Jausmai, emocijos, valia: jų tarpusavio ryšys

SANTRAUKA

Šiame darbe atskleista emocijų (jausmų) reikšmė bendravime, emocijų rūšys ir pagrindinės valios savybės; jausmų ir valios tarpusavio ryšys.
Darbą sudaro 4 dalys. Pirmojoje dalyje siekiama apibūdinti jausmus (emocijas), jų kilmę. Antrojoje – aprašomos jausmų rūšys, jų poveikis žmogaus savijautai. Trečioje dalyje siekiama apibūdinti valią, jos atsiradimo istoriją. Ketvirtoje dalyje aprašomos pagrindinės valios savybės ir asmenybiniai skirtumai.
Išvadose trumpai aprašytos referato pagrindinės sąvokos ( jausmai, emocijos, valia). Visa tai padeda geriau įsiminti jų skirtumus, bei panašumus.

TURINYS
Įvadas .............................. 4
1. Emocijų (jausmų) kilmė, bendrasis jų apibūdinimas.............. 5
2. Emocijų rūšys..............................7

2.1. Somatinės emocijos .............................7

2.2. Situacinės emocijos ............................8

2.3. Socialinės emocijos .............................10

2.3. Kognityvinės emocijos ..........................11

2.4. Meditacinės emocijos ............................12
3. Bendrasis valios apibūdinimas .........................14
4. Pagrindinės valios savybės ir jų asmenybiniai skirtumai ...........16
Išvados ..............................18
Literatūra ..............................19

ĮVADAS
Emocijos yra žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimas . Nuo to, kokias žmogus emocijas išgyvena (teigiamas ar neigiamas) priklauso jo aktyvumas, sveikata, nuotaika. Jausmai – tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis. Emocionalūs žmmonės, susidurdami su aplinka, džiaugiasi ir liūdi, myli ir neapkenčia, garbina ir niekina, pavydi ir atleidžia, juokiasi ir verkia, aistringai ko nors siekia ir nusivilia. Ramūs, šaltakraujiški žmonės neturi tokio emocinių išgyvenimų diapazono: jiems būdingas mažas jautrumas, santūrios išorinės išraiškos, va

adovavimasis apskaičiavimais ir kitomis proto išvadomis. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokių poreikių patenkinimas ar nepatenkinimas jas sukelia
Valios dėka, žmogus, siekdamas tikslo, gali nugalėti neigiamas emocijas, kliūtis ir veikti toliau. Valia turi būti ugdoma kaip asmenybės savybė. Valia – tai sąmoningas žmogaus elgesio ir veiklos reguliavimas, susijęs su vidinių ir išorinių kliūčių nugalėjimu.

Darbo objektas – jausmai, emocijos ir valia: tarpusavio ryšys.
Darbo tikslas – atskleisti emocijų bei valios tarpusavio ryšį.
Darbo uždaviniai:
1. Apibrėžti emocijų (jausmų) sampratą, jų kilmę
2. Apibrėžti jausmų rūšis
3. Apibrėžti valios sampratą
4. Apibrėžti pagrindines valios savybes, jų asmenybinius skirtumus, rasti ryšį tarp emocijų ir valios.

1. Emocijų (jausmų) kilmė, bendras apibūdinimas
Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina siituaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo momentu. ( E`motion: E – išorės link, motion – judesys.) Tai vidaus judesys išorės link. Pasak Isabelle Filliozat, kai emocijos negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos, dažnai jos daro neigiamą įtaką darbui, skatina net smurtą. ( Filliozat Isabelle Kas dedasi su manim? 1999)
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Daugelis emocijų kilmės teorijų autorių apsiriboja smegenų požievio funkcijų, vegetacinių procesų tyrimų (fiziologinės kilmės samprata), kiti žvelgia bendriau ir sieja emocijas su motyvacijos sfera.( Psichologija studentui, 2000)
Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų pr

rigimtį. Č. Darvinas teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti (Psichologija studentui, 1996). Emocijos – tai instinktyvių veiksmų rudimentas, t.y. emocijų išraiškos – tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai. Visos emocijos atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška – tai reakcija, turėjusi prisitaikomąją reikšmę (Psichologija studentui, 1996).
Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džemso bei danų gydytojo K. Langės požiūris. Jie teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (pavyzdžiui, žmogus juokiasi, todėl jam linksma). Taigi, fiziologiniai procesai – emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pavyzdžiui, V. Džemsas yra suformulavęs posakį, jog mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame (Psichologija studentui, 1996 ir Kralikauskas J. Psichologijos įvadas, Kaunas, 1993).
S. Šachterio nuomone (Psichologija studentui, 1996) emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (Pvz., sutikę miške vilką mes susigūžiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. (šiuo atveju – išgąstis). Fiziologinį susižadinimą (drebulį, prakaitavimą, širdies plakimą ir panašiai) susiejame su išorinio pasaulio įvykiais ir tokiu būdu įvardijame savo emocijas, lyg uždedame tam tikrą etiketę.
Bendrasis jausmų apibūdinimas
Jausmai – tai žm
mogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas (Psichologija studentui, 1996). Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės tobulėjimui. Nepakanka žmogui turėti idealus, žinoti elgesio normas, kad imtų jais vadovautis; tas išmanymas tik tada realiai stimuliuos veiklą, kai bus susijęs su jausmais. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu, nuo jų priklauso situacinių emocijų dinamika ir turinys: pavyzdžiui, meilės jausmas pagal tai, kokios yra aplinkybės, gali sukelti nerimą, sielvartą (išsiskyrus), džiaugsmą (susitikus), pyktį (kai mylimas žmogus apvilia) ir pan.
Kaip teigė Jacikevičius (1994), jausmai – žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai. Jausmams pavadinti lietuvių kalbos tekstuose yra vartojamas ir tarptautinis emocijų terminas. Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, tačiau psichologinėje literatūroje manoma, kad jausmai ir emocijos yra sinonimai. Ir vienas, ir kitas šių terminų gali reikšti daugiau ar mažiau sudėtingų santykių išgyvenimus.
Jausmai tiek reikšmingi žmogaus gyvenime, tiek daug jie teikia pasitenkinimo, komforto bei nusivylimų, kad atsispindi ir grožinėje literatūroje, ir kitose meno šakose. Čia dažniausiai jausmai iškeliami į aukščiausių humaniškų vertybių rangą. Mokslinis psichologinis jausmų modeliavimas nebuvo toks sėkmingas. Daug sunkiau rasti tinkamas tyrimų metodikas bei di
iagnostinius testus, sunkiau perprasti jausmų esmę. Dėl to po grožinės literatūros puikių meilės bei kitų jausmų aprašymų ir sėkmingos emocinės patirties mokslinis jausmų aprašinėjimas sukelia daugiau nusivylimo, negu pažinimo džiaugsmą.
Populiariausias yra R. Plutchiko emocijų įvairovės aprašymas (1960 – 1980). Ištempto pusrutulio skerspjūvyje pavaizduotas emocijų pusrutulis, kurį sudaro 4 pirminių emocijų poros: ekstazė – sielvartas, pritarimas – antipatija, akylumas – stebėjimasis, įtūžis – panika. Intensyvumo mažėjimo kryptimi jausmai silpnesni. Plutchikas pabrėžia, kad šitaip galima geriau aprašyti ypač miglotus jausmus.

Emocijas klasifikuodami psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Kai kurie autoriai mano, kad emocijų klasifikuoti apskritai neįmanoma: žmogus kaskart atsiduria kitokioje situacijoje ir negali patirti lygiai tokios pačios emocijos.
Plačiai paplitęs skirstymas į teigiamas ir neigiamas emocijas, ir į nukreiptas į įšorinį pasaulį ir į save.

Jausmams reikia pripažinimo. Jausmais žmogus išreiškia savo esmę, tiksliau – konkrečios akimirkos savo vidinę būseną, tačiau tai vyksta nuolatos. O tuomet, kada kalbame apie žmogaus sielą, apie jo ego, juokauti nedera, nes kiekvienas iš mūsų nori tinkamo pripažinimo, atvirumo, aiškumo ir natūralumo.

2. Emocijų rūšys
2.1. Somatinės emocijos
Somatiniai (kūno) reiškiniai glaudžiai susiję su emocijomis. Tai – neginčytinas teiginys. Jau Aristotelis savo psichologijoje rašė: “Atrodo, kad visas sielos emocines būsenas lydi tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, romumą, baimę, gailestį, drąsumą, taip pat džiaugsmą, meilę ir neapykantą” (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001. P).
Poreikiai
Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausia jaučia nepasitenkinimą, įtampą ir kančią. Tada jis išgyvena neigiamas emocijas, nori ką nors pakeisti, kad išsivaduotų iš tokios nemalonios būsenos.
Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklausys nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai įvykdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatlėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas. (Psichologija studentui, 1996).
Nuotaika
Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai. Nuotaiką gali sąlygoti savijautą ( iš nuotaikos pokyčių kartais diagnozuojama prasidedanti liga). Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti arba nuliūdinti. W. ir H. Nowli išskyrė aštuonis jų įvairovę atspindinčius ir apibūdinančius faktorius:

A – koncentracija: susimąstęs, susikaupęs, susitelkęs.

B – agresija: piktas, pasipiktinęs, susierzinęs.

C – malonumas: patenkintas, nerūpestingas, atsipalaidavęs.

D – aktyvumas: energingas, budrus, žvalus.

E – egocentriškas: įsigilinęs, susikoncentravęs į save.

F – socialumas: nuoširdus, jautrus, rūpestingas.

G – depresija: liūdnas, nepasitikintis, beviltiškas.

H – nerimas: neramus, susinervinęs, susijaudinęs.
Derinant minėtas dimensijas, galima gana tiksliai ir išsamiai aprašyti tam tikru momentu esančią nuotaiką.

Išgąstis
Aukštesniųjų gyvūnų bei kūdikių vadinamasis Moro refleksas byloja apie išgąsčio reakcijų svarbą. Kilus pavojui, automatiškai įsikimbama. Ir suaugę jaučia šį sąstingį. Trumpam gali sutrikti pulsas, kvėpavimas, susiaurėti sąmonė. Kraštutinė emocinio susijaudinimo forma yra šokas.
Baimė
Baimė irgi paralyžuoja. Fiziškai ji reiškiasi kaip padažnėjęs pulsas, išsiplėtę akių vyzdžiai, rankų “laužymas”, psichiškai – kaip beviltiškumo jausmas, siaubas. Nors gausybė baimės formų slegia žmogų, bebaimingumas irgi būna pavojingas. Nors baimė negatyvi, žmogus, pasitaikius progai, jos ieško savo valia: antai per atrakcionus žmonės baimę išgyvena kaip pasitenkinimą, net maži vaikai gali mėgautis baime.
Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Ilgalaikė ir pernelyg didelė baimė kenkia žmogui, sutrikdo jo psichinę veiklą, slopina sąmone, atima sugebėjimą teisingai suvokti realybę.

Baimės priežastys miglotos. Tai, kad kažkas patiria baimę, gali būti susiję tiek su perdėtu baimingumu, tiek su opia pavojaus nuojauta; taigi baimė yra lygiagreti su bėgimo reakcija, kaip pažinimas su beviltiškumu.
Baimė yra ir rezultatas, ir priežastis. Abiem atvejais ji gali sužaloti ilgam (nuolatinė panika), pvz., visą gyvenimą nuspalvinti pesimistiniais lūkesčiais.

2.2. Situacinės emocijos
Situacijos gali visiškai pakeisti emocines reakcijas. Pvz., jei žmogus šlubčioja dėl sužeistos kojos, tai visiškai nėra juokinga; tačiau jei du žmonės taip pat šlubčioja greta vienas kito, tai kelia juoką; mat manoma, kad jie vienas kitą pamėgdžioja.
Emocijas veikiančių situacijų daugybė (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001).
Džiaugsmas
Fridrichas Schilleris (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001)
džiaugsmą vadino Dievo dovana. Džiaugsmo jausmas mus išlaisvina, praturtina, nuskaidrina bei sušildo.
Džiaugsmo išgyvenimas gali būti skirtingų krypčių bei nevienodo intensyvumo. Kaip laimės jausmas jis siejamas su sėkmingais įvykiais, kuriuose dalyvavome.
Daug pasyvesnės ir visuotinesnės yra linksmumo bei pasitenkinimo būsenos. Panašias būsenas aktyviau išgyvename, kai užsiimame smagia veikla.

Pyktis
Pyktis yra emocija, kuria siekiama paveikti mums padariusį skriaudą ar įžeidimą kitą asmenį taip kad tas mums nusikaltęs asmuo kentėtų. Čia žymu aktyvus, net agresyvus noras įžeisti kitą. Supykęs žmogus dažniausiai kartoja tas pačias frazes, yra monotonija. Dažnai supykus, ištinka minties ataksija ( nepajėgimas reikšti mintis).
Pykstantis, pvz., kivirčijantis, kraujas “užverda”, veidas kaista, raumenys įsitempia. Ilgai trunkanti tokia būsena tampa stresoriumi ir gali sąlygoti skrandžio opas, aukštą kraujospūdį ar kitus somatinius pakenkimus.
Pyktis glaudžiai susijęs su valdžios problema. Kai apribojama mūsų teisė kontroliuoti, kenčiame laisvės suvaržymą, kurio daugiau ar mažiau stengiamasi atsikratyti. Reagavimas pykčiu priklauso ir nuo impulsyvumo.
Kadangi pykdami neretai kenkiame sau, klinikinė psichologija bando išmokyti pyktį kontroliuoti: atsipalaidavimo treniruotės, mintinis teiginio performulavimas veržiantis pykčiui, pykčio prielaidoms pozityvūs samprotavimai, pastangos stebėti situaciją, kai tik imama pykti.
Susirūpinimas
Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija reikalauja sudaryti žmogui “visiškas fizinės, psichinės ir socialinės gerovės sąlygas”. Deja, šis aukštas tikslas nepasiekiamas. Sunkumai, skausmas, rūpesčiai, nelaimės ir kančios yra žmogaus egzistencinės situacijos dalis. Niekas negali jų išvengti.
Kaip tvarkomasi su savo rūpesčiais? Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą išsiugdo tam tikras strategijas. Vienas lengviau nusimena, kitas nuvertina sunkumus, dar kitam atrama – juokas, kai kurie savo psichines kančias “perstumia” į fizines ligas; dauguma su savo kančia mėgina susidoroti savyje. Vis dėlto kenčiama ne tik dėl savęs pačių, bet ir dėl kitų. Šuns šeimininkas, matydamas kenčiantį šunį, kenčia kartu su juo. Kenčiame ne tik susidūrę su skaudžia situacija, bet ir būgštaudami dėl ateityje galinčių atsitikti liūdnų dalykų.
Nustebimas
Kiekvienas nustebimas rodo, kad visuomet turime ateities vaizdinį. Ateities lūkesčiai formuoja mūsų jausminį pagrindą.

Nustembame, kai kas nors atsitinka visai kitaip. Nelaukta laišku pranešta žinia gali mus džiaugsmingai sujaudinti arba priblokšti.
Dažniausiai žmogus apsidraudžia nuo pernelyg didelių staigmenų, bando numatyti visas įmanomas galimybes. Taigi nustebimas reiškia, jog kažko nepavyko numatyti, tačiau kartu staigmenos yra gyvenimo druska – be jų būtų nuobodu (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001).

2.3. Socialinės emocijos
Visos aukštesnės būtybės susijusios sudėtingais socialiniais ryšiais, formuojančiais įvairius socialinius jausmus, kuriuos galima įžvelgti sudėtinguose visuomeniniuose poelgiuose (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001).
Meilė
Daugelis meilę laiko reikšmingiausiu jausmu. Tačiau toks vertinimas nedaug reiškia, nes tai yra vienas diferencijuočiausių jausmų. Meilė kaip emocija skiriasi nuo meilės, kaip jausmo( Isabelle Filliozat. Kas dedesi su manim? Vilnius, 1999). Lyčių meilė, artimo meilė, gamtos meilė, motinos meilė, žmonių meilė bei veiklos pomėgiai turi mažai ką bendro.
Apskritai meilė yra prieraišumo jausmas, į kurį įtraukiamos įvairios psichikos dalys; kai kurios iš jų yra nuolatinės, kitos jas papildo, kai kurios dominuoja slopindamos kitas. Meilės, kaip prieraišumo jausmo, pagrindas yra atsidavimas vienas kitam, apimąs švelnumą, gerumą, palankumą. Individų išsiskyrimas gimstant (evoliuciškai prasidėjęs nuo paprasto ląstelių dalijimosi) kompensuojamas prieraišumu. Mylimas asmuo tampa neatimama Aš dalimi: kas nutinka jam, panašiai ar net dar stipriau liečia mus.
Meilės psichologinis pagrindas yra abipusis pasitikėjimas, apimantis tarpusavio supratimą bei pasiaukojimą. Meilė remiasi abipusiu patrauklumu, t.y. pasitenkinimu vienas kitu, kai žmonės pritaria vienas kitam, atleidžia nemielas smulkmenas ar tiesiog jų nepastebi,
Įsimylėjimas praeina, svarbesniu dalyku tampa interesų bendrumas, bendri tikslai, dvasinis artumas. Todėl meilė irgi tam tikra užduotis. Jei į tai neatsižvelgiama, netenkama ryšio pilnatvės (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001).
Altruizmas
Pasak Benesch’o, Aristotelis tokią nuostatą vadina artimumo jausmu, skatinančiu iš geros valios gera daryti kitiems. Tuo altruizmas skiriasi nuo abipusės naudos; čia nelaukiama jokio atlygio.
Dažniausiai aukojasi draugai. Nors draugystė ne tokia intymi kaip meilė, norint sukurti gerus santykius, reikia ne mažesnės asmeninės simpatijos, abipusio vertinimo, atidumo, pasitikėjimo. Draugai iš dalies atsisako savo interesų vienas kito labui, tačiau netampa vienas nuo kito priklausomi (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001).
Antipatija
Antipatija yra bendras apibūdinimas, apimantis visas negatyvias emocijas be atviro priešiškumo. Tokia nuostata galima daiktų, gyvūnų, asmenų, idėjų atžvilgiu. Pagal stiprumą antipatija gali svyruoti nuo vos pastebimo niekinimo iki atviro bjaurėjimosi.
Artimai susiję žmonės vienas kitam apie savo antipatiją praneša daugeliu “simbolinio įžeidimo” signalų: užriesta nosis, tarsi gintis ant krūtinės sukryžiuotos rankos, atviras žiovavimas kaip nuobodulio išraiška būnant drauge, bjaurėjimosi iškreiptas veidas.
Agresija
Agresija viena daugiausiai psichologijos nagrinėjamų emocijų. Tai neuroanatominės struktūros nulemtas elgesys. Yra bent 37 agresiją aiškinančios teorijų grupės: nuo zoopsichologinių iki kibernetinių. Agresyvumas reiškiasi įvairiais lygiais (mąstymo, kalbos, veiksmo) ir įvairiomis formomis formomis: piktdžiuga dėl kito nelaimės, nederami šauksmai, prakeikimai ir keiksmai, tyčinis kenkimas ir naikinimas, šaltas kerštas nelauktu momentu, akla tūžmastis – viskas beatodairiškai daužoma.
Agresiją lemia: socialiniai,aplinkos ir situaciniai faktoriai.
2.4. Kognityvinės emocijos
Pažintiniai jausmai – itin ryškus pavyzdys, kaip jausmai persipina su kitais psichiniais procesais. Vidiniai potyriai interpretuojami ir įtraukiami į aukštesnių intelektualinių bei pasaulėžiūrinių ryšių struktūrą. Arba, kaip yra pasakęs George’as Bernardas Shaw:
“Jausmas sužadina žmogaus mąstymą, o ne mąstymas – jausmą”
Interesai
Šios kasdieninės sąvokos istorija nepaprasta. Iš pradžių ji reiškė tik konkretų kišimąsi, vėliau – ką nors svarbaus. Šiandien yra išskirtini trys šios sąvokos interpretavimo aspektai:
• Imlumas: polinkis sutelkti dėmesį, patrauklumo įžvelgimas, smalsumas, žinių troškimas;
• Aiškinimas: prisitaikymas prie tam tikros realybės srities, objektų vertingumas, pomėgiai, hobis;
• Valia: įsitraukimas, tikslo siekimas, stropumas, atsidavimas, pergalės troškimas.
Dabar svarbiausia šios sąvokos reikšmė siejama su asmenybės raida.
Viltis
Viltis – tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio ir atspindinti numatomo jo realaus išsipildymo tikimybę. Žmogus visada orientuojasi į ateitį, todėl viltį galima vadinti pamatine emocija. Ji reiškiasi kaip tvirtas įsitikinimas, savikliova, tikėjimas keliamais tikslais, optimistinė įtampa, ateities ilgesys. Ji reiškiasi kaip tvirtas įsitikinimas, savikliova, tikėjimas keliamais tikslais, optimistinė įtampa, ateities ilgesys.
Tačiau ji gali nuvesti ir apgaulingais klystkeliais: realius lūkesčius išstumia nerealių pasakų šalių vaizdiniai. Vis dėlto išgyvenant sunkias situacijas (pvz., būnant kalėjime) viltis reikalinga, reikia mokytis viltis.

Estetiniai jausmai
Objektų, dydžių ir erdvės santykių, figūrų, spalvų derinių žadinamas pasitenkinimas gali svyruoti nuo tiesioginio malonumo iki intelektualaus supratimo, kuris daugiau atspindi meno kūrinio prasmės pajautimą.
Estetinius vertinimus labai veikia laikas – tai, kas prieš 80 metų buvo laikomi bjauriais dalykais, šiandien daugelis patiria kaip gražius. Beje, dauguma žmonių savo vertinimus konformistiškai derina prie populiarių vertinimų. Daugelis tokių vertinimų byloja apie tikrų estetinių įspūdžių išsižadėjimą. Daug lemia įpročiai, pvz., dažnai klausantis neįprasto muzikinio kūrinio, jo struktūros lengviau atpažįstamos, geriau suprantamos ir galų gale patiriamos kaip malonios.
Religiniai jausmai
Religiniai jausmai yra dvasiniai išgyvenimai, kurių pobūdis priklauso nuo religinio centro bei asmens santykio su juo. Daugeliui, kurie tiki Dievą kaip asmenį, malda irgi yra emocinis santykio išgyvenimas, prieraišumo jausmas, svyruojantis nuo vaikiško atsidavimo iki nematerialaus sąryšio su Absoliutu. Religijos, neturinčios Dievo įvaizdžio, kaip antai hinajanos budizmas, tokia ezoterine forma nepajėgė atsilaikyti prieš tikinčiųjų masę; jo vietą užėmė mahajanos budizmas su gausybe garbinimo atributų. Pasak Benesch’o, Spinozai meilės ir džiaugsmo emocijos yra tikėjimo išpažinimo pagrindas:
“Meilė amžinam ir begaliniam dalykui maitiną sielą vieninteliu tikru džiaugsmu ir išlaisvina nuo bet kokio sielvarto”
Šiuos prieraišumo išgyvenimus daugelis religijų stiprina daugybe formų, susijusių ir su moralinėmis gyvenimo sąlygomis: dangiškojo džiaugsmo vaizdiniais, bauginimu pragaro kančiomis, samprotavimais apie žmogaus paskirtį, išlaisvinimu nuo žemiškų bėdų, amžino išganymo viltimi, mirties siaubo išnykimu ir žemėje nerandamo teisingumo laukimu.
2.5. Meditacinės emocijos
Ši emocijų dalis susijusi su jau buvusiomis emocijomis. Žmogus ne tik išgyvena tam tikras jausmines būsenas, bet ir mėgina nuolat jas atnaujinti ir keisti: nepakankamas – sustiprinti, perdėtas – prislopinti, slogias pakeisti “gražiomis svajonėmis”. Tokia konfrontacija jau pati savaime yra emocionali. Tai yra meditatyvus emocionalumas, kitaip tariant, savęs pažinimas gilinantis į savo išgyvenimus. Pagal apdorojimo intensyvumą meditacinės emocijos svyruoja nuo paprasto delsimo, kol jausmas nuščius, iki vidinės ekstazės. Meditacinės emocijos labiau nei momentinės būsenos padeda save emociškai realizuoti (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001).
Gėda
Gėda yra tipiška žmogaus dorumą liudijanti emocija. Kai kas nors apibūdinamas kaip begėdiškas, vadinasi, tas asmuo nepasižymi nei kūnišku, nei dvasiniu, nei doriniu santūrumu. Gėda reiškiasi fiziškai: nuleista galva, nukreiptas žvilgsnis, gestai, rodantys norą užsidengti. Susigėdęs žmogus savo kūno ar sielos “nuogumą” išgyvena kaip įgyto savivaizdžio pažeidimą, kaip jo reputacijai gresiantį pavojų. Patirdamas kankinamas situacijas, netgi jas prisimindamas, žmogus tarsi gindamasis iškreipia veidą. Gėdos jausmai atsiranda ne tik juos žadinančiose situacijose, yra ir išstumtų bei išmoktų gėdos jausmų.
Mįslingas yra gėdos jausmų ir paraudimo ryšys. Darvinas stebėjo raustančius žmones, (Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius, 2001), kurie mėgsta vaikščioti pusnuogiai: jų parausta ne tik veidas, bet ir visas matomas kūnas. Žmogus rausta ne tik užgaunamas, bet ir giriamas. To priežastis, matyt, yra per didelis dėmesio baiminimasis, t.y. baikštumas. Kraštutinis baikštumas gali reikštis ir kaip slaptas depresyvumas.
Gėdos jausmai pasižymi savisaugos, ekshibicionizmo kompensacijos funkcijomis – skatina puoselėti lyčių patrauklumą ir socialinę reguliaciją – verčia gerbti kito žmogaus neliečiamumą.
Savivertė
Savęs vertinimo jausmai gerokai reguliuoja žmogaus elgesį, todėl yra svarbus tarpasmeninės atmosferos požymis. Žmonės reaguoja vienas į kitą dėl įvairių dalykų skirtingai.
Savivertė susijusi su trimis vertinimo procesais:
• Savivoka apima viską, kam įsipareigojame, todėl yra savęs vertinimo pagrindas;
• Savigarba lemia mūsų pačių savikritiką, taip pat pačių pasirinktu mastu;
• Kitų vertinimai rodo, kaip mums sekasi.
Kaltės jausmas
Kaltės jausmas kyla dėl netinkamo reagavimo, nusižengimo pareigai ar piktadarystės. Kaltės jausmas kyla iš dviejų sąlygų: viena vertus, turi būti išugdytas atsakomybės jausmas, kita vertus, reikalinga savikritika, galinti reikštis kaip atgaila, atsakingumas, noras atitaisyti klaidą. Spėjama, kad kaltės jausmus žadinti gali tiek įgimtos, tiek išmoktos ar sąmoningai valdomos kognityvinės priežastys. Gali būti tokios priežastys: nerealizuotos galimybės, neįmanomumas visiškai susitapatinti su kitu, natūralaus ir civilizuoto gyvenimo neatitikimas.
Moraliniai jausmai
Moralinių jausmų prielaida – ideologiškai pagrįstos meditacinės emocijos. Mažas vaikas apie savo neteisumą sprendžia pagal bausmės didumą. Moralei puoselėti reikalingas kodeksas. Krikščionybė kaltumą stiprina supažindindama su pirmine nuodėme: net ir nekaltas žmogus lieka morališkai priklausomas.
Psichologiniu požiūriu sąžinė yra sudvasintas priešinimasis pagundai.

3. Bendrasis valios apibūdinimas

Valia yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo (Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 1994).

Kasdieniniame gyvenime ir grožinėje literatūroje apie valią dažnai kalbama tik tada, kai susiduriama su ypatingais jos pasireiškimais. Iš senovės Romos laikų išliko legendų apie senatoriaus Licinijaus poelgį germanų stovykloje. Prie laužo puotaudami germanai ėmė šaipytis iš deryboms atvykusių romėnų, kad jie esą išglebę pertekliuje gyvendami ir dėl to neatsilaikysią prieš germanų karius. Išgirdęs tai, Licinijus priėjęs prie degančio laužo, ištiesęs ranką į ugnį ir laikęs tol, kol ranka suanglėjusi. Prieš keliolika metų spauda rašė apie tragišką atsitikimą prie Rio de Žaneiro esančioje gyvačių fermoje. Vienas tos firmos mokslininkas vakare pasiliko vienas laboratorijoje. Netikėtai jį įkando kažkaip iš narvo iššliaužusi kobra. Priemonių sustabdyti nuodų veikimą nebuvo. Įgeltas profesorius paskambino telefonu pagalbos, bet žinojo, kad ji nespės atvykti iki jo mirties. Tada jis ėmėsi aprašinėti, kaip jaučiasi kobros įgeltas žmogus. Atvykę gelbėtojai rado profesorių nebegyvą prie dienoraščio, kuriuo jis perdavė savo paskutinę mokslinę informaciją apie kobrų nuodų veikimą tyrinėjantiems kolegoms. Tokių stebinančių žmonių valios pasireiškimo pavyzdžių galima rasti labai daug. Tačiau valios reikia ir visiems paprastiems sąmoningiems veiksmams atlikti: pakilti ryte iš lovos, atlikti savo įprastus darbus, ištarti žodžius ir t.t. Be valios atliekami įgimtų fiziologinių reakcijų judesiai (kvėpavimas, čiaudėjimas, kosėjimas ir t.t.) arba suautomatinti veiksmai, atliekami be išankstinių ketinimų (įpročių veiksmai, kuriuos žmogus nesąmoningai kartoja, ir kt.)
Valia dalyvauja (arba ne) ir vidinėje psichinėje veikloje. Valia būtina pasirenkant vienokią ar kitokią veiklą, reguliuojant tą veiklą ir įveikiant kliūtis, jei jų kyla siekiant tikslo.
Valia žmogaus psichikoje atlieka stimuliavimo, reguliavimo ir sulaikymo funkcijas.
Stimuliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad valios pastangomis žmogus iš pasyvios būsenos pereina į aktyvią pasibaigus pasyviam poilsiui, imasi darbo, pakyla iš miego ir keliasi, stengiasi įveikti kliūtis, nepasiduodamas nuovargiui, monotonijai ir t.t.
Reguliavimo funkcija ryškėja pasirenkant optimalaus veikimo kryptis ar veikimo motyvus, kurie asmenybei dėl kokių nors priežasčių nėra pageidautini. Veikimo reguliavimas nuolatos vyksta siekiant bet kokio sudėtingesnio tikslo.
Sulaikymo funkciją valia atlieka stabdydama kam nors kliudančius emocijų pasireiškimus (pykčio, nevilties, pavydo ir pan.), slopindama žemesniųjų materialinių poreikių tenkinimo (nesaikingų lytinių potraukių, gobšumo,asmeninio komforto siekimo skriaudžiant kitus žmones ir t.t.) siekimus aukštesnių ar idealių siekimų labui (savo asmeninės laimės aukojimas vaikų, draugų, tėvynės labui).
Valios aktyvumo kilmė yra viena iš psichologijos problemų. Intelektualistinė valios teorija teigia, kad valingo aktyvumo priežastis yra proto išvados.. Jų skatinamas žmogus pasirenka tikslus, randa priemonių ir įveikia kliūtis. Emocinės valios šalininkai aiškina, kad pagrindinė valingo yra įvairios emocijos, kurios stimuliuoja ir tikslų pasirinkimus, ir visą valios energiją, būtiną tiems tikslams pasiekti. Voliuntaristinė valios teorija valią laiko aukščiausia žmogaus savybe, stimuliuojančia bei reguliuojančia visą žmogaus psichinę ir fizinę veiklą.
Valingai veikiant, be abejo, dalyvauja ir emocijos, ir proto išvados. Pačios valios prigimtis psichologijos nėra išaiškinta. Ne visai aišku, psichinius reiškinius klasifikuojant, valią tikslingiau skirti prie procesų ar prie asmenybės psichinių savybių.

4. Pagrindinės valios savybės ir jų asmenybiniai skirtumai
Kasdieninėje kalboje dažnai vertinama žmonių valia, kurios silpnumas laikomas daugelio nesėkmių priežastimi. Čia aprašoma, kokios valios savybės būdingos žmonėms. Vienos savybės siejamos su tikslų pasirinkimu, kitos su motyvų kova, trečiosios su apsisprendimu, dar kitos su vykdymu(Psichologija studentui. Kaunas, 1996).

Tikslingumas yra tokia valios savybė, kai asmenybė veikia turėdama aiškiai apibrėžtus tikslus ir veikimo perspektyvas. Atskirų asmenų tikslų reikšmingumas skirtingas, skirtingas ir koncentruotumo lygis (nuo fanatiškai pamėgusių bei aistringai siekiančių savo tikslų iki neapibrėžtos “vėjo botagėlio” egzistencijos individų).
Savarankiškumas – tai tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus ir siekimo priemones, vertinant savo pasiekimus. Savarankiškumo priešybė yra įtaigumas. Įtaigumas – tai polinkis priimti kitų žmonių pasiūlytas veikimo kryptis bei tikslus be savo asmeninių įvertinimų. Nesavarankiškumas pasirodo ir vadinamaisiais negatyvizmo atvejais, kai asmenybė neigia bet kokius iš kitų ateinančius patarimus ir žūtbūt stengiasi veikti savaip. Tikras savarankiškumas yra tada, kai kitų žmonių patarimai gretinami su savo asmenybės vertybių sistema ir priimami, jei atitinka tą sistemą.
Iniciatyvumas – tai valios savybė, padedanti savarankiškai imtis veiklos, kelti naujas idėjas, ieškoti naujų kelių, kurti mokslo, meno ir technikos kūrinius. Iniciatyvūs žmonės ne tik patys veikia kitų neskatinami, bet ir skatina kitus. Iniciatyvumo trūkumas padaro žmogaus veiklumą priklausomą nuo aplinkos ir kitų žmonių stimuliavimo.
Ryžtingumas yra savybė, padedanti laiku apsispręsti pasirenkant veikimo tikslus ir priemones. Ryžtingumas ypač reikalingas ekstremaliomis situacijomis ir tais atvejais, kai apsisprendimai siejasi su rizika ką nors prarasti. Tikrasis ryžtingumas nėra apsisprendimų skubotumas: jei aplinkybės palankios, optimaliausius sprendimus galima priimti tik gavus kuo daugiau informacijos apie pasekmes ir kt. Neryžtingumo klasikinis pavyzdys yra Buridano asilas, mirštantis dėl to badu, kad negali apsispręsti: iš kairės ar dešinės krūvos reikia ėsti šieną.
Drąsumas kaip valios savybė padeda įveikti baimę ir ištižimą pavojingose situacijose. Tikrai valingas žmogus drąsiai veikia tik tada, kai įvertina gresiančius pavojus, savo galimybes ir tuos rezultatus, kurie gali būti pasiekti drąsiais žygiais. Nepagrįsta drąsa, beprasmiška rizika pavojaus akivaizdoje nėra tikros drąsos požymiai.
Savitvarda ir organizuotumas yra tos savybės, kurios padeda slopinti savo psichines ir fizines ypatybes (emocijas, skausmus, alkį, nuovargį ir kt.), trukdančias siekti tikslo. Organizuotumas lemia veikimo planų nustatyta tvarka ir tempais vykdymą. Priešingybė organizuotiems yra netvarkingi impulsyvūs žmonės, besikeičiantys dėl įvairių poveikių įtakos, netvarkingos buities, nesilaikantys duoto žodžio, nepajėgiantys laikinai atsisakyti asmeninio komforto dėl visuomenės labo ir pan.

Valios savybių skirtumai priklauso nuo įgimtų ir įgytų psichofiziologinių savybių. Daug reikšmės čia turi normali žmogaus sveikata, emocijos, mėgstami kasdieniniai darbai ir kitos pareigos, kurias žmogus tvarkingai atlieka.

Valios saviugdai reikia valios. Kaip ją ugdyti, jei esama valios trūkumų? Jei nepadeda reikšmingi tikslai ir tvarkingo jų siekimo praktika, tai valiai naudingų treniruočių suteikia išorinis rėžimas.

Emocijų ir valios tarpusavio ryšys

Kiekvieno poreikio patenkinimo sunkumai sukelia neigiamas emocijas, nes norint pasiekti tikslą, reikia nugalėti kliūtis ir veikti toliau . Su tuo susidoroti padeda valia. Taigi emocijos ir valia yra tarpusavyje susiję, veikia kartu ir padeda žmogui išlikti tokiu, kuris žino savo tikslą ir kuria ateities planus, sugeba nugalėti kliūtis. Nuo valios išugdymo lygio priklauso, kaip dažnai žmogus patiria neigiamas emocijas. Kuo didesnė valia, tuo žmogus tvirtesnis ir atsparesnis gyvenimo klystkeliuose.

IŠVADOS
1. Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo momentu. Daugelis emocijų kilmės teorijų autorių apsiriboja smegenų požievio funkcijų, vegetacinių procesų tyrimų (fiziologinės kilmės samprata), kiti žvelgia bendriau ir sieja emocijas su motyvacijos sfera.
2. Jausmai skirstomi į rūšis pagal jų reiškimosi pobūdį. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jausmai skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų; teigiamos emocijos padidina aktyvumą, o neigiamos – slopina.
3. Valia dalyvauja (arba ne) vidinėje psichinėje veikloje. Valia būtina pasirenkant vienokią ar kitokią veiklą, reguliuojant tą veiklą ir įveikiant kliūtis, jei jų kyla siekiant tikslo.
4. Vienos valios savybės siejamos su tikslų pasirinkimu, kitos su motyvų kova, trečiosios su

apsisprendimu, dar kitos su vykdymu. Valios dėka, žmogus, siekdamas tikslo, gali nugalėti

neigiamas emocijas, kliūtis, ir veikti toliau. . Nuo valios išugdymo lygio priklauso, kaip

dažnai žmogus patiria neigiamas emocijas. Nes kuo didesnė valia, tuo žmogus tvirtesnis ir

atsparesnis gyvenimo klystkeliuose.

LITERATŪRA
1. Benesch H. Psichologijos atlasas. I tomas.Vilnius,. 2001. P 203 – 215.
2. Bierach A. Kūno kalba. Kaunas, 2000. P 107 – 108.
3. Filliozat I. Kas dedasi su manimi? Vilnius, 1999. P 52 – 66.
4. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 1994. P 96; 108; 113.
5. Kauno technologijos universitetas. Psichologija studentui. Kaunas, 1996. P 63; 64; 70.
6. Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. Kaunas, 1993. P (76 – 84).
7. Psichologija. 1997, Nr. 16. P. 50

Leave a Comment