STIGMA

ĮVADAS
Mūsų referato tikslas susipažinti ir supažindinti kitus su stigmos psichologija ir destigmatizacija. Smulkiau išnagrinėti fizines ir psichines negales, sergančiųjų išgyvenimus ir jų integraciją ir priėmimą visuomenėje.

1. STIGMA
1.1. Stigmos sąvoka
1.1.1. Stigmos Apibrėžimas
Stigma – tai reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors nukrypimo požymiu, žyme ir ta žymė skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. (Goffman, 1936 ir Tseėlon,1992). Stigmos gali skirtis:
• Matomumu – kiek jos matomos, kiek jas galima nuslėpti
• Griaunamumu – kiek jos šokiruoja, yra svarbios bendraujant, kokią įtaką turi pačiam stigmatizuotajam
Autoriai E.Jones ir J.Price teigia, kad stigmos skiriasi savo bjaurumo laipsniu, kuuris priklauso nuo to kiek estetiškai nepatraukli stigma, kiek ji trukdo bendrauti, kiek ji atgrasi kitiems visuomenės nariams.
Pagal Goffman (1936), stigmos skirstomos į:
• Fizinę – kūno trūkumai, sužalojimai, kūno dalių neturėjimas
• Psichologinę – psichikos liga
• Socialinę – gyvenimo stiliaus, būdo skirtumas nuo normos.
Stigmas turintys žmonės skiriasi savo elgesiu, išvaizda. Neretai kiti visuomenės nariai nenoriai, abejingai bendrauja su stigmatizuotais žmonėmis, nes šie jiems kelia baimę, nerimą. Dėl šios priežasties žmonės nepažinę stigmatizuotų vertina juos neigiamai, neretai ir blogai su jais elgiasi. Iš stigmatizuotų žmonių tarsi laukiama kažkokio elgesio &##8211; padaromos sąlygos, kai stigmatizuotasis pasielgia būtent taip ir ne kitaip, dėl to iškeltos hipotezės apie stigmas turinčius žmones pasitvirtina.Šis procesas kai stigmatizuotajam priskiriama blogas, neigiamas elgesys vadinamas stigmatizavimu. Jis gali padėti apsiginti nuo nerimo, sąžinės graužaties, nes turint neigiamą nuomonę ga

alima save pateisinti ir su stigmatizuotasiais nebendrauti. Stigmatizuotieji tarsi vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų” vaidmenį, nes būna pasyvūs, stengiasi nuo kitų tarsi pabėgti ar atkreipti į save dėmesį. (Jonės, 1984)
E.Goffman taip pat išskiria ir asocijuotą stigmą-kai žmogus, bendraujantis su stigmatizuotų, bet neturintis jokių stigmos požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės, arba jame kiti įžvelgia įvairius moralės, elgesio pakitimus, defektus.
Stigmatizavimo dydį lemiantys dalykai:
• Stabilumas – žmonės mažiau stigmatizuoja tuos, kurie atsikratę savo stigmos ir ši daugiau
neatsiras
Negatyvumas – kuo didesnė, labiau matoma stigma tuo blogiau ji vertinama.
• Stigmos kontroliavimas, atsakomybė už stigmą-tie, kurie patys pasirinko stigmą vertinamo neigiamiau, nei tie, kurie gavo ją ne nuo jų priklausančių aplinkybių
• Stigmos atsiradimo istorija – žmonėms svarbu kaip, kodėl atsirado stigma. Jei žmonės tai žino tada stigmatizuotasis vertinamas palankiau.
4

1.1.2. Destigmatizacijos apibrėžimas
Destigmatizacija – visuma priemonių, kuriomis bandoma suumažinti arba panaikinti atstumą tarp stigmatizuotojų ir visuomenės, siekiant integruoti stigmatizuotąjį į visuomenę.
1.2. Stigmos sąvokos kilmė ir istorija
1.2.1 Stigmos sąvokos supratimą ir raida pasaulyje
Stigma” – žodis, kilęs iš graikų kalbos ir reiškiantis “žymę”.
Lotynų kalboje šis žodis jau įgauna neigiamą atspalvį ir reiškia gėdos ženklą ar degradacijos požymius.
Senovės Graikijoje stigmos terminas nebuvo vartojamas, kalbant apie psichikos ypatumus, bet psichikos sutrikimai jau buvo stigmatizuojami.
Viduramžiais psichikos ligoniai ne tiek stigmatizuojami, kiek suvokiami kaip realaus žmogaus silpnumo įrodymas.
Renesanso laikotarpiu domėtasi įvairiais antgamtiškais netradiciniais reiškiniais, todėl Bažnyčia pradeda bausti už

ž “neaiškias” praktikas, kurių nemaža dalis galėjo būti susijusi su psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, raganų deginimas.
18-19-tas amžius. Stiprėja suvokimas, kad psichikos ligos yra smegenų ligos, taigi jos galėtų būti gydomos mokslo pagrįstais medicinos būdais. Atsiranda mokslinis pagrindas destigmatizavimui.
Viena pirmųjų psichiatrijos ligoninių įsteigta D.Britanijoje 1829 m.
20-tas amžius. Naciai žudo psichikos ligonius kaip nepilnaverčius sutvėrimus. Sovietinė ideologija izoliuoja psichikos ligonius atskirtose nuo visuomenės įstaigose, o nepaklusniems piliečiams klijuoja psichikos ligonių etiketes.
Vakarų Europoje ir Siaurės Amerikoje – antipsichiatrijos banga, o vėliau – bendruomenės (socialinės) psichiatrijos plėtra atkreipia dėmesį į tai, kad medicininio modelio ir psichiatrų paternalizmo įsigalėjimas psichiatrijoje taip pat gali stiprinti stigmatizaciją.
20-to amžiaus pabaiga – 21-o amžiaus pradžia. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO, 2001), Europos Sąjunga (1995-2003), Pasaulio Psichiatrų Asociacija ir kitos organizacijos pabrėžia būtinybę įveikti psichikos ligonių ir psichikos sutrikimų stigmatizaciją. Kelias aiškus – tik integruojant psichiatriją ir asmenis su psichikos sutrikimais į bendruomenę ir bendrąją mediciną.
1.2.2 Stigmos sąvokos supratimas ir raida Lietuvoje
Tarpukario Lietuva. A.Blažys Tolerancija kaip kultūros principas. Nemažai psichikos ligonių ir ypač protiškai atsilikusių asmenų buvo natūraliai integravęsi bendruomenėje, kuri juos toleravo.
Sovietmetis. Stipri stigmatizavimo tradicija. Psichikos ligoniai izoliuojami nuo visuomenės. Psichikos sutrikimo diagnozė sugadina žmogaus gyvenimą labiau negu pats psichikos sutrikimas. Piktnaudžiavimas psichiatrija.
5

Laikotarpis po Nepriklausomybės atstatymo. Prasideda sunkus vertybių atkūrimo procesas. Paaiškėja, kad įveikti ilgametę stigmatizavimo tradiciją nebus lengva. Stigmatizuoj antys po

ožiūriai yra stipriai palietę visus proceso dalyvius: plačiąją visuomenę, medikus ir kitus specialistus, politikus, pačius pacientus ir jų artimuosius. Vyrauja nuomonė, kad:
a) žmonės, kuriems diagnozuotas psichikos sutrikimas, vargu ar gali daryti kompetentingus sprendimus;
b) psichiatrai turi padėti tokiems žmonėms daryti sprendimus dėl gydymo ir net kitais asmeninio gyvenimo klausimais;
c) psichiatrijos paslaugos turėtų būti teikiamos atskirose sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos įstaigose.
6

2. NEGALIA
2.1. Negalios samprata
Reiškinio pažinimas apsaugo mus baimės. Neretai sutrinkame sutikę neįgalų žmogų, nes nežinome, kaip su juo, bendrauti, bijome jį įžeisti arba manome, kad jis nevertas mūsų dėmesio, nes yra „atsilikęs”, „nepajėgus”. Tačiau, ar gebame suprasti žmogų, ar įvertiname kito ir kitokio asmens gebėjimus?
Negalia – tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybes užsiimti kasdienine veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu, apriboja esmines gyvybines funkcijas – klausą, regą, judėjimą, rūpinimąsi savimi, tobulėjimą, darbą, arba joms kenkia. Kitaip tariant, tai ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvianam sveikam asmeniui veiksmus. Dažniausiai neįgalus žmogus dėl fizinių ar psichinių sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, tinkamai įgyvendinti savo teisių.
Lietuvoje gyvena virš 200 000 neįgaliųjų, t.y. 6% visų gyventojų. Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje apie 16-kai tūkstančių žmonių kasmet skiriama invalidumo pensija.
Žmonės, kurių fizinės, protinės, psichinės savybės nukrypsta nuo visuomenėje priimtų normų ir

r vertybių, įgauna specifinį socialinį statusą. Visuomenės akyse jie tampa „kitokie”. O kitoks – dažnai neigiamos reikšmės žodis. Kitokie neretai išjuokiami, jų gailimasi arba jie sąmoningai ir nesąmoningai izoliuojami. Tad pastebima, kad negalios faktorius sukuria stigmą visuomenės akyse, o tai daro įtaką socializacijos procesui. Stigmatizacijos procesas veikia šeimą, kurioje gimsta neįgalus vaikas. Šeimos nariai reaguoja į negalią taip, kaip tai yra priimta jų visuomenėje. „Kitoniškumo” sindromas yra dvipusis, apimantis ir šeimą, ir visuomenę. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama žmonių su negalia teisėms. Supratimas, kad žmogus su negalia yra visuomenės narys kaip ir kiti, padeda neįgaliesiems įgauti pasitikėjimo ir jėgų normaliai gyventi.
Tačiau, pasak kai kurių autorių, neigiamos nuostatos į neįgalų žmogų griauna jo socialinnės integracijos idėją, turi įtakos asmens mokymosi galimybės, savivaizdžiui, elgesiui. Vis dar paplitęs neįgaliųjų priskyrimas visuomenės paraštėms socialinės normos atžvilgiu. Dėl neįgaliesiems priskiriamų socialinių vaizdinių – socialinės vietos, socialinės vertės – tokiai „kitokių” grupei ir suteikiama stigma.
J.Ruškus (XXXX) savo monografijoje Negalės fenomenas pažymi tokius neįgaliųjų stigmatizaciją lemiančius faktorius:
• Socialiniai veiksniai. Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko nusistovėjusių, visuotinai priimtų socialinių normų ir vertybių. Neįgalieji buvo izoliuoti „normaliųjų” visuomenėje.
• Bendrakultūriniai veiksniai. Neįgaliųjų socialinis atmetimas yra būdingas graikų ir romėnų, taigi ir vakarietiškai kultūrai. Tai bendrakultūrinis reiškinys vyravęs ištisus amžius.
7

• Kultūriniai veiksniai. Kiekviena socialinė-kultūrinė aplinka kūrė savitą negalės reiškinių, nebūtinai neigiamų, tinklą.
• Istoriniai veiksniai. Skirtingojo atstūmimas nuo antikos laikų nepasikeitė ir istorijos raidoje: pakitus socialinėms vertybėms, atitinkamai formavosi kitoks „svetimojo” supratimas.
• Psichologiniai veiksniai. Kiekvienas žmogus jaučia vadinamąją kito baimę. Susitikdami su kitu žmogumi daugiau ar mažiau atpažįstame save. Šis atpažinimas (kai žiūrėdami į kitą matome savo neigiamas savybes) gali būti psichologiškai skausmisngas. Susitikdami su neįgaliuoju pasąmonės plotmėje pamatome savo paties negales.
• Psichosocialiniai veiksniai. Negalės stereotipai atspindi visuomenės narių įsitikinimus, kad neįgaliesiems būdingi vienokie ar kitokie elgesio, išvaizdos ar būdo bruožai. Dažnai stereotipai neatitinka tikrovės, neįgalus žmogus suvokiamas pernelyg ribotai, tuomet formuojasi nepalankios nuostatos. Kurios gali turėti įtakos ir faktiniam elgesiui.
• Ekonominiai veiksniai. Neįgalieji dėl turimų sutrikimų kur kas sunkiau adaptuojasi industrinėje aplinkoje, nes manoma, kad jų gamybinis rentabilumas neatitinka keliamų reikalavimų.
• Mitiniai veiksniai. Negalės išryškėjimas gentyje signalizavo dievų rūstybę, tad kartais psichinė negalė siejama su antgamtiniu pasauliu.
• Religiniai veiksniai. Dėl Senojo ir Naujojo testamento įtakos susiformavo negalės samprata susijusi su kaltės ir gailestingumo reiškiniais.
Visi minėtieji veiksniai ir jų apraiškos visuomenėje stabdo neįgaliųjų socializacijos procesą bei apsunkina integracijos procesus įsivyravusius demokratinėje visuomenėje. Netinkama neįgaliųjų socializacija sąlygoja socialinės raidos sutrikimus, kurie pasireiškia netinkamų socialinių vaidmenų įsisavinimu, socialinio statuso neapibrėžtumu. Apsunkinamas socializacijos procesas dėl neaiškios vertybinės sistemos, elgesio normų, taisyklių, socialinių gebėjimų.
Kartais neįgaliesiems būdingi kai kurioe papildomi sutrikimai, susiję su negalės įsisąmoninimo procesu, su problemomis, kylančiomis sąveikaujant su bendaamžiais grupėse, patiriant atstūmimą atliekant netinkamus socialinius vaidmenis, užimant neadekvatų socialinį statusą neturint reikiamų socialinių gebėjimų ir kt. Šie sutrikimai yra labiau psichosomatinio pobūdžio, ir yra būdingi ir neįgaliesiems, ir negalės neturintiems jaunuoliams. Dažniausiai pastebimas sutrikimas – depresija.
2.2. Fizinė negalia ir bendravimo su neįgaliu žmogumi ypatumai
Žmogaus fizinę negalią lemia įvairios priežastys. Tai gali būti stuburo smegenų pažeidimas, raumenų distrofija, paralyžius, celebrinis paralyžius. Šie ir panašūs sutrikimai žmogų gali veikti skirtingai.
Negalia atima iš asmens galimybę lygiomis teisėmis su sveikaisiais dalyvauti visuomenės gyvenime. Neįgaliųjį emocijos yra nestabilios, jie nerimastingi, impulsyvūs. Dėl riboto mobilumo mažėja kontaktas su aplinka. Susidūrę su sunkumais, tokie žmonės situaciajs išgyvena emociškai,
8

jiems trūksta ryžtingumo, jie nepatenkinti savo sveikata, socialine ir medicinos parama, šeimyniniu gyvenimu, darbu, galimybėmis realizuoti savo sugebėjimus.
Vežimėliai, ramentai arba kojų stabilizatoriai žmonėms su fizine negalia padeda judėti. Įvairūs kompiuteriniai prietaisai, kurie gali kalbėti, įjungti ir išjungti šviesas, perjungti televizijos kanalus tarnauja žmogaui su fizine negalia kasdieninėje aplinkoje.
Nepritaikytos patalpos, netinkamas transportas apriboja šių žmonių laisvą judėjimą. Šios problemos paprastai iškyla mūsų visuomenėje. Užsienyje apie tai paprastai nekalbama, mat ten negalia yra kitaip įsisąmoninta.
2.2.1 Bendravimas su žmogumi, sėdinčiu vežimėlyje
Vieni žmonės gali valdyti rankas, kiti gali trumpam išlipti iš vežimėlio, todėl svarbu žinoti, kada, kur ir kaip jiems padėti ir kaip su jais bendrauti.
• Kalbėkite tiesiogiai su žmogumi, sėdinčiu vežimėlyje, o ne su asmeniu, stovinčiu šalia, tarsi žmogus vežimėlyje neegzistuotų;
• Išsiaiškinkite, kokios yra žmogaus, sėdinčio vežimėlyje, galimybės. Ne visi žmonės, kurie naudojasi vežimėliu, neagali vaikščioti. Vežimėlį jie gali naudoti energijai taupyti ir judėjimo greičiui padidinti;
• Jei bendravimas užtruks ilgiau nei porą minučių, atsisėskite arba atsiklaupkite, kad jūsų akys būtų tame pačiame lygyje kaip ir žmogaus vežimėlyje. Jei tai neįmanoma, stovėkite truputį toliau nuo vežimėlio, kad žmogui vežimėlyje į pašnekovą nereikėtų žiūrėti įsitempus;
• Jei žmogus vežimėlyje paprašė pagalbos (reikia nuleisti jį nuo šaligatvio ar pakylos), paklauskite jo, kaip tai padaryti. Žmogus pats pasakys, už kurios vežimėlio dalies geriau paimti ir kaip nešti – veidu ar nugara į priekį. Kiekvienas vežimėlis yra skirtinags. Paklauskite, kaip geriau vežimėlį valdyti, nes, jį pakėlę, galite netyčia ką nors nusukti ar sulaužyti;
• Leisdamiesi nuo kalno, prilaikykite, kad vežimėlis neriedėtų per greitai. Jeigu yra daugiau negu vienas laiptelis, laikykite vežimėlį pasvirusį atgal ties kiekvienu laipteliu.
• Užtikrinkite, kad durys bei pandusai yra patogūs ir ryškiai nuženklinti;
• Sudėkite daiktus taip, kad žmogui vežimėlyje būtų patogu juos pasiekti. Užtikrinkite, kad kelias iki lentynų, spintų bei kitų reikalingų priemonių būtų laisvas;
• Žmonėms su negalia patogu sėdėti kėdėse su rankenomis;
• Žmogui persikėlus į kėdę, ant unitazo, mašinos ar lovos, vežimėlio nenustumkite per toli. Jis turi būti žmogui lengvai pasiekiamas;
• Žmonėms su fizine negalia nukritimai arba apsivertimai yra didelė problema. Atkreipkite dėmesį, jei grindys yra slidžios ar ką tik išplautos.
2.2.2. Nepriimtini veikmai bendraujant su žmogumi, sėdinčiu vežimėlyje
• Neglostykite žmogaus – tai žeidžia jo savigarbą;
9

• Nesiremkite ant vežimėlio. Vežimėlis yra žmogaus asmeninės erdvės dalis;
• Norėdami pasisveikinti su kitu žmogumi, nesilenkite per žmogų, sėdintį vežimėlyje;
• Neprašykite žmogaus su negalia palaikyti jūsų palto ar rankinės;
• Nestumkite ir nelieskite žmogaus vežimėlio neatsiklausę. Vežimėlis -jo asmeninės erdvės dalis.
2.2.3. Bendravimas su žmogumi vaikštančiu su ramentais
• Prieš suteikdami žmogui pagalbą, visada atsiklauskite, ar jam to reikia;
• Žmonėms su ramentais arba lazdele rankos yra svarbios išlaikyti pusiausvyrai. Niekada nebandykite žmogų sugriebti staigiai;
• Jeigu žmogus lipa laiptais, tai taikykite lipti vienodai;
• Neatidarinėkite durų staigiai, nes, norėdamas jas atidaryti, žmogus su ramentais į jas atsiremia.
2.2.4. Bendravimas su žmogumi, turinčiu cerebrinį paralyžių
Cerebrinis paralyžius yra negalia, kuri atsiranda dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Žmonės su cerebriniu paralyžiumi sunkiai kontroliuoja savo raumenis, neretai jie turi kalbos sutrikimų. Žmonėms gali būti sunku vaikščioti, atlikti tam tikrus rankų judesius. Bendravimas su žmogumi, turinčiu cerebrinį paralyžių, gali būti sudėtingas. Bloga raumenų, būtinų kalbai, kontrolė gali pasireikšti neaiškiu tarimu, pavėluotu atsakymu, mikčiojimu arba žodžių susiliejimu. Nepaprastai lėta tokių žmonių kalba dažnai įvertinama neteisingai ir galvojama, kad tai protinės negalios požymis. Tačiau žmonių, su cerebriniu paralyžiumi intelektas dažnai būna normalus.
• Bendraujant su žmogumi, turinčiu cerebrinį paralyžių, šnekėkite žiūrėdami į jį;
• Visą savo dėmesį stenkitės nukreipti į asmenį tuo atveju, jei jam yra sunku kalbėti. Jei jūs nesupratote, nebijokite paprašyti, kad žodį ar sakinį pakartotų;
• Neužbaikite kalbančiojo sakinių – užbaigti mintį leiskite jam pačiam;
• Jūs nesąmoningai galite nevertinti to, ką žmogus sako, vien dėl jo išvaizdos. Su žmogumi, turinčiu cerebrinį paralyžių, bendraukite kaip ir su kitais žmonėmis.
10

3. VISUOMENĖ. TOLERANCIJA KITAM IR KITOKIAM
Mūsų visuomenė vis dar gana priešiškai sutinka žmogų, turėjusį kokių nors psichikos sutrikimų. Nebūtinai tai turi būti psichikos negalia – net nežymūs, praeinantys psichikos sutrikimai dažnai žmogų ilgam pažymi tam tikra žyme. Ne veltui Lietuvoje vis dar aktualus stigmos klausimas. Stigma paliečia kiekvieną, drįsusį praverti psichiatro kabineto duris, arba žmogų, neatitinkantį kokių nors nustatytų normų – nesvarbu, ar jos fizinės, ar dvasinės, ar kultūrinės.
Ar sugebame būti tolerantiški kitokiam žmogui? Dažniausiai mūsų pakantumas tik deklaratyvus. Tolerancija neretai baigiasi tie skasdienybės slenksčiu, iškilus pačioms paprasčiausioms problemoms ar susidūrus su kitokiu asmeniu, nei mes esame patys.
Lietuvos gyventojų vertybių tyrimai parodė, akd teigiamiausia lietuvio savybė – darbštumas, o neigiamiausiųjų sąraše – nepakantumas (Juknevičiaus, Psichitrijos žinios (Nr.8), 2001). Tuo tarpu mokslo fondo „Indentity Foundation”(Vokietija) atlikta apklausa aštuoniose Europos šalyse rodo, kad kitų Europos šalių gyventojams antra pagal svarbą vertybė (po laisvės) – tolerancija.
2003m. pabaigoje Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, religijų “probleminių” socialinių grupių atstovus, o taip pat įvertinti Lietuvios gyventojų diskriminacijos patirtį.Tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties ir fizinės bei psichinės negalios.
Tolerancijos sukurti ir paskatinti įvairiose bendruomenėse per vieną naktį tikrai nepavyks, tam reikia laiko ir pastangų. Norint sukurtio tolerantišką visuomenę, reikėtų pradėti nuo vaikų auklėjimo, kadangi netolerantiškumo šaknys dažniausiai slypi nežinojime ir baimėje.
3.1 Psichinės ligos: kaip spręsti stigmatizacijos problemas
Nagrinėdami psichines ligas kaip stigmos ženklą, norėtume aptarti šiuos aspektus: faktai ir mitai apie sergančiuosius, visuomenės bei darbdavių požiūris, vykdomos akcijos, skatinančios destigmatizaciją.
3.1.1. Faktai ir mitai apie psichikos sveikatą ir jos sutrikimus
• Mitas: psichikos ligos nepagydomos.
Realybė: psichikos ligos yra diagnozuojamos ir jų gydymo efektyvumas svyruoja nuo 60% iki 80%.
• Mitas: psichikos ligomis tikrai nesusirgsiu nei aš, nei mano šeima.
Realybė: kas penktas pilietis bent kartą gyvenime kenčia nuo psichikos ligos. Šie žmonės yra iš įvairiausių socialinių sluoksnių.
• Mitas: valstybei yra per didelė prabanga gydyti psichikos ligas.
Realybė: psichikos ligų gydymas padeda žmogui greičiau integruotis į visuomenę, grįžti į darbą ir tokiu būdu išlaikyti save.
• Mitas: daugelis psichikos ligonių turi būti gydomi ligoninėse.
11

Realybė: daugelis vaikų, paauglių, suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių gali gauti geriausią pagalbą bendruomeninio tipo įstaigose. Bendruomeninio tipo paslaugos gali būti: krizių intervencija, ambulatorinių pacientų konsultacijos, užimtumo terapija, savipagalbos grupės, reabilitacijos paslaugos ir kt.
• Mitas: Žmonės, kurie išsigydė nuo psichikos ligos ar šiuo metu yra gydomi, negali sėkmingai dirbti.
Realybė: visi žmonės, kuriuos ištiko psichikos liga, yra skirtingi. Karjeros galimybės priklauso tiek nuo konkrečių talentų, galimybių, patirties ir motyvacijos, tiek ir nuo jų fizinės ir psichinės būklės.
(Mitai ir realybė, 2006. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://psichiatriia.puslapiai.lt /in dex.php ?option =com content&task=view&id=58&ltemid=78)
3.1.2. Visuomenės ir darbdavių požiūris į psichinėmis ligomis sergančius žmones bei jų galimybės integruotis į darbo rinką
Šie visuomenėje susiformavę mitai parodo klaidingą požiūrį į psichinėmis ligomis sergančius žmones. Nesupratimas, sergančiųjų baimė, jų smerkimas dažniausiai atsiranda iš nežinojimo. Žmonės, nesusidūrę su šiomis problemomis nesupranta šių ligų priežasčių, grėsmių, yra linkę sergančiuosius „nurašyti”. Pagal “Eurobarametro” tyrimus (2006), 68%> lietuvių mano, kad sergantys psichinėmis ligomis žmonės yra pavojingi. Pagal šiuos tyrimus Lietuva pasižymėjo kaip labiausiai bijanti psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Tuo tarpu statistika rodo, kad tik 4% visų padaromų nusikaltimų yra įvykdomi psichinėmis ligomis sergančių žmonių.
Toks žmonių požiūris sergantiesiems trukdo gyventi normalų gyvenimą susirasti darbą. Jiems gauti darbo nepadeda nei įgytas aukštasis išsilavinimas, nei amžius, nei darbingumo lygis. Spinter tyrimai atliko visuomenės apklausą apie psichinę negalią turinčių žmonių įsidarbinimo galimybes. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmonės, kurie turi aukštąjį išsilavinimą gyvena mieste ar turi pažįstamų darbingo amžiaus žmonių, kurie serga psichinėmis ligomis, yra tolerantiškesni ir labiau linkę teigiamai vertinti sergančiųjų integraciją į darbo rinką. Buvo apklausti 1003 žmonės. 5,8%o manė, kad psichinę negalią turintis žmogus tikrai gali gauti apmokamą darbą kad greičiau taip atsakė 33,9% apklautųjų, kad greičiau ne 34,5%, kad tikrai ne 21,7%. 69,1%) žmonių asmeniškai nepažinojo darbingo amžiaus sergančiųjų, 30,6%> pažinojo. Tai tik dar kartą patvirtina faktą kad žmonės yra netolerantiškesni ir labiau linkę smerkti, kai neturi jokių kontaktų su smerkiamaisiais.
Spinter tyrimai taip pat atliko kokybinį tyrimą apie sergančiųjų psichinėmis ligomis įsidarbinimo galimybes. Tyrimas parodė, kad darbdaviai kritiškai vertina psichinių ligonių integravimąsi į darbo rinką jų požiūris į sergančiuosiu yra neigiamas. Jie mano, kad sergantieji nebūtų patikimi darbuotojai, todėl nenorėtų jų įdarbinti arba skirtų tik paprastą atsakomybės nereikalaujantį darbą. Tačiau įdomu tai, kad darbdaviai nemano, kad jie yra viena iš priežasčių, kodėl yra toks didelis psichikos ligonių nedarbas. Jie, kaip ir daugelis, žmonių linkę atsiriboti nuo šios problemos.
12

Liūdniausia tai, kad psichikos ligomis sergantys žmonės yra pajėgūs dirbti ir užsidirbti, tačiau jų darbo statiška baugi: 60% žmonių, turinčių psichikos problemų gali dirbti, pakolkas įsidarbino tik 10%.
(VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Kokybinis tyrimas: „darbdaviųpožiūrių {vertinimas ■penkiaispsichikos neįgaliųjų darbo aspektais”. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.1t/equal/kokvbinis_tvrimas_VU.html#)
3.2. Destigmatizacijos projektai
Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė taip pat pripažino, jog Lietuvos žmonėms būdinga netolerancija psichikos ligoniams. Daug dešimtmečių nematėme kitaip atrodančių, mąstančių žmonių. Dėl nežinojimo, informacijos trūkumo kyla baimė, nesupratimas, kitokių žmonių menkinimas. Vis dar gaji nuomonė, kad psichikos ligoniai yra netvarkingi ir pavojingi. Psichikos ligonių izoliavimas, vengimas viešinti šias problemas – netinkamas sprendimo būdas. Civilizuotame pasaulyje turi vykti dialogas.
Būtent tą dialogą ir bando užmegzti įvairūs psichikos centrai, suteikaintys sergantiems žmonėms pagalbą, organizuojantys įvairias toleranciją skatinančias ir ugdančias akcijas. Kelias iš jų norėtume aptarti detaliau.
3.2.1. Akcija „Statome save” vaikų svajonėms
2005 m. „Globali iniciatyva psichiatrijoje” organizavo akciją „Statome save vaikų svajonėms”. Akcijos tikslas buvo surinkti pinigų „Vaiko raidos centro” kompleksiškam sporto salės remontui bei atkreipti visuomenės dėmesį į sergančius vaikus, skatinti žmonių toleranciją, supratimą ir pagarbą kitokiems mūsų visuomenės atstovams. Akcijos metu žmonės galėjo nusipirkti plytų su savo vardu ir pavarde, kurios buvo vežamos į Europos parką ir montuojamos į iš 120 sūpuoklių susidedančią originalią ir pirmą tokią Lietuvoje skulptūrą „Įsisupk”. Prei akcijos prisidėję žmonės ne tik parėmė vaikus materialiu, bet ir dvasiniu indėliu, kas yra ypač svarbu.
(VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Akcija „Statome save”. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.lt/AkciiaStatome/AkciiaStatomeSave.html)
3.2.2. Akcija „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio”
2006m. „Globali iniciatyva psichiatrijoje” vėl organizavo originalią akciją „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio”, kuria siekė griauti nusistovėjusius mitus apie psichikos bei proto negalią turinčius žmones, jų įdarbinimą. Akcijos metu buvo vykdoma informacijos sklaida apie psichikos sveikatą bei žmonių su proto ir psichikos negalią įdarbinimą, buvo transliuojami vaizdo, radijo klipai, dalinamos atvirutės, bei akį traukė originali lauko reklama.
(VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Akcija „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio”. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.lt/AkciiaVarztelis/ AkciiaVarztelis.html)
13

3.2.3. „Menas adresu Vasaros 5″
2007m. „Globali iniciatyva psichiatrijoje” surengė dar vieną akciją- festivalį Menas adresu Vasaros 5″. „Festivalis „Tarp: vasaros 5″, vyko per Globalios iniciatyvos psichiatrijoje organizuojamą tolerancijos savaitę „Griauname sienas – ugdome toleranciją!”. Sienas griovė triukšmingi poetų ir muzikantų pasirodymai, žiūrovų plojimai ir prieš ekspozicijas poetų kalamos vinutės – renginio metu veikė net keturios vizualinių eilėraščių parodos.”
(VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Menas adresu Vasaros 5. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.Rip-vilnius.lt/nauiienos/tarp vasaros_5 baigesi.htmD
3.3. Pokyčių būtinybė
„2020 m. psichikos ligos užims trečią vietą po vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų”- teigia liūdna statistika. „Kas penktas žmogus pasaulyje yra patyręs psichinių problemų”- prabyla specialistai. Tokia baisi statistika verčia susimąstyti ir tolerantiškiau žiūrėti į mus supančius žmones, nes ne pati liga, o tik visuomenės nesupratimas gali padaryti sergančiųjų gyvenimus įtemptus ir sunkius.
14

IŠVADOS
Išanalizavę surinktą medžiagą priėjome išvados, kad stigma – ne vien stigmatizuoto žmogaus problema. Didžiausia kliūtis tokiam žmogui intergruotis į visuomenę esame mes – sveiki žmonės, nepriimantys kitokių, netolerantiški jų atžvilgiu. Šią problemą reikia nedelsiant spręsti. Kad tai padarytume, kiekvienas turi pradėti nuo savęs: visų pirma – pakeisti požiūrį į kitokį žmogų.
15

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Suslavičius, A. (2006). Socialinė psichologija. Vilnius: Vilniaus universtiteto leidykla
2. Litvinaitė, S. (2004). Pažinkime kitokį: fizinė negalia ir bendravimo ypatumai. Prieiga internete http://www.skrvnia.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=894)
3. Mitai ir realybė, 2006. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://psichiatriia.puslapiai.lt /in dex.php ?option =com_content&task=view&id=58&Itemid=78
4. VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Kokybinis tyrimas: „ darbdavių požiūrių įvertinimas penkiais psichikos neįgaliųjų darbo aspektais”. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.lt/equal/kokybinis tyrimas VU.html#
5. VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Akcija „Statome save “. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.lt/AkciiaStatome/AkciiaStatomeSave.html
6. VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Akcija „Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio “. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.lt/AkcijaVarztelis/ AkcijaVarztelis.html
7. VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”, (2007). Menas adresu Vasaros 5. Žiūrėta: 2007 gruodžio 5d. Prieiga internete: http://www.gip-vilnius.lt/nauiienos/tarp_vasaros 5 baigesi.html

Leave a Comment