Lietuvos moterų padėtis XIX- XX a. pradžios šeimoje: šeimos papročiuose ir santuokoje

REFERATAS

LIETUVOS MOTERŲ PADĖTIS XIX A.- XX A. PRADŽIOS ŠEIMOJE: ŠEIMOS PAPROČIUOSE IR SANTUOKOJE

Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims bei svarbią jos reikšmę jau senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, prūsų teisyne užfiksuota paprotinės teisės nuostata, kad už moters užmušimą ar sužeidimą baudžiama dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro. Vadinasi, moteris vertinta dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata, besiremianti paprotine teise, išliko Lietuvoje maždaug iki XX a., kol pasikeitė lietuvių pasaulėžiūra. Taigi, nuo seno moteriai, kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai, rodyta iš šskirtinė pagarba. Juk moteris pažįsta giliausius būties slėpinius, pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja. Žmoguje per motiną- moterį užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.
Nagrinėjant XIX a. pab.- XX a. vid. lietuvės vaidmenį šeimoje iškyla daugybė klausimų, kurie įsiterpia į amžinąjį gyvenimo ir mirties kaitos ciklą, kuriame svarbi vieta ir tenka moteriai. Apie žmogaus gyvenimo ciklo papročius nemažai ir įvairiais aspektais rašė Lietuvos etnologai. Vis dėlto nėra nė vieno darbo nei Lietuvos, nei Europos tautų etnologinėje literatūroje, kuriame būtų iš šsamiai išnagrinėtas moters vaidmuo gimtuvių ir vestuvių papročiuose. Taigi, šio darbo tikslas- atskleisti XIX a. pabaigos- XX a. vidurio lietuvės kaimo moters vaidmenį bei identitetą šeimoje bei svarbiausiuose žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose.
Jausmai, kuriuos patiriame galvodami apie šeimą, paprastai būna sp

pontaniški ir stiprūs. To pakanka, kad žmonės domėtųsi visais šeimos gyvenimo aspektais ir istorija apskritai, nors daugeliui kitų istorinių įvykių jie teikia mažai reikšmės. Mokslininkų sukaupti duomenys, analizė ir apibendrinimai papildo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, todėl skaitytojas priima tyrinėjimus kaip dalelę savo giminės istorijos, lygina su asmenine patirtimi. Ši aplinkybė turi privalumų: šeimos istorijos studijos gali tikėtis platesnio visuomenės, ne vien specialistų dėmesio. Antra vertus, dauguma šiuolaikinių vedybinio gyvenimo, šeimyninių santykių stereotipų susiklostė būtent XIX-XX a. ir tai padeda suvokti lietuvių visuomenės raidą.

XIX-XX a. pr. lietuvis negalėjo savanoriškai pasirinkti viengungišką gyvenimo būdą ir tuo pačiu pilnavertiškai dalyvauti savo bendruomenės gyvenime. Šeima, visų pirma kaip darbinis ūkinis vienetas, o ne dviejų emociškai artimų žmonių sąjunga, XIX a. buvo privaloma visiems. To o meto Vakarų Europos šalyse 15-20% moterų niekada nesukurdavo šeimos, o Pabaltijo kraštuose šis skaičius tesiekė keletą procentų. Šeimos institucija buvo tarsi ekonominis bendradarbiavimas, į kurį abu sutuoktiniai įnešdavo tam tikrą savo dalį ir atlikdavo specifines funkcijas. Po baudžiavos panaikinimo ir reformos vedybos tapo svarbiausiu kilnojamojo turto ir žemės perdavimo būdu, daug reikšmingesniu bei patikimesniu nei fiktyvi nuoma ar pirkimas- pardavimas. XIX a. pab. tautinis atgimimas inspiravo naujus šeimyninių santykių modelius. Lietuvių inteligentija kūrė tautinės šeimos projektus, kur vedybų motyvas nieko bendra ne
ebeturėjo su ekonominiais išskaičiavimais. Alternatyvas tradicinei šeimai skatino ir visuomenės modernėjimas. Daugelis emigrantų palikdavo Lietuvą ne vien ieškodami geresnės buities, tiesiog taip jie pasipriešindavo įprastam tėvų ir senelių gyvenimo būdui. Kita XIX-XX a. pr. privataus gyvenimo ypatybė buvo ta, kad lietuvis, šiuo atveju katalikas, praktiškai neturėjo jokių galimybių panaikinti teisėtai sudarytos santuokos ir oficialiai susituokti dar kartą. Dauguma, kurių vedybinis gyvenimas nesusiklostė, išsiskirdavo be dvasinio teismo žinios, t.y. neteisėtai. Šios asmeninio gyvenimo aplinkybės – neišvengiama ir nepanaikinama santuoka – iš esmės nulėmė nagrinėjamo laikotarpio lietuvių šeimyninio elgesio stereotipus bei padiktavo lietuvių požiūrį į viengungystę, XIX-XX a. pr. teisines santuokos sudarymo normas, vedybų motyvo, meilė ir laimės sampratą tradicinėje šeimoje, luomų demokratėjimo tendencijas vedybinio amžiaus analizę, lietuvių šeimos modelio modifikacijas tautinio atgimimo metu, skyrybas bei nelegalius santuokos nutraukimo būdus.

XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios lietuvių ūkininkų šeimą istoriografijoje įprasta vadinti tradicine lietuvių šeima. Akcentuojamas unifikuotas tradicinių vedybų motyvas, kai santuoka buvo ne tik susieta su šeimyninėmis žemės dalybomis ir viso ūkio būkle, bet tiesiogiai priklausė nuo jo. Vedybų tradicinėje šeimoje nelėmė individualūs sprendimai. Tai iškildavo tik tėvams sergant, senstant ar mirštant, kas šiaip ar taip grėsė ūkio priežiūrai ir inspiravo naujų savininkų atsiradimą. Santuoka, kaip būtina ūkinių-ekonominių problemų sprendimo sąlyga, akivaizdžiai pastebima prašymuose ve
edybų dispensai. Ūkininkų vedybų motyvas čia formuluojamas vienodai: ūkiui reikalingas(a) ūkininkas(ė). Tačiau XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios ūkininkų vedybos, paremtos materialai tolygiais santykiais, žinoma, neeliminavo meilės ir laimės tradicinėje šeimoje, o formavo specifinę jausmų psichologiją.

Žymiausi to meto veikėjai – Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, jonas Šliūpas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielis Landsbergis, Antanas Garmus, Liudvika Malinauskaitė, Kazimieras Pakalniškis ir kt. neigiamai vertino šeimyninius santykius tradicinėje šeimoje. Pasak Stasio Ylos, atviri tuometinės inteligentijos pasisakymai bei nuostatos griovė ūkininko šeimos stereotipą visuomenėje. Jo vietoje atgimimo veikėjai pateikė tautinės, kartu ir modernios lietuvių šeimos sukūrimo projektus, pabrėždami kitokius (nei tradicinės šeimos)santuokos motyvus, dvasines vertybes. Tradicinės šeimos kritikoje dalyvavo visų ideologinių srovių atstovai: liberalai, socialdemokratai bei katalikų kunigai. Diskusijos šiuo klausimu vyko keletą dešimtmečių ir jose išryškėjo naujas požiūris ne tik į vedybas, bet ir į visuomenę. Tai atskleidžia inteligentijos pastangas įgyvendinti teorinius šeimos projektus ir asmeniniame gyvenimo.

Visiškai priešinga vedybinio gyvenimo patirtis – skyrybos. Terminas „skyrybos“ vartojamas sąlygiškai, nes to meto katalikų santuoka galėjo būti tik anuliuojama, jei pavykdavo įrodyti, kad ji kanoniškai neteisėta. Tai buvo reti atvejai, todėl paprastai katalikai naudojosi galimybe gauti vadinamąją separaciją nuo „stalo ir guolio“, t.y. laikiną išsiskyrimą be teisės kitai santuokai. Tačiau labiausiai paplitęs būdas nutraukti santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras ar
r žmona išeidavo iš namų ir daugiau niekada ten nebegrįždavo. Vėliau tokie sutuoktiniai sukurdavo naujas, neteisėtas santuokas.

BŪSIMA MOTINA ŠEIMOJE IR BENDRUOMENĖJE

Remiantis lietuvių šeimos papročiais bei liaudies tikėjimais, galima suvokti moters motinos pašaukimą, jos vaidmenį ir funkcijas šeimoje ir kaimo bendruomenėje bei suprasti ne tik pačios nėščiosios, bet ir kitų su jos motinyste susijusių kaimo moterų- pribuvėjos, motinos, anytos, kaimynių funkcijas ir socialinį statusą XIX a. pab. – XX a. pradž. gimtuvių papročiuose.
Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį- ypatingas momentas. Kritiškais žmogaus gyvenimo momentais, pereinant iš vienos būklės į kitą, žmogus nėra paliekamas vienas: tai gyvybiškai pavojingos akimirkos, jų metu ritualuose slypintys šventi išgyvenimai leidžia patirti kitokią paramą, kuri padeda įveikti pavojingą gyvenimo atkarpą. Šiame pavojingame laikotarpyje naujasis žmogus išeina iš motinos įsčių į šio pasaulio erdvę, kurioje jis dar nėra pripažintas šeimos ir nėra priimtas visuomenės. Vos gimus, su kitų bendruomenės narių pagalba yra atliekamos tam tikros apeigos, padedančios atskirti kūdikį nuo motinos ir pervesti jį į naują gyvenimo etapą.
Gimtuvių papročiuose ypač ryški būsimosios kūdikio motinos pagalba. Šiuo laikotarpiu ji pati ir jos elgesys tampa kūdikiui pavyzdžiu. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, kad vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio sveikata, elgesys ir net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl laukiančioji turėtų būti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis, vengti apkalbų, nes kūdikis galįs būti nebyliu. Ji pati stengėsi nesistebėti girtuokliais, negražiais, suluošintais žmonėmis, kad vaikas į juos neatsigimtų.
Tuo laikotarpiu nėščioji buvo tarsi izoliuota nuo kaimo bendruomenės draudimais, apribojimais, kuriuos jai diktavo viešoji kaimo nuomonė. Ji turėjo laikytis tradicinių liaudies tikėjimų, prietarų, kurie jai draudė ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose, apskritai išeiti iš savo namų, kad neatsidurtų nepalankiose situacijose. Vyresnės kaimo moterys nėščiąją šmaikščiai perspėdavo: ,,Kol tuščia, moterėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia- už pečiaus sėdėk“ arba ,,nėščia būdama uliosi, giedosi, tai vaiko sulaukusi ašarėles liesi“.

Apskritai moters nėštumą lietuvių etninė kultūra gaubė šventa paslaptimi. Nėščioji ir jos namiškiai apie besiartinantį gimdymą kalbėdavo mažai, visa laikydami gilioje paslaptyje ir tyloje. Tikėta, kad kada mažai apie tai kas žino, gimdymas būna lengvesnis. Kur nors eidama laukiančioji būtinai užsijuosdavo prijuostę, ant pečių užsimesdavo skarą, kad nesimatytų jos padėtis. Paskutinėmis dienomis prieš gimdymą kaimynai vengė eiti į gimdyvės namus, net elgetas perspėdavo, kad juos aplenktų. Net ir pribuvėjos atvykimą gaubė paslaptis- ji apsigobdavo didžiulę skarą ar užsimaudavo vyrišką kepurę, kartais apsirengdavo vyriškais drabužiais, kad jos niekas nepažintų. Visa tai turėjo apsaugos nuo piktųjų dvasių prasmę.
Kaimo bendruomenė gerbė tą nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės nustatytų šeimos moralės normų. Namų ūkio ruošoje nėščiajai padėdavo motina, anyta, o neretai prie sunkesnių darbų pagelbėdavo vyras, nors dažniausiai, ypač XIX a. pabaigoje, moteris dirbdavo iki paskutinės minutės ir niekas jai nepagelbėdavo. Visi labai stengėsi apsaugoti ją nuo susierzinimų bei nemalonumų. Pabarti ar kitaip užgauti laikyta nusidėjimu, nes tai galėjo pakenkti jos ir būsimojo kūdikio sveikatai, o bet koks rankos pakėlimas prieš nėščiąją laikytas dvigubu nusikaltimu.
Anyta, motina ar kita vyresnė moteris stengėsi perduoti besilaukiančiajai šimtmečiais sukauptą žmonių išmintį, patirtį, kad vaikas gimtų sveikas, o ir pats gimdymas nebūtų sunkus. Norėdama jį palengvinti, pati moteris stengėsi daugiau judėti, dirbo įprastinius darbus iki paskutinės minutės. Gimdymą palengvinti moteris bandė išankstinėmis maldomis, nėščioji atsiduodavo Švč. Mergelės Marijos globai, aukojosi, meldėsi, ypač per gegužines pamaldas, kad Viešpats ,,greičiau atskirtų“.
Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su visu pasauliu būsenoje, todėl ir moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi. Jaunoji prieš vestuves eidavo per kaimą, atsibučiuodavo, susitaikydavo su visais, o kūdikio laukiančioji- prieš gimdymą, nes buvo sakoma: ,, Kai atlais, tai ir palais. Tada ir gimdymas bus greitesnis“. Jai visada ir būdavo atleidžiama, ji stengėsi panašiai kaip prieš mirtį su visais susitaikyti, nes tikėta, kad nėščia moteris yra viena koja karste.
Lietuvos kaime per šimtmečius susiformavo bei nusistovėjo tam tikra dorovės normų kultūra. Dar prieš kūdikį pradedant visas sutuoktinių dėmesys buvo nukreiptas į būsimąjį palikuonį. Vaiko atsiradimui tiek mergina, tiek ir vyras buvo ruošiami šeimoje dar prieš vestuves. Renkantis vedybų partnerį žiūrėta, kad būsimieji sutuoktiniai būtų sveiki. Manyta, kad nuo jų doros, fizinių ir dvasinių galių, charakterio savybių, gyvenimo būdo priklausys palikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata ir laimė. Kūdikio savybes, jo ateitį savo elgesiu stengėsi nulemti trys svarbiausios moterys: motina, pribuvėja ir kūma.
Taip pat tikėta, kad vaiko likimas priklauso nuo jo gimimo bei pradėjimo laiko, tuokart buvusios mėnulio fazės. Drausti lytiniai santykiai pamaldų metu ir per didžiąsias metine šventes: Apreiškimo Marijai, pirmąją Kalėdų, Velykų, Sekminių dieną, Didįjį penktadienį bei sekmadieniais, nes tai laikyta nuodėme ir galį pakenkti vaiko sveikatai.
Visoje Lietuvoje tikėta, kad mėnulio jaunaties metu gimęs žmogus visą gyvenimą lieka jaunas, greit nesensta, yra gražus. Mėnulio įtaka vaiko likimui atsispindi ir kūdikio atjunkymo papročiuose: stengtasi kūdikį nujunkyti pilnaties metu – vaikas bus sveikas, o užaugęs- turtingas. Motina ypač rūpinosi dukters atjunkymu: paskutinįkart ją žindydavo baigiantis delčiai, esą tada subrendusi duktė tik dvi dienas mėnesinėmis tesirgsianti. Buvo vengiama vaiką atjunkyti pavasarį ar rudenį per paukštlėkį arba pakilus vandeniui laukuose, nes tikėta, kad tuomet vaikai bus neramūs, nerimti, nepaisys namų ir norės tik po pasaulį lakstyti. Taigi, atlikdama kiekvieną veiksmą, motina atidžiai sekė gamtos reiškinius, rūpindamasi pirmiausia kūdikio ateitimi. Jos elgesys rėmėsi smiline magija- esą motinos poelgis šiuo momentu nulems jos vaiko ateitį.
Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitės socializacijos etapuose pastebimas ypatingas motinos ir dukters santykis. Vos tik užgimus mergaitei, motina pradėdavo rūpintis dukterimi, kaip būsimąja motina, rengdama ją motinystei. Žindydavo ilgiau nei sūnų, kad ji būtų stipresnė vaikams gimdyti. Neretai už dukters sveikatą duodavo išmaldos elgetoms, užprašydavo bažnyčioje šv. Mišias, o prieš jos pirmąsias mėnesines, nusivesdavo per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę į bažnyčią ir, dukrai nežinant, už ją melsdavosi.
Motinos rūpinimasis dukros vaisingumu ypač matyti vestuvių papročiuose. Vestuves sutarus, merginos motina, piršlius išleidusi, nubraukdavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nešdavo į tvartą veršingai karvei, kad Dievas laimintų dukterį vaisiumi. Išleisdamos dukras už vyrų motinos melsdavosi, kad Viešpats joms duotų sveikų ir gražaus būrio palikuonių. Neretai motina griebdavosi ir magijos priemonių, kad tik kas nepakenktų dukros vaisingumui. Dar XIX a. pab. Kupiškio apylinkėje, išleisdama jaunąją į jungtuves, motina apvilkdavo ją išvirkščiais marškiniais ir parišdavo ant kaklo mazgelį su devindrėkio gabalėliu. Taigi, pagrindinis tuometinės motinos rūpestis- įvairiais racionaliais bei magiškais veiksmais nulemti, kad ištekėjusi jos dukra pastotų.
Dar viena svarbi asmenybė nėščiosios gyvenime buvo pribuvėja, dar vadinama bobute, kuri priimdavo kūdikį ir atlikdavo atitinkamas apeigas. Svarbiausias bobutės apeigas, nuo kurių priklausė kūdikio likimas, galima suskirstyti į septynias grupes: 1)kūdikio priėmimas, 2) atskyrimas, 3) pirmasis prausimas, 4) prausiamo vandens išpylimas, 5) placentos slėpimas, 6) kūdikio apdovanojimas duona, 7) vaiko ateities spėjimas pagal jo elgesį.
Pribuvėja, bobutė arba kaimo žvejas- taip vadindavo labai svarbų asmenį, kuris buvo dvasinė akušerė, padėjusi gimdyvei nueiti sunkų gimdymo kelią ir atlikdavusį kūdikio atskyrimą nuo motinos. Kiekviename kaime buvo dvi ar daugiau pagyvenusių, patyrusių moterų, kurios geranoriškai atlikdavo savo kaip pribuvėjos pareigas. ,,Vaikų gaudyti“ eidavo supratingos, švarios, visų gerbiamos vyresnio amžiaus, be to, savo vaikus išauginusios moterys. XIX a. pab. – XX a. pradž. Vidurio Lietuvoje ,,bobauti“ eidavo penkiasdešimties- septyniasdešimties metų sulaukusios moterys. Pietų Lietuvoje į bobutes eidavo ištekėjusios, švarios moteriškės, jau po penkiasdešimties, kuriom jau nebuvo mėnesinių.
Taigi, kūdikio priėmimo apeigose pribuvėjos elgesys buvo ypač svarbus, o jos veiksmai priklausė nuo profesinio pasirengimo, sugebėjimo atlikti savo pareigą, netgi nuo dvasinių jos ypatybių. Naujagimio priėmimo metu pribuvėjos neturėjo kalbėti, o tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar nauju švariu drabužiu, nes tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. Taip pat vaiką vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Gimusią mergaitę pribuvėja perkišdavo per tėvo kelnių klešnę, berniuką- per motinos sijoną- tada užaugusius mylės priešingos lyties atstovai. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Lemdama stiprią vaiko sveikatą, bobutė tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. Dar XIX a. pab. panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai bobutė naujagimį priimdavo per tėvo kelnes: šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms. Bobutė atlikdavo ir gimdymą lengvinančius magiškus veiksmus, aptinkamus ir kituose šeimos papročiuose- vestuvių ir laidotuvių- ritualuose. Gimdyvę, kaip nuotaką vestuvių papročiuose, bobutė vesdavo tris kartus aplink stalą. Išpindavo kasas, kad ji lengviau ir greičiau gimdytų. Taip pat buvo atidaromos durys, atvožiamos visos dėžės ir skrynios, atidaromos visų spintų durelės. Gimdant sunkiai, pribuvėja reikalavo atidaryti visų tvartų duris ir gyvulius išleisti kieman. Taigi, tikėta ne tik tuo, kad nuo pribuvėjos elgesio gimdant priklauso vaiko gyvybė, bet ir, kad naujagimio nuo motinos atskyrimo būdas gali nulemti jo profesiją: jei peiliu perpjaus virkštelę padėjusi ant maldaknygės, tai vaikas būsiąs kunigas, jei žirklėmis perkirps- siuvėjas, perkirtus kirviu- dailidė. Norint, kad žmogus būtų gabus darbams, užteko, nukirtus kūdikio virkštelę, ja ištrinti vaiko pirštelius. Dzūkijoje buvo toks paprotys: bobutė virkštelę sumegzdavo mazgeliu, sudžiovindavo ir atiduodavo motinai, o ši laikydavo ją kuparo prieskrynyje, o vaikui pradėjus eiti mokyklon, duodavo jam tą mazgelį atrišti, nes tikėta, kad tuomet jo atmintis būsianti ypač gera. Bobutės elgesys pirmųjų kūdikio prausynų metu taip pat labai reikšmingas. Ypatingą reikšmę turėjo ir šių prausynų vanduo, kuris turėjo pašalinti ano pasaulio, t. y. buvimo motinos įsčiose, apnašas. Norėdama kūdikį apsaugoti nuo piktųjų dvasių pasikėsinimo į jo gyvybę, pribuvėja į pirmojo prausimo vandenį įberdavo druskos, įmesdavo šakutę ėgli ir šermukšnio. Kaip krikščionišką apsaugos priemonę naudojo švęstą vandenį ir kryžiaus ženklą. Kūdikio ritualinis nuplovimas, kuris išlikęs iki šių laikų, naudotas dar prieš krikščionybę, nes tikėta magiškomis, kuriamosiomis, apvalomosiomis ir apsauginėmis to galiomis. Taigi ir Lietuvoje tikėta, jog bažnytinis krikštas negaliotų, jei prieš tai nebūtų atliktas ritualinis kūdikio apiplovimas namuose, kurį ir atlikdavo bobutės. O štai gimus silpnam kūdikiui, pribuvėja kuo greičiau skubėdavo jį pakrikštyti vandeniu namuose ir to metu duoti jam vardą, nes jam mirus, bobutės krikštas galiodavo ir jį galima buvo laidoti pašventintoje kapinių dalyje. Pribuvėjos pakrikštytas, bet pasveikęs kūdikis, buvo perkrikštijamas bažnyčioje, tačiau bobutės duoto vardo jau nekeitė. Bobutė ne tik šiuo krikštu įveda vaiką į krikščionių bendruomenę, bet ir pristato jį šeimai, stengdamasi įvest į šeimos dorovinius santykius. Numaudžiusi jį peržegnodavo, pašlakstydavo švęstu vandeniu ir paduodavo motinai, kartais ir tėvui peržegnoti ir pabučiuoti. Naujagimį buvo stengiamasi prausti toje pačioje medinėje geldoje, kurioje maudyti vyresni tos šeimos vaikai, kad visi vienas kitą mylėtų ir gyventų santarvėje. Vaiko gyvenimui ir likimui svarbi ir pirmojo prausimo vandens išpylimo vieta. Buvo vengiama šį vandenį pilti ant tako, nes tuomet užaugęs vaikas būsiąs žmonių apkalbamas, o tikėta, kad numaudžius berniuką, šį vandenį reikia išpilti po krosnim, kad jis būtų geru šeimininku, giminės pratęsėju bei būtų prisirišęs prie namų, o mergaičių pirmojo prausimo vandenį bobutės išpildavo ant vartų stulpelio, kad greičiau ištekėtų. Linkėdama merginai iki santuokos išsaugoti nekaltybę, pribuvėja vandenį išpildavo į gėlių darželį ir peržegnodavo. Šie tikėjimai buvo paplitę visoje Lietuvoje. Labai pagarbiai buvo elgiamasi ir su placenta. Bobutė neleisdavo jos niekam iš šeimos narių kur nors išmesti, o specialiai slėpdavo nuo svetimų akių, nes nuo to kur ir kaip ją paslėps, priklauso vaiko ateitis. Lietuvoje žinota įvairių placentos slėpimo būdų bei vietų. Gimus mergaitei placentą užkasdavo rūtų darželyje arba, suvyniotą į švarią drobę,- pirkios asloje ties krikštasuole, nes tuomet mergaitė būsianti švari, garbinga ir greit ištekės. Berniuko placentą, kad būtų geras tėvas ir gaspadorius, užkasdavo po gyvenamo namo slenksčiu. Plungės rajone placentą bobutės slėpdavo ant trobos aukšto, kad užaugęs jos savininkas būtų gerbiamas. Gimtuvėse, kaip skalsos, apsaugos ir vaisingumo simbolis, buvo svarbi ir duona: kad kūdikis užaugtų didelis ir sveikas, bobutė jam dovanodavo didelį kepalą duonos, kad vaikas būtų turtingas ir sotus, ji jį pirmąkart vystydama, į vystyklus įdėdavo duonos. Galima padaryti išvadą, kad visos bobutės pastangos pirmiausia buvo nukreiptos žmogaus dorovinėms savybėms ir gerai ateičiai nulemti bei sudaryti sąlygas joms vystytis. Taip pat bobutės pagal kūdikio elgesį, jau iš kūdikio riksmo, išvaizdos spręsdavo apie jo lemtį: jei pirmasis riksmas garsus tai vaikas turės gerą sveikatą ir ilgą amžių, o jei tik užgimęs žvelgia stulpu aukštyn- ilgai negyvens, nes jau dabar ieško vietos danguje, jei užgimusysis labai rėkia- turės gerą balsą, bus giesmininkas, jei tyli- bus tylus, mažakalbis. Net ir vėliau iš vaiko juoko pribuvėja galėjo spręsti apie jo būdą: jei jis juokiasi ,,ko- ko- ko“- bus kvailas ir nevikrus, jei ,,ka- ka- ka“- geras ir labai protingas žmogus. Taigi, gimtuvių papročiuose nuo pat kūdikio priėmimo momento pribuvėja, būdama tarpininke tarp šeimos ir bendruomenės, sąmoningai atlikdavo etninių vertybių saugotojos bei ugdytojos funkcijas.
Taip pat reikėtų paminėti ir pribuvėjos bei nesantuokinio kūdikio besilaukiančios merginos santykį gimtuvių papročiuose. Bobutei, kviečiamai prie tokios gimdyvės, tradicija neleido atsisakyti, tačiau priimti nesantuokinį kūdikį jos vengdavo, nes bijojo žmonių pajuokos, nepalankaus atsiliepimo tiek apie gimdyvę, tiek apie ją pačią. Iki XX a. III- IV dešimtmečio nesantuokinio kūdikio susilaukusi mergina buvo pažeminta tiek savo šeimos, tiek kaimo bendruomenėje. Tėvai dažnai visai nebesirūpindavo tokia dukra, nekalbėdavo su ja, net jai gimdant nenorėdavo kviesti pribuvėjos, kaimo jaunimas vengė su ja bendrauti, o vyresnieji laikė ištvirkėle. Kaimas apskritai smerkė vaikinų pamestas merginas- esą ,,be šliūbo apsivaikavusi yra nusikaltusi Dievui“, o jos kūdikis- tai Dievo bausmė jai, jos tėvams, kaimui ir visai apylinkei. Jei apgautoji mergina ir ją palikęs vaikinas priklausė gerbiamoms šeimoms, tėvai juos versdavo susituokti, kad nė vienos giminės nelydėtų nešlovė.
Vaiko dvasinių ir fizinių savybių formavimui, nemažą įtaką turėjo ir kūmai, kurie, kaip ir pribuvėja, buvo tarpininkais tarp žemiškojo pasaulio ir transcendentinės erdvės. Ugdant mergaitę ypač svarbų vaidmenį atliko kūma, kurios tinkamas parinkimas buvo ypač svarbus, nes tikėta, kad nuo šio asmens priklausys mergaitės ateitis. Artimos giminaitės ar kaimynės išrinkimas krikšto motina rėmėsi doroviniu principu, atsižvelgiant į jos būdo savybes, santykius su šeimos nariais, giminėmis ir kaimynais, į jos išvaizdą, moralę ir ypač darbštumą. Tikėta, kad mergaitė seka savo krikšto motina: paveldi būdo savybes ir net pomėgius. Todėl neveltui buvo sakoma: ,, Svočia- bagočka, kūma- rinktinė.“. Nepriekaištinga krikščioniška moralė buvo pagrindinis kūmos parinkimo kriterijus. O kvietimas į kūmas laikytas pagarbos, pasitikėjimo, žmogaus įvertinimo ženklu, todėl kiekviena moteris troško turėti kuo daugiau krikštavaikių, bei laikytis, kas buvo svarbiausia, visų liaudies pedagogikos ir etikos nustatytų taisyklių: nesėdėti ant kaladės, žiūrėti, kad kas neužduotų šluota ar šiukšlėmis neapšluotų ir pan. Be to, į kūmas negalėjo eiti nėščiosios, nes galįs mirti krikštijamasis arba pačios vaikas. Kūmos pareigos prasidėdavo nuo pat jos kvietimo momento: ji pasiūdavo vaikui krikšto marškinėlius, kepuraitę, keletą vystyklų, valinį, krikštynų vaišėms išsikepdavo pyrago, riestainių, nusipirkdavo saldainių, su degintu cukrumi ir kmynais suvirindavo butelį degtinės. Tikėta, kad ne tik krikšto metu, bet ir vežant vaiką krikštyti, kūma galinti nulemti jo ateitį ir būdo savybe. Todėl Rytų Lietuvoje, prieš išvežant krikštyti, prie stalo kūma pirmoji turėdavo pakabinti kiaušinienės- tada vaikas užaugs vikrus. Vežant į bažnyčią, kūmai negali kalbėtis, nes vaikas bus rėksnys. Kad mergaitė jauna ištekėtų, vežant ją į krikštą, visą kelią reikėjo kiloti kepurę, o kūma jokiu būdu negalėjo
vaiko neštis į karčemą, kad užaugęs nebūtų girtuoklis. Krikštynų vaišių metu kūmams taip pat galiojo keletas draudimų: buvo draudžiama pyktis, kad vaikas nebūtų neklaužada, plepėti- bus melagis, ką nors perkant derėtis- bus šykštus, pargriūti- bus nerangus, ką nors pamiršti- bus užuomarša, sėdėti susiglaudus, kad vaikas retadantis nebūtų, gerti po du stiklelius ,,ant abiejų kojų“, kad raišas nebūtų. Parvežę kūdikį iš krikšto tuoj pat turi išvystyti, kad greičiau pradėtų vaikščioti ir būtų greitas, o su krikšto dukterim stengėsi pasėdėti už stalo, kad anksčiau svotai atvažiuotų. Kūma dažnai buvo kviečiama ir savo krikšto dukros svočios vieton ir čia jos kaip kūmos pareigos pasibaigdavo, nors buvo įprasta, kad ir ištekėjusiai kūma nuolat patardavo, pamokydavo, o kartais ir pabardavo, jei šioji nesilaikydavo viešosios kaimo nuomonės nustatytų taisyklių.
Ypatinga vieta gimdyvių papročiuose tenka gimdyvės lankymui po gimdymo. Tai išskirtinis- vien moterų bendrijos tarpusavio santykių ritualas. Pagimdžius, kūdikio pasveikinti bei ligonės aplankyti ateidavo kiekviena kaimo moteris, net ir tos, kurios anksčiau buvo su ja susipykusios. Po gimdymo iki vedybų gimdyvė jautėsi pati ir kitų buvo laikoma esanti pavojingame gyvybei pereinamajame laikotarpyje, todėl kiekviena moteris jautė moralinę pareigą ją lankyti, nuraminti ir paguosti, kad greičiau grįžtų į normalią fizinę ir dvasinę būseną. Tačiau ir šiuo atveju galiojo tam tikri draudimai: lankyti galėjo tik praėjus porai dienų ar savaitei po gimdymo, atėjusios stengdavosi vaiko per daug negirti, o besijaučiančios esančios ,,negerų akių“ moterys vengdavo net į kūdikį pažiūrėti, be to ir tuščiom rankom ateiti buvo nevalia, nes vaikas galįs neturėti laimės dalios, gyvenime būsiantis neturtingas arba pati lankytoja, atėjusi be dovanų, tapsianti bevaikė. Utenos rajono Saldutiškio apylinkėje iki XX a. vidurio buvo išlikęs senas paprotys gimdyvei būtinai atnešti duonos su druska, kuriuos ji turėjusi suvalgyti, nes duona simbolizavo skalsą, vaisingumą, o druska- amžinybės, tvirtumo simbolis, kuris kartu atliko ir apsauginę funkciją. Prie apsaugos priemonių galima priskirti ir draudimą gimdyvę lankyti vyrams bei netekėjusioms iki jos vedybų. Tikėta, kad po gimdymo kelias savaites iki vedybų tiek į pirtį, tiek į bažnyčią moteris yra tapsmo ir ritualinės mirties būsenoje, kurioje gresia pavojai netik jai, bet ir ji pati kėlė grėsmę aplinkiniams. Neįsivesdinusiai, t. y. rituališkai neapsiplovusiai, gimdyvei drausta bendrauti su kitomis moterimis ir išeiti už savo sodybos ribų, eiti takais arba ežiomis per kaimo javų laukus, leista eiti tik kelio viduriu arba pūdymu. Einant per ganyklą, drausta žiūrėti į gyvulius.
Rytų Lietuvoje ligi XX a. vidurio buvo žinomas paprotys, praėjus 6- 7, o kartais 4- 5 savaitėms po gimdymo, gimdyvę tam tikromis apeigomis įvesdinti į moterų pirtį, vadinamą ,,gimdyvės pirtimi“. Pirtyje dar neišsipėrusią net kunigai kartais atsisakydavę įvesdinti į bažnyčią. Kiekviena gimdyvė, kuri prieš apsivalymo apeigas pirties bendrijos moterų buvo vadinama ,,vilku“, pirtį kūrenusiai moteriai įteikdavo rankšluostį, vadinamąsias ,,vilko dovanas“, taip siekdama palankiai nuteikti anapusinį pasaulį pirties šeimininkės asmenyje. Šios įvesdinimo į pirtį apeigos, kuriomis siekta padėkoti Dievui už laimingą gimdymą ir kartu nusivalyti savo sakralinę nešvarą, XX a. viduryje daug kur, išskyrus Rytų ir Pietryčių Lietuvą, jau buvo užmirštos.
Galiausiai, XX a. VI- VII dešimtmetyje ir moters ritualinis įvedimas į bažnyčią galutinai išnyko. Per šį įvesdinimą į bažnyčią, prieš tai jau įvesdinta į pirtį motina, eidama bažnyčion atsinešdavo ir kūdikį, kad jį visi pamatytų. Kartais į bažnyčią gimdyvę atlydėdavo ir kūdikį priėmusi moteris. Lydėdama pribuvėja nešdavosi buteliuką vandens ir prieš įeinant į bažnyčią, jo tris kartus užpildavo ant gimdyvės galvos- tai vadinta apsiplovimu. Motiną bobutė įvesdavusi per zakristiją ir kartu su ja nueidavusi iki klausyklos kur gimdyvė atlikdavusi išpažintį: kunigui išsakydavusi netik savo nuodėmes, bet ir vaiko gimimo datą. Paskui kunigas ją pašlakstydavęs švęstu vandeniu, prie altoriaus ją pasmilkydavęs smilkalais, palaimindavęs ir pirmajai duodavęs šv. Komuniją. Tuomet gimdyvė padėdavo atsineštas aukas- linų grįžtę, keletą kiaušinių, sviesto pinigų ar pan.- ant Švč. Mergelės Marijos altoriaus.

MERGAITĖS IR MERGINOS SOCIALIZACIJA

Tradicinės lietuvių šeimos kūdikį ankstyvojoje vaikystėje (iki 1 metų) globojo ir prižiūrėjo motina. Stengdavosi vaiko nelepinti, nekreipti dėmesio į jo riksmą, jei jis nėra šlapias, neserga, sutvarkytas, tik sergantį vaiką labai prižiūrėjo, paimdavo ant rankų, sūpuodavo, ramindavo. Per daug verkti neleisdavo net ir sveikam vaikui. Kartais rėksnį, kurio niekas negalėjo numaldyti, vadindavo ,,velnio apsėstu“, ,,apduotu“, ,,apžalotu“ ir stengėsi jį įvairiai apsaugoti nuo piktųjų dvasių: jį užkalbėdavo, žegnodavo, kalbėdavo poterius, rūkydavo Devintinių žolėmis, kadugio verba. Tradicinėje lietuvių šeimoje motina ypač svarbų vaidmenį vaidino dukros gyvenime- ji buvo dukros pavyzdys ir darė didžiausią įtaką jos fizinių ir dvasinių savybių vystymesi. Nuo pat ankstyvos kūdikystės dukra stebėdavo savo motinos elgesį šeimoje bei kaimo bendruomenėje ir ima ją pamėgdžioti. Stebėdama ir pamėgdžiodama mergaitė jau vaikystėje pradeda kurtis savo būsimos šeimos modelį. Į dvasinį mergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo taip pat daugiausia rūpinosi motina. Vos tik pradėjus kalbėti, mama jau mokė persižegnoti, pratino kas rytą vakarą kalbėti poterius kartu su visa šeima. Žemaitijoje vaikai žinojo, kad prieš gulant ir atsikėlus reikia persižegnoti ir pasimelsti, todėl, kad ant kairiojo peties tupi velnias, o ant dešiniojo- angelas. Taip pat prieš maldą vaikai mokyti peržegnoti duris ir langus, jog kryžiaus ženklu Dievas saugotų namus nuo pikto. Mat tikėta, jog už savo pirkios esanti svetima erdvė pilna vėlių ir įvairių dvasių, kurių reikia saugotis.
Lietuvos kaimiečių šeimoje buvo ugdomas ir vaiko jautrumas, kurio pirmoji mokytoja buvo motina, altruistinius vaiko jausmus formuojanti per liaudies pasakas, gamtos pasaulį, per vaiko santykį su žaislais. Stebėjusi, kaip dukra žaidžia su lėlėmis ir pamačiusi, kad jai trūksta jautrumo, perspėdavo. Neleisdavo žiemą į lauką neštis neaprengtos lėlės, be reikalo nuskinti nė mažiausio augalėlio, mylėti gyvūnus, nes ir menkiausias vabalėlis yra Dievo tvarinys, turintis teisę gyventi, ir dukrai ir sūnui draudė spjauti ar šlapintis į vandenį, ugnį ar ant akmens, kadangi jie laikyti šventais.
Senajame Lietuvos kaime vaikus auklėjo darbu nuo pat mažens. Jau 6- 7 metų mergaitė turėjo pareigos jausmą, jausdavosi tikra darbininke ir šeimininke: ir indus suplaudavo, ir aslą iššluodavo, ir daržus ravėdavo, ir paukščius lesino, ir mažuosius broliukus ir sesutes prižiūrėdavo, ir žąsis ganydavo. Neveltui liaudies išmintis teigė: jei vaiko prie darbo nepratinsi- ir nepripras: ,,į ką mažas, jaunas įprasi, tą senas rasi“. Motinos ir dukters bendravimas darbo metu tapdavo vis reikšmingesnis mergaitės socializacijai: iš motinos bei kitų šeimos narių ji perimdavo valstiečio šeimos bendravimo normas.
Dukrai augant, augo ir jos darbo krūvis bei sudėtingumas. Dešimtmetės jau mokėsi verpti ne tik pakulas, bet ir linus, vilnas karšti, kartais net sėsdavo prie staklių dvinyčio audeklo austi. Motina mokė dukras būti kantriomis, nepalikti neužbaigto darbo, nes manyta, jog apsileidusi mergina neturės gero vardo visame kaime.
Dorovinis mergaitės auklėjimas rėmėsi žmogiškųjų vertybių sampratos ir praktikos skiepijimu. Mama nuolat mokė būti teisingomis, nemeluoti, neliesti svetimo daikto, nors šis ir po kojomis gulėtų, taip pat skatino dukras gerbti vyresnio amžiaus žmones, nesikišti į suaugusiųjų pokalbį, pastebėti senesnį žmogų ir jį pasveikinti, padėti, atėjusiam į svečius seneliui ranką pabučiuoti, juo labiau neleido jo kumštelėti ar tujinti. Motina mergaitę nuolat auklėdavo, mokydavo, perspėdavo blogai nesielgti, o nusikaltusią pabardavo ar netgi bausdavo rykšte, sulaukusią septynerių- pradėdavo ruošti pirmajai komunijai.
Apskritai vaikus auklėdavo gerumu ir tik žodžio nepaklususius baudė fiziškai- ,,beržine koše“, diržu. Vyravo nuomonė, kad jei nusikaltusios atžalos nenubausi, kitą kartą jis visai neklausys. Bausdavo ir tėvas ir motina, nes manyta, jog jei tėvas pabars, o mama užtars, tai nieko iš to nebus. Dažniausiai mušdavo beržine rykšte ir sakydavo:,, beržo medaus gavo“. Berniukus bausdavo labiau, o mergaičių pagailėdavo, kadangi paprastai jos būdavo lipšnesnės, švelnesnės, mokėjo atsiprašyti. Apskritai jos buvo socialesnės. Paklusnesnės ir labiau paisė įprastų elgesio normų.
XX a. I pusėje beveik visoje Lietuvoje mergaitė iki 14 metų laikyta piemene, penkiolikmetė- pusmerge, o nuo 16 metų jau tiek subrendusi, kad gali atlikti visus moteriškus darbus, ir vadinta mergina ar merga, tačiau pastebimas šio amžiaus ribos svyravimas: kai kur net 20 metų mergina dar ganydavo ir buvo laikoma piemene. Mergos terminas žymėjo ne tik fiziologinę, bet ir socialinę brandą. Tačiau iki to paauglė užėmė nestabilią padėtį. Ji dar neturėjo teisės viešai dalyvauti kaimo jaunimo bendrijoje, jaunimo vakarėliuose. Žinoma, būdavo ir atvejų, kai 12- 13 metų mergaitės išbėgdavo į šokius slaptai iš kokios kertės pažiūrėti, o Panevėžio rajone 13- 14 metų paaugles leisdavo į šokius pažiūrėti, bet dar ne ,,merginėti“. Jei piemenė ar pusmergė išdrįsdavo viešai ateiti į šokius, kai kada ją bernai išvydavo su diržais, susuktais rankšluosčiais ar šlapiais skudurais. XIX a. II pusėje tokioms merginoms buvo taikomos dar griežtesnės bausmės: bernai jas sugaudavo kampe ir ,,patręšdavo“ t. y. ištrindavo užantį svogūnu, česnaku ar mėšlu. Motinos, siekdamos apsaugoti jau paaugusią dukterį nuo tokios negarbė ir išjuokimo, neretai griebdavosi moteriškos gudrybės: surengdavo bernams balių, duodavo sūrio, degtinės. Pranašesnius bernus taip ,,patepdavo“, kad šie dukterį šokintų, neleistų kitiems užgaulioti, prižiūrėtų, jog ji netūnotų kur užkrosnyje. Taip elgdavosi slaptai, kad nesužinotų nei kiti bernai, nei draugės, tik- duktė ir motina.
Šiuo laikotarpiu Lietuvių kaime vykdavo merginų bendruomeniniai suėjimai- vakarojimas ir drobių balinimas, talkos įvairiems darbams dirbti. Tai dažniausiai vykdavo rudens ir žiemos vakarais. Į vieną trobą sueidavo mergos ir pusmergės verpti, plunksnų plėšyti, linų brukti ar šukuoti, kartais megzti ir siuvinėti. Dirbdamos dainuodavo, sekdavo pasakas, aptardavo kaimo naujienas bei valgydavo bendrą vakarienę. XIX a. pab. vyrų į savo vakarojimus kartais net neįsileisdavo, nes laikyta, kad tai- moterų tarpusavio bendravimo papročiai. Nuo XX a. pradž. viskas pasikeitė- vis dažniau pradėta kviestis ir vaikinus, kurie kartu dainuodavo, kalbėdavosi, pokštaudavo, neretai trukdydavo joms dirbti. Darbų vakaronės šiuo periodu plačiausiai buvo paplitusios Rytų Lietuvoje, o Vakarų Lietuvoje ir Suvalkijoje vyravo drobių balinimas.
Drobes balinti pradėdavo ankstyvą pavasarį. Artimiausios kaimynės susiburdavo balinti per žiemą kartu su motinomis išaustų drobių. Drobes pievose ant sniego, vėliau- ant žolės ir saugodavo per naktį, kad bernai pokštaudami neužkeltų jų į medžius. Šie papročiai merginų bei moterų bendrijoje padėjo paauglei įgyti šio darbo įgūdžius ir įtvirtinti moralines savybes: darbštumą, tvarkingumą, pareigingumą, atsakomybę, taip pat reikalingas jos būsimajame gyvenime.
XIX a. pab.- XX a. vid. Lietuvoje merginos subrendimas sietas su pirmųjų mėnesinių, apie ir kurias motinos dukroms nepasakodavo ir vengdavo apie tai šnekėti, pasirodymu bei apeigomis, įtvirtinančiomis jos perėjimą į mergas. Be to galiojo tam tikri papročiai ir draudimai: menstruacijų metu moteris negalėjo lankyti bažnyčios, skinti sode vaisių, nes medžiai nebemegsią vaisių, megzti tinklo, sėsti ant arklio, nes nugara prakiurs, raugti kopūstų, sėti daržovių, gaminti dešrą, nes mėsa suges ir pan. Visi šie draudimai turėjo apsaugoti aplinką nuo kenksmingos menstruacijų įtakos. Tačiau lietuvių papročiuose atsispindi ir pagarba pirmosioms menstruacijoms. Jų buvo laukiama, nes tai reiškė, kad jau reikia krauti jai kraitį. Menstruacijų pradžia buvo pažymima tik šeimoje, nors motina ir nevengdavo tuo pasigirti visam kaimui. Motina pastebėjusi pirmąsias dukros mėnesines jas jai parodydavo ir paklausdavo: ,,Ką čia turi?“ bei nelaukdama atsakymo tuoj pat pliaukštelėdavo jai per veidą, trokšdama, kad duktė visada būtų graži, raudona, skaisti, sveika ir kad laiku ištekėtų. Trenkimu per veidą siekta sukelti merginai gilius emocinius išgyvenimus, baimę, išgąstį, būdingus daugumai raidos apeigų. Tai turėjo užtikrinti merginos perėjimą į naują socialinį statusą.
Pirmojo duonos kepimo pažymėjimas- tai dar vienos, merginos brandą įtvirtinančios šeimoje- apeigos. XIX a. pab.- XX a. pradž. visoje Lietuvoje buvo paprotys duonos kepimą perduoti 15- 16 metų dukrai. Tai motinos teisių perdavimas dukrai. Kadangi duoną užminkyti ir iškepti buvo sunkus darbas, tai tam reikėjo fiziškai subrendusios merginos. Pirmąjį duonos kepalą duktė kepdavo motinos prižiūrima, o šio kepimo rūgštimi vaišindavo kaimynes ir taip kaimas sužinodavo, kad šioji mergina jau pasiruošusi eiti į marčias. Nuo šiol dukra duoną kepdavo iki santuokos, jai ištekėjus, ją pakeisdavo jaunesnė sesuo. Tai žymėjo ir merginos pakėlimą į mergas. Jiezno apylinkėse paprastai tiek pusberniai, tiek pusmergės į jaunimo bendriją buvo ,,įrašomi“ per Sekmines. Tą dieną pusmergė, besiruošianti pereiti į mergas, šoko ratelyje kartu su visomis kaimo merginomis ir turėjo sugebėti atsikirsti ją erzinusiems bernams. Tinkamai neatsikirtusiai pusmergei, nesugebančiai su rimtomis mergomis ir bernais priganyti gyvulių, paniekinančiai siūlyta ganyti gyvulius visą dieną ir po Sekminių, o ,,įrašymą“ atidėdavo kitiems metams. Iškart po ,,įrašymo“ mergina įgydavo visas kaimo jaunimo bendrijos narės teises ir pareigas. XIX a. pab.- XX a. pradž. ,,įrašyta“ į mergas jau galėjo į kasas įsikišti rūtų, kurias nešiodavo iki kokių 30 metų, kol ištekėdavo. XIX a. pabaigoje merginos paprastai dėvėdavo baltus marškinius, užsisegdavo ilgus plačius sijonus, po kaklu pasirišdavo skareles, o plaukus supindavo į kasas, kurias paleisdavo ant nugaros. Merginos visada stengdavosi švariai apsirengti, nes liaudies išmintis sakė:,, Pagal rūbus sutinka, pagal protą palydi“. Vadinasi socialinę ir fiziologinę merginos brandą lemdavo ir jos išorė.

MERGINŲ PARUOŠIMAS IR PALYDOS Į SANTUOKINĮ GYVENIMĄ

XIX a. pab.- XX a. pradž. santuokiniam gyvenimui tėvai dukterų specialiai nerengė. Motinos tiesiogiai apie tai irgi nekalbėjo, bet dukros jas suprasdavo iš pusės žodžio. Dukros dorą saugojo draudimais, simboliniais perspėjimais: liepdavo saugotis vyriškio kaip ugnies, neleido vienai su juo eiti į mišką, į šokius išleisdavo tik kartu su kaimo jaunimu. Stebėti savo dukterį neretai tėvai užsukdavo net ir į kaimo vakarėlius. Skaistybė buvo įstatymas, kurio mergaitė turėjo griežtai laikytis. Pažeidusi dorovinio elgesio normas, mergina tapdavo kaimo pajuokos objektu.
XIX a. pab.- XX a. pradž. merginos santuokos partnerio pasirinkimą jaunystės amžiuje sąlygojo daugybė veiksnių: ekonominiai, socialiniai, būsimojo vyro bei jo šeimos fizinės ir dorovinės savybės, amžius, meilė, tėvų, bendraamžių bei visos kaimo bendrijos įtaka. Nemažą reikšmę santuokai turėjo ir religinė bei tautinė priklausomybė.
Vienas svarbesnių veiksnių, formavusių ekonominį merginos pasirengimą kurti šeimą- kraičio krovimas. XX a. pradžioje Tauragės rajono Batakių apylinkėse motinos, vos dukrai gimus, jau imdavo jai kraitį ruošti. Apskritai šiuo laikotarpiu merginos kraičio krovimo pradžia ir dydis priklausė nuo jos šeimos ekonominių galimybių, motinos bei kitų toje šeimoje gyvenančių moterų darbštumo, o pasagos dydis- ir nuo dukterų skaičiaus šeimoje bei nuo to, į kokį ūkį dukra išeidavo. Turtinga valstietė, gimus dukteriai, atidėdavo dalį savo kraitinių audinių jos kraičiui, o tėvas sumą pinigų- pasogai, neturtingieji tai darė tik dukrai padavus užsakus vestuvėms. Pati mergina sau kraitį padėdavo krauti išmokusi verpti ir austi. Kraitis buvo tarsi pačios merginos darbštumo, sugebėjimų įrodymas bei motinos dovana. Jaunamartės kraičio skrynią papildydavo ir močiutės, senų neištekėjusių tetulių audiniai. XIX a. pabaigoje kraitį (Dzūkijoje- šarvą) sudarė drabužiai, audiniai, namų apyvokos reikmenys, baldai. Gyvuliai ir pinigai Aukštaitijoje vadinti pasoga, Žemaitijoje- dalimi, Dzūkijoje- tėvykščia.
Vaikinas paprastai imdavo žmoną iš to paties socialinio sluoksnio, kad iš žmonos pasoginių pinigų galėtų išmokėti savo seserims dalis. XX a. IV dešimtmetyje turtingo Šiaurės Rytų Lietuvos ūkininko duktė pasagos gaudavo nuo 3 iki 10 tūkstančių, o vidutinio ūkininko, turinčio 14 ha žemės- 2- 2,5 tūkstančių litų. Jei šeimoje būdavo kelios dukros, pasogos dydis sumažėdavo iki kelių šimtų litų. XIX a. pab.- XX a. pradž. visoje Lietuvoje bežemių, neturtingų šeimų vaikai tuokdavosi tarp savęs, nes kaimo bendrijoje dar buvo ryškus socialinis susiskirstymas. Neturtingos merginos neturėjo jokio pasirinkimo- eidavo už to vyro, kuris imdavo. Žinoma, atsižvelgdavo į tam tikras jo būdo savybes: žiūrėdavo, kad būtų sveikas, darbštus, blaivininkas. Žemaitijoje apie neturtingas poras sakydavo:,, Biedni į glėbį ir ženijasi“. Jei mergina nutekėdavo į svetimą vietą be pastogės, tai žmonės kalbėdavo:,, ištekėjo į glėbio sodą“. Neturintys kur gyventi jaunavedžiai eidavo pas turtingus ūkininkus samdiniais. Tačiau ir tuose kaimuose, kur buvo ryški socialinė jaunimo diferenciacija, pasitaikydavo ir išimčių- ūkininko sūnus vesdavo tarnaitę. Tačiau tokia jaunamartė vyro šeimoje laimės neturėjo: uošviai jos nekęsdavo, nuolat prikaišiodavo neturtą.
Taigi, sutuoktinių teisės ir pareigos glaudžiai siejosi su turtu. Moteriai garbingą vietą vyro šeimoje užtikrindavo jos atsinešta turtas- tiek kraitis, tiek pasoga. Sudarant santuoką ekonominiai veiksniai buvo svarbūs iki XX a. V dešimtmečio. Turtingas ūkininkaites supiršdavo piršliai. Vaikino tėvai nužiūrėdavo, kur turtingos, gražios, rimtos, darbščios merginos, todėl piršlius kartais siųsdavo net į kelintą parapiją. Nemažą vaidmenį, parenkant santuokos partnerį, vaidino giminės ar kaimynai. Neretai apsukri kaimynė ar giminaitė nužiūrėdavo merginą su gera dalimi ir ateidavo pas jos tėvus atklausais, t. y. sužinoti, ar jie leistų dukrą tekėti. O XIX a. vidurio Stalupėnų apylinkių lietuvių vestuvių papročiuose pas merginos tėvus piršlys pirmiausia siųsdavęs savo žmoną, kuri buvo: ,,kaip kalės liežuvis: ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigs“. Štai Šiaurės Rytų Lietuvoje pas jaunosios tėvą iš jaunojo pusės atsiklausti ateidavusi pagyvenusi moteris. Ši atsiklausėja, dar kitaip tulkininke vadinta, papasakodavo apie besiperšančio namus, tėvus, turtą ir jį patį. Jei jaunikis būdavo pageidaujamas, tulkininkę vaišindavo, kartais duodavo dovanų: dešrą, linų grįžtę. Taigi, ne tik piršlys, bet ir moteriškosios lyties atstovės( kaimynės, tetulės, tolesnės giminaitės) piršlybose vaidindavo labai svarbų vaidmenį.
Šiuo laikotarpiu visuose Lietuvos regionuose didžiausią reikšmę renkantis santuokos partnerį turėjo tėvai, kurie, to meto kaime vyraujant socialiniam susiskirstymui, dukroms į vyrus ieškojo ne žmogaus, o didelės žemės, gero ūkio. Ne veltu buvo sakoma:,, Kad ir ožka- svarbu turtinga“. Jei mergina ir vaikinas įsimylėdavo vienas kitą, vis tiek tuokėsi su turtingesniu. Neretai turintis skolų jaunikis vesdavo turtingą nuotaką, kad su jos pasoga išsimokėtų skolas. Besiruošiančią tekėti dukrą motina perspėdavo:,, Už neturtingo iš meilės ištekėsi, o paskui nieko neturėdama vergsi, kai visko turėsi, tai ir meilė atsiras“. Be tėvų sutikimo net ir kunigas neužrašydavo užsakų. Jei mergina ištekėdavo prieš tėvų valią, negaudavo dalies ir turėjo gyventi pas svetimus. Pasitaikydavo, kai, neištvėrusi tėvų prievartos, jaunoji nusinuodydavo ar pabėgdavo kartu su mylimuoju. Po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė: renkantis sutuoktinį vis mažiau dėmesio imta kreipti į jo socialinę bei ekonominę padėtį ir imta tuoktis iš meilės, ypač pakito merginos padėtis: iki tol turėjusi teisę dalyvauti tik savo kaimo jaunimo vakarėliuose, XX a. III- V dešimtmetyje, kaimuose pradėjus rengti gegužines, ji jau galėjo lankytis kitų kaimų bei miestelių jaunimo vakarėliuose, visuomeninių, kultūrinių bei bažnytinių organizacijų susiėjimuose, todėl padaugėjo galimybių ir pasirinkti norimą vyrą.
Tuo metu renkantis žmoną jaunikiui buvo svarbu, kad ji būtų tvarkinga, darbšti. Apie tai spręsdavo su piršliais atvykęs į jaunosios namus pirštis: jei visur švaru, tvarkinga, tai ir šeimininkė bus gera. Todėl merginos stengėsi visuomet būti tvarkingos. Merginos asmenį taip pat vertindavo pagal jos gėlių darželį, kuris nuo seno buvo laikytas merginos doros ir jaunystės simboliu. Kiekviena stengėsi jį prižiūrėti kuo rūpestingiau, juo džiaugėsi ir didžiavosi. Jei darželis apleistas- tai ir jo šeimininkė nevalyva, o jei jis prižiūrėtas, sakyta, kad ištekėjusi ji sutiks su visais vyro šeimos nariais ir bus mylima. Tuokiantis buvo atsižvelgiama ir į būsimo vyro giminės garbingumą, nes buvo tikėta, kad:,, Koks paukštis, tokius ir kiaušinius deda“, bei ir į kaimo statusą, kuriame būsimas vyras ar žmona išaugo. Į prastą vardą turintį kaimą dažnai nenorėjo tekėti ne tik ,,gero“ kaimo merginos-, iš čia žmonų nenorėjo imti ir ,,garbingų“ kaimų vaikinai. Tokio kaimo merginos paprastai tekėdavo savame rate. O gero kaimo statusą lėmė to kaimo turtingumas, taip pat tradicinių jaunimo padoraus elgesio normų laikymasis.
To meto kaimo merginų vidutinis tekėjimo amžius- 20- 25 metai. Vyrai paprastai vesdavo keleriais metais jaunesnę merginą. Laikyta garbe susirasti kuo jaunesnę žmoną, nes tuomet didesnė tikimybė sulaukti daugelio ir sveikų palikuonių. Pagal senovės tradiciją lietuvių šeimose buvo laikomasi vyresniškumo principo: neištekėjus vyresniajai seseriai, jaunesnioji neturėjusi teisės net į stakles sėsti. Atvažiavus piršliams, tėvai jaunesnėms dukterims netgi neleisdavo pasirodyti prie vaišių stalo. Kaišiadorių rajone jas tuokart išsiųsdavę į pirtį, Biržų krašte- jas slėpdavę ant krosnies, išsiųsdavę liuobtis ar linų braukti. Jei piršlys imdavęs teirautis jaunesnės dukters, aplenkdamas tebesančią vyresniąją, tėvai neleisdavo jai tekėti, nes tikėta, kad tada vyresnioji ,,lieka ant rugienių šiaudų“, vadinasi, pasiliks senmerge. O XIX a. pab.- XX a. pradž. į senmerges, kaip ir į nesantuokinį kūdikį turinčias merginas, žiūrėta neigiamai.
Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės socialinis jos egzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje tai- vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę. Vyrams priešingai- vestuvės- tai gyvenimo būdas, o ne lemtis. Vestuvių apeigose jaunieji , pereidami iš vieno socialinio statuso į kitą, patenka į ribinę situaciją, svetimą laiką ir erdvę, kurioje gresia anapusinio pasaulio pavojai. Tai atsiskyrimo nuo vienos erdvės ir įžengimo į kitą metas, todėl vestuvėse paprastai žmogų lydėjo atsisveikinimo ritualai. Prieš vestuves jaunoji atsisveikindavo su gimtaisiais namais, rūtų darželiu, savo tėvais, broliais ir seserimis, draugėmis, kaimynais ir kaimo bendruomene. Dar XIX a. pab.- XX a. pradž. jungtuvių dienos išvakarėse nuotaka, vyriausios pamergės lydima, pereidavo per visą kaimą: senų bei jaunų atsiprašydavo nusilenkdama ir kviesdama į vestuves. Ilgiausiai šie papročiai išliko rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Aukštaitijoje buvo paplitęs paprotys atėjusią atsiprašyti nuotaką apdovanoti audiniais, palaiminti žodžiais ir peržegnoti. Kaimo bendruomenės palaminimas, pritarimas santuokai buvo svarbus atsisveikinimo apeigų momentas, kaip ir jaunosios atsisveikinimas su rūtų darželiu, kuris, kaip jau buvo minėta, simbolizavo merginos kuklumą, sielos grožį, doros išraišką.
Mergvakaris, arba pintuvės,- atskyrimo apeigos, simbolizuojančios jaunosios atskyrimą nuo bendraamžių būrio, atsisveikinimą su tėvų namais. Per mergvakarį vyravo liūdna artėjančio išsiskyrimo nuotaika. Vestuvines atsisveikinimo apeigas lydėjo graudžios raudos. Mergvakario apeigoms vadovavo vyriausioji pamergė, kuri rūpindavosi rūtų vainikėlio pynimu, lydėdavo jaunąją jai atsisveikinant su kaimu ar rūtų darželiu. Taip pat ji buvo svarbiausia jaunosios kasų išpynimo apeigose: jas išpindavo ir iššukuodavo graudžiai apdainuojant pamergėms. Tai simbolizavo merginos mergautinių dienų baigtį.
Vainikėlio pynimo apeigose buvo svarbus ir nuotakos motinos vaidmuo. Rytų Lietuvoje rūtų ji atsinešdavusi lėkštėje. Iš jų vainikėlį pindavo vyriausioji pamergė, o šakeles paduodavo visi aplink stalą sėdintieji- tėvas, motina, broliai, seserys, pamergės. Kiekvienam šakelę padavusiam nuotaka padėkodavo galvos nulenkimu. Rūtų vainikas- priemonė atlikdavusi apsaugos funkciją. Jungtuvių rytą pasipuošusi jaunoji eidavo į gryčią ir, priėjusi prie motinos atsiklaupdavo ir tardavo:,, Motinėle, mano gimdytoja, uždėk man ant galvelės šį paskutinį rytelį rūtų vainikėlį“. Į atskyrimo nuo tėvų namų apeigas įėjo ir nuotakos apdovanojimas. Bendruomenė dovanas nuotakai teikdavo jungtuvių dienos išvakarėse- per mergvakarį, pintuves, vakarynas jaunosios namuose. Žemaitijoje dar XX a. pradžioje per mergvakarį buvo žinomas ačiavimo paprotys. Dovanas nuotakai iš vestuvininkų surinkdavo bendruomenės atstovės- kelios dainininkės- ačiuotojos. Dainuodamos jos apeidavo iš eilės visus vestuvių dalyvius. Pagrindinė jų pareiga- ne tik surinkti kuo daugiau dovanų, bet kartu ir tinkamai už jas padėkoti. Tai savos bendruomenės materialinė parama nuotakai, kaip savita moralinė kompensacija atskiriamajai. Nuotaka, atsisveikindama su kaimo jaunimu, pašokdavusi su kiekvienu iš savo draugų, o pirmasis mergvakario šokis buvo apeiginis ir paprastai jį pradėdavo jaunosios tėvai ar motina su krikšto tėvu. Vestuvių metu, taip pat buvo šokamas apeiginis šokis, kuris simbolizavo perėjimą iš vienos giminės į kitą, jo metu nuotaką pradėdavo šokdinti vyriausiasis jaunikio pabrolys, o jaunikį- nuotakos pabrolys, ir tik po to jaunieji šokdavo kartu. Ir paskutinės nuotakos atskyrimo nuo gimtųjų namų apeigos- jaunosios pavedimas vyrui. XIX a.- XX a. pradž. jas atlikdavo nuotakos tėvas: jaunajam paduodavo lėkštę, kurioje būdavo stiklinė vandens, rūtos šakutė, šalia- duonos ir druskos. Padavęs rūtų šakelę, į jaunąjį kreipdavosi šiais žodžiais:,, Tai jau, ženteli, atiduodu tau dukrelę. Nieku kitu negrasyk, kaip tik šia rūtos šakele“. Jei tėvas būdavo miręs tai atlikdavo motina ar brolis. Tada jaunieji eidavo sėstis vežiman. Dzūkijoje jaunoji išvažiuodavo vežime stačia, rankose laikydama rūtų ar mirtų, ir dar savo kieme tris kartus išliedavo vandenį, o išlietasis vanduo tuo pačiu dar turėjo užkirsti kelią nuotakai grįžti į tėvų namus našle. Tai magiški veiksmai, nulemiantys greitą jaunosios draugių ištekėjimą. Galutinį merginos atskyrimą įtvirtino tai, jog išvažiuojančiąją tėvas palydėdavo net pro kiemo vartus, vesdamas arklį už apynasrio.
Jaunamartė iš tėvų namų išėjusi, bet į vyro šeimą rituališkai dar neįvesta, buvo lengvai pažeidžiama. Taigi, pagal nuo seno likusį paprotį, vežamą į vyro namus nuotaką apdengdavo drobule, į batą įpildavo aguonų, druskos, užantin užkišdavo česnako skiltelę, ir visa tai atlikdavo apsaugos funkciją. Nuotakai apsisaugoti nuo piktųjų dvasių poveikio padėdavo svočia, kurios vaidmuo įvairiuose Lietuvos regionuose skyrėsi. Vakarų Lietuvoje nuotakos svočios funkcijos paprastai sutapdavo su vyriausios pamergės –vainiksegės pareigomis. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje jaunoji į vestuves kviesdavo tris svočias: bažnytinę, gaubėją ir nuleidėją. Kiekviena iš jų atlikdavo skirtingą funkciją. Pirmoji nuotaką lydėdavo į jungtuves- būdavo tarpininkė pervedant nuotaką į moterystės luomą krikščionių bendruomenėje. Svočia gaubėja vadovavo gaubimo apeigoms, simbolizuojančioms perėjimą į ištekėjusios moters statusą kaimo bendruomenėje. Trečioji lydėdavo jaunąją į vyro namus. Ji atliko tarpininkės vaidmenį tarp dviejų skirtingų giminių. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje svarbus vaidmuo teko svočiai sugultuvių apeigose. Ji paklodavo jaunųjų lovą, nurengdavo nuotaką bei magijos priemonėmis siekė užtikrinti jaunųjų vaisingumą. XX a. pradžioje nuotakos gaubimo nuometu paprotys išnyko. Gaubtuvių apeigas pakeitė rūtų vainiko nuėmimas. XX a. Suvalkijoje atsiranda naujas paprotys deginti jaunosios mergavimo simbolį- rūtų vainikėlį. Visoje Lietuvoje po jungtuvių sugrįžusius jaunavedžius sutiko su duona, druska ir gėrimu, nors kiekviename Lietuvos rajone sutikimo apeigos šiek tiek skyrėsi. Dzūkijoje motina dukterį pasitikdavo priemenėje prie slenksčio su vandens stikline ir rankšluosčiu. Per slenkstį peržengusius jaunavedžius pirkioje stovinčios moterys apiberdavo rugiais, avižomis ir kviečiais. Panašiai marčią kaimo moterys sutikdavo ir jaunojo namuose. Šio papročio tikslas- užtikrinti jaunųjų vaisingumą, gerą derlių.
Jaunąją, atvykusią į vyro namus, pirmiausia pasitikdavo anyta. XIX a. viduryje Kupiškio apylinkėse, vos išlipusi iš vežimo, marti klaupdavosi prie anytos kojų, apsupdavo jas drobe, bučiuodavo jai rankas ir kojas. Atvykusioji į vyro namus pirmiausia stengėsi įsiteikti tų namų dvasioms dovanomis: nuotakai aprodomi naujieji namai, be to priešais kiekvieną trobesį ji turi pašokti ir visus pastatus apdovanoti, kad dvasiais palenktų į savo pusę.
Marčios dovanų dalijimas per marčpietį ar po jo- tai įsipirkimo į svetimą giminę ar bendruomenę kulminacija. Jo metu jaunoji ne tik apdovanodavo anytą ir šešurą ,,nuo galvos iki kojų“, bet apdalydavo dovanomis visą vyro giminę. Dovanos buvo dalijamos per apeiginį marčios šokdinimą, kai ji su visais apdovanotaisiais bent keletą kartų apsisukdavo asloje. Apeiginis šokis- ryškiausias priėmimo į naująją bendruomenę ritualas. Priėmimo ritualams priklauso ir kailinių nuo marčios nusupimas, anytos jai atneštos kiaušinienės ar grikių košės dubens priėmimas. Šiuo apeiginiu patiekalu marčią priimdavo į vyro šeimą. Keltuvių rytą anyta įteikdavo dubenį su žarijomis bei samtį- tai irgi buvo priėmimo į naujo židinio saugotojų- moterų bendriją ženklas.

Net ir pasikeitus lietuvių tautos pasaulėžiūrai, požiūriui į įvairius dalykus, kartu su besikeičiančiomis vertybėmis pamažu pradėjus tautos papročiams prarasti apeiginio pobūdžio elementus bei motyvaciją, vis tiek ir iki šių dienų dar keletas jų išliko. Pavyzdžiui, net ir dabar krikšto metu, tikint magiškomis apvalomosiomis vandens galiomis, krikštijamiems kūdikiams ant galvų pilamas vanduo. Taip pat dar ir dabar menstruacijų metų daugelis moterų vengia raugti agurkus ar daryti dešras, tikint užtikrinti gerą jaunavedžių gyvenimą, vestuvių šokius pradeda tėvas ir motina, išliko ir rūtų vainikėlio segimas prie jaunosios nuometo ir jo nusegimas po jungtuvių, kuris reiškia jaunosios mergautinių dienų pabaigą. Iki šiol atliekamas ir jaunavedžių sutiktuvių su duona ir druska paprotys, svočios pyrago dalijimas ar mergvakario rengimas. Žinoma, išliko ir daugiau papročių, tačiau jų visų apžvelgti bei paminėti neįmanoma.

Šeimos istorijos studijų tyrinėtojai išskyrė du santuokos tipus. Vakarietiškas tipas egzistavo Šiaurės-Vakarų Europos visuomenėse, kur santuokos buvo vėlyvos (nuo 25 iki 27 metų) ir nemažai žmonių niekada nesukurdavo šeimos (15-20%). Rytų Europoje ir Rusijoje vedybos buvo ankstyvos ir tai bylojo apie čia paplitusį priešingą – rytietišką santuokos tipą. Nors ir neturėdamas statistinių duomenų, santuokas Pabaltijo šalyse J. Hajnal priskyrė rytietiškam modeliui. Galima drąsiai tvirtinti, kad Lietuvos atžvilgiu mokslininkas buvo tik dalinai teisus – vidutinis lietuvių vedybų amžius taip pat buvo vėlyvas (nuo 25 iki 33 metų) ir sutapo su vakarietišku modeliu.

Nors demografinė statistika gali išryškinti įvairius, dažnai paslėptus šeimos modelius, vedybų tipus, ji nesiima ir negali paaiškinti, ką žmonės jautė ir galvojo elgdamiesi vienaip ar kitaip. Statistika nepajėgi atsakyti, kodėl vyras paliko šeimą, o moteris pametė ar nužudė savo naujagimį, arba kodėl toje pačioje visuomenėje keitėsi vedybų motyvas ir meilės samprata. Įvairiose epochose tarp skirtingų luomų bei tikėjimų buvo nevienodos moralės normos ir jų reikšmes vargiai ar suvoksime vien iš statistikos.

Kita šeimos tyrinėjimų kryptis koncentruojasi į šeimos dydį ir jos struktūra. Pagal tai skiriami nuklearinės ir sudėtinės, neišsidalijusios, paprastos, mažosios šeimos tipai.

Trečiąją šeimos istorijos studijų kryptį labiausiai domina emociniai tarpusavio santykiai šeimoje ir jos narių elgesio priežastys: požiūris į meilę, laimę, savo vaikus, moralines pareigas, ištikimybę, nuodėmę, gėdą ir garbę. Visa tai glaudžiai susiję su vyraujančia krašto konfesija, idėjomis, sklandančiomis to meto visuomenėje, šeimos ekonomine padėtimi, luomu.

XIX a. lietuvių kaimo bendruomenėje vyravo katalikiškasis airių seksualumo kontrolės modelis. T.y. mažą “benkartų“ gimimų skaičių lėmė ne katalikiška moralė, bet itin griežtas ir žiaurus bendruomenės požiūris į kūdikio besilaukiančias merginas. XIX a. Lietuvos kaime klestėjo abortai, naujagimių žudymas arba būsimų motinų savižudybės.

SANTUOKA, ŠEIMA

I AMŽIAUS ATSTUMTIEJI

Asmenų, dėl vienų ar kitų priežasčių nesukūrusių šeimos, lietuvių visuomenė netoleravo ir bandė išstumti už valstiečiams bei smulkiems bajorams įprasto gyvenimo ribų.Visų pirma tai lietė nesantuokinius merginų vaikus (“benkartus“) ir jų motinas, nevedusius (netekėjusias) ūkininkų brolius, seseris bei našlius, nesukūrusius kitos šeimos. Neigiama pažiūra į šiuos žmones iš esmės nesikeitė visą praeitą šimtmetį ir I a. pirmaisiais dešimtmečiais.Vaiko statusą visuomenėje visų pirma lėmė teisėtas ar ne jo gimimas. Šis faktas buvo labai svarbus ir nurodomas daugumoje to meto dokumentų.
Lietuvių šeimoje pavainikiai nebuvo toleruojami. Retais atvejais, kai motinoms pavykdavo ištekėti, naujoje šeimoje šie vaikai vietos neturėjo ir dažnai likdavo pas svetimus ar giminaičius. Pačių motinų suvokimu, pavainikiai tiko tik kariuomenei, nes ūkio ir turto paveldėti negalėjo. Pavainikių tėvus pašiepdavo ne tik kaimo žmonės, bet ir bažnyčia. Šventadienio pamaldų metu kaltininką pasodindavo į doklą ir klebonui lydint minios akivaizdoje nešiodavo šventoriuje. Kunigui paliepus doklą pakratyti, auka išvirsdavo ir iš gėdos lėkdavo per minią.
Kaip ir Vakarų Europos šalyse, didelę dalį pavainikių pagimdydavo samdinės. Kartais tokios moterys ilgą laiką tarnaudavo pas našlius ir prigyvendavo keletą vaikų, nes tikėjo jų pažadais vesti. Tačiau ir pastovūs, ilgamečiai ryšiai su šeimininku nesibaigdavo vedybomis.
Dažniausiai kartodavosi tokie pavyzdžiai – su savo tarnaitėmis ištvirkaudavo vedę, pagyvenę savininkai. Visais panašiais atvejais nukentėdavo tik moterys. Už ištvirkavimą teismas vyrams skirdavo keletą savaičių, o moterims – keletą dienų dvasinės atgailos. Energingesnės ir apsukresnės suvedžiotos merginos teisme reikalaudavo materialinio išlaikymo sau ir vaikui. Tačiau dvasinis teismas nesprendė piniginių kompensacijų klausimo ir ieškovams patardavo kreiptis į apskrities policijos valdybą. Dauguma atvejų “mergų vaikams“ išlaikymo neprireikdavo, nes jie neišgyvendavo. Dėl prastos priežiūros ir aplinkinių abejingumo “benkartai“ mirdavo vos gimę.
Ypatingai nepakanti pažiūra į pavainikius ir jų motinas skatino žiaurų elgesį su naujagimiais. Vyskupijos konsistorijos posėdžių protokolai mirga įrašais apie gimusius negyvus pavainikius. Atvykusiems policininkams ir teismo ekspertams moterys aiškindavo, kad vaikas mirė gimdant. Tačiau tyrimas nustatydavo žmogžudystę. Pavainikius žudydavo įvairiai: uždusinant ar kuo nors trenkiant per galvą. Labiausiai stebina to meto aplinkinių abejingumas ir pernelyg lengvos bausmės. Įprasta bausmė už vaiko nužudymą buvo 50 rykščių. Po to moteris turėdavo atlikti dvasinę atgailą. Netyčinis vaiko nužudymas dažniausiai nesulaukdavo jokios bausmės.
Mažą, be šeimos vaiką I a. visuomenė pripažino nevisaverčiu. Pavainikius motinos palikdavo gatvėse, laukuose, užakusiuose šuliniuose ar pamesdavo svetimiems. Išgyvenę jie paprastai tapdavo valkatomis.
Atstumtųjų sąrašą papildė nevedę vienišiai. Pastarųjų laukė šeimynykščių dalia giminaičių šeimose. Lietuvoje pagyvenusios, nepajėgiančios dirbti ūkyje senmergės sudarė nemažą špitolių gyventojų procentą. Ankstyva sutuoktinio mirtis taip pat suardydavo įprastą šeimos modelį ir destabilizuodavo našlio(ės) padėtį kaimo bendruomenėje. Ūkis, likęs be vieno iš šeimininkų, neišvengiamai žlugdavo. Našliai buvo apibūdinami kaip vargetos, nesugebantys tinkamai prižiūrėti ūkio. Kunigų nuomone, nauja našlių santuoka gana problemiška. Dažnokai našliai atstatydavo tipiškus šeimyninius santykius, o kartu ir įprastą statusą visuomenėje vedybomis su svainiais.
Valstietiškoje bendruomenėje buvo vertinamas tik šeimyninis gyvenimo būdas ir vedybiniai santykiai. Neištekėjusios, nevedę, kaip ir našliai bei pavainikiai, lygiaverčiai nedalyvavo kaimo visuomenės gyvenime. Tad I –  a. pr. sodžių vienišiai, esantys už įprastos tradicinės šeimos, pagrįstai tampa marginalinėmis grupėmis.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS PASTORACINĖ VEIKLA IR MOTERYSTĖS SAKRAMENTO ADMINISTRAVIMAS

I –  a. pr. lietuvių šeimos gyvenimas glaudžiai siejosi su katalikų bažnyčia. Didžiausią įtaką šeimai katalikų dvasininkija darė skelbdama krikščioniškos šeimos idealą enciklikose, pamoksluose bei vykdydama moterystės sakramento administravimą ir priežiūrą. Ypatingą poveikį šeimyniniam gyvenimui turėjo atgailos sakramentas, nes išpažinties metu parapijiečiai patikėdavo dvasininkui intymiausias paslaptis. Išsisakyti skatino ir kunigai. Nuodėmių išpažinimas – ne tik autentiškas asmeninio gyvenimo atskleidimas. Jos metu žmonės pasakojo apie savo tarpusavio santykius ir tikėjosi išmintingo patarimo bei realios pagalbos. Kunigo pamokymai per išpažintį, be abejonės, koregavo katalikų šeimyninį gyvenimą ir modeliavo jį. Enciklikos ir pamokslai savaip formavo katalikų šeimyninį gyvenimą, meilės ir laimės sampratą, vedybų motyvus. Remdamiesi popiežių enciklikomis, kunigai savo pamoksluose akcentuodavo krikščioniškos šeimos idealą ir pabrėždavo esminę santuokos prasmę – meilę. Meilė kaip santuokos motyvas pažymimas absoliučioje daugumoje pamokslų. Juose perspėjama, kad tėvai negali vaikų vesdinti prievarta, vienareikšmiškai griežtai smerkiamas svetimavimas ir savavališkos skyrybos. Pamokslai aptardavo ir tėvų pareigas vaikams. Parapijiečiai buvo skatinami auklėti savo vaikus krikščionimis, išauginti gerais žmonėmis ir tėvais.
I a. antrosios pusės –  a. pr. pamoksluose kunigai dažniausiai teigė idealios krikščioniškos šeimos įvaizdį, o kasdienių šeimyninių santykių realijų beveik neaptarinėjo. Tuo tarpu dauguma socialinių negerovių: parapijiečių girtavimas, tinginystė, blogų knygų skaitymas ir valkiojimasis po turgų, vagystės, nedraugiškumas – pamoksluose suaktualinamos ir nurodomos priemonės joms išgyvendinti. Akivaizdaus skirtumo tarp krikščioniškos šeimos idealo ir tradicinių vedybų motyvo lietuvių kunigai neakcentavo ir nedetalizavo.
Didžiausią įtaką šeimai bažnyčia darė administruodama bei prižiūrėdama moterystės sakramentą. Visų pirma tai lietė moterystės sakramento suteikimą, t.y. santuokos sudarymą, taip pat santuokos anuliavimą, separacijos suteikimą bei sutuoktinių neištikimybės nagrinėjimą. Kitaip tariant, moterystės sakramento administravimas reiškė katalikų šeimyninio gyvenimo normų priežiūrą bažnytinės jurisdikcijos rėmuose. Moterystės sakramento administravimas pirmiausia vyko per popiežių ir vyskupus, tačiau dvasininkų ir popiežiaus ryšius tiesiogiai kontroliavo civilinė rusų valdžia.
Lietuvoje I a. –  a. pr. nebuvo paplitusios slaptos sužadėtuvės. Jos reiškė, kad tam tikros apeigos buvo sakralizuojamos, o po jų vyras ir moteris jautėsi vienas kitam įsipareigoję ir net juridiškai atsakingi vėliau ar anksčiau sukurti šeimą. Istoriniai šaltiniai beveik nekalba apie slaptas sužadėtuves Lietuvoje. Kiek populiaresnės jos galėjo būti aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Slaptų sužadėtuvių metu galėjo dalyvauti ir kunigas, tačiau jos buvo organizuojamos be sudėtinių piršlybų dalių: atklausų, ikivedybinio egzamino, užsakų ir oficialaus atestato išdavimo santuokai. Tačiau paprastai I –  a. pr. lietuviai susižadėdavo ir tuokdavosi pagal bažnytinę jurisdikciją.
Katalikų sužadėtuvių ir santuokos sudarymo normos buvo priimtos visuotiniame bažnyčios Tridento susirinkime 1562 m. sausio 18 d. – 1563 m. gruodžio 17-25 d. sesijose. Susirinkime patvirtintos taisyklės nesikeitė iki pat XX a. pradžios. 1907 m. rugsėjo 2 d. popiežius Pijus  papildė kanonų teisę dėl santuokos sudarymo formalumų. Šios pataisos sugriežtino santuokos įteisinimą. Popiežius reikalavo įtvirtinti sužadėtuvių faktą raštiškai su abiejų jaunikių parašais, o santuoką sudaryti vieno iš besituokiančių gyvenamosios parapijos bažnyčioje prieš kleboną ir du, tris liudytojus. Šios popiežiaus Pijaus pataisos iš esmės nemodifikavo sužadėtuvių bei tuoktuvių apeigų ir I –  a. pr. jos vyko pagal šimtmečiais nusistovėjusią tvarką. Parapijos klebonas atlikdavo ikivedybinę jaunųjų apklausą, tris kartus viešai per pamaldas paskelbdavo užsakus ir tuomet išduodavo atestatą santuokai. Per ikivedybinę apklausą, vadinamąjį egzaminą, klebonas būsimų jaunikių klausdavo poterių ir katekizmo. Žmonės nemėgo šios procedūros, nes ne visuomet sugebėdavo atsakyti į klausimus. Kartais egzamino metu iškilęs konfliktas pasiekdavo net vyskupą.
Jei egzaminas pavykdavo, kunigas paskirdavo užsakų datą. Užsakai – viešas būsimos santuokos pagarsinimas pamaldų metu – buvo skirti sužinoti numatomas kanonines kliūtis santuokai. O jų galėjo būti įvairiausių: artima ar tolimesnė giminystė, netinkamas vedybų amžius, neanuliuota teisėta santuoka, pagaliau anksčiau duotas pažadas tekėti ar vesti kitą. Nenuostabu, kad daugelis užsakų vengė ir tam sugalvodavo visokių priežasčių.
Atlikęs ikivedybinę apklausą, paskelbęs užsakus ir neradęs jokių kanoninių kliūčių santuokai, parapijos klebonas išduodavo jauniesiems atestatą. Jame klebonas pažymėdavo, kad visos reikalingos procedūros atliktos ir vedyboms jis neprieštarauja. Tuo vedybų formalumai būdavo baigti.
Minėti bažnytinių kanonų etapai – ikivedybinė apklausa, užsakai, atestato išdavimas – buvo privalomi kelyje į teisėtą moterystę ir kiekvienas katalikas, nesutikęs čia kanoninių prieštaravimų, formaliai galėjo sukurti šeimą. Antra vertus, tai negaliojo įbaudžiavintiems valstiečiams, nes pagal rusų civilinius įstatymus kunigas be dvarininko leidimo negalėjo sutuokti jam priklausančių baudžiauninkų.
I a. pirmoje pusėje dvarininkai dažnai pažeisdavo kanonų normas ir trukdydavo savo valstiečiams laisvanoriškai pasirinkti sutuoktinį. 1853 m. lapkričio 28 d. Rusijos Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 900 panaikino dvarininkų teisę savavališkai spręsti tuoktuvių klausimą. Įsake buvo pabrėžta, kad nuo šiol dvarininkams draudžiama apvesdinti savo dvaro baudžiauninkus prievarta arba prieštarauti jų pasirinkimui. Ministras pavedė bajorų vadovui užtikrinti šio įsako vykdymą ir, jei nėra kanoninių prieštaravimų, leisti laisvai tuoktis to paties dvaro baudžiauninkams.
Baudžiauninkų teisė laisvanoriškai pasirinkti partnerį buvo bene svarbiausias I a. pirmosios pusės teisinis įvykis katalikų vedybiniame gyvenime. 1853 m. įsakas buvo reikšmingas tuo, kad dar keliolika metų iki baudžiavos panaikinimo valstietis galėjo pajusti, jog sava valia lemia asmeninį gyvenimą; teisinis aktas apribojo valdžią ir jėgą turinčių vyrų ištvirkavimą. Antra vertus, galimybė pačiam pasirinkti sutuoktinį skatino valstietį modernesniam mąstymui ir artino prie krikščioniškos šeimos idealo. Įsakas sustiprino bažnytinės teisės autoritetą.
Administruodama moterystės sakramentą, bažnyčia nuolat pabrėždavo laisvanoriškos santuokos svarbą. Ypač tai akivaizdu I a. antrojoje pusėje, kai klebonai neretai tarpininkavo tuoktuvėms, net jai jos prieštaravo bažnytiniams kanonams. Pagal bažnytinę hierarchiją parapijų klebonai neturėjo įgaliojimų spręsti santuokos, prieštaraujančios kanonams, klausimo. Tačiau išsiaiškinę teisines kliūtis, kunigai neatstumdavo jaunavedžių, patardavo kreiptis į vyskupą ir neretai patys parašydavo prašymą dispensai. Kunigai negalėjo priimti užsakų prieštaraujant jaunųjų tėvams, bet ir tuomet jie pamokydavo jaunavedžius ieškoti užtarimo pas vyskupą. Santuokų sudarymo laikas taip pat turėjo griežtą bažnytinį kalendorių Vestuvių vaišių nebuvo galima kelti nuo pirmos advento dienos iki Trijų karalių šventės ir pirmą savaitę po Velykų. Tačiau ir tokiais atvejais kunigai primindavo parapijiečiams, kad neatidėliotinų vedybų datą galėtų koreguoti vyskupas.
Toks elgesys bylotų apie liberalias dvasininkų nuostatas, tačiau pagalbą žmonėms, norintiems sudaryti kanoniškai neteisėtą santuoką, kunigai suteikdavo tik pagal tradicinės šeimos suvokimą. Santuokų, nebūtinų tradicinės šeimos struktūrai, darbo ūkyje organizavimui ir jei jos prieštaravo kanonams (o klebono valia buvo tarpininkauti būsimiems jaunavedžiams ar ne), bažnyčia netoleravo. Klebonas nesirūpino dispensa santuokai, kuri ne tik prieštaravo kanonams, bet svarbiausia – neatitiko ir prieštaravo kaimo bendruomenės gyvenimo logikai. I a. antrojoje pusėje kunigai paprastai netarpininkavo prieštaraujančioms bažnytinei teisei santuokoms, kai jų motyvas buvo nurodomas tik meilė.
Tokia pozicija byloja, kad dvasininkai idealios krikščioniškos santuokos kriterijus daugiausia tapatino su tuo metu visuomenėje vyraujančiomis šeimyninių santykių normomis. Dauguma I a. antrosios pusės –  a. pradžios eilinių parapijos kunigų buvo auklėjami tradicinėje ūkininko šeimoje ir vykusią santuoką suprato kaip galimybę sėkmingai organizuoti ūkio darbą. I a. antrosios pusės –  a. pradžios kunigų laikyseną – tarpininkauti vedyboms, prieštaraujančioms kanonams, ar ne – lėmė tradicinių šeimyninių santykių argumentai, o ne jaunųjų valia. Daugeliui kunigų buvo visiškai suprantama, kad jaunieji vedybų motyvu nurodydavo “ūkinę“ priežastį. Tokiais atvejais, nors būsima santuoka ir prieštaravo kanonams, kunigai ieškojo būdų gauti dispensai. Daugumos kunigų nuomone, santuoka, jei tik ji sudaroma abipusiu sutikimu ir atitinka tradicinės lietuvių šeimos reikalavimus, esti ideali krikščioniška santuoka.

TRADICINĖS ŠEIMOS KONTŪRAI

1861 m. reforma Lietuvoje plėtojosi ne tik (ar ne vien tik) veikiant carinės Rusijos civiliniams įstatymams. I a. antrosios pusės –  a. pradžios ūkininkų žemėvaldą, nors ir ribojamą oficialių įstatymų ir Senato “kiemo teorijos“, formavo paprotinė teisė bei savaiminga poreforminių agrarinių santykių raida. Iš karto po baudžiavos panaikinimo atsirado daug neformalių žemės perleidimo ir jos skaldymo būdų. Ji buvo pardavinėjama ir dalijama sudarant ilgalaikės nuomos sutartis, įkeičiama surašant fiktyvios skolos raštus. Istoriografijoje minimas ir kitas neformalus ūkio ar jo dalies perleidimo naujam savininkui kelias – atsisakymas nuo žemės kitų šeimos narių naudai, t.y. šeimyninės žemės dalybos gaunant pasogą arba išeinant į užkurius. Šeimyninės ūkių dalybos įgavo ypatingą prasmę I a. antrosios pusės lietuvių šeimos gyvenime: vedybų motyvui, šeimyninės laimės ir meilės sampratai, tėvų ir vaikų santykiams.
Jaunuolių pastangas vedybomis išsaugoti ar sustiprinti dar tėvų užgyventą tam tikrą pragyvenimo lygį gerbė ne tik kaimo bendruomenė, bet ir bažnyčia. Materialinę vedybų priežastį, kaip rimtą ir visų toleruojamą santuokos pagrindą, oficialiuose dokumentuose minėjo tiek valstiečiai, tiek bajorai. Tačiau ūkinis vedybų motyvas toli gražu nereiškė, kad būsimi sutuoktiniai iš anksto nenuoširdūs ir tuokiasi “iš išskaičiavimo“, nes ne tai lėmė santykių garbingumą. Iš anksto suplanuotomis, apgaulingomis ir suktomis vedybomis I a. visuomenėje buvo galima įtarti tuos, kurie turėjo ikivedybinių ryšių ir nuslėpė nesantuokinį vaiką ar garsėjo kita panašia, lietuvio akimis žvelgiant, amoralia praeitimi, bet tik ne žmogų, kuris vedybomis siekė sutvarkyti buitį.
Nuostata dar iki vedybų rimtai apsvarstyti būsimos šeimos materialines sąlygas buvo vienas esminių požymių renkantis partnerį. Šis vedybinio gyvenimo bruožas lietuvių visuomenėje nesikeitė visą I a. Po baudžiavos panaikinimo, pasikeitus valstiečių statusui ir ekonominei padėčiai, ūkinis vedybų motyvas dar labiau išryškėjo. Materialinis santuokos sudarymo pagrindas ne tik pratęsė jau susiklosčiusią vedybų tradiciją, bet iš esmės tapo neišvengiamu.
Lietuvos istoriografijoje pasogą ir užkurio dalį etnologai interpretavo kaip dovaną ir materialinę paramą jaunųjų gyvenimo pradžiai. Pasoga čia suvokiama kaip nedeterminuotas dydis, priklausantis nuo geros tėvų valios, piršlio iškalbingumo bei sugebėjimo surasti turtingą, t.y. turtingesnę už jaunikį, nuotaką (ar atvirkščiai). Kitaip tariant, etnologai interpretavo pasogą kaip galimybę pasipelnyti. Tokiame kontekste jie nuotaką įvardijo kaip priedą prie “ekonominio vedybų sandėrio“, kurios vietą šeimoje nulėmė atsineštos dalies dydis. Užkurys istoriografijoje taip pat tapatinamas su beteisiu šeimos nariu, kurio likimą lėmė žmona ar jos tėvai. Tokia mokslininkų nuostata, daugiausia besiremianti tautosaka, įtvirtino istoriografijoje materialinę naudą kaip lietuvių vedybų motyvą. Ši etnologų išvada peržengia empirinį folkloro aprašymą ir pretenduoja į tam tikrą I a. antrosios pusės –  a. pradžios ūkininkų mentaliteto apibūdinimą. Tokiu atveju iškyla esminis klausimas: ar iš tiesų didžiausiam to meto Lietuvos socialiniam sluoksniui santuoka tereiškė vien egoistinį savanaudiškumą? Abejoti verčia keletas momentų. Visų pirma patys etnologai, įvardydami vedybas kaip tėvų suplanuotą prievartą, vėliau visiškai priešingai kalba apie santykius tokioje šeimoje. I a. vedybinio gyvenimo papročiai mums siūlomi kaip sektina tradicija. Antra vertus, ir tai yra svarbiausia, istorikai, tyrinėję Lietuvos valstiečių savimonę ir aptarę šios problemos tyrimo būdus, abejoja, ar vien empirinė tautosaka (be sudėtingų šiuolaikinių semiotikos, hermeneutikos, psichoanalizės ir pan. metodų) gali būti patikimu, vertingu šaltiniu. Priešingu atveju jaunosios raudos vestuvių dieną iš tiesų atrodo kaip neatremiamas prievartos ir liūdesio įrodymas.
Tradicinėje šeimoje jaunosios pasoga ir užkurio dalis buvo viena labiausiai paplitusių neformalių priemonių perleisti žemę naujam savininkui ar skaldyti ją tarp kelių savininkų. Antraip tariant, vedybų metu žemė buvo keičiama į pinigus ar kitą nekilnojamąjį turtą. Žemės-pinigų kaita vedybų metu vyko gana planingai ir jokiu būdu nestichiškai. Apsikeitimas turėjo savą vidinę logiką ir kelis variantus, tiesiogiai priklausančius nuo šeimos narių sudėties:
1. Variantas: tolygus sūnų ir dukrų skaičius šeimoje. Tėvo ūkis (žemė) dalijamas tarp sūnų, o atsineštos sūnų žmonų pasogos (pinigai) skiriamos jų vyrų seserų pasogoms.
2. Variantas: šeimoje tik sūnūs. Tėvo ūkis (žemė) dalijamas tarp kelių sūnų; šių sūnų žmonų pasogos atitenka jų vyrų broliams, išeinantiems į užkurius.
3. Variantas: šeimoje tik dukros. Tėvo ūkis (žemė) dalijamas tarp kelių dukrų; šių dukrų vyrų – užkurių atsinešti pinigai skiriami jų žmonų seserų pasogoms.
Tikslingas pasogos keliavimas “iš rankų į rankas“ neleido žmonai ar vyrui gautų pinigų panaudoti savo nuožiūra ar savo malonumui. Vien dėl to pasoginė ar ūkiniu pagrindu sudaryta santuoka nebuvo ir negalėjo būti individualaus pasipelnymo priemonė. Nepertraukiamą žemės-pinigų cirkuliaciją užtikrino kelios sąlygos. Visų pirma lietuvių kaimo visuomenėje vedybos buvo privalomos ir vyko pagal tam tikrą eiliškumą. Vaikų atsižadėjimas tuoktis ūkininko šeimoje baigdavosi jų dalies (žeme ar pinigais) atsakymu. Tokį sprendimą lemdavo ne emociniai tėvo jausmai, bet objektyvios priežastys: senberniai ir senmergės stabdė nepertraukiamą žemės-pinigų cirkuliaciją. Nevedęs brolis nepapildė sesers kraičio galimos pasogos pinigais ir trukdė jai sėkmingai ištekėti. Vedybų eiliškumas tarp brolių ir seserų buvo taip pat gana griežtas. Jo nepaisymas nelikdavo nepastebėtas. Tokius atvejus apšnekėdavo ir ilgam prisimindavo. Vedybų eiliškumas, kaip ir neišvengiama santuoka, buvo pakankama garantija sklandžiai žemės-pinigų kaitai. I a. antrosios pusės lietuvių jaunimo tarpe visiškai natūraliai skambėjo kvietimas “palaukti“ vienas kito. Šiuo prašymu mėginta koordinuoti proporcingą žemės-pinigų kaitą jaunikio ir nuotakos šeimose. Mat demografiškai vienodas vyrų ir moterų skaičius visuomenėje pagrįstai leidžia manyti, kad vedybos vyko tokia seka: sūnus –duktė – sūnus. Minėtų žemės-pinigų kaitos atvejų nedera absoliutinti. Piršlybų metu buvo aptariami ir kiti ūkininko santuokai priimtini būdai. Daugiausia tai lietė pakartotinas, našlių vedybas. Tačiau pagrindinė žemės-pinigų cirkuliacijos prasmė ir tuomet išlikdavo nepakitusi: pasoga (pinigai) – ne dovana vestuvių proga. I a. antrojoje pusėje –  a. pradžioje vedybų metu jaunosios pasoga buvo keičiama į jaunikio žemę ir tai užtikrino ūkininkų bendruomenėje žemės perdavimą iš vieno savininko kitiems, kas buvo ribojama oficialų žemėvaldos įstatymų bei potvarkių. Žinoma, aprašyta žemės-pinigų cirkuliacijos schema supaprastinta ir neatspindi, pavyzdžiui, pirktinės žemės įtakos šeimyniniams santykiams. Antra vertus, žemę I a. antrojoje pusėje įsigydavo gana nedidelis ūkininkų skaičius ir niekam neateidavo į galvą rūpintis ūkio pirkimu po žiedų sumainymo.

I a. antrosios pusės lietuvių visuomenėje ūkinis vedybų motyvas atliko dar vieną funkciją. Dėl vedybų metu vykstančios tolygios žemės-pinigų kaitos tam tikrų ūkininkų ekonominis pajėgumas likdavo iš dalies pastovus: po vedybų jokia šeima netikėtai nepraturtėdavo ir nenuskursdavo dėl atsinešto žento ar marčios turto. Todėl kaime skirtingo materialinio lygio ūkininkų grupės socialiai likdavo gana uždaros viena kitai. Antraip tariant, ūkininkų bendruomenėje mezaliansai (turtiniu požiūriu) buvo labai reti ar net visai neįmanomi, nes pinigai, kitas kilnojamasis turtas buvo ekvivalentiški sukeistos su jais žemės (ūkio) piniginei vertei. Adekvačius žemės-pinigų mainus nurodo ir itin kruopšti pasogos apskaita piršlybų metu. Vestuvių dieną pasogą įteikdavo jaunajai viešai ir liudininkų akivaizdoje. Tačiau kitaip nei mano etnologai, šis veiksmas reiškė ne subtilų pasikeitimą dovanomis, o įprastą dviejų šeimų finansinį atsiskaitymą. Jau I a. viduryje vestuvių dieną atsineštas turtas buvo taip skrupulingai suskaičiuojamas, kad niekam nekildavo abejonių, kiek ir ko į būsimą šeimą atsineša jaunikis ar jaunoji. Paprastai šiam tikslui surašydavo naminę sutartį, kontraktą.

Užkurio ir jo naujos šeimos santykių analizė taip pat nepatvirtina teiginio, kad į žentus atėjęs vyras buvo beteisis žmonos pagalbininkas ūkyje, nes neturėjo dalies arba ji buvo tik simbolinė. Priešingai – užkurys, kaip ir bet kuris ūkininkų bendruomenės narys, privalėjo atsinešti pinigų ar kito turto tiek, kiek buvo vertas jo žmonos ūkis. T.y. užkurys galėjo ateiti tik į turtine padėtimi sau lygų ūkį.
I a. antrojoje pusėje – XX a. pr. materialiai vienodas lietuvių santuokas patvirtina faktai, kada ūkininkai gana kraštutinėmis priemonėmis stengėsi išsaugoti per vedybas sukeistą tolygų turtą. Tokie atvejai išryškėdavo netikėtai anksti mirus sutuoktiniui. Mirus jaunai marčiai, jos tėvai praktiškai negalėjo atsiimti dukters pasogos, nes ši paprastai jau būdavo perduota žento seseriai. Ūkininkų bendruomenė susidariusią situaciją spręsdavo gana savotiškai: našliai(ės) tuokdavosi su savo mirusių sutuoktinių jaunesnėmis seserimis, broliais. Tačiau iš pastarųjų dalies jau nebuvo reikalaujama – ją kompensuodavo mirusio brolio ar sesers pinigai (ūkis). Santuokos su svainiais, primenančios žydų laviratą, labai paplito poreforminėje Lietuvoje. Ankstyva užkurio žmonos mirtis pažeisdavo natūralią žemės-dalies kaitą, nes, užkuriui-našliui vedus kitą (svetimos šeimos) moterį, mirusios žmonos ūkis galėjo patekti į svetimą nuosavybę. Tuo tarpu prašymai dispensai byloja, kad našlys ir jo mirusios žmonos šeima buvo priklausomi nuo bendrai tvarkyto ūkio ir bendro kapitalo (užkurio dalies ir žmonos ūkio). Abi pusės priimdavo gana savotišką turtinių santykių sureguliavimo būdą: našlys vesdavo tikrą mirusios žmonos seserį, kurios teisė į ūkį buvo tolygi mirusios sesers teisei, o jos pasogą atstojo mirusios sesers dalis. Panašūs sprendimai ūkininkų visuomenėje patenkindavo abi puses. Abipusiai našlio ir jo mirusios žmonos šeimos įsipareigojimai rodo, kad užkuriai sudarydavo turtiniu atžvilgiu tolygias santuokas. Tai paneigia paprotinės teisės interpretaciją, kad žentas neturėjo teisės į žmonos žemę ir šiai mirus automatiškai jos netekdavo. Santuokas su svainiais sudarydavo ne tik užkuriai. Už mirusių vyrų brolių ištekėdavo ir į marčias nuėjusios ūkininkaitės. Ūkininkai siuntė raštus vyskupui dėl santuokų su svainiais, žinodami, kad jas draudžia bažnyčios kanonai. Kartais jaunikiai teisindavosi įvykusiais precedentais. Tokių prašymų srautas buvo didelis ir tai sudarė tam tikrų keblumų. Kiekvienas santuokos su svainiu atvejis turėjo būti nagrinėjimas vyskupijos kurijos individualiai, o po to siunčiamas tvirtinti popiežiui. Veikiausiai Vatikane šie prašymai buvo traktuojami kaip specifinis matrimonialinių santykių reiškinys.
Materialiai lygiavertės santuokos įprastos Lietuvos kaimo bendruomenėje. Turtiniu požiūriu nelygioms vedyboms – mezaliansui – priešinosi visa ūkininkų visuomenė. Tėvai, giminės kreipdavosi į parapijos kleboną su prašymu nesutuokti tokių jaunuolių. Tuo tarpu kanonų draudžiamoms, bet turtiniu atžvilgiu tolygioms santuokoms stengėsi tarpininkauti patys parapijų klebonai.
Ekvivalentiški žemės-pinigų mainai iš esmės pašalino individualaus pasipelnymo galimybę. Finansiškai pasoga (dalis) buvo tolygi sutuoktinio ūkiui ir daugiausia skirta ne individualiems šeimos poreikiams. Ją galima palyginti su apyvartinėmis lėšomis, kurios cirkuliavo “iš rankų į rankas“ ir laidavo žemės mobilumą. Pasogines vedybas galima interpretuoti kaip ūkininkų bendruomenės sugebėjimą prisitaikyti ir išlikti esant nepalankioms ekonominėms socialinėms sąlygoms po 1861 m. reformos.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pr. kaime vedybos ir ūkio savininkų kaita sudarė vieningą sinchroninį veiksmą. Vedybų klausimo valstiečio ar eilinio bajoro šeimoje nelėmė individualūs jų vaikų norai ir sprendimai. Jis iškildavo tik tėvams sergant, senstant ar mirštant, kas vienaip ar kitaip grėsė ūkio priežiūrai ir inspiravo naujų(o) savininkų(o) paiešką. Santuoka kaip ūkinių-ekonominių problemų sureguliavimo būdas aiškiai atsispindi prašymuose vedybų dispensai. Rašydami klebonui ar tiesiai vyskupui, parapijiečiai vedybų motyvą formuluoja vienodai: ūkiui reikalingas(a) šeimininkas(ė). Vedybų problema nedelsiant tapdavo aktuali, o santuoka privaloma, mirus ar esant ligotiems ūkio šeimininkams. Ši aplinkybė paliesdavo ir nepilnamečius šeimos narius.
Skubotas, be tam tikrų santuokos formalumų vedybas taip pat dažnai skatino komplikuota padėtis ūkyje. Santuoka buvo bene pagrindinė priemonė sprendžiant daugumą ūkinių nesklandumų. Vedybomis buvo nutraukiami ir šeimyniniai ginčai dėl žemės.
Lietuvių santuokos buvo ne tik susietos su šeimyninėmis žemės dalybomis ir viso ūkio būkle, bet ir tiesiogiai priklausė nuo jo. Caro žemės politika trukdė laisvai parduoti, nusipirkti žemę ir todėl asmeninis ūkininkų gyvenimas darėsi priklausomas nuo XIX a. antrosios pusės – XX a. pr. agrarinių santykių raidos, nes vedybos tapo vienu labiausiai paplitusių neformalių būdų apeiti žemėvaldos įstatymus. Tačiau pasogines XIX a. antrosios pusės – XX a. pr. vedybų nedera interpretuoti kaip švenčiausių ir intymiausių žmogaus jausmų niekinimą dėl naudos ir pelno. Toks požiūris yra įtakotas šiandieninės modernios visuomenės vertybių sampratos, kuria remiantis nekorektiška matuoti XIX a. šeimyninių santykių moralę. Ūkininkų vedybos, paremtos materialiai tolygiais santykiais, savaime neeliminavo meilės ir laimės lietuvių šeimose, o formavo specifinę (skirtingą nei XX a. pab.) jausmų psichologiją bei tam tikrą šeimyninės laimės ir meilės sampratą.
Meilė kaip fizinis ir psichologinis potraukis – universali sąvoka visoms epochoms. Tačiau modernioje XX a. visuomenėje ji tapati šeimyninei laimei ir yra esminis vedybų motyvas. Tuo tarpu tradicinės šeimos meilės ir šeimyninės laimės sampratos griežtai skyrėsi, t.y. šeimyninė laimė čia nebuvo tapati erotiniams jausmams. Ūkininko sūnus (duktė) nevedė mylimosios(ojo) be dalies (ar be atitinkamos dalies), nes erotinė meilė neatstojo prarasto tėvų ūkio ir socialinės padėties. Šiuo atveju meilė ne to paties rango moteriai (vyrui) nebūtų tapusi šeimyninės laimės garantu.
Atskirtos erotinės meilės ir šeimyninės laimės sampratos tradicinėje šeimoje vis dėlto nebyloja, kad dauguma atvejų pasoginės XIX a. vedybos buvo nelaisvanoriškos ir prievartinės. Tolygi žemės-pinigų kaita vedybų metu garantavo tam tikrų ūkininkų grupių uždarumą viena kitos atžvilgiu. T.y. jaunoji, atinešdama lygiaverčius jaunojo žemei pinigus, patekdavo į tą pačią kaip ir jos tėvai materialinę-socialinę aplinką. Jos vaikai vėlgi buvo ugdomi tos pačios socialinės aplinkos rėmuose ir perimdavo savo aplinkos orientacijas bei požiūrius. Pasirinkdami materialiniu atžvilgiu tinkamą vedybų partnerį, ūkininkų vaikai impulsyviai jautė, kad sprendžia daugelį ūkininkų bendruomenės problemų, o kartu užtikrina savo šeimyninę laimę. Jaunos ūkininkaitės tėvai dukters meilę staliui aiškino kaip lengvą praeinantį flirtą. Jie buvo įsitikinę, kad artėjant realiam vedybų laikui, duktė apsispręs pati “Kam man tokio reik. Aš ūkininkaitė, o kas jis?“. Tad jaunosios ašaros tuoktuvių dieną ne visuomet reiškė nelaimingą, prievartinę santuoką.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje vedybų partnerio individualizacija išties nebuvo didelė. Natūralų vidinį poreikį susituokti su ekonomiškai tinkamu partneriu jautė dauguma ūkininkų bendruomenės narių.
Meilę XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios šeimoje galima tapatinti su pastangomis taikiai sugyventi. Vedybos su lygiavertės socialinės-materialinės grupės partneriu, panašūs sutuoktinių buities, kasdienybės įpročiai, be abejonės, niveliavo daugelį šeimyninių nesklandumų. Kitaip tariant, lietuvis ūkininkas buvo įsitikinęs, kad jis ir jo vaikai taps laimingi, jei išsaugos tradicinės šeimos gyvenimiškas orientacijas ir įvykdys žemės-pinigų kaitos sąlygas. Nepakitusio vedybų ir šeimyninio gyvenimo modelio perėmimas iš kartos į kartą atrodė bene vienintelis laimės garantas visiems šeimos nariams.

VEDYBINIS LIETUVIŲ AMŽIUS

Duomenys apie vedybinį amžių nėra eilinė statistika. Šeimos istorikams jie yra vieni pagrindinių, vertinant tam tikros visuomenės šeimos struktūros tipą. 1965 m. demografas John Hajnal paskelbė straipsnį “Europietiško vedybų modelio retrospektyva“. Jame autorius analizavo įvairių XVIII – XIX a. Europos šalių šeimos struktūras ir išskyrė du esminius jos modelius: europietišką ir neeuropietišką. Pasak jo, europietiškam šeimos modeliui buvo būdinga: 1) vėlyvos vedybos; 2) nedidelis amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių ir 3) gana daug niekada nesusituokusių žmonių. Savo išvadose J. Hajnal teigė, kad europietiškos šeimos modelis formavosi Vakarų Europos šalyse, o neeuropietiškas – Rytų Europos visuomenėse. J. Hajnal duomenimis, trys ketvirtadaliai 20-24 metų amžiaus moterų Vakarų Europoje buvo neištekėjusios, kai tuo tarpu Rytų Europoje trys ketvirtadaliai to paties amžiaus moterų jau gyveno šeimose. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europoje 15-20 vyrų ir moterų iš viso niekada nesukurdavo šeimos, o tuo metu Rytų Europoje šis skaičius tesiekė iki 5. Mokslininkas nustatė ir europietiško šeimos modelio paplitimo ribas, kurios ėjo ties Kauno, Kuršo, Lifliandijos, Estliandijos bei Vilniaus gubernijomis. Pabaltijis liko už šios ribos ir, pasak mokslininko, čia egzistavo neeuropietiškos šeimos tipas. Šios išvados, neretai pakartojamos žymių demografų ir dabar, niekada nebuvo patvirtintos statistiniais duomenimis apie Lietuvą.
Žinoma tik, kad iki XX a. pr. buvo nedidelis skaičius lietuvių, kurie niekada nebuvo registravę santuokos ir gyveno vieniši. Taip nebūtų galima paneigti fakto, kad lietuvių vyrai įprastai 5-8 metais buvo vyresni už savo žmonas. Tačiau pagrindinė J. Hajnal modelio dalis – vidutinis sutuoktinių amžius – reikalautų atidesnio žvilgsnio.
Tiksliausiai istoriografinę spragą apie lietuvių vedybinį amžių gali užpildyti duomenys iš bažnyčių metrikų knygų. Tam buvo pasirinktos trys Kauno gubernijos parapijos ir analizuojami visi jų gyventojų katalikų vedybų metrikai kas dešimt metų beveik šimto metų laikotarpiu: 1835 m., 1845 m., 1855 m., 1865 m., 1875 m., 1885 m., 1895 m., 1905 m., 1915 m. Įrašai byloja, kad aptariamo laikotarpio katalikų santuokos buvo vėlyvos.
Tendencija kurti šeimą kuo vėliau vis ryškėjo. 1835-1865 m. vidutinis vedybinis lietuvių amžiaus vidurkis buvo: moterų – 25,1 m., vyrų – 29,9 m., o 1875-1915 m. atitinkamai 25,8 ir 33,0 m. Tokiu būdu J. Hajnal pasiūlytas modelis XIX a. Lietuvos visuomenei gali būti taikomas tik su išlyga. Vokietijoje XIX a. vidutinis vedybinis vyrų amžius buvo 31,1 m., moterų – 25,3 m., o 1780-1784 m. duomenimis, Venecijoje atitinkamai 31,7 m. ir 28,0 m., to meto Lietuvoje šie skaičiai kur kas vakarietiškesni.

LUOMŲ DEMOKRATĖJIMO TENDENCIJA

XIX a. pirmojoje pusėje luomiškai mišrių santuokų Lietuvos visuomenė netoleravo ir vertino jas neigiamai. Prastesnė ekonominė bajoro padėtis neturėjo įtakos jo luomo savigarbai, todėl retas susigundydavo giminyste su kad ir turtingesniu valstiečiu. Bajoro vaikui, sumaniusiam vesti ne savo luomo žmogų, ryžtingai pasipriešindavo tėvai. Daugelis jų pasinaudodavo įprastu ir veiksmingu būdu – perspėdavo parapijos kleboną nelaiminti tokios santuokos.
XIX a. pirmosios pusės skyrybų bylose kaip reikšmingą faktą prieš sutuoktinį ieškovai pateikdavo įrodymus, kad tuokiantis buvo apgauti, nes vyras ar žmona pasirodė esą ne bajorai. Turtingų dvarininkų sluoksniuose ne tik luominiu, bet ir turtiniu požiūriu nelygi santuoka buvo neįsivaizduojama. Ne tik bajorai buvo priešiški socialiniu atžvilgiu nelygiai santuokai, bet ir retas valstietis vesdamas tikėjosi sėkmingai “peršokti“ į kilmingą giminę. Tad XIX a. pirmojoje pusėje, iki baudžiavos panaikinimo, luominiu požiūriu nelygios santuokos nesudarė bent kiek ryškesnės tendencijos. 1835-1845 m. tik 5-6 katalikų sudarė pagal luomą nelygias santuokas.
Uždaras, sėslus valstietiško gyvenimo būdas įspraudė privatų kaimiečių pasaulį į uždarą kasdienybę, kur mezaliansas vargiai ar buvo įmanomas. Kaimo bendruomenė ištisomis kartomis gyveno tose pačiose vietose ir bičiuliavosi su tais pačiais gerai pažįstamais kaimynais. Socialiai sustingusi erdvė, įprasta kasdienybė, be abejonės, turėjo įtakos tarpusavio santykiams – draugais ir sutuoktiniais tapdavo ne tik tos pačios aplinkos žmonės, bet ir artimesni ir tolimesni giminaičiai, gyvenantys toje pačioje parapijoje. Šį demografinį faktą patvirtina ir 1835-1865 m. laikotarpio vedybų metrikų analizė. Iki 1865 m. imtinai vidutiniškai net 85 katalikų savo sutuoktinius rinkosi artimiausioje aplinkoje, t.y. toje pačioje parapijoje. Atskirais metais šis skaičius buvo dar didesnis: 1845 m. – 87, 1865 m. – 90 šeimų buvo lokalios. Dera atkreipti dėmesį, kad nuotolis, iš kur atvykdavo “svetima“ nuotaka ar jaunikis 1835 m., neviršydavo 2,9 kilometro. 1835-1865 m. vidutiniškai tik 15 katalikų tuokėsi ne su savo parapijiečiu ir parapijų gyventojai partnerių ieškodavo ne toliau kaip už 6 kilometrų.
Šiuo atveju pagrįstai galime kalbėti apie netiesioginės kraujomaišos tendenciją XIX a. pirmosios pusės Lietuvos kaimo bendruomenėje. Ji atsispindi ir Žemaičių vyskupijos kurijos dokumentuose – mat santuokai su giminaičiu parapijiečiai privalėjo gauti vyskupo leidimą. Formalūs pretekstai tokioms santuokoms buvo įvairiausi. Tačiau dažniausiai klebonai prašydavo leidimo santuokai “po fakto“, t.y. giminaičiai jau gyvendavo drauge ir augindavo vaikus. Kaip įprasta tokiais atvejais, vietos parapijos kunigas braižydavo genealoginį medį, kur nurodydavo poros giminystės laipsnį, ir pridėjęs jį prie prašymo dispensai, siųsdavo į vyskupijos kuriją. Neretai tokios šeimos gyvendavo “susidėjusios“ ir neprašydavo leidimo santuokai. Į nemalonę jos pakliūdavo po skundo, kai dvasinis teismas iškeldavo bylą “dėl ištvirkusio gyvenimo būdo“.Kraujomaišos tendencija neišvengiamai gyvavo tarp baudžiavinių valstiečių, kurių asmeninis gyvenimas priklausė nuo dvarininko norų.
Žinoma, aptarti atvejai nebuvo incestai (tiesioginė kraujomaiša), nors jų taip pat pasitaikydavo. Pasitaikę incestai kaimo bendruomenėje nebuvo įprasti bei toleruojami ir juos galima priskirti deviaciniam elgesiui.
Baudžiavos panaikinimas, valstiečių žemės reforma, po sukilimo išblaškyta ir nuskurdinta bajorija, prasidėjusi valstiečių emigracija į Šiaurės Ameriką ir apskritai visos visuomenės modernėjimas keitė įprastą gyvenseną ir pažiūras. Visų pirma nyko kraujomaišos tendencija. Iki 1915 m. santuokų tarp tos pačios parapijos katalikų nuolat mažėjo 1865 m. lokalios santuokos sudarė 90, o 1915 – 65 visų šeimų. XX a. antrajame dešimtmetyje sutinkame jau aiškiai neigiamą kunigo požiūrį į santuoką tarp giminaičių.
XIX a. antrojoje pusėje nebeteko buvusios reikšmės ir luominė sutuoktinių priklausomybė. Vis dažniau santuokas Lietuvoje pradėta sudaryti atsižvelgiant į ūkinę ekonominę, o ne į jaunųjų padėtį pagal luomą. 1915 m. luomiškai mišrios santuokos jau sudarė 18, t.y. beveik keturis kartus daugiau nei 1835 m.
Naujas modernus požiūris į vedybas, kurių motyvu nebuvo turtas, o barjeru – skirtingi jaunųjų luomai, išryškėjo tautinio atgimimo metu. Tarp atgimimo veikėjų buvo nemažai luomiškai mišrių šeimų. Tautiniam atgimimui pritariančios bajorų šeimos stengėsi išmokti lietuvių kalbą bei ieškojo kontaktų su inteligentija. Bendri visuomeniniai, kultūriniai interesai bei kasdienis bendravimas artino abiejų luomų žmones. Dar daugiau, nemaža dalis bajoraičių ir valstiečių kilmės inteligentų sukūrė šeimas. Mišrių šeimų sutuoktiniai neretai turėjo skirtingą požiūrį į daugelį dalykų, nes jų elgesį nulemdavo sunkiai sulaužomi luomo stereotipai, kurie klostėsi šimtmečiais.
XIX a. pab. – XX a. pr. luomiškai mišrios santuokos nebesulaukdavo visuotinio viešo pasmerkimo. Tarpluominiai barjerai nyko, palikdami kartais vien teatrališką bajorišką “unarą“, kuris, artėjant realiom vedybom, mažai ką bereiškė. Žinoma, konservatyviose bajorų šeimose neigiamas požiūris į luomiškai mišrią santuoką išliko. Kaip ir XIX a. pr., “nepaklusnių vaikų“ tėvai užtarimo ieškojo bažnyčioje. Tačiau modernėjant visuomenei, į panašius tėvų reikalavimus jaunimas neretai taip pat atsakydavo skundais ir dispensų prašymais vyskupui.
Bene vienintelis rimtas vedybų barjeras, išlikęs XIX a. pr. ir vėliau, buvo skirtinga jaunųjų religija ir tautybė. Tokias santuokas artimieji ir aplinkiniai sutikdavo itin nepalankiai. Religiškai mišrios šeimos kentėjo ir nuo parapijos kunigų.

SKYRYBOS

XIX a. – XX a. pr. bažnyčia buvo viena pagrindinių institucijų, oficialiai reguliavusi katalikų šeimyninį gyvenimą. Parapijos klebono įtaka gal ir nebuvo reikšminga kasdieniame šeimos gyvenime, tačiau dvasininkas tapdavo svarbia figūra, kai santuoka baigdavosi skyrybomis.

TEISINIS KATALIKŲ SKYRYBŲ REGULIAVIMAS

1566 metų Lietuvos Statute ištuokos bylos buvo priskirtos dvasininkų teismų kompetencijai ir tuo įteisintas kanonų teisės galiojimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Feodalinėje Lietuvos visuomenėje turtinius buvusių sutuoktinių klausimus sprendė pasaulietiniai teismai, kurie atsižvelgdavo į dvasinio teismo nustatytas ištuokos priežastis. Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu, nustačius vyro kaltę, žmonai likdavo ikisantuokine sutartimi užrašytas turtas. Priešingu atveju ji netekdavo savo kraičio ir teisės į vyro jai užrašytą turtą. 1840 m., kai buvo sustabdytas Lietuvos Statuto veikimas, katalikų bažnyčios kanonų teisės normų, liečiančių ištuoką, taikymą pradėjo reguliuoti carinės Rusijos civiliniai įstatymai, t.t. Įstatymų sąvado  tomo 1 dalis ir 1836 m. santuokos įstatymas, turėjęs kanoninio reglamento reikšmę. Šie įstatymai numatė religinę ištuokos formą. Išsiskyrusių sutuoktinių turtas buvo dalijamas pasaulietiniame teisme pagal Rusijos civilinius įstatymus. Iš esmės tai buvo teisinis dvilypumas, kuriuo remiantis Rusijos Vidaus reikalų ministerija mėgino siaurinti bažnyčios sprendžiamų klausimų ratą. Abi institucijos nuolat aiškinosi savo įgaliojimų ribas. Visi matrimonialiniai klausimai, skyrybos, XIX – XX a. pr. liko dvasininkų kompetencijoje ir buvo sprendžiami konsistorijoje.
Pagal katalikų bažnyčios kanonų teisės kodeksą panaikinti teisėtai sudarytos santuokos neįmanoma. Tik vieno iš sutuoktinių mirtis galėjo nutraukti santuokos sakramentą. Vienintelė pilnų juridinių skyrybų forma, kurią sankcionavo bažnytinė jurisdikcija, buvo neteisėtai sudarytos santuokos pripažinimas negaliojančia, t.y. jos anuliavimas. Dvasinis teismas galėjo pripažinti santuoką niekine, jei buvo pažeistos absoliutinės ir santykinės santuokos sudarymo sąlygos. Absoliutinės: 1) kataliko santuoka su nekrikščionimi; 2) nauja santuoka juridiškai galiojant ankstesnei; 3) įstojimas į vienuolyną ar įšventinimas į dvasininkus; 4) dvasinė arba tiesioginė sutuoktinių kraujomaiša. Pažeidus absoliutines santuokos sudarymo sąlygas, santuokos pripažinimo niekine bylas galėjo kelti ne tik sutuoktiniai, bet ir kiekvienas asmuo, pranešęs apie kanonų normos sulaužymą. Pastarosios bylos dažniausiai buvo keliamos dvasininkų iniciatyva. Santuoka dėl absoliutinių jos sudarymo sąlygų pažeidimų buvo anuliuojama be išimčių. Santykinės santuokos sudarymo sąlygos buvo: 1) santuokinis amžiaus cenzas: vyrams – 18 metų, moterims – 16 metų; 2) impotencija; 3) ne savo noru sudaryta santuoka. Tačiau dėl papildomų apribojimų kanonų teisės normose bylos dėl santykinių santuokos sudarymo pažeidimų dažnai nesudarė pagrindo anuliuoti santuoką. Pavyzdžiui, ieškovė, siekusi pilnų juridinių skyrybų dėl vyro impotencijos, dvasiniam teismui turėjo įrodyti, kad atsakovas šia fizine negalia sirgo iki vedybų. Kitu atveju ji tegalėjo tenkintis separacija. Arba ne savo noru sudaryta santuoka galėjo būti anuliuota, jei fizinė ir psichinė ieškovo būsena neleido sąmoningai įteisinti santuokos, t.y. jaunikis ar jaunoji santuokos sudarymo momentu buvo stipraus susijaudinimo, afekto būsenoje ir nesuvokė, ką darą. Todėl galimybe anuliuoti santuoką buvo naudojamasi retai.
Pagal bažnytinius kanonus bendras vedybinis gyvenimas galėjo būti nutrauktas ir dvasiniam teismui suteikus separaciją, t.y. “separaciją stalui ir guoliui“. Tokios faktinės skyrybos nuo pilnų juridinių skyrėsi tuo, kad buvo duodamos visam gyvenimui arba tam tikram laiko tarpui su galimybe atnaujinti santuoką. Esantys separacijoje sutuoktiniai sudaryti naujos santuokos negalėjo. Pasibaigus separacijos terminui, žmona ir vyras privalėjo vėl gyventi drauge. Separacijos bylos buvo nagrinėjamos pateikus prašymą vyskupui dėl santuokinės neištikimybės, žiauraus elgesio ir dėl vieno iš sutuoktinių įkalinimo.
Pati katalikų bažnyčios kanonų teisė byloja apie ribotas skyrybų galimybes. Tačiau atsakyti į klausimą, ar skyrybos iš ties buvo reta šeimyninių santykių reguliavimo priemonė XIX a. – XX a. pr., galima tik remiantis statistiniais šio proceso duomenimis. Tai nėra paprasta. Katalikų ištuokos nebuvo įtraukiamos į oficialias carinės valdžios statistikos suvestines. Tikslų jų skaičių galima sužinoti tik peržiūrėjus atitinkamo laikotarpio dvasinio teismo dokumentus. Lietuvos valstybės istorijos archyve Žemaičių vyskupijos konsistorijos fonde saugomi 278 katalikų prašymai skyryboms, nagrinėti 1863-1904 m., iš jų 132 dvasinis teismas patenkino. Galima teigti, kad vidutiniškai tūkstančiui katalikų santuokų teko 0,4 ištuokos. Nėra jokių abejonių, kad skyrybų skaičius XIX a. pirmojoje pusėje nebuvo didesnis nei per kitą pusę amžiaus.
Pripažinti savo santuoką neteisėta XIX a. reiškė ir piniginius nuostolius. Pareiškimą skyryboms ieškovas turėjo pateikti ant herbinio popieriaus. Priešingu atveju prašymo konsistorija nesvarstė. Kiekvieną kartą, kai konsistorija atsakydavo ieškovui raštu, pastarasis privalėjo mokėti už sunaudotą popierių – 80 kapeikų už du lapus. Be to, asmenys, gyvenę neteisėtoje santuokoje, ją anuliavus, teismui mokėjo baudą nuo 6 iki 270 rublių. Žinoma, XIX a. pirmosios pusės Lietuvos aristokratijai tai nebuvo kliūtis. Turtingų ir kilmingų ieškovų bylos paprastai buvo kruopščiai parengtos, gerai argumentuotos, išsamios. XIX a. pr. Lietuvos diduomenė gana nesunkiai anuliuodavo savo santuokas. Tai patvirtina 1813 m. gegužės 26 – spalio 15 d. Rusijos Vidaus reikalų ministerijos kitatikių dvasinių reikalų departamente vykę posėdžiai.
Bylų analizė leidžia manyti, kad bylos eiga priklausė ir nuo kanonų interpretavimo bei taikymo dvasiniame teisme, ir nuo vietinės parapijos klebono turimų duomenų apie nedarnaus gyvenimo smulkmenas. Dažniausias vedybų anuliavimo motyvas dėl santykinių santuokos sudarymo sąlygų pažeidimų buvo sutuoktinio impotencija. Prašymai panaikinti santuoką dėl impotencijos buvo priimami ne anksčiau kaip praėjus trejiems metams po vedybų. Bevaikė santuoka neturėjo lemiamos reikšmės tokios santuokos anuliavimui. Savanoriškas ieškovo ar atsakovo prisipažinimas dėl savo fizinio trūkumo – taip pat.
Impotencijos įrodymui teisme galėjo būti svarus tik medikų komisijos liudijimas. Ji turėjo nustatyti ir pateikti savo išvadas, ar galima tam tikrus sutuoktinio lytinius sutrikimus išgydyti, ar ne. Be to, medikai privalėjo išsiaiškinti, ar vyro impotencija pasireiškia vien žmonos atžvilgiu, ar ir su kitomis moterimis. Nekalbant apie ne itin malonias procedūras, kainuojančias ik 25 rublių, ieškovų laukė ir biurokratinės kliūtys. Mat gydytojai, vertęsi privačia praktika, komisijoje dalyvauti negalėjo. Neretai dvasiniam teismui paskyrus tokią medikų apžiūrą, ieškovai persigalvodavo ir atsiimdavo prašymą anuliuoti santuoką. Tačiau teismo praktikoje ir medikų išvados ne visada lėmė santuokos pripažinimą negaliojančia. Netgi tais atvejais, kai dvasinis teismas suteikdavo laukiamas skyrybas, bažnyčia koreguodavo tolesnį kataliko asmeninį gyvenimą. Bylų nutartys nurodė – gali ar ne išsiskyrę sutuoktiniai sudaryti naujas santuokas ir kokiomis sąlygomis.
Formaliai katalikai galėjo anuliuoti savo santuoką ir dėl kito santykinių santuokos sudarymo sąlygų pažeidimo – nesavanoriškų vedybų. Vis dėlto eiliniam parapijiečiui nelengva buvo įrodyti teismui, kad jo santuoka sudaryta ne savo noru ir todėl yra neteisėta.
Galimybe anuliuoti santuoką dėl absoliutinių jos sudarymo sąlygų pažeidimo dažniausiai naudojosi dvipačiai, t.y. tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių palikdavo teisėtą šeimą ir siekdavo įteisinti nesantuokinę. Tačiau teismo sprendimai, anuliuojant santuokas dėl absoliutinių jos sudarymo sąlygų, buvo paradoksalūs: ieškovo prašymas atsigręždavo prieš jį patį. Kreiptis į konsistoriją įteisinti naują santuoką, juridiškai galiojant ankstesnei, buvo beprasmiška. Dvasinis teismas anuliuodavo ne ankstesnę, o būtent naują, tą, kurią ieškovas ir mėgino įteisinti. Prašymus pripažinti ankstesnę santuoką negaliojančia į Žemaičių vyskupijos konsistoriją siuntinėjo buvę kaliniai ar išvykę uždarbiauti ir likę Rusijoje gyventi lietuviai. Ilgam išsiskyrę ir sukūrę Rusijoje naujas šeimas, jie paprastai prašydavo anuliuoti ankstesnę santuoką, kad galėtų įteisinti naują. Dėl tos pačios priežasties kreipdavosi ir likusios Lietuvoje žmonos (vyrai). Dažnai abiejų sutuoktinių šeimyninė padėtis jau būdavo pasikeitusi, ir prašymą išskirti pateikdavo abu. Nė vienas tokių ieškovų prašymas nebuvo patenkintas. Dvasinio teismo nutartys nurodė, kad nei ilgalaikis išsiskyrimas, nei neištikimybė ar nauja šeima bei joje gimę vaikai nesudaro juridinio pagrindo anuliuoti ankstesnę teisėtą santuoką. Dvasiniam teismui nustačius dvipatystę, bylą nagrinėjo ir civilinis teismas. Pastarasis galėjo numatyti bausmės atlikimą kalėjime.
Kreiptis į konsistoriją dėl absoliutinių santuokos sudarymo sąlygų pažeidimo, kaip minėta, turėjo teisę bet kuris apie tai žinantis asmuo. Pašalinių žmonių ir kunigų privilegija išaiškinti, pranešti apie svetimos santuokos sudarymo pažeidimus, be abejonės, komplikuodavo, o ne išspręsdavo šeimyninių santykių problemas. Jos tapdavo dar sudėtingesnės, o žmonių likimai – tragiškesni. Tokių bylų nutartys skelbė lemtingą sprendimą šeimai, dažnai auginančiai vaikus. Pripažinus santuoką negaliojančia, šeima privalėjo savo noru ar įsikišus policijai išsiskirti, o vaikus pripažinti nesantuokiniais.
XX a. pr. dvasininkų požiūris į skyrybas kito – nutarčių formuluotės tapo kiek švelnesnės ir išsamesnės. Jei amžiaus pradžioje teismas atmesdavo ieškovo ieškinį ir daugiau jo problemomis nesidomėjo, XX a. pr. dvasinis teismas patardavo, kaip juridiškai dar kartą mėginti spręsti nedarnaus šeimyninio gyvenimo problemas. Pavyzdžiui, rašyti naują pareiškimą ir dėl tų pačių priežasčių prašyti separacijos. Žinoma, išsamesnė nutartis neanuliuodavo santuokos, tačiau jautresnis dvasinio teismo požiūris į besiskiriančius ir patarimai tapdavo savotiška juridine pagalba. O tai reiškė labai daug. Juk eilinis to meto parapijietis dažnai nežinojo, į ką kreiptis ir kam adresuoti prašymą skyryboms.
Dažniau nei anuliuoti santuoką katalikai naudojosi teise gauti separaciją, kuri buvo suteikiama dėl santuokinės neištikimybės, žiauraus elgesio ar vieno iš sutuoktinių įkalinimo. Kaip ir santuokos anuliavimo bylos, separacijų nagrinėjimas paprastai užtrukdavo ilgai. Ieškovas(ė) prašymą separacijai siųsdavo tiesiai vyskupui ar konsistorijai, o pastaroji grąžindavo jo kopiją vietos parapijos klebonui, kad šis ištirtų skundą. Jei prašyme nurodytoje gyvenamojoje vietoje klebonas neberasdavo vieno iš sutuoktinių, bylos tyrimas buvo atidedamas ilgam laikui – 5-10 metų. Neretai bylos nagrinėjimas užtrukdavo dėl vietinių klebonų nerangumo, aplaidumo.
XIX a. – XX a. pr. dvasinė konsistorija sprendė nepalyginamai daugiau bylų separacijai gauti nei anuliuoti santuoką. Tačiau ir separaciją varžė apribojimai. Pavyzdžiui, motyvuoti separaciją grubiu elgesiu buvo galima tik įrodžius, jog smurtas gresia gyvybei ir sveikatai. O ieškovas, siekiantis separacijos dėl neištikimybės, privalėjo dvasiniam teismui įrodyti, kad apskųstasis sutuoktinis iš tiesų lytiškai santykiavo su sugulovu. Svarbiausia tokiose bylose buvo liudytojų parodymai.
1863-1904 m. į konsistoriją dėl separacijos kreiptasi 161 kartą. 120 ieškovų prašymai buvo patenkinti. Absoliučią daugumą separacijos bylų kėlė moterys, nors tam apsispręsti nebuvo lengva. Kanonų teisė numatė, kad separacijos prašančių tėvų vaikai bylos nagrinėjimo metu, o tai galėjo trukti ne vienerius metus, turėjo gyventi pas tėvą. Žinoma, dažnai jie likdavo su motinomis, nes tėvai paprastai neturėdavo pretenzijų rūpintis savo irstančios santuokos vaikais. Tačiau, jei bylos metu vyras teisme reikalavo palikti vaikus jo globai, prašymas būdavo patenkinamas.
Ieškovės moterys drauge su separacija siekė vienintelio įmanomo oficialaus savo asmeninės laisvės garanto – atskiro paso. Jį po santuokos civilinė valdžia išduodavo tik vyrui. Todėl žmona be vyro leidimo negalėjo keisti gyvenamosios vietos ar įsidarbinti. Padėtis komplikuodavosi vyrui emigravus ar dingus nežinia kur. Tuomet žmonai separacija, o su ja ir pasas buvo suteikiami tik tuo atveju, jei dvasinis teismas išsiaiškindavo, kad atsakovo nėra nei gyvo, nei mirusio visoje imperijoje. Tokia procedūra trukdavo ne vienerius metus, ir juridiškai bet koks moters gyvenamosios vietos pakeitimas buvo laikomas neteisėtu.
Separacijos retai būdavo suteikiamos visam gyvenimui. Paprastai jos galiojo ribotą laiką, o jo pabaigą numatydavo dvasinis teismas. Teisėtas, bet laikinas išsiskyrimas nesuteikė galimybės naujai santuokai – separacijos terminui pasibaigus sutuoktiniai privalėjo vėl gyventi kartu. Tokia bažnyčios kanonų nuostata buvo sunkiai suvokiama eiliniam katalikui ir dar sunkiau įgyvendinama praktiškai. XX a. pr. modernėjant visuomenei, vis dažniau iškildavo viešos diskusijos – ką realiai reiškia separacija. Tie, kurie gaudavo separaciją ir mėgindavo gyventi pagal dvasinio teismo nuostatas, t.y. vieniši, netrukus vėl rašydavo vyskupui arba į konsistoriją ir prašydavo realių skyrybų.
XIX a. – XX a. pr. katalikų skyrybų procesas buvo daugiau baudžiamojo pobūdžio, nes nuo sutuoktinių valios nepriklausė nei vedybų anuliavimo, nei separacijos bylų eiga ir baigtis. Tai buvo visiška dvasinio teismo kompetencija, kurios pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti nedarnaus šeimyninio gyvenimo kaltininką ir jį nubausti, neatsižvelgiant, ar bausmė padės išspręsti vedybinio gyvenimo problemas. Dvasiniam teismui iš esmės neturėjo reikšmės, kuris sutuoktinis buvo skyrybų iniciatorius.

ALTERNATYVOS TEISĖTOMS SKYRYBOMS

Dvasinio teismo prerogatyva išskirti sutuoktinius ar priversti gyventi drauge prieš jų norą ribojo katalikų asmeninį gyvenimą ir kartu lėmė kitokius šeimyninių santykių sprendimo būdus. XIX – XX a. pr. buvo keletas būdų nutraukti nepavykusią santuoką be katalikų dvasinio teismo žinios: pabėgti ir sukurti nesantuokinę šeimą, pakeisti katalikų religiją, nužudyti savo sutuoktinį.
XIX a. pabėgti iš savo šeimos buvo paprasčiausias būdas nutraukti įkyrėjusias vedybas. Vieną dieną vyras arba žmona išeidavo iš namų ir daugiau niekada ten negrįždavo. XIX a. pirmojoje pusėje baudžiauninkui toks pabėgimas buvo dvigubas nusikaltimas – jis bėgdavo nuo šeimos ir nuo dvarininko. Iki baudžiavos panaikinimo tokiems žmonėms bene vienintelė išeitis buvo prisijungti prie valkataujančių, elgetaujančių ar plėšikaujančių grupių. Tuo tarpu laisvieji ir ypač bežemiai palikdavo savo šeimas be didesnės rizikos. Jei vietinei policijai ir parapijos klebonui pavykdavo nustatyti, kur gyvena pabėgėlis, jį teisdavo dvasinis teismas.
Vyrai ir žmonos, kurie buvo palikti savo sutuoktinių ir norėjo sukurti naujas teisėtas šeimas, susidurdavo su didžiulėmis kliūtimis, nes turėjo įrodyti, kad dingę vyrai (žmonos) yra mirę arba nerasti visoje Rusijos imperijoje. Dingusių sutuoktinių paieška buvo vykdoma centralizuotai. Ieškantys savo žmonų ar vyrų pateikdavo savo vyskupijos dvasinei konsistorijai raštą, kuriame trumpai papasakodavo sutuoktinio dingimo aplinkybes. Rašte taip pat buvo apibūdinama ieškomo asmens išvaizda ir išskirtinės žymės. Tokie raštai buvo išsiuntinėjami į visas katalikų vyskupijas, o iš ten – parapijų klebonams. Šie privalėjo tris kartus viešai iš sakyklos paskelbti duomenis apie dingusiųjų išvaizdą, peržiūrėti vedybų metrikų knygas ir patikrinti, ar ieškomi asmenys dar kartą nesusituokė neteisėtai jų parapijos bažnyčioje. Be to, klebonai turėjo peržiūrėti mirties metrikus ir parapijos gyventojų sąrašus nuo tų metų, kada ieškomas sutuoktinis pabėgo iš šeimos.
XIX – XX a. pr. pabėgimas iš savo šeimos buvo labiausiai paplitęs nepavykusių šeimyninių santykių sprendimo būdas. Vieni jų apsigyvendavo kitoje parapijoje, antri – svetimoje gubernijoje ar Rusijos gilumoje, treti emigruodavo į Ameriką. Tačiau, nepaisant to, kur apsistodavo šie žmonės, kitas neteisėtas jų žingsnis buvo vienas ir tas pats – nauja, nesantuokinė šeima.
XIX a. katalikui pakeisti savo tikėjimą, matyt, buvo ypatinga priemonė siekiant teisėtų skyrybų. Kai kurie ieškovai pereidavo į protestantizmą ir tuomet bylos nagrinėjimas vyskupijos dvasinėje konsistorijoje būdavo nutraukiamas. Sunku bent apytikriai nustatyti, kiek lietuvių XIX – XX a. pr. atsisakė katalikų tikėjimo dėl šeimyninių aplinkybių.
Bendras nedarnios, faktiškai iširusios šeimos gyvenimas buvo dažnas reiškinys XIX a. – XX a. pr. lietuvių visuomenėje. Priverstiniai vedybiniai ryšiai, negalint jų pakeisti jokiais kitais teisėtais, dažnai skatino grubų ir net ypač žiaurų elgesį. Žmonos mušimas surišus jai rankas ir kojas mažai ką stebino. Vyrai ir moterys suvokė patirtą prievartą ir pažeminimą kaip niekuo neišsiskiriančius iš kitų savo gyvenimo aplinkybių – skurdo ir sunkaus darbo.
Brutalų elgesį skatino ir alkoholis. Geriančių sutuoktinių elgesys dažnai būdavo neprognozuojamas. Tokie šeimyniniai ginčai beveik ištrindavo slenkstį tarp gyvybės ir mirties, ir niekas negalėjo pasakyti, kuo baigsis eilinė girta diena.
Tačiau ne visi, nužudę savo žmonas ar vyrus, buvo girti ar įniršio apimti. Sutuoktinio žmogžudystė galėjo būti planuojama iš anksto, apgalvotai. Neturėdami galimybės išsiskirti ir likę gyventi kartu, sutuoktiniai ne tik grasindavo vieni kitiems: vyrai – mušti, o žmonos – nunuodyti, bet vėliau ar anksčiau įvykdydavo savo pažadus.
XIX a. – XX a. pr. nesantuokinės šeimos nebuvo retas reiškinys. Daugiausia nesantuokinės šeimos pavyzdžių galima rasti dvasinio teismo nagrinėtose bylose dėl ištvirkusio gyvenimo būdo. Tačiau derėtų nepamiršti, kad kalbame apie nesantuokines šeimas, kurios pateko į dvasinio teismo akiratį. Tikras jų skaičius nėra žinomas.
Pagal katalikų bažnyčios ir Rusijos civilinius įstatymus nesantuokinė šeima buvo marginalinis reiškinys ir galėjo būti persekiojama, o XIX a. – XX a. pr. Lietuvos visuomenėje ji neišvengiamai gyvavo. Nėra priežasties manyti, kad eiliniai žmonės labai nepalankiai žiūrėjo į “susidėjusią“ šeimą. Kasdieniame bendravime ir bajorai, ir valstiečiai apibūdindavo savo nesantuokinę šeimą tomis pačiomis sąvokomis kaip ir teisėtą: santuoka, vedybomis. O sugyventiniai vadindavo vieni kitus teisiniais terminais: vyrais ir žmonomis.
Nesantuokines šeimas galima apibūdinti modernėjančiomis. Jos buvo kuriamos individualizuotai ir priklausė nuo kitų valios ir tradicinių žemės-dalies kaitos sąlygų XIX a. antrojoje pusėje. Nuo XX a. pr. katalikai vis dažniau reikalavo pilnutinių juridinių skyrybų ir nurodydavo teismui realius savo prašymo motyvus – alkoholizmą, žiaurų sutuoktinio elgesį, neištikimybę ir pan. Tokių bylų baigtys panašios. Dvasinio teismo nutartys pažymėdavo, kad anuliuoti santuoką nėra kanoninio pagrindo, ir jos neanuliuodavo. Galima manyti, kad tokių bylų ieškovai išsiskirdavo savavališkai ir pagausindavo nesantuokinių šeimų skaičių. Ypač daug nelegalių skyrybų buvo tarpukario Lietuvoje, kurioje santuoką reguliavo tie patys (su nedideliais pakeitimais) carinės Rusijos civiliniai įstatymai. Vis dažniau, sprendžiant skyrybų ir naujų vedybų klausimą, nevengta nusižengti savo bažnyčios normoms ar keisti tikybą ir tuoktis, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Įvairių autorių duomenimis, tarpukario Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo nuo 8000 iki 30 000 išsiskyrusių be dvasinio teismo katalikų. Jie savo naujus šeimyninius santykius galėjo kurti tik nelegaliai, t.y. nesantuokinėse šeimose.

Moteris, kaip integrali šeimos ir bendruomenės dalis, dalyvaudama didžiojoje gamtos paslaptyje- gimdyme, leisdama į pasaulį naują gyvybę, ją išlydėdama į santuokinį bei anapusinį gyvenimą, padedama perėjimo ritualų įsijungė į pasaulio kūrybinį procesą- tiek apskritai žmonijos, tiek atskiros tautos bei šeimos gyvenime. Tvariausia moters prigimtyje- motinystė. Per ją moteris yra atsakinga savo šeimai, giminei ir pagaliau bendruomenei. Moteris gyvenimo cikle atlikdavo pagrindinius ir svarbiausius vaidmenis. Gimtuvių papročiuose kūdikio motinos, kūmos, pribuvėjos elgesiu buvo tarsi užkoduojamos moralinės vertybės, turėjusios įsitvirtinti tolesniame vaiko gyvenime. Šios moterys kūdikį įvesdavo į tam tikrą aplinką- šeimą, kaimo ir krikščionių bendruomenę, kurioje susiformavę liaudies dorovės principai būsimąjį žmogų veikė savaime. Darbe minėti papročiai liudija, kad XIX a. pab.- XX a. pradž. moteris buvo itin svarbi ir jaunamartės atskyrimo bei priėmimo ritualuose. Jaunosios motina, vyriausioji pamergė, svočia, anyta, visa kaimo moterų bendrija padėjo jaunajai pereiti iš mergavimo į naują brandžios būties tarpsnį- moterystę. Taigi, moteris, kaip namų židinio puoselėtoja, saugotoja ir perdavėja, savo moteriškąja prigimtimi vienijo ir turėtų vienyti visus šeimos narius prie bendro namų stalo, prie dvasinio židinio.
Asmenų, dėl vienų ar kitų priežasčių nesukūrusių šeimos, XIX a.-XX a. pr. lietuvių visuomenė netoleravo ir bandė išstumti už valstiečiams bei smulkiems bajorams įprasto gyvenimo ribų. Privalomos, beveik visuotinės vedybos formavo lietuvių kaimo bendruomenėje specifinę pažiūrą į vienišą, neturintį įprastinės tradicinės šeimos žmogų. Visų pirma tai lietė nesantuokinius merginų vaikus („benkartus“) ir jų motinas, nevedusius (netekėjusias) ūkininkų brolius, seseris bei našlius, nesukūrusius kitos šeimos. Neigiama pažiūra į šiuos žmones iš esmės nesikeitė visą XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Valstiečių bendruomenėje buvo vertinamas tik šeimyninis gyvenimo būdas ir vedybiniai santykiai. Neištekėjusios, nevedę, našliai bei pavainikiai negalėjo pilnaverčiai dalyvauti kaimo gyvenime.

XIX a. – XX a. pr. buvo glaudūs lietuvių šeimos ir katalikų bažnyčios santykiai. Dvasininkija įtakojo šeimą skelbdama krikščioniškos šeimos idealą enciklikose bei pamoksluose.
Tačiau didžiausią įtaką bažnyčia darė administruodama bei prižiūrėdama moterystės sakramentą, t.y. sudarydama santuoką pagal bažnytinę jurisdikciją. Tuo tarpu XIX a. pirmoje pusėje dvarininkai dažnai pažeisdavo kanonų normas ir trukdydavo savo valstiečiams savanoriškai pasirinkti sutuoktinį. Realią dingstį pasipriešinti dvarininkams ir nesitaikstyti su jų bandymais reguliuoti valstiečių asmeninį gyvenimą suteikė pati valdžia. 1853 m. lapkričio 28 d. Rusijos Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 900 panaikino dvarininkų teisę savavališkai spręsti tuoktuvių klausimą. Įsake buvo pabrėžta, kad nuo šiol dvarininkams draudžiama apvesdinti savo dvaro baudžiauninkus prievarta arba prieštarauti jų pasirinkimui. 1853 m. įsakas galiojo tik to paties dvaro valstiečiams. Baudžiauninkų teisė savanoriškai pasirinkti sutuoktinį buvo bene svarbiausias XIX a. pirmosios pusės teisinis katalikų vedybinio gyvenimo įvykis. 1853 m. įsakas buvo reikšmingas dėl keleto aspektų: dar keliolika metų iki baudžiavos panaikinimo valstietis galėjo pajusti, kad jo valia lemia asmeninį gyvenimą; teisinis aktas apribojo valdžią ir jėgą turinčių vyrų ištvirkavimą. Antra vertus, galimybė pačiam pasirinkti sutuoktinį skatino valstietį modernesniam mąstymui ir artino prie krikščioniškos šeimos idealo. Įsakas sustiprino bažnytinės teisės autoritetą.

Po baudžiavos panaikinimo, pasikeitus valstiečių statusui ir ekonominei padėčiai, itin išryškėjo ūkinis vedybų motyvas. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje kaimo visuomenėje vedybos ir ūkio savininkų kaita tapo vieningu sinchroniniu veiksmu. Lietuvių santuokos buvo ne tik susietos su šeimyninėmis žemės dalybomis ir viso ūkio būkle, bet tiesiogiai priklausė nuo jo. Carinė žemės politika trukdė laisvai parduoti, nusipirkti žemę ir todėl asmeninis ūkininkų gyvenimas darėsi priklausomas nuo XIX a. antorsios pusės – XX a. pr. agrarinių santykių raidos, nes vedybos tapo vienu labiausiai paplitusių neformalių būdų kaip apeiti žemėvaldos įstatymus. Tačiau pasogines XIX a. antrosios pusės – XX a. pr. vedybas nedera interpretuoti kaip švenčiausių ir intymiausių žmogaus jausmų niekinimą dėl naudos ir pelno. Ūkininkų vedybos, paremtos materialiai tolygiais santykiais, savaime neeliminavo meilės ir laimės lietuvių šeimose, o formavo specifinę (skirtingą nei XX a. pab.) jausmų psichologiją bei tam tikrą šeimos laimės ir meilės sampratą.

XIX a. pirmojoje pusėje mišrių luomų santuokų visuomenė netoleravo ir vertino jas neigiamai. Prastesnė ekonominė bajoro padėtis neturėjo įtakos jo luomo savigarbai, todėl retas susigundydavo giminyste su (kad ir turtingesniu) valstiečiu. 1835-1845 m. tik 5-6% katalikų sudarė luomo požiūriu nelygias santuokas. Uždaras, sėslus valstiečių gyvenimo būdas įspraudė privatų kaimiečių pasaulį į uždarą kasdienybę, kur mezaliansai vargiai buvo įmanomi. Ištisos kaimo bendruomenės kartos gyveno tose pačiose vietose ir bičiuliavosi su tais pačiais gerai pažįstamais kaimynais. Nuotolis, iš kur atvykdavo „svetima“ nuotaka ar jaunikis 1835 m. neviršijo 2,9 kilometro. 1835- 1865 m. vidutiniškai tik 15% katalikų tuokėsi ne su savo parapijos gyventoju ir partnerių ieškodavo ne toliau kaip už 6 kilometrų.

XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių inteligentų kritika palietė esminius tradicinės šeimos pagrindus: moters-motinos dvasines savybes, vedybų motyvą, vyro ir žmonos santykius, vaikų auklėjimą ir buitines sąlygas, tėvų ir vaikų gyvenimo orientacijas. Tautinio atgimimo veikėjai pateikė naujos tautinės lietuvių šeimos modelio projektus, kuriuose pabrėžti kitokie (nei tradicinėje šeimoje) santuokos sudarymo motyvai, dvasinės vertybės. Inteligentija formavo itin savitą lietuvių šeimos modelį. Jame nebuvo apibrėžti jos narių vaidmenys. Vyro aspiracijoms pritarianti žmona ir patriotiškai išauklėti vaikai tapo idealios tautinės šeimos simboliu. Vyrai matė save tik visuomenės ir kultūros veikėjais, o ne šeimos dalimi. XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių inteligentams šeimos kūrimas tapo dar vienu lietuvybės puoselėjimo darbu, t.y. priemone tautiniams idealams įgyvendinti. Inteligentijos propaguojami ir siūlomi vedybų santykiai neformavo ir nesiekė intymaus šeimos gyvenimo. Daugiausia jis buvo nukreiptas į visuomeniškumą, o ne į privatumą bei individualumą.

Pagal katalikų bažnyčios kanonų teisės kodeksą panaikinti teisėtai sudarytos santuokos neįmanoma. Tik vieno iš sutuoktinių mirtis galėjo nutraukti santuokos sakramentą. Vienintelė pilnutinių juridinių skyrybų forma, kurią sankcionavo bažnytinė jurisdikcija, buvo neteisėtai sudarytos santuokos pripažinimas negaliojančia, t.y. jos anuliavimas. Pagal bažnytinius kanonus bendras vedybinis gyvenimas galėjo būti nutrauktas ir dvasiniam teismui suteikus separaciją, t.y. „separaciją stalui ir guoliui“. Tokios faktinės skyrybos nuo pilnutinių juridinių skyrėsi tuo, kad buvo suteikiamos visam gyvenimui arba tam tikram laiko tarpui su galimybe atnaujinti santuoką. Esantys separacijoje sutuoktiniai sudaryti naujos santuokos negalėjo. Pasibaigus separacijos terminui, žmona ir vyras privalėjo vėl gyventi drauge. Separacijos bylos buvo nagrinėjamos pateikus prašymą vyskupui dėl santuokinės neištikimybės, žiauraus elgesio ir dėl vieno iš sutuoktinių įkalinimo. Dvasinio teismo prerogatyva išskirti sutuoktinius ar priversti gyventi drauge prieš jų norą ribojo katalikų asmeninį gyvenimą ir kartu lėmė kitokius šeimyninių santykių sprendimo būdus. XIX a. – XX a. pr. egzistavo keletas būdų nutraukti nepavykusią santuoką be katalikų dvasinio teismo žinios: pabėgti ir sukurti nesantuokinę šeimą, pakeisti katalikų religiją, nužudyti savo sutuoktinį.

LITERATŪRA:

1. D. MARCINKEVIČIENĖ ,,VEDUSIŲ VISUOMENĖ: SANTUOKA IR SKYRYBOS LIETUVOJE XIX A. – XX A. PRADŽIOJE“
2. R. RAČIŪNAITĖ ,, MOTERIS TRADICINĖJE LIETUVIŲ KULTŪROJE : XIX A. PABAIGA- XX A. VIDURYS“
3. J. BALYS ,,VAIKYSTĖ IR VEDYBOS“
4. A. MAŽIULIS ,, MOTERŲ TARPUSAVIS PAPROČIAIS“
5. Ž. ŠAKNYS ,, JAUNIMO BRANDOS APEIGOS“
6. A. VYŠNIAUSKAITĖ ,, KAIMO ŠEIMA“

Leave a Comment