Psichologija

Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus.
Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas
ir mechanizmus. Mokslas apie sielą.

Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi.
Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų
sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus,
o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras
perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti.

Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš
hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis
gali būūti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir
Aristotelio “Apie sielą”. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento
tipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST).

Terminas “psichologija” pirmąkart pavartotas 1732 metais
K.Volfo “Empirinė psichologija” ir “Racionalistinė psichologija”. Psichologija
kaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas
įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Vundtas introspekcijos pagalba
tikėjosi rasti pagrindinius žmogaus sąmonės elementus.

Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau
plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar –
daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Skirstoma paprastai
pagal tai, kokiu aspektu tiiriamas psichologijos objektas (psichiniai
reiškiniai, siela). Taip pat – pagal tyrimo uždavinius, metodus ir rezultatų
pritaikymo sritis.
Psichologijos sritys:
• Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių
procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis
už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.
• Eksperimentinė ps

sichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus
daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius
stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.
• Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai
įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida,
mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.
• Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus
grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir
kt.
• Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės,
asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios
trys sritys tarpusavyje labai susijusios.
• Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir
gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir
terapija. Psichologinis konsultavimas.
• Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje,
mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio
santykiai.
• Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai,
efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.
• Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje,
mygtukų išdėstymas irr kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio
priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir
numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.

Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu.
Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio. Tas
požiūris – iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios
psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje. Apie psichologijos istoriją galima
pasiskaityti M.Furst “Psichologija” (liet.kalba)

Psichologinių tyrimų tikslai ir metodai:

Numatymas: Kontrolė:
Hipotezės formavimas, Hipotezės formavimas,
koreliaciniai tyrimai Eksperimentiniai
tyrimai
hipotezių tikrinimui hipotezių tikrinimui

Aprašymas: Aiškinimas:
Apklausos, apžvalgos, Teorijos kūrimas
atvejų analizės, stebėjimai

Metodai:
-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr.
grupės);
-koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas
sąlygas, koreliacinis ko

oeficientas; testai);
-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės,
anamnezės).

II PASKAITA

Biologiniai psichologijos pagrindai. Nervų sistemos sandara. Genetika.

Neuronas – nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius
impulsus. Aksonas – siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas –
izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai
prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).
Nervinio impulso perdavimas – elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono
viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda
savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas
tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto:
viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten
atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir
perduoda informaciją kitam neuronui.

Glijai – jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės (atlieka
ūkio darbus). Žmogaus smegenyse – nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų.
Glijų 10 kartų daugiau. Priklausomai nuo aksono tipo, nervinio impulso greitis
2-200 mylių/h (palyginimui elektros greitis 186300 mylių/s).

Nervas – tūkstančių neuronų pluoštas.

3 neuronų rūšys:
– sensoriniai neuronai (iš receptorių į CNS, įcentriniai);
– motoriniai neuronai (iš CNS į veikimo organus:raumenis, liaukas;
išcentriniai);
– tarpiniai neuronai (tik smegenyse, akyse ir stubure; impulsų gavėjai ir
paskirstytojai).

NERVŲ SISTEMA:

Centrinė: Galvos smegenys; nugaros smegenys.

Periferinė: Somatinė ir Autonominė: simpatinė, parasimpatinė

Labiausiai mus domina galvos smegenys. (paveikslėlis)

Smegenėlės (Cerebellum) – tiesiogiai susijęs su judesių koordinacija.

Kamienas (medulla) – reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus.
Kamiene persikryžiuoja iš stuburo smegenų ateinantys nervai (kairė valdo
dešinę ir atv.).

Talamusas – viena sritis: regėjimo, klausos, skonio, lytos receptorių
informacijos paskirstymas ir nukreipimas į žievės sritis; kita sritis
dalyvauja miego-budrumo kontroliavime.

Hipotalamusas (l

lietuviškai – gumburas) – labai svarbi sritis. Ten yra
valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; jis reguliuoja
endokrininę veiklą, palaiko homeostazę (kai šalta drebame, kai karšta –
prakaituojame). Ši sritis labai susijusi su emocinėmis ir stresinėmis
situacijomis (rastas streso centras; stimuliuojant atitinkamas sritis,
juntamas malonumas arba skausmas).

Limbinė sistema – papildoma instinktyvaus ir refleksinio elgesio
kontrolė.
Hipokampus – atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami
seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta
prieš metus ar prieš pat pažeidimą. Neįsimintų ir dabar vykstančių dalykų,
sutinkamų žmonių. Limbinė sistema taip pat susijusi ir su emocijomis (pvz.
beždžionės su pažeidimais limbinėj sistemoj nereaguoja į užpuoliką).

Galvos smegenys.
(paveikslėlis apie žievės sritis)
Motorinė sritis – valingi judesiai (paralyžius)
Somatosensorinė sritis – kūno judesių ir pojūčių jautimas
Regėjimo sritis (pav. apie akies nervų susikryžiavimą)
Klausos sritis -sudėtingų garsinių signalų analizė (kalbos supratimas)
Broko ir Vernikės sritys – kalbėjimas ir kalbos supratimas
Angular Gyrus – vizualinės ir girdimosios žodžio formų suderinimas.
Asociacijų sritys: priekinė -problemų sprendimas, strategijos pakeitimas;
užpakalinė (pakaušinė) – vizualinės asociacijos (žmogus mato formą, bet negali
jos įvardinti ar atskirti nuo kitos).

Smegenų asimetrija (paveikslėlis)

Kairysis pusrutulis beveik visuomet didesnis už dešinįjį. Broko sritis
(kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių
kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje. Kairiajam
pusrutulyje – kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti
rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Deiniajame pusrutulyje neverbalinis
supratimas, erdvinis mąstymas ir kt., šis pusrutulis labiau valdo emocines
išraiškas.

Greitas informacijos perdavimas iš pusrutulio į
pusrutulį, nes juos
jungia nerviniai pluoštai (corpus callosum). Epilepsijos atveju tai tik
blogiau (didesni traukuliai, apima abi sritis).

Psichologijos chemija: kaip veikia narkotikai; pagrindiniai (7)
neurotransmiteriai (g.b. seminaro tema).

Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju. Tai
vyksta ir normalaus gyvenimo eigoje. Smegenų žievės neuronų pasikeitimai
vystymosi eigoje (paveikslėlis).

Genetika. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina
išmanyti ir paveldimumo įtaką. Yra speciali sritis: elgesio genetika arba
psichogenetika, kuri tyrinėja, kiek psichologinės ypatybės – intelekto
sugebėjimai, temperamentas, emocinis stabilumas ir kt. – yra paveldimi.

Kai kurios ligos, susiję ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai
paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dažniausiai – recesyviniu būdu.

Fenilketonurija (organizmas nevirškina ir neįsisavina fenilananino,
kuris nuodija NS, kenkdamas smegenims).

Hantingtono liga – nulemia dominantinis genas. Tam tikrų smegenų
sričių degeneracija (pasireiškia tik 30 – 40 metų amžiuje)

Chromosominiai sutrikimai: Ternerio sindromas (viena X chromosoma),
Klainfelterio sindromas (XXY arba XYY). Dabartiniai tyrimai bando
išsiaiškinti, ar papildoma Y susijusi su padidintu agresyvumu. Panašu, kad ne.

Bandoma aiškintis ir pvz. šizofrenijos paveldimumą. Randama tam tikra
predispozicija, tačiau daug lemia ir aplinkos faktoriai.
Psichogenetiniai tyrimai – su dvyniais.
Vėlgi – elgesys priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąveikos; genai nubrėžia
individo galimybių ribas, tačiau tai, kas atsitinka toms galimybėms, priklauso
nuo aplinkos.

III PASKAITA

Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar
informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes
viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad
išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos
kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir
tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu
iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais
vamzdeliais.

Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys
mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia
skirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuoja
skirtingus nervus.

Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juos
nerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims.

Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio
aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar
tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio
nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo
kodavimą.

Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas ir
matysime mažas švieseles.

Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne
dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovė
reaguoja kaip į šviesą.

Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu
(amplitude). Pvz.
silpnas paspaudimas
stiprus paspaudimas

Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai
(paveikslėlis).

Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė –
ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs).

Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėgino
padaryti introspekcijos pagalba.
Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonas
suvokimas: ugnies variklis.

Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčio
suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija.
Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS,
o suvokimas – su auktesniais NS lygiais.

Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu
impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų
centrams. Čia jau prasideda suvokimas.

Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimulo
slenkstis – kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas,
mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį.
Psichometrinių tyrimų pagalba tai galima imatuoti.
Pav. (grafikas)

Žmogaus absoliučių slenksčių lentelė.
Jutimas Slenkstis
Regėjimas Žvakės liepsna matoma už 30 mylių tamsią aiškią naktį
Klausa Rankinio laikrodžio tiksėjimas už 20 pėdų tyloje
Skonis Vienas šaukštelis cukraus dviejuose galonuose vandens
Uoslė Vienas lašas kvepalų pasiskirstęs trijuose kambariuose
Lytėjimas Musės sparnelio kritimas ant skruosto iš 1 cm aukščio

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų)
slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo
stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis
būtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją.

Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo
logaritmui. Arba paprasčiau: tarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio ne
tiesinė, o funkcinė priklausomybė.

Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir
skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą
ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių,
organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

IV PASKAITA
Suvokimas. Suvokimo organizavimas. Pastovumas. Dydžio, erdvės, judesio
suvokimas.

Kas tai per daiktas? Kur jis yra? Atpažinimas ir lokalizacija.

– suvokimas priklauso nuo esamų žinių (schemų)

– suvokimas yra “numatantis” (dar ar net neturėdami pilnos
informacijos hipotetiškai spėjame)

– suvokimas remiasi kategorijomis (“tai gyvūnas”, “tai žmogaus balsas”)

– suvokimas yra santykinis (jungiame ir lyginame bruožus)

– suvokimas turi adaptacinę reikšmę (padeda susiorientuoti, įvertinti
situaciją).

Pasaulį suvokiame kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų
rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą. Ir matome, suvokiame ne viską iš
karto. Į kažką atkreipiame dėmesį, kažkas tik sudaro kontekstą.
Mūsų suvokimas yra organizuojamas. 2 pagrindiniai organizavimo principai:

– figūra ir fonas (šių dviejų dalykų kaitomumas; selektyvumas)

– objektų grupavimas:
pagal artimumą
pagal uždarumą
pagal panašumą
pagal teisingą tęstinumą (sklandžią eigą)
pagal orientaciją (judesį)
pagal paprastumą

Net nepriklausomai nuo matomo objekto dydžio, formos, spalvos
keitimosi, mes jį suvokiame kaip pastovų (nemanome, kad iš tikrųjų jis
pasikeitė). Tai suvokimo pastovumas.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo
suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo
atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai).
Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis
tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui
tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo.

Pavyzdys: 30 sek žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus
atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis,
nes jis “padauginamas” iš didesnio atstumo.

šitoks suvokimo santykinumas gali turėti ir neigiamų pasekmių (pvz.,
kai nežinome realaus daikto dydžio, ir tik spėjame atstumą iki jo). Kaip tik
dėl to mažosios mašinos patiria daugiau avarijų (atrodo, kad jos dar toli).

Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti
pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame
kaip pastovios formos. Todėl kad suvokimas remiasi žiniomis ir santykinumu.

Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis). Tai, kas padeda suvokti erdviškumą,
kaip tik yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Atsižvelgiama į
daugelį dalykų:
– santykinis dydis (toliau esantys mažesni)
– aukštis regėjimo lauke (kuo aukščiau, tuo toliau)
– persidengimas (arčiau esantys daiktai uždengia tolimesnius)
– linijų konvergavimas (perspektyva)
– sumažėjęs aiškumas (tolimesni daiktai ne tokie ryškūs)
– šviesos ir šešėlių žaismas
– gradientai (struktūros)
– judėjimo paralaksas, judesio gradientai (arti esantys daiktai greitai lekia
pro šalį, tolimesni beveik nejuda arba juda drauge su mumis).
– akies lęšiukų akomodacija (suplokštėjimas – toliaregystei)
– konvergencija (žiūrint į arčiau esantį daiktą, akys labiau įtempiamos,
labiau žvairuoja) Paveikslėlis
– binokulinis nesuderinamumas (panašiai kaip ausys nustatinėja garsą: jei
dešinėje pusėje, dešinei ausiai garsiau; skirtumas abiejų akių tinklainės
atvaizdų; kuo didesnis atstumas, tuo skirtumas mažesnis)

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai
didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą
informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą
ar akis, nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

Taigi suvokimas, kad jūs ar pasaulis juda, priklauso nuo sudėtinės
informacijos iš: akių tinklainės, gradientų, galvos ir akių judesių,
vestibiulinių ir taktilinių pojūčių (sėdi traukinyje, pajuda traukinys
šalimais).

Pereinant prie iliuzijų: greitkelyje vairuotojai artėdami prie
pavojingų kryžkelių, žiedų, nemažino greičio. Buvo nupieštos skersinės linijos
su progresuojančiai mažesniais intervalais. Tai buvo suvokiama kaip važiavimo
pagreitėjimas ir vairuotojai numesdavo greitį. Avarijų sumažėjo nuo 14 iki 2
per metus.

Iliuzijos: stroboskopinis judėjimas (multikai); indukuotas judėjimas
(su traukiniu arba ilgai sukantis ratu). Regėjimo pojūčių dominavimas.

Pavyzdžiai: Ebinghauso iliuzija

Ponzo iliuzija (konverguojančios linijos sudaro įspūdį, kad A tiesė
yra toliau, taigi jos vaizdas dauginamas iš atstumo)

Miuller-Lyer iliuzija (taip pat, arba tai, kad matomo objekto “rėmai”
didesni)

Iliuzijos sėkmingai naudojamas apstatant kambarius, parenkant
drabužius, ir net socialiniame bendravime ar savęs vaizdo kūrime.

Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus
ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas,
Dėmesys. Dėmesio selektyvumas: praktikavimasis (įgūdžio sudarymas), stimulo
pobūdis, užduoties sunkumas, streso poveikis (dėmesio susiaurėjimas).

Suvokimo vystymasis: įgyjama daugiau žinių, labai svarbu suvokimo-
motorikos treniravimas (akies-rankos koordinacija; be šito – dažnai iškreiptas
suvokimas); aktyvus veikimas su objektais ir savarankiškas judėjimas.

VII PASKAITA
Sąmonė ir jos būsenos.

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų,
suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp
suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi
fonas, kontekstas.
Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.
Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas.

Ankstyvoji psichologija tapatino “sąmonę” su “protu”. Introspekcija –
pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės
pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Sąmonė – tai ir pasyvus, ir aktyvus žinojimas:
– stebėjimas (savęs ir aplinkos) įsisąmoninat suvokimus, mintis, prisiminimus
(selektyvus dėmesys);
– kontroliavimas (savęs ir aplinkos) elgesio ir kognityvinės veiklos
inicijavimui, planavimui, veiksmų pradėjimui ir vykdymui.

Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Tai irgi tam tikri mentaliniai
procesai (prisiminimai, suvokimai, jutimai), apie kuriuos nežinome, bet kurie
gali būti įsisąmoninami ir kurie daro įtaką mūsų elgesiui, veiksmams, mintims.

itas, o ir kiti terminai (nesąmonė, ikisąmonė, pusiau sąmonė)
naudojami ir dabar. “Kognityvinė pasąmonė”. Daug kas vyksta, mums net nespėjus
įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta,
tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro
įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas
didesnis už kitą ir artimesnis). Automatiniai įgūdžiai. Kai ką nors darome
automatiškai, paprastai neatsimenam (ar išjungiau šviesą?). Vakarėlyje
šnekamės su kuo nors, o kiti savo pokalbyje pamini mūsų vardą ir iškart
atkreipiame dėmesį. Taigi tarsi sąmonės pasidalijimas, bet vienu metu galime
žinoti , įsisąmoninti tik kažką viena. Pusiau sąmonė (subconscious)

Ne-sąmonė (nonconscious) – kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui
(pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti
tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus
procesus). Arba atomų susidūrimas, molekulių formavimasis.

Ikisąmonėje (preconscious) – atsiminimai ir dalykai, įvykiai, kuriuos
bet kada galime ištempti į dienos šviesą.

pasąmonė (unconscious) – įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai,
nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.
Apsirikimai, klaidos.

Sąmonės būsenos. Normali budri sąmonės būsena.

Pakitusi sąmonės būsena: miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas.
Hipnozė, meditacija, narkotikai, sapnai.

Užsisvajojimas (daydreaming) – irgi pakitusi sąmonės būsena, kai
dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi
sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais
žalinga, bet kartais – naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar
nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Pgl Froidą,
svajonės, kaip ir sapnai – pasąmoninių jausmų, norų, impulsų išreiškimas.
Galbūt svajojimas kaipo toksai yra visuomet, tiktai ne visada “prasimuša” pro
sąmoningą veiklą.

Miegojimas – irgi sąmonės būsena. Išlieka tam tikras žinojimas
(stebėjimas ir net kontroliavimas): sapnai, atsibudimas, vos sujuda vaikas,
realių dirgiklių dalyvavimas sapne, atsibudimas tam tikru laiku.

Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų
elektrinis aktyvumas. Pagal EEG ir akių judesius, bei raumenų aktyvumą, miegas
skirstomas į 6 stadijas:
0 stadija: atsipalaidavę, akys užmerktos, bet dar nemiega, akys juda
normaliai, raumenyse dar yra gan aukštas tonusas.
1 stadija: prasideda miegas, akys juda lėtai, vartosi;
2-4 stadijos: ramus miegas, kiekviena stadija trunka po keletą minučių,
paskutinėje stadijoje miegas giliausias.
Vėl grįžtama per visas stadijas atvirkštine tvarka, tada:
REM stadija (rapid-eye-movement) – aktyvus miegas, viskas veikia kaip dieną,
tačiau visiškai sumažėjęs raumenų tonusas (kaip paralyžiaus metu); veido,
rankų spazmos.
80 proc. tiriamųjų, pažadinti REM miego metu, sakė, kad sapnavo.
Pažadinti kitų stadijų metu, sapnavę sakėsi tik 7 proc. tiriamųjų.
Miegant naktį, pirmąsias 3-4 valandas yra giliausias miegas (pasiekiama 4
stadija), vėliau miegas paviršutiniškas – tik iki 2 stadijos, pailgėja REM
miego epizodai. (Grafikai).

Miego sutrikimai. Beveik visi bent kada yra jų turėję. Tačiau yra
labai smarkių, chroniškų, kankinančių.
Insomnija (1977 metų duomenimis, ją turėjo 25-30 mln. amerikiečių) – paprastai
susijusi su nerimo sutrikimais, depresija, pervargimu, nesveiku gyvenimo būdu.
Narkolepsija – užmiegama aktyvios veiklos metu ( kai studentas klausydamasis
paskaitos, tai dar nieko, bet jei dėstytojas, skaitydamas paskaitą, jau
blogai). Pgl. EEG parodymus, iš karto “krentama” į REM miegą. Rastas tam
tikras genetinis polinkis sirgti šia liga.
Miego apnėja – miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomas
ir miegama toliau. Tai gali vykti net iki 100 kartų per naktį. Ryte to
neprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję su
kamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą – refleksinį). Gali būti,
kad staigios kūdikių mirties sindromas yra panašios prigimties.
Naktiniai košmaraisiaubai – vyksta ramaus miego metu, dažniausiai būdingi
berniukams.
Blogi sapnai (košmarai) – gali būti bet kam, vyksta REM miego metu.
Vaikčiojimas miegant – dažniausiai vaikai, ramaus miego metu (žmona išgydė
vyrą švilpuku).
REM miego sutrikimas – būdingas vyresnio amžiaus vyrams, turintiems
neurologinių sutrikimų; nėra būdingo raumenų atsipalaidavimo, todėl daro tai,
ką sapnuoja (vyras smaugė žmoną).

Kodėl miegam? Stiprus biologinių ritmų poveikis. Išlieka, net kai nėra
išorinių indikacijų. Hipotalamuse yra neuronų grupė, veikianti pagal 24-25
valandų ritmą, net pašalinta iš smegenų.
Todėl ritmai geriau prisiderina, kai laikas pasislenka į vėlesnę valandą, o ne
ankstesnę.

Miego funkcija – kas būna, kai nepamiegam. Neurocheminiam lygyje –
nuolat tam tikros medžiagos gaminimas, perdavimas, todėl tam tikras atbukimas.

Sapnai: “Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą” (Froidas). Sapnuoja
visi, tik nevisi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos
metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.
Dabartinių analitikų ir psichoanalitikų požiūriai.
Depresiškos išsiskyrusios moterys dažniau sapnuoja praeitį.

Hipnozė (gr.hypnos – miegas). Kūnas miega, o protas budrus. Prievartos
daryti tai, ką tau liepia nejauti, bet nematai priežasties atsisakyti.
Geriausia sužinoti, tai patyrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose
(suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas,
pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas
(selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje
būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda
nevisi. Normalinis pasiskirstymas. 10-15 proc. visai neužhipnotizuojami, 10-15
proc. – labai lengvai užhipnotizuojami. Įtakos turi žmogaus noras būti
užhipnotizuotam (žr. “Psichologija Tau”).

Meditacija – dėmesio sutelkimas, susiaurinimas. Nieko nesistengti,
viskam leisti, plaukti.

Psi fenomenas (parapsichologijos sritis): būrimai, telepatija, daiktų
judinimas minties galiomis. Ekstrosensorinis suvokimas ir psichokinezė.
Žr. “Psichologija Tau”. Tyrimai paneigia bet kokius ekstrasensų realius
poveikius. Viskas priklauso _tik_ nuo žmogaus įsitikinimo, tikėjimo.

VI PASKAITA
Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir
operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių
reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir
bausmė. Socialinis išmokimas.

Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinės
neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai.
Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi
tampa įgimtomis..

Kas tai yra išmokimas? Kiekvienas autorius apibrėžia šiek tiek
skirtingai. Apibendrinus viską, galima išskirti tokius pagrindinius išmokimo
aspektus:
Išmokimas tai:
– sistemingas elgesio pasikeitimas, atsirandantis kartojantis tai pačiai
stimulinei situacijai;
– elgesio pasikeitimas individualus (tai yra ne visai rūšiai būdingas
pasikeitimas brendimo ar mutacijos pasėkoje);
– atminties įjungimas;
– tie elgesio pasikeitimai turi būti susiję asociatyviniais ryšiais su
atitinkamomis sritimis CNS;
– elgesio pasikeitimas turi būti adaptyvus ir pasireikšti ne tik kiekybiniais,
bet ir kokybiniais parametrais (nuovargis ir psichinių procesų pokyčiai tam
tikrų medžiagų poveikyje nesiskaito).

Gyvūnų išmokimo tipai:
pripratimas (paprasčiausias išmokimas, gabūs net pirmuonys);
sąlyginės reakcijos (klasikinis, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas);
skyrimo reakcijos (keletas r-jų, išsidėsčiusių tam tikra hierarchine tvarka);
erdvinė orientacija (labirintai);
“protingas” išmokimas (kai kurių autorių nuomone, tai nėra tikrasis išmokimas,
tai jau intelekto pasireiškimas).

Bet kuriuo atveju išmokimas – tai jau įgytas elgesys.

Viskas prasidėjo nuo I.Pavlovo bandymų su šunimis. Klasikinis
sąlygojimas – neutralus stimulas (sąlyginis) poruojamas su stimulu, kuris
iššaukia refleksinį atsaką (nesąlyginiu dirgikliu), kol neutralus stimulas
sugeba pats iššaukti tą patį atsaką.
Vakarų ūkininkai maitina vilkus sugadinta aviena (nuo kurios vilkai vemia),
kol jie “išmoksta” nebenorėti avienos.

Biologinis pasiruošimas sąlygojimui. Išmokimas žymiai greitesnis ar
efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu.
Tyrimas su žiurkėmis. Ryški švies, garsus burzgimas ir saldus vanduo buvo
poruojami su: 1gr. elektrošoku, 2gr. pykinimu. 1gr. žiurkėms susidarė
sąlyginis refleksas į šviesą ir garsą. 2gr. – sąlyginė reakcija į vandenį.
Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai
stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai
susijęs su nesąlyginiu stimulu. (ryški šviesa – elektrošokas, pykinimas –
vanduo).
Dantisto kabinetas (sąlyginis , neutralus dirgiklis) reguliariai asocijuojasi
su skausmu (nesąlyginis stimulas), reakcija – baimė. Ten iš tiesų dažnai
patiriamas skausmas. Taigi yra stipri indikacija (numatanti vertė). Jau vien
tik įėjus į kabinetą, jaučiama baimė.

Kitaip dar sakant, susidaro tokios sąlyginės reakcijos, kurios turi
naudingą adaptyvinę reikšmę organizmui.

Sąlyginės reakcijos sudarymui reikalinga:
– kartojimas;
– sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklių sutapimas laike;

Klasikinis sąlygojimas – tai tik išmokinimas reaguoti (jau seniai
esančiu, įprastu ar refleksiniu būdu) į naują dirgiklį. Reakcija gali būti bet
kokia organizmo reakcija (pvz, seilių išsiskyrimas).

Operantinis, arba instrumentinis, sąlygojimas – kai išmokstama visai
naujo judesio (gali būti tik somatinė – kūno – reakcija). Tai “tikresnis”
išmokimas. Apdovanojimas (pastiprinimas) už visiškai naujai įgytą elgesį (katė
išmoksta nuspausti svertelį ir gauna maisto). Tai pastebėjo amerikiečių
psichologas E.Thorndike (1898). Jis sakė, kad išmokimas yra sąlygojamas efekto
dėsnio (vėl remiasi Darvino natūralia atranka). kai kažkokie
veiksmai “apdovanojami” (yra efektyvūs) – jie išlieka. Šiek tiek vėliau
instrumentinį sąlygojimą nagrinėjo ir Konarskis su Mileriu. Dar vėliau –
amerikietis B.Skinner (1938) atrado operantinį sąlygojimą (yra operuojama
aplinka), kuris iš esmės nesiskyrė nuo instrumentinio. Garsioji Skinerio dėžė
(žiurkė spaudo svarelį). Spontaninė reakcija dėl savo efektyvumo (gauto
pastiprinimo) virsta sąlygine reakcija.

Sąlyginių reakcijų funkcionavimo dėsniai. Gesimas arba nykimas: kai
neutralus dirgiklis nebepasirodo, reakcija ima gesti. Arba kai nėra
pastiprinimo. Gesimas nėra tikrasis reakcijos išnykimas, o greičiau tai naujos
reakcijos susidarymas. Kuo reakcija buvo stipresnė (stiprus dirgiklis), tuo
sunkiau nyksta. Kuo daugiau kartojimų reikėjo jos sudarymui, reikės daug
kartoti ir gesinant. Kuo sąlyginė reakcija greičiau užgęsta, tuo sunkiau ją
atstatyti iš naujo. Kuo daugiau reikėjo pastangų (ant svertelio – svoris), tuo
greičiau reakcija užgęsta.
Savaiminis reakcijos atsistatymas ( po “atostogų”). Savaime atsistačiusi
reakcija silpnesnė.
Tikimybinis išmokimas (realiai gamtoje) yra stipresnis, sunkiau gęsta.

Stimulo generalizavimas – išmokstama bijoti panaių dalykų. Tačiau
neišeinama iš proto, nes yra ir stimulo skyrimas arba diferencijavimas.
(Motina atsibunda tik tada, kai verkia jos kūdikis, o ne bet kokio triukšmo
pasėkoje). Žmogui yra labai stipri semantinė generalizacija: vaikams sudaryta
sąlyginė reakcija į metronomą. kai jis veikia, jie mirksi. Reakcija atsirado
ir į patį žodį “metronomas”.

Aukštesnio lygio sąlygojimas (antrinės sąlyginės reakcijos): kai
įvedamas naujas neutralus stimulas ir poruojamas su ankstesniu neutraliu, o ne
su nesąlyginiu stimulu.

Žmogaus išmokimas kur kas sudėtingesnis ir kažin ar galima lyginti su
gyvūnų išmokimu, o taip pat taikyti žmogaus psichologijai bandymų su gyvūnais
rezultatus. Sąlyginai žmogaus išmokimas skirstomas į percepcinį (patyręs
šlifuotojas pastebi 1/1000 mm plyšį metale, o paprastas žmogus tik 1/10 mm
plyšį); motorinį; verbalinį; “protingąjį” (adaptyvus elgesio pasikeitimas,
atsirandantis iš karto).

Teigiamas arba neigiamas pastiprinimas (apdovanojimas arba bausmė) yra
naudojami ir žmonių išmokime. Tačiau tokiu pastiprinimu gali būti net
žvilgsnis ar šypsena. Pažymiai, baudos, socialinis ignoravimas ir kt.

Jau tyrimuose su beždžionėmis pasidaro daug kas neaišku, nes yra
mąstymo užuomazgų, įžvalgų. Kognityvinio požiūrio šalininkai teigia, kad net
gyvūnai turi galvose kognityvinius žemėlapius ir operuoja ne su realia
aplinka, o su mentaline tos aplinkos reprezentacija.

Bausmės naudojimas efektyvus, tačiau reikia labai mokėti ją naudoti.
Taip pat ir su apdovanojimais – jie gali “išmokyti” visai ko nors kito. 1969
metais elektrošoko pagalba buvo išgydytas berniukas, kuris išvemdavo bet kokį
maistą. Per porą savaičių jis atsistatė.
Bausmių taikymo taisyklės.

Bene svarbiausias žmogui yra išmokimas stebint, mėgdžiojant. Būtinos
sąlygos išmokimui stebint:
-dėmesys;
– sugebėjimas atsiminti;
– galimybės (fizinės) atlikti elgesį;
– motyvacija.

Išmoktas bejėgiškumas (M.Seligman): išmoktas įsitikinimas, jog esi
nepajėgus kontroliuoti aplinkos, gali tik prisitaikyti ir iškėsti. Bandymai su
šunimis, kurie negalėjo išvengti elektros šoko (skaudaus, bet nekenksmingo).
Kai šunys jau turėjo galimybę išvengti šoko, jie to nebedarydavo, tiesiog
pralaukdavo. Panašūs bandymai su studentais (stiprus garsas).
Išmokimas ir sąlygojimo dėsningumai taikomi mokymo ir gydymo procese.
Atsikratant blogų įpročių, auklėjant, siekiant kuo daugiau ar kuo greičiau
išmokti, mokinant neįgalius vaikus. Taip pat išmokimas ir sąlygojimo
dėsningumai taikomi elgesio modifikacijai. Pvz. sutuoktiniai, kurie
kivirčijosi dėl niekų; mokėjo baudą vienas kitam. Elgesio keitimo programa.

VI PASKAITA
Atmintis. Atminties tipai. Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis.
Atminties stadijos: įsiminimas, laikymas, atgaminimas. Atminties treniravimas.

Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų
panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net
paprasčiausio pokalbio.

Kalbant apie atmintį, yra dalykų, su kuriais sutinka visi psichologai.
Pirmiausia, tai atminties stadijos. Aš pasakiau savo vardą. Jeigu klausėtės –
įsiminėte. Iki to momento, kai vėl jo prireiks, laikėte atmintyje. Kai
prireikė (kas nors paklausė, koks mano vardas) – prisiminėte. Taigi:
1. Įsiminimas (užkodavimas, įvedimas į atmintį)
2. Laikymas atmintyje.
3. Atgaminimas (atsiminimas, ištraukimas iš atminties).

Jeigu mano vardo neprisimenate, gali būti, kad turite atminties
problemų bet kurioje iš šių trijų stadijų.

Skirtingi atminties tipai: faktų įsiminimas, įgūdžių įsiminimas,
asmeninė patirtis, bendri faktai ir t.t. Asmeninei patirčiai – epizodinė
atmintis; bendroms žinioms apie pasaulį – semantinė atmintis; įgūdžiams –
procedūrinė atmintis.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka
keletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų
metų. Kai kuriuose vadovėliuose dar nurodoma, kad yra ir sensorinė atmintis –
momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais ši
sensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu.

Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji irgi apima
visas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba
vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį
(eidetic). Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai
keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymas
trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje
vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali
trumpalaikės atminties apimties formulė – 7+- 2. Tai atrado jau 1885 metais
H.Ebbinghaus’ as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikės
atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai. Vėliau tas turinys pakeičiamas
kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas,
nėra kartojamas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau
trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama,
kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų
sprendime. Trumpalaikė atmintis svarbi ir suprantant kalbą, tačiau šis vaidmuo
laibai komplikuotas ir dar neaiškus. Čia matyt įsijungia papildomi
mechanizmai. Nes, pvz., pacientai su pažeistomis smegenimis: vieno iš jų
atminties apimtis tik 1 objektas, bet jis gali atsiminti ir pakartoti visą
sakinį; kito iš jų atminties apimtis normali, bet jis negali pakartoti viso
sakinio. Tikriausiai yra kalbinė atmintis, atskira nuo trumpalaikės.

Realiai, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena iš
tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais.
(chunking). Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba.

Kaip vyksta informacijos perėjimas iš trumpalaikės į ilgalaikę
atmintį? Viena iš teorijų – dvigubos atminties teorija. (paveikslėlis)

Įsimenami dalykai visuomet “įeina” per trumpalaikę atmintį. Čia jis
pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina ir
tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokia
tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvo
trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti.
Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė.
(grafikėlis)

Tačiau ši teorija irgi ne viską paaiškina. Pvz. psichologas Sandfordas
25 metus kas rytą skaito 5 rytines maldas, bet jų mintinai taip ir neatsimena.
Sunkiai paaiškinamas ir naujumo efektas (net tada, kai informacija jau nebe
trumpalaikėje atmintyje).

Ilgalaikė atmintis – ir tai, ką sakiau prieš keletą minučių, ir tai,
kas įvyko prieš keletą metų. Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje nei vizualinis,
nei akustinis, o prasminis. Pvz. atsimename sakinio prasmę. Atsimename
žodžius, panašius pagal prasmę. Yra, kita vertus, ir kitoks kodavimas.
Akustinis – atpažįstame žmogaus balsą, vizualinis, kvapų, skonio ir kt.

Kai reikia prisiminti kokią nors be ryšio informaciją, papildomai
pridedami prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yra
patikslinimas, išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas;
priežasties – pasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir papildomų
klausimų nagrinėjimas.

Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama
informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi ne
laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos.

Tam tikro dalyko atsiminimas panašus į knygos ieškojimą didelėje
bibliotekoje!

Ant liežuvio galo, tam tikrų įvykių atsiminimas tik hipnozės metu.
Užuominos atsiminimui. Dėl tokių užuominų atpažinimo testus paprastai lengviau
atlikti, nei prisiminimo reikalaujančius (bet kažin, yra ir anuo atveju
visokių kabliukų).

Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kai
naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą,
telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau “apkrauta”, tuo sunkiau, ja
naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir
didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti.

Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų.
Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Tai
dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.

Įsiminimo – atsiminimo sąveikavimas. Kai palengvinamas įsiminimas,
lengvesnis ir atsiminimas. Informacijos organizavimas, suskirstymas pagal
kategorijas, hierarchinis išdėstymas. Konteksto reikšmė. Kai tas pats
kontekstas, lengviau atsiminti. Tai nebūtinai išoriniai dalykai, aplinka, gali
būti ir vidinė būsena.

Pagaliau, atmintis neatsiejama nuo įvairiausių kitokių psichinių
procesų. Turi įtakos nuostatos, motyvacija, kiti ypatumai. Didelę reikšmę turi
emociniai veiksniai. Pvz. kai įvyksta kas nors emociškai jaudinančio ar
svarbaus, atsimename, kur tada buvom, ką veikėm. Atsimename pačius įvykius,
emociškai nuspalvintus. Neigiamos emocijos paprastai apsunkina atsiminimą
(studentas laiko egzaminą).

Froido teorija apie prisiminimus ir atsiminimą (negalėjimą atsiminti) –

per seminarą.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visikas atminties
praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią
atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.
Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų
nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų
egzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet
prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra
(arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atminties
srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus
faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano
vyras).

Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasis
pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5
metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amneziją
aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus,
kuriuos jautė tėvams. Tačiau ši amnezija apima visas atminties sritis.
Priimtinesnis aiškinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaip
vaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji.
Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms,
schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų ( kažkaip panašiai į eidetinę
atmintį).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie
įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. Medžiagos dalinimas prasminiais
gabalais, vaizduotės pasitelkimas, medžiagos nagrinėjimas, aiškinimasis,
tikslinimas, konteksto reikšmė, medžiagos organizavimas, praktikavimasis
(atsiminimo), PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas,
pakartojimas sau, testas). Metaatmintis – savo paties atminties sistemos
žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują
informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar norm.besivystančių ir
atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne
dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti
panaikinami.

Konstruktyvi atmintis – konstruktyvus, kūrybiškas prisiminimų
atgaminimas. Prisiminimai konstruojami, užpildant informacijos trūkumus,
atsiradusius įsimenant ar atsimenant. “Kaip paklausei, taip ir atsakiau” –
paprastų išvadų įtaka atsiminimui. Klausimo suformulavimas palengvina tam
tikros medžiagos atsiminimą. Kita vertus, klausimo suformulavimas įtakoja ir
pačią medžiagą, atsiminimo tikslumą. Pvz. vienų žmonių klausė, kokiu greičiu
važiavo mašinos, kai jos trenkėsi viena į kitą; kitų žmonių klausė, kokiu
greičiu jos važiavo, kai susidūrė. Žodis “trenkėsi” lėmė kur kas tragiškesnį
ir baisesnį avarijos atsiminimą. Taip pat prisiminimus veikia ir stereotipai
(pvz. Betė niekad neturėjo pastovaus vaikino, bet kartais eidavo į
pasimatymus; vėliau buvo pasakyta vienai grupei, kad ji ištekėjo, kitai
grupei – kad ji tapo lesbiete; pirmoji grupė atsiminė tai, kad ji kartais
eidavo į pasimatymus, o antroji – kad ji niekad neturėjo vaikino).Įtakos
prisiminimams turi ir ištisos schemos (mentalinės žmonių, objektų, situacijų
rūšių, tipų reprezentacijos).

Atsiminimas yra ne tikslus tikrovės atspindėjimas (representation), o
jos interpretacija, aiškinimas (construction).

VII PASKAITA
Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas,
hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis
mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos
lygiai. Kalbos vystymasis.

Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas,
filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistai
daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius
veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą,
gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Žmogaus informacijos perdirbimo modelis vaizduojamas maždaug taip:

Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė
klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos
klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai
įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai
dėmesio.

Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų
laikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai
priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip
reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų
pritaikymas gamyboje, buityje ir t.t.

Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo –
sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais
vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip
individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės
atspindėjimas.

Svarbiausios mąstymo formos – sąvokos, sprendimai ir samprotavimai.

Užtenka tik pagalvoti apie ką nors – šunį, saulę, filmą, valgį – ir
mes jau manipuliuojame sąvokomis. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių
panašių savybių, kategorijos. Sąvokos gali būti konkrečios (matomos) –
paukštis, raudonas, apvalus. O gali būti ir abstrakčios – teisingumas, meilė.
Turėti sąvoką – reiškia atpažinti savybes ar santykius, kuriuos turi atskiri
tai kategorijai priklausantys nariai. Pvz. sąvoka “paukštis”. Jeigu turim
sąvoką zylė ir paukštis, tai galim nuspręsti (sumąstyti), ar zylė yra
paukštis, net dabar jos nematydami.

Kai kurios sąvokos yra dirbtinės – turinčios aiškų apibrėžimą
(kvadratas). Kitos – natūralios, neturinčios aiškiai apibrėžiamų savybių, o
tik būdingų savybių rinkinį. Natūralių sąvokų nariai, turintys beveik visus
būdingus bruožus, yra prototipai. Prototipai dažniausiai apjungiami į schemas –

informacijos pluoštus. Gali būti tam tikri hierarchiniai sąvokų išsidėstymai:
vaisiai, obuolys: alyvinis ir t.t.
Sąvokos, vaikui augant, yra išmokstamos. Sąvokos svarbios mąstymo procesui,
kita vertus, sąvokos sudaromos, pasitelkiant tam tikras mąstymo operacijas –
analizė, sintezė, apibendrinimas, lyginimas, konkretizavimas, abstrahavimas.

Kiti mąstymo elementai. Teiginiai – sąvokos sudaro teiginius.
Teiginys – tai mažiausias žinių vienetas. Jis atspindi sąvokos santykį su tą
sąvoką atitinkančia savybe (paukštis turi sparnus) arba dviejų sąvokų sąryšį
(šunys nemėgsta kačių). Mentaliniai modeliai – grupė teiginių, atspindinčių
žmogaus supratimą apie tai, kaip tam tikras daiktas veikia. (pvz. kaip veikia
kompiuteris ar tam tikra operacija) Kartais tokie mentaliniai modeliai
neteisingi (kai trūksta žinių apie kai kuriuos dėsningumus).
Scenarijai – tam tikros veiklos, aktyvumo modelio reprezentacija. Pvz. ėjimo į
restoraną scenarijus. Tokie scenarijai kartais net trukdo teisingai įvertinti
situaciją. Pvz. galim ramiai praeiti pro infarkto ištiktą žmogų, nes mūsų
scenarijus sako, kad paprastai šitaip pakelėse guli girtuokliai. Tai paaiškina
ir faktą, kad į laukiamus įvykius žmogus reaguoja greičiau, nei į netikėtus.
Žodžiai – paprastai visos sąvokos, teiginiai, net scenarijai ir modeliai
yra “išverčiami” į žodinę kalbą. Pvz. atlikdami kokią nors užduotį, mes sau
pakartojame ją, sprendimo eigą ir kt. Įprastai visas žmogaus mąstymas atrodo
kalbinis. Tačiau kaip yra, kai žmogus negali kalbėti. Ar tuomet vis tiek yra
įtraukiamos kokios nors kognityvinė kalbos struktūros? H.Furth (1964) teigė,
kad ne. Jis studijavo kurčnebylius vaikus, nemokytus gestų kalbos. Kruopščiai
juos ištyręs, autorius teigė, kad tų vaikų kognityvinis vystymasis trūkumų
neturi. Taigi jis daro išvadas, kad mąstymas visiškai gali būti be jokios
kalbos ir kad mąstymas nėra sutrikdomas kalbos netekimo. Kol kas ryšys tarp
kalbos ir mąstymo nėra visiškai ištirtas, manoma, kad jis labai sudėtingas ir
nevienareikšmis. Šitai parodo, beje, kad yra ir kitoks – nekalbinis mąstymas.

Naudojimasis vaizdiniais mąstyme. Kai esame klausinėjami apie kokį
nors objektą, kurio čia nėra, mintyse turime jo vaizdą. Ir tarsi “žiūrinėjame”
tą vaizdą. Manipuliavimas vaizdiniais (apvertimas, žiūrėjimas iš kitos pusės).
Taip pat – kognityviniai žemėlapiai, erdvinis mąstymas.

Samprotavimas antroji (loginio) mąstymo forma. Samprotavimas – kai iš
kelių prielaidų gaunama išvada. Samprotavimai remiasi logika. Silogizmai – iš
dviejų teiginių (prielaidų) daroma išvada. Logikos taisyklės (iš klaidingo
gali sekti teisingas?). Arba jeigu visi A yra C ir visi B yra C, tai
nereiškia, kad visi A yra B. Taigi vien tik logika pasikliauti negalime,
reikia žinoti ir apie pasaulį. Žinoti, ar prielaida yra teisinga ar klaidinga.
Netgi tada, kai samprotavimai yra neteisingi, nelogiški, žmonės linkę juos
priimti, jeigu tai atitinka jų įsitikinimus ar troškimus.
Dedukciniai samprotavimai: perėjimas nuo bendresnių žinių prie mažiau bendrų.
Indukciniai samprotavimai: nuo konkrečių žinių prie apibendrinimų. Žmonės
bendrai linkę nuolat apibendrinti, daryti indukcines išvadas.
Euristika – alternatyva loginiam mąstymui (vietoj to, kad veiktume
algoritmiškai, dažniausiai veikiame euristiškai: taip sutaupome laiko).
Euristika – tai skaičiavimas i akies, apytikris skaičiavimas arba ėjimas
trumpiausiu keliu. Trys euristinių samprotavimų būdai:
– patvirtinanti euristika: žmogus jau iš anksto susidaro nuomonę, išmeta
inkarą ir prisitvirtina prie vienos hipotezės. Tada labai sunku pakeisti tokį
samprotavimą, nutolti nuo tos pirminės hipotezės.
– reprezentatyvioji euristika: turime tam tikras kategorijas, schemas,
įsitikinimus. Hipotezės, kad tam tikras pvz. priklauso atitinkamai
kategorijai, klasei, tikimybė tikrinama lyginant tą pvz. su tos klasės
būdingiausiais bruožais. Ar liesas, mažas, drovus ir su akinukais žmogus yra
fermeris ar bibliotekininkas?
– tinkamumo euristika: sprendžiama pagal tai, kad yra prieinamiausia,
lengviausiai pasiekiama (panašiai kaip šiandien apsivilkome megztinį, kuris
buvo lengviausiai pasiekiamas – ant viršaus). Iš esmės toks trumpiausias
kelias mūsų dažniausiai nepaveda, nes lengviausiai prieinamos protui,
prisiminimui yra dažni įvykiai ar hipotezės. Tačiau kartais mus tai paveda,
nes gana retas įvykis gali būti labai įsirėžęs mums atmintin, o mes
sprendžiame pagal jį.

Sprendimai – trečioji mąstymo forma. Problemų sprendimą aprašo keturi
dalykai (būdingi ypatumai):
– tai, ką jūs turite (problema) nėra tai, ko norėtume turėti (sprendimas);
– kelias tarp problemos ir sprendimo nėra žinomas;
– dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų suprantant ar diagnozuojant
problemą;
– problemos diagnozavimui arba pašalinimui reikia suformuluoti keletą
hipotezių apie tai, kuriuo keliu eiti, ir tikrinti tas hipotezes.

Problemų sprendimų etapai:
– problemos supratimas (diagnozavimas)
– plano problemos sprendimui sudarymas
– plano įvykdymas
– rezultatų įvertinimas.

Nustatinėjant problemą, dažniausiai ir remiamės samprotavimais
(loginiais arba euristiniais). Kaip tik čia ir iškyla daugiausiai sunkumų. Dėl
trumpalaikės atminties ribotumo, negalime vienu metu svarstyti keleto
hipotezių. Tikrinam po vieną. Jei priimam neteisingą hipotezę (ypač džn. pagal
tinkamumo, prieinamumo principą) – pastangos išspręsti nueina perniek.
Dažnai esame konservatyviai, nelanksčiai prisitvirtinę prie vieno
(reprezentatyviausio, tinkamiausio, įprasto ir t.t.) problemos sprendimo būdo.
Tai riboja kūrybiškumą ir išradingumą, galimybes manipuliuoti ir
eksperimentuoti.
Labai dažnai žmones “apgauna” ir trikdo tai, kas vadinama lenkimu link
patvirtinimo, kognityviniu tingumu arba kognityvine didybe. Žmogus niekaip
nenori atsisakyti savo hipotezes ir ieško ją patvirtinančių dalykų, užuot
pergalvojęs viską iš naujo ir suformulavęs visiškai naują hipotezę.
Be to, dažniausiai remiamės kokių tai simptomų pasirodymu ir visai pamirštame
įvertinti atitinkamų simptomų nebuvimą (negatyvaus akivaizdumo ignoravimas).

Problemų sprendimo įgūdžius galime gerinti, išvengdami visų tokių
vilkduobių ir aklaviečių. Pirmiausiai, nedaryti klaidų silogistiniuose
samprotavimuose (Venn diagramos):
1. Kai kurie A nėra B. Kai kurie B nėra A. Vadinasi, kai kurie A yra B.

2. Kai kurie A nėra B. Nei vienas B nėra A. Vadinasi B yra A.

3. Kai kurie A nėra B. Visi B nėra A. Vadinasi nei vienas nėra B.

Toliau: neprisirišti prie vieno modelio (polinkio spręsti tik taip). vien jau
žinojimas apie tai, kad žmonės linkę prisitvirtinti prie tam tikros hipotezės
padidino jų atvirumą įvairioms alternatyvoms.
Geresnių strategijų ieškojimas. Inkubacinis periodas. Problemos išskaidymas.
Eksperto, profesionalo mėgdžiojimas. Pasikliovimas eksperto išvadomis, vienok,
ne visuomet teisinga, nes ekspertas, kad ir disponuodamas dideliu žinių
bagažu, gali padaryti klaidingų išvadų.

Kompiuterių problemų sprendimas irgi remiasi algoritmais ir euristika.
Tačiau algoritminis būdas kartais tiesiog neįmanomas (dėl milijoninių galimų
žingsnių tikrinimo). Daugelis tyrinėtojų mano, kad efektyviausios procedūros
kompiuterizuotame problemų sprendime – tai žmogiškoji euristika.

Diagnozavus problemą, reikia priimti sprendimą. Kai pasekmės
nežinomos – rizikingas sprendimas. Nuspręsdami atsižvelgiame į daugybę už ir
prieš. Sprendžiam pagal naudingumą ir vertę, pagal laukiamą vertę. Tačiau
vertinimai visada subjektyvūs (pervertinimas arba nepakankamas
įvertinimas).

Kalba. Kalba turi du pagrindinius elementus:
-simboliai (žodžiai)
– gramatika (taisyklių, kaip tie simboliai kombinuojami, rinkinys).
Tipiškas studento žodžių bagažas – 50000-100000 žodžių.
Fonema – mažiausias garso vienetas, galintis keisti kalbos prasmę (šnekos).
Fonema – nebūtinai raidė (anglų kalboje 26 raidės ir 40 fonemų). Tačiau pačios
savaime fonemos nėra prasmingos.
Morfema – mažiausias prasmingas kalbos vienetas. Morfemos – tai ir
priešdėliai, priesagos.
Žodžiai – sudaromi iš vienos ar daugiau morfemų. Žodžiai jungiami į sakinius
pagal sintaksės taisykles. Taip pat reikia atsižvelgti ir į semantiką (tai
yra, koks žodis su kokiu gali būti derinami pagal prasmę, ne tik pagal
gramatikos taisykles).
Chomskis N. (Chomsky 1957) – lingvistikos, kalbos nagrinėjimo pradininkas. Jei
nagrinėsime tiktai žmogaus kalbą, niekuomet nesuprasime daugelio dalykų. Turi
būti abstraktesnis kalbos analizės būdas. Taigi paviršutiniška struktūra
(išsakomi žodžių deriniai) ir gilioji struktūra (abstraktus sakinyje reiškiamų
santykių atvaizdavimas). Tai paskatino ištisus žmogaus verbalinio elgesio
tyrinėjimus.

Žodžių ir sakinių supratimas. (paveikslėlis)

Idėja (teiginys)

Frazė (-ės)

“Jo smūgis buvo baisus”

Morfemos

Fonemos

Nesąmoningą ilgesnį sakinį, kuriame įvedamos tam tikros gramatinės taisyklės
ir sintaksė, žmonės įsimena lengviau nei trumpesnį ir visai nesąmoningą
sakinį. Tai reiškia, kad sintaksės įvedimas leidžia žmogui dalinti informaciją
gabalais ir ją taip lengviau įsiminti.
Pokalbio metu kalbos supratimui didelę įtaką turi daugybė kitų veiksnių – tai,
kaip abu pašnekovai supranta tą dalyką, kontekstas, apie ką kalbama,
intonacija, etc. Pagaliau, jumoro, žargono, etc. supratimas.
Kalbos vystymasis. Gugavimas, skiemenys, jau žymintys tam tikrus dalykus,
atskiri žodžiai (savitos sąvokos), pirmieji sakiniai (telegrafinė kalba),
klausimai, santykių, apibendrinimų ir kt. įjungimas.
Kalbos mokomasi per imitavimą ir sąlygojimą (išmokimas). Vaikas mėgdžioja
garsus, skiemenis, žodžius. Pradeda kalbėti negramatiškai. Gramatikos
išmokstama. Būtina turėti įgimtas galimybes kalbėti. Kurčnebylių vaikų kalbos
mokymasis praeina panaias stadijas.
Ar beždžionės gali kalbėti? Požiūris atsargus ir gan skeptiškas. Gali tik
išmokti naudotis ribotu skaičiumi simbolių.
Mentalinių sugebėjimų įvertinimas. Intelekto koeficientas. Normalinis
pasiskirstymas. Atsilikimo įvertinimas ir atsilikimo lygiai. Prigimtis ir
intelektas. Koreliacija tarp vaikų porų tuo didesnė, kuo didesnis panašumas
tarp jų prigimties (genotipai) arba aplinkos (tos pačios auginimo sąlygos).
Kūrybiškumas. Žema koleriacija tarp kūrybiškumo ir intelekto testo rezultato.
Kūrybiškumas reikalauja divergentinio mąstymo (sugebėjimo vienu metu matyti ir
generuoti keletą galimų variantų).

VIII PASKAITA
Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys,
socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos.
Emocinės išraiškos.

Motyvacija – tai, kas “judina” mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija
nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį,
intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti
absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai,
emociniai ir socialiniai faktoriai.

Motyvacijos teorijos:
– Instinktų teorija. Mūsų elgesį valdo įgimti biologiniai instinktai.
McDougall (1908) vienas pirmųjų ėmė vardinti ir įrodinėti žmonių elgesį
paaiškinančius instinktus. Jis rado 18, bet jų “pritrūko” žmogaus elgesio
paaiškinimui, todėl vėliau rasta net iki 10000 instinktų (jumoras: instinktas
ieškoti instinktų). Ir vis tiek tai nepaaiškino viso žmogaus elgesio, ypač to
fakto, kad vis tiek egzistuoja imokimas. Kai kurių instinktų buvimą, žinoma,
irgi sunku paneigti.
– Potraukių mažinimo teorija. Homeostazė – gyvų būtybių tendencija palaikyti
fiziologines sistemas pastoviame pusiausvyros lygyje. Motyvai kyla iš
homeostazės sutrikdymo. Atsiranda kokia nors reikmė (poreikis) – biologinis
poreikis gerbūvio atstatymui. Būdai, kaip sumažinti potraukį, yra paprastai
išmokti. Ši teorija nepaaiškina smalsumo ir kitokio elgesio, kuris kaip tik
griauna homeostazę (motyvacijos ardyti homeostazę).
– Sužadinimo teorija. Kiekvienas žmogus turi optimalų fiziologinio sujaudinimo
lygį., kurį nori palaikyti. Sujaudinimo būsena būdinga visai žmogaus veiklai.
Per mažas sujaudinimas – apatija, per didelis – šokas, stresas. Sujaudinimo
lygis didinamas arba mažinamas. Ši teorija nurodo motyvacijos ir emocijų
sąryšį.
– Paskatų teorija. Tos trys teorijos nurodo tik vidinius elgesio “variklius”,
o paskatų teorija pabrėžia išorinius veiksnius, kurie motyvuoja elgesį.
Veiksmai nukreipiami teigiamų paskatų gavimui, neigiamų vengimui. Didelę
reikšmę turi laukiama vertė. K.Levino lauko teorija. Siekimo-siekimo, siekimo-
vengimo, vengimo-vengimo motyvų konfliktai.
– Prieingo proceso teorija. Dviejų pastarųjų teorijų kombinacija. Kiekviena
reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingos reakcijos (krūptelėję
nuo didelio garso, tuoj pat atsipalaiduojame). Po keleto to paties stimulo
pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja. Ši
teorija iš dalies paaiškina emocinius pasikeitimus, priklausomai nuo aktyvumo
rūšies. Vartojant narkotikus, pirminė reakcija- malonumas, priešingas
procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija.
Šokant parašiutu – atvirkščiai.
Taigi elgesys valdomas fizinių, psichologinių ir emocinių malonumo ir
diskomforto modelių.

Alkis – galingas motyvatorius. Iš esmės atrodo grynai biologinis. Kaip
vis dėlto sužinom, kad norim valgyti?

– Receptoriai iš skrandžio (kai skrandis pilnas, nors ir nevalgomų
daiktų). Bet žmonės su pašalintu skrandžiu vis tiek jaučia alkį.

– Skonis turi įtakos (kai keli patiekalai, ir gyv. ir žmonės valgo
žymiai daugiau, negu nori ar negu kai vienas patiekalas).

– hipotalamuse yra specialūs centrai, reguliuojantys alkį ir sotumą
(kai jie pažeisti, persivalgo ir storėja arba nevalgo).

– Įtakos turi kraujas (gliukozės kiekis kraujyje ir dar kažkas
nenustatyto).

– nebiologiniai faktoriai (gražiai atrodantis maistas, mandagumo
etiketas, pripratimas ir kt.)

Valgymo sutrikimai:
-Nutukimas: suvartojama daugiau kalorijų, nei organizmas pajėgia
metabolizuoti, arba sudeginti. Išrankus valgymas: mėgstamo maisto suvalgoma
žymiai daugiau, nemėgstamo – mažiau. Priežasčių daug.
– Nervinė anoreksija ir bulimija (Psichologija Tau 1995 Nr. 1). Bulimija –
valgomi milžiniški kiekiai maisto, po to išvemiama.

Seksualinio elgesio motyvacija. Hormonų vaidmuo: moteriškieji –
estrogenas, progestinas, estradiolas ir progesteronas; vyriškieji –
androgenai, testosteronas. Visuose žmonėse yra abiejų hormonų, bet atitinkamos
rūšies daugiau (pas vyrus androgenų, pas moteris – estrogenų ir progestino).
Tyrimai rodo, kad androgenas gali aktyvuoti susidomėjimą abiejų lyčių
asmenimis, estrogenas irgi gali aktyvuoti seksualinį susidomėjimą moterimis.
Hormoninis gydymas, kai hormonų sekrecija sutrikusi ar neįmanoma. Socialiniai
faktoriai: seksualinio elgesio išmokimas, nuostatos, įsitikinimai, kultūrinės
normos ir kt.
Kaip atsiranda homoseksualumas? šeimos, socialinių, seksualinių ir biologinių
faktorių sąveika. Vieno modelio nėra.

Socialiniai motyvai. Prisirišimas ir socialinė izoliacija. Pastarasis
reiškinys psichologiškai žudantis pačius ir skatinantis žudyti ar ignoruoti
palikuonis. Motinystė – kas skatina rūpintis vaikais. Kai kurie

Leave a Comment