Šeima ir suaugusiojo socializacija

vvĮVADAS.
Socializacija – tai procesas, kurios metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį.
Socializacijos proceso tikslas sukultūrinti žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be daarbų ar pastogės, taip pat mes turime paklusti socialinio gyvenimo normoms. Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą genetinę programą, kurią sudaro elementarūs refleksai, t.y. griebimas, mirksėjimas; instinktai – savisaugos, maitinimosi, dauginimosi, motinystės; temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma – tai procesas, kuriuo metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antras savęs atskleidimo procesas. Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąją šypseną. Tai pirmas jo žingsnis soocializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti mimiką ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turime savo idealus, bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartasi net bandome pasisavinti jau pasakytas fr

razes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno, žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto, statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje. Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių, be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lika žmogaus pavydalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Kuo ilgiau užtrunka socializacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi. Taigi socializacija nėra įgimta, mes jąą galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, mes irgi keičiamės.

ASMENYBĖS SIEKIAI.
Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją, gerina ar blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius, žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį ji

is jau užima. Tais simboliais gali būti elgsena, kalbos stilius, skonis, materialūs daiktai ar net atitinkamos pažiūros. Individo siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį, amžių, priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrą galimybę. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos, turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos, turinčios vidutines pajamas. Tai nereiškia, kad pastarieji neturi jokios galimybės įsigyti daugiau turto, o statiskiškai tik tiek, kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų, turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogus 50-ties metų. Arba vyrui daug lengviau pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, negu moteriai. Elgesio būdai gali būti sunkiai prieinami ir neatnešantys sėkmės iš karto, jais besiremdami atskiri individai gali siekti asmeninių tikslų. Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrūkama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklūsti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame. Kiekviena visuomenė siūlo daugybę tikslų, kurių jos nariai yra mokami siekti, tačiau tr
roškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Vaidmenys – tai teisės, pareigos ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenys galima apuibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje

ŠEIMA.
Kai kuriais tyrimais mėginama nustatyti romantiškų meilės ryšių sudėtines dalis ir jų pokyčius. Šie tyrimai paremti nuomone, kad meilė išlieka per ilgus santuokos metus. Tačiau skirtingose pakopose ji turi būti skirtingai apibrėžiama.
Partnerių porą siejantys ryšiai apima tris pagrindines elgsenos sistemas: prieraišumo, dauginimosi ir globos. Taigi santuoka – tai abipusiai ryšiai, kurie remiasi emocine, seksualine ir šeimynine priklausomybe. Ryšiams plėtojantis, seksualinė trauka, iš pradžių buvusi labai svarbi sudėtinė dalis, užleidžia vietą prieraišumui ir globos sistemoms. Ryšiai, kurie grindžiami vien seksualiniu potraukiu, paprastai nebūna ilgalaikiai, o apimantys globos ir prieraišumo elgesį gali trukti labai ilgai. Ir rūpinimąsi partneriu, ir vaikų auklėjimą valdo globėjiškos elgsenos sistema. Prieraišumo komponentas – ne mažiau reikšmingas, tačiau ne toks akivaizdus. Tarp vaiko ir tėvų arba tarpvyro ir žmonos užsimezga saugaus prieraišumo ryšiai, kurie vėliau laikomi savaime suprantamais. Prieraišumo jėga gali būti nepastebima ir tampa akivaizdi tik tuomet, kai ryšiams kyla grėsmė arba kai jie visiškai nutrūksta (tarkim partneriui mirus).
Santuoka – tai įvykis, kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požiūriu ir
r įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Ką reiškia pasakymas emocinis ryšys? Jis atspindi dviejų žmonių motyvaciją ir visų žmonių akivaizdoje duotą priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu.

Santuoka tai yra visuomenės nustatyta tvarka sudaryta vyro ir moters sąjunga, iš kurios kyla jų teisės ir pareigos vienas kito ir vaikų atžvilgiu. Santuoka – yra teisinis šeimos pagrindas.
Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Šeimos apibrėžimuose dažniausiai nurodoma, jog ji yra mažoji socialinė grupė; beveik visur pabrėžiama, kad ji egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir kad jai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos.
Šeima, kaip visuomeninė institucija turi specifines funkcijas:
• Gimdo ir auklėja vaikus.
• Atlieka socializacijos funkciją. Įdiegia savo vaikams visuomenėje priimtas socialines normas ir vaidmenis.
• Atlieka emocinio stabilumo funkciją – parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti, iškilus svarbiam klausimui.
Nėra kitos tokios institucijos visuomenėje, kuri taip išbaigtai atliktų emocinę funkciją.
Peržvelgę šeimos funkcijas, matome, jog šeima nepaprastai daug talkina visuomenei, būtent socializuodama ir paruošdama gyvenimui visuomenėje būsimus piliečius. Nežiūrint to, šeimos ir visuomenės ryšio klausimas nėra tinkamai sureguliuotas, nes kol kas visuomenė iš šeimos labai daug reikalauja, bet nieko jai nesuteikia. Jeigu ji ir teikia kokias nors lengvatas, tai vis dėlto tą daro labai specifiniu būdu. Dažniausiai ji remia tas šeimas, kurios beveik neužsiima vaikų socializavimu. Tai reiškia, kad šeimos, kurios įdeda dideles pastangas, deramai auklėdamos savo vaikus, lieka net nepastebėtos, nes jos visuomenei nesukelia nepatogumo jausmo. Ar tai tinkama reakcija į gerai atliekamą darbą? Dažnai galima išgirsti sakant, kad šeima yra tokia, kokia yra visuomenė. Be abejo, besikeičiant visuomenei, šeima keičiasi, bet ji stabilesnė, ir yra geriausia humaniška bendrija greitai besikeičiančiose visuomenėse. Kas atsitiktų, jei šeimos, kurios rūpinosi savo vaikais, pamirštų juos ir lauktų, kol atsitiks kažkas neįprasta? Tikriausiai ir tie gerai auklėti vaikai įgytų problemų. Todėl nedera nepastebėti gero šeimų elgesio lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. Dažnai galima išgirsti sakant, kad šeima yra tokia, kokia yra visuomenė. Be abejo, besikeičiant visuomenei, šeima keičiasi, bet ji stabilesnė, ir yra geriausia humaniška bendrija greitai besikeičiančiose visuomenėse.
Šeima, kaip socialinės paramos sistema, privalo atlikti nemažai funkcijų: apsaugoti savo narius, mokyti vaikus bendrauti, rūpintis seneliais. Vienus uždavinius kelia kultūrinė aplinka, kiti susiję su konkrečia šeima, vieni uždaviniai – nuolatiniai, kiti išplaukia iš tam tikros gyvenimo pakopos. Šeimos raidos užduotis – tai „atsakomybė už augimą, kylantį tam tikru šeimos gyvenimo laikotarpiu, kurį sėkmingi pasiekusi šeima jaučiasi patenkinta dabartimi, yra remiama aplinkų ir galių efektyviai spręsti tolesnes užduotis, tuo tarpu nesėkmė veda į nusiminimą, visuomenės nepritarimą ir apsunkina tolesnių raidos užduočių vykdymą“. Šeimos gyvenimo ciklo eigoje keičiasi šeimos atsakomybė.
Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeima įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprūs darbuotojai.. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų isivaizdavimų apie moters ir vyro paskirties pasikeitimus. Negalima pažinti savęs ir kitų be vyro žmonos dvasinio ryšio, kuris įmanomas tik santuokoje. Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Tvirtos visuomenės pagrindas yra tvirta šeima. Tvirta šeima suteikia savo nariams to, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksminagi bendrauti, papildyti vienas kitą. Tvirtos šeimos svarbą parodo sociloginiai duomenys: santuokoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis paprastai yra aukštesnis už tų, kurie gyvena vieniši ar nesusisaistą formaliais ryšiais. Daugelis visuomenės ligų, su kuriomis šiandien susiduriame – nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nihilizmas yra tiesiogiai susiję su šeimos krize. Šeima sudaro terpę, kurioje prasideda socializacija, t.y. visuomenėje vyraujančių nuostatų, patirties, žinių, ir normų perdavimo procesas. Aplinka, kurioje žmogus gimsta, yra auklėjamas bei įgyja išsilavinimą, suformuoja tokias sociokultūrines charakteristikas kaip religinės nuostatos, moraliniai įsitikinimai, estetinis skonis, manieros ir įpročiai, užsiėmimas, ekonominė padėtis, socialinis statusas. Šeimos gyvenimo ciklo modelis pagrįstas prielaida, kad šeimos praeina universalias, numatomas raidos pakopas. Šios pakopos apibūdina tam tikru laikotarpiu vykstančius kokybinius šeimos sudėties, struktūros ir funkcijų pokyčius. Kiekvienoje pakopoje iškyla tam tikros raidos užduotys, kurias reikia spręsti, kad šeima toliau galėtų efektyviai funkcionuoti ir plėtotis. Manoma, kad kiekvienoje pakopoje šeimos užsiima panašia veikla ir sprendžia panašius klausimus, nors veikiausiai kiekviena šeima ir individai visa tai išgyvena labai skirtingai. Taigi tam tikra pakopa apibūdina šeimos vaidmenų struktūrą ir šeimos narių tarpusavio ryšius: jų poreikius, lūkesčius, gaunamą naudą ir pareigas. Žinoma, kaip ir individas, šeima nepasijunta vieną rytą pasiekusi naują ir visišką skirtingą gyvenimo pakopą. Viena pakopa šiek tiek dengia kitą arba jas skiria tam tikri pereinamieji laikotarpiai. Iš tiesų kiekviena pakopa kyla iš ankščiau įgytos patirties, o joje padaryti sprendimai siekia gana tolimą ateitį. Manoma, kad pereinamieji laikotarpiai kelia nemažai sunkumų, nes šeimos nariai turi iš naujo nustatyti vaidmenis, pakoreguoti santykius ir lūkesčius. Nemažai dėmesio skiriama pakopų pradžiai ir pabaigai (pavyzdžiui, ankstyvai ar vėlyvai santuokai, tėvystei) bei pasekmėms, kurias sukelia konkrečioje pakopoje atsiradę sunkumai ( tarkim, šeimose, negalinčiose susilaukti vaikų. Šeimos gyvenimo ciklas susijęs su šeimos narių psichologine gerove, kuri įvertinama tokiais kriterijais: pasitenkinimas santuoka, bendras pasitenkinimas gyvenimu, vaidmens reikalavimai, savivoka ir psichikos sveikata.
Taigi šeimos gyvenimo ciklo perspektyvos šerdis – vidinė šeimos sistemos organizacija, Jos kaita ir pokyčių įtaka visai šeimai bei jos nariams. Teigiama, kad šeima plėtojasi ir bręsta kaip atskiras individas.
Šeima kartu yra pradinis visuomenės vertybių, normų ir elgesio pavyzdžių perteikimo mechanizmas: socializacijos metu žmogus išmoksta vaidmenis ir teises, pareigas ir elgesį, susijusį su atitinkama visuomenine padėtimi. Kitaip tariant šeimoje perduodamas habitus, būdingas tam tikram socialiniam sluoksniu. Tai sudėtingas ir daugiaplanis procesas, viena vertus, šeima sudaro sąlygas individualiai saviraiškai, kita verus, ji primeta savus rėmus – tėvai tikisi vaikuose išvysti savo socialinės padėties tęsinį. Negana to, dažnai tėvai savo vaikuose mato galimybę realizuoti savo pačių pasiekimus, projektus ir troškimus, kurių patys nesugebėjo įgyvendinti. Vaikas nepatyręs žmogiškos meilės bei dėmesio, tampa kietaširdis. Vaikas, su kuriuo elgiamasi pagarbiai, pats pradeda gerbti save. Socializacija remiasi dviem pagrindais: įgimtu ir įgytu. Kiekvienas asmuo paveldi tam tikras biologines ir psichologines galias, kurios įtakoja jo socialinį suvokimą. Svarbiausiais socializacijos pagrindas yra išmokstamas socialinis paveldas. Individas įgyja savo pasaulėžiūrą, kitaip tariant jo emocijas bei savivaizdį, kaip ir jo veiksmus iš anksto yra apibrėžusi, ir tokia yra pažintinė nuostata į supantį pasaulį. Taip pat visuomenė pateikia mums ir vertybių sistemą, logiką bei gausybę informacijos – tai sudaro mūsų žinojimą. Labai nedaugelis, ir tik fragmentiškai, yra linkę naujai įvertinti tai, kas jiems buvo primesta iš šalies. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. Kartais, žinoma, mes priversti nuolankiai pasiduoti, tačiau dažniau mus į spąstus įstūmia mūsų pačių socialinė prigimtis. L. Bergeris ir Luckmanas skiria pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija tai socializacija vykstanti šeimoje ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Ji pati svarbiausia, nes tuo metu susiformuoja visos asmens nuostatos. Pirminė socializacija yra ne tik išmokimo procesas, bet ir emocinis santykis su aplinka. Antrinė socializacija – tai asmens prisitaikymas naujoje viešojoje socialinėje aplinkoje. Ji remiasi pirmine socializacija, todėl svarbiausios antrinės socializacijos struktūros turi susiderinti su pirmine socializacija. Kiekviena visuomenė sukuria tokius žmones, kurių jai reikia. Visuomenė yra susiskaidžiusi į sluoksnius dėl nevienodo įvairių išteklių pasiskirstymo tarp sociumo narių. Žmonių priklausomybę tam tikrai socialinei grupei lemia tokie veiksniai, kaip materialinė gerovė, įvairios privilegijos, valdžia bei įtaka, profesinis pasirengimas ir t.t. Remdamasis šiais kriterijais P. Sorokinas išskiria tris socialinio susisluoksniavimo formas: ekonominį (kai pagrindinis visuomenės susikaldymo principas – turtiniai santykiai), politinį (hierarchiniai rangai nustatomi pagal tai, kiek turima valdžios) ir profesinį (į pirmą vietą iškyla profesijos prestižas). Socialinė erdvė nėra uždara – tarp socialinių sluoksnių egzistuojantys kanalai leidžia individui iš vienos socialinės padėties persikelti į kitą. Socialinio statuso kitimui turi įtakos įvairios institucijos: šeima, mokykla, profesinės bendruomenės, valdančiosios grupės, politinės organizacijos ir partijos, kariuomenė, bažnyčia. Kaip socialinio mobilumo kanalas vyrauja kuri nors viena institucija; tai priklauso nuo visuomenės santvarkos, politinės situacijos ar istorinio laikotarpio. Ypač atkreiptinas dėmesys į šeimos įtaka socialiniam mobilumui. Kalbant apie tremtinių šeimas, pagrįstai galima manyti, jog ištremtiesiems šeima buvo apskritai vienintelis kanalas, įgalinantis išsaugoti ir perduoti turėtą socialinį kultūrinį kapitalą. Be to jau minėta, šeimyninė aplinka yra išskirtinai svarbi perduodant kalbą, religiją, socialines vertybes, baimes, pasaulėžiūrą, šeimyninius įgūdžius, elgesio būdus, požiūrį į kūną, tėvystę ir vedybą modelius. Ši visuma nulemia tam tikroms socialinėms grupėms būdingą subjektyvų pasaulio matymą, kuris konkrečioje praktikoje pasireiškia kaip judėjimas socialinėje erdvėje.
PAREIGOS ŠEIMOJE.
Pareigos šeimai įvykdymas glaudžiai susijęs su motinystės ir tėvystės idealų nuolatiniu ugdymu. Sąmoningu įsipareigojimu – dvasiniu subrendimu rūpintis šeima ir mylėti vaikus, aukoti save šeimai. Tos šeimos, kurių nariams būdingas atsakomybės jausmas. Pareigingos šeimos yra tvirtesnės ir geičiau įveikia iškylusius sunkumus ir konfliktus. Tačiau ne visi žmonės turi šią brangią savybę. Vyro pareigingumas ir garbingumas visų pirma susijęs su tuo, kad geba panaudoti savo įgimtus duomenis (fizinę jėga, valios jėgą) moterį išaukštinti, o ne ją niekinti ir pavergti. Pareiga ne lygi pareigai. Vienoks jos turinys ir vaidmuo buvo patriarchinėje visuomenėje, kitoks – demokratinėje visuomenėje. Šiuo klausimu yra dvi skirtingos nuomonės: vieni mano, kad pareiga pateisinama tik kaip būtinumas rūpintis šeimos buitimi – ūkiniais, finansiniais reikalais ir vaikų auklėjimu, o meilė, dvasinis artumas laikomas asmeniniu dalyku. Tuo atveju su visuomenės reikalais siejama tik ūkinė ir auklėjamoji šeimos funkcijos, tai yra visuotiniai reikalai suprantami labai siaurai. Šeimos ūkiniai ir buitiniai reikalai negali būti atsieti nuo šeimos tarpusavio santykių ir nuo visuomenės. Mūsų gyvenimo sąlygomis šeimos ir visuomenės interesai nepriešinami, o priešingai siekiama jų sąveikos. Pagal kitą įsigalėjusią tendenciją, pareiga suprantama kaip savotiški išoriniai saitai, našta, slegianti žmogų. Vieni mano, kad pareiga tik žemina asmenybę, riboja jos laisvę , trukdo visapusiškai tobulėti, siekti asmeninės laimės. Kiti mano priešingai: reikia įsimylėti iš pareigos, įsimylėti, kad reikia, įsimylėti įregistravus santuoką ir t.t. Šiuo atveju painiojamos pareigos autoritarinėje šeimoje su pareigomis pažangioje šeimoje, kur narių santykiai grindžiami lygiateisiškumo ir demokratiškumu. Autoritarinėje šeimoje nėra tikrosios meilės ir tikrojo pareigos supratimo, nes meilę išstumia aukojimasis šeimai iš baimės arba susitaikymas su esama padėtimi, arba nuolankumas, sąlygojamas asmenybės pažeminimo. Šeimą mylintis ir gerbiantis žmogus vykdo savo pareigą pastarajai ne iš prievartos, ne kad taip reikia, ne todėl, kad tokios visuomenės nuostatos, o skatinamas vidinio balso – sąžinės. Pareigos prigimtis visuomenė. Ji kyla iš žmogaus santykio su visuomene, šeima, artimaisias ir pačiu savimi. Todėl pareiga mūsų visuomenėje yra ne visuomeninių dorovinių reikalavimų išraiška, o sąžinės paliepimas. Sutuoktinio priedermės jis kartais gali ir nevykdyti, o pareigą, pavyzdžiui vaikams, jis neturėtų pamiršti. Dorovinis reikalavimas virsta pareiga, kai tėvai ir vaikai tai įsisąmonina ir išgyvena kaip būtinybę. Tai vidinis paliepimas sau pačiam, gebėjimas palenkti save. Koreguoti savo meilę, siekiant aukštesnių tikslų. Tai laisvas savęs apribojimas. Vykdydamas savo pareigą, žmogus su meile žiūri į tai, kam jis pats save priverčia. Visuomenę mes suvokiame kaip išorinę tikrovę, taikančią prievartą ir darančią spaudimą individui. Dauguma mūsų visai nesunkiai pakenčia visuomenės jungą. Kodėl? Todėl, kad dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė.
Atsakomybė – tiesiogiai susijusi su šeimos narių požiūriu į dorovinius reikalavimus, visuomenės keliamus šeimai. Tai priklauso nuo šeimos norų, sugebėjimų įvykdyti reikalavimus, tų reikalavimų prasmės suvokimo ir jų aiškumo, kūrybingumo ir aktyvumo, gyvenimo sąlygų sudėtingumo ir kt. Dorovinę atsakomybę jaučiantis žmogus teigiamai žiūri į savo pareigas ir priedermes šeimai. Jis savanoriškai vykdo pareigas, nes supranta savo, kaip vyro, žmonos, motinos, vaiko vaidmenį. Tęsdami žmogaus giminę, tėvai vaikuose patys atsikartoja, ir nuo šio atsikartojimo supratimo priklauso dorovinė atsakomybė už jų ateitį. Kai žmogus šeimoje jaučiasi nelaisvas, jis pradeda prarasti jai atsakomybę. Atsakomybės šeimai praradimas slegia kitus šeimos narius, mažina jų džiaugsmą ir laisvę. Blėstant meilės, pareigos ir atsakomybės jausmui tam tikrame vyro ir žmonos santykių raidos etape gali pradėti silpnėti sutuoktinių ištikimybė. Lietuvoje vykdoma socialinė politika vis dar nepajėgia išsaugoti šeimos, o kartais nukreipia į jos išardymą. Visuomenėje vyrauja liberalus požiūris į šeimą – nesvarbu šeima, nesvarbu bendruomenė, nesvarbu vertybės, nesvarbu atsakomybė, svarbu tik aš ir mano malonumai.

IŠVADOS.

Ugdymo šeimoje atsakomybė – tai užduotis tėvams supažindinti su tikrove naujai „atėjusius“. Šiandien šeima atlikdama savo ugdomąjį darbą, susiduria su kai kuriais sunkumais, tėvams trūksta pasitikėjimo savimi, sumažėjusi parama iš valstybės bei bažnyčios, nelengvos šiuolaikinių mokymo sistemų sąlygos bei ugdymo pasiūlymų įvairovė. Ugdymo esmė padėti vaikams atsakyti į klausimus apie gyvenimo prasmę. Tėvams sudėtinga ugdyti vaikus šiuolaikinėje visuomenėje, pasižyminčioje skeptiškumu ir nihilistine kultūra, kur gyvenimo prasmės pasiūlymas suprantamas kaip kėsinimasis į žmogaus laisvę. Bet žmogus be savo istorijos, kilmės, be savo tapatumo suvokimo tampa lengvai pažeidžiamas. Dr. Paolo Terenzi „Ugdymo šeimoje atsakomybė. Šiuolaikinė šeima yra veikiama visuomeninių informavimo priemonių ir valstybė perima labai daug šeimos funkcijų. Šeima kartais netgi pradeda trukdyti visuomenei“. Dabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o tik apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei „bandomąjį laikotarpį“. Mūsų dienomis kai kurie reiškiniai Lietuvoje kelia nerimą. Nerimą kelianti statistika verčia susimąstyti ir ieškoti akivaizdaus blogio priežasčių bei prisiimti atsakomybę už ateitį. Labai išaugęs skyrybų, vaikų, augančių ne šeimose, skaičius ir tai jiog jauni žmonės vis atsainiau žiūri į santuokinius įsipareigojimus, visuomenė vertina ne kaip normalią tendenciją, bet kaip krizės apraiškas. Aš nemanau, kad šiandien šeima paprasčiausiai keičia savo pavidalą, šiandien šeima patiria krizę ir nebeatlieka to vaidmens, kurį turėtų atlikti. Kiekviena socialinė struktūra atsirenka tuos asmenis, kurie būtini jai funkcionuoti, ir vienaip ar kitaip atmeta tuos, kurie netinka. Jei tokių tinkamų asmenų nėra, juos reikia pramanyti, arba kitaip sakant jie yra sukuriami.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Peter L. Berger , Sociologija, humanistinis požiūris; Litera, 1995
2. Leonavičius V., Socializacija ir jos vaidmuo visuomenėje, 2003
3. Bajorūnas Z., Šeimos edukologija, 1997
4. Peter L. Berger, Thomas Luckmann, Socialinės tikrovės konstravimas, Pradai 1999

Leave a Comment