Rizikos grupės vaikai

Referatas

Rizikos grupės vaikai

Turinys

I.ĮVADAS
II.RIZIKOS GRUPĖS VAIKAMS BŪDINGI BRUOŽAI
III.SOCIALINĖS ŠEIMOS GYVENIMO APLINKYBĖS
IV.GATVĖS VAIKAI
V . ASOCIALŪS VAIKAI
1.Vaikai linkę nusikalsti;
VI. ALKOHOLIKŲ VAIKAI
1.Vaiko gyvenimas namuose;
2.Suaugę alkoholikų vaikai.

VII.ORGANIZACIJOS, KURIOS DIRBA SU RIZIKOS GRUPĖS VAIKAIS:
1.“Gelbėkit vaikus”;
2.“SOS vaikai”;
3.Vilniaus specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai.
VIII. IŠVADOS.

ĮVADAS

“ – O kas, jūsų manymu, blogiau: numirėliai ar vaikai? – paklausiau aš.
– Vaikai, ko gero, blogiau, jie dažniau mus trukdo. O numirėliai vis dėlto nesibrauna į mūsų gyvenimą – pasakė Sakerdonas Michailovičius.”
“Senė” ,D. Charmsas

Vis bėgam, iriamės per darbus, idėjas, nuolat už kažką kovojame. Tarytum turime kuo pasididžiuoti, nes procesas vyksta irr procesas nesustoja. Kitas klausimas- kaip tas veiksmas vyksta ir kaip atrodo iš šalies šitas bruzdėjimas. Sprendžiant vaikų klausimus, vaizdas labai panašus į F. Kafkos aprašytą “Procesą”. Aplinkui nieko jau nesigirdi, tik kaip visi stengiasi spręsti vaikų problemas, tais klausimais domisi daugybė institucijų, bet laikas eina, o situacija ir toliau mažai tesikeičia. Keičiasi gal pavardės, gal veidai, bet sistema pati nejuda. Visi pakalba, kad vaikų klausimai labai svarbūs, bet ir toliau Vyriausybei svarbesnės pensininkų problemos, PVM mažinimo ar didinimo klausimai, ir tiikrai ne vaikų klausimai. Tiesa dėl savo sąžinės ramybės pameta kelis milijonus narkomanijos prevencijai, kad greitai per metus sutvarkytų šią problemą, kaip prieš kurį laiką bandė spręsti gatvės vaikų problemas.

Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose še

eimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie yra padarę smulkių prasižengimų ar nusikaltimų.

Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta? Atsakymą į šį klausimą ir daugelį kitų duoda tam tikri aplinkos veiksniai.

Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai

Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tookio elgesio priežastis, norint, kad darbas būtų efektyvus, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes. Šiems vaikams, kuriems gręsia ypač didelė elgesio sutrikimų rizika turi tam tikrų bendrų bruožų:

Šie vaikai dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra išmokę deramai elgtis.
Vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pabėgimu iš klasės.
Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, ne

erimą, yra nervingi. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo įvairių pavojų.
Vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartoja daug keiksmažodžių, dažnai grąsina savo bendraamžiams, erzina ir pravardžiuoja vieni kitus.
Šie vaikai turi įvairų mokymosi sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl suformuoja neigiamą mokymosi motyvaciją, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą.
Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Jie gali meluoti , norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisintį savo tėvų netikusį elgesį, norėdami patys išsisukti nuo bausmės ir pan.
Jie gana gerai orentuojasi įvairiose socialinėse situacijose, yra apsukrūs, aktyvūs, sugeba numatyti, kaip galima sukelti suaugusiųjų gailestį ir užuojautą, išprašyti pinigų ar gauti kokios nors naudos.
Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų. Tai stumia vaikus į nusikalstamą veiklą.
Jie nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, greitai pastebi tikrąsias suaugusiųjų nuostatas, negerbia ir niekina pedagogus, jaučiančius tik gailestį ar panieką tokiems va
aikams.
Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo.

Socialinės šeimos gyvenimo aplinkybės

Dažniausiai į gatves vaikai patenka dėl nepalankių socialinių šeimos gyvenimo aplinkybių; be to jų šeimoms būdingi tam tikri bruožai:

Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama. Visa tai vaikus stumia į gatvę.
Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų. Vaikai tėvų verčiami arba patys išeina elgetauti, vėliau įtraukiami į nusikalstamų grupuočių veiklą, prostituciją.
Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja. Šeimoje nuolatos trūksta pinigų, vaikas jaučiasi nemylimas, nuolat kuo nors kaltinamas, ypač tokiomis ydomis, kurias turėjo ir jo tėvas.
Vienišo tėvo šeima (motina mirusi arba palikusi šeimą, patekusi į įkalinimo įstaigą ir pan.), kurioje tėvas nesugeba suteikti vaikams reikiamos priežiūros, garantuoti saugumo bei emocinio palaikymo, mažai dėmesio skiria bendravimui su vaikais.
Netikęs tėvų pavyzdys vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, va

aikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai. Šiuo atveju šeimos narių elgesys nulemia vaiko polinkį nusikastamai veiklai.

Nepakankamas dėmesys vaikui. Vaikai iš šeimų, kuriose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama veikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdami prie jų pritapti.
Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurdas, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjomo reikiamai pasirūpinti savo vaikais.

GATVĖS VAIKAI

Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Gatvės vaikams gali būti priskiriami tie vaikai, kurie neturi pastogės, apleisti vaikai, tie, kurie yra patyrę prievartą, arba tie, kurių ryšiai su šeima nėra tvirti.

Mes gatvės vaikais linkę laikyti 3 skirtingas vaikų grupes:
1.grupė – priskiriami tie vaikai, kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima; tokie vaikai gali būti vadinami “vaikai gatvėje”.
2.grupė-vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje; “vaikai iš gatvės”. Jei ryšiai su šeima egzistuoja, vaikai juos vertina negatyviai ir kontaktą su šeima paliko nereguliariai.
3.grupė- apleist ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Jie nepalaiko jokių ryšių su savo tėvais, gyvena visiškai savarankiškai.

Daug nerimo kelia gatvės vaikai – ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis. Dauguma gatvės vaikų vartoja pigias ir lengvai gaunamas svaiginamąsiais medžiagas, t.y. uosto klijus, kurie nuslopina alkio ir šalčio pojūčius, bet sukelia negrįžtamų pakitimų smegenyse; be to, kai kurie vaikai vagiliauja arba užsiima prostitucija. Gatvės vaikai paprastai minta menkaverčiu maistu, dažnai yra pusalkaniai, todėl sutrinka jų augimas. Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis.
Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Kartą patekus į gatvę, labai sunku iš jos išsiveržti, kadangi vaikai prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo. Mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi tai, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris neturi kur eiti. Tokios moterys pasiima ir vaikus, yra atitinkančios institucijos, kurios suteikia prieglobstį tokioms moterims ir jų vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų ir dalis neišvengiamai tampa benamiais.
Didelią problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problema kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo, benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.
Reikėtų taipogi aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač- vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilavinimo įgijimo.

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti ŽIV ar AIDS. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes vaikams priprasti prie kokių taisyklių yra sunku.

Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos. Gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš “užribio klasės”. Savartyne ir šiandien gyvena vaikai. Jie ten rausiasi šiukšlėse, valgo ir miega. Švietimo ir mokslo ministerija konstatuoja, kad kasmet apie 16 tūkst. vaikų meta mokslus, nebaigę dešimtmetės. Tai reiškia, kad šie vaikai negalės mokytis netgi proftechninese mokyklose. O kam šiais laikais reikalingi beraščiai? Jiems nebelieka nieko kita, tik eiti vogti.

Schemoje pateikti keli įprasti pagalbos benamiams vaikams būdai.

Kaip kitose šalyse yra sprendžiamos šios problemos? Vokietijoje valstybė samdo šeimą, kurioje būtinai turi būti specalius pedagoginius ar socialinius mokslus išėjęs žmogus. Laikomasi nuostatos, jog benamiai vaikai turi gyventi būtent šeimoje, o ne valdiškuose internatuose, tam, kad susipažintų su normalaus gyvenimo būdu. Šeimoje apgyvendinami 6 vaikai. Valstybė visiškai išlaiko ir šeimą, ir jos globotinius. Maža to, kad kiekvienas šeimos narys gauna atlyginimą už darbą. Valstybei apsimoka išlaikyti tokias šeimas,dėl kitokios ugdymo kokybės. Tokios šeimos struktūra atitinka natūralios šeimos gyvenimą.

Lietuvoje ketinama panakinti Čiobiškio ir Veliūčionių specialiuosius namus, skirtus nusikaltusiems vaikams. Matyti, po to, kai Čiobiškyje apsilankęs šalies Prezidentas pašiurpo nuo matytų ir išgirstų dalykų. “Nebus specialiųjų globos namų – nebus ir problemos, – liūdnai juokauja Vanda Juknaitė.- Kaip Stalino laikais: nėra žmogaus – nėra ir problemos. Kur tie vaikai dėsis? Iš gatvės – tiesiai į kalėjimą”.

Kas iš tų vaikų, išaugusiam internate? Kur jis iš ten eis? Kas antras vaikas, elgetaujantis stotyje ar gatvėje, sučiuptas vagiant ar besirausiantis Kariotiškėse – oficialiai gyvena ir mokosi internate. Tiksliau jo pavardė yra sąrašuose. Internate vieno vaiko išlaikymas valstybei kainuoja 1100litų per mėnesį. Vaikas vagiliauja, elgetauja ir uosto klijus gatvėje. Nakvoti pas girtaujančius tėvus ar gimines. Ir viskas gerai? Kiekvienas globėjas už vaiką gauna 500Lt per mėnesį, bet jeigu vaikas lanko pamokas, jo lankomumas ir pažangumas yra nepriekaištingas, jeigu vaikas kiekvieną dieną ateina paruošęs pamokas, tvarkingas, švarus, sveikas ir t.t. Įtarinėti žmones, kad jie globoja gatvės vaikus dėl pinigų, yra kvailystė. Kažkodėl valdininkai nemėgsta privačios iniciatyvos ir iš visų jėgų stengiasi išsaugoti milžiniškus vaikų namus bei internatų sistemą. Tai niekam neįdomu. Niekam nereikia tų vaikų, bet jiems mūsų prireiks. Jie tykos mūsų tarpuvartėse. Gerai jei tik rankinę norėdami atimti – kartais gyvybę.

ASOCIALŪS VAIKAI

Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Vaikų pasižyminčių asocialiu elgesiu yra gana daug, apie 5-7­­% pradinėje mokykloje ir apie 10-16% vidurinėje mokykloje.

Dauguma nusikalsti linkusių vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elesio sutrikimais. Nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaiko ir tėvų bendravimas.

Agresyvus ir destruktyvus vaikų elgesys gali tapti bendraamžių atstūmimo priežastimi. Jeigu bendraamžių atstūmimas tęsiasi keletą metų, padėtis dar labiau blogėja, nes bendraamžiai ima žiūrėti į tokius vaikus kaip į turinčius atstumtųjų statusą. Savo ruožtu rizikos grupės vaikai ima vis labiau nepasitikėti savo bendraamžiais ir reaguoti į juos dar agresyviau. Šie vaikai gauna mažiau paramos iš savo mokytojo, negu kiti tos klasės vaikai.

Kai rizikos grupės vaikai pereina į pagrindinę mokyklą, jie dažniausiai yra nepažangūs, blogai sutaria su bendraamžiais, negauna socialinės paramos nei iš tėvų, nei iš mokytojų. Jie paprastai elgiasi agresyviai su savo klasės vaikais, stengiasi, kad bendraamžiai jų bijotų. Mokytojų, tėvų ir bendraamžių atstumti agresyvūs paaugliai gali nepriimti visuomenės normų ir vertybių, o yra linkę perimti tokių pat kaip jie paauglių vertybes. Tokios agresyvių bendraamžių grupės gali prisidėti prie paauglių nusikaltimo didėjimo.

Vaikai linkę nusikalsti

Jauniams gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orentacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.

Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus. Tiriant faktorius, įtakojančius nusikaltimų recidyvą, buvo pastebėta, jog kuo jaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotiną nusikaltimą. Ši tikymybė dar labiau sustiprėja, analizuojant nepilnamečių nusikaltimų recidyvų atvejus, kuomet jaunam žmogui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu kai kuriose Lietuvos griežto rėžimo kolonijose pastebima jaunėjimo tendensija. Asmuo anksti pradėjęs nusikaltėlišką karjerą neturi pradinio socialinio kapitalo, o įgyti jį kalėjimo vietose yra praktiškai neįmanoma.

Labai svarbu pažymėti – tai vaikų ir nepilnamečių neužimtumas. Kaip pažymi VRM Analitinio skyriaus komisarė L.Jūrienė, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Nepilnamečių užimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficialiai statistika teigia, kad apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų.
Manoma, jog ypač jaunimui turėtų būti nubrėžiama starto linija, pateikiamos veiksmų realizavimo alternatyvos visų pirma švietimo bei užimtumo srytyse, kad jaunam žmogui būtų įdomu ir prasminga stengtis bei siekti savo tikslo teisėtu būdu.

Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir politinių procesų – didėjinčio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymo neatitikimo šių dienų aktualijomis – keičiasi ir visuomenės vertybinės orentacijos. Jaunimas yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisėtu būdu. Galima teigti, jog jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistujančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Galima daryti prielaidą, jog jaunimas savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Norint sukurti savo gyvenimo viziją, atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo būdais.
Žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kas gali atsitikti, didėjant mokslo prestižui. Kasmet didėja norinčių tapti studentais skaičius. Lietuvoje jau veikia 15 auštųjų mokyklų. Tačiau tuo pačiu kalbama (ir daroma), jog mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti mokamas. Akivaizdu, jog greitai susidarys tam tikra terpė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, jog iš anksto šioje terpėje dalį sudaro maždaug 30 tūks. Jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų. Gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą, bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veika.
Apibendrinant reikia pažymėti, jog nepilnamečiai bei šiek tiek vyresni jų draugai yra savarankiška socialinė grupė, kurios narius sieja bendros teisės, pareigos, siekiai ir interesai. Svarbiausia, kad jauni žmonės neliktų vieni dėl kartais keistų ir “dideliams žmonėms” sunkiai suprantamų jų interesų ir normų.
Kaip bendrauti su vaikais linkusiais nusikalsti:
stenkitės skirti daugiau laiko pokalbiams su šiais vaikais, ypač tada, kai vaikas nusiteikęs pasikalbėti ir nori išsipasakoti. Pokalbio metu nesistenkite “išpešti” daugiau informacijos, kurios vaikai nenori pasakyti, nes tai pastebėję, jie gali visiškai užsisklęsti. Nepraraskite vaikų pasitikėjimo, pasakodami atsitiktiniams asmenims tai, ką sužinojote apie juos. Tai gali sukelti didelį vaikų nusivylimą.
Kalbantis su šiais vaikais, negalima būti labai patikliam, nes jie linkę meluoti, išsigalvoti bei išsisukinėti. Reikia labai atsargiai vertinti informaciją, kurią pateikia vaikai apie save ir savo šeimą, ypač tada, kai apie tai klausinėjama. Apie realią padėtį šeimoje, vaiko “nuotykius” ir pan. galima daugiau sužinoti iš užuominų, kalbantis kitomis temomis, t.y. netiesiogiai.
Kuo dažniau bendraukite su vaikų šeimomis. Bendraudami su tėvais, stenkitės juos išklausyti, neskubėkite priekaištauti bei pabrėžti blogą jų vaikų elgesį. Dažniau iškelkite teigiamas vaikų elgesio ypatybes, gerus jų gebėjimus bei talentus, nes priešingu atveju tėvai vengs jūsų, nenorės dalyvauti pokalbiuose. Taip pat būtina tėvams pabrėžti, kad privalo gerbti vaikų teises, kad prievarta ir agresija, vartojama prieš vaikus, yra baudžiama.
Stenkitės palaikyti ryšius ne tik su tėvais, bet ir su kitais vaiko artimaisiais, besidominčius šiuo vaiku ir galinčiais paveikti jo elgesį bei garantuoti socialinį saugumą.
Pastebėję, kad vaikas šeimoje yra skriaudžiamas ir terorizuojamas, reikėtų kreiptis jei tai mokykla į mokyklos psichologą ar socialinį darbuotoją, Vaiko teisių apsaugos tarnybą ar policiją.
Dažnai šie vaikai jaučia kaltę ne tik dėl savo nederamo elgesio ar nesugebėjimo gerai atlikti jiems pavestas užduotis, bet ir dėl savo tėvų bei kitų šeimos narių asocialaus elgesio. Todėl nekritikuokite ir nesmerkite tėvų gyvenimo būdo girdint jų vaikams, nesiekite vaiko poelgių su padėtimi šeimoje.
Būtina kuo aiškiau atskleisti vaikams nederamo jų elgesio padarinius, išaiškinti, kaip toks elgesys gali paveikti kitus, kaip jaučiasi jų aukos bei aplinkiniai žmonės, kai jie elgiasi agresyviai, terorizuoja mažesniuosius ar apvagia ką nors. Venkite nuobodžių ir pamokslaujančių pokalbių, nes tokius “pamokslus” vaikai tiesiog atmeta, visiškai neįsiklausydami į tai, kas buvo pasakyta. Nekelkite balso ir nerodykite pykčio bei susierzinimo. Kalbėkite ramiu bei įtaigiu tonu.
Vaikas turi labai aiškiai žinoti, kaip jams bus atlyginta už gerą elgesį ir kaip jis bus nubaustas, jeigu jis elgsis nederamai, nepriimtinai. Geriau, kad bausmės būtų skiriamos iš karto vaikui nusikaltus, nes priešingu atveju jis gali nesusieti bausmės ir elgesio, už kurį yra baudžiamas. Taip pat nereikėtų, kad vaiką ilgą laiką slėgtų kaltės jausmas, nes tai jį vargina, sukelia psichinę įtampą.
Vaikai labai jautrūs neteisingiems vertinimams, todėl svarbu, kad reikalavimai būtų visiems vaikams.
Nurodymai, kuriuos duodate vaikams, turi būti aiškūs ir trumpi, visiškai suprantami vaikui, jūsų tonas tvirtas verčiantis paklusti. Vaikai turi jausti, kad esate visiškai tikras tuo, ką sakote, ir neabejojate, kad nurodymai bus įvykdyti. Nesitikėkite, kad vaikas paklus nedelsdamas. Kartais vaikams reikia šiek tiek laiko, tad nurodymus tenka pakartoti.
Nerodykite vaikams savo simpatijų ar antipatijų, nesmerkite ir nemenkinkite vaiko, o pasistenkite jį suprasti, dažniau pabrėžkite, kad pasitikite juo, kad jis gali visiškai pakeisti savo elgesį ir jūs juo tikite.
Gerbkite vaiko asmenybę, stenkitės neįžeidinėti jo, visada įvykdykite tai, ką pažadėjote, laikykitės duoto žodžio, nes praradę šių vaikų pasitikėjimą ir pagarbą,nebegalėsite daryti jiems poveikio.
Šie vaikai sunkiai sukoncentruoja dėmesį, todėl gana sunku juos įtraukti į akademinę ar kitokią veiklą., kuriai reikia daug didesnių pastangų. Todėl stenkitės, kad užduotys būtų kuo įvairesnės, nuolat keiskite veiklos pobūdį, darykite pertraukas, venkite monotonijos ir nuobodulio.
Svarbu formuoti mokymosi motyvaciją, nes dauguma šių vaikų turi mokymosi sunkumų, yra labai atsilikę nuo savo bendraamžių.
Šie vaikai labai nori turėti kišenpinigių, kurių jų tėvai dažniausiai nesugeba jiems duoti. Sudarydami šiems vaikams galimybę užsidirbti, suteiksite jiems galimybę geriau įsisąmoninti pinigų vertę, mokytis planuoti savo išlaidas.
Šie vaikai pasižymi nepakankamais socialiniais įgūdžiais, dėl to yra atstumiami savo bendraamžių. Svarbu mokyti vaikus užmegsti ir palaikyti draugiškus santykius su kitais vaikais, skatinti juos išklausyti kitus. Tai padėtų vaikams užmegsti tarpusavio ryšius su kitais klasės vaikais, ir jiems nereikėtų ieškoti draugų už klasės ribų, asocialiose grupuotėse.

Kalbant apie teisėtvarkos pažeidimus padariusius jaunuolius ar rizikos grupes, JPPC yra vykdoma viena programa, kuri nukreipta į vaikus, priklausančius rizikos grupėms. Dirbama su vaikais (8-16m.), kurie gyvena Vilniuje Rasos rajone. Jiems organizuojamas laisvalaikis, rengiamos vasaros stovyklos. Darbui su rizikos grupės jaunimu tobulinti yra specialios paskaitos, seminarai, kurie vyksta pačiame centre, ir kitose organizacijose.

ALKOHOLIKŲ VAIKAI

Alkoholizmas ne gėdinga bėda, o liga, tarsi epidemija įsiskverbusi į beveik visas Lietuvos šeimas. Kiekvienas turi po savo alkoholiką – jei ne mamą ar tėtį, dėdę ar tolesnį giminaitį. O jei gerti pradėjo sutuoktinis? Tada prasideda begalinės išeities paieškos: juo rūpinamės, globojame barame. visas mūsų dėmesys – tik jam. Tuo tarpu vaikas, likęs be priežiūros, sėdi kamputyje ir laukia, kada viskas baigsis. Vienišas, nereikalingas, užmirštas. Kalbama apie grėsmingą vaiko būseną ir tai, kaip šeima jam gali padėti. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos. Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas. Alkoholikų vaikai save vertina menkiau nei tie vaikai, kurių namuose negeriama. Įdomu tai, jog toks veiksnys kaip amžius neturi lemiamos reikšmės. Tiek aštuolikamečių, tiek dvylikamečių požiūris į save iš esmės toks pat. Gal jų elgesys skirtingas, bet požiūris į save nėra skirtingas. Tai rodo, kad kol nėra intervencijos, savimonė nesikeičia. Nori jie to ar nenori, bet tėvai yra pavyzdys. Pasak Margaretos Cork, vaikui saugumo jausmą, savigarbą, gebėjimą įveikti sudėtingas vidines problemas teikia jo santykiai – kai duodama ir imama – su tėvais bei kitais žmonėmis.

Nesvarbu, ką kiti matė ar sakė, viena aišku – alkoholiko vaikas nebuvo tikras vaikas. Ir jie niekada nesuprato, kokia yra vaiko jausena. Vaikas labai panašus į šuniuką.atvira širdimi myli ir atsiduoda meilei, yra nutrūktgalvis, kiek išdykęs, žaismingas, ką nors darydamas laukia pritarimo ar atlygio, bet daro kiek mažiau. Svarbiausias jo bruožas – nerūpestingumas. Jei vaikas yra šuniukas, jis niekada nebuvo vaikas.

Apie alkoholio apkartintą vaikystę pasakoja jauna moteris.

Vaikystės gėla. Aušrinė D., jau senokai atšventusi savo 20m. jubiliejų ir auginanti jau savo vaiką, sunkiai sutiko būti kalbinama apie tai, kaip jos švelni ir rūpestinga mama ėmė gesinti alkoholiu tėvo neištikimybę. Tvarkos “priepuoliai”. Netikėtai mama tapdavo veikli, tiesiog nenustygsta vietoje – griebiasi tvarkyti kambarius, skalbti, šveisti. ne iš karto, bet gana greitai iš akių, kalbos, ryškesnio makiažo, reiklumo ir valdingumo pradėjom suprasti – neblaivi. Dažnai jos neklausėme, ginčijomės – tada atrodė, kad ir mes, vaikai, turime teisę jausti pyktį. Juk mums taip skaudu. Suakalbis prieš tėvą. Jei grįžus pietauti tėvas įtaria, kad mama neblaivi, kai ji negirdėdavo, jis paklausdavo: ,, kaip tau atrodo, ar mama šiandien neišgėrusi?” Tiesą visada slėpiau, net melavau: ,,ne, ne. Mes kartu buvome mieste, parduotuvėje”. Nors tą akimirką ir pykau ant mamos, ir nekenčiau, bet visada užstojau: ,, tu ir vėl išgėrusi”.Tėvas ant jos labai pyko, barė, rėkė, mušė. Labiausiai buvo gėda prieš kiemo vaikus ir kaimynus, nes kartais būdavo labai išgėrusi kur nors išsiruoždavo eiti ir jie pamatydavo, kokia mano mama.

Pagalba vaikui:
1.Neslėpkite rūpesčių.nemeluokite. neuždarykite durų prieš vaiko nosį aiškinama, kad viskas gerai. Žinokite vaikas, kaip šuniukas permainas kartais užuodžia greičiau nei jūs. Ypač užgriuvusias staiga.jam bus dar sunkiau, jai bėdą jaus, bet nieko nežinos. Tuomet susikurs savo teoriją ir viskas atrodys dar baisiau.
2.Atsiveskite vaiką į šeimos terapiją. Jai vaikas bijo pripažinti tiesą, specialistas padeda įveikti baimę ir paaiškina, kas vyksta. Aiškumas pašalina kaltės jausmą, teikia daugiau ramybės, padeda suvokti, ką daryti.
3.Neatsisakykite aplinkinių pagalbos. Pedagogai, draugai, giminės – visi aplinkiniai žmonės gali vaikui pagelbėti, kad girtuoklio agresija neišsilietų ant vaiko. Įdomus būrelis, vakaras ruošiant pamokas pas draugus ar kaimynus- puiki nieko nekainuojanti pagalba.
4.Puoselėkite įprastą tvarką. Jei suyra nusistovėjusi draudimo ir leidimo tvarka, vaiko galvelėje kyla chaosas ir jis nesusigaudo, kas vyksta, kur eiti, kaip elgtis. O jei dėl jo auklėjimo tėveliai dar ir susipyksta, ima kankinti kaltė.
5.Skyrybos – ne blogis. To reikia kartais, kad jaustųsi saugus. Kartais moterys, bijodamos, kad ims kaltinti ir prieštarauti, tarkim, tėvai, lieka gyventi su smurtaujančiu alkoholiku. Tuomet vyresnysis vaikas gali susikrauti daiktus ir pasakyti: “ Aš išeinu, o jūs kaip norite”. Gerai jei pas rūpestingus senelius. Aišku žmogučiui reikia šeimos, jį kankins nežinia, negalės užmigti: galbūt namie tėtis skriaudžia mamą? Bet buvimas atskirai nuo tėvų – mažesnis, švelnesnis blogis, nei barnių ir muštynių apkartintas gyvenimas.

Vaikas, kurio gimdytoja geria, visada irzli, pikta, neturi laiko, jis pasijaučia niekam nereikalingas ir dėl to labai išgyvena. Kartais didesni pasako: “žinote, man nėra taip blogai kaip jai. Gal galėtumėte su ja pasikalbėti, kai ateis?”
Bėgimas iš namų. Išgėręs tėvas triukšmauja, tampa agresyvus ir bando vaiką auklėti? O gal atsirado fizinė, seksualinė prievarta? Netrukus vaikas bėgs iš namų pas draugus, kaimynus. Negalėdamas pas juos visą laiką slapstytis išeis į asocialią grupuotę, landynę ir nesąmoningai pratęs savo šeimos gyvenimo būdą.
Prarasta vaikystė. Darželinukas ar paauglystės nesulaukęs vaikas dėl barnių ir rietenų jaučia kaltę, nes mano, kad tai jis ką nors darė blogai. ,,Kaltininkas” tampa paslaugus, geras, ramus tarsi pelė po šluota. Vyresnė 8-9m. duktė, taip pat jaučia kaltė, todėl prisiima atsakomybę ir kaip įmanydama stengiasi kurti idealius namus. Būna paslaugi, saugo jaunesnį brolį, tvarko kambarius, ruošia valgį, taip prarasdamas vaikystę
Žlugdantys stereotipai. Deja, daug kas numoja ranka į girtuoklį sutuoktinį ir gyvena be permainų. Jis toliau girtauja degraduoja, o vaikas stebi ir mokosi elgesio stereotipų. Pagal Froidą Edipo kompleksą turintis berniukas gali savo problemas spręsti kaip mama. Girtuoklį tėvą matanti dukra nesąmoningai ištekės už tėvą primenančio vyro arba, kaip ir tėvas, savo bėdas skandins alkoholyje. Tėvai mėgo triukšmingus pobūvius? Užaugęs vaikas taip pat rinksis panašų ,,pomėgį” – pobūvius ir išgertuves iki paryčių. Iš kur jam žinoti apie išvykas su palapinėmis prie ežero?
Vaiko gyvenimas namuose

Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Veikėjai kiekvienoje šeimoje skiriasi, bet gyvenimas namuose visur beveik toks pat. Gal tam tikri įvykiai ir skiriasi, bet šeimos aplinka visų vienoda. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila.

Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir širdingas`.Ir vaikas žino, kad tėvas jį myli, bet kartais jis toks nėra. Tada kai pasigeria. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Vaikas gali jaustis kaltas dėl motinos irzlumo, piktumo, nelaimingumo. Vaikas galvoja, kad gyvenimas būtų lengvesnis, jeigu nebūtų jo. Viskas per jį: jei jis būtų geresnis vaikas, būtų mažiau rūpesčių,nesirietų mama su tėvu ir t.t.

Jeigu alkoholikė yra mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina. Gana anksti išmoksta virti, prižiūrėti namus taip prarasdami vaikystę.

Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas – juodu pasikeisdami eina blogyn. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia slogi, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje.

Vaikas atsiduria spąstuose. Fiziniuose ir emociniuose spąstuose.

Suaugę alkoholikų vaikai

Vaikai suauga. Jiems kyla daug klausimų. Kadangi augo dviprasmiškoje aplinkoje, jiems kyla daugybė klausimų. Gal dėl to, jog buvai alkoholiko vaikas. Forma gali pasikeisti, bet esmė liko ta pati. Gal susivoksi, jog tai, kas tau kėlė abejonių dėl dvasinės sveikatos, yra likę iš vaikystės. Bruožai būdingi tokiems vaikams:
Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška arba be galo keista. Normalioje aplinkoje visą laiką nereikia vaikčioti peilio ašmenimis. Nereikia abejoti savo jausmais ir jų užgniaužti. O jie šitaip gyveno ir todėl yra susipainioję. Kalta jų praeitis, kad jie nežino, kas yra normalu.
Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas. Šitokioje aplinkoje užaugo vaikas.
Suaugę alkoholikų vaikai meluoja, netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Šeimoje, veikiamoje alkoholio, melavimas yra pagrindas. Pirmiausias ir pagrindinis melas šeimoje yra jų bėdos neigimas. Kitas melas yra dangstymas. Nealkoholikas šeimos narys dangsto alkoholiką. Kartais jis palengvina gyvenimą.
Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama. Kad ir ką vaikai darydavo vaikystėje, vis vien nebuvo geri.
Suaugę alkoholikų vaikai nelabai moka linksmintis. Alkoholikų vaikams ne daug linksmumo. Jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujančių, kvailiojančių. Gyvenimas buvo itin rimtas ir piktas.
Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas. Jei sunku linksmintis, tikriausiai pernelyg rimtai į save žiūri.
Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl daugelio priežasčių. Priežastis ta, kad jie neįsivaizduoja, kokie buna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino. Baimė būti pamestam kliudo normaliems santykiams. Iš baimės būti pamestiems neturi pasitikėjimo savimi. Save numenkina ir netiki, kad juos galima mylėti.
Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai, jautriai reaguoja į permainas, kurioms neturi jokios įtakos.
Suaugusių alkoholikų vaikai nuolat laukia pritarimo ir pripažinimo.
Suaugusių alkoholikų vaikai jaučiasi kitokie negu visi žmonės.
Suaugusių alkoholikų vaikai yra arba pernelyg pareigingi, arba pernelyg nepareigingi.
Suaugę alkoholikų vaikai nepaprastai atsidavę, net jei akivaizdu, kad kiti to prieraišumo neverti.
Suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius. Be to, jie išeikvoja daug jėgų, kol išsrėbia prisivertą košę.

Vaikystės jausmai, mintys, išgyvenimai ir prielaidos vienaip ar kitaip tave lydi visą gyvenimą. Suaugęs žmogus, nesistengiantis keistis ir save ugdyti, taip ir lieka prisirišęs prie tėvų ar sutuoktinio, darbovietėje elgiasi taip, kaip elgėsi mokykloje, jaučiasi vienišas, nors yra tarp žmonių, bando tai nuslėpti., tokiam žmogui didelė galimybė pasidaryti alkoholiku pačiam arba susituokti su alkoholiku. Žodžiu, suktis tame ypatingame užburtame rate.

ORGANIZACIJOS, KURIOS DIRBA SU RIZIKOS GRUPĖS VAIKAIS

“GELBĖKIT VAIKUS”

Organizacijos pobūdis:
Veikia nuo 1991m. yra ilgalaikiai darbuotojai, apie 1500 savanorių. Pagrindinis tikslas – priversti vyriausybes teikti paslaugas, atkreipti suaugusiųjų dėmesį į vaikų problemas. Vydomos įvairios programos, kuriami dienos centrai (šiuo metu yra 20), Druskininkuose yra globos namai “Žuvėdra”. Veikia nemokama telefono linija, vaikai konsultuojami teisiniais klausimais. Organizacija veikia respublikos mastu. Pagrindinės veiklos sritys – suteikti globą ir priežiūrą bei apmokymus, ugdymo paslaugas.
Organizacijos pagrindinė veikla:
1.Apleisti vaikai.
2.Atstovavimas (vaiko interesų atstovavimas, gina vaiko teises, imasi įstatymų leidimo iniciatyvos ir pan.)
3.Pabėgelių vaikų integracija (padėti pabėgelių vaikams).
4.Švietimas (pagrindinė suaugusiųjų – vaiko teisių konvencijos mokymai, mokomoji literatūra, taip pat ir vaikų – narkotikai ir pan.).
Organizacijos darbas su rizikos grupės vaikais ir jaunimu:
Viena reikšmingiausių programų yra “Socialiai remtinų vaikų dienos centru” programa. Pagrindiniai tikslai:
kurti saugią aplinką socialiai remtiniems vaikams, neatitraukiant jų nuo šeimos;
apsaugoti juos nuo smurto, seksualinės prievartos, valkatavimo, elgetavimo, nusikaltimų;
teikti medicininę, pedagoginę, socialinę, psichologinę ir teisinę pagalbą;
teikti kvalifikuotą pagalbą vaikų tėvams.
Nepilnamečiams, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų suteikiamos tos pačios paslaugos kaip ir visiems, nemokomos. Rengiamos įvairios programos (prieš narkotikus, smurtą ir pan.). Kiekviena vykdoma programa aptariama 2 kartus per metus, tai darbuotojų apmokymai darbui su rizikos grupės nepilnamečiais.
Pasiūlymai dėl nepilnamečių reabilitacijos:
sugrąžinti vaikus į mokyklas;
plačiau propaguoti JT Vaiko teisių konvencija;
įsteigti jaunimo reabilitacijos centrą;

SOS VAIKAI

Organizacijos pobūdis:
Tai yra nevyriausybinė organizacija, veikianti jau 11 metų. Paslaugų vartotojai yra tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. Organizacija teikia psichologinės pagalbos, socialinio pobūdžio, globos, kultūros ir užimtumo paslaugas.
Organizacijoje yra 10 ilgalaikių, 2 trumpalaikiai darbuotojų ir 14 savanorių. 7 darbuotojai yra su aukštuoju, 3 – su profesiniu ir 2 – su viduriniuoju išsilavinimu. Organizacija suteikia gyvenamąją vietą, apmokamą darbą, apmokymus ir įvairiais ugdymo paslaugas.
Vaikai patenka iš visos respublikos ir trukmė praktiškai neribojama. Paslaugos pobūdis įvairus.pagrindinis finansavimo šaltinis yra soc. pašalpa (30% visų finansavimo šaltiniu), taip yra dalis paramos gaunama iš užsienio fondų bei įvairių dotacijų.
Organizacijos pagrindinė veikla:
globa;
parama;
savitarpio pagalba (su ūkininkais);
poilsio organizavimas.
Numatomos reformos:
statomas kaimas – globos teistumo programa;
išplėsti savitarpio pagalbą;
išėjusių iš “Vaikų sodybos” asmenų palaikymas.
Organizacijos darbas su rizikos grupės vaikais ir jaunimu:
Siūlomos paslaugos rizikos grupėms vaikams:
“Vaikų sodyba” ilgalaikiam periodui;
“Vaikų sodyba” trumpalaikiam periodui.
Paslaugos padariusiems teisės pažeidimus:
lankantys kalėjime esantys paaugliai;
suteikiama parama.
Policijos pareigūnai neretai sulaikę paauglius iki 16 m. Nakčiai atveža į “Vaikų sodybą” nakvynei. Kalbant apie darbuotojų paruošimo sistemą darbui su rizikos grupės nepilnamečiais, organizuoja seminarus ir susitikimus filialų darbuotojams, per kuriuos kalbamasi ir aiškinamasi šios grupės vaikų problemos ir kaip jiems padėti.

Pasiūlymai dėl nepilnamečių reabilitacijos:
Pirmiausia turi atkreipti ypatingą dėmesį į jauną šeimą. Vaikas privalo augti šeimoje. Po įkalinimo įstaigos vaikas turi būti šeimoje ir tik jam pačiam pareiškus norą, teikti reabilitacijos paslaugas. Būtina pastebėti vaiko reakciją į tėvus; jei pasireiškia nepykanta tėvams, jau toli nueita ir reabilitacijos paslaugos turėtų būti teikiamos labai jautriai. Jei vaikas negali gyventi savo šeimoje, jam reikėtų suteikti galimybę pasirinkti, kokiuose namuose norėtų gyventi. Valstybės mastu “būtina pertvarkyti valstybinių globos namų ir internatų sistemą – priartinti prie šeimos modelio”.
Papildoma informacija:
Vaikus priima su psichikos, intelekto sutrikimais. Sunkiau su narkomanais, nes juos sunkiau išlaikyti, jie bėga. Vaikus atveža policija, vaikų teisės apsugos tarnybos. Pačių našlaičių labai mažai, daugiau benamiai, bėgantys iš namų, globos namų – “svieto perėjūnai”. Kartais patys tėvai atveda, kai sunki materialinė padėtis.
Payts darbuotojai ieško tėvų, kurie palieka ir nesirūpina savo vaikais. Tai daroma tuo tikslu, kad visgi tikri tėvai vaikui yra patys geriausi ir svarbiausi, nesvarbu, kad jais nesirūpina ir pan. Didžiausia bėda, kai vaikas pradeda nekęsti savo tėvų. Tada jis pradeda nekęsti viso pasaulio ir jame suveša baisi nepykanta viskam aplinkui. Reabilitacijos metu siekiama išlaikyti ryšį su tėvais.
Prasikaltusio paauglio negalima pulti uždarinėti. Būtina su juo dirbti individualiai, svarbu, kad dirbtų tie patys žmonės ir kad jie nesikeistų, nes labai sunku iš naujovėl įeiti į kontaktą. Su tokiais vaikais “negalima dirbti, su jais reikia gyventi”.
Pačius vaikus kaime stebina, kad niekas jų nekontroliuoja ir nesaugo – laisvumo atmosfera.

VILNIAUS SPECIALIEJI VAIKŲ AUKLĖJIMO IR GLOBOS NAMAI

Organizacijo pobūdis:
Tai valstybinė organizacija,veikianti nuo 1962m. Tai globos namai mergaitėms. Anksčiau vadinama buvo mergaičių kolonija; dabar labai pyksta, jei kas jų įstaigą pavadina kolonija. Mergaitės čia pat gyvena ir mokosi, jiems yra skiriamas pilnas išlaikymas. Viso čia yra 40 darbuotojų, iš kurių 20- pedagogai. Yra psichologas. Visi pedagogai yra su aukštuoju išsilavinimu.
Organizacijos pagrindinė veikla:
Šie globos namai suteikia gyvenamąją vietą, čia yra pagrindinė mokykla, taip pat yra vykdomas ikiprofesinis rengimas žemiausios kategorijos siuvėjos specialybei. Mergaitės, siunčiamos iš visos respublikos ir išbūna čia nuo 6 iki 24 mėn. iki “elgesio atstatymo”. Šios paslaugos yra nuolatinės, tačiau pagal susitarimą yra priimami vilniečiai vaikai tik lankantys mokyklą. Pagrindinis pajamų šaltinis yra biudžetas. Pagrindinės veiklos kryptys:
globa;
mokymas – pagrindinė mokykla ir profesinis ugdymas;
elgesio korekcija.
Siūlomos paslaugos rizikos grupės vaikams:
psichologinė pagalba;
policijos inpektorių priežiūra. Jie stebi lankomumą ir kas mėnesį rašo charakteristikas.

Organizacijos darbas su rizikos grupės vaikais:
Kai kurie darbuotojai rajonuose skaitė paskaitas tėvams ir mokytojams. Psichologė yra skaičiusi paskaitą “Darbas su rizikos grupės vaikais”. Vykdoma mergaičių profesinio rengimo programa.
Papildoma informacija:
Per metus pasikeičia 50% vaikų. Pagal nuostatas gali priimti iki 70 vaikų. Klasėse yra ne daugiau 15 mokinių. Pati įsatiga atrodo gana niūriai, ilgi tamsūs koridoriai ir t.t.

IŠVADOS

Apie rizikos grupės vaikus galima rašyti labai daug, nes tai ir gatvės, ir prievartą patiriantys vaikai, ir nedarnių, asocialių šeimų vaikai ir visi kiti vaikai, kurie patiria neigiamus aplinkos veiksnius. Tačiau šiame darbe aš paliečiau tik labai mažą dalelę, aš stengiausi įsigilinti kokie yra gatvės vaikai, asocialių šeimų ir alkoholikų vaikai.
Rašant darbą susidariau nuomonę, kad vyriausybė turėtų atsisakyti milžiniškų internatų, kurie dar buvo pastatyti dar sovietmečiais. Internatas niekada neužaugins tokio vaiko kaip tai padarytų šeima. Galiu drąsiai teigti, kad šeima yra vienintelė, kuri gali supažindinti vaiką su normaliu gyvenimo būdu, išmokinti kaip reikia bendrauti, ji moko vaiką ne tik imti, bet ir duoti. Vaiko išlaikymas internete kainuoja daugiau nei šeimoje, tad ar negeriau būtų vyriausybei sudaryti palankesnes sąlygas globoti vaiką, o ne ieškoti kaip tą vaiką atėmus iš šeimos. Juokinga ir liūdna, kad šeima norinti globoti vaiką negali padaryti to todėl, kad yra tik lauko tuoletas, ar kad karštas vanduo tik pirtyje. Bet niekas nesusimąsto, jog tada vaikas augtų šeimoje. Internatuose vaikas yra mokomas laukti kol geri dėdės ar tetos atveš drabužėlių, žaislų ar kitų daiktų. Kokią kartą augina mūsų visuomenė?
Su tais vaikais turi dirbti žmonės, kurie yra baigę socialinį darbą, psichologiją, pedagogiką, savanoriai būtinai turi būti apmokyti, kad vėliau nepridarytų daugiau žalos. Darbas su vaiku turi būti individualus, vaikas gali pasitikėti tik vienu žmogumi, o jei pelnytas tokio vaiko pasitikėjimas reikia daryti viską, kad tik šis pasitikėjimas nebūtų sugriautas. Nemanau, kad specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai gali “atstatyti elgesį” ar padėti vaikui. Uždaryti, izoliuoti vaiką nuo visuomenės ir jį pamiršti porai metų, nėra geriausia išeitis, nes išėjęs į laisvę jis taps dar didesne problema. O ką tada darysim? Vėl į kalėjimą? Su tokiu vaiku reikia dirbti visai komandai (socialiniui darbuotojui, psichologui, pedagogui).

Su tokiais vaikais reikia ne tik dirbti, bet ir juos mylėti.

LITERATŪRA
1.Justinas Pikūnas, Aldona Palujanskienė. Asmenybės vystimasis. Kaunas, 2000.
2.Sigita Ignatovičienė, Rita Žukauskienė. Rizikos grupės vaikai. Vilnius, 1999.
3.Joe Jenkis. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius, 1997.
4.Janet Geringer Woititz. Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas, 1999.
5.www.vaikunamas.lt
6.www.sociumas.lt
7.www.google.lt
8.www.delfi.lt

Leave a Comment