Bendravimo psichologija

Bendravimo psichologija

1,KOMUNIKACINIO ELGESIO APIBŪDINIMAS. RŪŠYS IR FUNKCIJOS
Komunikacija (lot.comunicatio)- tai ryšys, susisiekimo būdas. Kalbėsime tik apie žmogaus ryšį su žmogumi. Žmogaus aktyvumas, nukreiptas į informacijos gavimą, supratimą ir perdavimą-komunikacinis elgesys. Kalba atsirado iš būtinybės žmonėms kartu veikti, keistis informacija. Psichologija aiškina, kaip veikia šis procesas. Mūsų mintys, dalykiniame bendravime turi būti teisingai suprastos. Svarbu ne tik pati informacija, bet ir jos šaltinis- šaltinio patikimumo faktorius. Mokymo procesas taip pat paremtas žodiniu bendravimu. Pagr. komunikacijos tikslas- informacijos dėka reguliuoti žmonių elgesį (per organizaciją, joos struktūrą).
Komunikacijų funkcijos:
1) informacijos pasikeitimo;
2) žmogaus elgesio ir veiklos reguliavimo, keičiant pažiūras;
3) emocinių ar asmeninių kontaktų realizavimo funkcija.

Bendravimas tampa vertybe. Jis svarbus vaiko asmenybės vystymuisi.
Komunikacinių procesų rūšys:
1) Verbalinė (žodžiais) sakytinė ir rašytinė;
2) Neverbalinė (nežodinė)-poza, mimika..
3) Mišri.
Rūšys pagal komunikacijų objektą:
1) tarpasmeninė-žmogaus su žmogumi, asmuo ir grupė;
2) tarpgrupinė- susirinkime, seime.
Rūšys pagal pobūdį:
1) formali (oficiali), ji kartais dar vadinama funkcine -roline.
2) neformali-simpatijų- antipatijų principu paremta. Dažnai formali komunikacija pereina į neformalia ir atvirkščiai.
Organizacijose komunikacijos skirstomos pagal bendravimo lygius:
1) vertikali a) kylančios; b) besileidžiančios;
2) horizontalios.
Skirstoma pagal innformacijos priėmėjo pobūdį:
1) tiesioginė (ši įtaigesnė)
2) netiesioginė.

2,KOMUNIKACIJOS PROCESAS
4 pagr. komunikacijos proceso struktūrinės dalys: 1) siuntėjas (komunikatorius)-asmuo , kuris gimdo mintis; 2) pranešimas (simboliais koduojama informacija); 3) kanalas ( priemonė, kaip perduodama informacija); 4) gavėjas (percipientas).

Komunikacijos proceso etapai:
1. idėjos greitumas( prieš pradedant kalbėti reikia žinoti ką nori pasakyti, su

ubrandinti mintį);
2. įkodavimas ( kodavimas ir kanalo pasirinkimas-svarbu, kokiu būdu perduodamos mintys: žodžiais, neverbaliniu būdu. Svarbu rasti ir vietą, bei laiką. Galima naudoti ir kelis kanalus,bet nepatartina dubliuoti tuos pačius kanalus. Reikia paisyti pakuotės)
3. perdavimas (fizinis signalų kodo perdavimas gavėjui);
4. dekodavimas(komunikatoriaus minčių pavertimas savosiomis. Svarbu yra grįžtamasis ryšys). Jie tarpusavyje susiję ir vyksta mentaliai. Kiekviename etape yra trukdymai. Vienas iš tų trukdžių- grįžtamojo ryšio nebuvimas. Grįžtamasis ryšys-reakcija.(priėmėjo) į tai, kas buvo išgirsta, perskaityta, pamatyta. Ta informacija siunčiama atgal ir parodo: 1) suvokimo laipsnį; 2) tikėjimo ta informacija laipsnį; 3) įsisavinimo laipsnį. Jei informacija vienpusė-monologas. Grįžtamasis ryšys būtina motyvacijos sąlyga. Dvipusė komunikacija užima ilgiau laiko, bet efektyvesnė. Trukdžiai(triukšmas) iškreipia informaciją: 1) gramatinė, loginė forma, jos aiškumas; 2) kalbos suvokimas (amžius); 3) statuso skirtumai; 4) įsisamoninta ar neįsisąmoninta gynyba.
Praktiniai patarimai:
1) Pasirink patikimiausią siuntėją, šaaltinio patikimumo faktorius;
2) Pasirink tinkamiausius gavėjus, jei yra galimybė;
3) Informaciją pateik kuo aiškiau, siuntėjui suprantamais žodžiais, glaustai, nuosekliai;
4) Pasirink, tinkamiausią komunikacijos kanalą, tai priklauso nuo informacijos pobūdžio (jei ji sudėtinga-raštu, jei reikia greito grįžtamojo ryšio- žodžiu);
5) Pasistenk sumažinti bendravimo triukšmą;
6) Rasti tinkamą laiką ir vietą;
7) Stenkis gauti , kuo daugiau grįžtamosios informacijos (nereagavimas taip yra reakcija, paklausti , ką priėmėjas ruošiasi daryti).

3,KOMUNIKACINIAI BARJERAI
1) ženklų suvokimą apspręsti- žmogus reaguoja į suvoktą tikrovę, tai priklauso nuo žmonių intereso, motyvacijos statuso, poreikių, aplinkos, emocinės būsenos. Žmogus suvokia tik dalį informacijos, todėl ji

i gali būti nesuprasta, iškreipta. Svarbus suvokimo barjeras-socialinės nuostatos-išankstinė nuostata suprasti informaciją savaip. Nuostata į kalbėtoją. Pasikeitimas informacija vyksta emocinių santykių fone. Suvokimui į takos turi žmogaus išvaizda, kalbos maniera. Negatyvūs santykiai ignoruoja bendravimą, o draugiški- skatina. ;
2) semantiniai (žodžių prasmės suvokimo) barjerai- susiję su žodžių reikšmėmis ir prasmėmis. Tarpasmeniniame bendravime svarbūs žodžiai, gestai, intonacija., Žodžiai turi daug individualių ir objektyvių reikšmių. Žodžio reikšmę, išgrynina kontekstas.Svarbus tarnybinis žargonas. Kiekvienas bendravimo aktas yra savaip naujas. Semantinis barjeras iškyla, kai skirtingos reikšmės atitinka tą patį žodį, frazę. ;
3) neverbaliniai- neverbaliniai ženklai gali iškraipyti žodžių reikšmes. Intonacija, kalbos sklandumas, balso moduliacija, veido išraiška, poza, gestai.Tarpasmeniniame b. yra tai, kaip sakoma. Neverbalinė kalba- iš pasąmonės į pasąmonę. Neverbaliniai žodžiai turi atitikti tas mintis, kurias norime išreikšti, neturi būti prieštaravimų.;
4,KOMUNIKACINIAI BARJERAI
1, blogo grįžtamo ryšio-blogiausia kai nėra grįžtamojo ryšio.;
2, nemokėjimo klausytis- kai nemoka priėmėjas klausytis-komunikacija neefektyvi. Pilnas išklausymas ne tik faktų, bet ir jausmų.;
3, asmeniniai barjerai kyla iš žmogaus asmenybinių ypatumų. Temperamento barjeras- kai bendrauja priešingo temperamento žmonės. Temperamentų panašumas taip pat gali būti barjeru. Praktinis patarimas: pamatyti: žmogaus temperamentą ir jo paisyti. Charakterio barjeras kyla dėl charakterio akcentuacijų, dėl žemo bendraujančių empatiškumo. Neigiamų situacinių emocijų barjeras. Emocijos-vertingumo matas, kas vyksta aplinkui:
4,Septynios neigiamos emocijų rūšys:
1) Liūdesys- žm. užsisklendžia, nenori bendrauti, bendravimas jam ke
elia susierzinimą.
2) Pyktis- toks žm. elgiasi neadekvačiai, girdi tik save. Geriau jį išklausyti. Pavojinga iš jo ko nors reikalauti.
3) Pasibjaurėjimas- jį sunku įveikti. Kyla kaip reakcija į partnerio nepatrauklumą, nekultūringumą. Tai blokuoja sandėrį.
4) Panieka- stipriai apriboja kontaktus. Ją gali sukelti amoralūs poelgiai (išdavystė) egoizmas, principų neturėjimas, prietarų (rasinių) nuostatos.
5) Baimė- gali kilti dėl aukšto autoriteto, statuso, arba bijom, kad mus pažemins, įžeis, nubaus. Kad išvengti, reikia galvoti apie baimės priežastis, jei nori gero bendravimo. Paklausti, ko bijai. Nuo to, kiek artimas tiesai bus to žm. atsakymas, priklauso bendravimo (tolesnio) sėkmė. Kartais, jei vadovai pasipūtę, naudinga rodyti šiokią tokią baimę.
6) Gėda(kaltė)- Ji gali būti pasąmonėje arba charakterio asmenybinis bruožas. Drovūs žm. bijo bendravimo situacijų, ima rausti, prakaituoti prieš auditoriją. Gėda, kaltė priklauso nuo superego stiprumo. Jei žm. labai prisirišęs prie tėvų, bijo padaryti socialiai smerktinus veiksmus, tada iš viso bijo ką nors daryti (tai sukelia, kai vaikystėje buvai labai giriamas arba peikiamas). Kaltės jausmas gali ilgam nutraukti ryšius.
7) Bloga nuotaika- veikia stipriausiai kaip barjeras. Jungia anksčiau išvardintas emocijas. Gadini ir kitiems nuotaiką ir tai pasmerkia nesėkmingam bendravimui. Išvengti to gali padėti valia, pastangos išvaryti iš galvos blogą nuotaiką. Priežastys: šeimyninės problemos, sapnai, buitiniai konfliktai.
Reikia atpažinti emocines būsenas ir laiku jas parodyti.

5,NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA. APIBŪDINIMAS FUNKCIJOS.
Tai em

mocinė kalba, bendravimo abėcėlė. Jam priklauso visa tai kas nežodiška, taip pat pauzės, balso moduliacijos, nutylėjimai ir t.t.Žodžiai- sąmonės reguliavimo fenomenas kalba-sąmonės nereguliuojama. Iš judesių kalbos galima gauti daug daugiau informacijos.(liūdesio, emocijos, agresyvumas). Neverbaliniai ženklai informuoja apie emocinę būseną. Neverbalinis bendravimas pradeda formuotis daug ankščiau nei kalba.(vaikystėje).

Neverbalinį bendravimą apsprendžia:
1) geografinė padėtis;
2) kultūrinė aplinka ar subkultūra;
3) socialinė padėtis;
4) amžius;
5) lytis;
6) fizinės būsenos;
Neverbalinių signalų funkcijos:
1) sustiprina žodinio bendravimo įtaigumą ( jei eina kartu su juo);
2) išreiškia emocijas, slaptus ketinimus, mintis, intencijas; parodo bendravimo, kontakto buvimą ar nebuvimą;
3) reguliuoja komunikacinį procesą (nustato pradžią, pabaigą, tėkmę).
3 santykinio tarp žodinio ir nežodinio bendravimo formos:
1) kai žodinis ir nežodinis bendravimas vienas kitą papildo- konkurentiškumas;
2) neverbalinis elgesys gali prieštarauti žodžių prasmei;
3) neverbaliniu elgesiu žmogus gali maskuoti tikrą bendravimo turinį. Kadangi neverbalinė kalba sklinda iš pasąmonės, ji yra tikresnė.
6,NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA: PRIEMONĖS IR BŪDAI:
1) Kūnas-kūno kalba-mimika, gestai, judesiai, poza, vegetatyvinės reakcijos (pablyškimas ir t.t) rengimosi maniera, šukuosena, kosmetika, gėrimas, parfumerija. Kūno judesius matyti sunku.Tik nedidelė dalis, kūno judesių susiję su komunikacija.Veido mimikų priskaičiuojama apie 20 tūkst., o žmogus gali atskirti tik 30. Mimikos judesiai labai informatyvūs. Akimis perduodami patys tiksliausi ir slapčiausi komunikacijos signalai, nes akių vyzdžiai reaguoja į emocinę būseną.Pokalbyje labai svarbu žvelgti žmogui į akis. Meluodami žmonės stengiasi nežiūrėti į akis. Blogai pašnekovą veikia primerktos akys ir atlošta galva. Ginčo metu patartina vengti žvelgti į akis. Akimis galima reguliuoti visą pokalbį. Mimika-veido judesiai. Protas atsispindi dešinėje, o emocijos kairėje veido pusėje. Teigiamos emocijos veide atsispindi vienodai, o neigiamos labiau matomos kairėje veido pusėje. Svarbios lūpos, šypsena. Šypsena žymi draugiškumą, norą bendrauti. Profesiniame, pedagoginiame bendravime ypač svarbi šypsena. Pantomimika- kūno judesiai, poza, gestai, mimika-40% informacijos. Kūno judesiai paryškina žodžių prasmes. Gestai, piktžolės, rankų trynimas, sagos tampymas, galvos, kaktos kasymas. Jų reikia atsisakyti.Komunikaciniai gestai-pasisveikinimo, atsisveikinimo dėmesio, grasinimo, draudžiantieji, įžeidžiantys, erzinantys, pritarimo, neigimo, klausiamieji, pergalės, darbo pabaigos gestai. Jie įgyja savarankišką prasmę bendraujant. Vaizduojamieji gestai, išraiškos (modakniai) gestai (parodo santykį su daiktais). Gestai “veidas-ranka” rodo abejones, nenuoširdumą. Jie svarbūs dalykiniame pokalbyje. Kosčiojimas (netikras)- nenuoširdumas, rankos už nugaros- pasitikėjimas savimi. ;
Ar galima išmokti vaizduoti neverb. Simbolius sąmoningai?

Ne, nes jie valdomi pasąmonės ir tai atrodys nenatūraliai. Tačiau kartais to galima išmokti, bet vis tiek mikro signalai išduoda žmogų. Lengviausia išmokti veido mimikų (šypsenos). Patartina mokytis teigiamų simbolių, kurie skatina bendravimą. Kaip išmokti meluoti:
1. atsisakyti gestikuliacijos;
2. žodžių teisingų patvirtinti gestais;
3. treniruotis, kad gestai neišduotų (pvz.: prakaitas nepiltų);
4. tapti kuo mažiau matomu (prieblanda, akiniai);
5. lengviausia meluoti telefonu;
6. meluoti pačiam tuo tikint;
2) Erdvė- kaip neverbalinės komunikacinės komunikacijos priemonė. Negalima pažeisti kito žmogaus erdvės. Kuo emociškai žm. artimesni, tuo personalinė erdvė mažesnė. Agresyvių žmonių personalinė zona yra didesnė. Distancija neturi kelti diskomforto. Labai didelė distancija gali žeisti savimeilę kaip ir labai maža. Distancijoje lytis taip pat turi reikšmės (moterys nori artumo labiau nei vyrai bendraujant). Atstumas priklauso nuo santykių pobūdžio. Bendravimo pobūdį lemia ir erdvė, kurią mes pasirenkame sėdėdami prie stalo (dažniausiai priešais ir per kampą);
3) Laikas-laiku taip pat galima manipuliuoti (vėluoti, užtęsti).Svarbus bendravimo trukmės paisymas.
7,PANTOMIMIKA. GESTAI IR POZOS

Vienas iš neverb. Bendravimo ypatumų- atspindėjimas- gestų ir pozų kopijavimas bendraujant. Pokalbyje tarp 2 žmonių abu pamėgdžioja vienas kito pozas, gestus (neįkyriai)- tai rodo nuoširdų bendravimą, daroma, kai yra geras emocinis ryšys (sinchroniškas prisiderinimas prie kito žmogaus). Nepažįstami žmonės to nedaro. Žiūrima į statusus: viršininko judesių nepamėgdžiosi. Naudojama norint įtikint žm. derinasi prie jo (pvz.: draudimo agentai). Atspindėjimas rodo pritarimą mintims. Tai galima daryti specialiai, norint sukurti palankią aplinką. Tačiau prieš tai reikia įvertinti tarpusavio santykių pobūdį.
8, ERDVĖ IR LAIKAS
Erdvė- kaip neverbalinės komunikacinės komunikacijos priemonė. Negalima pažeisti kito žmogaus erdvės. Kuo emociškai žm. artimesni, tuo personalinė erdvė mažesnė. Agresyvių žmonių personalinė zona yra didesnė. Distancija neturi kelti diskomforto. Labai didelė distancija gali žeisti savimeilę kaip ir labai maža. Distancijoje lytis taip pat turi reikšmės (moterys nori artumo labiau nei vyrai bendraujant). Atstumas priklauso nuo santykių pobūdžio. Bendravimo pobūdį lemia ir erdvė, kurią mes pasirenkame sėdėdami prie stalo (dažniausiai priešais ir per kampą);
Laikas-laiku taip pat galima manipuliuoti (vėluoti, užtęsti).Svarbus bendravimo trukmės paisymas.

9,DALYKINIS POKALBIS
Pokalbis-dažniausia ir svarbiausia bendravimo forma. Dal. Pokalbis- problemos aptarimas arba sprendimas.

Dal. Pokalbio etapai:
1) palankios bendravimo atmosferos sukūrimas;
a) psichologinio kontakto sudarymas;
b) kontakto palaikymas;
2) bendrai vykdoma problemos analizė (kartu) arba informacijos rinkimas;
3) bendrai vykdoma sprendimo variantų paieška;
4) sprendimo priėmimas.

Šiuos etapus galima vertinti kaip dalinius. 1 etapas vadinamas asmenybiniu, o 2,3,4 yra problemos turinio aspekto. Pokalbio sėkmė priklauso nuo socialinio jautrumo žmogui, nuo soc. Psichologinio pastabumo, nuo sugebėjimo suprasti žmogų, matyti jo asmenybinius ypatumus, nuo sugebėjimo įsijausti į pokalbio problemas, nuo klausimo įgūdžio. Dėl šių veiksnių nebuvimo, pokalbis gali būti neefektyvus ar neįvykti. Pokalbis prasideda ankščiau nei ištariami pirmieji žodžiai.Jis prasideda nuo psichologinio kontakto ir kont. Tęsiasi visą pokalbį. Jis gali ir nutrūkti dėl neatsargaus gesto, žvilgsnio, žodžio, svyruoja dėl per ilgo nuobodaus pokalbio. 1-as pokalbio etapas- pasikeitimas neverbaliniais ženklais. Pirmiausia pasikeitimas žvilgsniais, poza nustatymas. Šis etapas dažniausiai abiejų pusių būna neįsisąmonintas, tačiau šiame etape susiformuoja teigiama ar neigiama nuostata , nuo kurios priklauso visas pokalbis.Kontaktas pokalbyje- dinamiškas, kintantis.
Kontakto vystymosi tikslai:
1) dėmesio perkėlimas nuo monologo į dialogą;
2) kontakto suformavimas (trunka kelios sek.)
3) bendravimo stiliaus pasirinkimas;
4) kontakto kontrolė;
5) išėjimas iš kontakto.
Psichologinės kainos užtikrinimas už kontaktą. Būtina kontakto sąlyga- dialogiškumas. Geriausia apie kontakto buvimą ar nebuvimą parodo atreagavimas neverbaliniais ženklais.
Kontakto suformavimo priemonės:
1) žvilgsnis;
2) pasisveikinimas;
3) kreipinys;
4) komplimentas;
5) paklausti apie šeimą, sveikatą;
6) šypsena;
7) distancija;
8) dėmesys į pašnekovą;
9) iniciatyva.
Blogo kontakto priežastis- neurotizmas, dėl socialinio nesaugumo, materialinių nepriteklių. Toks neurotizmas užtikrina savąjį “aš”. Vadovui būtina mokėti prognozuoti santykius su pavaldiniais.

10,AKTYVUS KLAUSYMAS
Aktyvusis klausymasis yra antras pagal svarbumą po kontakto. Aktyvus klausymasis- efektyvaus bendravimo sąlyga. Empatija (atjauta)- išgyventi tai, ką jaučia kitas. Empatiškas žmogus gali padaryti karjerą. Trukdo nuostata, tai nuostata, kad klausymasis- tai girdėjimas.
Klausymosi barjerai:
1) emocijos, fizinis nuovargis, nuobodumas, tingumas, užimtumas savo kalba;
2) negirdime, nes manome, kad klausyti- tai tylėti; klausymasis-aktyvus procesas, reikalaujantis valios pastangų;
3) negirdime, nes esame per daug užimti savimi (sveikata, problemos);
4) negirdime, nes nemokame klausytis, t.y. neturime klausymosi, bendravimo įgūdžių;
5) negirdime, nes nenorime girdėti, manome, kad mes teisuoliai, per daug pasitikime savimi, negirdime kritikos;
6) negirdime, nes vertiname, ką sako kitas; polinkis skubotai vertinti kitą, priimti ar nepriimti kito nuomonės; dažniausiai viską vertiname savo matu. Tomas Gordonas barjerus suklasifikavo: moralizavimas, nepagrįstas gyrimasis, pritarimas ar nepritarimas, kritika, informacijos perteklius, informacijos pateikimo greitis (500 žodžių per min.) , aplinkos trukdžiai, klaidingos nuostatos (kad pranešime nieko nauja ir kt.);
7) gynybinės reakcijos į informacijos turinį, kurią praneša kitas (ginamės savo požiūriu į temą) apsunkina klausymąsi.
11,EMPATINIS KLAUSYMAS
Empatija- emocinis atreagavimas į tai, ką pašnekovas sako.
Empatija:
1) subalansuoja žmonių tarpusavio santykius;
2) daro žmogaus elgesį socialiai sąlygotu;
Būtina sąlyga dirbant su žmonėmis- empatinės savybės. Moterys yra empatiškesnės. Išreikšti empatiją bendravime reiškia įsijautimą į:
1) išsakytų žodžių prasmę;
2) į partnerio būseną;
3) parodyti tai neverbaliniais ženklais. Svarbu sugebėti dekoduoti ką partneris sako. Empatiški žmonės lengviau bendrauja. Neempatiški žmonės mažai pažįsta save ir nenori pažinti. Empatiškesni žmonės mažai pažįsta save ir nenori pažinti. Empatiškesni žmonės yra daugiau patyrę nuoskaudų savo gyvenime. Geras vadovas su išvystyta empatija retai taiko nuobaudas, neskaito pamokslų.
Empatiškumą galima matuoti žiaurumo testu. patartina laikytis šių taisyklių:
1) dėmesys pašnekovui;
2) teigiamą nusistatymą prieš parodymą neverbaliniais ženklais;
3) klusyti nesiblaškant, nesidairant;
4) suteikti galimybę pašnekovui pasisakyti;
5) ieškoti tikros pašnekovo žodžių prasmės;
Patarimai:
1) užsičiaupti- negalima klausytis kalbant;
2) padėti klausančiam atsipalaiduoti;
3) parodyti kalbančiajam, kad jūs pasiruošęs klausytis neverbaliniais ženklais;
4) šalinti nervinančius momentus;
5) demonstruoti kalbančiajam empatiją;
6) būkite kantrūs (išklausyti, nepertraukti);
7) tvardyti emocijas, ypač neigiamai;
8) vengti ginčų ir kritikos; nesiginčyti, dėl smulkmenų;
9) pateikinėti klausimus, bet ne įkyriai;
10) užsičiaupti;

13,KAUZALINĖ ATRIBUCIJA REIŠKINIAI- tai kiekvieno iš mūsų tendencija aiškintis sau kitų žmonių elgesį, tai žmogaus elgesio priežasčių supratimas. Nuo to kaip išsiaiškinsime žm. elgesį, tai nulems tam tikrą laiką santykius su juo. Kauzalinės atribucijos teorijos kūrėjas yra Kelly. Jis teigia, kad kiekvienas žm. turi kauzalines (priežastines) schemas, kurias sudaro nuostatos, kauzaliniai vaizdiniai ir laukimas.
Atribucijos kryptys (pagal Kelly):
1) asmenybinė- priežasčių ieškoma pačiame žmoguje;
2) aplinkybinė- priežasčių ieškoma situacijoje, aplinkybėse;
Nusikaltimą gali nulemti agresyvumas ar aplinkybės.
Jei žm. elgiasi pastoviai ir skirtingose sąlygose ir kitaip nei kiti- tai nulemia vidinės sąlygos. Jei žm. tam tikrose situacijose elgiasi pastoviai, bet skirtingose situacijose skirtingai- tai lemia išorinės sąlygos. Dažniausiai klaida yra asmenybinių priežasčių pervertinimas prieš aplinkybines. Sugebėjimas teisingai nustatyti atribucijos kryptį, gerina bendravimą. Norint keisti savo elgesį, charakterį (taip bus lengviau pakeisti ir partnerio elgesį). Jei esam linkę aiškinantis kitų elgesį atkreipti į išorines priežastis, nes stebėti save iš šalies neįmanoma, manome, kad aplinka formuoja mūsų elgesį. Kuo ilgiau pažįstame žm., tuo aiškesnės išorinės priežastys, nulėmusios jo vidinį elgesį. Tai ugdo toleranciją kito žm. trūkumams.

Jei patiriame sėkmę, to priežastimi laikome savo vidines priežastis, o jei patiriame nesėkmę- išorinės. Tai yra neįsisąmoninta psichologinė gynyba.

Kiti iškraipymai- socialinių rolių (darbdaviai ieško priežasčių pavaldinių darbe), netikro ryšio. Šių ir kt. klaidų žinojimas leidžia kitaip pažvelgti į žm. elgesio priežastis supratimą ir aiškinimą. Tie, kurie linkę matyti vidines priežastis- internai, o kurie išorines- eksternai. Tai vadinama kontrolės lokusu internalumas ir eksternalumas- pastovios asmenybinės savybės, įgyjamos socializacijos procese, internacionalinė kontrolė yra labiau priimtina nei eksternalinė. Internalai mums atrodo pranašesni. Internalai internalams labiau patinka nei eksternalai tarpusavyje.
12,ŽMOGAUS SUVOKIMAS. JĮ LEMIANTYS FAKTORIAI. BUITINIAI VERTINIMAI

Asmenybės bruožų atribucija pagal išorinius požymius. Tai buitiniai vertinimai. Pirmieji momentai bendraujant formuojanuostatą į pašnekovą. Amžius, išsilavinimas, profesija vienaip ar kitaip atsispindi veide. Bruožus vienareikšmiškai perskaityti sunku, nes tai lemia nuojauta, neįsisąmoninti stereotipai, nuostatos.
Kai kurių išorinių bruožų vertinimai. Veidas jo suvokimas, lygiai:
1) intuityvus- emocijos;
2) emocinis- loginis, jo tikslas- pažinti, ar nuspėti žm. elgesį, padėti ir pan. Informatyviausios yra akys, veido estetinis patrauklumas. Dominuojantys elementai: plaukai, antakiai. Vertinant lytį svarbiausia yra šukuosena.
Žmogaus suvokimo iškraipymai:
1) Aureolės efektas. Yra nuostata, kad geras žmogus visada elgiasi gerai, o blogas visada blogai. Išvaizda taip pat turi reikšmės (patrauklumas ar nepatrauklumas). Nuostatos, etikečių lipdymas. Nuostata matyti neigiamas savybes žmoguje, blogos labiau patraukia dėmesį. Tai aiškinama tuo, kad matydami kituose blogį, lengviau savyje įžvelgiame gėrį. Polinkius manyti, kad kiti žmonės turi būti panašūs į mus. Jei nesusidarome neigiamą nuostatą.
Pirmo įspūdžio klaidos: Pirmasis įspūdis išlieka ilgai, jis emociškai stiprus, bet gali būti klaidingas.
2) Projekcijos efektas. Reiškiasi priskyrimu kitiems asmenybės savybių kurias mes turime patys. Dažniausiai priskiriame neigiamas savybes, žmonės, sutikdami kitus, lygina juos su savimi. Kuo skurdesnė suvokėjo asmenybė, tuo didesnis noras vertinti kitus pagal save. Projekcija reiškiasi tų žmonių atžvilgiu, kurie mums nepatinka (jiems suteikiamos neigiamos savybės) o tiems. Kurie mums patinka, galime priskiriame ir savo teigiamas savybes.
3) Nuolaidžiavimo efektas. Jei žm. pastoviai kitiems priskiria teigiamas savybes, tai dažnai kyla iš to, kad kiti jame pataikaudami giria tik geras savybes. Taip motina vertina savo vaikus, taip suvokiame draugus, žvaigždes. Tokie efektai trukdo mums matyti socialinę realybę. Savęs suvokimas yra laikomas atskaitos tašku, suvokiant ir vertinant kitus. Kuomet žmonės įsisavina savo klaidas, geriau įvertina kitus. Nuostata į save tarnauja kaip nuostata į kitus. Mums labai patinka žmonės, kurie turi mūsų teigiamų savybių ir nepatinka, kurie turi mūsų neigiamų savybių. Tie bruožai, kurie mums patinka mumyse labiau pastebimi kituose nei , tie kurie nepatinka. Žmogus, priskyręs kitiems kokią nors savybę, elgiasi taip kaip jis iš tikrųjų ją turėtų. Priskirtajam žmogui tenka prisiderinti prie aplinkinių suvokimo (pvz.: kalinys, išėjęs iš kalėjimo- vidinis konfliktas, jei priims visuomenės nuostatas, išorinis- jei priešinsis. Visuomenė nenori priimti tokių žmonių, nepriima į darbą ir pan.). Žmogus, kuriam priskirtos tam tikros savybės, ilgainiui prisitaiko prie jam skiriamų savybių ir jos tampa jo nuolatinėmis savybėmis.
Kiti veiksniai sąlygojantys žmogaus pažinimą
1) Amžius, patyrimas
2) Profesija
3) Lytis
4) Individualūs asmenybės ypatumai, “aš” vaizdas, savęs vertinimas.
14,NEĮSISĄMONINTAS “AŠ“. JO GYNYBA
Mekbruada svarbiausiu laiko “aš” vaizdą, savęs suvokimą. Vidiniai konfliktai- iškraipyto suvokimo priežastis. Žmogus blogai mato aplinkinius, nes pernelyg yra užsiėmę savimi. Egocentriškas matymas trukdo matyti kitus. Įveikti tai valios pastangomis neįmanoma.
Vienas perspektyviausių kelių- savęs atskleidimas sau, savęs pažinimas, savižyna.
Žmonių suvokimo hierarchiškumas trukdo bendrauti. Šie veiksniai yra nulemti vaikystės įvykių, emocinių išgyvenimų ir pan.
Viena didžiausių barjerų savęs pažinimui- savojo “aš” gynimas. Visi mes esame gynybiškai, kai užmirštame kažkokias emocijas, kai gynybiškai vertiname kitų pastabas ir pan. Tai padeda užmiršti kasdienos problemas, bet tai iškraipo savęs suvokimą. Tai reikia save keisti. Manoma, kad asmenybės keitimasis yra neigiamas bruožas. Tačiau tai natūralus dalykas veikiant aplinkybėms. Tokie žmonės (su tokia nuomone, kad keistis blogai) vadinami fiksuotais žm., dogmatikais. Tai pasireiškia, nuostatų stereotipiškumu. Tai veikia tarpasmeninį pažinimą. Tai sudaro tokie reiškiniai:
1) Klaniškumas (yra mes ir jie; mes- kurie mąstom vienodai, jie- visi kiti);
2) Priešiškumas kt. grupių nariams;
3) Noras turėti griežtai struktūruotą hierarchišką veiklą;
4) Poreikis konformizmui ir lankstymasis autoritetams;
5) Nepasitikėjimas žmonėmis apskritai;
6) Nenoras analizuoti savęs;
7) Polinkis kaltinti kitus už nusikaltimus, pražangas, nesėkmes;
8) Siekimas griežtai bausti kitus už nusikaltimus, ypač savo grupės narius;
9) Pasaulio matymas juodai baltą (arba su mumis, arba prieš).
Jei visos šios savybės yra viename žmoguje- tai autoritarinė asmenybė.
15,DOGMATIZMAS
Dogmatiškumas dažnai pasireiškia pasaulio suvokimu:
1) Pažiūrų ir vertinimo prieštaringumas;
2) Jie linkę išdidinti skirtumus ir sumažinti panašumus tarp to, kas atitinka tikrovę ir tarp to , kas neatitinka jos;
3) Labai daug ir tiksliai žino apie tai , kas jiems patinka ir nežino, kas nepatinka (vertina save teisuoliais);
4) Žmonės ar pažiūros, kurių dogmatikas nepriima, jam atrodo l. panašūs, net jei jie skiriasi;
5) Supantį pasaulį, žmones dogmatikas suvokia kaip grėsmės šaltinį.
Dogmatizmą gimdo išorinės grėsmės baimė, noras įgyti saugumą, tikėjimą tais, kurie sudaro tą saugumą.
Dogmatizmo bruožas- nemokėjimas atskirti melagingos informacijos nuo teisingos. Svarbiausia dogmatikui, kas perdavė šią informaciją. Dogmatines nuostatas labai sunku įveikti. Reikia: toks žmogus labai priklausomas nuo autoriteto, todėl reikia suteikti jam savarankiškumo. Taip pat reikia užtikrinti tam žmogui psichologinį saugumą.
Tarpasmeninis pažinimas priklauso ne tik nuo suvokėjo, bet ir nuo suvokiamojo savęs pateikimo- aplinka.
16, ATVIRUMO- UŽDARUMO SANTYKIAI TARPASMENINIAME PAŽINIME:
Atvirumas- noras, mokėjimas reikšti savo mintis, išgyvenimus, vertinimus, padedantis partneriui pažinti save. Jei žm. nėra pakankamai pažįstami, atvirumas kelia įtarimą. Tad reikia jausti saiką. Atvirumas- mokėjimas būti natūraliu ir garbingu. Nors atviras elgesys neužtikrina gerų santykių, bet einama to link. Reikia mokėti priimti kito žmogaus atvirumą. Dažna yra baimė būti atviram, kad tai nepanaudotų blogiems tikslams, nesišaipytų. Atvirumo laipsnis priklauso nuo partnerių kontakto artumo. Atvirumas tampa didžiule vertybe, kai yra netektys (palengvina netekties skausmą). Klausytojo atvirumas yra noras paskatinti kitą atvirumui. Atvirumo laipsnis priklauso nuo savęs pažinimo lygio. Savęs pažinimo ir atvirumo ryšį atspindi Johari langas (modelis).Kiti

Aš žinau Aš nežinau
žinojimas 1 2
nežinojimas 3 4

Langų dydžiai priklauso nuo Aš ir Kt. žinojimo ir nežinojimo. – problematiškiausias langas. Pagal šį modelį žmonės turi 4 informacines zonas, esančias skirtingų dydžių. Aiškina atvirumo laipsnį bendraujant. 1-atvira, 2- akla, 3- slepiama, 4-uždara (ir man, ir kitiems).

Komunikacija gerokai palengvėja, kai santykiai atviri. Tada konfliktams nelieka vietos. Atvirumo stoka sukelia konfliktus. Dažnai manoma, kad atvirumas- silpnumas. Bet gali būti ir stiprumas, jei žmogus nebijo. Mūsų atvirumas skatina kt. žmonių- mes suvokiam tai, kaip kt. žmogaus norą kabinti savo problemas mums.

17,TRANSAKCINĖ BENDRAVIMO ANALIZĖ
Bendravimo procesus apibūdina:
Komunikacija- keitimasis informacija. Interakcija- perdavimas ko nors.
E. Berne teorija išdėstyta knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.Ši teorija- tai žmogaus pripažinimas, kad jis yra. Transakcinė bendravimo teorija- psichoanalitinė teorija. Tai bendravimo modelis, padedantis paaiškinti įvairius gyvenimo nesusipratimus, tame tarpe ir konfliktus. Šią teoriją sudaro 3 dalys:
1) Ego būsenos (“aš” pozicijos). Susijęs su Froido struktūra: vaiko pozicijos (emocinis žmogaus pradas) turi ryšį su id komponentu, suaugę- ego komponentas (proto, racionalus pradas žmoguje), tėvo pozicija-super ego komponentas, pagal Froidą (valios, doros pradas). Ego pozicija bendraujant:
Tėvo pozicija- moko, nukreipia, vertina, smerkia, kritikuoja, viską. Žino ir supranta, neabejoja, už viską atsako kelia reikalavimus, pamokslauja, moralizuoja, tai žmogaus socialinės patirties šaltinis, rinkinys įvairių stereotipų ir prietarų. Suaugusio pozicija išreiškia tendenciją realiai samprotauti, analizuoja, nusikreipęs informacijos paieškos, tai realistinio elgesio šaltinis.
Vaiko pozicija- emocinis pradas; neprognozuojamas, protestuojantis, nelogiškas, kūrybiškas, laisvas nuo dogmų, impulsyvus, patiklus, švelnus, kaprizingas, užgaulus.
TSV yra sąlyginiai, neturi nieko bendra su asmenybės branda, soc. Padėtimi. Žm. vieną iš 3 pozicijų pasirenka nesąmoningai. Ją gali išreikšti ne tik žodžiai, bet ir gestai. Priėmimas: kurios nors pozicijos nulemia tolesnį žmogaus elgesį. Iš kur atsirado šios pozicijos? Laikoma, kad kiekvienas turi tėvus (arba globėjus). Ir turim blaivaus proto. Visi žmonės turi visas 3 pozicijas, bet viena iš jų yra dominuojanti. Šioje teorijoje nėra žodžių “subrendęs” ir “nesubrendęs”, tiesiog “nesubrendusių” žmonių elgesį sąlygoja vaiko pozicija, bet tai nereiškia, kad jis neturi suaugusio žmogaus pozicijos.

Ši teorija kildinama iš pažinimo poreikio, o šis iš fizinio kontakto poreikio. Bernas teigia, kad vaiko ir motinos fiz. Kontaktas- natūralus, biologiškai svarbus poreikis. Vaikas be fiz. Kontakto patiria didelį emocinį sutrikimą. Blogiausia savijauta, kai tavęs niekas nepastebi. Vaikas be Fizo. Kontakto gali nustoti valgyti. Atėjus laikui atsiskirti, nuo motinos, žm. stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti prie motinos, todėl susikuria begalią pakaitalų. Suaugęs žm. Dažnai susiduria su sunkumais (sunkiau patirti kontaktą). Ilgainiui užtenka tik pripažinimo.

Pagal tai, kaip skiriasi žmonės kelias surasti kompromisą pripažinimo link, žmonės pradeda skirtis. Tai lemia žmogaus socialinį statusą visuomenėje. Pasikeitimas “paglostymas”, pripažinimais sudaro transakciją. Žaidimų principas: bet koks bendravimas, lyginant su jo nebuvimu, yra naudingas žmogui. Teigiami ar neigiami kontaktai duoda stimulą vystytis asmenybei.
2) Transakcijos ir jų rūšys. Transakcija- bendravimo vienetas. Žmonės, būdami grupėje, kalba su kitais, jei nekalba, kitokiu būdu parodo, kad jie yra čia ir parodo kitų buvimą čia. Bet koks ženklas, nukreiptas į kitą žmogų,- tai transakcinis stimulas. Transakcinė reakcija- kai žmogus į kurį nukreiptas transakcinis stimulas, kažkaip atsako. Transakcinė analizė reikalinga, kad sužinoti ir kokios būsenos eina (stimulas) transakcijos.
I II

Tai vadinama papildomomis tranakcijomis, kai klausia ir atsako iš tų pačių pozicijų. “Kiek valandų?” “12.50” (S= S dalinasi nuomonių sutapimais) “Pritildyk muziką” = “gerai”.

I II

Kai transaksijos susikerta, persikeičiančios transakcijos, yra reali galimybė kilti konfliktui. Vyras klausia: “Kur šlepetės?” Žmona: “Kur padėjai, ten ir ieškok!” (pradeda moralizuoti).
Gali būti užslėptos latentinės transakcijos jos eina iškart iš 2 pozicijų. Kartais viena turima mintyje, o kt. sakoma. Pvz: kai žmogus sako, kad jam labai malonu padėti, bet pagal intonacoją aikku, kad jis nori, kad greičiau gingtum iš akių. Todėl reikia stebėti neverbalinius ženklus. Ši teorija moko pasirinkti pagal situaciją viena iš šių pozicijų, bet nereikia niekada prisirišti prie vienos pozicijos.

Jei transakcijos papildančios, bendravimas tęsiasi neribotą laiką. Esant žmogiškiems, pagarbiems santykiams, duodama ir grąžinama teigiama reakcija pokalbio metu. Kai tik transakcijos susikerta, bendravimas nutrūksta. Dalykinis pokalbis turėtų vykti suaugusiųjų pozicijoje.
3) Transakciniai žaidimai- tai įvairios manipuliacinės technikos. Žmogus manipuliuoja kitų silpnybėmis, ypač lengva pripažinimo poreikiu (pvz.: nuolat girti žmogų, o vėliau tuo pasinaudoti). Žmonės bendraudami sąmoningai ar nesąmoningai naudojasi įvairiomis manipuliacijos technikomis. Manipuliaciniai žaidimai (pvz.: mandagumo žaidimas) trukdo atviriems nuoširdiems santykiams, prarandi daug laiko, bet visgi žaidžiama, kad išsaugoti savigarbos lygį, atkreipti į save dėmesį, užpildyti laiką (pvz.: jei ko nors nepadarai, apsimeti, kad užmiršai). Žmonės nemano, kad šie žaidimai yra amoralūs, tiesiog žmonės amoralumą vertina pagal savo tiesas. Pvz.: tėvai sako, kad nori vaikams gero, o iš tiesų nėra nuoširdūs su jais. Moralumo laipsnį nustato pats manipuliatorius. Manipuliacija dažnai vyksta nesąmoningai. Tai daro žmonės insteroidinio tipo, t.y., kurie mėgsta, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys.
Žaidimai:
1. Perdėtas šventumas;
2. “Aš toks vargšelis”- manęs niekas nemyli, todėl tuo pateisina savo alkoholizmą ir panašiai;
3. “persūdymas”- žmonės imasi daug darbų ir nespėja nieko padaryti, didele perkrova pateisina savo nemokšiškumą.
Visi žmonės pasirenka sau gyvenimišką rolę ir eina per gyvenimą, kurdamas savo scenarijų.

18,SOCIALINĖS IR GRUPINĖS NORMOS BENDRAVIME
Interakcija- sąveika tarp žmonių. Vienas iš svarbiausių faktorių- socialinės elgesio normos ir vaidmenys.
Interakcijos formos:
1. kooperacija (kai padeda vieni kitiems);
2. konkurencija
Interakciją lemia socialinės normos ar socialiniai vaidmenys, tarpusavyje labai susiję.
Mūsų bendravimas yra nulemtas vaidmenų tam tikrose situacijose.
Socialinė norma- tai visuomenėje priimti elgesio etalonai, atskaitos taškai, pavyzdžiui, reglamentuojantys žmonių tarpusavio santykius. Normos vykdo funkcijas:
1. santykių reglamentavimo;
2. reguliavimo;
3. kontroliavimo;
Tos funkcijos reikalingos, kad žmonės galėtų dirbti kartu. Bet kuri socialinė organizacija turi tam tikras savas elgesio normas (mokinių elgesio taisykles).
Amerikietis Farsonas teigia, kad socialinės normos:
1. nurodo žmonių tarpusavio santykių etalonus;
2. tvarko, integruoja, stabilizuoja socialinius santykius socialinėje grupėje;
Socialinių normų dėka, tiksliausiųjų prezentacija žmogaus sąmonėje, yra vykdoma žmogaus elgiasio socialinė kontrolė. Socialinės kontrolės funkciją atlieka visuomenės dalis per visuomenines institucijas. Psichologinėje grupėje (30-40 žmonių) šią funkciją vykdo grupės nariai, pasiremdami socialinių paskatų psichologija. Pagal tai, kokio pobūdžio vertybės normos gina, skirstomos į:
1) ekonomines;
2) estetines
3) etines;
4) moralines;
5) ideologines;
6) politines normas;
7) organizacines normas;
Socialinės normos reglamentuoja praktiškai visas žmonių tarpusavio santykių sritis. Be socialinių normų galima kalbėti ir apie grupės normas- tai daugumos grupės narių priimta elgesio taisyklė, kuri gali sutarti ar ne su visuomenėje nusistovėjusiomis normomis. Grupės normos, gali skatinti socialines normas, gali su jomis nesutarti (nusikaltėlių grupė). Naujas narys turi priimti grupės normas, norėdamas grupėje pritapti (norma nerūkyti). Didelėse socialinėse grupėse normos vadinamos tradicijomis. Jos integruoja grupės narius. Jei kuris nors grupės narys normų nepaiso, jam gali būti taikomos įvairios sankcijos (emocinis šaltumas). Asocialiose grupėse tos normos yra labai stiprios. Galimybė elgtis grupėje kitaip priklauso nuo jos formalizacijos laipsnio (draugai, studentų sąrašai, armijoje sąrašai). Formalizuotose grupėse žmonės vykdo konvencinius veiksmus.

Vakarietiškose organizacijose būtina tikslų siekimas (organizacijos misija), pasididžiavimas savo organizacija, pelno siekimas, kolektyvinis darbas, planavimas, kontrolė, novatoristika, garbingų santykių gynimas. Tai yra norma organizacijoje.

Kiti faktoriai lemiantys santykius tarp žmonių- socialiniai vaidmenys arba rolės ir vaidmenų laukimai. Žmonės bendraudami visada yra tam tikrose rolėse (draugo, klasioko, tėvo). Rolė- tai tam tikras elgesio šablonas, kitų žmonių laukiamasis žmogaus, užimančio kokią nors socialinę padėtį (gali būti pagal amžių, pareigas, lytį). Socialinis vaidmuo egzistuoja nepriklauso nuo jo atlikėjo (moters, žmonos vaidmenų nereikia mokytis). Žmonės skirtingai priima, įsijaučia, supranta ir interpretuoja socialinius vaidmenis ir tai lemia žmonių elgesio skirtingumą bendravime.
19,SOCIALINIAI IR GRUPINIAI VAIDMENYS BENDRAVIME
Socialiniame vaidmenyje galima išskirti tam tikrus aspektus:
1. vaidmuo- laukimų, ekspektacijų sistema, taip vadinamas priskiriamasis vaidmuo;
2. tai, kaip tą vaidmenį supranta vaidmens vykdytojas- subjektyvusis vaidmuo;
3. faktiškas vaidmens pasireiškimas elgesyje- vykdomasis vaidmuo.
Yra nuomonė, kad visas žmonių socialinis gyvenimas gali būti paaiškinamas socialiniais vaidmenimis. Socialinių vaidmenų klasifikacija (A. Suslavičius “Socialinės rolės”):
1) profesiniai vaidmenys (vyro ir moters);
2) biologiniai v. (tėvo, motinos, tetos);
3) amžiaus v. (vaiko, senelio, paauglio);
4) įsisamoninti ir neįsisąmininti v. (mirus motinai, vyriausia dukra pavaduoja motiną);
5) pastovūs ir epizodiniai vaidmenys (vyro ir .., keleivio);
6) apibrėžti ir neapibrėžti vaidmenys (tėvo, kunigo ir svečio, draugo, kaimyno);
Vaidmenų kiekį žmogui lemia jo aktyvumas.
Vaidmenų teoriją lemia:
1. Vaidmens priėmimas- viena svarbiausių žmogaus prisitaikymo sąlygų. Mokėjimas įsijausti į kito žmogaus rolę;
2. Vaidmens vykdymas (atlikimas), jei vaidmuo neįsisąmonintas- identifikacija, ji svarbi priimant biologinius vaidmenis;
Kas kontroliuoja, ar atliekamas vaidmuo atitinka visuomenės priimtą. Šią kontrolės funkciją vykdo socialinės grupės ir normos. Tai vadinama socialine kontrole. Griežtai apibrėžtų vaidmenų socialinėje kontrolėje reguliuoja normos,....?

Socialinę kontrolę užtikrina apdovanojimai ir baudos. Ostrakizmas- pašalinimas ir grupės, visuotinis pasmerkimas.
Žmogus atliekamiems vaidmenims skiria nevienodą reikšmę. Yra žmonės ir yra vaidmenys, kurie labai stipriai paveikia žmogaus psichiką. Stiprus susitapatinimas su vaidmenimis ypač būdingas mokytojams, karo veteranams. Tuomet galima stebėti kaip neadekvačiai žmogus elgiasi neformaliame bendravime.
Vaidmenų konfliktai: pvz.: vaidmenų prioritetų konfliktai. Grupėje žmonės taip pat pasiskirsto vaidmenimis (lyderiai, vykdytojai, atstumtieji). Tačiau gali būti ir atpirkimo ožys, juokdarys (pagal asmenines savybes).
Efektyvų bendravimą lemia:
1. Gera orientacija rolėse;
2. Meistriškas rolių įsisavinimas;
3. Mokėjimas sklandžiai įeiti į rolę ir išeiti iš jos pasikeitus situacijai;
4. Mokėjimas įsivaizduoti save partnerio rolėje;
5. Mokėjimas atskirti, kada žmogus yra rolėje, o kada jo bendravimas yra individualus.

20,GRĮŽTAMASIS RYŠYS BENDRAVIME
Grįžtamojo ryšio formos:
1. Pritarimas (gyrimas);
2. Kritika- nepritarimas, noras keisti, koreguoti.
Grįžtamojo ryšio tikslas-siekimas padėti aplinkiniams suprasti, kaip mes suvokiame, priimame jų veiksmus, kokius jausmus tie veiksmai sukelia, kaip grįžtamasis ryšys pateikiamas tokia forma, kad partneris ne priima jį, o ginasi. Taip atsitinka, nes informacija nukreipta ne į dalyką, veiklą, objektą, o į asmenybę. Tuomet ši informacija suvokiama kaip grėsmė “aš” vaizdui, ir todėl ginamasi.
Grįžtamasis ryšys, jei yra pateikiamas kritikos forma, nėra objektyvi informacija apie kritikuojamąjį. Greičiau tai informacija apie kritikuojantįjį. Tuomet mes sužinome ką jis vertina, ko nepakenčia ir pan. Iš to seka, jei kas nors mus kritikuoja, tai tik jo vieno nuomonė.
Kritikos motyvai:
1. Kritika siekiant padėti ar suteikti pagalbą; dažnai tai daroma triukšmingai ir nekorektiškai, tačiau į ją nereikėtų reaguoti aštriai;
2. Kritika turint tikslą parodyti save; kritika naudojamasi norint parodyti savo žinias, erudiciją- tai noras užsitvirtinti savo dvasinį komfortą; jei matomas toks motyvas, kritikuojamasis neturėtų reaguoti aštriai; geriausia rasti galimybę nutraukti kontaktą;
3. Kritika siekiant suvesti asmenines sąskaitas- keršto motyvai; dažnai prisidengiama bendrais tikslais;
4. Kritika siekiant išsaugoti pareigas, statusą, prestižą arba įsigyti; pagrindinis motyvas- noras išaukštinti savo nuopelnus, save;
5. Kritika siekiant emocinių išgyvenimų- žmogaus kalba pakeltu tonu, pertraukia kitus, taip pasireiškia noras emociškai išsikrauti, jiems smagu, kai oponentas išmušamas iš pusiausvyros;
6. Kritika kontratakos tikslais- norint nukreipti nuo savęs kritiką;
7. Emociniai motyvai, pvz.: pavydas.
Konstruktyvumas ir destruktyvumas kritikoje
Šiaip kritika turėtų padėti asmenybei tobulintis, gerinti darbą.

Konstruktyvi kritika padeda keistis žmogui, jo elgesiui, taip sudaro galimybes geriau atlikti darbą ir bendrauti, pačiam žmogui analizuoti save, daryti išvadas. Tai ta kritika iš kurios galima pasimokyti.

Destruktyvi kritika- nukreipta į žmogų, jo savigarbą, o ne į darbą, ji gniuždo žmogų. Vadovo blogas požymis, jei kritikuojama dėl emocinės iškrovos ar dėl to, kad nemėgsta to žmogaus. Tinka motyvas čia- neigiamas emocinis santykis su žmogumi.
Kritika pagal grįžtamojo ryšio formas:
1. Konkreti kritika;
2. Abstrakti kritika:

Konkreti kritika Abstrakti kritika
Žmogus jaučiasi 1) Aš jaučiu, kad tu gali tai padaryti, 3) Nepergyvenk, daug kam taip
gerai aš tavimi pasitikiu. atsitinka (žm. gali nesuprasti).

Žmogus jaučiasi 2) Kritika, bet ne geranoriška. Nėra 4) (Iš jos nepasimokysi)
blogai čia ko tau aiškinti, vis tiek nesuprasi. Esi vėpla, žiopla.
Žmogaus savijauta priklauso ne nuo to, kas pasakyta, o kaip pasakyta.
Kaip pateikti grįžtamąjį ryšį, kad nesukeltų konfliktų:
1. Kritinės pastabos turi liesti partnerio veiksmus, o ne asmenybę;
2. Stenkitės kalbėti daugiau apie dalinius pastebėjimus, vengti apibendrinimų, nes apibendrinimas- mūsų interpretacija, neatspindi tikrovės; geriausia keistis informacija suaugusiųjų lygyje;
3. Pastabas pateikti konstatuojamąja forma, o ne vertinamąja;
4. vengti žodžių, kurie apibendrina (tu amžinai., pastoviai, visada, niekada, geriau sakyti kartais;
5. kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, o ne tolimoje praeityje;
6. vengti patarimų, geriau dalintis informacija, tuomet partneriui paliekama pasirinkimo laisvė;
7. kalbėti apie tai, kas gali padėti keistis partneriui, ne tai, kad būtų pačiam geriau;
8. neduoti kritikos per didelėm porcijom;
9. rasti tinkamą vietą, laiką ir situaciją.
Kaip elgtis, kai esi kritikuojamas:
1. išklausyk iki galo, nesistenk iš karto kontrargumentuoti, gintis, nes tada išsiduosi, kad esi neteisus; tuomet reikia paprašyti, kad pakartotų, paklausti: “ar teisingai supratau ?”.
2. išvengti emocinių argumentavimų
3. nepamiršk, kad partneris kalba už save, o ne už visą pasaulį, bet jei kritikuoja viršininkas- reikia apgalvoti;
4. visai nebūtina manyti, kad po kritikos reikia pulti keistis, negali ir nebūtina visiems patikti, pasilik sau teisę nesikeisti;
21,PRITARIMAS. MOTYVAI. PRAKTINIAI PATARIMAI
Pritarimas- grįžtamojo ryšio forma, kuria mes norime sustiprinti savo bendravimą.

Gyrimo motyvai:
1. noras pastiprinti esamą elgesį ir veiklą;
2. pakelti savivertę;
3. pataikaujant- noras atrodyti geru, noras patikti kitam žmogui;
4. noras pakenkti (nuolat giriant susilpnėja partnerio budrumas).
Rodant žmogui pritarimą labai svarbu žiūrėti į partnerį, mažinti atstumą, liesti esant galimybei (patapšnoti per petį). Giriant galima reikšti nuomonę visų vardu, kai tuo tarpu kritikuojant- savo. Pritariant atkreipk dėmesį į tam tikrą poelgį dėl kurio giri. Jei giri asmenybę, paakink poelgį kur ji pasireiškia. Giriant pasirink tinkamą toną, nedaugiažodžiauk. Giriant reikia žinoti partnerio lūkesčius.

22,MOTYVAVIMAS KAIP KOMUNIKACINIO PROCESO FUNKCIJA
Tai yra kaip daryti įtaką žmonėms, manipuliuoti jais. Komunikacija- pasikeitimas informacija, taip pat siekimas daryti įtaką žmonėms.

Bendraudami dažnai norim pakeisti žmogaus elgesį, ypač per kritiką. Kokia turi būti komunikacija, kad pakeistume žmogų, kaip jam daryti įtaką. Dalykiniame bendravime viršininkas naudojasi valdžios teise. Tokia įtaka paremta autoritetu (motina vaikui autoritetas) arba tarnybiniu statusu.(viršininkas keičia pavaldinius, nes tai paremta valdžios baime. Tai neefektyvu. Darbuotojas nedirba, o siekia išvengti bausmės).

Kaip motyvuoti žmogui, kad sukelti jo norą kažką daryti?
Motyvavimas- sugebėjimas sukelti žmogaus norą veikti siekiant kokio nors tikslo taip, kad tai atitiktų jo interesus.
Žmogus imasi veiklos, kai:
1. Jį verčia- dirba atmestinai, nes tenkinamas kito žmogaus noras.
2. Jis pats nori
Kaip sukurti žmogaus interesą, kad pats stengtųsi (žmogus rodo pastangas tik tuomet, kai tai atitinka jo interesus).
1. Žmogus turi žinoti, ką jis turi daryti, bet tai du skirtingi dalykai. Tarp jų yra dar daug grandžių: žinoti suprasti kas pasakyta sutikti norėti tai daryti (kokia iš to nauda) daryti.nesunkiai priimama tai, kas atitinka žmogaus principus, interesus.
Jei sieki iš žmogaus veiksmų įsitikink, kad tavo prašymai atitinka ir neprieštarauja to žmogaus pagrindiniams interesams. Tam, kad žmogus priimtų mūsų poziciją, reikia ne tik įrodyti, kad tie veiksmai ne tik neprieštaraus jo principams, nuostatoms, bet ir duos jam naudos. Prieš reikalaujant atitinkamų veiksmų reikia numatyti, ar šis darbas atitiks žmogaus kompetenciją, ar jis pasiruošęs tą darbą atlikti.
23,MOTYVAVIMAS KAIP PARTNERIO POREIKIŲ ĮVERTINIMAS. A.MASLOW TYRIMAI

Motyvacija bus nesėkminga, jei neįžvelgsim kuris poreikis toje situacijoje tam žmogui yra dominuojantis (pinigai,..).
Motyvacijos menas- mokėjimas nuspėti žmogaus interesus ir suderinti juos su savo tikslais. Žmogui svarbu išmokti orientuotis žmogaus poreikiuose. Poreikiai klasifikuojami pagal Maslovo piramidę.

Aukštesnieji poreikiai (1-2) įsijungia į motyvaciją, kai jau yra pasiekti žemesnieji.saviraiška- jis pagrindinis, jei patenkinti žemesnieji. Ne visi žmonės turi saviraiškos, dažnai jaunas žmogus yra nukreipiamas tam tikra linkme. Žemesnieji poreikiai tenkinami 80%, o aukštesnieji 20%, bet taip užsieny. Jei tam tikrame amžiuje esminis poreikis nebuvo patenkintas( Pvz.: kūdikiui saugumo jausmas), tada jis gali likti pagrindiniu visą gyvenimą. (Prisiminti 9 etapus iš bendrosios psichologijos).

24,SAVIMONĖS STRUKTŪROS ELEMENTAI
Pagrindinė priemonė- psichologinis pastabumas. Pagrindinius duomenis gausime sutelkę dėmesį į partnerį. Kas slypi už jo išorės. Nors daug ką galima pasakyti ir apie žmogaus išvaizdą.

Bendraujant su nepažįstamais paklydimo galimybė didesnė, tam reikia ilgesnio laiko, kad jį perprasti. Raktas į motyvaciją- žmogaus pažinimas. Pokalbyje labai svarbu pastebėti į ką pašnekovas reaguoja aštriai, dėl ko džiaugiasi. Kuo mažiau pažįsti partnerį, reikia sugebėti lanksčiai reaguoti į kitų žmonių elgesį. Motyvuojant žmogų labai svarbu paties motyvuojančiojo požiūris į aplinkinius, todėl labai svarbu pirmiausiai pažinti save. Jei pavyksta susikurti partnerio motyvų skalę, yra formuojama argumentacija jam paveikti. Reikia žinoti, ne tik partnerio skalę, bet ir ką jis vertina savyje.
Savimonės struktūros elementai formuojant:
Savimonės elementai (žm. savyje vertina):
1. asmenybė savyje, arba aš; – svarbu kreiptis į pavaldinį asmeniškai, jame matyti asmenybę, pirmiausia pamatyti žmogų, žiūrėti į akis, būti mandagiam. Kiekvienam bet kurio rango darbuotojam svarbu jaustis asmenybe, o ne darbo įrankiu.
2. savo vardą, pavardę- svarbu kreiptis į žmogų vardu, kai šaipomasi iš vardo, tai žemina žmogų. Žmogus tokiu atveju ginasi ir gina savo asmenybę. Pvz.: rusai vienas į kitą kreipiasi vardu ir tėvavardžiu, tai labai suartina. Kreipinys tarnybiniu vardu atitolina, o vardu, pavarde- suartina asmeniškai. Reikia stengtis žinoti artimųjų, draugų vardus ir kreiptis į juos vardu.
3. turiu poreikius, norus- noriu vadinasi turiu poreikius. Sužinok, kas valdo žm., kokie jo interesai, norai, darbiniai poreikiai ir svarbu su tuo skaitytis.
4. noras būti geru- net nusikaltėlis nori, kad jo vaikas būtų geras, teisina save. Kiekv. žmogui noras jaustis geru yra labai reikšmingas. Reikia skaitytis su tuo noru;
5. lytis- darbiniame bendravime svarbu lytys, belytis bendravimas, ypač moterims labai žeidžia. Pirma visi turi matyti moterį ir tik paskui darbuotoją. Pastebite, kad vyrai kartu su moterimis dirba geriau. Reikia pripažinti lytis, bet nebūtina koketuoti. Taigi, gerbk savo lytį.
6. ateitis, dabartis, praeitis- buvai, esu ir būsiu- tai yra reikšti pagarbą dabarčiai, praeičiai ir ateičiai. Svarbu duoti šansą pasitaisyti. Dažnai manipuliuojama ateitimi. Orientacija į dabartį keičia ir ateitį. Svarbu parodyti žmogui, kad rūpiniesi juo šiandien;
7. turiu teisę- pavaldinys turi teisę priimti kritika, ar ne. vadovas turi matyti, kad žmogus turi teisę galvoti ir matyti kitaip. Teisę apsispręsti taip pat turime gerbti.;
8. privalau- aš privalau laikytis įstatymų, gerbti kitų žmonių tikėjimą, vertybes;
norint išmokti motyvuoti kitus, bendrauti, turime laikytis šių 8-ių savimonės punktų. Tai instrumentai manipuliuoti kitais žmonėmis.
25, ASMENINIS PATRAUKLUMAS
Asmeninis patrauklumas, kaip motyvavimo veiksnys. Norint paveikti žmogų, reikia mokėti jam patikti. Jei žmogus su mumis skaitosi, paiso lyties, norų, tai reiškia jo norą būti geru, draugišku. Konfliktai dažnai kyla dėl to, kad jaučiame tam žmogui antipatiją. Nesutarimai, kurie kyla tuščioje vietoje, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nemotyvuotai. Tai neatsiejama nuo kritikuotojo. Kaip elgiatės, kai protingą patarimą jiems duoda antipatiškas žmogus, ar atvirkščiai? Ką daryti, kad jūsų žodžiai būtų išgirsti? Svarbu sukelti žmogui simpatiją ir tada žymiau, lengviau bus daryti įtaką. Žmogus lengviau priima poziciją to žmogaus , kuriam jaučia simpatiją ir sunkiau , kuriam jaučia antipatiją. Metams bėgant emocinių santykių prioritetas mažėja. Yra maža žmonių, kurie sugeba atskirti asmeninius dalykinius santykius
Emocinių santykių skalė:

-3 -2 -1 0 1 2 3
-3 – pavaldinys jūsų nekenčia
+3 – pavaldinys jus dievina
0 – neutralūs santykiai (arba nepažįstami).
Rodo, kokie emociniai santykiai yra pavaldinių atžvilgiu.

Žmonės labai skiriasi sugebėjimu patikti kitiems. Yra žmonių, kurie sugeba gyventi be priešų, bet yra tokių, kurie sugeba gyventi be draugų.
1. Pirmuose pažinties etapuose yra svarbiausia fizinis patrauklumas. Kai bendravimas tampa ilgalaikiu, atsiranda ir kt. kriterijų.
2. Lyčių skirtumai svarbu pradžioje bendravime, pvz.: vyrams svarbi moterų išvaizda.
3. Savęs vertinimas. Pasitikintys savimi žmonės yra patrauklesni. Jei žemas savęs vertinimas, tai partnerius renkasi ne itin gražius, o jei aukštas- renkasi gražiausius partnerius. Svarbu žinoti, kaip save vertina kiti.
4. Socialinės charakteristikos: statusas, išsilavinimas, pareigos, profesija. Vienas iš veiksnių bendravime, tai kompetencija bendravime- tai viena iš asmenybinių savybių, mokėjimas bendrauti, vesti pokalbį ir pan. Kai teigiamų savybių labai daug, tai tampa nepatraukliu. Žmogų žavi savybių dinamika, keitimasis, jei matote kitame žmoguje labai daug patrauklių savybių, tai gali kitas save nuvertinti.
5. Neverbalinio elgesio ypatumai. Galima visada šypsotis, bet ne visada tai atrodo patraukliai. Šypsena gali būti atvira, džiugi, piktdžiugiška, užslėpta. Balso tembras taip pat turi reikšmės. Kūno konstitucija (storas, liesas, atletiškas). Žvilgsnis, poza: apie šiuos neverbalinius ženklus geriausia mums praneša intuicija
6. Aureolė, kurią suformuoja kiti, kitų žmonių nuostata į tave. Ši aureolė gali būti patraukli, ar ne.
7. Bendravimo kontaktų dažnis, labai dažnai sukelia emocinį persisotinimą. Bendravimo dažnis gali stiprinti, o gali sukelti ir emocinį persisotinimą. Reikia jausti saiką.
8. Atraktyvimą sukelia palankūs partnerio veiksmai, o nepelnyti veiksmai kelia antipatiją.
9. Kreipinys vardu. Vardas ir asmenybė – neatsiejami. Kaip kyla atraktyvumas? Mechanizmai: Kreipinys vardu dėmesys asmenybei patvirtinimas, kad esi asmenybė Patenkinamas poreikis, kad esi asmenybė
Teigiamos emocijos Patrauklumas tų emocijų šaltiniui.
10. Šypsena. Nuoširdžiai šypsenas draugams, o ne priešams. Draugas atrodo patrauklus todėl, kad tenkina mūsų saugumo poreikį. To patenkinimas sukelia teigiamas emocijas. Palankumas tų emocijų sukėlėjui.
11. Komplimentai- tai žodžiai, mintys šiek tiek išdidinantys žmogaus savybes. Reikia žinoti, ką žmogus vertina savyje. Komplimentai padidina žmogaus savivertę, išsklaido abejines dėl gerų savybių. Vadovo darbe- komplimentai už organizacinius sugebėjimus (proto savybės iškeliamos). Komplimentų veikimo mechanizmas- įtaiga, o įteigti gali ne kiekvienas žmogus. Reikia mokytis iš pataikūnų, jie gerai žino ką kada sakyti. Komplimentai neakivaizdžiai patenkina poreikį būti geru, gražiu. Mechanizmas:
a) Komplimentas
b) Frazė
c) Įtaigos efektas
d) Poreikio tobulėti patenkinimas
e) Teigiamos emocijos
f) Patrauklumas (atrakcija) tų emocijų šaltinius
Efektyvusis komplimentas- kai išdidindami kitų savybes save šiek tiek nuvertiname (pvz.: kaip tau gerai pavyko, man taip niekada neišeina). Juo pataisomi santykiai su nedraugais. Tai komplimentas antikomplimento fone.
Taisyklės duodant komplimentą:
1. Turi būti viena prasmė; pabrėžiamos tik teigiamos savybės;
2. Neturi būti didelių išdidinimų- be hiperbolių;
3. Aukšta nuomonė- reikia matyti, kiek giriamasis save vertina, tą savybę ir ar iš viso tai vertina.
4. Be pretenzijų- gal giriamasis visai nenori vystyti tos savybės.
5. Be pamokymų- turi būti tik konstatavimas, be moralizavimo.
6. Be priedų- be komentarų
Atraktyvumą formuoja ir aktyvus išklausymas- tai tenkina žmogaus poreikį jaustis asmenybe. Tai stipriai formuoja palankumą klausančiam, tenkina saviraiškos poreikius.

Taip pat atraktyvumą formuoja dėmesys žmogaus asmeniniam gyvenimui. Tarnyboje žmonės taip pat serga, skiriasi, tuokiasi. Jei parodome dėmesį jo asmeniniam gyvenimui, tai žmogui gali labai patikti, pajaus jums palankumą. Dažnai sumanūs vadovai pradeda tarnybinį pokalbį būtent nuo to. Tik reikia nuoširdžiai tai daryti. Tuomet lengviau daryti įtaką žmogui.

Motyvavimo klausimai susiję su argumentavimo problemomis.

26,ARGUMENTAVIMO TECHNIKA IR TAKTIKA
Naudojama diskusijose, derybose, kai reikia padaryti įtaką žmonėms.
Argumentavimas gali būti naudojamas:
1. Norint kažką įrodyti žmogui ir
2. Kontra argumentuojant. Pokalbyje tai susipynę tarpusavyje
Argumentavimo būdai (technika)- kaip grindžiame nuomonė įtikinti pašnekovą:
1. Geriausia argumentuoti faktais (teismuose remiamasi neginčijamais faktais), tai sunkiausiai sugriaunamas būdas;
2. Loginis būdas- būtinas nepriekaištingas loginis mąstymas. Reikalauja griežtų taisyklių. (sąvokos, tikslumas, priežastiniai nuoseklūs įvykiai);
3. Palyginimo metodas- leidžia perimti iniciatyvą;
4. Metodas “taip, bet.”- iš pradžių sutinka, o paskui priduria (bet) savo argumentus
5. Dalių metodas- priešininko argumentacija suskirstoma į dalis:
a) tikri faktai
b) abejotinos (ginčytinos) tiesos
c) klaidingos prielaidos
Tada siūloma pradėti kontrargumentaciją nuo galo, nuo silpniausių faktų ir dažnai nebelieka laiko ir noro klausytis faktinės medžiagos. Atakuojame silpnas kalbos puses. Jei argumentai yra stiprūs reikia pateikti juos atskirai, o jei silpnai- grupėmis.
6. ignoravimo metodas- jį galima taikyti, kai oponento faktai yra neginčijami (pvz: reikia tylėti)
7. akcentų pakeitimo metodas kontrpuolimu- padeda pakeisti oponento kalbos prasminius akcentus taip, kaip naudinga oponuojančiam
8. prieštaravimų aptikimo metodas- parodo loginėmis priemonėmis, kad oponentas neteisus, ieškant prieštaravimų, jo kalboje;
9. tariamo palaikymo (pritarimo) metodas- po pašnekovo argumento galima kalbėti pritariant pašnekovui, tačiau turint omeny tai, pateikiamas kontrsmūgis, svarus argumentas. Toks būdas efektyvus, nes užmigdo pašnekovą, bet tam reikia gerai pasiruošti;
10. klausinėjimo metodas- pateikiami iš anksto kruopščiai apgalvoti klausimai, susiję su tema, ir jie verčia oponentą suklysti, prieštarauti pačiam sau;
11. nuvedimo metodai- palaipsniui keičiami akcentai, nuvedami kitus ten, kur esi kompetentingas;
12. bumerango metodas- panaudojamas netikęs pašnekovo argumentas, prieš jį patį, bet tai netinka rimtam pašnekovui.
.
Argumentavimo taktika- ginčo metu laikytis vieno metodo netikslinga, tam reikia patyrimo. Taktika- tai sugebėjimas panaudoti tokius metodus, kurie labiausiai tinka tai situacijai, tam pašnekovui. Taktiką lemia pašnekovo asmenybinės savybės: intravertams tinka ignoravimo metodas, silpnos psichikos žm. svarbu faktai ir logika. Pasikartojantys tie patys argumentai, būdai silpnina argumentaciją. Jei būtina kartoti argumentus, reikia keisti jų pateikimo būdus.

Norint ką nors suprasti diskusijoje, reikia valdyti emocijas, nukreipti mintis į temą, o ne į asmenybę.
Pirmieji argumentai yra patys stipriausi, įtaigiausi. Todėl patartina, kad patys stipriausi argumentai būtų pateikiami pirmiausia, bet galima ir svarbiausia palikti pabaigai (t.y. pribaigti). Svarbūs argumentai turi būti apgalvoti, trumpi, lakoniški. Vieną argumentą reikia remti kitu, bet jie negali prieštarauti. Plikus faktus paremti išvadomis, pasekmėmis.
Diskusijoje naudojamos gudrybės:
1. krypties pakeitimo technika
2. žodžių prasmės iškraipymo technika
3. anekdotų technika
4. diskretavimo technika- kai puolama asmenybė
5. autoritetų panaudojimas- remiamasi ne argumentais, o tuo kas tai pasakė, tokiu būdu daromas spaudimas autoritetais
6. apeliacijos technika- apeliuojama į sunkią padėtį
7. kartojimo technika veikia kaip įtaiga
8. laiko vilkinimo technika- tikslas yra paslėpti savo ne kompetenciją
9. hiperbolizavimo (perdėjimo)- tai emocijos, o ne faktai
10. izoliavimo technika- frazės iškeliamos iš konteksto ir įgyja kitą prasmę
Praktiniai patarimai ginče, diskusijoje:
1. naudokite paprastas, tikslias sąvokas. Argumentai ir faktai turi būti lengvai patikrinami, žinomi
2. argumentavimo būdaus pasirinkite atsižvelgdami į pašnekovo asmenybę, (lytį, amžių ir pan.); pauzės, akcentai veikia taip pat svarbiai
3. būkite korektiški: jei esi neteisus turėk drąsos tai pripažinti
4. jei įmanoma naudok vaizdines priemones, žadink pašnekovo vaizduotę
5. venk deklaratyvumo, kad nebūtų tik tavo monologas
6. įvairūs palyginimai turi atitikti pašnekovo patirtį ir erudiciją
7. pašnekovas girdi ir supranta visada mažiau nei tau norėtųsi ir tau tai reikia suprasti
8. dalykinei diskusijai reikia ruoštis

30,KOMUNIKABILUMAS
Tai žmogaus psichinė savybė. Intravertiškoje veikloje komunikabilumo poreikiai menki. Tačiau, kur yra darbas su žmonėmis to darbo sėkmė dažniausiai ir priklauso ir priklauso nuo komunikabilumo.

Plačia prasme komunikabilumas- psichinė parengtis organizacinei- komunikacinei veiklai, tai svarbi savybė karjerai. Kartais tai nustelbia dalykines savybes.
Laikoma, kad ši savybė susideda iš 3-jų struktūrinių komponentų:
1. bendravimo poreikio, jo išreikštumo laipsnio. Bendravimas yra skatinamas šių poreikių:
a) saugumo poreikis- grupėje žmogus saugesnis, žmogus bendrauja, kad sumažintų baimes, nerimus, vidinius konfliktus; žmogus baimėje, net su nepažilstamu žmogumi linkęs bendrauti.
b) Afiliacijos poreikis- tai poreikis bendrauti dėl pačio bendravimo proceso, tai poreikis būti grupėje, komunikabiliems šis poreikis stipresnis
c) Pažinimo poreikis- tik per kitus žm. pažįstame save patį ir pasaulį, ypač tai svarbu vaikams, todėl vaikiai užaugę darželyje, komunikabilesni; per savęs pažinimą grupėje formuojasi “aš” vaizdas
d) Poreikio jaustis individualybe- mums būtina pamatyti jog esme ypatingi, individualybes, kuo skiriamės nuo kitų, tai eina kartu su savęs įtvirtinimo motyvu, bet tai normalu
e) Prestižo poreikis- tai siekimas, kad mus pripažintų, teigiamai įvertintų, žavėtųsi; jei neranda vienoje grupėje įvertinimo, žmogus ieško kitos grupės, tačiau, jei šis poreikis per didelis, nuo jo grupė gali nusisukti
f) Dominavimo poreikis- tai noras daryti įtaką kitiems, valdymo poreikis; noras matyti, kad kitų norai , interesai keičiasi
g) Paklusnumo poreikis- eina kartu su dominavimu, kai norinčių dominuoti grupėje nedaug, o paklūstančių- dauguma, tai grupėje yra harmonija
h) Pagalbos poreikis- tai seikis ir noras priimti kito žmogaus pagalbą
2. aukšto emocinio tono bendravime. Emocinis bendravimo tonas. Bendravimo veikla yra stipriausiai emociškai nuspalvinta veikla. Teigiamų emocijų žmogus daigiausia patiria bendravime. Bendravimas geriausiai tenkina emocinį bada, nuobodumą. Žmonės ne vienodai demonstruoja savo jausmus bendraudami. Ekspresija taip pat priklauso nuo šalies kultūros (skandinavai- santūrūs, amerikiečiai- linksmi). Jei emocijų ekspresija neadekvati situacijai, tada tai trukdo bendrauti. Nenoras pripažinti emocijas bendraujant, jų neįsisamininimas, atmetimas trukdo bendravimui. Taip pat trukdo nepasitikėjimas, pyktis ir pan. Neigiamos emocijos. Teigiamos emocijos gerina ir padeda bendrauti
3. bendravimo įgūdžiai komunikacinius įgūdžius gerinti, lavinti:
a) mažinti vienatvės laiką
b) laikas nuo laiko užkalbinti nepažįstamus žmones, rasti pretekstą juos užkalbinti, bendravimas turi būti natūralus
c) stebėti pasikeitimus kito žmogaus veiksmuose, t.y. perkelti dėmesį nuo savęs į kitus žmones; ugdyti savyje norą pažinti kitus
d) kalbėti viešai prieš grupę, treniruotis, nebijoti
e) mokytis išklausyti iki galo pašnekovą
f) stebėti save ir taisyti klaidas, reikia tobulėti
g) prašyti kitų, kad patartų

27,KONFLIKTAS
Konfliktas- susidūrimas tarp kokių tai jėgų (interesų, motyvų, vidinių jėgų ir t.t)

Konfliktų rūšys :
a) vidiniai
b) asmeniniai
c) tarp grupių
d) Tarp asmenų ir grupės
Vidiniai konfliktai dažniausiai kyla siekiant kokio nors tikslo, kai reikia žmogui pasirinkti. Gali būti ir nemalonūs tikslai (pvz.: nemalonaus įsakymo vykdymas, ar bausmė už jo nevykdymą). Tarpasmeniniai konfliktai (tarp žmonių)- kai du ar daugiau žmonių siekia vieno tikslo, tai jie arba bendradarbiauja, ar konfliktuoja. Konfliktai kyla, kai susiduria skirtingi interesai, kai vieno siekimai trukdo realizuoti kito žmogaus tikslus. Tarpasmeniniai konfliktai- tai kova, kylanti dėl valdžios, statuso ( t.y kažkokio trūkumo) ir siekiant priešininko tikslų. Konfliktai galiu būti ir neorientuoti į kažkokį tikslą.

Konfliktai galiu būti realūs (kai siekiama tikslo) ir nerealūs (kai siekiama tik pašalinti nemalonią įtampą- pvz.: susierzinimas). Pastaruosius konfliktus labai sunku pašalinti.
Konfliktai gali būti:
1. emocinis priešiškumas
2. veiksninis
jie abu gali veikti ir ne kartu (pvz.: skriausti žmogų nors nejauti priešiškų emocijų).
3. nebylus konfliktas, t.y. nėra veiksmų, bet pastebima neverbaliniuose veiksmuose (žvilgsnis, mimika, poza, nuolatinis tylėjimas), bet dažnai konfliktai turi emocinį pradą. Pagrindinis konfliktuose slypintis reiškinys, tai suvokta situacija, kaip žmogus suvokia situaciją, vienam ji pasirodys konfliktinė, kitam ne.
Priežastys:
1. Psichologinės ir asmenybinės žmogaus savybės. Konfliktogeniškas žmogus: užgaulumas, egoizmas, kategoriškumas, nepakantumas kitų žmonių nuomonei, pavydas, kerštingumas, grubumas, impulsyvumas, tingumas (kai vienas nedirba, o kiti dirba). Tai provokuoja kitų žmonių priešiškus veiksmus ir sukelia konfliktinę situaciją
2. Grupės narių psichologinis nesuderinamumas. Gali būti įvairių pagrindų: temperamentas ( du melancholikai nesutars), žymūs intelekto skirtumai, profesinio pasiruošimo skirtumai
3. Sąlyginai objektyvios priežastys, t.y. eina iš situacijos, apspręstos situacijos pvz.: darbe premijų sistema, tai yra kai vieni gauna, o kiti ne; prasta darbo organizacija, tai yra prastas tiekimas, perdėtas “kabinėjimaisi”; blogos darbo ir gyvenimo sąlygos, ankštumas, t.y. konfliktai, kai per ankštoje patalpoje būna per daug žmonių (pvz.: autobuse, gyvenimas su uošviais). Žmogus turi turėti galimybę turėti savo kampą.
4. Tarpasmeniniame bendravime kyla konfliktai, kai žmonės jaučia poreikį bendraujant būti lygiu. Pagal transakcijas, kai vienas žmogus demonstruoja savo pranašumą kitų atžvilgiu. Pertraukinėjimas taip pat sukelia konfliktus. Kyla konfliktai kai kažkas eina be eilės- psichologine prasme tai taip pat pranašumo demonstravimas. Pranašumo ženklai: kai nepaisoma kitų nuomonės, pertraukinėjimas, moralizavimas, pamokantis tonas, kategoriškumas. Žmonės lengvai priima lygią poziciją, bet juos žeidžia žemesnė pozicija.
Funkcijos: pagal tai kokį poveikį konfliktai daro žmogaus veiklai jie skirstomi į: konstruktyvius ir destruktyvius. Tikslas yra ne konfliktų užkirtimas, o radimas būdų, kaip juos paversti konstruktyviais. Konstruktyvumas įgalina išjudinti situaciją, įveikia sąstingį, skatina žengti į priekį (pvz.: karas- sukuriami geriausi atradimai.). Kartais konfliktai parodo nesutarimų šaltinį (pvz.: šeimoje tylima, bet viduje vis tiek kažkas negerai, o po konflikto išsiaiškinama kas negerai). Konfliktai neigdami senus kuria naujus santykius. Vykdo adaptacijos funkciją. Neretai žmogus atsipalaiduoja, išsikrauna konflikto metu. Konfliktai leidžia patikrinti savo jėgas (politikai kovoja tarpusavyje, norėdami parodyti, ko jie verti). Tarpgrupiniai konfliktai vykdo susitelkimo f-ją.
Destruktyvus konfliktas- kai abi pusės jaučiasi pralaimėjusios. Šis konfliktas yra konfrontacija, bet galų gale abi pralaimi. Destruktyvaus konflikto ypatybė- escholacija, tai yra plėtimasis, greitėjimas. Neretai jis tampa nepriklausomas ir tęsiasi labai ilgai, nors konflikto ištakos jau neaiškios. Escholastija gali plisti įvairiomis kryptimis: įtraukiant naujus narius, sukeliant neigiamas emocijas aplinkiniams ir pan. Konstruktyvumas skiriasi, nes jis skatina kūrybinį mąstymą (“ginče gimsta tiesa”)

28,KONFLIKTO STRUKTŪRA IR DINAMIKA
Struktūros dalys:
1. buvimas ne mažiau kaip 2 grupių
2. jų tikslų, vertybių, ketinimų nesuderinamumas
3. elgesys siekiant suardyti kitos pusės planus ir kažką įsigyti jos sąskaita
4. veiksmų priešpastatymas kitiems
5. jėgos panaudojimas
Dinamika
1. atsiradimas
2. įsisąmoninimas situacijos, kaip konfliktinės (kad abi pusės suvoktų konfliktą). Kokią teisę kita pusė turi man nurodinėti (teisėtumas)
3. sąveika- ką daro viena pusė kitai pusei:
a) atvira kova- kai siekiama sau max naudos, bet dažniausiai negauna niekas nieko
b) atsisakymas- tai yra savo interesų aukojimas kitam
c) kompromisinė situacija (50%, 50% )
d) konflikto uždraudimas
4. pasekmės- abi konfliktuojančios pusės laimi, kai yra kartu sprendžiamas konfliktas (tai , kai aš noriu patenkinti savo poreikius, bet kad ir kiti pasiektų savo tikslus). Pasekmės pagal 3-ią punktą: atvira kova- nelaimi niekas; atsisakymas- laimi vienas kiti ne; kompromisas- derybų keliu abi pusės nusileidžia iš dalie pasiaukoja

29,ELGESYS KONFLIKTINĖSE SITUACIJOSE
Elgesys- tai reakcija, įprotis: vieni pasitraukia, kiti ieško kompromiso it t.t.
1. pasitraukimas- baimė, kad neįveiks priešininko, ar brangiai kainuos. Pasitraukimas kartais kaip protesto ženklas. Reiškiasi tylėjimu, skriaudiko ignoravimu, demonstratyviu išėjimu, atsisakymu bendrauti. Neigiama- netenki galimybės dalyvauti situacijoje, o ji vis tiek išsprendžiama be tavęs.
2. Užslopinimas, nuolaidžiavimas- bet kokia kaina siekiama išlaikyti gerus santykius. Požymiai: susitaikoma su įvykiais dėl šventos ramybės, galima atidėti ir galvoti apie kerštą
3. Siekiama įveikti varžovą bet kokia kaina- taip stengiamasi išvengti pralaimėjusiojo būsenos, emocijų. Tai susiję su visuomenės nuomone, savęs vertinimu. Pralaimėjęs gali atsisakyti laimėjusiam paklusti. Požymiai: nori peršaukti, įrodinėja, kad kitas neteisus, bando pergudrauti
4. Kompromisas- derybų rezultatas: abu dalinai laimi ir pralaimi. Išsprendžiama teisingu sprendimu. Požymiai: nori surasti teisingą sprendimą, vengia susidūrimo, pasiruošęs nusileisti. Norint rasti sprendimą reikia sužinoti partnerio poreikius. Kartais poreikiai vienodi, tik reikia suderinti veiksmus, kad abi pusės laimėtų reikia vykdyti šiuos punktus:
a) sužinok visų dalyvių poreikius
b) patenkink juos- ieškok būdų patenkinti juos
c) pripažink kitų vertybes, kaip ir savo
d) ieškok naujų kūrybiškų sprendimo būdų
Kaip spręsti konfliktus:
1. teisėjavimo principas- kad konfliktą išspręstų kitas žmogus, jis turi būti nešališkas, vienodai mylėti abi puses
2. išsirėkimo taktika- viena pusė leidžia išsisakyti kitai
3. pozicijų pasikeitimo taktika- vienas įsijaučia į kito rolę
4. pajuokavimo principas
5. priverstinio išklausymo principas- kai pvz.: psichologas priverčia abi puses išklausyti viena kitos.

Leave a Comment