Įvadas
Norint sukurti kažką įspūdingo neužtenka žinoti, jog žalia spalva yra žalia, o geltona – geltona. Ypač jei kuriamas objektas yra reklaminis.
Tenka atsakyti į daugybę klausimų: kokia turi būti pagrindinė spalva, kaip spalvos turi būti tarpusavyje derinamos, kokią įtaką jos turės žmonėms, kokią spalvą ar spalvas geriau pasirinkti bankui, o kokias cirkui. Reklamos ir dizaino pasaulyje mokslas apie spalvas ne taip seniai tapo labai svarbiu ir reikšmingu. Tarpusavyje netikėtai susijungia lyg ir nesuderinami dalykai: spalvos, marketingas, psichologija…
Spalvų švytėjimas lemia mūsų jausmus. Pastebėta, kad žolelių arbatos spalvotose pakuotėse neretai pasirenkamos spontaniškai pagal nuotaiką.
Kosmetikos firmos taip pat naudojasi spalvų poveikiu. Žalios spalvos kremai skirti jaunatviškai (spuoguotai) odai, raudonos ir oranžinės spalvų kremai – subrendusiai odai.
Maudynės mėlynos spalvos vandenyje atpalaiduoja. Siekiant pailsėti, atgauti jėgas geriausia keletą dienų pabūti žalumoje arba prie jūros. Meditacijai idealiai tinka patalpos, spinduliuojančios aiškumą ir ramybę: šviesiomis sienomis ir kuo mažiau daiktų.
Kaip matome spalvos mus lydi kiekviename žingsnyje. Taigi šio darbo tikslas – išnagrinėti spalvų poveikį žmogui.
Žinant iškeltą tikslą reikia atlikti tokius uždavinius:
1. Išsiaiškinti spalvų teorijos ištakas.
2. Išnagrinėti spalvų matymą, supratimą, suvokimą.
3. Apibrėžti spalvų matavimą.
I. spalvų teorijos istorija
Šiaip tai spalvos supratimas visada yra įtakojamas aplinkos konteksto. Šiame nuodėmingame pasaulyje gal tik dangus neturi ribų. Visa kita jas turi. Spalva sąlyginai priklauso ir nuo paviršiaus – ar jis matinis, blizgus, nelygus ir t.t. Galų gale daiktai sudaro grupes, kurios išdėstytos erdvėje ir tai taip pat veikia spalvas.
Pabandykime panagrinėti spalvų sąveikas. Truputis istorijos… Per paskutiniuosius 150 metų daugybė spalvų teoretikų ir praktikų bandė analizuoti spalvas bei tai, kaip mes jas priimam. Apžvelkime kai kurias teorijas, kurios yra pripažintos ir mūsų laikais.
Ševlerio (1786 – 1889 m. gamyklos, gaminančios dažus Paryžiuje, direktorius. Galima sakyti padėjo pradmenis spalvų mokslui) teorijos:
1. Ryškios, kontrastingos spalvos, paimtos protingomis proporcijomis nekeičia savo atspalvio. Atvirkščiai, jos viena kitą paryškina. O paimtos smulkiomis dalimis ir chaotiškai išmėtytos erdvėje sukuria naują, gan nemalonią spalvą.
[pic]
2. Spalvos, esančios šalia spalvų rate, turi tendenciją maišytis ir kurti naują spalvą.
[pic]
Vilhelmas von Bezoldas. XIX a. audinių dizaineris, pastebėjęs, kad pakeitus nors vieną piešinio spalvą, piešinys pasikeičia kartais neatpažįstamai.
Pavyzdyje matome, kaip pakeitus fono spalvą iš geltonos į juodą, pasikeičia kai kurių spalvų dominavimas.
[pic] [pic]
Dar geriau matosi šis efektas šiuose paveikslėliuose, kur pasikeičia tik juostelių spalva – iš mėlynos į geltoną. Spalvos vizualiai visiškai pasikeičia.
[pic][pic]
Džozefas Albersas (1888 – 1976 m.). Pramoninio dizaino ir meno akademijos narys. Skyrė ypatingą dėmesį spalvų supratimui bei įsisavinimui.
Teigė, kad priklausomai nuo aplinkos vieną ir tą pačią spalvą mes suprantame, kaip atskirų atspalvių.
Pirmame pavyzdyje matome vadinamąjį „vampyro” principą, kai piešinys sudarytas iš 3 spalvų. Mes priimame 4 spalvas.
[pic]
Antrame viskas atvirkščiai – 3 spalvos priimamos kaip dvi.
[pic] II. SPALVINIS MATYMAS, SPALVOS POJŪTIS
Didelę informacijos apie išorinį pasaulį dalį žmogus gauna jutimų pagalba, 90% žinių- matymo pagalba. Supančius daiktus, žmones, peizažą, galima identifikuoti ir nenaudojant spalvų- į pagalbą pasitelkiant formą, judesį, tekstūrą, “šviesaus- tamsaus” sąvoką. Tačiau spalva gerokai praplečia daiktų apibūdinimo spektrą. Kultūros antropologų tyrimai parodė, kad maždaug 8% vyrų bei 0,5% moterų neskiria spalvų, fino- ugrų tautos spalvų neskiria dar rečiau.
Tam, kad apsirastų spalvos pojūtis, šviesos impulsas regos organų pagalba turi pasiekti mūsų smegenų regos centrą. Šviesa gali sklisti tiesiogiai iš šviesą skleidžiančio objekto, pavyzdžiui, saulės ar dirbtinio šaltinio; taip pat atsispindėti nuo šviesos neskleidžiančio objekto arba prasiskverbti per šiuos objektus. Akies tinklainė priima konkretų šviesos impulsą bei signalo ar impulso pavidalu siunčia jį į smegenis.
Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų sistema pas visus mus vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis skiria apie 10 milijonų atspalvių. Akies obuolyje esančių fotoreceptorių dėka mes matome atspalvius. Skirtingu stiprumu dirginant raudonai, žaliai bei mėlynai spalvai jautrius kūgelius, atsiranda tam tikros chromatinės spalvos pojūtis. Esant vienodiems impulsams, priklausomai nuo impulso stiprumo mes matome achromatines spalvas- baltą, pilką arba juodą.
Iii. spalvos suvokimas
Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei pas visus mus regos organų sistema veikia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo filtrus Tik suvokimo proceso eigoje patirti įspūdžiai susilieja į vieningą visumą.
Akies jautrumas nusakomas kaip mažiausio regos pojūčiui sukelti reikalingo dirgiklio dydis. Akies jautrumas vystosi ir, priklausomai nuo amžiaus, gali kisti. Senstant akies jautrumas trumpabangėms spalvoms mažėja, vaikams gi violetinės ir mėlynos spalvos atrodo ryškesnės nei pagyvenusiems žmonėms.
Yra žmonių, kurie ir garsus, raides bei datas mato spalvotai.
Kvapas, skonis ir skausmas taip pat gali sukelti spalvos pojūtį. Tokia pojūčių asimiliacija vadinama sinestezija. Sinestezijos priežastys kol kas nėra išaiškintos, bet nustatyta, kad šis reiškinys iš tikrųjų egzistuoja, nėra viso labo vaizduotės vaisius. Surinkta daug įrodymų, patvirtinančių jog visi vaikai iki metų amžiaus yra sineztikai. Tyrinėtojų manymu, pojūčių asimiliacija pasitaiko vienam iš 2000 žmonių.
Dauguma mūsų neasimiliuoja pojūčių, bet vis tiek regėjimu suvokiamą spalvos pojūtį veikia mūsų gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimo skalė bei mąstymas. Žmogus mato tik tuos už jo regėjimo lauko ribų esančius daiktus, kurie jį domina, t.y., tai, į ką nukreiptas jo žvilgsnis. Nors mūsų regėjimo laukas gana platus, bet informaciją apie stebimą objektą suteikia tik viena vieta- geltonoji dėmė.
Akies tinklainėje išsidėstę apie 130 milijonų šviesos receptorių, kurie perduoda gautą informaciją regos nervui ir po to toliau į galvos smegenis. Galutinį tašką pasiekia tik svarbia laikytina informacija, visa kita atsijojama. Mūsų sąmonę pasiekia tik viena gautos informacijos dalis iš dešimties milijonų, o atmintyje išlieka tik viena šimtoji sąmonę pasiekusios informacijos dalis.
Vertinamoji matymo pojūčio pakopa, arba tai, kaip spalvos veikia mūsų savijautą, suteikia neapibrėžtoms savybėms praktinę vertę. Šios savybės vadinamos neapibrėžtomis, nes kyla iš intuityvių spalvinių pergyvenimų ir yra neišmatuojamos.
Iv. spalvų matavimas
Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos įvairiais instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir sodrumas (arba chromatiškumas).Mokslo sritis, tirianti tikslias spalvines sistemas bei spalvos matavimą, vadinama kolorimetrija.
Nuo to laiko, kai 1810 metais dailininkas P.O. Runge pirmą kartą pabandė trimis charakteristikomis apibūdinti spalvą, jo “spalvinis rutulys”
buvo papildytas dauguma įvairiausių spalvos sistemų. Dėl šios priežasties kito ir vartojama terminologija. Labiausiai paplitusios spalvos charakteristikos nusako pagrindinį spalvos toną (raudona, geltona), taip pat- šviesi/tamsi, blanki/ryški. Terminas šilta/šalta patikslina spalvos toną, o blizganti/matinė charakterizuoja paviršiaus kokybę.
Spalvos suvokimas ir jos matuojamosios charakteristikos ne visada visiškai tiksliai sutampa dėl trijų priežasčių: metamerijos, spalvos pastovumas ir spalvos interaktyvumas. Metamerija reiškia, kad dviejų paviršių spalva gali būti vienoda, bet gali skirtis jų atspindimų bangų ilgis. Skirtumas pastebimas tik keičiant spalvos šaltinį. Pavyzdžiui, dienos šviesoje sienos ir palangių spalva gali atrodyti visiškai vienoda, o esant dirbtinei šviesai- pastebimai skirtis.
Esant dideliam spalvos interaktyvumui, tos pačios spalvos šiltumas, ryškumas bei blizgesys, priklausomai nuo fono ar šalia esančios spalvos, gali stipriai skirtis.
Mus supa spalvotas pasaulis. Žmogaus spalvų suvokimas priklauso nuo šviesos šaltinio, objekto, kuris atspindi šviesą, stebėtojo akių ir centrinės nervų sistemos (5 pav.). Atsispindėjusios nuo objekto šviesos šaltinio elektromagnetinės bangos akies tinklainėje paverčiamos neuroniniais signalais, kurie per optinį nervą pasiekia centrinę nervų sistemą. Todėl objekto spalva priklauso ne tik nuo objektyvių aplinkos savybių, bet ir nuo stebėtojo subjektyvių savybių. Pavyzdžiui, bitės, katės suvokia visai kitas spalvas negu žmogus.
Spalvų matavimas (kolorimetrija) paremtas matomų elektromagnetinių bangų (380 nm – 780 nm diapazone) energijos matavimu ir spalvinių koordinačių nustatymu pasirėmus standartinio stebėtojo kolorimetrinėmis funkcijomis. 5 pav. parodyta, kaip atrodo spalvos pagrindinių spalvų x, y koordinačių plokštumoje.
Tačiau išmatavus spalvas, galima pasakyti tik kokią objekto spalvą matys stebėtojas, jeigu tas objektas yra tamsiame fone ir apšviestas standartiniu šviesos šaltiniu. Spalvų suvokimas labai priklauso nuo aplinkos sąlygų. To paties objekto spalva atrodys skirtinga esant įvairiam fonui (6 pav.), esant dienos ar dirbtiniam apšvietimui.
Visur, kur susiduriame su spalva, pavyzdžiui, vaizdų pateikimo ir apdorojimo technikoje, dizaine, tekstilės pramonėje, svarbu numatyti, kokią spalvą žmogus suvoks realioje aplinkoje. Pvz., televizijos ekrane idealiai perteiktas gamtovaizdis bus kitaip suvokiamas, nes jis bus matomas visai kitoje aplinkoje nei originalusis. Taigi būtina ištirti žmonių spalvų suvokimo mechanizmus ir kuriant naujus prietaisus atsižvelgti į šias suvokimo ypatybes.
V. spalvos poveikis mūsų savijautai
Spalvos poveikis nustatomas remiantis aprašomų įspūdžių analize.
Matuojamas kokybiškai skirtingų spinduliavimų poveikis mūsų fiziologinei būklei- kraujo spaudimui, pulso dažniui, hormonų kiekiui ir judesių greičiui. Nuo mus supančių paviršių atsispindintis šviesos pluoštas mūsų kūnus veikia gerokai silpniau nei monochromatinis spinduliavimas, jis labiau veikia mūsų emocinį ir psichologinį stovius. Geriausiai yra ištirti ilgabangio raudono bei trumpabangio mėlyno spinduliavimo poveikis žmogui.
Be kita ko, eksperimentų būdu nustatyta jog stiprus spalvinis dirgiklis iššaukia mūsų.
Raudona
Raudona yra pati ryškiausia ir labiausiai dėmesį patraukianti spalva. Vaikai, būdami egocentriški, mėgsta ryškiai raudoną spalvą.
Suaugusiuosius ji taip pat tarsi pripildo žadinančia energija. Dizaineriai dažnai savo naujų idėjų ir projektų pristatymui naudoja būtent raudoną spalvą, kadangi ryškiai raudonos detalės prikausto dėmesį net pačioje neutraliausioje aplinkoje. Naudojant raudoną spalvą galima sukurti galingus efektus. Ji gali pagyvinti aplinką, sukurti jaukumą bei padaryti objektą elegantišku. Maži raudoni objektai ir detalės atrodo ypatingai kompaktiški ir malonūs. Dideli raudoni paviršiai atrodo liepsnojantys, net deginantys ir gali atrodyti per daug agresyviai.
Psichologiškai raudona- dirginanti bei gyvinanti spalva, priklausomai nuo žmogaus ir aplinkybių raudona gali suaktyvinti bei suteikti jėgų, optimizmo bei skatinti bendravimą arba sukelti nervingumą ir nerimą. Kadangi raudona spalva veikia kaip stimuliuojantis dirgiklis, ji skatina kūrybingumą, bet visai nepadeda idėjų įgyvendinimui.
Veikiant raudonai spalvai pakinta laiko pojūtis bei atsiranda sunkumo pojūtis. Raudonai oranžinė laikoma pačia erotiškiausia spalva, ji menkina gebėjimą susikaupti, sukelia miglotas mintis. Tinkamą rimtiems apmąstymams aplinką sukuria šalti raudonos spalvos tonai. Tamsiai raudona laikoma ramia ir simpatiška spalva, sukuriančia šventinę bei solidžią aplinką.
Geltona
Geltona yra pati šviesiausia, labiausiai spinduliuojanti bei švytinti iš visų spalvų. Tik labai nedaugelis žmonių gali pasakyti, kad geltona yra jų mėgiamiausia spalva. Pastebėta, kad ji labiausiai patinka 17-
19 metų jauniems vyrams.
Lyginant su daugybe raudonų tonų, geltonų tonų yra gerokai mažiau.
Intensyvi geltona spalva daugeliui yra per ryški ir įkyri, vargina bei stiprina nuovargį nuo miesto triukšmo. Švelni geltona spalva veikia visai priešingai- šildo, džiugina, sukelia saulėtumo iliuziją. Labiausiai priimtina yra šilta, lengva ir draugiška oranžinio atspalvio geltona.
Emociškai geltona spalva skatina viltis ir optimizmą, taigi labai tinka pataisyti nuotaikai bei depresijai nugalėti. Geltona aktyvina smegenų veiklą ir skatina naujos informacijos įsisavinimą. Ji patraukia dėmesį, didina žmogaus komunikabilumą, teigiamai veikia naujos informacijos įsisavinimą. Tačiau geltona spalva vargina akis, ilgalaikis jos poveikis-
sumažėjęs gebėjimas susikaupti.
Mėlyna
Mėlyna- patikimiausia ir labiausiai mėgstama spalva. Mes visada įsivaizduojame jūrą ir dangų mėlynus (nors tikrovėje jie nebūtinai mėlyni).
Stebint iš šalies, dominuojanti mūsų planetos spalva- mėlyna. Mėlyna spalva mums patinka, nes alsuoja švara ir ramybe. Labai dažnai naudojama mėlynos ir baltos spalvų kombinacija. Egzistuoja daugybė mėlynos spalvos tonų-
pradedant dangiškai žydra ir baigiant giliu nakties mėliu- taigi jos poveikio diapazonas taip pat labai platus.
Mėlynos spalvos detalės daro objektą lyg erdvesniu, vėsesniu, sodriai mėlyna- ryški ir kilminga, tamsi pilkai mėlyna spalva gadina nuotaiką ir veikia slegiančiai.
Daugeliui žmonių mėlyna spalva asocijuojasi su saugumu. Mėlyna nevargina aki…ų.
Žalia
Žalia yra pati artimiausia gamtai ir statiškiausia spalva. Ji-
viena iš trijų pačių mėgstamiausių spalvų. Jei mėlyna laikoma svajotojų spalva, tai žalia labiausiai turėtų tikti užtikrintiems žmonėms, realistams. Skirtingai nei mėlyni atspalviai, žali tonai skirstomi ne tik į šviesius- tamsius ir ryškius- blankius, bet ir į šiltus- šaltus. Geltonai žalia yra šilta spalva, mėlynai žalia- šalta.
Tipiška žalia spalva veikia neutraliai ir raminamai, nors ir ne taip stipriai kaip mėlyna. Žalia daugeliui sukelia užuovėjos ir saugumo jausmą. Žalios spalvos fonas apriboja erdvę, suteikia ramybės ir tikrumo.
Melsvai žali atspalviai sukuria dalykinę atmosferą, tinka akims, jų nevargina ir neakina. Žaliai pilka spalva daugeliui sukelia paralyžiuojančio tingumo jausmą. Gelsvai žalia spalva jaunina bei nuteikia pavasariškai džiaugsmingai ir viltingai. Priklausomai nuo paviršiaus, intensyvumo, konkretaus žmogaus bei aplinkybių, žalia gali suteikti tiek patogumo, tiek ir sukelti blogą nuotaiką.
Psichologiškai žalia spalva veikia tartum gaivinantis pavasaris, suteikia švaros, šviežumo ir atsinaujinimo pojūtį. Žalia spalva skatina susikaupimą ir apmąstymus.
Vi. madingos spalvos
Spalvų mada atspindi žmonių ir epochos supratimą apie grožį, gyvenimo būdą, taip pat ir tikslingumą. Bėgant laikui, spalvų mada kinta, o ja sekantys žmonės tarsi patys interpretuoja mados įgeidžius ir taip kuria legendą.
Senovės Ivanų šventovėse buvo naudojami šviesiai žali, žydri ir šviesiai rožiniai atspalviai. Buvo tikima, kad jie stiprina sveikatą.
Raudonmedžio baldai pabrėždavo svarią visuomeninę padėtį.
Po antrojo pasaulinio karo interjere dominavo švelnūs vaikiški ir auksiniai atspalviai. Taip buvo siekiama per karą savo namus praradusiems žmonėms sukurti saugumo ir namų jaukumo įspūdį.
Spalvų pasirinkimą, spalvinį skonį gali lemti ne tik žmogaus tautybė, jo socialinė padėtis, gimimo vieta ir istorinė kilmė, bet netgi gamtinės ir klimatinės jo gyvenamosios vietos sąlygos.
Skirtingose geografinėse zonose esančių pastatų ir interjerų spalviniai sprendimai skiriasi dar ir dėl fiziologinio prisitaikymo prie saulės šviesos proceso: išaiškinta jog tropinių zonų gyventojai dažniau renkasi šiltus ir ryškius atspalvius; šiaurės šalyse madingesni šviesūs ir švarūs, šaltesni ir švelnesni atspalviai, pasteliniai sprendimai. Mūsų klimato zonoje rekomenduojama į šiaurę išeinančioms patalpoms naudoti šiltus atspalvius, į pietus išeinančioms patalpoms- šaltus atspalvius.
Sąmoningas madingos spalvos pasirinkimas parodo kas mes esame šiame pasaulyje, taip pat ir tai, kuo mes norėtume būti. Spalvų pasirinkimas ir jų tarpusavio derinimas išduoda tai, kaip mes vertiname save, kaip mes jaučiamės ir norėtume jaustis. Šioje postmodernistinėje epochoje pasirinkti tradiciniai sprendimai gali byloti apie romantišką natūrą, taip pat ir apie norą pasirodyti amžinų vertybių šalininku. Žmogus, besirenkantis madingiausias spalvas greičiausiai nori pasirodyti naujamadišku.
Su gamta susiliejantys ir pereinamieji atspalviai laikomi tradiciniais, meninei aplinkai būdingos neįprastos kombinacijos ir kontrastai- naujovėmis.
Baltos spalvos gaivumą rekomenduoja pabrėžti žaliai salotiniais ir švelniai rožiniais atspalviais.
Balta spalva su įvairių spalvų detalėmis ir objektais paskutiniu metu vis labiau margus puslapius Internete.
Amžiną, solidžią pilką spalvą patariama papildyti paslaptingu purpuriškai violetiniu arba neblėstančią meilę simbolizuojančiu rožiniu-
alyviniu atspalviu.
Kuriant spalvinę aplinką reikia atsižvelgti į tai, jog šalia negali dominuoti dvi lygūs spalviniai paviršiai. Antram paviršiui rekomenduojama naudoti achromatines spalvas, t.y., įvairius pilkus ir baltus atspalvius. Dominuojant dviems lygiems spalviniams paviršiams žmonės greičiau pavargsta ir teigiamas spalvų poveikis veikiau virsta spalviniu trukdžiu. Keičiant spalvų šviesumą- tamsumą- sodrumą bei apšvietimą spalvos gali veikti visiškai priešingai.
Vii. spalvų terapija
Sunkios depresijos atveju naudojami medikamentai. Pastaruoju metu dažniau gydyme taikoma-šviesos ir spalvų terapija, ypač jei depresija susijusi su metų laikais ( pvz., žiemos depresija ). Šviesos terapija naudinga ir kūdikiams, ir vaikams, ir suaugusiems. Šviesos ir spalvų terapija, kaip ir dauguma natūralių gydymo priemonių, aktyvina savaiminį žmogaus sveikatos atsistatymą, stiprina jo imuninę sistemą, gerina medžiagų apykaitos procesus ir padidina energijos atsargas. Todėl kūno audiniai gali pasisavinti daugiau deguonies. Šviesa tiesiogiai veikia nervų galūnėles, energijos mediatorius ir visą nervų sistemą. Būtent dėl to didelei daliai pacientų skausmas greitai sumažėja ir pan.
Kartu galima naudoti psichoterapiją. Svarbu-suprasti ir atjausti vaiką, sergantį depresija; įgyti jo pasitikėjimą.
Pasak J. W. Goethe:”Spalvos veikia sielą, jos gali sukelti jausmus, emocijas ir mintis, kurios mus ramina arba jaudina, liūdina arba džiugina”. Ypač gerai susipažinę su spalvų galia yra meno žmonės, kurie jomis išreiškia savo mintis ir jausmus.
Jeigu jūs vis dar manote, kad spalva nėra susijusi su jūsų nuotaika ir emocine būsena, siūlau atlikti mažą eksperimentą: paimkite baltą popieriaus lapą ir pabandykite dažais nupiešti 4 jausmus: džiaugsmą, meilę, viltį, liūdesį… Esu įsitikinusi, kad spalvos bus tikrai skirtingos. Šis mažas eksperimentas yra svarbus ir diagnostiniu požiūriu, siekiant įvertinti vaiko ar paauglio emocinę būklę, depresijos sunkumo laipsnį.
Ypač šviesos ir spalvų terapija tinka ir yra mėgstama mažųjų pacientų, kurie pasižymi lakia vaizduote ir yra linkę į fantazijas. Spalvos padeda vaikams išreikšti stiprius jausmus-agresiją, neapykantą, skausmą.
Kai kuriuos jausmus vaikas tiesiog ”paslepia” spalvose ( pvz., jei vaikas piešia vien juoda spalva, tai rodo, jog jį labai slegia nerimas, yra apėmusi stipri baimė, liūdesys. O gal tas vaikutis pasigenda tėvelių meilės ir šilumos?..).
Jeigu jus neramina vaiko emocinė būklė, kreipkitės į specialistą, nes užsitęsusi depresija gali paskatinti savižudybę.
Išvados
1. Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų sistema pas visus mus vienoda.
2. Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei pas visus mus regos organų sistema veikia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo filtrus.
3. Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos įvairiais instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir sodrumas (arba chromatiškumas).
4. Ne tik psichologiniai faktoriai, bet ir simboliai įtakoja tai, kaip mes suvokiame spalvą.
5. Pastaruoju metu dažniau gydyme taikoma-šviesos ir spalvų terapija, ypač jei depresija susijusi su metų laikais ( pvz., žiemos depresija ).
6. Spalvos turi įtakos tiek žmogaus psichologinei, tiek fiziologinei būsenai.
Literatūra
1. Juvencijus, LAPĖ. Gediminas, NAVIKAS. Psichologijos įvadas.
Vilnius, 2003.
2. Maria, FURST. Psichologija. Vilnius, 1998.
3. Wilhelm, WUNDT. Psichologijos pagrindai. Vilnius, 2004.
4. Prieiga internete: www.psichologija.lt www.spalvupasaulis.lt