Išnagrinėti socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui.

SANTRAUKA

Vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio pasireiškimas mūsų visuomenėje yra labai dažnas. Nusikaltusių ir prasižengusių paauglių ir vaikų skaičius visoje Lietuvoje sparčiai auga, nepaisant jau vykstančio prevencinio darbo su vaikais ir paaugliais.

Šio baigiamojo darbo pagrindinis tikslas – išnagrinėti socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste.

Baigiamojo darbo uždaviniai :
 Pateikti vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio sampratą mokslinėje literatūroje;
 Pateikti vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio tipus ir jo pasireiškimo formas;
 Išnagrinėti vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį lemiančius veiksnius;
 Pateikti socialinio pedagogo pagalbos gaalimybes delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams;
 Atlikus socialinių prielaidų vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste tyrimą, pateikti duomenų analizę ir apibendrinti bei suformuluoti praktines rekomendacijas;

Pirmoje baigiamojo darbo dalyje, pateikta delinkventinio elgesio samprata mokslinėje literatūroje.

Antrojoje baigiamojo darbo dalyje pateikti vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio tipai ir jo pasireiškimo formos.

Trečiojoje baigiamojo darbo dalyje darbo autorė nagrinėja vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį lemiančius veiksnius, taip pat išskiria socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui.

Ketvirtojoje baigiamojo darbo dalyje pateiktos socialinio pedagogo pagalbos galimybės delinkventinio elgesio vaikams ir paaaugliams.

Siekiant išsiaiškinti socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste buvo atlikta anketinė apklausa. Anketa buvo anoniminė, ją sudarė 20 klausimų, o apklausoje dalyvavo 87 respondentai.

Pagrindinės išvados:
 Nuolat įtakojamas socialinių prielaidų vaiko ar paauglio elgesys, palaipsniui virsta delinkventiniu, ko pasekoje jam gresia la

aisvės atėmimas;
 Delinkventiniam elgesiui yra būdingi tipai ir pasireiškimo formos, kurios leidžia atpažinti delinkventinio elgesio vaikus ir paauglius;
 Socialinis pedagogas, delinkventinio elgesio problemas ir priežastis efektyviai spręstų dirbant išvien su vaikų šeimomis bei socialiniais partneriais.
SUMMARY

PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR TERMINAI

Nepilnametis – remiantis LR baudžiamojo kodekso 11 str., asmuo nuo 14 iki 18 metų. (10, p.226)
Prevencija- priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams. (10, p.226)
Statusas – grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų grupės narių požiūriu. (5, p.7)
Adaptacija- organizmo prisitaikymas, t.y. jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas, pakitus aplinkai. (5, p.7)
Nusikaltimas – veikla, kurią ypač pažeidžiamas teisėtumas, teisėtvarka ir už kurią baudžiama įstatymu. (5, p.144)
Socializacija – istoriškai sąlygotas socialinės patirties parėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Daugiausiai socializaciją lemia mokymas ir auklėjimas. (22, p.36)
Asocialus – antivisuomeniškas, pažeidžiantis visuomenės teises ir interesus. (22, p.36)
Delinkventas – žmogus, kurio elgesys neatitinka noormos ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. (22, p.36)
Asmenybė – Žmogui būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena. (13, p.467)
Bausmė – elgesio tikimybę mažinantis bet koks po jo einantis įvykis. (13, p.272)
Šeima – kartu gyvenantys bendro ūkio siejami sutuoktiniai arba nesusituokę asmenys, jų vaikai (įvaikiai). (6, p.93)
Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis arba (ir) yra priklausomas nuo azartinių lošimų arba (ir) neprižiūri savo avikų ir leidžia jiems valkatauti, elgetauti arba (ir dėl socialinių įgūdžių stokos ar ki

itų priežasčių negali ar nemoka prižiūrėti vaikų, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ar (ir) naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą. (29)
Socialinis pedagogas – delikačios, ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis pašauktas dirbti ugdymo ir socioedukacinės pagalbos šeimoms teikimo sistemoje. Jis sprendžia uždavinius susijusius su vaikų ugdymo uždavinius, stiprinant jų moralinę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, mokymą ir laisvalaikį, teikdamas pagalbą šeimai ir asmenims kuriems jos reikia. (11, p.379)

Sąvokos nebūtinos

ĮVADAS

Vaikų ir paauglių delinkventinis elgesys – svarbi visuomenės problema. Nusikaltusių ir prasižengusių paauglių ir vaikų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mąstai, pamirštant, kad yra vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui, socialinės prielaidos. Todėl ir buvo nuspręsta gilintis į šią problemą, nes ji kelia vis daugiau diskusijų tarp visų mūsų šalies žmonių, o neretai ir žiaurių nusikaltimų, kurie sukrečia ne tik pačius paauglius ir vaikus, bet ir visą visuomenę. Šios problemos aktualumą pagrindžia ir Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministro 2003 07 02 išleistas įsakymas Nr. 1V-250 ,,Dėl viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo, taip pat Jungtinių Tautų Vystymo Programos atstovo Lietuvai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu teisingumo ministro pasirašyta 1999 06 17 nepilnamečių justicijos programa, bei Nusikalstamumo prevencijos ce

entro pateikti statistiniai duomenys apie nuteistų nepilnamečių skaičių, kurie atskleidžia tai, jog nuo 1995 metų nuteistų nepilnamečių skaičius iki 2002 metų išaugo, nuo 2010 iki 2571 nepilnamečio. Apie delinkventinį elgesį įtakojančius veiksnius, savo veikale ,,Socialinė pedagogika” (2003) yra rašiusi ir I. Leliūgienė, G.Valickas savo veikale ,,Psichologinės asocialaus elgesio ištakos” (1997), taip pat V. Vaitekonienė savo moksliniame straipsnyje ,,Vaikų agresyvaus ir delinkventinio elgesio psichologinės priežastys. Ryšys tarp delinkventinio elgesio ir šeimos įtakos. Delinkventinio elgesio prevencijos principai” (2001). Šia tema rašytų baigiamųjų darbų kol kas nėra, nors keliose baigiamosiose darbuose yra nagrinėti tik kai kurie atskiri šios temos aspektai. Tačiau darbo autorė nusprendė labiau įsigilinti į šią temą, nes remdamasi praktikos metu įgyta patirtimi, ji pastebėjo kad vaikams ir paaugliams pavėluoja suteikti socialinę – pedagoginę pagalbą, neatkreipiant dėmesio į esamas socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui, ir vaikai padaro rimtą nusikaltimą.
Taip pat baigiamajame darbe akcentuojama susipažinimo su galimomis delinkventinio elgesio pasireiškimo formomis svarba. Juk vaikai ir paaugliai esant nepalankioms sąlygoms vystymuisi, gali ne tik nusikalsti, bet ir labai dažnai pradėti vartoto alkoholinius gėrimus, narkotikus, užsiimti prostitucija ir kt., į kurias dažniausiai aplinkiniai nekreipia dėmesio, nes galvoje kad tai tik paauglystės pereinamas laikotarpis, tačiau mes turime atsižvelgti į visas socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui, nes kitu atveju vaikai ir paaugliai gali padaryti rimtą nusikaltimą ir už jį bū
ūti nubaustais.
Darbo praktinis reikšmingumas

Darbo autorės manymu, šis baigiamasis darbas, gali būti gana reikšmingas socialinių pedagogų praktiniame darbe. Taip pat šis baigiamasis darbas, gali būti panauduotas ne tik socialinio pedagogo darbe, tačiau šiuo baigiamuoju darbu gali pasinaudoti ir klasės auklėtojai, darbe su sunkiais vaikais ir vaikais bei paaugliais ,,delinkventais”, taip pat gali ir net turi baigiamajame darbe pateiktais praktiniais patarimais pasinaudoti vaikų bei paauglių ,,delinkventų” tėvai ir artimos giminės.

Šio baigiamojo darbo objektas – socialinės prielaidos vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui, Zarasų mieste.
Baigiamojo darbo uždaviniai yra:
1. Pateikti vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio sampratą mokslinėje literatūroje;
2. Pateikti vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio tipus ir jo pasireiškimo formas;
3. Išnagrinėti vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį lemiančius veiksnius;
4. Pateikti socialinio pedagogo pagalbos galimybes delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams;
5. Atlikus socialinių prielaidų vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste tyrimą pateikti, apibendrinti duomenų analizę bei suformuluoti praktines rekomendacijas.

Darbo autorė rašydama baigiamąjį darbą jame siekia atspindėti šias socialinio pedagogo kompetencijas:

1. Gebėti įvertinti ugdytinio poreikius; (p. 11, 13, 20, 23, 25)
2. Taikyti individualaus darbo ugdytiniui metodus: (p. 20, 21, 23, 25, 31)
3. Gebėti įvertinti ugdytinio vietą socialinėje grupėje; (p. 21, 23, 31)
4. Vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui; (p. 13, 20, 21, 23, 25, 28)
5. Organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių; (p. 21, 23, 25, 28, 31)
6. Analizuoti prevencinio darbo reikšmingumą. (p. 25, 31)
7. Bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis; (p. 13, 20, 21, 23, 25, 28, 31)
8. Gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus. (p.20, 21, 23, 25, 50)

Darbe taikomi tyrimo metodai:
 Mokslinės ir dalykinės literatūros analizė atlikta, siekiant išanalizuoti socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste, problemos aktualumą ir jos sprendimo būtinybę;
 Dokumentų analizė atlikta siekiant išsiaiškinti vaikų ir paauglių ,,delinkventų” socialinę padėtį Zarasų mieste;
 Anketinė apklausa atlikta siekiant išsiaiškinti socialines prielaidas paauglių ir vaikų delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste.
Tyrimo charakteristika.

Darbo autorė tyrimą atliko Zarasų miesto mokyklose. Ji pasirinko anketinės apklausos metodą. Anketinei apklausai atlikti darbo autorė atrenkant respondentus naudojo tikslinę atranką. Respondentai buvo atrinkti iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir Zarasų rajono policijos tyrėjų pateiktų nusikaltusių ir prasižengusių vaikų bei paauglių sąrašų. Sąrašuose buvo 87 nusikaltę arba prasižengę vaikai ir paaugliai, gyvenantys ir besimokantys Zarasų mieste. Taigi tyrime dalyvavo 87 respondentai iš jų buvo 12 merginų ir 65 vaikinai, jų amžius buvo nuo 6- erių iki 18- kos metų.

Taip pat darbo autorė tyrimui atlikti panaudojo ir dokumentų analizės metodą. Baigiamajame darbe autorė, siekiant išsiaiškinti Zarasų mieste vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio pasireiškimo mąstą, išanalizavo Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir Zarasų rajono policijos tyrėjų pateiktus dokumentus, kuriuose įtraukti socialinės rizikos šeimos ir delinkventinio elgesio vaikai ir paaugliai.
Darbo struktūra ir apimtis.

Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, 5 dalys, išvados, 30 pozicijų literatūros sąrašas. Darbo apimtis be priedų – puslapiai.

1 VAIKŲ IR PAAUGLIŲ DELINKVENTINIO ELGESIO SAMPRATA MOKSLINĖJE LITERATŪROJE

Psichologijos žodyne į ,,delinkvento” sąvoką žiūrima psichologiniu aspektu. ,,Delinkvento“ terminu apibūdinamas žmogus kurio elgesys yra nepriimtinas mūsų visuomenei ir už tai yra baudžiamas įstatymo tvarka. ,,Delinkventas – (angl. delinquent), žmogus, kurio elgesys yra labai nenormalus (neatitinka normos) ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas” (18, p.53). Šis apibrėžimas leidžia teigti, kad delinkventas tai tas žmogus kuris nesilaiko visuomeninių moralės bei teisės normų ir dėl to jo elgesys laikomas nenormaliu, nes jis padaro nusikaltimą arba prasižengimą.
Žodis delinquent, įvairiuose anglų kalbos žodynuose į lietuvių kalbą verčiamas kaip nusikaltėlis, teisės pažeidėjas, kaltas, nusikaltęs. Anot L. Jovaišos ,,delinkventinis elgesys – jaunimo polinkis nusikalsti” (5, p.39)
Deja, dar iki šiol žmonės labai dažnai painioja delinkventinio elgesio ir deviantinio elgesio sąvokas. Kad tiksliai suformuluoti sau delinkventinio elgesio sąvoką ir išsiaiškinti kuo ji skiriasi nuo deviantinio elgesio sąvokos bei koks elgesys pasireiškia vaiko elgesyje anksčiau, būtina sulyginti delinkvencijos ir deviacijos sąvokas.
Manytina, kad deviacijos elgesiu laikomas toks elgesys kurio metu nėra padaromi rimti nusikaltimai ar prasižengimai. ,,Deviacia – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui ,,deviacijos” sąvoką galėtume versti kaip ,,nukrypimas”, ,,nuokrypis”. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis” (11, p.64).
Kaip teigia I. Leliūgienė, ,,deviantai yra savavališki ir nuolatinai išsisukinėja nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo, jie pabėginėja iš namų bei valkatauja, vartoja alkoholinius gėrimus, girtauja, antivisuomeniška seksualinė veikla, bando nusižudyti ir taip toliau” (11, p.67).
Lyginant su plačiai mokslinėje literatūroje naudojama sąvoka deviancija (kuri iš anglų kalbos verčiama nukrypimas), delinkventinis elgesys skiriasi tuo, kad vaikai delinkventai jau yra nusižengę visuomenės normoms ir yra padarę nusikaltimą arba prasižengę. Taip pat delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams būdingas socialinių normų nesilaikymas tapęs ne atsitiktiniu netinkamo elgesio pasireiškimu, tačiau jau nuolatiniu elgesiu, kuris tokiems jaunuoliams yra priimtinas. Sulyginus šias dvejas sąvokas galima teigti, kad vaikai tampa ,,delinkventais” tada, kai prieš tai ilgą ar ne laiko tarpą, pabūna deviantais.
Delinkventinis elgesys pasireiškia vaikams ir paaugliams, dėl to delinkventinio elgesio sąvoka nevartojama apibūdinant suaugusių nusikaltusių žmonių elgesį. ,,Delinkvencija pasireiškia ankstesniame vaikų amžiuje, dar prieš tai kai spėja nusikalsti.” (5, p.39) Taigi darbo autorės manymu socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui galima pastebėti ar aptikti vaiko elgesyje dar prieš jam padarant nusikalstomą veiklą. Daugelis pedagogų mano, kad dažniausiai nusikalsta tokie vaikai, kurių elgesyje bei aplinkoje jie nepastebėjo jokių prielaidų delinkventiniam elgesiui pasireikšti. ,,Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delinkvencija pasireiškia daug anksčiau – 8-10 metais” (5, p.39)
Elgesio nukrypimai gali būti labai įvairūs ir pasireikšti nevienodu laipsniu ( taigi ir padaryta žala gali būti labai skirtinga).
Pasak G. Valicko ,,Delinkvento” elgesio sąvoką dažniausiai vartoja angliškai rašantys autoriai, o literatūroje rusų kalba plačiai paplitusi ,,sunkių” arba ,,sunkiai auklėjamų” vaikų sąvoka. ,,Pastaroji sąvoka yra labai plati ir atspindi įvairiausius sunkumus, kurie iškyla vaikų ir paauglių auklėjimo procese” (23, p.13). Pavyzdžiui, L.S. Vygotskis išskyrė tris labai skirtingas ,,sunkių” vaikų grupes:
1) įvairių organinių defektų turinčius vaikus (pvz., akluosius, kurčiuosius, silpnapročius ir pan.);
2) nepilnamečius teisės pažeidėjus;
3) talentingus vaikus.
G. Valickis savo darbuose teigia kad, ,,Atspindėdama labai įvairius vaikų elgesio ypatumus sąvoka ,,sunkus vaikas” neturi konkretaus turinio ir todėl nėra mokslinė sąvoka tikrąja šio žodžio prasme” (23, p.13). Dėl šios priežasties, darbo autorė apibūdindama vaikų ir paauglių elgesio nukrypimus (egzistuojančių socialinių normų pažeidimus), toliau savo darbe vartos tik ,,delinkventinio” elgesio sąvoką.
Nuostabą kelia tai, kad ,,sunkiais” vaikais L.S. Vygotskis pavadina ir talentingus vaikus. L.S. Vygotskio manymu, su talentingais vaikais yra taip pat labai daug problemų. ,,Talentingiems vaikams yra didelė dėmesio stoka, arba mokymosi sąlygų nesudarymas, ar netgi atvirkščiai per dideli tėvų ar (ir) mokytojų keliami reikalavimai” (24, p.36). Žinoma visa tai gali įtakoti vaikų delinkventinį elgesį, pakliuvimą į ,,rizikos” grupes ir t.t.
Apibendrinant darbo autorė teigia, kad socialinis pedagogas turi būtinai suprasti vaiko ir paauglio ,,delinkvento” sąvoką. Jis negali supainioti jos su kitomis giminingomis sąvokomis, nepainioti jų sudarant vaiko ar paauglio intervencijos planą, nes tai gali sutrukdyti siekti padėti vaikui ir paaugliui. Visa tai socialiniam pedagogui leis atlikti ši kompetencija – gebėti įvertinti ugdytinio poreikius.
2. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ DELINKVENTINIO ELGESIO TIPAI IR JO PASIREIŠKIMO FORMOS

Delinkventinio elgesio tipų yra nemažai, tačiau skirtingi autoriai skirtingai juos įvardija. I.Leliūgienė delinkventinio elgesio tipų sklaidoje akcentuoja daugiau paauglių nusikalstomų veikų įvairenybę. ,, <.>delinkventinio elgesio tipai: smurtiniai nusižengimai, įvairaus pobūdžio įžeidimai, sumušimai, pabėgimai, sadistiniai veiksmai, nukreipti prieš tam tikrą asmenį; nusižengimai, siekiant asmeninės materialinės naudos, įskaitant smulkias vagystes, reketo atvejus, mašinų bei kitas vagystes; nelegalų narkotikų platinimas bei prekyba”. (11, p.67)
J.Ris ir V.A.Stepanov išskiria tik du delinkventinio elgesio tipus, jie juos išskirdami didelį dėmesį skiria ir psichologiniam aspektui. ,,<.> delinkventinio elgesio tipai: elgesys, nukrypstantis nuo bendruomenėje vyraujančių moralės normų ir pasireiškiantis skirtingomis socialinės patologijos formomis; elgesys, nukrypstantis nuo psichinės sveikatos normų, t.y. aiškios ar užslėptas psichopatijos pasireiškimas” (19, p.169)
I.Leliūgienė teigia, kad pagrindinės delinkventinio elgesio pasireiškimo formos yra šios:
 nusikalstamumas;
 narkomanija;
 alkoholizmas;
 vaikų prostitucija.
Darbo autorės nuomone, aukščiau išvardintos delinkventinio elgesio pasireiškimo formos ir yra pagrindinės paaugliams ,,delinkventams” pasireiškiančios formos, kurias galima jomis laikyti. Tačiau J.Ris ir V.A.Stepanov, išskiria kitas delinkventinio elgesio pasireiškimo formas:
 alkoholizmas;
 narkomanija;
 prostitucija;
 nusikalstamumas;
 homoseksualizmas;
 vaikai astenikai;
 vaikai šizoidai;
 vaikai epileptoidai.
Darbo autorė baigiamajame drabe delinkventinio elgesio tipus ir jo pasireiškimo formas nagrinėja socialiniu aspektu. Taigi šiam darbui aktualūs I.Leliūgienės išskirti delinkventinio elgesio tipai ir formos. Šiame baigiamajame darbe plačiau žiūrima tik į vieną, delinkventinio elgesio pasireiškimo formą, tai yra į nusikalstamumą. Paauglių nusikalstamumas yra itin svarbi pastorojo meto visuomenės problema. Kad paauglių nusikalstamumo problema yra opi mūsų visuomenei, patvirtina nusikaltusių nepilnamečių skaičiaus dinamika. ,,<.1995m. Lietuvoje buvo 2010 nuteistų nepilnamečių, o 2002m. 2571 nepilnamečių.” (31)
Apibendrinant galima teigti, kad socialinis pedagogas turi būtinai pastebėti paauglių delinkventinio elgesio pasireiškimo formas ankstyvoje stadijoje ir mokėti jiems padėti. Manytina, jog tai socialinis pedagogas gali pastebėti glaudžiai bendradarbiaudamas su visais socialiniais partneriais: policijos pareigūnais, Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojais, nevyriausybinėmis organizacijomis, ugdymo ir švietimo įstaigų darbuotojais, taip pat skatinti savanorių dalyvavimą šiame procese. Siūlitina skatinti visą visuomenę būti humaniškesniems, geresniems ir pastebėję delinkventinio elgesio pasireiškimo formas vaikų ir paauglių elgesyje, atsakingai padėti jiems ir pranešti apie tai socialiniam pedagogui. Visa tai leis socialiniam pedagogui šios kompetencijos: gebėti įvertinti ugdytinio poreikius; vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui; organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių (visuomenės nariams surengti seminarus apie vaikų delinkventinio elgesio atpažinimą); bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis.

3. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ DELINKVENTINIĮ ELGESĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Darbo autorės manymu, siekiant padėti vaikams ir paaugliams ,,delinkventams”, būtina ne tik žinoti ir suprasti delinkventinio elgesio sampratą, tačiau ir įsigilinti į delinkventinio elgesio pasireiškimą ir atsiradimą lemiančius veiksnius, todėl vienas iš svarbiausių procesų, nuo kurio priklauso vaikų elgesys, yra socializacijos proceso sėkmė. Pasak L. Jovaišą socializacijos procesas vyksta visą gyvenimą. ,,Socializacija – reiškia visą bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo, asmenybės formavimo procesą rengiant individą savarankiškam gyvenimui visuomenėje” (5, p.220)
Į klausimą, kas verčia paauglius nusikalsi ir sužiaurėti, vienareikšmiško atsakymo nėra. To priežastys įvairios ir viena iš jų tai, kad vaikų delinkventų vertybės nėra vienodos su normalaus elgesio vaikų vertybėmis. ,,Sutikime su tuo, kad jaunas kaip ir suaugęs žmogus šiandien yra praradęs ankstesnes moralinių vertybių kategorijas, o naujų neįsigijo. Jam atrodo, kad viskas yra leidžiama, svarbu, kad nepagautų darant blogą”. (27)
Pagrindinius veiksnius lemiančius vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį, įvairus autoriai nurodo panašius, tačiau kai kurie iš jų nurodo jų daugiau arba kitaip juos įvardija. Skirtinga veiksnių, lemiančių vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį, sklaida priklauso nuo autoriaus požiūrio į delinkventinį elgesį. Vieni autoriai pabrėžia psichologinį vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį lemiančių veiksnių aspektą, kada išskiriami tokie lemiantys veiksniai, kaip paauglio ir vaiko vidinės nuostatos, polinkiai pažeidinėti socialines normas, charakterio nukrypimai ir kt. Kiti autoriai savo mokslinėse darbuose pabrėžia tokius veiksnius, kaip socialinė aplinka, priklausomybę tam tikrai socialiniai kategorijai ir kt.
V.Justickis vienu iš pagrindinių veiksnių, lemiančių delinkventinio elgesio pasireiškimą, nurodo vaiko ir paauglio charakterio nukrypimus ,, Pagrindiniai delinkventiško elgesio paauglių charakterio nukrypimai yra: hipertimikas, epileptoidas, isteroidas, silpnavalis” (7, p.25) . Tačiau darbo autorė siekia išanalizuoti, paauglių delinkventinį elgesį lemiančius veiksnius daugiau socialinių aspektu, nei psichologiniu.
I.Leliūgienė nurodo tokius delinkventinį elgesį lemiančius socialinius veiksnius kaip: šeimos įtaka vaikų auklėjime, mokyklos įtaka vaiko auklėjime, neformalios grupės įtaka, užimtumo stoka.
G.Valickas išskiria tokius delinkventinį elgesį lemiančius veiksnius kaip: nepalankios asmenybės raidos sąlygos šeimoje, neigiamas mokyklos ir bendraamžių grupės poveikis, neigiama visuomenės informavimo priemonių įtaka, individualios asmenybės savybės.
Doc. Dr. A.Juodraitis išskiria tokius, delinkventinį elgesį lemiančius, veiksnius kaip: asmenybės struktūros ypatumai, nuostatos ir siekiai, socialinės aplinkos įtaka, deklaruojamų normų ir taisyklių pripažinimo ir laikymosi tendencijos ir kt.

3.1 Šeima kaip vienas iš veiksnių įtakojantys vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį

Bet kokioje šeimoje vaikas negimsta ,,delinkventu”. Pirminis institutas supantis vaiką, tai šeima ir jis gali paskatinti delinkventinio elgesio užuomazgas.
Mokslinėje literatūroje galima pastebėti tokią tendenciją, kad daugelis autorių nagrinėjančių savo darbuose delinkventinį elgesį įtakojančius veiksnius, išskiria pagrindinį veiksnį, tai vaiko auklėjimas šeimoje.
Galima teigti, kad šeimos sudėtis, atmosfera joje, pajamos ir daugelis kitų aspektų gali įtakoti nepilnamečių delinkventinį elgesį. ,,Veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą:
 Nepilnos šeimos;
 Nusikalstamumas šeimose;
 Smurtas prieš vaikus;
 Dirbančių motinų problemos.
Nepilnos šeimos, šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų mirties, mokslininkų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui.” (11, p.82)
Taip pat vaikų šeimyninė padėtis yra labai svarbi vaiko socializacijos procese. Tai galima spręsti iš Lietuvoje turimų statistinių duomenų sklaidos (žiūrėti 1 lentelę).
1 lentelė
Vaikų, įrašytų į policijos profilaktinę įskaitą, šeimyninė padėtis, % (Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1999, p.73)

1996 1997 1998 1999 2000
Turėjo abu tėvus 59,7 54,9 57,3 58,4 57,1
Turėjo vieną iš tėvų 37,5 42,0 40,1 38,0 41,6
Neturėjo tėvų 2,8 3,1 2,6 3,6 1,3
Lentele turi būti aprasyta
Iš atliktų Lietuvoje tyrimų duomenų galima išskirti tokį faktą, kad beveik pusė nepilnamečių, įrašytų į policijos profilaktinę įskaitą, yra iš nepilnų šeimų. Tai bauginanti padėtis mūsų šalyje ir rodiklis į tai kad tikrai šeimos sudėtis yra labai svarbus veiksnys lemiantis delinkventinį elgesį.
Akivaizdu, kad tik ,,socialinės atskirties” asmenų šeimose ugdomos asmenybės raida yra veikiama daugelio papildomų neigiamų veiksnių, kurie smarkiai trikdo visapusiškos socializacijos galimybę. ,,Lietuvoje jau beveik susiformavo didelė socialiai atskirtų žmonių grupė, kuri, vaizdžiai tariant, neturi jokių perspektyvų mūsų visuomenėje, ir jų menka gerovė priklauso vien tik nuo išorinių veiksnių. Tai ilgamečiai bedarbiai (neturintys gero išsilavinimo, ,,bėgliai” iš kaimo vietovių, teisti asmenys, alkoholikai ir nekvalifikuoti darbininkai, elgetaujantys ir kiti asmenys, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu patekę į socialiai nuskriaustųjų grupę” (20, p.53).
Tėvų agresyvus elgesys su vaikais yra viena iš esminių priežasčių, skatinančių paauglius tapti ,,delinkventais”. Smurtaujantys tėvai prieš savo vaikus, darbo autorės nuomone, tiesiogiai skatina vaikus nusižengti visuomenės normoms. ,,Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniai nusikalteliais.” (11, p.84)
Galima teigti, kad delinkventai (žmonės, kurių elgesys yra labai nenormalus ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas) auga daug nepalankesnėmis sąlygomis negu kiti jų bendraamžiai. ,,Iš nepalankių asmenybės formavimosi sąlygų šeimoje dažniausiai išskiriamos tokios:
 nepilna šeima ir nedarni šeima;
 alkoholio ir narkotikų vartojimas šeimoje;
 nuolatiniai tėvų nesutarymai ir konfliktai;
 emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų nepastovumai bei emocinė deprivacija;
 įvairios auklėjimo klaidos;
 ir t.t.” (23, p.16)
Visi minėti nepalankūs asmenybės raidos faktoriai gali pasireikšti tiek atskirai tiek kartu. Aišku, kuo daugiau nepalankių faktorių vienu metu veikia asmenybę, tuo didesnė elgesio nukrypimų bei įvairių psichologinių problemų tikimybė. Neigiamos formavimosi sąlygos šeimoje turi įtakos vaikų bei paauglių alkoholio ir narkotikų vartojimui, agresyviam elgesiui, vagystėms, nepasitikėjimui kitais, tarpasmeniniams konfliktams, savikontrolės stokai ir pan.
,,Įvairių institucijų duomenimis, nuo 1995 metų rajonų (miesto) vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 65%, o vaikų jose – 44%” (2, p.23). Šie duomenys atspindi visos šalies nedarnių šeimų skaičių, ir akivaizdu kad per šešerius metus daugiau nei per pusę padaugėjo nedarnių šeimų skaičius.
Vaikų esančių policijos įskaitoje procentas yra nemažas (žr.1 lentelę), svarbu išanalizuoti ir tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus dinamiką (žr. 2 lentelę).
2 lentelė
Tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus dinamika (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999,p.17)

Globos netekimo priežastys Vaikų skaičius, metai

1994 1995 1996 1997 1998 1999

Iš VISO 257 2907 3391 3175 3502 3261
1. Tapo našlaičiais 358 330 397 317 293 273
2. Tėvystės teisių atėmimas 300 403 392 362 354 397
3. Ilgalaikė tėvų liga 58 113 98 142 168 236
4. Tėvai įkalinimo įstaigoje 152 271 194 184 197 182
5. Nenustatyta tėvų buvimo vieta 128 122 123 117 132 123
6. Asocialios šeimos 1301 1183 1020 843 1046 951
7. Tėvai patys atsisakė vaikų 98 262 279 236 177 182
8. Vieno iš tėvų nėra, kitas vaikais nesirūpina – – 531 396 600 554
9. Dėl skurdo – – – 462 361 201
10 Dėl smurto – – – 30 24 28
11 Tėvai išvyko į užsienį ir neprižiūri, neišlaiko vaikų – – – – – 33
12 Dėl invalidumo – – – 25 9 23
13 Kitos priežastys 126 155 253 16 17 78
Be to, 1999 m. pasikeitė vaikų globa, nes:
1. Globėjai mirė 35
2. Atsisakyta globėjų 47
3. Globėjai atsisakė globoti vaikus 46 58 104 45 45 75
Kur lenteles aprašymas?
Darbo autorė remdamasi duomenimis (žr. 2 lentelę) teigia, kad pagrindinė vaikų tėvų globos netekimo priežastys yra šeimų asocialumas ir problemiškumas. Dabar šios šeimos vadinamos ,,rizikos grupės” šeimomis. Šioje lentelėje matyti visos priežastys dėl kurių vaikai netenka tėvų globos, jos yra šios: vaikai tapo našlaičiais (tokių vaikų skaičius tendencingai mažėja), tėvams tėvystės teisių atėmimas (tokių vaikų skaičius svyruoja, tačiau galima teigti, kad vis dėl to jų skaičius auga), ilgalaikė tėvų liga (tokių vaikų skaičius didėja), tėvai įkalinimo įstaigoje (tokių vaikų skaičius galima pasakyti kad per 1997-1999 metus beveik nesikeičia), nenustatyta tėvų buvimo vieta (tokių vaikų skaičius beveik nekinta), asocialios šeimos (tokių vaikų skaičius lyg ir mažėja, tačiau statistiniai duomenys rodo ir tokią tendenciją, kad šis skaičius gali staigiai padidėti), tėvai patys atsisako vaikų (tokių vaikų skaičius yra gana didelis ir jis išaugęs 1994 metais svyruoja tik iki 177 vaikų), vieno iš tėvų nėra, kitas vaikais nesirūpina (tokių vaikų skaičius yra didelis ir sumažėja tik keliomis dešimtimis vaikų), dėl skurdo šeimoje (tokių vaikų skaičius mažėja, tai rodo į Lietuvos socialinės apsaugos gerėjimą ir į ekonominės padėties gerėjimą), dėl smurto šeimoje tokių vaikų skaičius didėja), tėvai išvyko į užsienį ir neprižiūri, neišlaiko vaikų (tokių vaikų atsirado tik 1999 metais, tai nauja socialinė problemai, kurią galimą laikyti viena iš socialinių prielaidų vaikų bei paauglių delinkventiniam elgesiui), dėl invalidumo (tokių vaikų skaičius svyruoja), kitos priežastys (tokių vaikų skaičius per pastaruosius metus sumažėjo, tačiau jis vis dar svyruoja).
Daugėja motinų, kurios vaikus turi auginti vienos dėl sutuoktinio mirties, dalis jų lieka be darbo ir pajamų, nebesugeba rūpintis vaikais ir praranda poreikį rūpintis jų ugdymu. Šalyje nemažėja ištuokų: kasmet išsituokia 11-12 tūkstančių porų, susituokia 18-19 tūkstančių porų. Po ištuokos apie 11-12 tūkstančių vaikų lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina. Daugėja vaikų, gimusių nesusituokusių tėvų šeimoje. Dar keletas faktų: ,,Per 1990-1999 metus vaikų šalyje sumažėjo apie 100 tūkst. (demografinės problemos), o vaikų, netenkančių tėvų globos, padaugėjo nuo 2567 vaikų 1994 m. iki 3261 vaikų 1999 m.” (6, p.95)
Remiantys G.Valicko nurodytais faktais: ,,Plečiasi nepilnamečių teisės pažeidėjų socialinė bazė. Nors pagrindinė teisės pažeidėjų dalis išauga dėl nepalankių formavimosi sąlygų šeimoje, tačiau pastaruoju metu jų gretas vis dažniau papildo vaikai ir paaugliai iš išoriškai normalių šeimų. Be to, tarp delinkventų ir nepilnamečių teisės pažeidėjų vis dažniau galima sutikti dailiosios lyties atstovių. Pavyzdžiui, kaip liudija statistikos duomenys, 1991 m. į policijos įstaigas buvo pristatytos 409 nepilnametės, o 1995 m. – 1335 paauglės.” (23, p.38). Galima teigti, jog delinkventinis elgesys būdingas ir merginoms, ir vaikinams. Tai rodo, kad mūsų gyvenime vis didėja ir didėja grėsmė delinkventiniam elgesiui tapti visuotinai priimtinu elgesiu. Į tai rodo nusikaltimų skaičius, asmenų, padariusiu nusikaltimą, amžius ir kiti statistiniai duomenis (žiūr. 1 paveikslą). Statistiniai duomenys rodo, kad beveik trečdalį visų jaunų žmonių įvykdytų nusikaltimų yra padarę paaugliai, o visus kitus – jaunuoliai.

1 pav. Asmenų, 2000m. padariusių nusikaltimus, amžius, %
(Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001, p.85)
Kur paveikslėlio aprašymas?
Manytina, kad asmenybės lopšys yra šeima. Nes paauglio ir vaiko asmenybės formavimasis priklauso nuo to, kaip vaikas buvo auklėjamas šeimoje. Vaikas buvo mušamas, visiškai neprižiūrimas, šeimoje girtuokliaujama,- visa tai gali lemti vaiko netinkamo gyvenimo būdo pasirinkimą. Tačiau negalima pamiršti ir to, kad daugėja vaikų ir paauglių, iš tvarkingų ir padorių šeimų, įsitraukusių į nusikalstomą veiklą. Vienas iš veiksnių lemiančių paauglio delinkventinį elgesį – emocinis atstūmimas. ,,Vaikas yra emociškai atstumiamas, kai sąmoningai ar nesąmoningai yra laikomas kliūtimi, nuolat užgauliai ir kritiškai vertinamas, kai nepaisoma jo poreikių. Iš pažiūros šeima gali netgi labai rūpintis vaiku ir jį kontroliuoti, bet šis, net ir turėdamas abu tėvus, nejaus artumo, meilės ir šilumos” (25, p.26) Jeigu vaikas auga tokioje šeimoje tai nenuostabu, jei vėliau gyvenime jis ieškos lengvų išeičių. Darbo autorės manymu, panašus likimas gali ištikti ir vaikus, kuriuos tėvai per mažai ar pernelyg stipriai globoja.
,,Šeima yra pagrindinė institucija vaiko gyvenime. Ji tekia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos normos bei vertybės.” (12, p.27) Todėl labai svarbu, kad vaikas mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje. Galima teigti, kad vaikai, stebėdami tėvų elgesį, jį analizuodami, perimdami iš jų vertybes ir tam tikras normas, jie vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Vaikai dažniausiai pradeda nejučia elgtis taip, kaip jo tėvai, tai gali paaiškinti tuo, kad žmogaus nuostatos įtakoja žmogaus veiksmus ir atvirkščiai (žr.2 paveikslą). Tuo tarpu vaikas perima nuostatas ir normas iš tėvų.

Veiksmai

Nuostatos

2 pav. Elgesys veikia nuostatas (13, p.635)

Apibendrinant galima teigti, kad šeima yra pagrindinis veiksnys nulemiantis paauglių delinkventinį elgesį. Nes šeima turi didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi, tuo pačiu ir jo elgesio formavimuisi. Manoma, kad delinkventinio elgesio prielaidomis galima laikyti: vaiko nepriežiūrą šeimoje, vaiko prievartos patyrimą šeimoje, vaiko augimą nepilnoje šeimoje, girtavimą šeimoje ir narkotinių medžiagų vartojimą, emocinės šilumos nebuvimą šeimoje, per didelę arba per mažą vaiko globą ir kt. Pastebėjus nors vieną iš šių prielaidų vaiko šeimoje delinkventiniam elgesiui, socialinis pedagogas turi taikyti prevencinį darbą su vaiku ir jo šeima. Socialinis pedagogas turi organizuoti socialinę-pedagoginę pagalbą vaikui, kurio šeimoje yra prielaidų delinkventiniam elgesiui. Socialinis pedagogas turi taikyti tokius individualaus darbo metodus kaip: pokalbius su vaiku ir jo tėvais, interviu su vaiko giminaičiais ir mokytojais. Visą tai socialiniam pedagogui leis atlikti šios kompetencijos: gebėti įvertinti ugdytinio poreikius; taikyti individualaus darbo ugdytiniui metodus; vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui; bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis; gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus(interviu su šeima, mokytojais ir kt.).

3.2 Mokykla, kaip vienas iš veiksnių, įtakojantys vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį

Šiame skyriuje svarbu išanalizuoti mokyklos poveikį vaiko ir paauglio asmenybės formavimuisi ir elgesio nukrypimams. Galima teigti, kad mokykla yra antras socialinis institutas vaiko gyvenime. Vaikas ateina į mokykla jau su susiformavusiomis kai kuriomis normomis ir vertybėmis, tačiau jo čia laukia dar daug išbandymų ir naujovių, todėl vaiko elgesį gali įtakoti ir mokykla.
Manytina, kad mokykla kartu su šeima ir draugais gali labai stipriai įtakoti vaiko pasirinkimą nusikalstomo kelio. Dažnai mokyklos vadovybė, pati to nesuvokdama, pastūmėja vaiką nusikalsti. <.>mokykla gali lemti, jog nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai mokykla ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptim. Maža to gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio apraiškos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur eiti.” (11, p.85)
Vaikams patekus į mokyklą t.y. į pradines klases, rizikos grupės vaikų yra maža dalis, tačiau vyresnėse klasėse jų skaičius sparčiai išauga. ,,<.>Neatsitiktinai konstatuojama, kad jau pradinėse klasėse išryškėja 4-6 procentai rizikos grupių moksleivių, o 7-8 klasėse jų skaičius padidėja 4-5 kartus.”(26, p.31) Vaikai mokykloje yra kiekvieną dieną vertinami. Vertinami jų laimėjimai, poelgiai, jų savybės ar žinios lyginami su kitų mokinių savybėmis ar žiniomis, poelgiais ir kt. Vaikai turi būti vertinami objektyviai, be išankstinių nusistatymų ir be lyginimo su kitais vaikais. Į vaiką mokykloje turi būti žiūrimą kaip į individualią asmenybę. Gindamiesi vaikai naudoja priešiškumą ir agresiją. Taip pat vaikas dėl savo charakterio savybių, materialinės padėties šeimoje ir kitų dalykų gali tapti klasės atstumtuoju. ,,Atstumtųjų mokinių patiriamą emocinį diskomfortą bei neigiamą jų požiūrį į mokyklą dar gali sustiprinti įvairios mokytojų darbo klaidos ir trūkumai.” (23, p.29)
Paaugliai ir vaikai negalėdami patenkinti įsitvirtinimo, priklausomybės, užtarimo ir pripažinimo, naujų įspūdžių, globos, saugumo ir kitų poreikių prosocialioje aplinkoje, jie jaučia įtampą, o asocialioje kultūroje jiems atsiveria plačios galimybės – rizika, ekstremalios situacijos, įspūdžiai.

Apibendrinant galima teigti, kad mokykla taip pat kaip ir šeima vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesio formavimuisi turi gana didelę įtaką. Manytina, jog socialinėmis prielaidomis paauglių delinkventiniam elgesiui galima laikyti : vaiko klasės atstūmimas (atstumtasis vaikas), neobjektyvų vaiko žinių ir poelgių vertinimą, mokyklos vadovybės noras pašalinti vaiką iš mokyklos. Socialinis pedagogas turi būtinai atsižvelgti į šias išvardintas prielaidas ir siekti komandinio ir grupinio darbo metu pašalinti šias prielaidas delinkventiniam elgesiui, visa tai jam leis atlikti šios kompetencijos: taikyti individualaus darbo ugdytiniui metodus; gebėti įvertinti ugdytinio vietą socialinėje grupėje; vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui; organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių; bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis; gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus.

3.3 Neformalios grupės, kaip vienas iš veiksnių, įtakojančių vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį

Paauglius gaujose ir grupuotėse vilioja galimybė laisvai elgtis, nesislepiant, prie draugų, vartoti narkotikus, alkoholį, ieškoti pramogų nusižengiant įstatymams ir padarant nusikalstamas veiklas. Žinoma tokių gaujų autoritetai yra rimtos nusikalstamos grupuotės, kurioms priklauso suaugusieji. Dažniausiai jaunimo gaujos anksčiau ra vėliau nusikalsta rimčiau, o po to jos arba pačios tampa nusikalstamomis grupuotėmis, arba pereina pas suaugusius nusikaltėlius. .,,Vidutiniškai pusę visų nusikaltimų paaugliai padaro grupėmis, vis daugiau nusikalstomų veikų jie padaro kartu su suaugusiais. Pažymėtinos negatyvios neformalių nepilnamečių grupuočių nusikalstamumo tendencijos. Remiantis apibendrintais atliktos šalies teritorinių policijos įstaigų pareigūnų apklausos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra nuo 236 iki 242 jaunimo (nepilnamečių) grupuočių, priskirtinų jaunimo gaujoms. Pareigūnai išskyrė šiuos pagrindinius tokių grupuočių formavimosi požymius: polinkis daryti teisės pažeidimus, polinkis vartoti alkoholinius gėrimus bei sekti organizuotų nusikalstamų grupuočių pavyzdžiu. Taip pat formavimosi pagrindu laikoma bendra teritorija”. (27) Paradoksalu, tačiau ,,<.apklausius nepilnamečių teisės pažeidėjus ,,kaip manai, kas kalčiausias dėl tavo padaryto nusikalstamumo?”, net 70 procentų atsakė kalti patys ir 26 procentai kaltina draugus.” (14, p.52)
Dažniausiai į neformalias grupuotes paauglys gali įstoti tada, kai jam nesiseka asmeniniame gyvenime ar turi problemų namuose, ar mokykloje. Šios grupuotės suteikia lygybės jausmą, nes į jas buriasi paaugliai panašių vertybių su panašiomis elgesio normomis, panašiais tikslais. Norint paaugliui įstoti į neformalią grupuotę, dažniausiai jis turi padaryti kokią nors nusikalstamą veiklą, kad įrodytų savo tinkamumą grupės nariams. ,,Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelis dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptys”. (11, p.85)

Apibendrinant galima teigti, jog neformalios grupės turi didelę įtaką vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio pasireiškimui. Neformaliose grupuotėse vaikų ir paauglių delinkventinis elgesys gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo alkoholizmo ir baigiant rimtomis nusikalstomomis veiklomis. Pabrėžtina tai, kad socialinis pedagogas bendradarbiaujant su mokyklos auklėtojais, vadovybe, su policijos ikiteisminio tyrimo tyrėjais, su šeima ir kitais socialiniais partneriais, turi pastebėti vaikų trauką į neformalias grupes ar jų dalyvavimą neformalių grupių gyvenime ir veikloje. Laiku pastebėjus vaiko trauką dalyvavimui neformalių grupių veikloje, bendromis jėgomis dar galima padėti paaugliui keičiant jo aplinką. Iš šios skyriaus galima išskirti tokias socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui kaip: vaiko atstūmimą mokykloje ar šeimoje, domėjimąsi neformalių grupių veikla, paauglio pasikeitusias elgesio normas, staigią moralinių vertybių kaitą, didesnį pasitikėjimą savimi ir savo netinkamu elgesiu. Visą tai socialiniam pedagogui leis atlikti šios kompetencijos: gebėti įvertinti ugdytinio poreikius; taikyti individualaus darbo ugdytiniui metodus; gebėti įvertinti ugdytinio vietą socialinėje grupėje; vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui; organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių; bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis; gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus.

3.4 Neužimtumas ir visuomenės informavimo priemonės, kaip veiksniai įtakojantys vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį

Galima teigti, kad aukščiau išvardinti ir išanalizuoti delinkventinio elgesio socialiniai veiksniai yra labai stiprus ir įtakoja paauglių delinkventinį elgesį, tačiau visi jie yra paauglio aplinka, kuri skatina vaiko socializaciją ir rūpinasi paauglio auklėjimu. Šiame skyriuje nagrinėjamas paauglių neužimtumas priklauso nuo jų šeimų, mokyklos ir neformalių grupių įtakos. Neužimtumas priklauso ir nuo to, kiek laiko skiria tėvai savo vaikams ir kokias moralines vertybes jiems perteikia, taip pat nuo to kaip mokykla sudomina vaiką savo užklasine veikla ir ar gali pasiūlyti paaugliui užsiimti jam patinkančia veikla, nuo to ar bendruomenėje yra sudarytos sąlygos vaikui plėsti savo talentus ir sugebėjimus, ir žinoma nuo to, kiek daug neformalių paauglių grupių yra mieste ir kaip jie leidžia laiką. Pabrėžtina tai, kad ir visuomenės informavimo priemonės turi didelę įtaka delinkventiniam elgesiui formuotis.
Paauglių neužimtumas gana opi problema mūsų visuomenėje. Paaugliai ir vaikai neturi galimybių savo laisvalaikį praleisti prasmingai ir turiningai. ,,Šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir nepilnamečių įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Bet ar neužimtas nepilnametis padarys nusikaltimą ar ne, priklauso ne vien no laisvo laiko turėjimo. Tam reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas” (11, p.85)
Tai pat kaip ir paauglių neužimtumas, taip ir visuomenės informavimo priemonės turi įtakos paauglių delinkventinio elgesio formavimuisi. Pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklaususį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau galima teigti, jog labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditoriją, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. ,,Neretai per televiziją smurtas rodomas kaip problemų sprendimo būdas. Tai nors ir netiesiogiai, tačiau formuoja paauglių supratimą, kaip greitai įgyti kitų bendraamžių pagarbą, valdyti juos, kaip kai kuriais atvejais praturtėti. Smurtas dominuoja ir šiuolaikinėje multiplikacijos produkcijoje, kurią žiūri ir maži vaikai. Tai tikrai gali paveikti jauno žmogaus psichiką” (27) Televizija vaizdo įrašais pateikia gausybę elgesio modelių, taip pat ir tokių, su kuriais pats žmogus gyvenime retai susiduria. Dažniausiai filmuose nusikaltėlis vaizduojamas kaip žavus, sąmoningas, gudrus, žaismingas, išradingas, intelektualus, be to, gražus ir įsimylėjęs. Paaugliams šis portretas atrodo patrauklus. Taip pat paauglių delinkventinis elgesys priklauso nuo patiriamų šeimos sąlygų ir TV laidų poveikio. Televizoriaus ekrane demonstruojamo smurto ir prievartos poveikis priklauso nuo paauglio žiūrovo amžiaus, intelekto ir išsilavinimo lygio, užimamo statuso grupėje, televizijos laidoms skiriamo laiko ir kt. ,, Vaikų delinkventinį elgesį įtakoja ir kiti faktoriai: šeimoje vyraujantis nekontroliuojamas TV laidų žiūrėjimas, ilgalaikis TV laidų žiūrėjimas ikimokykliniame amžiuje, ilgalaikis smurtinių programų žiūrėjimas mokykliniame amžiuje, tėvų pabrėžiama fizinė jėga kaip disciplinos palaikymo priemonė, mažas vaizduotės, žinių troškimo ir kūrybingumo skatinimas šeimoje” (22, p.33)
Galima teigti, paauglių neužimtumas, taip ir visuomenės informavimo priemonės turi didelę įtaka paauglių delinkventiniam elgesiui formuotis. Darbo autorė išskiria šias socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui kaip: vaikų didelė dalis laisvalaikio praleidžiama prie televizoriaus; vaiko nelankymas jokių būrelių.
Apibendrinant visą dalį galima teigti, jog paaugliai yra labai jautrus socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems labai dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir panašiai. Todėl labai svarbu, kad paauglys būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių. Negalima pamiršti, kad nuo to, kaip bus sprendžiama nepilnamečių nusikaltamumo problema, priklausys ir jų padaromų nusikaltimų skaičiaus dinamika. Tai socialiniam pedagogui gali leisti pasiekti šios kompetencijos: gebėti įvertinti ugdytinio poreikius; taikyti individualaus darbo ugdytiniui metodus; gebėti įvertinti ugdytinio vietą socialinėje grupėje; vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą socialiniam funkcionavimui; organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių; analizuoti prevencinio darbo reikšmingumą; bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis; gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus.
4. SOCIALINIO PEDAGOGO PAGALBOS GALIMYBĖS DELINKVENTINIO ELGESIO VAIKAMS IR PAAUGLIAMS

Socialiniai pedagogai turi nukreipti savo rūpestį pirmiausia į tas šeimas, kurių vaikai gali turėti socialinių problemų. Darbas su šeimomis ne tik padeda numatyti kylančias socialines problemas, bet ir jų išvengti. ,,<.nepilnamečių nusikalstomumo prevencinės priemonės rengiamos ir realizuojamos, humaniškumo, teisėtumo, demokratiškumo, realumo, kardinalumo, ekonominio tikslingumo, kompleksiškumo, pagrįstumo, pažangumo ir savalaikiškumo principais” (4, p.65). Socialiniai pedagogai kartu su mokyklos vadovais, turėtų skatinti klasių vadovus dažniau lankytis mokinių šeimose, taip turint galimybę geriau suprasti jų problemas. Siūlytina, socialiniam pedagogui dirbti ne tik su vaiku ,,delinkventu”, tačiau ir su jo šeima ir jį supančia aplinka. Lietuvoje nepilnamečiai pagal įstatymus baudžiami įvairiomis bausmėmis, už padarytus teisinius pažeidimus. ,,<.net 35,1 proc. nusikaltusiems nepilnamečiams, 2000 m. buvo atimta laisvė.” (1, p.21)

4.1 Socialinio pedagogo pagalbos galimybės delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams

Norint išvengti delinkventinio elgesio pasireiškimo vaikams ir paaugliams, siūlytina suteikti pagalbą ne tik paaugliams tačiau ir jų šeimoms. ,, Socialinis pedagogas ir klasės auklėtojas turi:
 Į vieningo auklėjimo kryptį įtraukti glaudų bendradarbiavimą tėvai-vaikai-mokykla;
 Susirūpinti vaiko auklėjimu šeimoje;
 Plėsti vaikų interesus nuo pat pirmųjų gyvenimo metų;
 Susirūpinti turiningu vaikų poilsio organizavimu;
 Apriboti neigiamai vaikų psichiką veikiančias laidas, propaguojančias smurtą ir prievartą.” (3, p.25)
Aukščiau pateiktos socialinio pedagogo ir auklėtojo veiklos galimybės leistų efektyviau organizuoti ir vykdyti prevencinį darbą su delinkventinio elgesio vaikais ir paaugliais, plėsti vaikų interesus nuo pat pirmųjų gyvenimo metų. Kad išanalizuoti delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams pagalbos galimybes, neužtenka tik išskirti galimos pagalbos formas, būtina pateikti ir jų įgyvendinimo būdus. Darbo autorė turėdama galimybę atlikti pagrindinę praktiką Vaikų teisių apsaugos tarnyboje, stebėdama ir dalyvaudama pagalbos, delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams teikimo procese, siūlo išskirti tokius pagalbos būdus:
 Stebėti vaiko elgesį formalioje ir neformalioje aplinkoje, pasitelkiant komandinio darbo principus;
 Nauduoti interviu būdą, išaiškinti vaikų poreikius, norus, požiūrius ir kt. esant vaikams ir tėvams kartu ir atskirai;
 Išklausyti mokytojų, draugų, giminių pastebėjimus, liečiančius vaiko elgesio, auklėjimo bei tarpusavio santykių atmosferą šeimoje;
 Susitarti apie susitikimą, nors vieną kartą į dvi savaites, socialinio pedagogo su tėvais. Kuriuo metu bus siekiams išsiaiškinti socialines prielaidas vaiko ar paauglio delinkventiniam elgesiui;
 Taip pat susitarti dėl susitikimo, vieną kartą į dvi savaites, socialinio pedagogo, tėvų ir vaiko ar paauglio. Susitikimo metu bus siekiama bendromis jėgomis sudaryti vaiko ar paauglio intervencijos planą;
 Socialinis pedagogas turėtų pravesti seminarą tėvams apie vaikų interesų plėtojimo būdus ir šeimos pagalbos būdus delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams. Seminaro metu turėtų būti šnekėta tokiais aspektais:
a) Šeimos nariai turi būti aiškūs. Išlaikyti savitvardą, žinoti ką nori pasakyti ir tai pasakyti, vengti dviprasmiškumo;
b) Šeimos nariai turi būti atviri. Jie taip pat turi liautis atsargiai elgtis, mokėti aiškiai išsakyti savo nuomonę apie vaikų netinkamą elgesį;
c) Šeimos nariai turi būti konkretus. Jie turi vartoti žodžius geriausiai nusakančius vaikų elgesį;
d) Šeimos nariai turi būti teigiami;
e) Šeimos nariai turi pirmiausiai pasitikėti savimi, kad galėtų padėti delinkventinio elgesio vaikams, jie turi pasakyti sau ,,Aš galiu tai įveikti”;
f) Šeimos nariai turi greitai reaguoti į vaiko verksmą ar kvietimą užmegzti kontaktą;
g) Tėvai turi glaudžiai bendradarbiauti su mokykloje dirbančiais mokytojais bei socialiniais pedagogais. Jie turi domėtis tuo, ko jų vaikas mokosi, ko išmoko, iškylusiais sunkumais moksle ar bendravime. Vaikas turi pajausti, jog jų tėvams iš tiesų įdomu ir rūpi tai, kuo gyvena jų vaikai;
h) Tėvai, taip pat ir šeimos nariai, turi mokėti argumentuoti savo dėstomas mintis. Vaikui bus lengviau suprasti tėvų požiūrį į bet kokį klausimą, jeigu jie labai lengvai ir aiškiai jį argumentuos;
i) Tėvai turi nebijoti kritikuoti ir girti vaikų poelgius. Jeigu tėvai to nedarys, tai kaip vaikas galės suprasti kas yra gerai, o kas yra blogai? Taip pat ir ar tai ką jis padarė yra pastabėta, ir ar rūpi tėvams vaiko poelgiai;
j) Tėvai bardamiesi tarpusavyje neturi į savo ginčus įtraukinėti vaikų. Vaikai tada jaučiasi nereikalingi kaip asmenybės, jie jaučiasi atstumti, nemylimi, netikę.
 Atsižvelgiant į vaikų ir paauglių norus ir poreikius suorganizuoti jų turiningą laisvalaikį;
 Su tėvų pagalbą kontroliuoti vaikų žiūrimas televizijos laidas ir filmus.

Aukščiau pateiktuose socialinio pedagogo pagalbos būduose delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams labai tiksliai nurodyta, ką socialinis pedagogas turėtų daryti, siekiant suteikti pagalbą vaikams bei paaugliams ,,delinkventams” ir jų šeimoms. Galima teigti, kad socialinis pedagogas negali ir neturi pats vienas padėti delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams. Tam reikalinga tėvų pagalba, gal net atvirkščiai – tėvams socialinio pedagogo pagalba. Prieita prie išvadų, kad socialinis pedagogas kad ir kaip bebūtų susirūpinęs vaiko delinkventiniu elgesiu ir jo auklėjimu šeimoje, gali nieko nepasiekti suteikiant vaikui ar paaugliui pagalbą, jeigu šeimos nariai nesutiks bendradarbiauti, suprasti savo klaidas, išanalizuoti savo elgesį ir kt. Visą tai socialiniam pedagogui leis pasiekti šios kompetencijos: vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui; organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių; bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis.

4.2 Galimas, socialinio pedagogo darbe su vaikais ir paaugliais ,,delinkventais”, prevencinis darbas

Šiame skyriuje, siekiama pateikti galimą prevencinį darbą socialinio pedagogo darbe su vaikais ir paaugliais ,,delinkventais”. Darbo autorės nuomone, sunku padėti tiems vaikams ir paaugliams, kurie padarė jau sunkų nusikaltimą, nes jie keliauja į pataisos institucijas. Pabrėžtina tai, kad nors jau šiuo metu šalyje vykdoma Vaikų ir paauglių nusikalstomumo prevencijos nacionalinė programa ir Nepilnamečių justicijos 2004-2008 m. programa (kurios tikslas – ,,mažinti nepilnamečių recidyvinį nusikalstamumą, humanizuojant ir modernizuojant nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemą” (28), tačiau vaikų ir paauglių padarytų nusikalstomų veikų skaičius nemažėja. Šių programų vykdyme kartu su policijos departamentu prie VRM dalyvauja Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir kitos suinteresuotos institucijos.

Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje pažymėta: ,,Valstybės ir visuomenės investicijos į vaikus ir jaunimą, jų asmenybės formavimą šeimoje, švietimą, dorovinį, teisinį ugdymą ir socialinį saugumą yra veiksniai, kurie lemia sėkmingą valstybės raidą, o kartu nusikaltimo prevencijos ir kontrolės sėkmę bei perspektyvas. Valstybė pripažįsta būtinumą kiek galima sumažinti jaunimo nusikalstamumo socialines sąlygas ir prielaidas” (27) Teigtina, kad vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio problema yra Valstybinio lygio problema ir ją turi spręsti visa visuomenė pasitelkiant į pagalbą prevencinį darbo metodą.

Prieš pradedant dirbti prevencinį darbą, pareigūnai dirbantys su vaikais ir paaugliais ,,delinkventais”, turi praplėsti savo turimas žinias, susijusias su vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio darbo specifika. ,,<.su vaikais dirbantys pareigūnai neturi specialaus pedagoginio, psichologinio pasirengimo.” (30)

Darbo autorė teigia, kad prevencinis darbas, užkertantis kelią vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui, susideda iš kelių etapų: ,, Ankstyvoji prevencija – tai pirminė prevencija (plataus profilio visų krypčių vaikų socializacijos programos, kurios įtraukia vaikus ir didina socializacijos programos, kurios įtraukia vaikus ir didina jų socialinės integracijos galimybes); Pagalbos prevencija – tai specializuotos programos ir strategijos, individualizuoti scenarijai, padedantys rizikos grupės vaikams; Socialinė pedagoginė reabilitacija – tai specialios programos arba strategijos, kurios padeda nusikaltusį, patyrusį prievartą, turintį priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, gatvėje ilgai gyvenusį vaiką grąžinti į normalinę socialinę aplinką, padėti atgauti prarastus socialinius gebėjimus.” (10, p.169-173) Darbo autorei, baigiamajame darbe, nagrinėjant socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui, labiausiai rūpi išsiaiškinti ankstyvosios prevencijos galimybes socialinio pedagogo darbe su vaikais ir paaugliais ,,delinkventais”.
Atsižvelgę į vaikų delinkventinio elgesio socialines priežastis ir prielaidas jam, galima išskirti šiuos ankstyvosios prevencijos principus:
 ,,kadangi vaiko elgesį lemia vidinių ir išorinių pastiprinimo šaltinių sąveika, svarbu siekti, kad pastiprinimas skatintų socialiai priimtinas elgesio reakcijas. Iš visų pastiprinimų didžiausią dėmesį reikėtų skirti vidinių vaiko galių ugdymui;
 siekti sukurti tokias vaiko aplinkos sąlygas, kuriose būtų užkertamas kelias asocialių įgūdžių perkėlimui į naujas situacijas;
 formuojant pageidautino elgesio motyvus, būtina vaiką supažindinti su socialiai priimtinomis vertybėmis bei elgesio normomis ir stengtis susieti naujus elgesio tikslus su tais, kuriems vaikas jau yra motyvuotas ir kurie sukelia jam teigiamus emocinius išgyvenimus;
 siekti, kad vaikas turėtų tinkamą identifikacijos objektą (tai nesamaningas žmogaus susitapatinimas su kitu žmogumi), kuris reprezentuotų socialiai priimtinas elgesio normas ir vertybes. Pagal galimybę apriboti artimiausioje aplinkoje esančių netinkamų identifikacijos objektų poveikį. Vengti neigiamų asmenybės savybių akcentavimo;
 sudaryti sąlygas kuo dažniau matyti socialiai priimtino elgesio modelius ir pagal galimybę apriboti vaiko susidūrimą su asocialaus elgesio modeliais;
 užkirsti kelią žemo savęs vertinimo formavimuisi. Jei toks vertinimas susiformavęs, siekti, kad vaikas galėtų socialiai priimtinomis elgesio formomis išgyventi savęs vertinimą;
 teikti pagalbą šeimai siekiant užtikrinti normalų asmenybės vystymąsi, palankius vaikų – tėvų tarpusavio santykius, bendradarbiaujant įvairioms tarnyboms, teikiančioms pagalbą vaikui ir šeimai;” (22, p.34)
 vaikų socialinių įgūdžių lavinimas: sprendimų priėmimas, problemų sprendimas, kūrybiškas mąstymas, kritinis mąstymas, efektyvus bendravimas, asmeninis bendravimas, savęs pažinimas, emocijų valdymas, empatija, streso įveikimas, ,,Šių socialinių įgūdžių išsiugdymas padeda vaikams tapti psichologiškai brandžiomis bei sąmoningomis asmenybėmis, bei tapti atspariems įvairioms delinkvencijos apraiškoms jų elgesyje.” (11, p.77)
Siūlytina socialiniam pedagogui vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio prevencijoje nauduoti tokius darbo metodus, kaip: pokalbiai su nepilnamečiais, turinčiais elgesio nukrypimų, jų įtraukimas į būrelius, klubus, visuomeninius vaikų ir jaunimo susivienijimus; lankyti kartu su socialiniais partneriais vaiko ar paauglio gyvenamąjį būstą; susitikti su vaiko ar paauglio mokymosi institucijos pedagogais, socialiniais pedagogais ir kt.; paauglio elgesio aptarymas Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojų su kitais socialiniais partneriais ir tėvais; informacijos rinkimas apie vaikų netinkamą elgesį ir jų netinkamą socialinę aplinką ir kt.
Žinoma kad vyktų kuo kokybiškesnė pagalba vaikui delinkventui ir jo šeimai, socialiniam pedagogui reikia bendradarbiauti su daugeliu institucijų. Tai tokios kaip: ,,<.policijos komisariatai, vaikų teisių apsaugos tarnyba, ugdymo institucijos ir švietimo organizacijos, psichikos sveikatos centrai, nevyriausybinės organizacijos, globos ir specialios įstaigos, šeima, bendraamžiai, žiniasklaida, darbo birža ir kt.” (20, p.39)
Apibendrinant šią dalį, galima teigti, kad socialinis pedagogas turi būtinai panaudoti visus įmanomus išteklius iš visuomenės, teikiant vaikams bei paaugliams ,,delinkventams” socialinę, psichologinę, materialinę ir kitas pagalbas. Socialinis pedagogas turi, prieš teikiant pagalbą vaikams bei paaugliams ,,delinkventams”, suplanuoti ir suorganizuoti savo darbą taip, kad pasireiškus pirmoms socialinėms prielaidoms delinkventiniam elgesiui atsirasti, socialinis pedagogas galėtų labai operatyviai ir efektingai šias prielaidas atpažinti ir jas pašalinti visiškai, ar dalinai. Žinoma šiam tikslui pasiekti socialinis pedagogas turi laikytis komandinio darbo principu, bendradarbiauti su vaiko aplinkoje esančiais individais. Socialinis pedagogas turi ne tik padėti vaikams ir paaugliams netapti delinkventais, užkertant kelią nepalankioms sąlygoms mikro ir makro aplinkoje, tačiau bendradarbiaudamas su vaiko šeima jis turi stengtis vykdyti vaiko socialinę reabilitaciją, t.y. grąžinti vaiką ar paauglį į visuomenės gyvenimą, kaip pilnavertį jos narį su visomis teisėmis dalyvauti jo gyvenime bei tobulėti. Visa tai socialiniam pedagogui leis pasiekti šios kompetencijos: taikyti individualaus darbo ugdytiniai metodus; vertinti ugdytinio vietą socialinėje grupėje; organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių; analizuoti prevencinio darbo reikšmingumą; bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis.

5. SOCIALINIŲ PRIELAIDŲ, VAIKŲ IR PAAUGLIŲ DELINKVENTINIAM ELGESIUI ZARASŲ MIESTE, TYRIMAS

5.1 Tyrimo charakteristika

Siekiant atskleisti ir pagrįsti socialinių prielaidų vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui įtaką, buvo atliktas tyrimas Zarasų miesto ugdymo institucijose (mokyklose). Tyrimui atlikti darbo autorė naudojo du tyrimo metodus. Pirmiausiai ji atliko dokumentų analizę, po to anketinę apklausą. Taip pat buvo atlikta dokumentų analizė tam, kad galima butų atlikti anketinę apklausą ir giliau įsigilinti į vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio priežastis.

Baigiamajame darbe buvo analizuojami Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir Zarasų rajono policijos pateikti dokumentai į kuriuos įtrauktos Zarasų rajono socialinės rizikos šeimos ir delinkventinio elgesio vaikai ir paaugliai. Išanalizavus šiuos dokumentus, darbo autorė apskaičiavo, kad iš viso Zarasų rajono vaikų bei paauglių delinkventų, Zarasų mieste yra 87. Taip pat išanalizavus aukščiau minėtus dokumentus darbo autorė teigia, kad Zarasų mieste yra 43 socialinės rizikos šeimų ir juose auga 97 vaikai. Anketinės apklausos metu tyrime dalyvavo 87 respondentai 6-18 metų moksleiviai. Buvo pasirinkta būtent tokia tiriamųjų grupė, nes atlikus dokumentų analizę išsiaiškinta, kad Zarasų miesto vaikų ir paauglių ,,delinkventų” sąrašuose yra 87 delinkventinio elgesio vaikų ir paauglių.

Prieš atliekant tyrimą, anketa nebuvo pateikta pildyti kontrolinei grupei, nes klausimai buvo aiškiai suformuluoti, o jų sklaida plati bei pagrįsta teorija.

Iš viso apklausoje dalyvavo 65 vaikinai ir 12 merginų, jų amžius buvo nuo 6 iki 18 metų ( daugiausia respondentų buvo 17m. – 21,8 %, 18m. – 19,5 %, mažiausiai buvo 6m. ir 7m.-1,2%). Didžioji dalys respondentų t.y. 66,7 % moksleivių gyvena su tėvais, o likę 33,3 % moksleivių gyvena nepilnose šeimose arba vaikų globos namuose.

Galima teigti, jog dokumentų analizės metu ir anketinės apklausos metu gauti duomenys yra tikslūs. Jie buvo apskaičiuoti ir šios dalies 5.4 skyriuje pateikta procentinė išraiška. Dokumentų analizė yra pateikta šios dalies 5.3 skyriuje.

5.2 Tyrimo pagrindimas

Norint atlikti tyrimą, buvo pasirinktos dokumentų analizės ir anketavimo metodikos. Dokumentų analizės metodiką darbo autorė pasirinko būtent todėl, kad tik išsiaiškinus tikslų delinkventinio elgesio vaikų ir paauglių Zarasų mieste skaičių, darbo autorė galės atlikti anketinę apklausą. Perskaičius ir išnagrinėjus dokumentus, išaiškintas socialinės rizikos šeimų skaičius ir jų statusas leis objektyviai vertinti anketos metu gautus duomenis. Anketinės apklausos metodiką darbo autorė pasirinko todėl, kad būtent ji leido greičiausiai gauti patikimus duomenis. Todėl šiam tikslui buvo sudaryta anoniminė anketa iš 20 klausimų, kurie buvo labai įvairūs.

1 ir 2 klausimais darbo autorė siekė išsiaiškinti kokias galimybes turi vaikai ir paaugliai naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir technikomis. Apie naujų technologijų naudojimą svarbą organizuojant vaikų ir paauglių užimtumą, kalbama baigiamojo darbo 3 dalies, 3.4 skyriuje.

3, 4 klausimais darbo autorė siekė išsiaiškinti vaikų ir paauglių lankomų būrelių įvairumą ir norą bei poreikį lankyti kitus būrelius, taip pat pateikus 5 klausimą siekė išsiaiškinti, kokius būrelius jie norėtų lankyti. Būrelio naujumo ir prieinamumo svarba darbo autorės buvo nagrinėjama baigiamojo darbo 3 dalies 3.3 skyriuje.

6, 8 klausimais darbo autorė siekė išsiaiškinti vaikų ir paauglių užimtumą savaitgalių ir vasaros atostogų metu ir siekiant išsiaiškinti vaikų ir paauglių pageidavimus, kaip jie norėtų praleisti savaitgalius, darbo autorė respondentams pateikė 7 klausimą, kuris leido tai sužinoti. Vaikų prasmingo užimtumo svarbumas ir jo organizavimo galimybės bei svarba buvo nagrinėjama baigiamojo darbo 3 dalies, 3.3 skyriuje.

9 klausimu darbo autorė siekė išsiaiškinti ar vaikai ir paaugliai palaiko artimus ryšius su savo tėvais. Siekdama išsiaiškinti vaikų ir paauglių artimų ryšių su tėvais nepalaikymo priežastys, darbo autorė respondentams pateikė 10 klausimą, kuris leido sužinoti šias priežastis. Apie vaikų ir tėvų šiltų bei artimų santykių palaikymo svarbą, darbo autorė šnekėjo baigiamojo darbo 3 dalies, 3.1 skyriuje.

11 anketos klausimas išreiškė vaikų ir paauglių nuomonę apie tai, kaip narkotikų vartojimas gali jiems pakenkti. Vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio pasireiškimo formas tarp jų ir narkomaniją darbo autorė aptarė baigiamojo darbo 2 dalyje. Taip pat prevencinis darbas su vaikais ir paaugliais prieš delinkventinio elgesio pasireiškimą, tuo pačių ir prieš narkomaniją, darbo autorės buvo nagrinėjamas baigiamojo darbo 4 dalies, 4.2 skyriuje.

12 anketos klausimas išreiškė vaikų ir paauglių nuomonę apie tai, kas dažniausiai pastūmėja paauglius nusikalsti. Vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį įtakojančius ir lemiančius veiksnius darbo autorė aptarė baigiamojo darbo 3 dalies, 3.1, 3.2, 3.3, 3.4 skyriuose.

13 anketos klausimu buvo siekiama sužinoti vaikų ir paauglių šeimose vyraujančią emocinę aplinką ir ar daromos vaiko auklėjime klaidos, kai tėvai barasi tarpusavyje prie vaikų ir paauglių. Šeimos emocinės šilumos ir klaidų nedarymo svarba, darbo autorės aptarta ir išnagrinėta baigiamojo darbo 3 dalies, 3.1 skyriuje.

14 anketos klausimu buvo siekiama sužinoti apie tai ar vaikų ir paauglių tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Šeimos alkoholinių gėrimų vartojimas, kaip viena iš socialinių prielaidų vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui, darbo autorės buvo aptarta baigiamojo darbo 3 dalies, 3.1 skyriuje.

15 anketos klausimu buvo siekiama išsiaiškinti vaikų ir paauglių šeimos sudėtį, t.y. ar jie gyvena su abiem tėvais, ar nepilnoje šeimoje. 16 anketos klausimu buvo siekiama išsiaiškinti priežastys, dėl kurių vaikai ir paaugliai gyvena nepilnose šeimose. Nepilna šeima kaip viena iš socialinių prielaidų vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui darbo autorės išnagrinėta baigiamojo darbo 3 dalies, 3.1 skyriuje.

17 anketos klausimu buvo siekiama sužinoti, ar turi įtakos vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui pasireikšti įtakos šeimos narių teistumas, dėl šios priežasties buvo siekiama sužinoti šeimos narių turinčių teistumą skaičių. Šeimos narių teistumas, kaip viena iš socialinių prielaidų vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui, darbo autorės išnagrinėta baigiamojo darbo 3 dalies, 3.1 skyriuje.

18 anketos klausimu buvo siekiama sužinoti vaikų ir paauglių nuomonę apie tai kodėl jų manymu jie sulaužo visuomenėje nusistovėjusias normas. Veiksniai, lemiantys vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį, darbo autorės buvo išnagrinėti baigiamajame darbe 3 dalies, 3.1, 3.2, 3.3, 3.4 skyriuose.

Likusiąją anketos dalį sudarė informaciniai klausimai 19, 20 kuriais buvo norima gauti konkrečią informaciją apie respondentą, t.y. jo amžių ir lytį.

Dokumentų analizės rezultatai

Darbo autorei išanalizavus Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir Zarasų rajono policijos tyrėjų pateiktus socialinės rizikos šeimų bei nusikaltusių ar prasižengusių vaikų ir paauglių Zarasų rajone sąrašus, buvo akcentuotos vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiu, pagrindinės socialinės prielaidos.

Darbo autorei išanalizavus Zarasų rajono socialinės rizikos šeimų sąrašus pastebėta, kad Zarasų rajone labai staigiai išaugo socialinės rizikos šeimų skaičius, jis tendencingai auga pradedant 2001 m. (socialinės rizikos šeimų skaičius 108) ir per keturis metus, jau 2004 m. socialinės rizikos šeimų skaičius išaugo iki 176. Tai pat analizuojant šiuos sąrašus pastebėta socialinės rizikos šeimose augančių vaikų skaičiaus augimo tendencija. 2001 metais socialinės rizikos šeimose augo 275 vaikai, iš kurių 54 buvo ikimokyklinio amžiaus, 2002 metais socialinės rizikos šeimose augo 280 vaikai, iš kurių 60 buvo ikimokyklinio amžiaus, 2003 metais socialinės rizikos šeimose augo jau net 420 vaikai, iš kurių net 108 buvo ikimokyklinio amžiaus, 2004 metais socialinės rizikos šeimose augo 445 vaikai, iš kurių net 166 buvo ikimokyklinio mažiaus. Šiame baigiamajame darbe, darbo autorė analizuoja ir tyria socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų miesto mastu, o ne Zarasų rajono mastu. Darbo autorė apskaičiavo ir Zarasų mieste 2004 metais turimų socialinės rizikos šeimų skaičių, jis yra 43 šeimos, kuriose auga 97 vaikai, iš kurių 49 ikimokyklinio amžiaus.

Apie šeimos įtaką vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui, darbo autorė jau kalbėjo ir nagrinėjo galimas socialines prielaidas susijusias su šeima 3 dalies 3.1 skyriuje.

Darbo autorei išanalizavus Zarasų rajono nusikaltusių ir prasižengusių (delinkventų) vaikų ir paauglių sąrašus, pirmiausiai buvo išrinkti sąrašai delinkventinio elgesio vaikai ir paaugliai gyvenantys ir besimokantys Zarasų mieste, jų buvo 87, vėliau šie vaikai ir paaugliai buvo atrinkti kaip respondentai dalyvaujantys anketinėje apklausoje. Delinkventinio elgesio vaikų ir paauglių gyvenančių ir besimokančių Zarasų mieste atranka, iš Zarasų rajono delinkventinio elgesio vaikų ir paauglių sąrašų, leido darbo autoriai patikimai atlikti anketinę apklausą skirtą socialinėms prielaidoms vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste ištirti.

Darbo autorė remdamasi analizuojamais vaikų ir paauglių ,,delinkventų” jau Zarasų miesto atrinktais sąrašais, teigia, kad Zarasų mieste gyvenantys ir besimokantys delinkventinio elgesio vaikai ir paaugliai išviso yra padarę 72 vagystes (iš jų 43 smulkios vagystės, 3 grupiniai apiplėšimai, 26 stambios vagystės ir iš visų jų, 20 vagysčių nepilnamečiai įvykdė pakartotinai). Esant tarp padarytų vagysčių skaičiaus grupiniams apiplėšimams, darbo autorė pabrėžia, kad didelę įtaką delinkventiniam elgesiui, turi draugai bei neformalios grupuotės. Apie neformalių grupių įtaką ir socialines prielaidas susijusias su neformaliomis grupėmis, darbo autorė kalba ir jų įtakojimą analizuoja baigiamojo darbo 3 dalies, 3.3 skyriuje.

Darbo autorė pateikia ir delinkventinio elgesio vaikų ir paauglių alkoholinių gėrimų vartojimo skaičių – 38 vaikai yra suimti apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų viešose vietose. Delinkventinio elgesio pasireiškimo formas, tame tarpe vieną iš jų alkoholizmas, darbo autorė aptarė baigiamojo darbo 2 dalyje.

Darbo autorė taip pat pateikia ir pabėgusių iš namų arba iš vaikų globos namų užregistruotų pabėgimų skaičių – 20 pabėgimai iš namų. Pabėgdami iš namų vaikai ir paaugliai bėga nuo kažkokių šeimyninių arba asmeninių problemų. Šias problemas ir jų svarbą darbo autorė pateikia ir analizuoja 3 dalies 3.1 skyriuje.

5.3 Tyrimo duomenų analizė

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Kokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir technikomis Jūs galite naudotis mokykloje ir namuose?”, nurodo kad net beveik 2/3 visų respondentų gali mokykloje ar namuose naudotis kompiuteriais, ir tik beveik ¼ visų respondentų atsakė galintys naudutis įvairiais video žaidimais. Respondentų atsakymai rodo vaikų bei paauglių pakankamai dideles galimybes naudotis kompiuteriais ir menką galimybę naudotis įvairiomis video žaidimais. Darbo autorė, remdamasi respondentų atsakymais ir išryškėjusia problema, siūlo socialiniam pedagogui organizuojant vaikų bei paauglių užimtumą, atkreipiant dėmesį į jų mažas galimybes naudotis įvairiais video žaidimais. Socialinis pedagogas turėtų skatinti mokyklose įvairių video žaidimų ,,kampelių” steigimą. Taip pat socialinis pedagogas turi nepamiršti ir apie vaikų bei paauglių gana dideles galimybes naudotis kompiuteriais, nes tai gali netik užpildyti laisvalaikio spragas, bet būti ir pagrindiniu laisvalaikio praleidimo būdu. Tačiau, darbo autorės manymu, socialinis pedagogas kartu su mokyklos pedagogais ir vaikų bei paauglių tėvais turi kontroliuoti vaikų bei paauglių laiką praleidžiamą prie kompiuterių.

3 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir technikomis Jus galite naudotis mokykloje ir namuose

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Kada Jūs galite naudotis šiais kompiuteriais?”, (žr. 4 pav.) nurodo kad net beveik 2/5 visų respondentų gali labai retai naudotis kompiuteriais mokykloje ir tik truputi daigiau nei 1/10 visų respondentų, teigia kad gali naudotis kompiuteriais visada, tačiau prieš tai atsiklausus. Toks respondentų atsakymų pasiskirstymas darbo autorei leidžia daryti tokią išvadą, jog Zarasų mieste vaikai bei paaugliai turi mažas galimybes bet kada naudotis kompiuteriais. Socialinis pedagogas, organizuodamas vaikų bei paauglių laisvalaikio užimtumą, turėtų skatinti mokyklose naujų kompiuterinių būrelių įsteigimą. Tai motyvuoti socialinis pedagogas gali remdamasis vaikų bei paauglių apklausa.

4. pav.Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kada Jūs galyte naudotis kompiuteriais

Respondentų atsakymai į klausimą,, Kokius būrelius Jūs lankote?” (žr. 5 pav.), teigia, kad beveik 1/2 vaikų bei paauglių Zarasų mieste nelanko jokių būrelių, mažiausiai vaikų ir paauglių lanko dailės būrelius, jų yra tik 2/25. Šiuo klausimu gauti atsakymai pagrindžia, kad beveik pusė respondentų nelanko jokių būrelių. Darbo autorė mano, jog socialinis pedagogas kartu su socialiniais partneriais turi skatinti ir dalyvauti naujų būrelių steigime.

5. pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kokius būrelius Jūs lankote

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Ar Jūs norėtumėte savo mieste turėti kitų būrelių?” (žr. 6 pav.), atskleidė, kad maždaug 2/5 vaikų bei paauglių savo mieste norėtų turėti naujų būrelių, beveik 1/5 nenorėtų savo mieste jokių būrelių. Todėl, darbo autorė mano, kad socialinis pedagogas turi šiuos duomenis pateikti mokyklų bei kitų ugdymo institucijų vadovybei ir jais pagrįsti naujų būrelių steigimo būtinybę.

6. pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, ar Jūs norėtumėte savo mieste turėti kitų būrelių

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Kokių sričių naujus būrelius Jūs norėtumėte lankyti? (žr. 7 pav.), teigia kad net 2/5 vaikų bei paauglių nežino kokius būrelius norėtų lankyti ir tik 1/100 vaikų bei paauglių nori lankyti rankinio būrelį ir tiek pat nori lankyti automodeliavimo būrelį. Taigi, respondentų atsakymai nurodo vaikų bei paauglių neapsisprendimą dėl būrelių pasirinkimo ir nurodo jų tarpe nepopuliariausius būrelius. Todėl, darbo autorė remdamasi respondentų atsakymų pasiskirstymu akcentuoja būtinybę socialiniam pedagogui skleisti informaciją apie įmanomus būrelius ir savo veikla skatinti vaikus bei paauglius pažinti savo norus, atskleisti savo gabumus, juos plėtoti ir gilinti.

7 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kokių naujų sričių būrelius Jūs norėtumėte lankyti?

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,, Kuo Jūs užsiimate savaitgaliais?” (žr. 8 pav.), atskleidė kad 1/3 vaikų bei paauglių savaitgaliais laiką leidžia kartu su draugais ieškodami užsiėmimų praleisti gerai laiką ir 1/50 jų – nedaro nieko. Respondentų atsakymų pasiskirstymas nurodo vaikų bei paauglių, Zarasų mieste, neužimtumo lygį ir draugų įtaką jų elgesio nukrypimams. Darbo autorė, remdamasi respondentų atsakymais teigia, kad socialinis pedagogas atsižvelgdamas į vaikų bei paauglių laisvalaikio praleidimo būdus, turi padėti jiems kartu su šeima ir mokykla suplanuoti tikslingą laisvalaikį. Socialinis pedagogas turi jiems pateikti laisvalaikio praleidimo galimybių formas, kartu su jais išanalizuoti, kaip kito jų elgesys pradėjus didžiąją dalį savo laisvalaikio leisti su draugais.

8 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kuo Jūs užsiimate savaitgaliais

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Kuo Jūs norėtumėte užsiimti savaitgaliais?” (žr. 9 pav.), parodė, jog 1/2 vaikų bei paauglių, Zarasų mieste, norėtų per išeigines žaisti kompiuteriu ir 1/50 jų norėtų daryti tai, ką nori. Respondentų atsakymai į šį klausimą akcentuoja tokią problemą, kaip vaikų ir paauglių, Zarasų mieste, norą laisvalaikiu žaisti kompiuteriu, ir tik maža dalis jų nori būti nekontroliuojami ir daryti tai, ką jie patys nori. Darbo autorė mano, kad socialinis pedagogas turėtų skatinti nevyriausybinių organizacijų steigimąsi Zarasų mieste, kurios galėtų vaikams bei paaugliams suteikti galimybę lankyti kompiuterių kursus.

9 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kuo Jūs norėtumėte užsiimt savaitgaliais

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Su kuo, arba kur, Jūs praleidžiate vasaros atostogas?”, (žr. 10 pav.), rodo kad net 3/5 vaikų bei paauglių Zarasų mieste vasaros atostogas praleidžia su tėvais, ir tik beveik 1/10 jas praleidžia įvairiose stovyklose. Remdamasi respondentų atsakymais, darbo autorė pastebėjo, kad vaikų bei paauglių elgesį įtakoja vaiką supanti atostogų metu netinkama aplinka. Darbo autorė mano, kad socialinis pedagogas turėtų padėti vaikams suorganizuoti ir suplanuoti vasaros atostogų praleidimo planą ir skatinti juos jo laikytis . Žinoma, socialinis pedagogas gali organizuoti žygius ne tik su vaikais , bet kartu įtraukdamas jų tėvus. Visą tai galima organizuoti pasitelkiant socialinių partnerių pagalbą ir visus įmanomus išteklius (rašyti projektus stovyklom organizuoti, teikti paraišką lėšoms gauti Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir tarybai ir kt.).

10 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, su ko arba kur, Jūs praleidžiate vasaros atostogas

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,, Ar Jūs palaikote artimus ryšius su tėvais?” (žr. 11 pav.), rodo, kad beveik 1/2 vaikų bei paauglių Zarasų mieste palaiko artimus ryšius su savo tėvais ir tik 3/50 jų atsakė nežinantys ar jų santykiai su tėvais šilti, ar šalti. Todėl, darbo autorė remdamasi respondentų atsakymų pasiskirstymu, akcentuoja kad tik pusė delinkventinio elgesio vaikų bei paauglių Zarasų mieste palaiko artimus ryšius su tėvais. Šiuo atžvilgiu, socialinis pedagogas būtinai turi suteikti vaikams bei jų šeimoms psichologinę paramą ir padėti atnaujinti arba sudaryti sąlygas vaikų bei paauglių su tėvais tarpusavio šiltiems santykiams, bei artimiems ryšiams atsirasti. Visą tai socialinis pedagogas, gali padaryti rengdamas vaikams ir tėvams bendravimo įgūdžių lavinimo pamokas arba seminarus, pasitelkdamas į pagalbą socialinių partnerių žinias ir patirtį rengiant tokius užsiėmimus.

11 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, ar Jūs palaikote artimus ryšius su tėvais

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,, Kodėl nepalaikote artimo ryšio su tėvais?” (žr. 12 pav.), atskleidė, kad beveik 1/3 vaikų bei paauglių nepalaiko artimo ryšio su tėvais, nes jiems neįdomūs savo vaikų poreikiai, 1/25 respondentų gyvena Vaikų globos namuose, todėl nepalaiko artimo ryšio su tėvais. Todėl darbo autorė remdamasi respondentų atsakymų į klausimą pasiskirstymu, teigia kad Zarasų mieste išryškėja jog tėvai nesupranta savo vaikų norų bei poreikių. Šiuo atveju socialinis pedagogas dirbdamas su vaikais bei paaugliais delinkventais turėtų būtinai pastebėti šią vieną iš prielaidų delinkventiniam elgesiui (artimo ryšio nebuvimas šeimoje ir (ar) vaiko nepriežiūra) ir jau baigiamojo darbo teorinėje dalyje darbo autorės minėtais būdais bandyti padėti rasti bendrą kalbą vaikams bei paaugliams su savo tėvais. Darbo autorė siūlo socialiniam pedagogui pravesti seminarą tėvams apie paauglystės periodo ypatybes ir apie dažniausiai pasitaikančius tokiame periode norus bei poreikius.

12 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kodėl nepalaikote artimo ryšio su tėvais

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Jūsų nuomone, kaip narkotikų vartojimas gali pakenkti paaugliams?” (žr. 13 pav.), pasiskirstė taip, beveik 1/2 respondentų mano kad vartojant narkotikus gali ištikti mirtis ir 1/25 respondentų mano, kad vartojant narkotikus nieko baisaus neatsitiks. Darbo autorė remdamasi respondentų atsakymais akcentuoja vaikų bei paauglių žinojimą apie narkotinių medžiagų žalą organizmui, tačiau vis dar matosi socialinių pedagogų spragos dirbant narkomanijos prevencinį darbą, nes atsirado tokių respondentų kurie mano kad nieko baisaus negali atsitikti. Todėl darbo autorės nuomone, socialinis pedagogas turi peržiūrėti prevenciniame darbe prieš narkomaniją naudojamus darbo metodus, o jų pateikimo metu padarytas klaidas stengtis kuo greičiau atitaisyti, o į narkotinių medžiagų vartojimą žiūrėti, kaip į prielaidą delinkventiniam elgesiui bei nepamiršti, kad teigiamas vaikų požiūris į narkotinių medžiagų vartojimą yra viena iš socialinių prielaidų delinkventiniam elgesiui.

13 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, Jūsų nuomone, kaip narkotikų vartojimas gali pakenkti paaugliams

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Kaip jūs manote, kas dažniausiai pastūmėja paauglius nusikalsti?” (žr. 14 pav.), pasiskirstė taip: 3/5 respondentų teigia, kad dažniausiai pastūmėja juos nusikalsti problemos šeimoje ir beveik 3/50 jų teigia, kad nusikalsti juos pastūmėja noras pramogauti. Todėl, darbo autorė teigia, kad tik mažas respondentų skaičius atsakiusių kad paauglius pastūmėja nusikalsti noras pramogauti, sugriauna visuomenės sukurtą mitą, kad jie dažniausiai nusikalsta norėdami papramogauti. Taip pat respondentų atsakymai nurodo kitą priežastį, dėl kurios dažniausiai paaugliai nusikalsta, tai problemos šeimoje. Darbo autorė socialiniam pedagogui siūlo laiku pastebėti problemas šeimoje ir bandyti individualaus ir grupinio darbo metodų pagalba jas spręsti, nes socialinis pedagogas turėtų į problemas šeimoje (ekonomines, psichologines, socialines) žiūrėti kaip į prielaidą delinkventiniam elgesiui.

14 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kaip Jūs manote, kas dažniausiai pastūmėja paauglius nusikalsti

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Ar Jūsų tėvai barasi prie Jūsų?” (žr. 15 pav.), pasiskirstė taip: 18/25 respondentų atsakė kad jų tėvai barasi prie jų, ir 1/50 jų teigė neturintys tėvų. Todėl, darbo autorė mano, kad tokia didelė dalis respondentų atsakiusių, kad jų tėvai barasi prie jų, rodo į dar viena prielaidą vaikų bei paauglių delinkventiniam elgesiui (tėvų tarpusavio nesantaika ir vaikų įtraukimas į savo barnius ir problemas). Darbo autorė siūlo socialiniam pedagogui atpažinti ir pastebėti laiku šią socialinę prielaidą, vaikų bei paauglių delinkventiniam elgesiui, ir jiems paaiškinti, kaip jie turi reaguoti į tėvų barnius, kad jie nekalti dėl to kad tėvai barasi arba per skyrybas juos panaudoja kaip,,ginklus”. Žinoma, maža išmokyti vaiką ar paauglį teisingai reaguoti į tėvų barnius, būtina tėvams išaiškinti jų daromą žalą vaikui, įveliant jį į savo santykių aiškinimąsi.

15 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, ar Jūsų tėvai barasi prie Jūsų

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,, Ar Jūsų tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais?” (žr. 16 pav.), pasiskirstė taip: beveik 2/5 respondentų atsakė, kad jų tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais ir 1/10 teigė, kad jie nežino ar jų tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Respondentų atsakymai rodo į tokią problemą, kaip tėvų piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais įtaka vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui pasireikšti. Todėl darbo autorė siūlo socialiniam pedagogui numatyti tokias socialines prielaidas, jeigu tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, tai jų vaikų elgesyje gali pasireikšti delinkventinis elgesys. Tuo atžvilgiu teigia, kad socialinis pedagogas turi numatyti individualų darbą su tokiais vaikais, kurių šeimose yra piktnaudžiaujama alkoholiniais gėrimais. Nors socialinis pedagogas negali priversti vaiko ar paauglio tėvų nevartoti alkoholinių gėrimų, tačiau jis turi didelį dėmesį skirti vaikams ir paaugliams augantiems tokiose šeimose, taip pat labai svarbu stebėti tokių vaikų šeimą ir pastebėjus jų gyvenimo sąlygų pablogėjimą namuose, siekti vaiką apgyvendinti kitur, nes dažniausiai geriantys tėvai neturi laiko bei noro prižiūrėti savo vaikus.

16 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, ar Jūsų tėvai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,, Ar Jūs gyvenate su abiem tėvais?” (žr.17 pav.), pasiskirstė taip: daugiau nei 3/5 respondentų teigia, kad jie gyvena su abiem tėvais ir vos daugiau nei 3/25 jų yra gyvenantys vaikų globos namuose. Respondentų atsakymai į šį klausimą panaikina dar vieną visuomenės sukurtą mitą apie tai, kad dažniausiai delinkventinis elgesys pasireiškia vaikų globos namų ugdytiniams, tačiau taip nėra, nes dauguma jų gyvena šeimose. Tokiu atveju socialinis pedagogas turi numatyti ne tik tokią prielaidą, kad vaikas ar paauglys gyvenantis vaikų globos namuose gali tapti delinkventu, tačiau ir tokią, kad vaikas gyvenantis šeimoje, įtakojant įvairiems socialiniams faktoriams, gali tapti ,,delinkventu”. Socialinis pedagogas turėtų išsamiai ištirti vaiko ar paauglio socialinę aplinką be išankstinių nusistatymų.

17 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, ar Jūs gyvenate su abiem tėvais

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Jeigu Jūs gyvenate nepilnoje šeimoje, tai dėl kokių priežasčių?” (žr. 18 pav.), pasiskirstė taip: 4/25 respondentų teigia, jog jie gyvena nepilnoje šeimoje dėl to, kad jų tėvai yra išsiskyrę ir 1/30 jų teigia, kad jie gyvena nepilnoje šeimoje dėl vienam iš jų tėvystės teisių apribojimo. Respondentų atsakymų pasiskirstymas rodo, kad daugiausiai jų yra, iš nepilnų šeimų, nes jų tėvai yra išsiskyrę. Todėl darbo autorė, remdamasi respondentų atsakymais pabrėžia, jog didelę įtaka delinkventiniam elgesiui pasireikšti turi šeimos sudėtis ir žinoma priežastis dėl kurios ji nepilna. Tokiu atveju darbo autorė socialiniam pedagogui darbe su vaikais bei paaugliais siūlo numatyti tokią socialinę prielaidą, kaip tėvų skyrybos kurios gali turėti įtakos vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui pasireikšti.. Taip pat socialinis pedagogas turėtų daug dėmesio skirti tokiems vaikams, kurių tėvai skiriasi, leisdamas jiems išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, o jeigu jie nenori to daryti ir užsidaro savyje, rasti efektyvesnių veiklos būdų jo asmenybei atsiverti.

18 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, jeigu Jūs gyvenate nepilnoje šeimoje, tai dėl kokių priežasčių

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Kiek iš Jūsų šeimos narių yra / buvo teisti ?” (žr. 19 pav.), pasiskirstė taip: daugiau nei 4/5 respondentų teigia, kad jų šeimoje nėra nei vieno šeimos nario turinčio teistumą ir 1/50 jų teigia, kad jų šeimoje yra du šeimos nariai turintys teistumą. Nors tik 1/5 respondentų šeimų yra nuteistų asmenų, tai vis tiek rodo į tai, kad vaikų bei paauglių delinkventiniam elgesiui pasireikšti turi įtakos, šeimos narių nusikalstamumas. Todėl darbo autorė siūlo socialiniam pedagogui dirbant su vaikais prevencinį darbą prieš jų delinkventinį elgesį, numatyti tokią prielaidą – jeigu vaiko ar paauglio šeimos nariai turi teistumą, jo elgesys gali tapti delinkventiniu. Taip pat darbo autorė teigia, kad socialinis pedagogas negali vaiko nustatinėti prieš tokius savo šeimos narius, tiesiog vykdant prevencinį darbą jie turėtų daug dėmesio skirti vaikams bei paaugliams iš tokių šeimų.

19 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kiek iš Jūsų šeimos narių yra / buvo teisti?

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,, Kaip Jūs galvojate, kodėl Jūs sulaužote visuomenėje nusistovėjusias normas?” (žr. 20 pav.), pasiskirstė taip: 3/5 respondentų teigia, kad sulaužo visuomenėje nusistovėjusias normas, dėl noro pasilinksminti ir 2/25 jų, dėl noro neišsiskirti savo elgesiu iš bendraamžių rato. Respondentų atsakymai, darbo autorei leidžia daryti išvadą kad dauguma vaikų bei paauglių, Zarasų mieste, prasižengia (nusikalsta) dėl noro pasilinksminti. Darbo autorė teigia, jog socialinis pedagogas dirbdamas prevencinį darbą, prieš delinkventinio elgesio pasireiškimą, turi numatyti tokią prielaidą – jeigu vaikas ar paauglys draugauja su visuomenėje nusistovėjusių normų laužytojais, jis gali tapti ,,delinkventu”. Kaip vieną iš problemos sprendimų variantų socialinis pedagogas galėtų skatinti tėvus, pedagogus ir patį jaunimą organizuoti prasmingą ir produktyvų užimtumą.

20 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, kaip Jūs galvojate, kodėl Jūs sulaužote visuomenėje nusistovėjusias normas

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Jūsų amžius” (žr. 21 pav.), pasiskirstė taip: daugiau nei 1/5 respondentų teigia, kad jų amžius yra 17 metų ir tik 1 respondentas nurodė, kad jo amžius 6 metai, tiek pat, 1 respondentas nurodė, kad jo amžius 7 metai. Respondentų atsakymai atskleidžia faktą, kad Zarasų mieste jauniausias vaikas sulaužęs visuomenėje nusistovėjusias normas (delinkventas) yra 6 metų. Taip pat darbo autorė, remdamasi respondentų atsakymais, pabrėžia tai, kad daugiausia prasižengusių paauglių yra 17 metų amžiaus. Todėl darbo autorė, socialiniam pedagogui, siūlo atsižvelgiant į prasižengusių vaikų amžių, jų amžiaus tarpsniui aktualiausiais problemas, bei pradėti kuo anksčiau vykdyti prevencinį darbą (nuo pirmų klasių).

21 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, Jūsų amžius

Respondentų atsakymai į anketos klausimą ,,Jūsų lytis” (žr. 22 pav.) teigia kad 1/6 respondentu yra merginos ir 5/6 respondentų yra vaikinai. Respondentų pasiskirstymas pagal lyti sugriovė dar vieną visuomenės sukurtą mitą, kad delinkventiškas elgesys beveik visada pasireiškia vaikinams, tyrimo metu gauti duomenys įrodė, kad ne toks jau mažas procentas yra ir merginų, kurioms priimtinas delinkventinis elgesys. Todėl darbo autorė socialiniam pedagogui siūlo prevenciniame darbe , prieš delinkventinio elgesio pasireiškimą, didelį dėmesį skirti ir merginoms.

22 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas į klausimą, Jūsų lytis.

Apibendrinant, darbo autorė siūlo socialiniams pedagogams kartu su socialiniais partneriais, numatant socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui, tokias kaip šeimos narių teistumas, vaikų ir paauglių neužimtumas ir ieškojimas pramogų su draugais, emocinės šilumos nebuvimas šeimoje, tėvų piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, vaikų ir paauglių šalti santykiai su tėvais, šeimos silpna materialinė padėtis ir kt., taikyti tokiems vaikams ir paaugliams prevencinio darbo visus etapus. Taip pat siūloma socialiniams pedagogams nepamiršti, kad delinkventinis elgesys pasireikšti gali bet kokiame amžiuje ir nepriklausant nuo lyties. Siūlytina socialiniam pedagogui kartu su šeimą ir mokytojais, pasirūpinti vaikų ir paauglių prasmingo laisvalaikio praleidimo organizavimu, prieš tai ištiriant/išsiaiškinant jų poreikius (pvz. kokius būrelius jie norėtų lankyti, kokiomis šiuolaikinėmis technikomis ir technologijomis jie norėtų naudotis ir kt.). Taip pat darbo autorė mano, kad socialinis pedagogas kartu su savivaldybės administracija ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba turi skatinti ir inicijuoti socialinių, užimtumo ir kitų centrų steigimą Zarasų mieste. Svarbu skatinti jaunimą būti aktyviems ir burtis į nevyriausybines organizacijas ir kt. Visa tai socialiniam pedagogui leis padaryti ši socialinio pedagogo kompetencija – gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus.

IŠVADOS

1. Atlikus teorinę, empirinę nagrinėjamos problemos analizę, galima teigti, jog pagrindinėmis socialinėmis prielaidomis vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui gali būti ne tik jau mums įprasti gyvenimiški reiškiniai: smurtas, alkoholizmas, narkomanija, emocinio ryšio trūkumas šeimoje, neformalių grupuočių įtaka, bet taip pat sunki adaptacija mokykloje bei šeimos kriminalinė praeitis ir kt. Visos šios socialinės prielaidos gali vaiką ar paauglį pastūmėti delinkventiniam elgesiui, kurio kaip galutinė ir skaudžiausia nūdienos visuomenei pasekmė – teistumas;

2. Baigiamajame darbe buvo pateikta vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio samprata mokslinėje literatūroje, kurią išanalizavus ir apibendrinus, galima teigti, kad delinkventinio elgesio vaikas ar paauglys yra tas, kurio elgsena yra labai nenormali, pažeidžianti įstatymus ir laužanti visuotinai priimtas elgesio normas;

3. Darbo autorė šiame baigiamajame darbe pateikė pagrindinius vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio tipus (smurtiniai nusižengimai, įžeidimai, sumušimai, pabėgimai, sadistiniai veiksmai ir kt.) bei jo pasireiškimo formas:
 Nusikalstamumas;
 Narkomanija;
 Alkoholizmas;
 Vaikų prostitucija.

Visa tai leis ne tik atpažinti delinkventinio elgesio vaikus ir paauglius, bet ir pasirinkti kryptingą ir efektingą prevencinę veiklą darbui su jais;

4. Išnagrinėjus vaikų ir paauglių delinkventinį elgesį lemiančius veiksnius, pagrindiniais galima laikyti šeimą ir mokyklą, tai pat vaikų ir paauglių užimtumo, neformalių grupių, visuomenės informavimo priemonių įtakos veiksnius, kurie labai stipriai įtakoja vaikų ir paauglių delinkventinį. Visa tai, socialiniam pedagogui leis teisingai suformuluoti ir pastebėti socialines prielaidas, greičiau bei efektyviau pašalinti veiksnius, ar sumažinti jų įtaką vaikų ir paauglių elgesio kaitai;

5. Šiame baigiamajame darbe pateiktos pagrindinės socialinio pedagogo pagalbos galimybės delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams:
 Didesnis dėmesys vaikų vidiniams poreikiams, dirbant kartu su šeima ir socialiniais partneriais;
 Didesnis dėmesys vaikų gabumams bei jų plėtojimui;
 Ypatingai didelis dėmesys šeimos santykių gerinimui;

Svarbu ir tai, jog prevencinis darbas turi būti organizuojamas kaip su vaikais, taip ir su jų tėvais, norint užkirsti kelią delinkventiniam elgesiui;

6. Atlikus tyrimą, galima konstatuoti, jog pagrindinės delinkventiniam elgesiui socialinės prielaidos įtakojančios vaikų ir paauglių elgesio kaitą yra:
 Šiltų santykių šeimoje trūkumas;
 Nepilnos šeimos modelis;
 Neigiama bendraamžių įtaka laisvalaikio organizavimui;
 Šeimos narių teistumas;
 Tėvų piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais;
 Informacijos stygius apie psichotropinių medžiagų vartojimo pasekmes.

CITUOTI IR NAUDOTI INFORMACINIAI ŠALTINIAI

1. Abromatinė L. (2002). Delinkventinė pedagogika. Kaunas: Technologija.
2. Bartkevičienė A. (2001). Vaikai – prievartos aukos (Nepublikuotas raštas).
3. Čebelis V. (2001). Socialinės aplinkos įtaka sutrikusios psichikos paauglių nusikalstamumui // Agresija ir smurtas – psichikos norma ir patologija. Vilnius.
4. Čepas A. (1983). Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys. Vilnius.
5. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa.
6. Juodraitis A., Socialinis darbas su rizikos grupėmis // Socialinis darbas 2002m. – Vilnius: Teisės Universitetas 2002. – Nr.1
7. Justickis V. (1984). Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. Kaunas.
8. Kardelis K. (2000). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex.
9. Kavoliūnienė R., Motiejūnienė Ž. (2002). Baigiamųjų, kursinių ir savarankiškų darbų rengimo metodinė medžiaga Utenos kolegijos studentams. Utena: Utenos kolegija.
10. Kvieskienė G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.
11. Leliūgienė I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija.
12. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Lektūra.
13. Myers D.G. (2000). Psichologija. Poligrafija ir informatika.
14. Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai. (2000). Vilnius.
15. Nusikalstomumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1999m. (2000). Vilnius.
16. Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje. (1999). Vilnius.
17. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. (2001). Vilnius.
18. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius.
19. Рис Я., Стеранов В.А. (1999). Структурно – логические схемы с комментариями. Москва.
20. Sakalauskas G. (2000). Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. Vilnius.
21. Tumėnienė V., Steponienė V. (2004). Patarimai kolegijos studentams, kaip rašyti baigiamuosius darbus. Utena: Utenos kolegija.
22. Vaitekonienė V. (2001). Vaikų agresyvaus ir delinkventinio elgesio psichologinės priežastys. Ryšys tarp delinkventinio elgesio ir šeimos įtakos. Delinkventinio elgesio prevencijos principai // Kvalifikacijos kėlimo kursų ,,Nepilnamečių kriminalinė justicija” paskaitų medžiaga. Vilnius.
23. Valickas G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius.
24. Выготский Л.С. (1992). Психология подростка: проблема возраста // сборник сочинений. Москва: Педагогика.
25. Žaržojutė R., Pakalkaitė L. (2004). Kriminalinė romantika // Psichologija Tau. – 2004, Nr. 03.
26. Žukauskienė R. (1998). Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvaus elgesio ypatumai: Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius.
27. http://www.viesoji.policija.lt/show.php?htmL=pt_vni (2004 09 08)
28. http://www.nplc.lt/nj (2004 09 08)
29. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr.11/danija.asp (2004 09 08)
30. http://www.2.vrm.lt/nuorodos/isak1V-250.htm (2004 10 11)
31. http://www.nplc/asm8.htm (2004 10 11)

Leave a Comment