Psichikos sutrikimasStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Protinė liga, psichikos liga, dvasios negalia – bendras pavadinimas, taikomas įvairiems psichikos (mąstymo, elgsenos, jausmų) sutrikimams, neretai – tiesiog dvasinėms problemoms apibūdinti.Daugeliu atvejų sunku pasakyti, ar tam tikras žmogus turi dvasinių negalavimų, ar jis tiesiog skirtingai supranta pasaulį (taip vadinami keistuoliai). Yra žinoma, kad daugelis genialių žmonių (Salvadoras Dali, Frydrichas Nyčė, Nikolajus Lobačevskis, Hovardas Hjudžas. Džonas Rokfeleris) buvo laikomi keistuoliais, psichikos ligoniais arba išties sirgo psichikos ligomis, tad kartais daroma prielaida, kad nemaža dalis psichikos ligonių – tai tiesiog prie visuomenės neprisitaikę žmonės, mąstantys taip pat logiškai, tačiau skirtingu būdu, nesuprantamu daugumai žmonių.KategorizavimasSąlyginai psichikos ligos skirstomos į turinčias fiziologinės kilmės priežastis, pvz., silpnaprotystė, epilepsija ir gydomas psichiatriniais metodais bei psichologinės kilmės, pvz., neurozė, depresija, gydomas psichoterapiniais būdais. Aiškios ribos tarp dvasinės ir fiziologinės kilmės psichikos sutrikimų nėra: daugelis psichiatrų ir psichologų iki šiol ginčijasi, ar, pvz., schizofrenija bei depresija gali turėti fizines priežastis, ar tai tik psichikos sutrikimai, sukelti anksčiau patirtų pergyvenimų.sichiatrijoje naudojamas psichikos sutrikimų kategorizavimas skirtingose šalyse (pvz., JAV, Lietuvoje, Prancūzijoje) skiriasi, taip pat – skiriasi ir sutrikimų kategorizavimas pagal įvairias psichiatrijos ir psichologijos sroves.Modernus priežasčių aiškinimasŠiuo metu medicinos ir psichologijos sukaupti duomenys neleidžia tiksliai susieti vienų ar kitų dvasinių negalavimų su fizine smegenų būsena: pastebimi fiziologiniai (pvz., mediatorių apykaitos) sutrikimai negali būti vienareikšmiškai traktuojami, kaip negalavimo priežastis, nes daugeliu atvejų tai gali būti tiesiog negalavimo (pvz., prastos mitybos, kilusios dėl depresijos) pasekmė, ar netgi pašalinis medikamentų poveikis (manoma, kad schizofrenija sergančių žmonių smegenų pakitimai gali būti ilgalaikio medikamentinio gydymo pasekmė). Kita vertus, daugeliu atvejų negalima tarti, kad tam tikras dvasinis sutrikimas neturi fiziologinių priežasčių, nes pastarosios gali būti dar neatrastos.Taip pat ginčijamasi ir dėl daugalio psichikos ligų apibūdinimo: pvz., skirtumų tarp neurozės ir depresijos, schizofrenijos ir psichozės ir t.t. Neretai nesutariama, ar tam tikras psichikos negalavimas laikytinas simptomu, ar liga, pvz., depresija, paranoja, sociopatija. Kartais nesutariama, ar tam tikra psichikos savybė iš viso laikytina sutrikimu.Kai kurie dažniau išskiriami dvasiniai sutrikimai ir neįprastumai: • Alzhaimerio liga• Depresija• Epilepsija• Maniakinė depresija• Neurozė• Psichozė• Schizofrenija• SilpnaprotystėRodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Psichikos_sutrikimas”
NeurozėStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Neurozė – tai įvairūs centrinės nervų sistemos sutrikimai, kurie pasireiškia jautrumu, dirglumu, greitu nuovargiu, sumažėjusiu darbingumu. Dar Hipokratas manė, kad neteisingas maitinimasis yra fizinių negalavimų, kurie lemia nervų sistemos sutrikimus, priežastis.Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/Neuroz%C4%97”DepresijaStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Depresija – labai aiškius simptomus turintis žmogaus emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla. Depresija – vienas didžiausių psichikos sutrikimų. Anaiptol ne visa, ką nespecialistai šiuo žodžiu vadina, yra depresija ar bent jau jai gimininga.Turinys• 1 Depresija • 2 Maniakinė depresija • 3 Gydymas
Depresija“Klasikinė” depresija diagnozuojama žmogui, ne mažiau kaip dvi savaites kasdien (arba su tikrai retomis išimtimis kasdien) teisingi ne mažiau kaip penki iš devynių žemiau nurodytų teiginių:1. Sunki, prislėgta nuotaika kasdien arba iš esmės kasdien. 2. Absoliučiai jokia veikla neteikia malonumo.
3. Spartus storėjimas ar liesėjimas nesilaikant jokios dietos. 4. Nemiga ar nenormaliai didelis poreikis miegoti. 5. Nenormaliai didelis fizinis aktyvumas, kurį keičia visiškas jėgų nebuvimas. 6. Psichinis nuovargis 7. Nepaprastai didelis, slegiantis kaltės jausmas, kurį nuolat keičia nepamatuotas savo ypatingos vertės suvokimas. 8. Nesugebėjimas susikaupus mąstyti bei priimti sprendimus. 9. Detalaus savižudybės plano rengimas arba realus bandymas nusižudyti. Iš šių devynių reikalavimų, bent vienas iš dviejų pirmųjų teiginių turi būti teisingas. Pavyzdžiui, jei žmogus kadien su dideliu malonumu rašo Vikipediją (netinka antras punktas), depresijos jam diagnozuoti negalima, net jei tiktų visi kiti aštuoni punktai. Bet to, šie punktai turi atspindėti nukrypimus nuo būtent to žmogaus įprastos būsenos. Jei kas nors nė nepamena, kada jautėsi kitaip, depresijos jam diagnozuoti taip pat negalima.Net tinkant anksčiau minėtoms sąlygoms, depresijos vis viena negalima diagnozuoti jei teisingas bent vienas iš šių dviejų teiginių:1. Sutrikimus galėjo sukelti kita (nebūtinai psichinė) liga. Paprasčiausia sloga gali trukdyti miegoti ir apriboti sugebėjimą susikaupti. 2. Sutrikimus galėjo sukelti artimo žmogaus praradimas ar kitas labai esminis, sukrečiantis praradimas. Šiuo atveju daugelis anksčiau išvardintų požymių yra natūrali reakcija, nors ir tada psichologai mėgina siūlyti patarimus, kaip greičiau atsigauti. Apibendrinant galima teigti, jog depresija nėra universali visų norimų ja paaiškinti dalykų priežastis.Maniakinė depresijaManiakinė depresija susideda iš dviejų nuolat besikartojančių epizodų, vienas kurių primena depresiją, o kitas yra visiška jos priešingybė (žmogus labai akyvus, viską bando, mažai miega ir panašiai). Maniakine depresija žmonės serga jau nuo ankstyvo amžiaus.Maniakinė depresija gali būti diagnozuota tik jei šie cikliniai pakitimai yra labai stiprūs ir tęsiasi ilgą laiką. Ją galima diagnozuoti jei akivaizdžiai ir neabejotinai teisingi ne mažiau kaip trys iš septynių žemiau išvardintų dalykų:1. Itin išpūstas savo vertės suvokimas, dievinimas ar panašiai (šiaip geros nuomonės apie save negana). 2. Labai menkas miego poreikis (trys valandos per parą ir mažiau). 3. Itin didelis plepumas (turi būti kažkas daug daugiau už šiaip labai kalbų žmogų). 4. Labai greita ir padrika minčių kaita. 5. Visiškas nesugebėjimas susikaupti ties esminiu dalyku (asmens dėmesį labai lengva nukreipti kur nors kitur). 6. Labai nepamatuotai aktyvus kokio nors tikslo siekimas. 7. Pamėgimas teikiančios malonumą, bet labai rizikingos veiklos (azartinis lošimas itin didelėmis pinigų sumomis ir pan). Nors ir visiems septyniems požymiams esant, maniakinės depresijos diagnozuoti negalima jei nuotaikos svyravimai netrukdo žmogui dirbti savo darbo ir netrukdo santykiams su artimais žmonėmis.Maniakinė depresija galutinai neišgydoma (vaistai, tokie kaip litis, tik gali palengvinti jos padarinius). Žmonės jaučia jos simptomus visą gyvenimą. Tačiau literatūroje rašoma jog daugelis išmoksta kontroliuoti save tiek, jog vis viena darytų gyvenime įvairius dalykus, kuriuos jie nori daryti (sukurti šeimą, įgyti išsilavinimą, dirbti norimą darbą).Specialistai yra sukūrę daugybę savikontrolės metodų, tačiau kai kada žmonės atranda būtent sau tinkančius metodus kurių nėra jokioje literatūroje. Gali padėti net tinkamas maistas, nors tokio irgi tenka pačiam individualiai ieškoti (visur rašo jog labai netinka kava). Svarbu taip pat žinoti požymius, padedančius iš anksto nuspėti nepageidaujamą nuotaikos pasikeitimą.Rašoma jog svarbiausia nustatyti savo dabartinę būseną ir daryti tai, kas nors kiek padeda jaustis taip, kaip norėtum.GydymasDepresijos gydymo būdas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, jos požymius ir kai kuriuos kitus faktorius. Vaistai nuo depresijos (antidepresantai) yra efektyvus gydymo būdas. Jie padeda sergančiajam normalizuodami cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse. Patys naujausi antidepresantai pasižymi dideliu efektyvumu, silpnesniu šalutiniu poveikiu ir didesniu saugumu. Pagrindiniais medikamentais ambulatoriškai gydant depresiją tapo selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Tai antidepresantai, veiksmingai šalinantys depresijos požymius, paprasto vartojimo, jų šalutinis poveikis nestiprus, jie nėra labai varginantys. Be SSRI yra dar kelios antidepresantų grupės: NARI, SNRI, NaSSA ir NDRI. Šie antidepresantai irgi veiksmingai gydo depresiją, tačiau skiriasi jų veikimo spektras: vieni labiau tinka, vyraujant nerimo požymiams, kiti – kai vargina mieguistumas, energijos stoka, esant seksualiniams sutrikimams. Kiekvienam pacientui gydytojas parenka geriausiai tinkantį vaistą. Tai dažnai priklauso nuo požymių pobūdžio, todėl labai svarbu, kad konsultacijos metu pacientas suteiktų kuo daugiau informacijos apie savo ligos požymius. Depresija gali būti gydoma ir naudojant psichoterapiją (ypač efektyvus psichoterapijos ir antidepresantų derinys), šviesos terapiją, gydymą nemiga, fiziniais pratimais bei kitais metodais.ParanojaStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Paranoja (paránoia, graikų kalba parà = šalia, greta ir noûs = protas) – persekiojimo iliuzija, manija, kuri nelaikoma atskira liga, o tik tam tikrų psichinių sutrikimų simptomu (Neurozė, Psichozė, alkohol. delyras).Turinys• 1 Istorija • 2 Priežastys ir simptomai • 3 Paranojos objektas • 4 Socialinės psichologijos modelis • 5 Paranoja mene • 6 Žiūrėk taip pat • 7 Nuorodos • 8 LiteratūraIstorijaJau Zigmundas Froidas tyrė paranojos atvejus. Paranoja anksčiau buvo vadinamas bendro pobūdžio psichikos sutrikimas arba parafrenija (paranoidinės šizofrenijos) vystymosi forma. Paranoja sergantis žmogus vadinamas “paranoiku”.Priežastys ir simptomaiParanoja gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ir/arba psichinių ligų pasekmė. Tokių ligų pavyzdžiai:• Alzchaimerio liga, • Šizofrenija, • Smegenų veiklos sutrikimai, sužalojimai, atsiradę dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Pacientas jaučiasi persekiojamas. Paranoidinė asmenybė dažnai tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti ar netgi užmušti. Žmogus dažnai tokius teiginius paremia “įrodymais”, kurie jam atrodo visiškai įtikinami, nors kitiems asmenims nieko nepasakantys. Tokie įsitikinimai gali būti kokios nors manijos požymiai. Paciento neįmanoma perkalbėti, kitų asmenų pateikiami racionalūs argumentai ir bandymai įtikinti neduoda jokių vaisingų pastangų.Manija laikoma tik pagrindinės ligos simptomu, todėl sutrikimas gali būti pašalintas tik terapijos pagalba – psichoterapija, medikamentinis gydymas ar net operacijos.Paranojos objektasPersekiojimo manijos objektas kiekvienu atveju yra individualus. Dažnai preziumuojamas spec. tarnybų įsikišimas. Esant politinio režimo kaitai (pvz., po Antrojo pasaulinio karo, esant okupacijai, prieš ją bei po jos, pasikeitus valstybinei santvarkai) gali pasikeisti ir atitinkamas persekiojantis subjektas (pvz., KGB, GRU, VSD).Socialinės psichologijos modelisMaksas Vertheimeris, geštaltinės teorijos pagrindėjas, kartu su vokiečių psichiatru Heinrichu Šulte pasiūlė socialpsichologinį modelį, taikytiną paranojos sampratai.Remiantis juo, paranoją reikia traktuoti kaip tam tikrą santykių manijos formą – žmogus, kuriam nepavyksta būti kieno nors (pvz., socialinės grupės, “mes”) dalimi, ir kai šio atotrūkio tarp savęs bei kitų jis negali pakęsti, žmogus (tarsi gelbėdamasis) “nutiesia” sąlyginį tiltą (loginę, psichologinę-socialinę jungtį), kuri riša atitinkamus asmenis, jų grupę (“mes”), susidarančią persekiojamųjų ir persekiotojų santykyje – “mes” ir “jie” (persekiotojai).Todėl visų pirma bet kurios terapijos ar jos formos taikymo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo harmoningų asmenybės socialinių santykių atkūrimo, pusiausvyros atstatymo žmogaus (darbo, veiklos, socialinėje ir kitokioje) aplinkoje.
Paranoja meneNepaisant paranojos kaip ligos persekiojimo manija dažnai būna komiško scenarijaus, TV filmų siužetas, įvairių žaidimų, sąmokslo teorijų elementas. Grožinėje literatūroje paranojos tema taip pat populiari. Endriu Grove, Intel steigėjas, vieną savo publikacijų pavadino Only the paranoid survive (liet.: Išgyvena tik paranoidai).SociopatijaStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Sociopatija – psichikos sutrikimas – moralinis ir socialinis nepilnavertiškumas, dažnai apibrėžiamas, kaip empatijos priešingybė, sąžinės (Superego) nebuvimas.Sociopatija neretai lyginama su silpnaprotyste, skirtingai nuo pastarosios, reiškia ne intelekto, o empatijos trūkumą, nesugebėjimą įvertinti kitų žmonių (kartais – net savo) minčių, norų, jausmų. Sociopatija būdinga nusikaltėliams, kai kuriomis psichikos ligomis (Schisophrenia, Psychosis) sergantiems žmonėms. Antisocialus ar nusikalstamas sociopatų elgesys dažniausiai susijęs ne su jausmais (pykčių, neapykanta, keršto troškimu ar pan.), o su nesugebėjimu pažvelgti į kitus žmones, kaip į mąstančias, jaučiančias būtybes. Sociopatams aplinkiniai žmonės panašūs į negyvus daiktus (lėles), kuriais galima manipuliuoti, siekiant savų tikslų.Dalimi atvejų sociopatai sugeba adaptuotis visuomenėje, remdamiesi ne moraline, o logine vertybių sistema, gauta auklėjant: tokiu atveju sociopatas gali suprasti, kad moralus elgesys, visuomenės normų laikymasis jam yra naudingas. Kai kuriais atvejais, dalinis prisitaikymas galimas dėl baimės būti nubaustam (baudžiančia jėga tampa valstybė, tėvai ar kiti autoritetai). Dalis psichiatrų abejoja, ar sociopatija yra išgydoma, kartais daromos prielaidos, kad ji gali būti įgimta arba susijusi su smegenų traumomis, tačiau, bent jau dalimi atvejų, dalinė sociopatija atsiranda dėl itin netinkamo auklėjimo ankstyvoje vaikystėje – tokiu atveju, ją iš dalies galima pagydyti pedagoginėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis.Maniakinė depresijaStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.“Klyksmas” – norvegų kilmės dailininko Edvard Munch, kuris manoma, kad galėjo sirgti maniakine depresija, kūrinys.
Smegenyse esantys neuromediatoriai perduoda elektrinius signalus iš vienos nervinės lastelės (neurono) kitai. Trūkstant neuromediatorių smegenyse sutrinka informacijos perdavimas.Maniakinė depresija (bipolinis afektinis sutrikimas) – tai sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų. Liga sukelia daug problemų pacientui, jo šeimai ir visuomenei. Teisingai (svarbiausia reguliariai) besigydantis ligonis gali gyventi pilnavertį gyvenimą.Turinys• 1 Ligos priežastys • 2 Simptomai • 3 Ligos formos • 4 Gydymas o 4.1 Ličio druskos • 5 Žymūs žmonės • 6 Naudota literatūra ir nuorodos
Ligos priežastysLigos priežastis – tai tam tikrų cheminių medžiagų (serotonino, noradrenalino, dopamino ir kt.) pusiausvyros galvos smegenyse pakitimų padarinys. Sutrikimo išsivystimui įtakos taip pat gali turėti įvairios traumos, hormoniniai sutrikimai. Manoma, kad ši liga yra genetiškai paveldima. Pusės maniakine depresija sergančių pacientų vienas iš tėvų turi nuotaikos sutrikimų. Ja vienodu dažnumu serga tiek vyrai, tiek moterys. Sutrikimas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau liga pasireiškia jauniems žmonėms (manijos epizodai dažniau vyrams, o depresijos moterims). Serga apie 1% populiacijos.
Simptomai• Manijos epizodas dažniausiai prasideda staiga ir tęsiasi nuo keleto dienų iki kelių mėnesių. Manijos būsenoje žmogus yra geros nuotaikos, viskuo patenkintas, lengvai užmezga naujas pažintis, energingas (gali kelias naktis nemiegoti ir nejausti nuovargio), vienu metu imasi daugelio darbų ir sumanymų, kuria vėliau neįgyvendinamus planus (labiau išsiblaškęs, negali sukaupti dėmesio), kalba greitai ir garsiai, gali būti dirglus, greitai susierzinti, leistis į atsitiktinius lytinius santykius, nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus, išlaidesnis, amžiaus ir situacijos neatitinkančios išvaizdos. Maniakinės būsenos metu žmogus gali būti priekabus, su visais ginčytis, kištis ne į savo reikalus. Manija skirstoma į
o stipriai pasireiškiančius manijos epizodus ir o hipomaniją. • Depresijos epizodas trunka ilgiau nei manijos. Ligoniui liūdna, nebedomina anksčiau malonumą teikusi veikla, sunku sukaupti dėmesį. Būdingas blogas miegas (nemiga ar padidėjęs mieguistumas), graudumas, pesimizmas, abejingumas viskam, neryžtingumas, nenoras bendrauti su žmonėmis, nepilnavertiškumo jausmas, nerimas, perdėtas rūpinimasis, valgymo sutrikimai (dažniau apetito sumažėjimas), tyli ir lėta kalba, sunkumai sukaupti dėmesį, mintys apie savižudybę. • Mišri būklė: manijos ir depresijos simptomai pasireiškia vienu metu. Šiai būsenai būdingas susijaudinimas, problematiškas miegas, apetito sutrikimai, negatyvios mintys. Manijos ir depresijos epizodų trukmė ir stiprumas gali būti labai įvairūs. Tarp šių epizodų gali būti normalios būsenos epizdas. Sunkios depresijos ar manijos metu gali pasireikšti psichozės simptomai: haliucinacijos (matymas, jutimas, girdėjimas to, ko realiai nėra) ir iliuzijos (klaidingi įsitikinimai).Ligos formosIšskiriami du bipolinio sutrikimo tipai:• I tipo bipolinis sutrikimas, kuriam diagnozuoti reikia mažiausiai vieno manijos (ar mišrios būsenos) epizodo, po kurio seka (bet nevisada) ilgas depresijos epizodas. • II tipo bipolinis sutrikimas, kuriam diagnozuoti reikia mažiausiai vieno didelio depresijos epizodo, po kurio seka hipomanijos (bet ne manijos) būsena. Jei pasireiškia manija, tai bipolinis sutrikimas I. GydymasDepresijos epizodų metu ligoniai gydomi antidepresantais, slopinančiais nerimą arba padedančiais sureguliuoti miegą medikamentais. Manija gydoma nuotaikos stabilizatoriais (ličio druskos ir kt.), sunkesniais atvejais – neuroleptikais. Liga linkusi kartotis, jai būdingas sezoniškumas, t.y. rudenį ir pavasarį padidėja susirgimų. Ligos epizodų kartojimosi išvengimui gydytojai rekomenduoja reguliariai vartoti nuotaikos stabilizatorius.Vaistai kiekvieną žmogų veikia skirtingai, tad gali užimti gana daug laiko (keičiasi manijos, depresijos epizodai, o tarp jų gali būti net kelerius metus besitęsiantis normalus periodas) kol bus nustatyta, ar vaistas yra efektyvus konkretaus bipolinio sutrikimo gydymui. Taip pat labai svarbu nustatyti optimalią (geriausias efektyvumas ir mažiausi šalutiniai efektai) vaisto dozę.Ličio druskosLičio druskos (ličio karbonatas (Li2CO3) ir rečiau ličio citratas (Li3C6H5O7)) – “pirmoji pagalba” gydant maniakinę depresiją. Li+ yra pati efektyviasia priemonė nuotaikai stabilizuoti. Gydymo metu būtini pakartotiniai kraujo tyrimai patikrinti, ar yra tinkama terapiautinė šio katijono koncentracija kraujyje, nes terapiautinė dozė yra artima toksinei dozei.Yra pasiūlytas Li+ veikimo mechanizmas. Kai kuriuos bipolinio sutrikimo simtomus, manoma, kad sukelia fermentas inozitolio monofosfatazė, kuri skaido inozitolio monofosfatą į inozitolį ir fosfatą. Ši reakcija svarbi signalo perdavime ir, manoma, kad sutrikdo maniakine depresija sergančių pacietų neuromediatorių pusiausvyrą. Manoma, kad Li+ inhibuoja inozitolio monofosfatazę (fermento aktyviame centre pakeičia vieną iš dviejų Mg2+). Litis mažina noradrenalino išleidimą iš presinapsinių pūslelių ir stimuliuoja seratonino sintezę.Žymūs žmonėsManoma, kad maniakine depresija sirgo Hansas Kristianas Andersenas, Liudvikas van Bethovenas, Čarlzas Dikensas, Ernestas Hemingvėjus, Merlin Monro, Markas Tvenas ir kt.Psichikos sutrikimai po galvos smegenų traumos________________________________________1. Psichozė po galvos smegenų traumo pasitaiko apie 1% pacientų [10], dažniausiai po difuzinio smegenų pabrinkimo kartu su hematoma. Jiems konstatuojamos regos, rečiau klausos haliucinacijos, konfabuliacija.2. Nuotaikos sutrikimai. Depresijos vystymasis po galvos smegenų traumos būdingiausias pacientams su premorbidine būkle, psichiatrine anamneze iki traumos, patyrusiems smurtą. Kai kurių autorių duomenimis [11] depresija konstatuojama 26% pacientų, patyrusių ūminę galvos smegenų traumą. Tiems pacientams, kuriems ūmiame periode depresijos neužfiksuota, per 1 metus ji atsirado net 27% nukentėjusiųjų. Ūmioje gijimo stadijoje depresija dažniau konstatuota pacientams, kuriems nustatyta kairės kaktinės skilties, kairio pusrutulio pamato branduolių arba subkortikalinė kontūzija. Dominuojantis depresijos simptomas – energijos sumažėjimas (anergija).
Bendrieji Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK-10) principai
TLK-10 klasifikacija yra išsamesnė už TLK-9. Ji sukurta kaip visų su ligomis ir sveikata susijusių klasifikacijų pagrindas (ašis). Kai kuriose šios grupės klasifikacijose sutrikimų detalumui naudojamas penktasis ar net šeštasis kodo ženklas. Kitose klasifikacijose kategorijos sugrupuotos į dideles grupes, kad tiktų naudoti pirminėje sveikatos apsaugos grandyje arba bendrojoje medicinos praktikoje. Neurozė ir psichozėTLK-10 nėra tradicinio skirstymo į neurozes ir psichozes, kuris buvo TLK-9 (nors ir ten sąmoningai nepateiktas šios koncepcijos apibrėžimas). Tačiau terminas “neurozinis” atskirais atvejais vartojamas, pavyzdžiui, apibrėžti didelei sutrikimų grupei (poskyriui) F40-F48 “Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai”. Šiame poskyryje galima rasti daugelį sutrikimų, kuriuos šios koncepcijos šalininkai vadina neurozėmis, išskyrus depresinę neurozę ir kai kuriuos kitus neurozinius sutrikimus, klasifikuojamus atitinkamuose poskyriuose. Vietoje neurozės ir psichozės dichotomijos dabar sutrikimai suskirstomi į grupes, remiantis bendromis savybėmis ir aprašomuoju principu. Visa tai klasifikaciją daro patogesne naudoti. Pavyzdžiui, ciklotimija (F34.0) klasifikuojama nuotaikos [afektinių] sutrikimų F30-F39, o ne suaugusios asmenybės ir elgesio sutrikimų F60-F69 poskyryje; panašiai visi sutrikimai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, sugrupuoti kartu F10-F19 poskyryje nepriklausomai nuo jų sunkumo. Psichozinis” paliktas kaip aprašomasis terminas, pavyzdžiui, F23, ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai. Šis terminas vartojamas ne psichodinaminiams mechanizmams aprašyti, bet paprasčiausiai nurodo, kad nustatyta haliucinacijų, kliedesių ar tam tikrų elgesio sutrikimų (žymus sujaudinimas ir hiperaktyvumas, žymus psichomotorinis sulė¬tėjimas ir katatoninis elgesys).Terminologijos problemos
SutrikimasVisoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas” siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ar “susirgimas” vartojimu. “Sutrikimas” nėra tikslus terminas. Juo apibrėžiama klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų vargina žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Izoliuoti socialiniai nukrypimai ar konfliktai be asmenybės disfunkcijos, nepriskiriami psichikos sutrikimams.
Psichogeninis ir psichosomatinisTerminas “psichogeninis” nevartojamas kategorijų pavadinimuose, kadangi skirtingose kalbose bei skirtingas psichiatrijos tradicijas turinčiose valstybėse jis turi skirtingą reikšmę. Tačiau tekste kartais jis atsiranda kaip nuoroda, kad diagnozuotojas mano, jog tam tikri gyvenimo įvykiai ir sunkumai vaidina svarbų vaidmenį sutrikimo genezėje.Terminas “psichosomatinis” nevartojamas dėl panašių priežasčių, taip pat ir dėl to, kad nebūtų klaidingai suprantama, jog kitų ligų atsiradimui, eigai ir prognozei neturi reikšmės psichologiniai veiksniai. Sutrikimus, kitose klasifikacijose aprašytus kaip psichosomatinius, čia galima rasti F 45.- (somatoforminiai sutrikimai), F 50. – (valgymo sutrikimas), F 52.-(seksualinė disfunkcija) ir F 54.- (psichologiniai ir elgesio veiksniai, susiję su kitur klasifikuojamais sutrikimais ar ligomis). Ypač svarbu pažymėti F 54. – kategoriją (TLK-9,316 kategorija) ir priminti, kad ji vartojama nurodant somatinių sutrikimų, koduojamų kituose TLK-10 skyriuose, emocines priežastis. Įprastinis pavyzdys – tai psichogeninės astmos ar egzemos kodavimas V(F) skyriaus F 54 kodu ir atitinkamu kito TLK-10 somatinių sutrikimų skyriaus kodu.
Defektas, negalia, sutrikusi veiklaTerminai “defektas”, “negalia”, “sutrikusi veikla” vartojami pagal PSO* adaptuotą rekomendacijų sistemą.
Vaikai ir paaugliai Poskyriai F80-F89 (psichologinės raidos sutrikimai) ir F90-F98 (elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje) apima tik tuos sutrikimus, kurie būdingi vaikystei ir paauglystei. Nemažai kitų sutrikimų gali atsirasti bet kokio amžiaus žmonėms, ir jeigu reikia, šios diagnozės gali būti taikomos vaikams ir paaugliams.
Daugiau nei vienos diagnozės kodavimasKlinicistams rekomenduojama vadovautis bendrąja taisykle – rašyti tiek diagnozių, kad pilnutinai atsispindėtų klinikinis vaizdas. Koduojant daugiau nei vieną diagnozę, rekomenduojama vieną diagnozę pažymėti kaip pagrindinę, o kitas kaip gretutines ar papildomas diagnozes. Pirmenybė turėtų būti teikiama tai diagnozei, kuri tiksliausiai atspindi diagnozės nustatymo tikslą. Klinikinėje praktikoje dažniausiai – tai sutrikimas, dėl kurio konsultuojamasi ar kreipiamasi į sveikatos tarnybą. Daugeliu atvejų dėl šio sutrikimo bus reikalinga ambulatorinė, stacionarinė ar pusiau stacionarinė pagalba. Kitais atvejais, vertinant anamnezę, svarbesnė gali būti anamnezėje nustatyta diagnozė, kuri gali skirtis nuo tos, dėl kurios yra šiuo metu konsultuojama (pavyzdžiui, pacientas, sergantis lėtine schizofrenija, atvyksta konsultacijai dėl ūminių nerimo simptomų). Jeigu kyla abejonių, kokia tvarka koduoti diagnozes, arba neaišku, kokiam tikslui jos bus panaudotos, diagnozes reikia koduoti eilės tvarka, t.y., kaip jos išdėstytos klasifikacijoje.
Alzhaimerio ligaKai užgęsta protas
Liga prasideda visiškai nekaltai – žmogus tampa šiek tiek išsiblaškęs, kartais ką norssupainioja. Pamažu silpnėja sugebėjimai, žmogus pajėgia atlikti tik įprastus darbus. Vėliau atsiranda skaitymo, rašymo ir skaičiavimo sunkumų, pasidaro sunku kalbėti. Žmogus pradeda visiškai nebesiorientuoti aplinkoje. Vis sparčiau nyksta atmintis – ligonis pradeda neatpažinti net artimiausių žmonių. Galiausiai visiškai sunyksta ligonio asmenybė, nutrūksta jo protinis gyvenimas. Ligonis tampa nejudrus, jis prikaustomas prie lovos, pasidaro neatsparus infekcijoms, jo kūnas nebeturi jėgų kovoti su ligomis. Kartu su ligoniu kenčia ir artimieji šeimos nariai.Degeneracinė demencija, tokia kaip Alzheimerio liga, smarkiai paveikia jos paliestų žmonių gyvenimus. Daugelį metų lėtai, bet užtikrintai progresuojanti liga sunaikina žmogaus gyvenimą, asmenybę. Tai kelia neapsakomą liūdesį. Milijonai pasaulio žmonių kenčia nuo šios ligos, taip gali atsitikti bet kuriam iš mūsų. Tikimybė susirgti Alzheimerio liga padidėja sulaukus 65 metų, tačiau atskirais atvejais ši liga paveikia ir vos keturiasdešimtmečio slenkstį peržengusius žmones.Jeigu Jūs ar Jūsų artimas žmogus skundžiasi nuolatiniu atminties pablogėjimu, jeiatminties sutrikimai sunkėja, jei dėl atminties sutrikimų sunkiau atlikti įprastiniuskasdieninius darbus ar užsiimti savo pomėgiais, neatidėliodami kreipkitės į gydytoją.Naujos gydymo galimybės suteikia vilties.
Rugsėjo 21-oji – Tarptautinė Alzheimerio ligos diena.
Psichikos negalia senatvėje? Nenumokite į ją ranka
Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, vis daugėja sergančiųjų įvairiais senatviniais psichikos sutrikimais, tačiau didelė mūsų visuomenės dalis vis dar neteisingai mano, kad jų nereikia gydyti, ir sieja tai tik su amžiaus pokyčiais. Atmintina ir svarbi taisyklė gydant bet kurią ligą – gydyti užleistą, labai progresavusią ligą visada daug sunkiau.Psichikos sutrikimai, būdingi vyresnio amžiaus žmonėms
Apibendrintai galima juos vadinti funkciniais ir organiniais: • funkciniams psichikos sutrikimams priskiriami įvairūs emociniai sutrikimai, kuriuos lemia patiriami stresai. Žmogus tampa baimingas, įtaresnis, pasireiškia nuotaikų kaitos. Šie simptomai ne visada tokie stiprūs, kad būtų galima nustatyti psichikos ligą. Tačiau jie blogina gyvenimo kokybę, sunkina bendravimą su aplinkiniais, ypač artimaisiais, sukelia socialinį bei psichologinį diskomfortą. Dažniausiai tokie žmonės lieka be medicinos pagalbos, nes minėti simptomai susiejami su amžiumi („normalu“, „reikia susitaikyti – senatvė…“); • organines ligas sukelia pačių galvos smegenų patologiniai pokyčiai. Jų priežastys gali būti persirgtos ligos (galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, traumos, meningitai, encefalitai ir kt.), pažeidžiančios smegenis. Dažniausia šiai grupei priskiriama liga – demencija (lot. dementia: de – be, mens, mentis – protas) – dėl įvairių ligų prasidėjęs intelekto nykimas, kai kartu pažeidžiamos ir kitos psichikos funkcijos.
Senyvo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimų simptomai
Senyvo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimai gali pasireikšti įvairiai – nuo nerimo, nemigos, dirglumo, įtarumo iki nevaldomo sujaudinimo. Mokslininkai nurodo, kad būtent agresyvus elgesys dažniausiai tampa pagrindine slaugą ir bendravimą trikdančia problema (labiau negu ligonių pažintinės veiklos sutrikimai). Kai liga dar pradinių stadijų, sergantysis dar suvokia savo ligą, jį vargina nerimas, liūdna nuotaika, baimė, jam sunku užmigti. Ligai vystantis, gilėja atminties sutrikimai, sergantysis pradeda nebesuvokti sergąs. Jis nepaaiškinamai keistai elgiasi, bruzda, nemiega naktimis, tampa įtarus, priešiškas ir net agresyvus. Toks elgesys vargina jo artimuosius, kelia neigiamus jausmus, nuteikia priešiškai. Artimuosius ypač žeidžia, kai sergantysis didžiausią priešiškumą demonstruoja labiausiai juo besirūpinantiems asmenims. Tačiau ir tai yra ligos išraiška – senyvas žmogus gyvenimą sugeba susieti tik su nuolat matomais asmenimis.
Svarbu suprasti, kad šie simptomai veiksmingai pagydomi. Todėl vienintelis būdas padėti senyvam žmogui ir palengvinti gyvenimą šeimoje – kreiptis į gydytoją. Negydant sutrikimas ilgainiui gali pasiekti tokį lygį, kai visiškai sutrinka vietos, laiko orientacija, pasireiškia haliucinacijos, elgesys tampa nebesuvaldomai agresyvus ir net pavojingas.Tiapridalis (tiapridas) – pasirinktinas vaistas dėl efektyvumo ir saugumo
Senyvo amžiaus žmonių agresyvaus elgesio būsenos gydomos vaistais nuo psichozės. Vyresniems asmenims jas gydyti gana sudėtinga, nes dėl organinio smegenų pažeidimo ligoniai sunkiai pakelia antipsichozinius vaistus. Taigi, renkantis vaistą vyresnio amžiaus žmonėms gydyti, pabrėžiamas ne tik vaisto efektyvumas, bet ir jo saugumas. Vienas iš tokių yra vaistas nuo psichozės – tiapridalis. Moksliniai tyrimai yra įrodę šio vaisto veiksmingumą ir saugumą gydant vidutinio ir vyresniojo amžiaus žmonių psichikos sutrikimus, pasireiškiančius agresyvumu, sujaudinimu, nerimu, įtampa, padidėjusiu dirglumu, nemiga, liguistomis baimėmis, sumišimu. Skiriant vaistų senyvo amžiaus ligoniams, labai svarbu, kad jie neblogintų pažintinės veiklos. O tiapridalis, veiksmingai slopindamas sujaudinimą, neslopina sergančiojo budrumo, sugebėjimų pažinti aplinką. Tiapridalis yra išskirtinis savo saugumu ir nesunkiomis šalutinėmis reakcijomis. Tai svarbios medikamento savybės gydant vyresnius žmones, dažnai tuo pat metu sergančius daugeliu kitų ligų.
Ką dar gydo tiapridalis?
Tiapridalis taip pat mažina nerimą. Svarbu, kad, turėdamas nerimą mažinantį poveikį, jis neblogina pažintinių funkcijų, nesukelia pripratimo, todėl, esant reikalui, jo galima saugiai vartoti ir ilgesnį laiką. Tiapridalis gali padėti esant judesių sutrikimams. Vaistas veiksmingas esant lėtiniams skausmams – migreniniams ar net reumatiniams, o žinoma, kad vyresniame amžiuje sąnarių skausmai gali papildomai provokuoti nerimastingumą ir sujaudinimą.
Verta įsiminti
• Vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimai nėra normalus senėjimo procesas – tai sutrikimai, kuriuos reikia gydyti. • Gydymo rezultatai yra geresni, jeigu pradedama gydyti esant ankstyvai ligos stadijai. • Gydymas pagerina sergančiojo gyvenimo kokybę, taip pat palengvina jo slaugą. • Tiapridalis – veiksmingas, saugus ir gerai toleruojamas vaistas senyvo amžiaus žmonių psichikos sutrikimams gydyti. Jis gerai toleruojamas net labai sename amžiuje.Sveikas senėjimas ir psichikos sutrikimai (I)
Senėjimas tampa vis aktualesne tema, nes pagyvenusių ir senų žmonių populiacija didėja. Dažnam kyla klausimai: ar įmanomas sveikas senėjimas? Ar psichikos sutrikimai vyresniame amžiuje susiję su normaliu senėjimo procesu, ar tai liga?
Pagyvenusio bei seno amžiaus žmonių populiacija sparčiai didėja. Kad pagyvenusių ir senų žmonių sveikatos ir gyvenimo kokybėsklausimai yra labai aktualūs, rodo tokie faktai: – Pasaulyje gyvena 605 mln. žmonių, kurie yra vyresninei 60 m. amžiaus. Numatoma, jog šis skaičius 2025 metais pasieks 1,2 milijardo. Ypač padaugėjo vyresnių nei 80 m. amžiaus žmonių. – Per ateinančius 25m. Europa taps “seniausiu” pasaulio regionu. Šiuo metu 20 proc. jos gyventojų yra pagyvenę žmonės, o 2002 m. šis skaičius sudarys 28 proc. “Seniausia” pasaulio šalimi vadinama Švedija. Lietuvą taip pat galima priskirti prie “senų valstybių”. – Žmogaus guyvenimo trukmės ribos gana didelės, ir vis daugiau žmonių sulaukia ypač ilgo amžiaus. Pagal mokslo prognozes, žmogaus gyvenimotrukmė gali siekti 120 – 130 m.
Sveikas senėjimas? Taigi senėjimas tampa vis aktualesne tema. Dažnam kyla klausimai: ar įmanomas sveikas senėjimas ir kas tai lemia? Senėjimą reikia priimti kaip natūralų procesą. Aktyvus senėjimas yra optimistiškų fizinių, socialinių bei psichinių sveikatos galimybių raktas. Jo tikslas – sveikas žmogus senatvėje. Būti aktyviam – tai ne tik daug mankštintis ir judėti, bet ir rūpintis savo psichikos būkle, dalyvauti socialinėje veikloje, įvairiose pramogose, darbo bei kultūrinėje veikloje, mokytis.
Psichikos sutrikimai vyresniame amžiuje Psichikos sutrikimais serga vaikai, jauni ir vyresnio amžiaus žmonės. Kiekvienai amžiaus grupei būdingesnės tam tikros ligos ar jų simptomai. Vyresniame amžiuje psichikos sutrikimai paprastai siejasi su galvos smegenyse vykstančiais pokyčiais. Centrinė nervų sistemos (CNS) neuronai yra palyginti atsparūs su senėjimu susijusiam ląstelių žuvimui, o nauji neuronai gali susiformuoti vyresniems negu 70m. asmenims. Todėl intensyvus CNS nervinių ląstelių žuvimas (degeneracija) yra patologinis procesas o ne normalaus senėjimo požymis. Dėl CNS ląstelių degeneracijos pirmiausia sutrinka kognityvinės (pažintinės) funkcijos, lemiančios smegenų gebėjimą gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti informaciją. Pradžioje atminties sutrikimai būna nedideli, dažnai nesukelia nerimo aplinkiniams, kadangi siejami tiesiog su amžiumi. Senas žmogus ima pamiršti, kur padėjęs daiktus, jam sunku susikaupti, pasinaudoti kasdienės veiklos priemonėmis (pvz., užrakinti duris, pasigaminti maisto), sunkiau orientuotis nepažįstamose vietose ir kt. Tęsinys
Šaltinis: Sveikas žmogus. Nr 01, 2006, 26p. ________________________________________Kritikuokite, išsakykite pastabas, teikite patarimus – būsime už tai dėkingi.Jei turite klausimų, drąsiai klauskite elektroniniu paštu. Mes įsipareigojame į visus juos atsakyti.
Sveikas senėjimas ir psichikos sutrikimai (II)
Psichikos sutrikimai vyresniame amžiuje (tęsinys) Ligos pradžioje sergantysis dar suvokia savo ligą, nerimauja, išgyvena dėl to. Sutrikimui progresuojant, sergantiejii nebesupranta savo ligos, tampa pikti, suirzę, pilni įtampos, įtarumo. Nemiega, neramūs naktimis. Toks pamažu blogėjantis elgesys vargina artimuosius, trikdo jų įprastą gyvenimo ritmą. Artimieji dažnai pasakoja, kad labiausiai išgyvena dėl priešiįkumo, nepagrįstų kaltinimų kaip tik jiems – žmonėms, daugiausia laiko skiriantiems ligoniui. Sergantysis ima vis sunkiau orientuotis aplinkoje (neranda namų išėjęs į parduotuvę), ilgainiui net savo namuose gali pasiklysti. Jis nebesuvokia laiko: nežino, kokia diena ar metų laikas. Negydoma liga gali taip progresuoti, kad visiškai sutrinka orientacija vietos, laiko atžvilgiu, pasireiškia haliucinacijų, ligonio elgesys tampa ypač agresyvus ir net nebesuvaldomas. Artimiesiems reikėtų įsidėmėti, kad geriausias būdas padėti sau – kreiptis į šeimos gydytoją, kad gydymas būtų pradėtas kuo anksčiau.
Gydymas Psichikos sutrikimo simptomams koreguoti gydytojas skiria nervų sistemą veikiančių vaistų, pvz., tiaprido (Tiapridal). Vaistas priklauso mažos potencijos (švelniai veikiančių) vaistų nuo psichozės grupei ir tinka įvairiems senyvojo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimams gydyti: nerimui, susijaudinimui, agresyvumui, liguistoms baimėms, miego sutrikimams. Palyginti su kitais vaistais, tiapridas pasižymi saugumu ir geru toleravimu. Jis neslopina sergančiojo budrumo, sugebėjimų pažinti aplinką, nesukelia raumenų sukaustymo. Jo galima pakankamai saugiai skirti sergant gretutinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių ligomis, glaukoma, prostatos išvešėjimu). Gydymą galima tęsti ir pagerėjus būklei bei elgesiui tapus normaliu – taip gydant stengiamasi užkirsti kelia psichikos būklės pablogėjimui.
Žinokime, kad: * Senyvo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimai gali būti įvairūs – nuo nerimo, nemigos iki nevaldomo susijaudinimo. Anksčiau pradėjus gydyti, ligos simptomus lengviau valdyti, tam reikia mažiau vaistų, sergantysis ilgiau išlieka savarankiškas, reikalauja mažiau globos. Tiapridal veiksmingas, saugus ir gerai toleruojamas. * yra begalė būdų, kaip pratęsti aktyvų, savarankišką gyvenimą. Ir negalima pamiršti svarbiausio, kad nuo mūsų pačių priklauso daug daugiau nei manome.