį tardymą, kvotą ir teismo ekspertizę baudžiamosiose bylose, sudaro kriminalistinės informacijos duomenų bankus;7. tvarko nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų apskaitą, kaupia duomenis, kurių reikia ministerijos veiklos informaciniam aprūpinimui užtikrinti;8. pagal savo kompetenciją imasi priemonių nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims bei sąlygoms šalinti, kontroliuoja, kaip šios priemonės vykdomos;9. ieško nusikaltėlių, įstatymų numatytais atvejais organizuoja besislapstančių kaltinamųjų, nuteistų, dingusių be žinios ir kitų asmenų paiešką;10. įstatymų nustatyta tvarka vykdo ir organizuoja sulaikytų, areštuotų, nuteistų ir administraciniame arešte esančių asmenų saugojimą areštinėse, konvojuoja juos į teismus bei tardymo izoliatorius – kalėjimus ir iš jų;11. įstatymų nustatyta tvarka vykdo teismų nuosprendžius, nutarimus bei nutartis ir užtikrina, kad būtų laikomasi nustatytojo bausmės atlikimo režimo;12. organizuoja nuteistųjų darbą, taip pat auklėjamąjį darbą pataisos darbų įstaigose, kontroliuoja, kaip nuteistieji dirba ir mokosi;13. išduoda ir keičia pasus, tvarko emigravimo, imigravimo dokumentus, rengia imigravimo kvotos projektus ir teikia juos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, išduoda ir panaikina leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, tvarko Lietuvos Respublikos vizų registrą, išduoda ir panaikina Lietuvos Respublikos vizas, organizuoja ir kontroliuoja užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, kontroliuoja, kaip laikomasi pasų, užsieniečių atvykimo, buvimo Lietuvos Respublikoje ir tranzito per ją taisyklių, vykdo sprendimus pilietybės klausimais;14. pagal savo kompetenciją rūpinasi, kad būtų laikomasi leidimų sistemą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų;15. vykdo priešgaisrinę apsaugą, gaisrų prevenciją, organizuoja jų gesinimą, atlieka pirminius gelbėjimo darbus;16. palaiko viešąją tvarką, kai kyla gaivalinės nelaimės, avarijos, epidemijos ir epizootijos, padeda likviduoti gaivalinių nelaimių ir avarijų padarinius, užtikrina viešąją tvarką mitingų, piketų, demonstracijų, procesijų, įvairių eitynių, kitokių susirinkimų be ginklų metu;17. pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi eismo saugumą bei kelių eismą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, reguliuoja kelių eismą, koordinuoja su kelių eismo saugumu susijusių tarnybų veiklą;18. sutarčių pagrindu organizuoja ir vykdo įvairių objektų, asmenų ir jų turto apsaugą, rūpinasi signalizacijos priemonių įvedimu ir eksploatavimu, inspektuoja žinybinę apsaugą;19. įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais išduoda licencijas ir leidimus;20. vykdo finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kontroliuoja ūkinę ir finansinę veiklą;21. rūpinasi kadrų parinkimu, mokymu, tobulinimusi, tarnybine ir kovine parengtimi;22. pagal savo kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinių sutarčių projektus ir pasirašo pagal suteiktus įgaliojimus šias sutartis, organizuoja jų vykdymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Ministro Pirmininko pavedimu atstovauja Lietuvos Respublikai užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose;23. organizuoja ministerijos vidaus tarnybos dalinius, nustatytąja tvarka jiems vadovauja, pagal savo įgaliojimus vykdo priemones, susijusias su civiline sauga;24. organizuoja ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų valstybės įmonių gamybinę ir ūkinę veiklą, statybos ir montavimo darbus;25. nustatytąja tvarka nagrinėja gyventojų pareiškimus, skundus bei pasiūlymus ir imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai;26. taiko savo veikloje mokslo ir technikos naujoves;27. pagal savo kompetenciją steigia neviešas valstybines medicinos priežiūros, taip pat farmacijos įstaigas ir užtikrina jų veiklą;28. rūpinasi, kad būtų sudaromos deramos darbo bei poilsio sąlygos ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų bei organizacijų darbuotojams, užtikrina jiems socialines garantijas;29. informuoja visuomenę apie ministerijos veiklą jos kompetencijai priskirtais klausimais;30. vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų numatytas funkcijas.
VIDAUS REIKALŲ VALDYMO ORGANŲ SISTEMOS VIDAUS TARNYBOS STRUKTŪROSApibendrintai visas aukščiau išvardintas VRM funkcijas galima dalinti į 2 grupes:VRM vidaus tarnybos veikla;Policijos veikla ir funkcijos.veiklą reglamentuoja “Laikinasis vidaus tarnybos įstatymas”. LR VRM vidaus tarnyba – VRM vidaus padalinių visuma. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnyba yra struktūrinių padalinių, veikiančių Lietuvos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visuma.Vidaus tarnybos uždaviniaiVidaus tarnyba Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais pagrindais:1) saugo piliečių, valstybinių, individualių (personalinių) ir kitokių įmonių, įstaigų bei organizacijų teises bei teisėtus interesus;2) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems dėl nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų;3) atlieka parengtinį tardymą ir kvotą;4) vykdo teismų nuosprendžius, sprendimus ir nutarimus bei tardymo organų nutarimus;5) atlieka valstybinę priešgaisrinę priežiūrą, saugo žmonių gyvybę ir sveikatą, įvairių nuosavybės formų turtą nuo gaisrų, vykdo pirminius gelbėjimo darbus gaivalinių nelaimių, katastrofų, gamybinių avarijų metu ir kitais atvejais;6) įgyvendina valstybės migracijos politiką, išduoda ir keičia pasus, tvarko įvažiavimo į Lietuvos Respubliką ir išvažiavimo iš jos dokumentus, kontroliuoja užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės buvimo Lietuvos Respublikoje taisyklių vykdymą;
7) sudaro ir naudoja vidaus dalinius valstybiniams ir kitokiems objektams saugoti, atlieka mobilizacinį ir civilinės apsaugos darbą;8) tvarko nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų apskaitą, vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas;Vidaus tarnybos veikla grindžiama teisėtumo, demokratijos, humanizmo, socialinio teisingumo, viešumo ir profesinės paslapties, taip pat vienvaldiškumo ir kolegialumo derinimo principais.Vidaus tarnybos veiklos teisėtumą prižiūri Lietuvos Respublikos generalinis ir jam pavaldūs prokurorai.Vidaus tarnybos funkcijos:Vidaus tarnyba įgyvendina 2 straipsnyje numatytus uždavinius ir atlieka bendrąsias bei specialiąsias funkcijas.Vidaus tarnybos bendrosios funkcijos yra:1) rengti ir įgyvendinti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencijos priemones;2) nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų pasiūlymus, pareiškimus, skundus;3) sudaryti, kaupti ir tvarkyti informacijos bankus, operatyvines, prevencines bei kitokias įskaitas.Specialiąsias vidaus tarnybos funkcijas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei Vidaus reikalų ministerijos norminiai aktai. Draudžiama vidaus tarnybai pavesti atlikti įstatymuose arba Vyriausybės nutarimuose nenumatytas funkcijas.Vidaus tarnybą sudaro:tardymo departamentas; Teisingumo ministerijos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas;migracijos departamentas; policijos departamentas; vadovybės apsaugos departamentas; vidaus daliniai;kiti padaliniai.Prie vidaus tarnybos taip pat priskiriama: finansų ir kontrolės departamentas; ryšių skyrius; informacinės statistikos centras; materialinio techninio aprūpinimo skyrius.
15.4. Teisingumo valdymas. TESINGUMO VALDYMO SAMPRATATeisingumo valdymą vykdo teisingumo ministerija. Teisingumo ministerija savo veiklą vykdo teismuose , valstybės įstaigose, taikydama metodines priemones. Teisingumo valdymas – teismų veiklos užtikrinimas.Teisingumo valdymui būdinga objektų įvairovė: teismai; notariatas; advokatūra; CM įstaigos; hipoteka.Įstatymų kodifikavimas ir sisteminimasAtsižvelgiant į teismų specifiką, kuri pasireiškia teisingumo vykdymu, Teisingumo valdymo organai neturi teisės teismams duoti nurodymų civilinėse, baudžiamosiose bylose, keisti sprendimus ir nuosprendžius, kištis į bylų nagrinėjimą – teismų nepriklausomumo principas.Teisingumo vykdymas vykdomas užtikrinant teismų materialinė bazę, vykdant administracinę veiklos kontrolę, darbo drausmės kontrolę.
TEISINGUMO VALDYMO ORGANAI?. TEISINGUMO MINISTERIJOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOSPagrindiniai Teisingumo ministerijos uždaviniai , funkcijos apibrėžti įstatymų ir šios ministerijos nuostatais.Teisingumo ministerijos veikla skirstoma į tokias pagrindines kryptis:Apylinkių. apygardų, administracinio, Lietuvos apeliacinio teismo veiklos užtikrinimas;Užtikrinti teismo antstolių kontorų darbą;Įstatymų ir kitų teisės aktų kodifikavimas ir sisteminimas (rengia kodeksus , įstatymų rinkinius).Notariato veiklos užtikrinimas;Funkcijų, susijusių su advokatūros veikla vykdymas;Metodinis vadovavimas CM įstaigoms;Visuomeninių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų, politinių partijų ir politinių organizacijų įregistravimas ir reguliavimas;Vadovavimas Hipotekai;Vadovavimas Teisinės informacijos centrui;Tarptautinės teisės ir Europos integracijos funkcijų vykdymas;Laisvės atėmimo vietų inspektavimasTeisingumo ministerija vadovauja teismo ekspertizės institutui, teisės institutui.Pl. “LR teisingumo ministerijos nuostatus “- teisingumo ministerijos uždaviniai ir funkcijos: 5. Svarbiausieji Teisingumo ministerijos uždaviniai yra:5.1. tirti Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos problemas, dalyvauti kuriant šių įstatymų sistemą, pagal savo kompetenciją dalyvauti nacionalinės teisės harmonizavimo su Europos Sąjungos teisės aktais procese;5.2. rengti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikti dėl jų juridines išvadas;5.3. sisteminti ir kodifikuoti Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus;5.4. organizuoti teisėtyrą ir teisinę informatiką Lietuvos Respublikoje, kurti kompiuterines teisinės informacijos sistemas;5.5. užtikrinti apylinkių teismų ir jų hipotekos skyrių, apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo veiklą, laikantis įstatymo nustatytų teismų veiklos bei teisėjų ir teismų nepriklausomumo principų;5.6. įstatymo nustatyta tvarka prižiūrėti notariato veiklą;5.7. metodiškai vadovauti hipotekos registro tvarkymo įstaigoms;5.8. padėti plėtoti teisės mokslą, organizuoti mokslinių metodinių rekomendacijų praktinį taikymą5.9. organizuoti ministerijos, apylinkių teismų ir jų hipotekos skyrių, apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo, ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų darbuotojų profesinį mokymą;5.10. siekti, kad būtų sudarytos deramos darbo sąlygos ministerijos, apylinkių, apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo bei ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų darbuotojams.
MINISTERIJOS ORGANIZACINĖS FUNKCIJOS UŽTIKRINANT TEISMŲ VEIKLĄ, TIKRINANT IR REVIZUOJANT TEISMO ANTSTOLIŲ KONTORŲ DARBĄ.Teisingumo ministerija šią funkciją vykdo kartu su Teismų departamentu, įsteigtu prie ministerijos:1.Užtikrina Apyl. Apyg., Adminiatr. teismų, Lietuvos Apeliacin. teismo veiklą, laikydamasi įstatymo nustatytų teismų veiklos bei teisėjų nepriklausomumo principų:Rūpinasi materialinės bazės sudarymuParenka teisėjų kandidatūras ir teikia Prezidentui;Tikrina ir revizuoja teismus , kaip jie laikosi darbo drausmės;Nustato teismų statistinių atskaitomybių formas;Kartu su LR Aukščiausiu teismu organizuoja egzaminų komisijos darbą, rengia egzaminų programas;Sudaro Apyl., Apyg., Apeliac. teismo teisėjų rezervą ,organizuoja, koordinuoja teisėjų mokymą, jų kvalifikacijos kėlimą;Tikrina ir revizuoja minėtų teismų ūkinę – finansinę veiklą, kontroliuoja teismų ir teisėjų (išskyrus Aukščiausio) administracinę veiklą.Sprendžia gyventojų pareiškimus , skundus teismų darbo klausimais.Teismo antstolių veiklaPrie bendros kompetencijos apylinkių teismų yra teismo antstolių kontoros.Teismo antstolių kontorai vadovauja vyresnysis antstolis.Sudaroma tam tikra materialinė bazė, renkami kadrai, vykdoma jų veiklos kontrolė;Teismo antstolius į darbą priima ir atleidžia Teimų Departamento direktorius;Teisingumo ministerija atlieka darbą sistemindama , kodifikuodama teismo antstolių aktus.
MINISTERIJOS FUNKCIJOS ORGANIZUOJANT IR KONTROLIUOJANT NOTARIATO VEIKLĄ.Teisingumo ministerija sprendžia klausimus notariato veiklos srityje.Notariatas – visuma notarų, kuriems įstatymu suteikiama teisė patvirtinti juridinius faktus. Notaras – Valstybės įgaliotas asmuo , pareigūnas, užtikrinantis, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių. Notarus skiria ir atleidžia Teisingumo ministras.Notarai jungiasi į Notarų rūmusTeisingumo ministerija tikrina notarų veiksmų teisėtumą, pagrįstumą,siekia suvienodinti notarų praktiką.;Nustato mokesčius;Nustato kandidatų į notarus skaičių;Organizuoja mokymą;Teisingumo ministras turi teisę iškelti notarui drausminę bylą. Notaras, pažeidęs įstatymą , atsako kaip ir pareigūnas.
MINISTERIJOS FUNKCIJOS ORGANIZUOJANT ADVOKATŪROS VEIKLĄSprendimą pripažinti asmenį advokatu priima Lietuvos Advokatų taryba.Advokatas turi įsteigti savo kontorą ar sudaryti sutartį su jau veikiančio advokato kontora.Advokatų kontora turi būti įregistruota Advokatų Taryboje.Advokatai kasmet renkasi į visuotiną advokatų susirinkimą – tai yra aukščiausias valdymo organas.Tarp susirinkimų veikia Advokatų Taryba, renkama 3 m. Jai vadovauja advokatų Tarybos prezidentas. Susirinkimas renka -–Advokatų revizijos komisiją ir garbės teismą.Teisingumo ministerija sprendžia tokius klausimus:Sudaro advokatų egzaminų programą ir nustato laikymo tvarką;Teisingumo ministras tvirtina advokatūros egzaminų komisijos sudėtį ir pirmininką;Teisingumo ministras priima advokato priesaiką ir gali kreiptis į Advokatų Tarybą – kad sprendimas pripažinti advokatu būtų atšauktas;Jei Advokatų taryba per 14 dienų neįregistruoja kontoros – gali Teisingumo ministras įregistruoti.Skelbia žiniose praktikuojančių advokatų sąrašą;Kontroliuoja advokatų kvalifikacijos kėlimą, gali reikalauti ataskaitų, gali iškelti advokatui drausminę bylą.Teisingumo ministerija apmoka už advokato darbą ( BPK 56 str. ), kai teikia pagalbą pagal prokuroro ar kt. paskyrimą.Teisingumo ministerija gali įsteigti advokatų kontorą , kuri teiktų pagalbą socialiai remtiniems asmenims.
MINISTERIJOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS , TEIKIANT METODINĘ PAGALBĄ CIVILINĖS METRIKACIJOS ĮSTAIGOMS IR ATLIEKANT KAI KURIUOS CIVILINĖS METRIKACIJOS VEIKSMUS.Teisingumo ministerija aprūpina CM įstaigas CM aktų , registravimo liudijimų, aktų įrašų blankais.Teisingumo ministerija išduoda leidimus keisti piliečio vardą, tėvo vardą, pavardę.Teisingumo ministerija kontroliuoja, kad CM blankai būtų tinkamai apskaitomi, saugojami, naudojami.organizuoja revizijas.
MINISTERIJOS FUNKCIJOS REGISTRUOJANT POLITINIŲ PARTIJŲ, POLITINIŲ ORGANIZACIJŲ, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ, LABDAROS ORGANIZACIJŲ IR KITŲ VISUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSTATUS ( NUOSTATUS)Partijos:Teisingumo ministerija įregistruoja visuomenines organizacijas, politines partijas, jų įstatus ir kontroliuoja, kaip laikomasi įstatų ir įstatymų. Gali atsisakyti įregistruoti- kai įstatai prieštarauja Konstitucijai. Teisingumo ministerija registruoja ir reguliuoja tų organizacijų veiklą, kurios yra respublikinės apimties.Vietines organizacijas registruoja apskrities viršininko administracija.
KITOS MINISTERIJOS FUNKCIJOSHipotekos įstaigaHipotekos statusas yra apibrėžtas Hipotekos įstatymu ir Teismų įstatymu. Hipotekos gali būti įsteigtos prie t.t. apylinkės teismų. Centrinė Hipoteka funkcionuoja prie Teisingumo ministerijos.Hipotekos veiklą prižiūri Teismų departamentas.Hipotekai vadovauja paskirtas teisėjas. Hipoteka registruoja įstatymų nustatyta tvarka įkeistą turtą.Tarptautinių sutarčių ir žmogaus teisių apsaugos srityje – analizuoja įstatymus, teikia išvadas dėl tarptautinių sutarčių projektų.Palaiko tarptautinius teisinius ryšius.Teisingumo ministerijos struktūra:Vadovauja Teisingumo ministras.Vadovybai priklauso – viceministrai, sekretorius, ir patariamasis organas – kolegija.Departamentai:Teisės :a) Viešosios teisės skyrius;b)Privačios teisės skyrius;c)Įstatymų sisteminimo skyrius.Bendrųjų reikalų skyrius:a)Notariato;b)Advokatūros;CM sektorius;Materialinių paslaugų sektorius;Tarptautinės teisės ir Europos integracijos:Tarptautinių sutarčių;Žmogaus teisių;Tarptautinių ryšių;Europos integracijos;Dar funkcionuoja tokie skyriai:a)Viešųjų reikalų skyrius;b)Teismų inspektavimo skyrius;c)Registro skyrius;Ministerijai dirba specialūs patarėjai:Civilinės teisės ir proceso klausimais;Baudžiamosios teisės ir proceso klausimais;Įkeitimo kl.Bausmių vykdymo kl.Prie teisingumo ministerijos veikia:Teismo ekspertizės institutas, Teisinės informacijos centras, Teisės institutas.Teismo ekspertizės institutas – įstaiga, kuri duoda išvadas civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Teisės institutas atlieka mokslinį tiriamąjį darbą. TIC- kaupia teisinę medžiagą, kodifikuoja įstatymus.
15.5. Užsienio reikalų valdymas. UŽSIENIO REIKALŲ VALDYMO SAMPRATA(K135,136,137 str.) Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama (K135). Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei (K136). Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių (K137).Principai: 1) suverenios lygybės, 2)sienų neliečiamumo, 3)atsisakymo naudoti jėgą, 4)valstybės teritorinio vientisumo, 5)ginčų sureguliavimo taikiu būdu, 6)nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus, 7)tautų lygiateisiškumo, 8)teisė savarankiškai tvarkyti valstybės vidaus reikalus. Įsipareigojimų, kurie kyla iš tarptautinių sutarčių įsipareigojimų, vykdymu, integracijos į Europos sąjungą ir transatlantines organizacijas principai.
UŽSIENIO REIKALŲ VALDYMO ORGANAI. LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA, JOS UŽDAVINIAI, KOMPETENCIJA, FUNKCIJOS.Svarbiausius užsienio politikos klausimus sprendžia Seimas, Prezidentas, Vyriausybė.Seimas – ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus (K67str.). Denonsavimas– pranešimas kitai valstybei apie nutraukiamą sudarytą sutartį. Ratifikavimas- seimo aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis, pasirašyta atitinkamo atstovo.Prezidentas – 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; 2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; 3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus (K84str.)Vyriausybė – užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis (K94str.).Užsienio politikos ir diplomatinių santykių uždaviniai: 1) vykdyti įstatymus, tarptautinius susitarimus ir kitus aktus; 2) organizuoti priemones, kad būtų užtikrinta sėkminga užsienio politikos veikla ir praktiškai įgyvendinti politiniai uždaviniai;3) palaikyti nuolatinius ryšius su užsienio organizacijom ir vadovauti užsienio atstovybėse, diplomatinėms, konsulinėms atstovybėms, atstovams tarptautinėse organizacijose; 4) vesti derybas su užsienio atstovais;5) ginti užsienyje LR piliečių ir ten gyvenančių lietuvių teises ir interesus.LR užsienio politika neapsiriboja politiniais – diplomatiniais santykiais. Į tai įeina ir ekonominių, socialinių, kultūrinių ir kitų reikalų santykių palaikymas. Taip pat reikia ir koordinuoti ryšius su užsienio valstybėmis.URM – centrinis šakinis valstybės valdymo organas, savo veikloje vadovaujasi K, įstatymais ir kitais Seimo aktais, Vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais, savo nuostatais patvirtintais Vyriausybėje. URM uždaviniai ir funkcijos vykdomi aparato pagalba. Tam sudaryta atitinkama ministerijos struktūra:Ministras – vadovauja URM. Pagal K jį skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų LR Prezidentas MP teikimu. Užsienio reikalų ministrą gali laikinai pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas LRV narys. Pavaduojančio ministro funkcijos apribotos (negali pasirašyti sutarčių, keisti, auklėti viceministrų, koreguoti administracijos struktūros , etatų, tvirtinti padalinių nuostatų, registruoti įmonių, skirti jų vadovus, atšaukti diplomatus, atleisti darbuotojus aukšto rango ir kt.). Ministras vadovaudamas jam pavestai užsienio reikalų sričiai, yra atsakingas LRS, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui. Ministras vadovauja ministerijos administracijos padaliniams tiesiogiai ar per viceministrus ir ministerijos sekretorių, o departamentams, tarnyboms ir inspekcijoms prie ministerijos, kitoms jos įsteigtoms ar jai priskirtoms įstaigoms, valstybės įmonėms – per šių institucijų vadovus. Ministrui pavesti svarbūs diplomatiniai santykiai. Asmeniškai veda derybas, pasirašo sutartis, duoda nurodymus diplomatiniams atstovams, skiria darbuotojus dirbti diplomatinėse atstovybėse, suteikia kai kuriuos diplomatinius rangus.Viceministrai yra tiesiogiai atsakingi ministrui. Ministras nustato jų kompetenciją. Viceministrai rūpinasi jiems ministro skirtais ministerijos darbo barais, per ministerijos sekretorių ir atitinkamus ministerijos įstaigų vadovus koordinuoja ir užtikrina jų įgaliojimams priskirtose srityse ministro nustatytos politikos įgyvendinimą, teikia ministrui įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.Viceministrai gali vadovauti departamentams prie ministerijos.Sekretorius vadovauja administracijai. Jis gali turėti ne daugiau kaip du pavaduotojus (sekretorius). Administracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių. Prie ministerijos gali būti įsteigti departamentai ir kitos įstaigos. Sekretorius atsako už ministerijos vadybą, teisės aktų (projektų) rengimo organizavimą ir kokybę, organizuoja ir kontroliuoja visų ministerijos administracijos padalinių veiklą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar ministro patvirtintomis konkrečiomis priemonėmis šiai programai įgyvendinti; atsako už ministerijos ūkinę ir finansinę veiklą; teikia ministrui tvirtinti ministerijos administracijos struktūrą ir etatų sąrašą; organizuoja ministro įsakymų projektų rengimą, pagal savo kompetenciją leidžia vykdomojo pobūdžio potvarkius; ministro pritarimu skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų savo pavaduotojus, ministerijos administracijos padalinių, ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų vadovus, išskyrus skiriamus ministro, taip pat karjeros tarnautojus bei aptarnaujantįjį personalą; vykdo kitas ministro jam pavestas funkcijas.Ministerijoje yra specifiniai struktūriniai padaliniai, sudaryti pagal valstybės grupes arba stambias šalis. Yra santykių su Rytų valstybėm, JAV, Lotynų Amerikos šalims ir pan. Diplomatų priėmimo reikalams yra protokolinis skyrius.Kolegija – ministro patariamoji institucija. Ministras yra kolegijos pirmininkas, o viceministrai, ministerijos sekretorius, ministerijos sekretoriaus pavaduotojai (sekretoriai), departamentų direktoriai – kolegijos nariai. Į kolegijos sudėtį gali būti įtraukti ir kiti ministerijos, kitų institucijų bei organizacijų atstovai. Į ministerijos kolegijos posėdžius gali būti kviečiami LRS Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo, be to, kitų ministerijų, valstybės ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai ir mokslininkai (šių sutikimu).Užsienio reikalų ministerijos kolegijos narių skaičių nustato ir kolegijos personalinę sudėtį bei darbo reglamentą tvirtina ministras. Jis taip pat teikia klausimus kolegijai svarstyti. Atestacijos komisija svarsto darbuotojų profesinį pasirengimą, kompetenciją, dalykines savybes ir praktinę veiklą, jų parinkimą bei atitikimą skiriamąsias ar einamąsias pareigas, dėl darbo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, atstovybėse prie tarptautinių organizacijų ir konsulinėse įstaigose užsienyje, dėl diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina ir jos pirmininką bei narius skiria užsienio reikalų ministras. Pagrindiniai URM uždaviniai ir funkcijos: 1) ginti LR politinius ir ekonominius interesus; 2) vykdyti sutarčių ir susitarimų su užsienio valstybėmis įsipareigojimus; 3) atstovauti LR užsienyje ir tarptautinėse organizacijose; 4) tiesiogiai vadovauti diplomatinių atstovybių ir konsulatų veiklai; 5) spręsti išvykimo į užsienį ir atvykimo klausimus; 6) koordinuoti ministerijų ir kitų organizacijų ryšius su užsieniu; 7) parengti sutarčių, susitarimų ir kitų aktų, kuriuose numatyti santykiai su kitom šalim projektus; 8) priimti užsienio valstybių diplomatinius atstovus.Kompetencija. Prioritetinė URM kompetencija – vadovauti tarptautinių sutarčių, įtvirtinančių užsienio prekybos režimus ir kitaip reguliuojančių prekybos santykius su kitomis valstybėmis, jų grupėmis ar tarptautinėmis organizacijomis, taip pat tarptautinių sutarčių dėl investicijų skatinimo bei apsaugos rengimui, deryboms dėl jų, šių sutarčių sudarymui ir vykdymui.URM kolegijos ir Atestacijos komisijos kompetencija, susijusi su Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veikla: 1) Užsienio reikalų ministerijos kolegija svarsto pagrindinius Užsienio reikalų ministerijos veiklos klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Kolegijai vadovauja ir jos sudėtį tvirtina užsienio reikalų ministras. Į Užsienio reikalų ministerijos kolegiją pagal pareigas įeina užsienio reikalų ministras, užsienio reikalų viceministrai, Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, departamentų direktoriai. Užsienio reikalų ministras į Užsienio reikalų ministerijos kolegiją gali paskirti ir kitus diplomatus. Į Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdžius kviečiamas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo. Užsienio reikalų ministerijos kolegijos kompetenciją ir darbo tvarką nustato Užsienio reikalų ministerijos kolegijos nuostatai, kuriuos tvirtina užsienio reikalų ministras. 2) Atestacijos komisija svarsto diplomatų kandidatūras, taip pat ar diplomatai tinka skiriamoms ar einamoms pareigoms, diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina ir jos pirmininką bei narius skiria užsienio reikalų ministras.
LR DIPLOMATINĖS ATSTOVYBĖS, KONSULATAI IR ATAŠĖ UŽSIENIO ŠALYSE. JŲ TEISINIS STATUSAS.Užsienio šalyse veikia LR diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Jų teisinis statusas reguliuojamas spec. įstatymais ir kitais teisės aktais. “LR diplomatinės tarnybos įstatymas” (1998.12.29). LR diplomatinės tarnybos teisinį pagrindą sudaro LR Konstitucija, šis įstatymas, LR konsulinis statutas ir kiti LR įstatymai, LR tarptautinės sutartys, tarp jų 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, kiti teisės aktai. Diplomatams LR darbo sutarties įstatymas netaikomas. Kiti darbo teisės aktai taikomi tiek, kiek diplomatų atitinkamos srities santykių nereguliuoja šis įstatymas. LR specialiųjų atašė, tarp jų ir LR gynybos atašė, skyrimą bei veiklą reglamentuoja LR specialiųjų atašė nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė. LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai.Esant susitarimui, užsienio valstybė gali atstovauti LR interesams kitose valstybėse, jeigu šios valstybės sutinka. Sprendimą dėl tokio atstovavimo priima Vyriausybė užsienio reikalų ministro teikimu, Seimui pritarus. Diplomatinį atstovą užsienio valstybėje skiria ir atšaukia Prezidentas. Diplomatas gina LR politinius, ekonominius ir kitus interesus, atstovauja LR, vykdo LR įmonių, organizacijų, pareigūnų esančių užsienio šalyje priežiūrą. Atstovas ir kiti diplomatinės atstovybės darbuotojai naudojasi diplomatiniu imunitetu. Jų negali suimti, daryti jų bute kratą.LR diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje funkcijos:1. LR diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji akredituota, vykdo šias funkcijas:1) atstovauja LR ir palaiko su valstybe oficialius santykius;2) įgyvendina LR užsienio politikos uždavinius;3) derasi su valstybės vyriausybe;4) gina LR, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus;5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius;6) skatina LR ir šios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat LR ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo;7) platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.2. Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę.LR diplomatinei atstovybei vadovauja LR diplomatinis atstovas arba LR laikinasis reikalų patikėtinis. LR diplomatinis atstovas vienu metu gali būti akredituotas keliose užsienio valstybėse, gavus tų valstybių sutikimą. LR diplomatinės atstovybės vadovas gali būti paskirtas atstovauti LR ir tarptautinėje organizacijoje.Konsulatai – steigiami stambiose užsienio valstybėse ir tuose miestuose kur daugiausia gyvena tautiečių (pvz., JAV-Čikagoj, Lenkijoje- Seinuose). Konsulus skiria ir atšaukia UR ministras. Jų teisės ir pareigos nustatytos konsulų nuostatuose, įstatymuose. Kai kuriomis neliečiamumo teisėmis naudojasi ir konsulai. Konsuliniai pareigūnai negali būti sulaikomi ar laikomi suimti iki teismo proceso, išskyrus atvejus, kai padarytas sunkus nusikaltimas, ir tik kompetentingos teismo įstaigos sprendimu. Apie konsulinio personalo nario sulaikymą, jo suėmimą iki teismo ar baudžiamosios bylos jam iškėlimą priimančioji valstybė nedelsdama praneša konsulinės įstaigos vadovui. Jei bet kuri tokia priemonė yra taikoma pastarajam, priimančioji valstybė diplomatiniais kanalais praneša apie tai atstovaujamajai valstybei.Konsulų funkcijos ir uždaviniai: gina LR fizinių ir juridinių asmenų teises toje užsienio šalyje. Svarbus konsulo uždavinys registruoti LR piliečių santuoką, gimimą, atlikti notarinius veiksmus, saugoti mirusių LR piliečių turtą, išduoda vizas įvažiuoti į LR ir kt. (Iš konvencijos nuostatų (pilnas sąrašas pridedama pabaigoje): pagalba atstovaujamosios valstybės piliečiams ir juridiniams asmenims; notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas, taip pat atskirų administracinių funkcijų atlikimas su sąlyga, kad tai neprieštarauja priimančiosios valstybės įstatymams; atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo (succession mortis causa) atveju priimančiosios valstybės teritorijoje, laikantis pastarosios įstatymų ir t.t.)LR specialusis atašė yra LR pilietis, pagal jį delegavusios ministerijos kompetenciją padedantis įgyvendinti LR užsienio politiką. Specialiajam atašė gali būti paskirti pavaduotojas ar padėjėjas arba tiek pavaduotojas (keli pavaduotojai), tiek padėjėjas (keli padėjėjai). Specialusis atašė, jo pavaduotojai ir padėjėjai savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, LR įstatymais bei kitais teisės aktais, taip pat šiais nuostatais. Specialusis atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas privalo gerbti valstybės, kurioje jie akredituoti (buvimo valstybės), įstatymus. Specialusis atašė ir jo pavaduotojas buvimo valstybėje yra LR diplomatinės atstovybės diplomatinio personalo nariai, tiesiogiai pavaldūs juos paskyrusiam ministrui ir diplomatinės atstovybės vadovui. Specialiajam atašė ir kartu su juo buvimo valstybėje gyvenantiems šeimos nariams nustatytąja tvarka išduodamas diplomatinis pasas. Funkcijos. Specialusis atašė vykdo šias funkcijas: 1. pagal jį delegavusios ministerijos kompetenciją padeda įgyvendinti LR užsienio politiką;2. teisėtais būdais gauna, renka ir kaupia jį delegavusią ministeriją dominančią informaciją apie valstybę, kurioje jis yra akredituotas, ir perduoda ją šiai ministerijai jį paskyrusio ministro nustatyta tvarka;3. informuoja jį delegavusią ministeriją apie valstybės ar (ir) tarptautinės organizacijos, kurioje (prie kurios) jis yra akredituotas, iniciatyvas, pasiūlymus bei nuostatas delegavusios ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais;4. padeda organizuoti jį delegavusios ministerijos (gynybos atašė – ir kariuomenės) pareigūnų vizitus į valstybę, kurioje jis yra akredituotas, ir šios valstybės pareigūnų vizitus į LR;5. teikia LR diplomatinės atstovybės valstybėje ar (ir) prie tarptautinės organizacijos, kurioje (prie kurios) jis yra akredituotas, vadovui konsultacijas specialiojo atašė kompetencijos klausimais.6. Specialusis atašė gali vykdyti ir kitas jį delegavusios ministerijos pavestas jam funkcijas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos ir buvimo valstybės įstatymams, šiems nuostatams bei tarptautinei teisei Lietuvos Respublikos gynybos atašė yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos atstovas toje valstybėje ar (ir) tarptautinėje organizacijoje, kurioje (prie kurios) jis yra akredituotas.LR diplomatinė atstovybė ir konsulinė įstaiga finansuojamos iš LR valstybės biudžeto per URM.
DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ PASKYRIMO IR ATŠAUKIMO TVARKA.LR diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė. LR diplomatinės atstovybės sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje akredituota LR diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl LR diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus. LR atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį nustato užsienio reikalų ministras. Diplomatinį atstovą užsienio valstybėje skiria ir atšaukia Prezidentas. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantis Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas gali reziduoti užsienio valstybėje arba Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo skyrimo tvarka: 1. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. 2. Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą. 3. Iki šio straipsnio 1 dalyje nurodyto Respublikos Prezidento dekreto paskelbimo žinios apie kandidato į Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus skyrimo procesą yra skirtos tik tarnybiniam naudojimui. Prašymo dėl sutikimo priimti (agremano) Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje pateikimo tvarką nustato užsienio reikalų ministras.Lietuvos Respublikos diplomatiniai atstovai skiriami neapibrėžtam laikui. Jei pagal šio įstatymo 23 straipsnio nuostatas su skiriamu Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu sudaroma terminuota diplomato tarnybos sutartis, ji pasibaigia Respublikos Prezidentui išleidus dekretą dėl diplomatinio atstovo atšaukimo. Jei Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu skiriamas asmuo, su kuriuo yra sudaryta diplomato tarnybos sutartis, nauja sutartis nesudaroma ir jokių papildomų įrašų sutartyje nedaroma. Kai Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas išdirba daugiau kaip 3 metus, Vyriausybė gali siūlyti Respublikos Prezidentui jį atšaukti. Išimties atveju Vyriausybė gali siūlyti Respublikos Prezidentui atšaukti Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą anksčiau, nei sueis 3 metai nuo jo paskyrimo.Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo užsienio valstybėje funkcijų vykdymo pradžia. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas užsienio valstybėje savo funkcijas pradeda vykdyti tada, kai įteikia įgaliojamuosius raštus valstybės, į kurią jis paskirtas, vadovui ar kitam šio įgaliotam pareigūnui arba kai praneša apie atvykimą ar įteikia įgaliojamųjų raštų nuorašą valstybės, į kurią jis paskirtas, užsienio reikalų ministrui ar užsienio reikalų ministerijos funkcijas atliekančios institucijos vadovui ar kitam šio įgaliotam pareigūnui, kaip toje valstybėje įprasta.Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo funkcijų vykdymo pabaigaLietuvos Respublikos diplomatinio atstovo funkcijos baigiasi:1) jį atšaukus šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. (36 str. 1d. Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Užsienio valstybė ar tarptautinė organizacija, kurioje Lietuvos Respublikai atstovavo atšaukiamasis Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas, apie atšaukimą informuojama toje valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje nustatyta tvarka;2) jam atsistatydinus;3) jam netekus Lietuvos Respublikos pilietybės;4) jam mirus;5) kitais tarptautinės teisės numatytais atvejais.Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo, su kuriuo yra sudaryta diplomato tarnybos sutartis, atšaukimas yra prilyginamas diplomato grąžinimui į Užsienio reikalų ministeriją ir tokiu atveju vadovaujamasi šio įstatymo 25 straipsnio nuostatomis. Atšaukus Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą, su kuriuo buvo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis, vadovaujamasi šio įstatymo 26 straipsnio nuostatomisYpatingais atvejais Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas užsienio reikalų ministro įsakymu gali būti laikinai atšauktas į Lietuvos Respubliką. Dėl tokio laikino atšaukimo diplomato tarnybos sutartis ar terminuota diplomato tarnybos sutartis nenutraukiama ir Lietuvos Respublikos diplomatiniam atstovui toliau mokamas darbo užmokestis. Laikinas Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo atšaukimas nutraukiamas užsienio reikalų ministro įsakymuKonsulatų paskyrimo ir atšaukimo tvarka. (“Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (1963.04.24)” LR pasirašė 1992.02.14) “Konsulinė įstaiga -yra bet kuris generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra. Konsulinis pareigūnas- yra bet kuris asmuo, įskaitant ir konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas. Konsuliniai santykiai tarp valstybių užmezgami abipusiu sutikimu. Sutikimas užmegzti diplomatinius santykius tarp valstybių reiškia sutikimą užmegzti konsulinius santykius, jei nenurodyta priešingai. Diplomatinių santykių nutraukimas ipso facto nereiškia konsulinių santykių nutraukimo. Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos. Jas taip pat vykdo diplomatinės atstovybės, laikydamosi šios Konvencijos nuostatų. Atstovaujamoji valstybė skiria konsulinių įstaigų vadovus, priimančioji valstybė juos priima atlikti konsulines funkcijas. Konsulinės įstaigos vadovo skyrimo ir priėmimo formalumus nustato atitinkamai atstovaujamosios ir priimančiosios valstybės įstatymai ir papročiai, atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas. 1)Atstovaujamoji valstybė, kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą, suteikia jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą, kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai jo pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta. 2) Atstovaujamoji valstybė perduoda konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą diplomatiniais kanalais ar kitu tinkamu būdų valstybės, kurioje konsulinės įstaigos vadovas atliks savo funkcijas, vyriausybei. 3)Jei priimančioji valstybė sutinka, atstovaujamoji valstybė gali vietoj konsulinio patento ar lygiaverčio dokumento nusiųsti priimančiajai valstybei pranešimą, kuriame pateikiami šio straipsnio 1 punkte nurodyti duomenys (pareigos ir paprastai jo pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta). Priimančiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai arba jos paskirtai institucijai pranešama apie:a) konsulinės įstaigos narių paskyrimą, jų atvykimą po paskyrimo į konsulinę įstaigą, jų galutinį išvykimą ar jų funkcijų pasibaigimą bei kitus jų statusui įtakos turinčius pasikeitimus, kurie įvyko atliekant pareigas konsulinėje įstaigoje;b) priklausančio konsulinės įstaigos nario šeimai ir kartu su juo gyvenančio asmens atvykimą ir galutinį išvykimą bei atitinkamais atvejais apie tai, kad tas arba kitas asmuo tapo ar nustojo buvęs konsulinės įstaigos nario šeimos nariu;c) privačių namų darbininkų atvykimą ir galutinį išvykimą bei atitinkamais atvejais apie šių darbo santykių pasibaigimą;d) priimančiosios valstybės gyventojų priėmimą bei atleidimą iš darbo konsulinėje įstaigoje ar darbą privačiais namų darbininkais, suteikiantį teisę į privilegijas ir imunitetus. Konsulinės įstaigos nario funkcijos pasibaigia inter alia: a) atstovaujamajai valstybei pranešus priimančiajai valstybei apie jo funkcijų pasibaigimą; b) atšaukus egzekvatūrą (egzekvatūra- tai priimančios valstybės leidimas pradėti atlikti savo funkcijas (diplomatams, konsulams ir kt.) toje valstybėje); c) priimančiajai valstybei pranešus atstovaujamajai valstybei apie jos atsisakymą pripažinti jį konsulinio personalo nariu.Atašė paskyrimo ir atšaukimo tvarka. Sprendimą įsteigti specialiojo atašė (gynybos, kultūros, prekybos atašė ir panašiai) pareigybę LR diplomatinėje atstovybėje ar prie tarptautinės organizacijos atitinkamos srities ministro teikimu, užsienio reikalų ministrui pritarus, priima LRV. Specialiuoju atašė (išskyrus gynybos atašė) gali būti skiriamas tik LR valdininkas. LR gynybos atašė gali būti skiriamas tik ne žemesnį kaip kapitono ar jį atitinkantį karinį laipsnį turintis LR krašto apsaugos profesinės karo tarnybos karininkas. Specialusis atašė skiriamas ministro, kurio vadovaujamai ministerijai pagal jos kompetenciją jis turės atstovauti, įsakymu, esant raštiškam užsienio reikalų ministro pritarimui. Skiriant LR gynybos atašė, būtinas priimančiosios valstybės išankstinis sutikimas, jeigu to reikalauja priimančioji valstybė, vadovaudamasi 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. KAM teikimu tos valstybės sutikimo prašo URM diplomatiniais kanalais. Specialiojo atašė pavaduotojas ir padėjėjas skiriami ir atšaukiami tokia pat tvarka, kaip ir specialusis atašė. Specialusis atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas, išskyrus gynybos atašė, dirba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje pagal terminuotą darbo sutartį. Gynybos atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas (jeigu jis – ne civilis asmuo) negali būti skiriami antrai kadencijai paeiliui. Šių nuostatų numatyta tvarka specialusis atašė gali būti skiriamas ir į kelias užsienio valstybes ar kelias tarptautines organizacijas, gavus jo buvimo valstybės ir valstybių, į kurias jį numatoma skirti, sutikimą, jeigu to reikalaujama. Specialusis atašė turi būti atšauktas: pasibaigus terminuotos darbo sutarties laikui; LR darbo sutarties įstatymo nustatyta tvarka nutraukus terminuotą darbo sutartį pirma laiko; tarptautinei organizacijai, prie kurios jis buvo akredituotas, nutraukus savo veiklą; diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą; kitais tarptautinės teisės nustatomais pagrindais.
DIPLOMATINIAI RANGAI, JŲ SUTEIKIMO TVARKA.LR yra šie diplomatiniai rangai: 1) Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius;2) Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras;3) ministras patarėjas;4) patarėjas;5) pirmasis sekretorius;6) antrasis sekretorius;7) trečiasis sekretorius;8) atašė. Diplomatinių rangų suteikimo tvarka. 1) LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus užsienio reikalų ministro teikimu suteikia Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Šie diplomatiniai rangai suteikiami iki gyvos galvos. 2) Ministro patarėjo, patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė rangus suteikia užsienio reikalų ministras įsakymu.3) Atestacijos komisija užsienio reikalų ministrui teikia rekomendacijas dėl ministro patarėjo, patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė diplomatinių rangų suteikimo bei teikimo suteikti LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus. Diplomatinių rangų teikimo eilė.1) Pirmasis diplomatinis rangas yra suteikiamas asmeniui, sėkmingai išdirbusiam parengiamąjį laikotarpį. Aukštesnis nei turėtas diplomatinis rangas paprastai suteikiamas po 3 metų. 2) Už ypač iniciatyvų, atsakingą ar sėkmingą darbą diplomatiniai rangai gali būti suteikiami ir nepraėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikui. 3) Asmeniui, skiriamam LR diplomatiniu atstovu, taip pat asmeniui, su kuriuo sudaroma terminuota diplomato tarnybos sutartis, diplomatinis rangas suteikiamas neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Šiems asmenims diplomatinis rangas suteikiamas Atestacijos komisijos teikimu, atsižvelgus į jų einamas pareigas, kompetenciją ir darbo užsienio politikos srityje patirtį. Asmens, išėjusio iš LR diplomatinės tarnybos, diplomatinis rangas. 1) Asmuo ministro patarėjo, patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ar atašė diplomatinį rangą turi iki gyvos galvos, jeigu į pensiją išeina iš LR diplomatinės tarnybos. 2) Asmeniui, kuris iki išeidamas iš LR diplomatinės tarnybos turėjo diplomatinį rangą, išskyrus LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinius rangus, turėtasis diplomatinis rangas gali būti grąžintas, jeigu per 5 metus šis asmuo sugrįžta į LR diplomatinę tarnybą ir jei jis nebuvo atleistas iš LR diplomatinės tarnybos šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1, 6 ir 7 punktuose nustatytais pagrindais. 3) Asmuo (išskyrus turintį LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą), dirbęs pagal terminuotą diplomato tarnybos sutartį, diplomatinio rango netenka terminuotai diplomato tarnybos sutarčiai pasibaigus ir šio straipsnio 2 dalies nuostatomis remtis negali. Diplomatinių rangų atėmimas. Diplomatinius rangus už diplomato priesaikos nesilaikymą gali atimti juos suteikęs Prezidentas užsienio reikalų ministro teikimu arba užsienio reikalų ministras Atestacijos komisijos teikimu.
LR ATSTOVYBĖS TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE.Beveik tas pats kas ir diplomatinės atstovybės užsienio šalyse (žr. 3, 4 šios temos klausimą)LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti LR užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. LR atstovybė prie tarptautinės organizacijos vykdo šias funkcijas:1) tarptautinėje organizacijoje atstovauja LR interesams bei juos gina;2) įgyvendina LR užsienio politikos uždavinius;3) palaiko ryšius tarp LR ir tarptautinės organizacijos;4) derasi su tarptautine organizacija;5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda URM informaciją apie tarptautinės organizacijos veiklą;6) užtikrina LR suinteresuotų institucijų dalyvavimą tarptautinės organizacijos veikloje;7) platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas;8) padeda įgyvendinti tarptautinės organizacijos tikslus ir uždavinius.LR diplomatinei atstovybei vadovauja LR diplomatinis atstovas arba LR laikinasis reikalų patikėtinis, kuris vienu metu gali būti akredituotas keliose užsienio valstybėse, gavus tų valstybių sutikimą, o taip pat gali būti paskirtas atstovauti LR ir tarptautinėje organizacijojeAtstovybės prie tarptautinės organizacijos personalo narių bei jų šeimos narių privilegijos ir imunitetai1. LR atstovybės prie tarptautinės organizacijos personalo nariai bei jų šeimos nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kuriuos jiems pripažįsta tarptautinė viešoji teisė ir specialūs tarptautiniai susitarimai šiais klausimais bei valstybės, kurioje jie reziduoja, įstatymai.2. Vyriausybė tam tikrais atvejais, atsižvelgdama į konkrečias aplinkybes, gali atsisakyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų privilegijų ir imunitetųIš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, LR diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. LR diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.LR diplomatinis atstovas prie tarptautinės organizacijos savo funkcijas pradeda vykdyti įteikęs įgaliojamuosius raštus tarptautinės organizacijos vadovui arba kita tarptautinėje organizacijoje nustatyta tvarkaLR diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Užsienio valstybė ar tarptautinė organizacija, kurioje LR atstovavo atšaukiamasis LR diplomatinis atstovas, apie atšaukimą informuojama toje valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje nustatyta tvarkaLietuvos Respublikos specialioji misija – yra užsienio reikalų ministro ar jo teikimu Respublikos Prezidento arba Vyriausybės paskirtas asmuo ar asmenų grupė konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti ar pavedimams vykdyti. Specialiosios misijos nariais gali būti paskirti diplomatai ar kiti asmenys. Lietuvos Respublikos specialiosios misijos nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1969 m. Konvencijoje dėl specialiųjų misijų.Laikinasis LR reikalų patikėtinis. Jeigu LR diplomatinėje atstovybėje nėra šio įstatymo nustatyta tvarka paskirto LR diplomatinio atstovo, kuris vadovautų LR diplomatinei atstovybei, užsienio reikalų ministras skiria LR laikinąjį reikalų patikėtinį užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos. LR laikinasis reikalų patikėtinis skiriamas ir tada, kai LR diplomatinis atstovas laikinai negali eiti savo pareigų. Šiuo atveju LR laikinąjį reikalų patikėtinį ne ilgiau kaip 1 mėnesiui gali paskirti pats LR diplomatinis atstovas, o ilgesniam laikotarpiui – užsienio reikalų ministras arba jo įgaliotas asmuo. Funkcijos. LR laikinasis reikalų patikėtinis atstovauja LR užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje ir vadovauja LR diplomatinei atstovybei. Vadovaudamas LR diplomatinei atstovybei, LR laikinasis reikalų patikėtinis turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir LR diplomatinis atstovas.
16 tema. Socialinės – kultūrinės veiklos valdymas veiklos valdymas
16.1. Socialinės apsaugos valdymas. 16.2. Sveikatos apsaugos valdymas. 16.3. Švietimo ir mokslo valdymas.
ŠVIETIMO IR MOKSLO SAMPRATALR tai yra specifinė valdymo sritis, turinti savo ypatumų. Ji apima mokslo ir studijų sistemą, kurią nustato įstatymai. Mokslo ir studijų valdymą reglamentuoja “LR mokslo ir studijų įstatymas”(1991 vasario 12 d.) bei atitinkami LRV nutarimai, aukštųjų mokyklų ir kitų mokslo įstaigų statutai, švietimo ministerijos aktai, ministro įsakymai. Atsižvelgiant į minėto įstatymo nuostatus, valdymo funkcijas vykdo LRV, LR Mokslo taryba, švietimo ministerija, mokslo ir studijų institucijos.LRV organizuoja valstybinio mokslo programų sudarymą ir jų vykdymą bei sprendžia kitus klausimus.Pagal mokslo ir studijų įstatymą, LR mokslo taryba yra savarankiškai veikianti mokslo ir bei studijų savivaldos institucija.Ji yra Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės mokslinis ekspertas mokslo ir studijų organizavimo ir bei finansavimo klausimais. Lietuvos Mokslo Taryba sudaroma ir veikia pagal Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintus nuostatus. (LR Mokslo Tarybos Nuostatai priimt. 1991 07 09)Lietuvos Mokslo Tarybos kompetencija:teikia mokslo sričių plėtotės kryptis bei įvertina valstybines mokslo programas;teikia siūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybės biudžeto projektui sudaryti;įvertina finansavimo paskirstymą mokslui ir studijoms, taip pat mokslo ir studijų infrastruktūros objektams išlaikyti, plėtoti ir steigti;organizuoja Lietuvos ūkio, kultūros ir socialinės sferos plėtotės programų mokslinę ekspertizę;teikia siūlymus steigti, reorganizuoti arba likviduoti mokslo ir studijų institucijas;teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei išvadas dėl mokslo ir studijų institucijų teisės suteikti mokslo laipsnius arba pedagoginius (mokslo) vardus.Lietuvos Mokslo Taryba turi teisę:gauti iš valstybės valdymo įstaigų ir mokslo bei studijų institucijų informaciją ir statistinius duomenis savo kompetencijos klausimais;nagrinėti ginčus, kylančius įgyvendinant mokslo ir studijų institucijų statutus (įstatus).Lietuvos Mokslo Tarybos struktūraMokslo Tarybą sudaro 24 nariai. 15 narių išrenka mokslininkai. Po 3 mokslininkus 5 mokslo sritims (humanitarinių, socialinių…). 9 narius LRV teikimu skiria Seimas. Tarybos narių kadencija 6 m. Kas dveji metai vienas kiekvienos mokslo srities mokslininkas ir 3 Seimo paskirti Tarybos nariai, baigę savo kadenciją, keičiami naujais.Taryba sudaro 7 nuolatines ekspertų komisijas:1) Mokslininkų kvalifikacijos komisiją;2) Studijų komisiją;3) Humanitarinių mokslų komisiją;4) Socialinių mokslų komisiją;5) Fizinių mokslų komisiją; 6) Biomedicinos mokslų komisiją;7) Technologijos mokslų komisiją.
LR ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA, JOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOSŠvietimo ministerijos funkcijos: (LRV 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914 patvirtinti švietimo ir mokslo ministerijos nuostatai);Vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas mokslo sričių valdymo funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką kartu su mokslo ir studijų departamentu prie Švietimo ir mokslo ministerijos .Apibendrina įstatymų, LRV nutarimų, mokslo studijų ir technologijos taikymo praktiką dėl kitų institucijų aktų tobulinimo, naujų projektų rengimo.Suderinusi su kitomis ministerijomis, teikia LRV pasiūlymus ir išvadas dėl mokslo institucijų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo.Remdamasi mokslo ir studijų departamento pasiūlymais aprobuoja doktorantų priėmimo sąlygas, užsako ir koordinuoja mokslo tiriamuosius darbus mokslo uždaviniams spręsti.Teikia LRV pasiūlymus dėl technologinių mokslo krypčių plėtojimo.
ŠVIETIMO (MOKYMO) ĮSTAIGŲ SISTEMA. IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOS; BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOS; PROFESINIO MOKYMO ĮSTAIGOS, AUKŠTESNIOSIOS MOKYKLOS.(Šia tema ponas Petkevičius nepasakė nieko, ne maži vaikai, praėjot pro visą šitą mėsmalę ir viską apie ją žinot).
MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMA. LIETUVOS MOKSLO TARYBA, JOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS. LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJA. MOKSLO TIRIAMIEJI INSTITUTAI. AUKŠTOSIOS MOKYKLOS, JŲ TEISINIS STATUSAS.Mokslo ir studijų sistema.Pagal “LR mokslo ir studijų įstatymą” mokslo ir studijų sistemą sudaro šios mokslo ir studijų institucijos:aukštosios mokyklos;mokslo institutai;Lietuvos Mokslų Akademija;kitos mokslo įstaigos;mokslininkai ir jų grupės.Mokslininkas yra asmuo, dirbantis mokslinį darbą ir turintis mokslo laipsnį arba pedagoginį (mokslo) vardą.Mokslo įstaiga – institucija, kurios pagrindinė veikla yra moksliniai tyrimai. Aukštoji mokykla – studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu bei mokslininkus, atliekanti mokslinius tyrimus ir kitą kūrybinį darbą.Studijos – aukštojo mokymo, mokslininkų rengimo ir specialistų su aukštuoju išsilavinimu tobulinimosi bei perkvalifikavimo procesas. Studijuojančiųjų (studentų, daktarantų, stažuotojų, rezidentų ir kitų) priėmimo sąlygas, suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, studijų formas ir turinį, atsižvelgdamos į valstybės reikmes, nustato mokslo ir studijų institucijos. Reikalavimai stojantiesiems į aukštosios mokyklos pirmąjį kursą turi atitikti vidurinio mokslo programas.Mokslo institutas yra mokslo įstaiga, kuri atlieka mokslinius tyrimus ir kartu su aukštąja mokykla rengia mokslininkus bei padeda aukštosioms mokykloms rengti specialistus.Lietuvos Mokslų Akademija yra valstybės remiama institucija, jungianti žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Lietuvos Mokslų Akademija veikia pagal savo statutą, kurį priima ir keičia Mokslų Akademijos visuotinis susirinkimas, o tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas.Steigimas.Valstybės aukštąsias mokyklas steigia ir likviduoja Seimas. Nevalstybinės aukštosios mokyklos steigiamos gavus LRV licencijas. Jei mokykla neturi licencijos, diplomai juridinės galios neturi.Mokslo institutai, kitos įstaigos steigiamos reorganizuojamos ir t.t. LRV nutarimu.Pagal įstatymą, valstybinės aukštosios mokyklos ir valstybiniai mokslo institutai turi autonomiją, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymuose ir patvirtintame institucijos statute. Jų veiklą valstybė gali reguliuoti subsidijomis, valstybės finansuojamais užsakymais (sutartimis) bei kitomis Lietuvos Respublikos įstatymų numatytomis priemonėmis.Aukščiausias valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo instituto sprendžiantysis organas yra taryba (senatas), kurią renka mokslo laipsnį ar pedagoginius (mokslo) vardus turintys institucijos darbuotojai. Taryba (senatas) paprasta balsų dauguma renka arba skiria institucijos vadovą (rektorių, direktorių) ir tvirtina jo pavaduotojus. Tarybos (senato) ir institucijos vadovas negali būti tas pats asmuo.Kitų mokslo įstaigų savarankiškumo ribas, valdymo struktūrą ir formavimo tvarką nustato jų įstatai ir Lietuvos Respublikos įstatymai.StatutaiMokslo ir studijų institucijos statutas yra teisinis aktas, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų veiklą, o įstatai – kitų mokslo įstaigų veiklą.Steigiamos institucijos statuto (įstatų) projektą rengia steigėjo paskirta laikinoji (steigiamoji) taryba, o tvirtina steigėjas.Veikiančios institucijos statutą priima arba keičia institucijos darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius bei pedagoginius (mokslo) vardus, susirinkimas (konferencija) paprasta balsų dauguma arba jo pavedimu – taryba (senatas) dviejų trečdalių balsų dauguma.Mokslo ir studijų institucijos statute turi būti nurodyta:1) institucijos pavadinimas;2) adresas;3) pagrindiniai veiklos tikslai, mokslinės ir mokomosios veiklos pobūdis;4) institucijos turtas, įskaitant perduotus jai naudotis žemės sklypus, ir to turto naudojimo sąlygos;5) tarybos (senato) ir valdymo organų kompetencija, jų sudėtis ir sudarymo tvarka.Kitų institucijų įstatai sudaromi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus tipinius įstatus. Statutuose (įstatuose) taip pat gali būti išdėstytos ir kitos taisyklės, neprieštaraujančios Lietuvos Respublikos įstatymams ir tarptautinėms sutartims.Valstybinių aukštųjų mokyklų statutus tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas o valstybinių mokslo institutų statutus – Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kitų mokslo ir studijų institucijų įstatai bei jų pakeitimai registruojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Mokslo ir studijų institucija, išskyrus privačiąją, nuo statuto patvirtinimo ar įstatų įregistravimo dienos turi juridinio asmens teises.Veiklos formosMokslo ir studijų institucija savarankiškai nustato savo struktūrą ir ryšius su kitais (taip pat ir užsienio) partneriais. Ji gali steigti ir turėti mokslo bei mokymo centrus, institutus, klinikas, bandymų stotis, fakultetus, katedras, laboratorijas, observatorijas, muziejus, botanikos sodus, bibliotekas, informacinius centrus, įmones, eksperimentinius ir mokomuosius ūkius bei kitus mokslui ir studijoms reikalingus padalinius.TurtasMokslo ir studijų institucijų turtą sudaro intelektualaus darbo produktai (tiek, kiek nepažeidžiamos autoriaus teisės), žemė, pastatai, kilnojamasis turtas, finansiniai ištekliai, vertybiniai popieriai bei kitos įstatymų nedraudžiamos turėti vertybės. Šį turtą institucijos naudoja Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės mokslo ir studijų įstaigos joms paskirtu valstybės turtu naudojasi neatlyginamai ir privalo jį išsaugoti bei gausinti. Taip pat jos gali gauti LR subsidijas, mokslo ir rėmimo fondo lėšas, užsakymus. Dalyvauti tarptautinėse mokslinėse programose.
MOKSLO LAIPSNIAI IR VARDAI, JŲ SUTEIKIMO TVARKA.Lietuvoje pripažįstamos vienos, dviejų ir kelių pakopų studijos, kurias baigus, gali būti suteikiami bakalauro, magistro arba kiti kvalifikaciniai laipsniai. Kvalifikacinius šių laipsnių reikalavimus Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Lietuvos Respublikos suteikiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai. Mokslų daktarai rengiami daktarantūroje. Mokslo ir studijų institucijos parengtus daktarantūros ir habilitacijos nuostatus Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Lietuvos Respublikoje suteikiami docento ir profesoriaus pedagoginiai (mokslo) vardai. Pedagoginių (mokslo) vardų kvalifikacinius reikalavimus ir suteikimo bei nostrifikavimo tvarką Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Mokslo laipsnis yra skiriamas už disertaciją, mokslo pedagoginis vardas – suteikiamas tiems asmenims, kurie jau turi mokslo laipsnį ir dirba pedagoginį darbą (universitetuose). Kitose mokyklose gali būti suteikiami mokslo laipsniai ir kitais pagrindais – pvz.: menininkams – už paveikslą, parodą. (Muzikos srityje taip pat). Pedagoginį mokslo vardą gali gauti ir neturintis mokslinio laipsnio. Mokslininkai gali dirbti savarankiškai, gali jungtis į grupes, gauti honorarą, ginti savo teises.UNIVERSITETAS (Vilniaus universiteto statutas priimt. 1990 06 12) Vilniaus Universiteto statutas buvo priimtas 1990 birželio 12 d. Pagal šį statutą Vilniaus universitetas yra valstybinė aukštoji mokslo ir mokymo įstaiga, šimtametes humanistines tradicijas turintis Lietuvos kultūros židinys.Universitetas turi šio statuto ir Lietuvos įstatymų nustatytą autonomiją bei naudojasi savo teritorijos ir pastatų neliečiamumo teise. Pakeisti Universiteto teritorijos ribas, perduoti pastatus gali tiktai Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Universiteto tarybos nuomonę. Universiteto teritorijoje valdymo ir savivaldybių organai negali daryti pertvarkymų be Rektoriaus sutikimo.Svarbiausi Universiteto tikslai yra šie:1) rengti specialistus Lietuvos mokslui, kultūrai, švietimui, ekonomikai, sveikatos apsaugai ir teisėsaugai;2) plėtoti fundamentalųjį ir taikomąjį mokslą;3) teikti mokslo laipsnius ir vardus;4) kelti baigusiųjų aukštąjį mokslą kvalifikaciją, organizuoti jų perkvalifikavimą;5) rengti ir leisti mokslo darbus, vadovėlius, mokymo priemones bei kitus leidinius.Universitetas yra juridinis asmuo.Jis pats nusistato organizacinę ir valdymo struktūrą. Universitetas savarankiškai sudaro bendradarbiavimo ir kitas sutartis su Respublikos bei užsienio mokymo mokslo ir gamybos įstaigomis.Universitetą sudaro fakultetai, o juos – katedros ir laboratorijos. Fakultetų katedros yra pagrindinė Universiteto mokslo ir mokymo ląstelė. Universitete gali būti ir nepriklausančių kuriam nors fakultetui katedrų, institutų, laboratorijų. Be to, mokslo ir mokymo reikalams Universitete gali veikti biblioteka, skaičiavimo centras, leidykla, klinikos, observatorijos, botanikos sodai ir kitokie padaliniai. Atskiri Universiteto padaliniai Senato leidimu gali įgyti juridinio asmens teises, dalis jų gali būti išlaikomi ne valstybės lėšomis.Vilniaus universitetas turi teisę saugoti Vilniaus universiteto archyve mokslininkų, literatūros, kultūros ir meno veikėjų rankraščius, taip pat Vilniaus universiteto archyvinius dokumentus bei kitą medžiagą, vertingą mokslo istorijai, ir neatiduoti jų į bendrus valstybinius archyvus.TurtasUniversiteto turtą sudaro materialinės vertybės, finansiniai ištekliai, intelektinio darbo produktai ir kitas Lietuvos įstatymų leidžiamasis turtas. Šiuo turtu Universitetas, kaip juridinis asmuo, disponuoja savarankiškai Lietuvos įstatymų numatyta tvarka. Universiteto lėšas (taip pat ir užsienio valiutą) sudaro biudžetinės ir nebiudžetinės lėšos. Biudžetines lėšas Universitetas gauna iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Apie biudžetinių lėšų naudojimą Universitetas atsiskaito Finansų ministerijai.Nebiudžetines Universiteto lėšas sudaro:1) pajamos, gautos iš Lietuvos ir užsienio įmonių bei organizacijų už parengtus specialistus, atliktus ūkiskaitinius darbus, katedrų, laboratorijų bei kitų padalinių produkciją ir paslaugas, mokamus kursus, kultūrinius renginius, patalpų bei įrengimų nuomą ir kt.;2) lėšos specialioms mokslo ir švietimo programoms vykdyti;3) Lietuvos ir užsienio įmonių, organizacijų ir asmenų dotacijos, aukos ir kooperuotos lėšos.Nebiudžetinės lėšos negali būti pagrindas Universiteto biudžetiniam finansavimui mažinti. Visas lėšas Universitetas planuoja ir naudoja pagal bendrą pajamų ir išlaidų sąmatą (finansinį planą) ir paskirsto jas fakultetams (padaliniams). Sąmatą tvirtina Universiteto taryba. Lėšas fakultetai (padaliniai) naudoja savarankiškai pagal savo kompetenciją ir galiojančius įstatymus. Universiteto ūkinę ir finansinę veiklą tikrina Valstybės kontrolės departamentas bei Universiteto tarybos sudaryta nuolat veikianti arba Rektoriaus vienkartiniam patikrinimui paskirta revizijos komisija. Kitiems kontrolės organams finansiniai dokumentai be Senato sutikimo nepateikiami.Universitetas turi teisę:1) neviršydamas bendrų lėšų, peržiūrėti ir keisti išlaidų sąmatos straipsnių sumas, išskyrus darbo užmokesčio ir stipendijų fondą;2) sudarinėti ūkines ir kitokias sutartis (taip pat ir su užsienio organizacijomis);3) įsigyti Universiteto veiklai reikalingų medžiagų, technikos ir kitų vertybių be jokių apribojimų tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonėse, taip pat ir užsienyje, pinigus pervedant per banką arba perkant grynais;4) nustatyti darbuotojų darbo užmokestį ir darbų normatyvus pagal patvirtintą darbo užmokesčio fondą;5) iš visų Universiteto finansavimo šaltinių sudaryti įvairius fondus, kurie naudojami pagal bendrą Universiteto tarybos patvirtintą Universiteto sąmatą.ValdymasUniversiteto valdymo organai yra šie: Universiteto taryba, Rektorius, Senatas ir studentų atstovybė.Aukščiausiasis Universiteto valdymo organas yra Universiteto taryba. Jos nutarimai privalomi visiems universiteto darbuotojams bei studentams. Tarybą sudaro ne daugiau kaip 91 narys. Joje ne mažiau kaip 70 % yra pedagoginio personalo, 20 % – mokslo personalo, likusieji – Universiteto tarnautojai. 60-80 % tarybos narių – aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai – mokslų daktarai ir profesoriai. Taryboje kiekvienas fakultetas turi vienodą pedagoginio personalo atstovų skaičių. Vietas kitiems fakultetų ar savarankiškų Universiteto padalinių darbuotojams skiria Rektorius. Tarybos narius slaptu balsavimu renka fakulteto ar kito savarankiško padalinio pedagoginių ir mokslo darbuotojų susirinkimas (arba įgaliotinių susirinkimas). Į tarybą ex officio įeina Rektorius, prorektoriai ir fakultetų dekanai. Taryba renkama trejiems metams.Universiteto taryba:1) slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma iš profesorių renka Universiteto Rektorių, o iš tarybos narių – sekretorių. Kiekvieno fakulteto studentai gali deleguoti po 1 studentą sprendžiamojo balso teise dalyvauti Rektoriaus rinkimuose. Jei pirmuoju balsavimu nė vienas iš kandidatų į atitinkamas pareigas neišrenkamas paprasta balsų dauguma, balsuojant antrąjį kartą dalyvauja du daugiausia balsų surinkę kandidatai. Rektoriaus kadencija – penkeri metai. Rektorius renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Atšaukti Rektorių gali taryba dviejų trečdalių jos narių balsų dauguma;2) nustato prorektorių skaičių bei funkcijas. Prorektorius skiria Rektorius ir pristato Universiteto tarybai tvirtinti. Tarybai prorektoriaus nepatvirtinus, Rektorius siūlo naują kandidatą. Prorektorių kadenciją riboja Rektoriaus įgaliojimai. Rektoriaus teikimu Universiteto taryba paprasta balsų dauguma gali atšaukti prorektorius. Rektorius ir prorektoriai turi teisę dirbti pedagoginį ir mokslo darbą už atskirą atlyginimą Universiteto tarybos nustatyta tvarka. Pasibaigus Rektoriaus ir prorektoriaus darbo kadencijai, jie turi teisę gauti Universitete darbą, atitinkantį jų pedagoginę ir mokslinę kvalifikaciją;3) renka tris profesorius – Senato narius;4) renka bendrų Universiteto katedrų vedėjus;5) nustato pagrindinių Universiteto tvarkymo padalinių (finansų, ūkio, vidaus tvarkos ir kt.) skaičių ir funkcijas. Jų direktorius skiria Rektorius Senato pritarimu;6) tvirtina bendrą Universiteto pajamų ir išlaidų sąmatą;7) nustato ir tvirtina darbuotojų darbo užmokestį ir darbų normatyvus;8) išklauso metinę finansų direktoriaus ataskaitą;9) sprendžia fakultetų ir kitų savarankiškų padalinių steigimo ir panaikinimo klausimus;10) išklauso metinę Universiteto veiklos apžvalgą, kurią padaro Rektorius;11) teikia garbės daktaro, garbės profesoriaus ir kitus garbės vardus bei apdovanojimus;12) viešai pareiškia Universiteto nuomonę svarbiausiais mokslo, kultūros, švietimo ir kitais klausimais;13) tvirtina Universiteto reglamentus;14) sudaro revizijos komisiją ir išklauso jos ataskaitas;15) sprendžia kitus Universitetui svarbius klausimus ir prireikus sudaro komisijas jiems rengti.Universiteto taryba dviem trečdaliais balsų gali panaikinti Rektoriaus, Senato ar kitų Universiteto valdymo organų bei vadovų nutarimus. Universiteto tarybos nutarimai priimami atviru ar slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma. Nutarimai laikomi galiojančiais, jei už juos balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai Tarybos narių. Universiteto tarybos nutarimai įsigalioja Rektoriui paskelbus atitinkamus įsakymus. Jei Rektorius nesutinka su Tarybos nutarimu arba per mėnesį nepaskelbia atitinkamo įsakymo, klausimas svarstomas Taryboje iš naujo. Nutarimas įsigalioja pakartotinai pritarus dviem trečdaliams Tarybos narių.Priimtieji nutarimai skelbiami viešai.Universiteto tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip du kartus per semestrą. Ne mažiau kaip trečdalio Tarybos narių pasiūlymu Tarybos posėdis šaukiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo siūlymo įteikimo Rektoriui.Rektorius:1) veikia Universiteto vardu; dalį savo teisių gali deleguoti kitiems Universiteto darbuotojams;2) pateikia Finansų ministerijai Universiteto pajamų ir išlaidų sąmatos projektą ir kontroliuoja, kaip ji vykdoma;3) kviečia Universiteto tarybos bei Senato posėdžius ir jiems pirmininkauja.4) fakultetų dekanų teikimu priima ir pašalina studentus;5) leidžia visiems Universiteto darbuotojams ir studentams privalomus įsakymus;6) įstatymų nustatyta tvarka priima ir atleidžia Universiteto darbuotojus. Rektorių pavaduoja jo įsakymu paskirtas prorektorius.Universiteto Senatas – Rektoriaus vadovaujamas kolegialus valdymo organas. Senatą sudaro Universiteto Rektorius, prorektoriai, finansų direktorius, fakultetų dekanai, trys tarybos išrinkti profesoriai ir vienas studentų atstovas. Senato posėdžiai kviečiami ne rečiau kaip tris kartus per semestrą. Ne mažiau kaip trečdalio Senato narių pasiūlymu posėdis kviečiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo siūlymo įteikimo Rektoriui. Siūlyme turi būti aiškiai nurodyti svarstomieji reikalai.Senatas:1) derina fakultetų darbą;2) fakultetų tarybų siūlymu steigia, pertvarko ir naikina fakultetui priklausančias katedras, laboratorijas ir kitus padalinius;3) tvirtina specialybes, specializacijas ir jų studijų planus;4) organizuoja mokymo, mokslo ir gamybos ryšius su Lietuvos ir užsienio aukštosiomis mokyklomis, mokslo ir gamybos įstaigomis, taip pat keitimąsi pedagoginiais ir mokslo darbuotojais bei studentais;5) tvirtina fakultetų tarybų išrinktus dekanus, katedrų vedėjus ir kitų savarankiškų padalinių vadovus;6) nustato fakulteto prodekanų skaičių;7) įstatymo nustatyta tvarka pateikia tvirtinti fakultetų tarybose suteikus profesorių ir docentų vardus;8) svarsto parengtus reguliaminus ir pateikia juos tvirtinti Universiteto tarybai;9) svarsto fakultetų parengtus pajamų ir išlaidų sąmatų projektus bei bendrą Universiteto sąmatos projektą ir pateikia jį tvirtinti Universiteto tarybai;10) skirsto ir perskirto Universiteto patalpas ir teritorijas;11) teikia pasiūlymus Universiteto tarybai.Universiteto studentai turi reguliamino nustatytą savivaldą. Jų interesus išreiškia ir gina studentų atstovybė.Studentų teises ir pareigas, jų dalyvavimą Universiteto valdyme, taip pat studentų atstovybės rinkimų tvarką nustato Universiteto studentų reguliaminas.Fakultetai ir katedrosAukščiausiasis fakulteto valdymo organas yra fakulteto taryba. Jos nutarimai privalomi visiems fakulteto darbuotojams ir studentams. Fakulteto tarybą sudaro ne daugiau kaip 30 narių, kurių atstovavimo fakulteto padaliniams normas nustato fakulteto darbuotojų ir studentų konferencija. Ne mažiau kaip 70 % joje sudaro pedagoginis personalas, ne mažiau kaip 10 % – studentai. Į tarybą kaip pedagoginio personalo nariai ex officio įeina dekanas ir katedrų vedėjai. Tarybos narius iš pedagoginio personalo pagal atstovavimo normas slaptu balsavimu renka padalinių darbuotojai, iš studentų – fakulteto studentų konferencija. Taryba renkama trejiems metams.Fakulteto taryba:1) slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma iš profesorių arba docentų renka fakulteto dekaną ir tarybos sekretorių. Atšaukti dekaną gali du trečdaliai tarybos narių. Jeigu pirmuoju balsavimu nė vienas iš kandidatų į atitinkamas pareigas neišrenkamas paprasta balsų dauguma, tai balsuojant antrą kartą dalyvauja du daugiausia balsų surinkę kandidatai. Dekano kadencija – penkeri metai. Dekanas renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės;2) nustato prodekanų funkcijas;3) tvirtina iš fakulteto profesorių, docentų ar mokslo darbuotojų dekano pasirinktus prodekanus. Tarybai prodekano nepatvirtinus, dekanas siūlo naują kandidatūrą. Patvirtintas prodekanas tampa tarybos nariu. Prodekanų kadenciją riboja dekano įgaliojimai. Dekano teikimu fakulteto taryba paprasta balsų dauguma atšaukia prodekaną. Už dekano ir prodekano darbą mokamas papildomas atlyginimas.4) svarsto ir tvirtina katedrų sudarytas studijų programas;5) parengia ir pateikia Senatui specialybių ir specializacijų studijų planus; sudėtinių (hibridinių) specialybių planus rengia atitinkamų fakultetų tarybos. Ginčytinus klausimus sprendžia Senatas;6) konkurso tvarka renka katedrų vedėjus, pedagoginį ir mokslo personalą;7) suteikia profesoriaus ir docento vardus, kurie tvirtinami statuto nustatyta tvarka;8) siūlo Universiteto tarybai suteikti garbės daktaro ir kitus garbės vardus;9) svarsto fakulteto reguliaminą;10) svarsto fakulteto pajamų ir išlaidų sąmatos projektą;11) siūlo įsteigti, pertvarkyti ir panaikinti fakultetui priklausančias katedras, laboratorijas ir kitus padalinius, skirti jiems patalpas;12) siūlo Senatui įsteigti ir panaikinti specialybes bei specializacijas;13) sudaro komisijas įvairiems tarybos svarstomiems klausimams rengti;14) svarsto kitus klausimus.Fakulteto tarybos posėdžiai kviečiami ne rečiau kaip du kartus per semestrą. Ne mažiau kaip trečdalio fakulteto tarybos narių pasiūlymu tarybos posėdis kviečiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo siūlymo įteikimo dekanui. Siūlant reikia nurodyti, kokiu reikalu posėdis kviestinas. Fakulteto taryba dviem trečdaliais balsų gali panaikinti bet kurį dekano, prodekano ir fakulteto padalinių vadovų nutarimą. Fakulteto tarybos nutarimai priimami atviru ir slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma. Nutarimai laikomi galiojančiais, jei už juos balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių. Fakulteto tarybos nutarimai įsigalioja dekanui paskelbus atitinkamus įsakymus. Kai dekanas nesutinka su tarybos nutarimu, klausimas svarstomas taryboje iš naujo. Nutarimas įsigalioja pakartotinai pritarus dviem trečdaliams tarybos narių. Priimtieji nutarimai skelbiami fakultete viešai.Fakulteto dekanas vadovauja visai fakulteto veiklai. Dekanas atstovauja fakultetui, kviečia fakulteto tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, teikia Rektoriui siūlymus dėl studentų ir kitų klausytojų priėmimo ar pašalinimo. Dekaną pavaduoja jo teikimu ir Rektoriaus įsakymu paskirtas prodekanas.Katedra – tai vienos arba kelių glaudžiai susijusių mokslo disciplinų profesoriai, docentai, vyr. dėstytojai, dėstytojai, asistentai ir mokslo darbuotojai. Katedroje savarankiškai dirbamas mokslo ir mokymo darbas. Jos pareiga – rengti gerus specialistus, ugdyti kritiškai mąstančias ir kūrybiškas asmenybes. Katedra:1) rengia specialybių ir specializacijų programas ir siūlo specialybių bei specializacijų studijų planų projektus;2) rengia mokslo darbus, vadovėlius, mokymo priemones bei kitus leidinius;3) siūlo fakulteto tarybai konkurso būdu rinkti asmenis pedagoginiam ir mokslo darbui;4) siūlo fakulteto tarybai kandidatus docento ir profesoriaus vardui, taip pat kandidatus į katedros vedėjus;5) tarpininkauja dekanui studentų specialybės arba specializacijos keitimo atveju;6) savarankiškai sudaro bendradarbiavimo sutartis (išskyrus tas, kurias gali sudaryti tik juridinis asmuo) su mokymo, mokslo ir gamybos įstaigomis.Aukščiausiasis katedros valdymo organas yra visuotinis katedros narių, dirbančių pedagoginį darbą, ir mokslo darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius, susirinkimas. Jo nutarimai privalomi visiems katedros darbuotojams. Katedros veiklai vadovauja katedros vedėjas. Jis kviečia katedros susirinkimus ir jiems pirmininkauja. Katedros vedėjas vadovauja mokslo ir mokymo darbui katedroje, žiūri tvarkos. Katedros vedėją pavaduoja jo paskirtas pavaduotojas. Kandidatus į katedros vedėjus slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma renka katedros pedagoginis personalas ir tie mokslo darbuotojai, kurie pastaruosius trejus metus dirbo katedroje pedagoginį darbą ne mažesniu kaip 200 valandų metiniu krūviu. Katedros vedėjo kadencija – penkeri metai.Universiteto klausytojai yra studentai, specialistų tobulinimo fakultetų klausytojai, aspirantai, stažuotojai, ordinatoriai, laisvieji klausytojai. Universiteto klausytojus fakultetų dekanų teikimu priima Rektorius. Studentais priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą. Priėmimo taisykles tvirtina Senatas. Šios taisyklės skelbiamos viešai ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki mokslo metų pradžios.Aspirantais ir ordinatoriais priimami asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą. Priėmimo taisykles tvirtina Senatas.Specialistų tobulinimo fakultetų klausytojai paprastai priimami pagal sutartis su įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis.Klausytojų teises ir pareigas nustato klausytojų reguliaminas.Universiteto stacionaro studentai mokomi nemokamai, išskyrus mokymą pagal sutartis, egzaminų perlaikymą arba kurso kartojimą. Mokėjimo už kurso kartojimą ir perlaikomus egzaminus tvarką nustato Senatas. Universitetas gali organizuoti dirbančių asmenų mokymą. Mokymo tvarką nustato reguliaminas.Studentai, išėję fakultete nustatytą studijų programą, išlaikę privalomus egzaminus ir atlikę kitus studijų plane numatytus darbus (apgynę diplominį darbą), gauna diplomą. Klausytojai, išlaikę tik dalį egzaminų, gauna atitinkamą pažymą. Vilniaus universiteto išduodamo diplomo tekstas ir blankas yra savitas, pažymėtas tik tuo numeriu, kuriuo jis registruojamas Universiteto diplomantų knygoje. Diplomą pasirašo Rektorius ir fakulteto dekanas.Universiteto absolventai gali burtis į bendruomenes, kurios remtų Universitetą, padėtų studentams rinktis profesiją ir talkintų renkantis darbo vietą. Bendruomenių nariai gali dalyvauti Universiteto renginiuose, naudojantis Universiteto simbolika ir dalyvauti Universiteto draugijų veikloje, sudaryti Universiteto absolventų tarybą.Studijų reikalaiUniversitete dėstoma lietuvių kalba. Lingvistinių specialybių dalykai, taip pat atskiri kursai fakultetų tarybų nutarimu gali būti dėstomi kita kalba. Nemokantys lietuvių kalbos vienus metus mokosi jos Universitete. Universiteto studentai studijuoja pagal fakulteto tarybos parengtą ir Senato patvirtintą studijų planą. Aspirantai mokosi pagal individualų darbo planą, kurį tvirtina fakulteto taryba. Be privalomų savo specialybės dalykų klausytojai turi teisę lankyti kitų specialybių paskaitas, praktikos darbus ir laikyti egzaminus.
16.4. Kultūros valdymas. 16.5. Kūno kultūros ir sporto.
V skyriusAdministracinė atsakomybė
17 tema. Administracinės teisės pažeidimas
Administracinės teisės pažeidimo sąvoka. Administracinės teisės pažeidimo pagrindiniai požymiai. Administracinės teisės pažeidimo sudėties samprata, elementai ir rūšys. Administracinės teisės pažeidimų atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų.
18 tema. Administracinė atsakomybė
18.1. Administracinės atsakomybės sąvoka. Administracinės atsakomybės SĄVOKA:Administracinė atsakomybė – administracinių nuobaudų pažeidėjui taikymas siaurąją prasme. Tai yra teisinis santykis tarp valstybės ir įgalioto organo, pareigūno ir teisės pažeidėjo.( Valstybė smerkia pažeidimą, reikalauja atsakomybės , taikydama nuobaudas.Pažeidėjas atsako valstybei , institucijoms, atlikdamas nuobaudą, ir tuo patiria neigiamų pasekmių – netenka laisvės, teisių, kitų vertybių) )tai plačiąja prasme suprantama administracinė atsakomybė.Administracinė ir teisinė atsakomybė ( skirtingos sąvokos):Teisinė atsakomybė (TA)- siejasi su valstybine prievarta.Teisinės atsakomybės (TA) požymiai:TA- priemonė kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtvarką.Teisinės atsakomybės pagrindas- teisės pažeidimas.TA subjektas – pažeidimą padaręs fizinis asmuo ar juridinis asmuo.Naudojamas teisinių sankcijų taikymas,- teisės pažeidėjas , atlikdamas nuobaudas, patiria moralinius, materialinius padarinius.Teisinė atsakomybė- tai teisės pažeidėjui daromas poveikis įstatymų sankcijų taikymu./Skiriasi Administracinė ir Teisinė atsakomybė: TA atsiranda kai asmuo jau pripažintas kaltu ir jam skiriama nuobauda.AA atsiranda nuo tada, kai padarytas teisės pažeidimas , o nuobaudos skyrimas jau procesinė procedūra./
18.2. Administracinės atsakomybės pagrindiniai požymiai. Kai kurie Teisinės atsakomybės požymiai būdingi ir administracinei atsakomybei, bet yra ir tik ADMINISTRACINEI ATSAKOMYBEI (AA) būdingų požymių (ypatumų):AA pagrindas- administracinis teisės pažeidimas.Subjektas- fizinis asmuo, kuris darydamas teisės pažeidimą turėjo 16 metų ir buvo pakaltinamas.Kalti asmenys- administracinėn atsakomybėn traukiami ne tarnybine tvarka ( tai ne drausminė atsakomybė).Asmeniui skiriama administracinė nuobauda.Administracinės nuobaudos taikomos įstatymų nustatyta procesine tvarka.Administracinei nuobaudai būdingas operatyvumas.AA poveikio priemonės svarbios kovojant ne tik su administraciniais pažeidimais , bet ir su nusikaltimais.
18.3. Administracinės atsakomybės principai. Administracinės atsakomybės principai – nuostatos , idėjos – teisinės , moralinės, socialinės, kuriomis grindžiama , taikoma, formuluojama administracinė atsakomybė.PRINCIPAI:Atsakomybė tik už elgesį , bet ne už mintis.Atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą, ir esant kaltu( turi būti pakaltinamas ).Atsakomybė už elgesį , o ne už mintis.Teisingumo principas.(traukiant administracinėn atsakomybės turi būti laikomasi visų procesinių reikalavimų).Atsakomybės teisingumo principas.Turi laikytis tie kurie taiko, ir tie , kurie leidžia įstatymus. Nuobaudos turi būti prasmingos, realios, už pažeidimą 1 pagrindinė nuobauda, atsižvelgti reikia į švelninančias ir sunkinančias aplinkybes.Atsakomybės tikslingumas.Jei administracinės atsakomybės tikslas pasiektas kitomis priemonėmis ,- AA gali būti netaikoma, prieš laiką gali būti atleistas nuo administracinės atsakomybės.Administracinės atsakomybės neišvengiamumas.Administracinės atsakomybės viešumo principas.AA taikoma viešai , taip pat teismuose ,- tai daro poveikį.
18.4. Administracinės atsakomybės subjektai. SUBJEKTASAsmuo , padaręs administracinį teisinį pažeidimą.Administracinio teisinio pažeidimo subjektas- tik fizinis asmuo.Jam turi būti:16 metų, t.b. pakaltinamasPakaltinamas- tai reiškia , kad galėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, kaip pavojingas visuomenei.Pažeidėjai gali būti asmenys: piliečiai, pareigūnai, asmenys be pilietybės, užsieniečiaiEiliniams pilliečiams taikomos švelnesnė bausmė, nei pareigūnams.14 str. numato pareigūnų , kaip spec. subjektų atsakomybę,- jie atsako įstatymų numatytais atvejais, atsako numatytais atvejais ir už tarnybiškai pavaldžius šiam pareigūnui asmenis ( pvz. restorano vadovas atsako už virėjus, nes turi užtikrinti tvarką imonėje)SUBJEKTAI g.b. ir įtėviai, tėvai, globėjai,kurie atsako už vaikus iki 16 metų.
18.5. Karių ir kitų asmenų, kuriems taikomi drausmės statutai, atsakomybė už administracinės teisės pažeidimus. 18.6. Pareigūnų atsakomybė. 18.7. Užsieniečių ir asmenų be pilietybės atsakomybė. 18.8. Nepilnamečių atsakomybė. 18.9. Aplinkybės, šalinančios administracinę atsakomybę.
18.10. Būtinoji gintis. Aplinkybės , pašalonančios veikos pavojingumą visuomenei ir priešingumą teisei:Būtinasis reikalingumasBūtinoji gintisBūtinoji gintis:Teisės moksle būtinoji gintis laikoma teisėtu valstybės, visuomenės interesų, savo ar kito asmens teisių gynimu nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi, padarant žalos besikėsinančiam asmeniui, bet ne peržengiant T.T. ribų. (baudž. teisėje)ATPK (18 str,)būtinąją gintį apibrėžia taip:“Administracinės teisės pažeidimu nelaikomas veikimas kuris , kad ir numatytas šiame kodekse, arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų , bet padarytas būtinosios ginties būklėje, tai yra ginant valstybinę ir viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laives, nustatytą valdymo tvarką nuo priešingo teisei kėsinimosi tokiu būdu, kad padaroma pasikėsintojui žalos, jeigu tik nebuvo peržengtosios būtinosios ginties ribos.”(Dažniausiai kėsinimaisi pasireiškia užpuolimu asmens, chuliganiškais veiksmais) Būtinąja gintimi gali būti atremiamas tik akivaizdus , realus kėsinimasis., kuriuo jau pradėta daryti žala teisėtiems interesams, ir kuris dar nėra pasibaigęs, toliau daroma žala.Kėsinimasis akivaizdus ir tuomet, kai nėra pradėta daryti žalos , bet jau sudaro tiesioginę grėsmę jai atsirasti.Jeigu kėsinimasis pasibaigęs, būtinoji gintis neleidžiama.Be to žala turi būti padaroma besikėsinančiam, o ne kokiems tretiems asmenims. Gynyba neturi peržengti būtinosios ginties ribų.( Būtinosios ginties ribos , t,y. prieš besikėsinantyjį naudojami tokie veiksmai ir priemonės, kurių pakanka užpuolimui atremti ir nutraukti.
18.11. Būtinasis reikalingumas, jo požymiai. Laikas, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmuo nebuvo baustas- ATPK 36 str. – “Jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda”.Aplinkybės , pašalonančios veikos pavojingumą visuomenei ir priešingumą teisei:Būtinasis reikalingumasBūtinoji gintisBūtinojo reikalingumo sąvoką apibrėžia ATPK 17 str.” administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veiksmas, kuris , kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinės teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ar laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.”Taigi,- BŪTINASIS REIKALINGUMAS – tai situacija, kuriai esant padaroma žala, bet išvengiama daug didesnės žalos kokiems visuomenės ar valstybės interesams, jeigu tokiomis sąlygomis esant, grėsmė negalėjo būti pašalinta kaip nors kitaip.( Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginus su išvengtąja, tai yra būtino reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo).
18.12. Nepakaltinamumas, jo sąvoka, kriterijai, požymiai. 18.13. Administracinės atsakomybės atribojimas nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių.
19 tema. Administracinė teisinė prievarta kaip administracinės atsakomybės priemonė
19.1. Administracinės prievartos sąvoka, paskirtis ir požymiai. Esmė:Administracinė teisinė prievarta (ATP)- savarankiška prievartos rūšis ( šalia baudžiamosios, drausminės…)ATP( administracinę teisinę prievartą) sudaro tam tikrų poveikio priemonių, nustatytų įstatymais sistema.Administracinėmis teisinėmis priemonėmis siekiama sustiprinti ir saugoti teisės reguliuojamus visuomeninius santykius, nustatytą tvarką, drausminti teisės pažeidėjus,traukti atsakomybėn už pažeidimus.ATP ( administracinė teisinė prievarta) – pagalbinė priemonė , naudojama, kai nepakanka įtikinimo metodo.Taikant ATP-ą , subjektams daromas psichinis, moralinis, materialinis ar organizacinis poveikis. ATP užtikrina valstybės saugumą, piliečių interesus, priemonė kovoti su nusikalstamumu.ATP ypatumai:ATP- savarankiška prievartos rūšis ( ją sudaro įstatymais nustatytų poveikio priemonių sistema).ATP priemonių taikymo tvarka ir subjektai, kurie turi teisę taikyti prievartą apibrėžti įstatymais.ATP būdinga, kad ji naudojama tada, kai reikia nutraukti pažeidimą, nubausti pažeidėją, ir tuomet, kai pažeidimo nėra, tačiau ATP siekiama iš anksto užbėgti teisės pažeidimams atsirasti- pašalinti sąlygas, aplinkybes, kuriomis teisės pažeidimai gali atsirasti.( Tai daroma visuomenės interesais, užtikrinant saugumą, viešąją tvarką. (Pvz. pranešimas apie padėtą sprogmenį- Valinskas Unabomberis praneša ,kad sprogs Šarūno viešbutis- žmonės evakuojami, siekiant išvengti galimų pasekmių.)ATP taiko spec. organai ir pareigūnai.(Policija, inspekcijos…)ATP taiko subjektams ne tarnybinio pavaldumo tvarka.( Tarnyboje taiko ne pažeidėjo viršininkas, o spec. tarnybos. o pavaldumo tvarka būtų- drausminės nuobaudos).ATP taikymas- operatyvaus pobūdžio.( Taikoma tuoj pat padarius pažeidimą, dažnai ir pažeidimo vietoje
19.2. Administracinės prievartos priemonių rūšys. Pagal AT prievartos taikymo tiesioginę paskirtį , ir taikymo pagrindus visos ATP prievartos priemonės skirstomos į grupes.ATP priemonių GRUPĖS:Administracinės prevencinės priemonės ( įspėjamosios)Administracinės kardomosios priemonės.Administracinės nuobaudos( administracinės atsakomybės priemonė)(Atstatomosios priemonės- atstatoma pažeista teisinė padėtis- atlyginama žala).Administracinės prevencinės (APP)- – jos taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama užkirsti kelią. Kita ypatybė – jos naudojamos ypatingomis aplinkybėmis – stichinės nelaimės, gaisrai, epidemijos. Taip pat yra toks įstatymas – “ Kovos su organizuotu nusikalstamumu užkardymo įstatymas”- numato eilę administracinių priemonių asmenims, kurie potencialūs nusikaltėliai.Administracinės prevencinės priemonės ( APP) yra 2 rūšių:naudojant kovoje su teisės pažeidimaiskovojant su kito pobūdžio negatyviais reiškiniais( Pvz. a) atveju policija paima automobilį persekioti nusikaltėlį, o b) atveju nuvežti sužeistą į ligoninę.)Kardomosios priemonės ( AKP)Tai tokios poveikio priemonės, kurios naudojamos , kai daromas ar padarytas pažeidimas. Jų paskirtis:prievarta nutraukti pažeidimą, jo aplinkybes.išaiškinti teisės pažeidimą, jo aplinkybes, pažeidėją.patraukti pažeidėją atsakomybei.Administracinės kardomosios priemonės ( AKP) yra 2 rūšių:procesinės(procesinės naudojamos traukiant pažeidėją administracinės atsakomybėn – asmens pristatymas, asmens sulaikymas, atvesdinimas, apžiūra, daiktų ir dokumentų tikrinimas, paėmimas, savavališkos statybos nutraukimas – tai nurodyta ATPK.specialios( jas numato kiti įstatymai – pvz. “Policijos įstatymas”. Tai fizinio poveikio priemonės – išvesdinti, panaudoti spec priemones(pvz. bananas, antrankiai.) 3.Administracinės nuobaudos Siekiama kaltąjį pataisyti.Taikomos pagal pažeidimo laipsnį – tai įspėjimas, bauda, atlygintinas daikto paėmimas, konfiskavimas, suteiktos spec. teisės atėmimas( vairuoti, medžioti), pataisos darbai, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo.
19.3. Administracinės prevencinės prievartos priemonės sąvoka, rūšys.
19.4. Administracinės kardomosios prievartos priemonės, sąvoka, rūšys. Kardomosios priemonės ( AKP)Tai tokios poveikio priemonės, kurios naudojamos , kai daromas ar padarytas pažeidimas. Jų paskirtis:prievarta nutraukti pažeidimą, jo aplinkybes.išaiškinti teisės pažeidimą, jo aplinkybes, pažeidėją.patraukti pažeidėją atsakomybei.Administracinės kardomosios priemonės ( AKP) yra 2 rūšių:procesinės(procesinės naudojamos traukiant pažeidėją administracinės atsakomybėn – asmens pristatymas, asmens sulaikymas, atvesdinimas, apžiūra, daiktų ir dokumentų tikrinimas, paėmimas, savavališkos statybos nutraukimas – tai nurodyta ATPK.specialios( jas numato kiti įstatymai – pvz. “Policijos įstatymas”. Tai fizinio poveikio priemonės – išvesdinti, panaudoti spec priemones(pvz. bananas, antrankiai.) 3.Administracinės nuobaudos Siekiama kaltąjį pataisyti.Taikomos pagal pažeidimo laipsnį – tai įspėjimas, bauda, atlygintinas daikto paėmimas, konfiskavimas, suteiktos spec. teisės atėmimas( vairuoti, medžioti), pataisos darbai, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo.
19.5. Administracinės nuobaudos. 19.6. Institucijos (pareigūnai), taikantys administracinės prievartos priemones. 19.7. Administracinė prievarta policijos ir vidaus reikalų įstaigų veikloje.
20 tema. Administracinės nuobaudos
20.1. Administracinės nuobaudos už padarytą administracinį teisės pažeidimą sąvoka ir esmė. Administracinės nuobaudos/ ATPK-21-29 str.Nuobaudos:pagrindinėspapildomosPagrindinė-1. Papildomos g.b. kelios ( spec teisių atėmimas)Nuobaudų rūšys:Įspėjimas (švelniausia nuobauda, tuomet, kai atitinkamas organas priima raštišką nutarimą priimti nuobaudą – įspėjimą.Bauda- ( dažniausiai taikomos nuobaudos- piliečiams nuo 10-1000 Lt. Pareigūnams- nuo 20-2000 Lt.Kai kada gali būti didesnės.)Atlygintinas daikto paėmimas-( daiktas realizuojamas, atskaitomos realizavimo išlaidos, likutis grąžinamas.)Konfiskavimas Spec teisės atemimas Pataisos darbai Administracinis areštas ( iki 360parų. Netaiko moterims, auginančioms vaikus iki 12 m., nepilnamečiams, invalidams.)Nušalinimas nuo darbo, pareigų ( tai daro teismas)Yra lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės Kodeksas
20.2. Administracinių nuobaudų taikymo tikslai ir pagrindai. 20.3. Administracinių nuobaudų atribojimas nuo kriminalinių bausmių ir kitų poveikio priemonių.20.4. Administracinių nuobaudų rūšys ir sistema. 20.5. Atskirų administracinių nuobaudų rūšių bendroji charakteristika, jų skyrimo ypatumai. 20.6. Administracinių nuobaudų, taikomų nepilnamečiams, rūšys. 20.7. Pagrindinės ir papildomosios administracinės nuobaudos. 20.8. Nuobaudos už administracinės teisės pažeidimą skyrimo bendrosios taisyklės.
20.9. Administracinę atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Nuobaudų skyrimo bendrosios taisyklės- nuobaudos turi būti skiriamos teisėtai ir teisingai., laikantis įstatymų numatytų bendrųjų reikalavimų (ATPK 30 str.sako , kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama, neperžiangiant norminio akto už esamą padarytą pažeidimą ribų, laikantis kodekso ir įstatymų.)Lengvinančios aplinkybės- (ATPK – 31 str.)kaltininkas nuoširdžiai gailisikaltininkas užkirto kelią žalingiems teisės pažeidimo padariniams, savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žaląpažeidimas padarytas labai susijaudinus, dėl susiklosčiusių sunkių asmeninių ar šeimyninių aplinkybiųteisės pažeidimą padarė nepilnametisteisės pažeidimą padarė nėščia moteris, arba moteris, turinti vaikų iki 3 metų.( ATPK 31 str. sako , kad gali būti numatyta ir kitokių lengvinančių aplinkybių- tai gali pripažinti organas- pareigūnas, sprendžiantis administracinio teisės pažeidimo bylą).Sunkinančios aplinkybės:tęsiamas priešingas teisei elgesys, nepaisant įgaliotų asmenų reikalavimo jį nutrauktipakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobaudaadministracinės teisės pažeidimą padarė asmuo , kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimąįtrauktas į pažeidimą nepilnametisteisės pažeidimą padarė grupė asmenųteisės pažeidimas padarytas gaivalinės nelaimės sąlygomis arba kitomis nepaprastomis aplinkybėmisteisės pažeidimą padarė neblaivus asmuo
20.10. Mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba