Pagalba smurtą patyrusiems vaikams

PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIEMS VAIKAMS:

PATIRTIS IR ŠIUOLAIKINIAI SPRENDIMAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius

2004

TURINYS

ĮVADAS..........................3
I. BENDRA CHARAKTERISTIKA................4
I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos.................4
I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys...........6
I.3. Prievartos požymiai....................7
I.4. Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus..........8
II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ
DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS.........12
III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ.............15
III.1. Pirmieji žingsniai problemos sprendimo link............16
III.2. Šių dienų Lietuvos situacija...................18
III.2.1. UNESKO projekto metu atlikti tyrimai...........18
III.2.2. Šeima.........................25
III.2.3. Mokykla........................26
III.2.4. Visuomenė.......................28
IV. IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI....33
V. LITERATŪROS SĄRAŠAS.................37

ĮVADAS

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs
autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos, Egipto ar
Babilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi ššių dienų. Prievarta
vaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki nusikaltimo.
Šį požiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:”Kai žūsta vienas žmogus- tai
tragedija, kai žūva tūkstančiai- tai politika”. Tačiau toks universalus
visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, ir
tik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios ir
įprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti
jas eksplotuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris
įrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autorių
požiūriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir
individui yra nneabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas
Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti
pėdsakų. Šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės
moralės normų devalvavimas, trumpalaikio efekto pervertinimas- iš esmės
krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar
seksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios p

požymis, ir
vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš
kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovietikus . Viena iš
neabejotinų homo sovietikus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje
socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė,
kuomet svarbus tik išoriškai demonsruojamas veidas, bet ne kasdienis
žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tarybinių laikų šventinės
vaikų dainelės “Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti” motyvas ironiškai
dengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis
ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menka
buities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiai
visuomenei” atrodė per menka. Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per
kelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms,
reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei
įgūdžius gyventi visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje,
vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų.
Deja, baandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako-

valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą
( ypač seksualinę ). Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir
tautų pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų
prievarta yra paplitęs reiškinys. Pripažino, kad :
I.Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.
II.Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet
ir vykdyti konkrečias prevencines smurto programas.
III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir

prievartos.
IV.Nepavykus apsaugoti- mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami ap
pie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką
Lietuvoje, turime:
V.Suprasti, kas yra prievarta.
Išanalizuoti prievartos:
2.Atsiradimo priežastis.
3.Požymius.
4.Pasekmes
5.Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.
6.Įvertinti tarptautinių dokumentų rekomendacijas.
7.Apibrėžti situaciją Lietuvoje.
8.Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.

I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos.

Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę
prievartą, nepriežiūrą.

Fizinis smurtas siaurąja prasme- tai prievarta prieš asmenį: stumdymas,
mušimas, sužeidimas, nužudymas.

Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine
prievarta.Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais,
gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti
priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas
neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas
“vaikiško” auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir
“kūdikiškos” 7-15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas “uzurpuoti” visą
vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių. Tai ir jo aptarnavimas,
užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra
ribojant kiekvieną vaiko žingsnį.

Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis,
šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir
psichologinio smurto dalis. Tai socialinis- pedagoginis vaikų apleistumas.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai
seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą;
prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu
bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką
glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas:”Vaikų seksualinė prievarta (VSP) –
tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai
(seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio
vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo;

ar bet koks
seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog
vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis
kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl
amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį
apibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar
ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš
kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir
prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis
smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio
pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių
krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.
Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos
stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko
fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:
1. visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį,

skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir

kitų, o tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui. 1998 m. atlikti namų

ūkių biudžeto tyrimai rodo, jog šeimos su vaikais gyvena netgi blogiau

negu pensininkai. 37,8 proc. tokių šeimų savo gyvenimo sąlygas vertina

kaip gana blogas, o 49,3 proc. jų sunku susimokėti mokesčius už butą bei

komunalines paslaugas. Tokių šeimų atžalos kartais net nelanko bendrojo

lavinimo mokyklos.
2. norėdamas išlieti savo pyktį, ne

eviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;
3. siekdamas pakeisti vaiko elgesį;
4. nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;
5. paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;
6. apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;
7. alkoholizmas;
8. narkomanija;
9. nedarbas;
10. įkalinimas;
11. prostitucija;
12. nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas;
13. chroniški neurotiniai tėvų susirgimai.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti
neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo
egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei.
Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio
elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris
kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos
protrūkius.

I.3. Prievartos požymiai.
Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo vyko, tačiau jo elgesys pasikeičia.
Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą prievartą:

14. apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo

sutrikimai, pvz., anoreksija);
15. pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė

miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);
16. neseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;
17. emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;
18. konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;
19. staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;
20. nenustygimas vietoje;
21. elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);
22. vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);
23. dažnas bėgimas iš pamokų;
24. užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);
25. greitas susierzinimas, kantrybės stoka;
26. priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai

suaugusius pamaloninti;
27. nepasitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne

tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio

vaiko apginti. Šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas

gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais

asmenimis (mokytoju, gydytoju);
28. atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto,

šalinimasis);
29. mažai draugų;
30. nepakankama savigarba ir savimonė;
31. bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija

gali kilti dėl pačios prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs

vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;
32. sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas

potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Tipiški PTSS požymiai –

besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaikams –

besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais),

besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi

pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie

simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;
33. isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos prievartą patyrusių

(ypač seksualinę) vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai

reiškia vaiko bandymą “pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant

išstūmimo, neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos

mechanizmus. Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas

draugas, užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir

svajojimas, vaikščiojimas miegant;
Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių
disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė
atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki
seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir
vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

I.4.Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus.

Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimas
skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio
ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo
mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats
skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra
akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių ir elgesio sutrikimų slypi
vaikystės patyrime.

Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina
moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai
galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti. Šis deficitas
pasireiškia prievartą patyrusių vaikų:
34. Anti- socialiame ar agresyviame elgesyje:

A. Agresyvumas- taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai

įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius,

žiaurumas, sadizmas. Vaikystėje agresyvumas- tai vaiko protestas, gynyba,

neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios

pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška.

Viena svarbiausių agresyvumo priežasčių- vaikystėje patirta prievarta.

Tiek fizinis, tiek psichinis smurtas prieš vaikus labai dažnai sukelia

moralines- psichologines traumas, o pastarosios formuoja įvairaus pobūdžio

ir laipsnio elgesio nukrypimus: negatyvizmą, protesto akcijas, piktumą,

kerštingumą, pasireiškiantį priešinimusi, kenkimu, smurto perkėlimu į

silpnesnius, žiaurumu, netgi sadizmu. Neretai jau ankstyvajame amžiuje

vaikų žaidimuose stebima prievarta ir agresija. Vaikų žaidimai,

imituojantys kovas, atrodo, turėtų slopinti nesąmoningą agresyvumą, tačiau

kartu ugdo jėgos, brutalumo, neapykantos ir agresyvumo kultą. Prievartos

ar smurto vaizdiniai išlieka pasąmonėje visą gyvenimą ir, atsidūrus

kritinėje situacijoje, bet kuriuo momentu gali išsiveržti agresyviais

jausmais. Jau vien dėl to reikia padėti vaikams emociškai teisingai

įvertinti įvairius gyvenimo aspektus, kad vaikystės traumos nesužalotų

viso gyvenimo.

B. Dažna elgesio sutrikimų psichologinė priežastis yra įvairūs socialiniai

apribojimai ( psichinė prievarta). Neretai vaikai patiria panieką,

ignoravimą, priklausomybę nuo autokratiškų suaugusiųjų (tėvų ar pedagogų).

Pastebėta, kad vaikams, kurių laisvė ir savarankiškumas yra pernelyg

ribojami, turi fizinių ar sensorikos sutrikimų. Hiperglobą kartais

sąlygoja tėvų vaikystės nepritekliai, patirtas skurdas, taip pat šeimos

santykių problemos, kai motina, pavyzdžiui, siekia kompensuoti vaikystėje

patirtas šeimos problemas.

C. Perdėtai globojamo vaikai užauga labai problematiški. Jie turi

bendravimo sunkumų, sunkiai adaptuojasi tarp bendraamžių, savo šeimoje,o

visa tai- stresų priežastis. Superglobą vaikystėje patyrę jaunuoliai

neretai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksą,būna išlepę, bet kartu ir

įžūlūs, pasyvūs, priklausomi.

Dažnai katastrofa baigiasi šeimyniniai santykiai, kai viena iš tėvų

šeimoje siekia besąlygiškai dominuoti. Tokiais atvejais šeimoje vyrauja

antagonizmas, prieštaringi reikalavimai, nepavyksta pasiekti bendrų

sprendimų, dėl to kenčia vaikai.

Statistiškai daugiau vaikų su emociniais ir elgesio sutrikimais yra

tose šeimose, kur tėvai turi chroniškų neurotinių susirgimų. Jų vaikams

būdingas panašus neurotiškumas. Pavyzdžiui, tėvų “baimės” persiduoda

vaikams. Elgesio nukrypimai signalizuoja, kad vaikas turi psichologinių,

socialinių problemų, jo gyvenime esama neigiamų situacijų, į kurias

reaguoja protestu ar gynyba.
35. Skurdžiame išsilavinime, dažnai dėl nesugebėjimo susikaupti, netinkamos

priežiūros, pagalbos nebuvimo,
• Komplikuotuose nepilnaverčiuose santykiuose su bendraamžiais ir

suaugusiais. Jų patirtis sako- suaugę yra priešai, pasitikėjimo neverti

mokytojai ar globėjai, ir tada vyrauja maištingas, nepaklusnus ir

impulsyvus elgesys. Suaugus šis deficitas nulemia prievartinio elgesio

atkartojimą šeimose, kurias jie sukuria, arba bendruomenėse, kuriose jie

gyvena.
36. Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje

prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą

dažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį

traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su

skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojučiais, kad vėl išgyvenama

patirta situacija;
37. Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu

ir narkotikais vaikystėje prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda

paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia

tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų

prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;
38. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda

paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo,

identiškumo problemas;
39. Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp

vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali

prasidėti vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų

aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei

berniukai;

Ankstyvoji socialinė, emocinė ir kt. deprivacija (kai vaikas gimsta
nelaukiamas, anksti netenka tėvų globos arba ji yra nepakankama) provokuoja
psichofizinės raidos sutrikimus:
A. Seniai pastebėta, kad vaikams, nuo kūdikystės augantiems institucijose,
būdingas emocijų skurdumas, prieraišumo stoka, bendras pasyvumas, apatija
ir menkas domėjimasis aplinka, lėtesnė ar sutrikusi kalbos raida,
verksmingumas, nerimas, dažnai peraugantys į emocijų ir elgesio sutrikimus.
Taigi emociniai bei elgesio sutrikimai gali būti tiesioginė vieno ar abiejų
tėvų netekimo ar vaiko atskyrimo nuo jų pasekmė. Tai sukelia išgyvenimą,
protestą, paniką, verksmą, visko atsisakymą, negatyvizmą, pyktį, kerštą.
Vaiko atskyrimas nuo tėvų nepriežiūros atveju visada yra stresogeninė
situacija, provokuojanti arba neurotinius sutrikimus, arba asocialų,
agresyvų elgesį.

Jei iki 2 metų vaikas nesuranda prie ko prisirišti, tai jau niekada jis
nebegali su niekuo užmegzti emocinio kontakto. Tokie vaikai neranda arba
sunkiai suranda emocinį kontaktą su įtėviais, o suaugusieji- su savo
sutuoktiniais; būna jiems šalti, abejingi, mažai emocionalūs,
intravertiški. Tik ypatingai šilta emociniu požiūriu aplinka, geri tėvų-
vaikų santykiai, teigiamos emocijos gali kompensuoti emocinių ryšių trūkumą
vaikystėje.

B. Vaikų elgesio problemos dažnai būna susijusios su šeimų socialiniu
statusu. Dauguma vaikų, augančių asocialiose šeimose patiria ankstyvąjį
socialinį apleistumą, nepakankamą priežiūrą. Neretai vaikai iš tokių šeimų
būna asteniški, persirgę daugybinėmis somatinėmis ligomis, kartais jie
sąmoningai neleidžiami į mokyklą, jų elgesys nekontroliuojamas. Daugelis
asocialių šeimų vaikų patiria ilgą ir sunkų adaptacijos mokykloje procesą,
pasižymi labai lėta socialine asmenybės branda. Vaikai nesugeba adekvačiai
bendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams būdingas žinių apie aplinką
nepakankamumas, žemas socialinis supratingumas, skurdūs vaizdiniai,
bendrųjų ir abstrakčiųjų sąvokų stoka, kalbos raidos sutrikimai. Mokymosi
nesėkmės, pedagogų, tėvų ar bendraklasių panieka formuoja moksleivio
emocinius bei elgesio nukrypimus, agresyvumą, keršto siekimą, kuriuos
dažnai lydi depresija, nusivylimas, abejingumas, taip pat nerviniai miego,
medžiagų apykaitos sutrikimai, mikčiojimas.
Būtina išsiaiškinti, ar vaikas agresyvus todėl, kad nepatenkinami jo
poreikiai, ar todėl, kad jis nelaimingas, nepatenkintas, nuskriaustas, ar
jis gina savo teises.

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ
ĮVERTINIMAS.

Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio (1985),
Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino (1995),
Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių dalis.
Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos
valstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos
Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų
laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čia
numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip
atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios
organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti
teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais
principais:”vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo,
žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu,
kokia forma”.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės
asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visos
valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir
ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji
artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįsta
kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19
straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir
švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar
psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar
nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį
piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios
priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant
socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį
globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti,
gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais
atvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis):
Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo
ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visų
reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos
uždrausti:
a)lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje

seksualinėje veikloje,
b)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje
neteisėtoje seksualinėje veikloje,
c)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir pornografiniuose
leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų
priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir sociališkai
reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo, išnaudojimo,
piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško arba orumą
žeminančio elgesio ar baudimo auka.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai atliekami nuo
šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos prieglaudos,
krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta Nacionalinė koalicija
prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smurtą,
Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šalių
vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir finansuoja plačias lytinio
švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybos
tarnybų programas.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinį
smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų
statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra
nepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie
emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių
daugelis neturėjo ir metukų. Vien Kalifornijoje 1991 m. užfiksuota, kad 109
vaikai buvo sumušti negyvai.Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek
specialistų susidomėjimas vaikų prievartos problema Vakarų šalyse
pastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją
pradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos
problemą. Atliekami vaikų prievartos paplitimo tyrimai. Nuo 1980 m. tokių
tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalis
vaikystėje yra patyrusi smurtą.

Patirtis rodo, jog visuomenės vystymąsi stipriai veikia žmonių judėjimai
arba nevyriausybinės organizacijos. Juk žmonės pradėjo savanoriškai telktis
gerokai anksčiau negu atsirado įstatymai. Todėl ypač prasmingi yra
Didžiosios Britanijos teisininko, konsultuojančio visuomenines
organizacijas ir didžiausio šios srities autoriteto, Andrew Philips
žodžiai: “Kad ir kokį nerimą šiandien keltų egoizmo suvešėjimas, paguodos
teikia neregėtas savanoriškojo sektoriaus nepriklausomumas, gyvybingumas,
energija ir įstabi jo įvairovė ugdant tautoje pilietiškumo ir gerumo
dvasią.”:

A. Pagalbos telefono linijos patiriantiems smurtą vaikams. Kai kuriais
atvejais, nors tai sudaro nedidelę Vaikų linijos skambučių dalį, vaikas
gali paprašyti ir nedelsiant gaus nuorodą į kitą agentūrą, kuri pagal
įstatymus privalo imtis priemonių. Tokių atvejų mažiau kaip 5 proc. Kai
kurios Europos pagalbos linijos turi ryšį su valstybinėmis agentūromis.
Šiomis nekonfidencialiomis linijomis naudojasi daugiausia suaugusieji,
susirūpinę dėl vaikų, kurie, kaip įtariama, yra skriaudžiami. Jos labai
naudingos ten, kur vyresni vaikai rūpinasi išnaudojamais mažais vaikais,
dar negalinčiais pasinaudoti telefonu. Tačiau didžioji pagalbos telefonų
dalis Europoje veikia griežtai konfidencialiai. Europos Sąjungos narės turi
paklusti nurodymui, reikalaujančiam pagalbos linijų slaptumo. Tyrimai tarp
vaikų nekartą parodė, kad vaikai naudojasi VTL būtent todėl, kad ji yra
konfidenciali, jie gali kalbėtis anonimiškai, jei to nori, ir taip vaikas
kontroliuoja šį kontaktą. Velse, kur gyvena 2.75 milijono gyventojų, per
pastaruosius metus apie 2000 vaikų buvo konsultuoti dėl seksualinio smurto.
Skambučiai dėl seksualinio smurto sudaro apie 20 proc. visų gaunamų
skambučių. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad dauguma
skambinančiųjų (75 proc.) niekad nebendravo su valdžia. Vaikai pasitiki
pagalbos telefono linijomis. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl jos
įkurtos beveik visose Europos ir daugelyje kitų šalių. Taigi patiriantiems
smurtą vaikams pagalbos linijos gali būti tiesiog gyvenimo linijos ne tik
jų dabartiniam saugumui ir sveikatai, bet taip pat tikros gyvenimo linijos
jų ateičiai, jų gebėjimui atsigauti, pasveikti nuo patiriamo smurto.

Tačiau neapsiribojama vien prievartaujamo vaiko pasauliu. Pagalbos
linijos, pasakodamos spaudoje, ką vaikai jiems pasako, gali pakeisti
aplinką, kurioje gyvena vaikai. Nors tai atliekama anonimiškai, bet koks
viešumas turi įtakos, kad smurtas jau nebėra visiškas tabu. Prievartaujamas
vaikas ir vaikai apskritai gauna iš suaugusių pasaulio pranešimą, kad tokia
prievarta nėra normali ir nėra teisinga. Tai prieštarauja dažniems
prievartautojų tvirtinimams, kad tai, ką jie daro su vaiku, yra normalu ir
kad vaikas taip pat moraliai atsakingas už tai, kas vyksta. Be to,
konfidencialių pagalbos linijų buvimas sukelia šiek tiek baimės
smurtautojui. Atsiranda daugiau šansų, kad jų veikla gali paaiškėti.

B. Pasaulyje savanorystės idėja nėra nauja. Demokratinėse šalyse šalia
vyriausybinio socialinės apsaugos institucijų tinklo veikia nevyriausybinės
organizacijos (NVO). NVO skiriamasis bruožas yra tas, kad socialinę pagalbą
dažniausiai teikia savanoriai. Savanoris- tai žmogus, dirbantis savo noru
ir negaunantis už tai jokio materialaus atlyginimo.1991 metais buvo
atliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad
kas antras žmogus yra įsitraukęs į savanorišką veiklą. Šis tyrimas parodė,
kad beveik 100 procentų Britanijos gyventojų yra pasiruošę dirbti
savanorišką darbą. 1987 metais Danijos Socialinių tyrimų institutas atliko
savanoriško darbo išplitimo tyrimą. Šie tyrimai parodė, kad 1987 metais
ketvirtadalis Danijos gyventojų dirbo savanorišką darbą. Danijoje,
Lenkijoje, Kanadoje, Olandijoje kaip ir Didžiojoje Britanijoje yra
rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai. Šie faktai rodo, kad pasaulyje
savanorystė yra pripažinta ir populiari.

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.

Humanistinė filosofija įtakojo ugdymo reformas ir dėl to keitėsi
požiūris į vaiką. Vaikas pripažįstamas kaip unikali būtybė, turinti savitus
poreikius ir teisę juos realizuoti. Suaugęs stimuliuoja vaiko vystymąsi
tapdamas pagalbininku vaiko savęs pažinimo ir saviraiškos procese, kurdamas
emociškai saugią ir ugdymui turtingą bei lavinančią aplinką. Iš vienos
pusės XX a. sukūrė palankias sąlygas asmenybės ugdymui, o iš kitos pusės-
vykstantys socialiniai, ekonominiai pakitimai įtakojo ir vaiko
socializacijos pasikeitimus, susilpnino bendruomenės įtaką bei sumažino
artimiausios vaiko aplinkos saugumą bei stabilumą. Lietuva nėra išimtis
šiame kontekste- staiga atsiradusi turtinė nelygybė, didėjantis šeimų
nestabilumas, progresuojantis gyventojų alkoholizmas, narkomanija, švietimo
prestižo mažėjimas, informacijos priemonių žalingas poveikis apsunkino
vaiko gyvenimą bendruomenėje bei sumažino šeimos bei aplinkos atsakomybę už
vaiką.

III.1.PIRMIEJI ŽINGSNIAI PROBLEMOS SPRENDIMO LINK.

Su prievartos aukomis pirmieji susidūrė medikai, teikdami pagalbą
hospitalizuotiems vaikams. Remiantis Lietuvos vyriausiųjų pediatrų
duomenimis 1994 m. šalies gydymo įstaigų stacionaruose gydytas 141 vaikas,
patyręs smurtą. Iš jų 111 patyrę fizinį smurtą, 11-seksualinę prievartą ir
14- psichologinę prievartą; 15 vaikų išgelbėti nepavyko, jie mirė. Be
jokios abejonės šie medikų duomenys nebuvo tikslūs, nes dažnai smurtą, kaip
traumos priežastį, artimieji neigia, ir todėl jis sunkiai įrodomas. Ypač
slepiami lytinio smurto faktai. Itin glaudžiai susiję smurtas ir
nepriežiūra. Jie ypač pražūtingi vaikams tose šeimose, kuriose smurtaujama
ne tik prieš vaiką, bet ir prieš moterį (motiną). Motina yra bejėgė apginti
savo vaikus, nes pati yra smurto auka, kuri kartais iš nevilties griebiasi
smurto. Pavyzdžiui, iš 1994 m. mirusių iki vienerių metų amžiaus vaikų,
kurių mirčių buvo galima išvengti laiku suteikus medicinos pagalbą, 2/3
mirčių priežastis buvo vaikų nepriežiūra. Paprastai 95 proc. visų įvykių,
susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyksta dėl nepriežiūros.

Ši Lietuvos vaikų padėtis paskatino tirti smurto paplitimą šeimose, tėvų
įtaką vaikui bei jo pasaulėžiūros formavimui, ieškoti kelių problemos
sprendimui.

Galima teigti, kad ši problema pajudėjo iš “mirties taško” prieš
šešerius metus. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises,
interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių
apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, Seimas ratifikavo Vaiko
teisių konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skyrė
spauda. Galima tvirtinti, kad faktiškai Lietuva šiuo laikotarpiu pasekė
civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir
prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą.

1994 metais sudaryta grupė, kuri inicijavo ir parengė Lietuvos
Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kartais
vadinamą “Vaikų Konstitucija”. Šiame projekte suformuluotos pagrindinės
vaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius “Vaikas ir socialinė
aplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos vaikų apsaugos nuo
neigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir alkoholinių gėrimų
bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai
veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir žaidimų, filmų,
visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos nuo seksualinio
išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte buvo kalbama ir apie
atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui turėjo įtakos ir
tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o 1995 m. liepos 3
d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvenciją. Vaiko
teisių pagrindų įstatymas priimtas 1996 m. kovo 14 dieną.

1995 m. lapkričio 24 d., Vaiko raidos centras kartu su dviem
nevyriausybinėmis organizacijomis- AMADE-Lietuva ir Labdaros Sąjunga
“Avilys”- surengė konferenciją “Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta”,
kurios svarbiausias tikslas buvo pasistengti į tikinti valstybę ir
visuomenę, jog prievarta prieš vaikus- tai globalinė problema, kurios
nespręsdami labai daug prarasime kaip valstybė ir visuomenė.

1997 m. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras išleido knygą
“Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje”. Tai tyrimas- vienas pirmųjų
kolektyvinių mėginimų analizuoti šiuos reiškinius Lietuvoje. Čia
pabrėžiama, kad prasidėjus Lietuvos moterų judėjimui, pavienių žurnalistų
tyrimų dėka, Lietuvos piliečiai palengva pradėjo suvokti smurto šeimoje
išplitimo mastą ir smurto padarinius.

Remiantis Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos prie socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 1996 m. 224 vaikai nukentėjo nuo
įvairaus lytinio smurto, 11 vaikų patyrė sunkius kūno sužalojimus, 17 vaikų
buvo nužudyti (tyčinė žmogžudystė), įvykdyta viena netyčinė žmogžudystė, 30
vaikų mirties atvejų nėra išaiškinta. Nuo 1995 m. 3,3 proc. išaugo
valkataujančių vaikų skaičius, 1996 m. užregistruoti 720 valkataujantys
vaikai.

Šioms problemoms nagrinėti ir spręsti 1997 m. pradžioje Seime buvo
sudaryta Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijoje įkurtas Vaikų, jaunimo, šeimos bei vyrų ir moterų lygių
galimybių skyrius. Ratifikuota 1993 metų Hagos konvencija dėl vaikų
apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, pakeistas
Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas- buvo padidinti alimentai
vaikams išlaikyti, nuo gruodžio mėnesio pradėtos mokėti papildomos pašalpos
šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų. Socialinėje politikoje
padarytas esminis šuolis: daugiavaikės šeimos statusas suteiktas jau ir
tris vaikus auginančioms šeimoms. 1997m. lapkričio 5- ąją Vyriausybė
pritarė Vaikų globos įstatymo ir Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms
vaikus, įstatymo pakeitimo ir papildymo projektams ir pateikė juos
svarstyti Seimui. Vaikų globos įstatymu apibrėžta vaiko globos samprata,
jos tvarka, reglamentuotos globėjų teisės, pareigos ir atsakomybė.
Numatytos naujos globos rūšys- laikinoji ir nuolatinė- bei formos: globa
šeimoje, šeimynoje ir globos institucijose. Globėju paskirtam asmeniui už
kiekvieną globojamą vaiką numatyta pašalpa.

III. 2. ŠIŲ DIENŲ LIETUVOS SITUACIJA.

III.2.1. Baigiantis UNESKO 1999 m. projektui “Baltik network on
prevention of child abuse”, buvo surengta tarptautinė konferencija,
kurioje dalyvavo svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Estijos, Lenkijos,
Anglijos bei Lietuvos tarnybų atstovai. Konferencijos metu vėl buvo grįžta
prie prevencijos, postvencijos ir intervencijos sąvokų. Daugelis
konferencijos dalyvių išreiškė savo susirūpinimą dėl bendros strategijos
nebuvimo sprendžiant šią problemą valstybiniu mastu bei atskirų
organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo trūkumo.

Galima apžvelgti, kas gi nuveikta per šiuos vienerius metus, su kokiomis
problemomis susidurta. Jau pačioje projekto vykdymo pradžioje buvo numatyta
patikrinti, kaip smurto ir prievartos problemą mato vaikų gydytojai,
pedagogai, kiti darbuotojai, kurie dirba su vaikais. Svarbiausia buvo
išsiaiškinti, kiek ši problema dabar aktuali Lietuvoje. Juk kai buvo
žengiami pirmieji žingsniai šioje srityje prieš penkerius-šešerius metus,
tai daugelis net nesutikdavo, kad tokia problema egzistuoja. Kita vertus,
jeigu anksčiau buvo akcentuojama tik seksualinė prievarta, tai šiandien jau
bandoma atkreipti dėmesį iš viso į smurtą prieš vaikus. Mat vargu ar galima
teigti, kad vaiko išprievartavimas yra didesnis nusikaltimas negu vaiko
sumušimas. Ir vienu, ir kitu atveju vaiką užvaldo tie patys baimės, nerimo,
pykčio jausmai.

Projekto metu buvo atlikti šie tyrimai, analizuojantys smurto prieš
vaikus situaciją Lietuvoje:

1. Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa;

2. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai;

3. Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos

spaudoje tyrimas.

Tuo pat metu projekto darbo grupė rengė medžiagą apie naujų pagalbos
formų pateikimą vaikams. Tuo tikslu kaip modelis buvo pateiktas “Vaikų
krizių centras”, kuris ateityje gali realiai pretenduoti į vieną iš
tarnybų, teikiančių skubią pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa. Apklausos metu
nustatyta, kad beveik visi respondentai (96 proc. pedagogų ir 96 proc.
psichikos sveikatos specialistų) pripažįsta vaikų prievartos problemą kaip
labai svarbią. Daugiausiai akcentuojamas vaikų fizinis smurtas (90 proc.
psichikos sveikatos specialistų ir 39 pedagogai). Tačiau šie duomenys nėra
statistiškai patikimi, nes respondentai buvo susidūrę daugiausiai su
fizinės prievartos aukomis. Vargu ar galima teigti, kad seksualinės
prievartos aukų yra daug mažiau. Galima daryti prielaidą, kad šios aukos
yra labiau užsislėpusios ir jos sunkiau pastebimos visuomenėje. Atlikus
tyrimą išryškėjo ir kiti faktai. Daugelis dirbančiųjų neturi aiškaus plano,
kaip galėtų padėti vaikui, patyrusiam smurtą.Tai rodo, kad Lietuvoje
trūksta informacijos vaikų institucijoms apie jau veikiančias tarnybas,
kurios gali padėti vaikui ir jo šeimai. Didelė dalis respondentų (nuo61 iki
86 proc.) pageidautų jau dabar esančių organizacijų geresnio tarpusavio
bendradarbiavimo.

Gavus apibendrintas tyrimo išvadas, buvo numatyta parengti pilną Vaikų
krizių centro projektą ir numatyti jo įgyvendinimą 2000-2001 metais. Šis
centras teiktų vaikams ne tik stacionarią pagalbą, bet ir turėtų komandą,
kuri galėtų teikti psichologinę, socialinę pagalbą vaikui tiesiog jo
gyvenamoj vietoj. Tai tiesioginė pagalba vaikui nelaukiant kada jis ateis,
bet stengiantis daryti kuo ankstyvesnę intervenciją juo problemoms spręsti.
Žinoma, tai daugiau yra krizių intervencijos bei postvencijos centras, kai
į jį žiūrima kaip į tiesioginį pagalbos teikėją. Tačiau numatytame projekte
nemažą dalį užima ir prevencinis darbas: vizitai į mokyklas, kitas vaikų
ugdymo institucijas, kur vaikai būtų supažindinami su jų teisėmis,
problemomis ir galimybėmis jas spręsti. UNESKO projekto metu nuolat buvo
bandoma įtikinti LR seimo, Vyriausybės narius tokios veiklos būtinybe ir
efektyvumu.

Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai. RUL
Vaiko raidos centre atliktas dar vienas tyrimas, kuriame analizuojama su
kokiomis problemomis susiduria vaikai, patyrę prievartą. Tyrimą atliko
vaikų psichiatras V. Blažys. Tyrimui buvo panaudota RUL Vaiko raidos centro
psichiatrijos skyriaus pacientų, patyrusių seksualinę prievartą, kurie buvo
gydyti ir tirti 1997- 1998 metais, ligos istorijų analizė. Analizei
atrinkti 20 seksualinės prievartos ir 65 fizinės prievartos atvejai.

Seksualinė prievarta prieš mergaites dažnai prasideda jaunesniame
amžiuje- 46,7 proc. atvejų jaunesniame nei 7 metai, berniukai pradėjo
patirti seksualinę prievartą kiek vyresniame amžiuje- dažniausiai 11-12
metų. Mergaičių prievartautojai dažniausiai buvo šeimos nariai ir giminės,
nepažįstami asmenys sudarė tik 6,5 proc. Berniukų prievartautojai
dažniausiai buvo vyresni pažįstami asmenys. Vaikai, patyrę seksualinę
prievartą, beveik niekada patys apie tai nesakydavo kitiems. Dažniausias
išaiškinimo kelias buvo toks- artimi vaikui asmenys, pastebėję tam tikrus
vaiko elgesio ir nuotaikos pasikeitimus, paklausdavo vaiko apie priežastis,
tada vaikas papasakodavo apie patirtą prievartą. Tačiau laikas nuo
prievartos pradžios iki išaiškinimo buvo gana ilgas- mergaitėms 2,1 metų,
berniukams- 2 metai. Seksualinė prievarta dauguma atvejų buvo
nevienkartinis reiškinys, o tęsdavosi nuolat kelis metus. Dažniausi
simptomai ar jų grupės, pasireiškiantys vaikams, patyrusiems seksualinę
prievartą, yra šie: insomnija, košmariški sapnai, depresija, agresyvumas,
socialinė izoliacija. Pažymėtina, kad berniukai anksčiau nei mergaitės
reaguoja į prievartą agresyviu ir asocialiu elgesiu, socialine izoliacija.
Su hiperseksualumu susijusi simptomatika ir elgesio ypatumai stebėti
dažniau mergaitėms. 50 proc. vyresnių nei 10 metų mergaičių atliko
suicidinius bandymus. Dažniausiai nustatomos diagnozės analizuotiems
vaikams- potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai, vidutinio
sunkumo depresinis sutrikimas.Visiems vaikams vyrauja nespecifiniai
simptomai. Laikas nuo prievartos pradžios iki prievartos išaiškinimo yra
palyginti ilgas, todėl būtinas tiek specialistų, tiek visuomenės švietimas,
siekiant geresnio seksualinės prievartos išaiškinimo. Seksualinės
prievartos išaiškinimas ir pagalba vaikams gali būti vienas iš veiksnių
mažinant savižudybių skaičių.

Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos spaudoje
tyrimas. Kitas svarbus tyrimas buvo atliktas pasitelkus spaudą. Buvo
išreikštas susirūpinimas smurto atvejų prieš vaikus aprašinėjimu spaudoje.
Bandyta apžvelgti, kokie atvejai susilaukia didžiausio spaudos dėmesio ir
kaip žiniasklaidos atstovai tai pateikia visuomenei. Todėl buvo parengta
spaudos analizė “Smurtas prieš vaikus spaudoje”. Numatyta gautą medžiagą
pateikti ir patiems žiniasklaidos atstovams.

Kalbėdami apie prievartą prieš vaikus, negalime pamiršti spaudos įtakos
mūsų visuomenėje. Žiniasklaida gali atlikti tiek gerus darbus, informuodama
apie visuomenėje egzistuojančius, į jokias moralės normas netelpančius
reiškinius, tiek ir labai blogus darbus, pateikdama informaciją apie
prievartą prieš vaikus. Gerai , kai spaudoje apie tai yra daug kalbama, kai
pateikiami faktai, bet yra kita problema, kaip pateikiami faktai spaudoje.
Žurnalistai neblogai žino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 10-
to straipsnio teiginį: “Informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais
būdais”. To paties kodekso 13 straipsnis teigia: “Žurnalistas ir leidėjas
privalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso,
sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantis
su visuomenės informavimo priemonių atstovu”. Taigi, visi žurnalistai žino,
kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kokiais atvejais jie neturėtų žmogaus
klausinėti. Skaitant pavienius straipsnius, kilo abejonių, ar tikrai tokių
gražių etikos normų laikomasi spaudoje.

Tyrimas buvo atliktas 1999 metų gegužės mėn. 20-31 dienomis bendrovėje
Mediaskopas. Tyrimo metu peržiūrėti 5 Lietuvoje leidžiami didžiausią
auditoriją turintys respublikiniai ir regioniniai dienraščiai. Atrinkti šių
dienraščių pirmuose puslapiuose publikuoti straipsniai, aprašantys smurto
prieš vaikus iki 16 metų amžiaus atvejus. Tyrimo periodas- 1998 metai ir
1999 metų sausio-balandžio mėnesiai.Tyrimo metu peržiūrėta 2210 periodinių
leidinių numerių.
Tyrimo tikslai- nustatyti:

4. kokie smurto atvejai prieš vaikus sulaukia didžiausio spaudos

dėmesio,

5. kokioms detalėms, temoms, aprašant smurto prieš vaikus atvejus,

skiriamas didesnis dėmesys,

6. kaip periodinių leidinių skaitytojai yra informuojami apie problemos

sprendimo būdus,

7. ar nagrinėjamuose straipsniuose išreiškiamas vaikų teisių apsaugos ,

pagalbos institucijų veiksmams, kokie šių institucijų veiksmai yra

dažniausiai aprašomi, kritikuojami ar giriami,

8. ar skiriasi informacija ir jos pateikimo bruožai respublikiniuose ir

regioniniuose leidiniuose.

Tyrimo išvados. Visos publikacijos susijusios su konkrečiais smurto
atvejais. “Skandalingumą” beveik visuomet nulemia tokie kriterijai kaip
vaiko mirtis nuo smurto; seksualinė prievarta prieš vaikus; kai vaikas
nužudo vaiką; kai prieš vaiką fizinio ar seksualinio smurto griebiasi jo
šeimos nariai; kai paaiškėja itin dideli tam tikro reiškinio mastai.
Operatyviniuose įvykių aprašymuose leidiniai dažniausiai nemini smurto
priežasčių, nepateikia informacijos apie būdus, kuriais galima buvo jo
išvengti. Straipsniuose taip pat nėra informacijos apie tai, kokia pagalba
galėtų suteikiama nukentėjusiam vaikui. Skaitytojai tik netiesiogiai gali
susidaryti įspūdį apie problemos mastus, sprendimo būdus, susijusių su
problema įstaigų veiklą ir pan. Kalbant apie iliustracijas, aukos
nuotraukos dažniausiai publikuojamos pirmuose puslapiuose. Aukos nuotraukų
demonstravimas yra etikos kodekso pažeidimas. Tokio straipsnio su
nuotraukomis išspausdinimas turi įtakos ne tik dabartiniam aukų gyvinimui,
bet gali turėti įtakos ir visos šeimos gyvenimui ateityje, vaikų likimui.
Tarp įvairių tarnybų minima policija, prokuratūra. Kitos institucijos ir
specialybės minimos retai (gydytojai, pedagogai, socialinės tarnybos).
Žiniasklaidos atstovai straipsniuose neišreiškia jokios kritikos tarnyboms
dėl vykstančio smurto. Kartais užsimenama apie neefektyvią prevenciją ar
priemones prieš nusikaltėlius, dažniausiai galutinis kaltininkas yra
įstatymas. Bet nėra komentarų iš įstatymo leidėjų ar kitus teisės aktus
priimančių institucijų. Taigi kaltininkas adresuojamas lyg ir į niekur.
Skaitytojas paliekamas su mintimi apie netinkamus (dažniausiai per daug
humaniškus nusikaltėliams) įstatymus, neleidžiančius kovoti su smurtu prieš
vaikus. Spauda beveik visą problemos sprendimą palieka jėgos struktūroms,
kas yra visai netikslu, kai kalbame apie prevenciją. Spauda atkreipia
dėmesį į tai, kad daugelis šeimų , kuriose vyksta smurtas, gyvena
skurdžiai. Šiose šeimose yra didesnė rizika atsirasti prievartai. Į tai
reikėtų atkreipti dėmesį ir numatant prevencines priemones. Čia spauda
gražiai parodo, kad nepriteklius šeimose kelia įtampą, skatina šeimos narių
tarpusavio nesutarimus, o tai savo ruožtu sukelia prievartos protrūkius.
Taigi jau pati spauda prieštarauja sau, kai rašo, kad problemą galima
išspręsti naudojant jėgos struktūras ir taikant griežtesnius įstatymus.

Smurtą vaikai daugiausia patiria namuose, dvigubai rečiau- gatvėse,
kiemuose. Aišku, namuose smurtininkai yra vaiko tėvai, globėjai (38 proc.),
kiti suaugę ar nepažįstami žmonės-25 proc. atvejų. Dažniausiai (78 proc.)
spaudoje aprašomas fizinis smurtas, rečiau- seksualinis ir rečiausiai-
psichologinis smurtas. Aišku, kad daugelis seksualinės prievartos aukų savo
skausmo spaudai neatskleidžia.

Vaiko mirtis nuo patirto smurto aprašoma šiek tiek daugiau nei pusėje
straipsnių. Pastebima, kad vaiko sumušimas traktuojamas kaip nepriimtinas,
bet gana natūralus reiškinys, dėl kurio neverta plėtoti temos. Tuo tarpu
mirtis nuo smurto aprašinėjama labai smulkiai, dažnai net su pikantiškomis
detalėmis.

Straipsniuose, kuriuose apibendrinama smurto mokyklose problema,
skaitytojai netiesiogiai skatinami; jaustis nesaugiai dėl savo mokyklinio
amžiaus vaiko; kreipti daugiau dėmesio į jo elgesį; laisvalaikio
praleidimo būdus; įvertinti mokyklą (į kurią eina vaikas), jos
mikroklimatą; iškilus problemai, kreiptis į policiją; neigiamai vertinti
galiojančius įstatymus.

Straipsniuose, kuriuose apibendrinama seksualinio smurto prieš vaikus
problema, skaitytojai netiesiogiai skatinami; neapkęsti smurtautojo; sekti
vaiką ir kontroliuoti jo pažintis; skirti dėmesio vaiko seksualiniam
auklėjimui; neužmiršti, kad auka gali tapti bet kuris vaikas, o potencialus
smurtautojas- bet kuris asmuo; neužmiršti, jog seksualinio smurto pasekmės
yra itin sunkios ir ilgalaikės; manyti, jog seksualinis smurtas prieš
vaikus dažniausiai pasitaiko asocialiose, alkoholikų šeimose.

Straipsniuose, apibendrinančiuose šeimos narių fizinį smurtą prieš
vaikus, spauda negatyviai reaguoja į nuo 1999 metų sausio 1 d. padidintą
vaiko globos pašalpą- nes padidėjusi pašalpa (iki 500Lt.) masina
pasipelnyti neketinančius nuoširdžiai globoti vaiko. Tokia reakcija ryškiai
išsiskiria iš bendros socialinės tematikos konteksto, nes patys leidiniai
daug dėmesio skiria, jų nuomone, per mažoms pensijoms, pašalpoms
daugiavaikėms šeimoms, vienišoms motinoms. Tai veda prie minties, kad
valstybė turėtų atsargiau materialiai skatinti (arba neskatinti visiškai)
vaikų globą. Peršama mintis, kad vaikams saugiau likti globos namuose, o
rizika patekti pas nesąžiningus globėjus yra pernelyg didelė, auganti sulig
globos pašalpos padidinimu.

Peržvelgus Lietuvos spaudos lyderius galima teigti, kad spauda
pakankamai ryškiai atspindi visuomenės nuomonę, labai stengiasi pritraukti
skaitytoją, dažnai nesiskaitydami su priemonėmis. Aiškindama problemas bei
jų sprendimo kelius, dažnai kelia prieštaringas idėjas, visai neieško
reiškinio priežasčių ir ištakų.

Vykdant projektą ir organizuojant tarptautinę konferenciją paramą
suteikė UNESKO, Lietuvos Nacionalinė UNESKO komisija, Lietuvos Valstybinė
vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencinė programa.

Prievartos prieš vaikus problemos aktualumas, atrodo, jau niekam
Lietuvoje nebekelia abejonių. Visuomenė ir valstybė pagaliau išsiblaivė iš
hipnozės būsenos, į kurią buvo patekusi keliasdešimt metų girdėdama
teiginius, kad vaikai yra privilegijuota klasė ir kad socialinės problemos
išspręstos, bei dar daug panašių teiginių.

Stabdant prievartą prieš vaikus, būtina stabdyti ir vaikų
nusikalstamumą. Tik taip įmanoma sustabdyti besisukantį prievartos ratą.

III.2.2. ŠEIMA

Šeima- daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai
meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti
kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms,
kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas sutinka.Vaikai iš
disfunkcinių namų, taip pat ir iš namų, kuriuose trūksta suaugusio žmogaus
priežiūros, dažnai neįgyja problemų sprendimų įgūdžių, kurie padėtų rasti
socialiai priimtinus kasdieninių problemų sprendimus. Tėvai dažnai nėra
pavyzdys formuojant įgūdžius arba neatpažįsta tinkamo elgesio ir jo
nepaskatina. Žymiai dažniau vaikams yra modeliuojamas neadekvatus elgesys
arba jis sulaukia negatyvaus dėmesio, kas emociškai alkanam vaikui dažnai
yra geriau nei apskritai jokio dėmesio. Tėvai tinkamai neprižiūri vaikų, o
pagrindinės disciplinavimo priemonės yra prievartinės, baudžiančios ir
kraštutinės.

Auga vaikų skaičius, kurie patenka rizikon nuo jų pradėjimo momento.
Žalingas medžiagas vartojančios nėščios moterys reikšmingai padidina
tikimybę, kad gimę vaikai turės neurologinių ar fizinių problemų. Šie
vaikai turi žymiai didesnę dėmesio sutrikimo tendenciją ir didesnį polinkį
agresyviai elgtis.

Kaip vaikai išmoksta elgtis socialiai? Vaikai išmoksta socialaus elgesio
taip pat kaip ir asocialaus elgesio- modeliavimo, treniravimosi ir
pastiprinimo dėka. Matydami ir pakartodami tinkamą elgesį, gaudami tiek
planingą (pagyrimas, apdovanojimas), tiek natūralų (problemų sprendimas)
pastiprinimą, vaikai įgyja adekvačius socialaus elgesio įgūdžius. Išdidumo,
laimės, saugumo jausmai, jausmas, kad esi mylimas ir priimamas- tai
veiksniai, skatinantys tinkamą elgesį.

Yra būtina stiprinti šeimos paramos- socialinės ir psichologinės-
sistemą, diegti ankstyvosios intervencijos programas. Yra būtinas tėvų
švietimas- apie normalų vaiko vystymąsi, teisingus disciplinavimo metodus
ir būdus.

Paramos vaikams centre trečius metus veikia “Psichologinė mamų
mokykla”. Tai kursai, kurių metu mamos sužino, kaip efektyviai
disciplinuoti vaikus, kaip valdyti pyktį, kaip suvokti savo ir savo
artimųjų jausmus.

Klaipėdos miesto “Dvasinės pagalbos jaunimui centras” pastebėjo darbo su
tėvais reikalingumą ir šeimos pedagoginio švietimo trūkumą.Tuo tikslu buvo
pradėta programa “Už vaikus atsakingi visi”. Ši programa skirta tėvams,
auginantiems 6-12 metų vaikus. Tėvams suteikiama žinių, padedančių įtakoti
jų elgesį, skatinama pripažinti abipusių bendruomenės ryšių reikalingumą
auklėjant vaikus. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į grupes, kuriose
dalijasi patirtimi ir išgyvenimais , ieško problemų sprendimo būdų.

Vaikų centre “Pastogė” veikia Pagalbos šeimai taryba. Tikslas- dirbti
socialinį darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje
gyventi. Soc. darbuotojai su tėvais aptaria vaiko globos planą ir sudaro
bendrą sutartį, kurioje, kurioje numatomi konkretūs žingsniai ir terminai
siekiant susigrąžinti vaiką namo. Paprastai soc. darbuotojai stengiasi
pakeisti suklupusių tėvų iškreiptą požiūrį į gyvenimą, vaiko poreikius ir
saugumą, padeda gydytis nuo alkoholio ar narkomanijos, susirasti darbą,
gyvenamąjį plotą, gauti soc. pašalpas ir t.t.

III.2.3. MOKYKLA

Tai antroji vaikui pristatyta bendruomenė. Ir akivaizdu, jei tos dvi
“pirmos visuomenės” atspindi teisingumą, padorumą, moralumą ir demokratiją,
tai mūsų vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, elgsis taip
pat interpretuodami tas pačias savybes.

Tačiau auganti prievarta ir žiaurumas vaikų ir jaunimo tarpe šiandien
mokykloje yra trikdanti daugumos pedagogų ir visuomenės realybė. Mes
suvokiame prievartos mokykloje problemą kaip vieną iš vaikų prievartos
formų ir dažnai kaip laiku negautos pagalbos rezultatą. Tai yra rimta tėvų,
mokytojų ir moksleivių problema. Šalia akivaizdžių žiaurumo aktų, tokių,
kaip užpuolimai, išprievartavimai ir nužudymai, daug kitų elgesio apraiškų-
pravardžiavimas, tyčiojimasis, fizinė prievarta, reketas mokykloje- yra
rimti pavojaus ženklai šalia egzistuojančios prievartos, vėliau
prasiveržiančios agresija ir žiaurumu.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad:

9. vis daugiau vaikų kasdien patiria konfliktus namie ar prievartą,

žalingų medžiagų vartojimą šeimoje, vis mažiau laiko praleidžia su

tėvais, vis daugiau laiko skiria TV žiūrėjimui- kaip pirminiam pramogų

ir vertybių šaltiniui, nuolatos demonstruoja impulsyvų ir agresyvų

elgesį tiek namie, tiek mokykloje;

10. mokytojai vis daugiau laiko turi skirti destruktyvaus vaiko elgesio

“tramdymui’ ir tarpasmeninių konfliktų sprendimui;

11. kiekvienoje klasėje yra moksleivių, kurie gali būti priskirti “rizikos

grupei”. Šiems vaikams būdingas besikartojantis agresyvus ir/ ar

impulsyvus elgesys, apsunkinantis bendraklasių gyvenimą ir dažnai

tampantis pagrindine jų pačių bendraamžių atstūmimo priežastimi.

Kodėl vaikai taip elgiasi?

12. Nežino koks yra socialiai tinkamas elgesys dėl teigiamo modelio

stokos.

13. Turi žinių kaip elgtis, bet neturi įgūdžių dėl netinkamo pastiprinimo

ir paskatinimo.

14. Emocinės reakcijos- pyktis, baimė ar nerimas- sutrikdo tinkamo elgesio

pasireiškimą.

15. Tyri neadekvačias nuostatas ir įsivaizdavimus apie agresiją kaip apie

teisėtą ir priimtiną elgesio būdą.

16. Turi vystymosi sutrikimų dėl fiziologinių priežasčių.

“Rizikos grupės” vaikai dažnai patys yra prievartos aukos. Jie gali būti
skriaudžiami namie arba būti prievartos liudininkai. Atjautos slopinimas
yra adekvati psichologinio išgyvenimo priemonė. Šie vaikai išmoksta, kad
prievarta yra priimtinas bendravimo su žmonėmis būdas. Ir vienintelis
dalykas, ko jie turi išmokti,- kaip pasiekti tikslą.

Daug mokytojų ar globėjų jaučiasi bejėgiai pakeisti namuose išmoktą
elgesį. Tyrimai rodo, kad rizikos grupės vaikai, kurie, nepaisant visų
sudėtingų psichologinių aplinkybių, išgyveno, savo socialinėje aplinkoje
turėjo bent vieną reikšmingą suaugusį žmogų, dažnai mokytoją, kuris,
būdamas teigiamas pavyzdys, padėjo statyti socialinės kompetencijos
pagrindus.

Taigi, grįžtant prie prevencijos ir intervencijos mokykloje, galvojama,
kad mokytojai turi gauti sisteminių žinių apie prievartos mokykloje
priežastis ir pasireiškimo būdus, apie impulsų kontrolės, pykčio valdymo,
emocijų ir jausmų supratimo bei išraiškos mokymo galimybes, apie pačių
nuostatas prievartos atžvilgiu.

Paramos vaikams centras rengia prievartos prevencijos mokykloje
programą, skirtą mokytojams. Šių įgūdžių mokymas pastebimai sumažina
agresyvaus žodinio, emocinio ar fizinio elgesio pasireiškimą, skatina
teigiamas interakcijas, netiesiogiai ugdo savęs vertinimą, pagarbą sau ir
aplinkai.

III.2.4.VISUOMENĖ

Sunku skaičiais įvertinti skausmą ir pasekmes, kuriuos sukelia
suaugusiųjų emocinis, fizinis, seksualinis vaikų žalojimas. Tad kyla
klausimas: kas Lietuvoje padės ypatingai socialinės raidos rizikos grupės
vaikams susigrąžinti pasitikėjimą bendruomene ir jos nariais? Toks vaikas
dažnai nepasitiki artimiausiais žmonėmis, t. y. šeima, kuri ne tik juo
nesirūpina, bet žaloja jį sukeldama baimę ir nesaugumo jausmą.

Kiekvienos valstybės įsipareigojimai reikalauja apginti vaikus nuo
prievartos, nuo to, kas žaloja jų sielas ir protus, t.y. nuo visko, nuo ko
jie patys negali apsiginti. Tačiau net ir sukūrus tobuliausią valstybės
institucijų tinklą, besirūpinantį vaikų klausimais, valstybės
įsipareigojimas imtis tam tikrų veiksmų stabdant prievartą prieš vaikus,
bus bereikšmis, jeigu tame procese, t.y. rūpinantis vaikais, nedalyvaus
visa visuomenė. Pasipriešinti bet kokios blogybės plitimui įmanoma tik
skatinant žmones suprasti, jog kiekvienas esame atsakingas už kiekvieną
prievartą patiriantį vaiką.

Savanoriai. Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta socialinės pagalbos
sistema smurtą patiriantiems vaikams, todėl šią spragą galėtų užpildyti
nevyriausybinės organizacijos, įtraukdamos į savanorišką veiklą
bendruomenės narius, kurie geriausiai žino bendruomenės poreikius. Smurtas
vaiko atžvilgiu jau yra pasekmė, o ne priežastis. Taigi pasekmių šalinimui
reikia milžiniškų profesionalų pastangų bei lėšų suteikiant psichologinę
bei socialinę reabilitacinę pagalbą. Kurdami pagalbos vaikams politiką ir
programas, turėtume nepamiršti, kad vaikas šeimoje smurtą patiria pasyviai
pritariant aplinkiniams, gyvenantiems šalia žalojamo vaiko. Tad savanoriai,
neturintys profesinės kvalifikacijos, daugiausiai galėtų nuveikti vykdant
smurto prevenciją, kuriant tokį pagalbos tinklą, kuris būtų orientuotas į
prevencinį darbą su stokojančiais paramos. Prevenciją mes suprantame kaip
sukūrimą ir stiprinimą tų visuomenės elementų ar struktūrų, kurios skatina
vaikų kaip individų, galinčių laisvai galvoti ir moraliai veikti, ugdymą.

1997 m. Lietuvoje įkurtas Savanorių centras, kurį inicijavo
Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Savanorių
centro pagrindinė misija- propaguoti savanorystę Lietuvoje. Savanorių
centras tarpininkauja tarp savanorių ir nevyriausybinių organizacijų,
padeda jiems surasti vieni kitus, kaupia duomenų bazę apie savanorius bei
NVO, kurioms reikia savanorių, organizuoja kursus savanoriams bei savanorių
koordinatoriams.

Savanoriai, orientuodamiesi ne į profesionalą pagalbą, o į ilgalaikius
ir draugiškus ryšius su vaiku, patenkina esminį vaiko poreikį- būti
reikalingam ir mylimam, užtikrina saugumą ir globą, įgyja vaiko
pasitikėjimą. Tokiu būdu savanoris, sujungdamas nutrūkusią grandį tarp
vaiko ir suaugusio, atkurtų ryšius su bendruomene bei stiprintų
bendradarbiavimą su jau egzistuojančiomis institucijomis. Palaipsniui
vaikas įgytų padėtį bendruomenėje bei integruotųsi į ją.

Džiugina tas faktas, kad Lietuvoje kuriasi NVO, kuriose savanoriai
teikia pagalbą vaikams, ypatingai priklausantiems rizikos grupei. Į šią
veiklą įsijungia vis daugiau jaunimo, kuris padeda vaikams ir savo
bendraamžiams. Jaunimo ugdymo galimybės savanoriškoje veikloje turi dideles
perspektyvas bendruomenėje, nes už kelerių metų jaunimas kurs šeimas, ugdys
ateinančią kartą, kurs bendruomenę, kuri didins ar mažins smurto galimybes.

Nevyriausybinės organizacijos (NV). Vaikais besirūpinančių organizacijų
Lietuvoje yra apie 100. Jų dėka nuolat žadinamas visuomenės budrumas kai
ignoruojamos vaikų teisės ar kai joms kyla grėsmė, ruošiamos pagalbos
vaikams programos, skatinama remti mokslinius tyrimus ir studijas visose
srityse, susijusiose su vaikų problemomis.

NO taip pat informuoja visuomenę apie visas vaikų reikmes ir problemas,
užsiima švietėjiška veikla. Tokiu būdu NO yra tartum jungiančioji grandis
tarp valstybinių, socialinių institucijų, šeimos bei mokyklos ir, jeigu
joms pavyksta koordinuoti veiksmus, tas bendradarbiavimas atneša naudos
visai visuomenei, o visų pirma- vaikams.

NO nemažai nuveikė, kad prievarta prieš vaikus nebūtų griežčiausias
visuomenės tabu. Apie tai liudija didžiausias publikacijų srautas spaudoje,
taip pat skambučiai į Vaikų telefono liniją, kurią įkurti RUL Vaiko raidos
centrui padėjo AMADE- Lietuva. Specialiai parengtų savanorių teikiama
psichologinė pagalba vaikams buvo didžiulis įvykis, nes Lietuva paveldėjo
sistemą, ne tik neturėjusią, bet net negirdėjusią apie tokią pagalbą.

Stabdant prievartą prieš vaikus, Labdaros sąjunga “Avilys” taip pat
stengiasi, kad apie savo bėdas prabiltų patys vaikai. 1996 metais “Avilyje”
buvo įkurta dailės studija socialiai remtinų daugiavaikių šeimų vaikams.
Pirmasis vaikų piešinių ciklas tema “Mano teisės” leido suvokti, kokios
žaizdotos mažų vaikų sielos. Sunkiausia buvo nupiešti “Aš turiu teisę
sakyti, ką galvoju”, “Manęs niekas neturi teisės skriausti”. Šalia įprasto
mušimo diržu ir ašarų kartojasi kraupus motyvas- vaikas pririštas prie
medžio ar stalo kojos. Savęs ir kitų pažinimas parodos studijoje ir už jos
ribų, piešimas pagal pačių vaikų pasiūlytas temas suteikė teisę kiekvienam
vaikui jaustis saugiai, priimtam, suprastam. Daugelio vaikų elgesio ir
emocijų problemos sumažėjo. Bendradarbiavimas, tolerancija kitam ypač
išryškėja, kai vyksta grupinis piešimas.

Paramos vaikams centro penkis metus vykdoma programa Vyresnysis draugas
sėkmingai padeda vaikams, išgyvenantiems psichologinę krizę. Papildoma
suaugusio globa, parama ir supratimas padeda vaikui įveikti psichologinę
krizę ir skatina sveiko, produktyvaus, kūrybingo ir savarankiško visuomenės
nario vystymąsi.

1994 metų rudenį Klaipėdos mieste įkurtas “Dvasinės pagalbos jaunimui
centras” (DPJC). Atsižvelgus į visuomenėje egzistuojančias problemas, buvo
numatytas pagrindinis tikslas- teikti dvasinę, socialinę, psichologinę
pagalbą jaunimui bei jų šeimoms, remiantis krikščioniškosios moralės
principais. Fondui iškilo uždavinys- kaip atrasti ryšį su jaunimu, padėti
spręsti jų problemas. Pastebėta, kad jaunimas labiausiai atsiskleidžia
veikloje ir noriai ateina į centrą, kai kviečiami pagelbėti įvairiuose
darbuose. 1995 metais buvo organizuota vasaros stovykla rizikos grupės
vaikams. Šiam darbui buvo kviečiamas jaunimas, neturintis nei patirties,
nei specialių teorinių žinių darbui su vaikais. Pagrindinis jų savanoriško
darbo motyvas- noras pasidalinti savo gyvu tikėjimu ir meile su vaikais,
kurie to stokoja. Dirbant su vaikais stovykloje buvo pastebėtas savanorių
kūrybiškumas, meilė vaikui, sugebėjimas bendrauti.

Jaunimo įsijungimas į savanorišką veiklą ir jų paruošimas šiai veiklai
yra viena iš visuomenės švietimo bei pasiruošimo motinystei ir tėvystei
formų. Jaunimas galėdamas gilintis į tokias temas kaip savęs vertinimas,
agresyvumas, vaiko teisės, šeimos įtaka vaiko vystymuisi, konfliktų
sprendimas, vaikų seksualinė prievarta, skyrybų pasekmės vaikui ir pan. ne
tik įgyja žinių, bet pritaiko jas savo problemų sprendimui bei dalijasi šia
informacija su bendraamžiais, šeimos nariais, aplinkiniais, kurie atlieka
neformalaus švietimo funkciją. O savęs pažinimas, bendravimo įgūdžių
tobulinimas, pozityvių konfliktų sprendimo būdų išmokimas, alternatyvių
laisvalaikio formų, kurios neskatintų alkoholio bei kitų svaiginančių
medžiagų vartojimo, radimas ugdo pasitikėjimą savimi bei brandina asmenybę,
o tai yra sveikos šeimos, visuomenės kūrimo pamatas. Praktiškai
susidurdamas su vaikų smurto atvejais bei teikdamas jiems pagalbą, jaunimas
ieško šio reiškinio priežasčių ir prevencijos būdų.

Kita DPJC programa – Paauglių klubo programa. Šios programos savanoriai
dirba su paaugliais, kurie linkę į teisėtvarkos pažeidimus. Jaunimo vadovų
kursuose pasirengę savanoriai bendrauja bei organizuoja įvairius būrelius
paaugliams, planuoja kartu su jais laisvalaikį, diskutuoja paaugliams
aktualiomis temomis, bendrauja individualiai. Paaugliai palaipsniui pradeda
pasitikėti savanoriais ir patiki savo paslaptis apie šeimą, pasidalina
skaudžiais išgyvenimais.

Vaikams iš nepilnų šeimų skirta “Vyresniųjų draugų” programa. Ši
programa padeda vaikams, gyvenantiems nepilnose šeimose ir turintiems
bendravimo su bendraamžiais ar suaugusiais sunkumų, geriau jaustis,
suteikia pozityvaus bendravimo patirties, ugdo atsparumą neigiamiems
aplinkos poveikiams.

Į “Jaunimo liniją” paskambinusiam vaikui, turinčiam problemų, bus
suteikta anoniminė psichologinė pagalba telefonu.

Programa “Sniego gniūžtė” skatina paauglių laisvalaikio praleidimą be
svaiginančių medžiagų.

Programa “Natūralus pagalbininkas” padeda jauniems žmonėms pažinti save,
moko, kaip pagelbėti sunkumų turintiems paaugliams kasdieninėse
situacijose.

1995 metų gruodžio 14 dieną Kauno miesto Tarybos sprendimu
bendradarbiaujant su Lietuvos Caritas pagal jungtinės veiklos sutartį
įsteigtas Vaikų gerovės centras “Pastogė”. Tai pirmas projektas Lietuvoje,
sukurtas bendrai su užsienio (JAV ir Anglijos) socialinio darbo ekspertais,
orientuotas į šeimyninę vaiko globą ir socialinę pagalbą jų tėvams. Centro
veikla grindžiama trimis programomis.

Globojančių šeimų tarnyba. Tikslas- sudaryti vaikams, dėl įvairių
priežasčių negalintiems gyventi savo namuose, sąlygas augti globėjų
šeimoje. Surasti vaikui globojančią šeimą ir teikti jai socialines
paslaugas. Žiniasklaidos pagalba ieškomi žmonės, norintys laikinai ar
nuolat globoti vaikus. Pokalbių metu, atsakę į daugiau kaip 100 klausimų,
išklausę mokymus, įvertinus namų sąlygas, patikrinus policijoje,
pasitikrinus sveikatą, gavus rekomendacijas, globėjai patvirtinami (penkių
asmenų) taryboje ir gali globoti vaikus esant reguliariai soc. darbuotojų
pagalbai ir priežiūrai.

Pagalbos šeimai tarnyba (jau anksčiau minėta). Tikslas- dirbti socialinį
darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje gyventi.

Vaikų skyrius. Tikslas- suteikti vaikui, patekusiam į krizinę situaciją,
laikiną prieglobstį, kur jis gaus medicininę, socialinę, pedagoginę,
psichologinę pagalbą ir išlaikymą. Vaikai turi galimybę kreiptis patys
pagalbos ir būti atvesti kitų bet kuriuo paros metu. Vaikas čia paprastai
gyvena ne ilgiau dviejų mėnesių, kol soc. darbuotojai jam parenka globėjų
šeimą ar grąžina namo.

Kitos organizacijos beisominčios vaikų smurto problema: Vilniaus m.
Motinos ir Vaiko pensionas, Agentūra-visos Lietuvos vaikai programa “Vaikų
sodyba”, Labdaros fondas “Vilnijos vaikai”,Lietuvos našlaičių brolija,
Lietuvos sakaliukų sąjunga, Lietuvos vaikų fondas, Lietuvos vaikų draugų
asociacija, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkit vaikus”,
Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija, SOS vaikų kaimų Lietuvoje
draugija, Labdaros fondas “Kaimo vaikai”, Vilniaus Visų Šventųjų parapija
“ABC programa vaikams”.

IV. IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI.

1. Smurtas prieš vaikus egzistuoja Lietuvoje, jo paplitimas atitinka
kitų šalių prievartos prieš vaikus populiacinių tyrimų duomenis.
2. Reikalingi išsamūs, įvairiapusiški tyrimai norint suteikti geresnę
psichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.
3. Grandinėje, kuri prasideda nuo smurto akto ir tęsiasi iki jo
išaiškinimo bei aukos ar smurtautojo terapijos, Lietuvoje yra pakankamai
problemų. Tai:

17. smurto prieš vaiką iškėlimas, išviešinimas reikiamoms instancijoms;

18. smurto prieš vaiką įrodymas, smurtautojo patraukimas atsakomybėn;

19. pagalbos aukai ir smurtautojui suteikimas.

Visos šios grandys nėra tobulos. Siekiant smurtą daugiau iškelti į
viešumą, reikia aktyviau šviesti vaikus mokyklose. Praktika rodo, kad net
sužinojus smurto faktą, pakankamai sunku jį įrodyti, dėl:

20. pareigūnų, visuomenės, palaikančios smurtautoją (iki tam tikros

ribos), palankaus požiūrio;

21. per mažos specialistų ir pareigūnų kompetencijos;

22. per švelnių įstatymų, ginančių vaikus.
4. Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau
suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai
stiprina šeimą. Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti
finansines, socialines, emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:
a)tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje,
b)tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,
c)tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo,

prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,
d)kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis turi būti pagalbos

šeimai tarnybų tinklas.
5. Ką gi iš esmės gali pakeisti Nevyriausybinės organizacijos vaikų
gyvenime? Duomenų kaupimas apie vaikų prievartos paplitimą Lietuvoje,
užsienio šalių specialistų žinių ir patyrimo analizė bei mūsų specialistų
supažindinimas su jomis, vaikų smurto ir prievartos prevencijos programų
plėtotė gali paveikti visuomenę, o susivieniję valstybinių institucijų ir
Nevyriausybinių organizacijų veiksmus, sukurdami palankią aplinką
labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams- vaikams, galėsime apsaugoti
juos nuo prievartos ir smurto.

Svarbu, kad kuriasi bendruomenė, kurioje jaunus žmones (savanorius)
jungia ne teritorinis principas, bet vertybinės orientacijos, noras padėti
tiems, kurie stokoja meilės, šilumos ir supratimo. Taigi svarbu yra
skatinti jaunus žmones savanoriškai įsijungti į smurto prevenciją, nes yra
didelis poreikis ir plačios galimybės dalyvauti savanoriškoje veikloje.
Dalyvaudami bendruomenės socialiniuose projektuose, jaunieji savanoriai ne
tik įtakoja artimiausią vaiko aplinką, mažindami vaikų smurto galimybes bei
padėdami išgyventi prievartos atvejais, bet praturtina savo patirtį,
tobulina asmenybę, atlieka šviečiamąjį darbą visuomenėje, taip pat keičia
požiūrį į patį jaunimą ir savanorystę, leidžiantį sukurti pakankamai stiprų
pagalbos vaikams smurto atvejais tinklą.
6. Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:
40. specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų

psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti

specialistų rengimo programą,
41. tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos,

švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų)

įveikimas.
7. Reikia priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas,
numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.
8. Reikia turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip
turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei
šeimų problemoms.
Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalų
bei savanorių paruošimu, tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šią
problemą, pastangas, kuriant smurto prevencijos sistemą, kurioje būtų
vertinami savanoriai ir jų teikiama pagalba.

Kas?
Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save
gerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras
(tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Minėtos
tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias
turtas- kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kam?
Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau
taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai-
nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos
paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę
piliečiai.
Girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su
asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir
motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose
įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios
tikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą;
tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios
ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet į
gatves išeina šimtai našlaičių- nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų
nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.

Kaip?
Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis-
tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo
įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka
gerų šios srities specialistų.

Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos-
specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei
savivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos
programą.
42. Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:
a)suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus,
b)mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų,
c)padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį

suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki,
d)pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną

įtartiną atvejį.
43. Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko

reikmes, tėvų vaidmenį.
44. Jei šeima priskirta “rizikos grupei”, valstybė turi užtikrinti:
e) “rizikos šeimų” švietimo programų sukūrimą,
f) “rizikos šeimų” konsultavimo paslaugas,
g) šeimos terapijos paslaugas “rizikos šeimoms”,
h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės

problemų pažeidžiamos vaiko teisės,
i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia

smurtą ir prievartą.
45. Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima

laikinai atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir

visomis priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.
46. Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos

reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas,

teikiant pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos

įstaiga.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus
egzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdyti
reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kad
Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,

MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius:

leidykla “Folium”, 1998.
2. Gale J. Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV

pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla

“Pelėdų slėnis”, 1996.
3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla “Pedagogika”,

1991.
4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
6. Šikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius:

leidykla “Folium”, 1998.
7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios

mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos

specialistams. Vilnius, 1996.
8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.
9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir

konsultavimo centras ir “Solidarity”, 1996.
10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio ištakos.Vilnius: Lietuvos

teisės akademijos spaustuvė, 1997.
11.Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir

vaikus Lietuvoje.Vilnius: “BSPB” spaustuvė, 1997.
12. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1998.
13. Prievarta prieš vaikus. Tarptautinė konferencija. Vilnius, 1999.
14. Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Vilnius, 1996.
15. Socialinę ir psichologinę paramą teikiančių tarnybų rodyklė. 2 dalis.

Vilnius, 1998.
16. trečiasis sektorius. NIPC biuletenis. 10, 1997.
17. Žurnalas “Esu”. Nr. 23, 1997.
18. Žurnalas “Esu”. Nr. 7, 1998.
19. Žurnalas “Esu”. Nr. 8, 1998.

Leave a Comment