Smurtas

TURINYS

I. Įvadas
II. Smurtą apibrėžiančios sąvokos
III. Teisinė bazė
IV. Dėstymas
1. Moterų smurtas patirtas šeimoje ir viešose vietose
a) priežastys
b) statistika
c) pasekmės
d) visuomenės požiūris į šias moterys
2. Institucijos teikiančios pagalbą smurtą patyrusioms moterims
a) Vilniaus miesto Motinos ir vaiko pensionas
b) Vilniaus moterų krizių centras
c) Vilniaus arkivyskupijos Caritas Motinos ir vaiko globos namai
d) Moterų informacijos centras
e) Vilniaus psichikos sveikatos centro klinikinis psichoterapijos filialas
f) Centras “Gera būsena”
g) Lietuvos moterų konsultacinis centras
h) Vievio globos centras
i) Policija
V. Išvados. Pasiūlymai
VI. Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Smurtas vis labiau aktualėjanti problema mūsų visuomenėje,kuri iš tiesų verčia sunerimti visus narius. Statistika grėsminga: metams bėgant smurto būna vis daugiau. Jis pasireiškia šeimose, viešose vietose, darbovietėse ir mokymo įstaigose. Laabai didžiulė problema, jog apie daugumą smurto aktų nėra pranešama atitinkamoms instancijoms.Daug chuliganizmo, gąsdinimo, prievartos įvykių lieka už policijos dėmesio ribų. Dažnai aukos, kreipdamosi į medikus pagalbos, nuslepia tikrą sužeidimų priežastį.
Smurto, prievartos aktų statistinis gausėjimas dažniausiai aiškinamas liberalėjančių, laisvėjančių pasaulėžiūrų įsigalėjimu, mažesne griežtų moralės sistemų (religinių, šeimos, giminės ir kt.) įtaka.
Taigi mūsų visuomenėje įsigalėjo smurto kultūra. Tai yra visuomenės narių turimų įsitikinimų suma, padrąsinant vyrų seksualinę agresiją ir palaikant smurtą prieš moteris šeimoje ir visuomenėje. Klestint prievartos kultūrai, moterys patiria žiauraus ellgesio grėsmę nuo vaikystės iki senatvės – nuo lopšio iki kapo. Smurto rūšys tai emocinis – psichologinis, fizinis, seksualinis smurtas ir prievarta, incestas šeimose, prostitucija ir pornografija.
Prievartos kultūroje – fizinis, emocinis ir seksualinis moterų terorizavimas yra norma. Gyvendamos prievartos kultūroje abi lytys įpranta ga

alvoti, kad prievarta yra neišvengiama kaip mokesčiai, blogas oras ar mirtis. Mes įprantame manyti, jog pasisekė, jei neužkabino, neįžeidė, neprimušė, neišprievartavo.
Beveik kiekvienas iš mūsų esame paliestas prievartos kultūros. Kad įveiktume įsigalėjusį smurtą ir pasaulis taptų truputį saugesne ir malonesne vieta visiems, turime kiekvienas pasitelkti savo vaizduotę, nes visuomenė ir mūsų istorija pateikia labai nedaug sektinų pavyzdžių, bent jau per paskutiniuosius 5 tūkstančius metų po galutinio patriarchato įsigalėjimo. Turime keisti psichologinį klimatą, gaubiantį smurtą prieš moteris, turime siekti, kad visuomenė labiau įsisąmonintų šią problemą, geriau suvoktume savo pačių nuostatas.
Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš moteris tyrimai atliekami nuo šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos pirmosios prieglaudos, krizių centrai moterims – smurto aukoms. JAV susikuria Nacionalinė koalicija prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smmurtą, Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šalių vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą prieš moterį, rengia ir finansuoja plačias lytinio švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybos tarnybų programas.
Lietuvoje tik pradedama analizuoti smurto pieš moteris problema. Mūsų krašte nėra išsamių statistinio, sociologinio, psichologinio tyrimų duomenų, rodančių, kiek merginų, moterų, kaip asmenybės liko moraliai, dvasiškai suluošintos, kiek jų liko pasmerktos gyventi baime, nepasitikėjimu savimi ir visuomene. Nėra tyrimų, rodančių, kiek patyrusių įvairų smurtą, kenčia depresijas, nesugeba savęs kontroliuoti; ima vartoti alkoholį, na
arkotikus, tampa sekso preke; patiria isterijos ir disociacijos simptomų, daugybinių asmenybės sutrikimų, mąsto apie savižudybę, nusižudo.
Jau pirmas žingsnis žengtas: pagaliau garsiai pradėta kalbėti, kad smurtas šeimoje gana dažnas mūsų visuomenėje reiškinys. Padėti jį patyrusiems, norint sustabdyti agresyvių veiksmų kartojimąsi ir norint padėti ilgalaikį smurtą patyrusiai aukai atsikratyti fizinių ir psichologinių pasekmių, kuriamos pagalbos institucijų sistemos (krizių, moterų centrai). Labai svarbu aiškinti visuomenei smurto psichologiją, stengtis sugriauti metų metus sklandančius mitus apie smurtautojus, agresyvų elgesį bei aukos “kaltumą” ir kt. Lietuvoje pradėtas šios sistemos kūrimas – ėmė veikti vaikų, moterų , jaunimo pagalbos organizacijos, didesniuose miestuose veikia psichologinės pagalbos telefonu tarnybos.
Šiame darbe aprašysiu kas tai yra smurtas, pateiksiu informaciją apie jo rūšis, įvairovę, smurtautojo ir aukos svarbiausius bruožus, pagrindinius apsisaugojimo, atpažinimo, reagavimo ir pagalbos būdus, supažindinsiu su dažniausiai pasitaikančiais smurto tipais, smurto prieš moteris priežastis, pasekmes, pateiksiu statistikos, aprašysiu keleto šiuo metu Lietuvoje esančių pagalbos organizacijų veiklą.

SĄVOKOS
Smurtas – tai fizinės ar emocinės kančios, sužalojimas, panaudojant jėgą, turint tikslą ką nors fiziškai ar psichologiškai paveiki, prievartinis asmens laisvės suvaržymas, stipriai įtakojantis normalią egzistenciją.
Fizinis smurtas siaurąja prasme – tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.
Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo sk

kriaudėjo.
Nepriežiūra – dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis.
Lytinis (seksualinis) smurtas – tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.
Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.
Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.
Ekonominis smurtas – dar viena smurto prieš moteris rūšis. Tradiciškai mąstančioje patriarchalinėje visuomenėje namų ūkis yra laikomas moters veiklos sritimi. Tačiau vyras kontroliuoja šeimos išlaidas. Kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, moteris tampa ekonomiškai nuo vyro priklausoma. Taip ribojama moters laisvė: ji negali palikti vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų.
Buitinį nusikaltimą galima apibrėžti kaip pavojingą, žalingą veiklą, numatytą baudžiamajame/administraciniame įstatyme, kuria kėsinasi į asmens gyvybę, sveikatą, laisvę, orumą, turtą, artimiausią aplinką arba visuomenės saugumą, viešąją tvarką, motyvuotai daromą teisės pažeidėjo konkrečioje aplinkoje, susijusioje privačiais/asmeniniais santykiais su nukentėjusiuoju.

TEISINĖ BAZĖ

Lietuvės moterys gali didžiuotis, kad jau XVI a. pagrindiniame valstybės dokumente – Lietuvos Statute įtvirtinta moters teisė į savo turto dalį bendroje šeimos nuosavybėje ir teisė lankyti su

usirinkimus. Tame pačiame dokumente numatytos bausmės, skiriamos už moters nužudymą ar kūno sužalojimą dvigubai griežtesnės nei už tokį patį nusikaltimą prieš vyrą.
1905 m. buvo įsteigta pirmoji moterų organizacija – Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti. Tais pačiais metais įvykęs Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo 2000 žmonių, tarp jų – nemažai moterų, pasisakė, kad būsimoje Lietuvoje visų piliečių teisės bus lygios.
Nagrinėjant kovos su smurtu prieš moteris teisinį pagrindą svarbu pabrėžti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina visuotinai pripažintą žmogaus teisę į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Smurtas prieš moterį, kaip jos teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas, taip pat turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas.
Prievarta prieš moteris yra socialinė problema. Tačiau negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto, nors nėra specialiųjų normų, kurios numatytų vien atsakomybę už smurtą prieš moteris, nors buitinio smurto aukos dažniausiai yra moterys. Norėtųsi aptarti keletą Baudžiamojo kodekso straipsnių, draudžiančių fizinį smurtą.
Smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas (BK 117str.) – tai tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smūgio veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą. Baudžiama pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė.
Tyčinis lengvas kūno sužalojimas (BK 116str.) – tai sužalojimas, nesukėlęs sveikatos sutrikimo. Baudžiama laisvės atėmimu iki 6 mėn. arba pataisos darbais iki 1 metų, arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė.
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (naujojo BK 140str.) – tai mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojęs ar trumpam susargdinęs. Baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų.
Sunkus kūno sužalojimas ir žiaurus kankinimas (BK 111str.) – kai nukentėjusysis netenka ne mažiau kaip 1/3 darbingumo, taip pat jei nepataisomai jam subjaurojamas veidas, už tai baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 7 metų.
Už lytinį santykiavimą, panaudojant fizinį smurtą arba grasinimus arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle (išžaginimas), baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 7 metų (BK 118str. 1d.).
Išžaginimas (149str.). Baudžiama laisvės atėmimu iki 7 metų.
Psichinis smurtas, fizinis grasinimas pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus nėra nusikaltimas. Yra baudžiamoji atsakomybė tik už tyčinį asmenybės garbės arba orumo įžeidimą (BK 133str.) žodžiu, raštu arba veiksmu.
Kiti svarbūs dokumentai, ginantys moterų teises: 1979 m. Jungtinės Tautos priėmė Visų moters diskriminavimo formų ir panaikinimo konvenciją; 1993 m. – Smurto prieš moteris panaikinimo deklaraciją; 1996 m. prisijungta prie 1984 m. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą. 1998 m. gruodžio 1d. priimtas LR Moterų ir Vyrų lygių galimybių įstatymas, kuris įsigaliojo 1999m. kovo 1d.

MOTERŲ SMURTAS PATIRTAS ŠEIMOJE IR VIEŠOSE VIETOSE (priežastys, statistika, pasekmės, visuomenės požiūris į šias moteris)

Nagrinėjant smurto prieš moteris problemą, išskiriamos dvi empirinių tyrimų kryptys: smurtas prieš netekėjusias moteris ir smurtas prieš žmonas. Merginų atveju smurtininku gali būti tėvas, giminaitis, draugas, svetimas žmogus. Žmonų atveju – vyras. Smurtas vyksta įvairiose vietose. Dažniausiai nurodoma šeima ir visuomenė. Kanados sociologas W. S. Dekeseredy apibendrina būdingus smurto prieš moteris tipus: fizinis, psichologinis, lytinis smurtas prieš netekėjusias moteris; fizinis, psichologinis, lytinis, ekonominis smurtas prieš moteris, gyvenančias neregistruotoje santuokoje, prieš ištekėjusias moteris, prieš išsiskyrusias. Darbovietė yra dažniausiai minima kaip smurto prieš moterį sfera: dirbančios moterys patiria seksualinį priekabiavimą, psichologinį, lytinį smurtą.
Feminisčių mokslininkių ir visuomenės veikėjų iniciatyva ypač atidžiai tiriamas smurtas šeimoje. Feministės neigia nuostatą, kad namai yra privati šeimos tvirtovė. jos teigia, kad namai yra ta uždara erdvė, kurioje siautėja nebaudžiamas smurtininkas.
Šeimos gyvenimas vyksta už uždarų durų ir įsibrovimas į jį laikomas pasikėsinimu į asmeninį gyvenimą. Net asmenų, kurie pagal įstatymus privalo ginti ir saugoti žmones, kišimasis į šeimos ginčus ir skandalus dažnai nepageidautinas. Taip buvo iki to laiko, kol nebuvo išsklaidytas mitas, jog šeima yra saugus prieglobstis visiems jos nariams.
Svarstant, kodėl smurtas šeimoje iki šiol nėra deramai teisiškai įvertintas, reikėtų grįžti prie patriarchalinės visuomenės tradicijų, patriarchalinio šeimos modelio, absoliutinto vyro autoriteto šeimoje. Patriarchalinės, religinės nuostatos moteriai įdiegė -“viešai neskalbti nešvarių baltinių”, kantriai nešti savo kryžių, slėpti nuo pašalinių smurtą šeimoje, kaltinti save, užuot kaltinus smurtininką. Feministės neigia moters kaltės mitus ir nurodo konkrečius patriarchalinius, moralinius, religinius, psichologinius veiksnius ir nuostatas, lemiančias smurto prieš moterį šeimoje ir visuomenėje kilmę.

Yra išskiriamos tokios smurto formos:
• prievarta (fizinė, emocinė, seksualinė);
• sumušimas, sužeidimas, nužudymas;
• užpuolimas;
• apiplėšimas, įsilaužimas, apvogimas;
• turto naikinimas;
• ko nors išvagimas, prievarta;
• izoliacija;
• įžeidimas, žeminimas;
• žodinė agresija ir t.t.
SMURTAUTOJAS
Kodėl žmogus būna agresyvus, sumuša, sužeidžia, užpuola, kankina kitą žmogų? Kodėl žmogus būna žiaurus pats sau?
Nėra paprasto atsakymo į šiuos klausimus.
Smurtas tai:
išraiška – žmogus išreiškia savo nekontroliuojamą pyktį, įniršį, pavydą;
manipuliacija – smurtas naudojamas kaip būdas kontroliuoti kitus ir gauti tai, ko nori;
kerštas – smurtu atkeršijama tiems, kurie anksčiau nuskriaudė.
Smurto motyvai:
• finansinė nauda;
• psichologinio pranašumo, valdymo siekimas;
• agresyvių jausmų demonstravimas siekiant atstatyti labai pažeistą savęs vertinimą;
• politiniai, socialiniai, psichologiniai nesutarimai;
• siekimas atsiteisti už patirtą skriaudą ir t.t.
Smurtinio elgesio susiformavimo prielaidos:
• vaikystėje patirta prievarta ir atstūmimas;
• buvimas smurto liudininku namuose, aplinkoje;
• menkavertiškumo jausmas;
• reikalavimas dėmesio ir pagarbos;
• aplinkinių spaudimas;
• lengvai prieinami ginklai.
Dažniausiai vyrų smurtavimo priežastys – alkoholizmas, stresas, saviizoliacija nuo visuomenės, išankstinis polinkis į smurtą.

Dar viena iš svarbiausių smurto ir prievartos priežasčių, tai – skurdas.
Galima paminėti ir tai, kad smurtas retesnis tose šeimose, kuriose sutuoktinių atlyginimai vienodi arba kai vyro atlyginimas yra šiek tiek didesnis už žmonos atlyginimą. Gerokai didesnius atlyginimus gaunančios moterys, dažniau kenčia nuo smurto.
Taip pat prie smurto priežasčių galima paminėti ir žiniasklaidą. Ji nepropaguoja šeimos idealo, jaunas žmogus nebežino, kad šeimoje gali būti gražūs santykiai, nes aprašinėjami ir parodomi baisiausi atvejai – kas ką sumušė, papjovė, sukapojo, išmėsinėjo.

STATISTIKA

Moksliniai tyrimai šioje srityje Lietuvoje pradėti neseniai. Oficialioje statistikoje užregistruota visiškai nedaug smurtinių nusikaltimų. Tačiau yra įrodymų, kad dauguma buitinio smurto atvejų nepatenka į oficialiąją statistiką, nes dažniausiai buitinio smurto aukos niekur nesikreipia. Dar rečiau buitinio smurto nusikaltimai pasiekia teismą. Taigi kyla klausimas, kaip išmatuoti tikrąjį smurto prieš moteris mastą. Patikimiausią informaciją turėtų suteikti įvairių sociologinių tyrimų duomenys.
Daugiausiai informacijos suteikia viktimologinio tyrimo “Smurtas pieš moteris” (Purvaneckienė, 1999) rezultatai: atskleidžiamas ne tik smurto mastas, bet ir jo struktūra bei ryšiai tarp aukos ir smurtautojo. Šis tyrimas buvo atliktas 1997 – 1998 metais. Atsitiktinės atrankos būdu buvo tiesiogiai apklausta 1010 18 – 74 m. moterų.
Šio tyrimo pagrindiniai rezultatai:
 63.3% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė vyrų fizinį, seksualinį smurtą arba grasinimus;
 42.4% šiuo metu ištekėjusių arba gyvenančių neregistruotoje santuokoje moterų bent kartą patyrė savo dabartinio sutuoktinio/partnerio fizinį, seksualinį smurtą ar grasinimus;
 Savo buvusio vyro ar partnerio fizinį, seksualinį smurtą ar grasinimus patyrė 53.5% praeityje santuokinius ryšius turėjusių moterų;
 11% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų fizinį, 8.2% – draugų ir 14.4% – pažįstamų ar giminių seksualinį smurtą arba grasinimus;
 71.4% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų, o 43.8% – pažįstamų vyrų seksualinį priekabiavimą;
 26.5% suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 m., bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų, o 18.2% – pažįstamų vyrų lytinę prievartą; 17% – jų susitikimų partneriai bandė priversti lytiškai santykiauti, kai jos to nenorėjo;
 tik 3.4% smurtą patyrusių moterų teigė, kad išpuolis jų visiškai nepaveikė; absoliuti dauguma jautė pyktį, bejėgiškumą, liūdesį bei kitas neigiamas emocijas;
 policijai apie patį baisiausią išpuolį pranešė tik 10.6% visų nukentėjusių;
 moterys, užaugusios šeimoje, kurioje tėvas smurtavo prieš jas arba jų motiną, dažniau tampa sutuoktinio smurto aukomis; vyrai, užaugę šeimoje, kurioje tėvas smurtavo prieš motiną, dažniau naudoja smurtą prieš savo sutuoktinę;
 75.3% suaugusių moterų nesijaučia saugios įvairiose situacijose, susietose su užpuolimu;
 79% suaugusių Lietuvos moterų galvoja, kad saugiausia vieta moterims ir vaikams yra jų namai.
Tyrimo rezultatai parodė, kad tik 37.7% suaugusių moterų niekada nepatyrė vyrų smurto. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad dažniausiai moterys patiria smurtą šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. Dažniausiai moterys patiria sutuoktinio ar partnerio smurtą. Tyrimo rezultatai taip pat patvirtino faktą, kad tik nedidelė smurtinių aktų dalis patenka į policijos akiratį. Taip pat buvo patvirtinta anksčiau pastabėta koreliacija tarp vaikystėje patirto smurto ir smurto santuokinėje šeimoje.
Dažniausiai pradedama ir smurtaujama tik šeimose .
Tėvų, vyrų išsimokslinimas nedaro įtakos jų elgesiui šeimoje: smurtauja vyrai, turintys pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą.

Apibendrinant šio ir kitų tyrimų rezultatus, galime padaryti pagrindinę išvadą – smurtas šeimoje bei lytinis smurtas yra svarbi Lietuvos moterų problema.

Palyginus įvairių tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, kad smurtas šeimoje plinta vis labiau. Tuo tarpu viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad smurtas šeimoje laikomas privačiu dalyku.

PASEKMĖS

Vyrai smurtauja šeimoje, įsivaizduodami tuo įtvirtinsią savo, kaip šeimos viešpaties, padėtį. Tokį elgesį dar labiau skatina smurtautojo nebaudžiamumas. Moterys gyvena su smurtaujančiu vyru dėl daugybės priežasčių – ekonominių, religinių, socialinių, psichologinių. Moterys bijo būti išsiskyrusios, vienišos, nes mūsų visuomenė tokias moteris atstumia. Moterys priverstos kentėti ir taikstytis, nes smurtaujantis vyras įbaugina įvairiausiais grasinimais arba priešingai – nuskriaudęs, naudodamasis moters emocionalumu, apeliuodamas į jos jausmus, meilinasi ir atgailauja. iki kito karto. Dauguma moterų teigia gyvenančios “dėl vaikų” – juk vaikams reikia tėvo. Gyvendama su smurtaujančiu vyru, moteris to nesuvokdama, žaloja savo vaikus.
Tie, kurie taip gyvena, gali paprieštarauti: čia ne jūsų reikalas, kaip norime, taip ir gyvename. Bet . tyrimai parodė, kad vaikas, užaugęs šeimoje, kurioje smurtaujama, yra potencialus smurtautojas. Smurtas skatina smurtą, prievarta gimdo prievartą. Vyrai, užaugę šeimoje, kur tėvas visaip skriaudė ir įžeidinėjo mamą, tris kartus dažniau smurtauja savo šeimoje. Moterys, užaugusios tokioje šeimoje, taip pat kur kas dažniau patiria smurtą nuo savo gyvenimo partnerio. O jei ne ši perspektyva – vaikai iš tokių šeimų išeina turėdami psichologinių problemų.
Dažniausiai moterys patiria ne po vieną smurto rūšį.
Smurtas ne visuomet būna fizinis, tačiau visuomet psichologinis, emocinis;
Pavojus gyvybei labai įvairus – nuo nežymaus iki labai akivaizdaus.
Nuolat pasikartojantis smurtas žudo kūną ir protą. Moterys, nuolat patiriančios smurtą, prisiima kaltę ir gėdą sau, ima savęs nebevertinti, tampa nervingos, patiria baimę, nerimą, depresiją, suserga įvairiomis su stresu susijusiomis ligomis. Nuo santykių šeimoje priklauso mūsų visuomenės sveikata, todėl visuomenė ir atsakingos institucijos privalo kištis į privatų šeimos gyvenimą, kad kiek įmanoma būtų stabdomas smurto plitimas.
Daugelis moterų suserga psichosomatinėmis nervų ligomis: nemiga, pasitikėjimo savimi praradimu, seksualinio gyvenimo sutrikimais, astma, aukštu kraujospūdžiu ir t.t.
Dviem trečdaliam nukentėjusiųjų traumos efektas išlieka 6-12 mėn.
Tik 17-25 proc. aukų neturi jokių skundų po metų.
Aukoms, patyrusioms seksualinę prievartą, ilgai išlieka nesaugumo jausmas, jų elgesys pasižymi vengimu, jas kankina įvairios baimės, košmarai naktimis.
Labai dažnai auka jaučiasi kalta, kad negalėjo apsisaugoti, kad apskritai tai įvyko. Auka jaučiasi atsakinga!
Dažnai pati visuomenė kaltina auką, ypač jei tai buvo seksualinė prievarta. Svarbiausia kuo anksčiau pradėti psichologinę reabilitaciją, suprasti, atjausti nukentėjusiąją. Ypač padeda grupinė psichoterapija.
Seksualinės prievartos aktas auką paveikia:
Fiziškai: gali būti vidiniai ir išoriniai sužeidimai, gali būti užkrėsta lytiškai plintančiomis infekcinėmis ligomis, auka gali pastoti;
Psichologiškai: auka jaučiasi kalta, bijo atstūmimo, pasmerkimo, patiria depresiją, pyktį, gėdą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, užsisklendžia savyje,jei negauna tinkamos pagalbos, palaikymo – traumos pasekmės išlieka ilgam asmeniniu ir tarpasmeniniu lygiu, t.y. išlieka ne tik minėtos vidinės problemos, bet ir sutrinka bendravimas su aplinkiniais, išsivysto seksualinės problemos.
Išžaginimas pagal savo padarinius jį išgyvenusiems, pralenkia bet kurią kitą smurto rūšį ir prilygsta tik. kare dalyvavusių pergyvenimams.
Daugiau kaip trečdalis išžagintų moterų nužudoma.

Moteris, patirianti buitinį smurtą: nuvertina save, nepasitiki savimi; yra priklausoma nuo kitų; jaučiasi nelaiminga, prislėgta; jaučia perdėtą atsakomybę už vyro elgesį; prisiima tradicinį moters vaidmenį – užima nuolankią, beteisės poziciją.
Įvairios pagalbos programos smurtą patiriančioms moterims pagrįstos mokymu tvarkytis su stresu, atsisakyti visos atsakomybės dėl situacijos, mokymu, kad smurtas nėra normalu, moteris nėra priežastis.

Kas trukdo moteriai nutraukti buitinį smurtą?
• ekonominė priklausomybė – kas išlaikys vaikus ir skriaudžiamąją;
• saugumo “išsaugojimas” – jei paliks vyrą, jis užmuš ją, vaikus;
• tėvas – nori, kad vaikai turėtų abu tėvus;
• meilė – myli, kai jis nėra žiaurus;
• gėda prieš aplinkinius, kad yra skriaudžiama;
• nepasitikėjimas savimi – “pati kalta”, niekas kitas nepamils, baisu likti vienai;
• tradicijos, religiniai įsitikinimai, reikia išsaugoti šeimą, iki mirties būti ištikimai;
• gailestis – “gaila jo”;
• savižudybės baimė – jei paliks – jis nusižudys;
• neigimas – “viskas nėra jau taip blogai”;
• kaltė – ji jaučiasi kalta dėl situacijos.
Smurto akto metu asmuo paverčiamas objektu, nepaisoma jo veikimo laisvės. Daugelis smurto aukų jaučiasi pažeminti, nužmoginti. Ignoruojama aukos individualybė, todėl žmogus jaučiasi visiškai bejėgis. Auka jaučiasi pažeidžiama, žemė tarsi iš po kojų slysta. Jai labai baisu, kad tai gali pasikartoti, atrodo, kad už kiekvieno kampo tykoja agresorius. Pirmasis klausimas: “kodėl aš?” “aš niekada nemaniau, kad taip gali atsitikti man”.
Auka netikėtai pajunta mirties baimę, staiga suvokia savo mirtingumą. Tarsi praranda visa, kas anksčiau buvo svarbu.

Reakcijos į smurtą modelis

I Fazė II Fazė III Fazė
Įvykis—-netikėjimas——————–išgyvenimai—————————sveikimas

sumišimas jausmų vengimas

I fazė
auka sunkiai suvokia, kas atsitiko (tai netiesa, to negali būti), sutrikusi, dažnai labai nenoriai kalba apie įvykį (ypač po seksualinės prievartos), auka jaučiasi bejėgė ir vieniša. Baimė atsiranda vėliau!
II fazė
prasideda po kelių valandų ar dienų, gali tęstis keletą savaičių ir ilgiau. Pasireiškia labai įvairūs simptomai : nerimas, miego sutrikimai, įvairūs fiziniai negalavimai, dėmesio koncentracijos sunkumai, dirglumas ir pyktis.
III fazė
pripažįstamas įvykęs faktas; pradedama svarstyti: “kodėl aš”; pakinta jausmai smurtautojo atžvilgiu

Atliekant lyginamuosius tyrimus su kitais trauminiais įvykiais, paaiškėjo, jog smurto efektas specifiškas, nes:
• auka jaučiasi kalta;
• auka jaučiasi pažeminta;
• auka jaučiasi atskirta nuo aplinkos;
• auka abejoja dėl savo atsakomybės.

Be abejo, traumos pasekmės priklauso ir nuo smurto masto, stiprumo. Tačiau net ir nesudėtingas įvykis (pvz.,pavogta iš rankinės piniginė) tam tikram laikui sutrikdo žmogų.
Patyrusios smurtą moterys labiau nepasitiki vyrais, laiko juos savanaudžiais, linkusiais pasinaudoti moterimis, jas menkinti.

Moterys patiriamos prievartos nesureikšmina. Tai rodo, jog be realios pagalbos smurto aukoms organizavimo, reikia žadinti savigarbą ir savimonę.
Lietuvos moterys nepasitiki teisėtvarkos sistema, policijos pareigūnais, kurie dažnai patys yra smurtininkai.

INSTITUCIJOS TEIKIANČIOS PAGALBĄ SMURTĄ PATYRUSIOMS MOTERIMS

Smurto auką reikia gelbėti, ir toks yra krizių centrų tikslas: paaiškinti moteriai, ką daryti, kartu ieškoti išeities. Akivaizdu, kad būtina Lietuvoje kurti moterų krizių centrus – juk smurtaujama kas trečioje šeimoje. Norvegijoje yra 52 tokie centrai, ir jie visada pilni.

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose prie policijos nuovadų steigiami centrai, kuriuose galėtų prisiglausti moteris su vaiku. Tačiau policininkai nėra pasirengę bendrauti su nuo artimiausių žmonių nukentėjusiomis moterimis, be to, policijoje, kur dauguma vyrų, moteris, patyrusi būtent vyro agresiją, prievartą, gali jaustis nepatogiai, nejaukiai. Kur kas geriau, jei su smurtą patyrusia moterimi bendrautų moteris. Kol kas tėra tik viena savivaldybės remiama tokio pobūdžio įstaiga – 60 vietų Vilniaus miesto Motinos ir vaiko pensionas.
Moterų informacijos duomenimis 1999 m. Lietuvoje tebuvo vienas krizių centras, kurį įsteigė visuomeninė organizacija Vilniaus moterų namai. Kitos pagalbos moterims smurto aukoms institucijos įvairiose Lietuvos vietovėse buvo šios:
1.Prieglaudos (5): 2 įsteigė savivaldybės, 2 – savivaldybių policija ir 1 – bažnyčia.
2.Nakvynės namai (3): 2 įsteigė savivaldybės ir 2 savivaldybių policija.
3.Konsultaciniai centrai: Psichologinis – konsultacinis centras ir šeimos santykių kabinetas.
4.Savivaldybių policijos konsultaciniai centrai (2).
5.Psichologinės pagalbos telefonai (5).
6.Savivaldybių policijos pasitikėjimo telefonai (40).
Dvi iš minėtų įstaigų – Vilniaus moterų namų krizių centras ir Vievio globos centras -–suteikia pagalbą visoms moterims, nepriklausomai nuo to ar jos turi vaikų, ar ne. Vilniaus Motinos ir vaiko pensionas apgyvendina tik motinas su vaikais, tačiau konsultuoja visas smurtą patiriančias moteris. Vilniaus arkivyskupijos Caritas motinos ir vaiko globos namai orientuojasi į pagalbą neturinčioms kur prisiglausti motinoms su vaikais ir nėščioms moterims, tačiau juose gali rasti prieglaudą ir smurto aukos. Savivaldybių policijos įsteigtos prieglaudos ir konsultaciniai centrai teikia pagalbą visoms smurto aukoms, nepriklausomai nuo lyties.

Motinos ir vaiko pensionas

1998 m. birželio 26d. Vilniuje buvo atidarytas Motinos ir vaiko pensionas. Jame teikiama pagalba smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams:
• suteikiamas laikinas saugus būstas.
• teikiamos psichologinės konsultacijos.
• konsultuojama telefonu.
• padedama sprendžiant socialines, teisines bei ekonomines problemas.

Pensione pagalba suteikiama ne vien klientėms ir jų vaikams, bet ir artimiausiems giminaičiams. Iš viso yra 60 vietų. Motinos ir vaiko pensionas, spręsdamas klientų problemas, bendradarbiauja su policija, medikais, teisininkais, psichologais, Vaikų teisių apsaugos tarnyba, vaikų gydymo bei ugdymo įstaigomis.
Kiekvienai moteriai priskiriamas socialinis darbuotojas, kuris jai padeda išspręsti įvairias problemas. Moterys gali gyventi pensione iki pusės metų, per tą laiką joms padedama įgyti kvalifikaciją, susirasti darbą bei gyvenamąją vietą.
Darbas su klientėmis vyksta ir individualiai, ir grupėse. Taip pat čia yra organizuojamas vaikams laisvalaikis, jie yra prižiūrimi.
Moterys į šį pensioną ateina pačios arba jas atsiunčia policija. Yra tarpininkaujama su šeima, vyksta darbas ir su smurtautojais.
Norėdama gauti pagalbą, moteris raštu turi kreiptis į Socialinės paramos centro Darbo užimtumo ir adaptacijos skyrių, trumpai išdėstydama priežastis dėl kurių ji negali ir nenori gyventi namuose su šeima. Deja, šis pensionas gali suteikti prieglobstį tik Vilniaus gyventojoms, tačiau vietų trūksta ir joms.

Vilniaus Moterų namų Krizių centras

Moterų krizių centrai iš pradžių atsirado Anglijoje – 1972 m., 1976 – Norvegijoje. Moterų krizių centruose dirba nemažai savanorių. Krizių centruose moterys tvarkosi pačios. Pagrindinis principas – visos jos lygios, visų tikslas tas pats. Svarbiausia moteriai, patiriančiai smurtą namuose, išsiveržti iš nenormalios situacijos, susivokti kas dedasi. Kankinama ir žeminama ji neturi tam galimybių. Krizių centre tokia moteris atnaujina kontaktą su visuomene, prisimena, kad ji irgi žmogus, kad turi išsilavinimą, profesiją. Sutikusi tokių pačių kaip ji, nukentėjusių, pažvelgia į savo tragediją iš šalies. Tuomet ir ateina sprendimas. Moteris konsultuoja gydytojas, psichologas, teisininkas – jei pati to nori. Ji jau gali apsispręsti.

Jau keletą metų (nuo 1996 m.) veikia Vilniaus Moterų namų Krizių centras, teikiantis kompleksinę konsultacinę pagalbą moterims, patyrusioms visų rūšių smurtą ir prievartą. Tai nevyriausybinės organizacijos sukurtas ir valdomas Centras, kur didelė darbo dalis atliekama remiantis savanorišku darbu – moterų pagalba moterims. Pigu ir efektyvu! Šis centras vadovaujasi feministine ideologija.
Į Vilniaus Moterų namų Krizių centrą, veikiantį anonimiškai, kreipiasi daugiau moterų nei į socialinės pagalbos institucijas, kur turi pasisakyti vardą ir pavardę. Pagalba čia suteikiama ir toms moterims, kurios patiria smurtą šeimose, bet nenori atskleisti savo tapatybės. Dažnai tai moterys iš aukštesniųjų socialinių visuomenės sluoksnių. Krizių centre jos gauna savalaikę ir adekvačią pagalbą, o tai ir yra buitinių nusikaltimų, o taip pat ir savižudybių prevencija.

Vilniaus arkivyskupijos “Caritas” motinos ir vaiko globos namai

Šie globos namai vadovaujasi tradicinėmis šeimos ir katalikiškomis vertybėmis. Čia su moterimis dirba psichologai, socialiniai darbuotojai. Globos namų darbuotojos padeda susirasti darbą bei gyvenamąją vietą.

Moterų informacijos centras (MIC)

MIC buvo įkurtas 1996 metais kaip nepriklausoma nevyriausybinė organizacija, remiama Jungtinių Tautų Vystymo Programos ir skirta apibendrinti, sujungti ir iškleti į viešumą Lietuvos moterų problemas. Centras glaudžiai bendradarbiauja su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, Vyriausybe, skatindamas lygias lyčių galimybes visose moters gyvenimo srityse. Pagrindinės Centro veiklos kryptys yra: švietimas, informacijos rinkimas bei skleidimas per publikuojamus leidinius ir ryšių tinklo kūrimas.
Centras turi sukūręs platų ryšių tinklą su įvairiomis moterų organizacijomis ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse Baltijos bei Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Tai yra svarbu dalijantis patirtimi, ieškant kelių vieningam problemų sprendimui. Tam yra organizuojamos bendros konferencijos ir seminarai, dalijamasi informacija.
Taip pat 1998 m. Centras vykdo JT plėtros fondo moterims remiamą projektą “sustabdykime smurtą prieš moteris”. Projekto tikslas – plačiąją visuomenę supažindinti su smurto prieš moteris problemos paplitimu Lietuvoje bei paspartinti jos sprendimą, o taip pat smurto aukas supažindinti su jų teisėmis bei pagalbos įstaigų telefonais bei adresais.

Vilniaus psichikos sveikatos centro klinikinis psichoterapijos filialas (teikiama psichologinė ir psichoterapinė pagalba smurto aukoms)

Centras “Gera Būsena”
Yra teikiama psichologinė pagalba įveikiant psichologines krizes, pagalba prievartą bei smurtą patyrusiems žmonėms. Moterų, patyrusių prievartą, psichologinė reabilitacija.

Lietuvos moterų konsultacinis centras

Šis centras suteikia moterims visą reikiamą informaciją.

Vievio globos centras

Šis centras dirba dviem kryptimis – tai dienos centras socialiai nuskriaustų šeimų vaikams ir prieglauda moterims. Tačiau pastarąją veiklą globos centras yra sustabdęs, nes mažame miestelyje moterims gėda kreiptis pagalbos į paramos centrą ir jos nesinaudojo šia paslauga.

Policija

Lietuvoje, skirtingai nuo kitų šalių, savivaldybių policija rodo daug iniciatyvos steigti prieglaudas ar konsultacinius centrus smurto aukoms. Kol kas sunku įvertinti šių veiksmų efektyvumą, nes dauguma iniciatorių neturi specialaus išsilavinimo pagalbos smurto aukoms srityje. Tačiau smurto problemos įsisąmoninimą rodo savivaldybių policijos noras pateikti savo pagalbos punktų adresus bei telefonus smurto aukoms skirtuose leidiniuose.
Policijos pagalba prašantiems padėti nežymi, nes nėra teisinio mechanizmo buitiniams nusikaltėliams sudrausminti. Prašant šeimos nariams (raštu), jeigu girto triukšmadario veikloje yra administracinės atsakomybės požymiai, jis talpinamas į blaivyklą.
Taigi policijos pagalba šiuo atveju ribota. Policijos reagavimo į šeimos konfliktus praktika rodo, kad visų policijos rūšių pareigūnai neturi pakankamo profesinio parengimo, sprendžiant konfliktines situacijas šeimose. Reikalingas policijos, valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bendradarbiavimas bei savitarpio informacija buitinio smurto aukos atžvilgiu ir pan.

Kiti miestai:
Kaune : Moterų krizių centras
Šiauliuose: paramos centrai prie policijos nuovadų
Klaipėdoje: Klaipėdos miesto Socialinės rūpybos skyriaus Paramos šeimai programa

IŠVADOS . PASIŪLYMAI

• Smurtas prieš moteris yra pasaulinė visuomeninė problema.
• Smurtas šeimoje egzistuoja ir egzistuoja labai plačiu mastu.
• Šeimyninis žiaurumas nenagrinėjamas kaip nusikaltimas prieš visuomenę, o laikomas šeimos asmenine problema.
• Smurtui šeimoje nėra kliūtis nei amžius, nei išsilavinimas, nei užimamos pareigos.
• Smurtas prieš moteris Lietuvoje iki šiol nėra visapusiškai ištirtas ir įvertintas.
• Vyriausybė neskiria pakankamai dėmesio terorizmui šeimoje.
• Labai svarbu visuomenei įrodyti, kokį didelį pavojų jaunosios kartos vystymuisi kelia smurtas, todėl siūloma kartu su profesionalais (policininkais, socialiniais darbuotojais, psichologais, medikais) sukurti smurto prevencines programas.
• Norint pasiekti gerų rezultatų, kovojant su smurtu ir prievarta prieš moteris reikia sutelkti visas visuomenės jėgas.
• Moterims būtina žinoti, kad jos gali kreiptis pagalbos ir kur jos kreiptis.
• Reikalingi išsamūs, įvairiapusiški tyrimai norint suteiki geresnę psichosocialinę pagalbą moterims, patyrusioms smurtą. Taip pat reikalingi tyrimai ir apklausos, sutelkiant dėmesį į užpuolikų demografiją, užpuolimų tipus, vyrų seksualinę agresiją
• Smurtas prieš moterį šeimoje yra problema, reikalaujanti naujų teisinių sprendimų, nes atotrūkis tarp įstatymų turinio ir teisinės praktikos akivaizdus.
• Reikia sutelkti dėmesį į – patriarchalinių vertybių sistemą Lietuvos visuomenėje.
• Grandinėje, kuri prasideda nuo smurto akto ir tęsiasi iki jo išaiškinimo bei aukos ar smurtautojo terapijos, Lietuvoje yra pakankamai problemų. Tai:
– smurto prieš moterį iškėlimas, išviešinimas reikiamoms institucijoms;
– smurto prieš moterį įrodymas, smurtautojo patraukimas atsakomybėn;
– pagalbos aukai ir smurtautojui suteikimas.
Visos šios grandys nėra tobulos. Praktika rodo, kad net sužinojus smurto faktą, pakankamai sunku jį įrodyti, dėl:
– pareigūnų, visuomenės, palaikančios smurtautoją (iki tam tikros ribos), palankaus požiūrio;
– per mažos specialistų ir pareigūnų kompetencijos;
– per švelnių įstatymų.
– specialistų kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti specialistų rengimo programą;
– tarpžinybinių kliūčių (tarp socialinių paslaugų, policijos, medicinos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų) įveikimas.
• Būtina steigti skubios pagalbos moterims priemonių tinklą – prieglaudas, kuriose jos galėtų ne tik laikinai prisiglausti, bet ir gauti reikiamą juridinę bei psichologinę informaciją. Prieglauda galėtų bendradarbiauti su kitomis institucijomis, kad būtų užfiksuota kuo daugiau atvejų ir kontroliuojama kuo daugiau pavojų keliančių asmenų.
• Reikia priimti regionines savivaldybių ir apskričių/kraštų programas, numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.
• Galėtume moteris patyrusias smurtą priglausti bendrabučiuose. Visas pasaulis (galima paminėti kad ir Kanadą, JAV, Daniją.) steigia bendrabučius – kuria “pereinamojo apgyvendinimo” fondą socialines krizės būklėje esantiems piliečiams paremti. O mes, tuos laikinus būstus, nors ir netinkamus pastoviai gyventi, privatizavome.taigi bendrabučiai, tam tikroms sąlygoms esant galintys būti tikru išsigelbėjimu (moteriai, norinčiai pradėti gyvenimą be savo smurtaujančio vyro), tapo nebeprieinama socialinės pagalbos forma – o būtent jie gali būti laikomi pagalba norintiems ir galintiems vėl atsistoti ant kojų – toms, kurios pasiruošusios padėti pačios sau.
• Lietuvoje turėtų atsirasti valstybės remiamų socialinių programų, kurios padėtų išnaudojamai namuose moteriai būti ekonomiškai nepriklausoma, susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą.
• Ypač svarbu dirbti su jaunais žmonėmis, nes statistiškai jie dažniausiai patenka į išprievartavimo aukų kategoriją. Taip pat, kol jie jauni, jų nuomones ir suvokimus apie išprievartavimo mitus galima daug lengviau įtakoti, padedant kurti visuomenę, mažiau toleruojančią lytinius nusikaltimus.
• Šiuo metu Lietuvoje galiojantys įstatymai sudaro sąlygas klestėti buitiniam smurtui. Būtina juos keisti ar papildyti. Visų pirma buitinis smurtas turi būti įvardytas kaip nusikaltimas ir Baudžiamajame kodekse turi būti apibrėžta atsakomybė už jo panaudojimą.
• Policijos pareigūnai kalba apie tai, kad jie nėra parengti ir nežino, kaip reikėtų elgtis, nuvykus į šeimyninį konfliktą, kaip bendrauti su smurtautoju ir nukentėjusiąja. Tuo labiau, kad dauguma policijos pareigūnų yra gana jauni, ir dažnai smurtautojas, ypač vyresnio amžiaus, nesiskaito su jaunu policininku, laikydamas jį nepatyrusiu ir nieko neišmanančiu apie ”tikrą” gyvenimą. Todėl labai svarbu sudaryti atitinkamas mokymo programas specialistams, dirbsiantiems su šeimomis, kuriose smurtaujama.
• Kiekviena smurto forma turėtų būti teisiškai įvertinta, už bet kokį žiaurų elgesį skirta atitinkama bausmė. Ne visada būtina griežta bausmė. Smurtą smerkianti visuomenės nuomonė, o ne smurto demonstravimas ir mėgavimasis per visuomenės informavimo priemones gali būti viena iš veiksmingiausių smurto įveikimo būdų. Smurtininką reikia ne tik bausti, reikia įtikinti jį keistis moraliai. Svarbiausia pašalinti smurto prieš moteris priežastis, padėti visuomenei suprasti, kad smurtas prieš moterį – tai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas, žlugdantis asmenybę.
• Siūlomi įstatymų pakeitimai:
 Įvesti tam tikrus organizacinius apribojimus kaip nuobaudą ar prevencinę priemonę – uždrausti prisiartinti prie nukentėjusiojo arčiau kaip per 50 (ar panašiai) metrų.
 Sudaryti sąlygas nukentėjusiajai gauti nemokamą teisinę pagalbą.
 Užtikrinti prokuroro dalyvavimą smurto šeimoje bylose.
 Kurti socialines programas, kurias būtų privaloma lankyti smurtautojams.
 Sudaryti sąlygas smurtą buityje, patyrusiems asmenims pasilikti gyvenamojoje vietoje, o smurtautoją laikinai “eliminuoti” iš šeimos.

• Reikia turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje.
• Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalų bei savanorių paruošimu, tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šią problemą, pastangas, kuriant smurto prevencijos sistemą, kurioje būtų vertinami savanoriai ir jų teikiama pagalba.
• Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Minėtos tarnybos ir įstaigos – ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas – kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.
• Smurto problemą reikia spręsti, tačiau tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą, išeitis – tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių.
• Tik susivieniję – visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos – specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės – galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

LITERATŪRA:

1. Fizinis ir psichologinis smurtas: ES PHARE projektas. Parama sveikatos reformai ir pirminės sveikatos priežiūros plėtrai. Vilnius, 2000.
2. Kovos su buitiniu smurtu būdai: įvairių šalių patirties apibendrinimas. Vilnius, 1998.
3. LR Moterų ir Vyrų lygių galimybių įstatymas. Vilnius, 1999.
4. Moterys Lietuvoje. Vilnius, 2000.
5. Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims. Vilnius, 1999.
6. Purvaneckienė G. Moteris Lietuvos visuomenėje: tyrimo ataskaita. Vilnius, 1995.
7. Smurtas prieš moteris Lietuvoje. Vilnius, 1999.
8. Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. Vilnius, 1997.
9. Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje. Vilnius, 1997.
10 .Smurto prieš moteris panaikinimo deklaracija. Vilnius, 1995.

Leave a Comment