ALKOHOLIZMO ŠEIMOJE PROBLEMA IR JO POVEIKIS VAIKAMS

ALKOHOLIZMO ŠEIMOJE PROBLEMA IR JO POVEIKIS VAIKAMS

Planas

1. Įžanga
2. Kas yra alkoholizmas?
3. Alkoholikų tėvų vaikai – genų paveldimumo spąstuose.
4. “Aš esu alkoholiko vaikas”.
5. Serganti šeima
6. Pagalba sergančiai šeimai
7. Išvados

ĮŽANGA

Vaikystė ir paauglystė – tai žmogaus asmenybės, jo gyvenimo nuostatų, santykių su aplinka formavimosi tarpsnis, žinių ir esminių moralinių bei etinių įgūdžių kaupimo metas. Vaikas nuolat formuojasi, o alkoholis, kaip žiauriausias nuodas pažeidžia visa, kas geriausia, tauriausia yra žmoguje, ir palieka tik tai, kas primityviausia ir negarbinga. Kai svaigalus geria suaugę žmonės, griaunamos visuomenės dorovės, moralės normos. Tuo tarpu į kiekvieną vaikų skkatinimą gerti svaigalus, net netiesioginį, ar tai būtų šeimoje, kine, per vakarus ar televizijos laidose, reikia žiūrėti kaip į sunkų nusikaltimą prieš žmoniją ir jos ateitį.
Geriantys tėvai iš vaikų vagia vaikystę ir jaunystę, pažinimo ir atradimų džiaugsmą, turiningo gyvenimo laimę. Labai dažnai dėl tėvų girtavimo vaikai gimsta su sunkesniais psichiniais sutrikimais ir visą gyvenimą būna našta tiek tėvams, tiek visuomenei.

KAS YRA ALKOHOLIZMAS?
Alkoholizmas lyg replėmis laiko žmoniją nuo žilos senovės ir iš jos renka pasibaisėtiną duoklę, prarydamas jaunystę, ardydamas jėgas, slopindamas ennergiją, žudydamas geriausią žmonių giminės žiedą. Šią ligą diagnozuoti labai sunku. Būtina išsamiai išsiaiškinti kiekvieną atvejį, įtariamam šia liga pateikti daug papildomų klausimų.
Ypač sunku alkoholizmą diagnozuoti pradinėje stadijoje. Retai išgeriantis žmogus gal ir nesusirgs alkoholizmu. Gal nesusirgs ir tas, kuris ge

eria dažnai, bet nepraranda orientacijos, sugrįžta sąmoningas į namus. Nei išgeriamo alkoholio kiekis, nei girtavimo dažnumas nėra požymis, leidžiantis padaryti išvadą apie alkoholizmo ligos buvimą ar nebuvimą. Žodžiai „geria kaip visi, -per šventes” visiškai netenka diagnostinės prasmės, nes žmonės neturi tikslinių kriterijų, nusakančių „saikingą gėrimą”. Alkoholikas negali žinoti, ar jis nusižengia normai ar ne, kadangi nieko nežino, koks yra tos „normos” kriterijus.
Diagnozuoti alkoholizmą sunku ir gydytojui (žinoma, išskyrus sunkius ar toli pažengusius ligos atvejus). Trumpų alkoholizmo apibrėžimų esama daug, bet praktika rodo, kad diagnozei nustatyti vien tik požymių neužtenka – būtina atsižvelgti į ligos esminius simptomus.
Narkologijos specialistų teigimu, „chroniškas alkoholizmas (sinonimai: alkoholinė liga, alkoholinė toksikomanija) – toksikomanijos forma kuriai būdingas aistringas polinkis vartoti medžiagas, susidedančias iš etilo spirito, ir po to sirgti chroniška intoksikacija”.
„Alkoholizmas (cchroniškas alkoholizmas, chroniška alkoholizmo intoksikacija, alkoholinė liga, alkoholinė toksikomanija) susirgimas, nusakantis patologinį potraukį spiritiniams gėrimams, pagirių sindromo išsivystymas, mažinant alkoholio vartojimą, o toli pažengusiais atvejais -stiprūs neurologiniai pažeidimai ir psichinė degradacija” (Maskolenko, 1992).
Šis apibūdinimas ne tik nusako patologinės spiritinių gėrimų įtakos pagrindinius požymius (t.y. aistringą potraukį), bet ir parodo, kokio lygio yra abstinentinio sindromo rodiklis.
Kiti alkoholizmo požymiai – tai fizinė priklausomybė, kai, nutraukus alkoholio vartojimą arba išgėrus jo daug, išsivystė patrauklumo sindromas, pavyzdžiui, galvos skausmai, sausumas gerklėje, apetito praradimas, pykinimas, gausus pr
rakaitavimas ir kt. Išgėrus tam tikrą alkoholio dozę, simptomų intensyvumas sumažėja. Tuo ir paaiškinamas ligonio potraukis „pataisyti sveikatą”.
Paaiškinti žmogaus susidomėjimą alkoholiu – ar tai yra ligos potraukis, ar aistros požymis, sunku. Į konkretų klausimą: „Ar jums kyla noras išgerti?” -sergantysis dažniausiai atsako: „Ne, netraukia. Paprasčiausiai aš išgeriu dėl to, kad.”o toliau galima išgirsti bet kokį pasiaiškinimą. Čia būtina pateikti klausimus, kuriuos sugeba suformuluoti tik gydytojai narkologai.
Jei paklausime sergančiojo: „Ar kartais ryte jūs pataisote sveikatą?”, jis gali atsakyti: „Ne, aš ryte einu į darbą blaivus”. Pagirios gali būti atidėtos vėlesniam laikui (pavyzdžiui, po darbo); sergantysis gali ir visiškai „netaisyti sveikatos”. Tačiau jam būdingas abstinencijos požymių (pagirių) sindromas, o tai rodo alkoholizmą.
Tai kaip atskirti alkoholizmą nuo girtavimo?
Stažuojantis „Mezeldono” organizacijoje (JAV, Minesotos valstija), rusų mokslininkui narkologui D. Moskolenko teko klausytis gydytojo R. Heilmario paskaitų apie tai, kaip alkoholizmą atpažinti ankstyvoje stadijoje. Pasirodo, JAV, kaip ir posovietinėse šalyse, svarbiausiu alkoholizmo požymiu laikomas patologinis, t.y. liguistas, alkoholio potraukis. Beje, pasaulyje dabar priimta šią ligą vadinti ne alkoholizmu, o priklausomybe nuo alkoholio. Pažymėtina, kad medžiagos, sukeliančios šią ligą, gali būti skirtingos (alkoholis, narkotikai, vaistai), bet ligos esmė – ta pati.
JAV gydytojas R.Heilman išskyrė keturias charakteristikas, padedančias suprasti, kas tai yra – ar aistra, įprotis, ar liguista trauka prie bet kurių no
ors medžiagų (alkoholio, narkotikų)?
1. Priklausomai nuo cheminių medžiagų – tai pasikartojantis, gilus, viską nugalintis, nenusakomai sunkus jausmas pakartotinai patirti girtumą. Tai paprastai sąlygoja vidinė žmogaus būsena ir jis negali jai atsispirti, nepajėgia ją nugalėti valios pastangomis.
2. Šio įpročio jėga didžiulė -ji vadovauja žmogaus psichikai, aplenkia visus kitus įgimtus ir įgytus poreikius. Periodiškai ji ima vadovauti seksualiniams poreikiams, siekimui nuslopinti alkį, net ir savisaugos instinktui. Pakartotinis apsinuodijimas visus kitus poreikius nustumia į antrą planą.
3. Apsinuodijimo (intoksikacijos) potraukis tampa nepriklausomas nuo visų kitų gyvenimo poreikių. Įtampa, skausmas, jautrumas, susijaudinimas ir t.t. gali sustiprinti norą „suvartoti” naują alkoholio dozę, tačiau potraukis gali pasireikšti ir be išorinių žadinančių priežasčių.
4. Kartą pasireiškęs, liguistas potraukis niekada neapleidžia žmogaus. Tačiau potraukio stiprumas gali susilpnėti, nors vėliau gali periodiškai kartkarčiais stiprėti, tegul ir nedažnai, kaip aktyvioje ligos fazėje.
Svarbu pastebėti, kiek žmogus vartoja kitų psichotropinių medžiagų, pakeičiančių jo psichiką, ir kaip dažnai jis tai daro, o pirmiausia tai pastebėti, kaip jis vartoja chemiškai aktyvias medžiagas. Liguistą tų medžiagų potraukį jaučiantis žmogus jas vartoja kitaip nei žmogus, tokio potraukio neturintis.
Štai kaip aprašo alkoholio vartojimo tautines tradicijas Fazilis Iskanderis romane „Žmogus ir jo vietovė”: „Keista, niekas mūsų nemokė gerti iki dugno taurę vyno ar taurelę degtinės, o mes patys visada išgeriam iki dugno. O žmonės Vakaruose dažniausiai sa
avo gėrimų negeria iki dugno. Paragauja -padeda, paragauja – padeda. Regis, jie labiau pasitiki gyvenimo tėkme. Atrodo, jog mes to pasitikėjimo neturime – bijome, kad neatimtų, jeigu gersime lėčiau. Tad ir skubame išgerti. Mūsų gyvenimas kažkuo panašus į gyvenimą stotyje: štai tuoj tuoj uždarys bufetą, arba tuoj tuoj nuvažiuos traukinys”.
Nepaisant graudžiai humoristinio šio pasakojimo tono, ši romano ištrauka tiksliai nusako „mėgėjų” įprotį gerti alkoholinius gėrimus itin sparčiais tempais, kas nepriimtina išsivysčiusių šalių visuomenei (žinoma, visur esama išimčių).

ALKOHOLIKŲ TĖVŲ VAIKAI – GENŲ PAVELDIMUMO SPĄSTUOSE

Žmogus, gerdamas šį narkotinį nuodą net mažomis dozėmis, gali nepajusti, kaip svaigalų gėrimas jau tampa jo vidiniu poreikiu. Alkoholizmas – tai padarinys girtavimo, kuris yra “saikingo”, “kultūringo”, “ritualinio” svaigalų gėrimo rezultatas. Ne veltui liaudis sako: “Upė prasideda nuo upelio, o girtavimas nuo taurelės”.
Vis dėlto, už tėvų girtavimą atpildo susilaukia vaikai. Duomenys įtikinamai rodo, kad geriančiųjų šeimose, palyginti su negeriančiųjų, sveikų vaikų yra 5 kartus mažiau, vaikų mirštamumas 5 kartus didesnis, o ligonių 3,5 kartų daugiau.
Mokslininkai atliko tokius tyrimus: vieną valandą prieš gimdymą 1 kg kūno masės duodavo 0,5 g svaigalų. Gimus kūdikiui, tyrimui kraują ėmė iš virkštelės, t.y. iš vaisiaus kraujotakos sistemos. Ir kraujyje rasdavo alkoholio, vadinasi, net placenta sauganti vaisių, nesulaiko alkoholio. Ypač pavojinga moterims gerti svaigalus pirmąsias dvi nėštumo savaites.
Net nedidelės alkoholinių gėrimų dozės veikia genetinį substratą; dėl to, jeigu ne tuoj pat, tai vėlesnėse kartose gali gimti defektyvių palikuonių.
Įvairių šalių mokslininkai atliko šimtus tyrimų, patvirtinusių neginčijamą faktą; jeigu pastota laikotarpiu, kai vienas arba ypač abu tėvai buvo girti, jiems gimsta nepilnaverčiai vaikai su įvairiais pataloginiais nukrypimais, kurie dažniau ir sunkiau pasireiškia psichikos sutrikimais: psichopatija, epilepsija, debilumu ir kt.
Alkoholio poveikis gemalui bei būsimam jaunikliui įtikinamai parodytas ir eksperimentais su gyvūnais. Nuo regurialiai jiems duodamų net mažų alkoholio dozių, ryškiai padaugėja nevaisingų patelių ir patinų, bendrų formavimosi ydų, išmetimų, mirštamumo ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo atvejų, taip pat susilpnėja tam tikros gyvūnų rūšies gyvybingumas.
Dabar iš visų žinomų nuodų toksiškiausiu žmogaus gemalui laikomas alkoholis.
Kliniškai ištyrus nervinę ir psichinę raidą 64 vaikų, prieš kurių gimimą tėvai 4-5 metus girtavo, nustatyta, kad visi vaikai, net ir tie, kurie buvo pakankamai fiziškai subrendę, protiškai buvo nepilnaverčiai. Be to, išaiškėjo, kad kuo didesnis tėvo “alkoholinis stažas”, tuo ryškiau protiškai buvo atsilikęs jo vaikas.

Danijoje Donaldas Godvinas tyrė įvaikintų vaikų tolesnį likimą. Vienų tokių vaikų tėvai buvo sveiki, kitų – alkoholikai. Vieni jų augo sveikose, kiti – alkoholikų šeimose. Paaiškėjo, kad nesvarbu, kokiose šeimose išaugo alkoholikų vaikai, jie suaugę alkoholizmu sirgo 3-4 kartus (!) dažniau negu tie, kurių tėvai nebuvo alkoholikai. Tokią nuomonę turi ir daugelis kitų mokslininkų.
Anglų mokslininkai S. Aleksanderis ir I. Kempbelas 1966 metais paskelbė 1410 nepilnamečių tyrinėjimų duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12. Bet jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis, ir du artimiausi paauglio draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto – 89. Šie tyrinėjimai parodė dar vieną patraukiantį dėmesį faktą: po kartą per savaitę išgeria 8 tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43 tokių, kurie dažni tėvo ir motinos arba draugužių išgertuvių kompanionai. Sunku surasti akivaizdesnį pavyzdį, kaip tėvų gėrimas veikia vaiką.

“AŠ ESU ALKOHOLIKO VAIKAS”

Galiu tik svajoti
Neturėčiau kalbėti apie savo tėvą nieko bloga. Bet išdrįsau. Jis buvo įsimylėjęs degtinę. Nerūpėjo jam mama, nei šeima, nei mes, vaikai. Dar vaikų darželyje sapnuodavau košmarus, kuriuose motina miršta. Tėvo bijojau paniškai. Sergu skrandžio neuroze. Net nežinau, kaip apibūdinti savo dvasinę būseną – kaip juodą bedugnę ar gailestį, abejones ir liūdesį. Visuomet jaučiausi blogesnė, bjauri ir neturtinga.
Gerai jaučiuosi, kuomet apie mane sukasi draugės. Šiandien turiu jų pakankamai, bet nė vienai nepasisakiau, kaip bjauriai jaučiuosi viduje, savo “kailyje”, visuomet nuo realybės bėgu svajonių, fantazijų ir knygų pasaulio link.
Pasekiau motinos pėdomis. Turiu vyrą. Jis dar ne alkoholikas. Bet jeigu viskas mūsų gyvenime klostysis taip, tai tikriausiai juo taps.
Onutė
Šis atviras laiškas buvo išspausdintas žurnale “Sveikata” 1999/10. Onutės mintys atspindi daugelio alkoholikų šeimose užaugusių vaikų dvasinę būseną. Tokie vaikai bando įvairiai kovoti su tėvų alkoholizmu: ima elgtis kaip atsakingi “tėvai” šeimoje ir tarp draugų, stengiasi kontroliuoti save, pasiekti reikšmingų laimėjimų mokykloje, tačiau tuo pat metu išlieka emociškai izoliuoti nuo kitų vaikų ir mokytojų. Kartais emocinės problemos gali pasireikšti tik jiems suaugus, tačiau dažniausiai jas galima pastebėti ir vaikystėje.
Vaikas patiria daugybę negerų jausmų, susijusių su vieno ar abiejų tėvų išgėrinėjimu:
Kaltė vaiką ima kamuoti todėl, kad jis laiko save priežastimi, dėl kurios tėvai išgėrinėja.
Vaikas nuolatos nerimauja dėl situacijos namuose: kad alkoholikas nesusižeistų, nesusirgtų, kad tėvai nesusikivirčytų.
Vaikas jaučiasi sutrikęs, nes šeima alkoholizmą linkusi slėpti nuo aplinkinių. Tai reiškia, kad vaikas gėdijasi pasikviesti į svečius draugų ar ko nors paprašyti pagalbos.
Nesugebėjimas užmegzti intymius ryšius atsiranda tuomet, kai vaikas daug kartų nusivilia savo geriančio tėvo pažadais.
Vaikas visiškai susipainioja savo mintyse ir jausmuose, kai alkoholikas staiga iš mylinčio pavirsta į piktą, nepriklausomai nuo to, kaip vaikas elgėsi. Be to, vaikui svarbu dienos režimas, o jeigu namuose yra alkoholikas, miego ir valgio laikas gali smarkiai keistis.
Vaikas pyksta ant to tėvo, kuris geria. Jis pyksta ir ant negeriančiojo, kad jis nesugeba valdyti situacijos ir jo apsaugoti.
Gali pasireikšti ir gilus liūdesys, kai vaikas jaučiasi vienišas, nieko negalintis pakeisti.
Kartais vaikai tiesiog išmoksta tam tikrų vaidmenų: vyriausias vaikas išmoksta “didvyrio” vaidmens. Rūpinasi namais, netrikdo “ramybės”. Gerai mokosi. Anksti sukuria savo šeimą. Bet dažnai yra ilgai emociškai priklausomas nuo namų.
Kitas vaikas – “atpirkimo ožys”. Trikdo darželio, o vėliau mokyklos ramybę. Jis anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, patenka į specialias auklėjimo įstaigas, kalėjimus.
“Angelėlis” arba “nematomas vaikas”. Tai toks vaikas, kuris nuo chaoso namuose, konfliktų bėga į fantazijų, svajonių pasaulį, savo vienatvę.
Vaikas, dažniausiai “pagrandukas”, išmoksta tokios gynybos, kad sugeba viską paversti juokais ir dažniausiai vadinamas “klouno” vardu.
Aprašyti vaidmenys parodo, kaip dažniausiai vaikai užsisklendžia savyje ir reaguoja į pasaulį.
Vaiko, augančio šeimoje, turinčioje alkoholizmo problemų, asmenybė vystosi netaisyklingai. Auga koalkoholikas, priklausoma asmenybė, priklausoma nebūtinai nuo alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų (narkotikų, vaistų).

Suaugęs alkoholikų vaikas :
• nežino, kas yra normalu, jis priverstas spėlioti, jo namuose įvykiai klostosi neįprastai, pasailio pagrindas nepaliaujamai svyruoja.
• Jam sunku įgyvendinti savo užmojus iki galo, užsidegęs savo sumanymais nežino, kaip pasiekti tikslą.
• Meluoja, nors galėtų sakyti tiesą, nes vaikystėje nežinojo, už ką bus nubaustas ar apdovanotas, todėl meluoja dėl “viso pikto”.
• Save vertina negailestingai, jaučiasi menkavertis ar visiškas bevertis. Netiki, kad gali kas nors įvertinti už asmeninius ypatumus. Nesugeba savyje surasti, atpažinti asmeninių ypatumų, nesugeba jais pasinaudoti.
• Jam sunku būti žaismingam ir patirti tikrą džiaugsmą, nes trukdo jame glūdinti nuolatinė, stipri įtampa, nors gali šypsotis ir kartoti “viskas tvarkoje”.
• Save traktuoja ypač reikšmingai, daugelį savo problemų taip pervertina, kad netelpa žmogiškoje matuoklėje ir nesugeba nuo jų atsiriboti.
• Jam sunku užmegzti intymius santykius: gailestį sumaišo su meile. Dažniausiai myli tuos, kuriems reikia pagalbos. Žmonės, kurie parodo meilę suaugusiam alkoholikų vaikui, tampa įtarimų ir nepasitikėjimo objektais – “klastingais žmonėmis”.
• Labai bijo būti pamesti, todėl patys atstumia -tokiu būdu nori užbėgti įvykiams už akių. Įsitikinę, kad negali būti mylimi.
• Perdėtai reaguoja į permainas, pasikeitimus, kuriems neturi jokios įtakos.Viskas, ko jie nežino, labai baugina: žmonės, situacijos. Eilinį kartą žemė slysta iš po kojų.
• Jaučiasi kitokie, įsitikinę, kad niekas nepergyvena tokių problemų, kokias jie išgyvena.
• Nuolat trokšta pripažinimo ir patvirtinimo. Daro, ką tik įmanydami, kad tai gautų. Iš anksto žino, kad negaus.
• Yra arba perdėtai atsakingi, arba perdėtai neatsakingi. Jiems sunku nustatyti ribas, kam turi įtakos, o kam – ne.
• Lojalūs kraštutinumams, netgi tuomet, kai kiti nelojalūs akivaizdiems faktams. Nežino, kada yra išnaudojami, kada – ne.
• Siekia tuoj pat patenkinti savo kaprizus, nes bijo -jei negaus dabar, tai negaus niekada.
• Automatiškai, neapgalvotai patenka į situacijas.
• Nuolat ieško įtampos ir krizių, o vėliau dejuoja. Įtampa jiems – įprastas gyvenimo būdas.
• Vengia konfliktų arba juos užaštrina, bet retai išsprendžia.
• Klaikiai bijo asmeninių nesėkmių, sabotuoja asmeninius pasiekimus. Saukelia tokius reikalavimus, kad nepajėgia jų realizuoti. Asmeninius savo laimėjimus vertina tik per kitų pagyras, liaupses, nes nesugeba patys savarankiškaijais pasidžiaugti.
• Bijo kritikos, ją priima kaip užpuolimą, grėsmę, pavojų. Bet patys mėgsta kritikuoti ir smerkti.
• Izoliuojasi nuo žmonių netgi tuomet, kai yra tarp jų. Bijo žmonių. Bijo vienatvės. Bijo priklausomybės nuo žmonių. Ypač bijo valdžios ir bendraamžių.
• Beveik visada jaučiasi kalti, nors dažnai norėtų ginti savo teises. Jiems lengviau rūpintis kitais nei savimi. Tai padeda nepastebėti savo ydų ir išvengti atsakomybės.
• Kai gyvenimas klostosi gerai, tai juos užvaldo pasimetimas ir nuobodulys.Tvarkingas, ramus, jautrus partneris jiems neįdomus, dažniausiai jį atstumia.
• Dažniausiai gyvai reaguoja į tai,ką daro kiti, o ne jis.
• Tampa priklausomi nuo alkoholio arba kitų psichoaktyvių medžiagų, arba- nuo priklausomų partnerių. Priklausomybės forma tokia, kokia anksčiau siejo su tėvais (arba vienu iš jų).
Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų pajunta palengvėjimą, kai iš tiesų sužino, kas juos iš tikro kankina gyvenime. Tos priežastys yra supainioto, ilgalaikio, naikinančio, alinančio streso, kurį vaikas patyrė savo vaikystėje, rezultatas. Tuomet toks suvokia, kad “tai” ne jo kaltė.

SERGANTI ŠEIMA

Šeima yra ypatingas socialinis darinys, kurio nariai susieti meile, kraujo giminyste, bendru gyvenimu ir likimu. Ji sukuria savitą pasaulį, veikiantį kiekvieno asmens brandą. Šeima įtakoja savo visuma: jos ekonomine būkle, tarpusavio santykiais, kultūra, profesija, ryšiais su kaimynais ir t.t. Vaikai perima iš tėvų požiūrį į daugelį dalykų. Darna šeimoje – šventas dalykas, nes šeima – tai daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.
Alkoholizmas – pačioje šeimoje plintanti liga. Iš pradžių ja serga keli vienos šeimos nariai, vėliau liga perduodama iš kartos į kartą. Žinoma, tai nėra neišvengiama, todėl kiekvienoje tokioje šeimoje yra ir sveikų žmonių, nesergančių šia liga. Antra, jei šeimoje yra vienas alkoholikas, visi kiti šeimos nariai kenčia psichologiškai. Jie savotiškai yra nuo jo priklausomi. Ši priklausomybė – tai psichologinė būsena. Patys alkoholikai iki ligos pradžios irgi neretai buvo priklausomi nuo kitų, sirgusių šia liga. Vieno šeimos nario girtavimas paliečia visus kitus žmones, kurie vienaip ar kitaip reaguoja į jo gėrimą.

Kai namuose gyvena nuo alkoholizmo priklausomas žmogus, jo šeima taip pat tampa priklausoma . nuo jo būsenos. Negeriantiems šeimos nariams tenka išmokti gyventi normaliai. Jų nepalieka slogutis net tada, kai alkoholikas meta gerti (o jeigu ir vėl pradės?), išeina iš namų (o gal dar galima susigrąžinti laimę?) ir net kai miršta (ką mes padarėme ne taip?).
Alkoholizmo gėdijamasi. Priklausomi nuo alkoholio asmenys teigia galintys kontroliuoti gėrimą, o jų šeimos stengiasi nuslėpti nuo kaimynų ir giminių namuose tvyrantį chaosą. Juk šeima – saugios salelės sinonimas ir kai kažkas ima griauti tą saugumo jausmą, jos nariai stengiasi kuo ilgiau jį išlaikyti, netgi apgaudinėdami pačius save. Tačiau tiesos slėpimas nuo savęs tik atitolina problemos sprendimą, o ligonis tuo tarpu klimpsta giliau į alkoholizmą, nes visi jį nori laikyti “normaliu” ir bando apsimesti, kad nieko baisaus nevyksta. Augantys vaikai vis labiau gėdijasi tos bjaurios paslapties. Atsiriboja nuo bendraminčių. Nedraugauja, kadangi apie šią paslaptį nevalia niekam papasakoti. Dar ankstyvoje vaikystėje girdėjo – šiukšlių nevalia iš namų išnešti. Šeima, turinti bet kokią “gėdingą” paslaptį, pamažu tampa uždara. Santykiai su aplinkiniais tampa paviršutiniški, trapūs. Jeigu tik pavieniai šeimos nariai – sutuoktiniai, seneliai arba vaikai – susitinka su giminaičiais arba pažįstamais, tai jų kalbos paprastai sukasi apie banalius dalykus.
Santykiuose su išoriniu pasauliu dominuoja vaidyba. Šeimos nariams stinga tikrų jausmų, atvirumo ir nuoširdumo. Mažėja sugebėjimų, juolab drąsos ieškoti ir kreiptis pagalbos! Visi priversti tvarkytis savarankiškai. Ypač su jausmais.
Galop tokia šeima tampa vieniša, apgaubta susvetimėjimo ir abejingumo.
Sergančioje, disfunkciškoje šeimoje dažniausiai niekas niekam nepadeda. Kiekvienas yra egoistas. Galvoja ir rūpinasi savimi. Artimųjų nesėkmes, nelaimes išjuokia, kritikuoja, teisia. Arba viskas būna atvirkščiai: kam nors taikoma ne šiaip globa, o hipergloba.
Kuomet alkoholikas geria, jo žmona sutvarko šimtus dalykų. Tokiuose santykiuose nerasime vieningumo. Pakeldama savo vyro gėrimo pasekmes, žmona tampa jo ydos sąjungininke. Vaikai įsitraukia į hiperglobą. Jie savo vaikišku bejėgiškumu bando gelbėti abu tėvus, o jiems niekas nepadeda.
Bendrumo, vieningumo stoka nesveikose šeimose pagimdo skriaudos pajautą. Ji susikaupia per daugelį metų ir pasireiškia įvairiomis formomis.
Geriančių tėvų šeimoje prarandamas pasitikėjimas žmonėmis, o svarbiausia – prarandamas pasitikėjimas savimi.
Emocinė ir psichologinė žala gali būti tokia didelė, kad visiems šeimos nariams gali tekti apsilankyti pas gydytoją.

PAGALBA SERGANČIAI ŠEIMAI

Pirmasis žingsnis į šeimos pasveikimą – tai surasti pagalbą nuo alkoholio priklausomam žmogui. Paprastai namiškiai šaukia, verkia, grasina ir maldauja nustoti gerti. Tačiau atrodo, jog toks elgesys alkoholikui tik suteikia daugiau jėgų elgtis savaip ir priversti namiškius įsivelti į beprasmius ir nesibaigiančius vaidus. Jeigu visa šeima ima gyventi alkoholiko rūpesčiais, nieko gero nereikia laukti. Alkoholizmas – liga. Jeigu karščiuojantis žmogus negers vaistų, bet varys visus žiemą pririnkti žemuogių, jam tuojau bus iškviesti gydytojai. Alkoholizmu sergantis žmogus pradeda sveikti tada, kai namiškiai nustoja juo perdėtai rūpintis ir už jį viską daryti, nepasiduoda jo melui, išnaudojimui ir apgavystėms.
Šeima, kuri nori pasveikti nuo alkoholizmo padarytos žalos, visų pirma turi atvirai pažvelgti į savo problemas, jas pripažinti ne tik sau, bet ir kam nors pašaliniam, geriausia medikui. Šeimos nariai – išmokti suprasti ir priimti kiekvieno asmens jausmus ir poreikius; išmokti bendrauti (klausytis, kalbėti); įtikinti vaikus, kad jie nėra kalti; drąsiai pažvelgti į tas situacijas, kurių jie labiausiai vengė.
Patarimai šeimai, kurioje yra priklausomas nuo alkoholio žmogus:
• Susiraskite kuo daugiau informacijos apie alkoholizmą.
• Pagalvokite apie savo jausmus, susijusius su alkoholio gėrimu, girtumu ir alkoholizmu.
• Priimkite alkoholizmą kaip ligą, tačiau žinokite, jog ją galima sėkmingai gydyti.
• Kreipkitės pagalbos į medikus, Anoniminių alkoholikų grupę ir pan. Neleiskite išdidumui užkirsti pagalbos ieškojimo kelių. Atminkite, jūs esate ne vienas.
• Būkite sąžiningas su savo vaikais. Nebandykite juos paversti savo neišsipildžiusių svajonių šiukšliadėže. Be to, venkite situacijų, kai vaikas atsiduria šeimos barnių viduryje.
• Visada prisiminkite, jog vienintelis žmogus, kurį jūs galite pakeisti – tai jūs pats.
• Išlikite ramus. Alkoholio problemos neatsiranda per naktį, todėl per naktį taip pat neišnyks.
• Pasikeitimai visada yra sunkus išbandymas, todėl nenusiminkite, jeigu ne viskas sekasi taip, kaip turėtų.
• Jums reikės įdėti daug darbo, tačiau rezultatai turėtų būti jo verti.
• Jeigu sergantis šeimos narys atkakliai ignoruoja jūsų pastangas, reikėtų pagalvoti apie bendro gyvenimo ir ryšių su juo išsaugojimo prasmę.
Į ką mokytojas turėtų atkreipti dėmesį!
Nors vaikas iš visų jėgų bando laikyti šeimoje pasireiškiantį alkoholizmą paslaptyje, tačiau mokytojai, šeimos draugai ir giminaičiai gali įtarti kažką negero ir su juo atvirai pasikalbėti, jeigu vaikas:
• Blogai mokosi mokykloje, tinginiauja.
• Neturi draugų, vengia klasiokų.
• Prasikalsta, pavyzdžiui, vagia ar mušasi.
• Dažnai skundžiasi fiziniais simptomais (galvos ar pilvo skausmais).
• Ima piktnaudžiauti narkotikais ar alkoholiu.
• Išlieja agresiją ant kitų vaikų
• Elgiasi rizikingai
• Jaučiasi depresiškai; galvoja apie savižudybę ar net kėsinasi taip pasielgti.

Vaikui reikia paaiškinti, kad alkoholizmas – paveldima liga. Todėl jeigu šeimoje yra vienas ja sergantis, reikėtų pasikalbėti apie šios ligos atsiradimo galimybę. Vien tėvų klaidų stebėjimas vaikui gali būti nepakankamas barjeras išvengti jų pačiam.

IŠVADOS

Girtumas – apskritai visiems žinoma būsena. Mažai atsirastų žmonių, kurie patys nebūtų patyrę alkoholio poveikio. O girtą yra matęs kiekvienas.
Manau, kad alkoholio vartojimo problema yra per daug plati, kad su ja susidorotų medikai ar specialių tarnybų darbuotojai. Alkoholizmas tiesiogiai bei netiesiogiai paliečia ir konkretų asmenį, ir jo šeimą ir bendruomenę. Tai visos valstybės problema. Didelis dėmesys turi būti skiriamas alkoholizmo prevencijai. Valstybinės institucijos turėtų skirti tam daugiau lėšų ir organizuoti kvalifikuotą, efektyvią prevencinę veiklą. Joje dalyvautų ne tik švietimo, medicinos bei policijos daruotojai, bet ir aktyviai įsitrauktų miestų, miestelių ir kaimų bendruomenės. Ypač ši problema yra aktuali kaimui, kur alkoholizmas itin progresuoja, o kvalifikuotų specialistų ir tarnybų trūksta.
Kita vertus, jeigu pats žmogus nenorės keistis, kovoti su savo liga, niekas kitas jo neprivers to padaryti. Šeima, susidūrusi su šia skaudžia problema, neturėtų jos slėpti, bet nebijoti kalbėti apie tai, dalintis patirtimi su kitomis panašaus likimo šeimomis, kaip gyventi su alkoholiku, kaip jam padėti, kaip kovoti su šia klastinga liga. Tam prireiks labai daug jėgų, kantrybės ir supratimo.
Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur. Visi jie kažkada išgėrė savo pirmąją taurelę. Ypač liūdna, jeigu ją dar vaikystėje bus įpylę tėvas arba motina. Pirmas lašas ne kartą buvo pradžia tos nesuvaldomos slenkstėtos upės, kurioje taip lengva pražūti. Kuo ilgiau sugebėsime palaikyiti vaikų abejingumą ar priešiškumą alkoholiui, tuo geriau jų sveikatai ir ateičiai.

LITERATŪRA

1. Gage N., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. – V., 1994.
2. Kolesovas D. Kaip apsaugoti moksleivius nuo žalingų įpročių. – K., 1987.
3. Kaip įveikti alkoholio ir narkotikų problemas., – V., 1994.
4. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo žinynas. – K., 2002.
5. Laikraštis “Medicina ir dar kai kas visiems”. – 2002m. Nr.12.
6. Maliukevičius N. Alkoholis ir kiti narkotikai. – V., 1994.
7. Šeimos daktaras. –V., 1997.
8. Žurnalas “Sveikata”. – 1999m. Nr. 10; 2002m. Nr. 7.
9. Interneto svetainės “tingiu”, “google”.

Leave a Comment