vaiku elgesio problemos

TURINYS

ĮVADAS 1
I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA 3
1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS 7
2. HIPERAKTYVUMAS 10
3. AGRESYVUMAS 16
II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA 24
1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA 24
2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS 26
2.1. Konkretaus atvejo analizė. 29
3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA 30
IŠVADOS 35
LITERATŪROS SĄRAŠAS 37
PRIEDAI 38ĮVADAS
Vaikai ir paaugliai yra pati jautriausia visuomenės dalis. Dabartinėje
visuomenėje vykstantys pokyčiai labai ryškiai paveikia jaunąją kartą.
Bendros agresyvios tendencijos vyraujančios visuomenėje, didėjantis šeimų
nestabilumas bei kiti socialiniai procesai įtakoja augantį vaikų ir
paauglių agresyvumą, gausėjantį nusikalstančių nepilnamečių skaičių,
dažnėjantį visuomenės normų pažeidinėjimą.

Elgesio problemos pasireiškiančios ankstyvoje vaikystėje, yra
pastebimos tik artimiausioje aplinkoje. Laikui bėgant, jeigu joms
neužkertamas kelias arba jos nekoreguojamos, turi tendenciją sunkėti,
gilėti ir plisti į tolimesnę aplinką. T.y. kitame etape, pasunkėjusios ir
pagilėjusios jos pasireiškia agresijos, autoagresijos aktais, nusikalstama
veikla, asocialiu elgesiu mokykloje, draugu rate ar paauglių referentinėje
grupėje, dar vėliau – bendruomenėje ir pagaliau visoje visuomenėje. Taigi,
problemiškas vaikas palengva tampa delinkventu ir galiausiai mes apie jį
perskaitome nusikalstamumo suvestinėse.

Gausėjantis vadinamųjų probleminių vaikų skaičius, pats savaime
reikalauja didesnio dėmesio atkreipimo į šią problemą.

Vaikų elgesio problemų, sutrikimų teorinis nagrinėjimas yra būtinas dėl
to, kad būtų kuo pllačiau šviečiami ne tik pačios artimiausios aplinkos
nariai, mokyklos bendruomenė, bet ir visa visuomenė, kad būtų galima laiku
atpažinti, įvardinti esamą problemą ir suteikti reikiamą pagalbą ir
numatyti bendrąją prevenciją.

Darbo objektas – vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai bei jų
pasireiškimas mokyklinėje aplinkoje.

Darbo tikslas – atskleisti elgesio

sutrikimo, kaip reiškinio,
priežastis, kilmę, apžvelgti šį reiškinį skirtingų teorijų požiūriu.

Uždaviniai:

• išanalizuoti esamą literatūrą;

• išanalizuoti reiškinį;

• apžvelgti dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias netinkamo

elgesio formas;

• pateikti metodines rekomendacijas, naudotinas dirbant su elgesio

problemų turinčiais vaikais.

Metodai:

• Literatūros analizė;

• Kitų autorių atliktų tyrimų analizė.

• Konkretaus atvejo analizė.

Šis darbas susideda iš dviejų dalių, kurias sudaro po tris skyrius.
Viename iš šių skyrių yra pateikiama konkretaus atvejo analizė. Pirmojoje
dalyje yra apžvelgiama bendra elgesio sutrikimų samprata, smulkiau
analizuojami kai kurie netinkamo elgesio pasireiškimo būdai, kurie
dažniausiai yra pastebimi mokyklos aplinkoje ir būdingi vaiko bei paauglio
amžiui.

Antrojoje dalyje pateikiamos metodinės rekomendacijos netinkamo elgesio
korekcijai.

Be to, darbas prasideda įvadu, pabaigoje pateikiamos išvados. Prieduose
pateikiamos konkrečios strategijos darbui su hiperaktyviais vaikais,
konkretaus atvejo schema, agresijos rūšių lentelė bei DSM – III – R
kriterijai elgesio sutrikimui nustatyti.

Šiame darbe vartojamos pagrindinės sąvokos:

Elgesio sutrikimas – tai “nuolatinis, pastovus elgesio modelis, kai
pažeidžiamos pagrindinės kitų žmmonių teisės ir svarbiausios atitinkančios
žmogaus amžių socialinės normos arba taisyklės. Šis elgesio modelis
tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek mokykloje, su bendraamžiais bei
bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)

Rizikos grupės vaikai – beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose,
nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria
psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvūs ir
bendraamžių atstumti vaikai bei vaikai, kurie jau yra padarę smulkių
prasižengimų arba nusikaltimų. ( Ignatavičienė S., Žukauskienė R., 1999).

Delinkventai – tai vaikai, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų
arba nusikaltimų.

Stigmatizavimas – individo priskyrimas nepageidaujamai visuomenės
grupei, didinantis individo socialinę atskirtį.

Hiperaktyvumas

– d.ažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas,
pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimu
sukaupti dėmesio.

Agresija – tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo
demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės
atžvilgiu. (Psichologijos žodynas., 1993)

Frustracija – tai emocinė organizmo reakcija į motyvuotą, kryptingą
siekį patenkinti poreikį, kai jis yra blokuojamas. I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA
Vienokias ar kitokias elgesio normas pažeidžiantys vaikai ir paaugliai
vertinami ir vadinami labai įvairiai – delinkventais, rizikos grupių
vaikais, problemiškais vaikais arba vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų.

Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis
DSM – III – R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją, tačiau neteikiant
pirmenybės nei biologiniams, nei psichosocialiniams ar sociokultūriniams
faktoriams kaip nenormalaus elgesio pirminėms priežastims. Jerome M.
Sattler knygoje “Vaiko įvertinimas” (“Assessment of Children”), kuri yra
skirta individo įvertinimui, jo problemoms nustatyti, aptariamos vaiko
sunkumų įvertinimo metodikos dažniausiai remiantis DSM – III – R
kriterijais, pateikiama ir bendra elgesio sutrikimų apžvalga.

Taigi, esminis elgesio sutrikimo klasifikavimo požymis yra “nuolatinis,
pastovus elgesio modelis, kai pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės
ir svarbiausios atitinkančios žmogaus amžių socialinės normos arba
taisyklės. Šis elgesio modelis tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek
mokykloje, su bendraamžiais bei bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)

Lietuviško leidinio “Socialinės reabilitacijos organizaciniai
aspektai”, kuris nėra sistemingas socialinės reabilitacijos vadovėlis,
tačiau priskiria elgesio problemų sprendimą specialaus ugdymo sričiai,
autoriai pateikia labai apibendrintą elgesio sutrikimo apibūdinimą. Tai yra
santykinai pastovus, išsiskiriantis, nelauktas nukrypimas nuo elgesio,
traktuojamo kaip normalaus. Taip pat pastebima, kad elgesio
ir emocijų
sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.

Šioje knygoje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:

1. eksteriorizuota agresija;

2. interiorizuota agresija;

3. motyvacijų sutrikimai;

4. alkoholizmas ir narkomanija;

5. depresija;

6. nerimas;

7. valios ir kontrolės sutrikimai;

8. delinkventiškas elgesys;

9. hiperaktyvumas;

10. kiti elgesio sutrikimai;

Nors, kaip jau buvo minėta, elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis
nėra intelekto sutrikimai, tačiau pastebima ir tai, kad vaikų su elgesio
sutrikimais (arba delinkventų) IQ vidutiniškai 8 punktais žemesnis už
nedelinkventų; šis santykis nepriklausomas nuo socioekonominio statuso
poveikio (Moffitt, Gabrielli, Mednick ir Shulsinger, 1981). Tarp
delinkventų daugiau yra su žemesniu nei vidutiniu IQ ir mažiau su
aukštesniu nei vidutiniu IQ. Nors šių pastebėjimų priežastys ir neaiškios,
gali būti, kad protingesniems delinkventams pavyksta išlikti
neatpažintiems, jie mažiau nusikalsta arba jie rečiau patraukiami
baudžiamojo atsakomybėn, jiems rečiau iškeliamos baudžiamosios bylos.

Ir vis tik, tyrimais nustatyta, kad protingesnieji delinkventai
pasižymi tokiomis pačiomis kriminologinėmis, mokslumo ir socialinėmis
savybėmis kaip ir kiti delinkventai. Vis tik jie rečiau patenka teisminėn
jaunimo įskaiton, teismai su jais palankiau elgiasi ir dažniau į teismus
patenka kaip turintys emocinių sutrikimų (Gath ir Tennet, 1972). Tai, kad
jų yra palyginus mažai, gali būti jiems suteikto diferencinio imuniteto
rezultatas, nes jie priklauso aukštesnei socialinei klasei arba yra
aukštesnio intelekto. Įdomu, kad aukšto intelekto delinkventų mokymosi
rezultatai mažiau patenkinami nei nedelinkventų. Nėra ištirta, kaip
delinkventų intelekto lygis siejasi su jų reakcija į gydymą (angl.
treatment). Recidyviškumas nesusijęs su intelekto lygiu (Tennett ir Gath,
1975).

Delinkventai turi mažiau adekvačius neuropsichologinius sugebėjimus nei
nedelinkventai, tai matosi iš jų prastai atliktų neuropsichologinių testų
(Berman ir
r Siegal,1976; Yeudall,1979). Intriguoja hipotezė, kad kai kurie
žmonės gali tapti delinkventais nuolatos patiriamų nesėk.mių sukeltų
adaptyvių sugebėjimų, taip reikalingų sėkmei patirti mūsų visuomenėje,
trūkumų pasėkoje.

Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas
psichologinių testų rinkinys. Jis panašus į tą, kuris naudojamas įvertinant
mokymosi sunkumus ir turi apimti intelekto, asmenybės, vizualinių –
motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat tuo tikslu
patariama naudoti kelis metodus: interviu, stebėjimus ir elgesio pokyčių
užrašus (Sattler J.M., 1992).

Taip pat elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu.
Labai dažnai netinkamai besielgiantys vaikai yra priskiriami vadinamosioms
rizikos grupėms. Autorės Sigita Ignatavičienė ir Rita Žukauskienė,
remdamosi užsienio ir savo darbo patirtimi, rizikos grupės vaikams
priskiria beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose
šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę
arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvius ir bendraamžių atstumtus
vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba
nusikaltimų.

Gatvės vaikais autorės vadina tris skirtingas vaikų grupes, pagal
UNICEF pripažįstamą klasifikaciją. Pirmajai grupei priskiriami vaikai,
kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima – tokie
vaikai gali būti vadinami “vaikais gatvėje”. Antrai grupei priklauso tie
vaikai, kurie ir gyvena, ir dirba gatvėje – tai “vaikai iš gatvės”.
Kontaktą su šeima šie vaikai palaiko nereguliariai, jei ir egzistuoja
ryšiai su šeima, vaikai juos vertina negatyviai. Trečiajai grupei priklauso
apleisti ar patyrę prievartą, smurtą vaikai. Su tėvais jie nepalaiko jokių
ryšių, gyvena savarankiškai.

Rizikos grupės vaikams priskiriami ir vadinamieji asocialūs vaikai. S.
Ignatavičienė ir R. Žukauskienė pateikia tokį asocialaus vaiko apibūdinimą
– asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje
nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla,
nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai – agresyvumas,
nesąžiningumas ir amoralumas. Asocialus vaikas čia apibūdinamas kaip
nevisuomeniškas, abejingas visuomeniniams santykiams ar kenkiantis
visuomenei asmuo, nesugebantis išreikšti savęs visuomenei priimtinais
būdais, nepakankamai dalyvaujantis socialiniame gyvenime, su menkais
socialiniais interesais, turintis menkavertiškumo jausmą. Toks vaikas
nesugeba ir nenori bendrauti bei bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis.
Asocialiu elgesiu pasižyminčius vaikus S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė
apibūdina kaip agresyviai besielgiančius su žmonėmis ir gyvūnais,
gadinančius kitų asmenų nuosavybę, vagiliaujančius, šiurkščiai
pažeidžiančius nustatytą tvarką ir panašiai. ( Ignatavičienė S.,
Žukauskienė R., 1999)

Toks apibūdinimas beveik identiškas DSM – III – R pateikiamiems elgesio
sutrikimo požymiams. ( priedas Nr.1)

Deja, toks požiūris į problemišką vaiką, traktuojant jo veiklą kaip
nusikalstamą, neatskleidžia elgesio sutrikimo priežasčių, nenumatoma
kitokia korekcija, išskyrus bausmę. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kad
bausmės negali pakoreguoti elgesio teigiama linkme. Gausėja tyrimų, kuriais
stengiamasi empiriškai pagrįsti šią nuomonę. Juose pastebima, kad bausmes
atlikę specialiose įstaigose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir perima kitų
bausmes atliekančiųjų negatyvią patirtį. Taip didėja atotrūkis tarp
nubaustųjų ir visuomenės, šiems praradus sugebėjimą adaptuotis.

Visuomenė, susidurdama su jos įprastas normas pažeidžiančiu reiškiniu,
dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. “TLK – 10 psichikos ir elgesio
sutrikimai: klinika ir diagnostika”, nors ir būdamas klinikiniu problemų
atpažinimo ir įvertinimo žinynu, vis tiktai išreiškia humanišką požiūrį į
žmogų, .vaiką ir kartu siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės
nuomonę. Čia elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų
išraiška, yra išskiriami ir į juos iš esmės žiūrima kaip į reiškinį, kurį
galima paveikti gydymu ir korekcija.

Leidinyje “TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir
diagnostika”, visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas”
siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ir
“susirgimas” vartojimu. Naudojant terminą “sutrikimas”, juo apibrėžiama
klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų
varginą žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Taip yra išvengiama
stigmatizacijos ir etiketavimo, kas tik dar labiau pagilintų sutrikusio
elgesio vaikų ir paauglių problemas.

Šiame leidinyje elgesio sutrikimai (F91) apibūdinami “kaip
pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis
elgesys.” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir
diagnostika., 1997). Pasiekęs aukščiausiąjį išraiškos tašką, toks elgesys
sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra
paprastas vaikiškas išdykavimas ir paauglio maištavimas. Taip pat yra
pažymima, kad pavieniai disocialūs ar nusikalstami poelgiai dar nėra
pagrindas diagnozuoti elgesio sutrikimą, kuriam yra būdingas ilgai
besitęsiantis elgesys.

Šiame leidinyje minima ir tai, kad elgesio sutrikimas dažnai yra
susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant ir nepatenkinamus
santykius šeimoje, ir nesėkmes mokykloje bei priklauso nuo lyties –
berniukams šis sutrikimas yra dažniau nustatomas (kaip ir hiperaktyvumas).
Beje, ribos su hiperaktyvumu nėra labai aiškios ir šie sutrikimai dažnai
persipina, o tuo tarpu, elgesio sutrikimų ir emocijų sutrikimų skirtumas
yra patikimai patvirtintas.

Elgesio sutrikimai (F91) TLK – 10 žinyne yra skiriami į šias
kategorijas:

• Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus

ar agresyvus elgesys (bet ne vien tik opozicinis, iššaukiantis,

griaunantis elgesys) yra visiškai arba beveik visiškai apribotas namų

aplinka ir/arba tarpusavio santykiais su šeimos nariais arba

artimaisiais namiškiais.

• Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) – apibūdinamas kaip

“nuolatinio disocialaus ar agresyvaus elgesio (atitinkančio F91

kriterijus ir apimančio ne vien tik opozicinį, iššaukiantį ir

griaunantį elgesį)” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika

ir diagnostika., 1997) derinys su žymiu ir įvairiapusiu individo

santykių su kitais vaikais sutrikimu.

• Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2). taikoma elgesio sutrikimams,

apimantiems disocialų ir agresyvų elgesį ir pasireiškiantiems asmenims,

kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.

• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3). Paprastai sutinkamas

tarp 9 – 10m. vaikų. Vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis

elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių. Vyresniems

vaikams vartoti šią kategoriją reikėtų atsargiai. Ši kategorija

įtraukta į elgesio sutrikimus tam, kad atsispindėtų kasdienė klinikinė

praktika ir kad būtų galima pagerinti jaunesnio amžiaus vaikų sutrikimų

klasifikaciją.

• Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).

• Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9). Tai liktinė kategorija, kuri

rekomenduojama vartoti tik sutrikimams, kurie neatitinka nė vieno iš

specifinių subtipų kriterijų, tačiau atitinka F91 kriterijus. (TLK – 10

psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997).

Egzistuoja ir dar vienas požiūris į elgesio sutrikimus – į šiuos vaikus
yra pažvelgiama kaip į ypatingus, specialiųjų poreikių vaikus. Šis požiūris
akcentuoja ugdy.mo specifiškumą skirtingoms vaikų kategorijoms ir įtraukia
elgesio sutrikimus į ypatingumų klasifikaciją.

Apibūdindami elgesio sutrikimus, leidinio “Socialinės reabilitacijos
organizaciniai aspektai” autoriai iškelia labai svarbią įvairiems
specialistams problemą, sakydami, kad nėra griežto, daugumos priimto
elgesio sutrikimų apibūdinimo. Beje, jie pamini ir tai, kad šių sutrikimų
grupė neretai vadinama “elgesio ir emocijų sutrikimais”. Tai iš tiesų
sukelia nemažai nesusipratimų tarp dirbančiųjų su įvairių elgesio problemų
turinčiais vaikais. Dažnas pedagogas, pastebėjęs problemišką moksleivį,
nežino, kaip konkrečiai jam padėti, kur nukreipti ir vadovaudamasis savo
asmenine patirtimi bei nuovoka bando pats spręsti kilusią problemą. Be to,
žmonės nežinodami apie elgesio problemų kilmę bei priežastis, linkę apie
sutrikusio elgesio vaikus galvoti kaip apie nepataisomus, “prarastus”
žmones. Tačiau dedant pastangas, galima tikėtis, kad pasikeis, nors ir
labai palengva, neigiama nuostata į elgesio sutrikimų turinčius vaikus, jie
nebebus taip besąlygiškai atstumiami visuomenės.

Ryškiausiai iš elgesio problemų tarpo išsiskiria keletas, kurias
labiausiai pastebi ir skirtingai vertina visuomenė: tai agresyvus elgesys,
netinkamas vaiko elgesys (mokykloje ar kitoje aplinkoje), hiperaktyvus
elgesys. Žinoma, tarp elgesio problemų pasireiškimo labai ryškiai
išsiskiria ir alkoholizmas, narkomanija ar nusikalstamas elgesys, tačiau
pastarieji pasireiškia kiek vėlesniame etape – jau kaip socialinės
problemos arba liga. Todėl plačiau šiame darbe bus aptariama arčiau
problemos pasireiškimo priežasčių esančios elgesio formos. 1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS
Ko gero daugiausiai apie netinkamą vaikų elgesį kalbama, jis
plačiausiai nagrinėjamas individualiojoje psichologijoje, kurios
pradininkas yra Alfredas Adleris, žymiausi atstovai – Rudolfas Dreikursas,
Francis X. Waltonas ir kiti. Didžiausias dėmesys šioje teorijoje kreipiamas
į vaiką, asmenį ir jo auklėjimą. Individualioji psichologija stengiasi ne
tiek pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra kitoks ir vienintelis, kiek
parodyti, kad kiekvieno žmogaus individualumą nulemia socialinis kontekstas
ir kaip tik jis formuoja individualybę. Kitas svarbus šios teorijos
teiginys – žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą su kitu žmogumi
ir jaučiasi priklausąs žmonių bendrijai. Taigi, jis turi išmokti
bendradarbiauti su kitais. A.Adlerio teorija pabrėžia tikslo vaidmenį
žmogaus asmenybės struktūroje – žmogaus asmenybė yra kryptinga, tikslinga.
Kuo aiškiau suvokiamas tikslas, tuo labiau realizuojamos savo paties
galimybės. Pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra noras būti stipriam arba
galios troškimas. Šis stimulas yra įgimtas, ir jo dėka atsiranda noras
tobulėti, ką nors nuveikti. Nors patys individualiosios psichologijos
atstovai atvirai kalba apie tai, kad “šiuo metu dar nėra sukurtos teorijos,
kuria remiantis būtų galima visiškai suprasti žmogaus elgesį ir išspręsti
visas iškylančias problemas vaikų auklėjime” (Waltonas F. X., Powersas
R.L., 1999), tačiau galima nagrinėti vaiko elgesio priežastis kaip daugiau
ar mažiau sąmoningai pasirinktą elgesio būdą.

Netinkamas vaikų elgesys, nors iš pirmo žvilgsnio visada panašus, iš
tiesų yra labai skirtingas savo vidinėm charakteristikom.

Adleriečiai teigia, kad svarbiausias vaiko elgesio tikslas –
priklausymo poreikio patenkinimas. Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori
jaustis svarbūs, būti reikšmingais patiems sau ir juos supančiai aplinkai.
Kadangi žmogus nuo pat gimimo gyvena tarp kitų žmonių, priklauso įvairioms
socialinėms grupėms, jis siekia surasti savo vietą tarp kitų. Kai žmogus
jaučiasi priklausąs, jis jaučiasi svarbiu ir reikalingu, taip patenkindamas
savo poreikį ir prisidėdamas prie grupės gerovės. Jei nepažeidžiamos
nusistovėjusios grupės, visuomenės normos, žmogus priima grupės keliamus
reikalavimus, jo požiūris į daugelį dalykų atitinka visuomenės požiūrį,
tokį žmogų ir jo orumą saugo aplinkiniai.

Tokios situacijos, kai vaikas negali patenkinti priklausymo poreikio,
nesijaučia grupės dalimi, lemia prastą jo savijautą, kurią norėdamas
pataisyti, vaikas elgiasi ne visada priimtinai. Taigi, blogas elgesys labai
priklauso nuo taip besielgiančio asmens savijautos. Dažniausiai toks
elgesys būdingas neįvertintiems, pasitikėjimą savimi praradusiems vaikams.

Apie mokyklos ir klasės svarbą kalba ir amerikiečių psichologės Amy Lew
ir Betty Lou Bettner, kurios teigia, kad “mokiniai gali patenkinti savo
priklausymo poreikį mokykloje tik tuomet, jei:

• Tiki, kad sugeba atlikti mokykloje pateikiamas užduotis;

• Jaučiasi susiję su mokytoju ir klasės draugais;

• Jaučiasi svarbūs ir galintys prasmingai dalyvauti grupės gyvenime”

(Beržinienė E., 2000)

Ir to yra siekiama visais jiems prieinamais būdais. Tada tampa labai
svarbu, ar vaikas, kuriam atrodo, kad jis elgiasi tinkamai, jausis
sugebantis, priklausomas ir svarbus. Jei vaikas taip nesijaučia, jis ims to
siekti kitaip – netinkamu elgesiu.

Adleriečių teorija taip pat teigia, kad vaikas pats pasirenka elgesio
būdą. Dažnai galima pastebėti, kad labai panašioje situacijoje, tik esant
skirtingoms aplinkybėms, tas pats vaikas elgiasi visai kitaip. Kol pats
vaikas nesuvoks, kad toks jo elgesys nėra tinkamas, jis jo nekeis.
Aplinkiniai negali priversti jo elgtis taip, kaip norėtų jie. Tačiau
aplinka ir sąlygos skatina tam tikrą elgesį. Šis skatinimas gali būti
priimamas arba atmetamas.

. R. Dreikursas aprašė ir nagrinėjo keturis netinkamo elgesio tikslus:

1) dėmesio siekimas;

2) jėgos demonstravimas,

3) kerštas;

4) pasyvumas (atsiribojimas).

1). Vaikas, kuris siekia dėmesio, elgiasi taip, kad būtinai būtų
pastebėtas ir jaučiasi blogai, kai niekas nekreipia į jį dėmesio. Ilgesnį
laiką nepastebėtas, jis nustoja jaustis priklausantis grupei. (Beržinienė
E., 2000). Toks vaikas tarsi sako: ”Aš nesu ypatingas, bet visgi sukeldamas
sumaištį neliksiu nepastebėtas ir pelnysiu stokojamą dėmesį”. Iš tiesų,
kiekvienam žmogui yra reikalingas dėmesys, tačiau kai kalbama apie
netinkamu elgesiu dėmesio siekiantį vaiką, turima omenyje, kad jis trokšta
papildomo dėmesio. (Beržinienė E., 2000). Jaunesni vaikai paprastai dėmesio
reikalauja iš mokytojo, vyresniems jau reikia platesnės auditorijos –
mokytojų, bendraamžių, kartais net visos mokyklos.

Padėti atpažinti netinkamo elgesio tikslus gali šie aspektai:

• Tipiškas vaiko elgesys;

• Vaiko atsakas į korekciją;

• Suaugusiųjų asmeninės reakcijos į netinkamą vaiko elgesį.

Taigi, koks yra vaiko, siekiančio dėmesio tikslo elgesys? Šie vaikai
paprastai būna triukšmingi, nenuilstantys, mėgstantys pasirodyti, būti
klounu, pataikaujantys, daug kalbantys, “hiperaktyvūs”.

Paprastai toks vaikas, gavęs pastabą nustoja netinkamai elgtis tik
trumpam, o tipiška suaugusiųjų reakcija – susierzinimas, jaučiamas
apmaudas, manoma, kad vaikas yra kenkėjas, įkyruolis, atimantis daug laiko.

2). Pagrindinis jėgą demonstruojančio vaiko tikslas – nugalėti,
siekimas vadovauti. Savo svarbą ir reikšmę grupėje šie vaikai parodo
nepaklusdami reikalavimams, įžūliai elgdamiesi, nesimokydami. Jie yra
agresyvūs, neigiantys, kovoja su autoritetais, dažnai meluoja, šaukia, kai
negali elgtis kaip nori. Jie tarsi sako: ”Aš gal ir nelaimėsiu, bet visgi
parodysiu žmonėms, kad jie negali manęs sustabdyti, negali priversti manęs
daryti taip, kaip nori jie”. Šių vaikų atsakas į jų elgesio korekciją – dar
blogesnis elgesys. Tokie vaikai suaugusiuose iššaukia labai stiprius
jausmus – pyktį, nusivylimą, netgi baimę. Suaugusysis gali jaustis
pralaimėjęs, sužlugdytas.

3). Paprastai keršto siekiantys vaikai yra brutalūs, įtūžę, šėlstantys,
pikti, užsidarę, žodžiais ir/ar veiksmais skriaudžiantys bendraamžius.
Pagrindinis jų elgesio motyvas – atsiteisti už patirtas tikras ar
įsivaizduotas skriaudas: “žmonės manimi nesirūpina, bet vis tik aš galiu
jiems atsilyginti tada, kai jaučiuos įžeistas”. Šių vaikų atsakas į
pastabas paprastai yra dar didesnė konfrontacija, dažniausiai tada siekiama
įskaudinti žmogų asmeniškai.

Suaugusieji šiais atvejais paprastai jaučiasi labai įžeisti, išgyvena
stiprų pyktį, gali galvoti, kad vaikas yra niekšiškas ir šlykštus.

Kerštaujantis vaikas netinkamai elgiasi pats norėdamas apsisaugoti nuo
skausmo. Dažnai jis gali jaustis įskaudintas savo tėvų, mokytojų ar
gyvenimo aplinkybių.

4). Pasyvus, norintis atsiriboti vaikas nieko neveikia, dažniausiai net
nebando nieko pradėti, susidūręs su pirma nesėkme, jis pasiduoda,
izoliuojasi nuo kitų, yra uždaras. Tai dažniausiai tokie vaikai, kurie
“nekelia problemų” – švelnūs, nuolankūs, kuklūs: “Aš negaliu pateisinti
vilčių, bet vis tik, jei aš nieko neveiksiu, gal jie paliks mane ramybėje”.
Į pastabas atsako nesulaukiama, jie ir toliau nieko neveikia.

Suaugusieji, susidurdami su tokiu vaiku, jaučiasi bejėgiai, praradę
viltį, apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją arba kvailį.

Šio, adlerietiško, požiūrio pagrindinis požymis – nedirektyvumas,
nesiekiama vaiką priversti pasikeisti, o kaip tik, padėti jam pačiam
suprasti save ir nebenaudoti netinkamo elgesio. Šios teorijos pateikia
labai konkrečią darbo su netinkamais elgesio tikslais metodiką, kuri bus
aptariama antrojoje šio darbo .dalyje. 2. HIPERAKTYVUMAS
Dauguma iš mūsų esame sutikę vaikų ar paauglių, kurie yra visa savo
esybe pasinėrę į nuolatinę veiklą, nebūtinai tikslingą, dažniausiai tai
tiesiog ko nors veikimas, nuolatinis judėjimas, Juos žmonėse dažnai vadina
“gyvu sidabru”, nenuoramomis, padaužomis. Jie dažnai apdovanojami ir kitais
epitetais, kartais net nelabai teigiamais. Svarbiausia, atskirti, kada tai
tiesiog judrus, gyvybingas vaikas, o kada tai yra gana dažnai pasitaikantis
elgesio sutrikimas – hiperaktyvumas.

Pirmiausia, prieš pradedant kalbėti apie hiperaktyvumo atsiradimo
priežastis, jo diagnozavimą, būtina paaiškinti šio termino reikšmę.

Jau pati žodžio sandara atskleidžia esminius šio sutrikimo požymius:
“hyper” (lot. k.) – labai didelis. Taigi, hiperaktyvumas – tai labai
didelis aktyvumas.

Štai kaip šį terminą aiškina psichologijos žodynas: “Hiperaktyvumas –
emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų
sistemos pažeidimų vaikų padidėjęs judrumas, neramumas. Tokie vaikai nuolat
imasi vis naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis.
Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas.” (Psichologijos žodynas. P.
103)

Laikantis tokio požiūrio, galima pastebėti tam tikrą neigiamą
nuostatą, išankstinį nusistatymą prieš vaikus, turinčius hiperaktyvumo
sutrikimą. Apie pačias hiperaktyvumo atsiradimo priežastis yra diskutuojama
dar iki šiol, egzistuoja skirtingos nuomonės, kiekviena turinti savo
šalininkų.

Hiperaktyvumas (su dėmesio sutrikimu, arba be jo) dažniausiai yra
diagnozuojamas medikų, remiantis TLK – 10 (tarptautinės ligų klasifikacijos
žinynas) arba DSM – III – R bei vaiko elgesio stebėjimais – interviu,
psichologiniu testavimu ir vaiko elgesio klasėje ar namuose aprašymais,
auklėtojų, mokytojų pranešimais. Beje, hiperaktyvumas su dėmesio trūkumo
sutrikimu priskiriamas specialiesiems poreikiams ir koreguojamas su
specialiojo pedagogo pagalba, papildomai lavinant vaiko dėmesingumą.
Hiperaktyvių vaikų (be dėmesio sutrikimo) elgesį koreguoja tėvai,
mokytojai, psichologai, sudarydami bendrą strategiją ir ją įgyvendindami.
Jei vaikui kyla socialinės adaptacijos problemų, į komandą įsijungia ir
socialinis pedagogas. Plačiau hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija bus
aptariama metodinėje šio darbo dalyje.

Kaip jau buvo minėta, hiperaktyvumas dažniausiai yra diagnozuojamas
medikų, ne tik taikant specialias metodikas ir techniką, bet ir stebint tam
tikrų požymių pasireiškimus. TLK – 10 išskiriami pirminiai ir antriniai
simptomai, sutrikimas diagnozuojamas, kai būdingų požymių pasireiškimo
trukmė yra ne mažesnė kaip šeši mėnesiai, vaiko amžius – iki šešių,
septynių metų. Tenka pastebėti, kad mūsų šalyje šis sutrikimas yra
nustatomas neretai vėliau, vaikui jau pradėjus lankyti mokyklą, kai
atsiranda adaptacijos naujoje aplinkoje problemų.

Pirminiai simptomai:

• Nedėmesingumas;

• Impulsyvumas;

• Hiperaktyvumas;

• Motorinė – percepcinė disfunkcija;

Dviejų pirminių simptomų pasireiškimas ne vienoje situacijoje yra
būtinas.

Antriniai simptomai:

• Agresyvumas;

• Destruktyvumas;

• Žema savigarba;

• Blogi santykiai su bendraamžiais;

• Akademiniai sunkumai.

DSM – III – R yra pastaba: kriterijus tinkamas, jeigu nurodytas elgesys
yra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų. Sutrikimas
pripažįstamas, kai:

A. Trunka ilgiau nei šešis mėnesius ir pasireiškia mažiausiai aštuoni
iš toliau išvardinamų požymių ( požymiai vardinami mažėjančia tvarka pagal
diferenciacijos reikšmę):

1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje

(paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo

pojūčiais).

2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.

3. Lengvai išsiblaško nuo šalutinių dirgiklių.

4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ar .pan.

5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.

6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar

nesugebėjimo suprasti) todėl, pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.

7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.

8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos.

9. Sunku žaisti tyliai.

10. Dažnai pernelyg daug kalba.

11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.

12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.

13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje,

namuose ( žaislus, pieštukus, knygas, užduotis, namų raktus).

14. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į galimas

pasekmes ( ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į

gatvę.

B. Sutrikimo pradžia – iki septynerių metų.

C. Neatitinka įvairiapusio vystymosi sutrikimo kriterijų.

Vaikams, kuriems pasireiškia DTHS (dėmesio trūkumo hiperaktyvumo
sutrikimas), kyla specifinių problemų šiose labai svarbiose gyvenimo
sferose:

Problemos asmeninėje sferoje:

• Negalėjimas kontroliuoti neišsenkančio aktyvumo;

• Netolygus fizinis augimas;

• Sunkumai su kūno įvaizdžiu;

• Kairės-dešinės painiojimas;

• Vizualinės problemos;

• Pseudoaklumas dėl nedėmesingumo;

• Koordinacijos sutrikimai;

• Didesnis masturbacijos poreikis.

Socialinės problemos:

• Problemos dėl savo emocijų ir elgesio kontroliavimo viešumoje;

• Netinkami bendravimo įgūdžiai;

• Draugų neturėjimas;

• Nesėkmės užbaigiant darbus;

• Pykčio ir atstūmimo savo atžvilgiu iššaukimas;

• Agresija;

• Nesugebėjimas įsitraukti į konstruktyvų žaidimą;

• Tendencija tapti šeimos “atpirkimo ožiu”.

Emocinės problemos:

• Emocinis labilumas (nuo ašarų iki juoko);

• Pernelyg audringa reakcija į humorą;

• Frustracija ir atsikartojantys depresijos epizodai;

• Aktyviai išreiškiamas pyktis ar skausmas ( šaukiant ar rodant

įniršį).

Problemos akademinėje srityje:

• IQ žemesnis nei realūs sugebėjimai dėl nedėmesingumo;

• Skaitymo, rašymo, skaičiavimo sunkumai;

• Audio-vizualinės, vizualinės-motorinės percepcijos sunkumai;

• Kalbos problemos;

• Nesugebėjimas atskirti svarbios informacijos nuo nesvarbios;

• Kūno kultūros vengimas dėl koordinacijos ir bendravimo problemų;

• “Atsinešimas” į klasę visų asmeninių, emocinių ir socialinių

problemų.

Didžiausia hiperaktyvių vaikų bėda – nesugebėjimas valdyti ir
kontroliuoti savo norų, įgeidžių, troškimų. Tai trukdo susikaupti ir
atlikti užduotis iki galo, nuosekliai mokytis. Šie vaikai nekantrūs, tad,
bet kokia mokyklinė veikla jiems greit pabosta, pamokų metu jie gali
pradėti netinkamai elgtis – garsiai šūkauti, plepėti, žaisti. Dėl emocinio
labilumo, gavę pastabą, gali neadekvačiai ir labai stipriai sureaguoti.

Dažniausiai šiuos vaikus ir vargina problemos iškylančios socialinėje
ir akademinėje srityse. Vienaip ar kitaip, jie yra priversti bendrauti su
aplinkiniais žmonėmis, ne tik pačioje artimiausioje aplinkoje ir pačiais
artimiausiais žmonėmis, prie kurių vaikas jau yra prisitaikęs ir kurie yra
pripratę prie vaiko elgesio ypatumų. Bendraujant su bendraamžiais
hiperaktyviems vaikams kyla sunkumų dėl to, kad nesugeba laikytis žaidimo
taisyklių, yra linkę dominuoti, reikalauti sau išskirtinio dėmesio.
“Klasėje jie dažnai būna atstumtieji. Nesugeba vadovautis tomis pačiomis
moralės normomis kaip kiti vaikai. Nejautrūs kitiems. Tokius vaikus
neigiamai vertina ir tėvai, ir mokytojai, todėl jie ima nebepasitikėti
savimi. Didelė suaugusiųjų kontrolė skatina neadekvatų vaiko elgesį.”
(Chomentauskienė R., p.13) Vaikui nauji suaugusieji yra labai svarbūs, ypač
pradinėse klasėse santykiai su mokytoju. Nesugebėjimas užmegzti ilgalaikio
pozityva.us kontakto, klasėje šį vaiką pastato į atstumtųjų gretas, jam yra
“lipdomos” įvairios “etiketės”. Taip pat šiems vaikams mokykloje kylančių
akademinių, mokymosi sunkumų atsiradimas yra susijęs ir su tuo, kad vaikas
nesugeba pasinaudoti savo intelekto galiomis. Penktoje šeštoje klasėje būna
pastebimas atsilikimas, “kai vaikas jau būna pavargęs nuo nuolatinių
nesėkmių, kai jo mokymosi motyvacija labai žema.” (Chomentauskienė R.,
p.13) Tada dažniausiai ir “prilimpa” tokios etiketės – nevykėlis, blogo
elgesio mokinys ir kt.

Hiperaktyvumo sutrikimas yra būdingesnis berniukams, tačiau skirtingi
autoriai pateikia nevienodą berniukų ir mergaičių santykį. Jis svyruoja
tarp 4:1 ir 9:1. Galima daryti prielaidą, kad tai susiję su hiperaktyvių
vaikų psichologinių ir medicininių įvertinimų, atliktų skirtingose šalyse
ir skirtingu metu, rezultatais.

“.nepaisant pastaraisiais metais pasirodžiusių gausių eksperimentinių
tyrimų ir teorinių samprotavimų, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo į
klausimą, kas sąlygoja hiperaktyvumą, kodėl jis atsiranda. <.> Etiologijos
tyrimai <.> parodė, kad vien vaiko elgesio ypatumais – dideliu jaudrumu,
impulsyvumu, dėmesio nepatvarumu, emociniu labilumu – hiperaktyvumo
apibūdinti nepakanka.” (Chomentauskienė R., )

Įvairūs autoriai nagrinėja, analizuoja hiperaktyvumo kilmę sutelkdami
dėmesį į tam tikrus šio reiškinio aspektus.

Iki penktojo šeštojo dešimtmečio vyravo nuomonė, kad hiperaktyvumo
priežastis – organinis galvos smegenų pažeidimas. Ši nuomonė yra
kritikuojama dėl to, kad vien vaiko elgesio ypatumai negali būti pakankamu
pagrindu išvadai, kad yra galvos smegenų pažeidimas. Vaikams su organiniu
galvos smegenų pažeidimu būdingas ne tik hiperaktyvumas, bet ir kitos
problemiško elgesio formos. 1963m. priimtoje minimalios smegenų
disfunkcijos koncepcijoje nurodoma, kad hiperaktyvų elgesį sąlygoja
minimalūs, nežymūs CNS funkcionavimo nukrypimai, sukelti genetinių,
biocheminių deviacijų, perinatalinių sutrikimų, veikiančių CNS kritiniame
jos vystymosi ir brendimo periode. Eksperimentų duomenys rodo, kad
hiperaktyvūs vaikai neturi biocheminių deviacijų, kaip buvo galvojama.

M.A. Stiuartas (M.A.Stewart) iškėlė hipotezę apie hiperaktyvumo
paveldėjimą, kadangi jis gali būti pastebėtas nuo kūdikystės. M.A.
Stiuartas ir Dž. Morisonas (J. Morrison) atliko tyrimus, kurių rezultatais
remdamiesi, priėjo išvados, kad genetiniai faktoriai turi įtakos tolesnei
kartai, tačiau jie veikia neatsiejamai nuo aplinkos (socialinės ir
nesocialinės) faktorių. Nesocialinės aplinkos poveikis gali pasireikšti
tuo, kad vaiko hiperaktyvumas atsiskleidžia kaip jo fizinį aktyvumą
ribojančios erdvės pasekmė. Prie psichogeninių faktorių priskiriamas ir
šeimos narių, ypač tėvų elgesys, netinkamas auklėjimas – deprivacija (nors
tyrimų rezultatai gana prieštaringi), tėvų nekantrumas, nepasitenkinimas
vaiku, jo temperamentu.

E.S.Betlo (E.S. Battle) ir B.Lacio (B.Lacey) atlikti tyrimai 1972m.
parodė, kad yra ryšys tarp vaiko hiperaktyvumo ir tėvų auklėjimo stiliaus –
nepriimančio vaiko tokio, koks jis yra, emociškai šalto, kritiško. Tačiau
hiperaktyvus elgesys gali pasireikšti kaip atsakas į direktyvų ir
kontroliuojantį tėvų stilių. Vaistais normalizavus vaiko elgesį ( mažiau
išsiblaškęs, geriau susikaupia) tėvai ima jautriau reaguoti į kontaktus su
vaiku, mažiau direktyviai nurodinėja ir kontroliuoja. Taip pat į
hiperaktyvumą galima pažvelgti kaip į išmoktą reagavimo būdą. Tokio elgesio
tikslas – vaiko apsigynimas nuo netolerantiškos, jo nepriimančios aplinkos,
kaip būdas susidoroti su sunkumais, išvengti nesėkmės, kai keliami per
dideli reikalavimai. Hiperaktyvumas gali būti išmokstamas arba tiesiogiai
fiziologiškai pastiprinant ( greičiau patenkinamos organizmo reikmės), .arba
dėl socialinio pastiprinimo. Taip pat hiperaktyvumas gali pasireikšti kaip
išmoktas reagavimo būdas, vaikui stebint atitinkamo modelio elgesį – tai
vadinamas imitacinis išmokimas, mėgdžiojant tėvus.

Ko gero, labiausiai struktūruotai hiperaktyvaus elgesio priežastis
išdėsto Teresė Ramanauskienė. Ji nurodo, kad tokios priežastys gali būti:

• Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl

nėštumo ar gimdymo patologijos (priešlaikinis gimdymas, nepakankama

ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų

vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas).

• Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį

sutrikimą).

• Blogi santykiai šeimoje, konfliktai.

• Neteisingas auklėjimas šeimoje.

• Mitybos ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų, konservantų,

saldiklių kiekis maisto produktuose).

Taip pat ji mini, kad hiperaktyvūs vaikai nuo mažens irzlūs, blogai
miega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui.

Kad ir kaip būtų svarbu nustatyti hiperaktyvumo priežastis, galimų
išorinės aplinkos poveikių įtaką vaiko elgesiui, tačiau atliekant tyrimus,
negalima nuošalyje palikti paties vaiko, kaip subjekto, savitai suvokiančio
ir interpretuojančio tuos poveikius, kaip deja, dažniausia nutinka. Visada
reikėtų atsižvelgti į tai, ko vaikas siekia savo problemišku elgesiu, ką
jis tokiu elgesiu laimi. 3. AGRESYVUMAS
Dar vienas vaikų ir paauglių elgesio pasireiškimas, kuris pats savaime
kelia daug problemų – agresyvumas. Jis ilgainiui tampa vos ne sudedamąja
vaiko charakterio dalimi. Agresyvumas – tai ir reiškinys, ir kai kurių
vaikų ryški asmeninė savybė, veikianti tarpusavio santykius.
Pasireikšdamas vaikų ir paauglių tarpusavio santykiuose, agresyvumas tampa
itin ryškiai pastebimu, sukelia stiprią aplinkinių reakciją ir skaudžiai
žeidžia abi konfliktuojančias puses. Beje, agresyvumas yra ne tik
konfliktų priežastis ir išraiška, bet ir labai dažnai pasitaiko, kad
agresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu. Būtent todėl agresyvumo
demonstravimas sukelia tokią stiprią aplinkinių reakciją, keldamas
tiesioginę grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, ir yra nepriimtina
socialinio elgesio forma.

Taigi, agresyvumas, tai reiškinys, o agresija – elgesio forma. Štai kas
apie agresiją rašoma psichologijos žodyne:

Agresija – tai “priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo
demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės
atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar
fiziškai. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją. Gali reikštis
nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ( žodinė
agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). <.>Agresyvus elgesys ne
visada yra destruktyvus ir smerktinas. Socialiai priimtinomis formomis
reiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas,
įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą.” (Psichologijos žodynas.,
1993, p. 9-10)

Taigi, kokia yra agresijos prigimtis, kokios jos priežastys? Pirmieji
agresijos prigimtį ėmėsi nagrinėti filosofai. Štai, pavyzdžiui, Hobsas
manė, kad pirmykštėje visuomenėje “galiojęs dėsnis “žmogus žmogui – vilkas”
ir valstybė kartu su savo institucijomis atsiradusi todėl, kad būtų
garantuotas kiekvieno žmogaus saugumas.” (Suslavičius A.,1995, p.89).
Žinoma, tokia teorija yra labiau skirta pačios valstybės atsiradimo
priežastims paaiškinti, o ne apibrėžti agresijos prigimtį.

Psichologai agresyvumą aiškina įvairiai, egzistuoja keletas agresyvumo
aiškinimo teorijų, kurios ir bus toliau aptariamos.

Biologinė agresyvumo teorija. Žymiausi šios teorijos šalininkai
Z.Froidas ir K Lorencas. Šios teorijos pagrindinė idėja – agresyvumas yra
įgimtas, tai instinktyvios žmogaus prigimties dalis. K.Lorencas teigė, kad
agresyvumas yra natūralus, įgimtas, jis neturi savo priešingybės –
antipodo, tačiau visuomenės gyvenime agresyvumą reikia kontroliuoti ir
slopinti. Autorius knygoje “Apie agresiją”, individą lygina su hidrauline
pompa. Energija kaupiasi iki tam tikro lygio, o po to įvyksta sprogimas –
nevaldomas agresijos protrūkis. Norint išvengti tokių didelių protrūkių,
autoriaus teigimu, būtina karts nuo karto leisti šiai energijai
išsilaisvinti. Tokia tikslinga iškrova yra vadinama katarsiu. Pats šis
žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir “reiškia apsivalymą, taurių jausmų
suaktyvėjimą.” (Suslavičius A.,1995, p.89). Kalbant apie agresijos
išlaisvinimą, galvoje turimas emocinės įtampos sumažėjimas, palengvėjimas.
Šiuo atveju, iškrova turėtų būti realizuojama visuomenei priimtinais būdais
– dideliu fiziniu aktyvumu, sportavimu ir kt. Tačiau dažniausiai agresija
prasiveržia ne tokiais priimtinais būdais – net fiziniu smurtu, nukreiptu į
kitą žmogų. K.Lorenco teorija yra kritikuojama, aiškinant, kad ne pats
agresijos išsiveržimas sumažina įtampą, “o agresoriaus dėmesio nukrypimas į
kitus dirgiklius.” (Suslavičius A.,1995, p.89). K.Lorencas savo teorijoje
kalbėjo ir apie tai, kad agresyvumas yra prisitaikymo prie aplinkos būdas,
padedantis išgyventi stipriausiems. Evoliucijos metu, gyvūnams išsivystė
agresyvumo stabdžiai, kurie neleidžia žalo.ti ar žudyti savo rūšies atstovų
– gyvūnų tarpe tokie atvejai yra labai retas reiškinys. Stipriausiai
agresyvumo stabdžiai veikia gyvūnus, kurie turi stipriausius natūralius
ginklus. K.Lorencas teigė, kad žmogui tokie stabdžiai neišsivystė todėl,
kad jis kilęs iš nepavojingo žolėdžio gyvūno, neturinčio natūralių ginklų.
Tai, kad žmogus atrado dirbtinius ginklus, sujaukė visą natūralią
pusiausvyrą ir tai, kad žmogus savęs iki šiol dar nesunaikino, priklauso
nuo to pačio gebėjimo protauti, kuris davė galimybę sukurti ginklus, o tuo
pačiu ir dėl protavimo, žmogus suvokia ir savo veiksmų pasekmes.

Z. Froidas savo teorijoje agresyvumą aiškino dviem prieštaringais
vienas kitam įgimtais instinktais – destrukciniu (tanathos) ir giminės
pratęsimo (eros arba libido). Anot šio autoriaus, “agresija – tai individo
pastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis.”
(Steponėnienė A., 1998, p.26). Taigi, agresija, jo manymu yra visiškai
normali reakcija, kuri garantuoja žmogaus išsilaisvinimą iš destruktyvių
instinktų.

Frustracinė agresyvumo teorija. Šią, iš dalies biheviorizmo idėjomis
grįstą teoriją skelbė ištisa grupė autorių: Dž.Dolardas (J.Dollard),
L.Berkovicas (L.Berkowitz), N.Mileris (N.Miller), R.Syrsas. pagrindinė šios
teorijos idėja – kad agresyvumas yra “organizmo reakcija į motyvuotą
kryptingo elgesio blokavimą. “ (Suslavičius A.,1995, p.90), arba kaip
pažymi Z.Plužek, “frustracija kyla tada, kai kokia nors kliūtis užblokuoja
motyvuotą siekį ką nors įvykdyti, patenkinti poreikį ar troškimą gauti
satisfakciją.” (Plužek Z., 1996).

siekis kliūtis

tikslas

1 pav. Frustracijos schema.

Kuo arčiau tikslo esantis žmogus patiria frustraciją, tuo jo reakcija
stipresnė. Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir skirtingas kliūčių kilmės
suvokimas (atsitiktinės ar tyčinės kliūtys) bei frustracijos pagrįstumo
interpretavimas. Kliūtis gali būti išorinė (jei kokios nors aplinkybės ar
koks nors asmuo sutrukdė pasiekti tikslą), bet gali būti ir vidinė, kuri
suprantama kaip kylanti iš paties žmogaus negabumo, neįgudimo, aplaidumo ar
kitos silpnybės. Toks atskyrimas yra esminis, kadangi priklausomai nuo
kliūties kilmės ir stiprumo kyla skirtingos reakcijos. Kliūtys, kilusios iš
išorės, dažniausiai sužadina pykčio ir agresijos reakcijas, nukreiptas
prieš aplinkinį pasaulį, prieš kitus asmenis, idėjas, institucijas, o
vidinės kliūtys dažniau sukelia autoagresiją, kai žmogus visą
nepasitenkinimą nukreipia į save, bausdamas save, jausdamasis menkavertis,
kaltindamas save arba atlikdamas įvairius autoagresijos aktus, įskaitant ir
savižudybę. Agresija yra dažniausiai pasitaikanti reakcijos į frustraciją
forma. (Dollardas Dž., Milleris N.)

Esminių asmenybės poreikių – prestižo, bendravimo, priklausomybės ir
meilės, saugumo blokavimas sukelia ypač didelį agresyvumą. Siekiant
patenkinti blokuotą poreikį, kilęs agresyvumas gali pakeisti patį poreikio
patenkinimo būdą. Pavyzdžiui, jei vaikas nesulaukia tėvų dėmesio kai
elgiasi gerai, jis gali pakeisti savo elgesį, prasižengti vien todėl, kad
tada sulauks dėmesio – tai ko jis ir siekė, nors jis jau bus kitokio
pobūdžio. Taip netiesiogiai vaikas patenkina pirminį poreikį, kuris buvo
blokuotas.

N.Mileris, Dž.Dolardo bendramintis, kiek sušvelnino teorijos teiginius,
sakydamas, kad agresijos priežastimi ne visada turi būti frustracija. Jis
teigė, kad agresyvų elgesį gali sukelti frustracija, tačiau frustracija
gali būti ir tik viena iš keleto priežasčių, sukėlusių tokią reakciją.

Socialinio išmokimo teorija. Atstovai – A.Bandura, E.Voltersas
(E.Walters). Šių autorių plėtota teorija yra visiškai priešinga biologinei
agresyvumo teorijai. Pagrindinis šios teorijos teigi.nys – agresyvaus
elgesio yra išmokstama, paprastai, pasyviai stebint kitų žmonių elgesį,
vystantis asmenybei, perimant aplinkoje dominuojančius elgesio modelius.
Autoriai agresijos išmokimą aiškina remdamiesi trim psichologiniais
mechanizmais – modeliavimu, imitacija ir pastiprinimu. Autoriai teigia,
kad “individas, kurį veikia agresyvūs modeliai, taip pat taps agresyvus.
Pavyzdžiui, vaikas, matydamas suaugusiųjų žiaurumą (modeliavimas),
kopijuoja jį (imitacija) ir pats ima atitinkamai elgtis.” (Paulauskas
R.,1987, p.17). Visuomenė draudžia tam tikras agresyvumo formas, tačiau
kai kurios formos yra leistinos, t.y. yra pastiprinamos. Taip pat
agresyvumo išmokimas yra priklausomas ir nuo kitų veiksnių – socialinės,
kultūrinės terpės, visuomenėje egzistuojančių elgesio normų ir tradicijų.
Beje, ta pati visuomenė labai skirtingai vertina berniukų ir mergaičių
agresyvumą.

Socialinio išmokimo teorijos atstovai teigia, kad agresyvumas tarnauja
kaip priemonė tikslui pasiekti, tai yra, atlieka instrumentinį vaidmenį.
Jeigu agresyviai elgiantis tikslas yra pasiekiamas, tai toks elgesys yra
pastiprinamas.

Šios krypties atstovai mini ir visuomenės reguliuojamąjį poveikį
individui. Kadangi agresyvumą visuomenė daugiau draudžia, negu pastiprina,
atsiranda agresyvumo stabdžiai. Jie gali būti išoriniai (faktiška arba
numanoma bausmė) ir vidiniai – subjektyvūs jausmai – kaltė, gėda, sąžinės
graužatis.

Humanistinės psichologijos atstovai (A.Maslow, C. Rogersas, A.Combsas)
taip pat tyrinėjo agresyvumą, pabrėždami, kad žmogus iš prigimties turi
poreikį kurti, o ne griauti, todėl agresyvumo priežasčių reikia ieškoti ne
žmogaus prigimtyje, o jį supančioje aplinkoje, kuri nesuteikia galimybių
žmogui išreikšti savo susikaupusių jausmų. Agresyvus elgesys, teigia
humanistai, būtent ir slepia neišreikštus jausmus arba blokuojamus
poreikius, kuriuos žmogus siekia patenkinti.

Kiekvienas žmogus patenkinęs žemiausius – fiziologinius savo poreikius
(maisto, miego, troškulio), siekia patenkinti aukštesnius poreikius –
asmeninio saugumo, tada – poreikį būti mylimu, pastebėtu, pripažintu artimų
žmonių tarpe ir priklausyti šiai grupei. Negalint patenkinti šių poreikių,
kyla baimė, nerimas, neviltis, vėliau ima reikštis antriniai jausmai –
abejingumas, neapykanta, pavydas, agresija, kurie žlugdo asmenybę.

2 pav. A. Maslow poreikių piramidė

Humanistai daug dėmesio skyrė pykčio tyrinėjimui. Jie teigia, kad
pyktis yra labai stiprus ir sunkiai išgyvenamas jausmas, kurio netoleruoja
visuomenė. Už pykčio prasiveržimus vaikai nuo mažens yra baudžiami, o
nesugebėdami atskirti savo jausmų nuo išraiškos, šią bausmę, kaip vertinimą
jie prisiima sau kaip asmenybei, o ne kaip bausmei už netinkamą elgesį.
Taip vaikas pasijunta atstumtu. Slopindamas, neišsakydamas savo pykčio
vaikas “po truputį ugdosi norą priešintis, o tai vėliau pasireiškia
agresyviu jo elgesiu, kurį dažnai skatina ne tik tėvai, bet ir mokykla,
draugai, visuomenė.” ( Steponėnienė A. 1998, p.27). Taigi, jei bus
ribojama vaiko laisvė, atsakas į tai bus jo pyktis, agresija.

Žinoma, humanistai, kalbėdami apie vaiko laisvę, rėmėsi nuostata, kad
žmogus yra iš prigimties geras ir natūraliai siekia tobulėjimo. Deja,
negalima pamiršti ir to, kad jeigu vaikui bus suteikiama visiška laisvė ir
nenurodomos ribos, jis tai gali neteisingai suinterpretuoti ir imti
pernelyg naudotis savo laisve, pamiršdamas, kad kiti žmonės taip pat ja
gali naudotis. Taigi, nereikėtų lengva ranka numoti į vaiko mokymą
atsižvelgti ir į kitus žmones, jų poreikius. Tuo labiau, kad vaikas
socialines normas integruoja palengva, priimdamas jas pirmiausia per
artimiausius žmones, kiek vėliau – per kitus aplinkinius, kol pagaliau tai
tampa jo paties elgesio normomis, .atsiranda savikontrolė.

Humanistai taip pat siūlo laikytis nuostatos, kad pyktis yra natūralus
jausmas – nei blogas, nei geras, tačiau netinkamai reiškiamas gali žaloti
vaiko charakterį, būti pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Tad siūloma į
pyktį reaguoti konstruktyviai, mokyti vaiką pažinti savo jausmus ir pyktį
bei jį kontroliuoti.

Apie destruktyviąją žmogaus pusę kalbėjo ir Ėrichas Fromas. Savo
knygoje “Žmogaus destruktyvumo anatomija” (“The Anatomy of Human
Destructiveness”), autorius teigia, kad agresyvumas gali būti dvejopas:
gynybinis agresyvumas, kuris yra būdingas visiems gyviems padarams, ir
piktybinis agresyvumas, kuris yra būdingas tik žmogui.

Gynybinis agresyvumas padeda apsisaugoti, įtvirtinti save, išlikti
gyvam pavojingose situacijose. Jis yra įgimtas ir reguliuojamas atitinkamų
smegenų centrų. E. Fromas teigė, kad piktybinis agresyvumas – žudymai,
tyčiniai kankinimai, noras griauti ir naikinti – neturi nieko bendro su
paveldimumu. (Tumelionis V. 1998)

Kalbant apie agresyvumo apraiškas, jų kilmę ir pobūdį, tarsi savaime
iškyla ir agresyvaus žmogaus portretas.

Lietuvių psichologas Vytautas Černius savo knygoje “Mokytojo
pagalbininkas” pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, siekimą
valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką:

• nesutinka su kitų patarimais;

• priekabus, peštukas, greitai supyksta;

• pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus;

• aplinkiniai jo vengia;

• dažnai meluoja, vagia;

• kartais naikina aplinkui esančius daiktus. (Steponėnienė A. 1998)

Kadangi agresyvumo teorijos skirtingai apibrėžia agresijos kilmę, buvo
atliekami skirtingi tyrimai, patvirtinę vieną ar kitą anksčiau minėtų
teorijų teiginį.

JAV psichologai Leonard D. Eron ir L. Rowell Huesmann atliko
longitudinį tyrimą apie agresijos išmokimą. Jie agresyvumu laikė tokį
elgesį, kuris žaloja ir erzina kitą žmogų. Tyrimas truko ilgiau nei 22
metus, jame dalyvavo 875 vaikai, kuriems tyrimo pradžioje buvo vidutiniškai
aštuoneri metai. Vėliau tie patys vaikai buvo apklausti po 10 ir 21 metų.
Tėvai ir klasės draugai, vėliau sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat
dalyvavo tyrime. Šis tris kartas apimantis tyrimas parodė, kad agresyvumo
vaikai išmoksta iš savo tėvų. Vaikai, kurie sulaukę 8-erių metų buvo
priskirti prie agresyvių, ir suaugę priklausė agresyvių žmonių grupei.
Rezultatai parodė, kad agresyviausi vaikai, o vėliau ir suaugę, dažniau
žiūrėjo prievartos filmus nei kiti.

Leonard D. Eron ir L. Rowell Huesmann padarė išvadą, kad vaikystėje
patirtas agresyvumas išlieka visam gyvenimui. Jie pabrėžia, jog tyrime
stebėtų žmonių agresyvumas neturi nieko bendra nei su genetika, nei su
biologiniais šaltiniais. Paprasčiausiai jis buvo įgytas dar vaikystėje,
vėliau aktyvinamas ir stiprinamas. Akivaizdu, kad anksti vaikystėje įgytas
agresyvias bendravimo formas sunku pakeisti, tačiau tai nėra neįmanoma.

Šio tyrimo išvados patvirtina socialinio išmokimo teoriją, kuri
pagrindiniais veiksniais, darančiais didžiausią įtaką elgesiui, nurodo
asmeninį patyrimą, įgytą aplinkoje, pabrėžia aplinkos bei joje
dominuojančių elgesio modelių poveikį.

Tuo pačiu tai dar kartą patvirtina, kad žmogus yra protinga,
savarankiška būtybė, kuri gali keistis pagal savo norus. ( Tumelionis V.
1998).

Kaip jau buvo minėta, skirtingų teorijų autoriai nevienodai apibrėžia
agresyvumo kilmę, ištakas. Taip pat egzistuoja ir keletas skirtingų
agresijos į rūšis skirstymų.
A. Suslavičius išskiria keturias agresyvumo rūšis: tiesioginę, perkeltinę,
vaizduotės, konformistinę:

• Tiesioginis agresyvumas. Čia kalbama apie agresyvumą, kaip reakciją į

frustraciją sukėlusį objektą. Šiuo atveju, agresyvumas ir yra nukreiptas

tiesiai į šį objektą.

• Perkeltini.s agresyvumas. Yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija

arba negalima arba nenaudinga (nesaugu nukreipti agresiją į frustracijos

objektą dėl fizinių ar socialinių priežasčių). Būna atvejų, kai

frustracijos šaltinis nėra aiškus, apčiuopiamas. Minėtaisiais atvejais,

agresyvumas paprastai būna perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos yra

sąlyginai saugu jį nukreipti. Perkeltinės agresijos sąvoką įvedė Z.

Froidas savo kūriniuose “Totemas ir tabu” (1923), “Masių psichologija ir

žmogiškojo Aš analizė” (1925). Jo nuomone, perkeltinės agresijos funkcija

– išlaikyti grupės identifikaciją ir sutelktumą, perkeliant agresiją iš

savo grupės į svetimą.

Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška
priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas
susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti.

• Vaizduotės agresyvumas. Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiais

veiksmais. Žmogus gali turėti agresyvių minčių, planų, sumanymų.

Dažniausiai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje, todėl galima

kalbėti apie tam tikrą agresijos iškrovimą (katarsį) vaizduotėje. Tačiau

tada, kai žmogus siekia suderinti vaizduotę ir realų elgesį, vaizduotės

agresyvumas gali būti faktiškosios agresijos įvadas.

• Konformistinis agresyvumas. Žmogus būdamas sociumo dalimi, dažnai patiria

grupės arba minios spaudimą, kuris paprastai yra pasąmoninis, ne visad

aiškiai išreikštas. Taigi, konformistinis agresyvumas, tai, tokia

agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo

vidinių paskatų, o dėl grupės ar minios spaudimo, baimės prarasti

prestižą grupėje.

Kiek kitokį agresijos skirstymą į rūšis pateikia Jūratė Guščinskienė,
kuri išskiria penkias agresijos rūšis: impulsyvi agresija, instrumentinė,
ekspresyvi agresija, afektyvi ir verbalinė agresija. (Priedas Nr.2.).

A.Steponėnienė straipsnyje “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”
pateikia dvi agresijos rūšis: instrumentinę agresiją (ginčai dėl
materialinių dalykų) ir agresiją, nukreiptą prieš asmenį. Šiame straipsnyje
pateikiamas ir psichologo W. Hartupo atlikto tyrimo, kurio metu buvo
tiriamas “agresorių” amžius ir lytis, aprašymas. W. Hartupas priėjo
išvados, kad instrumentinė agresija būdingesnė jauniems vaikams, o
agresija, nukreipta prieš asmenį – vyresniems.

Konkrečiai apie agresyvumą ikimokykliniame amžiuje kalba R.
Gaidamavičius ir R. Žiulytė straipsnyje “Vaikas per daug agresyvus?”. Čia
teigiama, kad šio amžiaus vaikų agresija dažniausiai būna tik simbolinė,
būdas atsikratyti negatyvių jausmų arba noro kontroliuoti išraiška.
(Gaidamavičius R., Žiulytė R. 1999).

Daug suaugusių žmonių, susidūrę su vaikų agresyvumu, sutrinka arba
patys įsivelia į situaciją ir kovoja kartu su vaikais. Dažnai suaugę
pastebėję agresyviai besielgiančius paauglius ne tik nebežino kaip elgtis,
bet ir išsigąsta – ne tiek, kad patys nukentės, o iš dalies dėl to, kad
bijo savo viduje tūnančio neapvalyto, gaivališko, nesuvaldyto agresyvumo,
jo protrūkių ir sureaguoja taip, kaip tuo metu padiktuoja pasąmoninė
gynybinė reakcija.

Kaip reaguoti į agresiją, kaip mokyti vaiką reikšti agresyvumą
socialiai priimtinais būdais, kaip padėti agresyviam vaikui daugiausia
nagrinėja psichologai arba pedagoginės psichologijos atstovai, tačiau su
agresyvumo protrūkių padariniais tenka susidurti ir kitiems specialistams.
Socialinio pedagogo pagalbos ypač prireikia, kai vaikas dėl agresyvumo
pasireiškimų nebegali adaptuotis visuomenėje, kyla kitų socialinio pobūdžio
problemų.. II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA
Kaip buvo pastebėta anksčiau, nėra griežto, daugumos priimto elgesio
sutrikimų, elgesio problemų apibūdinimo. Taigi, ir ieškant sprendimo kelių,
nėra bendros, universalios korekcijos metodikos. Skirtingoms elgesio
problemoms spręsti, priklausomai nuo jų kilmės ir pobūdžio, naudojami
skirtingi korekcijos būdai. Nėra ir aiškaus pasiskirstymo kada ir kokie
specialistai turi su jomis dirbti.

Įvertinus pačią problemą, jos pasireiškimą, sunkumą, yra taikomi
skirtingi metodai – nuo individualios korekcijos iki teisinio bausmių
taikymo, socialinės reabilitacijos programų.

Mokykla yra visuomenės dalis, į kurią pastaroji yra sudėjusi pačias
aukščiausias ekspektacijas ir priskyrusi jai vos ne visas ugdymo ir
auklėjimo funkcijas. Vaikai, ateidami į mokyklą, kartu atsineša ir
artimiausios jiems pažįstamos visuomenės modelį. Mokykliniame amžiuje vaiko
elgesio problemos bendriausiais bruožais įvardinamos kaip agresyvus
elgesys, netinkamas vaiko elgesys. Hiperaktyvus vaiko elgesys mokykloje
taip pat dažnai traktuojamas kaip problemiškas. Mokykloje dirbantys
specialistai kaip tik ir gali būti jungiamąja grandimi, padedančia elgesio
problemų turinčiam vaikui įveikti jas tiek individualiai, tiek padedant
jiems adaptuotis visuomenėje bei išvengti patekimo į socialinės rizikos
grupę.

Toliau bus pateikiamos tam tikrų anksčiau aptartų probleminio elgesio
formų korekcijos metodinės rekomendacijos. 1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA
Individualioji psichologija ne tik išsamiai analizuoja netinkamo vaiko
elgesio tikslus, bet ir pateikia konkrečias rekomendacijas kaip reaguoti,
kai vaikas naudoja šį elgesį. Aplinkiniai žmonės gali paskatinti tam tikrą
elgesį, taigi, siekiant padėti vaikui pasikeisti ir nebenaudoti netinkamo
elgesio būdų, pirmiausia patys suaugusieji turi išmokti atpažinti, kada ir
kokių vaikas siekia tikslų ir tinkamai reaguoti.

Tai ką gi daryti, kai vaikas siekia dėmesio netinkamu elgesiu?

Yra siūloma keletas būdų:

• Sumažinti dėmesį iki minimumo. Patariama, kai tik galima, ignoruoti

netinkamą elgesį, galima perspėti vaiką žvilgsniu, atsistoti greta

jo, paminėti jo vardą arba pasakyti jam, kaip pats jautiesi.

• Legalizuoti elgesį. Kai netinkamas elgesys, kurį naudoja dėmesio

siekiantis vaikas, įteisinamas, jis netenka prasmės, nes leidžiama

ir kitiems vaikams elgtis taip pat. Šiuo atveju netinkamo vaiko

elgesio legalizavimas panaudojamas tikslingai ir kūrybingai. Taip

pat galima susitarti su vaiku, kiek kartų per dieną jis elgsis

netinkamai ir palaipsniui mažinti šį skaičių. Jeigu vaiko elgesio

šis būdas neveikia, vadinasi, vaikas siekia ne dėmesio.

• Elgtis netikėtai. Galima išjungti šviesas, pakeisti balso toną ir

kalbos manierą, trumpam išvis nutilti arba kitaip nukreipti dėmesį.

• Pakeisti veiklą. Netinkamai besielgiančio vaiko galima paprašyti

paslaugos.

• Pastebėti tinkamą elgesį. Padėkokite vaikui už tinkamą elgesį (kai

prieš tai jis elgėsi netinkamai), viešai pagerbti.

Sekantis netinkamo elgesio tikslas – jėgos demonstravimas. Siekiant
koreguoti šį tikslą, patariama:

• Nustoti kovoti su vaiku. Reikia turėti omeny, kad tai vaikas, kuris

nuolat yra verčiamas ką nors daryti, taigi rekomenduojama parodyti

jam pagarbą ir norą bendradarbiauti su juo.

• Pasinaudojant jo noru ir sugebėjimu vadovauti, galima koreguoti jo

elgesį dažniau suteikiant jam galimybių vadovauti kokiems nors

užsiėmimams, ką nors organizuoti, priimti visai klasei reikalingus

sprendimus.

Keršto siekiantis vaikas netiki, kad gali būti mylimas ir priimamas
toks, koks yra. Netinkamo elgesio šiuo atveju galima išvengti dviem būdais:

• Parodyti nuoširdų susirūpinimą vaiku.

• Pamokyti vaiką skausmą ir priešiškumą išreikšti tinkamais būdais bei

paskatinti jį pasikalbėti su jumis tuomet, kai jis jaučiasi blogai.

Taip pat tikslinga būtų pasikalbėti su tokio vaiko tėvais, kurie
tikriausiai naudoja fizinę ar dvasinę prievartą drausmei pasiekti. Beje,
galima sulaukti ir “patikrinimo” iš vaiko, bandant su juo suartėti. Jis
gali mėginti išprovokuoti suaugusįjį, kad įrodytų sau, jog pasaulis yra
toks, kokį jis ir įsivaizduoja – t.y. priešiškas ir juo nesirūpinantis.

Pasyvumas ir atsiribojimas. Tokio tikslo siekiantiems vaikams ypač
svarbus yra padrąsinimas – tikėjimo ir pasitikėjimo vaiku išreiškimas prieš
jam ką nors atliekant. Šiems vaikams sėkmės pajautimas yra ypatingai
svarbus. Taigi verta pastebėti visas teigiamas vaiko savybes, neleisti
vaikui tikėti, kad jis yra nevykėlis. Todėl:

• Tokį vaiką reikia pamokyti pozityviosios savikalbos (kalbėti apie

save gerai);

• Leisti jam suprasti, kad klysti yra žmogiška;

• Priminti jam ankstesnius jo laimėjimus ir sėkmes;

• Suteikti grįžtamąjį ryšį apie jo veiklos procesą;

• Būtinai įvertinti pasiekimus.

Dažnai, dirbant su tokiu vaiku nepakanka vien suaugusiojo kantrybės,
geranoriškumo bei jo pastangų. Čia savo pagalbą turėtų suteikti ne vien
tiesiogiai dirbantis su juo, bet ir kiti specialistai – konsultantai,
psichologai. Ir ne vien konkrečiam vaikui, bet ir jo tėvams.

Su jaunesnio amžiaus vaikais patariama dirbti individualiai, o su
paaugliais geresnių rezultatų yra pasiekiama . dirbant grupėse, nes
pastarieji greičiau priima bendraamžių vertinimus nei suaugusiųjų nuomonę.
Dažniausiai pasitaikantis paauglių klaidingo elgesio tikslas – jėga, o
lengviausias būdas būti galingu – maištauti, taigi paauglys greičiausiai
nepasirinks jam rekomenduojamo elgesio varianto, jei jaus kad yra verčiamas
vienaip ar kitaip elgtis. Jie vertina draugiškumą, pagarbų suaugusiojo
bendravimą, tad tikėtis kad paauglio elgesys pasikeis, galima tik tada, kai
kartu su juo yra nusprendžiama, ką galima pakeisti.

Individualioji psichologija vietoje bausmių siūlo taikyti loginių arba
natūralių pasekmių būdą, leidžiantį ir padedantį vaikui suprasti, kad
netinkamas elgesys veda į aklavietę. (Waltonas F. X., Powersas R.L., 1999)

Apžvelgę individualiosios psichologijos siūlomus netinkamo vaiko
elgesio korekcijos būdus, pastebime, kad didžiausią įtaką jiems pakeisti ir
paskatinti vaiką tinkamai elgtis daro ne atvira kova su jais, nuolat kažką
liepiant, nurodant ar draudžiant, o teigiama nuostata, tikėjimas ir
pasitikėjimas vaiku, vaiko teigiamo elgesio pastiprinimas, jo padrąsinimas.
Būtent tai yra tinkamos priemonės elgesio korekcijai. 2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS
Jau buvo minėta, kad hiperaktyvumas pasireiškia ir kelia nemažai
problemų tiek pačiam vaikui, tiek jo tėvams, tiek mokytojams bei kitiems
aplinkiniams. Be galo svarbu yra laiku pasiūlyti vaikui ir jo tėvams
pagalbą, o tų vaikų pedagogams patarti ir suteikti informaciją. Todėl
hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija turėtų apimti: mokytojų konsultavimą;
tėvų konsultavimą; vaikui turėtų būti taikoma elgesio terapija, galimas
gydymas vaistais, tinkama mityba. Vis tiktai didžiausios sėkmės galima
tikėtis iš vaiko elgesio terapijos, kur modifikacijos atliekamos tiek
namie, tiek mokykloje. Vaikui turi būti parinkta tinkama dienotvarkė.
Lūkesčiai turėtų būti apibrėžti ir aiškūs, o veiksmų eiga nuosekli.
Yra numatyti pagrindiniai principai darbui su hiperaktyviais vaikais (A
Barkley).

1. Naudoti daugiau betarpiškų išvadų apie vaiko elgesį (komentuoti

elgesį).

2. Dažnai daryti išvadas (kas 15-20 minučių).

3. Naudoti kuo ryškesnes išvadas, paskatinimus už pageidaujamą elgesį.

4. Paskatinimai turi viršyti bausmes (8:1).

5. Siekti pastovumo, nuoseklumo:

• Reikalavimai turi būti pastovūs visą laiką;

• Reikalavimai turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje;

• Kiekvienas iš tėvų, turi stengtis pakeisti savo elgesį

taip, kad jis būtų panašus į kito elgesį.

6. Problemų sprendimo planas:

1 žingsnis: sustabdyti vaiką prieš prasidedant probleminei
situacijai.

2 žingsnis: kartoti dvi ar tris taisykles, kurių vaikas nesilaiko
toje situacijoje. Prašyti vaiko pakartoti taisykles.

3 žingsnis: kartoti vaikui, kad bus atpildas už gerą elgesį
(pinigai, ženklai, taškų sistema, rašytinės sutartys).

4 žingsnis: priminti vaikui bausmes, kurios laukia už blogą elgesį
(privilegijų netekimas, izoliavimas ir kt.) ir jas nuosekliai taikyti.
7. Laikytis nuostatos, kad vaikas turi sutrikimą.
8. Būti atlaidesniam, kantresniam, atleisti vaikui už jo prasižengimus,

užjausti jį ir gerbti bei padėti jam suprasti, kad jis nėra

kvailas, nejautrus, tingus ir užsispyręs.

Čia buvo pateikti tik bendrieji principai darbui su hiperaktyviais
vaikais. Kadangi ši problema ir išryškėja mokykloje, didelis dėmesys yra
skiriamas darbui su tokiu vaiku mokykloje. Čia būtinas geras savitarpio
supratimas tarp mokinio ir mokytojo. Mokytojas turėtų būti lankstus, tačiau
turėtų dirbti organizuotai. Svarbu, kad jis norėtų dirbti su vaikais,
turinčiais sutrikimų ir galėtų dirbti komandoje kartu su spec. personalu
bei tėvais. Tinkamas sąveikavimas, tarpusavio bendravimas leidžia pasiekti
geriausių rezultatų. Mokinius, turinčius dėmesio sutrikimų, mokytojai
turėtų skatinti, jiems padėti. Kadangi mokinys gali praleisti reikiamas
žinias pro ausis, informacija turėtų būti kartojama ar aiškinama kiekvienam
individualiai. Verta pastebėti, kad mokykloje bei namuose naudojami
teigiami pagyrimai ir paskatinimai yra kur kas efektyvesni nei kritiškumas.
Tokiems vaikams dažnai reikalinga pagalba, didelės apimties užduotis
dalijant į mažesnes dalis ar žingsnius. Taip pat reikėtų sureguliuoti
klasės aplinką. Dalykai, kurie atitraukia dėmesį, turėtų būti pašalinti ar
bent jau sumažintas jų laikas (skaičius). Patariama ir esant galimybei,
naudotis papildoma technika – kompiuteriais, diktofonais.

Vaikai, atlikdami bendras užduotis grupėse (ypač mažesnėse), gali
greičiau patirti sėkmę bei lavinti svarbius socialinius įgūdžius.

Teorinėje dalyje buvo minima, kad hiperaktyvūs vaikai turi problemų su
savikontrole, jie nepajėgūs organizuoti savęs. Todėl jiems reikalinga
pastovi klasės mokytojo pagalba. ( priedas nr.3, nr. 6). Šių vaikų ateitis
labai priklauso nuo klasės mokytojo požiūrio, žinojimo ir pastangų. Šiems
vaikams reikia pastovaus asmeninio padrąsinimo ir rūpesčio. Socialinių
įgūdžių lavinimui. svarbus kūrybiškumas. Jie turi būti įtraukti į tokį
darbą, kur pajustų sėkmę. Įžvalgūs mokytojai, dirbantys su hiperaktyviais
vaikais, padeda jiems įgyti teigiamus požiūrius ir reikalingus įgūdžius.

Nemažiau svarbi ir tinkamai organizuota klasės aplinka. Ji daro įtaką
ne tik dėmesio sutelkimui, taigi įtakoja ir akademinius pasiekimus,
psichologinę būklę bei leidžia pasijausti grupės nariu. Patarimus, kaip
tinkamai organizuoti klasės aplinką rasite prieduose (priedas nr.4).

Pirmoji pagalba tėvams – dalykinės informacijos apie šį sutrikimą
suteikimas. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padeda
rasti naujus kelius bendraujant su savo vaiku. Sunkus vaikas virsta vaiku,
kuriam reikia padėti. Tėvams rekomenduojamas “namų vadovas” auginant
hiperaktyvius vaikus. (priedas nr.5)

Elgesio terapija stiprinamas pageidautinas bei tikslingas elgesys. Be
jau minėtų bendrų principų, patariama taip pat vengti taikyti fizines
bausmes – jos neduos laukiamo rezultato, o tik gali sukelti pasipriešinimą
joms.

Gydymas vaistais. Taip pat kai kuriems hiperaktyviems vaikams
veiksmingas būna gydymas vaistais, tačiau dėl to būtina pasikonsultuoti su
vaikų psichiatru. Lietuvoje tik pradedami naudoti tokie vaistai, kurie
sėkmingai vartojami JAV hiperkinezinio elgesio gydymui.

Dėl hiperaktyvių vaikų polinkio į alergijas maistui, jiems
rekomenduojama sureguliuoti ir mitybą – tokiems vaikams nerekomenduotina
kiauliena, miltiniai produktai, saldumynai. Vengtina maisto produktų su
priedais, dažais, konservantais. Jiems tinka vištiena, ryžiai, bulvės, iš
vaisių – bananai, kriaušės, obuoliai, iš daržovių – žiediniai kopūstai,
morkos. Laikydamiesi dietos, vaikai tampa ramesni, dėmesingesni, gerėja jų
bendra savijauta.

Taigi pastebima, kad geriausią įtaką tokių vaikų sveikatai bei jų
elgesio korekcijai gali padaryti tinkamai suderintas pasirūpinimas jų
fizine ir psichine būsena, o taip pat jiems artimiausių suaugusiųjų žmonių
bendradarbiavimas – namie bei mokykloje. 2.1. Konkretaus atvejo analizė.
Hiperaktyviems vaikams mokykloje kyla daugybė problemų. Taip buvo ir
Martynui (laikantis konfidencialumo, moksleivio vardas yra pakeistas).
Martynas atėjo į Klaipėdos N pagrindinę mokyklą penktoje klasėje. Prieš tai
jis lankė Montessori mokyklėlę. Prasidėjus mokslo metams, prasidėjo ir
gausybė problemų. Martynas nuolat elgdavosi ne taip, kaip priimta,
šūkaudavo klasėje, trukdydavo kitiems vaikams, buvo labai išsiblaškęs ir,
nors jis gali gerai mokytis, tačiau dėl išsiblaškymo dažnai gaudavo
neigiamus įvertinimus. Penkta klasė daugumai vaikų – naujas gyvenimo
etapas, kai tenka taikytis prie naujų sąlygų, pasikeitusios klasės
aplinkos, naujų mokytojų ir bendraklasių. Martynui ši adaptacija buvo
ypatinga. Nežinodamas, kaip užsitarnauti bendraklasių pripažinimą, jis
dažniausiai pasirinkdavo netinkamus būdus to pasiekti – erzindamas,
kumščiuodamas kitus vaikus. Tai sukėlė jų nepasitenkinimą ir klasės
kolektyvas nepriėmė Martyno, dažnai vadindavo jį “idiotu”, “debilu”,
kadangi Martynas be hiperaktyvumo turi ir minimalių cerebrinio paralyžiaus
požymių. Tai jam vis dažniau sukeldavo impulsyvaus agresyvaus elgesio
reakcijas. Vis dažniau Martyno elgesiu klasėje ėmė skųstis mokytojai.
Pagaliau į mokykloje dirbantį socialinį pedagogą kreipėsi klasės
auklėtojas. Jis nerimavo dėl tokio Martyno elgesio, bijojo, kad jis
nesužeistų kitų vaikų, nes vis dažnėjo nevaldomas Martyno elgesys. Deja,
iki mokslo metų pabaigos buvo likę vos keletas savaičių, tad į tai buvo
atsižvelgta numatant tolimesnę veiklą.

Pirmiausia buvo nuspręsta pasikalbėti su pačiu vaiku, išsiaiškinti,
kaip jis vertina esamą situaciją. Pradžioje bendrauti buvo labai sunku.
Martynas nenorėjo aptarinėti su socialiniu pedagogu savo elgesio su
bendraklasiais. Savo reakciją agresyviu elgesiu į bendraklasių erzinimus,
vertino kaip teisingą. Berniukui sunkiai sekėsi įsivaizduoti save kito
vaiko vietoj. Pirmojo pokalbio rezultatas – priimtas žodinis susitarimas,
kad iki mokslo metų pabaigos, jis stengsis nesimušti su kitais vaikais. Šio
susitarimo jam bent jau dalinai pavyko laikytis.

Prasidėjus naujiems mokslo metams, vėl pasireiškė Martyno elgesio
problemiškumas. Jis ateidavo į pamokas joms nepasiruošęs, jų metu
šūkaudavo, trukdydavo kitiems vaikams atlikti užduotis. Rugsėjo pabaigoje
ypač pablogėjo elgesys – nuolatinės peštynės su kitais vaikais. Padidėjo
atitrūkimas nuo bendraklasių.

Aptarus susiklosčiusią situaciją su mokyklos psichologe, klasės
auklėtoju ir mama, buvo sudaryta tolimesnė strategija. Remiantis šio darbo
metodinėje dalyje ir prieduose pateiktomis bendrosiomis rekomendacijomis,
toliau buvo dirbama:

• Su pačiu moksleiviu (užvestas drausmės sąsiuvinis, kas savaitę

aptariami įrašai jame su mokyklos socialine pedagoge arba

psichologe);

• Vaiko tėvais (daugiausia mama) – palaikomas nuolatinis ryšys,

mama pradėjo lankytis Mokyklų Pedagoginėje Psichologinėje

Tarnyboje vykstančioje hiperaktyvių vaikų mamų savitarpio

pagalbos grupėje. Atnaujino ryšius su Psichikos Sveikatos Centro

darbuotojais, konsultavosi su specialistais.

• Mokytojais – buvo parengta informacinė medžiaga apie

hiperaktyvius vaikus ir metodika darbui su jais bei pristatyta

mokytojams.

Socialiniam pedagogui ir psichologui bendraujant su mama ir mokyklos
administracija buvo suderinta strategija mokykloje ir namuose (tai
atsispindi prieduose pateikiamoje schemoje. Priedas nr.7)

Laikantis metodinių rekomendacijų, nuolat bendraujant su vaiku, po 3-4
mėnesių, gerokai sumažėjo agresyvaus elgesio pasireiškimų. Vasario mėnesį
pedagogai pastebėjo, kad Martynas labai susidraugavo su toje pat klasėje
besimokančiu regėjimo neg.alią turinčiu berniuku, kuris yra labai žingeidus,
pažangus, tačiau yra gana uždaras, labai ramaus būdo.

Pagerėjus Martyno elgesiui, mokytojai pradėjo geriau jį priimti, labiau
vertinti kaip asmenybę. 3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA
Agresyvumo pasireiškimai sukelia ko ne didžiausią ne tik asmens, bet ir
visuomenės reakciją, tačiau beveik nesutinkama jo korekcijos metodų. Gal
būt todėl, kad agresyvumas yra gana abstraktus reiškinys, bei, kaip teigia
kai kurios anksčiau minėtos teorijos, netgi prigimtinė žmogaus dalis, o jo
pasireiškimo formos yra labai įvairios. Dažniausiai agresyvumas pasireiškia
įvairiomis smurto formomis (nuo žodinio iki fizinio, žalojančio ne tik
asmenį, bet ir jam priklausančius daiktus).

Deja, tik pastaruoju metu pradedamos kurti programos platesnei smurto
pasireiškimo prevencijai bei įveikimui. Kai kurios programos yra skiriamos
užimtumo didinimui arba diskomfortą keliančios įtampos “išleidimui”
socialiai priimtinais būdais – skatinant fizinį aktyvumą, populiarinant
sportą. Tačiau reikėtų atminti, kad šių programų tikslas turėtų būti vaikų
socialinių įgūdžių lavinimas, jų supažindinimas su netinkamo elgesio
pasekmėmis, mokymas prisiimti atsakomybę. Vis tik, didžiausias dėmesys yra
skiriamas individualiam darbui. Vyksta individualus psichologinis ir
socialinis konsultavimas bei tarpininkavimas tarp įstaigų ir vaikų.
Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tikslas – padėti vaikui – tiek
nukentėjusiam nuo agresijos protrūkio, tiek ir pačiam agresoriui bei jo
šeimai.

Skirtingų valstybių visuomenėse šiek tiek skiriasi elgesio korekcijai
naudojami metodai, bet bendriausi aspektai – išlieka. Tai: individualus
darbas, grupinis darbas, tinkamo elgesio pastebėjimas ir paskatinimas bei
socialinių įgūdžių lavinimas, tėvų konsultavimas.

Lietuvių psichologinio konsultavimo specialistas – Gintaras Navaitis,
perteikdamas savo patirtį, sako, kad vaiko agresyvumas – tai jo emocijų
išraiška. Todėl teikiant psichologinę pagalbą agresyviam vaikui, negalima
agresyvumo visiškai pašalinti arba nuslopinti, kadangi jis yra būtina
žmogaus savybė ir reikalingas vaikui – padeda tikslingiau reaguoti, geriau
prisitaikyti. Koreguoti dera tik nepriimtinus agresyvaus elgesio būdus.

Agresyvumu, teigia G. Navaitis, vaikas reaguoja į priešišką, jo
siekimus varžančią aplinką. Vaiko sunkumų, taigi ir jo agresyvaus elgesio
ištakos glūdi tam tikrose situacijos, iš kurių dažnesnės yra :

• Agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys;

• Vaiko žeminimas, skriaudimas;

• nuolatinė arba stipri frustracija.

Pirmiausia šių ištakų reikėtų ieškoti šeimoje, o po to – mokykloje.
Deja, kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas.

Taikant individualų konsultavimą kaip agresyvaus elgesio koregavimo
metodą, būtina išsiaiškinti tokio elgesio priežastis – kokioje situacijoje
yra vaikas, kokios jo emocijos. Kadangi agresyvumas gali būti vaiko emocijų
išraiška, pirmiausia reikėtų padėti vaikui susiprasti savo jausmuose,
suvokti savo emocijas. Taip pat nurodoma, kad reikia sukurti vaikui
tokias sąlygas, kurios leistų jam geriau suprasti save ir kontroliuoti savo
elgesį.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą taip pat galima
koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, pabrėžiant pozityvius
elgesio elementus (pastiprinant tinkamą elgesį); uždraudžiant dalį
agresyvių veiksmų (pvz., šaukti galima, o muštis – ne), įvairiais žaidimais
(žaidimo terapija) išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančias
emocijas.

Sudėtingiau paveikti vyresnių vaikų priešiškumą ir agresyvumą.
Pirmiausia patariama išsiaiškinti, ar agresyviai reaguojama į konkrečius
asmenis bei situaciją, ar tai nuolatinė vaiko savybė (bendras polinkis į
agresyvų elgesį).

Siūloma atkreipti dėmesį į tokius požymius, rodančius, kad didėja vaiko
priešiškumas, kuris vėliau pasireikš agresyviu poelgiu:

• mažėjantis draugų skaičius;

• negatyvus žmonių, nepriskiriamų draugams vertinimai.

Perdėtas domėjimasis ginklais, kovinėmis sporto šakomis taip pat. gali
būti vidinio pasirengimo agresyviems veiksmams požymis.

Pastebėjus šias besikeičiančio vaiko elgesio tendencijas, siūloma imtis
priemonių, kurios leistų atkurti vaiko empatiškumą, skatintų objektyviai
save vertinti (siejant su savigarbos, kaip lygybės su kitais žmonėmis
ugdymu). Taip pat padėti vaikui įsisąmoninti savo emocijas. (Navaitis G.,
1997)

Vaikai dažniausiai (ypač jaunesniojo mokyklinio amžiaus) nemoka
tinkamais būdais išreikšti savo susikaupusio pykčio. Todėl derėtų juos
pamokyti, kaip galima atsikratyti susikaupusių neigiamų emocijų.

Pirmiausia, vaikas turėtų pripažinti savo jausmus, papasakoti kam nors
apie juos. Jei išsipasakoti vaikas negali, siūlomi tokie jausmų išraiškos
būdai:

• Pykčio piešimas popieriuje;

• Pagalvės boksavimas;

• Šaukimas tuščiame kambaryje ar miške;

• Fizinis aktyvumas, mankšta;

• Savo jausmo aprašymas.

Vaikų socialinių įgūdžių ugdymas taip pat gali būti labai veiksmingas
agresyvaus elgesio korekcijos metodas. S.Kemerienė, R.Mazūrienė, A.Petronis
ir A.Sadauskienė (2001) sudarė socialinių įgūdžių ugdymo vadovą, kuriame
siūlomi konkretūs užsiėmimai, kurių metu vaikai, dirbdami grupėje, išmoksta
atpažinti jausmus, mokosi savikontrolės įgūdžių ir aptartų įgūdžių taikymo
kasdieniniame savo gyvenime.

Darbas su grupe gali tapti vienu iš efektyviausių būdų konkretaus
vaiko elgesio korekcijai, kadangi grupės tikslas – skatinti grupės narių
asmeninę ir socialinę kompetenciją.

Asmeninė kompetencija:

• Pasitikėjimo savimi stiprinimas;

• Atsakomybės už save prisiėmimas;

• Savęs reflektavimas;

• Asmeninių sugebėjimų ir ribų įvertinimas bei išplėtimas;

• Asmeninių vertybių ir žmogaus vaizdinio vystymas;

• Pasirengimas mokytis ir sugebėjimas vystytis;

• Asmeninė motyvacija ir savarankiška iniciatyva;

• Pasiruošimas veikti ir pasiekti;

• Stresų ir baimių valdymas;

• Kūrybiškumas ir vaizduotė;

• Sugebėjimas spręsti problemas.

Socialinė kompetencija:

• Bendravimo įgūdžiai (verbaliniai ir neverbaliniai);

• Bendradarbiavimo ir darbo komandoje įgūdžiai;

• Sugebėjimas spręsti konfliktus ir pasiekti susitarimo;

• Vadovavimo kompetencija;

• Socialinė atsakomybė ir įsitraukimas į politinę veiklą;

• Tolerancija ir pilietinė drąsa.

Taip pat yra pateikiamų rekomendacijų, ką galėtų padaryti agresyvių
vaikų tėvai. Pirmiausia – paieškoti tokio elgesio priežasčių:

• Gali būti, kad vaikas yra per daug varžomas.

• Gal būt vaikui išvis nenustatoma jokių elgesio ribų.

• Galimybė, kad pats patyrė agresiją iš kitų, ir netinkamą elgesį

vaikas suvokia kaip vienintelį būdą išvengti agresijos.

Tėvai galėtų suteikti vaikui pagalbą:

• Kalbėdamiesi su vaiku. Paaiškinti vaikui, kas yra “auka”, kad kiti

vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia.

• Tinkamai reaguodami situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai

(pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių – atskirti nuo

kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas.

• Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu. Kartu su vaiku

išdykauti ir žaisti. “Pagalvių karas” parodys, kad galima kovoti

taip, kad niekas nenukentėtų, išmokys vaiką laikytis tam tikrų

taisyklių.

• Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo gerųjų savybių

pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks,

koks jis yra.

• Savo pavyzdžiu parodydami vaikui, kaip tinkamai spręsti konfliktus –

ne jėgos demonstravimu, o diskutuojant, kalbantis.

• Skirdami savo vaikui daugiau dėmesio. (Nitsch C., Von Schelling C.,

1999).

Šiame technikos amžiuje labai efektyvi elgesio korekcijos priemonė yra
filmuojamos elgesio treniruotės, kurių metu vaidinamos įvairios situacijos,
o vėliau jos aptariamos grupėje. Taip galima parodyti . vaikui, kaip atrodo
jo elgesys iš šalies, kokias reakcijas kelia aplinkiniams.

Taip pat tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikų
mokymas, kai prieš kaip nors pasielgiant išmokstama nusiraminti. (pvz.,
keletą kartų giliai įkvėpti ir suskaičiuoti iki dešimt).

Tais atvejais, kai vaikas jau tapęs aiškiai asocialiu arba negali
išsivaduoti iš savo gaujos įtakos, terapijos taikymas, nekeičiant aplinkos,
neatneš laukiamo rezultato. Labai žymių sutrikimų atvejais būtų galima
rekomenduoti ilgalaikį psichoterapinį gydymą stacionare (Mielke U., 1997),
deja, Lietuvoje tai reikštų tam tikros stigmos uždėjimą vaikui, nes vaikai,
besigydantys stacionare aplinkinių yra laikomi sutrikusio intelekto ar
psichikos. IŠVADOS
Apžvelgus vaikų ir paauglių elgesio sutrikimus bei jų pasireiškimą
mokyklinėje aplinkoje, pastebėta, kad ši visuomenės susirūpinimą kelianti
problema nėra nauja, tačiau jos sprendimui turi būti skiriamas atitinkamas
dėmesys, kad būtų galima išvengti jos išplitimo ir gilėjimo.

• Išanalizavus šį reiškinį įvairių teorijų požiūriu, pastebėta, kad

esminė netinkamo elgesio priežastis yra įvairiomis formomis

pasireiškiantis agresyvumas. Kai blokuojami būtiniausi žmogaus

poreikiai, nepavyksta jų patenkinti socialiai priimtinais,

tinkamais būdais, tuomet agresyvumas transformuojasi ir

prasiveržia netinkamu elgesiu.

• Išanalizavus esamą literatūrą, kurioje aptariamos vaikų ir

paauglių elgesio problemos, visų pirma pastebima jos gausa; netgi

lietuvių kalba. Tai rodo didelį tiek plačiosios, tiek akademinės

visuomenės, tiek praktikų susidomėjimą šiuo klausimu, problemos

aktualumą. Tačiau pastebima ir tai, kad literatūra šiuo klausimu

yra gana prieštaringa, nenuosekli ir nelygiavertė. Tad

nenuostabu, kad skirtingais terminais apibūdinamas tas pats

reiškinys. Skirtingų sričių specialistai taip pat turi savo

terminologiją. Pastebimi ir terminų pokyčiai, netgi vienoje

kurioje nors srityje. Pavyzdžiui, klinikiniai terminai skirti

“elgesio problemai” įvardinti – delinkventumas, liga,

sutrikimas, problema. Senesniuose leidiniuose, skirtuose

klinikinei diagnostikai, į sutrikimą žvelgiama per socialinę

prizmę, kriterijai – socialinio elgesio apraiškos (DSM – III –

R). Naujesnieji pasižymi tolerantiškumu, siekiama tikslumo, bet

vengiama kategoriškumo. Pastaruoju metu vis dažniau prisimenami

jau anksčiau, pereito amžiaus pradžioje vartoti terminai. Iš

individualiosios psichologijos perimtas “netinkamas elgesys” –

neuždedantis stigmos, skatinantis ieškoti tokio elgesio

priežasčių ir tinkamų sprendimo būdų. Tada atsiranda, natūraliai

kyla paskata, noras mokyti vaiką tinkamai elgtis, padėti jam

suprasti, kad galima elgtis kitaip.

• Analizuojant šį reiškinį pastebėta, kad jį galima nagrinėti dviem

požiūriais, žiūrint į agresiją kaip į reiškinio priežastį, o į

agresyvų elgesį – kaip į pasekmę. Išsiskiria ir individualios bei

visuomeninės reiškinio priežastys. Beje, agresyvumas vienose

teorijose nagrinėjamas kaip netinkamo elgesio priežastis, kitose

– kaip pasekmė.

• Apžvelgiant dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias

probleminio elgesio formas pastebima, kad mokykliniame amžiuje

problemiškas elgesys pasireiškia netinkamu, agresyviu ar

hiperaktyviu elgesiu, tai yra labiau apibendrintai, ne taip

aštriai kaip vyresniame amžiuje, platesniame visuomeniniame

kontekste. Jam įvertinti naudojami įvairūs metodai – individualūs

tyrimo (klinicistai, psichologai), socialiniai tyrimai, skirti

bendroms tendencijoms numatyti. ir problemai įveikti. Gausėjanti

literatūra, pedagogų pasisakymai, aptariant netinkamą vaikų ir

paauglių elgesį mokykloje, rodo, kad šiai problemai ne tik

skiriamas papildomas dėmesys, bet ir ieškoma jos sprendimo būdų.

Stiprėja visuomenės pastangos suprasti, o ne atstumti problemų

keliantį vaiką ar paauglį.

• Šiame darbe pateikiamos metodinės rekomendacijos bei konkretūs

darbo su elgesio problemų turinčiais vaikais metodikos. Pastarojo

laikotarpio lietuvių mokslininkai ir praktikai, naudodamiesi

užsienio patirtimi, sėkmingai taiko savo darbe šias metod.ikas ir

jas tobulina, ieško naujų darbo formų. Labai paplito tarpusavio

pagalbos grupės. Tai rodo tokių formų aktualumą. Metodinėse

rekomendacijose taip pat skatinama ieškoti naujų bendradarbiavimo

formų.

Rekomenduojama:

• Skatinti įvairius tyrimus. Tiek individualius tyrimus

(klinicistai, psichologai), socialinius tyrimus, skirtus bendroms

tendencijoms. ir problemos įveikimo metodams numatyti.

• Šviesti visuomenę, skatinti ją labiau susipažinti su reiškiniu ir

pozityviais problemos sprendimo būdais. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bagdonas A., sudarytojas. “Socialinės reabilitacijos organizaciniai

aspektai”. Vilnius. 1994m.
2. Beržinienė E. “Kodėl mokiniai netinkamai elgiasi”. Mokykla. 2000 m.

Nr.5.
3. Campbell R. “’Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį”.

Kaunas. 2000m.
4. Chomentauskienė R. “Vaikų hiperaktyvumo etiologijos problema”.

Psichologija. Mokslo darbai. Nr. 7.
5. DSM – III – R Diagnostikos kriterijai. Kaunas. 1993 m.
6. Gaidamavičius R., Žiulytė R. “Vaikas per daug agresyvus?”. Šeimos

sveikata. 1999 m. spalis.
7. Guščinskienė J. “Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos

ir komentarai”. Kaunas. 2001.
8. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. “Rizikos grupės vaikai”. Vilnius.

1999m.
9. Mewaldt A., Gailius Ž. “Praktinis vadovas jaunimo lyderiams”. Vilnius.

1997m.
10. Mielke U. “Geriau supraskime sunkius vaikus”. Kaunas. 1997m.
11. Myers D.G. “Psichologija”. Kaunas. 2000m.
12. Navaitis G. “Psichologinė parama vaikui”. Vilnius. 1997m.
13. Nitsch C., Von Schelling C. “Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio

ribas”. Vilnius. 1999 m.
14. Paulauskas R. “Nemotyvuotos agresijos” motyvai”. Mokslas ir gyvenimas.

1987m.
15. Plužek Z. “Pastoracinė psichologija”. Vilnius. 1996m.
16. Psichologijos žodynas. Vilnius. 1993
17. Ramanauskienė T. “Pernelyg aktyvus (hiperaktyvus) vaikas”. Klaipėda.

2001 m. sausio 23 d.
18. Socialinių įgūdžių ugdymo vadovas. Vilnius. 2001 m.
19. Steponėnienė A. “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”. Mokykla.

1998m. Nr.9.
20. Suslavičius A. “Socialinė psichologija”. Kaunas. 1995m.
21. Tamošiūnaitė S. “Dėmesio: hiperaktyvūs vaikai!”. Mokykla. 1998 m. Nr.

11.
22. TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika.

Kaunas. 1997m.
23. Tumelionis V. “Mes tampame agresyvūs”. Psichologija Tau. 1998 m. Nr.3.
24. Waltonas F.X., Powersas R.L. “Kaip susidraugauti su vaikais”. 1999 m.
25. Zaukienė A. “Mokytojo veikla – ieškojimų ir sprendimų kelyje”. Vilnius.

1998m.
26. Фромм Э. «Анатомия человеческой деструктивности». Минск. 1999 г.
27. Sattler J. M. “Assessment of Children”. San Diego. 1992.PRIEDAI
PRIEDAS NR.1

Elgesio sutrikimas

A. Elgesio sutrikimas, trunkantis mažiausiai šešis mėnesius, per kuriuos

yra bent trys iš šių požymių:

1. Vogė nesusidurdamas su auka daugiau negu vieną kartą (įskaitant

nuslėpimą).

2. Pabėgo ir nenakvojo namie mažiausiai du kartus, gyvendamas tėvų ar
globėjų namuose (arba vieną kartą, bet nesugrįžo į namus).

3. Dažnai meluoja (ne dėl to, kad išvengtų fizinio ar seksualinio

smurto).

4. Tyčia padeginėja.

5. Dažnai praleidžia pamokas (vyresni asmenys daro pravaikštas

darbe).

6. Įsilaužė į kito butą, automobilį.

7. Tyčia naikino kito turtą (ne padeginėdamas).

8. Buvo žiaurus gyvuliams.

9. Norėjo priversti kitą asmenį turėti seksualinį kontaktą.

10. Daugiau negu vienose muštynėse panaudojo ginklą.

11. Dažnai pradeda muštynes.

12. Vogė susidurdamas su auka (apgaudinėjimas, kišenvagiavimas, plėšimas,

ginkluotas apiplėšimas).

13. Buvo žiaurus žmonėms.

Pastaba. Anksčiau išvardinti požymiai surašyti mažėjančia tvarka pagal
diferencinę reikšmę, atsižvelgiant į Nacionalinių tyrimų duomenis (DSM-III
kriterijai griaunamo elgesio sutrikimams).

B. Jeigu 18-kos metų ar vyresnis, tai neturi atitikti antisocialaus
tipo asmenybės sutrikimo kriterijų.

Kriterijai elgesio sutrikimo laipsniui

Lengvas. Minimalus simptomų skaičius, reikalingas diagnozei nustatyti, ir

elgesio
problemos sukelia tik nedidelę žalą kitiems.
Vidutinis. Elgesio problemų skaičius ir poveikis kitiems yra tarp ,,lengvo”
ir

,,sunkaus”.
Sunkus. Elgesio problemų skaičius gerokai viršija reikalingus diagnozei
nustatyti,
arba elgesio problemos daro didelę žalą kitiems (pavyzdžiui, stiprus
fizinis aukų

sužalojimas, aiškus vandalizmas, vagystė, ilgas nebuvimas namuose).

Tipai

312.20. Grupinis tipas

Pagrindinis požymis, kai vyrauja elgesio problemos, dažniausiai

pasireiškiančios kaip grupinė veikla su bendraamžiais. Agresyvus fizinis

elgesys gali būti arba nebūti.

312.00. Pavienis agresyvus tipas

Pagrindinis požymis, kai dominuoja agresyvus fizinis elgesys, paprastai

nukreiptas į suaugusius ir bendraamžius, ir tai vyksta vieno asmens

iniciatyva (ne grupinėje veikloje).

312.90. Nediferencijuotas tipas

Šis subtipas skiriamas vaikams ir suaugusiems su elgesio sutrikimu,

turintiems mišrių klinikinių požymių, kurie negali būti klasifikuojami nei

kaip pavienis agresyvus tipas, nei kaip grupinis tipas.

PRIEDAS NR.2

| | |
| |Impulsyvi agresija |
|A |(griaunantieji veiksmai) |
|G | |
|R | |
|E |Instrumentinė agresija |
|S |(kaip priemonė pasiekti tam tikrą tikslą) |
|I | |
|J | |
|O |Ekspresyvi agresija |
|S |(grėsmingos pozos) |
| | |
|R |Afektyvi agresija |
|Ū |(pyktis, neapykanta) |
|Š | |
|Y | |
|S |Verbalinė agresija |
| |(žodiniai grasinimai) |

PRIEDAS NR.3

KLASĖS, KURIOJE MOKOSI VAIKAI SU DĖMESIO HIPERAKTYVUMO SUTRIKIMAIS, VEIKLOS

STRATEGIJOS

Siekdami tinkamai organizuoti klasės veiklą:

Sudarykite nuolatos klasėje atliekamų darbų seką. Nustatykite klasės
taisykles,. numatykite pasekmes, jei jų nesilaikoma. Papildykite jas
konkrečiais nurodymais. Paprašykite vaiko jas ištarti ir įsitikinkite, kad
jis jas supranta. Nuosekliai laikykitės taisyklių. Padėkite vaikui
suprasti, ko reikalaujama kasdien įžengus į klasę ir išeinant namo.
Leiskite vaikui pasidaryti ar nusipiešti kortelių, kuriose būtų išvardinti
priminimai pasismailinti pieštuką, susirinkti priemones ir mokomąją
medžiagą bei kitus nurodymus, kurie padidintų atsakingą elgesį.

Planuodami tvarkaraštį, atkreipkite dėmesį į tai, kad darbo dienos
eigoje keistųsi veikla. Muzikos, kūno kultūros ar dailės užsiėmimai turėtų
būti įterpti tarp pagrindinių užsiėmimų (matematikos, skaitymo). Padėkite
hiperaktyviam vaikui įvaldyti rutiną ir organizuoti savo laiką prisegant
pamokų tvarkaraštį prie sąsiuvinių ar suolo. Kadangi tokie vaikai labai
sunkiai prisitaiko prie tvarkaraščio pasikeitimų, nurodykite juos iš
anksto, kai tik žinote, kad tokia pamoka tvarkaraštyje keisis.

Skirdami užduotis:

• venkite didelės apimties užduočių arba išskirstykite jas į atskiras

dalis taip, kad vaikas vienu metu galėtų atlikti ją visą.

• Netrukdykite vaiko tuo metu, kai jis atlieka užduotis, nes tai

mažina, slopina vaiko dėmesį. Suraskite kitokių būdų, kaip tikrinti

ir kontroliuoti vaiką.

• Užduočių vykdymo metu stenkitės rasti galimybę vaikų poilsiui

(pertraukėlėms).

• Keisdami veiklą, skirkite laiko pasiruošti pokyčiams, perspėkite

vaikus iš anksto. Pvz.: “Po penkių minučių aš rinksiu jūsų darbus ir

tada mes eisim priešpiečių.”

• Jeigu yra būtina, leiskite vaikui atlikti nepriklausančias dalykui

užduotis. Tai susilpnins vaiko dėmesį aplinkos dirgikliams

(trukdžiams).

• Aiškinkitės su vaiku vienos kurios nors užduoties atlikimo ypatybes

(veiksmų eiliškumas, kiekvieno veiksmo esminiai bruožai, veiksmo

svarba, įtaka rezultatui ir t.t.).

• Suteikite vaikams galimybę su nauja užduotimi ar reikalavimais

susipažinti žodžiu ir raštu.

• Turėtų būti suteikta galimybė kuo daugiau žinių gauti knygose, kad

vaikas kuo mažiau nusirašinėtų.

Labai svarbu mokymosi procese vaikus išmokyti klausyti ir atlikti
kitus mokymosi veiksmus. Efektyvių instrukcijų davimas, sugebėjimas sekti
žodinius nurodymus turi didžiausią įtaką sėkmei mokykloje. Padėkite vaikui
tapti geru klausytoju naudodami sekančias priemones:

• prieš pateikdami nurodymus, įsitikinkite, kad vaikas jus girdi.

Žiūrėkite vienas kitam į akis. Jei vaikas nusisukęs, švelniai

pasukite vaiko veidą link savęs kai kalbate. Fizinis kontaktas su

mokytoja (pvz.. mokytojo ranka ant peties, kol duodami nurodymai)

daugelį tokių vaikų veikia palankiai;

• pasakykite vaikui klausymosi tikslą, t.y. tai, ką jis turės išgirsti.

Pvz.: ”Paklausyk, aš dabar pateiksiu Tau nurodymus diktanto

tikrinimui.”

• Pateikite aiškius ir paprastus nurodymus. Kadangi tokie vaikai turi

sunkumų apdorodami garsinius nurodymus, reikėtų juos pateikti

atskirai. Pvz.: “Pasidėk į šalį matematikos knygą (pauzė). Dabar

pasiimk lietuvių k. knygą (pauzė). Atsiversk 63 p.”

• Išbandykite vaikų klausymosi įgūdžius su klasės draugais. Pateikę

užduotis, paprašykite vaikų pasiskirstyti poromis į klausytoją ir

kalbėtoją. Pasakykite, kiek laiko skiriate šiai užduočiai ir

paprašykite kalbėtojus persakyti partneriui ką tik mokytojo duotus

nurodymus: “Mokytoja nori, kad mes.”. Tada klausytojas per tam tikrą

laiką pasitikslina, persako ir išplečia informaciją.

• Mokykite vaiką stebėti neverbalinius ženklus, kurie padėtų jam

įvykdyti užduotį ir tinkamai elgtis. Pasakykite vaikui, kad kiekvieną

kartą, kai jūs žiūrėsite į jį ir paliesite savo ausį, tai bus

ženklas, kad jis nedirba savo darbo ar nesilaiko klasės taisyklių.

Tai minimaliai trukdo mokymo procesą ir .tuo pačiu perkelia atsakomybę

pačiam vaikui.

• Jei neverbalinės užuominos neefektyvios, pamėginkite išreikšti vaikui

skirtas pastabas pašnibždomis, atsistoję netoli jo.

• Jei pažeidžiama taisyklė, nereaguokite pykčiu ar sarkastiškai. Tyliai

paklauskite vaiko, kuri taisyklė buvo pažeista ir, jei reikia,

pakartokite taisyklę ir nuobaudą už jos pažeidimą. Kad bausmė būtų

efektyvi tokiems vaikams, ji turi būti taikoma tuoj pat.

• Sugalvokite, kaip būtų galima užsidirbti taškus už pageidaujamą

elgesį ir juos užrašykite į kiekvienos dienos pranešimą, kad mokinys

tuos taškus galėtų iškeisti į jam malonius dalykus.

PRIEDAS NR.4

KLASĖS, KURIOJE MOKOSI HIPERAKTYVŪS VAIKAI, APLINKA

Tinkamai organizuojant klasės aplinką, patartina sumažinti reiškinių
ar daiktų, kurie blaško vaikų dėmesį, skaičių. Klasės vieta turėtų būti
pastovi. Supažindinkite su ja vaikus. Mokytojo darbo vieta klasėje taip pat
yra svarbi.

Hiperaktyvų vaiką pasodinkite tokioje vietoje, kur yra mažesnis
kontaktas su kitais mokiniais ir pro kurią mažiau vaikščiojama.
Pasistenkite, kad ši vieta būtų kuo toliau nuo dėmesį atitraukiančių
objektų: langų, durų, oro kondicionierių.

Parinkite jam tokią vietą, kur būtų įmanomas betarpiškas bendravimas
tarp mokinio ir mokytojo, tai galėtų būti vieta arčiau mokytojo, atliekant
kai kurias užduotis – šalia jo. Taip mokytojas galės dažniau vaiką stebėti,
tikrinti.

Pasodinkite vaiką šalia tylesnių, mažiau sutrikimų turinčių vaikų,
kurie galėtų būti gero elgesio modeliais.

Skatinkite vaiką dirbti tylioje vietoje ir savarankiškai. Geriausia
būtų, jei kiekvienas vaikas turėtų tokią galimybę.

Kiekvienas vaikas turėtų turėti saugią, pastovią vietą savo daiktams
susidėti. Suole esantys stalčiai yra labai tinkami popieriaus lapams,
knygoms, pieštukams ir kitiems daiktams.

Darbo vieta turi būti tvarkinga. Naudoti tik tas priemones, kurios
reikalingos tik tai užduočiai atlikti. Riboti mokyklinių priemonių,
kuriomis vaikas naudojasi, skaičių (pvz.. vietoj 16 pieštukų atsinešti 8
pieštukų dėžutę). Prieš duodant kitą užduotį, turėtų būti numatytos kitos
priemonės.

Naudokite spalvomis koduotus aplankus kiekvieno dalyko
savarankiškiems (namų) darbams. Vaikai turėtų patys juos periodiškai
atskirti ir keisti.

Jei sekanti pamoka vyks kitoje klasėje, nusiųskite vaiką ten, kol
kiti vaikai dar nesusirinkę, kad jis apsiprastų.

Pasistenkite, kad vaikai žaistų daugiau organizuotų žaidimų.

PRIEDAS NR.5

NAMŲ VADOVAS AUGINANT HIPERAKTYVIUS VAIKUS

• Svarbu teisingai suplanuoti vaiko dieną. Hiperaktyvūs vaikai

nesugeba planuoti laiko, negali nieko numatyti į priekį ar

įžvelgti pavojaus. Todėl kiekvieną kartą, jiems išeinant iš

namų, pravartu priminti, kuriuo keliu jie privalo eiti, kas

jiems draudžiama daryti, kada jie turi pareiti namo;

• Laikytis griežtos dienotvarkės (nusistovėjusi tvarka maitinimuisi,

miegui, maudymuisi, pamokų ruošai);

• Numatyti aplinką namų ruošai, rasti vietą, kur mažiausiai būtų

blaškomas dėmesys;

• Naudoti “maskuojantį triukšmą” (pvz.. švelnią muziką), tai gali

padėti vaikui užmigti, ruošti namų darbus, skaityti ir pan.;

• Atliekant sunkias ar ilgas užduotis, daryti trumpas

“triukšmingas”, aktyvias pertraukėles;

• Užtikrinti, kad didelis fizinis aktyvumas būtų vaiko dienos režimo

dalis ir užimtų didesnę vaiko laisvalaikio dalį. Riboti laiką prie

televizoriaus, žaidimus kompiuteriu;

• Vengti taikyti fizinio aktyvumo ribojimą kaip bausmę;

• Atkreipti vaiko dėmesį, prieš pradedant jam klausytis, įsitikinti,

ar jis jus girdi, pvz. pašauk.ti vardu, paliesti petį ir panašiai;

• Padėti vaikui struktūruoti savo gyvenimą.

Keletas patarimų:

– įsigyti kuprinę ir užduočių knygą;

– turėti pastovią vietą kuprinei;

– priminti vaikui tikrinti užduotis ir knygas prieš išeinant iš

mokyklos;

– turėti klasės vaikų, kurie galbūt prisimena užduotis teisingai,

telefonų numerius;

– tikrinti kiekvieną namų darbą;

– padėti skirstyti ilgesnes užduotis, iš anksto numatyti pertraukas,

pastiprinimus;

• Kai vaikas vienas lieka namuose, užrašyti, ką jis turi padaryti, nes

žodinius pavedimus jis dažniausiai pamiršta.

• Negalima peikti vaikų kitų akivaizdoje – jie ir taip jau būna suirzę,

nusiminę, kad vėl ką nors padarė ne taip;

• Laikytis kontrolės sistemos, tačiau, kai vaikas parodys, kad gali būti

savarankiškas, pastiprinti jo kompetenciją ir leisti veikti jam

pačiam;

• Vystykite tinkamus bendravimo su jūsų vaiko mokytoja būdus,

koordinuokite pastangas ir dalinkitės pasisekimais;

• Kruopščiai paruoškite savo vaiką nusistovėjusios tvarkos pasikeitimui.

PRIEDAS NR.6

TĖVŲ – MOKYTOJŲ SANTYKIAI, UGDANT HIPERAKTYVIUS VAIKUS

Susitarkite su mokinio tėvais dėl reguliaraus bendravimo – kasdieniais
užrašais ar telefono skambučiais. Kvieskite tėvus susitikimui nors kartą
per 2 mėn. Paprašykite vaiko atsinešti atskirą aplanką arba sąsiuvinį
užrašyti užduotims bei nurodymams ir parsinešti juos namo. Šitokia sistema
kiekvieną dieną informuoja tėvus apie darbą, kuris buvo atliekamas klasėje.

Būkite pakantūs tėvų, auginančių hiperaktyvų vaiką, jausmams. Jų
gynybiškas požiūris dažnai slepia bejėgiškumą.

Daugelis tėvų jaučiasi atsakingais už savo vaikų nesėkmes. Todėl jie
labiau nei kiti tėvai susijaudina dėl vaikų sėkmių. Teigiami komentarai
raštu ar žodžiu per susirinkimą turi didžiulę įtaką tėvų savijautai.
Padėkite tėvams pajusti, kad jų vaikas kažko vertas.

Susirinkimo metu nemoralizuokite, nesiskųskite. Informacija dažnai
pamirštama, bet atsimenama nuotaika. Kiekvienas susitikimas turėtų remtis
bendru supratimu, tarpusavio pasitikėjimu.

PRIEDAS NR. 7

KONKRETAUS ATVEJO SCHEMA

———————–

MARTYNO MAMA

MARTYNAS

KLASĖS AUKLĖTOJAS

BENDRAKLASIAI

MOKYKLOS ADMINISTRACIJA

MOKYKLOS SOCIALINĖ PEDAGOGĖ

PSICHIKOS SVEIKATOS CEĖNTRAS

MOKYKLOS PSICHOLOGĖ

HIPERAKTYVIŲ VAIKŲ TĖVŲ TARPUSAVIO PAGALBOS GRUPĖ

MOKYKLOS SPECIALIOJI PEDAGOGĖ

[pic]

Leave a Comment