globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos

Turinys
ĮVADAS 1
I. VAIKO GLOBOS SAMPRATA 3
II. VAIKŲ GLOBA IR RŪPYBA LIETUVOJE 6
III. VAIKŲ, NETEKUSIŲ TĖVŲ GLOBOS, PSICHOSOCIALINĖS PROBLEMOS 9
1. Emocijų ir sutrikusio elgesio problemos 9
1.1. Agresija kaip psichosocialinė problema. 9
1.2. Delinkventiškas elgesys kaip psichosocialinė problema. 10
1.3 Gatvės vaikai kaip vaikų psichosocialinė problema. 11
1.4. Šalinimasis arba uždarumas kaip psichosocialinė problema. 12
1.5. Nerimas ar depresija kaip psichosocialinė problema. 13
1.6. Dėmesio problemos kaip psichosocialinė problema. 15
2. Socializacijos problemos. 17
2.1 Socialinė adaptacija arba dezadaptacija kaip psichosocialinė problema. 17
IV. TYRIMAS 25
1. Tyrimo duomenų analizė 28
Išvados

38
Literatūra 39
Priedas nr. 1 (1lentelė) 40
Priedas nr. 2 (2 lentelė) 41
Priedas nr. 3 (3 lentelė) 42
Priedas nr. 4 (4 lentelė) 43
Priedas nr. 5 (anketa) 45

ĮVADAS
Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nemažai vaikų netenka tėvų globos. Lietuvoje statistikos departamento duuomenimis kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. Pagal Statistikos departamento duomenis 2005 metais tėvų globos neteko 13, 3 tūkst. vaikai. Lietuvos statistikos departamentas, suskirstęs visas tėvų globos netekimo priežastis į neišvengiamas (tėvų mirtis, ilgalaikė liga, tėvai įstatymo tvarka paskelbti nežinia kur esančiais ir pan.) ir išvengiamas (asocialios šeimos, tėvai patys atsisakė vaikų, nesirūpina jais, smurtauja ir pan.), nustatė, jog tik kas ketvirtam vaikui, kuriam buvo steigiama globa, ji buvo neišvengiama, o tik maždaug kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas – našlaitis. Taigi pagrindinė tėvų gllobos netekimo priežastis – šeimų asocialumas.
Pagal Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą informaciją, šiuo metu Lietuvoje yra 228 vaikų globos įstaigose.
Netekusių tėvų globos vaikų (ypač našlaičių) likimas pastaraisiais šimtmečiais jaudino visų Europos valstybių bendruomenės: tokiems vaikams pirmiausiai ir buvo steigiami gl

lobos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Kiekviena valstybė jau turi savitą globos įstaigų istoriją. Lietuvoje, 1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo kritiškai analizuojama savo bei kitų kraštų patirtis ir kuriama savita globos sistema. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti naujuoju 2001 metais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu. Iki tol vaikų globą reglamentavo kiti teisės aktai (Vaikų globos įstatymai, ir pan.), tačiau pastarieji nustojo veikti įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui.

Pastaruoju metu Lietuvos vaikų globos politikoje atsirado nauja tendencija, kuri įtvirtinta naujajame Civiliniame kodekse, – globos įstaigoje tėvų globos netekęs vaikas apgyvendinamas tik tuo atveju, kai nėra galimybės vaiko globoti šeimoje arba šeimynoje.

Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas – tėvų globos netekę vaikai. Didžioji dauguma šių vaikų yra patyrę sunkių stresų, gyvenę nedarniose, konfliktiškose šeimose, prrastomis materialinėmis sąlygomis.

Vaikų namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas. Kaip aiškėja iš įvairių mokslinių tyrimų, šie vaikai labiau nei kiti jų bendraamžiai linkę į depresijas, baimes, jie agresyvesni, kai kurie pasižymi psichiniais ir fiziniais sutrikimais, turi specialių poreikių.
Mano darbo objektas yra globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos.
Ši problema yra aktuali, ne vieno mokslininko jau nagrinėta, dėl to, kad globos namų auklėtiniai turi labai daug psichosocialinių problemų, dėl to
o, kad jas lėmė vaikystėje išgyventi traumuojan¬tys įvykiai, taip pat jos gali būti susijusios ir su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Darbo tikslas – ištirti kokios yra globos namų auklėtinių psichosocialinės problemos.
Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, kada yra taikoma vaikams globa ir dėl kokių priežasčių.
2. Išsiaiškinti, kiek šiuo metu yra beglobių Lietuvoje vaikų.
3. Remiantis psichologine, pedagogine, socialine literatūra atskleisti nagrinėjamos temos aktualumą.
4. Išsiaiškinti su kokiomis psichosocialinėmis problemomis globos namų auklėtiniai susiduria ir aptarti jų priežastis.
5. Išsiaiškinti psichosocialinių problemų sprendimo būdus.

I. VAIKO GLOBOS SAMPRATA

Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais.
Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apibūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais – tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymą likusį be tėvų globos vaiką apibūdina aštuonios pozicijos:
1. našlaitis, kurio tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;
2. kurio tėvai arba artimieji giminaičiai nežinomi (rastas vaikas);
3. kuris įstatymų nustatyta tvarka paimtas iš tėvų (apribotos terminuotai arba neterminuotai tėvystės teisės);
4. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra žinomi ir jų ieškoma;
5. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų paskelbti mirusiais arba pripažįstami nežinia kur esančiais;
6. kurio tė

ėvai arba turimas vienintelis iš tėvų pripažinti neveiksniais;
7. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali juo rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.
8. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, prižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką, ir jo fiziniam ir psichiniam saugumui yra pavojus (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m).

Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. L. Jovaiša aiškinamajame pedagogikos terminų žodyne vaiko globą vadina – dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma. Vaikai auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama ir t.t. (Jovaiša, 1993).

Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme suformuluota vaiko globos sąvoka apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą, tačiau svarbiausia yra tai, kad čia lygias teises tapti vaiko globėju įgyja fizinis asmuo (šeima) ir juridinis asmuo (šeimyna ir institucija).

Vaiko globa – tai likusio be tėvų globos vaiko patikėjimas fiziniam ar juridiniam asmeniui (šeimyna ar globos institucija), jo priežiūra, auklėjimas, asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m).
Globojamas vaikas – tai vaikas, kuriam nustatyta globa (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m).

Vaiko globėjas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam patikėta likusio be tė
ėvų globos vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m ).
Vaiko artimieji giminaičiai – senoliai, broliai ir seserys, vaiko tėvų broliai bei seserys (LR Vaiko globos įstatymas, 1998m)
Globa (rūpyba) – likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems.
Globos rūšys: laikinoji globa, nuolatinė globa.
Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje, atstovavimas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei jų gynimas mokymo, gydymo, teisėsaugos ir kitose įstaigose.
Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.
Nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.
Nuolatinė globa nustatoma teismo nutartimi.
Globos teisinė prasmė yra pabrėžiama ir socialinė politikos kontekste, kuriame vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų [D. Snieškienė Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: taikymas socialinėje politikoje, 1999, p.-83]. Socialinėje politikoje vaiko globa bei rūpyba, autorės teigimu, yra akcentuojamos kaip socialinės ir teisinės normos, o ne paties asmens „supratimas ar sugebėjimas“.
Vaiko globą galima apibūdinti ne tik kaip teisinį objektą, bet ir kaip socialinį. Pasak G. Kvieskienės [Socializacija ir vaiko gerovė, 2003, p. – 174], globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius. Kol žmonės gyveno uždaromis grupėmis, vieni su kitais buvo susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais, tol nebuvo poreikio išskirtinei globai ir labdarai. Žmonės pagal nerašytas taisykles, remdamiesi tradicijomis padėdavo vieni kitiems nelaimėje, tad nebuvo būtinybės globą įforminti. Tačiau istorijos eigoje diferencijuojantis visuomenei į interesų grupes, žmonės vis mažiau vadovavosi papročiais ir moralės normomis, geranoriškumo principu. Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti. Tad žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija. Pradeda kurtis įvairios organizacijos, įstaigos, kurios įgyvendina iškeltus globos tikslus ir uždavinius. Tad istoriniame kontekste globa iš „savaime suprantamos veiklos“ modernioje visuomenėje tapo kaip „duotybė“, kurią reglamentuoja įstatymai, tai yra, kad globa iš šeimyninio reikalo ilgainiui pasidarė viešo pobūdžio ir privaloma. Žiūrint iš socialinio taško, globa yra žmonių tarpusavio santykių vaisius.
Globos reiškinys apsprendžiamas ir ekonominių veiksnių. Dėl skurdo, bedarbystės, ekonominės krizės šeimos nebeįstengia arba nebenori rūpintis savo atžalomis ir palieka juos visuomenės globai. Tad globos sąvoką apsprendžia ir ekonominis aspektas, nes vienas iš globos uždavinių yra vaiko išlaikymas. Norint įgyvendinti vaiko globos paskirtį yra reikalingos lėšos. Vaiko, likusio be tėvų globos, poreikiams tenkinti valstybė skiria kas mėnesį 500 Lt pašalpą. Vaiko globos savaitgaliais metu globėjams yra išmokami maistpinigiai, 6 Lt į dieną. Juos išmoka vaikų globos institucija, kas tam tikrą laiką.
Ekonominis globos aspektas, kaip teigia I. Leliūgienė, sukuria materialinio išlaikymo prielaidas, reikalingas vaiko poreikiams patenkinti.
Svarbiausias globos aspektas yra pedagoginis. Pedagogas J. Vaitkevičius socialinę globą ir rūpybą žymi kaip veiklą, formuojanti visapusišką tobulą, intelektualiai, doroviškai išlavintą pilietį, rengti jį protiniam ir fiziniam darbui, tobulinti jo gebėjimus, plėsti interesus [J. Vaitkevičius, 1995, p.-280].
L. Jovaiša pateikia tokį globos ir rūpybos apibrėžtį: „ <.> dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma“. Autorius taip pat teigia, kad globos proceso metu vaikai yra auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsisūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama [L. Jovaiša, 1993, p. – 64].
Vaiko globos procesas yra nuolatinis pedagoginis procesas, kurį nuolat reguliuoja ir sąlygoja objektyvios kultūros vertybės, ekonominės sąlygos, etika, tarpusavio santykiai, kolektyvas ar grupės ir jų nuostatai bei pedagogo, kaip vaiko globėjo, gebėjimai organizuoti, valdyti situaciją ir įvykius, daryti ugdomąjį poveikį. Vaiko globa yra konkretus, kūrybiškas, gyvas procesas tarp ugdymo veikėjų .
I. Leliūgienės teigimu, pedagoginis aspektas numato atjautos ir humaniškos pažiūros strategiją suaugusiųjų elgesyje vaiko atžvilgiu [Socialinė pedagogika, 2002, p.-320].
D. Snieškienė vaiko globą pateikia kaip saugios aplinkos vaiko sveikatai ir ugdymui sukūrimą, tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje; biologinėje šeimoje, globėjų šeimoje, įsivaikinusioje (psichologinėje) šeimoje ar visuomenės globos institucijoje. Vaiko globa yra viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurią šeimos kartais dalijasi su kitomis visuomenės institucijomis, kurios teikia joms paslaugas. Vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų. [Specialusis ugdymas II, 1999, p.-83].
Vaikų globa apima daugelį funkcijų kaip: apsaugą, priežiūrą, sveikatos priežiūrą, ugdymą, fizinę ir emocinę paramą.
Pateikiamuose globos sampratos apibrėžimuose labiausiai akcentuojamas teisinis aspektas, nors tiek pat svarbūs yra pedagoginis, psichosocialinis aspektai. Toks požiūris į vaiko globą atspindi visuomenės supratimą. Žinoma, visuose globos sąvokose yra pabrėžiama, kad būtina suteikti vaikui, netekusiam tėvų globos, saugią aplinką, kurioje jis galės jaustis ramus, aprūpintas, tinkamai fiziškai bei psichiškai vystytis, tačiau nekalbama apie meilę, užuojautą vaikui, globėjų ir globotinių ypatingus ryšius, jų tęstinumą. Labiausiai beglobiui vaikui reikia artimo žmogaus, kuris jį mylėtų, gerbtų, kuriuo vaikas galėtų pasitikėti ir jaustis reikalingu.
Teisinio vaiko globos aspekto akcentavimas, kaip teigia D. Snieškienė [Vaikus globojančios šeimos samprata, 2001, p-.48], globą apibrėžia kaip privalomą, o ne žmoniškais, kilniais jausmais grįstą veiklą.

II. VAIKŲ GLOBA IR RŪPYBA LIETUVOJE

Pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos tikslas – doro, išmintingo, veiklaus ir atsakingo žmogaus ugdymas. Šio tikslo įgyvendinimui neabejotinai reikalinga švietimo sistema, kuri apimtų visas ugdymo institucijas su jų struktūrom, funkcijom, ryšiais su aplinka, jos koordinuotų, užtikrintų perimamumą bei tęstinumą. Tačiau švietimo sistemų kaitoje dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių tarp ugdymo institucijų atsiranda plyšiai, į kuriuos patenka lengviausiai pažeidžiamos vaikų ir paauglių grupės, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys organizuojant pagalbą, atliekant korekcinį darbą.
Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30 % . Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės. Šių šeimų vaikai, labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį. Graudu, tačiau tai labiausiai ir veikia vaikų psichiką, jų fiziologinį bei moralinį augimą.
Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai – tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos. Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. (Leliūgienė I. Socialinė pedagogika, 2003, p- 324).
Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje gyveno 746, 3 tūkst. vaikų (arba 21, 8 proc. visų šalies gyventojų) nuo 0 iki 18 m. Iš jų 2005 metais globojami buvo 13, 3 tūkst. (arba 1, 8 proc.) vaikų (žr. 1 lentelę prieduose p. – 40).
Šioje lentelėje pateikiamas globojamų vaikų pasiskirstymas 2004 – 2005 m. pagal vaiko globos nustatymo vietą (globa šeimoje, globa šeimynos, globa vaikų globos institucijose). Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005 – 2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. (2005 m. 41 proc. visų vaikų, nustačius globą, buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, 2006 m. vaikų globos institucijose buvo globojami 43 proc. visų vaikų). Didžiausia dalis procentine išraiška (net 76 proc.) institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 m. Šio amžiaus vaikai daugiausiai yra apgyvendinti 5 specializuotose apskričių pavaldymo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kūdikių namuose.
2005 metais savivaldybių VTAT duomenimis globa buvo nustatyta 3209 vaikams, 2004 m . – 3267 vaikams. Nors absoliučiais skaičiais globojamų vaikų skaičius per metus sumažėjo, tačiau santykine išraiška, lyginant globojamų vaikų skaičių su bendru vaikų skaičiumi, padidėjo 0,1 proc. (2004 m. 775,2 tūkst. : 3,267 tūkst; 2005 m. 746,2 tūkst.:3,209 tūkst).
2005 metais daugelyje šalies miestų ir rajonų vaikų globos tendencijos iš esmės nepakito. Lyginant su 2004 metais, globojamų vaikų padaugėjo Pakruojo, Raseinių, Švenčionių, Telšių rajonuose, o vaikams nustatytų globų skaičius sumažėjo Kauno miesto ir rajono bei Mažeikių ir Utenos savivaldybėse. Kaip ir ankstesniais metais savivaldybėse, kuriose veikė vaikų dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų ir buvo sudarytos sąlygos teikti papildomas užimtumo bei ugdymo paslaugas vaikams bei patiems tėvams, sumažėjo ir globojamų vaikų skaičius. ( http://www.socmin.lt/index.php?1494850889).
Taigi, pagal statistikos departamento duomenis galima spręsti, kad daugiausia vaikų patenka į įvairius globos namus iš asocialių, nedarnių šeimų, kurių tėvams atimtos arba apribojamos tėvystės teisės.
Žinoma, kad kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei ugdytis reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis, jaustųsi saugus. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis. Susidarę šeimos ir vaiko santykiai yra pagrindas toliau plėtoti savo santykius su aplinka, pasirengti visuomeniniam gyvenimui. Todėl natūraliausia vaikui yra šeimos globa. Manoma, kad humaniškiausias būdas, sprendžiant beglobių vaikų problemas, yra juos atiduoti auklėti šeimoms. Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992 -1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Šių mokyklų mokomieji korpusai buvo pertvarkyti į gyvenamąsias patalpas arba perduoti Švietimo ir ugdymo skyrių žiniai. Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais. Taigi, vaikų globos namų skaičius padidėjo, o internatinių mokyklų sumažėjo. Tačiau vaikų socialinė kilmė globos namuose ir internatinėje mokykloje beveik nesiskiria.
Teigiamas reiškinys, jog Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų kūrimosi pradžioje žiniasklaida skelbė nemažai straipsnių, kuriuose buvo abejojama tokių namų reikalingumu. Vieni pirmųjų pakvietę į savo namus 5 našlaičius ir likusius be tėvų globos vaikus buvo Rūta ir Benas Bernotavičiai. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, yra tam tikrų išimčių. Darniai sugyvenančių šeimynų yra Tauragėje, Šakiuose, Kaune, Visagine, Raseiniuose, Panevėžyje, Šilalėje, Kelmėje, Anykščiuose, Palangoje ir t.t. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes. Ne kiekviena šeima gali ryžtis tokiam žingsniui, ne kiekvienas gali taip aukotis “svetimiems” vaikams, kai to nedaro biologiniai tėvai.
Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Tai pradėta daryti 1992 metais, kai internatinės mokyklos buvo perorganizuotos į globos namus. Norint auginti pilnaverčius žmones, ieškoma geriausių būdų tai padaryti. Manoma, kad globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Todėl, kaip anksčiau minėta, jos pertvarkomos į vaikų globos namus. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas. Tokiu būdu vaikai bendrauja su šeimų vaikais, lengviau integruojasi į visuomenės gyvenimą.

III. VAIKŲ, NETEKUSIŲ TĖVŲ GLOBOS, PSICHOSOCIALINĖS PROBLEMOS
1. Emocijų ir sutrikusio elgesio problemos
Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Nustatyta, jog valkų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somati¬nio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojan¬čiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose. Aptarsiu ir apibūdinsiu šias elgesio bei emocijų problemas, jų priežastis.
1.1. Agresija kaip psichosocialinė problema. Agresija – tai įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant at realizuojant individų interesus. Vienų individų agresija yra puolamojo pobūdžio, o kitų dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Šiandien agresija tarp vaikų, paauglių ir jaunuolių – dažnai sutinkamas reiškinys, įvairūs savo laipsniu ir raiškos formomis. Tarp mažesnių vaikų dažniau negu tarp vyresnių sutinkama fizinė agresija (agresyvus elgesys). Paaugliai ir jaunuoliai labiau linkę naudoti emocinę (spaudimo) ir verbalinę agresiją. Išimtinai, bet vėlgi beveik kiekvienuose vaikų globos namuose, taip pat mokykloje sutinkama seksualinė agresija, išryškėjanti paauglystės ir jaunystės metais. lndividualią agresiją (asmens prieš asmenį) lydi grupinė agresija -vienos vaikų grupės prieš kitą, vaikinų prieš merginas it t, t.
Agresija – tai viena iš didžiausių elgesio problemų vaikų globos auklėtiniams, nes agresyvų elgesį jiems sunku užgožti. Kartais nenorėdami elgiasi agresyviai, po to gailisi, blogai pasielgę. Manoma, kad pagrindinė aplinka, skatinanti agresyvų elgesį, yra vaikų globos namai ir mokykla. Tai pagrindinis socialinis kontekstas, kuriame išmokstama agresyvaus, jėga pagrįsto elgesio. Vaikas reaguoja, kai jį užgaulioja kiti vaikai. Jaunesni vaikai reaguoja į tai ir fiziškai, ir žodžiais. Vyresni vaikai dažniau linkę atsakyti grasinimais arba įžeidinėjimais nei griebdamiesi smurto. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai vaikai ima spręsti konfliktus griebdamiesi smurto: muštynių, susistumdymų ir pan.
Kriterijai, rodantys vaiko agresyvumą:
• Ikimokyklinis ir jaunesnis amžius – vaikai dažnai praranda kontrolę; ima ginčytis ir pyktis su aplinkiniais; atsisako vykdyti suaugusiųjų prašymus; sąmoningai kitus erzina, yra dirglūs, impulsyvūs.
• Vidurinysis mokyklinis amžius ir paauglystė – grasina kitiems žodžiais, gestais. Būna muštynių iniciatoriai. Nesiskaito su auklėtojų, mokytojų nuomone, jų draudimais. Konfliktuoja su auklėtojais, mokytojais, bendraamžiais. Gali kankinti gyvūnus ir nejausti gailesčio.
Agresyviam globos namų auklėtiniui sunku valdytis, kontroliuoti savo elgesį, todėl greit sudirgsta, yra netolerantiškas, sunkiai supranta aplinkinius: klaidingai mano juos esant priešiškai nusiteikus, ypač būdami streso būsenos. Auklėtojų, mokytojų nenuoseklumas, nesėkmės, nuobodulys, teigiamų paskatinimų stoka, bejėgiškumo jausmas, neturėjimas, kur save realizuoti tokius vaikus dar labiau gniuždo.
Gali būti daug agresijos priežasčių: silpnas emocinis ryšys tarp šeimos ar šeimynos narių, prasta priežiūra, nesaugumo jausmas, bejėgiškumas, baimės jausmas, nepasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, vaiko susidūrimas su nepatenkintais poreikiais, savo interesų gynimas, savarankiškumo ir nepriklausomybės siekimas. Be to , vaikų globos auklėtiniai jaučia, kad jie yra kitokie negu šeimoje su abiem tėvais augantys vaikai, jaučia, kad visuomenė dažnai jų vengia, nenori priimti jų kaip pilnaverčių visuomenės narių, todėl natūralu, kad jie jaučia agresiją, pyktį. Augant uždaroje institucinėje aplinkoje nesusiformuoja pilnaverčiai socialiniai ryšiai.
1.2. Delinkventiškas elgesys kaip psichosocialinė problema. Pasak G. Valicko, delinkventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delinkventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delinkventinis elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (pvz.: tai gali būti nedisciplinuotas, konfliktiškas elgesys, epizodiškas alkoholio vartojimas, bėgimas iš pamokų ir pan.).
Delinkventai, pasak G. Valicko, tai faktiškai padidintos rizikos vaikai, paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės.
M. Galaguzova išskiria tokius delinkventiško elgesio tipus:
• smurtiniai nusižengimai, įvairaus pobūdžio įžeidimai, sumušimai, padegimai, sadistiniai veiksmai, nukreipti prieš tam tikrą asmenį;
• nusižengimai, siekiant asmeninės materialinės naudos, įskaitant smulkias vagystes, reketo atvejus, mašinų bei kitas vagystes;
• nelegalių narkotikų platinimas bei prekyba.
Vaikų globos namų auklėtiniai daugiau ar mažiau yra delinkventiško elgesio. Tai sukelia daug problemų ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams. Tokie vaikai nuolat konfliktuoja užuot mandagiai išdėstę savo mintis. Yra ir tokių globos namų auklėtinių, kurie ne tik negerbia auklėtojų, mokytojų, bet demonstratyviai juos įžeidinėja, niekina, vadindami necenzūriškais žodžiais. Ir pikčiausia: tai daroma kitų auklėtinių ir auklėtojų ar mokinių ir mokytojų akivaizdoje.
Tai vyksta dėl to, kad paauglystėje vykstąs auklėtojų, mokytojų autoriteto griovimas, garbės žeminimas yra tipiškas vyriškėjimo demonstravimo bruožas, kartais įgyjantis siaubingą jėgą. Tai reikia suprasti. Pagarbos sau reikalavimas gali tik paaštrinti situaciją, ypač jeigu vaikas yra netaktiškas.¬
Pagarba žmogui yra gilus humaniškų santykių išgyvenimas, kylantis iš žmogaus, kaip vertybių nešiotojos, prasmės suvokimo. Ji išugdoma per daugelį metų, tapdama ryškiu asmenybės brandumo rodikliu. Nemanau, kad galima įpratinti gerbti žmogų. Patirtis rodo, kad pagarbos sau reikalavimas neduoda norimo efekto. Pagarbos, kaip ir meilės, negalima nei išreikalauti, nei ištreniruoti.
Paprasčiausias pagarbos žmogui ženklas yra mandagumas. Jis kyla iš socialinio intelekto, atitinkamų etiketo žinių ir supratimo, jog su draugais ir vyresniaisiais reikia elgtis gražiai, pagal šiuolaikinius žmonių santykių estetikos dėsnius bei taisykles. Ilgaamžė patirtis įtikina, kad mandagumo galima išreikalauti. Jo pratybos lengvos ir malonios. Mandagumo stoka laikoma pagarbos žmogui trūkumu. Nemandagūs globos namų auklėtiniai nemoka parodyti auklėtojai, mokytojui pagarbos.
Kilnius humaniškumo bei pagarbos žmogui jausmus reikia pradėti ugdyti nuo mandagumo. Deja, ši auklėjimo sritis labai apleista. Nors išleista daug mandagumo mokančių knygų, etiketo taisyklių rinkinių, bet šis lobis menkai panaudojamas: nėra etiketo pamokėlių, klasės valandėlių, pratybų. Be jų nėra įpročio, be įpročio – mandagaus elgesio. Bet pratybų nepakanka. Būtinas pavyzdys.
Mandagaus elgesio ugdytojai – globos namų auklėtojai ir mokytojai. Jeigu globos namuose nėra gražaus elgesio pavyzdžių, kaip rodo sena patirtis, užtenka gerų mokyklos pavyzdžių. Bet ir mokykloje stokojama gerų pavyzdžių. Mokytojų santykiai su vaikais kartais būna nemandagūs, o to pakanka negražiems mokinių elgesio įpročiams formuotis. Mandagus elgesys sužadina mandagų elgesį.
1.3 Gatvės vaikai kaip vaikų psichosocialinė problema. Dar yra tokių vaikų, kurie nuolat bėga iš vaikų globos institucijų. Jie dar vadinami gatvės vaikais. Jų veikla įvairi: vieni elgetauja, kiti siūlo paslaugas (pilstyti automobiliams benziną, pasaugoti ar juos nuplauti, perpardavinėja laikraščiu), treti – padeda sudarinėti įvairius sandėrius, kartais seksualinius. Gatvės vaikai aktuali ir opi problema, nes jie dažniausiai pažeidžia teisėtvarką, nusikalsta. Jų problema yra ta, kad nesugeba prisitaikyti prie juos supančios aplinkos, taip pat jiems sunku laikytis globos namų parengtų taisyklių, jiems neįdomu mokytis bei trūksta motyvacijos ko nors siekti.
Pacituosiu socialinės pedagogikos magistrės Odetos Merfeldaitės tyrimą (Socialinis ugdymas I d. „Gatvės vaiko kaip socialinio-pedagoginio fenomeno charakteristika“1999m.):
„Pagrindinės gatvės vaikų išskirtinės savybės – nenuspėjamas elgesys, agresyvumas. Pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai atsiduria gatvėje yra šios: tėvų girtavimas (83%), sunki šeimos materialinė padėtis (43%), visuomenės bei vyriausybės neveiksmingumas (41%), užimtumo stoka (36%). Susiklosto priežasčių modelis: tėvai girtuokliauja, neprižiūri vaikų. Tam įtakos turi ir pasikeitusi ekonominė, politinė Lietuvos gyvenimo situacija bei vai¬kų užimtumo stoka. Šeimose, vaikų globos namuose stokojama vaikui būtino dorovinio klimato. Peršasi išvada, kad visgi dau¬giausia vaikų į gatvę patenka dėl vaikų nenoro mokytis ir užimtumo stokos.
Remiantis tyrimais, stebėjimais, pokalbiais galima pateikti tokią Lietuvos gatvės vaiko charakteristiką.
Visi gatvės vaikai turi šeimas arba globėjus, kurie jais rūpinasi arba turėtų rūpintis. Iš visų tiriamųjų, tik 4% vaikų visiškai neturi tėvų, 56% vaikų iš nepil¬nų šeimų. Tik 8% nepalaiko santykių su šeima, visi kiti rečiau ar dažniau mato¬si: dažniausiai kas antrą dieną. Lietuvos gatvės vaikų amžius 9-17 metų. Di¬džiausias procentas – paaugliško amžiaus. Daugelis gatvę pasirenka todėl, kad gatvėje įdomu, čia vaikai jaučiasi laisvi, nepriklausomi, juo labiau, kad per die¬ną uždirba iki 50 Lt. (vidutinis uždarbis 25 – 30 Lt.). Vaikai šiuos pinigus išlei¬džia saldumynams, žaidimams su kompiuteriais, uostomosioms narkotinėms me¬džiagoms (klijams), kiti – atiduoda tėvams arba iš jų atima pinigus vyresnieji “bomžos”. Vaikai nebūna visą dieną vienoje vietoje – migruoja iš vienos vietos į kitą, dažniausiai vaikus galima sutikti grupelėmis po 2 – 5, po vieną – elgetau¬jant. Dažniausiai elgetauti siunčiami jauniausieji, kadangi jie daugiau sukelia žmonėms užuojautos, gautus pinigus dažniausiai dalijasi keliese.
Vaikus į vieną ar kitą kategoriją priskiriama pagal jų elgesį. Dažniausiai sutikti galima elgetaujančius – valkataujančius, pabėgėlius iš globos institucijų. Jie yra pabuvoję keliuose internatuose, globos namuose, tačiau niekur negali rasti vietos. Gatvės vaikai žino, kur gali nusiprausti, pavalgyti, gauti nakvynę, rūbus, tuos, kurie nežino, greitai pasiekia “gatvės telefonas”.
Didžiausia dalis vaikų gatvėje praleidžia 6-9 valandas per parą, 13% visą parą. Nakvynės vieta įvairi: pas pažįstamus draugus, laiptinėse, šiluminiuose mazguose, nedidelis procentas pasirenka nakvynės namus, nes ten egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis. Didžiausias autoritetas gatvės vaikams – draugai, tad 40% vaikų pagalbos prašo draugų. Vaikai pasižymi uždaru būdu, nepatiklumu, tačiau jeigu suaugusiam pavyks įgyti vaiko pasitikėjimą, tai jau ilgam. Daugelis vaikų nepa¬tiklūs, daug meluoja, prikuria nebūtų legendų apie save, šeimą (savisaugos ins¬tinktas). Elgesys yra nenuspėjamas.
Kaip jau minėta, tik 49% visų tirtų vaikų lanko mokyklą (beveik visi inter¬natus, jaunimo mokyklas arbatai vaikai, gyvenantys globos institucijose), kiti mokyklos nelanko (51%). Pagrindiniai argumentai, kodėl nelankoma mokykla tie, kad sunku mokytis (19%)«r mokykieje nuobodu (16%)“.

Apibendrinant galima teigti, kad tokias neigiamas pažiūras į gyvenimą, tokias vertybes ir elgesio normas gatvės vaikai perėmė iš savo tėvų, kurie jiems teigiamo pavyzdžio neparodė, todėl natūralu, kad jie renkasi geriau gatvę negu globos instituciją, kurioje yra aibė taisyklių. Tokių vaikų įprotis – gyventi laisvai ir niekieno nevaržomai. Tokiems vaikams gyvenime yra sunku, jiems kyla daug įvairiausių problemų tiek dėl elgesio, tiek dėl emocijų, tiek dėl socializacijos ir adaptacijos.
1.4. Šalinimasis arba uždarumas kaip psichosocialinė problema. Tai vaiko vengimas bendrauti, bendradarbiauti ir pan.
Augdami uždaroje įstaigoje, neturėdami artimo žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti, instituciniai vaikai užsisklendžia savyje, nepasitiki ugdytojais ir bendraamžiais. Dėl pilnaverčio bendravimo su suaugusiaisiais nebuvimo, neišsiugdyto pasitikėjimo suaugusiuoju, atsiranda baimė atsiverti, todėl išgyvenimai, tikrosios baimės, nerimo, destruktyvaus elgesio priežastys yra slepiamos. Taip pat bijodami būti nesuprasti, atstumti, pašiepti, instituciniai vaikai nelinkę
kitiems pasakoti savo išgyvenimų.
1.5. Nerimas ar depresija kaip psichosocialinė problema. Nerimas yra labai paplitusi emocija, ją patiria kiekvienas ištiktasis streso. Nerimas skirstomas į normalų ir patologinį, nerimo būseną ir bruožą. Nerimo būsena yra nerimo jutimas dabar, tam tikru momentu ir dažnai pasireiškia, kai yra stresinė aplinka. Nerimas gali trukti ir ilgai, net visą gyvenimą. Toks nerimas vertinamas kaip bruožas, būdingas asmenybės sutrikimui. Nerimo būsenos varginamas vaikas gali būti neramus, jaustis netvirtas, pažeidžiamas, išsigandęs. Jam gali būti dusulys, uždusimo jausmas ir kiti simptomai. Patologiniu vadinamas nerimas, atsiradęs be aiškios priežasties. Jaučiamas nerimas, nesusijęs su kokiu nors provokuojančiu faktoriumi, gali būti vadinamas “laisvai plaukiojančiu”.
Vaikams, kuriems yra nerimo sutrikimų, gali būti psichologinių ar somatinių nerimo simptomų. Kraštutinės nerimo būsenos metu gali pasireikšti daug somatinių simptomų. Dauguma tokios būsenos pacientų susitelkia į gresiantį pavojų, ypač fizinę grėsmę. Dažniausiai užplūstančios mintys: “aš galiu mirti”, “man bus infarktas”, “aš išprotėsiu”. Panikos apimti žmonės bijo fizinės, psichologinės ar socialinės katastrofos. Kraštutinė nerimo būsena vadinama priepuoliu (ataka), jis pasireiškia ūminių psichinių ir somatinių nerimo simptomų kompleksu su kraštutine baime. Toks priepuolis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, vidutiniškai apie 10-20 minučių. Priepuolis gali kartotis kelis kartus per parą. Vaikas gali jausti bendrą nerimą, kuris dar vadinamas “laisvai plaukiojančiu” autonominiu nerimu. Šio nerimo simptomai: karščio jutimas, “diskomfortas skrandyje, pilve”, dusulys, svaigulys, burnos sausumas, sustiprėjęs prakaitavimas, drebulys, išsiplėtę vyzdžiai, padidėjęs arterinis kraujospūdis, pykinimas, vėmimas, dažnas šlapinimasis ir diarėja. Jis ypač būdingas generalizuotam nerimui. Normalus nerimas ir nerimo sutrikimai pasireiškia įvairiais somatiniais ir psichiniais simptomais (2 lentelė žr. prieduose p.- 41). Patologiniu nerimas – tai fobijos, panikos, obsesinis-kompulsinis, potrauminio streso, generalizuoto nerimo sutrikimai ir kt. Nerimo simptomus aiškiau apibūdina.
Nerimastingi vaikai dažnai jaučiasi beviltiški, išsigandę, praradę savikontrolę. Asmuo, bendraudamas su tokiu vaiku, turi būti ramus ir jį nuraminti, padrąsinti, padėti jam išreikšti savo mintis ir nuogąstavimus. (http://www.agora-fobija.lt/default.asp?DL=L&TopicID=49&Code=).
Depresija. Kiekvienas vaikas kartkartėmis išgyvena liūdnus jausmus: netekties, nusivylimo ar tiesiog liūdesio. Normaliai tokie jausmai yra trumpalaikiai, žmogus sulaukia paramos iš artimiausios aplinkos (meilės, paguodos, šilumos) ir liūdesys po kelių dienų praeina.
Depresija yra gilus ir ilgalaikis išgyvenimas. Tai emocinė išraiška, išeinanti už paprasto liūdesio ribų. Depresijos metu liūdesys yra lydimas mąstymo, elgesio ir biologinių funkcijų sutrikimų, kurie tampa daugiau ar mažiau autonomiški nuo bet kokių išgyvenimų, davusių jiems pradžią.
Paprastai kalbant, vaikai, sergantys depresija jaučia slogius, liūdnus jausmus ilgą laiką ir nežino koks įvykis juos sukėlė (pvz: “nieko neatsitiko, bet man taip liūdna, kad nenoriu keltis iš lovos”)

Depresija sutrikdo įprastą kasdieninę veiklą. Depresijos apimtas žmogus nenori nieko veikti, nenori bendrauti, šalinasi žmonių, esant sunkiai būklei gali nesikelti iš lovos, nebesugeba savimi pasirūpinti, apsileidžia, nebeatlieka įprastų buities darbų, negali susikaupti ir atlikti įprasto darbo. Depresijos epizodas gali būti lengvas, vidutinis ir sunkus. Kuo daugiau simptomų, kuo jie sunkesni ir labiau sutrikdo įprastą kasdieninę veiklą, tuo sunkesnė depresija. Sunkios depresijos atveju, gali pasireikšti psichozės simptomai, atsirasti kliedesių (kaltės, savęs nuvertinimo, persekiojimo ir kt.) bei haliucinacijų, dažniausiai klausos.
Depresija gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Negydomas depresijos epizodas vidutiniškai gali tęstis iki 6 mėn. 60% ligonių po pirmo depresijos epizodo išsivysto ir antras. Kai depresijos simptomai praeina, paciento savijauta tampa tokia, kokia buvo prieš ligą. Kartais depresijos simptomai būna išreikšti du ar daugiau metų (lėtine depresija). Kai kuriems pacientams vėliau gali išsivystyti manijos epizodas. Kartu su depresija gali pasireikšti nerimo sutrikimai, priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų bei valgymo sutrikimai.
Depresija – tai liga, kuri diena po dienos veikia mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir ji supantiems žmonėms. (http://www.ppkc.lt/index.php?id=302).
Dažniausiai vaikų globos namų auklėtiniams nerimą ar depresiją sukelia mokymosi sunkumai mokykloje. Sulaukus 6 ar 7 metų, kiekvieno vaiko pagrindine veikla tampa mokymasis mokykloje. Į mokyklą susirenka smalsūs, žingeidūs, aktyvūs vaikai. Tačiau po kurio laiko auklėtojai išgirsta tokius savo vaikų pasisakymus: “Nenoriu eiti į mokyklą”, “Man nepatinka mokytis”, ar net “Nekenčiu tos mokyklos”. Kai kuriuos vaikus ima kamuoti pilvo skausmai, pykinimo priepuoliai ar neaiškios kilmės galvos skausmai. Kitiems labai sunku išmokti skaityti, skaičiuoti ar parašyti diktantą be klaidų. Dar kiti nesusiranda draugų, nuolat konfliktuoja su klasės draugais. Dažnai tikru nervų karu tampa namų darbų ruošimas.
Mokykloje vaikas išgyvena psichinę įtampą, kuri susijusi su nuolatinėmis vertinimo situacijomis. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis vaikų globos namų auklėtinių pažymius supranta kaip savo asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas įtampą, nerimą ar baimę gali tik padidinti.
Vaikas patiria didžiulį stresą, kai mokytojas iš jo reikalauja pernelyg daug. Jei vaiko sugebėjimai yra vidutiniški, o mokytojas iš jo reikalauja didesnių, vaikui atrodo, kad jis tik beviltiškas, nevykėlis.
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir pan.
Vaikai, turintys aukštą savigarbos lygį, yra aktyvūs, greičiau įveikia nesėkmes ir stresus, lengvai bendrauja, yra populiaresni bendraamžių tarpe.
Taip pat dažniausiai globos namų auklėtiniams nerimas kyla dėl ateities baimės, nes jiems nerimą kelia nežinoma ateitis ir savarankiško gyvenimo pradžia. Visą gyvenimą jais rūpinosi auklėtojai, sulaukus 18 metų jie privalo palikti instituciją. Be abejo, globos įstaigos darbuotojai ne visada tinkamai paruošia auklėtinius savarankiškam gyvenimui, kartais visko išmokyti ir nėra galimybių, dėl to vaikui atsiranda daug problemų pradėti savarankišką gyvenimą. Nerimo ar depresijos problemos vaikui atsiranda nuo krūvos išgyvenimų, sunkumų, motyvacijos stokos, valios trūkumo, nepasirengimo savarankiškam gyvenimui ir kt. Visa tai vaizdžiai apibūdina Irenos Leliūgienės ir Jolantos Kovalenkovienės sudaryta 3 lentelė (žr. priedai p.- 42)
1.6. Dėmesio problemos kaip psichosocialinė problema. Dėmesys – psichinės veiklos sutelkimas į tam tikrą objektą, atsiribojant nuo nesvarbių veiklų.
Dėmesys svarbus aplinkos, minčių ir jausmų, savo paties elgesio ir veiklos suvokimui.
Dėmesys būna valingas (kontroliuojamas paties žmogaus ir sutelkiamas į tam tikrą objektą. Jei reikia, žmogus išlaiko jį ir tada, kai atsiranda trukdžių – įvairių pašalinių dirgiklių, veikiančių žmogų) ir nevalingas (nevalingai dėmesį patraukia patys daiktai ar reiškiniai – garsas, triukšmas, spalvos, kokie nors įvykiai ir kt.).
Sutrikus dėmesiui, vaikas į nieką nesugeba susitelkti, susikaupti, jį nuolat atitraukia pašaliniai dirgikliai. Dėmesį atitraukia stipresni garsai gatvėje, išgirsta kalba, muzika, laikraščio straipsnio antraštė. Ties naujais dirgikliais auklėtinis trumpam sutelkia dėmesį, bet tuoj pat perkelia jį į kitą dirgiklį. Taip pat tokie vaikai nesugebama sutelkti dėmesio iš karto į kelis objektus. Jeigu susitelkiama į vieną, tai pamirštama apie kitus. Be to, labai sunkiai persijungiama nuo vienos minties ar veiklos prie kitos. Kalbėdami, vaikų globos auklėtiniai linkę viską detalizuoti, pasakoti apie įvykius su visiškai nereikšmingomis smulkmenomis. Taip pat atsiradus dėmesio problemoms vaikų dėmesys nukreipiamas tik į vieną objektą, o kitiems jo nelieka, t.y. nesugebama paskirstyti dėmesio. Kartais dėmesys paskirstomas į viską kas vyksta aplink, pastebima net visai nereikšmingi dalykai, tačiau sunkis atkreipiamas dėmesys į užduodamu klausimus.
Sutrikus dėmesiui, blaško pašaliniai dirgikliai. Tada dėmesio sukaupimas reikalauja papildomų pastangų. Tai vaiką vargina, išsenka susitelkimas. Tampa sunku nuosekliai veikti, planuoti laiką. Atsiranda daug pradėtų, bet neužbaigiamų darbų. Tokie dėmesio sutrikimai gali atsirasti kiekvienam sveikam, bet priverstam nuolat skubėti žmogui. Dažnai atsiranda ir nuolatinis laiko stokos pojūtis.
Kitokie dėmesio sutrikimai atsiranda tada, kai vaikui sutrinka psichika: auklėtinis arba visiškai nekoncentruoja dėmesio į aplink jį vykstančius įvykius arba jo dėmesio objektai taip greitai kinta, kad jis nespėja šių objektų fiksuoti. Tokio tipo elgesio sutrikimus dažnai lydi ir pakitęs elgesys. Atsiradus ryškių psichikos sutrikimų, vaikas dažniausiai negali valingai koncentruoti dėmesio.
Kai dėmesys sutrinka dėl pervargimo, nuolatinės miego stokos, globos namų auklėtiniui paprastai užtenka gerai pailsėti: išsimiegoti, pabūti gamtoje, atsipalaiduoti. Labai svarbu planuoti laiką ir neatidėlioti darbų, sukurti ramią, tylią darbo aplinką. Naudinga išmokti atsipalaidavimo pratimų ar autogeninės treniruotės.
Apibendrinant šias emocijų ir elgesio problemas, galima teigti, kad tos problemos gali kilti pirmiausia su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais: fizine ir seksualine prievarta, sunkiomis gyvenimo sąlygomis: tėvų alkoholizmu, nepriežiūra, aplei¬dimu ir pan. Vaikai yra tapę asocialių tėvų pragyvenimo šaltiniu (gimdymo ir priežiūros pašal¬pos, vaikų darbas, prostitucija). Be to, vaikai, anksti praradę ryšius su savo biologiniais tė¬vais, vėliau jiems jaučia tik nuoskaudą, peraugančią į neapykanta, ir pyktį. Dėl to pasireiškia neigiamos nuostatos visų suaugusiųjų atžvilgiu. Išmoktus vyro bendravimo su žmona ir tėvų su vaikais santykių modelius bei patirtį vaikai perkelia į savo bendravimą su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Daugelio jų ryšiai nutrūkę ir su artimiausiais giminaičiais, t. y. broliais, sese¬rimis, seneliais. Netgi atkūrus tuos ryšius iš dalies globos namų darbuotojų pastangomis šiltų santykių dažniausiai vis tiek nebūna, susidomėjimas artimaisiais greitai praeina ir vaikai jų nepasigenda.
Antra, emocinės bei elgesio problemos gali būti susijusios ir su vaikų gyvenimo sąly¬gomis. Dabartinės jų gyvenimo sąlygos institucijose turėtų būti labiau priartintos prie šeimos aplinkos. Būtina, kad jie turėtų su jais nuolat dirbančias auklėtojas ir kuo mažiau jaustų jų kaitą, t. y. reikia, kad juos nuolat suptų tie patys suaugusieji, ir dėl to galėtų lengviau susifor¬muoti prieraišumas ir pasitikėjimas. Globos institucijose gyvenantys vaikai turi kuo mažiau jausti, kad su jais yra „dirbama”, kad auklėtojas ateina „į darbą”. laikmečio ir bendraamžių diktuojamų Lietuvoje (kaip ir kai kuriose kitose šalyse, pvz., Suomijoje) vaikų ir jaunimo globos namuose nesuteikiama reikiama psichologinė pagalba, netaikoma psichoterapija vaikams, kurie išgyvena potrauminį stresą ar patiria kitas emocines arba elgesio problemas. Be to, paaugliams, ką tik patekusiems į globos namus, reikalinga psichologo pagalba, nes, kaip rodo praktika, daugumai vaikų prisitaikymo globos institucijose laikotarpis būna ypač sudėtingas. Jo padarinius sunku numatyti. Vaikai ne tik išgyvena vidinį stresą – jais lengvai gali pasinaudoti vyresni vaikai suteikdami jiems atitinkamą statusą, įtraukdami juos į nusikalstamą veiklą, asocialią bendraamžių grupę. Naujas vaikas, norėdamas pritapti ir būti populiarus, labai dažnai pasiduoda šiai įtakai. Šiems paaugliams būtina nuolatinė įvairių specialistų – psichologų, specialiųjų pedagogų ir socialinių darbuotojų – pagalba ir jų komandinis darbas.
Globos namų auklėtiniams emocijų ir elgesio problemos kyla ir dėl to, kad valstybės globa (t. y. vaikų/našlaičių namai) yra institucinė struktūra, dažnai gana griežtai reglamentuota. Ugdytinių veikla vyksta pagal globos namų taisykles ir iš anksto parengtas programas, o ir pati visuomenė nelabai linkusi pripažinti ir priimti tokius vaikus. Ypač tas atstūmimas jaučiamas mokyklose. Vaikų ir jaunimo globos institucijose dienos režimas yra pastovus, monotoniškas, vaikams neįdomus. Veikla su vaikais mažai diferencijuota, neindividualizuota. Auklėtojai nepakankamai dėmesio skiria ugdymo procesui, individualiam darbui su vaiku, daugiau apsiriboja vaikų priežiūra. Be to čia trūksta vaikams užimtumo. (socialinis darbas 2002 m. Nr. 2(2) – „vaikų globos namų auklėtinių ir vaikų emocinių ir elgesio problemų ypatumai“).
2. Socializacijos problemos.
2.1 Socialinė adaptacija arba dezadaptacija kaip psichosocialinė problema. Socialinė adaptacija (lot. adaptacio) – atspindi žmogaus prisitaikymo prie socialinės aplinkos sąlygų ir reikalavimų rezultatą. Tuo tarpu individualizacija socializacijos procese vertinama ne kaip prieštaravimas supančiai aplinkai, o kaip savo asmenybės išsaugojimas. Savaime aišku, priešingu atveju žmogus gali ištirpti aplinkoje, prarasti kritišką požiūrį ir socialinė adaptacija gali baigtis konformizmu, t.y. visišku susiliejimu su grupe, savo asmeninių savybių praradimu. Integracija išsaugoto kritiškumo pagrindu teikia galimybę daryti poveikį grupės tikslams, normoms ir nuostatoms. Be to, būtent integracija stimuliuoja saviauklą, be kurios ugdymas visiškai neefektyvus. Pagaliau integracija ir konfrontacija su visuomene – dvi pusės ir neatskiriamos sėkmingos socializacijos dalys.
Dėl sėkmingos socializacijos formuojasi socialiai subrendusi asmenybė, kuriai būdinga:
• socialinių normų, nusistovėjusių tam tikroje visuomenėje, priėmimas – adaptacijos išdava;
• savo vietos suradimas kitų žmonių tarpe – autonomizacijos rezultatas;
• sąmoningas troškimas tobulėti;
• ne mažiau kaip trijų socialinių vaidmenų įsisavinimas: piliečio, šeimos nario ir savo profesijos žinovo.
Tačiau esant nepalankioms sąlygoms gali susiformuoti socialiai nesubrendusi asmenybė. Kaip pabrėžiama socialinėje pedagogikoje ir psichologijoje, tokių aplinkybių aukomis tampa invalidai, žmonės su psichosomatiniais susirgimais, suaugę, globojami visuomenės asmenys, ir vaikai, netekę tėvų globos. Jų socializacijos procesas vaikų globos institucijose ir alternatyviose ugdymo įstaigose apsunkintas susiklosčiusios joje edukacinės sistemos.
Manoma, kad pagrindinė socialinio nesubrendimo priežastis yra ta, kai motinos auklėjimo mokykla pakeičiama institucine įstaiga, kurioje vaikai ne visuomet pratinami pasirūpinti savimi, savarankiškai, be priminimų laikytis visų sanitarinių – higieninių normų ir reikalavimų.
Apie vaikų gyvenančių internatinėse įstaigose socialinę dezadaptaciją liudija vaikų negatyvumas įsisavinant būtinus socialinius vaidmenis. Šis negatyvumas pagrįstas ankstesne patirtimi. Vaikas iš nenusisekusios šeimos aprioriškai nepasirengęs teigiamai įsisavinti šeimynykščio vaidmenį, nes matė neigiamus pavyzdžius biologinėje šeimoje. Šiems vaikams sunku įsijausti ir į būsimo šalies piliečio vaidmenį, nes jie dažniausiai pažeidžia visuomenėje įsitvirtinusias taisykles ir normas. Šių vaikų profesiniai ketinimai formuojasi lėtai. Ryškiu dezadaptacijos požymiu tampa valstybinėse globos įstaigose skiepijamas “našlaičio statuso” vaidmuo, nesurandantis visuomenėje palaikymo ir pritarimo. Taip atsitinka todėl, kad ypatingas rūpestis priimamas kaip būtinas ir privalomas. Tokiu būdu formuojasi palankių santykių socialinis lūkestis kaip kasdieninės normos. Šio vaidmens skiepijimas vaiką ilgą laiką užfiksuoja išlaikytinio pozicijoje, netgi išėjus iš globos įstaigos. Šių įstaigų auklėtiniai stengiasi aplinkinių akyse atrodyti našlaičiai, demonstruoti ištobulintą, įsisavintą bejėgiškumą, teikiantį jiems viltį būti globojamiems. Tačiau gyvenime žmogus sutinka daugybę kliūčių ir nusivylimų, kurių nė vienam nepasiseka išvengti, tarp jų ir globos namų auklėtiniams. Jeigu neišmokstama jų tinkamai sutikti ir nugalėti, tai gyvenimas gali virsti ištisa nusivylimų grandine.
Šiuos teiginius galima pailiustruoti L. Smaginos tyrimu apie auklėtinių adaptacijos problemas, atliktu 2000 m. “Socialinis pedagoginis darbas su vaikais, netekusiais tėvų globos”. Tyrime dalyvavo:
• vaikų globos namų auklėtiniai abiturientai išleistuvių išvakarėse;
• auklėtiniai su 3 metų savarankiško gyvenimo stažu. Apklausos metu buvo aiškinamasi, koks vaikų požiūris į gyvenimą vaikų globos namuose, jo vertinimas. Apklausos rezultatai parodė, ką vaikai mano apie gyvenimą vaikų globos namuose. Jie teigė, kad našlaičių įstaigose vaikai laikomi “sterilioje aplinkoje”, nesuteikiančioje galimybių suvokti tikrą sudėtingą gyvenimą, laukiantį jų ateityje. Su didžia dalimi jų nuomonės galima sutikti, nes nerūpestingas gyvenimas, kai viskas “paduota ant lėkštutės” išugdo tokias auklėtinių savybes kaip komunikacinis bejėgiškumas, padidinta savimonė (savęs vertinimas), vartotojiška nuostata.
Apklausos metu respondentų taip pat buvo paprašyta išskirti problemas, su kuriais jiems dažniausiai tenka susidurti. Paaiškėjo, kad vaikų namų auklėtiniai 1- oje vietoje didžiausius sunkumus patiria moksle (40%), antroje vietoje – vidaus tvarkos taisyklių laikymosi būtinybė (30%), draugų paieška (24%). Dalis auklėtinių (16%) pareiškė, kad jiems visiškai nėra jokių sunkumų. Visiškai kitaip atrodo problemos tiems auklėtiniams, kurie turi 3 metų savarankiško gyvenimo stažą. Pirmoje vietoje – sunkumai perkant namų apyvokos daiktus, drabužius, avalynę (71 %), kiti materialiniai sunkumai (68 %), o tik paskui – draugų paieška (17 %), reikalavimų darbe vykdymas (11 %).
Iš dalies galime sutikti su tuo, kad vaikų globos namuose neretai vyksta vienpusiškas, formalus darbas, kuris dėl būtinų vidaus taisyklių tvarkos laikymosi trukdo tinkamai parengti vaikus susidūrimui su realia buitimi. Neišsprendžia problemų ir ta piniginė suma, kuri įteikiama išleidžiant auklėtinius į gyvenimą. Kai kuriuose vaikų globos namuose auklėtiniai visiškai nėra mokomi elgtis su pinigais, kadangi auklėtojai nepakankamai tam skiria dėmesio. Dėl to ateityje auklėtiniai nesugeba ekonomiškai tvarkyti savo biudžeto.
Vaikų globos namuose trūksta ir kvalifikuotų specialistų, ne visur yra socialiniai pedagogai ir psichologai. Dėl finansinių sunkumų kai kuriose globos įstaigose nėra nei psichologo, nei socialinio pedagogo etatų. Galima išskirti ir kitą problemą – ne visada efektyvus auklėtojų darbas su našlaičiais tvarkant tolimesnį jų likimą. Net tradiciniai susitikimai su buvusiais vaikų globos namų auklėtiniais organizuojami nereguliariai. Net 64 proc. L.Smaginos apklaustų globos įstaigų darbuotojų mano, kad jų darbas, rengiant auklėtinius savarankiškam gyvenimui, yra nepatenkinamas, 33 % – patenkinamas, 1 % -geras, 2 % – visiškai neatsakė į šį klausimą. Tuo tarpu net 89 % respondentų mano, kad vaikų globos namuose būtina rengti auklėtinius šeimos kūrimui.
Apie internatų ir vaikų namų auklėtinių menką paruošimą savarankiškam gyvenimui liudija dar vienos apklausos duomenys, pateikti tame pačiame L.Smaginos tyrime. Kaip žinia, beveik kiekvienam žmogui tenka susidurti su sunkumais, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus. Vieni ieško paramos, kiti veikia savarankiškai. Kuo jaunesnis vaikas, tuo labiau jam reikalinga kvalifikuota edukacinė pagalba. Vaikų globos namų auklėtiniams gyvenimiškų problemų sprendimo metas ateina po išleistuvių, todėl šiuo laikotarpiu kompetentingo žmogaus parama ypač svarbi.
Vaikų globos namų auklėtinių atsakymai į klausimą, kur jie žada kreiptis pagalbos pasiskirstė taip: 51% vaikų ruošiasi kreiptis paramos į savo auklėtoją arba direktorių, 40 % – pas draugą (ę), 14 % ruošiasi spręsti viską savarankiškai, 12 % – tarsis su broliu, seserim, 9 % – su tėvais, 4 % – su seneliais. Iš karto gali pasirodyti, kad toks aukštas pasitikėjimo procentas pedagogais tik džiugina, bet, deja, galimybė kreiptis į vaikų globos namus paramos vis labiau tampa ribota, tik 4 % buvusių auklėtinių palaiko ryšius su buvusiais auklėtojais. Įdomu ir tai, kad dauguma auklėtinių tiki galimybe išspręsti visas jų problemas pakeitus esamą ugdymo sistemą vaikų globos namuose. Atsakymai pasiskirstė taip:
• 50 % apklaustųjų siūlo įvesti specialų kursą apie šeimą ir šeimos santykius;
• 21 % auklėtinių norėtų įgyti grynai praktinių įgūdžių (ruošti valgį, konservuoti produktus žiemai, mokytis ekonomiškai tvarkyti finansus ir t.t.);
• 13 % respondentų mano, kad vaikų globos namuose reikia pakeisti suaugusių ir vaikų bendravimo sistemą, praturtinti ją savitarpio šiluma, pasitikėjimu, pagarba, meile, rūpesčiu;
• 11 % auklėtinių mano, kad “vaikų globos namuose neturi būti prabangos”, dėl kurios nukenčia jų pasirengimas savarankiškam gyvenimui;
• 5 % auklėtinių įsitikinę, kad jau mokykloje reikia supažindinti su įvairiom specialybėm. Verta pagalvoti, ar nepribrendo reikalas įgyti specialybę jau buvimo vaikų globos namuose metu.
Apgyvendinimas šeimyniniuose vaikų namuose ar vaikų kaimuose, nesušvelnina socialinių našlaičių rengimo savarankiškam gyvenimui problemų todėl, kad naujai suformuota šeima yra tik tikros, biologinės šeimos pakaitalas.
Analizuojant edukacinę darbo situaciją vaikų kaime, būtina atkreipti dėmesį į kai kurias problemas. Šeima turi savo namus, savo valgyklą, savo auklėtoją, kuri, kaip taisyklė, moteris. Tačiau „Vaikų kaime” nėra tėvų, dauguma namų pareigų gula ant etatinių darbuotojų pečių, bendravimo ratas susiaurintas, apsiriboja, kaip taisyklė, miestelio ar kaimo teritorija. Vaikas negali atlikti, pavyzdžiui, giminaičio, brolio, sesers, dukters, sūnaus, anūko vaidmenų.
Vaikų našlaičių kaimo patirtis pokyčius patiriančiose šalyse kuriama pagal užsienio šalių vaikų kaimo pavyzdį. Praktiškai visi to kaimo auklėtiniai vadinami “rizikos vaikai” atėjo iš nenusisekusių šeimų, kurių tėvai niekur nedirbo, girtuokliavo. Suaugusieji nesirūpino savo vaikais, nesigilino į jų mokymąsi. Todėl dauguma „Vaikų kaimo” auklėtinių nenorėjo mokytis, dirbti, nemokėjo bendrauti su kitais žmonėmis, vykdyti mokytojo reikalavimų, nenorėjo elgtis pagal nusistovėjusiais normas ir taisykles. Kai kurie buvo linkę valkatauti, pažeidinėti teisės normas, buvo vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje.
L.I.Smagina pažymi, kad vaikų globos namuose ir alternatyviose įstaigose 60 % – 70 % vaikų jau atėjo įgiję gyvenimo patirtį alkoholikų šeimoje, patyrę seksualinę ir fizinę prievartą, pažeminimą įžeidinėjimus ir t.t. Visa tai tik dar labiau apsunkina pedagogų darbą.
Kurso “Žmogus ir visuomenė” įvedimas į kai kurių šalių bendrojo lavinimo ugdymo programą neišsprendžia problemos, nes auklėtinių rengimas savarankiškam gyvenimui neturi apsiriboti mokymo dalykais, o privalo užpildyti visą vaikų buitį. Tyrinėtojų nuomone, vaikui reikia suteikti asmeninę erdvę jo asmenybės vystymuisi, nes prievartinis “viešumas” gyvenime atveda prie nepageidaujamų kontaktų, kurie ištrina savąjį “aš”, t.y. gebėjimą turėti savo autonomiją.
Vaikų globos namų auklėtinių tolimesnės adaptacijos problemas tyrę mokslininkai mano, kad labai naudinga yra plėtoti socialinio grūdinimo metodiką mokant nugalėti sunkumus. Ne tik edukologų, bet ir psichologų nuomone, kuo geriau žmogus išmoksta spręsti problemas savo aplinkoje paauglystės metais, tuo geriau jis sugeba išgyventi pasikeitimus, pasaulio nenusakomumą kai būna suaugęs. Taikant socialinio grūdinimo metodiką būtina palikti pasirinkimo teisę. Ją turėdamas, žmogus yra atsakingas ir už savo veiksmus ir už tų veiksmų pasekmes.
L.Smagina savo tyrime “Socialinis pedagoginis darbas su vaikais, netekusiais tėvų globos” pažymi, kad daugelis vaikų globos namų auklėtinių arba nekuria šeimų, arba susiduria su dideliais sunkumais kuriant ir išsaugojant jas. Nesunku nuspėti, kad jie sunkiai pritampa vyro ar žmonos šeimose, nesugeba sukurti pilnaverčių santykių su sutuoktiniais. Galima manyti, kad visi minėtieji sunkumai iškyla dėl informacijos stokos globos įstaigoje apie šeimą tarpusavio santykius, vyro ir žmonos vaidmenis. Jiems greitai pasibaigia pirminis prieraišumas, kuris atveda prie skyrybų. Daugiausia vaikų globos namų auklėtiniai kuria šeimas tarpusavyje, tarsi norėdami išsaugoti įprotį gyventi kartu. Be to, mergaitės dažniausiai tampa vyrų apgaulės aukomis, dėl to tarp jų daug vienišų motinų. Visa tai dar kartą patvirtina apie specialaus vaikų rengimo šeimai būtinumą valstybinėse vaikų globos įstaigose.

Šios ir ne tik šios edukacinės problemos vaikų globos namuose išsprendimui reikalingi tam tikri įgūdžiai, kurie turėtų būti suformuojami žmoguje. Todėl žymiai efektyvesniam būsimų vyrų, žmonų, tėvų, motinų vaidmenų atlikimui L.Smagina siūlo tokius įgūdžius, kuriuos turi susiformuoti jauni žmonės iki išėjimo iš vaikų globos namų:
• pozityvią nuostatą kuriant tvirtą šeimą;
• įgyti žinių apie šeimos vaidmenį visuomenėje ir atskiro žmogaus gyvenime, apie teisines ir etines normas, reguliuojančias vedybinius – šeimyninius santykius, apie fiziologinius ir psichologinius lytinių santykių aspektus;
• racionaliai tvarkyti namų ūkį, išmokti vaikų priežiūros, jų auklėjimo subtilybių, tarpasmeninio bendravimo įgūdžių.
Akivaizdu, kad žinių apie santuoką ir šeimą, teigiamų nuostatų formavimą gali suteikti sistemingi užsiėmimai pagal specialią programą. Tokia programa turėtų sujungti kelis aspektus: socialinį, teisinį, dorovinį, psichologinį, pedagoginį, lytinį ir ūkinį – ekonominį.
Socialinis aspektas. Vaikų globos namų sąlygomis auklėjami vaikai yra izoliuoti nuo išorinio pasaulio, jų veikla reglamentuojama vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl nėra patenkinami jų socialiniai poreikiai, tokie kaip neformalus bendravimas, jiems trūksta socialinio ir emocinio pasitikėjimo, realaus gyvenimo įvaizdžio. Visi šie veiksniai apsunkina vaikų namų ir internatų auklėtinių rengimą savarankiškam gyvenimui. Nugalėti auklėtinių išorinio pasaulio nepasitikėjimo baimę galima tik sustiprinus jų socialinius ryšius. Integravimasis su šeimose gyvenančiais vaikais, bendradarbiavimas su mokymo įstaigų kolektyvais padėtų adaptuotis vaikams visuomenėje, o bendravimas su sėkmingų šeimų vaikais pateiks puikių tarpusavio santykių ir elgesio normų šeimoje bei visuomenėje pavyzdžių. Ne visiškai galima sutikti su tuo, kad “vaiknamiečių” bendravimas su “normalių” šeimų vaikais gali duoti puikių rezultatų. Visgi globos namų auklėtiniai susiduria su nemažais sunkumais mokykloje. Jų vengia, nemėgsta ne tik bendraamžiai, bet ir jų tėvai. Kai kurių mokytojų požiūris įjuos yra taip pat neigiamas.
Vaikų iš mokyklų – internatų rengimo šeimyniniam gyvenimui programa numato supažindinti vaikus su valstybine santuokos ir šeimos santykių politika, socialinių vyro ir žmonos, tėvo ir motinos vaidmenimis, su šeimos reikšme visuomenei ir atskiram individui.
Teisinis aspektas. Vaikų namų, mokyklų internatų auklėtinių savo teisių žinojimas padėtų įsilieti į suaugusių gyvenimą, todėl programoje numatyta supažindinti vaikus su baudžiamąja atsakomybe, su šeimos teisės pagrindais, tėvų atsakomybe už vaikų auklėjimą. Šis aspektas gali būti labai vertingas. Jau vien dėl to, kad auklėtiniai galėtų susipažinti su savo teisėmis bei pareigomis. Galbūt tai padėtų išsiugdyti didesnį atsakingumo jausmą.
Dorovinis aspektas. Sunkiausia, rengiant auklėtinius savarankiškam gyvenimui, suformuoti šeimos vertybinę orientaciją. Patyrę tėvų išdavystę, praėję žiaurią gyvenimo mokyklą, šitie vaikai dažnai būna agresyvūs, nusivylę, praradę supančios aplinkos adekvačią moralinę vertę. Todėl svarbiausias vaikų globos namų auklėtojo uždavinys – išmokyti vaikus gyventi žmonių tarpe pagal etines normas ir įstatymus. Vienintelis būdas sužadinti paauglių dorovinius jausmus – apsupti juos visuotiniu rūpesčiu ir globa. Tik meilės pagrindu galima pratinti prie suvokimo, ką reiškia būti savo tėvų vaikais, broliais, seserimis, draugu, sutuoktiniu (- e) ir, pagaliau, – tėvu ar motina.
Psichologinis aspektas. Psichologinio pobūdžio problemos vaikų globos namų auklėtinius lydi visą gyvenimą, iškyla jos ir kuriant šeimas. Šie jaunuoliai turi problemų bendraujant tarpusavyje (sutuoktinių), jiems būdingas emocinis šaltumas arba, atvirkščiai, išskirtinis prisirišimas, kartais agresyvumas. Dažniausiai jie nesugeba suprasti kitokio, skirtingo nuo jų, požiūrio, nepripažįsta kitų žmonių teisės turėti savo skonį ir įpročius. Šie būdo bruožai vaikų globos namų auklėtiniams trukdo spręsti konfliktus ir sudaro papildomų sunkumų, pavyzdžiui, adaptuojantis šeimoje. Galima teigti, jog pagrindinis psichologinio rengimo savarankiškam gyvenimui uždavinys – formuoti bendravimo, kontaktų su kitais žmonėmis įgūdžius. Būtina vaikus mokyti valdyti savo emocijas, priimti kitų žmonių reakciją. Psichologinis rengimas apima ir tokius klausimus, kaip asmenybės sąvoka, moters ir vyro psichologiniai ypatumai, jaunuolio ir merginos bendravimo specifika, psichologiniai šeimos santykių pagrindai ir t.t.
Lytinis aspektas. Tapdamas vyru arba moterimi, individas turi suvokti savo lytinį vaidmenį, elgesio stilių ir kt. Kadangi vaikų namuose ir mokyklose – internatuose didžiąją dalį pedagogų sudaro moterys, vaikai turi ribotas lytinės identifikacijos galimybes. Berniukas, kuris yra apsuptas moteriškos globos, neretai stokoja būtinų vyrui savybių: tvirto charakterio, disciplinos, atsakingumo. Vyriškumo etalono nebuvimas mergaitėms pavojingas tuo, kad vyro paveikslas, sukurtas jų vaizduotėje, yra iškreiptas (idealizuotas). Todėl ugdymo procese būtina numatyti stereotipų: “vyriškumas” ir “moteriškumas” populiarinimą. Ypatingą dėmesį rengiant auklėtinius savarankiškam gyvenimui reikia skirti santykiams su kitos lyties atstovais. Be to, rengimas seksualiniam gyvenimui santuokoje turi remtis ne tik lytinį ar kontraceptinių priemonių naudojimo metodus (nors ir tai labai svarbu), bet ir į tai, kokią svarbą turi susilaikymas nuo lytinių santykių iki tam tikro amžiaus (iki socialinio brandumo, santuokos ir t.t.). Jaunimas, pradėdamas savarankišką gyvenimą, privalo turėti būtinų žinių apie fiziologines vyro ir moters organizmo savybes, apie žmogaus gyvybės atsiradimą. Lytinis auklėjimas turi supažindinti vaikus ir paauglius su nepageidaujamo nėštumo išvengimo būdais, venerinių ligų profilaktika, ypač su AIDS.
Edukacinis aspektas. Tarp buvusių valstybinių vaikų globos namų auklėtinių sutinkama daug atsakingų žmonių – iš jų ir pasiaukojusių savo šeimai tėvų. Tačiau pasitaiko, jog dalis buvusių auklėtinių ateity atsisako savo vaikų, atiduodami juos valstybės globai. Manoma, viena tokio elgesio priežasčių yra ta, kad vaikystėje jie neturėjo teigiamo tėvo ir motinos pavyzdžio, kuriuo jie galėtų sekti. Nepatyrę gyvenime gerų santykių su artimaisiais šeimoje, jie neturi galimybės išreikšti užuojautą, meilę ir rūpestį, aukotis dėl kito, apgaubti šiluma ir džiaugsmu. Vadinasi, auklėtiniai nei psichologiškai, nei doroviniu aspektu nepasirengę atlikti tėvų funkcijas. Vienas iš būdų išvengti šių trūkumų instituciniame ugdyme – mišrių amžiaus grupių kūrimas. Naudinga atostogų metu nukreipti vaikų globos namų auklėtinius pasidarbuoti kūdikių namuose, suteikti jiems galimybę organizuoti mažiesiems šventes ir kitus renginius. Todėl auklėtinių rengimo savarankiškam gyvenimui programa numato suteikti žinių apie vaiko gimimą, jo auklėjimą, o taip pat įgūdžių vaiko priežiūrai. Auklėtiniai turi aiškiai suvokti, kad su vaiko atėjimu į pasaulį atsiranda įvairių sunkumų, bet kartu – tai didžiulis džiaugsmas. Turbūt kiekvienas sutiksime su tuo, kad vyro ir moters gyvenimas be vaikų yra nepilnavertis.
Ūkinis – ekonominis aspektas. Silpnas profesinis ir darbinis pasirengimas vaikų globos namuose sąlygoja auklėtinių nesugebėjimą vertinti materialinę – buitinę savarankiško gyvenimo pusę. Išlaikytinio nuostata, net ir išėjus iš vaikų globos namų, daugumai atrodo priimtina. Be to, buvę vaikų globos namų auklėtiniai pasižymi nemokėjimu planuoti, paskirstyti savo biudžetą, protingai pasirinkti pirkinius. Vienintelis kelias pašalinti tuos ugdymo trūkumus – įjungti vaikų namų auklėtinius į ūkinę veiklą: maisto pirkimą ir gaminimą, patalpų remontą, rūbų, avalynės priežiūrą, apie pasiskirstymą pareigomis šeimoje. Būtina atkreipti paauglių dėmesį ir į tai, kad šiandien kiekvienas sveikas žmogus turi remtis savo jėgomis ir protu. (4 lentelė, žr. prieduose p.- 43)
IV. Tyrimas
Tyrimą atlikau vaikų ir jaunimo globos namuose „Viltis“. Šiek tiek papasakosiu apie šiuos namus, pateiksiu apie šią įstaigą trumpą pristatymą.
Kauno I mokykla-internatas įkurtas 1956 metais. Įkūrėjas ir pirmasis direktorius – Jonas Šalkauskas.
1993 metais , sujungus I ir III Kauno mokyklas-internatus, įkurti Kauno vaikų globos namai “Viltis”.
1997 metais Kauno vaikų globos namai “Viltis ” reorganizuoti ir pavadinti Kauno vaikų ir jaunimo globos namais. 1998 metais Kauno vaikų ir jaunimo globos namuose įkurtas padalinys- Jaunimo centras, kuriame gyveno paaugliai ir jaunuoliai nuo šešiolikos metų amžiaus. Padalinio tikslas- sudaryti sąlygas jaunuoliams pasirengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje. 2002 metų rugsėjo 1 d. įstaiga reorganizuota į ugdymo ir globos centrą.
Ugdymo ir globos centras pradėjo veikti kaip šiuolaikinius ugdymo ir globos poreikius norinti atitikti institucija.
Vaiko praeitis egzistuoja jo dabartyje. Praeitis veikia jo mąstymą, emocijas ir elgesį (Navaitis, 1998). Neįprastas vaiko elgesys yra ženklas, kad vaiko siela patyrė kažkokį sukrėtimą. Šių namų darbuotojams tenka stebėti jo elgseną ir iš jos spręsti apie vaiko išgyvenimus, o paskui atskleisti jį sukrėtusius veiksnius iš praeities, dabartinės gyvenimo situacijos ir įspėti juos ateityje. Todėl jie mano, kad būtina gerai įsigilinti, išanalizuoti vaiko praeities, ar kitaip tariant, socialinę patirties įtaką elgesiui siekiant tikslo ir susiduriant su kliūtimi ir poreikiu ją įveikti.
Visiems vaikų globos namų ugdytiniams bendra yra tai, kad jie visi yra patyrę psichologinę traumą, kurią skirtingai jaučia ir pergyvena. Pedagogų uždavinys- stengtis likviduoti neigiamos patirties pasekmes, t.y. išsiaiškinus priežastis parengti tokią individualią ugdomąją – korekcinę programą, kuri padėtų vaikui grįžti į socialiai priimtiną gyvenimą.
Kauno apskrities ugdymo ir globos centras teikia novatoriškas, specializuotas socialines paslaugas delinkventinio elgesio nepilnamečiams. Centro paskirtis – delinkventinio elgesio nepilnamečių resocializacija pedagogiškai, psichologiškai ir socialiai kontroliuojamoje aplinkoje.
Centre siekiama kryptingu psichopedagoginiu procesu koreguoti vaikų vertybių sistemą, požiūrį į mikro ir makro aplinką. Vaiko apsisprendimo ir pasirinkimo pagrįstos gyvenimo ir ugdymo(si) sąlygos turi užtikrinti pasirengimą grąžinti į socialiai priimtiną visuomeninį gyvenimą ir pasirengimą savarankiškai gyventi.. Ugdyti vaikų socialinius ir ekonominius gyvenimo įgūdžius.
Remiantis laikmetį atitinkančiu darbuotojų mąstymu ir iniciatyvia jų veikla, Europos sąjungos socialinių paslaugų standartais, švietimo reformos reikalavimais, Vaiko gerovės koncepcija, švietimo strategija, Centro nuostatais ir turimais įstaigos ekonominiais resursais kelti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
Centro veikla grindžiama humanistiniu principu. Centre, pedagogiškai kontroliuojamoje aplinkoje, pritaikant vaikui individualias gyvenimo ir ugdymo sąlygas, vykdoma vaikų psichosocialinė diagnostika, ugdymo(si) ir gyvenimo sąlygų diferencijavimas, mokymas bei grąžinimas į pilnavertį socialinį gyvenimą.
Vaiko ugdymas Centre organizuojamas etapais, nesukuriant priešiškos aplinkos, grindžiant vaiko ateitį pasirinkimo teise. Vidutinės priežiūros ugdymo ir globos skyriaus vaikams organizuojamas specialusis mokymas: didelis dėmesys skiriamas vaiko mokymosi problemoms, spragoms likviduoti, motyvacijai kelti, bei socialiniams įgūdžiams ugdyti.
Didelis dėmesys skiriamas gyvenimo įgūdžių ugdymui. Jų tikslas- parengti vaikus ir jaunuolius gyvenimui už Centro ribų bei suaugusių gyvenimui greitai besikeičiančioje visuomenėje.
Nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su vaikų artimaisiais, globėjais įtakoja Centro pastangas grąžinti vaiką į socialiai priimtiną gyvenimą, bei biologinę šeimą, pas globėjus.

Globos namų „Viltis“ tikslai

1. Atsižvelgiant į vaikų socialinę patirtį ir individualios resocializacijos poreikį, individualybę, diferencijuojant ugdymo ir gyvenimo sąlygas, puoselėti jų fizines ir dvasines galias, skatinti fizinį, psichinį, socialinį vaikų bendravimą, vadovaujantis humaniškumo, nuoseklumo ir pereinamumo principais.
2. Diferencijuojant ugdymo ir globos sąlygas, koreguoti ugdytinių, padėti adaptuotis ir integruotis visuomenėje.
3. Sudaryti sąlygas vaikams įgyti bendrąjį pagrindinį ar/ir profesinį išsilavinimą.

Globos namų „Viltis“ uždaviniai

1. Organizuoti bendrąjį pagrindinį ugdymą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintų ugdymo planų, bendrąsias programas bei išsilavinimo standartus, pritaikant ugdymo turinį, metodus, būdus ir tempą kiekvieno moksleivio gebėjimams ir poreikiams.
2. Rūpintis socialiai apleistais ir delinkventinio elgesio vaikais, organizuoti vaikų ugdymą, globą, socialinę reabilitaciją ir adaptaciją visuomenėje.
3. Sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais ir giminaičiais, o esant galimybei, laikinai arba nuolatinai grąžinti gyventi vaikus į šeimą arba pas globėjus
4. Sudaryti vaikams gyvenimo, atitinkančias jų poreikius ir skatinančius jų ugdymą(sį), sąlygas.
Kauno apskrities ugdymo ir globos centras teikia novatoriškas, specializuotas socialines paslaugas delinkventinio elgesio nepilnamečių resocializacija pedagogiškai, psichologiškai ir socialiai kontroliuojamoj aplinkoje.
Centre siekiama kryptingu psichopedagoginiu procesu koreguoti vaikų vertybių sistemą, požiūrį i mikro ir makro aplinką.
Kaip jau minėjau, tik netinkamu elgesiu su vaiku ir netinkamoje socialinėje aplinkoje vaikas įgyja psichosocialinių problemų. Todėl mano tyrimo tikslas – nustatyti globos namų auklėtinių socialinės aplinkos ypatumus, nustatyti jų savijautą dabartinėje aplinkoje, kokias turi emocijų ir elgesio problemas..
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kokią traumuojančią patirtį teko išgyventi vaikams.
2. Išsiaiškinti, kokio amžiaus daugiausiai papuola vaikų į globos namus.
3. Išsiaiškinti, ar tenkinami visi vaiko poreikiai šioje įstaigoje. (Ar skiriamas dėmesys ir pan.)
4. Išsiaiškinti, kokie globos namų vaikų santykiai su draugais, auklėtojais, tėvais (globėjais) ar vienu iš jų.

Tyrimo eiga. Tyrimas buvo atliktas ugdymo ir globos namuose „Viltis“ 2007 m. gegužės mėnesį. Šiuose namuose gyvena 45 vaikai, iš jų tuo metu buvo tik 25. kiti buvo išvykę pas globėjus ar tėvus. Atliekant tyrimą buvo taikyti du metodai – pokalbio ir anketinė apklausa.
Metodai. Pedagogus apklausiau pokalbio metodu iš anksto numačius klausimus. Šie klausimai buvo pateikti siekiant išsiaiškinti gyvenančių vaikų skaičių, amžiaus vidurkį, kokius traumuojančius įvykius jie patyrė dar negyvenant šiuose namuose, kokių elgesio problemų turi vaikai ar mokosi Taip pat sužinojau dirbančių auklėtojų kiekį ir jų išsilavinimus. Klausimų eiliškumas nebuvo nustatytas.
Pateikta anketa vaikų globos namų auklėtiniams sudarė klausimų. Iš jų trys demografiniai klausimai (lytis, amžius, kokio amžiaus pateko į globos namus). Kiti klausimai – tai noras atskleisti jų savijautą šiuose namuose ir
Tiriamieji: apklausoje dalyvavo 3 pedagogai, kuriuos klausinėjau vienoje patalpoje iš karto. Pedagogai atsakinėdami vienas kitą papildydavo, todėl gauta informacija, mano manymu, yra tiksli. Anketos metodu apklausti 25 vaikų globos auklėtiniai, jų amžiaus vidurkis 10 – 11 m.

1. Tyrimo duomenų analizė
Apklausą aš atlikau vieną šeštadienio popietę. Sutikau keletą auklėtojų, kurios noriai su manimi bendravo ir pateikė man reikalingus duomenis. Taigi, šiuo metu vaikų ir jaunimo globos namuose „Viltis“ gyvena 45 vaikai. Dirba juose 21 auklėtojas, iš jų 7 auklėtojai – vyrai. Visi auklėtojai turi aukštąjį išsilavinimą, tik viena auklėtoja dar studijuoja ir neužilgo baigs aukštąjį mokslą. Auklėtojai dirba kas trečia para ir todėl galima teigti, kad dažnai jie keičiasi.
Pasak auklėtojų, į šiuos vaikų globos namus patenka vaikai nuo 7 metų amžiaus. Patenkančių į šiuos globos namus vaikų amžiaus vidurkis 10 – 11 metų. Jų manymu, globos namų auklėtiniai yra patyrę daug skaudžių išgyvenimų tėvų namuose. Jie patyrė štai tokius traumuojančius įvykius: 60% vaikų buvo fiziškai žalojami namie (mušamas, badavo ir t.t.), 80% vaikų matė žiaurų elgesį kitų šeimos narių atžvilgiu, 96% vaikų buvo palikti be priežiūros, 44% vaikų matė atvirą seksualinį tėvų elgesį, 12% vaikų patyrė seksualinę prievartą namuose, o netgi 16% vaikų seksualinę prievartą patyrė ne namie. Visa tai pateikta 1.1 paveikslėlyje.

1.1 pav. Patirti traumuojantys įvykiai
Kaip ir kitų mokslininkų duomenimis, taip ir čia gavau auklėtojų patvirtinimą, jog čia gyvena daugiausiai vaikai, kurių tėvams ar vienam iš jų apribotos teisės 94%, o visiškų našlaičių tik 4%.
Pagal gautus rezultatus, nustačiau, jog anketą užpildė 7 mergaitės ir 18 berniukų, kurie turi, pasak auklėtojų, nemažų elgesio ir emocijų problemų Tai grafiškai atrodytų taip:

1.2 pav. anketą užpildė 7 mergaitės ir 18 berniukų
Kaip matyti 1.3 paveikslėlyje, pasak auklėtojų, dauguma globos namų vaikų yra agresyvūs (96%), uždari (52%), nemokantys prisitaikyti naujoje aplinkoje (68%), turintys neigiamų emocijų, kaip baimė, nerimas, pyktis, (72%) ir daug vaikų nesugeba atsispirti neigiamai įtakai. Vadinasi valios trūkumų turi netgi 88% vaikų.

1.3 pav. netinkamų emocijų ir elgesio problemos
Tai vyksta dėl to, kad globos namų auklėtiniai iškilusias problemas dažniausiai sprendžia naudodami fizinę jėgą, nevengia vienas kitą skaudžiai įžeisti, dažnai priešinasi auklėtojų nurodymams. Auklėtojos keičiasi kas tris dienas, dėl to, kad neturėdami artimo žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti (su kitais vaikais artimų santykių nėra, todėl, kad vienas kitą įžeidinėja, mušasi, barasi ir t.t.), formuojasi uždarumas ir kitos neigiamos savybės. O norėdami būti tokie kaip ir visi netgi geresni, vaikų globos namų auklėtiniai tampa neigiamos įtakos aukomis, nesugeba joms atsispirti.
Pasak, auklėtojų, jų elgesį koreguoja įvairūs specialistai, kaip psichologai, specialūs pedagogai, socialiniai pedagogai, logopedai.

1.4. pav. Vaikų amžius
Kaip matyti 1.4 paveikslėlyje, anketą pildė įvairaus amžiaus vaikai. Daugiausiai anketą užpildė 11 ir 13 metų vaikai,, jų net po 16%, 7 m., 12 m. ir 17 metų amžiaus vaikai, jų po 12%, o mažiau anketas pildė 9 m., 10 m., 14 m. ir 16 metų amžiaus vaikai, jų tik po 8%,. 15 metų amžiaus užpildė anketą tik vienas vaikas ir tai sudaro 4%, o 8 metų nebuvo kildžiusio anketos nei vieno vaiko.

1.5 Vaikų amžius patekus į globos namus
Kaip matyti 1,5 paveikslėlyje, vaikų amžius patenkantis į globos namus labai įvairus. Daugiausiai jų pateko būdami pradinių klasių mokiniai, t. y. nuo 7 m. iki 9 m. amžiaus. Jų į globos namus pateko netgi 44 %. Taip pat nemažas skaičius vaikų, patenkančių į globos namus yra nuo 4m. iki 6 m. amžiaus, jų patenka net 40%. Taigi 4% mažiau negu pradinio amžiaus vaikų. Nedaug vaikų į globos namus papuola nuo 10 – 12 metų amžiaus (8%), o visai nedaug nuo gimimo iki 3 metų ir nuo 13 metų ir vyresni. Jų esti papuolusių į globos namus tik 4%.

1.6 pav. Vaiko savijauta patekus į globos namus
Kaip matyti 1.6 paveikslėlyje, daugumos vaikų, patekusių į globos namus, savijauta buvo labai bloga. Jie buvo ir išsigandę(96%), ir liūdni (92%), ir nusivylę gyvenimu (88%), ir vieniši (84%), ir pikti (80%). Be to, jie buvo nusiminę (76%), užsisklendę, užsidarę savyje (72%). 68% vaikų mano, kad jie buvo nesuprasti, nebuvo išklausyta jų nuomonė. Tik 4% vaikų iš 92% apsidžiaugė patekę į globos namus. Tokiu atveju, galima teigti, jog vaikai naujoje aplinkoje jautė daug streso, baimės ir nežinomybė dėl ateities galėjo sukelti nerimo ir depresijos simptomus.

1.7 pav. vaikų globos namų auklėtinių gyvenimo trukmė globos namuose
Iš gautų respondentų atsakymų, pavaizduotų 1.7 paveikslėlyje, matyti, jog vaikų globos namuose daugiau kaip 5 m. gyvena 32% vaikų, o 5 m. ar mažiau metų gyvena 48% vaikų. Tai gana didelis skaičius vaikų, gyvenančių globos institucijoje, ir gana ilgas gyvenimo tarpas praleistas juose. Tik 20% vaikų gyvena globos įstaigoje vienerius metus ar mažiau.

1.8 pav. Dabartinė vaikų globos namų auklėtinių savijauta globos namuose
Kaip matyti pagal respondentų atsakymų rezultatus, pateiktus 1.8 paveikslėlyje, situacija nepagerėjo, nors gana ilgą laiką globos namuose auklėtiniai gyvena. Daugiausiai vaikai jaučiasi nuliūdę (86%), nejaučia, kad juos suptų draugų būrys (84%). Taip pat jie jaučiasi, kad esą atstumti (82%), nepatenkinti (76%), nesuprasti (72%) ir vieniši (76%). Ir tas jų jausmas yra pastovus. Vadinasi, jie gyvena ne itin geromis sąlygomis, nes nuolatinis neigiamų emocijų jautimas skatina agresyvumą ir kitas blogas pasekmes. Taip pat globos namų auklėtiniai nesijaučia saugūs, globojami. 64% respondentų mano, kad jų auklėtojai negloboja, 44% vaikų yra nuolat arba tik retkarčiais skriaudžiami. Taip pat matyti, jog auklėtiniai yra nesuprasti (72%) globos namų darbuotojų.
Džiugu matyti, pagal gautus rezultatus 1.8 paveikslėlyje, jog vaikai globos namuose retkarčiais yra linksmi (88%), neprislėgti (40%), saugūs (32%). Norėtųsi, kad taip jaustųsi daugiau vaikų.

1.9 pav. Auklėtinių nuomonė apie tai, ko jiems labiausiai trūksta globos namuose
Gautuose duomenyse, pavaizduotuose 1.9 paveikslėlyje, daugiausiai vaikams globos namuose labai trūksta meilės, šilumos (72%) , supratimo (60%), pagarbos ruošiant pamokas (40%). Taip pat respondentų nuomone, jiems trūksta dėmesio (50%), pagarbos jiems (40%). Kiti respondentai mano, kad jiems užtenka globos namuose maisto (72%), rūbų ir apavo (60%) bei darbinės veiklos (40%).
Vadinasi, vaikai problemų neturi su savo laisvalaikiu, apsirengimo stiliumi bei maistu. Bet šiems vaikams labiau rūpi dvasiniai dalykai, kaip meilė, šiluma, supratimas, pagarba ir dėmesys. Be abejo, globos namų darbuotojai ne visada gali būti pajėgūs suteikti savo auklėtiniams tokius šiltus jausmus, šiltą atmosferą. Auklėtoja viena, o šilumą, meilę ir dėmesį reikia iš karto skirti kokiems penkiems vaikams iš karto! Todėl natūralu, kad auklėtiniams yra šių jausmų stygius. Norint išspręsti šias problemas, reikėtų, jog Lietuvoje būtų skatinami piliečiai globoti, įsivaikinti šiuos globos namų auklėtinius, kad jie pasijustų kam nors svarbūs ir reikalingi.

1.10 pav. Globos namų tvarkai vaikai nelinkę pritarti
Kaip matyti 1.10 paveikslėlyje, 52% vaikų globos namų tvarkai nepritaria, 20% jų nei pritaria, nei nepritaria, o 16% vaikų nežino kaip atsakyti į šį klausimą. Tik 8% auklėtinių pritaria globos namų taisyklėms, o vienam vaikui net labai patinka dabartinė globos namų tvarka. Tokiu atveju galima teigti, jog viena pusė vaikų yra patenkinti globos namų tvarka, nes negali apsispręsti, o kita pusė auklėtinių yra nepatenkinta globos namų tvarka.

1.11 pav. Globos namų auklėtinių nuomonė apie tai, kas jiems patinka ir nepatinka
Globos namuose yra auklėtiniams sudaryta galimybė lankyti būrelius, kurių dėka vaikai įgyja šiokios tokios patirties pasirengiant tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Bet respondentų atsakymų duomenimis, pateiktuose 1.11 paveikslėlyje, akivaizdžiai matyti, jog globos namų auklėtiniams būreliai nepatinka (80%). Taip pat jiems nepatinka auklėtojai (72%) ir kiti globos namų darbuotojai (68%), bet labiausiai auklėtiniai nepatenkinti globos namų taisyklėmis (72%).
Daugumai respondentų labai patinka laisvalaikis (56%) bei dėmesys skiriamas jiems (38%), o kitiems respondentams irgi mielas yra dėmesys, nes jis irgi patinka (52%).
Kažkodėl globos namų auklėtiniai neturi nuomonės ar jiems draugai patinka ar nepatinka. Šitaip manančių yra netgi 64% , 8% jų mano, kad draugai čia jiems nepatinka, kiti galvoja, jog jiems draugai patinka (12%) arba labai patinka (16%). Vadinasi, dauguma globos namų auklėtinių draugais, auklėtojais ir kitais globos namų darbuotojais nepasitiki.

1.12 pav. Vaikų globos namų auklėtiniams reikėtų šių būrelių
Taigi, kadangi respondentų buvo daugiau vyriškos lyties, todėl natūralu, kad dauguma šių žmonių norėtų, jog būtų globos namuose įsteigtas žvejų būrelis (72%), kad būtų įrengta sporto salė (68%). 1.12 paveikslėlio duomenimis globos namų auklėtiniai nesidomi tokiais būreliais, kuriuose reikalaujama įdėti tam tikros valios pastangų, kruopštumo, darbštumo. Tai būtų darbų būrelis berniukams (64%), muzikos būrelis (68%), rankdarbių būrelis mergaitėms (60%). Dauguma espondentų nenori, kad globos namuose būtų biblioteka (48%) ar net šokių būrelis (56%).

1.13 pav. Globos namų auklėtinių santykiai su tėvais
1.13 paveikslėlyje pavaizduota, jog dauguma respondentų mano, jog jų santykiai su tėvais yra vidutiniški (68%), 20% jų galvoja, kad jų santykiai su tėvais yra geri, o 12% globos namų auklėtinių savo santykius įvardija kaip labai blogais. Vadinasi, kad ir kokių blogybių vaikai pas tėvus matė, patyrė, jiems tėvai yra tėvai.

1.14 pav. Vaikai su tėvais susitinka
Dauguma vaikų 52% susitinka su savo tėvais ar globėjais 2 kartus per mėnesį, 20% jų labai retai, tik 12%su tėvais matėsi kas vieną ar du mėnesius arba iš per praėjusius metus nebuvo susitikę. Tai galima vaizdžiai pamatyti 1.14 paveikslėlyje. Tai, kad dauguma vaikų matosi su savo tėvais yra gerai globos namų auklėtinių atžvilgiu.

1.15 pav. Auklėtojų kaita globos namų šeimynose
Pasak respondentų, auklėtojai dažnai kečiasi (žiūrėkite 1.15 paveikslėlį). Tiek manančių vaikų globos auklėtinių yra net 64%. Kad auklėtojas tik kartą pasikeitė, taip mano 24% respondentų, o kad visai nesikeičia auklėtojai, taip galvoja 12% vaikų. Kadangi globos namuose auklėtojai labai dažnai keičiasi, tai auklėtiniai neturi pastovaus žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Todėl neturėdami kam išsipasakoti savo problemų, dauguma vaikų tampa užsidarę, pikti, agresyvūs.

1.16 pav. Prašytų pagalbos globos namų auklėtiniai
Kaip matyti 1.16 paveikslėlyje, vaikų globos namų auklėtiniai ištikus bėdai ar nelaimei kreiptųsi pirmiausiai į auklėtoją (36%), o kiti vaikai problemas bandytų išspręsti su globos namų direktoriaus pavaduotoja (28%) ar pačiu globos namų direktoriumi (24%). Mažai vaikų mano, jog padėtų problemas išspręsti psichologas (8%) ar draugai (4%). Be abejo, darugai problemų neišspręstų draugai, džiugu, kad vaikai problemas spręstų padedant suaugusiesiems.

1.17 pav. Globos namų auklėtiniai suteiktų globos namams savo pagalbą
Kaip matyti 1.17 paveikslėlyje, globos namų auklėtiniai galėtų prisidėti savo darbais (48%), stropiai vykdydami savo pareigas (28%), būdami draugiškesni (12%), padėdami dirbantiems žmonėms (12%), tam, kad gyvenimas globos namuose pagerėtų. Kaip kitaip pagelbėtų – pasiūlymų nebuvo.
Išvados

• Kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei tobulėti reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis ir jaustųsi saugus. Šeima iškelia žmogų į aukštesnę gyvenimo plotmę. Atimti iš žmogaus gyvenimą šeimoje, reiškia atimti didžiąsias žmogiškąsias vertybes. Tikėtina, kad globojančioje šeimoje ras prieglaudą, meilę ir našlaičiai, savo tikrų tėvų nuskriausti vaikai. Siekiant sudaryti palankiausias sąlygas vaiko adaptacijai naujojoje socialinėje aplinkoje, reikia įvertinti visus faktorius (materialinį ir kultūrinį šeimos lygį, aplinkinių požiūrį ir t.t.) ir parinkti tinkamus auklėjimo metodus. Jų dėka formuojama tam tikrų vaidmenų prisiėmimas, atitinkamų normų bei taisyklių įsitvirtinimas šeimoje, o pastarųjų veiksnių buvimas yra svarbiausia proceso ašis, ant kurios laikosi visa šeima.
• Vaikas į globojamą šeimą atsineša savo šeimos sąveikos ir jam perteikiamų signalų prasmės laike ir erdvėje supratimą, labai dažnai turintį priešingas reikšmes. Naujiems vaidmenims susikurti ir prisiimti reikia laiko ir veiklos, kuri skatintų tarpusavio supratimą, kurio kokybei svarbu ne tiek laiko trukmė, kiek atsiliepimas į vaiko poreikius. Toks atsiliepiamasis bendravimas yra saugumo jausmo, emocinio ir intelektinio vystymosi pagrindas.
• Kiekvienas patekęs vaikas į globos namus jautėsi labai blogai: buvo ir liūdni, ir nusivylę, ir pikti. Jų manymu, globos namuose netgi dabar jaučiasi kartais liūdni, nesuprasti, vieniši.
• Globos namuose, nors ir sudarytos tinkamos sąlygos beglobiams vaikams gyventi, tačiau juose, pasak auklėtinių, nėra dvasinių dalykų, kaip meilės, šilumos, dėmesio kiekvienam iš jų. Taip pat auklėtinius varžo globos namų tvarka bei taisyklės.
• Dauguma globos namų auklėtinių susitinka su savo tėvais, globėjais ar vienu iš tėvų ir mano, kad jie sutaria vidutiniškai.
• Globos namų auklėtniai patenkinti savo apranga, patiektu maistu bei laisvalaikiu.
• Dėl auklėtojų dažno keitimosi, vaikai neturi artimo žmogaus, bet vis dėl to ištikus bėdai kreiptųsi visų pirma pagalbos pas juos.
• Kad būtų geresnis gyvenimas globos namuose, vaikai stengtųsi padėti auklėtojoms savo darbais ir gerbdami jų darbą.

Literatūra:
Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. V, 1993 m.
Kovalenkovienė J., Leliūgienė I. Ugdymas, kūno kutūra, sportas:“Buvusių vaikų globos įstaigų auklėtinių socialinė adaptacija profesinėje mokykloje“ Nr.5 (59) 2005 m.
Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. V, 2003 m.
Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. K, 2003 m
Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. K,2002 m.
Pedagogika. Mokslo darbai. Braslauskienė R. vaikų globos namų auklėtinių socialinis-kognityvinis patyrimas: problemos, sunkumai, sprendimai. V, 2002 Nr.58
Pedagogika. Mokslo darbai. Rugevičius M., Juknaitė-Kozlova J. Globos namų auklėtinių ateities orientacijos. V, 2002 Nr.57
Pedagogika. Mokslo darbai: Braslauskienė R. Bešeimių vaikų socialinių – pedagoginių situacijų globos namuose tyrimas. V, 2001 Nr. 50
Snieškienė D. Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: taikymas socialinėje politikoje. K -1999 m.
Socialinis darbas. Nr. 2(2) – „vaikų globos namų auklėtinių ir vaikų emocinių ir elgesio problemų ypatumai“. V, 2002 m.
Socialinis ugdymas I d. „Gatvės vaiko kaip socialinio-pedagoginio fenomeno charakteristika“. V,1999m
Socialinis ugdymas IIId. Sinicyna D. vaiko rengimas praktiniam gyvenimui globos institucijoje. V, 1999 m.
Specialusis ugdymas II. V, 1999 m.
Vaikus globojančios šeimos samprata, 2001
Vaitkevičius V. Socialinės pedagogikos pagrindai. V, 1995 m.
( http://www.socmin.lt/index.php?1494850889
(http://www.agora-fobija.lt/default.asp?DL=L&TopicID=49&Code=).
(http://www.ppkc.lt/index.php?id=302
http://www.hrmi.lt/admin/Editor/assets/vaiko%20teisiu%20padetis%20210×210%200620.teisinis%20reglamentavimas.pdf

Priedas nr. 1
1 lentelė: globojamų vaikų pasiskirstymas 2004 – 2005 m. pagal vaiko globos nustatymo vietą.

2004 m. 2005 m.
Iš viso 3267 3209
Šeimose 1368 1383
Šeimynose 25 31
Vaiko globos vieta 295 245
Apskrities vaikų globos namuose 599 678
Globos įstaigose neįgaliems vaikams 19 19
Bendrojo lavinimo internatinėse mokyklose 40 15
Specialiosiose internatinėse mokyklose 64 41
Savivaldybės vaikų globos namuose 397 345
Savivaldybės vaikų globos grupėse 301 292
Nevyriausybiniuose vaikų globos namuose 159 160

Priedas nr. 2
2 lentelė. Nerimo simptomai
Psichologiniai Somatiniai
Grėsmės ir baimės jausmas Galvos skausmas ir svaigimas
Padidėjęs dirglumas Pasunkėjęs mąstymas
Panika Svaigulys
Bloga nuojauta Smaugimo jausmas
Siaubo jausmas Burnos sausumas
Nerimastis dėl smulkmenų “Gumulas” gerklėje
Sumažėjusi dėmesio koncentracija Hiperventiliacija
Nesugebėjimas atsipalaiduoti Dusulys

Mirties nuo uždusimo baimė

Pasunkėjęs kvėpavimas

Krūtinės skausmas, širdies plakimas, tachikardija

Pykinimas, vėmimas, viduriavimas

Pilvo skausmas

Sutrikusios lytinės funkcijos

Padažnėjęs šlapinimasis

Krūpčiojimas, nenustygimas vietoje

Įtempti raumenys, virpulys, drebulys

Raumenų skausmas

Parestezijos

Kojų ir bendras silpnumas, greitas nuovargis

Padidėjęs prakaitavimas, šaltkrėtis, hiperhidrozė

Priedas nr. 3
3 lentelė. Valkų globos įstaigų auklėtinių sutri¬kusio elgesio ir charak¬terio ypatumai. Pastaba: lentelė pa¬rengta pagal: Leliūgienė, 1997, 2002; Braslauskienė, 2000, 2001; Zablocka, 2003; Franz, 2004.

Charakterio ir
elgsenos sutrikimų
požymiai Vaikų globos įstaigų auklėtinių elgesio ir charakterio ypatumai
Agresyvumas • Dauguma vaikų, į globos įstaigą patekę iš asocialių šeimų, jau yra išsiugdę
tam tikras neigiamas savybes, perėmę šeimoje egzistuojantį destruktyvų bendravimo, tarpasmeninių santykių modelį ir patys tapę pikti, grubūs, pagiežingi, kerštingi, nepaisantys visuotinai priimtinų elgesio normų.
• Instituciniai vaikai nemoka priimtinais būdais paprašyti, paaiškinti savo
poelgių. Jiems nesvetimas vagiliavimas, melavimas, išsisukinėjimas.
• Tarpusavyje iškilusias problemas vaikų globos įstaigų auklėtiniai
dažniausiai sprendžia naudodami fizinę jėgą, nevengia vienas kitą
skaudžiai įžeisti, dažnai priešinasi auklėtojų nurodymams, viešose vietose
demonstratyviai neklauso auklėtojų.
• Agresyvumą, destruktyvumą, demonstratyvų konfliktavimą su pedagogais ir bendraamžiais lemia nepakankamas poreikių paisymas ir tenkinimas, gilinimasis į emocinius išgyvenimus.
Uždarumas • Augdami uždaroje įstaigoje, neturėdami artimo žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti, instituciniai vaikai užsisklendžia savyje, nepasitiki ugdytojais ir bendraamžiais. Dėl pilnaverčio bendravimo su suaugusiaisiais nebuvimo, neišsiugdyto pasitikėjimo suaugusiuoju, atsiranda baimė atsiverti, todėl išgyvenimai, tikrosios baimės, nerimo, destruktyvaus elgesio priežastys yra slepiamos.
• Bijodami būti nesuprasti, atstumti, pašiepti, instituciniai vaikai nelinkę kitiems pasakoti savo išgyvenimų.
Neprisitaikymas • Vaikų globos įstaigų auklėtiniai jaučiasi kitokie nei kiti. Augant uždaroje
institucinėje aplinkoje nesusiformuoja pilnaverčiai socialiniai ryšiai.
• Prisitaikymą komplikuoja nepasitikėjimas savimi, kuriam įtakos turi ir formalus pedagogų bendravimas su auklėtiniais.
Neigiamų emocijų
nulemti charakterio
sutrikimai • Neigiamos emocijos (baimė, nerimas, atstūmimas) lemia įvairius globos įstaigų auklėtinių charakterio sutrikimus: nepastovumą, kraštutinumą, staigius pykčio priepuolius, abejingumą, įvairias baimes.
Valios trūkumo
nulemti charakterio
ypatumai • Negebėjimas atsispirti neigiamai įtakai, reiškiniams (žalingiems įpročiams, įsitraukimui į nusikalstamą veiklą, valkatavimui).

Priedas nr. 4

4 lentelė. Vaikų ruošimo savarankiškam gyveni¬mui specifika šeimoje ir vaikų globos įstaigoje.

Pastaba. Lentelė pa rengta pagal: Leliūgiem 1997, 2002; Kukauska: 1998; Barkauskaiti 1999; Skališius, 1995 Braslauskienė, 200( 2001; Kvieskienė, 2001 Rugevičius ir kt., 200: Wigger, 2003; Fran: 2004).

Ugdymo pilnavertėje šeimoje ypatumai Ugdymo vaikų globos įstaigoje ypatumai

Bendravimo patirtis
Šeima garantuoja šiltus emocinius ryšius, saugumo jausmą, pagarbų požiūrį į kitus žmones. Pedagogų ir auklėtinių santykiai paviršutiniški.
Šeimos narius sieja glaudus socialinis, emocinis ryšys. Socialinis ir emocinis ryšys nepilnavertis.
Tarpusavio pagalba ir supratimas. Paprastai vieno šeimos nario problema yra visų šeimos narių rūpestis. Pedagogai, stokodami pedagoginių, psichologinių žinių, dažnai nesuvokia vaiko vidinio pasaulio, todėl bendravimą lydi neigiamos emocijos, lemiančios tarpusavio nepasitikėjimą.
Bendravimas natūralus, kryptingas, siekiant perduoti socialinę patirtį ir dorovines nuostatas, pilnaverčių tarpusavio santykių modelį. Nepakankamai (suformuojami bendravimo, pilnaverčių ryšių su kitais žmonėmis įgūdžiai.
Socialiniai santykiai (ryšiai)
Patenkinamas poreikis priklausyti tam tikrai grupei — šeimai, kurios narius sieja natūralūs socialiniai santykiai. Auklėtiniai ir auklėtojai nesusiję socialiniais ryšiais.
Prieraišumo poreikio tenkinimas, saugumo jausmas
Motinos buvimas šalia vaiko. Motinos auklėjimo mokyklos pakeitimas institucine įstaiga — pagrindinė globos įstaigų auklėtinių socialinio nebrandumo priežastis.
Tėvų rūpestis, meilė suteikia vaikui saugumo jausmą. Įstaigoje vaikas neturi žmogaus, prie kurio galėtų prisirišti, todėl prarandamas saugumo jausmas, pasitikėjimas savimi, aplinka,
suaugusiaisiais.
Vaikas tėvams yra artimiausias asmuo, nuo pat gimimo jų prižiūrimas k visapusiškai harmoningai ugdomas. Globos įstaigoje nėra konkretaus asmens, atsakingo už konkretaus vaiko globą, galinčio įsigilinti į jo problemas, būseną.
Asmeninė erdvė
Daugiau privatumo, asmeniškumo. Trūksta asmeninės erdvės, kiekvieno vaiko autonomiškumo
Vaikas turi savo (tėvų) namus, savo daiktus, savo kambarį, savo žaislus ir pan. Daugiau privatumo, asmeniškumo. Vaikai gyvena giminystės ryšiais nesiejamų žmonių kolektyve, kur viskas yra bendra: patalpos, žaislai, įvairūs daiktai ir kt.
Asmenybės vertingumo, individualumo pripažinimas
Pilnavertėje šeimoje vaikas priimamas toks, koks jis yra. Nepripažįstamas vaiko vertingumas lemia vaiko nepasitikėjimą savimi ir kitais
Vaiko materialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas šeimoje labiau individualizuotas.

Pedagogai nepakankamai atsižvelgia į kiekvieno auklėtinio asmenybės ypatumus, fiziologinius ir psichinius poreikius, jų tenkinimo svarbą.
Daugiau laisvės vaiko savarankiškumui, didesnis dėmesys kūrybiškumo ugdymui ir raiškai, labiau skatinama iniciatyva. Dažnai slopinama vaikų iniciatyva, kūrybiškumas, ribojamas savarankiškumas, laisvi apsisprendimai.

Izoliacija
Susiklostę vaiko ir tėvų santykiai — pagrindas tolimesnei santykių su aplinka plėtotei, pasirengimui gyventi atviroje visuomenėje. Vaikai auga uždaroje erdvėje, todėl neturi galimybių suvokti tikro — atviro gyvenimo vaizdo.
Rengimas šeimai
Vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai, ruošiami gyvenimui savo šeimoje. Informacijos apie šeimos funkcijas, vyro ir žmonos vaidmenis trūkumas
Vaikai turi galimybę natūraliai stebėti ir mokytis motinos ir tėvo vaidmenų, perimti geriausius moters ir vyro bruožus. Didžioji dalis auklėtojų — moterys, todėl tiek berniukų, tiek mergaičių vaizduotėje susiformuoja iškreiptas (idealizuotas) vyro paveikslas. Berniukai, neaugdami šalia vyro-tėvo neturi galimybės perimti „vyriškų” bruožų, nemato pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti.
Ūkinis – ekonominis aspektas
Šeimos nariai yra pasiskirstę tam tikromis pareigomis. Vaikai kartu su tėvais dirba namų ūkio darbus, lankosi parduotuvėse, turi galimybę stebėti, kaip planuojamas, skirstomas šeimos biudžetas. Globos įstaigų auklėtiniai nepakankamai įtraukti į ūkinę veiklą: maisto pirkimą ir gaminimą, patalpų remontą, rūbų, avalynės priežiūrą; nemokomi tikslingai paskirstyti biudžeto.
Reali buitis. Sudarytos šiltnamio sąlygos: valstybė juos aprūpina maistu, rūbais, gyvenamuoju plotu.
Profesinės karjeros perspektyvos
Vaikai dažniau tikisi gerai arba labai gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į aukštąją mokyklą. Globos įstaigų auklėtiniai dažniausiai mąsto apie profesinę mokyklą, kurią baigę greičiau įgytų profesiją ir pradėtų savarankišką gyvenimą.

Priedas nr. 5
Anketa

Čia Tavo namai, čia Tu gyveni, augi, kuri savo ateities planus. Mums labai svarbi Tavo nuomonė apie šiuos namus, draugus, apie Tavo savijautą šiuose namuose.

Apklausa anoniminė, Tau nereikia rašyti nei savo vardo, nei pavardės, Tavo atsakymų niekas nesužinos.
Radęs atsakymą, labiausiai atitinkantį Tavo nuomonę, apvesk atsakymo numerį skrituliuku, o ten kur yra kvadratėliai padėk varnelę (štai tokią √). Jei klausimas nepatinka, gali į jį neatsakyti.

1. Tavo lytis: berniukas  mergaitė 
2. Koks tavo amžius? 
3. Kokio amžiaus tu patekai į globos namus?
a) Nuo gimimo iki 3 m. 
b) Nuo 4 m. iki 6 m. 
c) nuo 7 m. iki 9m. 
d) nuo 10 m. iki 12 m. 
e) nuo 13 m. ir vyresnis. 

4. Kaip jauteisi patekęs į globos namus?
Ar buvai . taip ne nežinau
a) nusiminęs 1 2 3
b) liūdnas 1 2 3
c) piktas 1 2 3
d) užsisklendęs, užsidaręs 1 2 3
e) susimąstęs 1 2 3
f) nusivylęs 1 2 3
g) išsigandęs 1 2 3
h) nesuprastas 1 2 3
j) apsidžiaugei 1 2 3
k) vienišas 1 2 3
Vienoje eilutėje – 1 atsakymas.

5. Gyveni jau globos namuose.
a) daugiau kaip 5 m. 
b) 5 m. ar mažiau 
c) Apie metus ar kelis mėnesius 

6. Dabar šiuose namuose Tu jautiesi: Visada Retkarčiais Niekada
a) Prislėgtas 1 2 3
b) Linksmas 1 2 3
c) Liūdnas 1 2 3
d) Patenkintas 1 2 3
e) Nesuprastas 1 2 3
f) Suprastas 1 2 3
g) Vienišas 1 2 3
h) Kaip draugų būryje 1 2 3
i) Atstumtas 1 2 3
j) Globojamas 1 2 3
k) Skriaudžiamas 1 2 3
l) Saugus 1 2 3
Vienoje eilutėje – 1 atsakymas.

7. Ko, Tavo nuomone, trūksta globos namuose? Labai trūksta Trūksta Pakankamai, užtenka Neturiu nuomonės
1. Dėmesio Tau 1 2 3 4
2. Meilės, šilumos 1 2 3 4
3. Pagarbos 1 2 3 4
4. Supratimo 1 2 3 4
5. Pagalbos ruošiant pamokas 1 2 3 4
6. Darbinės veiklos 1 2 3 4
7. Maisto 1 2 3 4
8. Rūbų, apavo 1 2 3 4
Vienoje eilutėje – 1 atsakymas.
8. Ar pritari tvarkai globos namuose:
a) Labai pritariu 
b) Pritariu 
c) Nepritariu 
d) Nei pritariu, nei nepritariu 
e) Nežinau 
9. Globos namuose Tau:

Labai nepatinka Nepatinka Patinka Labai patinka Neturiu nuomonės
1. Laisvalaikis 1 2 3 4 5
2. Draugai 1 2 3 4 5
3. Auklėtojos 1 2 3 4 5
4. Būreliai 1 2 3 4 5
5. Kiti darbuotojai 1 2 3 4 5
6. Taisyklės 1 2 3 4 5
7. Dėmesys Tau 1 2 3 4 5
Vienoje eilutėje – 1 atsakymas.

10. Ar šiuose namuose reikalingi: Taip Ne Neturiu nuomonės
Biblioteka 1 2 3
Sporto salė 1 2 3
Darbų būrelis berniukams 1 2 3
Šokių būrelis 1 2 3
Muzikos būrelis 1 2 3
Žvejų būrelis 1 2 3
Rankdarbių būrelis 1 2 3

11. Tavo santykiai su tėvais(globėjais) ar vienu iš tėvų:
f) Geri 
g) Vidutiniški 
h) Labai blogi 

12. Su tėvais Tu susitinki:
a. 2 kartus per mėnesį 
b. Kas vieną ar du mėnesius 
c. Labai retai 
d. Per praėjusius metus nė karto nebuvai susitikęs 

13. Tavo auklėtojos keičiasi:
a) Dažnai 
b) Kartą pasikeitė 
c) Nesikeitė 

14. Iškilus problemoms, į ką Tu kreipiesi, kas galėtų Tau padėti, kuo Tu pasitikėtum? Čia globos namuose?
a) pas auklėtoją 
b) pas globos namų direktorių 
c) pas globos namų direktoriaus pavaduotoją 
d) pas psichologą 
e) pas draugą 

15. Kaip Tu pats gali prisidėti, kad vaikų globos namuose būtų geriau gyventi?

a) Savo darbu (tvarkantis, gražinant, puošiant mūsų namų aplinką) 
b) Pagalba dirbantiems (gerbiant ir įvertinant jų darbą) 
c) Būdamas draugiškesnis, atsakingesnis 
d) Stropiai vykdydamas savo pareigas 
e) Kita (įrašyk kaip) _____________________________

Ačiū už nuoširdžius atsakymus!
Sėkmės!

Leave a Comment