PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIEMS VAIKAMS: PATIRTIS IR ŠIUOLAIKINIAI SPRENDIMAI
KURSINIS DARBAS
Vilnius 2004
TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………3I. BENDRA CHARAKTERISTIKA……………………………………….4I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos………………………………………..4I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys……………………………6I.3. Prievartos požymiai……………………………………………………7I.4. Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus……………………….8II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲDOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS…………………..12III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ……………………………….15III.1. Pirmieji žingsniai problemos sprendimo link…………….…………….16III.2. Šių dienų Lietuvos situacija……………………….………………………18III.2.1. UNESKO projekto metu atlikti tyrimai……………………………18III.2.2. Šeima….……………………………………………………………25III.2.3. Mokykla…………………………………………………………….26III.2.4. Visuomenė……………………………………………………………28IV. IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI…………33V. LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………37
ĮVADAS
Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūsautoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos, Egipto arBabilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi šių dienų. Prievartavaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki nusikaltimo.Šį požiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:”Kai žūsta vienas žmogus- taitragedija, kai žūva tūkstančiai- tai politika”. Tačiau toks universalusvisai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, irtik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios irįprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas. Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuverstijas eksplotuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kurisįrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autoriųpožiūriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei irindividui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimasLietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepaliktipėdsakų. Šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninėsmoralės normų devalvavimas, trumpalaikio efekto pervertinimas- iš esmėskrizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė arseksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios požymis, irvargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iškelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovietikus . Viena išneabejotinų homo sovietikus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausiojesocialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė,kuomet svarbus tik išoriškai demonsruojamas veidas, bet ne kasdienisžmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tarybinių laikų šventinėsvaikų dainelės “Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti” motyvas ironiškaidengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštisir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menkabuities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiaivisuomenei” atrodė per menka. Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes perkelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms,reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus beiįgūdžius gyventi visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje,vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų.Deja, bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako- valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą( ypač seksualinę ). Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių irtautų pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikųprievarta yra paplitęs reiškinys. Pripažino, kad :I.Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.II.Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, betir vykdyti konkrečias prevencines smurto programas.III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.IV.Nepavykus apsaugoti- mažinti skaudžias prievartos pasekmes. Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktikąLietuvoje, turime:V.Suprasti, kas yra prievarta.Išanalizuoti prievartos:2.Atsiradimo priežastis.3.Požymius.4.Pasekmes5.Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.6.Įvertinti tarptautinių dokumentų rekomendacijas.7.Apibrėžti situaciją Lietuvoje.8.Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.
I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.
I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos. Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinęprievartą, nepriežiūrą. Fizinis smurtas siaurąja prasme- tai prievarta prieš asmenį: stumdymas,mušimas, sužeidimas, nužudymas. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizineprievarta.Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais,gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvoktipriklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimasneatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas“vaikiško” auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir“kūdikiškos” 7-15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas “uzurpuoti” visąvaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių. Tai ir jo aptarnavimas,užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūraribojant kiekvieną vaiko žingsnį. Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis,šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio irpsichologinio smurto dalis. Tai socialinis- pedagoginis vaikų apleistumas. Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Taiseksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą;prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniubejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, aukąglamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas. Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas:”Vaikų seksualinė prievarta (VSP) –tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai(seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusiovaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koksseksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jogvaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualiniskontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėlamžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šįapibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką arne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iškurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija irprostitucija). Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinissmurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.
I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys. Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominiopagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybiųkrizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumosstoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaikofizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?
Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:1. visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui. 1998 m. atlikti namų ūkių biudžeto tyrimai rodo, jog šeimos su vaikais gyvena netgi blogiau negu pensininkai. 37,8 proc. tokių šeimų savo gyvenimo sąlygas vertina kaip gana blogas, o 49,3 proc. jų sunku susimokėti mokesčius už butą bei komunalines paslaugas. Tokių šeimų atžalos kartais net nelanko bendrojo lavinimo mokyklos.2. norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;3. siekdamas pakeisti vaiko elgesį;4. nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;5. paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;6. apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;7. alkoholizmas;8. narkomanija;9. nedarbas;10. įkalinimas;11. prostitucija;12. nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas;13. chroniški neurotiniai tėvų susirgimai. Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertintineigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savoegoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei.
Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokioelgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuriskaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartosprotrūkius.I.3. Prievartos požymiai.Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo vyko, tačiau jo elgesys pasikeičia.Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą prievartą:
14. apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo sutrikimai, pvz., anoreksija);15. pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);16. neseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;17. emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;18. konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;19. staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;20. nenustygimas vietoje;21. elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);22. vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);23. dažnas bėgimas iš pamokų;24. užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);25. greitas susierzinimas, kantrybės stoka;26. priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai suaugusius pamaloninti;27. nepasitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko apginti. Šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais asmenimis (mokytoju, gydytoju);28. atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto, šalinimasis);29. mažai draugų;30. nepakankama savigarba ir savimonė;31. bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija gali kilti dėl pačios prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;32. sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Tipiški PTSS požymiai – besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaikams – besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais), besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;33. isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos prievartą patyrusių (ypač seksualinę) vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai reiškia vaiko bandymą “pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant išstūmimo, neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos mechanizmus. Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas draugas, užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir svajojimas, vaikščiojimas miegant;Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutiniųdisociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupėatskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunkiseksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti irvaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.
I.4.Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus.
Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimasskyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinioekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuomūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik patsskriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yraakivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių ir elgesio sutrikimų slypivaikystės patyrime. Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatinamoralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvaigalvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti. Šis deficitaspasireiškia prievartą patyrusių vaikų:34. Anti- socialiame ar agresyviame elgesyje: A. Agresyvumas- taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius, žiaurumas, sadizmas. Vaikystėje agresyvumas- tai vaiko protestas, gynyba, neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška. Viena svarbiausių agresyvumo priežasčių- vaikystėje patirta prievarta. Tiek fizinis, tiek psichinis smurtas prieš vaikus labai dažnai sukelia moralines- psichologines traumas, o pastarosios formuoja įvairaus pobūdžio ir laipsnio elgesio nukrypimus: negatyvizmą, protesto akcijas, piktumą, kerštingumą, pasireiškiantį priešinimusi, kenkimu, smurto perkėlimu į silpnesnius, žiaurumu, netgi sadizmu. Neretai jau ankstyvajame amžiuje vaikų žaidimuose stebima prievarta ir agresija. Vaikų žaidimai, imituojantys kovas, atrodo, turėtų slopinti nesąmoningą agresyvumą, tačiau kartu ugdo jėgos, brutalumo, neapykantos ir agresyvumo kultą. Prievartos ar smurto vaizdiniai išlieka pasąmonėje visą gyvenimą ir, atsidūrus kritinėje situacijoje, bet kuriuo momentu gali išsiveržti agresyviais jausmais. Jau vien dėl to reikia padėti vaikams emociškai teisingai įvertinti įvairius gyvenimo aspektus, kad vaikystės traumos nesužalotų viso gyvenimo. B. Dažna elgesio sutrikimų psichologinė priežastis yra įvairūs socialiniai apribojimai ( psichinė prievarta). Neretai vaikai patiria panieką, ignoravimą, priklausomybę nuo autokratiškų suaugusiųjų (tėvų ar pedagogų). Pastebėta, kad vaikams, kurių laisvė ir savarankiškumas yra pernelyg ribojami, turi fizinių ar sensorikos sutrikimų. Hiperglobą kartais sąlygoja tėvų vaikystės nepritekliai, patirtas skurdas, taip pat šeimos santykių problemos, kai motina, pavyzdžiui, siekia kompensuoti vaikystėje patirtas šeimos problemas. C. Perdėtai globojamo vaikai užauga labai problematiški. Jie turi bendravimo sunkumų, sunkiai adaptuojasi tarp bendraamžių, savo šeimoje,o visa tai- stresų priežastis. Superglobą vaikystėje patyrę jaunuoliai neretai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksą,būna išlepę, bet kartu ir įžūlūs, pasyvūs, priklausomi. Dažnai katastrofa baigiasi šeimyniniai santykiai, kai viena iš tėvų šeimoje siekia besąlygiškai dominuoti. Tokiais atvejais šeimoje vyrauja antagonizmas, prieštaringi reikalavimai, nepavyksta pasiekti bendrų sprendimų, dėl to kenčia vaikai. Statistiškai daugiau vaikų su emociniais ir elgesio sutrikimais yra tose šeimose, kur tėvai turi chroniškų neurotinių susirgimų. Jų vaikams būdingas panašus neurotiškumas. Pavyzdžiui, tėvų “baimės” persiduoda vaikams. Elgesio nukrypimai signalizuoja, kad vaikas turi psichologinių, socialinių problemų, jo gyvenime esama neigiamų situacijų, į kurias reaguoja protestu ar gynyba.35. Skurdžiame išsilavinime, dažnai dėl nesugebėjimo susikaupti, netinkamos priežiūros, pagalbos nebuvimo,• Komplikuotuose nepilnaverčiuose santykiuose su bendraamžiais ir suaugusiais. Jų patirtis sako- suaugę yra priešai, pasitikėjimo neverti mokytojai ar globėjai, ir tada vyrauja maištingas, nepaklusnus ir impulsyvus elgesys. Suaugus šis deficitas nulemia prievartinio elgesio atkartojimą šeimose, kurias jie sukuria, arba bendruomenėse, kuriose jie gyvena.36. Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą dažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojučiais, kad vėl išgyvenama patirta situacija;37. Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais vaikystėje prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;38. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo, identiškumo problemas;39. Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei
berniukai; Ankstyvoji socialinė, emocinė ir kt. deprivacija (kai vaikas gimstanelaukiamas, anksti netenka tėvų globos arba ji yra nepakankama) provokuojapsichofizinės raidos sutrikimus:A. Seniai pastebėta, kad vaikams, nuo kūdikystės augantiems institucijose,būdingas emocijų skurdumas, prieraišumo stoka, bendras pasyvumas, apatijair menkas domėjimasis aplinka, lėtesnė ar sutrikusi kalbos raida,verksmingumas, nerimas, dažnai peraugantys į emocijų ir elgesio sutrikimus.Taigi emociniai bei elgesio sutrikimai gali būti tiesioginė vieno ar abiejųtėvų netekimo ar vaiko atskyrimo nuo jų pasekmė. Tai sukelia išgyvenimą,protestą, paniką, verksmą, visko atsisakymą, negatyvizmą, pyktį, kerštą.Vaiko atskyrimas nuo tėvų nepriežiūros atveju visada yra stresogeninėsituacija, provokuojanti arba neurotinius sutrikimus, arba asocialų,agresyvų elgesį. Jei iki 2 metų vaikas nesuranda prie ko prisirišti, tai jau niekada jisnebegali su niekuo užmegzti emocinio kontakto. Tokie vaikai neranda arbasunkiai suranda emocinį kontaktą su įtėviais, o suaugusieji- su savosutuoktiniais; būna jiems šalti, abejingi, mažai emocionalūs,intravertiški. Tik ypatingai šilta emociniu požiūriu aplinka, geri tėvų-vaikų santykiai, teigiamos emocijos gali kompensuoti emocinių ryšių trūkumąvaikystėje. B. Vaikų elgesio problemos dažnai būna susijusios su šeimų socialiniustatusu. Dauguma vaikų, augančių asocialiose šeimose patiria ankstyvąjįsocialinį apleistumą, nepakankamą priežiūrą. Neretai vaikai iš tokių šeimųbūna asteniški, persirgę daugybinėmis somatinėmis ligomis, kartais jiesąmoningai neleidžiami į mokyklą, jų elgesys nekontroliuojamas. Daugelisasocialių šeimų vaikų patiria ilgą ir sunkų adaptacijos mokykloje procesą,pasižymi labai lėta socialine asmenybės branda. Vaikai nesugeba adekvačiaibendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams būdingas žinių apie aplinkąnepakankamumas, žemas socialinis supratingumas, skurdūs vaizdiniai,bendrųjų ir abstrakčiųjų sąvokų stoka, kalbos raidos sutrikimai. Mokymosinesėkmės, pedagogų, tėvų ar bendraklasių panieka formuoja moksleivioemocinius bei elgesio nukrypimus, agresyvumą, keršto siekimą, kuriuosdažnai lydi depresija, nusivylimas, abejingumas, taip pat nerviniai miego,medžiagų apykaitos sutrikimai, mikčiojimas.Būtina išsiaiškinti, ar vaikas agresyvus todėl, kad nepatenkinami joporeikiai, ar todėl, kad jis nelaimingas, nepatenkintas, nuskriaustas, arjis gina savo teises.II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲĮVERTINIMAS.
Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio (1985),Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino (1995),Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių dalis.Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienosvalstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto. 1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų OrganizacijosAsamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtųlaimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čianumatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaipatskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžiosorganus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas gintiteisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiaisprincipais:”vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo,žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu,kokia forma”. 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėsasamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visosvalstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo irratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad jiartimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįstakiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių iršvietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio arpsichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo arnerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinįpiktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokiospriemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiantsocialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jįglobojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti,gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikaisatvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis):Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimoir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visųreikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamosuždrausti:a)lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje,b)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitojeneteisėtoje seksualinėje veikloje,c)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir pornografiniuoseleidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamųpriemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir sociališkaireintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo, išnaudojimo,piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško arba orumąžeminančio elgesio ar baudimo auka. Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai atliekami nuošeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos prieglaudos,krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta Nacionalinė koalicijaprieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smurtą,Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šaliųvyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir finansuoja plačias lytiniošvietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybostarnybų programas. Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinįsmurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandųstatistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yranepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apieemociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kuriųdaugelis neturėjo ir metukų. Vien Kalifornijoje 1991 m. užfiksuota, kad 109vaikai buvo sumušti negyvai.Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiekspecialistų susidomėjimas vaikų prievartos problema Vakarų šalysepastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į jąpradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugosproblemą. Atliekami vaikų prievartos paplitimo tyrimai. Nuo 1980 m. tokiųtyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalisvaikystėje yra patyrusi smurtą. Patirtis rodo, jog visuomenės vystymąsi stipriai veikia žmonių judėjimaiarba nevyriausybinės organizacijos. Juk žmonės pradėjo savanoriškai telktisgerokai anksčiau negu atsirado įstatymai. Todėl ypač prasmingi yraDidžiosios Britanijos teisininko, konsultuojančio visuomeninesorganizacijas ir didžiausio šios srities autoriteto, Andrew Philipsžodžiai: “Kad ir kokį nerimą šiandien keltų egoizmo suvešėjimas, paguodosteikia neregėtas savanoriškojo sektoriaus nepriklausomumas, gyvybingumas,energija ir įstabi jo įvairovė ugdant tautoje pilietiškumo ir gerumodvasią…”: A. Pagalbos telefono linijos patiriantiems smurtą vaikams. Kai kuriaisatvejais, nors tai sudaro nedidelę Vaikų linijos skambučių dalį, vaikasgali paprašyti ir nedelsiant gaus nuorodą į kitą agentūrą, kuri pagalįstatymus privalo imtis priemonių. Tokių atvejų mažiau kaip 5 proc. Kaikurios Europos pagalbos linijos turi ryšį su valstybinėmis agentūromis.Šiomis nekonfidencialiomis linijomis naudojasi daugiausia suaugusieji,susirūpinę dėl vaikų, kurie, kaip įtariama, yra skriaudžiami. Jos labainaudingos ten, kur vyresni vaikai rūpinasi išnaudojamais mažais vaikais,dar negalinčiais pasinaudoti telefonu. Tačiau didžioji pagalbos telefonųdalis Europoje veikia griežtai konfidencialiai. Europos Sąjungos narės turi
paklusti nurodymui, reikalaujančiam pagalbos linijų slaptumo. Tyrimai tarpvaikų nekartą parodė, kad vaikai naudojasi VTL būtent todėl, kad ji yrakonfidenciali, jie gali kalbėtis anonimiškai, jei to nori, ir taip vaikaskontroliuoja šį kontaktą. Velse, kur gyvena 2.75 milijono gyventojų, perpastaruosius metus apie 2000 vaikų buvo konsultuoti dėl seksualinio smurto.Skambučiai dėl seksualinio smurto sudaro apie 20 proc. visų gaunamųskambučių. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad daugumaskambinančiųjų (75 proc.) niekad nebendravo su valdžia. Vaikai pasitikipagalbos telefono linijomis. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl josįkurtos beveik visose Europos ir daugelyje kitų šalių. Taigi patiriantiemssmurtą vaikams pagalbos linijos gali būti tiesiog gyvenimo linijos ne tikjų dabartiniam saugumui ir sveikatai, bet taip pat tikros gyvenimo linijosjų ateičiai, jų gebėjimui atsigauti, pasveikti nuo patiriamo smurto. Tačiau neapsiribojama vien prievartaujamo vaiko pasauliu. Pagalboslinijos, pasakodamos spaudoje, ką vaikai jiems pasako, gali pakeistiaplinką, kurioje gyvena vaikai. Nors tai atliekama anonimiškai, bet koksviešumas turi įtakos, kad smurtas jau nebėra visiškas tabu. Prievartaujamasvaikas ir vaikai apskritai gauna iš suaugusių pasaulio pranešimą, kad tokiaprievarta nėra normali ir nėra teisinga. Tai prieštarauja dažniemsprievartautojų tvirtinimams, kad tai, ką jie daro su vaiku, yra normalu irkad vaikas taip pat moraliai atsakingas už tai, kas vyksta. Be to,konfidencialių pagalbos linijų buvimas sukelia šiek tiek baimėssmurtautojui. Atsiranda daugiau šansų, kad jų veikla gali paaiškėti. B. Pasaulyje savanorystės idėja nėra nauja. Demokratinėse šalyse šaliavyriausybinio socialinės apsaugos institucijų tinklo veikia nevyriausybinėsorganizacijos (NVO). NVO skiriamasis bruožas yra tas, kad socialinę pagalbądažniausiai teikia savanoriai. Savanoris- tai žmogus, dirbantis savo noruir negaunantis už tai jokio materialaus atlyginimo.1991 metais buvoatliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, kurio rezultatai rodo, kadkas antras žmogus yra įsitraukęs į savanorišką veiklą. Šis tyrimas parodė,kad beveik 100 procentų Britanijos gyventojų yra pasiruošę dirbtisavanorišką darbą. 1987 metais Danijos Socialinių tyrimų institutas atlikosavanoriško darbo išplitimo tyrimą. Šie tyrimai parodė, kad 1987 metaisketvirtadalis Danijos gyventojų dirbo savanorišką darbą. Danijoje,Lenkijoje, Kanadoje, Olandijoje kaip ir Didžiojoje Britanijoje yrarajoniniai savanorių įdarbinimo centrai. Šie faktai rodo, kad pasaulyjesavanorystė yra pripažinta ir populiari.III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.
Humanistinė filosofija įtakojo ugdymo reformas ir dėl to keitėsipožiūris į vaiką. Vaikas pripažįstamas kaip unikali būtybė, turinti savitusporeikius ir teisę juos realizuoti. Suaugęs stimuliuoja vaiko vystymąsitapdamas pagalbininku vaiko savęs pažinimo ir saviraiškos procese, kurdamasemociškai saugią ir ugdymui turtingą bei lavinančią aplinką. Iš vienospusės XX a. sukūrė palankias sąlygas asmenybės ugdymui, o iš kitos pusės-vykstantys socialiniai, ekonominiai pakitimai įtakojo ir vaikosocializacijos pasikeitimus, susilpnino bendruomenės įtaką bei sumažinoartimiausios vaiko aplinkos saugumą bei stabilumą. Lietuva nėra išimtisšiame kontekste- staiga atsiradusi turtinė nelygybė, didėjantis šeimųnestabilumas, progresuojantis gyventojų alkoholizmas, narkomanija, švietimoprestižo mažėjimas, informacijos priemonių žalingas poveikis apsunkinovaiko gyvenimą bendruomenėje bei sumažino šeimos bei aplinkos atsakomybę užvaiką.
III.1.PIRMIEJI ŽINGSNIAI PROBLEMOS SPRENDIMO LINK.
Su prievartos aukomis pirmieji susidūrė medikai, teikdami pagalbąhospitalizuotiems vaikams. Remiantis Lietuvos vyriausiųjų pediatrųduomenimis 1994 m. šalies gydymo įstaigų stacionaruose gydytas 141 vaikas,patyręs smurtą. Iš jų 111 patyrę fizinį smurtą, 11-seksualinę prievartą ir14- psichologinę prievartą; 15 vaikų išgelbėti nepavyko, jie mirė. Bejokios abejonės šie medikų duomenys nebuvo tikslūs, nes dažnai smurtą, kaiptraumos priežastį, artimieji neigia, ir todėl jis sunkiai įrodomas. Ypačslepiami lytinio smurto faktai. Itin glaudžiai susiję smurtas irnepriežiūra. Jie ypač pražūtingi vaikams tose šeimose, kuriose smurtaujamane tik prieš vaiką, bet ir prieš moterį (motiną). Motina yra bejėgė apgintisavo vaikus, nes pati yra smurto auka, kuri kartais iš nevilties griebiasismurto. Pavyzdžiui, iš 1994 m. mirusių iki vienerių metų amžiaus vaikų,kurių mirčių buvo galima išvengti laiku suteikus medicinos pagalbą, 2/3mirčių priežastis buvo vaikų nepriežiūra. Paprastai 95 proc. visų įvykių,susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyksta dėl nepriežiūros. Ši Lietuvos vaikų padėtis paskatino tirti smurto paplitimą šeimose, tėvųįtaką vaikui bei jo pasaulėžiūros formavimui, ieškoti kelių problemossprendimui. Galima teigti, kad ši problema pajudėjo iš “mirties taško” prieššešerius metus. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises,interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisiųapsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, Seimas ratifikavo Vaikoteisių konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skyrėspauda. Galima tvirtinti, kad faktiškai Lietuva šiuo laikotarpiu pasekėcivilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto irprievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą. 1994 metais sudaryta grupė, kuri inicijavo ir parengė LietuvosRespublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kartaisvadinamą “Vaikų Konstitucija”. Šiame projekte suformuluotos pagrindinėsvaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius “Vaikas ir socialinėaplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos vaikų apsaugos nuoneigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir alkoholinių gėrimųbei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriaiveikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir žaidimų, filmų,visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos nuo seksualinioišnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte buvo kalbama ir apieatsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui turėjo įtakos irtai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o 1995 m. liepos 3d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvenciją. Vaikoteisių pagrindų įstatymas priimtas 1996 m. kovo 14 dieną. 1995 m. lapkričio 24 d., Vaiko raidos centras kartu su dviemnevyriausybinėmis organizacijomis- AMADE-Lietuva ir Labdaros Sąjunga“Avilys”- surengė konferenciją “Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta”,kurios svarbiausias tikslas buvo pasistengti į tikinti valstybę irvisuomenę, jog prievarta prieš vaikus- tai globalinė problema, kuriosnespręsdami labai daug prarasime kaip valstybė ir visuomenė. 1997 m. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras išleido knygą“Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje”. Tai tyrimas- vienas pirmųjųkolektyvinių mėginimų analizuoti šiuos reiškinius Lietuvoje. Čiapabrėžiama, kad prasidėjus Lietuvos moterų judėjimui, pavienių žurnalistųtyrimų dėka, Lietuvos piliečiai palengva pradėjo suvokti smurto šeimojeišplitimo mastą ir smurto padarinius. Remiantis Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos prie socialinėsapsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 1996 m. 224 vaikai nukentėjo nuoįvairaus lytinio smurto, 11 vaikų patyrė sunkius kūno sužalojimus, 17 vaikųbuvo nužudyti (tyčinė žmogžudystė), įvykdyta viena netyčinė žmogžudystė, 30vaikų mirties atvejų nėra išaiškinta. Nuo 1995 m. 3,3 proc. išaugovalkataujančių vaikų skaičius, 1996 m. užregistruoti 720 valkataujantysvaikai. Šioms problemoms nagrinėti ir spręsti 1997 m. pradžioje Seime buvosudaryta Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Socialinės apsaugos ir darboministerijoje įkurtas Vaikų, jaunimo, šeimos bei vyrų ir moterų lygiųgalimybių skyrius. Ratifikuota 1993 metų Hagos konvencija dėl vaikųapsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, pakeistasLietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas- buvo padidinti alimentaivaikams išlaikyti, nuo gruodžio mėnesio pradėtos mokėti papildomos pašalposšeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų. Socialinėje politikoje
padarytas esminis šuolis: daugiavaikės šeimos statusas suteiktas jau irtris vaikus auginančioms šeimoms. 1997m. lapkričio 5- ąją Vyriausybėpritarė Vaikų globos įstatymo ir Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančiomsvaikus, įstatymo pakeitimo ir papildymo projektams ir pateikė juossvarstyti Seimui. Vaikų globos įstatymu apibrėžta vaiko globos samprata,jos tvarka, reglamentuotos globėjų teisės, pareigos ir atsakomybė.Numatytos naujos globos rūšys- laikinoji ir nuolatinė- bei formos: globašeimoje, šeimynoje ir globos institucijose. Globėju paskirtam asmeniui užkiekvieną globojamą vaiką numatyta pašalpa.III. 2. ŠIŲ DIENŲ LIETUVOS SITUACIJA.
III.2.1. Baigiantis UNESKO 1999 m. projektui “Baltik network onprevention of child abuse”, buvo surengta tarptautinė konferencija,kurioje dalyvavo svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Estijos, Lenkijos,Anglijos bei Lietuvos tarnybų atstovai. Konferencijos metu vėl buvo grįžtaprie prevencijos, postvencijos ir intervencijos sąvokų. Daugeliskonferencijos dalyvių išreiškė savo susirūpinimą dėl bendros strategijosnebuvimo sprendžiant šią problemą valstybiniu mastu bei atskirųorganizacijų tarpusavio bendradarbiavimo trūkumo. Galima apžvelgti, kas gi nuveikta per šiuos vienerius metus, su kokiomisproblemomis susidurta. Jau pačioje projekto vykdymo pradžioje buvo numatytapatikrinti, kaip smurto ir prievartos problemą mato vaikų gydytojai,pedagogai, kiti darbuotojai, kurie dirba su vaikais. Svarbiausia buvoišsiaiškinti, kiek ši problema dabar aktuali Lietuvoje. Juk kai buvožengiami pirmieji žingsniai šioje srityje prieš penkerius-šešerius metus,tai daugelis net nesutikdavo, kad tokia problema egzistuoja. Kita vertus,jeigu anksčiau buvo akcentuojama tik seksualinė prievarta, tai šiandien jaubandoma atkreipti dėmesį iš viso į smurtą prieš vaikus. Mat vargu ar galimateigti, kad vaiko išprievartavimas yra didesnis nusikaltimas negu vaikosumušimas. Ir vienu, ir kitu atveju vaiką užvaldo tie patys baimės, nerimo,pykčio jausmai. Projekto metu buvo atlikti šie tyrimai, analizuojantys smurto priešvaikus situaciją Lietuvoje: 1. Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa; 2. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai; 3. Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos spaudoje tyrimas. Tuo pat metu projekto darbo grupė rengė medžiagą apie naujų pagalbosformų pateikimą vaikams. Tuo tikslu kaip modelis buvo pateiktas “Vaikųkrizių centras”, kuris ateityje gali realiai pretenduoti į vieną ištarnybų, teikiančių skubią pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą. Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa. Apklausos metunustatyta, kad beveik visi respondentai (96 proc. pedagogų ir 96 proc.psichikos sveikatos specialistų) pripažįsta vaikų prievartos problemą kaiplabai svarbią. Daugiausiai akcentuojamas vaikų fizinis smurtas (90 proc.psichikos sveikatos specialistų ir 39 pedagogai). Tačiau šie duomenys nėrastatistiškai patikimi, nes respondentai buvo susidūrę daugiausiai sufizinės prievartos aukomis. Vargu ar galima teigti, kad seksualinėsprievartos aukų yra daug mažiau. Galima daryti prielaidą, kad šios aukosyra labiau užsislėpusios ir jos sunkiau pastebimos visuomenėje. Atlikustyrimą išryškėjo ir kiti faktai. Daugelis dirbančiųjų neturi aiškaus plano,kaip galėtų padėti vaikui, patyrusiam smurtą.Tai rodo, kad Lietuvojetrūksta informacijos vaikų institucijoms apie jau veikiančias tarnybas,kurios gali padėti vaikui ir jo šeimai. Didelė dalis respondentų (nuo61 iki86 proc.) pageidautų jau dabar esančių organizacijų geresnio tarpusaviobendradarbiavimo. Gavus apibendrintas tyrimo išvadas, buvo numatyta parengti pilną Vaikųkrizių centro projektą ir numatyti jo įgyvendinimą 2000-2001 metais. Šiscentras teiktų vaikams ne tik stacionarią pagalbą, bet ir turėtų komandą,kuri galėtų teikti psichologinę, socialinę pagalbą vaikui tiesiog jogyvenamoj vietoj. Tai tiesioginė pagalba vaikui nelaukiant kada jis ateis,bet stengiantis daryti kuo ankstyvesnę intervenciją juo problemoms spręsti.Žinoma, tai daugiau yra krizių intervencijos bei postvencijos centras, kaiį jį žiūrima kaip į tiesioginį pagalbos teikėją. Tačiau numatytame projektenemažą dalį užima ir prevencinis darbas: vizitai į mokyklas, kitas vaikųugdymo institucijas, kur vaikai būtų supažindinami su jų teisėmis,problemomis ir galimybėmis jas spręsti. UNESKO projekto metu nuolat buvobandoma įtikinti LR seimo, Vyriausybės narius tokios veiklos būtinybe irefektyvumu. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai. RULVaiko raidos centre atliktas dar vienas tyrimas, kuriame analizuojama sukokiomis problemomis susiduria vaikai, patyrę prievartą. Tyrimą atlikovaikų psichiatras V. Blažys. Tyrimui buvo panaudota RUL Vaiko raidos centropsichiatrijos skyriaus pacientų, patyrusių seksualinę prievartą, kurie buvogydyti ir tirti 1997- 1998 metais, ligos istorijų analizė. Analizeiatrinkti 20 seksualinės prievartos ir 65 fizinės prievartos atvejai. Seksualinė prievarta prieš mergaites dažnai prasideda jaunesniameamžiuje- 46,7 proc. atvejų jaunesniame nei 7 metai, berniukai pradėjopatirti seksualinę prievartą kiek vyresniame amžiuje- dažniausiai 11-12metų. Mergaičių prievartautojai dažniausiai buvo šeimos nariai ir giminės,nepažįstami asmenys sudarė tik 6,5 proc. Berniukų prievartautojaidažniausiai buvo vyresni pažįstami asmenys. Vaikai, patyrę seksualinęprievartą, beveik niekada patys apie tai nesakydavo kitiems. Dažniausiasišaiškinimo kelias buvo toks- artimi vaikui asmenys, pastebėję tam tikrusvaiko elgesio ir nuotaikos pasikeitimus, paklausdavo vaiko apie priežastis,tada vaikas papasakodavo apie patirtą prievartą. Tačiau laikas nuoprievartos pradžios iki išaiškinimo buvo gana ilgas- mergaitėms 2,1 metų,berniukams- 2 metai. Seksualinė prievarta dauguma atvejų buvonevienkartinis reiškinys, o tęsdavosi nuolat kelis metus. Dažniausisimptomai ar jų grupės, pasireiškiantys vaikams, patyrusiems seksualinęprievartą, yra šie: insomnija, košmariški sapnai, depresija, agresyvumas,socialinė izoliacija. Pažymėtina, kad berniukai anksčiau nei mergaitėsreaguoja į prievartą agresyviu ir asocialiu elgesiu, socialine izoliacija.Su hiperseksualumu susijusi simptomatika ir elgesio ypatumai stebėtidažniau mergaitėms. 50 proc. vyresnių nei 10 metų mergaičių atlikosuicidinius bandymus. Dažniausiai nustatomos diagnozės analizuotiemsvaikams- potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai, vidutiniosunkumo depresinis sutrikimas.Visiems vaikams vyrauja nespecifiniaisimptomai. Laikas nuo prievartos pradžios iki prievartos išaiškinimo yrapalyginti ilgas, todėl būtinas tiek specialistų, tiek visuomenės švietimas,siekiant geresnio seksualinės prievartos išaiškinimo. Seksualinėsprievartos išaiškinimas ir pagalba vaikams gali būti vienas iš veiksniųmažinant savižudybių skaičių. Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos spaudojetyrimas. Kitas svarbus tyrimas buvo atliktas pasitelkus spaudą. Buvoišreikštas susirūpinimas smurto atvejų prieš vaikus aprašinėjimu spaudoje.Bandyta apžvelgti, kokie atvejai susilaukia didžiausio spaudos dėmesio irkaip žiniasklaidos atstovai tai pateikia visuomenei. Todėl buvo parengtaspaudos analizė “Smurtas prieš vaikus spaudoje”. Numatyta gautą medžiagąpateikti ir patiems žiniasklaidos atstovams. Kalbėdami apie prievartą prieš vaikus, negalime pamiršti spaudos įtakosmūsų visuomenėje. Žiniasklaida gali atlikti tiek gerus darbus, informuodamaapie visuomenėje egzistuojančius, į jokias moralės normas netelpančiusreiškinius, tiek ir labai blogus darbus, pateikdama informaciją apieprievartą prieš vaikus. Gerai , kai spaudoje apie tai yra daug kalbama, kaipateikiami faktai, bet yra kita problema, kaip pateikiami faktai spaudoje.Žurnalistai neblogai žino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 10-to straipsnio teiginį: “Informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtaisbūdais”. To paties kodekso 13 straipsnis teigia: “Žurnalistas ir leidėjasprivalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso,sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantissu visuomenės informavimo priemonių atstovu”. Taigi, visi žurnalistai žino,kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kokiais atvejais jie neturėtų žmogausklausinėti. Skaitant pavienius straipsnius, kilo abejonių, ar tikrai tokiųgražių etikos normų laikomasi spaudoje.
Tyrimas buvo atliktas 1999 metų gegužės mėn. 20-31 dienomis bendrovėjeMediaskopas. Tyrimo metu peržiūrėti 5 Lietuvoje leidžiami didžiausiąauditoriją turintys respublikiniai ir regioniniai dienraščiai. Atrinkti šiųdienraščių pirmuose puslapiuose publikuoti straipsniai, aprašantys smurtoprieš vaikus iki 16 metų amžiaus atvejus. Tyrimo periodas- 1998 metai ir1999 metų sausio-balandžio mėnesiai.Tyrimo metu peržiūrėta 2210 periodiniųleidinių numerių.Tyrimo tikslai- nustatyti: 4. kokie smurto atvejai prieš vaikus sulaukia didžiausio spaudos dėmesio, 5. kokioms detalėms, temoms, aprašant smurto prieš vaikus atvejus, skiriamas didesnis dėmesys, 6. kaip periodinių leidinių skaitytojai yra informuojami apie problemos sprendimo būdus, 7. ar nagrinėjamuose straipsniuose išreiškiamas vaikų teisių apsaugos , pagalbos institucijų veiksmams, kokie šių institucijų veiksmai yra dažniausiai aprašomi, kritikuojami ar giriami, 8. ar skiriasi informacija ir jos pateikimo bruožai respublikiniuose ir regioniniuose leidiniuose. Tyrimo išvados. Visos publikacijos susijusios su konkrečiais smurtoatvejais. “Skandalingumą” beveik visuomet nulemia tokie kriterijai kaipvaiko mirtis nuo smurto; seksualinė prievarta prieš vaikus; kai vaikasnužudo vaiką; kai prieš vaiką fizinio ar seksualinio smurto griebiasi jošeimos nariai; kai paaiškėja itin dideli tam tikro reiškinio mastai.Operatyviniuose įvykių aprašymuose leidiniai dažniausiai nemini smurtopriežasčių, nepateikia informacijos apie būdus, kuriais galima buvo joišvengti. Straipsniuose taip pat nėra informacijos apie tai, kokia pagalbagalėtų suteikiama nukentėjusiam vaikui. Skaitytojai tik netiesiogiai galisusidaryti įspūdį apie problemos mastus, sprendimo būdus, susijusių suproblema įstaigų veiklą ir pan. Kalbant apie iliustracijas, aukosnuotraukos dažniausiai publikuojamos pirmuose puslapiuose. Aukos nuotraukųdemonstravimas yra etikos kodekso pažeidimas. Tokio straipsnio sunuotraukomis išspausdinimas turi įtakos ne tik dabartiniam aukų gyvinimui,bet gali turėti įtakos ir visos šeimos gyvenimui ateityje, vaikų likimui.Tarp įvairių tarnybų minima policija, prokuratūra. Kitos institucijos irspecialybės minimos retai (gydytojai, pedagogai, socialinės tarnybos).Žiniasklaidos atstovai straipsniuose neišreiškia jokios kritikos tarnybomsdėl vykstančio smurto. Kartais užsimenama apie neefektyvią prevenciją arpriemones prieš nusikaltėlius, dažniausiai galutinis kaltininkas yraįstatymas. Bet nėra komentarų iš įstatymo leidėjų ar kitus teisės aktuspriimančių institucijų. Taigi kaltininkas adresuojamas lyg ir į niekur.Skaitytojas paliekamas su mintimi apie netinkamus (dažniausiai per daughumaniškus nusikaltėliams) įstatymus, neleidžiančius kovoti su smurtu priešvaikus. Spauda beveik visą problemos sprendimą palieka jėgos struktūroms,kas yra visai netikslu, kai kalbame apie prevenciją. Spauda atkreipiadėmesį į tai, kad daugelis šeimų , kuriose vyksta smurtas, gyvenaskurdžiai. Šiose šeimose yra didesnė rizika atsirasti prievartai. Į taireikėtų atkreipti dėmesį ir numatant prevencines priemones. Čia spaudagražiai parodo, kad nepriteklius šeimose kelia įtampą, skatina šeimos nariųtarpusavio nesutarimus, o tai savo ruožtu sukelia prievartos protrūkius.Taigi jau pati spauda prieštarauja sau, kai rašo, kad problemą galimaišspręsti naudojant jėgos struktūras ir taikant griežtesnius įstatymus. Smurtą vaikai daugiausia patiria namuose, dvigubai rečiau- gatvėse,kiemuose. Aišku, namuose smurtininkai yra vaiko tėvai, globėjai (38 proc.),kiti suaugę ar nepažįstami žmonės-25 proc. atvejų. Dažniausiai (78 proc.)spaudoje aprašomas fizinis smurtas, rečiau- seksualinis ir rečiausiai-psichologinis smurtas. Aišku, kad daugelis seksualinės prievartos aukų savoskausmo spaudai neatskleidžia. Vaiko mirtis nuo patirto smurto aprašoma šiek tiek daugiau nei pusėjestraipsnių. Pastebima, kad vaiko sumušimas traktuojamas kaip nepriimtinas,bet gana natūralus reiškinys, dėl kurio neverta plėtoti temos. Tuo tarpumirtis nuo smurto aprašinėjama labai smulkiai, dažnai net su pikantiškomisdetalėmis. Straipsniuose, kuriuose apibendrinama smurto mokyklose problema,skaitytojai netiesiogiai skatinami; jaustis nesaugiai dėl savo mokyklinioamžiaus vaiko; kreipti daugiau dėmesio į jo elgesį; laisvalaikiopraleidimo būdus; įvertinti mokyklą (į kurią eina vaikas), josmikroklimatą; iškilus problemai, kreiptis į policiją; neigiamai vertintigaliojančius įstatymus. Straipsniuose, kuriuose apibendrinama seksualinio smurto prieš vaikusproblema, skaitytojai netiesiogiai skatinami; neapkęsti smurtautojo; sektivaiką ir kontroliuoti jo pažintis; skirti dėmesio vaiko seksualiniamauklėjimui; neužmiršti, kad auka gali tapti bet kuris vaikas, o potencialussmurtautojas- bet kuris asmuo; neužmiršti, jog seksualinio smurto pasekmėsyra itin sunkios ir ilgalaikės; manyti, jog seksualinis smurtas priešvaikus dažniausiai pasitaiko asocialiose, alkoholikų šeimose. Straipsniuose, apibendrinančiuose šeimos narių fizinį smurtą priešvaikus, spauda negatyviai reaguoja į nuo 1999 metų sausio 1 d. padidintąvaiko globos pašalpą- nes padidėjusi pašalpa (iki 500Lt.) masinapasipelnyti neketinančius nuoširdžiai globoti vaiko. Tokia reakcija ryškiaiišsiskiria iš bendros socialinės tematikos konteksto, nes patys leidiniaidaug dėmesio skiria, jų nuomone, per mažoms pensijoms, pašalpomsdaugiavaikėms šeimoms, vienišoms motinoms. Tai veda prie minties, kadvalstybė turėtų atsargiau materialiai skatinti (arba neskatinti visiškai)vaikų globą. Peršama mintis, kad vaikams saugiau likti globos namuose, orizika patekti pas nesąžiningus globėjus yra pernelyg didelė, auganti suligglobos pašalpos padidinimu. Peržvelgus Lietuvos spaudos lyderius galima teigti, kad spaudapakankamai ryškiai atspindi visuomenės nuomonę, labai stengiasi pritrauktiskaitytoją, dažnai nesiskaitydami su priemonėmis. Aiškindama problemas beijų sprendimo kelius, dažnai kelia prieštaringas idėjas, visai neieškoreiškinio priežasčių ir ištakų.Vykdant projektą ir organizuojant tarptautinę konferenciją paramąsuteikė UNESKO, Lietuvos Nacionalinė UNESKO komisija, Lietuvos Valstybinėvaikų ir paauglių nusikaltimų prevencinė programa.
Prievartos prieš vaikus problemos aktualumas, atrodo, jau niekamLietuvoje nebekelia abejonių. Visuomenė ir valstybė pagaliau išsiblaivė išhipnozės būsenos, į kurią buvo patekusi keliasdešimt metų girdėdamateiginius, kad vaikai yra privilegijuota klasė ir kad socialinės problemosišspręstos, bei dar daug panašių teiginių. Stabdant prievartą prieš vaikus, būtina stabdyti ir vaikųnusikalstamumą. Tik taip įmanoma sustabdyti besisukantį prievartos ratą.
III.2.2. ŠEIMA
Šeima- daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Taimeilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduotikultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms,kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei. Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas sutinka.Vaikai išdisfunkcinių namų, taip pat ir iš namų, kuriuose trūksta suaugusio žmogauspriežiūros, dažnai neįgyja problemų sprendimų įgūdžių, kurie padėtų rastisocialiai priimtinus kasdieninių problemų sprendimus. Tėvai dažnai nėrapavyzdys formuojant įgūdžius arba neatpažįsta tinkamo elgesio ir jonepaskatina. Žymiai dažniau vaikams yra modeliuojamas neadekvatus elgesysarba jis sulaukia negatyvaus dėmesio, kas emociškai alkanam vaikui dažnaiyra geriau nei apskritai jokio dėmesio. Tėvai tinkamai neprižiūri vaikų, opagrindinės disciplinavimo priemonės yra prievartinės, baudžiančios irkraštutinės. Auga vaikų skaičius, kurie patenka rizikon nuo jų pradėjimo momento.Žalingas medžiagas vartojančios nėščios moterys reikšmingai padidinatikimybę, kad gimę vaikai turės neurologinių ar fizinių problemų. Šievaikai turi žymiai didesnę dėmesio sutrikimo tendenciją ir didesnį polinkįagresyviai elgtis. Kaip vaikai išmoksta elgtis socialiai? Vaikai išmoksta socialaus elgesiotaip pat kaip ir asocialaus elgesio- modeliavimo, treniravimosi irpastiprinimo dėka. Matydami ir pakartodami tinkamą elgesį, gaudami tiek
planingą (pagyrimas, apdovanojimas), tiek natūralų (problemų sprendimas)pastiprinimą, vaikai įgyja adekvačius socialaus elgesio įgūdžius. Išdidumo,laimės, saugumo jausmai, jausmas, kad esi mylimas ir priimamas- taiveiksniai, skatinantys tinkamą elgesį. Yra būtina stiprinti šeimos paramos- socialinės ir psichologinės-sistemą, diegti ankstyvosios intervencijos programas. Yra būtinas tėvųšvietimas- apie normalų vaiko vystymąsi, teisingus disciplinavimo metodusir būdus. Paramos vaikams centre trečius metus veikia “Psichologinė mamųmokykla”. Tai kursai, kurių metu mamos sužino, kaip efektyviaidisciplinuoti vaikus, kaip valdyti pyktį, kaip suvokti savo ir savoartimųjų jausmus. Klaipėdos miesto “Dvasinės pagalbos jaunimui centras” pastebėjo darbo sutėvais reikalingumą ir šeimos pedagoginio švietimo trūkumą.Tuo tikslu buvopradėta programa “Už vaikus atsakingi visi”. Ši programa skirta tėvams,auginantiems 6-12 metų vaikus. Tėvams suteikiama žinių, padedančių įtakotijų elgesį, skatinama pripažinti abipusių bendruomenės ryšių reikalingumąauklėjant vaikus. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į grupes, kuriosedalijasi patirtimi ir išgyvenimais , ieško problemų sprendimo būdų. Vaikų centre “Pastogė” veikia Pagalbos šeimai taryba. Tikslas- dirbtisocialinį darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai jojegyventi. Soc. darbuotojai su tėvais aptaria vaiko globos planą ir sudarobendrą sutartį, kurioje, kurioje numatomi konkretūs žingsniai ir terminaisiekiant susigrąžinti vaiką namo. Paprastai soc. darbuotojai stengiasipakeisti suklupusių tėvų iškreiptą požiūrį į gyvenimą, vaiko poreikius irsaugumą, padeda gydytis nuo alkoholio ar narkomanijos, susirasti darbą,gyvenamąjį plotą, gauti soc. pašalpas ir t.t.III.2.3. MOKYKLA
Tai antroji vaikui pristatyta bendruomenė. Ir akivaizdu, jei tos dvi“pirmos visuomenės” atspindi teisingumą, padorumą, moralumą ir demokratiją,tai mūsų vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, elgsis taippat interpretuodami tas pačias savybes. Tačiau auganti prievarta ir žiaurumas vaikų ir jaunimo tarpe šiandienmokykloje yra trikdanti daugumos pedagogų ir visuomenės realybė. Messuvokiame prievartos mokykloje problemą kaip vieną iš vaikų prievartosformų ir dažnai kaip laiku negautos pagalbos rezultatą. Tai yra rimta tėvų,mokytojų ir moksleivių problema. Šalia akivaizdžių žiaurumo aktų, tokių,kaip užpuolimai, išprievartavimai ir nužudymai, daug kitų elgesio apraiškų-pravardžiavimas, tyčiojimasis, fizinė prievarta, reketas mokykloje- yrarimti pavojaus ženklai šalia egzistuojančios prievartos, vėliauprasiveržiančios agresija ir žiaurumu.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad: 9. vis daugiau vaikų kasdien patiria konfliktus namie ar prievartą, žalingų medžiagų vartojimą šeimoje, vis mažiau laiko praleidžia su tėvais, vis daugiau laiko skiria TV žiūrėjimui- kaip pirminiam pramogų ir vertybių šaltiniui, nuolatos demonstruoja impulsyvų ir agresyvų elgesį tiek namie, tiek mokykloje; 10. mokytojai vis daugiau laiko turi skirti destruktyvaus vaiko elgesio “tramdymui’ ir tarpasmeninių konfliktų sprendimui; 11. kiekvienoje klasėje yra moksleivių, kurie gali būti priskirti “rizikos grupei”. Šiems vaikams būdingas besikartojantis agresyvus ir/ ar impulsyvus elgesys, apsunkinantis bendraklasių gyvenimą ir dažnai tampantis pagrindine jų pačių bendraamžių atstūmimo priežastimi. Kodėl vaikai taip elgiasi? 12. Nežino koks yra socialiai tinkamas elgesys dėl teigiamo modelio stokos. 13. Turi žinių kaip elgtis, bet neturi įgūdžių dėl netinkamo pastiprinimo ir paskatinimo. 14. Emocinės reakcijos- pyktis, baimė ar nerimas- sutrikdo tinkamo elgesio pasireiškimą. 15. Tyri neadekvačias nuostatas ir įsivaizdavimus apie agresiją kaip apie teisėtą ir priimtiną elgesio būdą. 16. Turi vystymosi sutrikimų dėl fiziologinių priežasčių.
“Rizikos grupės” vaikai dažnai patys yra prievartos aukos. Jie gali būtiskriaudžiami namie arba būti prievartos liudininkai. Atjautos slopinimasyra adekvati psichologinio išgyvenimo priemonė. Šie vaikai išmoksta, kadprievarta yra priimtinas bendravimo su žmonėmis būdas. Ir vienintelisdalykas, ko jie turi išmokti,- kaip pasiekti tikslą. Daug mokytojų ar globėjų jaučiasi bejėgiai pakeisti namuose išmoktąelgesį. Tyrimai rodo, kad rizikos grupės vaikai, kurie, nepaisant visųsudėtingų psichologinių aplinkybių, išgyveno, savo socialinėje aplinkojeturėjo bent vieną reikšmingą suaugusį žmogų, dažnai mokytoją, kuris,būdamas teigiamas pavyzdys, padėjo statyti socialinės kompetencijospagrindus. Taigi, grįžtant prie prevencijos ir intervencijos mokykloje, galvojama,kad mokytojai turi gauti sisteminių žinių apie prievartos mokyklojepriežastis ir pasireiškimo būdus, apie impulsų kontrolės, pykčio valdymo,emocijų ir jausmų supratimo bei išraiškos mokymo galimybes, apie pačiųnuostatas prievartos atžvilgiu. Paramos vaikams centras rengia prievartos prevencijos mokyklojeprogramą, skirtą mokytojams. Šių įgūdžių mokymas pastebimai sumažinaagresyvaus žodinio, emocinio ar fizinio elgesio pasireiškimą, skatinateigiamas interakcijas, netiesiogiai ugdo savęs vertinimą, pagarbą sau iraplinkai.
III.2.4.VISUOMENĖ
Sunku skaičiais įvertinti skausmą ir pasekmes, kuriuos sukeliasuaugusiųjų emocinis, fizinis, seksualinis vaikų žalojimas. Tad kylaklausimas: kas Lietuvoje padės ypatingai socialinės raidos rizikos grupėsvaikams susigrąžinti pasitikėjimą bendruomene ir jos nariais? Toks vaikasdažnai nepasitiki artimiausiais žmonėmis, t. y. šeima, kuri ne tik juonesirūpina, bet žaloja jį sukeldama baimę ir nesaugumo jausmą. Kiekvienos valstybės įsipareigojimai reikalauja apginti vaikus nuoprievartos, nuo to, kas žaloja jų sielas ir protus, t.y. nuo visko, nuo kojie patys negali apsiginti. Tačiau net ir sukūrus tobuliausią valstybėsinstitucijų tinklą, besirūpinantį vaikų klausimais, valstybėsįsipareigojimas imtis tam tikrų veiksmų stabdant prievartą prieš vaikus,bus bereikšmis, jeigu tame procese, t.y. rūpinantis vaikais, nedalyvausvisa visuomenė. Pasipriešinti bet kokios blogybės plitimui įmanoma tikskatinant žmones suprasti, jog kiekvienas esame atsakingas už kiekvienąprievartą patiriantį vaiką.
Savanoriai. Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta socialinės pagalbossistema smurtą patiriantiems vaikams, todėl šią spragą galėtų užpildytinevyriausybinės organizacijos, įtraukdamos į savanorišką veikląbendruomenės narius, kurie geriausiai žino bendruomenės poreikius. Smurtasvaiko atžvilgiu jau yra pasekmė, o ne priežastis. Taigi pasekmių šalinimuireikia milžiniškų profesionalų pastangų bei lėšų suteikiant psichologinębei socialinę reabilitacinę pagalbą. Kurdami pagalbos vaikams politiką irprogramas, turėtume nepamiršti, kad vaikas šeimoje smurtą patiria pasyviaipritariant aplinkiniams, gyvenantiems šalia žalojamo vaiko. Tad savanoriai,neturintys profesinės kvalifikacijos, daugiausiai galėtų nuveikti vykdantsmurto prevenciją, kuriant tokį pagalbos tinklą, kuris būtų orientuotas įprevencinį darbą su stokojančiais paramos. Prevenciją mes suprantame kaipsukūrimą ir stiprinimą tų visuomenės elementų ar struktūrų, kurios skatinavaikų kaip individų, galinčių laisvai galvoti ir moraliai veikti, ugdymą. 1997 m. Lietuvoje įkurtas Savanorių centras, kurį inicijavoNevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Savanoriųcentro pagrindinė misija- propaguoti savanorystę Lietuvoje. Savanoriųcentras tarpininkauja tarp savanorių ir nevyriausybinių organizacijų,padeda jiems surasti vieni kitus, kaupia duomenų bazę apie savanorius beiNVO, kurioms reikia savanorių, organizuoja kursus savanoriams bei savanoriųkoordinatoriams. Savanoriai, orientuodamiesi ne į profesionalą pagalbą, o į ilgalaikiusir draugiškus ryšius su vaiku, patenkina esminį vaiko poreikį- būtireikalingam ir mylimam, užtikrina saugumą ir globą, įgyja vaikopasitikėjimą. Tokiu būdu savanoris, sujungdamas nutrūkusią grandį tarpvaiko ir suaugusio, atkurtų ryšius su bendruomene bei stiprintųbendradarbiavimą su jau egzistuojančiomis institucijomis. Palaipsniuivaikas įgytų padėtį bendruomenėje bei integruotųsi į ją. Džiugina tas faktas, kad Lietuvoje kuriasi NVO, kuriose savanoriaiteikia pagalbą vaikams, ypatingai priklausantiems rizikos grupei. Į šią
veiklą įsijungia vis daugiau jaunimo, kuris padeda vaikams ir savobendraamžiams. Jaunimo ugdymo galimybės savanoriškoje veikloje turi didelesperspektyvas bendruomenėje, nes už kelerių metų jaunimas kurs šeimas, ugdysateinančią kartą, kurs bendruomenę, kuri didins ar mažins smurto galimybes.Nevyriausybinės organizacijos (NV). Vaikais besirūpinančių organizacijųLietuvoje yra apie 100. Jų dėka nuolat žadinamas visuomenės budrumas kaiignoruojamos vaikų teisės ar kai joms kyla grėsmė, ruošiamos pagalbosvaikams programos, skatinama remti mokslinius tyrimus ir studijas visosesrityse, susijusiose su vaikų problemomis. NO taip pat informuoja visuomenę apie visas vaikų reikmes ir problemas,užsiima švietėjiška veikla. Tokiu būdu NO yra tartum jungiančioji grandistarp valstybinių, socialinių institucijų, šeimos bei mokyklos ir, jeigujoms pavyksta koordinuoti veiksmus, tas bendradarbiavimas atneša naudosvisai visuomenei, o visų pirma- vaikams. NO nemažai nuveikė, kad prievarta prieš vaikus nebūtų griežčiausiasvisuomenės tabu. Apie tai liudija didžiausias publikacijų srautas spaudoje,taip pat skambučiai į Vaikų telefono liniją, kurią įkurti RUL Vaiko raidoscentrui padėjo AMADE- Lietuva. Specialiai parengtų savanorių teikiamapsichologinė pagalba vaikams buvo didžiulis įvykis, nes Lietuva paveldėjosistemą, ne tik neturėjusią, bet net negirdėjusią apie tokią pagalbą. Stabdant prievartą prieš vaikus, Labdaros sąjunga “Avilys” taip patstengiasi, kad apie savo bėdas prabiltų patys vaikai. 1996 metais “Avilyje”buvo įkurta dailės studija socialiai remtinų daugiavaikių šeimų vaikams.Pirmasis vaikų piešinių ciklas tema “Mano teisės” leido suvokti, kokiosžaizdotos mažų vaikų sielos. Sunkiausia buvo nupiešti “Aš turiu teisęsakyti, ką galvoju”, “Manęs niekas neturi teisės skriausti”. Šalia įprastomušimo diržu ir ašarų kartojasi kraupus motyvas- vaikas pririštas priemedžio ar stalo kojos. Savęs ir kitų pažinimas parodos studijoje ir už josribų, piešimas pagal pačių vaikų pasiūlytas temas suteikė teisę kiekvienamvaikui jaustis saugiai, priimtam, suprastam. Daugelio vaikų elgesio iremocijų problemos sumažėjo. Bendradarbiavimas, tolerancija kitam ypačišryškėja, kai vyksta grupinis piešimas. Paramos vaikams centro penkis metus vykdoma programa Vyresnysis draugassėkmingai padeda vaikams, išgyvenantiems psichologinę krizę. Papildomasuaugusio globa, parama ir supratimas padeda vaikui įveikti psichologinękrizę ir skatina sveiko, produktyvaus, kūrybingo ir savarankiško visuomenėsnario vystymąsi. 1994 metų rudenį Klaipėdos mieste įkurtas “Dvasinės pagalbos jaunimuicentras” (DPJC). Atsižvelgus į visuomenėje egzistuojančias problemas, buvonumatytas pagrindinis tikslas- teikti dvasinę, socialinę, psichologinępagalbą jaunimui bei jų šeimoms, remiantis krikščioniškosios moralėsprincipais. Fondui iškilo uždavinys- kaip atrasti ryšį su jaunimu, padėtispręsti jų problemas. Pastebėta, kad jaunimas labiausiai atsiskleidžiaveikloje ir noriai ateina į centrą, kai kviečiami pagelbėti įvairiuosedarbuose. 1995 metais buvo organizuota vasaros stovykla rizikos grupėsvaikams. Šiam darbui buvo kviečiamas jaunimas, neturintis nei patirties,nei specialių teorinių žinių darbui su vaikais. Pagrindinis jų savanoriškodarbo motyvas- noras pasidalinti savo gyvu tikėjimu ir meile su vaikais,kurie to stokoja. Dirbant su vaikais stovykloje buvo pastebėtas savanoriųkūrybiškumas, meilė vaikui, sugebėjimas bendrauti. Jaunimo įsijungimas į savanorišką veiklą ir jų paruošimas šiai veiklaiyra viena iš visuomenės švietimo bei pasiruošimo motinystei ir tėvysteiformų. Jaunimas galėdamas gilintis į tokias temas kaip savęs vertinimas,agresyvumas, vaiko teisės, šeimos įtaka vaiko vystymuisi, konfliktųsprendimas, vaikų seksualinė prievarta, skyrybų pasekmės vaikui ir pan. netik įgyja žinių, bet pritaiko jas savo problemų sprendimui bei dalijasi šiainformacija su bendraamžiais, šeimos nariais, aplinkiniais, kurie atliekaneformalaus švietimo funkciją. O savęs pažinimas, bendravimo įgūdžiųtobulinimas, pozityvių konfliktų sprendimo būdų išmokimas, alternatyviųlaisvalaikio formų, kurios neskatintų alkoholio bei kitų svaiginančiųmedžiagų vartojimo, radimas ugdo pasitikėjimą savimi bei brandina asmenybę,o tai yra sveikos šeimos, visuomenės kūrimo pamatas. Praktiškaisusidurdamas su vaikų smurto atvejais bei teikdamas jiems pagalbą, jaunimasieško šio reiškinio priežasčių ir prevencijos būdų. Kita DPJC programa – Paauglių klubo programa. Šios programos savanoriaidirba su paaugliais, kurie linkę į teisėtvarkos pažeidimus. Jaunimo vadovųkursuose pasirengę savanoriai bendrauja bei organizuoja įvairius būreliuspaaugliams, planuoja kartu su jais laisvalaikį, diskutuoja paaugliamsaktualiomis temomis, bendrauja individualiai. Paaugliai palaipsniui pradedapasitikėti savanoriais ir patiki savo paslaptis apie šeimą, pasidalinaskaudžiais išgyvenimais. Vaikams iš nepilnų šeimų skirta “Vyresniųjų draugų” programa. Šiprograma padeda vaikams, gyvenantiems nepilnose šeimose ir turintiemsbendravimo su bendraamžiais ar suaugusiais sunkumų, geriau jaustis,suteikia pozityvaus bendravimo patirties, ugdo atsparumą neigiamiemsaplinkos poveikiams. Į “Jaunimo liniją” paskambinusiam vaikui, turinčiam problemų, bussuteikta anoniminė psichologinė pagalba telefonu. Programa “Sniego gniūžtė” skatina paauglių laisvalaikio praleidimą besvaiginančių medžiagų. Programa “Natūralus pagalbininkas” padeda jauniems žmonėms pažinti save,moko, kaip pagelbėti sunkumų turintiems paaugliams kasdieninėsesituacijose. 1995 metų gruodžio 14 dieną Kauno miesto Tarybos sprendimubendradarbiaujant su Lietuvos Caritas pagal jungtinės veiklos sutartįįsteigtas Vaikų gerovės centras “Pastogė”. Tai pirmas projektas Lietuvoje,sukurtas bendrai su užsienio (JAV ir Anglijos) socialinio darbo ekspertais,orientuotas į šeimyninę vaiko globą ir socialinę pagalbą jų tėvams. Centroveikla grindžiama trimis programomis. Globojančių šeimų tarnyba. Tikslas- sudaryti vaikams, dėl įvairiųpriežasčių negalintiems gyventi savo namuose, sąlygas augti globėjųšeimoje. Surasti vaikui globojančią šeimą ir teikti jai socialinespaslaugas. Žiniasklaidos pagalba ieškomi žmonės, norintys laikinai arnuolat globoti vaikus. Pokalbių metu, atsakę į daugiau kaip 100 klausimų,išklausę mokymus, įvertinus namų sąlygas, patikrinus policijoje,pasitikrinus sveikatą, gavus rekomendacijas, globėjai patvirtinami (penkiųasmenų) taryboje ir gali globoti vaikus esant reguliariai soc. darbuotojųpagalbai ir priežiūrai. Pagalbos šeimai tarnyba (jau anksčiau minėta). Tikslas- dirbti socialinįdarbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje gyventi. Vaikų skyrius. Tikslas- suteikti vaikui, patekusiam į krizinę situaciją,laikiną prieglobstį, kur jis gaus medicininę, socialinę, pedagoginę,psichologinę pagalbą ir išlaikymą. Vaikai turi galimybę kreiptis patyspagalbos ir būti atvesti kitų bet kuriuo paros metu. Vaikas čia paprastaigyvena ne ilgiau dviejų mėnesių, kol soc. darbuotojai jam parenka globėjųšeimą ar grąžina namo. Kitos organizacijos beisominčios vaikų smurto problema: Vilniaus m.Motinos ir Vaiko pensionas, Agentūra-visos Lietuvos vaikai programa “Vaikųsodyba”, Labdaros fondas “Vilnijos vaikai”,Lietuvos našlaičių brolija,Lietuvos sakaliukų sąjunga, Lietuvos vaikų fondas, Lietuvos vaikų draugųasociacija, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkit vaikus”,Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija, SOS vaikų kaimų Lietuvojedraugija, Labdaros fondas “Kaimo vaikai”, Vilniaus Visų Šventųjų parapija“ABC programa vaikams”…
IV. IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI.
1. Smurtas prieš vaikus egzistuoja Lietuvoje, jo paplitimas atitinkakitų šalių prievartos prieš vaikus populiacinių tyrimų duomenis.2. Reikalingi išsamūs, įvairiapusiški tyrimai norint suteikti geresnępsichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.3. Grandinėje, kuri prasideda nuo smurto akto ir tęsiasi iki joišaiškinimo bei aukos ar smurtautojo terapijos, Lietuvoje yra pakankamaiproblemų. Tai: 17. smurto prieš vaiką iškėlimas, išviešinimas reikiamoms instancijoms; 18. smurto prieš vaiką įrodymas, smurtautojo patraukimas atsakomybėn; 19. pagalbos aukai ir smurtautojui suteikimas. Visos šios grandys nėra tobulos. Siekiant smurtą daugiau iškelti įviešumą, reikia aktyviau šviesti vaikus mokyklose. Praktika rodo, kad net
sužinojus smurto faktą, pakankamai sunku jį įrodyti, dėl: 20. pareigūnų, visuomenės, palaikančios smurtautoją (iki tam tikros ribos), palankaus požiūrio; 21. per mažos specialistų ir pareigūnų kompetencijos; 22. per švelnių įstatymų, ginančių vaikus.4. Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiausuteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškaistiprina šeimą. Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveiktifinansines, socialines, emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:a)tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje,b)tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,c)tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo, prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,d)kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis turi būti pagalbos šeimai tarnybų tinklas.5. Ką gi iš esmės gali pakeisti Nevyriausybinės organizacijos vaikųgyvenime? Duomenų kaupimas apie vaikų prievartos paplitimą Lietuvoje,užsienio šalių specialistų žinių ir patyrimo analizė bei mūsų specialistųsupažindinimas su jomis, vaikų smurto ir prievartos prevencijos programųplėtotė gali paveikti visuomenę, o susivieniję valstybinių institucijų irNevyriausybinių organizacijų veiksmus, sukurdami palankią aplinkąlabiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams- vaikams, galėsime apsaugotijuos nuo prievartos ir smurto. Svarbu, kad kuriasi bendruomenė, kurioje jaunus žmones (savanorius)jungia ne teritorinis principas, bet vertybinės orientacijos, noras padėtitiems, kurie stokoja meilės, šilumos ir supratimo. Taigi svarbu yraskatinti jaunus žmones savanoriškai įsijungti į smurto prevenciją, nes yradidelis poreikis ir plačios galimybės dalyvauti savanoriškoje veikloje.Dalyvaudami bendruomenės socialiniuose projektuose, jaunieji savanoriai netik įtakoja artimiausią vaiko aplinką, mažindami vaikų smurto galimybes beipadėdami išgyventi prievartos atvejais, bet praturtina savo patirtį,tobulina asmenybę, atlieka šviečiamąjį darbą visuomenėje, taip pat keičiapožiūrį į patį jaunimą ir savanorystę, leidžiantį sukurti pakankamai stiprųpagalbos vaikams smurto atvejais tinklą.6. Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:40. specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti specialistų rengimo programą,41. tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos, švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų) įveikimas.7. Reikia priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas,numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.8. Reikia turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaipturi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų beišeimų problemoms.Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalųbei savanorių paruošimu, tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šiąproblemą, pastangas, kuriant smurto prevencijos sistemą, kurioje būtųvertinami savanoriai ir jų teikiama pagalba.Kas?Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas savegerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras(tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Minėtostarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausiasturtas- kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.
Kam?Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiautaip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai-nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežospaaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvępiliečiai.Girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime suasocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės irmotinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškoseįstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiauriostikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą;tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokiosilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet įgatves išeina šimtai našlaičių- nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnųnuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.
Kaip?Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis-tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darboįgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakankagerų šios srities specialistų.
Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos-specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos beisavivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikosprogramą.42. Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:a)suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus,b)mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų,c)padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki,d)pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną įtartiną atvejį.43. Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko reikmes, tėvų vaidmenį.44. Jei šeima priskirta “rizikos grupei”, valstybė turi užtikrinti:e) “rizikos šeimų” švietimo programų sukūrimą,f) “rizikos šeimų” konsultavimo paslaugas,g) šeimos terapijos paslaugas “rizikos šeimoms”,h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės problemų pažeidžiamos vaiko teisės,i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia smurtą ir prievartą.45. Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima laikinai atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir visomis priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.46. Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas, teikiant pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos įstaiga.
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogausegzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdytireikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kadLietuvoje susiformuos požiūris:
ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,
MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius: leidykla “Folium”, 1998.2. Gale J. Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla “Pelėdų slėnis”, 1996.3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla “Pedagogika”, 1991.4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.6. Šikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius: leidykla “Folium”, 1998.7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos specialistams. Vilnius, 1996.8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir konsultavimo centras ir “Solidarity”, 1996.10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio ištakos.Vilnius: Lietuvos teisės akademijos spaustuvė, 1997.11.Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje.Vilnius: “BSPB” spaustuvė, 1997.12. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1998.13. Prievarta prieš vaikus. Tarptautinė konferencija. Vilnius, 1999.14. Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Vilnius, 1996.15. Socialinę ir psichologinę paramą teikiančių tarnybų rodyklė. 2 dalis. Vilnius, 1998.16. trečiasis sektorius. NIPC biuletenis. 10, 1997.17. Žurnalas “Esu”. Nr. 23, 1997.18. Žurnalas “Esu”. Nr. 7, 1998.19. Žurnalas “Esu”. Nr. 8, 1998.