Amžiaus tarpsnių Psichologinės charakteristikos

Tiksliai pasakyti, kada prasideda suaugusio žmogaus amžius, sudėtinga. Daugelis ekspertų mano, kad 20 metų amžių galima laikyti pradiniu momentu, tačiau svarbiausia yra ne chronologinis amžius, bet psichologiniai pokyčiai. Suaugusio žmogaus gyvenimas gali būti skirstomas į tris pagrindinius periodus:
· jauno suaugusio (apytiksliai 20 – 40 metų)
· vidutinio amžiaus suaugusio (apytiksliai 40 – 65 metų)
· senatvės (apytiksliai nuo 65 metpų)

Kiekvienas gyvenimo tarpsnis kelia specifinius uždavinius, kuriuos spręsdamas žmogus keičia savo gyvenseną. Pasiekus tam tikrą amžių ankstesnis gyvenimo būdas gali nebetikti. Pirmasis suaugusiojo periodas (17 – 33m.) itin įdomua: tai pirmas savarankiškas kabinimasis į socialinę aplinką, savo vietos gyyvenime ieškojimas ir stengimasis ją išlaikyti. Tai ir bandymas remtis ką tik įgytu identitetu ir aktyviai ieškoti panašių į save: partnerio, darbo, draugų, pasiekiant idealaus varianto lygmenį (svarbu rasti maksimalų atitikmenį sau, retai pagalvojant apie prisitaikymo galimybes). Pasak Levinsono, šio laikotarpio pagrindiniai uždaviniai yra:
· turėti savo gyvenimo viziją, rasti jai vietos savo gyvenimo struktūroje.
· rasti vyresnį žmogų – vadovą, padedantį kurti gyvenimo filosofiją ir individualų stilių bei įsitvirtinti profesinėje srityje.
· pasirinkti darbą, jame įsitvirtinti, siekti karjeros.
· atrasti gyvenimo partnerį, sukurti šeimą.

Kiekvieno amžiaus tarpsnio žmogaus pagrindinės raidos yppatybės suskirstytos į: fizinės, pažintinės ir psichosocialinės.

Fizinės raidos ypatybės

Tai jaunojo suaugusiojo amžiaus tarpsnis, kurį apima 17 – 23 metus. Šiuo laikotarpiu žmogus visiškai subrendęs. Kūno masė pasiekta normalaus žmogaus kūno masės. Kūno masės lygis priklauso nuo daugelio veiksnių, nuo kurių masė gali būti ma

ažesnė, ar didesnė. Tai priklauso nuo mitybos, nuolatinio treniravimosi, streso bei kitų daugelių faktorių.

Būtent dėl visų šių faktorių priklauso žmogaus tolimesnis gyvenimas, kaip jis adaptuosis prie kintančios aplinkos, kitų žmonių. Kuo žmogus tiek fiziškai, tiek morališkai tvirtesnis, tuo jam lengviau pritapti visuomenėje.

Pažintinės raidos ypatybės

Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Didėjant pažintiniams gebėjimams, daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savo trūkumų atžvilgiu.

MĄSTYMO GALIOS RAIDA. Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis paauglių pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui.

Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmeninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai (kurie yrra patyrę tą patį) tiesiog negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos. Galiausiai vis tik dauguma jaunuolių pasiekia tą intelekto ribą, kurią Piaget vadino formaliosiomis operacijomis.Jie jau gali kelti hipotezes ir daryti išvadas.

Kad gebėtų mąstyti sistemiškai, kaip daro mokslininkas, tikrindamas hipotezes ir darydamas išvadas, paaugliai dar turi tobulinti savo formalaus mąstymo sugebėjimus. Tokia nauja mąstymo galia išryškėja, kai paaugliai svarsto ir diskutuoja tokiomis abstrakčiomis temomis, kaip žmogaus prigimtis, gėris ir blogis, tiesa ir teisingumas.

Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai jau pa

astebi kai kurių žmonių mąstymo prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksmai. Naujai atsiradęs mokėjimas atpažinti veidmainystę skatina karštai ginčytis su tėvais ir tyliai sau pasižadėti neatsisakyti savųjų idealų.

Psichosocialinė raida

Teoretikas Erikas Eriksonas tvirtina, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį. Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir ateities galimybes sujungti į aiškesnį savivaizdį. Jie svarsto: „Kas aš esu? Kaip aš noriu gyventi? Kokios vertybės svarbiausios gyvenime? Kuo aš tikiu?“ Šį poreikį giliau save suvokti Eriksonas vadina paauglių „tapatybės paieška“.

TAPATYBĖS FORMAVIMASIS. Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi t.y. priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkantį tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais ir sušiauštais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškai tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.

Vėlyvojoje paauglystėje, kai daugelis pradeda lankyti universitetus arba dirbti visą dieną, atsiranda naujų galimybių išmėginti naujus vaidmenis. Vyresniųjų kursų studentų tapatybė jau yra aiškesnė negu pirmakursių. Jų tapatybė apima vis labiau teigiamą savivaizdį.

Artimumo raida. Paaugliai, formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Dažnai jie tampa tokie, kokie jų draugai – „kaip visi“. Tik nedidelei mažumai tėvų ir

r jų paauglių tai reiškia tikrąjį susvetimėjimą. Daugumai barnių lygio nesutarimai nėra destruktyvūs.

Kai santykiai su tėvais geri, tai jie paprastai geri ir su bendraamžiais. Dažnesni konfliktai būna tarp motinų ir paauglių dukterų. Daugelis dvidešimtmečių dar remiasi savo tėvais, bet vėliau jaučiasi patogiau, būdami nepriklausomi nuo tėvų, ir išmoksta geriau, taip kaip draugus, juos suprasti. 20 amžiaus pabaigoje perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų amžių pailgėjo. Europoje bei Šiaurės Amerikojevėliau baigiamas universitetas, vėliau atsiskiriama nuo šeimos ir pradedama dirbti.

PAAUGLIŲ SEKSUALUMAS IR NĖŠTUMAS. Paauglių raida akivaizdžiai veikia jų interesus ir elgesį. Jaunuoliai anksti pradėję lytinį gyvenimą, paprastai dažniau keičia lytinius partnerius, todėl padidėja rizika sirgti lytiškai plintančiomis ligomis. Nors seksualiai esti visų visuomenės sluoksnių bei kultūrų paaugliai, bet dažniau tie, kurie prastai nokosi, kurių tėvai nebaigę aukštojo mokslo, kurie retai lankosi bažnyčioje, rūko marihuaną ar vartoja alkoholį.

Didėjantis paauglių nėštumų skaičius ir dažnai varginga tokių motinų bei vaikų ateitis paskatino naujus tyrimus apie paauglių kontracepcijos ppriemonių vartojimą. Išskyrus tiesiog atsakymą „ne“, kontracepcinės priemonės yra patikiniausias apsaugos nuo nėštumo būdas.

Psichosocialinės krizės

Psichosocialinė krizė – tai asmens psichologinės pastangos prisitaikyti prie socialinės aplinkos ir vystymosi fazės reikalavimų. Patiriant krizę išgyvenamas didelis stresas, ir tai yra visiškai normalu, nes pastangos tą stresą įveikti sudaro sąlygas pereiti į aukštesnę vystynosį pakopą. Kiekvienoje fazėje vi

isuomenė ir socialinė grupė kelia individui vis naujų reikalavimų.

Įtampa. Kultūros keliami socialiniai reikalavimai tampa nuolatinėmis individo elgesio, kurio iš jo tikisi kiti, direktyvomis, gairėmis. Tai gali būti didesnės kontrolės, tobulesnių įgūdžių reikalavimai.

Minėtieji reikalavimai kelia įtampą. Norėdamas pereiti į kitą vystymosį fazę, žmogus turi vienaip ar kitaip ją sumažinti. Ši įtampa ir skatina psichosocialinę krizę.

Reikšmingieji santykiai. Įveikiant psichosocialinę krizę, kiekienoje vystymosi fazėje tampa svarbūs vis kiti socialiniai santykiai. Tokie santykiai vadinami reikšmingaisiais.

Kiekvienai vystymosi stadijai būdingi tam tikri reikšmingi santykiai. Iš pradžių vaikui užtenka mažos grupės žmonių, su kuriais palaikomi reikšmingieji santykiai, vėliau jų būrys didėja. Vaikystėje, paauglystėje ir jauno suaugusiojo amžiuje tarpusavio santykiai plėtojasi, intensyvėja, svarbių asmenų grupė didėja. Vidutinio suaugusiojo bei vyresnio suaugusio amžiuje žmonių, su kuriais palaikomi reikšmingieji santykiai, skaičius mažėja, bet ryškiai tampa intymesni ir gilesni.

Į vyresniojo paauglio reikšmingųjų santykių ratą įtraukiami ir lyderiai bei tam tikrų vaidmenų modeliai, kitap tariant, herojai kaip asmenybės identifikavimo modeliai.

Kiekvienoje vystymosi fazėje pasižymi savita psichosocialinė krizė. Vyresniojo paauglio amžiuje susiformuoja individuali tapatybė arba atsiranda vaidmenų nesupratimas.

Taigi kiekvienoje vystymosi fazėje sprendžiama vis kita psichosocialinė krizė. Jai būdingas poliškumas, pavyzdžiui, pasitikėjimo ir nepasitikėjimo, iniciatyvumo ir kaltės jausmo krizė ir pan.

Įtampa ir konfliktai yra neišvengiami sprendžiant psichosocialines krizes, kartu jie yra būtini vystymosi proceso elementai. Krizės sprendimas padeda Ego ugdyti naujus socialinius bei pažintinius gebėjimus.

konfliktastarp individo reikmių ir kultūros reikalavimų kiekvienoje fazėje yra vis kitoks. Pavyzdžiui, Jauną suaugusujį kultūra spaudžia kurti intymius santykius, bet dėl kai kurias bendravimo formas draudžiančių normų individas gali nesugebėti pasiekti intymumo.

Problemų sprendimas. Tai aktyvios pastangos įveikti stresą ir sudaryti sąlygas kiekvienos vystymo fazės krizei spręsti. Stresą įveikti padeda šie gebėjimai:
· gebėjimas rasti, įsisavinti ir perdirbti informaciją.
· gebėjimas save kontroliuoti esant įtemtai emocinei būsenai.
· gebėjimas laisvai veikti.

Šie gebėjimai leidžia tikėtis originalaus, kūrybiško elgesio, iniciatyvumo. Toks elgesys padeda numatyti, ar individai sėkmingai įveiks psichosocialines krizes.

Vystymosi fazės

Vystymosi fazė – tai tam tikras gyvenimo laikoterpis, savo charakteristikomis besiskiriantis nuo ankstesniojo ir nuo būsimojo laikotarpio. Kiekviena fazė turi tam tikrą tikslą. Pavyzdžiui, Vyresnio suaugusiojo dėmesys krypsta į vidinį pasaulį, savianalizę.

Kiekvienai fazei būdingas ir tam tikras pagrindinis konfliktas. Asmuo susiduria su savita problema, kuri reikalauja jo gebėjimų bei poreikių integracijos, sprendžiant kultūros keliamus reikalavimus. Kiekvienam amžiaus tarpsniui kultūra kelia vis kitus reikalavimus.

Vystydamasis asmuo pereina iš fazės į fazę individualiu, jam būdingu tempu, veikiamas vidinių (Ego, genetinių struktūrų, somatinės sistemos) ir išorinių sąlygų (kultūros).

Vystymosi užduotims atlikti reikia tam tikros kompetencijos ir įgūdžių, kurie padėtų tinkamiau veikti tam tikoje aplinkoje. Vystymosi užduotys gali apimti motorinius, intelektinius bei socialinius ar emocinius įgūdžius. Pavyzdžiui, prisirišti prie savo globėjų yra viena kūdikystės užduočių. Jauno suaugusiojo gebėjimo kurti intymius santykius pagrindas yra minėtasis pradinis kūdikio prieraišumas. Vyreanysis paauglys susiduria su šiomis užduotimis:
· autonomiškumo įgyjimo (atsiskyrimas nuo tėvų).
· lyties indentiteto.
· moralinių vertybių interiorizavimo.
· profesijos pasirinkimo.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Beresnevičienė D. Jauno suaugusiojo psichologija. – V., 2003. 69p.
2. Myers G. D. Psichologija. – V., 2000. 730p.
3. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 1996. 364p.
4. J. Pikūnas Asmenybės vystymasis

Leave a Comment