Laba diena. Norėčiau paprašyti psichologo patarimo mano gyvenimo atžvilgiu. Ištiko vedybinė krizė. Trumpai papasakosiu kas vyksta mano asmeniniame gyvenime. Vedęs jau 6 metai, susipažinau su žmona Lietuvoje, ji lietuvė kaip ir aš. Po trumpos mūsų draugystės išvykome iš Lietuvos uždarbiauti į Airiją. Nebuvo viskas idealu pirmaisiais metais, bet sutarėme tikrai neblogai, iškildavo visokiu kivirčų, bet juos greitai bei taikiai išspręsdavome. Po metų bendro gyvenimo, nutarėme susituokti. Viskas klostėsi tikrai gerai, po 3 mėnesių vedybinio gyvenimo pastojo žmona, be abejo, tikrai džiaugėmės ir laukėme pirmagimio.
Pirmi penkeri gyvenimo metai klostėsi tikrai neblogai, auginome sūnų, džiaugėmės gyvenimu ir t.t. Pasitaikydavo įvairiausių nesutarimų, turbūt kaip ir daugelio šeimose. Vienintelis nesprendžiamas nesutarimas buvo savaitgalio vakarėliai (per juos draugų kompanijos namuose, išgėrinėjimai ir panašiai). Žmona buvo kategoriškai prieš visa tai, pykčiai buvo vos ne kiekvieną savaitgalį. Man visa tai atrodė normalus jaunų žmonių gyvenimas.
Po trejų bendro gyvenimo metų pradėjau daugiau skirti dėmesio šeimai, klausyti daugiau žmonos norų, tiesiog buvome tobula pora. Žmonai visa tai patiko, patiko, kad gerbiu jos nuomone, patiko, kad darau viską, kas jos manymu yra tobulas šeimos gyvenimas. Paskutiniais gyvenimo metais viskas pradėjo atsibosti. Negalėjau jaustis savimi, turėdavau visą laiką daryti tai, kas jos manymu yra gerai.
Nusileidinėdamas pastačiau save į kvailą padėtį ir metam bėgant ji prie viso to priprato. Nebeturiu žodžio šeimoje, nebegalėdamas to toleruoti paprasčiausiai pykomės, pykomės kiekvienoje situacijoje. Galų gale nusprendėme, kad reikia vienam nuo kito pailsėti. Prieš 2 mėnesius ji išvyko į Lietuvą gyventi su vaiku. Nusprendėme, kad aš pasiliksiu dar vieniems metams uždarbiauti ir po to grįšiu atgal į Lietuvą gyventi pas juos. Manėme, kad tas skiriantis atstumas mums padės vienas kitą labiau mylėti, manėme, kad pasiilgsime vienas kito, bet taip nėra, nutolome dar labiau. Bendraudami per Skype susipykstame kiekviena kartą.
Po 2 mėnesių paprašiau skyrybų ,tiesiog nebegaliu daugiau šitaip gyventi, ji nesupranta manęs aš nesuprantu jos. Ji buvo tikrai šoke išgirdusi tai, bandė mane įtikinti, kad viskas bus gerai ir t.t. Matosi, kad tikrai pergyvena. Nežinau, kaip toliau pasielgti. Ar mėginti viską lipdyti iš naujo, ar tiesiog viską užbaigti. Patarkite jei galite.
Pagarbiai, Audrius
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveikas, Audriau. Na, Jūs pats gerai įvardijote problemą, su kuria susidūrėte – vedybinė krizė. Net laiko atžvilgiu Jūsų šeimą ištikusi krizė atitinka klasikinį pirmosios vedybinės krizės terminą – po penkerių bendro gyvenimo metų. Anksčiau ar vėliau pirmoji vedybinė krizė ištinka turbūt visas poras, tad pirmiausia reikėtų pasistengti į tai reaguoti kiek įmanoma ramiau ir nedaryti skubotų sprendimų. Jūsų vienašališkas sprendimas skirtis po dviejų mėnesių nuo žmonos ir sūnaus išvažiavimo, būtent toks ir atrodo. Tiesiog sakau savo susidariusį įspūdį iš to, ką perskaičiau, nes juk gerai nežinau nei kaip Jūs gyvenate, nei kaip jaučiatės, nei ką išgyvena Jūsų žmona.
Pats sakote, jog jai šis Jūsų sprendimas sukėlė šoką, ir skirtis ji nenori – reiškia tai nėra abipusiai pribrendęs sprendimas, kuris turi rimtus abipusius motyvus. O kokio rimtumo Jūsų asmeniniai motyvai man sunku spręsti. Tai, kad Jūs, kaip teigiate, negalite šeimoje būti savimi, atrodo rimtas motyvas, tačiau vienokiu ar kitokiu laipsniu su tam tikru savęs ir savo poreikių apribojimu susiduriame kiekvienas, kas esame santykyje su kitu, taigi šeimoje tai neišvengiama.
Tačiau klausimas, kiek tai daro abu sutuoktiniai, kokiu laipsniu turime tai daryti, kokio laipsnio mūsų egoizmas, kokio laipsnio noras pasiaukoti dėl šeimos gerovės. Kaip suprantu, Jūsų būtent ir nebetenkina tas laipsnis savo norų ir poreikių atsižadėjimo, kurio iš Jūsų yra laukiama, ir kurį Jūs pats kurį laiką toleravote, kol pasijutote praradęs balsą šeimoje.
Na, o dabar jau netoleruojate, išreiškiate savo nepasitenkinimą, ir todėl kyla konfliktai. Trapi šeimyninė idilė baigėsi ir prasidėjo šeimyninė krizė. Žinote, Audriau, tai yra normalu. Tam, kad santykiai vystytųsi, šeima stiprėtų, ji turi patirti krizes. Žodis „krizė“ japonų kalboje išreiškiamas dviem heroglifais, kurių vienas reiškia pavojų, o kitas – galimybę. Jei krizė šeimos nenumarina, tai padaro ją stipresnę.
Taip, Jūsų šeimos išlikimui iškilo pavojus, o Jūsų sprendimas skirtis, rodo kad pavojus pakankamai rimtas, tačiau kyla klausimas, ar toks vienpusiškas Jūsų sprendimas skirtis, esant toli nuo šeimos, yra teisingas šiam momentui? Niekas to Jums nepasakys. Jūs tik pats galit nuspręsti, ar „čia ir dabar“ yra tinkamas metas skyryboms. Žinoma, būtų geriausiai, jei tai svarstytumėte kartu su žmona, juk tai judviejų šeima. Bet mes taipogi turime teisę ir galimybę vienašališkai nutraukti santykius, kurie mūsų netenkina.
Bet prieš darant tokį sprendimą, reikia ypatingai gerai pasverti tokio sprendimo pasekmes sau ir kitiems žmonėms. Konfliktai dažniausiai išryškina tamsiąją santykių pusę, bet užgožia šviesiąją. Tad, gal Jums vertėtų prisiminti, atrasti tai, kas Jūsų santykiuose yra gražaus ir vertingo, ką po skyrybų neišvengiamai prarastumėte. Žinote, dažna situacija, jog po skyrybų, sukūrus naują šeimą ar santykius, imama vertinti tai, kas buvo gera pirmoje šeimoje, nes juk idealių šeimų nebūna – po kelerių metų ir tą naują šeimą ar santykius ištinka krizė. Niekur nuo tų krizių nepabėgsi – nebent skirsiesi kas penkeri metai. Yra kurie skiriasi.
Jums, Audriau, drįsčiau patarti, jei jau pats prašote, kol kas neskubėti, ir pasinaudoti antruoju krizės heroglifu – galimybe. Galimybe bandyti išsaugoti šeimą, ir galbūt pereiti į naują šeimos etapą. Žinoma, patarinėju aš, o spręsti teks Jums. Jūsų šeimos situaciją apsunkina tai, jog nesate kartu, nors kas žino, gal iškilusi reali grėsmė Jūsų šeimai Jus abu su žmona supurtys ir padės labiau mobilizuoti savo jėgas šeimos išsaugojimui. Tai galimybė geriau pažinti ir save pačius, ir vienas kitą – jausmus, lūkesčius, šeimos „viziją“, tai galimybė susiderinti. Galite tai daryti ir per skype, ir per susitikimus (jei susitinkate), gal pvz. nuspręsite, kad buvimas atskirai Jūsų šeimai ne į naudą.
Taip, bus konfliktų, bus nesusikalbėjimą, bet, tikiuosi, būtų ir atradimų, ir susikalbėjimų. Yra pakankamai prieinamos literatūros, kaip elgtis, kalbėti ir klausytis konflikto metu, ir jei matote, kad Jums trūksta tokios informacijos, nesunkiai ją susirastumėte. Įsiklausykite vienas į kitą, išgirskite vienas kitą, būkite išgirsti vienas kito.
Vedybinė krizė kaip išsiderinusio fortepijono suderinimas – kol jis derinamas, skamba labai nedarniai, bet, jei pavyksta suderinti, tuomet akordai suskamba darniai ir naujai. Klaidų, žinoma, neišvengiame ir ateityje, kadangi nesame virtuozai, bet muzika, nors ir netobula, gali būti labai miela mūsų širdžiai. Jei nepavyksta, ką gi tenka atsisakyti groti senuoju fortepijonu, bet tik po to, kai padarome viską, kad susigrąžintume jame slypinčią darnos muziką.
Gal Jums, Audriau, vertėtų sau pačiam užduoti klausimą, ar jaučiatės viską, ką galėjęs, padaręs, viską išbandęs, kad atkurtumėte savo šeimos muziką. Sąžiningas atsakymas į šį klausimą galbūt padėtų priimti tinkamiausią sprendimą „čia ir dabar“. Linkiu išminties!
