Sindromas – amžinai nuvilta

Ko gero daugelis moterų ir nemažai vyrų žino amerikiečių serialą “Nusivylusios namų šeimininkės”. Prisipažinsiu – mėgstu jį ir nekantriai laukiu naujo sezono. Kurioziniai įvairių, iš pirmo žvilgsnio paprastų, situacijų sprendimai. Et, kad viskas gyvenime spręstųsi taip paprastai!

Bet štai belaukdama naujų serijų, kažkaip užsigalvojau apie patį stereotipą “namų šeimininkė” ir tai, kokias asociacijas jis paprastai sukelia. Nežinau, gal man vienai taip, bet jeigu ne serialas, tai žodžių junginys “namų šeimininkė” mano vaizduotėje nupieštų maždaug tokį vaizdą:

Apsikrovusi vaikais, nuolat ką nors valanti, šveičianti, gami inanti, laukianti iš nežinia kur pargrįžtančio vyro, pildanti visus jo norus. Gana ne trumpai vyrai, norėdami žmonos-namų šeimininkės, turėdavo būtent tokius reikalavimus.

Tačiau šį kartą ne apie vyrus ir jų požiūrį, o apie tai, kaip moterys pačios savaime tampa nusivylusiomis. Paprastai tai nutinka tiesiog tada, kai prisiimame per daug pareigų, kurias aplinkiniai priima maždaug taip: “Padarei – smagu, būtum nepadarius – irgi nieko tokio”.

Pavyzdžiui, mergina ir vaikinas gyvena viename bute (kaip pora, arba ne būtinai). Jis turi savo erdvę, ji – savo. Jis – mėgsta kuisti, ji & – dievina tvarką. Ir kaskart, kai pamato jo išmėtytus rūbus, juos sutvarko, neplautus indus išplauna. Kurį laiką ji taip elgiasi, nes nemėgsta netvarkos. Vėliau įpratimas padaro savo, ir ji pradeda jausti, kad vaikinas turėtų būti jai dėkingas. Žinoma, jis turbūt past

tebi jos darbą. Tačiau laiko jį nebūtinu, todėl dažniausiai mano, kad jai tai daryti malonu. Tai kodėl gi neleidus merginai jaustis gerai?

Kita situacija – mamos, kurios nusiplūkusios po darbų puola gaminti valgyti. Užtrunka kelias valandas, o paskui paaiškėja, kad niekas iš šeimynos narių nenori valgyti. Moteris regis pelnytai supyksta. Bet. Juk darė tai, ko lyg ir niekas neprašė.

Galbūt skamba per griežtai. Juk toks elgesys turi būti suvokiamas kaip rūpinimasis. Bet juk mūsų artimieji, draugai, šeimos nariai ne visuomet kažko iš mūsų tikisi. Ir susidūrę su elgesiu, kurio nesitikėjo, labai dažnai jį intuityviai suvokia kaip teikiantį džiaugsmą visų pirmą mums (tiems, kurie tvarko, gamina dar kažką nuveikia).

Esu visom keturiom už tai, kad bet kokį savo veiksmą atliktume su meile ir pagarba visų pirm ma sau. Manau, praėjo tie laikai, kai buvo vertinama, net socialiai pageidaujama kokia nors “auka”. Mamą juk mylim ne todėl, kad duoda valgyt, kambariokę vertinam ne dėl to, kad visada tvarko kambarius, o draugus ne todėl, kad prireikus nuveža, kur reikia. Vertinam šiuos žmones, nes be jų pasaulis būtų nykus ir liūdnas.

Šį įrašą iš dalies lėmė vienas nutikimas, kuriame mano rolė buvo būtent  “nusivylusios namų šeimininkės”. Įdomiausia, kad sprendžiant susidariusią padėtį palaikiau ne savo, o oponento pusę. Nes tikrai nuoširdžiai norėčiau, kad

“aukos sindromo” šleifas kuo rečiau mane persekiotų. O Jūs?

1 thought on “Sindromas – amžinai nuvilta”

Leave a Comment