Psichologija

Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus.Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formasir mechanizmus. Mokslas apie sielą. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi.Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijųsistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus,o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), norasperprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti. Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis išhipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomisgali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos. Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad irAristotelio “Apie sielą”. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamentotipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST). Terminas “psichologija” pirmąkart pavartotas 1732 metaisK.Volfo “Empirinė psichologija” ir “Racionalistinė psichologija”. Psichologijakaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtasįsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Vundtas introspekcijos pagalbatikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiauplėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar –daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastaipagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniaireiškiniai, siela). Taip pat – pagal tyrimo uždavinius, metodus ir rezultatųpritaikymo sritis.Psichologijos sritys:• Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologiniųprocesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalisuž ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.• Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentusdaro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensoriniusstimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.• Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniaiįtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida,mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.• Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogusgrupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas irkt.• Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės,asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosiostrys sritys tarpusavyje labai susijusios.• Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas irgydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga irterapija. Psichologinis konsultavimas.• Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje,mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusaviosantykiai.• Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai,efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.• Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje,mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesiopriežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas irnumatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija. Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu.Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio. Taspožiūris – iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusiospsichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje. Apie psichologijos istoriją galimapasiskaityti M.Furst “Psichologija” (liet.kalba) Psichologinių tyrimų tikslai ir metodai:

Numatymas: Kontrolė:Hipotezės formavimas, Hipotezės formavimas,koreliaciniai tyrimai Eksperimentiniaityrimaihipotezių tikrinimui hipotezių tikrinimui

Aprašymas: Aiškinimas:Apklausos, apžvalgos, Teorijos kūrimasatvejų analizės, stebėjimai

Metodai:-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr.grupės);-koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamassąlygas, koreliacinis koeficientas; testai);-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės,anamnezės).

II PASKAITA

Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nerviniusimpulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas –izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visaiprisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neuronoviduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas prarandasavo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronastampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto:viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, tenatpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau irperduoda informaciją kitam neuronui. Glijai – jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atliekaūkio darbus). Žmogaus smegenyse – nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų.Glijų 10 kartų daugiau. Priklausomai nuo aksono tipo, nervinio impulso greitis2-200 mylių/h (palyginimui elektros greitis 186300 mylių/s). Nervas – tūkstančių neuronų pluoštas. 3 neuronų rūšys:– sensoriniai neuronai (iš receptorių į CNS, įcentriniai);– motoriniai neuronai (iš CNS į veikimo organus:raumenis, liaukas;išcentriniai);– tarpiniai neuronai (tik smegenyse, akyse ir stubure; impulsų gavėjai irpaskirstytojai).

NERVŲ SISTEMA: Centrinė: Galvos smegenys; nugaros smegenys. Periferinė: Somatinė ir Autonominė: simpatinė, parasimpatinė Labiausiai mus domina galvos smegenys. (paveikslėlis) Smegenėlės (Cerebellum) – tiesiogiai susijęs su judesių koordinacija. Kamienas (medulla) – reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus.Kamiene persikryžiuoja iš stuburo smegenų ateinantys nervai (kairė valdodešinę ir atv.). Talamusas – viena sritis: regėjimo, klausos, skonio, lytos receptoriųinformacijos paskirstymas ir nukreipimas į žievės sritis; kita sritisdalyvauja miego-budrumo kontroliavime. Hipotalamusas (lietuviškai – gumburas) – labai svarbi sritis. Ten yravalgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuojaendokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta –prakaituojame). Ši sritis labai susijusi su emocinėmis ir stresinėmissituacijomis (rastas streso centras; stimuliuojant atitinkamas sritis,juntamas malonumas arba skausmas). Limbinė sistema – papildoma instinktyvaus ir refleksinio elgesiokontrolė.Hipokampus – atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenamiseni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmoktaprieš metus ar prieš pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų,sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz.beždžionės su pažeidimais limbinėj sistemoj nereaguoja į užpuoliką). Galvos smegenys.(paveikslėlis apie žievės sritis)Motorinė sritis – valingi judesiai (paralyžius)Somatosensorinė sritis – kūno judesių ir pojūčių jautimasRegėjimo sritis (pav. apie akies nervų susikryžiavimą)

Klausos sritis -sudėtingų garsinių signalų analizė (kalbos supratimas)Broko ir Vernikės sritys – kalbėjimas ir kalbos supratimasAngular Gyrus – vizualinės ir girdimosios žodžio formų suderinimas.Asociacijų sritys: priekinė -problemų sprendimas, strategijos pakeitimas;užpakalinė (pakaušinė) – vizualinės asociacijos (žmogus mato formą, bet negalijos įvardinti ar atskirti nuo kitos). Smegenų asimetrija (paveikslėlis) Kairysis pusrutulis beveik visuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis(kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kuriųkairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajampusrutulyje – kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprastirašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Deiniajame pusrutulyje neverbalinissupratimas, erdvinis mąstymas ir kt., šis pusrutulis labiau valdo emocinesišraiškas. Greitas informacijos perdavimas iš pusrutulio į pusrutulį, nes juosjungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Epilepsijos atveju tai tikblogiau (didesni traukuliai, apima abi sritis). Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7)neurotransmiteriai (g.b. seminaro tema). Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Taivyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Smegenų žievės neuronų pasikeitimaivystymosi eigoje (paveikslėlis). Genetika. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtinaišmanyti ir paveldimumo įtaką. Yra speciali sritis: elgesio genetika arbapsichogenetika, kuri tyrinėja, kiek psichologinės ypatybės – intelektosugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. – yra paveldimi. Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiaipaveldimos arba perduodamos genetiškai. Dažniausiai – recesyviniu būdu. Fenilketonurija (organizmas nevirškina ir neįsisavina fenilananino,kuris nuodija NS, kenkdamas smegenims). Hantingtono liga – nulemia dominantinis genas. Tam tikrų smegenųsričių degeneracija (pasireiškia tik 30 – 40 metų amžiuje) Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma),Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bandoišsiaiškinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Panašu, kad ne. Bandoma aiškintis ir pvz. šizofrenijos paveldimumą. Randama tam tikrapredispozicija, tačiau daug lemia ir aplinkos faktoriai.Psichogenetiniai tyrimai – su dvyniais.Vėlgi – elgesys priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąveikos; genai nubrėžiaindivido galimybių ribas, tačiau tai, kas atsitinka toms galimybėms, priklausonuo aplinkos.

III PASKAITA

Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Arinformacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nesviskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais. Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kadišorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Toskopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus irtuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būduiššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingaisvamzdeliais. Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantysmūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukeliaskirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuojaskirtingus nervus. Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juosnerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims. Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinioaktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabartebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinionervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimokodavimą. Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas irmatysime mažas švieseles. Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia nedirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovėreaguoja kaip į šviesą. Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu(amplitude). Pvz.silpnas paspaudimasstiprus paspaudimas Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai(paveikslėlis). Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė –ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs). Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėginopadaryti introspekcijos pagalba.Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonassuvokimas: ugnies variklis. Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčiosuvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija.Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS,o suvokimas – su auktesniais NS lygiais. Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniuimpulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenųcentrams. Čia jau prasideda suvokimas. Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimuloslenkstis – kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas,mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį.Psichometrinių tyrimų pagalba tai galima imatuoti.Pav. (grafikas)

Žmogaus absoliučių slenksčių lentelė.Jutimas SlenkstisRegėjimas Žvakės liepsna matoma už 30 mylių tamsią aiškią naktįKlausa Rankinio laikrodžio tiksėjimas už 20 pėdų tylojeSkonis Vienas šaukštelis cukraus dviejuose galonuose vandensUoslė Vienas lašas kvepalų pasiskirstęs trijuose kambariuoseLytėjimas Musės sparnelio kritimas ant skruosto iš 1 cm aukščio

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų)slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuostipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytisbūtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją. Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumologaritmui. Arba paprasčiau: tarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio netiesinė, o funkcinė priklausomybė. Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu irskirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesąir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių,organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

IV PASKAITASuvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesiosuvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija. – suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų) – suvokimas yra “numatantis” (dar ar net neturėdami pilnosinformacijos hipotetiškai spėjame) – suvokimas remiasi kategorijomis (“tai gyvūnas”, “tai žmogaus balsas”) – suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus) – suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertintisituaciją). Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektųrinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš

karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai: – figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas) – objektų grupavimas:pagal artimumąpagal uždarumąpagal panašumąpagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)pagal orientaciją (judesį)pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvoskeitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jispasikeitė). Tai suvokimo pastovumas. Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumosuvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuoatveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai).Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydistinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizduitinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo. Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalusatvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis,nes jis “padauginamas” iš didesnio atstumo. šitoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz.,kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tikdėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli). Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvoktipasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiamekaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu. Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą,kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Atsižvelgiama įdaugelį dalykų:– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)– aukštis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)– linijų konvergavimas (perspektyva)– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)– šviesos ir šešėlių žaismas– gradientai (struktūros)– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekiapro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos,labiau žvairuoja) Paveikslėlis– binokulinis nesuderinamumas (panašiai kaip ausys nustatinėja garsą: jeidešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; skirtumas abiejų akių tinklainėsatvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiaididėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visąinformaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvąar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda. Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinėsinformacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių,vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinysšalimais). Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami priepavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupieštos skersinės linijossu progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimopagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2per metus. Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas(su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas. Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesėyra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo) Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto “rėmai”didesni) Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkantdrabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime. Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogausypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas,Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulopobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas). Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptassuvokimas); aktyvus veikimas su objektais ir savarankiškas judėjimas.

VII PASKAITASąmonė ir jos būsenos. Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų,suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarpsuvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsifonas, kontekstas.Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas. Ankstyvoji psichologija tapatino “sąmonę” su “protu”. Introspekcija –pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonėspasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės. Sąmonė – tai ir pasyvus, ir aktyvus žinojimas:– stebėjimas (savęs ir aplinkos) įsisąmoninat suvokimus, mintis, prisiminimus(selektyvus dėmesys);– kontroliavimas (savęs ir aplinkos) elgesio ir kognityvinės veiklosinicijavimui, planavimui, veiksmų pradėjimui ir vykdymui. Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Tai irgi tam tikri mentaliniaiprocesai (prisiminimai, suvokimai, jutimai), apie kuriuos nežinome, bet kuriegali būti įsisąmoninami ir kurie daro įtaką mūsų elgesiui, veiksmams, mintims. itas, o ir kiti terminai (nesąmonė, ikisąmonė, pusiau sąmonė)naudojami ir dabar. “Kognityvinė pasąmonė”. Daug kas vyksta, mums net nespėjusįsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta,tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daroįtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektasdidesnis už kitą ir artimesnis). Automatiniai įgūdžiai. Kai ką nors daromeautomatiškai, paprastai neatsimenam (ar išjungiau šviesą?). Vakarėlyješnekamės su kuo nors, o kiti savo pokalbyje pamini mūsų vardą ir iškartatkreipiame dėmesį. Taigi tarsi sąmonės pasidalijimas, bet vienu metu galimežinoti , įsisąmoninti tik kažką viena. Pusiau sąmonė (subconscious) Ne-sąmonė (nonconscious) – kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui(pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėtitik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamusprocesus). Arba atomų susidūrimas, molekulių formavimasis.

Ikisąmonėje (preconscious) – atsiminimai ir dalykai, įvykiai, kuriuosbet kada galime ištempti į dienos šviesą. pasąmonė (unconscious) – įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai,nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.Apsirikimai, klaidos. Sąmonės būsenos. Normali budri sąmonės būsena. Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas.Hipnozė, meditacija, narkotikai, sapnai. Užsisvajojimas (daydreaming) – irgi pakitusi sąmonės būsena, kaidėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusisąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartaisžalinga, bet kartais – naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių arnuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Pgl Froidą,svajonės, kaip ir sapnai – pasąmoninių jausmų, norų, impulsų išreiškimas.Galbūt svajojimas kaipo toksai yra visuomet, tiktai ne visada “prasimuša” prosąmoningą veiklą. Miegojimas – irgi sąmonės būsena. Išlieka tam tikras žinojimas(stebėjimas ir net kontroliavimas): sapnai, atsibudimas, vos sujuda vaikas,realių dirgiklių dalyvavimas sapne, atsibudimas tam tikru laiku. Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenųelektrinis aktyvumas. Pagal EEG ir akių judesius, bei raumenų aktyvumą, miegasskirstomas į 6 stadijas:0 stadija: atsipalaidavę, akys užmerktos, bet dar nemiega, akys judanormaliai, raumenyse dar yra gan aukštas tonusas.1 stadija: prasideda miegas, akys juda lėtai, vartosi;2-4 stadijos: ramus miegas, kiekviena stadija trunka po keletą minučių,paskutinėje stadijoje miegas giliausias.Vėl grįžtama per visas stadijas atvirkštine tvarka, tada:REM stadija (rapid-eye-movement) – aktyvus miegas, viskas veikia kaip dieną,tačiau visiškai sumažėjęs raumenų tonusas (kaip paralyžiaus metu); veido,rankų spazmos.80 proc. tiriamųjų, pažadinti REM miego metu, sakė, kad sapnavo.Pažadinti kitų stadijų metu, sapnavę sakėsi tik 7 proc. tiriamųjų.Miegant naktį, pirmąsias 3-4 valandas yra giliausias miegas (pasiekiama 4stadija), vėliau miegas paviršutiniškas – tik iki 2 stadijos, pailgėja REMmiego epizodai. (Grafikai). Miego sutrikimai. Beveik visi bent kada yra jų turėję. Tačiau yralabai smarkių, chroniškų, kankinančių.Insomnija (1977 metų duomenimis, ją turėjo 25-30 mln. amerikiečių) – paprastaisusijusi su nerimo sutrikimais, depresija, pervargimu, nesveiku gyvenimo būdu.Narkolepsija – užmiegama aktyvios veiklos metu ( kai studentas klausydamasispaskaitos, tai dar nieko, bet jei dėstytojas, skaitydamas paskaitą, jaublogai). Pgl. EEG parodymus, iš karto “krentama” į REM miegą. Rastas tamtikras genetinis polinkis sirgti šia liga.Miego apnėja – miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomasir miegama toliau. Tai gali vykti net iki 100 kartų per naktį. Ryte toneprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję sukamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą – refleksinį). Gali būti,kad staigios kūdikių mirties sindromas yra panašios prigimties.Naktiniai košmaraisiaubai – vyksta ramaus miego metu, dažniausiai būdingiberniukams.Blogi sapnai (košmarai) – gali būti bet kam, vyksta REM miego metu.Vaikčiojimas miegant – dažniausiai vaikai, ramaus miego metu (žmona išgydėvyrą švilpuku).REM miego sutrikimas – būdingas vyresnio amžiaus vyrams, turintiemsneurologinių sutrikimų; nėra būdingo raumenų atsipalaidavimo, todėl daro tai,ką sapnuoja (vyras smaugė žmoną). Kodėl miegam? Stiprus biologinių ritmų poveikis. Išlieka, net kai nėraišorinių indikacijų. Hipotalamuse yra neuronų grupė, veikianti pagal 24-25valandų ritmą, net pašalinta iš smegenų.Todėl ritmai geriau prisiderina, kai laikas pasislenka į vėlesnę valandą, o neankstesnę. Miego funkcija – kas būna, kai nepamiegam… Neurocheminiam lygyje –nuolat tam tikros medžiagos gaminimas, perdavimas, todėl tam tikras atbukimas. Sapnai: “Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą” (Froidas). Sapnuojavisi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijosmetu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.Dabartinių analitikų ir psichoanalitikų požiūriai.Depresiškos išsiskyrusios moterys dažniau sapnuoja praeitį. Hipnozė (gr.hypnos – miegas). Kūnas miega, o protas budrus. Prievartosdaryti tai, ką tau liepia nejauti, bet nematai priežasties atsisakyti.Geriausia sužinoti, tai patyrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose(suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas,pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas(selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budriojebūsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduodanevisi. Normalinis pasiskirstymas. 10-15 proc. visai neužhipnotizuojami, 10-15proc. – labai lengvai užhipnotizuojami. Įtakos turi žmogaus noras būtiužhipnotizuotam (žr. “Psichologija Tau”). Meditacija – dėmesio sutelkimas, susiaurinimas. Nieko nesistengti,viskam leisti, plaukti. Psi fenomenas (parapsichologijos sritis): būrimai, telepatija, daiktųjudinimas minties galiomis. Ekstrosensorinis suvokimas ir psichokinezė.Žr. “Psichologija Tau”. Tyrimai paneigia bet kokius ekstrasensų realiuspoveikius. Viskas priklauso _tik_ nuo žmogaus įsitikinimo, tikėjimo.

VI PASKAITAIšmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis iroperantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginiųreakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas irbausmė. Socialinis išmokimas.

Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinėsneurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai.Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgitampa įgimtomis.. Kas tai yra išmokimas? Kiekvienas autorius apibrėžia šiek tiekskirtingai. Apibendrinus viską, galima išskirti tokius pagrindinius išmokimoaspektus:Išmokimas tai:– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiaistimulinei situacijai;– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingaspasikeitimas brendimo ar mutacijos pasėkoje);– atminties įjungimas;– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais suatitinkamomis sritimis CNS;– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais,bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tamtikrų medžiagų poveikyje nesiskaito). Gyvūnų išmokimo tipai:pripratimas (paprasčiausias išmokimas, gabūs net pirmuonys);sąlyginės reakcijos (klasikinis, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas);skyrimo reakcijos (keletas r-jų, išsidėsčiusių tam tikra hierarchine tvarka);erdvinė orientacija (labirintai);“protingas” išmokimas (kai kurių autorių nuomone, tai nėra tikrasis išmokimas,

tai jau intelekto pasireiškimas). Bet kuriuo atveju išmokimas – tai jau įgytas elgesys. Viskas prasidėjo nuo I.Pavlovo bandymų su šunimis. Klasikinissąlygojimas – neutralus stimulas (sąlyginis) poruojamas su stimulu, kurisiššaukia refleksinį atsaką (nesąlyginiu dirgikliu), kol neutralus stimulassugeba pats iššaukti tą patį atsaką.Vakarų ūkininkai maitina vilkus sugadinta aviena (nuo kurios vilkai vemia),kol jie “išmoksta” nebenorėti avienos. Biologinis pasiruošimas sąlygojimui. Išmokimas žymiai greitesnis arefektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu.Tyrimas su žiurkėmis. Ryški švies, garsus burzgimas ir saldus vanduo buvoporuojami su: 1gr. elektrošoku, 2gr. pykinimu. 1gr. žiurkėms susidarėsąlyginis refleksas į šviesą ir garsą. 2gr. – sąlyginė reakcija į vandenį.Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labaistipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimaisusijęs su nesąlyginiu stimulu. (ryški šviesa – elektrošokas, pykinimas –vanduo).Dantisto kabinetas (sąlyginis , neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasisu skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija – baimė. Ten iš tiesų dažnaipatiriamas skausmas. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vientik įėjus į kabinetą, jaučiama baimė. Kitaip dar sakant, susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turinaudingą adaptyvinę reikšmę organizmui. Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:– kartojimas;– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike; Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniaiesančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija gali būti betkokia organizmo reakcija (pvz, seilių išsiskyrimas). Operantinis, arba instrumentinis, sąlygojimas – kai išmokstama visainaujo judesio (gali būti tik somatinė – kūno – reakcija). Tai “tikresnis”išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį (katėišmoksta nuspausti svertelį ir gauna maisto). Tai pastebėjo amerikiečiųpsichologas E.Thorndike (1898). Jis sakė, kad išmokimas yra sąlygojamas efektodėsnio (vėl remiasi Darvino natūralia atranka). kai kažkokieveiksmai “apdovanojami” (yra efektyvūs) – jie išlieka. Šiek tiek vėliauinstrumentinį sąlygojimą nagrinėjo ir Konarskis su Mileriu. Dar vėliau –amerikietis B.Skinner (1938) atrado operantinį sąlygojimą (yra operuojamaaplinka), kuris iš esmės nesiskyrė nuo instrumentinio. Garsioji Skinerio dėžė(žiurkė spaudo svarelį). Spontaninė reakcija dėl savo efektyvumo (gautopastiprinimo) virsta sąlygine reakcija. Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. Gesimas arba nykimas: kaineutralus dirgiklis nebepasirodo, reakcija ima gesti. Arba kai nėrapastiprinimo. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, o greičiau tai naujosreakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuosunkiau nyksta. Kuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daugkartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau jąatstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų (ant svertelio – svoris), tuogreičiau reakcija užgęsta.Savaiminis reakcijos atsistatymas ( po “atostogų”). Savaime atsistačiusireakcija silpnesnė.Tikimybinis išmokimas (realiai gamtoje) yra stipresnis, sunkiau gęsta. Stimulo generalizavimas – išmokstama bijoti panaių dalykų. Tačiauneišeinama iš proto, nes yra ir stimulo skyrimas arba diferencijavimas.(Motina atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis, o ne bet kokio triukšmopasėkoje). Žmogui yra labai stipri semantinė generalizacija: vaikams sudarytasąlyginė reakcija į metronomą. kai jis veikia, jie mirksi. Reakcija atsiradoir į patį žodį “metronomas”. Aukštesnio lygio sąlygojimas (antrinės sąlyginės reakcijos): kaiįvedamas naujas neutralus stimulas ir poruojamas su ankstesniu neutraliu, o nesu nesąlyginiu stimulu.

Žmogaus išmokimas kur kas sudėtingesnis ir kažin ar galima lyginti sugyvūnų išmokimu, o taip pat taikyti žmogaus psichologijai bandymų su gyvūnaisrezultatus. Sąlyginai žmogaus išmokimas skirstomas į percepcinį (patyręsšlifuotojas pastebi 1/1000 mm plyšį metale, o paprastas žmogus tik 1/10 mmplyšį); motorinį; verbalinį; “protingąjį” (adaptyvus elgesio pasikeitimas,atsirandantis iš karto). Teigiamas arba neigiamas pastiprinimas (apdovanojimas arba bausmė) yranaudojami ir žmonių išmokime. Tačiau tokiu pastiprinimu gali būti netžvilgsnis ar šypsena. Pažymiai, baudos, socialinis ignoravimas ir kt. Jau tyrimuose su beždžionėmis pasidaro daug kas neaišku, nes yramąstymo užuomazgų, įžvalgų. Kognityvinio požiūrio šalininkai teigia, kad netgyvūnai turi galvose kognityvinius žemėlapius ir operuoja ne su realiaaplinka, o su mentaline tos aplinkos reprezentacija. Bausmės naudojimas efektyvus, tačiau reikia labai mokėti ją naudoti.Taip pat ir su apdovanojimais – jie gali “išmokyti” visai ko nors kito. 1969metais elektrošoko pagalba buvo išgydytas berniukas, kuris išvemdavo bet kokįmaistą. Per porą savaičių jis atsistatė.Bausmių taikymo taisyklės. Bene svarbiausias žmogui yra išmokimas stebint, mėgdžiojant. Būtinossąlygos išmokimui stebint:-dėmesys;– sugebėjimas atsiminti;– galimybės (fizinės) atlikti elgesį;– motyvacija. Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esinepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti ir iškėsti. Bandymai sušunimis, kurie negalėjo išvengti elektros šoko (skaudaus, bet nekenksmingo).Kai šunys jau turėjo galimybę išvengti šoko, jie to nebedarydavo, tiesiogpralaukdavo. Panašūs bandymai su studentais (stiprus garsas).Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese.Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau ar kuo greičiauišmokti, mokinant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimodėsningumai taikomi elgesio modifikacijai. Pvz. sutuoktiniai, kuriekivirčijosi dėl niekų; mokėjo baudą vienas kitam. Elgesio keitimo programa.

VI PASKAITAAtmintis. Atminties tipai. Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis.Atminties stadijos: įsiminimas, laikymas, atgaminimas. Atminties treniravimas.

Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtųpanašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti netpaprasčiausio pokalbio. Kalbant apie atmintį, yra dalykų, su kuriais sutinka visi psichologai.Pirmiausia, tai atminties stadijos. Aš pasakiau savo vardą. Jeigu klausėtės –įsiminėte. Iki to momento, kai vėl jo prireiks, laikėte atmintyje. Kaiprireikė (kas nors paklausė, koks mano vardas) – prisiminėte. Taigi:1. Įsiminimas (užkodavimas, įvedimas į atmintį)

2. Laikymas atmintyje.3. Atgaminimas (atsiminimas, ištraukimas iš atminties). Jeigu mano vardo neprisimenate, gali būti, kad turite atmintiesproblemų bet kurioje iš šių trijų stadijų. Skirtingi atminties tipai: faktų įsiminimas, įgūdžių įsiminimas,asmeninė patirtis, bendri faktai ir t.t. Asmeninei patirčiai – epizodinėatmintis; bendroms žinioms apie pasaulį – semantinė atmintis; įgūdžiams –procedūrinė atmintis. Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunkakeletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisųmetų. Kai kuriuose vadovėliuose dar nurodoma, kad yra ir sensorinė atmintis –momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais šisensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu. Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji irgi apimavisas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arbavizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį(eidetic). Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksaikeletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymastrumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyjevienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universalitrumpalaikės atminties apimties formulė – 7+- 2. Tai atrado jau 1885 metaisH.Ebbinghaus’ as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikėsatminties turinį mes galime išlaikyti trumpai. Vėliau tas turinys pakeičiamaskitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas,nėra kartojamas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiautrunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama,kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė). Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemųsprendime. Trumpalaikė atmintis svarbi ir suprantant kalbą, tačiau šis vaidmuolaibai komplikuotas ir dar neaiškus. Čia matyt įsijungia papildomimechanizmai. Nes, pvz., pacientai su pažeistomis smegenimis: vieno iš jųatminties apimtis tik 1 objektas, bet jis gali atsiminti ir pakartoti visąsakinį; kito iš jų atminties apimtis normali, bet jis negali pakartoti visosakinio. Tikriausiai yra kalbinė atmintis, atskira nuo trumpalaikės. Realiai, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena ištokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais.(chunking). Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba. Kaip vyksta informacijos perėjimas iš trumpalaikės į ilgalaikęatmintį? Viena iš teorijų – dvigubos atminties teorija. (paveikslėlis) Įsimenami dalykai visuomet “įeina” per trumpalaikę atmintį. Čia jispakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina irtyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokiatvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvotrumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti.Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė.(grafikėlis) Tačiau ši teorija irgi ne viską paaiškina. Pvz. psichologas Sandfordas25 metus kas rytą skaito 5 rytines maldas, bet jų mintinai taip ir neatsimena.Sunkiai paaiškinamas ir naujumo efektas (net tada, kai informacija jau nebetrumpalaikėje atmintyje). Ilgalaikė atmintis – ir tai, ką sakiau prieš keletą minučių, ir tai,kas įvyko prieš keletą metų. Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje nei vizualinis,nei akustinis, o prasminis. Pvz. atsimename sakinio prasmę. Atsimenamežodžius, panašius pagal prasmę. Yra, kita vertus, ir kitoks kodavimas.Akustinis – atpažįstame žmogaus balsą, vizualinis, kvapų, skonio ir kt. Kai reikia prisiminti kokią nors be ryšio informaciją, papildomaipridedami prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yrapatikslinimas, išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas;priežasties – pasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir papildomųklausimų nagrinėjimas. Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandamainformacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi nelaikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos. Tam tikro dalyko atsiminimas panašus į knygos ieškojimą didelėjebibliotekoje! Ant liežuvio galo, tam tikrų įvykių atsiminimas tik hipnozės metu.Užuominos atsiminimui. Dėl tokių užuominų atpažinimo testus paprastai lengviauatlikti, nei prisiminimo reikalaujančius (bet kažin, yra ir anuo atvejuvisokių kabliukų). Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kainaudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą,telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau “apkrauta”, tuo sunkiau, janaudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos irdidesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų.Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Taidažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju. Įsiminimo – atsiminimo sąveikavimas. Kai palengvinamas įsiminimas,lengvesnis ir atsiminimas. Informacijos organizavimas, suskirstymas pagalkategorijas, hierarchinis išdėstymas. Konteksto reikšmė. Kai tas patskontekstas, lengviau atsiminti. Tai nebūtinai išoriniai dalykai, aplinka, galibūti ir vidinė būsena. Pagaliau, atmintis neatsiejama nuo įvairiausių kitokių psichiniųprocesų. Turi įtakos nuostatos, motyvacija, kiti ypatumai. Didelę reikšmę turiemociniai veiksniai. Pvz. kai įvyksta kas nors emociškai jaudinančio arsvarbaus, atsimename, kur tada buvom, ką veikėm. Atsimename pačius įvykius,emociškai nuspalvintus. Neigiamos emocijos paprastai apsunkina atsiminimą(studentas laiko egzaminą). Froido teorija apie prisiminimus ir atsiminimą (negalėjimą atsiminti) – per seminarą. Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visikas atmintiespraradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačiąatmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejųnagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipųegzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, betprisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra(arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atmintiessrityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrusfaktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra manovyras). Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasispastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amnezijąaiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus,
kuriuos jautė tėvams. Tačiau ši amnezija apima visas atminties sritis.Priimtinesnis aiškinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaipvaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji.Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms,schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų ( kažkaip panašiai į eidetinęatmintį). Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apieįsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. Medžiagos dalinimas prasminiaisgabalais, vaizduotės pasitelkimas, medžiagos nagrinėjimas, aiškinimasis,tikslinimas, konteksto reikšmė, medžiagos organizavimas, praktikavimasis(atsiminimo), PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas,pakartojimas sau, testas). Metaatmintis – savo paties atminties sistemosžinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naująinformaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar norm.besivystančių iratsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o nedėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būtipanaikinami. Konstruktyvi atmintis – konstruktyvus, kūrybiškas prisiminimųatgaminimas. Prisiminimai konstruojami, užpildant informacijos trūkumus,atsiradusius įsimenant ar atsimenant. “Kaip paklausei, taip ir atsakiau” –paprastų išvadų įtaka atsiminimui. Klausimo suformulavimas palengvina tamtikros medžiagos atsiminimą. Kita vertus, klausimo suformulavimas įtakoja irpačią medžiagą, atsiminimo tikslumą. Pvz. vienų žmonių klausė, kokiu greičiuvažiavo mašinos, kai jos trenkėsi viena į kitą; kitų žmonių klausė, kokiugreičiu jos važiavo, kai susidūrė. Žodis “trenkėsi” lėmė kur kas tragiškesnįir baisesnį avarijos atsiminimą. Taip pat prisiminimus veikia ir stereotipai(pvz. Betė niekad neturėjo pastovaus vaikino, bet kartais eidavo įpasimatymus; vėliau buvo pasakyta vienai grupei, kad ji ištekėjo, kitaigrupei – kad ji tapo lesbiete; pirmoji grupė atsiminė tai, kad ji kartaiseidavo į pasimatymus, o antroji – kad ji niekad neturėjo vaikino).Įtakosprisiminimams turi ir ištisos schemos (mentalinės žmonių, objektų, situacijųrūšių, tipų reprezentacijos). Atsiminimas yra ne tikslus tikrovės atspindėjimas (representation), ojos interpretacija, aiškinimas (construction).

VII PASKAITAKalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas,hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinismąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalboslygiai. Kalbos vystymasis.

Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas,filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistaidaugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informaciniusveikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą,gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes. Žmogaus informacijos perdirbimo modelis vaizduojamas maždaug taip:

Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybėklaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitosklaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiaiįvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į taidėmesio. Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijųlaikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Taipriklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaipreikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimųpritaikymas gamyboje, buityje ir t.t. Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo –sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniaisvaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaipindivido pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovėsatspindėjimas. Svarbiausios mąstymo formos – sąvokos, sprendimai ir samprotavimai. Užtenka tik pagalvoti apie ką nors – šunį, saulę, filmą, valgį – irmes jau manipuliuojame sąvokomis. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčiųpanašių savybių, kategorijos. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) –paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas, meilė.Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiritai kategorijai priklausantys nariai. Pvz. sąvoka “paukštis”. Jeigu turimsąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yrapaukštis, net dabar jos nematydami. Kai kurios sąvokos yra dirbtinės – turinčios aiškų apibrėžimą(kvadratas). Kitos – natūralios, neturinčios aiškiai apibrėžiamų savybių, otik būdingų savybių rinkinį. Natūralių sąvokų nariai, turintys beveik visusbūdingus bruožus, yra prototipai. Prototipai dažniausiai apjungiami į schemas – informacijos pluoštus. Gali būti tam tikri hierarchiniai sąvokų išsidėstymai:vaisiai, obuolys: alyvinis ir t.t.Sąvokos, vaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui,kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas –analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas. Kiti mąstymo elementai. Teiginiai – sąvokos sudaro teiginius.Teiginys – tai mažiausias žinių vienetas. Jis atspindi sąvokos santykį su tąsąvoką atitinkančia savybe (paukštis turi sparnus) arba dviejų sąvokų sąryšį(šunys nemėgsta kačių). Mentaliniai modeliai – grupė teiginių, atspindinčiųžmogaus supratimą apie tai, kaip tam tikras daiktas veikia. (pvz. kaip veikiakompiuteris ar tam tikra operacija) Kartais tokie mentaliniai modeliaineteisingi (kai trūksta žinių apie kai kuriuos dėsningumus).Scenarijai – tam tikros veiklos, aktyvumo modelio reprezentacija. Pvz. ėjimo įrestoraną scenarijus. Tokie scenarijai kartais net trukdo teisingai įvertintisituaciją. Pvz. galim ramiai praeiti pro infarkto ištiktą žmogų, nes mūsųscenarijus sako, kad paprastai šitaip pakelėse guli girtuokliai. Tai paaiškinair faktą, kad į laukiamus įvykius žmogus reaguoja greičiau, nei į netikėtus.Žodžiai – paprastai visos sąvokos, teiginiai, net scenarijai ir modeliaiyra “išverčiami” į žodinę kalbą. Pvz. atlikdami kokią nors užduotį, mes saupakartojame ją, sprendimo eigą ir kt. Įprastai visas žmogaus mąstymas atrodokalbinis. Tačiau kaip yra, kai žmogus negali kalbėti. Ar tuomet vis tiek yraįtraukiamos kokios nors kognityvinė kalbos struktūros? H.Furth (1964) teigė,kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiaijuos ištyręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumųneturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios

kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarpkalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas irnevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nekalbinis mąstymas. Naudojimasis vaizdiniais mąstyme. Kai esame klausinėjami apie kokįnors objektą, kurio čia nėra, mintyse turime jo vaizdą. Ir tarsi “žiūrinėjame”tą vaizdą. Manipuliavimas vaizdiniais (apvertimas, žiūrėjimas iš kitos pusės).Taip pat – kognityviniai žemėlapiai, erdvinis mąstymas. Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iškelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – išdviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingogali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tainereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien tik logika pasikliauti negalime,reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga.Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juospriimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus.Dedukciniai samprotavimai: perėjimas nuo bendresnių žinių prie mažiau bendrų.Indukciniai samprotavimai: nuo konkrečių žinių prie apibendrinimų. Žmonėsbendrai linkę nuolat apibendrinti, daryti indukcines išvadas.Euristika – alternatyva loginiam mąstymui (vietoj to, kad veiktumealgoritmiškai, dažniausiai veikiame euristiškai: taip sutaupome laiko).Euristika – tai skaičiavimas i akies, apytikris skaičiavimas arba ėjimastrumpiausiu keliu. Trys euristinių samprotavimų būdai:– patvirtinanti euristika: žmogus jau iš anksto susidaro nuomonę, išmetainkarą ir prisitvirtina prie vienos hipotezės. Tada labai sunku pakeisti tokįsamprotavimą, nutolti nuo tos pirminės hipotezės.– reprezentatyvioji euristika: turime tam tikras kategorijas, schemas,įsitikinimus. Hipotezės, kad tam tikras pvz. priklauso atitinkamaikategorijai, klasei, tikimybė tikrinama lyginant tą pvz. su tos klasėsbūdingiausiais bruožais. Ar liesas, mažas, drovus ir su akinukais žmogus yrafermeris ar bibliotekininkas?– tinkamumo euristika: sprendžiama pagal tai, kad yra prieinamiausia,lengviausiai pasiekiama (panašiai kaip šiandien apsivilkome megztinį, kurisbuvo lengviausiai pasiekiamas – ant viršaus). Iš esmės toks trumpiausiaskelias mūsų dažniausiai nepaveda, nes lengviausiai prieinamos protui,prisiminimui yra dažni įvykiai ar hipotezės. Tačiau kartais mus tai paveda,nes gana retas įvykis gali būti labai įsirėžęs mums atmintin, o messprendžiame pagal jį. Sprendimai – trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturidalykai (būdingi ypatumai):– tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas);– kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas;– dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojantproblemą;– problemos diagnozavimui arba pašalinimui reikia suformuluoti keletąhipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes. Problemų sprendimų etapai:– problemos supratimas (diagnozavimas)– plano problemos sprendimui sudarymas– plano įvykdymas– rezultatų įvertinimas. Nustatinėjant problemą, dažniausiai ir remiamės samprotavimais(loginiais arba euristiniais). Kaip tik čia ir iškyla daugiausiai sunkumų. Dėltrumpalaikės atminties ribotumo, negalime vienu metu svarstyti keletohipotezių. Tikrinam po vieną. Jei priimam neteisingą hipotezę (ypač džn. pagaltinkamumo, prieinamumo principą) – pastangos išspręsti nueina perniek.Dažnai esame konservatyviai, nelanksčiai prisitvirtinę prie vieno(reprezentatyviausio, tinkamiausio, įprasto ir t.t.) problemos sprendimo būdo.Tai riboja kūrybiškumą ir išradingumą, galimybes manipuliuoti ireksperimentuoti.Labai dažnai žmones “apgauna” ir trikdo tai, kas vadinama lenkimu linkpatvirtinimo, kognityviniu tingumu arba kognityvine didybe. Žmogus niekaipnenori atsisakyti savo hipotezes ir ieško ją patvirtinančių dalykų, užuotpergalvojęs viską iš naujo ir suformulavęs visiškai naują hipotezę.Be to, dažniausiai remiamės kokių tai simptomų pasirodymu ir visai pamirštameįvertinti atitinkamų simptomų nebuvimą (negatyvaus akivaizdumo ignoravimas). Problemų sprendimo įgūdžius galime gerinti, išvengdami visų tokiųvilkduobių ir aklaviečių. Pirmiausiai, nedaryti klaidų silogistiniuosesamprotavimuose (Venn diagramos):1. Kai kurie A nėra B. Kai kurie B nėra A. Vadinasi, kai kurie A yra B.

2. Kai kurie A nėra B. Nei vienas B nėra A. Vadinasi B yra A.

3. Kai kurie A nėra B. Visi B nėra A. Vadinasi nei vienas nėra B.

Toliau: neprisirišti prie vieno modelio (polinkio spręsti tik taip). vien jaužinojimas apie tai, kad žmonės linkę prisitvirtinti prie tam tikros hipotezėspadidino jų atvirumą įvairioms alternatyvoms.Geresnių strategijų ieškojimas. Inkubacinis periodas. Problemos išskaidymas.Eksperto, profesionalo mėgdžiojimas. Pasikliovimas eksperto išvadomis, vienok,ne visuomet teisinga, nes ekspertas, kad ir disponuodamas dideliu žiniųbagažu, gali padaryti klaidingų išvadų. Kompiuterių problemų sprendimas irgi remiasi algoritmais ir euristika.Tačiau algoritminis būdas kartais tiesiog neįmanomas (dėl milijoninių galimųžingsnių tikrinimo). Daugelis tyrinėtojų mano, kad efektyviausios procedūroskompiuterizuotame problemų sprendime – tai žmogiškoji euristika. Diagnozavus problemą, reikia priimti sprendimą. Kai pasekmėsnežinomos – rizikingas sprendimas. Nuspręsdami atsižvelgiame į daugybę už irprieš. Sprendžiam pagal naudingumą ir vertę, pagal laukiamą vertę. Tačiauvertinimai visada subjektyvūs (pervertinimas arba nepakankamasįvertinimas).

Kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:-simboliai (žodžiai)– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).Tipiškas studento žodžių bagažas – 50000-100000 žodžių.Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos).Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačiossavaime fonemos nėra prasmingos.Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai irpriešdėliai, priesagos.Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakiniuspagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į semantiką (taiyra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagalgramatikos taisykles).Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jeinagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turibūti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra(išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamųsantykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio

tyrinėjimus. Žodžių ir sakinių supratimas. (paveikslėlis)

Idėja (teiginys)

Frazė (-ės)

“Jo smūgis buvo baisus”

Morfemos

Fonemos

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklėsir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningąsakinį. Tai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informacijągabalais ir ją taip lengviau įsiminti.Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai,kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama,intonacija, etc. Pagaliau, jumoro, žargono, etc. supratimas.Kalbos vystymasis. Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus,atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba),klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas.Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžiojagarsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikosišmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vaikų kalbosmokymasis praeina panaias stadijas.Ar beždžionės gali kalbėti? Požiūris atsargus ir gan skeptiškas. Gali tikišmokti naudotis ribotu skaičiumi simbolių.Mentalinių sugebėjimų įvertinimas. Intelekto koeficientas. Normalinispasiskirstymas. Atsilikimo įvertinimas ir atsilikimo lygiai. Prigimtis irintelektas. Koreliacija tarp vaikų porų tuo didesnė, kuo didesnis panašumastarp jų prigimties (genotipai) arba aplinkos (tos pačios auginimo sąlygos).Kūrybiškumas. Žema koleriacija tarp kūrybiškumo ir intelekto testo rezultato.Kūrybiškumas reikalauja divergentinio mąstymo (sugebėjimo vienu metu matyti irgeneruoti keletą galimų variantų).

VIII PASKAITAMotyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys,socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos.Emocinės išraiškos.

Motyvacija – tai, kas “judina” mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacijanurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį,intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprastiabsurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai,emociniai ir socialiniai faktoriai. Motyvacijos teorijos:– Instinktų teorija. Mūsų elgesį valdo įgimti biologiniai instinktai.McDougall (1908) vienas pirmųjų ėmė vardinti ir įrodinėti žmonių elgesįpaaiškinančius instinktus. Jis rado 18, bet jų “pritrūko” žmogaus elgesiopaaiškinimui, todėl vėliau rasta net iki 10000 instinktų (jumoras: instinktasieškoti instinktų). Ir vis tiek tai nepaaiškino viso žmogaus elgesio, ypač tofakto, kad vis tiek egzistuoja imokimas. Kai kurių instinktų buvimą, žinoma,irgi sunku paneigti.– Potraukių mažinimo teorija. Homeostazė – gyvų būtybių tendencija palaikytifiziologines sistemas pastoviame pusiausvyros lygyje. Motyvai kyla išhomeostazės sutrikdymo. Atsiranda kokia nors reikmė (poreikis) – biologinisporeikis gerbūvio atstatymui. Būdai, kaip sumažinti potraukį, yra paprastaiišmokti. Ši teorija nepaaiškina smalsumo ir kitokio elgesio, kuris kaip tikgriauna homeostazę (motyvacijos ardyti homeostazę).– Sužadinimo teorija. Kiekvienas žmogus turi optimalų fiziologinio sujaudinimolygį., kurį nori palaikyti. Sujaudinimo būsena būdinga visai žmogaus veiklai.Per mažas sujaudinimas – apatija, per didelis – šokas, stresas. Sujaudinimolygis didinamas arba mažinamas. Ši teorija nurodo motyvacijos ir emocijųsąryšį.– Paskatų teorija. Tos trys teorijos nurodo tik vidinius elgesio “variklius”,o paskatų teorija pabrėžia išorinius veiksnius, kurie motyvuoja elgesį.Veiksmai nukreipiami teigiamų paskatų gavimui, neigiamų vengimui. Didelęreikšmę turi laukiama vertė. K.Levino lauko teorija. Siekimo-siekimo, siekimo-vengimo, vengimo-vengimo motyvų konfliktai.– Prieingo proceso teorija. Dviejų pastarųjų teorijų kombinacija. Kiekvienareakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingos reakcijos (krūptelėjęnuo didelio garso, tuoj pat atsipalaiduojame). Po keleto to paties stimulopakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja. Šiteorija iš dalies paaiškina emocinius pasikeitimus, priklausomai nuo aktyvumorūšies. Vartojant narkotikus, pirminė reakcija- malonumas, priešingasprocesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija.Šokant parašiutu – atvirkščiai.Taigi elgesys valdomas fizinių, psichologinių ir emocinių malonumo irdiskomforto modelių. Alkis – galingas motyvatorius. Iš esmės atrodo grynai biologinis. Kaipvis dėlto sužinom, kad norim valgyti? – Receptoriai iš skrandžio (kai skrandis pilnas, nors ir nevalgomųdaiktų). Bet žmonės su pašalintu skrandžiu vis tiek jaučia alkį. – Skonis turi įtakos (kai keli patiekalai, ir gyv. ir žmonės valgožymiai daugiau, negu nori ar negu kai vienas patiekalas). – hipotalamuse yra specialūs centrai, reguliuojantys alkį ir sotumą(kai jie pažeisti, persivalgo ir storėja arba nevalgo). – Įtakos turi kraujas (gliukozės kiekis kraujyje ir dar kažkasnenustatyto). – nebiologiniai faktoriai (gražiai atrodantis maistas, mandagumoetiketas, pripratimas ir kt.) Valgymo sutrikimai:-Nutukimas: suvartojama daugiau kalorijų, nei organizmas pajėgiametabolizuoti, arba sudeginti. Išrankus valgymas: mėgstamo maisto suvalgomažymiai daugiau, nemėgstamo – mažiau. Priežasčių daug.– Nervinė anoreksija ir bulimija (Psichologija Tau 1995 Nr. 1). Bulimija –valgomi milžiniški kiekiai maisto, po to išvemiama. Seksualinio elgesio motyvacija. Hormonų vaidmuo: moteriškieji –estrogenas, progestinas, estradiolas ir progesteronas; vyriškieji –androgenai, testosteronas. Visuose žmonėse yra abiejų hormonų, bet atitinkamosrūšies daugiau (pas vyrus androgenų, pas moteris – estrogenų ir progestino).Tyrimai rodo, kad androgenas gali aktyvuoti susidomėjimą abiejų lyčiųasmenimis, estrogenas irgi gali aktyvuoti seksualinį susidomėjimą moterimis.Hormoninis gydymas, kai hormonų sekrecija sutrikusi ar neįmanoma. Socialiniaifaktoriai: seksualinio elgesio išmokimas, nuostatos, įsitikinimai, kultūrinėsnormos ir kt.Kaip atsiranda homoseksualumas? šeimos, socialinių, seksualinių ir biologiniųfaktorių sąveika. Vieno modelio nėra. Socialiniai motyvai. Prisirišimas ir socialinė izoliacija. Pastarasisreiškinys psichologiškai žudantis pačius ir skatinantis žudyti ar ignoruotipalikuonis. Motinystė – kas skatina rūpintis vaikais. Kai kurie