Pagalba smurtą patyrusiems vaikams

pagal
SociologijaKursinisIlgas8 718 žodžių44 min. skaitymo
Turinys

PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIEMS VAIKAMS:

PATIRTIS IR ŠIUOLAIKINIAI SPRENDIMAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius

2004

Įvadas

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos, Egipto ar

Babilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi šių dienų. Prievarta vaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki nusikaltimo.

Šį požiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:”Kai žūsta vienas žmogus- tai tragedija, kai žūva tūkstančiai- tai politika”. Tačiau toks universalus visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, ir tik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios ir įprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti jas eksplotuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris įrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autorių požiūriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas

Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti pėdsakų. Šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės moralės normų devalvavimas, trumpalaikio efekto pervertinimas- iš esmės krizinės situacijos ženklai.

Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar seksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios požymis, ir vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovietikus .

Viena iš neabejotinų homo sovietikus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė, kuomet svarbus tik išoriškai demonsruojamas veidas, bet ne kasdienis žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai.

Tarybinių laikų šventinės vaikų dainelės „Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti” motyvas ironiškai dengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menka buities problema, tad jai skirti dėmesį „į komunizmą žengiančiai visuomenei” atrodė per menka.

Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per kelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms, reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei įgūdžius gyventi visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų.

Deja, bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako-

valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą

( ypač seksualinę ). Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir tautų pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų prievarta yra paplitęs reiškinys. Pripažino, kad :

I.Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.

II.Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias prevencines smurto programas.

III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.

IV.Nepavykus apsaugoti- mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką

Lietuvoje, turime:

V.Suprasti, kas yra prievarta.

Išanalizuoti prievartos:

2.Atsiradimo priežastis.

3.Požymius.

4.Pasekmes

5.Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.

6.Įvertinti tarptautinių dokumentų rekomendacijas.

7.Apibrėžti situaciją Lietuvoje.

8.Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.

I. bendra charakteristika

I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos

Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, nepriežiūrą.

Fizinis smurtas siaurąja prasme- tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.

Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta.Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas „vaikiško” auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir „kūdikiškos” 7-15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas „uzurpuoti” visą vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių. Tai ir jo aptarnavimas, užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra ribojant kiekvieną vaiko žingsnį.

Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis. Tai socialinis- pedagoginis vaikų apleistumas.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą;

prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas:”Vaikų seksualinė prievarta (VSP) –

tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį apibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.

Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:

1. visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui. 1998 m. atlikti namų ūkių biudžeto tyrimai rodo, jog šeimos su vaikais gyvena netgi blogiau negu pensininkai. 37,8 proc. tokių šeimų savo gyvenimo sąlygas vertina kaip gana blogas, o 49,3 proc. jų sunku susimokėti mokesčius už butą bei komunalines paslaugas. Tokių šeimų atžalos kartais net nelanko bendrojo lavinimo mokyklos.

2. norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

3. siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

4. nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;

5. paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;

6. apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;

7. alkoholizmas;

8. narkomanija;

9. nedarbas;

10. įkalinimas;

11. prostitucija;

12. nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas;

13. chroniški neurotiniai tėvų susirgimai.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei.

Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos protrūkius.

I.3. Prievartos požymiai

Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo vyko, tačiau jo elgesys pasikeičia.

Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą prievartą:

14. apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo sutrikimai, pvz., anoreksija);

15. pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);

16. neseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;

17. emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;

18. konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;

19. staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;

20. nenustygimas vietoje;

21. elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);

22. vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);

23. dažnas bėgimas iš pamokų;

24. užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);

25. greitas susierzinimas, kantrybės stoka;

26. priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai suaugusius pamaloninti;

27. nepasitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko apginti. Šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais asmenimis (mokytoju, gydytoju);

28. atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto, šalinimasis);

29. mažai draugų;

30. nepakankama savigarba ir savimonė;

31. bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija gali kilti dėl pačios prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;

32. sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Tipiški PTSS požymiai –

besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaikams –

besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais), besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;

33. isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos prievartą patyrusių (ypač seksualinę) vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai reiškia vaiko bandymą „pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant išstūmimo, neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos mechanizmus. Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas draugas, užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir svajojimas, vaikščiojimas miegant;

Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

I.4. Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus

Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių ir elgesio sutrikimų slypi vaikystės patyrime.

Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti. Šis deficitas pasireiškia prievartą patyrusių vaikų:

34. Anti- socialiame ar agresyviame elgesyje:

A. Agresyvumas- taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius, žiaurumas, sadizmas. Vaikystėje agresyvumas- tai vaiko protestas, gynyba, neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška.

Viena svarbiausių agresyvumo priežasčių- vaikystėje patirta prievarta.

Tiek fizinis, tiek psichinis smurtas prieš vaikus labai dažnai sukelia moralines- psichologines traumas, o pastarosios formuoja įvairaus pobūdžio ir laipsnio elgesio nukrypimus: negatyvizmą, protesto akcijas, piktumą, kerštingumą, pasireiškiantį priešinimusi, kenkimu, smurto perkėlimu į silpnesnius, žiaurumu, netgi sadizmu.

Neretai jau ankstyvajame amžiuje vaikų žaidimuose stebima prievarta ir agresija. Vaikų žaidimai, imituojantys kovas, atrodo, turėtų slopinti nesąmoningą agresyvumą, tačiau kartu ugdo jėgos, brutalumo, neapykantos ir agresyvumo kultą. Prievartos ar smurto vaizdiniai išlieka pasąmonėje visą gyvenimą ir, atsidūrus kritinėje situacijoje, bet kuriuo momentu gali išsiveržti agresyviais jausmais. Jau vien dėl to reikia padėti vaikams emociškai teisingai įvertinti įvairius gyvenimo aspektus, kad vaikystės traumos nesužalotų viso gyvenimo.

B. Dažna elgesio sutrikimų psichologinė priežastis yra įvairūs socialiniai apribojimai ( psichinė prievarta). Neretai vaikai patiria panieką, ignoravimą, priklausomybę nuo autokratiškų suaugusiųjų (tėvų ar pedagogų).

Pastebėta, kad vaikams, kurių laisvė ir savarankiškumas yra pernelyg ribojami, turi fizinių ar sensorikos sutrikimų. Hiperglobą kartais sąlygoja tėvų vaikystės nepritekliai, patirtas skurdas, taip pat šeimos santykių problemos, kai motina, pavyzdžiui, siekia kompensuoti vaikystėje patirtas šeimos problemas.

C. Perdėtai globojamo vaikai užauga labai problematiški. Jie turi bendravimo sunkumų, sunkiai adaptuojasi tarp bendraamžių, savo šeimoje,o visa tai- stresų priežastis. Superglobą vaikystėje patyrę jaunuoliai neretai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksą,būna išlepę, bet kartu ir įžūlūs, pasyvūs, priklausomi.

Dažnai katastrofa baigiasi šeimyniniai santykiai, kai viena iš tėvų šeimoje siekia besąlygiškai dominuoti. Tokiais atvejais šeimoje vyrauja antagonizmas, prieštaringi reikalavimai, nepavyksta pasiekti bendrų sprendimų, dėl to kenčia vaikai.

Statistiškai daugiau vaikų su emociniais ir elgesio sutrikimais yra tose šeimose, kur tėvai turi chroniškų neurotinių susirgimų. Jų vaikams būdingas panašus neurotiškumas. Pavyzdžiui, tėvų „baimės” persiduoda vaikams. Elgesio nukrypimai signalizuoja, kad vaikas turi psichologinių, socialinių problemų, jo gyvenime esama neigiamų situacijų, į kurias reaguoja protestu ar gynyba.

35. Skurdžiame išsilavinime, dažnai dėl nesugebėjimo susikaupti, netinkamos priežiūros, pagalbos nebuvimo,

• Komplikuotuose nepilnaverčiuose santykiuose su bendraamžiais ir suaugusiais. Jų patirtis sako- suaugę yra priešai, pasitikėjimo neverti mokytojai ar globėjai, ir tada vyrauja maištingas, nepaklusnus ir impulsyvus elgesys. Suaugus šis deficitas nulemia prievartinio elgesio atkartojimą šeimose, kurias jie sukuria, arba bendruomenėse, kuriose jie gyvena.

36. Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą dažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojučiais, kad vėl išgyvenama patirta situacija;

37. Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais vaikystėje prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;

38. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo, identiškumo problemas;

39. Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei berniukai;

Ankstyvoji socialinė, emocinė ir kt. deprivacija (kai vaikas gimsta nelaukiamas, anksti netenka tėvų globos arba ji yra nepakankama) provokuoja psichofizinės raidos sutrikimus:

A. Seniai pastebėta, kad vaikams, nuo kūdikystės augantiems institucijose, būdingas emocijų skurdumas, prieraišumo stoka, bendras pasyvumas, apatija ir menkas domėjimasis aplinka, lėtesnė ar sutrikusi kalbos raida, verksmingumas, nerimas, dažnai peraugantys į emocijų ir elgesio sutrikimus.

Taigi emociniai bei elgesio sutrikimai gali būti tiesioginė vieno ar abiejų tėvų netekimo ar vaiko atskyrimo nuo jų pasekmė. Tai sukelia išgyvenimą, protestą, paniką, verksmą, visko atsisakymą, negatyvizmą, pyktį, kerštą.

Vaiko atskyrimas nuo tėvų nepriežiūros atveju visada yra stresogeninė situacija, provokuojanti arba neurotinius sutrikimus, arba asocialų, agresyvų elgesį.

Jei iki 2 metų vaikas nesuranda prie ko prisirišti, tai jau niekada jis nebegali su niekuo užmegzti emocinio kontakto. Tokie vaikai neranda arba sunkiai suranda emocinį kontaktą su įtėviais, o suaugusieji- su savo sutuoktiniais; būna jiems šalti, abejingi, mažai emocionalūs, intravertiški. Tik ypatingai šilta emociniu požiūriu aplinka, geri tėvų-

vaikų santykiai, teigiamos emocijos gali kompensuoti emocinių ryšių trūkumą vaikystėje.

B. Vaikų elgesio problemos dažnai būna susijusios su šeimų socialiniu statusu. Dauguma vaikų, augančių asocialiose šeimose patiria ankstyvąjį socialinį apleistumą, nepakankamą priežiūrą. Neretai vaikai iš tokių šeimų būna asteniški, persirgę daugybinėmis somatinėmis ligomis, kartais jie sąmoningai neleidžiami į mokyklą, jų elgesys nekontroliuojamas.

Daugelis asocialių šeimų vaikų patiria ilgą ir sunkų adaptacijos mokykloje procesą, pasižymi labai lėta socialine asmenybės branda. Vaikai nesugeba adekvačiai bendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams būdingas žinių apie aplinką nepakankamumas, žemas socialinis supratingumas, skurdūs vaizdiniai, bendrųjų ir abstrakčiųjų sąvokų stoka, kalbos raidos sutrikimai.

Mokymosi nesėkmės, pedagogų, tėvų ar bendraklasių panieka formuoja moksleivio emocinius bei elgesio nukrypimus, agresyvumą, keršto siekimą, kuriuos dažnai lydi depresija, nusivylimas, abejingumas, taip pat nerviniai miego, medžiagų apykaitos sutrikimai, mikčiojimas.

Būtina išsiaiškinti, ar vaikas agresyvus todėl, kad nepatenkinami jo poreikiai, ar todėl, kad jis nelaimingas, nepatenkintas, nuskriaustas, ar jis gina savo teises.

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ

ĮVERTINIMAS.

Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio (1985),

Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino (1995),

Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių dalis.

Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos valstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos

Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čia numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais principais:”vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu, kokia forma”.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visos valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19

straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais atvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis):

Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:

a)lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje, b)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje neteisėtoje seksualinėje veikloje, c)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir pornografiniuose leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir sociališkai reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo, išnaudojimo, piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar baudimo auka.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai atliekami nuo šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos prieglaudos, krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta Nacionalinė koalicija prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smurtą,

Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šalių vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir finansuoja plačias lytinio švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybos tarnybų programas.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinį smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra nepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių daugelis neturėjo ir metukų. Vien Kalifornijoje 1991 m. užfiksuota, kad 109

vaikai buvo sumušti negyvai.Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek specialistų susidomėjimas vaikų prievartos problema Vakarų šalyse pastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją pradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos problemą. Atliekami vaikų prievartos paplitimo tyrimai. Nuo 1980 m. tokių tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalis vaikystėje yra patyrusi smurtą.

Patirtis rodo, jog visuomenės vystymąsi stipriai veikia žmonių judėjimai arba nevyriausybinės organizacijos. Juk žmonės pradėjo savanoriškai telktis gerokai anksčiau negu atsirado įstatymai. Todėl ypač prasmingi yra

Didžiosios Britanijos teisininko, konsultuojančio visuomenines organizacijas ir didžiausio šios srities autoriteto, Andrew Philips žodžiai: „Kad ir kokį nerimą šiandien keltų egoizmo suvešėjimas, paguodos teikia neregėtas savanoriškojo sektoriaus nepriklausomumas, gyvybingumas, energija ir įstabi jo įvairovė ugdant tautoje pilietiškumo ir gerumo dvasią…”:

A. Pagalbos telefono linijos patiriantiems smurtą vaikams. Kai kuriais atvejais, nors tai sudaro nedidelę Vaikų linijos skambučių dalį, vaikas gali paprašyti ir nedelsiant gaus nuorodą į kitą agentūrą, kuri pagal įstatymus privalo imtis priemonių. Tokių atvejų mažiau kaip 5 proc. Kai kurios Europos pagalbos linijos turi ryšį su valstybinėmis agentūromis.

Šiomis nekonfidencialiomis linijomis naudojasi daugiausia suaugusieji, susirūpinę dėl vaikų, kurie, kaip įtariama, yra skriaudžiami. Jos labai naudingos ten, kur vyresni vaikai rūpinasi išnaudojamais mažais vaikais, dar negalinčiais pasinaudoti telefonu. Tačiau didžioji pagalbos telefonų dalis Europoje veikia griežtai konfidencialiai. Europos Sąjungos narės turi paklusti nurodymui, reikalaujančiam pagalbos linijų slaptumo. Tyrimai tarp vaikų nekartą parodė, kad vaikai naudojasi VTL būtent todėl, kad ji yra konfidenciali, jie gali kalbėtis anonimiškai, jei to nori, ir taip vaikas kontroliuoja šį kontaktą. Velse, kur gyvena 2.75 milijono gyventojų, per pastaruosius metus apie 2000 vaikų buvo konsultuoti dėl seksualinio smurto.

Skambučiai dėl seksualinio smurto sudaro apie 20 proc. visų gaunamų skambučių. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad dauguma skambinančiųjų (75 proc.) niekad nebendravo su valdžia. Vaikai pasitiki pagalbos telefono linijomis. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl jos įkurtos beveik visose Europos ir daugelyje kitų šalių. Taigi patiriantiems smurtą vaikams pagalbos linijos gali būti tiesiog gyvenimo linijos ne tik jų dabartiniam saugumui ir sveikatai, bet taip pat tikros gyvenimo linijos jų ateičiai, jų gebėjimui atsigauti, pasveikti nuo patiriamo smurto.

Tačiau neapsiribojama vien prievartaujamo vaiko pasauliu. Pagalbos linijos, pasakodamos spaudoje, ką vaikai jiems pasako, gali pakeisti aplinką, kurioje gyvena vaikai. Nors tai atliekama anonimiškai, bet koks viešumas turi įtakos, kad smurtas jau nebėra visiškas tabu. Prievartaujamas vaikas ir vaikai apskritai gauna iš suaugusių pasaulio pranešimą, kad tokia prievarta nėra normali ir nėra teisinga. Tai prieštarauja dažniems prievartautojų tvirtinimams, kad tai, ką jie daro su vaiku, yra normalu ir kad vaikas taip pat moraliai atsakingas už tai, kas vyksta. Be to, konfidencialių pagalbos linijų buvimas sukelia šiek tiek baimės smurtautojui. Atsiranda daugiau šansų, kad jų veikla gali paaiškėti.

B. Pasaulyje savanorystės idėja nėra nauja. Demokratinėse šalyse šalia vyriausybinio socialinės apsaugos institucijų tinklo veikia nevyriausybinės organizacijos (NVO). NVO skiriamasis bruožas yra tas, kad socialinę pagalbą dažniausiai teikia savanoriai. Savanoris- tai žmogus, dirbantis savo noru ir negaunantis už tai jokio materialaus atlyginimo.1991 metais buvo atliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad kas antras žmogus yra įsitraukęs į savanorišką veiklą. Šis tyrimas parodė, kad beveik 100 procentų Britanijos gyventojų yra pasiruošę dirbti savanorišką darbą. 1987 metais Danijos Socialinių tyrimų institutas atliko savanoriško darbo išplitimo tyrimą. Šie tyrimai parodė, kad 1987 metais ketvirtadalis Danijos gyventojų dirbo savanorišką darbą. Danijoje,

Lenkijoje, Kanadoje, Olandijoje kaip ir Didžiojoje Britanijoje yra rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai. Šie faktai rodo, kad pasaulyje savanorystė yra pripažinta ir populiari.

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.

Humanistinė filosofija įtakojo ugdymo reformas ir dėl to keitėsi požiūris į vaiką. Vaikas pripažįstamas kaip unikali būtybė, turinti savitus poreikius ir teisę juos realizuoti. Suaugęs stimuliuoja vaiko vystymąsi tapdamas pagalbininku vaiko savęs pažinimo ir saviraiškos procese, kurdamas emociškai saugią ir ugdymui turtingą bei lavinančią aplinką. Iš vienos pusės XX a. sukūrė palankias sąlygas asmenybės ugdymui, o iš kitos pusės-

vykstantys socialiniai, ekonominiai pakitimai įtakojo ir vaiko socializacijos pasikeitimus, susilpnino bendruomenės įtaką bei sumažino artimiausios vaiko aplinkos saugumą bei stabilumą. Lietuva nėra išimtis šiame kontekste- staiga atsiradusi turtinė nelygybė, didėjantis šeimų nestabilumas, progresuojantis gyventojų alkoholizmas, narkomanija, švietimo prestižo mažėjimas, informacijos priemonių žalingas poveikis apsunkino vaiko gyvenimą bendruomenėje bei sumažino šeimos bei aplinkos atsakomybę už vaiką.

Su prievartos aukomis pirmieji susidūrė medikai, teikdami pagalbą hospitalizuotiems vaikams. Remiantis Lietuvos vyriausiųjų pediatrų duomenimis 1994 m. šalies gydymo įstaigų stacionaruose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų 111 patyrę fizinį smurtą, 11-seksualinę prievartą ir

14- psichologinę prievartą; 15 vaikų išgelbėti nepavyko, jie mirė. Be jokios abejonės šie medikų duomenys nebuvo tikslūs, nes dažnai smurtą, kaip traumos priežastį, artimieji neigia, ir todėl jis sunkiai įrodomas. Ypač slepiami lytinio smurto faktai. Itin glaudžiai susiję smurtas ir nepriežiūra. Jie ypač pražūtingi vaikams tose šeimose, kuriose smurtaujama ne tik prieš vaiką, bet ir prieš moterį (motiną). Motina yra bejėgė apginti savo vaikus, nes pati yra smurto auka, kuri kartais iš nevilties griebiasi smurto. Pavyzdžiui, iš 1994 m. mirusių iki vienerių metų amžiaus vaikų, kurių mirčių buvo galima išvengti laiku suteikus medicinos pagalbą, 2/3

mirčių priežastis buvo vaikų nepriežiūra. Paprastai 95 proc. visų įvykių, susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyksta dėl nepriežiūros.

Ši Lietuvos vaikų padėtis paskatino tirti smurto paplitimą šeimose, tėvų įtaką vaikui bei jo pasaulėžiūros formavimui, ieškoti kelių problemos sprendimui.

Galima teigti, kad ši problema pajudėjo iš „mirties taško” prieš šešerius metus. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skyrė spauda. Galima tvirtinti, kad faktiškai Lietuva šiuo laikotarpiu pasekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą.

1994 metais sudaryta grupė, kuri inicijavo ir parengė Lietuvos

Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kartais vadinamą „Vaikų Konstitucija”.

Šiame projekte suformuluotos pagrindinės vaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius „Vaikas ir socialinė aplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos vaikų apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir alkoholinių gėrimų bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir žaidimų, filmų, visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte buvo kalbama ir apie atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui turėjo įtakos ir tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o 1995 m. liepos 3

d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvenciją. Vaiko teisių pagrindų įstatymas priimtas 1996 m. kovo 14 dieną.

1995 m. lapkričio 24 d., Vaiko raidos centras kartu su dviem nevyriausybinėmis organizacijomis- AMADE-Lietuva ir Labdaros Sąjunga

„Avilys”- surengė konferenciją „Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta”, kurios svarbiausias tikslas buvo pasistengti į tikinti valstybę ir visuomenę, jog prievarta prieš vaikus- tai globalinė problema, kurios nespręsdami labai daug prarasime kaip valstybė ir visuomenė.

1997 m. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras išleido knygą

„Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje”. Tai tyrimas- vienas pirmųjų kolektyvinių mėginimų analizuoti šiuos reiškinius Lietuvoje. Čia pabrėžiama, kad prasidėjus Lietuvos moterų judėjimui, pavienių žurnalistų tyrimų dėka, Lietuvos piliečiai palengva pradėjo suvokti smurto šeimoje išplitimo mastą ir smurto padarinius.

Remiantis Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 1996 m. 224 vaikai nukentėjo nuo įvairaus lytinio smurto, 11 vaikų patyrė sunkius kūno sužalojimus, 17 vaikų buvo nužudyti (tyčinė žmogžudystė), įvykdyta viena netyčinė žmogžudystė, 30

vaikų mirties atvejų nėra išaiškinta. Nuo 1995 m. 3,3 proc. išaugo valkataujančių vaikų skaičius, 1996 m. užregistruoti 720 valkataujantys vaikai.

Šioms problemoms nagrinėti ir spręsti 1997 m. pradžioje Seime buvo sudaryta Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įkurtas Vaikų, jaunimo, šeimos bei vyrų ir moterų lygių galimybių skyrius. Ratifikuota 1993 metų Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, pakeistas

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas- buvo padidinti alimentai vaikams išlaikyti, nuo gruodžio mėnesio pradėtos mokėti papildomos pašalpos šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų. Socialinėje politikoje padarytas esminis šuolis: daugiavaikės šeimos statusas suteiktas jau ir tris vaikus auginančioms šeimoms. 1997m. lapkričio 5- ąją Vyriausybė pritarė Vaikų globos įstatymo ir Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo pakeitimo ir papildymo projektams ir pateikė juos svarstyti Seimui. Vaikų globos įstatymu apibrėžta vaiko globos samprata, jos tvarka, reglamentuotos globėjų teisės, pareigos ir atsakomybė.

Numatytos naujos globos rūšys- laikinoji ir nuolatinė- bei formos: globa šeimoje, šeimynoje ir globos institucijose. Globėju paskirtam asmeniui už kiekvieną globojamą vaiką numatyta pašalpa.

III. 2. ŠIŲ DIENŲ LIETUVOS SITUACIJA.

III.2.1. Baigiantis UNESKO 1999 m. projektui „Baltik network on prevention of child abuse”, buvo surengta tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Estijos, Lenkijos,

Anglijos bei Lietuvos tarnybų atstovai. Konferencijos metu vėl buvo grįžta prie prevencijos, postvencijos ir intervencijos sąvokų. Daugelis konferencijos dalyvių išreiškė savo susirūpinimą dėl bendros strategijos nebuvimo sprendžiant šią problemą valstybiniu mastu bei atskirų organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo trūkumo.

Galima apžvelgti, kas gi nuveikta per šiuos vienerius metus, su kokiomis problemomis susidurta. Jau pačioje projekto vykdymo pradžioje buvo numatyta patikrinti, kaip smurto ir prievartos problemą mato vaikų gydytojai, pedagogai, kiti darbuotojai, kurie dirba su vaikais.

Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kiek ši problema dabar aktuali Lietuvoje. Juk kai buvo žengiami pirmieji žingsniai šioje srityje prieš penkerius-šešerius metus, tai daugelis net nesutikdavo, kad tokia problema egzistuoja.

Kita vertus, jeigu anksčiau buvo akcentuojama tik seksualinė prievarta, tai šiandien jau bandoma atkreipti dėmesį iš viso į smurtą prieš vaikus. Mat vargu ar galima teigti, kad vaiko išprievartavimas yra didesnis nusikaltimas negu vaiko sumušimas. Ir vienu, ir kitu atveju vaiką užvaldo tie patys baimės, nerimo, pykčio jausmai.

Projekto metu buvo atlikti šie tyrimai, analizuojantys smurto prieš vaikus situaciją Lietuvoje:

1. Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa;

2. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai;

3. Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos spaudoje tyrimas.

Tuo pat metu projekto darbo grupė rengė medžiagą apie naujų pagalbos formų pateikimą vaikams. Tuo tikslu kaip modelis buvo pateiktas „Vaikų krizių centras”, kuris ateityje gali realiai pretenduoti į vieną iš tarnybų, teikiančių skubią pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa. Apklausos metu nustatyta, kad beveik visi respondentai (96 proc. pedagogų ir 96 proc.

psichikos sveikatos specialistų) pripažįsta vaikų prievartos problemą kaip labai svarbią. Daugiausiai akcentuojamas vaikų fizinis smurtas (90 proc.

psichikos sveikatos specialistų ir 39 pedagogai). Tačiau šie duomenys nėra statistiškai patikimi, nes respondentai buvo susidūrę daugiausiai su fizinės prievartos aukomis. Vargu ar galima teigti, kad seksualinės prievartos aukų yra daug mažiau. Galima daryti prielaidą, kad šios aukos yra labiau užsislėpusios ir jos sunkiau pastebimos visuomenėje. Atlikus tyrimą išryškėjo ir kiti faktai. Daugelis dirbančiųjų neturi aiškaus plano, kaip galėtų padėti vaikui, patyrusiam smurtą.Tai rodo, kad Lietuvoje trūksta informacijos vaikų institucijoms apie jau veikiančias tarnybas, kurios gali padėti vaikui ir jo šeimai. Didelė dalis respondentų (nuo61 iki

86 proc.) pageidautų jau dabar esančių organizacijų geresnio tarpusavio bendradarbiavimo.

Gavus apibendrintas tyrimo išvadas, buvo numatyta parengti pilną Vaikų krizių centro projektą ir numatyti jo įgyvendinimą 2000-2001 metais. Šis centras teiktų vaikams ne tik stacionarią pagalbą, bet ir turėtų komandą, kuri galėtų teikti psichologinę, socialinę pagalbą vaikui tiesiog jo gyvenamoj vietoj. Tai tiesioginė pagalba vaikui nelaukiant kada jis ateis, bet stengiantis daryti kuo ankstyvesnę intervenciją juo problemoms spręsti.

Žinoma, tai daugiau yra krizių intervencijos bei postvencijos centras, kai į jį žiūrima kaip į tiesioginį pagalbos teikėją. Tačiau numatytame projekte nemažą dalį užima ir prevencinis darbas: vizitai į mokyklas, kitas vaikų ugdymo institucijas, kur vaikai būtų supažindinami su jų teisėmis, problemomis ir galimybėmis jas spręsti. UNESKO projekto metu nuolat buvo bandoma įtikinti LR seimo, Vyriausybės narius tokios veiklos būtinybe ir efektyvumu.

Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai. RUL

Vaiko raidos centre atliktas dar vienas tyrimas, kuriame analizuojama su kokiomis problemomis susiduria vaikai, patyrę prievartą. Tyrimą atliko vaikų psichiatras V. Blažys. Tyrimui buvo panaudota RUL Vaiko raidos centro psichiatrijos skyriaus pacientų, patyrusių seksualinę prievartą, kurie buvo gydyti ir tirti 1997- 1998 metais, ligos istorijų analizė. Analizei atrinkti 20 seksualinės prievartos ir 65 fizinės prievartos atvejai.

Seksualinė prievarta prieš mergaites dažnai prasideda jaunesniame amžiuje- 46,7 proc. atvejų jaunesniame nei 7 metai, berniukai pradėjo patirti seksualinę prievartą kiek vyresniame amžiuje- dažniausiai 11-12

metų. Mergaičių prievartautojai dažniausiai buvo šeimos nariai ir giminės, nepažįstami asmenys sudarė tik 6,5 proc. Berniukų prievartautojai dažniausiai buvo vyresni pažįstami asmenys. Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, beveik niekada patys apie tai nesakydavo kitiems.

Dažniausias išaiškinimo kelias buvo toks- artimi vaikui asmenys, pastebėję tam tikrus vaiko elgesio ir nuotaikos pasikeitimus, paklausdavo vaiko apie priežastis, tada vaikas papasakodavo apie patirtą prievartą. Tačiau laikas nuo prievartos pradžios iki išaiškinimo buvo gana ilgas- mergaitėms 2,1 metų, berniukams- 2 metai.

Seksualinė prievarta dauguma atvejų buvo nevienkartinis reiškinys, o tęsdavosi nuolat kelis metus. Dažniausi simptomai ar jų grupės, pasireiškiantys vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, yra šie: insomnija, košmariški sapnai, depresija, agresyvumas, socialinė izoliacija. Pažymėtina, kad berniukai anksčiau nei mergaitės reaguoja į prievartą agresyviu ir asocialiu elgesiu, socialine izoliacija.

Su hiperseksualumu susijusi simptomatika ir elgesio ypatumai stebėti dažniau mergaitėms. 50 proc. vyresnių nei 10 metų mergaičių atliko suicidinius bandymus. Dažniausiai nustatomos diagnozės analizuotiems vaikams- potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai, vidutinio sunkumo depresinis sutrikimas.Visiems vaikams vyrauja nespecifiniai simptomai. Laikas nuo prievartos pradžios iki prievartos išaiškinimo yra palyginti ilgas, todėl būtinas tiek specialistų, tiek visuomenės švietimas, siekiant geresnio seksualinės prievartos išaiškinimo. Seksualinės prievartos išaiškinimas ir pagalba vaikams gali būti vienas iš veiksnių mažinant savižudybių skaičių.

Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos spaudoje tyrimas. Kitas svarbus tyrimas buvo atliktas pasitelkus spaudą. Buvo išreikštas susirūpinimas smurto atvejų prieš vaikus aprašinėjimu spaudoje.

Bandyta apžvelgti, kokie atvejai susilaukia didžiausio spaudos dėmesio ir kaip žiniasklaidos atstovai tai pateikia visuomenei. Todėl buvo parengta spaudos analizė „Smurtas prieš vaikus spaudoje”. Numatyta gautą medžiagą pateikti ir patiems žiniasklaidos atstovams.

Kalbėdami apie prievartą prieš vaikus, negalime pamiršti spaudos įtakos mūsų visuomenėje. Žiniasklaida gali atlikti tiek gerus darbus, informuodama apie visuomenėje egzistuojančius, į jokias moralės normas netelpančius reiškinius, tiek ir labai blogus darbus, pateikdama informaciją apie prievartą prieš vaikus. Gerai , kai spaudoje apie tai yra daug kalbama, kai pateikiami faktai, bet yra kita problema, kaip pateikiami faktai spaudoje.

Žurnalistai neblogai žino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 10-

to straipsnio teiginį: „Informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais būdais”. To paties kodekso 13 straipsnis teigia: „Žurnalistas ir leidėjas privalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso, sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantis su visuomenės informavimo priemonių atstovu”. Taigi, visi žurnalistai žino, kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kokiais atvejais jie neturėtų žmogaus klausinėti. Skaitant pavienius straipsnius, kilo abejonių, ar tikrai tokių gražių etikos normų laikomasi spaudoje.

Tyrimas buvo atliktas 1999 metų gegužės mėn. 20-31 dienomis bendrovėje

Mediaskopas. Tyrimo metu peržiūrėti 5 Lietuvoje leidžiami didžiausią auditoriją turintys respublikiniai ir regioniniai dienraščiai. Atrinkti šių dienraščių pirmuose puslapiuose publikuoti straipsniai, aprašantys smurto prieš vaikus iki 16 metų amžiaus atvejus. Tyrimo periodas- 1998 metai ir

1999 metų sausio-balandžio mėnesiai.Tyrimo metu peržiūrėta 2210 periodinių leidinių numerių.

Tyrimo tikslai- nustatyti:

4. kokie smurto atvejai prieš vaikus sulaukia didžiausio spaudos dėmesio,

5. kokioms detalėms, temoms, aprašant smurto prieš vaikus atvejus, skiriamas didesnis dėmesys,

6. kaip periodinių leidinių skaitytojai yra informuojami apie problemos sprendimo būdus,

7. ar nagrinėjamuose straipsniuose išreiškiamas vaikų teisių apsaugos , pagalbos institucijų veiksmams, kokie šių institucijų veiksmai yra dažniausiai aprašomi, kritikuojami ar giriami,

8. ar skiriasi informacija ir jos pateikimo bruožai respublikiniuose ir regioniniuose leidiniuose.

Tyrimo išvados. Visos publikacijos susijusios su konkrečiais smurto atvejais. „Skandalingumą” beveik visuomet nulemia tokie kriterijai kaip vaiko mirtis nuo smurto; seksualinė prievarta prieš vaikus; kai vaikas nužudo vaiką; kai prieš vaiką fizinio ar seksualinio smurto griebiasi jo šeimos nariai; kai paaiškėja itin dideli tam tikro reiškinio mastai.

Operatyviniuose įvykių aprašymuose leidiniai dažniausiai nemini smurto priežasčių, nepateikia informacijos apie būdus, kuriais galima buvo jo išvengti. Straipsniuose taip pat nėra informacijos apie tai, kokia pagalba galėtų suteikiama nukentėjusiam vaikui. Skaitytojai tik netiesiogiai gali susidaryti įspūdį apie problemos mastus, sprendimo būdus, susijusių su problema įstaigų veiklą ir pan. Kalbant apie iliustracijas, aukos nuotraukos dažniausiai publikuojamos pirmuose puslapiuose. Aukos nuotraukų demonstravimas yra etikos kodekso pažeidimas. Tokio straipsnio su nuotraukomis išspausdinimas turi įtakos ne tik dabartiniam aukų gyvinimui, bet gali turėti įtakos ir visos šeimos gyvenimui ateityje, vaikų likimui.

Tarp įvairių tarnybų minima policija, prokuratūra. Kitos institucijos ir specialybės minimos retai (gydytojai, pedagogai, socialinės tarnybos).

Žiniasklaidos atstovai straipsniuose neišreiškia jokios kritikos tarnyboms dėl vykstančio smurto. Kartais užsimenama apie neefektyvią prevenciją ar priemones prieš nusikaltėlius, dažniausiai galutinis kaltininkas yra įstatymas. Bet nėra komentarų iš įstatymo leidėjų ar kitus teisės aktus priimančių institucijų. Taigi kaltininkas adresuojamas lyg ir į niekur.

Skaitytojas paliekamas su mintimi apie netinkamus (dažniausiai per daug humaniškus nusikaltėliams) įstatymus, neleidžiančius kovoti su smurtu prieš vaikus. Spauda beveik visą problemos sprendimą palieka jėgos struktūroms, kas yra visai netikslu, kai kalbame apie prevenciją. Spauda atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis šeimų , kuriose vyksta smurtas, gyvena skurdžiai. Šiose šeimose yra didesnė rizika atsirasti prievartai. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir numatant prevencines priemones. Čia spauda gražiai parodo, kad nepriteklius šeimose kelia įtampą, skatina šeimos narių tarpusavio nesutarimus, o tai savo ruožtu sukelia prievartos protrūkius.

Taigi jau pati spauda prieštarauja sau, kai rašo, kad problemą galima išspręsti naudojant jėgos struktūras ir taikant griežtesnius įstatymus.

Smurtą vaikai daugiausia patiria namuose, dvigubai rečiau- gatvėse, kiemuose. Aišku, namuose smurtininkai yra vaiko tėvai, globėjai (38 proc.), kiti suaugę ar nepažįstami žmonės-25 proc. atvejų. Dažniausiai (78 proc.)

spaudoje aprašomas fizinis smurtas, rečiau- seksualinis ir rečiausiai-

psichologinis smurtas. Aišku, kad daugelis seksualinės prievartos aukų savo skausmo spaudai neatskleidžia.

Vaiko mirtis nuo patirto smurto aprašoma šiek tiek daugiau nei pusėje straipsnių. Pastebima, kad vaiko sumušimas traktuojamas kaip nepriimtinas, bet gana natūralus reiškinys, dėl kurio neverta plėtoti temos. Tuo tarpu mirtis nuo smurto aprašinėjama labai smulkiai, dažnai net su pikantiškomis detalėmis.

Straipsniuose, kuriuose apibendrinama smurto mokyklose problema, skaitytojai netiesiogiai skatinami; jaustis nesaugiai dėl savo mokyklinio amžiaus vaiko; kreipti daugiau dėmesio į jo elgesį; laisvalaikio praleidimo būdus; įvertinti mokyklą (į kurią eina vaikas), jos mikroklimatą; iškilus problemai, kreiptis į policiją; neigiamai vertinti galiojančius įstatymus.

Straipsniuose, kuriuose apibendrinama seksualinio smurto prieš vaikus problema, skaitytojai netiesiogiai skatinami; neapkęsti smurtautojo; sekti vaiką ir kontroliuoti jo pažintis; skirti dėmesio vaiko seksualiniam auklėjimui; neužmiršti, kad auka gali tapti bet kuris vaikas, o potencialus smurtautojas- bet kuris asmuo; neužmiršti, jog seksualinio smurto pasekmės yra itin sunkios ir ilgalaikės; manyti, jog seksualinis smurtas prieš vaikus dažniausiai pasitaiko asocialiose, alkoholikų šeimose.

Straipsniuose, apibendrinančiuose šeimos narių fizinį smurtą prieš vaikus, spauda negatyviai reaguoja į nuo 1999 metų sausio 1 d. padidintą vaiko globos pašalpą- nes padidėjusi pašalpa (iki 500Lt.) masina pasipelnyti neketinančius nuoširdžiai globoti vaiko. Tokia reakcija ryškiai išsiskiria iš bendros socialinės tematikos konteksto, nes patys leidiniai daug dėmesio skiria, jų nuomone, per mažoms pensijoms, pašalpoms daugiavaikėms šeimoms, vienišoms motinoms. Tai veda prie minties, kad valstybė turėtų atsargiau materialiai skatinti (arba neskatinti visiškai)

vaikų globą. Peršama mintis, kad vaikams saugiau likti globos namuose, o rizika patekti pas nesąžiningus globėjus yra pernelyg didelė, auganti sulig globos pašalpos padidinimu.

Peržvelgus Lietuvos spaudos lyderius galima teigti, kad spauda pakankamai ryškiai atspindi visuomenės nuomonę, labai stengiasi pritraukti skaitytoją, dažnai nesiskaitydami su priemonėmis. Aiškindama problemas bei jų sprendimo kelius, dažnai kelia prieštaringas idėjas, visai neieško reiškinio priežasčių ir ištakų.

Vykdant projektą ir organizuojant tarptautinę konferenciją paramą suteikė UNESKO, Lietuvos Nacionalinė UNESKO komisija, Lietuvos Valstybinė vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencinė programa.

Prievartos prieš vaikus problemos aktualumas, atrodo, jau niekam

Lietuvoje nebekelia abejonių. Visuomenė ir valstybė pagaliau išsiblaivė iš hipnozės būsenos, į kurią buvo patekusi keliasdešimt metų girdėdama teiginius, kad vaikai yra privilegijuota klasė ir kad socialinės problemos išspręstos, bei dar daug panašių teiginių.

Stabdant prievartą prieš vaikus, būtina stabdyti ir vaikų nusikalstamumą. Tik taip įmanoma sustabdyti besisukantį prievartos ratą.

III.2.2. Šeima

Šeima- daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas sutinka.Vaikai iš disfunkcinių namų, taip pat ir iš namų, kuriuose trūksta suaugusio žmogaus priežiūros, dažnai neįgyja problemų sprendimų įgūdžių, kurie padėtų rasti socialiai priimtinus kasdieninių problemų sprendimus. Tėvai dažnai nėra pavyzdys formuojant įgūdžius arba neatpažįsta tinkamo elgesio ir jo nepaskatina. Žymiai dažniau vaikams yra modeliuojamas neadekvatus elgesys arba jis sulaukia negatyvaus dėmesio, kas emociškai alkanam vaikui dažnai yra geriau nei apskritai jokio dėmesio. Tėvai tinkamai neprižiūri vaikų, o pagrindinės disciplinavimo priemonės yra prievartinės, baudžiančios ir kraštutinės.

Auga vaikų skaičius, kurie patenka rizikon nuo jų pradėjimo momento.

Žalingas medžiagas vartojančios nėščios moterys reikšmingai padidina tikimybę, kad gimę vaikai turės neurologinių ar fizinių problemų. Šie vaikai turi žymiai didesnę dėmesio sutrikimo tendenciją ir didesnį polinkį agresyviai elgtis.

Kaip vaikai išmoksta elgtis socialiai? Vaikai išmoksta socialaus elgesio taip pat kaip ir asocialaus elgesio- modeliavimo, treniravimosi ir pastiprinimo dėka. Matydami ir pakartodami tinkamą elgesį, gaudami tiek planingą (pagyrimas, apdovanojimas), tiek natūralų (problemų sprendimas)

pastiprinimą, vaikai įgyja adekvačius socialaus elgesio įgūdžius. Išdidumo, laimės, saugumo jausmai, jausmas, kad esi mylimas ir priimamas- tai veiksniai, skatinantys tinkamą elgesį.

Yra būtina stiprinti šeimos paramos- socialinės ir psichologinės-

sistemą, diegti ankstyvosios intervencijos programas. Yra būtinas tėvų švietimas- apie normalų vaiko vystymąsi, teisingus disciplinavimo metodus ir būdus.

Paramos vaikams centre trečius metus veikia „Psichologinė mamų mokykla”. Tai kursai, kurių metu mamos sužino, kaip efektyviai disciplinuoti vaikus, kaip valdyti pyktį, kaip suvokti savo ir savo artimųjų jausmus.

Klaipėdos miesto „Dvasinės pagalbos jaunimui centras” pastebėjo darbo su tėvais reikalingumą ir šeimos pedagoginio švietimo trūkumą.Tuo tikslu buvo pradėta programa „Už vaikus atsakingi visi”. Ši programa skirta tėvams, auginantiems 6-12 metų vaikus. Tėvams suteikiama žinių, padedančių įtakoti jų elgesį, skatinama pripažinti abipusių bendruomenės ryšių reikalingumą auklėjant vaikus. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į grupes, kuriose dalijasi patirtimi ir išgyvenimais , ieško problemų sprendimo būdų.

Vaikų centre „Pastogė” veikia Pagalbos šeimai taryba. Tikslas- dirbti socialinį darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje gyventi. Soc. darbuotojai su tėvais aptaria vaiko globos planą ir sudaro bendrą sutartį, kurioje, kurioje numatomi konkretūs žingsniai ir terminai siekiant susigrąžinti vaiką namo. Paprastai soc. darbuotojai stengiasi pakeisti suklupusių tėvų iškreiptą požiūrį į gyvenimą, vaiko poreikius ir saugumą, padeda gydytis nuo alkoholio ar narkomanijos, susirasti darbą, gyvenamąjį plotą, gauti soc. pašalpas ir t.t.

III.2.3. Mokykla

Tai antroji vaikui pristatyta bendruomenė. Ir akivaizdu, jei tos dvi „pirmos visuomenės” atspindi teisingumą, padorumą, moralumą ir demokratiją, tai mūsų vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, elgsis taip pat interpretuodami tas pačias savybes.

Tačiau auganti prievarta ir žiaurumas vaikų ir jaunimo tarpe šiandien mokykloje yra trikdanti daugumos pedagogų ir visuomenės realybė. Mes suvokiame prievartos mokykloje problemą kaip vieną iš vaikų prievartos formų ir dažnai kaip laiku negautos pagalbos rezultatą. Tai yra rimta tėvų, mokytojų ir moksleivių problema. Šalia akivaizdžių žiaurumo aktų, tokių, kaip užpuolimai, išprievartavimai ir nužudymai, daug kitų elgesio apraiškų-

pravardžiavimas, tyčiojimasis, fizinė prievarta, reketas mokykloje- yra rimti pavojaus ženklai šalia egzistuojančios prievartos, vėliau prasiveržiančios agresija ir žiaurumu.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad:

9. vis daugiau vaikų kasdien patiria konfliktus namie ar prievartą, žalingų medžiagų vartojimą šeimoje, vis mažiau laiko praleidžia su tėvais, vis daugiau laiko skiria TV žiūrėjimui- kaip pirminiam pramogų ir vertybių šaltiniui, nuolatos demonstruoja impulsyvų ir agresyvų elgesį tiek namie, tiek mokykloje;

10. mokytojai vis daugiau laiko turi skirti destruktyvaus vaiko elgesio „tramdymui’ ir tarpasmeninių konfliktų sprendimui;

11. kiekvienoje klasėje yra moksleivių, kurie gali būti priskirti „rizikos grupei”. Šiems vaikams būdingas besikartojantis agresyvus ir/ ar impulsyvus elgesys, apsunkinantis bendraklasių gyvenimą ir dažnai tampantis pagrindine jų pačių bendraamžių atstūmimo priežastimi.

Kodėl vaikai taip elgiasi?

12. Nežino koks yra socialiai tinkamas elgesys dėl teigiamo modelio stokos.

13. Turi žinių kaip elgtis, bet neturi įgūdžių dėl netinkamo pastiprinimo ir paskatinimo.

14. Emocinės reakcijos- pyktis, baimė ar nerimas- sutrikdo tinkamo elgesio pasireiškimą.

15. Tyri neadekvačias nuostatas ir įsivaizdavimus apie agresiją kaip apie teisėtą ir priimtiną elgesio būdą.

16. Turi vystymosi sutrikimų dėl fiziologinių priežasčių.

„Rizikos grupės” vaikai dažnai patys yra prievartos aukos. Jie gali būti skriaudžiami namie arba būti prievartos liudininkai. Atjautos slopinimas yra adekvati psichologinio išgyvenimo priemonė. Šie vaikai išmoksta, kad prievarta yra priimtinas bendravimo su žmonėmis būdas. Ir vienintelis dalykas, ko jie turi išmokti,- kaip pasiekti tikslą.

Daug mokytojų ar globėjų jaučiasi bejėgiai pakeisti namuose išmoktą elgesį. Tyrimai rodo, kad rizikos grupės vaikai, kurie, nepaisant visų sudėtingų psichologinių aplinkybių, išgyveno, savo socialinėje aplinkoje turėjo bent vieną reikšmingą suaugusį žmogų, dažnai mokytoją, kuris, būdamas teigiamas pavyzdys, padėjo statyti socialinės kompetencijos pagrindus.

Taigi, grįžtant prie prevencijos ir intervencijos mokykloje, galvojama, kad mokytojai turi gauti sisteminių žinių apie prievartos mokykloje priežastis ir pasireiškimo būdus, apie impulsų kontrolės, pykčio valdymo, emocijų ir jausmų supratimo bei išraiškos mokymo galimybes, apie pačių nuostatas prievartos atžvilgiu.

Paramos vaikams centras rengia prievartos prevencijos mokykloje programą, skirtą mokytojams. Šių įgūdžių mokymas pastebimai sumažina agresyvaus žodinio, emocinio ar fizinio elgesio pasireiškimą, skatina teigiamas interakcijas, netiesiogiai ugdo savęs vertinimą, pagarbą sau ir aplinkai.

III.2.4. Visuomenė

Sunku skaičiais įvertinti skausmą ir pasekmes, kuriuos sukelia suaugusiųjų emocinis, fizinis, seksualinis vaikų žalojimas. Tad kyla klausimas: kas Lietuvoje padės ypatingai socialinės raidos rizikos grupės vaikams susigrąžinti pasitikėjimą bendruomene ir jos nariais? Toks vaikas dažnai nepasitiki artimiausiais žmonėmis, t. y. šeima, kuri ne tik juo nesirūpina, bet žaloja jį sukeldama baimę ir nesaugumo jausmą.

Kiekvienos valstybės įsipareigojimai reikalauja apginti vaikus nuo prievartos, nuo to, kas žaloja jų sielas ir protus, t.y. nuo visko, nuo ko jie patys negali apsiginti. Tačiau net ir sukūrus tobuliausią valstybės institucijų tinklą, besirūpinantį vaikų klausimais, valstybės įsipareigojimas imtis tam tikrų veiksmų stabdant prievartą prieš vaikus, bus bereikšmis, jeigu tame procese, t.y. rūpinantis vaikais, nedalyvaus visa visuomenė. Pasipriešinti bet kokios blogybės plitimui įmanoma tik skatinant žmones suprasti, jog kiekvienas esame atsakingas už kiekvieną prievartą patiriantį vaiką.

Savanoriai. Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta socialinės pagalbos sistema smurtą patiriantiems vaikams, todėl šią spragą galėtų užpildyti nevyriausybinės organizacijos, įtraukdamos į savanorišką veiklą bendruomenės narius, kurie geriausiai žino bendruomenės poreikius. Smurtas vaiko atžvilgiu jau yra pasekmė, o ne priežastis.

Taigi pasekmių šalinimui reikia milžiniškų profesionalų pastangų bei lėšų suteikiant psichologinę bei socialinę reabilitacinę pagalbą. Kurdami pagalbos vaikams politiką ir programas, turėtume nepamiršti, kad vaikas šeimoje smurtą patiria pasyviai pritariant aplinkiniams, gyvenantiems šalia žalojamo vaiko.

Tad savanoriai, neturintys profesinės kvalifikacijos, daugiausiai galėtų nuveikti vykdant smurto prevenciją, kuriant tokį pagalbos tinklą, kuris būtų orientuotas į prevencinį darbą su stokojančiais paramos. Prevenciją mes suprantame kaip sukūrimą ir stiprinimą tų visuomenės elementų ar struktūrų, kurios skatina vaikų kaip individų, galinčių laisvai galvoti ir moraliai veikti, ugdymą.

1997 m. Lietuvoje įkurtas Savanorių centras, kurį inicijavo

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Savanorių centro pagrindinė misija- propaguoti savanorystę Lietuvoje. Savanorių centras tarpininkauja tarp savanorių ir nevyriausybinių organizacijų, padeda jiems surasti vieni kitus, kaupia duomenų bazę apie savanorius bei

NVO, kurioms reikia savanorių, organizuoja kursus savanoriams bei savanorių koordinatoriams.

Savanoriai, orientuodamiesi ne į profesionalą pagalbą, o į ilgalaikius ir draugiškus ryšius su vaiku, patenkina esminį vaiko poreikį- būti reikalingam ir mylimam, užtikrina saugumą ir globą, įgyja vaiko pasitikėjimą. Tokiu būdu savanoris, sujungdamas nutrūkusią grandį tarp vaiko ir suaugusio, atkurtų ryšius su bendruomene bei stiprintų bendradarbiavimą su jau egzistuojančiomis institucijomis. Palaipsniui vaikas įgytų padėtį bendruomenėje bei integruotųsi į ją.

Džiugina tas faktas, kad Lietuvoje kuriasi NVO, kuriose savanoriai teikia pagalbą vaikams, ypatingai priklausantiems rizikos grupei. Į šią veiklą įsijungia vis daugiau jaunimo, kuris padeda vaikams ir savo bendraamžiams. Jaunimo ugdymo galimybės savanoriškoje veikloje turi dideles perspektyvas bendruomenėje, nes už kelerių metų jaunimas kurs šeimas, ugdys ateinančią kartą, kurs bendruomenę, kuri didins ar mažins smurto galimybes.

Nevyriausybinės organizacijos (NV). Vaikais besirūpinančių organizacijų

Lietuvoje yra apie 100. Jų dėka nuolat žadinamas visuomenės budrumas kai ignoruojamos vaikų teisės ar kai joms kyla grėsmė, ruošiamos pagalbos vaikams programos, skatinama remti mokslinius tyrimus ir studijas visose srityse, susijusiose su vaikų problemomis.

NO taip pat informuoja visuomenę apie visas vaikų reikmes ir problemas, užsiima švietėjiška veikla. Tokiu būdu NO yra tartum jungiančioji grandis tarp valstybinių, socialinių institucijų, šeimos bei mokyklos ir, jeigu joms pavyksta koordinuoti veiksmus, tas bendradarbiavimas atneša naudos visai visuomenei, o visų pirma- vaikams.

NO nemažai nuveikė, kad prievarta prieš vaikus nebūtų griežčiausias visuomenės tabu. Apie tai liudija didžiausias publikacijų srautas spaudoje, taip pat skambučiai į Vaikų telefono liniją, kurią įkurti RUL Vaiko raidos centrui padėjo AMADE- Lietuva. Specialiai parengtų savanorių teikiama psichologinė pagalba vaikams buvo didžiulis įvykis, nes Lietuva paveldėjo sistemą, ne tik neturėjusią, bet net negirdėjusią apie tokią pagalbą.

Stabdant prievartą prieš vaikus, Labdaros sąjunga „Avilys” taip pat stengiasi, kad apie savo bėdas prabiltų patys vaikai. 1996 metais „Avilyje”

buvo įkurta dailės studija socialiai remtinų daugiavaikių šeimų vaikams.

Pirmasis vaikų piešinių ciklas tema „Mano teisės” leido suvokti, kokios žaizdotos mažų vaikų sielos. Sunkiausia buvo nupiešti „Aš turiu teisę sakyti, ką galvoju”, „Manęs niekas neturi teisės skriausti”. Šalia įprasto mušimo diržu ir ašarų kartojasi kraupus motyvas- vaikas pririštas prie medžio ar stalo kojos. Savęs ir kitų pažinimas parodos studijoje ir už jos ribų, piešimas pagal pačių vaikų pasiūlytas temas suteikė teisę kiekvienam vaikui jaustis saugiai, priimtam, suprastam. Daugelio vaikų elgesio ir emocijų problemos sumažėjo. Bendradarbiavimas, tolerancija kitam ypač išryškėja, kai vyksta grupinis piešimas.

Paramos vaikams centro penkis metus vykdoma programa Vyresnysis draugas sėkmingai padeda vaikams, išgyvenantiems psichologinę krizę. Papildoma suaugusio globa, parama ir supratimas padeda vaikui įveikti psichologinę krizę ir skatina sveiko, produktyvaus, kūrybingo ir savarankiško visuomenės nario vystymąsi.

1994 metų rudenį Klaipėdos mieste įkurtas „Dvasinės pagalbos jaunimui centras” (DPJC). Atsižvelgus į visuomenėje egzistuojančias problemas, buvo numatytas pagrindinis tikslas- teikti dvasinę, socialinę, psichologinę pagalbą jaunimui bei jų šeimoms, remiantis krikščioniškosios moralės principais. Fondui iškilo uždavinys- kaip atrasti ryšį su jaunimu, padėti spręsti jų problemas.

Pastebėta, kad jaunimas labiausiai atsiskleidžia veikloje ir noriai ateina į centrą, kai kviečiami pagelbėti įvairiuose darbuose. 1995 metais buvo organizuota vasaros stovykla rizikos grupės vaikams. Šiam darbui buvo kviečiamas jaunimas, neturintis nei patirties, nei specialių teorinių žinių darbui su vaikais.

Pagrindinis jų savanoriško darbo motyvas- noras pasidalinti savo gyvu tikėjimu ir meile su vaikais, kurie to stokoja. Dirbant su vaikais stovykloje buvo pastebėtas savanorių kūrybiškumas, meilė vaikui, sugebėjimas bendrauti.

Jaunimo įsijungimas į savanorišką veiklą ir jų paruošimas šiai veiklai yra viena iš visuomenės švietimo bei pasiruošimo motinystei ir tėvystei formų.

Jaunimas galėdamas gilintis į tokias temas kaip savęs vertinimas, agresyvumas, vaiko teisės, šeimos įtaka vaiko vystymuisi, konfliktų sprendimas, vaikų seksualinė prievarta, skyrybų pasekmės vaikui ir pan. ne tik įgyja žinių, bet pritaiko jas savo problemų sprendimui bei dalijasi šia informacija su bendraamžiais, šeimos nariais, aplinkiniais, kurie atlieka neformalaus švietimo funkciją.

O savęs pažinimas, bendravimo įgūdžių tobulinimas, pozityvių konfliktų sprendimo būdų išmokimas, alternatyvių laisvalaikio formų, kurios neskatintų alkoholio bei kitų svaiginančių medžiagų vartojimo, radimas ugdo pasitikėjimą savimi bei brandina asmenybę, o tai yra sveikos šeimos, visuomenės kūrimo pamatas. Praktiškai susidurdamas su vaikų smurto atvejais bei teikdamas jiems pagalbą, jaunimas ieško šio reiškinio priežasčių ir prevencijos būdų.

Kita DPJC programa – Paauglių klubo programa. Šios programos savanoriai dirba su paaugliais, kurie linkę į teisėtvarkos pažeidimus. Jaunimo vadovų kursuose pasirengę savanoriai bendrauja bei organizuoja įvairius būrelius paaugliams, planuoja kartu su jais laisvalaikį, diskutuoja paaugliams aktualiomis temomis, bendrauja individualiai. Paaugliai palaipsniui pradeda pasitikėti savanoriais ir patiki savo paslaptis apie šeimą, pasidalina skaudžiais išgyvenimais.

Vaikams iš nepilnų šeimų skirta „Vyresniųjų draugų” programa. Ši programa padeda vaikams, gyvenantiems nepilnose šeimose ir turintiems bendravimo su bendraamžiais ar suaugusiais sunkumų, geriau jaustis, suteikia pozityvaus bendravimo patirties, ugdo atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams.

Į „Jaunimo liniją” paskambinusiam vaikui, turinčiam problemų, bus suteikta anoniminė psichologinė pagalba telefonu.

Programa „Sniego gniūžtė” skatina paauglių laisvalaikio praleidimą be svaiginančių medžiagų.

Programa „Natūralus pagalbininkas” padeda jauniems žmonėms pažinti save, moko, kaip pagelbėti sunkumų turintiems paaugliams kasdieninėse situacijose.

1995 metų gruodžio 14 dieną Kauno miesto Tarybos sprendimu bendradarbiaujant su Lietuvos Caritas pagal jungtinės veiklos sutartį įsteigtas Vaikų gerovės centras „Pastogė”. Tai pirmas projektas Lietuvoje, sukurtas bendrai su užsienio (JAV ir Anglijos) socialinio darbo ekspertais, orientuotas į šeimyninę vaiko globą ir socialinę pagalbą jų tėvams. Centro veikla grindžiama trimis programomis.

Globojančių šeimų tarnyba. Tikslas- sudaryti vaikams, dėl įvairių priežasčių negalintiems gyventi savo namuose, sąlygas augti globėjų šeimoje. Surasti vaikui globojančią šeimą ir teikti jai socialines paslaugas. Žiniasklaidos pagalba ieškomi žmonės, norintys laikinai ar nuolat globoti vaikus. Pokalbių metu, atsakę į daugiau kaip 100 klausimų, išklausę mokymus, įvertinus namų sąlygas, patikrinus policijoje, pasitikrinus sveikatą, gavus rekomendacijas, globėjai patvirtinami (penkių asmenų) taryboje ir gali globoti vaikus esant reguliariai soc. darbuotojų pagalbai ir priežiūrai.

Pagalbos šeimai tarnyba (jau anksčiau minėta). Tikslas- dirbti socialinį darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje gyventi.

Vaikų skyrius. Tikslas- suteikti vaikui, patekusiam į krizinę situaciją, laikiną prieglobstį, kur jis gaus medicininę, socialinę, pedagoginę, psichologinę pagalbą ir išlaikymą. Vaikai turi galimybę kreiptis patys pagalbos ir būti atvesti kitų bet kuriuo paros metu. Vaikas čia paprastai gyvena ne ilgiau dviejų mėnesių, kol soc. darbuotojai jam parenka globėjų šeimą ar grąžina namo.

Kitos organizacijos beisominčios vaikų smurto problema: Vilniaus m.

Motinos ir Vaiko pensionas, Agentūra-visos Lietuvos vaikai programa „Vaikų sodyba”, Labdaros fondas „Vilnijos vaikai”,Lietuvos našlaičių brolija,

Lietuvos sakaliukų sąjunga, Lietuvos vaikų fondas, Lietuvos vaikų draugų asociacija, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus”,

Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija, SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, Labdaros fondas „Kaimo vaikai”, Vilniaus Visų Šventųjų parapija

„ABC programa vaikams”…

Iv. išvados, galimi problemos sprendimo keliai

1. Smurtas prieš vaikus egzistuoja Lietuvoje, jo paplitimas atitinka kitų šalių prievartos prieš vaikus populiacinių tyrimų duomenis.

2. Reikalingi išsamūs, įvairiapusiški tyrimai norint suteikti geresnę psichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

3. Grandinėje, kuri prasideda nuo smurto akto ir tęsiasi iki jo išaiškinimo bei aukos ar smurtautojo terapijos, Lietuvoje yra pakankamai problemų. Tai:

17. smurto prieš vaiką iškėlimas, išviešinimas reikiamoms instancijoms;

18. smurto prieš vaiką įrodymas, smurtautojo patraukimas atsakomybėn;

19. pagalbos aukai ir smurtautojui suteikimas.

Visos šios grandys nėra tobulos. Siekiant smurtą daugiau iškelti į viešumą, reikia aktyviau šviesti vaikus mokyklose. Praktika rodo, kad net sužinojus smurto faktą, pakankamai sunku jį įrodyti, dėl:

20. pareigūnų, visuomenės, palaikančios smurtautoją (iki tam tikros ribos), palankaus požiūrio;

21. per mažos specialistų ir pareigūnų kompetencijos;

22. per švelnių įstatymų, ginančių vaikus.

4. Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai stiprina šeimą. Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti finansines, socialines, emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:

a)tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje, b)tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas, c)tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo, prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą, d)kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis turi būti pagalbos šeimai tarnybų tinklas.

5. Ką gi iš esmės gali pakeisti Nevyriausybinės organizacijos vaikų gyvenime? Duomenų kaupimas apie vaikų prievartos paplitimą Lietuvoje, užsienio šalių specialistų žinių ir patyrimo analizė bei mūsų specialistų supažindinimas su jomis, vaikų smurto ir prievartos prevencijos programų plėtotė gali paveikti visuomenę, o susivieniję valstybinių institucijų ir

Nevyriausybinių organizacijų veiksmus, sukurdami palankią aplinką labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams- vaikams, galėsime apsaugoti juos nuo prievartos ir smurto.

Svarbu, kad kuriasi bendruomenė, kurioje jaunus žmones (savanorius)

jungia ne teritorinis principas, bet vertybinės orientacijos, noras padėti tiems, kurie stokoja meilės, šilumos ir supratimo. Taigi svarbu yra skatinti jaunus žmones savanoriškai įsijungti į smurto prevenciją, nes yra didelis poreikis ir plačios galimybės dalyvauti savanoriškoje veikloje.

Dalyvaudami bendruomenės socialiniuose projektuose, jaunieji savanoriai ne tik įtakoja artimiausią vaiko aplinką, mažindami vaikų smurto galimybes bei padėdami išgyventi prievartos atvejais, bet praturtina savo patirtį, tobulina asmenybę, atlieka šviečiamąjį darbą visuomenėje, taip pat keičia požiūrį į patį jaunimą ir savanorystę, leidžiantį sukurti pakankamai stiprų pagalbos vaikams smurto atvejais tinklą.

6. Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:

40. specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti specialistų rengimo programą,

41. tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos, švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų)

įveikimas.

7. Reikia priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas, numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.

8. Reikia turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų problemoms.

Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalų bei savanorių paruošimu, tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šią problemą, pastangas, kuriant smurto prevencijos sistemą, kurioje būtų vertinami savanoriai ir jų teikiama pagalba.

Kas?

Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas- kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kam?

Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai-

nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.

Girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios tikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą;

tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet į gatves išeina šimtai našlaičių- nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.

Kaip?

Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis-

tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka gerų šios srities specialistų.

Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos-

specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

42. Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:

a)suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus, b)mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų, c)padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki, d)pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną įtartiną atvejį.

43. Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko reikmes, tėvų vaidmenį.

44. Jei šeima priskirta „rizikos grupei”, valstybė turi užtikrinti:

e) „rizikos šeimų” švietimo programų sukūrimą, f) „rizikos šeimų” konsultavimo paslaugas, g) šeimos terapijos paslaugas „rizikos šeimoms”, h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės problemų pažeidžiamos vaiko teisės, i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia smurtą ir prievartą.

45. Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima laikinai atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir visomis priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.

46. Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas, teikiant pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos įstaiga.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus egzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdyti reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kad

Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,

MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

Literatūros sąrašas

1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius:

leidykla „Folium”, 1998.

2. Gale J. Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV

pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla

„Pelėdų slėnis”, 1996.

3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla „Pedagogika”,

1991.

4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

6. Šikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius:

leidykla „Folium”, 1998.

7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos specialistams. Vilnius, 1996.

8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.

9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir konsultavimo centras ir „Solidarity”, 1996.

10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio ištakos.Vilnius: Lietuvos teisės akademijos spaustuvė, 1997.

11.Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje.Vilnius: „BSPB” spaustuvė, 1997.

12. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1998.

13. Prievarta prieš vaikus. Tarptautinė konferencija. Vilnius, 1999.

14. Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Vilnius, 1996.

15. Socialinę ir psichologinę paramą teikiančių tarnybų rodyklė. 2 dalis.

Vilnius, 1998.

16. trečiasis sektorius. NIPC biuletenis. 10, 1997.

17. Žurnalas „Esu”. Nr. 23, 1997.

18. Žurnalas „Esu”. Nr. 7, 1998.

19. Žurnalas „Esu”. Nr. 8, 1998.