Emocijos

Turinys

Įvadas 2
Emocijų sąvoka 2
Emocijų klasifikacija 3
Emocijų ryšys su pažintiniais procesais 4
Emocijų teorijos 4
Išvados 7
Literatūros sąrašas 8Įvadas
Emocijos nuspalvina kasdienį mūsų gyvenimą, kasdienius patyrimus. Jos lydi bet kokią veiklą, prasiskverbia į visus psichinius procesus. Tam tikra prasme jos yra psichinės sveikatos pagrindas. Du pagrindiniai nusiskundimai, atvedantys pas psichoterapeutą – depresija ir nerimas. Emocijos yra be galo svarbios asmenybės formavime, auklėjime. Vien žinoti elgesio taisykles ir normas nepakanka, tikrai moralaus žmogaus žinios yra susiliejusios su jausmais. Emocijų pagalba žmonės išgyvena tam tikrus santykius su jutimų, suvokimo, mąstymo, vaizduotės dėka pažįstama tikrove. Žmogus neegali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų patenkina jų poreikius, yra naudingi, kiti – kliudo juos patenkinti arba yra kenksmingi. Abejais atvejai žmogus jaučia vienokias ar kitokias emocijas: malonumą, džiaugsmą arba nepasitenkinimą, liūdesį, baimę. Emocijos praneša apie išorinio ar vidinio pasaulio objektų ir reiškinių reikšmingumą mums.Emocijų sąvoka
Emocijų sąvoka yra sunkiai apibrėžiama. Daugelio autorių pateikiamuose apibrėžimuose, emocijos suprantamos kaip santykio su pasauliu išgyvenimas. Pavyzdžiui, anot S. Rubinšteino, emocijos – tai žmogaus santykis su pasauliu, su tuo, ką jis patiria ir veikia. A. Jaacikevičius teigia, kad emocijos – žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimas. Carlson‘as ir Haffield‘as emocijas apibrėžia, kaip tendenciją išgyvenimais ir fiziologiškai reaguoti į tam tikrus išorinius ir vidinius kintamuosius. Taigi, emocijas sudaro: 1. Subjektyvus, sąmoningas išgyvenimas (kognityvinis ko

omponentas), lydimas: 2. fiziologinio sužadinimo (fiziologinis komponentas) ir: 3. būdingos išraiškos (elgesio komponentas).
Emocijos yra labai asmeninis, subjektyvus patyrimas. Paprastai, perteikti savo jausmus kitam žmogui yra be galo sunku. Žmonės interpretuoja savo jausmus, vertina, kiek jie yra malonūs ar nemalonūs ir pan.. Tai kognityvinio emocijų komponento pasireiškimas. Fiziologinis emocijų komponentas – tai gausybė emocijas lydinčių fiziologinių pakitimų. Elgesio emocijų komponentas – tai emocijų atsiskleidimas per kūno reakcijas (veido išraišką, pozą).

Emocijų psichologijoje gausu terminologinių skirtumų. Skirtingi autoriai vienus ir tuos pačius emocinius reiškinius vadina skirtingai. Jau kasdieninėje kalboje baimę vadiname emocija, afektu, jausmu ar pojūčiu. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai emocijų ir jausmų terminus laiko sinonimais, kiti – jausmų terminą naudoja aukštosioms emocijoms (etinėms, intelektualinėms, estetinėms) , o emocijų terminą – žemosioms emocijoms reikšti. Todėl be galo svarbu, nepamiršti terminų sąąlyginumo.Emocijų klasifikacija
Bandymų suklasifikuoti emocinius reiškinius yra nemažai, tačiau vieningos klasifikacijos kol kas nėra. Daugumoje klasifikacinių schemų emocinių reiškinių skirstymo kriterijai yra prieštaringi ir nevienareikšmiai. Emocijos klasifikuojamos pagal modalumus (teigiami ir neigiami), intensyvumą, trukmę, įsisąmoninimo lygį, genetinę kilmę, atliekamas funkcijas, poveikį organizmui, pasireiškimą skirtinguose psichikos lygiuose, išraiškos ypatumus, poreikius, turinį, kryptį ir t.t.
V. Miasiščevas emocinius reiškinius skirsto į tris grupes:
1. emocinės reakcijos (jų metu kitų išgyvenimai yra tiesiogiai susiję susiję su jas sukėlusiomis aplinkybėmis)
2. emocinės būsenos (joms būdingi bendri neuropsichinio tonuso pokyčiai)
3. emociniai santykiai arba ja
ausmai.

V. Viliūnas emocijas siūlo klasifikuoti pagal jų atliekamas funkcijas. Jis išskiria vedančias ir situacines (išvestines) emocijas. Vedančios emocijos nuspalvina poreikių objektus ir paverčia juos motyvais. Jos nukreipia veiklai. Situacinės (išvestinės) emocijos atsiranda veiklos procese, jau esant vedančiai emocijai. Šios emocijos išreiškia subjekto santykį į tam tikras sąlygas, trukdančias ar padedančias patenkinti poreikį. Išvestinės emocijos yra universalios ir nepriklauso nuo poreikio specifikos, jos gali kilti tenkinant bet kokį poreikį. Kai tuo tarpu vedančių emocijų klasifikacija atitinka poreikių klasifikaciją.Emocijų ryšys su pažintiniais procesais
Emocijos lydi, nuspalvina pažintinių procesų atspindintį turinį, įvertina ir išreiškia subjektyvią turinio reikšmę. Mes žavimės arba piktinamės, liūdime arba didžiuojamės kažkuo konkrečiu. Taigi, emocijos yra subjektyvus santykis į pažintinių procesų atspindimą turinį. Tačiau emocijos ne tik pasyviai lydi pažintinius procesus, bet ir yra svarbiausias pažinimo procesų reguliavimo faktorius. Emocinis fonas yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių nevalingą dėmesį ir įsiminimą. Emocijų faktorius gali palengvinti ar apsunkinti valingą šių procesų reguliavimą. Emocijos turi įtakos vaizduotei, jei žmogus atsipalaiduoja ir leidžia sau fantazuoti. Tuomet į galvą ateina tai, kas jam svarbu, pažymėta emocijom. Tačiau pernelyg intensyvios emocijos gali iškreipti suvokimo procesus. Nuo emocijų priklauso kalba, mąstymo procesas.

Taigi, apžinimo procesai nukreipia emocijas į reikšmingus žmogui įvykius ir tuo pačiu metu patys yra emocijų nukreipiami, kad būtų galima geriau tu
uos įvykius išnagrinėti ir surasti optimalų elgesio būdą. Taip bendradarbiaujant emocinei ir pažintinei sferoms yra pasiekiamas poreikių patenkinimas.Emocijų teorijos
Emocijomis domėjosi jau senovės Graikijos filosofai. Nuo to laiko, vieningos emocijų teorijos dar nėra sukurta. Skirtingos teorijos aiškina skirtingus emocinio gyvenimo aspektus. Šiame darbe aptarsime evoliucinį, psichofiziologinį, neurologinį, kognityvinį, oponuojančio proceso ir integratyvųjį požiūrius į emocijas.
• Evoliucinis požiūris.
Šio požiūrio pradininkas – Ch. Darwin‘as. Jis pateikė daugybę paralelių tarp žemesniųjų gyvūnų ir žmonių reakcijų į įvykius. Ch. Darwin‘as teigė, jog emocijos padeda išlikti, nes jos moko tinkamai reaguoti į pavojų.
Šio požiūrio šalininkas ir modernus teoretikas R. Plutchik‘as. Jis išskiria aštuonias biologiškai sąlygotas emocijas: baimę, nuostabą, liūdesį, pasibjaurėjimą, pyktį, laukimą, džiaugsmą, priėmimą. Jis taip pat mano, kad emocijos padeda prisitaikyti. Pavyzdžiui, baimės emocija padeda išvengti pavojaus. Jo nuomone, baimės emocija evoliucijos eigoje susiformavo, todėl, kad tam tikromis aplinkybėmis bijoti buvo naudinga. Kartojantis šioms aplinkybėms ir kyla baimė. R. Plutchik‘as išskiria sudėtines (complex) emocijas, kurios yra bazinių poreikių kombinacijos. Pavyzdžiui, meilės jausmas susideda iš džiaugsmo ir jausmų priėmimo, panieka – iš pykčio ir pasibjaurėjimo. Bazinės emocijos yra kaip bazinės spalvos, kurias maišant galima išgauti įvairius atspalvius.
• Psichofiziologinis požiūris.
Žymiausi šio požiūrio atstovai – W. James‘as ir C. Lange‘as (todėl ši teorija pavadinta James – Lange emocijų teorija). Priešingai nei evoliucinio požiūrio atstovai, kurie domisi emocijų fu
unkcijom, šio požiūrio atstovai ieško emocijų priežasčių. Šis požiūris emocijas aiškina kaip psichologinę reakciją į fiziologinius reiškinius. Sveikas protas siūlo tokią seką: įvykis – emocija-fiziologinė reakcija (pvz., pamatom lokį – išsigąstam – bėgam). Tačiau W. James‘as ir C. Lange‘as teigia, jog ši seka turėtų būti atvirkštinė: įvykis – fiziologinė reakcija – emocija, t.y. pamatom lokį – bėgam – išsigąstam. Pagal juos, emocija – tai kūno fiziologinių reakcijų suvokimas. Ši teorija svarbi tuo, kad paskatino atkreipti dėmesį į kūno ir emocijų ryšį.
• Neurologinis požiūris.
Žymiausi atstovai: B. Cannon‘as ir Ph. Bard‘as. Šis požiūris taip pat siekia paaiškinti emocijų priežastis. B. Cannon‘as nesutiko su psichofiziologiniu požiūriu. Jis teigia, kad fiziologiniai pokyčiai, atsirandantys tam tikroje situacijoje nėra skirtingi kiekvienai emocijai. Taigi, jei šie pokyčiai yra emocijų pagrindas, kaip atskirti emocijas? Net jei ir yra fiziologiniai skirtumai, tai nėra rimtos priežasties tikėti, kad žmonės yra jiems jautrūs. B. Cannon‘as manė, kad už emocijas yra atsakingos smegenys. Jis teigė, kad atsakydama į tam tikrą stimulą, smegenų žievė sukelia pakitimus kūne ir emocijas. Jo nuomone, reakcija ir emocijos išgyvenimas vyksta ne paeiliui, o vienu metu.
Ph. Bard‘as išvystė šias B. Cannon‘o idėjas ir dabar šis požiūris vadinamas Cannon – Bard emocijų teorija. Neurologiniam emocijų pagrindui išsiaiškinti atlikta daug tyrimų. Daugumos tyrimų rezultatai rodo, jog už emocijas atsakinga limbinė sistema.
• Kognityvinis požiūris.
S. Schachter‘is ir J. Singer‘is pasiūlė dviejų faktorių emocijų teoriją. Pirmasis faktorius – fiziologinis sužadinimas. Jie teigia, kad šios emocijos vienodą fiziologinį pagrindą. Kokią emociją žmogus bepatirtų, baimę, pyktį, meilę, pasibjaurėjimą ar džiaugsmą, fiziologija yra ta pati – sužadinimas.
Antrasis faktorius – tai mūsų priskiriama šiam sužadinimui etiketė. Vienu atveju, mes traktuojame tą sužadinimą kaip pyktį, kitu atveju – kaip baimę ar meilę.
S. Schachter‘is ir J. Singer‘is teigia, kad žmogus, esantis sužadinimo būsenoje, ieško jos priežasties. Kartais priežastis yra akivaizdi, o kartais žmogui prireikia atsakymo ieškoti aplinkoje. Jei čia vyksta kažkas žeidžiančio, žmogus gali šį sužadinimą suprasti kaip pyktį, o jei vyksta kažkas linksmo – suprasti kaip euforiją.
Ši teorija geriausiai pritaikome, kai emocinių reakcijų priežastys yra neaiškios, dviprasmiškos. Ši teorija. svarbi, nes emocijas susiejo su pažinimo procesu.
• Oponuojančio proceso požiūris.
Šio požiūrio atstovai: R. Solomon‘as ir J. Corbit‘as. Emocijos kinta laikui bėgant. Šie autoriai emocijų kitimą aiškina naudodami homeostazės sąvoką. Kai mes susiduriam su tam tikra situacija, sukeliančią tam tikrą emociją, mes reaguojame tuoj pat ir intensyviai. Vėliau emocijos išblėsta. Tai kodėl gi emocijos kinta? Minėti autoriai teigia, kad kai mes išgyvenam tam tikra emociją, tuo metu yra pažeidžiama mūsų organizmo homeostazė. Todėl įgimti fiziologiniai procesai ima slopinti šiuos jausmus, kad būtų atstatyta pusiausvyra. Kadangi šie procesai trukdo (priešinasi) pradinei emocijai, ši teorija pavadinta oponuojančio proceso teorija. Oponuojantis procesas ne tik grąžina jausmus į pradinę padėtį (neutralizuoja), jis pats sukelia priešingą pradinei emocijai emocinę reakciją. Pvz., šokant iš parašiuto apima stipri baimė, krentant ji mažėja ir galiausiai, nusileidus ant žemės, virsta atsipalaidavimu ir baimės nebelieka. Taigi, pradinis baimės jausmas pakeičiamas priešingu – atsipalaidavimu.
• Integratyvus požiūris.
Šio požiūrio atstovas: S. Tomkins‘as. Visos iki šiol minėtos teorijos palieka skirtingus svarbius emocijų aspektus. S. Tomkins‘as bandė sukurti teoriją, kuri integruotų šiuos požiūrius. Ši teorija nurodo emocijų ir motyvacijos ryšį. S. Tomkins‘as teigia kad emocijos padeda sustiprinti kūno poveikius tuo pačiu padarydamos juos akivaizdesniais. Pvz., jei kažkas užspaudžia mums nosį ir burną taip, kad negalime kvėpuoti, mes puolam į paniką – kovojam, kad galėtumėm įkvėpti.
Taigi, S. Tomkins‘as teigia, kad emocijos išryškina poreikius ir yra tikrosios elgesio priežastys. Ne fiziologinis deguonies poreikis, o panika ir nerimas verčia mus kovoti dėl oro gurkšnio, kai negalim kvėpuoti. Poreikiai informuoja, bet emocijos užtikrina, kad mes į tą informaciją atsižvelgtumėme.
S. Tomkins‘as išskiria dešimt bazinių emocijų: susidomėjimas, džiaugsmas, nustebimas, liūdesys, baimė, gėda, pasibjaurėjimas, pyktis, neapykanta, kaltė. Jis mano, kad jos visos turi įgimtą fiziologinį pagrindą. Taipogi S. Tomkins‘as manė, kad veidas yra labai svarbus, nes jis išreiškia mūsų emocijas ir tuo pačiu motyvus. Galimybė perteikti kitiems žmonėms savo poreikius, norus yra labai svarbi. Tam tarnauja veido išraiška. Pažintiniai procesai čia taipogi svarbūs.Išvados
Perskaičius nemažai literatūros, panagrinėjus ją, suvokiau, kad emocijos terminas psichologijoje nėra nusistovėjęs. Dažnai tas pats dalykas vadinamas skirtingais terminais. Emocijas bandyta klasifikuoti pagal įvairiausius kriterijus, tačiau vieningos klasifikacijos dar nėra. Manau, kad emocijos įtakoja pažintinius procesus ir tuo pačiu yra jų įtakojamos. Egzistuoja požiūris, kad emocijos motyvuoja elgesį. Nors, kaip sprendžiu, kad emocijomis domėtasi jau senovėje, tačiau sukurtos vieningos emocijų teorijos taip ir neradau. Egzistuojančios teorijos bando aiškinti skirtingus emocinio gyvenimo aspektus: vienos jų domisi emocijų funkcijom, kitos siekia paaiškinti emocijų priežastis ir t.t. Vienaip ar kitaip, manau, kad emocijos atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Jas apibrėžčiau, kaip santykiu su pasauliu išgyvenimą. Išskirčiau tris emocijas sudarančius komponentus: kognityvinį, fiziologinį ir elgesio.Literatūros sąrašas
1. Jacikevičius A. Siela, Mokslas, Gyvensena.- Vilnius: Žodynas. 1996
2. Rugevičius M. Emocinės būsenos. Paskaitų konspektas.- Vilnius 1987
3. Harvey’us A. Psychology.- New York: Harper Collins Publishers Inc. 1991
4. Peterson’as Ch. Introduction to Psychology.- New York: Harper Collins Publishers Inc. 1991
5. Sternberg’as R. J. In Search of the Human Mind.- New York: Harcourt Brace College Publishers. 1994
6. Вилюнас В. К. Психология эмоции. Тексты.- Москва. 1984

Leave a Comment