TEIGIAMOS EMOCIJOS

Įvadas
Savo pasaulio neįsivaizduojame be emocijų. Vienos emocijos būna teigiamos, kitos būna neigiamos. Savo darbe bandysime atskleisti teigiamas emocijas bei kas jas sukelia.
Laimė, jos supratimas, vertinimas ir siekimas priklauso nuo daugelio priežasčių: baimės nugalėjimo, biologinių ypatybių, materialinės gerovės, tikslų pasiekimo, patirties turėjimo ir panašiai. Laimės siekimas skatina planuoti, veikti. Egzistuoja daug įvairių nuomonių apie tai, iš kur laimė kyla ar kas skatina siekti laimės.
Prieš gilinantis į tiegiamas emocijas reikia suzipažint ir su neigiamom, kaip neryžtingumas. Išsiaiškinus jo prasmę, galėsime įveikti jį ir taaip įgausime laimės, džiaugsmo, vilties ir pan.
Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą reikia dviejų dalykų – tai optimizmo ir vilties. Optimizmas padeda nusiteikti, kad tiklsą tikrai pasieksi, o viltis padeda mąstyti apie galimus kelius tikslo link. Pasinaudojus šiom dviem savybėm galėsi žymiau lengviau įveikti kliūtis ir trikdžius kelyje link tikslo.
Nuo neatmenamų laikų visatoje buvo svarbūs tėvų ir vaikų santykiai. Tėvai – vaikų ateities pagrindas. Vaikas augdamas laukia dėmesio iš tėvų, nori mylėti ir būti mylimas. Jeigu tėvai sugeba užtikrinti vaikui „saugaus prisirišimo” jausmą, vaiko emmocinė būsena pakili, vaikas nori pažinti aplinką, būti savimi pasitikintis. Kiekvienas žmogus nori turėti artimą į kurį bet kada gali atsiremti, prie kurio galėtų būti prisirišęs.
3

Laimė
Mitai apie laimės kilmę
Mitas, kad tik labai nedidelė dalis žmonių yra laimingi. Kai kurie filosofai bei ps

sichologai teigia, kad itin nedidelė dalis žmonių, 10 – 20%, yra išties laimingi. Tai neigia atlikti platūs tyrimai, besirėmę žmonių apklausų rezultatais. Po apklausų, atliktų 45-iose valstybėse, paaiškėjo, kad žmonės savo laimę skalėje nuo 1 iki 10 vertina statistiškai balu 6.75, kuris rodo, kad žmonės yra gana laimingi.
Mitas, kad pinigai suteikia daug laimės. Šis mitas yra teisingas tik iš dalies. Pinigai žmogui suteikia būtinus laimingam gyvenimui dalykus: pastogę, maistą, drabužius. Tačiau valstybėse, kuriose BVP per capita viršija 8000 dolerių per metus, laimės ir pinigų ryšys ženkliai mažesnis, nei skurdesnėse valstybėse. Taigi pinigai ypač laimei svarbūs tol, kol nepatenkinami būtiniausi žmogaus poreikiai. Tačiau nuolat vykdomų studentų apklausų duomenimis, žmonės vis labiau ir labiau materialėja.
Biologinė laimės kilmė
Tyrimai dvynių, apgyvendintų skirtingose šeimose leidžia teigti, kad beveik pusę to, ką žmogus suubjektyviai suvokia kaip gerą gyvenimą, yra paveldima, kitaip tariant, laimė yra perimta iš tėvų, protėvių ir t.t.
Tyrimų, kurių metu buvo tiriami laimingumu besiskiriantys žmonės, rezultatai rodo, kad laimė yra tiesiogiai proporcinga ekstravertiškumui ir atvirkščiai proporcinga jautrumui, nervingumui.
Laimė ir tikslai
Laimė turi tiesioginį ryšį su gyvenimo pilnavertiškumu, kuris susideda iš aštuonių pagrindinių tikslų pasiekimo: geros sveikatos, sėkmingos karjeros, pagalbos draugams ir giminėms, intymumo siekimas, noro patirti pasitikėjimo savimi jausmą, kuris padėtų sėkmingai veikti, noro pajausti malonų geros kokybės maisto skonį, noro būti sa
augūs, bei noro turėti atitinkamus resursus visiems šiems tikslams pasiekti. Tai taip pat vadinama lamės ir adaptyvinio elgesio sąryšiu.
Laimė ir baimės nugalėjimas
Baimės nugalėjimas daro didelę įtaką žmonių gyvenimo kokybei, kartu ir laimei. Pavyzdys – žmonių nugalėta ugnies baimė. Nugalėję ugnies baimę, žmonės pagerino savo gyvenimo kokybę panaudodami ugnį savo reikmėms: jie praturtino savo racioną ugnimi apdorotu maistu, galėjo lengviau sušilti, taip praplėsdami gyvenamas teritorijas į šaltus regionus, taip pat galėjo ugnimi nubaidyti plėšrūnus, kurie kėlė grėsmę jų išlikimui. Norint suprasti, kaip žmonės sugebėjo šią, bei kitas, pavyzdžiui, aukščio, baimes, reikia pažvelgti į smegenų sandarą. Smegenų dalis, atsakinga už pranešimą apie pavojus, kulie kelia grėsmę išlikimui, vadinama amigdala. Tačiau ši smegenų dalis neretai siunčia klaidingus signalus, todėl žmonių smegenyse išsivysčiusi kaktos srities smegenų žievė juos atrenka.
4

Sugebėjimo planuoti įtaka laimei
Planavimas ypač palengvino žmonių gyvenimą. Vietoj to, kad spręstų susidariusias problemas spontaniškai, žmonės, padedami kaktinės srities smegenų žievės, turi galimybę jas numatyti ir jų iškart išvengti, ar jas sušvelninti. Būtent tai iniciavo pirmųjų gynybinių sienų ar bokštų statymą. Taip genčių vyrai galėjo laisvai eiti medžioti iš savo gyvenviečių j tolimesnes vietoves, nesibaimindami dėl savo palikuonių ar antrų pusių saugumo. Ir būtent dėl to, kad mūsų protėviai nebeturėjo nuolatos būti kontroliuojami amigdalos keliamos baimės, jie galėjo patirti di

idesnį kiekį teigiamų emocijų.
Gebėjimas planuoti taip pat suteikė žmonėms savikontrolę, kuri leidžia mums pasiekti didesnius tikslus, kurių rezultatas – teigiamos emocijos.
Laimė, gaunama veiksmo (darbo) eigoje
Csikszentmihalyi atliko platų tyrimą, kurio rezultatais remiantis galima teigti, kad laimė dažniausiai gaunama dirbant ne dėl pinigų ar pripažinimo, o dėl asmeninio malonumo. Daugiausiai laimės suteikia darbai, kuriuos atliekant užsimirštama apie kitus įsipareigojimus, žmonių nuomonę ar materialų darbo rezultatą. Tokių darbų pavyzdžiais gali būti dainų rašymas, tapymas, sodininkavimas, kopinėjimas, arba bet kas, kas gali pritraukti žmogaus dėmesį taip, kad jam atrodo, jog niekas aplink neegzistuoja ar nėra svarbu. Yra kelios priežastys, dėl kurių žmogus iš tokių darbų gauna laimės: jie visiškai supranta, ką daro, jie žino, ką darys toliau, ir kad kiti jų veiksmai bus teisingi. Be to, jie iškart už tą darbą gauna savo atlygį.
Laimė ir susitvarkymas su problemomis
Myers ir Diener išskyrė keturis veiksnius, nuo kurių priklauso laimė: ekstraversija, optimizmas, savigarba ir savikontrolė. Trys iš jų – optimizmas, savigarba ir savikontrolė yra glaudžiai susieti su sugebėjimu susitvarkyti su kasdien kylančiomis problemomis. Tikslas, atsirandantis kartu su problemomis – sėkmingai jas išspręsti. Tikslo pasiekimą, o kartu ir laimę, lemia tikėjimas savimi ir realus sugebėjimas su turimomis priemonėmis spręsti problemas. Taigi, turint pakankamai pasitikėjimo savimi, atitinkamų gabumų ir savikontrolės, laimė gali bū
ūti išgaunama net iš kasdieninių problemų.
5

Neryžtingumas ir kaip jį įveikti
Vienas iš faktorių, apsprendžiančių mūsų santykį su aplinka, yra nepasitikėjimas savimi naujoje situacijoje. Sis nepasitikėjimas yra pagrindinis veiksnys problemų sprendime. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių mes patiriame stresą, yra tai kad mes neturime parengto sprendimo kaip elgtis tam tikroje situacijoje.
Dažnai mes nusprendžiame nedaryti to, kas galėtų suteikti mums pasitenkinimo dėl baimės ar neryžtingumo, susijusio su galimu veiksmu. Mes jaučiame baimę dėl mūsų išlikimo, todėl mums atrodo racionalu nedaryti to, ko mes bijome. Mes elgiamės neryžtingai, nes nežinome veiksmų pasekmių. Neryžtingumas yra kognityvinė (pažinimo) būsena, kurioje mes negalime ko nors pilnai suvokti ar pilnai prognozuoti tam tikro veiksmo pasekmių. Tam, kad išliktume, mes turime būti pilnai informuoti apie savo aplinką, o informacijos trūkumas sukelia nerimą ir trukdo mums veikti. Neryžtingumas yra požymis, kad neesame pilnai pasirengę veikti mus supančioje aplinkoje. Taigi galime daryti išvadą, kad neryžtingumas sukelia neveikimą.
Tai, ar mes imamės ar nesiimame tam tikrų veiksmų, ir kiek šis veikimas ar neveikimas yra susijęs su moralės normų pažeidimu, gali sukelti tokius jausmus kaip baimė arba gėda. Gilovich’ius ir Medvec’ius teigia, kad jausmas, kylantis dėl nesiimtų veiksmų, yra susijęs su mūsų lūkesčių nepateisinimu (jaučiamės kažką praradę), o jausmas, kuris mums kyla, kai mes imamės veiksmų, yra sietinas su nepasiruošimu. Šie jausmai dar bendrai vadinami gailėjimusi. Nors dėl pradėto veiksmo kylantis jausmas paveikia mus iškarto ir gali kliudyti susikaupti, dėl neveikimo kylančio jausmo poveikis pasijaučia praėjus tam tikram laiko tarpui.
Dažniausiai gailimės to, kad nesiėmėm jokių veiksmų. Pagrindinės veiksmų nesiėmimo priežastys yra nerimas ir baimė, nors įveikę savo baimes žmonės dažniausiai patiria didelį pasitenkinimą. Peržvelkim į veiksmų buvimą ar nebuvimą nulemiančius biologinius ir išmokimo/pažinimo aspektus:
Biologinis: atlikę eksperimentus su gyvūnais, mokslininkai nustatė, kad nors gyvūnai ir sugeba išmokti išvengti dirgiklio jie vis tiek jaučia stresą.
Į neprognozuojamą situaciją patekę žmonės susikuria gynybos mechanizmą, kurio dėka pasijaučia saugesniais ir laimingesniais.
Išmokimo/pažinimo: žmonės pajaučia žymiai daugiau pasitenkinimo, kai jiems pavyksta atlikti sudėtingas užduotis, negu tuomet, kai jos yra lengvos. Susidorojimas su šiomis situacijomis motyvuoja, o nesugebėjimas susitvarkyti sukelia stresą. Žmonės yra linkę padvigubinti pastangas, kai situacija tampa nebekontroliuojama. Gebėjimas po kiek laiko vėl iš naujo interpretuoti bet kurią situaciją pozityviai, nepastebėti grėsmių, padeda sukurti pozityvias emocijas. Jeigu asmenys ima vertinti situaciją iš teigiamos perspektyvos, jie paprastai patiria teigiamas emocijas.
Nors klaidų darymas sukelia skausmą, bet gailėjimasis, kad nesiėmei veiksmų išlieka daug ilgiau, negu nesėkmės suvokimas .
6

Motyvacija siekti ekstremalių pojūčių
Elgesys, kuomet siekiama ekstremalių pojūčių arba imamasi rizikingų veiksmų, atrodo neracionalus. Daugelis ekstremalius pojūčius sukeliančių veiksmų sužadina teigiamas emocijas dėl organizme išsiskiriančių su gera nuotaika susijusių hormonų. Vienas iš jų, taip vadinamas streso hormonas (norepinephrine) veikia tas smegenų sritis, kurios valdo dėmesį ir reakciją. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės siekia įgyti ir tobulinti tam tikrus įgūdžius , bet nepaaiškina, kodėl žmonės apskritai imasi rizikingų veiksmų. Tam, kad tai suprastume, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad rizika dėl didelio aukščio ar greičio, paprastai sukelia baimę ar nerimą, todėl dramatiškai didina emocijų intensyvumą. Pagal Schachter’io ir Singer’io emocijų teoriją, žmonės užsiiminėja ekstremalia veikla, nes ši skatina tam tikrų jausmų (ypač baimės ir jaudulio) išsiskyrimą bei skatina pasitenkinimą savimi įveikus konkrečią užduotį. Ekstremali veikla taip pat padeda mokytis kaip įveikti sunkumus. Gerai išmokus spręsti sunkumus, žmonių baimės jausmas mažėja. Žmonės sąmoningai gali nuslopinti baimės ir nerimo pažinimo komponentą – neigiamas mintis ir blogas nuojautas.
Asmeninio veiksmingumo įvertinimo (Self-Efficacy Theory and Dual Route to Anxiety Control) teorija ir dvejopas nerimo valdymo būdas
Mes žinome, kad vieni žmonės efektyviau kovoja su savo baimėmis ir nerimu, negu kiti., kadangi kai kurie žmonės geriau suvokia savo veiksmingumą – jie geba pasitelkti motyvaciją, pažintinius išteklius ir veiksmų , kurie jiems padeda suvaldyti tam tikrą situaciją, eigą. Gebėjimas įvertinti savo veiksmingumą apsprendžia, kokius iššūkius priims žmonės, kiek jie dės pastangų, kaip ilgai jie sieks savo tikslo ir kokį stresą bei nusivylimą jie patirs nesėkmės atveju. Svarbus yra ir žmonių suvokimas, kiek geras bus pasiektas rezultatas. Pagal asmeninio veiksmingumo įvertinimo teoriją, mūsų pasirinkimas imtis tam tikros veiklos priklauso nuo mūsų suvokimo, ar mes turime tam tikrų problemų sprendimo įgūdžių ir ar mes pajėgūs kontroliuoti savo mastymą.
Bandūra (1991) teigia, kad žmonės vengia potencialiai grėsmingų situacijų ne todėl kadjie patiria nerimą ir jaudulį, bet dėl savo baimės, kadjie nepajėgs su jomis susidoroti nei išmokimo nei pažinimo prasme. Asmeninio veiksmingumo suvokimas yra susijęs su organizmo gaminamomis medžiagomis katecholaminais (antinksčių išskiriami hormonai susiję su psichologiniu stresu ar žemu cukraus kiekiu kraujyje).
Nerimas yra sudėtingas jausmas, turintis ir pažinimo ir sužadinimo dalių. Nerimas skatina mus būti atsargiems – sustoti, pažiūrėti ir paklausyti prieš tęsiant. Tai parodo, kad norėdami kontroliuoti mūsų veiksmus, kaip ir nerimą, mes turime nugalėti neigiamas mintis, o tai padaryti galime tik išvystę sunkumų įveikimo galimybių vertinimą.
Pagal Schachter’io ir Singer’io teoriją, žmonės imasi įvairių rizikingų veiksmų, kad jų organizme prasidėtų eilė cheminių reakcijų ir išsiskirtų tam tikri hormonai . Tai yra elgesys be prisitaikymo funkcijos, tiesiog siekiant patirti teigiamų emocijų. Uždavinių iškėlimas ir jų įgyvendinimas didina asmeninio veiksmingumo suvokimą, tai taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį cheminių medžiagų išsiskyrime. Kaip biologinės būtybės, žmogaus jausmai yra susiję su jo smegenų išskiriamomis medžiagomis. Tačiau kitų psichologų – Oze ir Bandūra tyrimai taip pat
7

patvirtina, kad žmonės gali valdyti pažintinius nerimo komponentus. Žmonės gali patirti didelį susijaudinimą, kuris dažnai kyla iš baimės ir netikrumo, bet nepatirti su šiuo susijusių neigiamų emocijų.
Optimizmas ir viltis
Žmonės trokštant pasiekti užsibrėžtą, pasiekiamą tikslą, jie yra linkę sutelkti visas pastangas tam tiklsui pasiekti, tačiau, kai žmonės mato šį tikslą nepasiekiamą, ar jam trukdytų savo bėdos ar išorinis spaudimas, žmonės sumažina savo pastangas ir galiausiai pasiduoda. Kitaip tariant, viltis pasiekti tikslą vaidina svarbią rolę, nustatant ar žmonės yra linkę tęsti ar pasiduoti.
Optimistiški ir kupini vilties žmonės turi polinkį matyti tikslą kaip pasiekiamą. Jie yra linkę užsispirti ir įdėti žymiai daugiau pastangų šiam tikslui pasiekti, kas paveikia patį tikslo siekimo metodą. Parodaksalu, bet šie žmonės dažniausiai pasiekia užsibrėžtą tikslą.
Apibrėžimai
Optimizmas – tai apibendrintas tikėjimasis, kad geri, lyginant su blogais, rezultatai galiausiai įvyks, kai bus susidurta su problemomis, trukdančiomis pasiekti rezultatą (pagal Scheier irCarver, 1985 metai).
Viltį Snyder ir jo kolegos apibrėžia terminais iš dviejų pagrindinių elementų, kurie susikuria kaip mąstymo formos (Curry, Snyder, Cook, Ruby ir Rehm, 1997). Pirma yra mąstymas apie galimus kelius (pathway thinking), tai įtraukia vieno ar daugiau galimų kelių sudarymą, norimam tikslui pasiekti. Antra būtų mąstymas apie veiksnius (agentic thinking), tai įtraukia mintis apie veiksnius priklausomus nuo pasirinkto kelio. Šis apibendrintas tikėjimas, tikėjimas apie save, gali būtu apibūdintas posakiu, „Kai yra viltis, yra ir kelias”
Optimizmas
Biologinis komponentas
Lionei Tiger siūlo evoliucinį požiūrį į optimizmą. Jis teigia, kai mūsų protėviai paliko miškus ir tapo lygumų gyventojai, jie susidūrė su rimta užduotim gauti maisto, bet priešingai nei anksčiau, jie privalėjo medžioti kitus gyvūnus. Tai, be abejonės, sukėlė daug neigiamų aplinkybių, kaip susižalojimai. Kaip žinia, žmonės turi polinkį mesti užduotį, kuri yra susijusi su mėgiamomis aplinkybėmis. Tai kas privertė mūsų protėvius tęsti medžiokles? L.Tiger teigia, kad į šį mechanizmą yra įsivėlęs endorfinas (smegenų makromolekulinis junginys). Kai žmogus susižaloja, jo kūnas išskyria endorfmą, kuris pasižymi skausmo malšinimo ir euforijos sukėlimo savybėmis. Taigi, tai buvo įgimta mūsų medžiojantiems protėviams patirti teigiamas emocijas susižalojus, kas pastiprindavo jų siekį toliau medžioti.
8

Išmokimo/įgyjimo komponentas
Keletas tyrėjų pradėjo suvokti mąstymo stilių kaip įprotį. Tai parodė pakankaimai stiprų būdą suvokti optimistų ir viltingų žmonių poelgį. Jei optimizmas ir viltis yra tiktai būdas kaip žmonės išmoko apie jį supantį pasaulį, o ne atspindys gilių asmenybės požymių, tai faktiškai yra paprasta pakeisti jo mąstymo stilių. Tai prielaida, kuria remiasi Seligman mąstymo programa.
Seligman nusprendė, kad optimizmas išauga iš aiškinamojo stiliaus. Optimizmas paiso kliūtis, nesėkmes ir nelaimes kaip laikinas, specifines duotai situacijai ir sukeltas pašalinių priežasčių. Taigi Seligman’o sistemoje optimizmas yra viską apimanti sąvoka.
Optimizmas ir sveikata
Daug tyrimų parodė, kad optimistai yra sveikesni žmonės nei pesimistai. Pavyzdžiui, Peterson metus stebėjo 150 studentų sveikatą. Jis pastebėjo, kad pesimistai, palyginus su optimistais, dvigubai dažniau susirgdavo infekcinėmis ligomis ar lankėsi pas gydytojus. Taip pat Seligman savo tyrimais parodė, kad optimistai, panašu, ilgiau išgyvena vėžį. Tyrime ji naudojo žiurkes, ir pusei jų skyrė bejėgiškumo programą. Beto visoms žiurk4ms implantavo mirtino vėžio ląstelių. Mėnesio pabaigoje iš abiejų grupelių mirė po 50% žiurkių ir 50% atmetė auglį. Negavus tinkamų rezultatų ji ištyrė kiek vėžio ląstelių atmetė žiurkės. 70% ląstelių atmetė paprastos žiurkės, o tik 27% – „bejėgiškosios”.
Akivaizdūs įrodymai leidžia daryt išvadą, kad optimizmas pagerina sveikatą bei imuninę sistemą.
Viltis
Snyder atsižvelgia, kad ryšys tarp veiksnių ir pasirinkto kelio tikslui pasiekti yra abipusis. Viltingi žmonės tiki, vienu atveju, kad jie gali pasiekti tikslą, o kitu, kad gali sukurti alternatyvius kelius, reikalingus pasiekti tą tikslą. Jo manymu, šie du elementai yra taprusavy susiję.
Snyder tyrimai su studentais parodė, kad asmenys su aukštu vilties lygiu žymiai lengviau pasiekia užsibrėžtą tikslą ir atrandą gerokai daugiau galimų keliu linkto to tikslo, palyginus su mažai viltingais studentais. Beto viltis gelbėja ne tik akademinėje srityje, bet ir atletinėje.
9

Ankstyvosios patirties vaidmuo. Prisirišimas
Ankstyvosios patirties vaidmuo
Tėvų ir vaikų sąveika vaidina svarbų vaidmenį plačioje srityje adaptyvių emocijų tokių kaip laimė, optimizmas, ir savo vertės žinojimas. Taip pat adaptyviame elgesyje, kaip pavyzdžiui gebėjimas susidoroti su įtampa ar motyvacijos reguliavimas.
Svarbiausias teorijos modelis, kuris pasirodė, kad atskleistų teigiamus ir neigiamus tėvų auklėjimo ypatumus yra prisirišimo teorija. Pagal prisirišimo teoriją, tėvų ir vaikų gebėjimas suformuoti saugų ryšį iš esmės veikia vaiko pasaulio suvokimą. Turėdamas saugų ir artimą ryšį vaikas tiria, vysto jausmus, tikėjimą ir kartu sužino kaip veikti socialiai. Tyrimai parodė, kad saugumo ryšio nauda tęsiasi paauglystėje ir pilnametystėje. Tokiu būdu prisirišimo modelio patirtis yra labai svarbi.
Biologinis komponentas
Evoliuciniai psichologai teigia, kad motina, tėvas, šeima, kartais net giminė (kartais pavadinta gentimi) yra suvokiami kaip svarbūs apsaugos vaikui šaltiniai, kuris, gimimo metu, turi nedaug gynybos priemonių. Dėl šios priežasties tyrėjai manė, kad žmogaus kūdikiai skyrė daug dėmesio į saugius ryšius su tėvais ir prižiūrėtojais. Dėmesio skyrimas, kaip pavyzdžiui rėkimas, šypsojimasis, apkabinimas, yra tai, ką Buckas vadino prosocialiniai veikiančia sistema. Toks kūdikio dėmesio skyrimas garantuoja, kad ryšys įvyksta.
Buckas teigia, kad iš prisirišimo pasirodo du fundamentalūs socialiniai motyvai: poreikis sekti ar viršyti laukimą ir poreikis būti mylimam. Abu šie motyvai yra būdingi grupėms. Grupėse didelis dėmesys kreipiamas į individo naudingumą grupei. Grupei nereikia nepriklausomo individo, kuris yra abejingas grupės poreikiams. Grupei reikalingas asmuo, kuris gali atlikti tam tikras su išlikimu susietas funkcijas: sekti ar virštyti laukimą ir atsiliepti į kitų poreikius (poreikis būti mylimam). Toks asmuo yra gerbtinas grupėje, o kuo labiau gerbtinas yra, tuo daugiau grupė ketina apsaugoti tą individą. Tokiu būdu, yra abipusis santykis tarp grupės ir individo. Buckas teigia, kad šitie du socialiniai motyvai ir yra atsakingi už lankstumą žmogaus elgesyje. Mūsų gyvenimo patyrimas įvyksta, kai mes esame laisvi nuo baimių ir susirūpinimo. Jis įvyksta, kai mes nesame susirūpinę mintimis apie išlikimą. Tokiomis mintimis, kaip poreikis įtikti kitiems ir poreikiui būti mylimam. Nėra nuostabu, kad saugiai prisirišę, vaikai tiria daugiau ir gabesni susidoroti negandomis. Žinodami, kad yra saugūs ir mylimi, vaikai koncentruojasi į kitus gyvenimo dalykus, o ne išlikimą.
Išmoktasis/kognityvinis komponentas
Prie saugaus prisirišimo daugiausiai prisideda tėvai. Tačiau kartais ne visi tėvai yra suinteresuoti/motyvuoti, kad suformuotų savo vaikui saugų prisirišimą. Dėl šios priežasties mokslininkai tyrė kelis prisirišimo tipus ar siejimo laipsnius. Žinant faktą, kad tėvai yra motyvuoti, kad jų genai išliktų ateinančiose kartose jie taip pat turėtų būti motyvuoti sukurti savo atžalai saugaus prisirišimo jausmą. Amerikiečių psichologas Roderickas Chisholmas, tai jog jog tarp tėvų ir vaikų ne visada yra saugus prisirišimas aiškino, jog mūsų protėviai dažnai neturėjo resursų,
10

reikalingų maitinti palikuonį. Taigi jie turėjo atitinkamai padalyti savo resursus, ieškodami optimaliausio varianto, kartais net ignoruodami palikuonį, kad kaip šuniukų motina ignoruoja silpnąjį vados jauniklį. Net ir šiai dienai, esant ribotiems ištekliams, tėvai aukštąjį išsilavinimą dažniausiai suteiks tik kai kuriems savo vaikams.
Trys vaikų prisirišimo būdai
Saugus prisirišimas: Kai mama yra jautri ir kreipia dėmesį į vaiko poreikius kontaktuoti, vaikas pradeda jaustis saugiu. Kaip pasekmė vaikas tiria aplinką, bet vis grįžta periodiškai prie motinos įtvirtinti kontaktą prieš kitą žingsnį.Tokie vaikai yra charakterizuojami kaip savimi pasitikintys ir nepriklausomi.
Jautrus/Dvejopas prisirišimas: Kai mama yra nepastovi vaiko poreikiui komunikuoti, t.y. kartais jį ignoruodama, o kartais rodydama per didelį dėmesį vaikas tampa susirūpinęs ir baikštus, labiau susikoncentravęs tapti prisirišusiu nei tyrinėti aplinką. Tokie vaikai charakterizuojami kaip uždari, priklausomi ir savimi nepasitikintys.
Vengiamasis prisirišimas: Kai mama vengia arba atstumia savo vaiko norą kontaktuoti vaikas pradeda vengti ir ignoruoti motiną. Nors tokie vaikai atrodo, jog rodo normalų tiriamąjį elgesį, bet šis jų elgesys daugiau rodo norą išvengti mamos, nei norą pažinti.
Suaugusiųjų prisirišimas
Tyrėjai teigia, kad prisirišimo jausmas reikalingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Nors neatskleistas joks mechanizmas, tačiau prisirišimas padeda žmonėms jausti pasitenkinimą aplinka. Paprastai saugiai prisirišę suaugusieji labiau domisi savo darbu, juo mėgaujasi ir nebijo įvertinimų, nejaučia įtampos, yra motyvuoti. Jautrus/dvejopas prisirišimas žmones padaro besikratančius didelio darbo, nuolatos nepatenkintus dėl darbo sąlygų. Tokie žmonės teikia pirmenybę dirbti su kitais, nei individualiai. Galiausiai, vengiamai prisirišę žmonės linkę pirmiausiai dėmesį skirti darbui, kad taip atitrūktų nuo nenorimų socialinių kontaktų.
11

Išvados
Nors dažnai galvojama kitaip, dauguma žmonių yra daugiau ar mažiau laimingi. Pinigų ir laimės sąryšis yra ne didesnis, nei silpnas. Pasak tyrimus atlikusių mokslininkų, 50% yra paveldima. Kita pusė gaunama pasiekiant tikslus, žinant, kad jie gali būti pasiekti. Laimę, anot mokslininkų, žmonėms padėjo pasiekti gebėjimas nugalėti labiausiai gyventi trukdžiusias baimes, pavyzdžiui, ugnies baimę. Didelę įtaką laimei turi ir sugebėjimas planuoti. Susitvarkymas su nuolat kylančiomis problemomis bei tikėjimas, kad su jomis susitvarkyti pavyks, taip pat geba sukelti žmogui teigiamas emocijas.
Ryžto ir pasitikėjimo trūkumas niegiamai veikia mūsų emocijas. Pagrindinis dalykos ko reikia imtis norint įveikti neryžtą, tai kovoti su nerimu ir baimę, nes esant baimei atsiranda neryžtas.
Optimizmas ir viltis tai glaudžai susijusios emocijos, nes jos abi yra orientuotos į tikslą ar rezultatą. Remiantis mokslinikų atliktais tyrimais optimstai ir kupini vilties žmonės yra laimingesni, sveikesni ir visada einantis ligo pat galo, kuris dažniausiai būna teigiamas.
Prisirišimo teorija- svarbiausias modelis, padedantis perprasti tėvų auklėjimo ypatumus. Vaikas, kuriuo rūpinamasi visada augs siekdamas pažinti pasaulį, jo emocinė nuotaika bus pakili. Prisirišimas yra būdingas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pastarieji, jausdami saugų prisirišimą, tampa daug produktyvesni darbe.
12

Literatūros sąrašas
1. Human motivation / Robert E.Franken, 2002 [Chapter 11 – Positive Emotions]

Leave a Comment