Šeima auginanti neįgalų vaiką

PRATARMĖ

Nuskambėjo pirmasis mokyklos skambutis. Pirmą kartą už vaiko pečių užsitrenkė klasės durys, ir jis liko akis į akį su mokytoja. Taip prasidėjo vienas džiaugsmingiausių ir reikšmingiausių įvykių vaiko gyvenime. Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, kurios atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. ŠEIMA – giminystės ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą gyvenimui. MOKYKLA – tai vieningų tikslų siekianti mokytojų ir mokinių bei tėvų bendruomenė, per kurią žengiama į visuomenę ir žmoniją. Norint išugdyti tobulą asmenybę, šeima irr mokykla turi siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį tikslą. Būti tėvais ir auklėti vaikus nemoko jokia mokykla. Todėl tėvai auklėdami savo vaikus padaro nemažai klaidų: vieni – ne visada jaučia atsakomybę už vaikus, kiti – lengvabūdiškai žiūri į mokytojų patarimus, treti – suteikia per daug laisvės vaikams ir pan. Neturėdami pedagoginės patirties tėvai kartais nesugeba perteikti tuos charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi. Todėl labai svarbu – mokytojui bendradarbiauti su tėvais. BENDRADARBIAVIMAS – tai darbas kartu siekiant bendro tiikslo. Kiekvienas mokytojas turi įsisąmoninti tikslus, kurių sieks kartu su šeima. Mokyklos ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas priklausys ir nuo pačio mokytojo pasirengimo bendrauti su auklėtinio šeima.

Šią kursinio darbo temą pasirinkau norėdama plačiau panagrinėti mokyklos ir šeimos tarpusavio sąveiką. Ta

ai labai aktuali tema, nes mano specialybė – pradinių klasių mokytoja. Šiame darbe aptariu mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo uždavinius, darbo su šeima formas, mokinio šeimos pažinimo metodus. Praktinį darbą atlikau Šakių “Aukuro” pagrindinėje mokykloje. Anketą pildė 3c klasės mokinių tėvai.

MOKYKLOS IR ŠEIMOS BENDRADARBIAVIMO UŽDAVINIAI

Pradėjus vaikui lankyti mokyklą, tėvai pradeda bendrauti su mokytojais, nes jie papildo vaikų pasirengimą tolesniam mokymuisi, darbui, šeimos kūrimui. Labai svarbi mokyklos ir šeimos ryšių sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, mokytojus, pedagoginį darbą. Teigiamas mokytojų ir mokyklos vertinimas turi įtakos ir vaikų požiūriui į mokymąsi. Todėl tėvai turi ugdyti vaikų pagarbą pedagoginiam darbui, mokyklai. Tėvų pareiga – stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Šeima turi padėti mokyklai, o mokykla – šeimai auklėti vaikus.
Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės, joo pasirengimo ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį. Mokytojo ir tėvų pareigų atlikimas yra ypatingas, nes auklėjimo rezultatai yra pastebimi ne iš karto, o po ilgesnio laiko.
Pedagoginiai tyrimai rodo, kad dauguma mokytojų neįvertina tėvų paramos mokymosi procese. Reikia tobulinti tėvų ir mokytojų santykius. Mokytojas turi pripažinti tėvus kaip lygiaverčius partnerius, kurie gali prisidėti prie pamokos sėkmės.
Galima išskirti šiuos mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo uždavinius:
1. Mokinio šeimos pažinimas.
2. Sistemingas tyrimas socialinės mokinio aplinkos.
3. Organizavimas pedagoginio klasės tėvų švietimo.
4. Įtraukimas į bendradarbiavimą su tėvais visus klasėje di

irbančius mokytojus ir mokyklą (visuomenės atstovus).
Taigi, klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima pagrindą sudaro betarpiški ryšiai su mokinio tėvais ir kitais šeimos nariais. Taip mokytojas sukaupia daug informacijos apie mokinio aplinką, jo darbą, poilsį bei elgesį šeimoje. Kiti mokytojai ryšius su tėvais palaiko per klasės auklėtoją. Tėvai, sužinoję iš klasės auklėtojo apie vaiko pažangumą ir elgesį, smulkiai su juo išsiaiškina ir pasinaudoja pedagogų patarimais. Savo ruožtu poveikį tėvams daro ir mokinys, kuris, grįžęs iš mokyklos, informuoja tėvus apie mokytojų reikalavimus bei patarimus ir stengiasi juos vykdyti.
Labai svarbi mokytojo tikslingo bendradarbiavimo su tėvais sąlyga – kruopštus mokinio individualybės ( fizinio išsivystymo, žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygio, darbingumo, gabumų, mokslumo, motyvacinės sferos ir kt.) pažinimas. Pradėjus vadovauti klasei būtinai reikia turėti žinių apie tėvų išsilavinimą, profesiją, materialines, buitines šeimos sąlygas, šeimos narių tarpusavio santykius, požiūrį į darbą ir t.t. Atkreiptinas klasės auklėtojo dėmesys į vienišų motinų, nepilnos šeimos ir išsiskyrusių šeimų vaikų padėtį. Kartais reikia pasidomėti ir vienturčiais bei jauniausiais šeimos vaikais, ypač kai susiduriama su lepumo ir pasyvumo reiškiniais. Mokinio aplinkos pažinimas padeda klasės auklėtojui numatyti teisingą bendradarbiavimo su mokinių tėvais kryptį.

DARBO SU ŠEIMA FORMOS

Pedagoginėje literatūroje randame daug įvairių klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formų. Jas galime skirstyti į tris grupes: individualias, grupines ir kolektyvines.
Individualios be

endradarbiavimo su šeima formos yra: lankymasis mokinio namuose, tėvų kvietimas į mokyklą, susirašinėjimas laiškais, pokalbiai telefonu.
Viena iš pagrindinių individualaus bendradarbiavimo su tėvais formų – klasės auklėtojo lankymasis mokinio namuose. Klasės auklėtojas, kalbėdamasis su tėvais ir kitais šeimos nariais, sužino, koks mokinio dienos režimas, kokie auklėjimo reikalavimai keliami šeimoje, kokios naudojamos paskatinimo priemonės ir bausmės, kaip mokinys praleidžia laisvalaikį. Iš pokalbių daugiau išryškėja ir mokinio charakterio bruožai; jo požiūris į mokymąsi.
Su mokinio gyvenimo sąlygomis dažniausiai susipažįstama pirmąkart apsilankius šeimoje. Pirmą kartą klasės auklėtojas turėtų apsilankyti šeimoje prieš mokslo metų pradžią. Tada galima išsiaiškinti, kaip mokinys elgiasi namuose, kokius darbus atlieka, kaip dalyvauja namų ruošoje, kokios yra jo mokymosi sąlygos (ar turi atskirą kambarį, ar vietą bendrame kambaryje, ar turi savo stalą, pritaikytą kėdę, apšvietimą ir t.t.), kaip jis prižiūri savo mokymo priemones. Labai svarbu, ar klasės auklėtojas aplanko šeimą iš anksto per mokinį apie tai perspėjęs, ar užklumpa iš netyčių. Geriau pasiseka tiems pedagogams, kurie apie savo vizitą tėvus perspėja iš anksto. Be perspėjimų reikėtų lankytis tik išimtinais atvejais (mokiniui susirgus, praleidus be žinios pamokas ir t.t.).
Kita individualaus bendravimo su šeima forma yra tėvų kvietimas į mokyklą. Tėvai kviečiami į mokyklą tada, kai klasės auklėtojas neturi galimybės apsilankyti šeimoje, o neatidėliotinai reikia spręsti mokinių pažangumo ir
r elgesio klausimus. Tokių individualių pokalbių metu išsiaiškinama, dėl kokių priežasčių mokinys atsilieka moksle, praleidinėja pamokas, pažeidžia drausmę ir aptariami būdai, kaip tas priežastis pašalinti.
Tiek lankantis mokinio šeimoje, tiek kalbantis su tėvais mokykloje turi būti išlaikytas pedagoginis taktas.
Klasės auklėtojas susirašinėdamas su mokinių tėvais reikiamą informaciją įrašo į pasiekimų knygeles, į susirašinėjimui skirtus sąsiuvinius, gali būti siunčiami laiškai. Susirašinėjant perduodama informacija apie mokinio elgesį, mokymąsi, primenamos užduotys, išreiškiamos padėkos. Žinoma, susirašinėjimas negali atstoti tokio rimto pokalbio.
Pedagoginėms konsultacijoms negalima panaudoti atsitiktinių susitikimų (parduotuvėje, kirpykloje ir t.t.), kai pokalbiui nėra tinkamos atmosferos, o ypač kai jam nepasiruošta.
Individualus bendradarbiavimas su tėvais veiksmingas tada, kai atsižvelgiama į vietos sąlygas, į tėvų poreikius.
Grupinės bendradarbiavimo su šeima formos
Galima išskirti šias grupinio bendradarbiavimo formas:
1.Tėvų jungimas į grupes pagal jų išsilavinimą, pedagoginę kultūrą, pagal jų vaikų elgesį, mokymosi rezultatus.
2.Priskiriama nauja forma – bendradarbiavimas su tėvais per pamokas. Ši forma plačiai taikoma užsienyje. Mokytojas perteikia įsitikinimą, kad mokykla turi dirbti kartu su tėvais. Vaikų, kurie mato savo tėvus įtrauktus į mokyklinę veiklą, stiprėja jausmas apie mokyklos svarbą. Mokytojo pagalbininkais gali būti ir tėvai.
3.Klasės auklėtojo bendradarbiavimas su mokinių tėvų aktyvu (komitetu, tarybomis). Tėvų komitetas gali padėti organizuoti mokinių laisvalaikį, propaguoti teisingo vaikų auklėjimo patirtį, padėti ieškoti klasei rėmėjų, talkininkų ir kt.

Kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formos yra : tėvų susirinkimai, paskaitos, klausimų ir atsakymų vakarai, disputai, atvirų durų dienos, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos.

Viena iš populiariausių klasės aulėtojo bendravimo su tėvais formų yra susirinkimai. Atlikti tyrimai rodo, kad priimtiniausios pradinių klasių mokytojo ir šeimos bendradarbiavimo formos yra tėvų susirinkimai ir bendri tėvų ir vaikų renginiai. Mažiau patinka kviestis tėvus į mokyklą ir tėvų lankymasis namuose. Klasės auklėtojams reikėtų pergalvoti individualaus bendradarbiavimo su šeima metodika, nes toks bendradarbiavimas tėvams palieka nemalonius prisiminimus apie mokyklą ir mokytoją. Reikia džiaugtis, kad tėvams patinka susirinkimai, todėl reikėtų apgalvoti jų organizavimo ir vedimo metodiką, pagalvoti, kokias vaikų auklėjimo problemas spręsti, prisiminti pedagoginės etikos reikalavimus ir kt. Tada lengviau įgyvendinsime pagrindinius klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima uždavinius, galėsime padėti tėvams auklėti vaikus, priartinsime šeimą prie mokyklos.
Dažniausiai susirinkimai mokykloje pravedami pasibaigus trimestrui.Tėvai informuojami apie vaikų mokymosi pažangumą ir elgesį. Tačiau vien tokių susirinkimų nepakanka. Juose paprastai nekalbama, konkrečiai minint pavardes, apie nepažangius, drausmę pažeidžiančius mokinius, kad nebūtų pažemintas tėvų orumas, kad tėvai nepradėtų vengti susirinkimų. Be to, pagrindinė susirinkimų paskirtis – kelti tėvų pedagoginę kultūrą, suteikti jiems naudingų žinių apie vaikų auklėjimą šeimoje. Todėl reikėtų pravesti ir keletą teminių susirinkimų, skirtų aptarti tokiems aktualiems klausimams, kaip antai: “Kaip padėti vaikams mokytis”, “Vaiko darbo ir poilsio režimas šeimoje”, “Kultūringo elgesio įgūdžių ir įpročių ugdymas šeimoje”, “Šeimos įtaka vaikų dorovei”, “Paskatinimai ir bausmės, auklėjant vaikus šeimoje” ir pan.

Pirmasis susirinkimas strateginis planas visiems mokslo metams. Aptariamos ir apgalvojamos visos problemos, kurias reikėtų išspręsti. Pirmojo susirinkimo metu reikėtų išsiaiškinti, kokiomis temomis tėvai norėtų paskaitų, kokiuose pokalbiuose ar disputuose norėtų dalyvauti. Todėl klasės auklėtojas gali kiekvienam tėvui asmeniškai įteikti pedagoginio švietimo temų sąrašą, iš kurių tėvai pasirenka 3 – 4 jiems svarbiausias temas. Taip išsiaiškinama, kokių žinių tėvams trūksta. Viena iš pagrindinių problemų – darbas su girtaujančiomis ir asocialiomis šeimomis. Tokių šeimų vaikai ateina į mokyklą irzlūs, neišsimiegoję ir nepavalgę, neatlikę namų užduočių. Ir čia kalti ne tik vaikai, bet ir tėvai. Klasės auklėtojas turėtų lankytis tokiose šeimose. Į pagalbą gali pasikviesti tėvų komiteto narius, nepilnamečių reikalų inspektorius, policijos pareigūnus, kurie padėtų taikyti specialias poveikio priemones.

Aktuali problema – tėvų aktyvumas susirinkime. Dažniausiai susirinkimuose tėvai atidžiai išklauso pranešėjų, o patys nekelia jokių klausimų. Šito būtų galima išvengti, iš anksto pranešus tėvams susirinkimo temą, pateikus jiems klausimų, kai kuriuos tėvus individualiai paskatinus pasidalyti vaikų auklėjimo šeimoje patirtimi. Kartais yra naudinga rekomenduoti tėvams perskaityti atskirus straipsnius įvairiuose leidiniuose. Tėvų aktyvumą galima sužadinti, pravedant teminius susirinkimus tik tėvams (vyrams) ir tik motinoms, bendrus tėvų ir vaikų susirinkimus. Visi tokie susirinkimai sukelia tėvų susidomėjimą tada, kai pranešėjai remiasi pavyzdžiais iš vietinės aplinkos, analizuoja klasės gyvenimo faktus. Nereikia, žinoma, minėti tėvų ar jų vaikų pavardžių. Ypač gerai turi būti pasiruošta ir bendriems mokinių ir tėvų susirinkimams. Šiuose susirinkimuose vaikai galėtų papasakoti, ką jie mokykloje išmoko, sužinojo naujo, galėtų pašokti, padainuoti, padeklamuoti. Netinka rengti tėvų ir mokinių susirinkimų drausmės klausimams nagrinėti, nepažangių mokinių pasiaiškinimams ir pan., nes panašūs susirinkimai paprastai padaro daugiau žalos, negu naudos. Tokie susirinkimai gali pažeisti tėvų orumą. Be to, nejučiomis klasės mokinių, o kartu ir tėvų kolektyvas yra padalijamas į kelias stovyklas. Drausmės ir nepažangumo atvejus labiau tinka su tėvais išsiaiškinti ne susirinkime, o individualiai.

Įvairios bendradarbiavimo su tėvais formos būna veiksmingos tada, kai jos tarpusavyje derinamos. Mat, vienu atveju yra svarbu pasikalbėti su tėvais individualiai, o kitu atveju galima spręsti iškilusią problemą per klasės tėvų susirinkimą. Be to, vienam klasės auklėtojui geriau sekasi individualiai bendrauti su tėvais, o kitas sugeba pasitelkti į pagalbą klasės tėvų aktyvumą. Tačiau vienu ar kitu atveju negali būti aplenkiami tėvai. Svarbiausia įtikinti tėvus, jog klasės auklėtojas siekia kilnių tikslų, rūpinasi, kad vaikai gerai mokytųsi ir elgtųsi.

Paskaita, kaip pedagoginio tėvų švietimo forma, buvo pradėta taikyti labai seniai. Paskaita kritikuojama dėl to, kad joje klausytojai lieka pasyvūs ir neįtraukiami į diskusijas, nepaisoma jų individualių savybių ir pan. Ji vertinama už tai, kad žodžiu galima perteikti visą tam tikros srities informaciją, lektorius gali perteikti klausytojams tam tikros srities žinių sistemą, apžvalgą ir kritiką, kurių nėra jokioje literatūroje. Paskaitas tikslingiausia skaityti, kai: 1) svarbiausias mokymo tikslas – suteikti informaciją; 2) perduodama medžiaga nėra prieinama; 3) medžiaga apdorojama ir pateikiama specialiai grupei; 4) sudominama klausytojus paskaitos turiniu.

Visi minėti teiginiai įrodo, kad paskaitos yra tinkamos pedagoginiam tėvų švietimui, nes dauguma tėvų nesidomi savišvieta, neskaito tėvams skirtos literatūros. Klasės auklėtojui reikėtų labai gerai pasirengti paskaitoms: perskaityti įvairių autorių straipsnių ar knygų, susidaryti paskaitos planą, užsirašyti pagrindines mintis ar citatas, pavartoti metaforų, palyginimų, pateikti įtikinamų pavyzdžių, turėti duomenų, kurie rodytų, kad tos žinios padės išspręsti susidariusią vaikų auklėjimo problemą. Taigi, gera paskaita (bet neilga) gali būti paskaityta tėvų susirinkimo metu.

Klausimų – atsakymų vakarai (popietės). Šeimoje labai dažnai kyla klausimų, į kuriuos nerandame atsakymų. Klasės auklėtojas turi įtikinti tėvus, kad geriau klausti kaip išspręsti vieną ar kitą klausimą, negu laukti, kad problemos išsispręstų pačios savaime arba jas išspręsti klaidingai. Klausimų – atsakymų vakaruose labai svarbu išjudinti tėvus paklausimams. Galima padėti dėžutę, į kurią tėvai mestų klausimus, savo pasiūlymus ir patarimus. Kiekviena šeima turi savo įsitikinimus, pažiūras. Ne visada patys tėvai išdrįsta juos pasakyti.

Vėliau klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas, pagalbon galima kviestis ir specialistus, kurie padėtų atsakyti į tuos klausimus. Jeigu nėra tokių specialistų, klasės auklėtojas turi ieškoti atitinkamos literatūros ir parengti atsakymus į visus klausimus. Reikia pakviesti ir tėvus pasidalinti savo patirtimi. Atsakant į klausimus, gali išsivystyti ir diskusijos. Nereikėtų rodyti emocijų ar pykčio, jeigu tėvų atsakymai į klausimus nepatenkintų. Dėl skirtingo tėvų charakterio ypatybių, skirtingo išsilavinimo, per mažo žinių kiekio gali išsivystyti prieštaravimų situacija. Klasės auklėtojas savo pedagoginiu meistriškumu, moksliniais teiginiais turi įtikinti prieštaraujančius tėvus.

Klausimų – atsakymų vakarus gali organizuoti ir tėvų grupė, kuri sugrupuotų klausimus, tartųsi su klasės auklėtoja, kaip paruošti patalpą, kokius specialistus reikėtų pasikviesti, kas iš grupės tėvų galėtų dalyvauti atsakant į klausimus.

Disputai. Kiekviena šeima turi savo gyvenimo stilių, savaip sprendžia iškilusias problemas, turi savo vertybes, gyvenimo tikslus, savą požiūrį gyvenimo vaikų auklėjimo klausimais. Tačiau ne visi tėvų iškilusių problemų sprendimai yra teisingi. Klasės auklėtojo uždavinys – išsiaiškinti, kokius reikalavimus tėvai kelia savo vaikams, kaip vertina jų poelgius, veiklos rezultatus. Tėvai turėtų susimąstyti, jei jų vaikų auklėjimas yra neteisingas. Tokioms problemoms spręsti reikalingi disputai ar diskusijos. B.Bitinas teigia, kad “disputas – dalykiškas etinių problemų svarstymas, siekiant patikslinti jų sprendimą, įrodyti klaidingų pozicijų nepagrįstumą ir pan. Disputas – kelias į tiesą per abejones, per nuomonių kovą” (1,32).

Kad disputas nevirstų ginču, klasės auklėtojas turėtų būti labai dėmesingas. Organizuojant disputą, reikia iš anksto apgalvoti svarbiausius pasirengimo momentus.Galime išskirti šiuos etapus:

1. Disputo problemos pasirinkimas. Disputo problema turėtų būti parenkama, atsižvelgiant į mokinių tėvus dominančią, bet skirtingai sprendžiamą problemą. Klasės auklėtojo uždavinys – iš tos problemos suformuluoti patrauklią, skatinančią ginčytis temą. Parenkant temas, būtina apgalvoti, kad nepasikartotų anksčiau organizuotos diskusijos.

2. Suformulavus temą, reikia suskaidyti ją į atskirus diskutavimui aiškius klausimus. Jų turėtų būti nedaug, bet jie turi būti aiškūs, įdomūs, kad žadintų skirtingas nuomones, skatintų nuoširdžiam ir atviram ginčui, nesukeltų vienpusiškų svarstymų ir klaidingų pažiūrų.

3. Kad sklandžiai vyktų disputas, užsimegztų diskusija, reikia iš anksto apgalvoti šalutinius, paprastesnius, provokuojančius klausimus, kurie išjudintų diskusijos dalyvius. Galima pateikti problemines situacijas iš klasės gyvenimo, tik nereikėtų minėti mokinių pavardžių.
4. Labai svarbu iš anksto informuoti tėvus apie disputo organizavimą klasėje. Klasės auklėtojas turėtų išsiuntinėti tėvams pakvietimus, kuriuose turėtų būti nurodyta disputo tema, svarstomi klausimai, siūloma paskaityti tam tikra literatūra. Tėvai kviečiami aktyviai dalyvauti diskusijoje.
5. Disputas – ginčas balsu, kuriame neišvengiama prieštaravimų. Jie kyla dėl skirtingų charakterio savybių, patyrimo, interesų, vertybių ir pan. Reikia atsižvelgti, kokie prieštaravimų motyvai, kaip diskusijos dalyviai nusiteikę juos suprasti, įvertinti, daryti išvadas. Neteisingą mintį reikia pagrįsti teisinga, remiantis tam tikrais šaltiniais: literatūra, liaudies išmintimi, įstatymais ir
t. t.
6. Disputo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Disputo vedėjas – ta disputo varomoji jėga. Jo pareiga – įžanginiame žodyje išryškinti svarbiausius problemos klausimus, neduodant atsakymo. Nejaučiant organizuotos pradžios, kryptingumo, konkretumo, pereinama į abstraktų svarstymą, ilgą, betikslį pokalbį. Vedėjo pareiga – suteikti žodį norintiems kalbėti, sekti ar laikomasi disputo taisyklių, turėti atsarginių klausimų, kuriuos prireikus galėtų pateikti. Vedėjas turi būti taktiškas, pagarbus, turi jausti diskusijos pulsą – neleisti jai įsiaudrinti ar atslūgti: turi padrąsinti nepatyrusius kalbėtojus pateikdamas orientacinių klausimų, mokėti surasti išeitį bet kokioje situacijoje. Taigi disputo vedėju galėtų būti klasės auklėtojas, arba gerą iškalbą turintis tėvas ar motina.
Nepaprastai svarbu laiku baigi diskusiją, neatitraukiant dėmesio nuo svarbiausių dalykų ir nenukrypstant nuo temos. Nutraukus diskusijas, apibendrinti priešingus požiūrius ir pateikti atsakymus į visus diskusijoje iškilusius klausimus. Apibendrinimo kalbai reikia pasiruošti iš anksto. Reikia turėti tokių faktų, kurie klausytojams nekeltų abejonių, papildomų klausimų. Visi faktai turi būti reikšmingi.
7. Dažna disputo nesėkmė yra nemokėjimas diskutuoti, ginčytis, kalbėtojo negerbimas. Todėl reikalingos disputo taisyklės. Jos gali būti išsakomos žodžiu, gali būti išrašytos lentoje ar plakate, o kai išmokstama diskutuoti, tokių taisyklių gali nebūti.
8. Organizuojant disputą, reikia gerai apgalvoti dalyvių skaičių, vedimo laiką ir vietą. Klasės auklėtojas turi įtikinti tėvus, kad disputas yra naudingas, norint rasti teisingą atsakymą į iškilusią problemą.
Labai svarbu tinkamai sutvarkyti patalpą – suolus sustatyti taip, kad kalbantieji galėtų vieni kitus matyti. Ant stalų turėtų būti padėta popieriaus, parkerių, įrengta parodėlė, pakabinti plakatai su žymių žmonių mintimis, patarlėmis, palyginimais ir kt.
Disputas – tai aktyvus bendravimas. Kultūringo bendravimo esmę sudaro pagarbūs, geranoriški žmogaus santykiai su kitais žmonėmis.

Atvirų durų dienos. Sunkiausi klausimai išsprendžiami lengvai, kai yra geras ryšys tarp šeimos ir mokyklos. Ir mokytojai, ir tėvai turėtų surasti tą tašką, nuo kurio prasidėtų įvairių kylančių klausimų sprendimas. Mokykla turi įtraukti tėvus į vaiko mokymą. Lietuvoje avirų durų dienos jau nėra naujiena, nors ankščiau jos buvo pamirštos. Tėvai lankydami pamokas ar papildomo ugdymo užsiėmimus gali geriau suprasti mokyklos gyvenimą, įvertinti mokytojo darbą, bendradarbiavimo su mokiniais stilių, geriau pažinti savo vaikus, o kartu pagalvoti apie savo pareigas mokyklai ir vaikams, nes jie mato, kaip suaugusieji dirba bendriems mokyklos reikalams. Ypač pradinių klasių mokiniai džiaugiasi tėvų lankymusi mokykloje. Atvirų durų apibendrinimų metu atsiskleidžia tėvų požiūriai vienu ar kitu klausimu. Mokytojai gali lengviau pastebėti savo darbo trūkumus. Kai kurie mokytojai gali teigti, kad svetimų žmonių lankymasis mokykloje blaško mokinių dėmesį, varžo patį mokytoją, o spręsdami iš vienos ar dviejų pamokų tėvai gali susidaryti klaidingą nuomonę apie mokytojo darbą. Kai atvirų durų dienos bus reguliarios, ir tėvai bus ne mokyklos svečiai, o mokymo proceso dalyviai, bus galima pereiti į naują etapą – tėvų ir kitų suaugusiųjų įtraukimą į klasės veiklą. Suaugusiųjų panaudojimas klasėje duoda daug papildomų galimybių mokiniams. Suaugusieji gali individualiai užsiimti su mokiniais, ką turėtų numatyti savo plane mokytojas. Taip pat gali padėti meno, matematikos, gamtos mokslų grupėse ar pan. Toks padidintas dėmesys mokymui gali padidinti ir mokinių pasiekimus.
Organizuojant atvirų durų dienas reikia pagalvoti, ką tėvai veiks mokykloje. Galima sudaryti tos dienos programą. Tėvai gali lankytis visose pamokose, papildomo ugdymo užsiėmimuose, apžiūrėti mokyklos kabinetus, mokinių darbus. Po pamokų galėtų vykti susitikimai su specialistais ( sociologais, psichologais, medikais ir pan.) arba išklausyti tėvų pagedavimai, įspūdžiai.
Geras mokytojas pamokos metu turi daryti viską, kas įmanoma, turi siekti bendradarbiauti su vaiko tėvais. Geras mokytojas turi pasirūpinti vaiko mokymosi sąlygomis, jo tėvų atsakomybės lygiu, ir bandyti gerinti mokinio mokymosi sąlygas namuose.

Dalykiniai žaidimai. Kokie turėtų būti jo požymiai?
1. Žaidimas turėtų apimti tėvų profesinės veiklos – vaikų auklėjimo modeliavimą ir turėti savo taisykles.
2. Jame dalyvaujantį kolektyvą turėtų vienyti bendri tikslai.
3. Turėtų būti numatyti ir dalyviams paskirstyti vaidmenys.
4. Sudaryti tokias problemines situacijas, kad kiekvienas dalyvis galėtų veikti kaip gyvenime.
5. Priimant sprendimus būtinas nuoseklumas ir veiklos analizė.
6. Užtikrinti žaidybinės veiklos rezultatų pritaikymą šeimoje auklėjant vaikus.
Labai svarbu parinkti tinkamą temą. Sudaromos reikalingos taisyklės. Pirmųjų dalykinių žaidimų metu reikia nurodyti tikslo siekimo priemones ir būdus. Galėtų būti tokie uždaviniai: iš skelbtos situacijos suformuoti problemą, atgaminti informaciją, padaryti konkretų sprendimą, įsigyti tam tikrus įgūdžius.
Tėvai suskirstomi į nedideles grupes po 4 –6. Vienas iš jų išrenkamas vyresniuoju. Kiekviena grupelė gauna po voką su užduotimis, kurios gali būti bendros ir individualios. Kiti dalyviai pasiskirsto vaidmenimis, pvz.: mokytojai, teisininkai, gydytojai. Vietoj vaidmenų gali būti pateikiamos probleminės situacijos. Dirbant grupėje reikia jausti atsakomybę už bendrą darbą, visą laiką kiek galima teisingiau atlikti užduotį, naudotis pateikta literatūra, gyvenimo patirtimi. Užduočių neturėtų būti daug. Praėjus nustatytam laikui grupės vyresnieji praneša savo grupės narių nuomonę apie problemos išsprendimą. Viso žaidimo metu klasės auklėtojas atlieka organizatoriaus vaidmenį:
1. Įtikina tėvus, kad, norint ilgiau išlaikyti gautą informaciją, reikia ne tik klausytis paskaitų, bet ir patiems aktyviai kurti, mąstyti, įtikinti, kad taip bus sukauptos ne tik žinios, bet ir įgyti įgūdžiai.
2. Stebi, kaip grupėje sekasi dirbti, pasižymi, kaip laikomasi aptartų bendravimo taisyklių, pataria, jei iškyla kokie neaiškumai.
3. Išklauso visų grupių problemų sprendimo variantus, rekomendacijas ar taisykles.
4. Apibendrina ar patikslina tėvų sprendimus.
Po visų teorinių samprotavimų rengiamas problemų sprendimas, galutinė formuluotė, padėkojama už aktyvų dalyvavimą. Pasibaigus dalykiniam žaidimui pasidalijama patirtimi: ką tėvai darė, jautė, galvojo atlikdami užduotis, kaip dabar jaučiasi, ką norėtų pasakyti.
Reglamentuotos diskusijos. Reglamentuotos diskusijos skiriasi nuo disputo savo netradicinio vedimo forma, o svarstomos problemos gali būti vienodos. Nuo dalykinio žaidimo skiriasi turiniu. Reglamentuotose diskusijose vyraus svarstomos problemos nuomonių įvairovė, o dalykiniame žaidime daugiau dėmesio skirsime įgūdžių formavimui, pati žaidimo forma taip pat bus žaidybinė. Reglamentuotų diskusijų privalumai:
1. Tėvų įtraukimas į darbą mažose grupėse skatina aktyviai galvoti, reikšti ir apginti savo nuomonę, ją pagrįsti faktais.
2. Diskutuojant ugdomas kritiškas tėvų mąstymas, bendravimo kultūra, mokomasi išklausyti kito nors ir priešingą nuomonę.
3. Mokomasi formuluoti požiūrį į vieną ar kitą klausimą, prisiminti įsipareigojimus, susitelkti ties svarbios problemos sprendimu.
4. Aktyvioje veikloje greičiau keičiasi nuostatos ir elgesys.
Reglamentuotos diskusijos parengimo metodika galėtų būti tokia:
1. Išankstinė temos formuluotė.
2. Dalyvių suskirstymas į grupes.
3. Ekspertų parinkimas.
4. Dalyvių supažindinimas su taisyklėmis.
5. Užduočių pateikimas ir jų svarstymas grupėse.
6. Grupės nuomonės pateikimas bendram svarstymui.
7. Ekspertų nuomonės išklausymas.
8. Taisyklių, rekomendacijų priėmimas.
9. Diskusijos užbaigimas.
Reglamentuotai diskusijai labai svarbu parinkti 2 – 3 ekspertus. Jų tikslas – nesistengiant daug perduoti informacijos, kelti tėvų suvokimo lygį, t.y. kuo mažiau mokydami, galėsime pasiekti geresnį rezultatą. kad sėkmingai vyktų diskusija reikalingos taisyklės. Užduotys grupėms gali būti vienodos arba skirtingos, Ekspertų nuomonė diskusijoje turėtų būti pateikiama įtikinamai. Jie turėtų naudotis įvairių mokslininkų išmintimi, liaudies išmintimi, palyginimais, įvairiais įstatymais. Paskutinis iš ekspertų turėtų kalbėti klasės auklėtojas. Po ekspertų kalbos siūloma grupėms padaryti galutines išvadas. Jos aptariamos, už jas balsuojama ir siūloma laikytis gyvenime. Baigus diskusiją padėkojame už aktyvią veiklą, kviečiame išsakyti savo nuomones, galima parašyti anoniminius atsiliepimus ir įmesti į tam tikrą dėžutę.
Netradicinių pedagoginio švietimo formų – dalykinių žaidimų ir reglamentuotų diskusijų – taikymas turi padėti klasės auklėtojui ugdyti tėvų bendravimo kultūrą, šeimos narių tarpusavio santykius, sudaryti sąlygas kolektyviai spręsti vaikų auklėjimo problemas.
Taigi, čia trumpai paanalizavau klasės auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo formas. Kurias iš jų geriau taikyti praktikoje, kiekvieno klasės auklėtojo reikalas. Auklėjimo sėkmė priklauso nuo gerų ryšių su šeima, o įgyti šeimos pasitikėjimą – tikra vertybė.

MOKINIO ŠEIMOS PAŽINIMO METODAI

Norėdami ugdyti žmogų, reikia jį pažinti. Klasės auklėtojas kurdamas vaiko ateitį, negali daryti to nepažinodamas vaiko ir jį supančios aplinkos. J. Laužikas teigia, kad pirmoji klasės auklėtojo tikslingo bendradarbiavimo su tėvais sąlyga yra mokinio individualybės (fizinio išsivystymo, žinių, mokėjimų, įgūdžių lygio, darbingumo, mokslumo, gabumų ir kt.) pažinimas. Labai svarbi vaiko pažinimo procese yra materialinė, socialinė, kultūrinė ir pedagoginė aplinka. Klasės auklėtojas turi pažinti savo auklėtinio šeimą. Auklėtinių pažinimas turi būti visapusiškas, kad klasės auklėtojas galėtų taikliai numatyti priemones reikalingas dvasiniam tobulėjimui arba, kad galėtų išvengti savo darbo klaidų.
Pedagoginėje, psichologinėje literatūroje šeimų tyrimui taikomi tokie metodai: stebėjimas, pokalbis, anketavimas, trumpi rašiniai, kitų nuomonė.
Mokyklos darbo sąlygomis STEBĖJIMAS yra patogiausias metodas, kuris nereikalauja jokių prietaisų, užtenka tik dviejų asmenų: stebėtojo ir stebimojo. Klasės auklėtojas mokinių tėvus gali stebėti popamokinių renginių metu, lankydamasis mokinio šeimoje, kalbėdamasis su tėvais mokykloje, tėvų susirinkimų metu ir t.t. Stebėjimas duos patikimos informacijos, kai jis bus sistemingas t.y. tikslingas, planingas, organizuotas, ilgalaikis, kai bus gerai apgalvoti tikslai, įv. situacijos, praktinis organizavimas, kai nuolat sąsiuvinyje fiksuojami stebėjimo rezultatai. Labai svarbu nedaryti pernelyg skubotų išvadų.
Įspūdžių priėmimas stebėjime yra tik pradinis elementas. Jis remiasi kitu metodu – POKALBIU. Pokalbis su tėvais yra artimas kontaktas, pasikeitimas mintimis, įsitikinimais, išgyvenimais. Pokalbyje labai svarbu skatinti tėvų atvirumą, norą išsisakyti, aktyvumą. Galime išskirti dvi pokalbio rūšis: laisvą ir standartinį. Laisvasis pokalbis kartais nepaliečia esminių klausimų, tėvai gali nutylėti svarbią informaciją, kuri gali būti reikalinga mokytojui. Labai svarbu, kad laisvas pokalbis turėtų pagrindinę idėją, pagrindinį tikslą ir mintį, kurie padėtų gauti tinkamą informaciją. naudojantis standartiniu pokalbiu, galima gauti tinkamos informacijos apie tėvus, tėvus lyginti vienus su kitais ir daryti tam tikras išvadas.
ANKETAVIMAS – klasės auklėtojui leidžia vienu metu apklausti daug tėvų. Anketose dalis tėvų gali nutylėti kai kurias tiesas arba netiksliai atsakyti. Daugelis tėvų nepakankamai pažįsta savo vaikus, dažnai juos pervertina, negali nusakyti, koks vaiko charakteris, kokie santykiai su bendraamžiais, su suaugusiais žmonėmis, kokie jo emociniai išgyvenimai ir kt. Anketų rezultatus reikia patikslinti kitais metodais: stebėjimu, pokalbiu. Galima panašią anketą duoti ir mokiniams. Klasės auklėtojas sugretinęs tėvų ir mokinių anketas atsakymus, gali daryti tikresnes išvadas, negu apklausęs tik vieną pusę. Jeigu atsakymai skiriasi, tai turime ieškoti priežasčių.
RAŠINIŲ METODAS taikomas tada, kai norima gauti nuoseklų atsakymą į atskirus klausimus, pvz.: “Koks turėtų būti mano vaikus po 10 metų?” ir pan. Analogiškus rašinius gali rašyti ir mokiniai. Tėvų ir mokinių rašiniuose atsispindės jų pažiūros, įsitikinimai,interesai, tarpusavio santykiai. Taikant rašinių metodą, reikia sudaryti tinkamą psichologinį klimatą, siekti, kad tėvai ir vaikai kuo tiksliau atsakytų į duotą temą. Žinoma, rašiniai gali būti ir nenuoširdūs. Todėl vien rašinio rezultatais remtis nereikėtų.
KITŲ NUOMONĖ. Klasės auklėtojas ne visada apie auklėtinio problemas gali gauti reikiamos informacijos iš šeimos. Reikia ieškoti ir kitų nuomonės. Kitų žmonių vertinimai padeda klasės auklėtojui geriau pažinti ne tik mokinio šeimą, bet ir patį auklėtinį. Labai svarbu klasės auklėtojui pasikalbėti su kitais šeimos nariais ( broliais, seserimis, seneliais. ), su kaimynais, auklėtinių draugais ir pan. Reikia atsižvelgti į visas išlygas, klausantis kitų žmonių vertinimų. Nesutapus nuomonėms, reikia padiskutuoti, norint patikslinti gautą informaciją.
Vadinasi, stebėjimas, pokalbiai, anketos, kitų nuomonė padės klasės auklėtojui kiekvienam atvejui susirasti skirtingus darbo su šeima ir auklėtiniu poveikio metodus ir būdus, sumažinti mokyklos ir šeimos “ susvetimėjimo zoną”.

APIBENDRINIMAS

Apibendrinant galima pasakyti, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą, šeima turi aktyviai bendrauti su mokykla. Šeimos ir mokyklos ugdymo uždaviniai yra bendri, todėl šeima turi padėti mokyklai, o mokykla – šeimai auklėti vaikus. Labai svarbi šeimos ryšių su mokykla sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, pedagogus ir pedagoginį darbą. Mokytojų kritikavimas, jų menkinimas neigiamai veikia vaikų mokymąsi ir elgesį. Tėvų pareiga yra stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Pedagogų pareiga – stiprinti tėvų autoritetą. Mokyklos ir šeimos santykių sureguliavimas priklauso nuo pačios šeimos noro padėti mokytojui auklėti jų vaikus. Taigi, norint sėkmingai bendradarbiauti turi būti abipusis ryšys tarp mokyklos ir šeimos.

PRAKTINIS DARBAS

Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti, kokias bendravimo su šeima formas tėvai vertina palankiausiai.

Metodas: anketa

Tiriamųjų skaičius: 15 tėvų

Vieta: anketos pildomos namuose.

Tyrimo eiga:

Norėdami ugdyti žmogų, reikia jį visapusiškai pažinti. Klasės auklėtojui yra patikėtas svarbiausias uždavinys – vaiko ateities kūrimas. Dėl to mokytojas turi pažinti patį vaiką ir jį supančią aplinką. Labai svarbus yra klasės auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimas. Nuo sėkmingo bendradarbiavimo su šeima priklauso vaiko mokykliniai pasiekimai, jo elgesys. Todėl turi būti abipusis ryšys tarp šeimos ir mokyklos.
Sudarydama šitą anketą norėjau išsiaiškinti, kokias bendradarbiavimo su šeima formas labiausiai vertina tėvai. Kaip jie vertina klasės auklėtojo darbą su šeima. Iš tėvų norėjau sužinoti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokytojas, kad sėkmingai bendrautų su šeima.
Šis praktinis darbas atliekamas Šakių “Aukuro” pagrindinėje mokykloje 3c klasėje. Mokytoja išdalina anketas mokiniams. Paprašoma, kad jie anketas parneštų namo tėveliams, kurie jas užpildytų. Tėvai turi pažymėti vieną ar kelis, jų manymu, teisingus atsakymus. Kitą dieną anketos surenkamos, susumuojami rezultatai, daromos išvados ir siūlymai.

Rezultatų analizė:

Atsakymai

Tiriamieji
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
1 c b c,d b b a a a a,d a a
2 c a b b b a a a a,f b a
3 c a b b c a a a a b a
4 c a a,b b c a a,b a a b a
5 c a b b c a a,e a a,b b a
6 c a a b c a a a a b a
7 c c b c c b c,e,g a a b b
8 c c b c c b a,b,g a a,e b a
9 c c b b c a b,e a a,c b a
10 b a b b a a a a – b a
11 c c c,d b c a a,b a a b a
12 c a c,d b b a a a – b a
13 c c c,d b c – a a – b a
14 c c c,d b b a a a – b a
15 c c c b b a a a – b a

žr.Priedai

Iš gautų atsakymų matyti, kad į 1 – ą klausimą: “Nuo ko priklauso jūsų vaiko mokykliniai pasiekimai?”, net 14 tėvų atsakė, vaiko mokykliniai pasiekimai priklauso nuo mokyklos ir šeimos poveikio. Tik vienas tėvelis mano, kad už vaiko mokyklinius pasiekimus atsakingi mokytojai ir mokykla.
2 kl. “Kurios iš išvardintų mokytojų bendradarbiavimo su šeima formų jums priimtiniausios?” 7 tėvai rinkosi individualaus bendradarbiavimo su šeima formas, 7 tėvai rinkosi kolektyvines bendradarbiavimo su šeima formas, ir tik 1 tėvai – grupinio bendradarbiavimo su šeima formas.
3 kl. “Kurios individualaus bendradarbiavimo su šeima formos jums priimtiniausios?” Tėvai rinkosi po kelis variantus. Lankymąsi mokinio namuose rinkosi 1 tėvai, tėvų kvietimą į mokyklą – 8 tėvai, susirašinėjimą laiškais – tėvai, pokalbius telefonu – 5 tėvai.
4 kl. “Ar dažnai mokytojas lankosi mokinio namuose?” 13 tėvų atsakė jog ne dažnai. 2 tėvai atsakė, jog mokytojas nesilanko mokinio namuose.
5 kl. “Kiek kartų per mokslo metus apsilankote mokykloje?” 1 kartą – 1 tėvai, 2 kartus – 5 tėvai, 3 kartus ir daugiau – 9 tėvai.
6 kl. “Ar mokytojas su jumis susirašinėja laiškais ar kalba telefonu?” Taip atsakė 12 tėvų, ne atsakė 2 tėvai, 1 tėvai neturi nuomonės.
7 kl. “Kurios iš kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formų jums priimtiniausios?” Tėvų susirinkimus rinkosi 13 tėvų, paskaitas – 4 tėvai, klausimų ir atsakymų vakarus – 1 tėvai, atvirų durų dienas – 1 tėvai, reglamentuotas diskusijas – 2 tėvai, dalykinių žaidimų ir disputų nesirinko niekas.
8 kl. “Ar lankotės tėvų susirinkimuose?” – Taip atsakė 15 tėvų.
9 kl. “Kuriose kolektyvinio bendradarbiavimo formose esate dalyvavę?” Paskaitose – 10 tėvų, klausimų ir atsakymų vakaruose – 1 tėvai, disputuose – 1 tėvai, atvirų durų dienose – 1 tėvai, reglamentuotose diskusijose – 1 tėvai, dalykiniuose žaidimuose – 1 tėvai. Net 5 tėvai nėra dalyvavę nė vienoje iš šių minėtų kolektyvinio bendradarbiavimo formų.
10 kl. “Ar esate dalyvavę mokytojo vedamose pamokose?” Taip atsakė 1 tėvai, ne – 14 tėvų.
11 kl. “Kaip jūs vertinate mokytojo bendradarbiavimą su šeima?” Teigiamai – 14 tėvų, neigiamai – 1 tėvai.
12 kl. “Kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokytojas, kad rastų bendrą kalbą su šeima?” Dažniausiai buvo minimas komunikabilumas, nuoširdumas, mokėjimas bendrauti, sąžiningumas, objektyvumas, rūpestingumas, supratingumas.
Mokytojas turėtų būti mylintis vaikus, geras specialistas, pareigingas, teisingas, paprastas, korektiškas, geranoriškas, malonus.

Anketų rezultatai susumuojami, daromos išvados ir siūlymai.

Išvados, siūlymai:

Iš gautų anketų rezultatų galima daryti tokias išvadas:
1. Tėvai labiausiai vertina individualaus ir kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formas.
2. Iš individualaus bendradarbiavimo su šeima formų priimtinos yra: tėvų kvietimas į mokyklą, pokalbiai telefonu.
3. Tėvai gana dažnai lankosi mokykloje.
4. Iš kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formų labiausiai vertinami klasės susirinkimai, kuriuose tėvai noriai lankosi.
5. Tėvai labai mažai žino apie šias kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formas: klausimų ir atsakymų vakarus, atvirų durų dienas, reglamentuotas diskusijas, dalykinius žaidimus ir disputus.
6. Tėvai labai mažai dalyvauja grupinio bendradarbiavimo su šeima formose.
7. Klasės auklėtojo darbas su šeima įvertintas teigiamai.
8. Tėvai išskyrė 3 mokytojo savybes: komunikabilumą, nuoširdumą, mokėjimą bendrauti.

Siūlymai:
1. Auklėtojas galėtų dažniau taikyti grupinio bendradarbiavimo su šeima formas.
2. Klasės auklėtojas turėtų dažniau lankytis mokinio namuose.
3. Reikėtų dažniau taikyti kolektyvinio bendradarbiavimo su šeima formas: disputus, dalykinius žaidimus, reglamentuotas diskusijas, atvirų durų dienas.
4. Klasės auklėtojas galėtų siūlyti tėvams dalyvauti jo vedamose pamokose.

Daug Lietuvos pedagogų tyrinėjo šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo formas. J. Skiauteris manė, jog sėkminga vaiko socializacija įmanoma tik tuomet, kai šeima bendradarbiauja su mokykla. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje gana išsamiai aprašė šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo formas (tėvų susirinkimus, individualius susitikimus su mokinių tėvais, tėvų konferencijas, tėvų komiteto veiklą, paskaitas tėvams ir kt.) ir pateikė daug vertingų rekomendacijų pedagogams, siekiantiems bendradarbiauti su tėvais.
Kitokios nuomonės yra A.Kalvaitis, kuris nustatė, jog tėvai į mokymosi procesą neturi kištis. Tėvai labai gerai perprato tokią nuostatą ir dažniausiai nebenori bendradarbiauti su mokykla. Geriausiu atveju jie lankosi klasės tėvų susirinkimuose ar šventėse, priima mokytoją savo namuose. A.Kalvaitis pažymėjo, jog tėvai netgi sukūrė savotišką alternatyvią mokyklą – jie patys pagal išgales domisi populiariąja pedagogika ir patys bando mokyti savo vaikus. Iš dalies dėl tokio bendradarbiavimo trūkumo kalti švietimo veiklą reglamentuojantys dokumentai, kuriuose įtvirtinama tik mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo nuostata, bet ne visos švietimo sistemos atvirumas šeimai ir visuomenei.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Dapkienė S. Klasės auklėtojas ir auklėtinio šeima.- Š., 1997.
2. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys.- K., 1993.
3. Jovaiša L. Hodegetika. Auklėjimo mokslas.- V., 1995.
4. Klasės vadovo darbas. Sudarė A.Paurienė.- K., 1979.
5. Rupšienė L. Šeimotyros įvadas.- K., 2001.

Leave a Comment