PAGRINDINIAI PSICHIKOS SUTRIKIMŲ POŽYMIAISUVOKIMO SUTRIKIMAISuvokimas – tai procesas, kurio metu suvokiami jutimo organų fiksuo-jami pojūčiai. Pojūčiais ir jų suvokimu žmogus pažįsta aplinką daiktiškai. Sugebėjimas mintyse atkurti anksčiau patirtus pojūčius, vaizdus, tikrus įvy-kius vadinamas vaizduote. Kartais šis sugebėjimas būna labai ryškus ir de-talus – kaip fotografijoje. Tai – eidetinė vaizduotė (eidelizmas). Vaizdinius galima valingai sukelti ir nutraukti. Ryškios vaizduotės žmogus vaizdinius malo realių objektu (tapetų, debesų ir pan.) fone. Toks reiškinys vadina-mas pareidolija. Kartais pareidolija pasireiškia karščiuojant. Suvokimas gali būti skirtingo stiprumo ir kokybės. Įsitempęs, pavargęs, nerimo apimtas žmogus realų dirgiklį suvokia aiškiau ir stipriau. Toks perdėtas jautrumas, jutimo išraiškingumas vadinamas hiperestezija. Susilpnėjęs jautrumas vadi-namas hipestezĘa. Liguistai pakilios (maniakinės) nuolaikos ligonis viską suvokia ypač aiškiai, stipriai. Toks reiškinys vadinamas hiperpatija. Apėmus prislėgtai nuotaikai, visa aplinka alrodo pilka, blanki, neryški. Tai hipopa-tija. Kai kurių psichikos sutrikimų melu susilpnėja hipalgezija arba visiškai išnyksta skausmo jausmas, jutimai. Toks reiškinys vadinamas analgezija. Kartais ligonis nepajėgia suvokti, pažinti daiktų, kūno dalių ir pan. Tai ag-nozija. Pasitaiko, kai vieno jutimo organo sujaudinimas perduodamas ki-tam. Toks reiškinys vadinamas sinestezija. Pavyzdžiui, pojūčiai neturi so-matinio pagrindo.Suvokimo kokybės pokyčiai. Sergantiems kai kuriomis psi-chikos ligomis, o kartais ir sveikiems tam tikromis sąlygomis (išvargus, su-mažėjus sensorinei stimuliacijai, pvz., prieblandoje) pakinta pojūčiu koky-bė. Aplinka suvokiama iškreiplai, neteisingai. Toks iškreiptas realių išori-nių dirgiklių suvokimas vadinamas iliuzijomis. Iliuzijos pagal jutimo orga-nus skirstomos į regos, klausos, uoslės, skonio, lietimo. Iliuzijoms atsirasti turi reikšmės afektinė būsena, pavyzdžiui, nuošalioje vietoje prietemoje krūmo kontūras sukelia betykančio plėšiko, prievartautojo vaizdinį – afek-tinės iliuzijos.Tikrovėje nesančiu, nerealių objektų arba vaizdinių suvokimas vadina-mas haliucinacijomis. Haliucinacinių objektų vaizdiniai dažnai tokie pat ryškūs kaip ir tikrų, o kartais – dar ryškesni. Haliucinacijų negalima valin-gai nutraukti kaip paprastų vaizdinių, jos kyla nevalingai ir ligoniai daž- niausiai nesuvokia jų liguisto pobūdžio. Paprastai haliucinacijos kyla sutri-kus psichikos veiklai.Pagal sudėtingumą haliucinacijos skirstomos į paprastas (elementarias) ir į sudėtingas (kompleksines). Paprastų haliucinacijų melu ligonis mato šviesos blyksnius, žiežirbas (fotopsijas), girdi ūžesį, švilpesį ir pan. (akoliz-mai), sudėtingų – veidus, žmones, velnius ir ištisas scenas, girdi balsus, mu-zika. Kartais haliucinacijos jaučiamos išorėje – tikrosios haliucinacijos, kartais – kūne, o dažniausiai galvoje – psettdohcdutcinacijas. Paga! jutimo organus haliucinacijos skirstomos į regos, klausos, lietimo (laklilinės), uoslės, skonio bei somatines (visceralines). Kartais ligoniai ir mato, ir girdi, ir jaučia (pvz., kūnu šliaužiančia šnypščiančia gyvate). Tokios haliucinacijos vadinamos kombinuotomis. Kartais ligonis mato arba girdi haliucinacijas už jutimo organų ribų, pavyzdžiui, mato už savo nugaros, girdi už keliu kilo-metrų. Tai ekstrakampinės haliucinacijos. Pasitaiko, kad haliucinacijos kyla užmiegant – hipnogoginės haliucinacijos arba atsibundanl – hipnopompinės haliucinacijos. Haliucinacijos, kurių priežastis – stiprūs stresai, išgyvenimai, vadinamos afektogeninėmis. Rejlvksines haliucinacijas sukelia koks nors realus dirgiklis, pavyzdžiui, lašančio vandens garsai sukelia balsus. Nustojus vandeniui lašeli, balsai išnyksta.įteigtos (sukeltos) haliucinacijos. Tai hipnozės seanso metusukellos haliucinacijos. Esant kai kuriems sutrikimams, yra padidėjęs polinkis atsirasti haliucinacijoms. Tada jas galima išprovokuoti. Pavyzdžiui, ligonis, paspaudus jam akiu obuolius ir paklausus, ką mato, pradeda regėti nesamus vaizdinius (Lipmano simptomas) arba gavės tuščią popieriaus lapą ir paprašytas perskaityti, kas jame parašyta ar ką jis jame mato, prade-da skaityti tekstą arba matyti įvairius vaizdinius (Reinharto simptomas). Kartais paduodamas telefono ragelis ir siūloma pakalbėti (AŠafcnburgo simptomas) arba duodamas nesamas plaukas, siūlas ir prašoma jį paimti, suvynioti. Ligonis mato, girdi, kalbasi, Čiuopia, vynioja. Toks padidėjęs po-linkis nustatomas, kai ligonis yra priešdelyrinės būklės, taip pat įtaigioms liguistoms asmenybėms.Pagal jutimo organus dažniausiai pasitaiko:1. Regos haliucinacijos. Jos būna paprastos (žiežirbos, blyksniai, lieps-nos, dūmai). Tokios haliucinacijos dar vadinamos fotopsijomis ir komplek-sinėmis. Pastarųjų metu matomi nesantys gyvūnai (zoopsijos) arba žmonės (pažįstami ir ne), jų kūno dalys (akys, veidai ir pan.), įvairios scenos, pla-čios panoramos -panoraminės haliucinacijos. Haliucinaciniai vaizdiniai gali būti normalaus dydžio, mažesni (mikropsijos) arba didesni (ma kropsi j oš).
Matomos mažos figūros dar vadinamos iiliputinėmis haliucinacijomis. Nors ir retai, bet pasitaiko autoskopinių haliucinacijų – kai ligonis mato save priešais, šalia savęs – dvynio, antrininko haliucinacija. Dažniausiai haliuci-nacijų turinys ligoniui yra nemalonus, grėsmingas, bauginantis.2. Klausos haliucinacijos. Elementarių klausos haliucinacijų metu girdi-mi triukšmai, švilpesiai, ūžesiai, šūviai, bildesiai ir pan. Kilaip elementarios klausos haliucinacijos dar vadinamos akoazmomis. Sudėtingos klausos ha-liucinacijos – muzika ir(arba) haliucinaciniai balsai. Verbalinės haliucina-cijos – tai atskiri garsai, šūktelėjimai, žodžiai, sakiniai, monologai, dialogai ir pan. Jie gali hūli neaiškūs ir aiškūs, kartais tie balsai kreipiasi į ligonį -antro asmens klausos haliucinacijos. Balsai gali būti pažįstami arba nepa-žįstami, komentuojantys. Garsai kaip aidas gali atkartoti ligonio mintis (minčių skambėjimas). Tai ligoniui ypač nemalonu, nes jis įsitikinės, kad aplinkiniai girdi visas jo slapčiausias mintis. Kilus imperatyvinei haliucina-cijai (girdimi įsakinėįanlys balsai), ligoniui liepiama padaryti kokį nors veiksmą, dažnai labai nemalonų (k;Į nors sumušti, užmušti, nusižudyti). Kartais ligonis girdi kelis balsus, kurie tarp savęs kalbasi apie ligonį kaip trečia asmenį, vadindami jį „jis’L arba „ji”, komentuoja jo elgesį, smerkia, kaltina jį. Tai trečio asmens klausos haliucinacija. Kartais balsai numato ligonio mintis arba pranašauja ligoniui jo ateilį – pranašaujančios haliuci-nacijos.
3. Taktilinės haliucinacijos. Jų metu ligonis ant odos, odoje arba po oda jaučia lietimą., spaudimą, dūrimą, kutenimą, draskymą, deginimą, šaldymą (terminės taktilinės haliucinacijos). Pacientui atrodo, kad per jo odą kažkas šliaužia, rėplioja, skverbiasi į audinius. Ligonis jaučia judesius po oda, jau-čia, kad kažkas liečia, čiupinėja, griebia jo lytinius organus (haptinės haliu-cinacijos). Neretai ligonis ne lik jaučia, bet ir mato jį puolančius vabalus, skruzdėles, renka juos, stengiasi numesti (kombinuotos haliucinacijos).Rečiau pasitaiko uoslės ir skonio haliucinacijos. Jų metu dažniausiai užuodžiami nemalonūs kvapai (sugedusio maisto, puvėsių, degėsių, dujų), jaučiamas nemalonus skonis (kartumas, aitrumas). Šios haliucinacijos daž-nai kyla kartu.Somatinių (visceralinit[) haliucinacijų metu ligonis savo vidaus organuo-se jaučia esanl kokius nors daiktus, gyvūnus (gyvates, kirminus), savo pilve, krūtinėje, smegenyse – velnią. Šie liguisti vaizdiniai dažnai sukelia nemalo-nius pojūčius (scnestopatijas). Ligoniui gali atrodyti, kad vidaus organai suirę, kad jis yra lytiškai dirginamas, prievartaujamas ir pan.Suvokimo sutrikimais laikomi ir kūno schemos sutrikimai. Jų metu ne-bejaučiamos kūno proporcijos, kūno dalys atrodo pernelyg didelės arbamažos, labai lengvos arba sunkios. Pavyzdžiui, ligoniui atrodo, kad jo ran-ka, plaštaka didėja, užstodama visą aplinkinį vaizdą.Dažniausiai suvokimas sutrinka sunkių afektiniu sutrikimų, šizofrenijos ir kliedesinių sutrikimų, alkoholinių ir kitų intoksikaciniu, organinių sutri-kimų, rečiau-disociacinių sutrikimų atvejais.Suvokimo sutrikimai nustatomi iš paties ligonio kalbos ir(arba) jo elge-sio. Kartais ligonis slepia savo suvokimo sutrikimus, vengia apie juos kal-bėli arba kategoriškai juos neigia. Tada šiuos sutrikimus galima nustatyti stebint ligonio elgesį. Karlais ligonis kažką seka akimis, įsiklauso, o kartais kalbasi vienas, „pals su savimi”. Karlais ligonis nevalgo, nes jam atrodo, kad jo maišias kartus, užnuodytas (skonio haliucinacijos). Pasitaiko, kad ligonis, norėdamas susilpninti klausos haliucinacija, užsikiša ausis vata. Jei haliucinacijos tampa ypač intensyvios, kankinančios, net persiduria ausies būgnelį, išplėšia, sužaloja sau akį. Haliucinacijų užvaldytas ligonis dažnai būna atsiribojęs, atsiskyręs nuo kitu. Pasilaiko, kad ligonis pasako visiškai nerealu dalyką, pavyzdžiui, kad mirė jo motina. Paklaustas, iš kur jis tai sužinojo, teigia, kad tai jam buvo perduola telepatijos būdu.MASTYMO SUTRIKIMAIMąstymas – tai sudėtingas psichinis procesas, kurio metu nustatomi daiktu, vaizdiniu, reiškinių ryšiai, jų atsiradimo priežastys. Mąstymas pa-grįstas pojūčiais, suvokimu, vaizdiniais ir sprendžia praktinį arba abstraktų uždavinį. Mąstymo procesas susideda iš keleto operacijų – analizės, sinte-zės, palyginimo, apibendrinimo ir abstrahavimo. Šių operacijų padarinys -sąvokos, kuriu turinys atsispindi sprendime. Iš kelių sprendimų daroma išvada arba išprotavimas. Skiriamas abstraktus ir konkretus mąstymas. Abstrakčiam mąstymui būdingas apibendrinimas arba abstrahavimas, tai -logiškas mastymas. Konkretus mastymas pagristas konkrečiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą, kuo panašūs avis ir dramblys, žmogus, kurio mąslymas konkretus, išvardys išorinius konkrečius bruožus – 4 kojos, 2 ausys, uodega. Abstrakčiai mąstantis žmogus nurodys apibendrintą, abst-raktų, esminį jų panašumą – kad tai gyvūnai.Mąstymo sutrikimai atpažįstami iš kalbos bei rašymo (rašto), iš nesuge-bėjimo atlikti pateiktos užduoties ir iš specialių psichologinių mėginiu (testu) rezultatų. Mąstymo sutrikimai gali pasireikšti įvairiomis formomis:1. Minties eigos, asociacinio proceso greičio (mąstymo greičio) ir min-čių kiekio sutrikimais.2. Minčių formos (mąstymo nuoseklumo, minčių rišlumo’) sutrikimais.3. Liguistomis („nenormaliomis”) mintimis (kliedesiais, įkyriomis min-timis, patologiniais fantazavimais).4. Minčių ncsavumo, svetimumo jausmu arba liguistu įsitikinimu, kad mąstymas priverstinis ir kad mintys yra valdomos.Minčių tėkmės ir kiekio sutrikimai. Tai tokie mąstymo sutrikimai, kai pakinta minčių kiekis ir jų tėkmės greitis. Kai kurių psichi-kos sutrikimų metu (pvz., manijos) minčių padaugėja ir jų tėkmė pagreitė-ja. Minčių esti labai daug ir įvairių. Jos plaukia, bėga greitai. Tai vadinama pagreitėjusiu mąstymu. Kitų sutrikimu metu (pvz., depresijos) minčių suma-žėja, o jų eiga sulėtėja. Tai vadinamasis sulėtėjęs mąstymas. Karlais mintys staiga nutrūksta, jų nebelieka, mastymas lyg sustoja. Ligonis sako, kad jo galva ..tuščia”, o pašnekovas pastebi, kad ligonis staiga nutyla, lyg užsigal-voja. Toks staigus ir visiškas mastymo nutrūkimas dar vadinamas „minčių bloku'” (sperungu). Karlais ligonis pareiškia, kad jo mintis kažkas atėmė. Tai – minčių atėmimas. Dar apibrėžiamas mąstymo paviršutiniškumas, smulkmeniškumas. Karlais esti nukrypstantis, o kai kada – simboliškas mąstymas (kai iigonis vartoja tik jam suprantamus simbolius). Inertiškas (klampus) mąstymas būdingas ligoniui, kuriam sunku pereiti nuo vienos minties prie kitos. Jis lyg užstringa prie vienos temos.Minčių formos sutrikimai. Minčių formos sutrikimai skirs-tomi į tris pogrupius:1. Kartais ligonio mintys, kalba greitai pereina nuo vienos temos prie kitos. Vienai minčiai nesibaigus, kyla kila, minčių labai daug. Toks minčių antplūdis vadinamas minčių Suoliavimu (fuga idearum). Ligo-nio mastymas tampa paviršutiniškas, neproduktyvus. Kalboje tai pa-sireiškia nesuvaldomu kalbėjimu (logorėja).
2. Perseveracija – nuolatinis, nereikalingas tų pačių minčių kartojimas, pavyzdžiui, individas gali teisingai atsakyti į pirmą klausima, bet, at-sakydamas į kilus klausimus, jis kartoja ta patį atsakymą. Toks me-chaniškas vieno arba keliu žodžių kartojimas vadinamas slereotipija arba klampumu.3. Asociacijų laisvumas rodo, kad nutrūko minčių ryšys. Tai matyti iš pokalbio su ligoniu. Pokalbis būna sujauktas, nelogiškas, neaiškus. Kuo labiau pašnekovas stengiasi išsiaiškinti ligonio mintis, tuo ma-žiau jis jas supranta. Tai – paralogtškas mastymas. Paralogiškai mąs-tančio ligonio sprendimai logika nepagristi arba pagrįsti iškreipta lo-gika. Ligonis mąsto nerišliai, nenuosekliai, nuo vienos temos netikė-tai pereina prie kitos. Karlais nebūna loginio ryšio tarp sakinių arba sakinio dėmenų. Nelieka ryšio tarp sąvoku, sutrinka gramatinė saki-nio slruktura. Toks kraštutinis variantas vadinamas padriku mąstymu, žodžiu mišraine (šizofazija). Verbigeracijos terminu apibūdinamas reiškinys, kai ligonis kartoja panašius pagal skambesį, bei tarp savęs nesusijusius žodžius. Kitas asociacijų laisvumo variantas – kalbėjimas „pro Šalį”, kai ligonis negali į klausimą atsakyti iš esmės.Rezonieriškas mąstymas kilaip dar vadinamas tuščiu samprotavimu, iš-vedžiojimu. Ligonis, neturėdamas jokių filosofinių žinių, neatsakingai sam-protauja apie gyvenimo prasme, gvildena sudėtingiausius gamtos evoliuci-jos klausimus. Užuot atsakęs į paprastą klausimą, kaip jaučiasi, jis pradeda aiškinti, kad jo sveikata vertintina keliais aspektais – biologiniu, psicholo-giniu, socialiniu ir kl. Paprašytas įvertinti biologiniu aspektu, ima sampro-tauti apie gyvosios gamtos evoliuciją, Darvino teoriją. Toks mąstymas bū-dingas šizofrenijai. Ligai progresuojant, mastymas tampa padrikas. Nebe-lieka ryšio tarp atskirų minčių ir net žodžių. Visiškai beprasmiškas, chao-tiškas mąstymas vadinamas inkoherentišku.Dar pasitaiko autistinis mąstymas, kai ligoniui tikrovė yra jo mintyse su-kurtas pasaulis. Pasinėręs į ta pasauli, ligonis ignoruoja tikrovę. Jam tikra tik lai, ką jis galvoja. Tokio ligonio elgesys tampa neadekvatus, neteisingas.Nelogiškų minčių gali kilti ir dėl sąvokų išplėtimo, t.y. dėl tarpusavyje nesusijusių objektų sujungimo į vieną sąvoką.Šiame mąstymo sutrikimu pogrupyje galima paminėti ir neologizmus. Tai nesuprantami kiliems žodžiai, kuriuos ligonis sukuria aprašydamas li-guistus potraukius. Šis sutrikimas pasitaiko sergant lėtine šizofrenija.Liguistos mintys, arba kliedesiai. Tai klaidingas įsitiki-nimas, paremtas liguistais, neteisingais samprotavimais ir sprendimais. Li-gonis nesupranta, kad jo mintys, įsitikinimai yra liguisti, neteisingi ir yra jiems nekritiškas. Jo neįmanoma įtikinti, kad jis neteisus. Ligonio neįma-noma paveikti protingais argumentais arba įrodymais. Pavyzdžiui, ligonio, įsitikinusio, kad jo mintis, judesius valdo kitas asmuo telepatijos būdu. ne-paveiks jokie moksliniai argumentai, kad lai neįmanoma. Tie liguisli įsili-kinimai sutrikdo ligonio adaptaciją visuomenėje. Nereikia skubėti vertinti keistų ir, atrodytų, nerealiu įsitikinimų kaip vien tik liguistų. Pavyzdžiui, haliucijų apimtas ligonis tvirtina, kad jį apnuodijo bendradarbiai, o vėliau paaiškėja, kad ligonis Iš tikrųjų buvo apnuodytas durnaropių sėklų nuoviru, kurio poveikis sutrikdė jo suvokimą ir sukėlė kilus simptomus.Kai kada liguistos mintys kyla staiga, o kai kada – formuojasi pamažu. Sveikslanl jos taip pal nyksta pamažu.Kartais kliedesiai ne iki galo užvaldo ligonį, paveikia jo elgesį bei emo-cijas. Toks kliedesių atskyrimas nuo emocijų ir elgesio vadinamas dvigubaorientacija. Jis pasitaiko sergant lėtine šizofrenija. Kai kada ligonis stengiasi kliedesius nuslėpti nuo gydytojo ir(arba) aplinkinių – mėgina apsimesti sveiku (disimuliuoja). Aplinkiniai tokj ligonį laiku keistuoliu.Kliedesius gali priminti rim-ertės idėjos – tai izoliuotas Įsitikinimas, kurį galima suprasti įsigilinus į ligonio praeitį. Pavyzdžiui, ligonis, kurio motina sirgo vėžiu, o vėliau ir jo sesuo, įtikėjo, kad vėžys užkrečiamas ir kad jis taip pat serga vėžiu. Tačiau tai izoliuota idėja. Visais kitais atvejais tokios as-menybės veikla nesutrikusi. Kliedesiai visada sukelia kitus psichikos sutri-kimus, jie pakeičia ligonio asmenybe, jo elgesį, sutrikdo funkcionavimą.Kliedesiai esti pirminiai, antriniai ir indukuoti. Pirminiai (autochtoni-niui) kliedesiai atsiranda staiga, visiškai susiformavę, ligonis jais visiškai įtiki. Nebūna jokių jį sukėlusiu psichologiniu priežasčių, pavyzdžiui, ligonis staiga ir visiškai įsitikinęs pajunta, kad keičiasi jo lytis, nors niekada anks-čiau apie tai negalvojo ir nebuvo jokių su tuo susijusių įvykių, kurie galėtų paaiškinti tokį įsitikinimą. Tai – pirminis požymis. Kartais toks požymis pasireiškia ne kliedesiais, o kliedesine nuotaika ir kliedesiniu suvokimu (apie juos vėliau).Antrinius kliedesius galima iš dalies suprasti ir paaiškinti prieš lai įvyku-siais, atsiradusiais potyriais – haliucinacijomis (išgirdės balsų, ligonis ..supranta”, kad yra persekiojamas), emocijų sutrikimais (apimtam sunkios depresijos ligoniui atrodo, kad yra niekam verias) arba jau esančiais klie-desiais (ligonis įsitikinės, kad prarado visus savo pinigus, pradeda manyti, kad jį pasodins į kalėjimą už nesumokėtas skolas). Daugėjant antrinių klie-desių, susidaro kliedesių sistema, kliedesiai tampa sistemingi.Indukuoti kliedesiai. Sveiki žmonės paprastai suvokia, kad lai kliedesiai ir stengiasi ligoniui lai išaiškinti, koreguoti jo klaidinga įsitikini-mą. Tačiau kariais asmuo, gyvenantis su kliedinčiu ligoniu (ypač jo moti-na), patiki juo, pasiduoda jo įtaigai, pradeda manyti, kad ligonis yra teisus. Tokie kliedesiai vadinami indukuotais. Jie tęsiasi tol, kol toks indukuotas individas gyvena kartu su kliedinčiu ligoniu. Juos atskyrus, pavyzdžiui, pa-guldžius į ligonine, indukuotas kliedesys gana greitai praeina savaime, be specialaus gydymo.
Kliedesinė nuotaika, suvokimai ir prisiminimai. Li-gonis, pirmą katrą patyręs kliedesius, paprastai išgyvena ir emocinę reak-ciją į juos. Pavyzdžiui, asmuo. .,suprales”, kad kažkokia grupė persekiotojų ruošiasi jį užmušti, patiria, jaučia baimę, siaubą, tačiau kartais būna prie-šingai – pirmiau ligonis pajunta nuotaikos pasikeitimą. Dažniausiai lai ne-rimo jausmas, nuojauta, kad jam atsiliks kažkas nemalonaus, keisto, siau-bingo. Vėliau prasideda kliedesiai. Pavyzdžiui, asmuo, keletą vaiandu arbadienų jausdamas tokia nuotaiką, padaro išvadą, „supranta”, kad rezgamas sąmokslas jį užmušti. Tokia nuotaika vadinama kliedesine.Kitais atvejais įprasti kasdieniniai suvokimai pakinta be priežasties, tampa labai reikšmingi. Pavyzdžiui, kitaip sudėlioti daiktai ant kolegos stalo interpretuojami kaip ženklai, kad individas išrinktas atlikti Dievo už-duotį. Toks pakitęs suvokimas vadinamas kliedesiniu suvokimu.Karlais ligonis, pamalęs pažįstamą žmogų, mano, kad tai apsimetėlis, vaizduojantis jo pažįstamą. Toks kliedesys vadinamas dvynio kliedesiu. Kai kada toks kliedesys būna vyraujantis per visą ligos kliniką. Tada jis vadina-mas Kapgro sindromu. Priešinga, neteisinga interpretacija, kai ligonis įsiti-kinęs, kad įvairūs skirtingi žmonės – tai tas pats jo persekiotojas, apsime-tantis vis kitokiu žmogumi, vadinama Fregoli kliedesiu.Pasilaiko, kad kliedesiai būna susiję ne tik su dabarties įvykiais, bet ir ligonio praeitimi. Pavyzdžiui, ligonis, įsitikinęs, kad esama sąmokslo jį nu-nuodyti, pradeda manyti, kad kažkada, prieš liga, jis vėmė dėl mėginimo jį nunuodyti. Tai kliedesiniai prisiminimai.Kliedesių turinys, Pagal turinį kliedesiai skirstomi atsižvelgiant į vyraujančia kliedesio temą, fabula, turinį.Persekiojimo kliedesių užvaldytas ligonis būna įsitikinęs, kad jį perse-kioja grupė žmonių arba kokia nors organizacija, norinti jam pakenkti, su-gadinti jo reputaciją, išvesti iš proto, nunuodyti arba kitaip jį sunaikinti. Tokie kliedesiai pasitaiko sergant šizofrenija, organiniais psichikos sutri-kimais, sunkiais afekto sutrikimais.Santykio kliedesiai. Ligonis mano, kad aplinkiniai įvykiai, objektai, žmo-nės kažkaip susiję su juo, pavyzdžiui, kad laikraštyje, televizijos laidoje ra-šoma, kalbama apie jį. Ligoniui atrodo, kad gatvėje, autobuse žmonės krei-pia į jį ypatingą dėmesį, apkalba jį, šaiposi iš jo. Tokie kliedesiai dažniausiai būna kartu su persekiojimo kliedesiais arba perauga į juos. Kartais santykio kliedesiai gali būti susiję su didybės kliedesiais. Ligoniui atrodo, jog dėme-sys jam rodomas todėl, kad jis – įžymus žmogus.Didybės (ekspansiniai) kliedesiai. Tai įtikėjimas nerealiu savo asmenybės reikšmingumu. Ligoniui gali atrodyti, kad yra labai turtingas, garbingas, apdovanotas ypatingais sugebėjimais, galiomis. Pasitaiko sergant šizofre-nija, manija ir organinės kilmės psichikos sutrikimais.Kaltės, menkavertiškumo, bevertiškumo kliedesiai. Karlais vadinami dep-resiniais kliedesiais, nes dažniausiai pasitaiko sergant depresija. Ligonis kaltina save dėl būtų arba nebūtų nusižengimų teisėtvarkai, dėl tariamų ar tikrų nuodėmių. Jis įsitikinęs, kad dėl to jam ir jo artimiesiems gresia di-delės nelaimės, nuolat apie tai galvoja.Nihilistiniai kliedesiai – tai ligonio įsitikinimas, kad karjera baigta, kad jis nuskurdo, kad pasaulis yra pasmerktas. Dažnai kartu jam atrodo, kad jo vidaus organai nebefunkcionuoja, pavyzdžiui, širdis sustojo, žarnynas nebe-veikia, visi organai suirę, jų nebėra. Tokie kliedesiai susiję su labai prislėgta nuolaika. Toks ligos pasireiškimas dar vadinamas Kotam sindromu.Hipochondnmai kliedesiai. Jų esmė – įsitikinimas, kad sergama kokia nors somatine liga, nors tyrimu duomenys to nepatvirtina. Jie dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, kai padidėja susirūpinimas savo sveikata. Dažniausiai lai įsitikinimas, kad sergama vėžiu arba kita nepagy-doma liga, pavyzdžiui, AIDS.Kartais iigonis pradeda manyti, kad jo išorė yra pasikeitusi, netikusi, pavyzdžiui, nosis kreiva, ilga, kumpa, ausys atlėpusios. Toks kliedesys dar vadinamas dismortofobija. Tokie ligoniai neretai pageidauja, o kartais ir išsireikalauja atlikti jiems plastines operacijas.Religiniai kliedesiai buvo dažnesni XIX a., nes anksčiau religija vaidino didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime nei šiais laikais. Ligonis įsivaizduoja esąs Dievas arba kad su juo bendrauja, vykdo jo nurodymus, girdi jo baisa ir pan.Pavvdo kliedesiai dažnesni tarp vyrų. Jų turinys paprastai absurdiškas (pvz., ligoniui atrodo, kad jo žmona neištikimajam su sūnumi). Šie kliede-siai ypač pavojingi, nes galimas agresyvus elgesys su tariamu neištikimybės objektu. Pavydo kliedesiu apimtas vyras apžiūri žmonos kūną, apatinius drabužius, tikrina jos korespondencija. Neradęs jokių neištikimybės įrody-mų, reikalauja prisipažinti, prižada nieko jai nedaryti, nebausti.Meilės (erotiniai) kliedesiai pasilaiko retai, dažniau tarp moterų. Moteris Įsitikinusi, kad ji myli ir yra mylima vyro, kuris yra jai nepasiekiamas, su kuriuo ji nėra net kalbėjusi.Poveikio (automatizmo) kliedesiai. Ligonis, apimtas lokiu kliedesių, tiki, kad jo veiksmus, judesius, mintis, pojūčius valdo kažkokie išoriniai veiks-niai. Svarbu nesupainioti su religingo žmogaus įsitikinimu, kad Dievas kontroliuoja visus žmogaus veiksmus. Ligoniui atrodo, kad jo judesius, veiksmus, mintis sukelia ir valdo kažkokios išorinės jėgos, pasitelkusios telepatija, radijo bangas ar pan. Tai vyksta prieš jo valią, jis veikia, elgiasi kaip iš kitur valdomas aparatas, aulomalas.Sveikas žmogus jaučia, yra įsitikinęs, suvokia, kad jo mintys yra savos, kad jas kiti gali sužinoti lik tada, jei jis garsiai jas pasakoja, atskleidžia raš-tu, mimika, gestais, veiksmais. Sutrikus psichikai, Šis jausmas pakinta. Kartais prasideda minties įterpimo kliedesiai. Tada ligoniui atrodo, kad jo mintys yra svetimos, įterptos iš kitur, iš šalies, implantuotos kokios nors
išorinės jėgos. Dažnai kartu užvaldo ir interpretaciniai kliedesiai, pavyz-džiui, mintims įterpti persekiotojai naudoja radijo bangas, kokius nors spe-cialius prietaisus.Minties atėmimo kliedesių metu ligonį apima jausmas, kad svetima, pa-šalinė jėga atima, ištraukia jo minlis, išima jas iš galvos. Karlu dažnai esti minčių blokas – ligonis jaučia, kad kažkokia pašalinė jėga nutraukia, su-stabdo natūralia jo minčių tėkmę. Tokie pojūčiai dažnai, kaip ir minčių įterpimo kliedesių alvcju, sukelia interpretacinius kliedesius.Minčių perdavimo, transliacijos kliedesiai (kilaip dar vadinami minčių skambėjimo kliedesiais) – tai įsilikinhnas, kad niekam neišsakytos mintys skamba garsiai ir visi aplinkiniai jas girdi. Kartais ligoniui atrodo, kad jo mintys yra sužinomos per radiją, telepatijos būdu ir pan. Tokie kliedesiai dažniausiai būna sergant šizofrenija.Įkyrios baimės (fobijos) . Jų yra labai daug. Vadovėliuose ap-rašoma keli šimtai fobijų. Dažniausiai jos susijusios su sveikata. Liguista baimė susitepti, užsikrėsti mikrobais vadinama mizofobija. Ja sergantys ligoniai bijo prisiliesti prie durų rankenų, kitų daiktu, nuolat plauna rankas, keičia drabužius. Baimė susirgti nepagydoma liga vadinama nozofobija. Galima išskirti baime susirgti vėžiu – kancerofobiją, sifiliu – siftlofobiją ir pagaliau mirties baimę – lanntojbbija. Dažniau pasitaiko agorafobija – atvi-ros erdvės baimė, batofobija – aukščio baimė, klaustrojnbija – ankštų patal-pų, uždaros erdvės baimė, niktofobija – tamsos baimė, peirofobija – baimė viešai kalbėti, egzaminų baimė, skotofobija – pajuokos baimė, eritrofobija -baimė parausti.Fobija yra atkakli, neracionali baimė ir noras, siekimas vengti tam tikro objekto, veiksmo arba situacijos. Baimė neracionali todėl, kad ji neatitinka realaus pavojaus ir ligonis tai supranta. Fobiją sunku suvaldyti, todėl, jeigu įmanoma, dažniausiai stengiamasi išvengti bauginančių objektų arba situa-cijų. Objektai, sukeliantys baimę, gali būti gyvi (pvz., gyvatė, šuo, voras, pelė), negyvi bei gamtos reiškiniai (pvz., perkūnija). Baimę provokuojan-čios situacijos – aukštis, minia, atvira erdvė. Fobija sergantis ligonis jaučiasi neramus ne lik palėkęs į tokią situaciją, bet ir galvodamas apie ją.Įkyrios idėjos (įkyrumai). Tokio tipo mąstymo sutrikimai daug dažnesni nei kliedesiai, įkyrios idėjos yra pasikartojančios idėjos arba vaizdiniai, įkyriai kylantys mintyse prieš žmogaus valia, kad ir kaip jis stengtųsi negalvoti apie juos. įkyrumams būdingas subjektyvus kovos su jais jausmais – ligonis priešinasi jiems, bet įkyrumai vis tiek iškyla jo mintyse. Nors ir beprasmiškos, neteisingos, įkyrios idėjos suvokiamos kaip savos.skirtingai nuo įterpimo kliedesių, kurių teisingumu ligonis yra įsitikinės. Dažnai įkyrumai sukelia kompulsiją arba ritualus.Įkyrumai pasireiškia įvairiomis formomis, įkyrios mintys – pasikarto-jantys žodžiai, sakiniai, frazės, iškylančios ligonio mintyse, galvosenoje. Paprastai jie būna nemalonūs, trukdantys susikaupti, trikdantys, pavyz-džiui, vulgarūs keiksmažodžiai, įkyriai lendantys į religingo žmogaus mintis. Įkyrūs apmąstymai – pasikartojantys apmąstymai kokia nors nemalonia le-ma, pavyzdžiui, apie pasaulio pabaigą, apie laukiančius nemalonius darbus. Įkyrios abejonės – ligonį varginančios mintys, dvejonės apie anksčiau pada-rytus veiksmus, pavyzdžiui, ar tikrai išjungė elektrą, elektros prietaisus, ar užrakino duris ir pan. Abejonės verčia ligonį įsitikinti, kad jis viską padarė gerai, įkyrūs prisiminimai – nemalonūs prisiminimai apie praeities įvykius.įkyrūs norai arba potraukiai – pasikartojantis noras atlikti kokius nors socialiai trikdančius, pavojingus veiksmus, pavyzdžiui, noras garsiai nusi-keikti bažnyčioje, smogti kam nors. šokti po mašina ir pan. Asmuo prieši-nasi tokiam norui ir, skirtingai nuo impulsyvių veiksmų, taip nesielgia.Kartu su įkyriomis mintimis dažnai būna ir įkyriu veiksmu arba kompul-sijų. Kaip ir įkyrios mintys, jie suvokiami kaip beprasmiški. Jų tikslas – su-švelninti įkyrumų sukeltą nemalonią būseną. Kompulsijos sukelia jausmą, kad juos atlikti būtina, ir kartu norą jiems pasipriešinti, jų neatlikti. Tokie įkyrūs veiksmai atliekami vienodai, stereotipiškai. Todėl kitaip jie dar va-dinami ritualais, pavyzdžiui, įkyrios mintys, kad rankos suteptos, užterštos išmatomis, pastūmėja atlikti rankų plovimo ritualą. Dažniausiai pasitaiko tikrinimo ritualų, susijusių su nesaugumo jausmu, kurį sukelia Įkyrios min-tys, pavyzdžiui, pasikartojantis tikrinimas, ar gerai užsuktas dujų čiaupas. Valymo ritualai, susiję su įkyriomis mintimis, kad rankos nešvarios, kad bute netvarka, dulkės. Skaičiavimo ritualai – savotiškas skaičiavimo karto-jimas, kilus įkyrioms abejonėms, norint įsitikinti, ar teisingai suskaičiuota. Apsirengimo ritualai – drabužius reikia sudėti tam tikra tvarka, specialiu būdu. Sunkiais atvejais apsirengimas arba nusirengimas gali užtrukti kelias valandas. Ritualai yra skirti išvengti nemalonių įkyrumų arba tariamų ne-laimių.Patologinis fantazavimas. Dažniau pasitaiko vaikams, paaug-liams, taip pat sutrikusios asmenybės individams ir sergantiems šizofrenija. Fantazuoti gali ir sveiki. Liguistas fantazavimas būna keistas, nesusijęs su tikrove. Ligonis beveik visą laiką yra pasinėręs į savo liguistas fantazijas. Tos fantazijos stereotipiškos. Ligonis valandų valandas gyvena jose, ne-įstengdamas nustatyti ribos tarp fantazijos ir realybės. Jam sunku prisitai-kyti prie aplinkos.NUOTAIKOS SUTRIKIMAIŽmogaus emocinei būsenai apibūdinti vartojami įvairūs terminai -nuotaika, jausmai, emocijos, afektai. Savo reikšme jie yra sinonimai. Pasta-ruoju metu vis dažniau vartojamas nuotaikos terminas. Nuotaika – lai sub-jektyvi individo reakcija į jį veikiantį dirgiklį arba į savo veiksmo rezultatą, pasireiškianti pasitenkinimais ir nepasitenkinimais. Sutrikus psichikai, nuotaika liguistai pakinta trimis būdais: 1) pakinta nuotaikos pobūdis, 2) nuotaika svyruoja dažniau arba rečiau ir 3) nuotaika kitaip atitinka ligonio mintis, veiksmus arba aplinkinius įvykius. Individą gali apimti nerimas, depresija arba pyktis. Šie pokyčiai gali turėti arba neturėti priežasties. Nuotaikos sutrikimas pasireiškia ne lik nuotaikos pobūdžio pokyčiais, bet ir judesių bei mąstymo pokyčiais. Nepagristai pakili, linksma nuotaika va-dinama euforija arba manija. Liguistai prislėgta nuolaika vadinama depre-sija. Piktai prislegia, dirgli nuolaika vadinama disforija. Tokie asmenys bū-na prislėgti, dirglūs, linkę į pykčio protrūkius, kartais tampa net agresyvūs.
Sunkiausios formos liguistas nuotaikos svyravimas gali tarsi susloti, pa-sireikšti visišku emocijų praradimu, nesugebėjimu jausti malonumo. Tokia nuotaika vadinama apatija (l.y. be jausmo). Tokia jo reikšmė skiriasi nuo įprastinio apatijos, kaip inicialyvos stokos, o kartais ir tingumo, supratimo. Kartais toks nejautrumas yra labai nemalonus, skausmingas – skausmingoji psichikos nejautra. Emocijų svyravimo sumažėjimas vadinamas emocijų skurdumu, monotoniškumu, Šaltomis, bukomis arba plokščiomis emocijomis.Kitas nuolaikos svyravimo sutrikimas – emocijos keičiasi staiga, greitai, netikėtai. Tada sakoma, kad emocijos labilios. Kartais tokie svyravimai bū-na labai dideli. Tai vadinama silpnadvasiškomis emocijomis, nesitvardymu. Labai stiprios emocinės reakcijos, emocijų protrūkiai vadinami fiziologi-niais bei patologiniais afektais. Fiziologinis afektas – labai stipri emocinė reakcija į dirgiklį, dažniausiai neigiama. Patologinis afektas taip pat išsivysto po intensyvaus, stipraus dirgiklio. Šio afekto melu trumpam sutrinka indi-vido sąmonė, jis nebesugeba teisingai vertimi situacijos, nebegali valdyti savo elgesio, numatyti jo padariniu. Tuo jis skiriasi nuo fiziologinio. Tokio žmogaus elgesį lemia afektas. Dažniausiai tai būna įniršis, pyktis, įsiūtis, lodei elgesys tampa agresyvus. Tokia būsena trunka kelias arba keliolika minučių. Jai praėjus, žmogus neprisimena arba tik iš dalies prisimena, kas įvyko patologinio afekto metu. Su patologiniu afektu paprastai susiduriame tik teisės psichiatrijos ekspertinėje praktikoje.Emocijos paprastai atitinka gyvenimo aplinkybes arba, kitaip tariant, yra adekvačios individo situacijai. Sutrikus psichikai, nuotaika kariais tam-pa neadekvati, neatilinkanti situacijos, pavyzdžiui, ligonis, pasakodamas apie tėvo mirlį, šypsosi arba net juokiasi. Tokios emocijos vadinamos ne-adekvačiomis.Nuolaikos sutrikimų pasitaiko sergant visomis psichikos ligomis, o afektiniu sutrikimu metu yra pagrindinis jų požymis.VALIOS SUTRIKIMAIValia – tai sugebėjimas sąmoningai ir tikslingai elgtis, siekti užsibrėžto tikslo ir jį įgyvendinti. Taigi pirmiausia kyla paskata, noras kažką daryti, tikslo įsisąmoninimas. Toliau apsisprendžiamą, ar siekti, įgyvendinti tą tikslą, ar ne. Apsisprendus apsvarstomi būdai ir priemonės tikslui pasiekti, o tada pasiekiamas tikslas. Nedaug siekių turintis žmogus vadinamas neini-ciatyviu arba be iniciatyvos. Kartais žmogui sunku apsispręsti, kokio tikslo siekti. Atidėliojančiam sprendimo vykdymą žmogui trūksta atkaklumo, ryžto.Sutrikus žmogaus psichikai, gali sutrikti ir valios procesas. Valios susil-pnėjimas vadinamas hipobulija. Apimtas tokios būsenos, žmogus nebeten-ka iniciatyvos, ncbcsistcngia įgyvendinti siekių. Jis tampa pasyvus, abejin-gas. Valios praradimas vadinamas abulija. Toks ligonis niekuo nesidomi, neužsiima. Jis visą laika guli arba be tikslo vaikšto iš kampo į kampą. Kar-tais pasitaiko hiperbtdija – liguistas valios sustiprėjimas, padidėjęs aktyvu-mas, veiklumas, tačiau tas veiklumas būna nenuoseklus, neproduktyvus. Parabulija vadinamas valios iškrypimas, kurio priežastis yra kilų psichikos funkcijų sutrikimai, pavyzdžiui, dėl klausos haliucinacijų ligonis kartais pradeda elgtis agresyviai.Kadangi valios funkcija labai giaudžiai susijusi su judesiais, dažniausiai kartu su jais ir pasireiškia.MOTORIKOS (JUDESIŲ) SUTRIKIMAISutrikus psichikai, dažnai keičiasi ir ligonio judesiai, elgesys, veido iš-raiška, povyza. Dažniausiai pasitaiko tikai – nereguliarūs, pasikartojantys raumenų skaidulų, atskirų raumenų ir jų grupių judesiai, pavyzdžiui, peties pakėlimas, mirkčiojimas. Grimasavimas – neadekvačios mimikos raumenų grimasos, nesuderinti judesiai. Manieringumai – pasikartojantys judesiai, lyg ir turintys kokią nors funkcine reikšme, pavyzdžiui, saliutavimas. Stert;-otipiįos – pakartotini, reguliarūs, vienodi judesiai, neturintys jokios funkci-nės reikšmės, pavyzdžiui, liemens, viso kūno lingavimas, nuolatinis galvos trynimas. Kartais net nutrinami plaukai, atsiranda žaizdos, įmantrios pozos– neįprastos kūno padėties išlaikymas ilgą laikų. Tokia poza gali atrodyti turinti kokią nors simboline reikšme, pavyzdžiui, stovėjimas išskėstomis, lyg nukryžiuotojo, rankomis. Poza gali atrodyti beprasmiška, pavyzdžiui, sto-vėjimas ant vienos kojos.Paprastai nuo emocijų priklauso atitinkama veido išraiška. Sutrikus psi-chikai, neretai veidas tampa neišraiškingas. Tai vadinama hipomimija. Kartais veidas tampa sustingęs, be išraiškos. Tai vadinama amimija. Para-mimija – tai požymis, kai veido išraiškos neatitinka emocijų.Kartais ligonis elgiasi priešingai, pavyzdžiui, paprašytas išsižioti ir paro-dyti gerklę, jis susičiaupia arba aktyviai priešinasi, pavyzdžiui, nesileidžia apžiūrimas. Toks elgesys vadinamas negatyvizmu. Echopraksija – automa-tiškai apžiūrimojo kartojami judesiai. Kartais ligonis kartoja klausėjo žo-džius (echolalija) ir nesiryžta ką nors daryli, pavyzdžiui, sveikindamasis ištiesia ranką ir atitraukia. Tai vadinama ambitendendja. Sunkesniais atve-jais pasilaiko, kad ligonis išlaiko jam suteikia pozą ilgą laiką – lai vadinama vaškiniu lankstumu ŲJexibilitas cerea).Ligonio judesiai gali būti šulė tėję – bradikinezija. Kartais judesiai visiš-kai išnyksta, ligonis sustingsta, išsivysto stuporas. Tokie ligoniai nekalba (mutizmas), nevalgo (anoreksija), guli susirietė, embriono poza arba neju-dėdami ant nugaros. Dėl šios priežasties kartais išsivystyto pragulos. Kai kada ligonio judesiai pagreitėja, tampa padriki, nevaldomi, jį apima moto-rinio sujaudinimo būsena. Negatyvizmas ir kiti po jo aprašyti judesių sutri-kimai vadinami kalaloniniais simptomais. Dažniausiai jie pasitaiko sergant Šizofrenija.Žinomos ir kitokios kilmės stuporo būsenos, iš kurių kiek dažniau pa-sitaiko psichogeninis stuporas, išsivysiantis po ypač sunkių stresų, pavojingu gyvybei situacijų (pvz., gaisro, išprievartavimo).Isterinis stuporas pasitaiko konversinio tipo asmenybėms stresinėje situ-acijoje.Depresinis stuporas išsivysto sunkių depresinių sutrikimų metu.Apatinis stuporas gati išsivystyti sergant smegenų augliu.
Epilepsinis stuporas pasitaiko sergant epilepsija.KŪNO ĮVAIZDŽIO, ARBA KŪNO SCHEMOS, SUTRIKIMAIKūno schemos sutrikimai išsivysto sutrikus jutimo organais gaunamu pojūčių sintezei. Pakinta normaliu kūno proporcijų jutimas. Alskiros kūno dalys (rankos, kojos, galva) atrodo padidėjusios arba sumažėjusios, labai lengvos arba sunkios. Kartais ligonis jaučia turįs dvi galvas, du kūnus. Kūnoįvaizdis gali sutrikti sergant neurologinėmis ir psichikos ligomis. Neurolo-ginės kilmės kūno įvaizdžio sutrikimo pavyzdys -fantominiai skausmai, kai ligonis jaučia amputuotos rankos, kojos, krūties skausmą. Ligoniui atrodo, kad amputuota ranka, koja tebėra. Fantominiai skausmai pamažu silpnėja, nors kartais tęsiasi kelerius metus.DĖMESIO IR SUSIKAUPIMO SUTRIKIMAIDėmesys – tai sugebėjimas susikaupti, sutclkli dėmesį ties kokiu nors reiškiniu, daiktu, tema. Susikaupimas – sugebėjimas tam tikrą laiką išlaikyti sutelkta dėmesį ties vienu arba keletu objektu. Išskiriamos dar ir tokios dėmesio savybės: apimtis, perkėlimas, paskirstymas.Nesugebėjimas išlaikyti dėmesio ties kokiu nors dirgikliu, kai jį nukrei-pia kiekvienas naujas dirgiklis, vadinamas hipermetamorfoze. Panašus į šį sutrikimą yra susikaupimo išsekimas – asmuo geba sutelkti dėmesį, tačiau tas gebėjimas labai greitai išsenka, jis pradeda kisti (pvz., ligonis, paprašy-tas iš 100 atimti 7 ir 1.1., iš pradžių atima teisingai, bet greitai ima klysti). Apimtis – gebėjimas sutelkti dėmesį iš karto į kelis objektus, pavyzdžiui, sveikas žmogus gali tuo pačiu metu kalbėtis, užsirašinėti, matyti, kas vyksta aplink. Ligoniui šis gebėjimas gali labai sumažėti. Perkėlimas – sugebėjimas perkelti dėmesį nuo vieno objekto prie kito. Jam sutrikus, dėmesys pasida-ro klampus, ligoniui būna sunku pakeisti dėmesio objektą. Paskirstymas -sugebėjimas didžiausia dėmesį skirti svarbiausiam objektui. Sutrikus šiai dė-mesio funkcijai, ligonis nebesugeba sutelkti dėmesio svarbiausiam objektui.ATMINTIES SUTRIKIMAIAtmintis – lai sugebėjimas įsiminti, išsaugoti (išlaikyti) ir atsiminti (at-gaminti) gautą informacija. Atminties funkcijos yra:• įsiminimas (fiksacija). Jis gali būti valingas ir nevalingas;• išsaugojimas (retcnciįa). Ši funkcija priklauso nuo informacijos svar-bumo, jos pakartojimo;• atsiminimas (reprodukcija), kaip ir įsiminimas, būna valingas ir neva-lingas. Visos šios atminties grandys yra tarpusavyje susijusios, sudaro vieną visumą.Pagal atskirų psichikos procesu vyravimą išskiriama loginė (vyrauja iš-protavimas, logika) ir vaizdinė (vyrauja suvokimas) atmintis. Pagal anali-zatorių (jutimo organų) svarbą įsimenant ir atsimenant išskiriama regimoji, girdimoji, lytėjimo, uoslės ir skonio atmintis. Labai ryški regimoji atmintisvadinama eidetizmu. Suprantama, dažniausiai žmonės turi mišrią atmintį.Atmintis gali būti trumpa arba silpna (hipomnezija) ir ilga. Liguistas atminties sustiprėjimas vadinamas hipermnezija.Išskiriamos trys normalios atminties rūsys. Sensorinė atmintis yra labai trumpa (apie 0,5 sek.). Kitaip ji dar vadinama operacine atmintimi. Kita atminties forma – trumpalaikė (pirminė) atmintis. Ši atmintis išlaiko infor-maciją, kol ji panaudojama kitame pažinimo procese (apie 15-20 min.). Kitaip ji dar vadinama darbo atmintimi. Trečia atminties rūšis – antrinė, arba ilgalaikė, atmintis. Si atmintis informacija išlaiko ilgai. Yra keli jos po-rūšiai – įvykiu atmintis, kalbinė atmintis. Visiškas atminties praradimas, netekimas vadinamas amnezija. Atmintis nukenčia nuo įvairių psichikos sutrikimų. Organiniai smegenų sutrikimai paprastai pažeidžia visus anlri-nės atminties porūšius. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, amnestinio sutrikimo melu, ligonis neįstengia prisiminti prieš kelias minules įvykusių įvykių (pažeista įvykių atmintis), bet gali kalbėtis, nes lieka nepažeista se-mantinė, arba kalbinė, atmintis.Ligonis, atgavės sąmonę, blogai prisimena arba visai neprisimena įvy-kiu. Tai trunka, kol sąmonė atgaunama visiškai. Toks alminties praradimas vadinamas atiterogradine amnezija. Kai kada atmintis prarandama tam likrą laikotarpi prieš netenkant sąmonės (pvz., sunki galvos trauma). Tai – ret-rogradinė amnezija.Dar išskiriama fiksacinė amnezija, kai sutrinka informacijos įsiminimas ir ligonis nesugeba užfiksuoti naujos informacijos. Todėl sutrinka ligonio orientacija laike. Sunkesniais atvejais nustatoma fiksacinė (amnestinė) dez-orientacija.Afekiogeninė amnezija išsivysto po stipraus susijaudinimo, afekto. Pro-gresuojanti amnezija pasireiškia susirgus progresuojančiais organiniais psi-chikos sutrikimais (pvz., galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, Alz-hcimcrio liga, generalizuolu paralyžiumi).Sutrikusios atminties spragas ligoniai kartais užpildo pseudoretniniscen-cijomis, konfabuliacijomis arba. paramnezijomis (alminties apgaulėmis).Pseudoreminiscencijos metu ligonis pasakoja apie praeities įvykius, per-kelia juos į dabartį.Konfabidiacija sergantis ligonis atminties spragas užpildo pasakojimais apie išgalvotus, nebūtus įvykius, kuriuos greitai užmiršta. Todėl konfabu-liacijų turinys nuolat keičiasi.Kriptomnezijos atveju skaitytus, matytus per televiziją, kino filme įvykius ligonis perteikia kaip jo paties išgyventus.
SAVIMONĖS (SAVIVOKOS) SUTRIKIMAI (DEPERSONALIZACIJA IR DEREALIZACIJA)Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkinio objektyvaus pasaulio, tai -asmens tapatumo, savęs suvokimo, savojo „aš” pastovumas.Depersonalizacija – savimonės, savivokos pakitimas, kurio metu indivi-das pajunta, kad jo psichinis arba fizinis „aš” pasikeitė, pasidarė nerealus, kad pakilo emocijos, išnyko jausmai, mąstymas lapo neaiškus, lyg per rūką {psichinė depersonalizacija). Ligoniui atrodo, kad jo kūnas kitoks, lyg .sve-timas (fizinė depersonalizacija). Sunkiais atvejais žmogaus asmenybė tarsi suskyla, ligonis jaučiasi lyg sudarytas iš dviejų „aš”, o kartais – kad visiškai prarado savąjį „aš”.Derealizacija – panašus aplinkos suvokimo pasikeitimas. Objektai atro-do nerealūs, aplinkiniai žmonės – kaip negyvi, tarsi figūros iš kartono. Visa aplinka suvokiama vienoje plokštumoje, praradusi spalvingumą, ryškumą.
Keičiasi ir laiko tėkmės suvokimas, laikas tarsi „sustoja”. Karlais žmo-gui atrodo, kad nauja aplinka, situacija jau matyta (pranc. deja vu), jau iš-gyventa (pranc. deja vecu), patirta (pranc. deja apmovė}. Pasitaiko, kad ge-rai pažįstama aplinka, patirta situacija atrodo niekada nematyta, nepatirta (pranc. Janiais vu).Depersonalizacija ir dcrealizacija dažniausiai pasireiškia kartu. Jos kartais pasitaiko ir sveikiems žmonėms – pavargusiems, neiŠsirniegoju-siems. Tuomet jos trunka trumpai, keletą sekundžių, minučių. Jeigu šie fenomenai yra vieni iš psichikos sutrikimu požymių, jie trunka ilgiau, kar-iais yra nuolatiniai, trunkantys keletą metų. Savimonės sutrikimų dažniau-siai pasilaiko generalizuoto nerimo, depresinių sutrikimu, šizofrenijos metu. Kai kurie psichiatrai prie savimonės sutrikimų priskiria suglumimą (nuostabos afektas). Ligonis esti nustebės, nesupranta, kas su juo darosi, kas aplink vyksta, jo kalba nenuosekli, neaiški, net padrika.SĄMONĖS SUTRIKIMAISąmonė – tai savęs ir aplinkos suvokimas, būdingas tik žmogui. Sąmo-nės sutrikimams būdingas atotrūkis nuo tikrovės: orientacijos, mastymo ir atminties sutrikimai (keturi K. Jasperso kriterijai). Sąmonės lygis svyruoja nuo budrumo iki komos – visiško sąmonės praradimo, sunkiausio sąmonės sutrikimo. Jos melu nebūna jokių išorinių psichikos ir beveik jokio motori-kos, išskyrus kvėpavimą, veiklos požymių.Šiek liek lengvesnis sąmonės sutrikimas nei koma – soporas. Jo metu li-gonis reaguoja į stiprius skausmo dirgiklius, o ištikus komai tokios reakcijos nebūna. Išoriškai ligonis atrodo kaip giliai miegantis, j žodinius dirgiklius nereaguoja. Soporo ir komos padarinys – amnezija. Ligoniai visiškai nepri-simena buvusios būsenos, įvykių jos metu. Dar lengvesnė sąmonės neteki-mo būsena – somnolencija, arba liguistas mieguistumas. Jos melu ligonis reaguoja į stipresnius dirgiklius. Dėmesys, susikaupimas ir atmintis būna susilpnėje, orientacija sutrikusi. Mąstymas sulėtėjęs ir sujaukiąs. Dar leng-vesnis sąmonės sutrikimas – apkvaitimas. Jo melu padidėja šių dirgiklių slenkstis. Tyliai ko nors paklausias, ligonis neatsako. Ligonis esti pasyvus, mažai judrus. Garsiai paklaustas apie paprastus dalykus, ligonis alsako pra-smingai, tyliai. Į sunkesnius klausimus neatsako, nes jų nesupranta. Orientuojasi blogai. Ligonis gali jaustis apkvaitęs po sunkių intoksikacijų, smegenų kraujotakos sutrikimų, insultų, sirgdamas vėžiu. Karlais dar išski-riama obnubiliacija (lot. nubes – debesis, migla) – lai lengva apkvailimo forma, kurios metu ligonis atrodo išsiblaškęs, ne iš karto supranta, ko klau-siamas. Visa ligonio psichinė veikla ir judesiai esti sulėtėję, jis dažnai su-pranta savo būsenos liguistumą. Tokių sąmonės sutrikimų formų išskyri-mas yra sąlyginis, nors jos dažnai pereina iš vienos į kitą. Sąmonės būna kaip liguistos būsenos etapai, sunkėjant arba lengvėjant psichikos sutrikimui.Dar išskiriami ir kiti, kartais vadinami kokybiniais, sąmonės sutrikimai, kurių melu ne lik prilemsta sąmonė, bet sutrinka ir suvokimas, imama kliedėti. Dažniausiai pasitaiko delyras. Jam būdingas orientacijos vieloje ir laike sulrikimas, gausios iliuzijos ir haliucinacijos (ypač regos), psichomo-torinis susijaudinimas ir nuotaikos sulrikimai (nuolaikos labilumas, baimės afektas). Tokio ligonio dirgiklių slenkstis yra sumažėjęs, kartais ligoniui nesunku išprovokuoti suvokimo sutrikimus, pavyzdžiui, paspaudus akių obuolius, kyla regos haliucinacijos (Lipmano simptomas), arba juos įleigli, pavyzdžiui, ligoniui duodamas tuščias popieriaus lapas ir prašoma perskai-tyti, kas jame parašyta, – ligonis pradeda matyli ir skailyti nesamą teksią (Reicharlo simptomas). Arba paduodamas išjungto telefono ragelis ir siū-loma pakalbėti su neva jam skambinančiu asmeniu, paimti ir suvynioti ne-samą plauką ir pan. Ligonis kalbasi, vynioja. Praėjus delyrui, ligonis iš da-lies prisimena liguistus išgyvenimus ir įvykius liguistos būsenos metu.Kita sąmonės sutrikimo forma – amencija. Jos metu visiškai sutrinka li-gonio orientacija (vietos, laiko ir savęs kaip individo). Mąstymas tampa nerišlus, padrikas. Ligonis atrodo suglumęs. Jis negali sutelkti dėmesio. Ligonio judesiai betiksliai, jis vartosi lovoje, judina rankas, kojas. Pokalbis su ligoniu neįmanomas. Kartais atlieka paprastus nurodymus (išsižioja, užsimerkia). Ligonis kalba padrikais žodžiais. Nuotaika labili. Kartais kylaregos haliucinacijos, kliedesiai. Tokia būsena trunka kelias savaites. Jai praėjus, pasireiškia amnezija.Kartais išsivysto oneiroidinė (gr. oneiros – sapnas) būsena. Jos metu ne-miegantis ligonis paliria ir papasakoja į sapną panašius gausius vaizdinius, išgyvenimus. Neretai ši būsena nustatoma Lik jai praėjus, kai ligonis atgau-na sąmonę. Oneiroidinės būsenos ligonis dažniausiai esti atitrūkės nuo iš-orinio pasaulio, jo elgesys, veidas, nuolaika, paskiri žodžiai „kalba” apie patirtus išgyvenimus. Oneiroidui būdingi fantastiški vaizdiniai kliedesiai, suvokimo sutrikimai, afektiniai sutrikimai (depresija, manija, ekstazė), kartais katalonija. Ligoniui atrodo, kad jis stebi pasaulio atsiradimą, jo evoliuciją gulėdamas ant pirmykštės jūros kranto. Kartais jis „keliauja” kosminiu laivu, lėkšlc į kitas planetas, bendrauja su ateiviais iš kitu planetų ir pan. Tokia būsena dažniausiai pasitaiko sergant šizofrenija, po intoksi-kacijų, galvos smegenų traumų ir kt. Jos trukmė nevienoda.Prieblandinio tipo sąmonės sutrikimo metu ligonio sąmonė lyg prieblan-doje, viskas neryšku. Kartu patiriamos haliucinacijos, kliedesiai, pykčio, baimės afektai. Ligoniui atrodo, kad jį persekioja, puola, nori užmušti. „Gindamasis” jis gali sužaloti, užmušti savo „persekiotojus”. Tokia būsena trunka trumpai (keliolika, keliasdešimt minučių, rečiau – keletą valandų). Jai praėjus – beveik nieko neprisimena. Išoriškai toks žmogus atrodo lyg išsiblaškęs, paskendęs savo mintyse. Jo veiksmai, judesiai gali būti nuosek-lūs, jis gali nusipirkti bilietą, sėsti į autobusą, traukinį, lėktuvą ir atsipeikėti jam visiškai nežinomoje vietoje.
Prieblandinės būsenos sąmonės sutrikimas pasitaiko sergant organiniais psichikos sutrikimais, po intoksikacijos, psichikos traumos. Šiek liek daž-niau su juo susiduriama teisės psichiatrijos ekspertinėje praktikoje. Prie-blandinės būsenos rūšis – ambulatorinis automatizmas. Jo metu tam tikra laiką (kelias valandas, rečiau – paras) ligonis savo veiksmus atlieka nesą-moningai, „kaip automatas”. Aplinkiniai, net pažįstami, to nepastebi. Li-gonis važinėja troleibusu, neišlipa reikiamojoje stotelėje, atsipeikėjęs nu-stemba, dairosi kur atsidūręs. Trumpai trunkanti ambulatorinio automa-tizmo būsena dar vadinama transu. Naktį pasitaikantis ambulatorinis au-tomatizmas vadinamas humtizmu arba somnambulizmu.INTELEKTO SUTRIKIMAIIntelektas – lai žinių bagažas ir sugebėjimas tinkamai jį panaudoti, greitai ir teisingai spręsti kylančius klausimus. Žinoma, intelektui labai svarbūs ir kili psichikos procesai – suvokimas, mąstymas, atmintis, dėmesys,valia, emocijos ir svarbiausia – sąmonė. Taigi intelektas priklauso nuo visos žmogaus psichikos.Intelekto sutrikimas pasireiškia tuo, kad ligonis nebesugeba abstrakčiai mastyti, mokytis, pažinti, spręsti naujas užduotis. Intelekto sutrikimas ki-taip dar vadinamas intelekto nevisaverliškumu, nepakankamumu arba sil-pnaprotyste. Silpnaprotystė, arba protinis atsilikimas, o pagal seniau vartotą terminologiją – oligofrcnija gali būti įgimta, kai kūdikis gimsta nevisaver-liškas. arba dėl kokių nors sunkiu ligų ir traumų išsivysianti per pirmuosius trejus gyvenimo metus. Silpnaprotyste sergantis asmuo nesugeba abstrak-čiai mastyti, apibendrinti, klasifikuoti. Protinio atsilikimo lygiui įvertinti yra sukurti įvairūs psichologiniai mėginiai (testai), iš kuriu plačiausiai vartoja-mas Wechler intelekto tyrimo testas. Jais nustatomas intelekto rodiklis, ar-ba koeficientas (/.£?.) (angį. inteligency ąuotteni}. Normalus intelekto ro-diklis yra ne mažesnis kaip 70. Esant lengvam protiniam atsilikimui, l.Q. intervalas esti nuo 50 iki 69, vidutiniam – nuo 35 iki 49, sunkiam – nuo 20 iki 34. Jei protinis atsilikimas labai sunkus, I.Q. yra mažesnis kaip 20. Su-prasti ir(arba) vykdyti prašymus bei nurodymus tokie asmenys sugeba labai ribotai, jie būna nejudrūs, žodynas labai skurdus (išmoksta keletą papras-čiausių žodžių).Įgytas intelekto nepakankamumas arba intelekto regresas vadinamas demencija. Ji gali būti lakūninė (parcialinc), totali (globali), senatvinė, vas-kulinė (kraujagyslinė) ir kt. Demencija susiformuoja po sunkiu galvos sme-genų traumų, intoksikacijų, išplitusių insultų, anoksijos bei kitų organinių veiksniu.POTRAUKIŲ (INSTINKTŲ) SUTRIKIMAIPotraukiai – tai įgimta funkcija, labai svarbi gyvybei išlaikyti, giminei pratęsti. Jie būdingi visai gyvūnijai, bet žmonių potraukiai labiau priklauso nuo žmogaus valios, sąmonės. Išskiriami tokie potraukiai: mitybos, savi-saugos ir lytiniai (dauginimosi). Psichikos sutrikimai neretai sukelia įvairius potraukių sutrikimus.Mitybos potraukių susilpnėjimas pasireiškia apetito sumažėjimu arba apetito praradimu, pasišlykštėjimu maistu, visišku nevalgymu -anoreksija. Toks ligonis sublogsta, sunyksta, visiškai išsenka – išsivysto kacheksija. Kartais mitybos potraukis sustiprėja, atsiranda bulimija – nuolatinis, nepa-sotinamas alkio jausmas. Žmogus, nebegalėdamas daugiau praryti, išsivc-mia ir vėl valgo. Polidipsija ~ nenumalšinamas troškulys. Ligonis per dieną išgeria 5-6 l ir daugiau skysčių. Kai kuriu psichikos sutrikimų metu atsiran-da mitybos potraukio iškrypimas -paroreksija, kai ligonis valgo nevalgomus daiktus – žemę, net savo išmatas – koprofagija, žmogieną – antropofagija, lavonus – nekrofagą.Savisaugos potraukiui susilpnėjus, žmogus nesirūpina savimi, savo svei-kata, nesisaugo atsidūręs pavojingoje siluaeijoje, sumažėja jo jautrumas skausmui. Šiam potraukiui sustiprėjus, ligonis pradeda liguistai rūpintis savo sveikata, domėtis savo organizmo veikla, nuolat tikrina savo pulsą, temperatūrą, išmatas ir pan., t.y. tampa hipachondriškas. Iškrypus savisau-gos potraukiui, ligonis gali žaloti save. Tai vadinama aitlomutiliacija (degi-na cigarete rankas ir pan.) arba atkakliai mėgina nusižudyti – elgiasi savo atžvilgiu agresyviai, suicidiškai (lot. suicidium – savižudybė). Nepasisekus lai padaryti vienu būdu – mėgina kitu. Pavyzdžiui, vienas ligonis mėgino save užmušti kirviu, nepavykus – griebė elektros laidų galus, kad užmuštų elektros srovė. Atsigavęs nusprendė pasikarti. Virvei nutrukus, atsipeikėjo ir ėmė valgyti musmires. Pamatęs, kad ir tai nepadeda, puolė skandintis, bet žmonės išgelbėjo.Lytiniam potraukiui susilpnėjus, dingsta noras lytiškai santykiauti, atsi-randa lytinis šaltumas. Tokia vyrų negalia vadinama impotencija, arba erek-cijos sutrikimu, moterų – frigidiškumu. Šiam potraukiui sustiprėjus, atsi-randa hiperseksualumas, nuolatinis lytinis sujaudinimas (vyrams – saturiazė, moterims – nimfomanija). Lytinio potraukio iškrypimas vadinamas devia-cija arba pen’ersija. Lytinė deviacija gali pasireikšti onanizmu (masturbaci-ja) – kai lytiškai pasitenkinama lik tokiu būdu (masturbacija prieš veidrodį – narcisizmas), petingu – pasitenkinama tik bučiuojantis ir liečiant kitos lyties asmens lytinius organus, promiskuitetu – kai nuolat keičiami lytiniai partneriai, grupinis seksas ir kt.Lytinės perversijos (parafilijos), kartais vadinamos lytinės orientacijos sutrikimais, pasireiškia homoseksualizmu – lytinis potraukis lik tos paties lyties asmeniui (mot. – lesbinė meilė, vyr. – pederastija), biseksualizmu -potraukis abiejų lyčių asmenims. Sadizmas – lytiškai pasitenkinama kanki-nai lytinį partnerį, mazochizmas – jaučiant skausmą. Ekshibicionizmas -lytiškai pasitenkinama demonstruojant lytinius organus kitos lyties asme-nims ir(arba) maslurbuojantis. Fetišizmas – glamonėjant priešingos lyties asmens drabužius, daiktus. Pedofilija – lytinis potraukis santykiauti su vai-kais, geronlofilija – su senais žmonėmis, zoofdija (sodomija) – su gyvuliais, nekrofilija – su lavonais, incestas – su šeimos nariais (molina, levu, broliu, seserimi). Vizionizmas – polraukis ir lylinis pasitenkinimas žiūrini į iylinį aklą arba nuogą kilos lylics asmenį. Transvestizmas – liguistas potraukis dėvėli priešingos lylies asmens drabužius, avalynę arba šukuoseną. Trans-
seksualizmas – atkaklus siekimas pakeisti savo lytį. Tai – lytinės identifika-cijos sutrikimas.Prie potraukių sutrikimų priskiriami ir impulsyvūs potraukiai bei veiks-mai. Tokie potraukiai kyla staiga, yra nesuvaldomi, atliekami be pasiprieši-nimo. Trunka minutes, valandas. Jiems praėjus, vertinami kritiškai. Tokie polraukiai nesusiję su žmogaus asmenybe, neišplaukia iš žmogaus ydų arba pomėgių. Impulsyvūs veiksniai trunka sekundes, minules.Dromomanija (poriomanija) – impulsyvus potraukis nuolat keisti gyve-namąją vieta, valkatauti. Priešingai nei esant ambulatoriniam automatiz-mui, sąmonė nesutrinka, ligonis viską prisimena. Dažniau pasitaiko vai-kystėje, paauglystėje.Dipsomardja – nesuvaldomas noras gerti alkoholinius gėrimus žmo-nėms, anksčiau nepiktnaudžiavusiems alkoholiniais gėrimais. Žmogus stai-ga ima girtauti vienas, nieko nepaiso, neina į darbą, nesirūpina šeima. Po keleto dienų arba savaičių taip pat staiga ir lengvai meta gerti. Kartais po keleto metų dipsomanija gali pasikarloli. Galima ir abstinencija.Piromanija^- niekuo nemotyvuotas noras padegti ką nors ir žiūrėti į su-keltą gaisrą. Žiūrėdamas į liepsną, padegėjas jaučia didelį pasitenkinimą, kartais net lytinį. Praėjus apgailestauja taip pasielgęs.Kleptomanija – staiga kilęs stiprus polraukis pavogti svetimą daiktą, dažnai jam nereikalingą. Ką nors pavogęs, žmogus nusiramina. Kleploma-nai nuo paprastų vagių skiriasi tuo, kad nėra materialiai suinleresuoli. Pa-vogta daiktą toks žmogus paslapčiom grąžina arba išmeta.Homicidomanija^- nemotyvuotas, nepaaiškinamas noras žudyti žmones.Koprolalija – impulsyvus keiksmažodžių, necenzūrinių žodžių, garsų iš-sakymas viešoje vietoje.Impulsyvūs potraukiai bei veiksmai pasitaiko retai. Dažniausiai jie būna kaip vienas iš šizofrenijos požymių arba esant organiniam smegenų sutri-kimui. Teisės psichiatrijos praktikoje dažnai pasitaiko kleplomaniįos bei dipsomanijos simuliacija.**• •;• >;•LITERATŪRA1. Blažys J. Įvadą:, j psichiatriją.-K.. 19,15.2. Dembinskas A., Eglylis 1. Bendroji psichopatologija.-V., 1985.3. Dcmbinskas A. ir kL Psichologija medicinoje. -V., 1981.4. Krikščiūnas J. Psichiatrija. – ‘„ 1995.5. Lupytė A.. Šurkus ,[. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. – V., lįHJfi.