BESISKIRIANČIŲ IR IŠSISKYRUSIŲ ŠEIMŲ VAIKŲ PROBLEMOS

Tėvų skyrybų įtaką vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis įvairių šalių mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka labai aktuali. Dauguma mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų problemą, pagrindinį dėmesį kreipė į sutuoktinių tarpusavio santykius ir skyrybų priežastis. Tėvų skyrybų įtakos tema vaikui, jo elgesiui ir psichikai didesnio dėmesio susilaukė tik per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo pastebėta grėsminga skyrybų skaičiaus didėjimo tendencija (A. Žukauskaitė, 1996).
Lietuvos statistikos metraščio (1998) duomenimis, 1997 metais vienam tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 5,1 įregistruotų santuokų ir 3,1 įregistruotų ištuokų, o šiandien jau tūkstančiui gyventojų tenka 3,3 skyrybos.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1995 metų pradžioje Lietuvoje buvo 1 mln.15 tūkst. šeimų. Šeimų, auginančių vaikus, buvo 600 tūkstančių. Daugelis vaikų turi abu tėvus, tačiau gausėja vaikų (jų yra apie 20 proc. arba kas penktas vaikas), augančių tik su vienu iš tėvų. Su motinomis gyvena apie 120 tūkst. vaikų, su tėvais – apie 15 tūkstančių. Kasmet tėvų skyrybas patiria apie 12–15 tūkst. vaikų.
Skyrybų procesas – tai laikotarpis, kai sugriaunama triadinių šeimos santykių (motina – vaikas – tėvas) pusiausvyra, kai sugriūna šeimos tarpasmeninių santykių ribos. Neesutarimai į šeimą ateina ne iš kart, jie kyla pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Dauguma psichologų (G.B.Blaine, R.A.Gardner ir kt.) laikosi nuostatos, kad skyrybos yra ilgalaikis procesas. Negalima tiksliai apibrėžti, kiek trunka šis procesas – tai priklauso nuo jame dalyvaujančių veikėjų –

sutuoktinių asmeninių savybių. Kiti šiame procese dalyvaujantys asmenys – vaikai – dažniausiai neturi jokios įtakos proceso eigai bei trukmei. Jei tėvai nusprendė skirtis, tai vaikų pastangos ką nors pakeisti praktiškai minimalios. Šiose situacijose jie dažniausiai lieka nepastebimi.
Skyrybos šiandieninėje mūsų visuomenėje nors ir yra įprastas reiškinys, vaikams tai nėra “normalus” patyrimas. Vaikai labai sunkiai išgyvena tėvų konfliktus, ypač, jei jaučiasi verčiami palaikyti kurią nors pusę. Atžalos sielvartauja, kai vienas iš tėvų palieka namus. Jei dėl skyrybų pakeičiama aplinka, vaikai gali patirti sunkumų prisitaikydami naujoje gyvenamoje vietoje ir mokykloje. Jei tėvai susiranda kitus partnerius, vaikui tenka priprasti ir prie jų bei jų šeimų. Kartais po skyrybų atsiranda finansinių problemų ir vaikai nuo to nukenčia. Tėvai, užsiėmę skyrybų rūpesčiais, neskiria vaikams pakankamai dėmesio, neturi laiko irr energijos pagelbėti jiems įveikti skyrybų stresą.
Pagal gyvenimo įvykių, darančių didžiausią poveikį sveikatai, skalę skyrybos ir atsiskyrimas nurodomi atitinkamai kaip antras ir trečias pagal svarbą; pirmasis – sutuoktinio mirtis. Tėvų skyrybos skiriasi nuo kitų stresų, kuriuos patiria vaikai, mažiausiai dviem aspektais; tai yra procesas, o ne diskretiškas įvykis ir tai yra bent vieno iš tėvų laisvo pasirinkimo rezultatas. Šio fakto vaikai dažniausiai nesupranta ir kaltina tėvus arba save dėl įvykusios nelaimės. Tokie vaikai ilgai jaučia sunkias skyrybų pasekmes (M.Dovydaitienė).

Skyrybų proceso etapai

I. Tuoj po

o atsiskyrimo – skausmingas, sunkus skyrybų etapas. Jis trunka nuo to momento, kai šeima nutaria skirtis iki maždaug dvejų metų po skyrybų. Vaikai susiduria su tėvų elgesio problemomis, tėvų – vaikų santykiai sutrinka, kyla disciplinos problemos. Trečdalis šeimų po skyrybų mažiausiai dar penkerius metus patiria įvairių sunkumų. Tyrimai rodo, jog tai sunkiausiai prisitaikančių prie skyrybų žmonių grupė. Vaikams šiuo etapu sunkiausi du dalykai: žinia apie skyrybas ir vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo) išvykimas.
II. Pasikeitimų laikotarpis. Pasikeitimai šiuo laikotarpiu labiau kontroliuojami, vaikai jaučiasi labiau įtraukti į sprendimo procesą. Tačiau pasikeitimų laikotarpiu vaikai gali būti dar nestabilesni. Jie turi priprasti prie naujai besiklostančių tėvų santykių, prie naujų draugų, dažnai naujų tėvų partnerių. Vaikai rūpinasi išėjusiuoju tėvu ir santykių su juo palaikymu. Šeimose, kuriose tebevyksta kivirčai, šis etapas susiklosto kitaip, situacija namuose negerėja, pozityvių pasikeitimų gali ir nebūti.
III. Paskutinysis etapas – po skyrybų, kai nusistovi sąlyginis stabilumas. Šeimai ima vadovauti vienas iš tėvų, gali atsirasti patėvis – pamotė.
Keletu aspektų vaiko patyrimas skyrybų proceso metu gali būti palygintas su tėvų netektimi (mirtis, nelaimingi atsitikimai):ir vienas, ir kitas patyrimas sužlugdo arimus šeimos santykius, susilpnėja iš šeimos gaunama apsauga, pažeidžiamesnė tampa šeimos struktūra, prasideda krizės ir pusiausvyros praradimo etapas, prasideda ilgai truksiančių pasikeitimų grandinė, plečianti įvairias šeimos gyvenimo sferas.
Todėl kai kurie autoriai vaiko re
eakcijas į skyrybų procesą siūlo analizuoti kaip artimųjų netekimo procesą, aprašytą Kübler-Ross modelyje.

Vaiko reakcijos į skyrybų procesą

1. Neigimas. Tėvų skyrybas vaikui sudėtinga suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie jas vaikui paprastai būna netikėta ir sukelia šoką. Vaikas pradeda neigti iškilusią problemą ir kuria fantazijų pasaulį.
2. Pyktis. Šią stadiją galima apibūdinti kaip vaiko kovos su iškilusia problema pradžią. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, dažniausiai nukreiptas prieš tėvus, brolius, seseris ar bendraamžius, kurių tėvai nėra išsiskyrę. Dažnai – į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip ar iš viso nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų.
3. Derėjimasis. Kai neigimas ir pyktis neduoda jokių rezultatų, tuomet vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu stengiamasi žūtbūt susigrąžinti darnią šeimą.
4. Depresija. Ši problema gali iškilti, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų (neigimo,pykčio), situacija nesikeičia – tėvai vis viena skiriasi, o jis nieko negali pakeisti. Vaikas pasijunta bejėgis ir vienišas siekdamas sulipdyti šeimą. Šioje stadijoje vaiko kančias galėtų palengvinti tėvai, tačiau paprastai jie užimti skyrybų procesu ir visą savo laiką ir dėmesį skiria savo problemoms, pamiršdami šalia esančias atžalas. Tokia situacija labiau nei žinia apie tėvų skyrybas skatina depresijos atsiradimą. Šeimos narių tarpusavio santykiai skyrybų proceso metu – vaikui kokybiškai nauja situacija. Laikiną tėvų nedėmesingumą jis gali palaikyti būsimo bendravimo su tėvais perspektyva..Vaikas ja

au pykčio ir derėjimosi stadijose suprato, kad gyvenimas bus nebe toks, kaip iki tėvų skyrybų, ir kad jo santykiai su tėvais, ar bent vienu iš jų, nebebus tokie artimi. Tačiau tokio nedėmesingumo jis nesitikėjo. Taigi galima sakyti, kad depresija, jos atsiradimo tikimybė didele dalimi priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio santykių skyrybų proceso metu.
5. Priėmimas. Visuose pieš tai buvusiuose etapuose vaikas bandė pasukti kita linkme susidariusią situaciją. Tačiau jau šiame etape jis jau beveik susitaikė su mintimi, kad nieko pakeisti negali ir stengiasi prisitaikyti prie jam naujo gyvenimo būdo. Vaikas suprato, kad skyrybos – realybė, ir jo iliuzijos apie tėvų susitaikymą ir bendrą šeimos gyvenimą sumažėja iki minimumo.
Horrman ir Froiland (1977) terapiniu požiūriu analizuodami skyrybas, siūlo įvesti šeštąjį – augimo etapą. Jame vaikas prisitaiko prie naujos situacijos. Bando suprasti ir pateisinti tėvus ir jų sprendimą. Nori bendrauti su abiem tėvais, o vienam iš jų siekiant apriboti bendravimą (paprastai gyvenantis kartu siekia, kad vaikas mažiau bendrautų su atskirai gyvenančiu) priešinasi, kartais – nusileidžia.
Netekimo stadijas vaikas nebūtinai išgyvena paeiliui. Jis gali sugrįžti į ankstesnę stadiją ir dar kartą ją išgyventi. Tačiau dažniausiai vaikas praeina visas stadijas. Šis procesas gali trukti trumpiau, o kartais ir labai ilgai. Sielojimosi trukmė individuali ir priklausanti nuo aplinkybių bei vaiko asmeninių savybių. Bet tik praėjęs visas stadijas vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju tėvu bei aplinkiniais.
Psichologė E.Beržinienė teigia, kad gedėjimas trunka metus ir šiek tiek daugiau ir jis būdingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tik vieni tėvai sėkmingai išgyvena šį neišvengiamą etapą ir paauga kaip asmenybės, kartu – ir kaip tėvai (taigi vaikai gauna iš to tam tikros naudos), kiti “užsiciklina, neatsistoja ant kojų” ir taip gedi visą gyvenimą. Tokiu atveju jie nepatobulėja, ir skyrybos, kaip problemos sprendimas, niekam neatneša naudos.
Taip pat psichologė sako, kad vaikai, patyrę tėvų skyrybas, gedi vėliau, nei suaugusieji. Po skyrybų vaikai dažniausiai pasirodo esą stipresni už palūžusius ir gedinčius tėvus. Tik neilgam. Tėvai, išsikapstę iš liūdesio ir atsisveikinę su praeitimi, neturi apsigauti ir nustebti kai vaikas staiga panirs į gilią ir juodą neviltį: vaikai (nors,atrodytų, turėtų būti priešingai) tarsi išlaukia, kol atsigaus tėvai, ir tik tada sau “leidžia” būti vaikais bei liūdėti. Taigi, tėvai, susitvarkę su savo jausmais, turėtų laukti vaikų protrūkio.

Sakyti ar nesakyti vaikui tiesą ?

Skyrybos – sunkus išgyvenimas šeimai. Pasak R.Miliauskienės suaugusieji kaltina pasikeitusias socialines sąlygas: naują aplinką, sunkesnę materialinę padėtį, pakitusį bendravimą su artimaisiais. Šiame etape ji suaugusiems pataria daugiau kaltinti save nedėmesingumu vaiko vidiniams išgyvenimams, žiūrėjimu į jį ne kaip į mažą žmogų, bet kaip į “mažiau žmogų”. Suaugusieji stengiasi nuo vaiko kažką nuslėpti, nepaaiškina kas vyksta ir kodėl. Galbūt todėl, kad tėvams, dažnai atrodo, kad vaikai nieko nesupranta ir nepastebi. Bet yra toli gražu ne taip.
Psichologai tikina, kad vaikai sugeba suvokti ir pakelti tikrai daug realybės faktų. Daug geriau nei melas yra tvirta tėvų pasirinkta pozicija sakyti vaikui tiesą. Kaip ją sakyti – kitas klausimas. Reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo emocinę būklę. Pasak R.Miliauskienės vaikui paaiškinti (žinoma, kiek įmanoma subtiliau ir pagarbiau) priežastis, kodėl taip įvyko, ir nurodyti, kas jo gyvenime turės pasikeisti, o kas liks kaip buvę. Psichologės E.Beržinienės teigimu net trimetukams ar keturmetukams galima paaiškinti, kad tarp mamos ir tėčio nebėra tarpusavio supratimo ir jie nebenori gyventi kartu. Tačiau vaiką myli ir juo rūpinsis taip pat kaip ir anksčiau. Daugelis psichologų akcentuoja, jog labai svarbu vaikams paaiškinti, kad jie dėl tėvelių skyrybų jokiu būdu nėra kalti.
Slėpdami tiesą galime ne nuraminti,o tik dar labiau padidinti vaiko baimę, nutylėdami paliksim jį vieną kautis su nežinia, vaiką gali užvaldyti fantazijos, jis gali pasijusti esąs kaltas, kad tėtis išsikraustė, nes jis neklausė. Vienišumo, bejėgiškumo prieš svetimą pasaulį jausmas vaikui yra vienas labiausiai kankinančių. Suaugusieji niekada nesugebės visai apsaugoti vaiko nuo tikrovės pabaisų – apie jas kalbės jo bendraamžiai mokykloje, kieme, užsimins senelė ar patys tėvai bus netyčia nugirsti.
Be to, pasak R.Miliauskienės, vaikas tikrai jaučia, kad jo aplinkoje vyksta kažkas negero ir dėlto kankinasi. Tartis, drauge svarstyti, ieškoti išeities iš situacijos tik kartu su vaiku, priimti jį kaip sau lygų – štai svarbiausia užduotis suaugusiems. Vaikas gali daug daugiau suprasti, daugiau ištverti, netgi daugiau padėti, negu įprasta manyti.

Vaiko problemos šeimoje iki skyrybų

Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių, sveikatos ir mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas, kai tarp sutuoktinių vyksta nuolatiniai konfliktai, vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų.
Daugelis “sutrikusių” šeimų delsia skirtis, manydamos, kad tai vaikui sukels sunkumų socialiai prisitaikant. Vakaruose dėl šios priežasties net buvo atlikti specialūs vaikų emocinių bei elgesio sutrikimų tyrimai. Jie, kad ir kaip keista, parodė, jog šiuos sutrikimus lemia ne skyrybos, o nenormalūs (sutrikę) santykiai šeimoje. Ir skyrybos, priešingai įprastinei nuomonei, kartai gali tapti vienu iš šios problemos sprendimo būdų.
“Sutrikusia” psichologai vadina tokią šeimą, kurioje vietoj meilės ir pagarbos dominuoja konkurencija, vienas kito žeminimas bei nuvertinimas. Vaikas joje dažniausiai įtraukiamas į tarpusavio kovas, iš jo bandoma padaryti sąjungininką ir t.t. Tokioje šeimoje augantis vaikas taip ir nesužino, kokia vis dėlto turėtų būti ta normali šeima. Psichologai mano, kad vaikas iš “sutrikusios” šeimos dėl to tik nukenčia, nes jo sąmonėje įsitvirtina būtent blogasis šeimos modelis.
R.Miliauskienės teigimu labai dažnai vaikui girdint iki siūlo galo perkratinėjamos partnerio ydos, jis kaltinamas visais būtais ir nebūtais dalykais. Vaikas, mylėjęs ir mylįs abu tėvus, mokytas nuo mažų dienų abu vienodai gerbti, staiga suvokia, kad viskas – melas. Jo širdelėje pasėjama netikrumo sėkla – arba vienas iš tėvų visada buvo negeras, arba staiga tapo toks blogas, jog vargu ar jį galima mylėti. Ir vis dėlto vaikas myli abu, jam abu reikalingi, o kartu ir kenčia, ypač jei kurstomas prieš kurį nors iš tėvų, atvirai verčiamas nebendrauti. Tai puikiausia dirva atsirasti agresijai, nepasitikėjimui ir baimei.
Didelę žalą savo vaikams daro tie tėvai, kurie nuolat kartoja: “tik dėl vaikų” – nesvarbu, ką jie motyvuotų šiuo pasakymu,bet tai tiesiausias kelias išugdyti menkavertiškumo ir kaltės jausmus.
I.Žibaitienės (1994-1995) surinkti vaikų samprotavimai apie šeimą liudija, jog tėvų skyrybos jiems yra labai skaudus patyrimas, tačiau nė kiek ne mažiau vaikai kenčia dėl tėvų konfliktų, žiaurumo, “šaltų” santykių pilnoje šeimoje.
Vaikai, pastoviai jaučiantys tėvų išsiskyrimą mažiau bendrauja, vengia nepažįstamų žmonių, yra agresyvesni, jiems būdingas pastovus nerimas. Šios savybės neigiamai veikia psichinį vaiko vystymąsi.
Taip pat R.Jusienė savo straipsnyje (4) mini, kad vaikai, kurių tėvai išsiskiria, jau prieš tai išgyvena daugiau konfliktinių situacijų nei tie vaikai, kurių tėvai nesiskiria. Autorė rašo ir apie tyrimus, kurie buvo atlikti, kad išsiaiškinti dar iki skyrybų esančių žalingų veiksnių reikšmingumą. Štai 1986 metais paskelbtas keliolika metų trukęs tyrimas (autoriai Block, Block, Gjerdė) atskleidė, kad trejų, ketverių ir septynerių metų berniukai iš šeimų, kurios vėliau išsiskyrė, dar iki skyrybų buvo agresyvūs, nepaklusnūs, nemėgstantys bendrauti, nerimastingi. Panašūs Doherty ir Needle (1991 ) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad lyginant su mergaitėmis iš darnių šeimų, merginos iš suskilusių šeimų dar prieš tėvams išsiskiriant dažniau vartojo narkotikus ir buvo blogiau psichologiškai prisitaikiusios. Po skyrybų tos problemos nepasikeitė. Berniukai iš išsiskyrusių šeimų irgi dar prieš tėvų skyrybas buvo labiau linkę į narkomaniją ir blogiau prisitaikę psichologiškai, tačiau problemų po skyrybų dar pagausėjo.
Rutter (1975) daro išvadą, kad ne tiek skyrybos ilgainiui žaloja vaiką, kiek iki skyrybų vyravusi nesantaika. Kaip tik ilgai trunkantis ir vaikus įtraukiantis konfliktas, tai yra nepaliaujamas šeimos santykių irimas, o ne išsiskyrimas kelia stresą ir mažina saugumą. Būtent šeimos nesutarimai sietini su antisocialiu vaikų elgesiu – nors vėlgi įrodyta, kad dažniau nusikalsta nepilnamečiai iš nelaimingų namų, kur tėvai ir toliau gyvena kartu, negu iš harmoningesnių namų, kur tėvai išsiskyrė.
M.Dovydaitienės (1994) tyrimai taip pat rodo, kad žmonės, patyrę tėvų skyrybas, jaučia buvusios nedarnios šeimos, bet ne skyrybų poveikį tolimesniam savo gyvenimui.

D.Petronytė savo straipsnyje (5) teigia, kad vaikams tėvų skyrybos gali sukelti ypač stiprių neigiamų emocijų: pyktį, pasimetimą, liūdesį, širdgėlą, gėdą, nerimą. Kai kurie vaikai užsidaro savyje, kiti išreiškia savo emocijas netinkamu elgesiu. Daugumos autorių, tyrinėjusių streso įveikimą, teigimu vaikų reakcija į tėvų skyrybas priklauso nuo tokių veikiančių faktorių: vaiko lyties, amžiaus, brandos, tėvų finansinės padėties, vaiko santykių su artimiausiais žmonėmis, vaiko sugebėjimų prisitaikyti ir įveikti stresą, galimos pagalbos vaikui ir tėvų santykių po skyrybų.

Skyrybų poveikis ir vaiko amžius

Pasak M.Dovydaitienės tai gana plačiai tyrinėjamas klausimas. Wallerstein (1980) tyrimų duomenimis, mažesniems vaikams sunkiau suvokti skyrybas, tėvų motyvus, jausmus ir jų pačių vaidmenį skyrybų procese. Todėl jie gali kaltinti save, bijo prarasti abu tėvus, fantazuoja apie šeimos susijungimą. Tai lemia kognityvinės ir socialinės vaiko kompetencijos ribotumas, priklausomybė nuo tėvų. Jaunesnieji patirtas skyrybas užmiršta greičiau, ir praėjus dešimčiai metų vaikas jau nebeprisimena konfliktų, savo baimių ir kančios, tačiau maždaug trečdalis vaikų vis dėlto jaučia pyktį atitolus tėvams ir gali jaustis prislėgti 5-10 metų po skyrybų.
Atlikus longitiudinius tyrimus, Wallerstein aprašė tokias skirtingo amžiaus vaikų reakcijas į skyrybas: 2-5 metų vaikai į skyrybas reaguoja regresu. Dažnai sutrinka miegas, būna pykčio priepuolių, jaučiamas atsiskyrimo nerimas, prarandama kontrolė, didesnis būna tėvų poreikis. Šio amžiaus vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų skyrybas ir bijo prarasti abu tėvus. 5,5-8 metų vaikai reaguoja depresiškai, atvirai liūdi. Jie bijo, kad jų neatstumtų išėjęs iš namų tėvas. Dėl to nukenčia mokymasis, santykiai su kitais vaikais, gali atsirasti fobijų.
9-12 metų vaikai pyksta ant vieno iš tėvų arba abiejų tėvų. Jų pyktį kursto poreikis vertinti dalykus “gerai” arba “blogai”. Jie jaučiasi nuskriausti, gali pykti ant skyrybų iniciatoriaus arba ant to, kuris leido vienam iš tėvų išeiti. Pasinėrę į skyrybų įvykius, vaikai gali blogiau mokytis, mokykloje juos apibūdina kaip svajotojus arba pernelyg aktyvius. Kalter ir Plunket teigia, kad trečdalis šio amžiaus vaikų tiki, kad jie yra skyrybų priežastis.
12-17 metų paaugliai skyrybų metu praranda labai jiems svarbią šeimos paramą. Todėl jie jaučiasi nesaugūs, depresiški, tai pasireiškia nesėkmėmis mokykloje, kriminaliniu elgesiu, seksualiniu palaidumu. Tačiau paauglystėje yra ir didesnė galimybė suprasti savo tėvus, vadinasi, įveikti skyrybų sukeltus sunkumus. Paaugliai geriau supranta atsakomybę, geriau įveikia stresą ir ekonominius pasikeitimus, naujus vaidmenis šeimoje. Paaugliai dažnai palaiko vieno iš tėvų pusę – nebūtinai to, kuris, jo manymu, yra teisus. Dažnai jie apsisprendžia su kuriuo iš tėvų gyvens, ir neretai ne su tuo, su kuriuo tikimasi. Jie prisiima lyg ir tėvišką vaidmenį – pasirenka gyventi su tuo iš tėvų, kuriam, jų manymu, reikalinga globa. Priėmę tokį sprendimą, vėl sprendžia dilemą: ar bendrauti su tėvu, jei lieka su motina, ir atvirkščiai.
Kai kurių autorių nuomonė apie tėvų skyrybų poveikį įvairaus amžiaus vaikams skiriasi, tačiau yra daugumai bendra tendencija – teigiama, jog stipresnis negatyvus poveikis būna mažesniems vaikams.

Skyrybų poveikis ir finansinė padėtis

Skyrybų sunkumai taip pat susiję su socialine žala. Pavyzdžiui, vidutinės vieną iš tėvų turinčios šeimos pajamos maždaug dvigubai mažesnės už abu tėvus turinčios šeimos pajamas. Vieną iš tėvų turinti šeima paprastai gyvena blogesniame bute, ji labiau socialiniu požiūriu izoliuota, dėl šių priežasčių vaikas jaučiasi nesaugus, patiria emocinių sunkumų.
Ypač šiuo atveju yra sunku motinoms, likusioms su vaikais. Keletas šios srities tyrinėtojų (Newmann 1988 m.., Arendell 1986 m.) nustatė, kad moterys tuomet dažniau išgyvena depresiją dėl finansinių sunkumų po skyrybų. Kiti autoriai (pvz., Elder ir kt. 1985 m., Takeuchi ir kt. 1991 m.) taip pat nurodo, kad dėl tos pačios priežasties emocinį stresą patiria ir vaikai.(4)
Pasak R.Miliauskienės sunkiausiai skyrybas išgyvena vidutinės šeimos nariai. Vidutinės pajamos, vidutiniai emociniai santykiai, vidutinis pasitikėjimas vienas kitu. Skyrybų atveju kinta tiek materialinė šeimos padėtis, tiek tarpusavio santykiai, didėja tėvų užimtumas, mažėja dėmesys vaikui, atsiranda reali grėsmė gyventi skurde. Ypač šiandienos sąlygomis. Perspektyvos gauti norimą išsilavinimą ar gerą darbą ateityje tampa labai ribotos. Vaikai, ypač paaugliai, sunkiai išgyvena tokią krizę. Taigi reikia didžiulio pasitikėjimo, atidumo, artimųjų dėmesio (tarp jų – ir tėvo šeimos bei giminės).

Tėvų skyrybos ir vaiko lytis

R.Jusienė savo straipsnyje (4) teigia, kad atsižvelgdami į lyčių skirtumus, dauguma tyrinėtojų sutinka, kad išsiskyrus tėvams berniukai patiria daugiau neigiamų išgyvenimų nei mergaitės. Tai gali būti susiję su keletu priežasčių. Pirma, berniukai galbūt labiau linkę išreikšti savo psichologinius sunkumus elgesio problemomis, todėl jų patiriami neigiami išgyvenimai ir atrodo ryškesni. Antra, mergaitės yra dažniau “apsaugomos” nuo neigiamų išgyvenimų, galimų sunkumų. Be to, tėvai, mokytojai ar kiti aplinkiniai žmonės mergaites dažniau skatina atvirai išreikšti savo emocijas, dažniau jas guodžia; tuo tarpu berniukams yra “užkraunama” dar kita našta: tu vyras, ištversi.
Hetherington (1) tyrimai patvirtino šią prielaidą, kad po skyrybų berniukams būdingi dažnesni ir ilgiau trunkantys elgesio sutrikimai. Berniukų, augančių be tėvo, elgesys mažiau vyriškas arba svyruojantis tarp dviejų kraštutinumų – agresyvumo ir priklausomybės (Lynn & Sawrey , 1959). Be to, po tėvų skyrybų susilpnėja berniukų savikontrolė, padidėja impulsyvumas.
Yra tyrimų (1), liudijančių apie blogesnį tokių berniukų intelektinį funkcionavimą, mokymosi sutrikimus. Tačiau kai kurie tyrimai tokio skyrybų poveikio nepatvirtina.
Jei berniukams būdingesni elgesio sutrikimai po tėvų skyrybų, tai mergaitėms – internalizuotos problemos, depresija, nerimas. Mergaičių, gyvenančių su mamom, socialinio prisitaikymo sunkumai baigiasi po 2-3 metų nuo skyrybų, tačiau gali pasireikšti paauglystėje heteroseksualinių santykių problemomis.
D.Morrison ir A.Cherlin (4) atliktas tyrimas, trukęs 9 metus (iš viso buvo įvertinta daugiau nei tūkstantis vaikų), irgi patvirtino, kad išsiskyrus tėvams, mergaičių elgesys beveik nepakito. Tuo tarpu berniukų elgesys tapo gerokai problematiškesnis. Kadangi nebuvo pakankamai įvertintos galimos kitokio pobūdžio problemos, autoriai daro išvadą, jog mergaitės galbūt dažniau linkę reaguoti į tėvų skyrybas kitokiais – sunkiau pastebimais – būdais, pavyzdžiui, padidėjusiu nerimastingumu, depresija, perdėtai geru elgesiu. Kita vertus, turint galvoje tai, kad vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, berniukai turbūt pastebimiau ir atviriau išgyvena bendravimo su tėvu trūkumą.
Berniukai, netekę tėvo iki ketverių metų, užauga ne tokie vyriški ir atkaklūs. Siekdamas tikslo, toks vaikas labiau priklauso nuo vienmečių, jis rečiau susidomi sporto šakomis, reikalaujančiomis fizinės ištvermės ir tarpusavio supratimo. Tėvo netekimas, sulaukus ketverių metų, sulėtina vaiko lytinį vystymąsi ir berniuko supratimą apie lyčiai tinkančius socialinius vaidmenis. Tėvo nebuvimo pasekmės mergaitėms pasireiškia paauglystėje, kai dauguma iš jų susiduria su sunkumais, bendraudamos su kitos lyties atstovais. Bet Schafferis (1990) pastebi (10), kad tyrimais niekaip nepavyksta įrodyti, jog berniukai taps psichologiškai “nepilnaverčiai”, jeigu šeimoje nebus tėvo, arba kad nukentės jų seksualinė tapatybė.
Nors nėra visiškai aiški šių skirtumų priežastis, tačiau Hetherington pateikė tokias hipotezes: berniukus auginančios šeimos 9% mažiau skiriasi, kadangi tėvai labiau prisirišę prie sūnų arba motinos nenori auginti sūnų vienos (1).
Vadinasi, net ir konfliktuojanti šeima ilgiau nesiskiria. Ir berniukai yra matę daugiau konfliktų. Be to, berniukai šeimos konfliktus vertina labiau neigiamai nei mergaitės. Jie į stresus reaguoja labiau išoriškai, mažiau atskleidžia jausmus, todėl juos mažiau užjaučia tėvai, kiti suaugusieji, bendraamžiai.
Skyrybų poveikį pagal lytį sunku palyginti dėl skirtingo poveikio pobūdžio. Be to, sunkumai berniukams gali pasireikšti skirtingais amžiaus tarpsniais negu mergaitėms.

Vaikų ir tėvų santykiai po skyrybų

Ž.Danusienės teigimu labai dažnai šeimai iširus vienas iš tėvų bando nuteikinėti vaiką prieš buvusį sutuoktinį. Po tokio “smegenų plovimo” daugelis vaikų galiausiai visai atsisako bendrauti su “blogu” tėčiu ar mama. Psichologai įspėja apie rimtą tėvų susvetimėjimo įtaką vaiko psichikai.
Išsiskyrusių sutuoktinių, su kuriais vaikai nutraukia bet kokius ryšius, daugėja. Vaikai bendrauja tik su tuo iš tėvų, su kuriuo gyvena. Devyniais atvejais iš dešimties tai būna mama.
Ž.Danusienė užduoda klausimą, kodėl po tėvų skyrybų vaikai, lig šiol mylėję ir tėtį ir mamą, atsisako matytis su vienu iš jų ir stipriai prisiriša prie kito. Į šį klausimą atsakymo ieškojo Kolumbijos universiteto profesorius, vaikų psichiatras Richard A. Gardner, tyrinėdamas šį fenomeną ir pavadino jį tėvų susvetimėjimo sindromu.
Nutolimą nuo vieno iš tėvų po skyrybų gali sukelti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, didelis geografinis atstumas tarp šeimos narių. Tačiau labai dažnai susvetimėjimas sustiprėja dėl sąmoningo vaiko nuteikimo prieš buvusį sutuoktinį. (8)
Tiesa, M.Dovydaitienės tyrimas (1994) rodo, kad poreikio su tėvu bendrauti po skyrybų nejautė tos merginos, kurios labai neigiamai vertina tėvą, ir skyrybos joms neatrodo tokios reikšmingos, kaip gyvenimas iki skyrybų. Tačiau dauguma vaikų susiduria su konfliktine situacija: nori bendrauti su tėvu, bet tuo bijo įžeisti mamą; nori bendrauti su abiem tėvais, bet tėvai traukia kiekvienas į savo pusę, blogai kalba apie kitą. Vaikas pasidaro tarpininku šeimoje. Tėvai gali naudotis vaiku, norėdami psichologiškai apsisaugoti arba sumažinti buvusio partnerio saugumą. Tokia situacija vadinama ištikimybės konflikto situacija. Ištikimybės konfliktas – “skyrybų vaikų” distreso šaltinis. Konfliktas kyla, kai vaikas myli abu tėvus, bet bijo pasekmių, jei bus ištikimas abiem. Vaikas gali jausti nerimą, kaltę. Šią situaciją tenka įveikti visiems besiskiriančių tėvų vaikams, kurie prisirišę prie abiejų tėvų.
Bet vis dėlto Richard A.Gardner tyrimas rodo, kad patys vaikai pareiškia norą nutraukti ryšius su tėvu, nors toks apsisprendimas prislegia vaiką. Atsiskyrimas iš pradžių daro teigiamą įtaką: baigiasi tėvų ginčai ir nuolatinė įtampa namuose. Tačiau vėliau vaiką užplūsta išsiskyrimo skausmas. Vaikai, išgyvenę tėvų išsiskyrimą, labiausiai bijo taip pat būti palikti, todėl susivienija su tėvu pas kurį gyvena.
Daryti įtaką ypač lengva mažiems vaikams. Tik sulaukęs dešimties metų vaikas pradeda skirti realius įvykius nuo fantazijų ir istorijų, kurias jam kažkas pasakojo. Iki to laiko jis tiki tuo, kas jam sakoma. Tačiau jeigu mamos tvirtinimas: “Tėtis vakarais sėdėdavo prie televizoriaus ir niekada nesirūpino tavimi” nederės su vaiko prisiminimais, kaip linksmai jis su tėčiu žaisdavo, gali sutrikti vaiko sugebėjimas įvertinti tikrovę ir pasitikėjimas savo pasaulio matymu.(8)
Kadangi dažniausiai vaikai po skyrybų lieka gyventi su motinomis, tai amerikiečių psichologai bandė išsiaiškinti, kiek svarbus yra santykių su tėvu palaikymas. Jau anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad kai tarp buvusių sutuoktinių po skyrybų išlieka geri, draugiški tarpusavio santykiai, vaikai patiria gerokai mažesnį emocinį sukrėtimą, jų elgesys nėra problemiškas.
Psichologai P.Bronstein, M.Stoll ir kt., (7) ištyrę beveik pusantro šimto penktokėlių psichologinę būklę, dar kartą įsitikino, kad artimesni santykiai su išsiskyrusiu tėvu ir jo dalyvavimas vaiko gyvenime gerina vaikų savijautą. Kuo dažniau tėvas susitinka su vaikais, tuo geresni būna jų akademiniai laimėjimai (ypač berniukų) bei geresni santykiai su bendraamžiais (ypač mergaičių). Dažniau bendraujančios su šeimoje nebegyvenančiu tėvu mergaitės yra populiaresnės bendraamžių grupėje.
Jeigu motina išteka dar kartą, paprastai tėvas ima rečiau lankyti savo vaikus. Galbūt tai lemia motinos noras parvesti į namus ne tik sau vyrą, bet ir vaikams patėvį, kuris turėtų visiškai pakeisti ankstesniojo tėvo vaidmenį. O gal tai tėvo įsitikinimas, jog jis, atsiradus patėviui, vaikams tampa nebereikalingas. Deja, psichologų tyrimas rodo, kad net tuomet, kai motina gyvena su kitu vyru, kuo dažniau ankstesnis vyras lanko savo vaikus, tuo geresnis jų savęs vertinimas, elgesys klasėje, mažiau psichologinių problemų.
Kitos JAV psichologės Bonnie L.Barber tyrimas, kuriame dalyvavo paaugliai iš neiširusių bei išsiskyrusių šeimų, parodė, kad paprastai išsiskyrę tėvai linkę rečiau lankyti savo paauglius, mažiau jiems pataria. Dėl to šie paaugliai dažniau skundžiasi depresija. Tyrimo autorė pastebėjo, kad kuo dažniau paaugliai susitinka su savo tėvu, tuo geresnė jų savijauta.
Tai tik dar kartą patvirtina, koks svarbus yra vaiko ryšys su tėvu, kad ir nebegyvenančiu šeimoje.

Vaikai ir antros tėvų vedybos

Dažnai skyrybos vaikams suteikia dvigubą stresą. Iškart po skyrybų, daugelis vaikų yra pykti, jaučiasi įžeisti, prislėgti. Maži vaikai gali kaltinti save. Vyresni gali pasidaryti agresyvesni ir nesukalbami. Papratai per 2-3 metus įsivyrauja pusiausvyra. Vėliau, praėjus 3-5 metams po skyrybų, dažnai ištinka antras stresas – naujos tėvo ar motinos vedybos. Kadangi 75 proc. išsiskyrusių motinų ir 80 proc. tėvų sukuria naują šeimą, dauguma vaikų įgyja patėvius ar pamotes. Patėvio atėjimas į namus ypač gali būti nepageidaujamas mergaitėms, nes dėl jo sutrinka dukros ir motinos santykiai, reikia iš naujo prisitaikyti.
Ferri (1984) paskelbė, kad pamočių auginamų vaikų raida labai nesiskiria nuo nesuirusių šeimų ar vien tik tėvo auginamų vaikų raidos. Tačiau kai kurie vaikai, ypač patėvį turintys berniukai, palyginti su berniukais iš nesuirusių šeimų, dažnai atrodydavo ne taip puikiai. Taigi augti pas patėvį ne visados taip gerai kaip augti šeimoje, kur tėra vienas iš tėvų.(10) Tai patvirtina ir duomenys, gauti iš aštuonių JAV nacionalinių apklausų, kurie rodo, kad toks dvigubas stresas labai paveikia kai kuriuos vaikus (Booth ir Edwards, 1989; Gleen ir Weaver, 1985).
Hetherington ir jos bendradarbių (1989) nuomone, ramūs vaikai paprastai lengvai įveikia skyrybų bei naujos santuokos sukeliamus sunkumus ir net geriau pasirengia būsimiems gyvenimo netikėtumams.

Tėvų skyrybos ir vaiko adaptacijos mokykloje ypatumai

Nuo pat gimimo vaikas tampa vienos iš grupių – šeimos – dalimi. Vėliau ratas plečiasi- jis pradeda lankyti darželį, mokyklą, sutinka ir bendrauja su vis daugiau ir daugiau žmonių. Kiekvienas vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, turi palaipsniui prisitaikyti prie oficialiosios grupės. Šis procesas vyksta lengviau, kai vaikai ligą laiką mokosi drauge. Vaikams, dėl tėvų skyrybų pakeitusiems mokyklą, tenka prisitaikyti prie naujos klasės. Vaikas turi išsikovoti statusą naujoje klasėje, įveikti naujoko izoliaciją, susirasti naujų draugų už mokyklos ribų.
Vaiko, patyrusio tėvų skyrybas, ir bendraklasių santykiams didelę įtaką turi tai, kurią praradimo stadiją (pagal Kübler – Ross) jis išgyvena. Jei vaikas nepakeičia mokyklos, tai skyrybų neigimo išgyvenimo stadijoje jo ir klasės kolektyvo santykiai nepasikeičia. Stengdamasis paneigti problemos atsiradimą vaikas gali pasidaryti dirglus, tačiau ir toliau mielai bendrauti su klasės draugais. Šioje stadijoje oficialiosios skyrybos paprastai dar nebūna įvykusios, ir vaikas dar turi viltį, kad tėvai susitaikys. Taigi vaikas šiuo momentu jaučiasi pilnavertis ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų.
Perėjus į pykčio stadiją vaiko ir bendraklasių tarpusavio santykiai pakinta. Skyrybos jau būna įvykusios ir vaikas pasijunta kitoks nei jo klasės draugai iš pilnų šeimų. Beje, labai dažnai tėvų skyrybų sukeltą pyktį jis projektuoja kitiems ir tampa agresyviu. Jei vaikas pyktį slepia, jis tampa uždaru, o tai irgi trukdo bendrauti su klase. Tuomet bendraklasiai stengiasi apriboti bendravimą su pyktį išgyvenančiu vaiku norėdami išvengti tolesnių pykčio protrūkių.
Liūdėdamas dėl tėvų skyrybų pats vaikas sąmoningai atitolsta nuo bendraamžių. Dažnai to priežastimi būna užuojauta, kurią žodžiais, nenatūraliai švelniu elgesiu bando pareikšti bendraklasiai, mokytojai tuo tarsi dar labiau sustiprindami vaiko įsitikinimą, kad jis, išsiskyrus tėvams, tapo kitoks nei jo bendraamžiai iš neiširusių šeimų. Vaiką ši užuojauta žeidžia, išskiria iš kitų. Šiame etape neretai susiformuoja uždarumas – laikinas arba pastovus – kaip vaiko reakcija į susidariusią problemą ir jos sprendimo būdas.
Kai vaikas susitaiko su tėvų skyrybomis, liūdesys ima laipsniškai mažėti, jis vaiką užplūsta tik tam tikrais gyvenimo atvejais. Vaikas suvokia, kad jo šeima nėra blogesnė, o tik kiek kitokia, vaikas nustoja jausti nepilnavertiškumo kompleksą draugų iš darnių šeimų atžvilgiu, ir bendravimas su jais jam vėl teikia malonumą.

Kai kuriems vaikams skyrybos lemia pažangumo pablogėjimą, jie pradeda praleidinėti pamokas, kitiems gi mokykla tampa paramos šaltiniu, o pažangumas ima gerėti.

Po skyrybų šeima paprastai patiria materialinių sunkumų. Tai trukdo vaiko ir jo bendraklasių tarpusavio santykiams, ypač paauglystėje, kai bendravimas su bendraamžiais išeina už mokyklos ribų. Vaikas, neturintis pinigų bendroms pramogoms, jaučiasi nepilnavertis ir, nenorėdamas atskleisti savo materialinės būklės, stengiasi su klasės draugais bendrauti kiek tik įmanoma mažiau, o bendravimo poreikio patenkinimui susiranda panašios materialinės padėties draugų arba kurie pinigų nelaiko vertybe.
Taigi tėvų skyrybos neigiamai veikia vaikų ir bendraklasių tarpusavio santykius, ypač pirmuosius metus po skyrybų. Vėliau santykiai stabilizuojasi.

Tėvų skyrybų poveikis vaikų tolimesniam gyvenimui

Kaip ir nurodoma literatūroje, taip ir M.Dovydaitienės atliktame tyrime išryškėjo tai, kad skyrybos gali būti būdas išspręsti suirusios šeimos problemas, atskleisti naujas vaiko vystymosi galimybes.
Skyrybų poveikio nejaučia arba mažai jaučia tie žmonės, kuriems tėvų skyrybų metu buvo nuo 1 iki 3 metų. Jie neprisimena skyrybų ir ankstesnio gyvenimo. Tiesa, augdami jie patiria įvairių psichologinių sunkumų, bet jų tiesiogiai nesieja su tėvų skyrybomis.
Didžiausią skyrybų poveikį jaučia tie žmonės, kurie prisimena tėvų skyrybas. Tuo metu jiems buvo nuo 3 iki 12 metų. Dramatiškai išgyvenamos skyrybos tada, kai vaikas suvokė situaciją iki skyrybų kaip stabilią, buvo prisirišęs prie abiejų tėvų, kai skyrybos netikėtos. Tačiau net ir šeimoje, kur vyko smarkūs konfliktai, skyrybos gali būti skausmingos vaikui.
Iš visų tiriamųjų (buvo apklausta 14 žmonių) 4 žmonės buvo patyrę po dvejas skyrybas – tėvų ir savo. M. Dovydaitienė kelia hipotezę, kad skyrybos gali būti susijusios tėvų skyrybomis vaikystėje.
Apie persiduodančias tarp kartų skyrybas minima literatūroje, nors duomenų ir negausu. Vaikai modeliuoja tėvų tarpasmeninius santykius, ir “skyrybų vaikai” labiau linkę patys skirtis negu mirusių tėvų vaikai. Vaikai, patyrę skyrybas, gali išmokti tai, kad prisirišimas prie žmogaus sukelia praradimo riziką. Taip pat po M.Dovydaitienės atlikto tyrimo paaiškėjo, kad kai kurių respondentų išgyvenimai ir praėjus dešimčiai metų ar net ketvirčiui amžiaus vis dar stiprūs ir skausmingi. Tai liudija, kaip smarkiai vaikas įtraukiamas į problemišką šeimos situaciją. Būdami priklausomi nuo tėvų, vaikai neatskiria tėvų problemų ir savo problemų, ir šeimos problemos gali tapti vaiko problemomis. (1)
Pasak R.Jucienės vaikai gyvenantys su vienu iš tėvų, dažniau įgyja žemesnį išsilavinimą, sukuria šeimas būdami nepilnamečiai, turi nesantuokinių vaikų ir taip pat autorė mini, kad dažniausiai jų santuokos baigiasi skyrybomis.
M.Dovydaitienės tyrime išryškėjo toks problemų , kurias vaikai patyrė po tėvų skyrybų, spektras:
1. Atsitraukimas, nepasitikėjimas.
2. Hiperkompensacija.
3. Delinkventinis elgesys.
4. Santykių su priešinga lytimi problemos.
5. Psichosomatinės problemos.

Taip pat buvo nurodyta ir viena pozityvi skyrybų išdava. Respondentė teigė, kad dabar jai nebaisus skurdas, ji mokėtų gyventi ir visko turėdama ir nieko negaudama.
Taigi vaikystėje patirtos tėvų skyrybos gali turėti vaikams ne tik trumpalaikį, bet ir ilgalaikį poveikį, kurį žmogus jaučia visą savo gyvenimą. Naujus prisitaikymo tikslus kelia ištikimybės konflikto situacija Patirtos tėvų skyrybos gali sukelti įvairius psichologinius sunkumus.
Į tėvų skyrybų poveikį tolimesniam gyvenimui grupė psichologų iš Kalifornijos ir Niujorko universitetų pažvelgė visai naujai. Ištyrę 1261 žmogaus, gyvenusio 1921-1991 metais, archyvinius duomenis, psichologai pastebėjo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai dažniau miršta nesulaukę senatvės.
Šis ryšys tarp tėvų skyrybų ir ankstyvesnės mirties nėra visai tiesioginis. Paprasčiausiai psichologiniai ir socialiniai sunkumai, kuriuos patiria išsiskyrusių tėvų vaikai, daro žalą jų gerovei ir galiausiai padidina mirtingumo riziką. Tirdami mirtingumo priežastis, psichologai pastebėjo, kad vyrai patyrę tėvų skyrybas, dažniau mirdavo nuo sužeidimų (savižudybės, nelaimingi atsitikimai, smurto atvejai). Tai gali būti susiję su tuo, kad, kaip rodo anksčiau atlikti psichologiniai tyrimai, išsiskyrusių šeimų berniukai yra impulsyvesni dažniau elgiasi neapgalvotai, asocialiai. Tyrimo autoriai įsitikinę, kad kiekvienas iš šių veiksnių galėjo turėti įtakos didesniam mirtingumui.
Moterų, kurių tėvai buvo išsiskyrę, santuokos irgi dažniau baigdavosi skyrybomis. Be to, šios moterys dažniau nei nepatyrusių tėvų skyrybų moterys rūkė. O tai galėjo būti jų trumpesnio gyvenimo priežastis.(7)

Pagalba besiskiriančių ir išsiskyrusių tėvų vaikams

Daugelis šeimų nesiskiria kadangi mano jog tai sukels daug sunkumų vaikams. Tačiau jei tėvai lieka kartu, tai vaikai girdi ir mato jų ginčus, konfliktus ar tai, kad tėvai vienas kitą ignoruoja.O juk psichologiniai tyrimai parodė, kad konfliktai ir emocinė įtampa namuose vaikams padaro didesnės psichologinės žalos nei tėvų skyrybos, po kurių tėvai išlaiko bent minimalų ryšį, t.y. vaikams leidžiama susitikinėti su abiem tėvais.
Tai, kaip vaikai įveiks tėvų skyrybų stresą, labai priklausys nuo suaugusiųjų elgesio.
Labai svarbu yra kalbėtis su vaikais. Pirmiausia, ką tėvai turėtų padaryti, tai paaiškinti vaikams kas yra skyrybos, nes jie to nežino. Taip pat reikėtų parodyti daugiau išsiskyrusių šeimų, nes vaikai gali manyti, kad daugiau tokių šeimų nėra. Papasakoti kaip juos paveiks skyrybos ir kaip pasikeis jų bendravimas su tėvais. Vaikams suprantama kalba paaiškinti skyrybų priežastis ir atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus, pabrėžti, kad vaikai dėl skyrybų visiškai nekalti. Tėvai turėtų žinoti, kad net ir supratę esmę vaikai gali nepriimti skyrybų emociškai. Vaikai suvokia skyrybas kitaip nei suaugusieji; jie priima skyrybas kaip garantijos, kad vieną dieną jie neliks visiškai vieni, praradimą. Tėvų kalbėjimas su vaiku, rodomas dėmesys padeda vaikui nusiraminti, įveikti psichologinį stresą.
Užtikrinti saugumą. Tėvams skiriantis vaikai būna išsigandę ir pasimetę. Reikia įtikinti vaiką, kad po skyrybų kaip ir anksčiau juo bus rūpinamasi, jis nebus paliktas. Tėvai turėtų rasti laiko pasikalbėti su kiekvienu vaiku. Nežadėti nieko, ko negalės ištesėti, ir atsiminti, kad dovanos negali pakeisti laiko, praleisto su vaiku, nes tėvams skiriantis vaikams reikalingi ne žaislai, o ryšys su palaikančiais suaugusiais.
Leisti vaikams išreikšti savo jausmus. Tegu vaikai kalba, kaip juos veikia skyrybos, ką jie išgyvena. Tėvai neturėtų nureikšminti jų jausmų ir primesti vaikams savo reakcijų į skyrybas – vaikai turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi. Taip pat tėvai turėtų atkreipti dėmesį į vaikų verbalinį ir neverbalinį bendravimą. Gal tai, ką vaikas sako, neatitinka jo elgesio? Kartais vaikai nepasakoja tėvams savo sunkumų nenorėdami sukelti papildomų rūpesčių.
Ruošti vaikus pasikeitimams.Tėvai turėtų pasistengti išlaikyti kuo daugiau stabilumo vaikų gyvenime, nes jiems reikalinga tam tikra rutina. Nereikėtų imti viską kuo greičiau keisti. Vaikui tai kelia pasimetimo, nesaugumo jausmą. Jei įmanoma, nekeisti vaiko mokyklos, įprastos veiklos, draugų. Išlaikyti dienos režimą, namų gyvenimo taisykles, naudoti tuos pačius vaiko elgesio paskatinimus ir apribojimus.
Leisti vaikui mylėti abu tėvus. Vaikams reikalingi santykiai su abiem tėvais; labai svarbu neprašyti jų pasirinkti tik vieno iš tėvų. Neapkalbinėti savo buvusio sutuoktinio vaikams girdint. Gerbti vaikų jausmus – vaikai labai jautriai reaguoja į apkalbas apie tėvus.
Apsaugoti vaikus nuo suaugusių konfliktų. Kiek įmanoma stengtis nesiginčyti vaikams girdint.Tėvai neturėtų naudoti vaiko kaip tarpininko ar ginklo. Kai vaikas yra verčiamas kariauti su vienu iš tėvų, jis gali patirti nepakeliamą psichologinę traumą.
Nereikalauti iš vaikų per didelio brandumo. Tėvai neturėtų reikalauti iš vaikų pagalbos ir paguodos. Neapkrauti vaikų “suaugusių” darbais ir atsakomybe. Kai vaikas elgiasi ne pagal savo amžių, padeda tėvams įveikti skyrybų problemas, jis greičiausiai užgniaužia savo paties emocijas.
Būti pavyzdžiu vaikams. Mokyti vaikus tinkamų būdų, kaip išgyventi liūdesį, praradimą, stresą ir pyktį. Nes ką matys vaikai šeimoje, tą pritaikys ir savo gyvenime. Kaip elgsis tėvai, taip elgsis ir vaikai.(5)
Bet pagalbą turėtų teikti ne tik tėvai, ją turėtų garantuoti ir įvairios institucijos, mokykla, suteikdamos vaikui stabilią, struktūruotą, šiltą aplinką, kompensuojančią namų praradimą. Labai svarbi giminių, draugų parama. Yra duomenų, kad išsiskyrusių šeimų vaikai, gyvenantys kartu su mama ir seneliais, geriau prisitaiko prie skyrybų, negu tie, kurie gyvena tik su mama.
Labai svarbu tyrinėti skyrybų problemą ir kurti psichologinę pagalbą Lietuvoje, kadangi iki šiol beveik niekas nepadaryta, be to , skyrybų situacija Lietuvoje vis blogėja.
Bet jei šeimoje vyksta nuolatiniai konfliktai, kuriuos vaikai mato ir kenčia, ir jei šie tėvų nesutarimai, daugelio psichologų nuomone, vaikams daro didesnę neigiamą įtaką, nei pačios skyrybos, tai gal vis dėlto geresnė išeitis būtų tėvams išsiskirti. Nes dažnai krizinėse situacijose suaugusieji savo pyktį išlieja ant silpnesniųjų. Patirtas pažeminimas, neišsakytos nuoskaudos pasipila ant vaikų, nes jie ir yra silpniausi. Vaikai dažnai padaromi “atpirkimo ožiais” ir sunkiausia išgyvenimų dalis tenka jiems.
Vaikas, kuriuo pasitikima ir kuris jaučiasi atsakingas už tolesnį gyvenimą, vargu ar nukreips savo agresyvumą į šeimos narius,aplinkinius. Bet skaudinamas, kaltę jaučiantis – visada. Juk jam irgi reikia išsilieti. Išsilieti ant silpnesnių vaikų, gyvūnų, daiktų. Vaikas kitaip nemoka, net nežino, kad galima kitaip elgtis. Jis mokosi iš artimųjų ir savo elgesį modeliuoja būtent pagal jų pavyzdį.
Tai, kaip jauni žmonės bendrauja su sutuoktiniais ar mylimais žmonėmis, yra išmokstama šeimoje. Todėl svarbiausia, ką gali duoti tėvai – tai mylėdami vienas kitą, gerbdami, atvirai, nuoširdžiai ir būtent drauge spręsdami iškilusius sunkumus, rodyti pavyzdį savo vaikams. Jei tėvai taip elgsis, tai ir užaugusių vaikų santykiai su savo žmonomis ir vyrais remsis pagarba bei meile, o ištikus bėdai ar atsiradus problemoms, jie nepuls vienas kito kaltinti ar bėgti iš šeimos, o mėgins drauge visa tai įveikti. Taigi tėvams tenka didelis uždavinys – niekada nepamiršti, kad juos stebi ir viską atsimena vaikai.

Literatūra
1. Dovydaitienė M. Skyrybų poveikio vaikui problema. Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Psichologija. 1994.
2. Vaičiulienė A. Paauglio tapatumo raida tėvų skyrybas patyrusioje šeimoje. Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Psichologija. 1999.
3. Navickienė E., Beržinienė E. Tėvai pešasi – kenčia vaikas. Mažylis.
4. Jusienė R. Skyrybos ir vaikai. Psichologija tau. 1997 (5).
5. Petronytė D. Kai tėtė ir mama skiriasi. Psichologija tau. 2000 (4).
6. Miliauskienė R. Krizė šeimoje vaiko akimis. Psichologija tau. 1999 (4).
7. Jusienė R. Tėvų skyrybos: įtaka gyvenimo ilgumui. Tėvo vaidmuo po skyrybų. Psichologija tau.1998 (6).
8. Danusienė Ž. Tavo tėtis blogas. Psichologija tau. 2000 (4).
9. Lietuvos statistikos departamento leidinys. Lietuvos vaikai. – V., 1996.
10. Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. – V., 1999.
11. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas “Technologija” 1997.
12. Internetas.

Leave a Comment