Mūsų Aš vaizdas

2073 0

Turinys

Įvadas..............................3

I. Mūsų Aš vaizdas..........................4

II. Daugialypio Aš vaizdo formos...................6

III. Savęs pažinimo būdai........................8

III. 1. Savistaba..........................8

III. 2. Bendravimas ir savęs pažinimas..............9

III. 3. Savęs pažinimas atsiveriant.................10

III. 4. Savęs pažinimas ir savigarba...............10

Išvados..............................13

Naudota literatūra............................14Įvadas

Bendravimas – tai procesas, kuris prasideda ir užsibaigia mumyse. Mes siunčiame savo idėjas, jausmus aplinkiniams, gauname atgalinį ryšį, suvokiame ir, remdamiesi savo patirtimi, interpretuojame tai, ką mums praneša kiti. Tam, kad bendravimas būtų sėkmingas, mes turime pradėti nuo savęs: pažinti, atskleisti savąjį Aš.( Bendravimo psichologija, 30psl.)

Tikslas: atskleisti, kas yra mūsų Aš.

Uždaviniai:1. paanalizuoti mūsų aš vaizdo sampratą;

2. panagrinėti Aš vaaizdo formas pagal įvairius autorius;

3. susipažinti su savęs pažinimo būdais.I. Mūsų Aš vaizdas

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žmogaus Aš yra labai paprastas ir savaime suprantamas darinys, tačiau tai apibrėžti nėra lengva. (Bendravimo psichologija, 30psl.)

Psichologinėje literatūroje Aš apibūdinimui vartojami įvairūs terminai: “autokoncepcija”, “Aš vaizdas”, “savivaizdis”. Dažnai šios sąvokos suprantamos kaip sinonimai. Kiekvienas žmogus susikuria savo Aš vaizdą, palyginti pastovią, daugiau ar mažiau įsisąmonintą ir išgyvenamą kaip vienintelę individo vaizdinių ir nuomonių apie save sistemą, kuria vadovaudamasis jis sąveikauja su kitais žmonėmis irr vertina pats save. Kitais žodžiais tariant, autokoncepcija, arba Aš vaizdas – tai mūsų žinių apie save bei nuostatų savo pačių atžvilgiu visuma.( Bendravimo psichologija, 30psl.)

O trumpiau: Aš vaizdas – tai asmenybė tokia, kokią ji save pačią mato. Tai savęs paties įsivaizdavimas. (P

Psichologija studentui,179psl.)

Kiekvieno mūsų aš vaizde galima išskirti du aspektus:

1. Žinias apie save(tai ne tik žinojimas, kas mums būdinga, bet ir kiek išreikšti mumyse vieni ar kiti bruožai).

2. Savosios vertės jausmą(savęs įvertinimą), t.y. nusiteikimą savo paties atžvilgiu, savo vertingumo išgyvenimą, kuris tarsi persmelkia visą savęs suvokimą ir Aš vaizdą.(Psichologija studentui, 179psl.)

Žmogus gimsta neturėdamas Aš vaizdo. Ką tik gimęs kūdikis skiria įvairius aplinkos daiktus, garsus vaizdus, tačiau nesugeba savęs išskirti iš aplinkos. Pamažu, manipuliuodamas daiktais ir bendraudamas su jį supančiais žmonėmis, vaikas pradeda pažinti save. Savojo aš gyvavimas prasideda, kai vaikas ima atskirti Aš nuo Ne Aš. (Bendravimo psichologija, 30psl.)

Skirtingai nuo gyvūnų, mes suvokiame ir pažįstame ne tik mus supantį išorinį pasaulį, bet ir patys save. Šis žmogaus sugebėjimas suvokti ir geriau ar meenkiau pažinti savo vidinį pasaulį pavadintas savimone. Galima sakyti, kad tai sąmonės dallis, nukreipta nuo išorinio pasaulio į mūsų Aš, t.y. apimanti paties savęs įsisamoninimą. Savimonės padedami mes išskiriame save(Aš)iš viso likusio objektyvaus pasaulio(ne Aš). Taigi, savimonė – tai savęs paties, savo bruožų, poreikių ir galimybių, savo vietos pasaulyje suvokimas, pažinimas ir vertinimas.( Psichologija studentui, 177psl.)

Žmogus save pažįsta veikdamas ir bendraudamas, t.y. pažindamas aplinką, reaguodamas į ją ir gaudamas iš jos grįžtamąją informaciją. Be abejo šis procesas nueina ilgą ir sudėtingą raidos kelią. Po
ožiūris į save susiformuoja vėliausiai, po to, kai jau yra susiklostęs požiūris į išorės daiktus, reiškinius, žmones.( Psichologija studentui, 178psl.)

“Aš”vaizdo turinys formuojasi ilgus metus save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Toms žinioms apie save, be abejo, nesame abejingi: mes jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba nepriimame. Todėl atskirti žinias apie save ir savęs vertinimą yra labai sunku, o gal net ir neįmanoma. Salyginai tai atskiriama tikdėl to, kad būtų lengviau suprasti Aš vaizdo esmę ir sandarą.

Taigi, Aš vaizdas yra savimonės, arba savęs suvokimo, proceso produktas.( Psichologija studentui, 179psl.)

Sąmonė, padėdama mums pažinti aplinką, daro lankstesnę, tikslingesnę ir efektyvesnę mūsų veiklą, nukreiptą į išorinį pasaulį, o savimonė siekia padidinti paties žmogaus, kaip be galo sudėtingos veikinčios “sistemos”, efektyvumą ir patikimumą. (Psichologija studentui, 178psl.)

Autokoncepcija didele dalimi priklauso nuo bendravimo. Kadangi suaugusio žmogaus Aš vaizdas formuojasi dalyvaujant įvairiose socialinėse grupėse, o mes priklausome daugeliui grupių, todėl subrendusios asmenybės Aš vaizdas sudėtingas, susidedantis iš daugelio nevienodai įsisąmonintų elementų.

Dalį Aš vaizdo žmogus įsisąmonina aiškiai, dalį – miglotai, o dalis Aš vaizdo lieka neįsisąmoninta. Aš vaizdą galime įsivaizduoti kaip daugiakopę piramidę, kurios viršūnė – įsisąmoninta, vidurys – neaiškiai įsisąmoninta ir pagrindas – neįsisąmoninta dalis.( Bendravimo psichologija, 31psl.)

Įsisąmoninta dalis

. Neaiškiai įsisąmoninta

Neįsisąmoninta dalis

Kokios savybės “paprastai pasprunka”nuo mūsų sąmonės, lieka už aiškaus suvokimo ribos?

A. Ta

aigali būti savybės, kurių savyje nepastebėjome, nes jos mums paprasčiausiai nereikšmingos.

B. Galima suvokti turint vienas ar kitas savybes, tačiau nesuprasti vidinių ar išorinių jų priežasčių.

C. Kai kurios savybės neįsisąmoninamos dėl to, kad asmenybei jos yra nepriimtinos: prieštarauja jau susiklosčiusiam Aš vaizdui, ir jų suvokimas gali sumenkinti savigarbą.(Psichologija studentui, 180psl.)

Šių Aš vaizdo dalių santykis nuolat kinta. Dideli prieštaravimai tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų mūsų Aš dalių gali iškreipti asmenybės vystymąsi, sukelti elgesio sutrikimus. Tuo tarpu”santarvė”tarp suvokiamų ir nesuvokiamų savo paties bruožų, sugebėjimas įsisąmoninti ir pripažinti mums nemalonią informaciją apie save rodytų mūsų asmenybės brandumą.

Taigi kiekvieno “Aš” yra žymiai didesnis nei tas “Aš”, kurį mes sąmoningai suvokiame. Pasąmonėje paslėpti mūsų asmenybės aspektai gali būti labai nemalonūs, išreiškaintys priešiškumą ir agresyvumą.( Psichologija studentui, 181psl.)

Taigi kažką apie save mes žinome, “kažką jaučiame”, tik negalime įvardyti, išreikšti žodžiais. Tačiau mumyse egzistuoja ir kažkas, ko mes nesuvokiame. Štai kodėl vienaip ar kitaip pasielgę mes kartais nustembame: kas privertė mus šitaip elgtis? Štai kodėl mus kartais kamuoja nerimas, bloga nuotaika, nemalonūs pojūčiai kūne. Kai kurias mums nepriimtinas arba grėsmingas savojo Aš vaizdo dalis mes “pametame”, “paslepiame”arba išstumiame į pasąmonę. Labai dažnai Aš vaizdo dalys, kurias mes užmirštame, kuriomis stengiamės atsikratyti, tampa įvairių bendravimo sunkumų priežastimi. Todėl mes savo pa
ačių pastangomis ar psichoterapijos pagalba visuomet galime praplėsti, pagilinti savo Aš vaizdą, padaryti jį vientisesnį. (Bendravimo psichologija, 32psl.)

Apibendrinant galima teigti, kad Aš vaizdas – tai mūsų žinių apie save bei nuostatų savo pačių atžvilgiu visuma. Žmogus save pažįsta veikdamas ir bendraudamas. “Aš”vaizdo turinys formuojasi ilgus metus save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Dalį Aš vaizdo žmogus įsisąmonina aiškiai, dalį – miglotai, o dalis Aš vaizdo lieka neįsisąmoninta.II. Daugialypio Aš vaizdo formos

Kiekvienas žmogus iš tikrųjų gali turėti keletą įvairių Aš vaizdų. Tai matyti iš to, kad daugelis žmonių turi lanksčius Aš vaizdus, besikeičiančius įvairiomis aplinkybėmis.

Įvairūs mokslininkai aprašo skirtingas Aš vaizdo formas.

Amerikiečių patriarchas W.James 1980m. išskyrė empirinį Aš, kaip realią subjekto savimonės formą ir idealų Aš – įsivaizduojamą subjekto savimonės formą, priklausančią nuo įsisavintų vertybių, idealų, nuostatų sistemos. Abi šios vaizdo formosyra susijusios su socialine žmogaus patirtimi ir didele dalimi paveiktos jo santykių su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, idealusis Aš priklauso nuo vaikystėje reikšmingų mums asmenų įdiegtų normų ir reikalavimų.

Reali ir ideali Aš struktūros išskiriamos ir kitose koncepcijose. C.Rogers(1961)atkreipė dėmesį į realaus ir idealaus Aš santykį. Jo nuomone, svarbu, kad šios dvi Aš vaizdo formos kuo labiau sutaptų, nes kuo didesnis skirtumas tarp to, kokį(-ią)save amtome ir kokiu(-ia)norėtume būti, tuo didesnę įtampą ir nerimą patiriame. Vėliau tyrinėtojai nustatė, kad žmonės , kurių realusis ir idealusis Aš sutampa arba yra artimi, pasitiki savimi, pasižymi socialine pusiausvyra ir kartu sąlygoja sėkmingą veiklą.( Bendravimo psichologija, 33psl.) Didelis skirtumas, atvirkščiai byloja apie asmenybės vidinius konfliktus, menkavertiškumo jausmą, sukelia pasyvumą, nesėkmes veikloje, tarpasmeninių santykių sunkumus. Paprastai toks realaus ir idealaus Aš atotrūkis būdingas neurotiškiems žmonėms ir pereinamajame amžiuje, t.y. paauglystėje bei ankstyvojoje jaunystėje, kai žmogus labai intensyviai ieško savojo Aš. Tačiau šis atotrūkis gali būti susijęs ir su aukštu intelekto lygiu bei kūrybiškumu.( Psichologija studentui, 186psl.)

Amerikiečių psichologas M.Rosenberg(1965)išskyrė kelias Aš vaizdo dalis. Jis aprašė esamąjį Aš – dabartinį, realų asmenybės savęs įsisąmoninimą; dinamiškąjį Aš, susijusį su asmenybės troškimais, gyvenimo tikslais; įsivaizduojamąjį Aš, atspindį, kokia asmenybė turėtų būti, priklausomai nuo įsisavintų moralinių normų ir elgesio standartų turinio; potencialų Aš, arba kokia asmenybė galėtų būti, priklausomai nuo realizavimosi galimybių; idealizuotą Aš, t.y. tokį, kokį malonu save matyti ir vaizduojamąjį Aš, arba socialinių kaukių įvairovę, kokias individas naudoja įvairiems savo asmenybės trūkumams pridengti.

XX a. pradžioje du mokslininkai – C.Cooley(1902)ir G.Mead(1934)sukūrė Aš vaizdo formavimosi teorijas. C.Cooley paskelbė veidrodinio atspindžio teoriją, kurioje išskyrė veidrodinį Aš. Šio autoriaus nuomone, Aš vaizdas formuojasi atspindint aplinkinių vertinimus mūsų atžvilgiu. Kitais žodžiais tariant, mes suvokiame save taip, kaip mus mato kit. Kitų žmonių elgesys su mumis mums yra tarsi veidrodis. Lygiai, kaip negalime matyti savo veido be veidrodžio, taip ir negalime suprasti savo Aš, nematydami, kokie mes atrodome kitiems. Šiuo atveju yra labai svarbus bendravimas, nes apie kitų požiūrį į mus sužinome tik bendraudami. Tai gali būti tiesioginis atgalinis ryšys pokalbio metu arba netiesioginis komentaras, kai nugirstame atsiliepimus apie save atsitiktinai.

G.Mead savo teorijoje aprašė Aš matomą kitų akimis. C.Cooley teorijoje veidrodinis Aš yra pastovus, nes jis tik atspindi kitų nuomones. Tuo tarpu G.Mead teorija skelbia, kad žmogaus Aš formuojasi realios sąveikos su kitais žmonėmis ar grupe pagrindu ir priklauso nuo to, kaip žmogui sekasi atlikti savo vaidmenis. G.Mead pastebėjo, kad žmonės sugeba”išeiti iš savęs”, atsidurti kito vietoje arba save matyti kitų akimis. G.Mead teigė, kad gebėjimas matyti save patį kaip objektą – tai viena iš specifinių žmogaus ypatybių. Žmogus gali vertinti savo elgesį taip, kaip kitų žmonių arba taip, kaip kiti žmonės vertina jo elgesį.( Bendravimo psichologija, 33psl.)

Psichologai H.Markus ir P.Nurius(1986)gilinosi į vien iš daugelio Aš vaizdo formų – galimą Aš. Galimi Aš susideda iš to, kuo mes galėtume, norėtume ar net bijotume tapti. Kiekviename iš mūsų glūdi daugelio galimų Aš atvaizdai. Galimi Aš integruoja .mūsų viltis, baimes, fantazijas ir siekius į bendrą to, kuo galėtume būti, vaizdą. Galimi Aš stipriai veikia mūsų elgesį, pasirinkimus, gyvenimo kryptį.

Kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad jie turi tikrąjį Aš, kuris stipriai skiriasi nuo visuomenei rodomo Aš vaizdo. Šiuo pagrindu yra išskiriamas viešas arba parodomasis ir realusis Aš. Realus Aš – toks, koks esu iš tikrųjų, be pagražinimų su teigiamomis ir neigiamomis ypatybėmis. Viešasis Aš atspindi tai, kokius mes save parodome kitiems, norėdami suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais.

Viešąją ir realiąją(privačią)Aš vaizdo dimensijas yra išskyrę W.James, S.M.Jourard, J.Gahagan ir daugelis kitų. M.Snyder(1987), tirdamas viešąjį Aš, pastebėjo, kad žmonės skiriasi Aš vaizdo kontrolės ir reguliavimo intensyvumu. Kai kurie žmonės labiau stebi, reguliuoja ir kontroliuoja savo viešai rodomą Aš dalį, o kiti priešingai – menkai reguliuoja ir kotroliuoja savo viešąjį Aš. Viešuoju Aš besirūpinantys žmonės keičia savo Aš vaizdą, kad jis atitiktų susidariusias aplinkybes ir aplinkinių lūkesčius, o mažiau besirūpinantys nesistengia kurti tam tikro įvaizdžio, bet kiekvienu atveju nori maksimaliai išlikti savimi.

Konkrečiu momentu mumyse dominuoja tam tikra Aš vaizdo dalis, o kitos tampa fonu. Fone esantis Aš vaizdas gali tapti dominuojančiu, o dominuojantis – pereiti į foną.

Visi Aš vaizdai atspindi vidinį žmogaus pasaulį ir susieja su gyvenimo patirtimi bei aplinkiniais žmonėmis.( Bendravimo psichologija, 34-35psl.)

Apibendrinant galima teigti, kad žmogus turi ne vieną Aš vaizdo formą. Daugelis žmonių turi lanksčius Aš vaizdus, besikeičiančius įvairiomis aplinkybėmis.III. Savęs pažinimo būdai

III. 1. Savistaba

Vienas svarbiausių savęs pažinimo būdų – savitaba. Savistaba – tai savo paties psichinių reiškinių ir veiksmų stebėjimas, procesas, kurio metu mes žvelgiame į savo vidinį pasaulį, stebime savo mintis, jausmus, norus, ketinimus.

Kalbant apie savistaba, negalima pamiršti dviejų dalykų. Pirma, savistabai mes skiriame labai mažai laiko. Norėdami tai patikrinti M.Csikszentmihalyi ir T.Figurski (1982) atliko tyrimą, kuris patvirtino, kad didžiąją mūsų kasdieninių minčių dalį sudaro mintys apie darbą, kasdienius rūpesčius, aplinkinius žmones. Žmonės, tyrėjų nuomone, mąsto apie save stulbinančiai retai. Ir antra, netgi tada, kai mes užsiimame savistaba, ne visi mūsų jausmai ir elgesio motyvai yra pasiekiami sąmoningam suvokimui. Trumpai tariant, savistaba mes negalim pilnai pasikliauti. Ir, jeigu savistaba būtų vienintelis mūsų žinių apie save šaltinis, mes turėtume nemažai problemų.

Nors mes gana retai surtelkiame dėmesį į save, tačiau kartais susiduriame su kažkuo, kas paskatina mus domėtis savimi. Tai gali atsitikti išgirdus savo balso įrašą, pamčius save televizoriuje, stebint save veidrodyje ar pajutus, kad kiti žmonės mus stebi ir t.t.. Tuo metu mes atsigręžiame į save, imame stebėti ir vertinti savo elgesį, jausmus, ketinimus, lygindami juos su vidiniais standartais ir vertybėmis. Mes ne tik stebime save, bet ir atliekame savianalizę, padedančią mums geriau save pažinti.

Savistabos padariniai gali būti įvairūs: skausmingi, džiuginantys ir pan. Jeigu analizuodami save mes atrandame kažkokių savo trūkumų, galime griebtis savistabos vengimo strategijos. Gilintis į save lyginant idealųjį ir realųjį Aš yra nemalonu, todėl kai kurie žmonės ima vengti šios veiklos skaitydami knygas, žiurėdami televizorių ir t.t. Kiti, bėgdami nuo savęs, ima piktnaudžiauti alkoholiu, vartoja narkotikus, be saiko valgo. Kraštutinė savistabos užbaigimo forma – savižudybė. Faktas, kad žmonės, norėdami pabėgti nuo savęs, nusižudo, rodo, jog savistaba iš tiesų gali būti labai nemaloni ir pavojinga.

Tačiau savianalizė ne visada yra nemaloni. Jeigu tau pasisekė, tu pasiekei gyvenimo tikslą, tai, žinoma, mintys apie save gali būti labai malonios.

Kartais mąstymas apie save gali būti būdas išvengti išorės problemų. Kai kurie žmonės yra pernelyg nugrimzdę į savo vidinį pasaulį. Šis kraštutinumas irgi nėra geras. Mąstydami apie save, mes dažnai mąstome apie savo neatitikimą mūsų pačių moralinėms nuostatoms ir standartams.

Kitas svarbus savistabos aspektas – savo elgesio stebėjimas. Jeigu mes negalime identifikuoti savo jausmų ar nuostatų kieno nors atžvilgiu, galime tai padaryti stebėdami savo elgesį. D.Bem savęs suvokimo teorija teigia, kad kai mūsų nuostatos ar jausmai nėra aiškiai apibrėžti, mes sprendžiame apie juos, stebėdami savo elgesį tose situacijose, kuriose tos nuostatos ir jausmai kyla.( Bendravimo psichologija, 35-36psl.)

Nuo to, kaip mes aiškiname savo elgesį – ar remdamiesi vidinėmis, ar išorinėmis priežastimis, priklauso mūsų veiklos rezultatai.( Bendravimo psichologija, 37psl.)

Apibendrinant galima teigti, kad vienas svarbiausių savęs pažinimo būdų yra savistaba. Tačiau jai skiriame labai mažai laiko, tačiau kartais susiduriame su kažkuo, kas mus paskatina domėtis savimi. Savistabos padariniai gali būti skausmingi, bet ne visada nemalonūs.III. 2. Bendravimas ir savęs pažinimas

Savistaba mes gauname tik dalį informacijos apie save. Didele dalimi savęs pažinimą įtakoja aplinkiniai. Jau W.James 1892 m. pabrėžė socilinių ryšių svarbą savęs pažinimui. Jis pastebėjo įvairiu Aš vaizdus žmoguje, besiformuojančius skirtingomis socialinėmis situacijomis. Mes ne tik save skirtingai parodome įvairiems žmonėms; svarbu ir kaip jie priima tai, ką mes rodome arba kaip jie atspindi mūsų pačių vaizdą.

Gebėjimas matyti save kitų akimis labai svarbus savęs pažinimo veiksnys. Jeigu mes neturėtume jokio”socialinio veidrodžio”, tai įsivaizduotume tik miglotus savo Aš kontūrus. (Bendravimo psichologija, 37psl.)

Bendraudami mes ne tik stebime save kitų akimis, bet kartu ir lyginame save su aplinkiniais. Socialinis palyginimas – tai žmogaus savęs pažinimo būdas, kuomet savo savybės lyginamos su kitų žmonių ypatybėmis. Lygindami save su kitais, mes galime išsiaiškinti, kiek esame blogesni arba geresni už kitus ir kiek esame panašūs arba skirtingi nuo kitų. Mes lyginame save su kitais, kai nesame tikri dėl savo elgesio, jausmų, sugebėjimų ir pan.

L.Festinger(1954)socialinio palyginimo teorija, kuri skelbia, kad žmonės sužino apie savo ypatybes, lygindami save su kitais žmonėmis. Ši teorija iškelia du svarbius klausimus: pirma, kad mes lyginame save su kitais ir antra, su kuo mes save lyginame. Mes lyginame su kitais, kai nėra objektyvių kriterijų ar apibrėžtų standartų, kurių dėka mes galėtume save įvertinti. Taip pat mes lyginame save su kitais, kai nesame tikri dėl savęs tam tikromis situacijomis. Tai reiškia, kad, kai mes nesame tikri, pvz, ar mes elgiamės gerai konkrečiu atveju, mes stebime kitus žmones ir lyginame savo elgesį su jų. Paprastai, lygindami save su kitais, žmonės renkasi panašesnius į save tuo požymiu ar savybe žmones.

Tačiau, lygindami save su kitais, mes ne visada pasirenkame tinkamus asmenis. Šiuo požiūriu galime skirti du palyginimo tipus: aukštyn orientuotą ir žemyn orientuotą socialinį palyginimą. Aukštyn orientuotas socialinis palyginimas reiškia, kad mes lyginame save su geresniais, stipresniais žmonėmis už save. Lyginimas savęs su pranašesniais už save gali padėti apibrėžti siektinus standartus, tačiau gali ir žeisti mūsų Ego, nes mes nuolatos matysime save kaip prastesnius, blogesnius už kitus.

Kartais mes naudojame socialinį palyginimą, palaikantį mūsų Ego. Mums labai s

. . .

Join the Conversation

×
×