Rašau Jums vieną iš savo keistų vakarų. Kai darbai pabaigti, televizorius išjungtas, o užuolaidos atitrauktos, kad matyčiau judrią gatvę priešais. Iš esmės šios mintys ir šitas vakaras tušti. Gal todėl man reikia jį užpildyti kažkuo – muzika, rašymu, vėju, saldainiais… Ir šiandien aš radau tobulą savo nuotaikos atspindį Alinos Orlovos dainose.
Mes turime svajonių. Apie geresnį gyvenimą, prabangų namą, limuziną, atostogas Havajuose ir dar daugybę dalykų. Su pavydu vartome žurnalus, kuriuose nufotografuoti raudonu kilimu žengiantys gražūs žmonės garsių dizainerių drabužiais. Arba su ilgesingo pavydo atodūsiu nulydime tą tobulą vyrą iš gretimo buto… O jeigu vieną dieną svajonės imtų ir išsipildytų… Ką su tuo darytume?
Skaitydama “Darnios poros” forumus arba įvairius moteriškus žurnalus, vis susiduriu su viena skaudžiausių temų – skyrybomis. Šįkart noriu pažvelgti, kas gi trukdo tiesiog vieną vakarą pasakyti “sudie”, apsisukti ir išeiti… Kodėl nuo sprendimo skirtis priėmimo iki jo įgyvendinimo poros kartais tąsosi metų metus?
Saulėtą liepos popietę, nuo tvankumos iškišęs liežuvį, binzenau šalia šeimininko Gintaro, kiekvienoje pakrūmėje išdidžiai žymėdamas savo teritoriją. Šioje Druskininkų miesto gatvėje buvau kolegų labiausiai gerbiamas šuo, nors gimiau tik paprastu mišrūnu. Ir ta diena buvo niekuo neišskirtinė, kol… už kampo pamačiau ją…
Praėjusio vakaro mūsų mergaitiško pasisėdėjimo nuotaika buvo persmelkta nerimo ir abejonių. Nors drauge mums buvo smagu, kalbos vis pakrypdavo į problematiškus santykius su vyrais. Gal kiek lengvabūdiškai, su ironijos gaida, bet dalinomės svarbiais išgyvenimais.
Šiandien prisipažinsiu Jums apie savo silpnybę. Apie drovumą. Susimąsčiau apie tai, kai eilinį kartą papuoliau į situaciją, kurioje jis tapo kliūtimi. Kodėl kartais jaučiamės lyg supančioti grandinėmis? Ko bijom?
Ramybės man jau kelias dienas neduoda mintys apie tai, kuo mus paverčia akla meilė. Mylėti gražu. Skraidyti ant sparnų, užmezgus naują draugystę su žaviu vaikinu, – geras jausmas. Bet… ar visada per aistros rūku užtemdytas akis sugebame įžvelgti, koks jis iš tiesų? Ar nemeluojam sau nepastebėdamos akivaizdžių trūkumų?
Šiandien mane užplūdo mintys apie pagalbos prašymą ir nesugebėjimą atsisakyti padėti. Turbūt kiekvienas pažįstame žmonių, kurie visada pasiruošę išklausyti, pasiūlyti savo petį išsiverkti, paskolinti pinigų ar atlikti už Jus sudėtingus darbus. Tokias asmenybes mes mėgstame. Jie turi daugybę draugų, bet… ar turi pilnavertį gyvenimą..?
Pabudau ir supratau – ruduo. Kaip visada vasara buvo per trumpa. Aš nespėjau iki soties atsimaudyti, dailiai įdegti ir nuvažiuoti prie jūros. Nieko nespėjau. Nuo šiol man vėl visąlaik šals kojos, kamuos sloga ir tamsa.
Taigi šiandien mąstau apie meilę. Susigraudinu žiūrėdama savo mėgstamą serialą, nes jo herojai myli taip stipriai, o skiriasi taip sunkiai…