Turinys
1. Įvadas 22. Šeima2.1 Pareigos šeimoje 32.2 Atsakomybė 43. Socializacija 64. Išvados 85. Naudota literatūra 101. ĮVADASŠeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų.Šeimą įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprus, darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moterų ir vyrų paskirtį – pasikeitimas.“Jūs negalit pažinti savęs ir kitų be vyro ir žmonos dvasinio ryšio, kuris įmanomas tik santuokoje” Kreiči. Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė.Tvirtos visuomenės pagrindas – tvirta šeima.Tvirta šeima suteikia savo nariams to, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksmingai bendradarbiauti, papildyti vienas kitą. Tvirtos šeimos svarbą parodo sociologiniai duomenys: santuokoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis paprastai yra aukštesnis už tų, kurie gyvena vieniši ar nesusisaistę formaliais ryšiais. Daugelis visuomenės ligų, su kuriomis šiandien susiduriame – nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nihilizmas, yra tiesiogiai susiję su šeimos krize.2. ŠEIMA2.1. PAREIGOS ŠEIMOJE
Pareigos šeimai įvykdymas glaudžiai susijęs su motinystės ir tėvystės idealų nuolatiniu ugdymu, sąmoningu įsipareigojimu – dvasiniu subrendimu rūpintis šeima ir mylėti vaikus, aukoti save šeimai. Tos šeimos, kurių nariams būdingas atsakomybės jausmas, nurodo A. Čerčevas, pareigingos šeimos yra tvirtesnės ir greičiau įveikia iškilusius sunkumus ir konfliktus. Tačiau ne visi žmonės turi šią brangią savybę. Vyro pareigingumas ir garbingumas visų pirma susijęs su tuo, kad jis geba panaudoti savo įgimtus duomenis (fizinę jėgą, valios jėgą) moterį išaukštinti, o ne ją niekinti ir pavergti.
Pareiga ne lygi pareigai. Vienoks jos turinys ir vaidmuo buvo patriarchalinėje visuomenėje, kitoks – demokratinėje visuomenėje. Šiuo klausimu yra dvi skirtingos nuomonės: vieni mano, kad pareiga pateisinama tik kaip būtinumas rūpintis šeimos buitimi – ūkiniais reikalais, finansiniais ir vaikų auklėjimu, o meilė, dvasinis artumas laikomas asmeniniu dalyku. Tuo atveju su visuomenės reikalais siejama tik ūkinė ir auklėjamoji šeimos funkcijos, tai yra visuotiniai reikalai suprantami labai siaurai. Šeimos ūkiniai ir buitiniai reikalai negali būti atsieti nuo šeimos tarpusavio santykių ir nuo visuomenės. Mūsų gyvenimo sąlygomis šeimos ir visuomenės interesai nepriešinami, o priešingai – siekiama jų sąveikos. Pagal kitą įsigalėjusią tendenciją pareiga suprantama, kaip savotiški išoriniai saitai, našta, slegianti žmogų. Vieni mano, kad pareiga tik žemina asmenybę, riboja jos laisvę, trukdo visapusiškai tobulėti, siekti asmeninės laimės. Kiti mano priešingai: reikia “mylėti iš pareigos”, “mylėti, kad reikia”, “mylėti, įregistravai santuoką” ir t.t. Šiuo atveju painiojamos pareigos autoritarinėje šeimoje su pareigomis pažangioje šeimoje, kur narių santykiai grindžiami lygiateisiškumu ir demokratiškumu. Autoritarinėje šeimoje nėra tikrosios meilės ir tikrojo pareigos supratimo, nes meilę išstumia aukojimasis šeimai iš baimės arba susitaikymas su esama padėtimi, arba nuolankumas, sąlygojamas asmenybės pažeminimo. Šeimą mylintis ir gerbiantis žmogus vykdo savo pareigą pastarajai ne iš prievartos, ne kad taip reikia, ne todėl, kad tokios visuomenės nuostatos, o skatinamas vidinio balso – sąžinės. Pareigos prigimtis visuomenė. Ji kyla iš žmogaus santykio su visuomene, šeima, artimaisiais ir pačiu savimi. Todėl pareiga mūsų visuomenėje yra ne visuomeninių dorovinių reikalavimų išraiška, o sąžinės paliepimas. Sutuoktinio priedermės jis kartais gali ir nevykdyti, o pareigų pavyzdžiui, vaikams, jis neturėtų pamiršti.Dorovinis reikalavimas virsta pareiga, kai tėvai ir vaikai tai įsisąmonina ir išgyvena, kaip būtinybę. Tai vidinis paliepimas sau pačiam, gebėjimas palenkti save. Koreguoti savo meilę, siekiant aukštesnių tikslų. Tai laisvas savęs apribojimas, nes, kaip teigė J. V. Gėtė, vykdydamas savo pareigą, žmogus su meile žiūri į tai, kam jis pats save priverčia. Visuomenę mes suvokiame kaip išorinę tikrovę, taikančią prievartą ir darančią spaudimą individui. “Dauguma mūsų visai nesunkiai pakenčia visuomenės jungą. Kodėl?… todėl, kad dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė” [1, 95]. Meilė, pareiga neatskiriama nuo atsakomybės.2.2 ATSAKOMYBĖ
Atsakomybė tiesiogiai susijusi su šeimos narių požiūriu į dorovinius reikalavimus, visuomenės keliamus šeimai. Tai priklauso nuo šeimos norų, sugebėjimų įvykdyti reikalavimus, tų reikalavimų prasmės suvokimo ir jų aiškumo, kūrybingumo ir aktyvumo, gyvenimo sąlygų sudėtingumo ir kt. Dorovinė atsakomybę jaučiantis žmogus teigiamai žiūri į savo pareigas ir priedermes šeimai. Jis savanoriškai vykdo pareigą, nes supranta savo, kaip vyro, žmonos, motinos, vaiko, vaidmenį. Tęsdami žmogaus giminę, tėvai vaikuose patys atsikartoja, ir nuo šio atsikartojimo supratimo priklauso dorovinė atsakomybė už jų ateitį. Kai žmogus šeimoje jaučiasi nelaisvės, jis pradeda prarasti j…ai atsakomybę. Atsakomybės šeimai praradimas slegia kitus šeimos narius, mažina jų džiaugsmą ir laisvę. Blėstant meilės, pareigos ir atsakomybės jausmui tam tikrame vyro ir žmonos santykių raidos etape gali pradėti silpnėti sutuoktinių ištikimybė. Lietuvoje vykdoma socialinė politika vis dar nepajėgia išsaugoti šeimos, o kartais nukreipta į jos išardymą. Visuomenėje vyrauja liberalus požiūris į šeimą – nesvarbu šeima, nesvarbu bendruomenė, nesvarbu vertybės, nesvarbu atsakomybė – svarbu tik „aš“ ir mano malonumai.3. SOCIALIZACIJA
Šeima sudaro terpę, kurioje prasideda socializacija, t. y. visuomenėje vyraujančių vertybinių nuostatų, patirties, žinių ir normų perdavimo procesas. Anot P. Sorokino, aplinka, kurioje žmogus gimsta, yra auklėjamas bei įgyja išsilavinimą, suformuoja tokias sociokultūrines charakteristikas kaip religinės nuostatos, moraliniai įsitikinimai, estetinis skonis, manieros ir įpročiai, užsiėmimas, ekonominė padėtis, socialinis statusas. Šeima kartu yra ir pradinis visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo mechanizmas: „Socializacijos metu žmogus išmoksta vaidmenis – teises, pareigas ir elgesį, susijusį su atitinkama visuomenine padėtimi“. Kitaip tariant, šeimoje perduodamas habitus, būdingas tam tikram socialiniam sluoksniui. Tai sudėtingas ir daugiaplanis procesas: viena vertus, šeima sudaro sąlygas individualiai saviraiškai, kita vertus, ji primeta savus rėmus – tėvai tikisi vaikuose išvysti savo socialinės padėties tęsinį. Negana to, dažnai tėvai savo vaikuose mato galimybę realizuoti savo pačių siekimus, projektus ir troškimus, kurių patys nesugebėjo įgyvendinti. Vaikas, nepatyręs žmogiškos meilės bei dėmesio, tampa kietaširdis. Vaikas su kuriuo elgiamasi pagarbiai, pats pradeda gerbti save. Socializacija remiasi dviem pagrindais: įgimtu ir įgytu. Kiekvienas asmuo paveldi tam tikras biologines ir psichologines galias, kurios įtakoja jo socialinį suvokimą. Svarbiausias socializacijos pagrindas yra išmokstamas socialinis paveldas. Individas įgyja savo pasaulėžiūrą, kitaip tariant jo emocijas bei savivaizdį, kaip ir jo veiksmus, visuomenė iš anksto yra apibrėžusi, ir tokia yra pažintinė nuostata į supantį pasaulį. Taip pat visuomenė pateikia mums ir vertybių sistemą, logiką bei gausybę informacijos – tai sudaro mūsų “žinojimą”. Labai nedaugelis, ir tik fragmentiškai, yra linkę naujai įvertinti tai, kas jiems buvo primesta iš šalies. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. “Kartais, žinoma, mes priversti nuolankiai pasiduoti, tačiau daug dažniau mus į spąstus įstumia mūsų pačių socialinė prigimtis.” [1,124]P. L. Bergeris ir Luckmanas skiria pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija – tai socializacija vykstanti šeimoje ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Ji pati svarbiausia, nes tuo metu susiformuoja visos asmens nuostatos. Pirminė socializacija yra ne tik išmokimo procesas, bet ir emocinis santykis su aplinka. Vaikai identifikuoja save su reikšmingais asmenimis įvairiais emociniais būdais. Antrinė socializacija – tai asmens prisitaikymas naujoje viešojoje socialinėje aplinkoje. Ji remiasi pirmine socializacija, todėl svarbiausios antrinės socializacijos struktūros turi susiderinti su pirmine socializacija. Kiekviena visuomenė sukuria tokius žmones, kurių jai reikia.Visuomenė yra susiskaidžiusi į sluoksnius dėl nevienodo įvairių išteklių pasiskirstymo tarp sociumo narių. Žmonių priklausomybę tam tikrai socialinei grupei lemia tokie veiksniai kaip materialinė gerovė, įvairios privilegijos, valdžia bei įtaka, profesinis pasirengimas ir t. t. Remdamasis šiais kriterijais, P. Sorokinas išskiria tris socialinio susisluoksniavimo formas: ekonominę (kai pagrindinis visuomenės susiskaidymo principas – turtiniai santykiai), politinę (hierarchiniai rangai nustatomi pagal tai, kiek turima valdžios) ir profesinę (į pirmą vietą iškyla profesijos prestižas).Socialinė erdvė nėra uždara – tarp socialinių sluoksnių egzistuojantys kanalai leidžia individui iš vienos socialinės padėties persikelti į kitą. Socialinio statuso kitimui turi įtakos įvairios institucijos: šeima, mokykla, profesinės bendruomenės, valdančiosios grupės, politinės organizacijos ir partijos, kariuomenė, Bažnyčia. Kaip socialinio mobilumo kanalas vyrauja kuri nors viena institucija; tai priklauso nuo visuomeninės santvarkos, politinės situacijos ar istorinio laikotarpio. Ypač atkreiptinas dėmesys… į šeimos įtaką socialiniam mobilumui. Kalbant apie tremtinių šeimas, pagrįstai galima manyti, jog ištremtiesiems šeima buvo apskritai vienintelis kanalas, įgalinantis išsaugoti ir perduoti turėtą socialinį kultūrinį kapitalą. Be to, kaip jau minėta, šeimyninė aplinka yra išskirtinai svarbi perduodant kalbą, religiją, socialines vertybes, baimes, pasaulėžiūrą, šeimyninius įgūdžius, elgesio būdus, požiūrį į kūną, tėvystės ir vedybų modelius. Ši visuma nulemia tam tikroms socialinėms grupėms būdingą subjektyvų pasaulio matymą, kuris konkrečioje socialinėje praktikoje pasireiškia kaip judėjimas socialinėje erdvėje.4. IŠVADOS
“Ugdymo šeimoje atsakomybė – tai užduotis tėvams supažindinti su tikrove naujai “atėjusius”. Šiandien šeima atlikdama savo ugdomąją susiduria su kai kuriais sunkumais: tėvams trūksta pasitikėjimo savimi, sumažėjusi parama iš valstybės bei Bažnyčios, nelengvos šiuolaikinių mokymo sistemų sąlygos bei ugdymo pasiūlymų įvairovė. Ugdymo esmė – padėti vaikams atsakyti į klausimus apie gyvenimo prasmę. Tėvams sudėtinga ugdyti vaikus šiuolaikinėje visuomenėje, pasižyminčioje skeptiškumo ir nihilistine kultūra, kur gyvenimo prasmės pasiūlymas suprantamas kaip kėsinimasis į žmogaus laisvę. Bet žmogus be savo istorijos, kilmės, be savo tapatumo suvokimo tampa lengvai pažeidžiamas” Dr. Paolo Terenzi. “Ugdymo šeimoje atsakomybė”“Šiuolaikinė šeima yra veikiama visuomeninių informavimo priemonių ir valstybė perima labai daug šeimos funkcijų. Šeima kartais netgi pradeda trukdyti visuomenei” Kun. D. K. O’Raurke, OP. “Šeimos vietos paieškos dabartinėje visuomenėje”DABARTINĖ PADĖTISDabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o tik apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei „bandomąjį” laikotarpį. Mūsų dienomis kai kurie reiškiniai Lietuvoje kelia nerimą. Štai truputis statistikos iš „Demografijos metraščio 1999 m.” Mažėja santuokų skaičius: jei 1956 m. tūkstančiui gyventojų teko 10,6 santuokos, tai 1999 m. – tik 4,8. Vis daugiau jaunų žmonių nusprendžia gyventi be santuokos. Katastrofiškai padaugėjo skyrybų: 1999 m. ištuokų skaičius pasiekė rekordinį lygį – šimtui santuokų tenka 63,7 ištuokos. 1999 m. gimė 36 236 kūdikiai. Tai yra mažiausias skaičius per 60 metų.Ši nerimą kelianti statistika verčia susimąstyti ir ieškoti akivaizdaus blogio priežasčių bei prisiimti atsakomybę už ateitį.
Labai išaugęs skyrybų, vaikų, augančių ne šeimose, skaičius ir tai, jog jauni žmonės vis atsainiau žiūri į santuokinius įsipareigojimus, visuomenė vertina ne kaip normalią tendenciją, bet kaip krizės apraiškas. Aš nemanau, kad šiandien šeima paprasčiausiai keičia savo pavidalą. Šiandien šeima patiria krizę ir nebeatlieka to vaidmens, kurį turėtų atlikti. Kiekviena socialinė struktūra atsirenka tuos asmenis, kurie būtini jai funkcionuoti, ir vienaip ar kitaip atmeta tuos, kurie netinka. Jei tokių tinkamų asmenų nėra juos reikia pramanyti arba kitaip sakant jie sukuriami. “Žiaurūs kariai atsiranda , nes reikia pasiųsti armijas, pamaldūs žmonės – nes reikia statyti bažnyčias, mokslininkai – nes reikia užpildyti universitetus, ir žmogžudžiai – nes reikia kai ką nužudyti” [1,112]. Lietuvai šiuo metu reikia tokių asmenų, kurie šiuo metu joje ir yra. Tai nulemia visuomenės poreikis.5. NAUDOTA LITERATŪRA1. Peter L. Berger, Sociologija; humanistinis požiūris; Litera 19952. Vylius Leonavičius, Socializacija ir jos vaidmuo visuomenėje (2003)3. Zenonas Bajorūnas, Šeimos edukologija, V., Jošara 19974. Peter L. Berger, Thomas Luckmann. Socialinis tikrovės konstravimas. V., Pradai 19995. Interneto medžiagos…