Psichinė sveikata

Bendras supratimas apie psichinę sveikatą. Trumpos istorinės žinios. Pagrindinės psichinės sveikatos sutrikimų rizikos faktorių grupės.Gera psichinė sveikata sąlygoja žmogaus būtį ir yra visuomenės gerovės pagrindas. Tik psichiškai sveikas žmogus gali įgyvendinti savo tikslus, svajones ir būti naudingas visuomenei. Psichikos ligos yra labai paplitusios ir užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Mokslinė – techninė revoliucija ir su ja susiję reiškiniai didina nervinę, psichinę ir emocinę įtampą. Tai kenkia žmogaus organizmui – žaloja nervinę bei psichinę sistemą – dėl to dažniau sergama neuroze, funkcinėmis nervų sistemos ligomis, alkoholizmu, narkomanija, dažniau apima depresija, daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių vaikų. Turinčių psichikos sveikatos sutrikimų žmonių skaičius vis didėja. Vis sudėtingesni žmonių tarpusavio santykiai. Rizikos veiksniai, sukeliantys psichikos ligas taip pat yra: skurdas, nedarbas, vienatvė, migracija, karai, socialinis-ekonominis neužtikrintumas. Žmogus, sergantis psichikos liga, kartais nesugeba logiškai mąstyti, kritiškai vertinti savo būklę, poelgių ir aplinkos, taigi pakinta jo elgesys, kalba, santykiai su aplinkiniais. Siekdami išsaugoti gerą psichinę sveikatą, sušvelninti ligos padarinius, pasveikti, turime išmanyti apie psichiką ir jos sutrikimus. Pirmiausia reikėtų ugdyti aplinkinių toleranciją ligoniui, tuomet pagerės gydymas ir reabilitacija. Psichika gali sutrikti įvairiai. Jei ilgai kankina prasta nuotaika, nerimas ar baimė, jei pasitaiko keistų minčių, pojūčių ar veiksmų, jei suskaudus kuriam nors organui ar kitaip sunegalavus, nepavyksta nustatyti ligos, būtina kreiptis į psichiatrą. Psichinė sveikata – sveikatos dalis – psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia kaip vientisą asmenybę, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Psichinė sveikata sąlygoja tinkamą organizmo santykį su aplinka. Psichiškai sveiko žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra savarankiškas. Kai pažeidžiama psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Ši būklė ryškiai skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos ir kelia grėsmę pačiam asmeniui ar aplinkiniams.Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys.Psichikos sutrikimus galima skirstyti į: 1) psichozinius – kai atitrūkstama nuo realybės, reiškiasi haliucinacijos, kliedesiai (šizofrenija);2) neurozinius, kurie išsivysto po stresų, dėl ilgalaikio pervargimo. Tačiau neatitrūkstama nuo realybės, suvokiama liga (obsesijos, kompulsijos, fobijos);3) organinius, kylančius dėl smegenų struktūros ir jų funkcijų pažeidimo (delyras, demencija);4) funkcinius, kurių etiologinė priežastis nenustatyta.Visi psichikos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai atsiranda dėl išorinių veiksnių, o endogeniniai vystosi dėl įvairių vidinių priežasčių. Riba tarp sveikos ir sutrikusios psichikos nėra aiški, todėl konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais tikslinga, kai atsiranda: • stiprus, ilgai trunkantis nerimas• neatitinkantys realybės pojūčiai mąstymas (iliuzijos, haliucinacijos, kliedesiai ir kt.);• užsitęsęs liūdesys;nepagrįsta baimė;• priklausomybės psichoaktyviosioms medžiagoms pavojus;• miego sutrikimų;• seksualinių funkcijų sutrikimų;• sumišimas;• beviltiškumas, mintys apie savižudybę;• impulsyvus, neatitinkantis konkrečių aplinkybių elgesys.Istorinės žinios. Senovėje psichikos ligos buvo laikomos piktųjų dvasių apsėdimu, raganų įtaka ir pan. Buvo įprasta piktąsias dvasias varyti iš ligonio užkeikimais ir apeigomis. Mokslinė medicina pradėjo plėtotis Senovės Graikijoje. Alkmeonas, daugiau kaip 500 m.pr.m.e. skelbė, kad galvos smegenys esančios pojūčių ir minčių organas. Tačiau jis dar nežinojo, kad psichikos liga pasireiškia sutrikus jų funkcijai. Jo amžininkas Pitagoras smerkė girtavimą, o psichikos ligų profilaktikai siūlė mankštą ir muziką. Psichiatrijos (ir apskritai medicinos) tėvu laikomas Hipokratas (apie 370 m.pr.m.e.) Hipokratas pirmasis pareiškė, kad gali sunegaluoti galvos smegenys ir kad toks žmogus laikytinas ligoniu. Jis aprašė keletą psichikos ligų, jų priežastimi laikė objektyvias priežastis: traumą, apsinuodijimą, jaudinimąsi, apsigimimą. Didelę reikšmę jis skyrė aplinkai. Hipokratas ligoniui rekomendavo dietą, ramybę, apsitrynimus šaltu vandeniu, mankštą, pasivaikščiojimus, taip pat vėmimą sukeliančius ir vidurius laisvinančius vaistus. Vėliau Vakarų Europoje didelę autoritarinę valdžią įgijusi Romos katalikų bažnyčia psichikos ligonius laikė „apsėstaisiais“ ir ėmė siautėti „šventoji inkvizicija“ – psichinius ligonius taip pat gyvus degindavo ant laužo.Renesanso laikotarpiu Europoje naujai pažvelgta į sergančiuosius psichikos ligomis. Rečiau imta laikyti juos apsėstaisiais, jais ėmėsi rūpintis valstybė ir vienuolynai. Gydytojai, o vėliau ir visa visuomenė pradėjo suprasti, kad psichikos ligonius reikia gydyti. Tačiau pirmosios jiems skirtos prieglaudos ir „ligoninės“ buvo tikri kalėjimai, kurių svarbiausia paskirtis – izoliuoti nuo visuomenės, ypač neramiuosius. Paprastai ligoniai neturėdavo elementarių sanitarinių sąlygų, būdavo varžomi, kankinami. Buvo paplitusi nuomonė, kad visi, kurie bendrauja su psichikos ligoniais, patys tampa „bepročiais“. Ši pažiūra baugino žmones, vertė juos būti atsargiais, trukdė bendrauti su susirgusiais artimaisiais. Pirmasis, praktiškai pradėjęs psichikos ligonių „gydymo“ humanizavimą buvo Paryžiaus priemiesčio ligoninės direktorius F. Pinelis. Jis buvo geras organizatorius, jautrus gydytojas ir mokslininkas. Rašė knygas apie psichiatriją, smerkė netikusį „gydymą“. Pinelio idėjos greitai pasklido po Europą, Ameriką, griaudamas viską, kas atgyvenę. Prie ligonių išlaisvinimo ir gydymo humanizavimo daug prisidėjo ir Džonas Konolis. Jis reikalavo atsisakyti net tramdomųjų marškinių, varžančių liemenių, suteikti liginiams kuo didesnę laisvę. Buvo stengiamasi sudaryti sąlygas ligoniui laisvai išeiti į kiemą pasivaikščioti. Šios idėjos sparčiai plito ir palengva buvo įgyvendinamos daugelio šalių psichiatrinėse ligoninėse. Pacientai tapo daug ramesni, laimingesni, sumažėjo jų priešiškumas aptarnaujančiam personalui.Senovės Lietuvoje buvo paplitusi nuomonė, kad psichikos liga esanti Dievo bausmė, velnio apsėdimas, mirusių žmonių vėlių ar gyvūnų sielų veiklos rezultatas. Pirmieji gydytojai Lietuvoje atsirado tik 15a. viduryje. Tarp jų dar nebuvo psichiatrų. Pirmoji pamišėlių prieglauda – „špitolė“ – buvo įsteigta 1635m. Vilniuje. Ją įsteigė vienuoliai. Ten dar nebuvo gydoma. 1743m. Varniuose sergantiems psichikos ligomis buvo įkurta špitolė ir jais rūpinosi vienuoliai rokitai. Lietuvoje psichiatrija ėmė vystytis senojo Vilniaus universiteto gyvavimo laikotarpiu. Ten buvo apgintos kelios disertacijos psichiatrijos tematika. Mokslinė psichiatrija Lietuvoje pradėjo plėtotis 18a. pabaigoje – 19a. pradžioje. Sergančiųjų psichikos ligomis padėtis Lietuvoje pradėjo gerėti 20a. pradžioje. 1903m. Įsikūrė Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė su 1000 lovų, laboratorijomis ir kabinetais. Čia dirbo 11 gydytojų. Čia prasidėjo ir mokslinis darbas. Nuo 1937m. Sergančiuosius psichikos ligomis pradėta gydyti insulino šoku. Nuo tada Lietuvoje į tokius ligonius nustota žiūrėti kaip į nepagydomus. Sveikesnieji net dirbo žemės ūkio darbus, buvo organizuota meno saviveikla. Tačiau už gydymą reikėjo brangiai mokėti, taigi jis daugeliui buvo neprieinamas. Dabartinė psichiatrinė ligoninė nebeįsivaizduojama be darbo terapijos (įrengiamos dirbtuvės), atsiranda sudėtinga diagnostinė aparatūra, psichologijos, psichoterapijos, fizioterapijos kabinetai. 1990m. Įsikūrė Lietuvos psichiatrų asociacija (LPA). Jos pagrindiniai tikslai yra racionali Lietuvos psichiatrinės pagalbos reorganizacija ir siekis atkreipti didesnį visuomenės ir vyriausybės dėmesį į paramą Lietuvos gyventojų psichinei sveikatai. Bendroji psichopatologija: suvokimo, atminties ir dėmesio, valios ir judesių, emocijų ir jausmų, mąstymo sutrikimai, neuroziniai ir psichopatiniai sindromai, jų atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai.Visą psichinę žmogaus veiklą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: intelektiniai procesai – pojūčiai, suvokimai, atmintis, mąstymas. Nuo jų priklauso žmogaus pažintinė (kognityvinė) veikla;emociniai procesai – atspindintys subjektyvią žmogaus reakciją į jį veikiantį dirgiklį, jo santykį su supančia aplinka;valios procesai – sąlygojantys tikslingą žmogaus veiklą siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.Sutrikus psichinei sveikatai, atsiranda tam tikri simptomai ir jų visuma – sindromai (gr. syndrome – sankaupa). Tai nagrinėja psichiatrijos dalis – bendroji psichopatologija. Svarbu įsidėmėti, kad pagal vieną simptomą negalima diagnozuoti psichikos sutrikimo. Net ir keli požymiai dažnai dar neįrodo ligos. Ją galima įtarti, kai susidaro simptomų kompleksas (sindromas), ryškus bei ilgai trunkantis.Pojūtis – elementariausias psichinės veiklos procesas, atskirų daiktų ir reiškinių konkrečių savybių atspindys sąmonėje (pvz., atpažįstama tik spalva, forma, garsas ir pan.). tai sudėtinė suvokimo dalis.Suvokimas – procesas, kurio metu suvokiamas ir tiesiogiai pažįstamas aplinkinis pasaulis (išorinis ir vidinis). Tai yra tiesioginis jutimo organus veikiančių daiktų ir reiškinių visumos atspindys (koks yra objektas suvokiama iš atskirų pojūčių). Suvokimo tikslumas priklauso nuo daugelio išorinės aplinkos faktorių (triukšmo, apšvietimo) ir vidinės individo būsenos (nuotaikos, intelekto, išsilavinimo).

Be suvokimo jokia psichinė veikla neįmanoma. Sutrikus suvokimo funkcijai, atsiranda iliuzijos ir haliucinacijos. Iliuzija – lengviausias suvokimo sutrikimas. Tam tikromis aplinkybėmis su ja susiduria daugelis žmonių. Jas gali sukelti nuovargis, didelė nervinė įtampa ar apskritai neįprastas nervų sistemos jautrumas. Iliuzija – aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimas iliuzijomis, klaidingas aplinkos dirgiklis, iškreiptas tikrovės atspindys. Verbalinės iliuzijos – kai dėl klausos iliuzijų žmogui gali pasigirsti, kad netoliese žmonės kalba apie jį – dargi apkalba. Sergantysis psichikos liga gali patirti gausių ir intensyvių iliuzijų. Gausiomis bauginančiomis iliuzijomis gali prasidėti baltoji karštinė. Pareidolijos iliuzijos atsiranda dėl skirtingos atmosferos.Daug sunkesnis suvokimo sutrikimas – haliucinacijos (siaubo), kurioms atsirasti nereikia išorinio dirgiklio. Jos dažniausiai pasireiškia sergant psichikos liga arba esant baltajai karštinei. Haliucinacija kartais labai primena iliuziją (ypač uoslės, skonio ar lietimo), būna ryški, tikroviška. Ligonis ją suvokia kaip realybę. Jis mato keistas šmėklas, gyvulius, vabzdžius, gyvates ir pan., todėl reikia bėgti, gintis ir pan. Regos haliucinacijas dažnai sukelia sąmonės sutrikimas. Klausos haliucinacijos dažniausiai pasireiškia sergant sunkia psichikos liga. Ligonis girdi „balsus“, atskirus garsus ar žodžius. Jei tai būna įsakymai, – jis gali paklusti, netgi žudytis ar pulti aplinkinius. Gali pasireikšti ir lytėjimo haliucinacija: oda tarsi glostoma, maigoma, spaudoma, ja ropoja vabzdžiai. Ligoniui taip pat gali sutrikti ir aplinkos suvokimas, taip pat gali sutrikti pusiausvyra, tuomet atrodo, kad supasi grindys, kilojasi lova, kad kūnas lengvesnis už orą ir galima sklandyti.Atmintis – atsinaujinantis ankstesnės patirties atspindėjimo procesas mūsų sąmonėje. Tai psichinės veiklos gebėjimas įsiminti (fiksacija), išsaugoti (retencija) ir atsiminti (reprodukcija) gautą informaciją. Šis procesas sudėtingas ir reikalingas mąstymo procesui. Atmintį įtakoja daugelis faktorių – žmogaus amžius, išsilavinimas, emocinės būsenos, suinteresuotumas, savijauta. Atmintis yra ne tik svarbi intelekto prielaida, bet ir viena iš svarbiausių psichikos funkcijų. Be atminties nebūtų žmonijos pažangos, nes tik praeitis gali numatyti ateitį. Atminčiai svarbi atranka: geriau įsimename ir išlaikome atmintyje tai, ką geriau suvokiame, kas labiau domina, ką laikome svarbiu, įsimintinu dalyku. Atmintis skirstoma į mechaninę ir loginę. Žmogus, turintis gerą mechaninę atmintį, įsimena ir atsimena informaciją mechaniškai, dažnai net be loginio ryšio, nepaisydamas jos prasmės. Taip įsimenami tel. nr., svetimos kalbos žodžiai. Mechaninė atmintis labiau būdinga vaikams, rečiau – suaugusiems. Loginė, arba prasminė, atmintis yra pranašesnė už mechaninę, nes įsimename ir atsimename tai, kas esmingiausia. Dar atmintį galima skirstyti į trumpalaikę ir ilgalaikę. Ilgiau prisimename tai, kas mums svarbu, reikalinga, būtina. Atmintis, kaip ir kiti psichiniai procesai, sutrinka susirgus psichikos liga, pasenus, kai pasireiškia galvos smegenų irimo procesai, ypač susirgs senatvine silpnaprotyste. Atminties sutrikimai skiriami į kiekybinius ir kokybinius. Kiekybiniai atminties sutrikimai: amnezija (atminties išnykimas), hipomnezija (atminties susilpnėjimas), hipermnezija (atminties pagerėjimas, kurio metu ji sustiprėja ne visa, bet tik pavienės jos formos. Dažniausiai pagerėja mechaninė atmintis, o loginė – nesustiprėja). Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami paramnezijomis. Tai: pseudoreminiscencijos (klaidingai prisimenamas įvykių laikas), konfabuliacijos (atminties praradimai užpildomi nebūtais išsigalvotais įvykiais, kuriais pacientas nuoširdžiai tiki), kriptomnezijos (pacientas negali suvokti, ar mintys, įvykiai jo paties išgyventi, ar kitų žmonių papasakoti, perskaityti, susapnuoti ir pan.), ekmnezijos (kai praeitis perkialiama į dabartį ir žmogus jaučiasi, lyg gyventų praeityje). Atmintis blogėja pagal tam tikrą schemą. Iš pradžių pamirštami naujausi įvykiai, išgyvenimai, bet geriau prisimenami vaikystės ir jaunystės įvykiai. Todėl senyvas žmogus yra linkęs tvirtinti, kad praeitis buvo geresnė ir dramatizuoti dabartį. Pastebėta, kad greičiau pamirštama tai, kas tiesiogiai nesisieja su ligonio asmenybe. Žmogaus psichikai būdinga užpildyti atminties spragas anksčiau būtais arba nebūtais dalykais. Dėl fantazijų atsiranda atminties klaidų (dažniausiai sergantiems senatvine silpnaprotyste). Kartais atmintis netikėtai pagerėja, žmogus pradeda prisiminti tą informaciją, kuri jam seniai nebereikalingi (raumenų grupių pav.)

Dėmesys – tai psichinės veiklos gebėjimas tikslingai susikaupti viena reikšminga žmogui kryptimi į tam tikrą daiktą, objektą, reiškinį ar temą. Dėmesį savaime patraukia tokia informacija, kuriai būdingi netikėtumo, naujumo ir nematomumo elementai. Dėmesys skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Pasyvus d. pasireiškia be mūsų valios. Jį patraukia patys daiktai ar reiškiniai, pvz., garsai. Vaikų dėmesys yra dažniau pasyvus. Aktyviam d. reikia tam tikrų sąlygų: neturi trukdyti pašaliniai dirgikliai (triukšmas, stipri šviesa ir pan.). Dėmesį sutelkti padeda ir uždavinio svarba. Dėmesiui būdinga: koncentracija – kelių objektų, į kuriuos nukreiptas dėmesys, išskyrimas. Apimtis – objektų, į kuriuos nukreiptas dėmesys, kiekis. Perkėlimas – sugebėjimas nukreipti dėmesį į kitą veiklą.Paskirstymas – gebėjimas vienu metu atlikti keletą veiksmų. Dėl įvairių ligų išsekus organizmui, nervų sistemai, gali sutrikti ir dėmesys. Pvz., susirgus neuroze, patyrus galvos traumą, būna sunku dėmesingai skaityti, skaičiuoti, spręsti uždavinius. Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas, koncentracija, apimtis, perkėlimas ir paskirstymas, pasireiškia susitelkimo išsekimas; apimties susiaurėjimas; klampumas; įstrigimas; išsiblaškymas. Nusilpus koncentracijai, žmogus nors sugeba sutelkti dėmesį, tačiau negali jo išlaikyti tam tikrą laiką ties kuriuo nors objektu. Atsiranda išsiblaškymas. Dėmesys greitai išsenka organinio, asteninio sindromų metu. Maniakinio sindromo metu jis nuolat nukrypsta į įvairius pašalinius dirgiklius. Dėmesys gali ne tik nusilpti, bet ir susiaurėti. Sutrikus dėmesio apimčiai, žmogus sukaupia dėmesį tik į vieną objektą (sveikas gali sutelkti dėmesį į 4-7 objektus). Sutrikus perkėlimui, žmogus negali greitai perkelti dėmesio nuo vieno objekto į kitą. Dėmesys tampa klampus (Pvz., po traumos žmogus negali galvoti, kalbėti apie nieką kitą. Kalbant įstringama į nereikšmingas detales). Esant paskirstymo sutrikimui, nesugebama dėmesio normaliai paskirstyti, didžiausią jo dalį skiriant svarbiausiam objektui, o likusias dalis – antraeiliams dalykams. Žmogus tada visą dėmesį nukreipia tik į vieną dalyką (depresinio, paranoidinio sindromų atvejais). Sergant kai kuriomis psichikos ligomis, ima vyrauti pasyvus dėmesys. Žmogų užvaldo išoriniai dirgikliai.Valią, kaip neatsiejamą nuo kitų žmogaus psichikos funkcijų, galima apibūdinti kaip sąmoningą veiklos pasirinkimą ir reguliavimą, gebėjimą siekti tikslo ir jį įgyvendinti. Valingam veiksmui atlikti pirmiausiai reikia turėti tikslą. Tikslas priklauso nuo poreikių, interesų, argumentų „už“ ir „prieš“. Pagal valingumą žmones priimta skirstyti į valinguosius, silpnavalius ir bevalius. Valia daug priklauso nuo temperamento, auklėjimo ir noro stiprinti savo valią. Siekiant svarbaus tikslo tenka nugalėti daug kliūčių, o tam reikia valios pastangų. Valia – ne įgimta, taigi jos galima ir netekti. Dažnai valios susilpnėjimas pasireiškia vangumu, pasyvumu, judesių sulėtėjimu. Žmogus netenka noro ir nesistengia ką nors veikti. Dėl to jį reikia nuolat skatinti, raginti. Vėliau valia visiškai prapuola. Ligonis nieko nebeveikia, daugiausiai guli arba vaikštinėja. Valios ir veiklos sutrikimas gali pasireikšti ir nerimastingumu, neprasmintais ir nenatūraliais judesiais. Kai kurių ligonių elgesys gali priminti vaikišką kvailiojimą, maivymąsi, primityvų juokavimą. Kartais ligoniai staiga gali tapti impulsyvūs, daužyti daiktus, iššokti pro langą.Valia pasireiškia judesiais, veiksmais, elgesiu, taigi glaudžiai siejasi su motorika, judesiais. Išsivysto įvairūs psichomotoriniai sutrikimai, kurie gali pasireikšti judesių sulėtėjimu (hipokinezija), judesių pagreitėjimu (hiperkinezija), išnykimu (akinezija). Sutrikus psichikai, išryškėja įvairūs valios procesų pasikeitimai, iškrypimai, potraukių patologija (mitybos, savisaugos), lytinio potraukio sutrikimai.Psichomotorinio sujaudinimo metu impulsyvumas pasireiškia staigiais, betiksliais, chaotiškais, nevaldomais judesiais. Gali pasireikšti stereotipijos – vienodi, daug sykių kartojami judesiai. Verbigeracijos metu – nuolat kartojami panašiai skambantys žodžiai, sakiniai. Kartu su motorikos sutrikimais pasireiškia paramimijos – įvairūs veido mimikos sutrikimai (nesuderinti veido raumenų judesiai). Tai neatitinkanti nuotaikos veido išraiška – grimasa.Emocijos ir jausmai. Visi džiaugiamės ir liūdime, juokiamės ir verkiame, esame linksmi arba pikti – tai vis emocijos, jų išraiškos. Emocijos – subjektyvi žmogaus reakcija, išgyvenimas, susijęs su objektyvia tikrove, su pačiu savimi. Istoriškai emocijos nekinta, tik atsiranda dėl vis kitokių priežasčių ir vis kitaip pasireiškia. Emocijos labai siejasi su poreikiais. Juos patenkinę, išgyvename įvairias malonias emocijas, o negalėdami patenkinti – pyktį. Šiuolaikiniam žmogui vis dažniau tenka slopinti stiprias emocijas, jų išorines reakcijas, tačiau didėjantis gyvenimo tempas dažnina konfliktus, taigi neigiamų emocijų išvengti neįmanoma. Saikingai patirdami neigiamas emocijas (nerimą, baimę, širdgėlą ir kt.), intensyviau išgyvename teigiamas e.: džiaugsmą, pasitikėjimą savimi ir kt. Šiuolaikinis žmogus, patirdamas neigiamas emocijas, turi stengtis neužslopinti emocijų („neužmesti“ į pasąmonę) ir jų išorinių reakcijų, o iškrauti, pvz., giliu kvėpavimu arba fiziškai (mankšta ir pan.). Užslopinti fiziologiniai mechanizmai sukelia įvairių negalavimų – skrandžio opą, hipertoniją. Tokia emocijų evoliucija skatina ieškoti įvairesnės, judresnės veiklos. Kartais tuo pačiu metu be aiškaus pagrindo gali pasireikšti priešingos emocijos: džiaugsmas ir kančia, meilė ir neapykanta ir pan. Tai jau nesveikas reiškinys. Emocijos palyginti su jausmais yra trumpalaikės ir ne tokios stiprios, nors būna visaip. Nepaprastai stipri, tiesiog audringa, bet trumpalaikė emocinė reakcija vadinama afektu. Tai didelis džiūgavimas, bet dažniausiai – visiška neviltis, siaubas arba įniršis. Ištikus afektui, gali labai susiaurėti ar net išnykti sąmonė. Dėl to žmogus dažnai negali tvardytis, o paskui kartais daug ko neprisimena.

Fiziologinio afekto metu žmogaus emocinė reakcija į dirgiklius yra adekvati. Reaguodamas į neigiamą dirgiklį būna labai susijaudinęs, garsiai verkia, rėkia, grasina, bet suvokia, kad elgiasi netinkamai ir gali save suvaldyti. Patologinio afekto metu sutrinka sąmonė, reakcija į dirgiklį tampa neadekvati. Žmogus nesugeba teisingai įvertinti savo elgesio, gali elgtis agresyviai, įvykdyti nusikaltimą. Pasibaigus šiai būklei, išsivysto fizinis ir psichinis išsekimas. Žmogus užmiega ir nieko neprisimena. Emocijos labai priklauso nuo žmogaus būsenos, savijautos, asmenybės tipo ir dažnai yra lydimos vegetacinių reakcijų.Sergančiuosius psichikos sutrikimais dažnai lydi šie liguisti nuotaikos pakitimai:• ekstazė – ypatingai stipraus džiaugsmo, laimės, susižavėjimo būsena;• aistra – labai stipri emocinė reakcija, nukreipta viena kryptimi;• euforija (hipertimija) – nepagrįstai pakili nuotaika;• manija – liguistai pakili nuotaika;• morija – nepagrįstai džiaugsminga nuotaika, kvailiojamas elgesys;• disforija – nepagrįstai bloga nuotaika, nepasitenkinimas aplinkiniais, dirglumas, pyktis.Esama ir daugiau (dar apie 10-imt) įvairių liguistų nuotaikos pakitimų.Emocijos yra mūsų sveikatos barometras, jų sutrikimai būdingi psichikos ligoms. Ilgalaikė ir pastovi emocinė būsena vadinama nuotaika.Jausmai signalizuoja apie žmogaus dvasinę brandą. Emocijos būdingos ir gyvuliams, o jausmai – moraliniai, estetiniai ir kt. – tik žmogui. Jie siejasi su beveik visais psichiniais procesais, dažnai ima dominuoti asmenybėje. Tai kilnumas, altruizmas, pasiaukojimas, meilė. Jausmais ne tik vertiname, bet ir skatiname savo veiksmus, reguliuojame jų intensyvumą, tempą ir trukmę. Visuomenėje vis svarbesni ir aukštesnieji jausmai – moraliniai, estetiniai, intelektualiniai. Žmogaus poreikis bendrauti skatina draugiškumo jausmą, užuojautą kitam. Labai svarbūs pareigos ir atsakomybės, meilės tėvynei ir žmogui jausmai.Mąstymas – sudėtingiausias psichinės veiklos procesas. Mąstymu nustatomi daiktų, reiškinių, vaizdinių ryšiai, priežastys, apibendrinimai ir netiesiogiai suvokiama tikrovė. Mąstymas susijęs su kalba, nes per ją pasireiškia. Mąstymo procesui labai svarbu emocinis žmogaus nusiteikimas. Mąstymas yra svarbiausia proto (intelekto) ir asmenybės savybė. Apie žmogaus protingumą sprendžiama iš jo sugebėjimo kritiškai mąstyti, daryti logines išvadas. Žmogus mąsto sąvokomis, mintimis. Pagrindinė minčių perdavimo priemonė yra kalba. Nuo jos mąstymas neatsiejamas, todėl iš kalbos sprendžiama apie įvairias psichikos funkcijas, intelektą. Mąstymas kinta dėl vidinių raidos dėsnių ir dėl išorinių priežasčių. Jį skatina iškylantys neaiškumai ir prieštaravimai. Jei stengiamės juos įveikti, mąstymas tampa savarankišku, kūrybišku. Mąstymas neatsiejamas nuo kitų psichikos procesų. Jo operacijoms pirmiausia reikia atminties. Didelę reikšmę mąstymo procese turi dėmesys, valia, nuotaika. Mąstymas savo ruožtu reguliuoja visas kitas psichikos funkcijas. Net ir psichiškai sveikas žmogus gali mąstyti neteisingai, klysti. Tačiau toks, nusivylęs savo įsitikinimais, gali pradėti mąstyti kitaip, netgi aukotis dėl atrastosios tiesos. Sergant psichikos liga, visada daugiau ar mažiau sutrinka mąstymo procesai. Mąstymo sutrikimai gali būti skirstomi pagal formą ir turinį. Mąstymo sutrikimai pagal formą: sulėtėjęs mąstymas, patologiškai smulkmeniškas mąstymas, perseveracija, stereotipija, prievartinis mąstymas, mąstymo trūkis, padrikas mąstymas, rezonieriškas mąstymas, simboliškas mąstymas, paralogiškas mąstymas, autistiškas mąstymas.Mąstymo turinio sutrikimai: 1) Kliedesys: liguistas, neatitinkančios tikrovės mintys, kurios užvaldo ligonio psichiką. 2) Pervertinimo idėjos: suabsoliutintos mintys, kylančios realiu pagrindu. 3) Įkyrios idėjos: nevalingos mintys, vaizdiniai, baimės ar abejonės ir jų padiktuoti veiksmai. 4) Patologiškas fantazavimas: nesugebėjimas nustatyti ribos tarp fantazijos ir tikrovės. Senyviems žmonėms būdingas apvogimo ir skriaudos kliedesys. Neuroziniai sindromai gali reikštis sergant daugeliu somatinių ir psichikos ligų, ypač jų manifestacijos laikotarpiu, kai pagrindiniai ligos požymiai dar neišryškėję. Neurozė – paplitusi liga, ja dažniausiai suserga neharmoningos, nepusiausvyros asmenybės, melancholikai ir cholerikai. Neurozei atsirasti palankias sąlygas sudaro infekcinė ar kitokia organizmą sekinanti liga, alkoholizmas, galvos smegenų trauma, ilgalaikė nemiga, didelis ypač protinis pervargimas, įtemptas ir netvarkingas darbas. Neurozė gresia tada, kai nesugebama objektyviai įvertinti nemalonumų, traumuojančios situacijos, nepajėgiama sukaupti valios ir kiek prislopinti nemalonius išgyvenimus. Sergantysis neuroze gyvena ne ateities planais ir viltimis, ne šiandiena, o praeitimi. Jis nuolat išgyvena tuos pačius senus nemalonumus, psichines traumas, nesidomi išoriniu pasauliu. Neurozę skatina isteriški būdo bruožai. Neurozė dar mažai ištirta. Jos požymiai būdingi ir sveikiems žmonėms, pvz., dėl didelio nuovargio, sunkių išgyvenimų. Pailsėjus, išsimiegojus, primiršus nemalonumus, negalavimai gali greitai praeiti. Asteninis neurozinis sindromas:– padidėjęs dirglumas;– greitas išsekimas;– nekantrumas, skubotumas;– galvos skausmai;– miego sutrikimai;– asteninis mentizmas prieš užmiegant;– sentimentalumas;– vegetaciniai sutrikimai.Obsesinis – kompulsinis sindromas: 1. Įkyrumai su afektine įtampa:– fobijos;– įkyrūs veiksmai;– įkyrios mintys;– įkyrios abejonės;– įkyrūs prisiminimai;2. Afektiškai indiferentiški įkyrumai:– įkyrios mintys;– aritmomanija; – ritualai. Isterinis neurozinis sindromas: Judesių ir jutimų sutrikimas;Noras būti dėmesio centre;Vegetaciniai sutrikimai;Isterinis priepuolis;Isterinė prieblandinė būsena (pritemusi sąmonė);Psedudodemencija (suvaikėjimas);Puerizmas (pozos keitimas);Isterinis stuporas;Miunhauzeno sindromas (fantazavimas);Psichopatiniai sindromai. Jei žmogus dėl netikusio auklėjimo ar kitų priežasčių nepajėgia perimti iš visuomenės tam tikrų moralinių normų, jis konfliktuoja su aplinka, su visuomene. Tokia asmenybė vadinama psichopatiška. Būti psichopatu tai nereiškia būti blogu žmogumi. Tai suluošinto, sunkaus, prieštaringo, nenuoseklaus, dažnai uždaro, įtaraus, o kartais priešingai – perdėtai jautraus, bailaus, nuolat besigraužiančio ar abejojančio charakterio žmogus. Psichopatija pakeičia emocijas, valią, elgesį, bet ne intelektą. Psichopato emocijos labai intensyvios. Jos užvaldo asmenybę, vadovauja jo veiksmams, poelgiams ir net veikia mąstymo procesus. Psichopatai negali ilgai gyventi tarp žmonių be konfliktų. Dėl savo charakterio jiems sunku dirbti, atlikti pareigas, nes jie paprastai daug reikalauja iš kitų. Jie nuolat nepatenkinti šeima, darbo kolektyvu, visuomene, nuolat priešinasi kitų nurodymams, o patys nurodinėti nesugeba. Tarp jų yra daug išdidžių, nekantrių ir staigių žmonių. Tokių visi vengia, šalinasi, o šie lieka nesuprasti, vieniši, nelaimingi. Tam tikri elgesio sutrikimai dar neduoda pagrindo laikyti žmogų psichopatu, jeigu jis toks nėra, jeigu jį galima įtikinti, perauklėti, t.y. koreguoti jo elgesį. Psichopatijos priežastys skirstomos į biologines ir socialines-psichines. Prie biologinių priskiriamas paveldimumas, kuris suprantamas kaip galimybė, polinkis sirgti psichopatija, taip pat nėštumo patologija, bei įvairūs žmogaus veiksniai pirmais gyvenimo metais. Svarbesni yra socialiniai-psichiniai veiksniai. Tai žalingas aplinkos poveikis asmenybės formavimuisi. Ypač kenkia auklėjimo klaidos.

Paranoidinis psichopatinis sindromas:– perdėtas jautrumas nesėkmėms ir trukdymams;– nuolatinis priešiškas nusiteikimas;– įtarumas;– detalių ieškojimas savo tiesai įrodyti;– karingas savo teisių gynimas.Šizoidinis psichopatinis sindromas: – emocinis šaltumas;– abejingumas kitų nuomonei;– vienišumas;– artimų ryšių stoka;– abejingumas socialinėms normoms.Isteroidinis psichopatinis sindromas (troškimas nuolat būti dėmesio centre)– teatrališkumas;– įtaigumas;– emocijų paviršutiniškumas, labilumas;– noras būti dėmesio centre;– egocentriškumas. Anankastinis psichopatinis sindromas (siekiantis tobulumo, perfekcionizmas)– perdėtas atsargumas, polinkis į dvejojimą;– tobulybės siekimas;– pedantiškumas, skrupulingumas;– atsidavimas darbui ignoruojant malonumus;– griežtas socialinių normų laikymasis;– rigidiškumas ir užsispyrimas;– polinkis į įkyrumus;Elgesys ir jo sutrikimai: elgesio samprata, pagrindiniai faktoriai, įtakojantys elgesį. Elgesio sutrikimai: dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo sutrikimas, jo atsiradimo priežastys, formos, simptomatika, korekcinės galimybės;– opozicinis neklusnumo tipas, jo atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai, korekcinės galimybės.– Savižudybės, jų klasifikacija, atsiradimo priežastys, korekcinės galimybės.Elgesys – tarpusavyje susijusių subjekto (individo, grupės) veiksmų sistema, kurios tikslas – sąveikaujant su aplinka realizuoti tam tikras funkcijas. Tai egzistuojančios tam tikroje visuomenėje, bendruomenėje, grupėje socialinio elgesio normos.Žmogaus elgesys: 1. prosocialus (moralės normų, tradicijų ir papročių laikymasis; teisės normų laikymasis) 2. asocialus: a) teigiamo kryptingumo; b) neigiamo kryptingumo amoralus (bendri teisėtvarkos pažeidimai, kriminaliniai nusikaltimai).Elgesį įtakojantys faktoriai:1) Vidiniai asmenybės faktoriai: adekvatus socialinės informacijos perdirbimas, prosocialaus elgesio scenarijai ar žinių schemos, prosociali vertybių sistema, prosocialaus elgesio įgūdžiai.2) Aplinkos sąlygos: tiesioginės ir netiesioginės bausmės už asocialius poelgius, prosocialaus elgesio modelių pateikimas pagrindiniuose modeliavimo šaltiniuose, prosocialūs identifikavimo objektai šeimoje ir artimiausioje aplinkoje.Sutrikęs elgesys. Patologinės elgesio reakcijos. Protesto formos (aktyvios, pasyvios, imitacinės, emancipacinės, kompensacinės).Patologinis elgesys. DTH dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo sutrikimas, opozicinis neklusnumas, sutrikęs charakteris (emocinės ir valios sferos sutrikimai).DTHS požymiai. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis, kojomis, rangosi kelyje. Sunkiai nusėdi, kai to reikalaujama. Lengvai išblaškomas pašalinių dirgiklių, sunku laukti eilėje. Dažnai skuba su atsakymais į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. Sunku laikytis instrukcijų, sunku sukaupti dėmesį atliekant užduotis.

DASS (suaugusių dėmesio aktyvumo sutrikimas). Vyrauja dėmesio sukaupimo problemos, neefektyvus darbo organizavimas, yra poreikis visą laiką būti kuo nors užsiėmus, nesugeba atskirti svarbių užduočių nuo nesvarbių, prasti rašymo įgūdžiai nelengva išmokti naujus žaidimus, emocinis labilumas, eksplozyvus elgesys. Streso netoleravimas, impulsyvumas, nuolatinis nepasitenkinimo savimi jausmas.Korekcijos principai. Suteikti informaciją apie sutrikimą. Mokyti planuoti savo veiklą, sudaryti aiškią, tikslią dienotvarkę ir jos laikytis. Mokyti, kaip susikurti aplinką, neblaškančią dėmesio. Naudoti maskuojamą triukšmą. Didesnę laisvalaikio dalį turi užimti fizinis aktyvumas. Vengti duoti pastabas, peikti, ypač kitų akivaizdoje. Naudoti paskatinimus už pageidaujam elgesį. Netaikyti fizinių bausmių.

Žmogaus asmenybės struktūroje ir žmogaus elgesį įtakojantys veiksniai yra temperamentas, charakteris, gabumai, intelektas – viskas, kas padeda prisitaikyti prie nuolat kintančio vis sudėtingesnio aplinkinio pasaulio. Yra žmonių, turinčių įvairių charakterio patologijų, kurios savitai įtakoja žmogaus elgesį. Tai gali būti žmonės, turintys akcentuotą charakterį. Akcentuota asmenybė – kurios tam tikri charakterio bruožai išreikšti stipriau arba per silpnai. Tai norma, tačiau priartėjusi prie patologinio charakterio, asmenybės sutrikimo.Akcentacijų tipų yra įvairių:• užstringantis (šizoidinis) – įtarus, nekalbus, santūrus, įžeidus, nesugebantis bendrauti;• demonstratyvus (histriorinis) – trokštąs būti dėmesio centre, prisitaikantis, meluojantis;• eksplozyvus (epileptoidinis) – impulsyvus, dirglus, stropus, itin tvarkingas, pernelyg seksualus, nelankstus;• hipertiminis – nuolat pakilios nuotaikos, pernelyg aktyvus, geros savijautos, plačių ryšių;• cikloidinis – pasižymintis ilgai trunkančių distiminių ir hipertiminių nuotaikų kaita;• sensityvus (nerimastingas) – nedrąsus, baimingas, nepasitikintis savimi;• egzaltuotas – žavus, veržlus, kalbus, dėl menkniekių puolantis tai į ekstazę, tai į neviltį;• konformistinis – linkęs gyventi, mąstyti ir elgtis „kaip visi“. Gali pasiduoti blogai įtakai.Taip pat sutinkami narcisistinio, ekscentriško, pasyviai agresyvaus tipo ir kt. asmenybės sutrikimai. Dažnai vienoje asmenybėje galima sutikti keletui tipų būdingų bruožų. Tokiais atvejais diagnozuojami mišrūs asmenybės sutrikimai.Asmenybės sutrikimai yra gilūs, nelankstūs, nekintantys asmenybės bruožai, sutrikdantys žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, dėl to kenčia jie patys ir aplinkiniai. Paprastai žmonės stengiasi prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir elgtis tinkamai. Jei ankstesnis elgesys pasirodo neefektyvus, tai stengiasi jį keisti. Žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, nesugeba prisitaikyti prie pakitusios realybės, elgiasi jiems įprastu stereotipišku būdu, nors dėl to kankinami ne tik aplinkiniai, bet nukenčia ir jie patys. Šie asmenys stokoja savikritikos, nesuvokia, kad elgiasi netinkamai, įsitikinę, kad elgiasi teisingai. Juos valdo emocijos, jie nesugeba suprasti kitų, nesugeba gyventi be konfliktų. Kartais tam tikromis aplinkybėmis, sugeba susivaldyti, bet šeimoje gali būti nevaldomi. Šie žmonės yra nesubrendę, nejautrūs, nekantrus, aikštingi, nuolat besipriešinantys kitų reikalavimams. Patys nesugeba atlikti vadovaujamo vaidmens, o tik kritikuoja aplinkinių veiklą. Jie dažnai lieka nesuprasti, nelaimingi, vieniši, nes jų visi vengia.Šie asmenybės sutrikimai nereiškia, kad tie žmonės yra blogi. Jų tarpe yra gabių, protingų, išsilavinusių, puikiai atliekančių savo pareigas. Dėl savotiško požiūrio, nepagrįstų reikalavimų jiems sunku bendrauti su aplinkiniais, todėl jie nuolat susiduria su daugybe socialinių ir psichologinių sunkumų. Šių asmenybės sutrikimų pasitaiko 5-9%. Įtakos turi genetiniai faktoriai (paveldimumas, persirgtos ligos ar traumos), nepalankūs socialiniai bei aplinkos veiksniai. Aplinkos veiksniai (problemos šeimoje, netinkamas auklėjimas ir pan.), patirti vaikystėje, sukelia visą gyvenimą trunkančius socialinio bendravimo bei elgesio sutrikimus.Asmenybės sutrikimai tiesiogiai nesukelia psichikos ligų, tačiau sudaro palankias sąlygas išsivystyti depresijai, nerimui, hipochondrijai, psichozėms. Sutrikimų turintys asmenys lengviau pažeidžiami streso, greičiau tampa priklausomi nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, užmezga įtartinus seksualinius santykius. Specifinius asmenybės sutrikimus reikia skirti nuo organinių asmenybės pakitimų, kurie pasireiškia po įvairių galvos traumų ar pažeidimų.

Hiperaktyvumo (veiklos ir dėmesio, hiperkinezinis) sutrikimas suaugusiam – tai susierzinimo, susijaudinimo pojūtis, išreikštos išgąsčio reakcijos, sunku susikaupti, proto užtemimas dėl nerimo, sunku užmigti. Hiperaktyvumo sutrikimas yra lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis suaugusiame gyvenime sutrikimas, kuris neigiamai veikia žmogaus gyvenimą namuose, mokykloje, darbovietėje ir bendruomenėje. Hiperaktyvūs vaikai yra nenuoramos, išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių savo tėvams ir mokytojams. Patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, žemas jų savęs vertinimas. Jei tokie vaikai negydomi, jiems padidėja rizika piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti, nusižudyti, susirgti įvairiomis psichikos ligomis. Hiperaktyviam vaiko elgesiui diagnozuoti būtini 8 iš šių išvardintų požymių, trunkančių ilgiau nei 6 mėnesius:Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais).1. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama. 2. Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių. 3. Sunku sulaukti žaidimų eilės ir pan. 4. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. 5. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti), todėl pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų. 6. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant. 7. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos. 8. Sunku žaisti tyliai. 9. Dažnai pernelyg daug kalba. 10. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus. 11. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma. 12. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje, namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis). 13. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę.Hiperaktyvumo priežastys: 1. Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas). 2. Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį sutrikimą). 3. Blogi santykiai šeimoje, konfliktai. 4. Neteisingas auklėjimas šeimoje. 5. Mitybos ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų, konservantų, saldiklių kiekis maisto produktuose). Vaikai su hiperkineziniu sutrikimu nuo mažens irzlūs, blogai miega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja “lyg užsukti”. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti dalykai. Tokie vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje toks vaikas trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi. Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis. Dėl nedėmesingumo vaikai negali žaisti ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl vaikai nenori jų priimti. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami. Dėl impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus, dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusių, su jais dažniausiai sutinka žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai. Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa izoliuoti. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais vaikais jaučia stresą, nes sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti.Hiperaktyvių vaikų gydymas. Užtikrinti efektyvų hiperaktyvumo sindromo gydymą gali multimodalus požiūris į patį sutrikimą ir jo gydymą. Tai reiškia komandos, kuriai priklauso tėvai, mokytojai, gydytojai ir elgesio specialistai (psichologai), sudarymą. Keturi tokio gydymo “kertiniai kampai” yra tokie: a) mokymo planavimas; b) medicininė priežiūra; c) psichologinis konsultavimas; d) elgesio modifikavimas. Negydant hiperaktyvaus vaiko, jis dažniausiai patiria nesėkmes mokykloje, jį atstumia bendraamžiai, kyla konfliktų šeimoje. Visa tai gali sulėtinti vaiko vystymąsi ir dėl menkos savivertės bei nuolatinių nesėkmių sukelti psichikos komplikacijas (nerimo, nuotaikos sutrikimus, tikus ir kt.). Taigi, susidaro ydingas ratas: nesėkmė → žema savivertė → nesėkmė → žema savivertė ir t.t. Ydingas ratas progresuoja ir nulemia: blogą socialinį prisitaikymą, elgesio problemas, nesėkmes mokykloje, delinkventinį elgesį, piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotikais. Korekciniai metodai, dirbant su hiperaktyviais vaikais, skirti ne jų “išgydymui”, o siekiant sudaryti sąlygas, kad mokymosi ir bendravimo nesėkmės vaikui būtų ne tokios dažnos ir ne tokios griaunančios. Tuo pačiu sudaromos sąlygos geresniam vaiko elgesiui (tačiau tokie vaikai išlieka problemiški ilgą laiką). Pagrindinės korekcinės veiklos kryptys:

1. Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku (rekomenduojamas ir tėvams, ir mokytojams).2. Apgalvota skatinimo ir bausmių sistema vaiko elgesiui klasėje ir namie reguliuoti.3. Vaiko nedėmesingumo kompensavimas klasėje specialiomis priemonėmis.4. Vaiko mokymas stebėti ir kontroliuoti save, adekvačiai vertinti savo veiklą.Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku pasiekimas: 1) keičiant suaugusiųjų nusistatymą vaiko atžvilgiu (suvokiant jo netinkamo elgesio objektyvias priežastis, atsisakant jo kaip “priešo”, “trukdydojo”, “sąmoningo kenkėjo” įvaizdžio, stengiantis užjausti jį net tose situacijose, kai jis ne visai teisus); 2) nuolat akcentuojant jo mokymosi reikšmę (pažangą, , lyginant su ankstesniais rezultatais), blogai atliktą darbą aptariant tik klaidų išsiaiškinimo tikslu; 3) stengtis parodyti vaikui daugiau dėmesio būtent tada, kai jis gerai (o ne blogai) elgiasi, dirba.Opozicinis neklusnumo tipas. Dažnai: supyksta, ginčijasi su suaugusiais, vyresniais, autoritetais, aktyviai ignoruoja reikalavimus, taisykles; daro tai, kas erzina kitus žmones; smerkia kitus žmones už savo paties klaidas; pernelyg jautrus ir lengvai kitų suerzinamas; būna piktas ir įsižeidęs; kandus ir kerštingas; dažnai keikiasi ir nešvankiai kalba.SAVIŽUDYBĖ – tai asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė, autodestrukcinė elgsena.Tiesioginė savižudybė – mirtis numatoma kaip galutinis tikslas.Netiesioginės savižudybė – žmogus sąmoningai nesiekia mirties ar suluošinimo, bet griauna savo sveikatą ir gyvybę nesirūpindamas savimi, savo fizine bei psichine būsena (alkoholizmas, narkomanija, toksikomanija).Savižudybių tipai: atvirosios ir slaptosios; ūmios ir chroniškos; tikrosios ir tariamos; savižudiški gestai (manipuliacinės).Savižudybių etapai: 1) minčių ir idėjų; 2) ketinimų; 3) veiksmo.

Presuicidinis sindromas – tai emocijų ir elgsenos kompleksas, kurios yra reakcija į patiriamą stresą ar krizę.Presuicidinio sindromo simptomai: ambivalentiškumas, bejėgiškumo jausmas, nesugebėjimas įveikti savo problemų; fizinis ir psichinis išsekimas; sustiprėjusi baimė, kaltės jausmas, įtampa. Nuotaikų kaita nuo žvalumo iki apatijos. Vidinis chaosas, kurio negalima sutvarkyti. Vilties nebuvimas, nesidomėjimas gyvenimu. Miego sutrikimas.Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje. Tyrimai išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe: visų formų depresijos; asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais); alkoholizmas ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas); šizofrenija; psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo; kiti psichikos sutrikimai. Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus.Somatinės ligos taip pat dažnai tampa savižudybės priežastimi. Dažniausiai žudosi sergantys neurologiniais sutrikimais (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas), stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė). Savižudybės motyvu gali tapti: vėžinis susirgimas (ypač paskutinėse stadijose), ŽIV/AIDS. Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus: cukraligė; išsėtinė sklerozė; lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinamojo trakto sutrikimai; kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams; kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos; lytinės funkcijos sutrikimai; judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai. Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena. Savižudybė gali įtakoti ir sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai. Prevencija. Didinti saugumo jausmą. Skatinti partneriškus, demokratiškus santykius. Nepratinti visuomenės prie minties, kad savižudybė – dar vienas problemos sprendimo būdas. Mažinti žiniasklaidos pateikiamus aprašymus apie savižudybes. Nuoširdžiai rūpintis žmogaus išgyvenimais, problemomis ir tai parodyti. Klausytis žmogaus. Nepalikti žmogaus vieno, sukelti saugumo jausmą. Neskubėti vertinti, duoti teisingų patarimų. Nesukurti priklausomybės, nesiimti atsakomybės už kitą.Nerimo sutrikimai (neurozės): nerimo samprata, pagrindiniai faktoriai, įtakojantys nerimo vystymąsi. Nerimo sutrikimų klasifikacija (išsiskyrimo nerimo sutrikimas, vengimo sutrikimas vaikystėje ar paauglystėje, perdėto nerimo sutrikimas, generalizuotas nerimas, neurastenija, isterija, įkyrių būvių neurozės), jų atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai, korekcinės galimybės.Nerimas – subjektyviai nemaloni psichikos būsena, kai žmogus jaučia vidinę įtampą, negali susikaupti, patiria nemalonius organizmo pokyčius, raumenų įsitempimą. Nerimas – subjektyviai nemaloni būsena, lemiama organizmo sujaudinimo, kuris atsiranda dėl stipraus afekto išgyvenimo.Nerimo sunkumo laipsniai:Padidėjęs jautrumas;Geba identifikuoti aplinkos veiksnius, sukeliančius nerimą;Budrus, visą laiką pasirengęs sutikti pavojų;Sugeba efektyviai spręsti iškilusias problemas, randa alternatyvas.Sunkus nerimo laipsnis: detalių akcentavimas, dėmesio išsiblaškymas, visiškas paskendimas savo problemose, nesidomėjimas aplinka, sunku įžvelgti ryšį tarp detalių ir visumos.Labai sunkus nerimo laipsnis: haliucinacijos, negali susikaupti, emocinis paralyžius.

Nerimo fizinė simptomatika:Silpnas: lengvas diskomfortas, dėmesio reikalavimas, nekantrumas, irzlumas, vidutiniškai išreikštos stereotipijos.Vidutinis: drebantis balsas, pakitęs balso aukštis, pasunkėjusi koncentracija, drebulys, nuolatinis klausinėjimas, nugaros skausmai, galvos skausmai, nemiga, padažnėjęs pulsas, padažnėjęs kvėpavimas, raumenų tempimas, stipriau išreikštos stereotipijos.Sunkus: baimės jausmas, neefektyvus darbas, sutrikimas, netikslinga veikla, pasmerkimo žlugimo pojūtis, stipri somatinė simptomatika, tachikardija, greita kalba.

Fobiniai nerimo sutrikimai: nepagrįstai stipri tam tikrų vietų ar įvykių baimė (atviros vietovės, kelionės autobusu, lėktuvu, kalbėjimo auditorijai).Fobinių nerimo sutrikimų simptomai: veiklos vengimas, jos ribojimas dėl baimės, somatinė simptomatika: padažnėjęs širdies plakimas, dusulys, pokalbio metu ryškėjantis baimingumas.Fobinių nerimo sutrikimų korekcijos principai: kvėpavimo kontrolė, sudaryti baimių sąrašą, suplanuoti veiksmų seką, padedančią stoti akistaton su fobijomis ir priprasti prie jų, nevartoti alkoholio ar nerimą slopinančių vaistų.

Specialistai skiria du nerimo būsenų tipus. Pirmas nerimo būsenos tipas – tai pasikartojantys panikos priepuoliai, kurie užklumpa „iš anksto nepranešę“ ir gali ištikti bet kurioje situacijoje. Panikos priepuolio metu staiga apima sparčiai artėjančio didelio pavojaus nuojauta ir visi minėtieji, tik daug stipresni, fiziologiniai pojūčiai (be minėtųjų, dažnai jaučiamas oro trūkumas, netgi dusulio priepuoliai, galvos svaigimas, pykinimas, alpulys, drebulys, nerealumo jausmas, galūnių tirpimas ir dilgčiojimas). Drauge kyla mirties, išprotėjimo baimė. Laimė, tokia būsena dažniausiai tetrunka kelias minutes. Tarp panikos priepuolių žmogus nerimauja, tarsi laukia, kada priepuolis vėl prasidės. Antrojo nerimo būsenos tipo pagrindinis požymis – nuolatinis nerimas, nesusijęs su konkrečiomis aplinkybėmis. Fiziškai jaučiamas lengvas nuovargis, sunku susikaupti, kamuoja nemiga, žmogus būna irzlus, raumenys įsitempę. Galvoje sukasi mintys apie bejėgiškumą, iš aplinkinių žmonių laukiama neigiamo įvertinimo, kyla įvairiausių „blogų“ nuojautų ir baimių. Ši būsena gali trukti dienas, savaites ar net mėnesius – nelygu asmenybė. Ši būsena vadinama bendruoju nerimu. Nesunku atspėti, kad šie sutrikimai kai kuriuos gyvenimo tarpsnius paverčia tikra kančia ir gerokai apsunkina kasdienybę. Tačiau neskubėkite „diagnozuoti“ sau tikrosios panikos ir kraštutinio nerimo. Nedidelį nerimą patiriame kasdien, būtent jis leidžia mums susikaupti ir būti budriems, kai to reikia. Kaip atsiranda nerimas? Labiausiai paplitęs aiškinimas, kad neigiamų emocijų šaltinis yra ne patys įvykiai, o žmonių lūkesčiai ir tų įvykių interpretacijos. Žmogus suvokia ir aiškinasi įvykius remdamasis prielaidomis ir taisyklėmis, kurių išmoko ankstyvoje vaikystėje. Tam tikras specifinis dabarties įvykis tarsi sužadina ankstyvąją patirtį. Pavyzdžiui, taisyklė, kuria sava vertė matuojama aplinkinių pritarimu: „Jeigu manęs niekas nemyli, tai aš esu bevertis“. Ši taisyklė verčia žmogų manyti, kad pokalbio metu atsirandančios tylos pauzės reiškia, jog jis pašnekovui yra nuobodus, todėl jį pradeda imti nerimas. Kraštutinio nerimo atveju tokia interpretacija skatina suvokti fizinį ar psichologinį pavojų, o panikos priepuolio atveju žmogus yra linkęs savo kūno pojūčius interpretuoti tiesiog kaip „katastrofą“. Kasdienybėje dažnai pasitaiko situacijų, kurios yra objektyviai pavojingos, bet nerimo būsenų kamuojami žmonės yra linkę tą pavojų pervertinti. Toks pervertinimas gali „paleisti“ visą nerimo mechanizmą. Žmogus patiria visuotinį nerimą, nes dauguma situacijų jam atrodo grėsmingos. Organizmo nerimo reakcijos kadaise turėjo svarbią išlikimo funkciją – įspėdavo pirmykštį žmogų apie gresiantį pavojų ir būtinybę gintis. Ši nerimo paskirtis naudinga ir šių dienų pasaulyje, bet kai pavojus kyla iš neteisingo suvokimo, pats nerimas tampa pavojaus šaltiniu. Susidaro užburtas ratas.

Panikos priepuoliai ištinka, kai niekuo neypatingi fiziologiniai pojūčiai suprantami kaip pavojingi ir net „katastrofiški“, ima atrodyti, jog tuoj atsitiks kažkas baisaus. Pvz., sunkumo kvėpuojant pojūtis suvokiamas kaip uždusimo ir mirties grėsmė. Žmonės, kuriuos ištinka panikos priepuoliai, nuolat tikrina savo kūno pojūčius. Jie labai dėmesingi, todėl pastebi tokius pojūčius, į kuriuos daugelis žmonių tiesiog neatkreiptų dėmesio. Taigi vėl užburtas ratas: smarkiau suplakus širdžiai, išsigąstama mirties, kuri stovi su dalgiu už durų, išgąstis skatina dar labiau daužytis širdį, todėl imama manyti, kad mirtis jau čia pat… Ir taip be galo.

Korekcinės galimybės Žmonės, patiriantys bendrąjį nerimą ir panikos priepuolius, dažnai slapukauja ir niekam nepasakoja apie savo nerimą. Dauguma nesupranta, kas jiems darosi, bijo pasirodyti aplinkiniams nesveikais. Neretai ima vengti vietų ar situacijų, kuriose išgyvena nemalonią būseną. Toks gyvenimas ilgainiui tikrai gali tapti nevisavertiškas. Todėl apie savo būseną rekomenduojama kam nors papasakoti psichologui, psichoterapeutui arba psichiatrui. Informacija apie savo būseną sumažina nerimo baimę. Gydant paniką ir bendrąjį nerimą dažnai taikoma kognityvinė elgesio terapija, kuria mėginama nutraukti „užburtąjį ratą“: atpažinti įsitikinimus, kurie lemia klaidingas įvykių, situacijų, savo kūno reakcijų interpretacijas, mintis, kurios kyla nemalonios būsenos metu ir pan. Padeda ir įvairūs relaksaciniai metodai, kurių galima išmokti ir naudoti savarankiškai. Kartais skiriama įvairių raminamųjų vaistų, antidepresantų. Gali padėti palaikomoji, kognityvioji psichoterapija, problemų sprendimo būdai.Tačiau nereikia persistengti diagnozuojant sau ir kitiems įvairias panikas ir nerimus kasdienėse situacijose, kuomet nerimas kyla iš noro išvengti pareigos (simuliavimas), kuri žmogui nėra pati maloniausia, trukdo sutelkti dėmesį, ir kyla polinkis nemalonios situacijos vengti. Taip kyla tam tikra įtampa ir nerimas (stresas): „oi, negaliu, puoliau į paniką“; „Oi, kaip nerimauju, nieko negaliu“ ir pan. Nerimas yra labai paplitusi emocija, ją patiria kiekvienas ištiktasis streso. Nerimas skirstomas į normalų ir patologinį, nerimo būseną ir bruožą. Nerimo būsena yra nerimo jutimas dabar, tam tikru momentu ir dažnai pasireiškia, kai yra stresinė aplinka. Nerimas gali trukti ir ilgai, net visą gyvenimą. Tokį nerimą vertiname kaip bruožą, būdingą asmenybės sutrikimui. Normalus nerimas ir nerimo būsena skiriasi tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai. Nerimo būsenos varginamas pacientas gali būti neramus, jaustis netvirtas, pažeidžiamas, išsigandęs. Jam gali būti dusulys, uždusimo jausmas ir kiti simptomai. Patologiniu vadinamas nerimas, atsiradęs be aiškios priežasties. Jaučiamas nerimas, nesusijęs su kokiu nors provokuojančiu faktoriumi, gali būti vadinamas “laisvai plaukiojančiu”.Pacientams, kuriems yra nerimo sutrikimų, gali būti psichologinių ar somatinių nerimo simptomų. Kraštutinės nerimo būsenos metu gali pasireikšti daug somatinių simptomų. Dauguma tokios būsenos pacientų susitelkia į gresiantį pavojų, ypač fizinę grėsmę. Dažniausiai užplūstančios mintys: “aš galiu mirti”, “man bus infarktas”, “aš išprotėsiu”. Panikos apimti žmonės bijo fizinės, psichologinės ar socialinės katastrofos. Kraštutinė nerimo būsena vadinama priepuoliu (ataka), jis pasireiškia ūminių psichinių ir somatinių nerimo simptomų kompleksu su kraštutine baime. Toks priepuolis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, vidutiniškai apie 10-20 minučių. Priepuolis gali kartotis kelis kartus per parą. Pacientas gali jausti bendrą nerimą, kuris dar vadinamas “laisvai plaukiojančiu” autonominiu nerimu. Šio nerimo simptomai: karščio jutimas, “diskomfortas skrandyje, pilve”, dusulys, svaigulys, burnos sausumas, sustiprėjęs prakaitavimas, drebulys, išsiplėtę vyzdžiai, padidėjęs arterinis kraujospūdis, pykinimas, vėmimas, dažnas šlapinimasis ir viduriavimas. Jis ypač būdingas generalizuotam nerimui. Normalus nerimas ir nerimo sutrikimai pasireiškia įvairiais somatiniais ir psichiniais simptomais (1 lentelė). Nerimastingi žmonės dažnai jaučiasi beviltiški, išsigandę, praradę savikontrolę. Asmuo, bendraudamas su tokiu pacientu, turi būti ramus ir jį nuraminti, padrąsinti, padėti jam išreikšti savo mintis ir nuogąstavimus. Pacientui reikia papasakoti apie nerimo simptomų prigimtį, paaiškinti, kad jo neištiks širdies priepuolis ar jis neišprotės. Reikia išsiaiškinti, kas paskatina, palaiko nerimą, kokios situacijos veikia elgseną, kokių yra medicininių problemų, ar vargina įkyrios mintys, veiksmai, kada simptomai atsirado, kokia jų eiga ir prigimtis. Pirmiausia reikia ištirti, ar nėra organinių ligų, priklausomybės vaistams, alkoholiui, ar klasikinė panikos ataka nėra dėl širdies aritmijos ar hipertiroidizmo. Taip pat būtina išsiaiškinti, ar pacientas nėra gydomas vaistais, kurie gali būti nerimo priežastis, ar nevartoja daug gėrimų, turinčių kofeino. Nerimas yra dažnas depresijos palydovas. Depresija su nerimo simptomais nustatoma, kai yra pakankamai depresijos simptomų: sutrikę nuotaika, apetitas, miegas, kintanti būsena per parą, anhedonija, beviltiškumas, beprasmiškumas, kaltės jausmas, mintys apie mirtį, sulėtėjusi psichomotorika, sujaudinimas, sutrikusi dėmesio koncentracija. Nerimo diagnozei svarbūs: gyvenimo įvykiai, nerimo ūmumas ir trukmė, nerimo eiga, kartu esantys kiti simptomai, nemiga ir depresija, nerimo pokyčiai per dieną, sutrikęs darbingumas.Nerimo sutrikimus reikia diferencijuoti nuo didžiosios depresijos, psichozės ar panikos sutrikimo. Reikia išsiaiškinti, ar šis sutrikimas nėra situacinė reakcija, situacinis nerimas, ar tokios būsenos nesąlygoja priklausomybė alkoholiui, vaistams, asmenybės sutrikimas, somatinė liga, ar tai nėra hiperventiliacijos sindromas. Visi gyvenimo stresai gali būti nerimo priežastis. Nerimas yra būdingas agorafobijai (su panikos atakomis ir be panikos), specifinėms fobijoms, obsesiniam-kompulsiniam, potrauminio streso ir generalizuoto nerimo sutrikimams. Šie sutrikimai gydomi vaistais ir psichoterapija ar vien tik psichoterapija, dažniausiai biheviorine ir kognityviąja terapija. Nerimo simptomų gali būti ir sergant psichoze. Psichoterapija padeda pacientui suprasti būseną bei greičiau sugrąžinti normalią elgseną. Padeda palaikomoji psichoterapija (patarimai, auklėjimas, ribojimų modeliavimas, realybės tikrinimas). Gali būti naudinga elgsenos, grupinė, šeimos terapija.Generalizuoto nerimo sutrikimas – tai nerealus ir pernelyg ryškus susirūpinimas dėl dviejų ar daugiau gyvenimo aplinkybių, trunkantis pusę metų ir ilgiau, kai žmogus didesnę laiko dalį būna susirūpinęs. Generalizuoto nerimo sutrikimas (GNS) yra 3-4 kartus dažniau paplitęs negu panikos sutrikimas.GNS simptomai: motorinė įtampa (tremoras, raumenų įsitempimas, skausmingumas), padidėjęs jautrumas, nuovargis, greitas pavargimas, pernelyg didelis budrumas. Vegetaciniai simptomai: autonominis hiperaktyvumas, oro stokos jausmas, tachikardija, prakaitavimas, šaltos drėgnos rankos, sausumas burnoje, galvos svaigimas, abdominalinis diskomfortas, karščio pylimas, šaltkrėtis, kąsnis burnoje. Dauguma pacientų, kuriems yra GNS, nesigydo. Panikos atakų pasitaiko ketvirčiui pacientų su GNS, depresija – daugiau negu pusei jų. Ir panikos sutrikimas, ir GNS yra lėtinės būklės. Generalizuoto nerimo sutrikimo diagnostikos kriterijai: 1) pernelyg didelė nerimastis, bloga nuojauta dėl įvairiausių pojūčių ar situacijų, kuriuos sunku savarankiškai kontroliuoti daugumą dienų mažiausiai šešis mėnesius. Šio nerimo priežastis negali būti panikos atakos, obsesinis-kompulsinis sutrikimas ar kiti nerimo sutrikimai. 2) Mažiausiai trys iš šešių išvardytų simptomų turi būti daugelį dienų per nurodytą periodą. Jų priežastis negali būti somatinė liga, vaistai, piktnaudžiavimas alkoholiu ar vaistais, depresija, psichozė ar asmenybės sutrikimas. GNS simptomai, sutrikdo socialinę bei darbinę veiklą ir sukelia distresą. Tai: 1. Nervingumas, nenustygimas, kraštutinės būklės jausmas.2. Greitas nuovargis. 3. Pasunkėjęs dėmesio sutelkimas ar “tuščios” galvos jausmas.4. Dirglumas, irzlumas.5. Raumenų įtampa.6. Sutrikęs miegas, užmigimas, dažni nubudimai.Generalizuoto nerimo ir panikos sutrikimų skirtumai bei tapatumai:1. GNS simptomatika švelnesnė.2. Kai yra GNS, paprastai diagnozuojama ir kita nerimo ar depresijos forma.3. GNS nelengva atskirti nuo kitų nerimo sutrikimų.4. GNS priežastys neaiškios, simptomai anksčiau prasideda, išlieka ilgai.5. Vaikystės anamnezė nesiskiria.6. Genetiniai veiksniai yra svarbūs panikai, bet ne GNS.7. Kartu su panika ir GNS dažnai būna socialinė ar paprastoji fobija.GNS būdinga “siūbuojanti” eiga, neperauganti į paniką ar fobijas. Būdinga psichomotorikos įtampa, autonominis hiperaktyvumas, padidėjęs jautrumas dirgikliams. Liga trunka daugelį metų, gali atsinaujinti ar susilpnėti. Pacientai, kuriems yra GNS, dažnai kreipiasi į gydytoją dėl susirūpinimo savo artimųjų sveikata, dėl padidėjusio nervingumo, nemigos, galvos skausmo ir neapibrėžtų skrandžio, žarnyno ar šlapimo organų sistemos sutrikimų.GNS būdinga neapibrėžtumas ir pastovumas. Nerimas nėra apibrėžtas aplinkos sąlygomis, o yra “laisvai plaukiojantis”. Vyraujantys simptomai greitai keičiasi, panašiai kaip ir kitais nerimo atvejais, tačiau dažniausiai būna pastovus nervingumas, drebulys, raumenų įtampa (nesugebėjimas atsipalaiduoti), prakaitavimas, kvaitulio jausmas (tarytum karščiuojant), širdies plakimas, svaigimas ir pykinimas (skrandžio diskomfortas). Pacientas dažnai junta baimę, kad jis ar jo artimieji netrukus susirgs, arba įsivaizduoja, kad gali kažkas negera įvykti. Dažniau serga moterys, kurias neretai ištinka stresas. Sutrikimo eiga įvairi, tačiau dažniau banguojanti ir lėtinė.

Asmenys, kuriems yra GNS, savotiškai, dažnai neproduktyviai mąsto, pvz.: 1. “Aš esu niekas, jei esu nemylimas”. Bet kokia kritika reiškia atstūmimą: ” aš visada turiu prašyti kitų”.2. Kompetencijos ribos. “Gyvenime yra tik laimėję ir pralaimėję”, “jei aš padarysiu klaidą, aš pralaimėsiu”, “aš negaliu susikaupti”, “kitų sėkmė pasisavinta iš manęs”, “viską aš turiu daryti kuo puikiausiai”.3. Atsakomybės jausmas. “Tik aš esu atsakingas už žmonių, esančių su manimi, nuotaiką”, “aš labiausiai atsakinga už vaikų ateitį”.4. Kontrolė, savikontrolė. “Aš tik pats galiu išspręsti savo problemas”, “aš turiu kontroliuoti save visą laiką”, “jei aš leisiu kitam per daug priartėti, tai būsiu valdomas”.5. Apie nerimą. “Aš visada turiu būti ramus”, “man pavojinga parodyti savo nerimą”.

Korekcija – nukreipti pas specialistą. Gydymo kursas rekomenduojamas kintamas ir individualus, derinant su psichoterapija, naudojant specialias minčių formavimo bei anksiogeninio stimulo išstūmimo technikas.Neurastenija – susirgimas, kurio metu pasireiškia nuolatiniai nusiskundimai nuovargiu, silpnumu ar išsekimo jausmu po protinio darbo ar nedidelio fizinio krūvio. Šio susirgimo atsiradimui turi įtakos stresinės situacijos, kai per trumpą laiką reikia įsisavinti didelį kiekį informacijos. Neretai neurastenija suserga žmonės, dirbantys padidintos konkurencijos, atsakomybės sąlygomis. Pabrėžiama psichinio ir fizinio nuovargio, nuolatinio neišsimiegojimo, pernelyg didelio krūvio svarba. Dėl neurastenijos beveik visada nukenčia ir psichika. Žmogus tampa uždaresnis, liūdnesnis, nepasitiki savo jėgomis, nepajėgia atsikratyti nemalonių minčių. Genda ir charakteris, atsiranda irzlumas, padidėja polinkis verkti bei konfliktuoti. Biologiniai tyrimai rodo, kad sergant neurastenija, padidėja galvos smegenų žievės aktyvumas. Simptomai: galvos skausmas, darbingumo sumažėjimas, dirglumas, sutrikęs miegas, nerimas, greitas nuovargis, nesugebėjimas atsipalaiduoti.Korekcinės galimybės: planuoti savo dienotvarkę, nepervargti, reguliariai daryti pertraukas, pailsėti. Asteninis neurozinis sindromas:– padidėjęs dirglumas;– greitas išsekimas;– nekantrumas, skubotumas;– galvos skausmai;– miego sutrikimai;– asteninis mentizmas prieš užmiegant;– sentimentalumas;– vegetaciniai sutrikimai.Isterija – ypatinga neurozė, pasižyminti dideliu išraiškos formų įvairumu, polinkiu pamėgdžioti kitų ligų požymius. Sergantieji isterija per daug ryškiai suvokia aplinką. Jų sąmonėje vyrauja aplinkos vaizdiniai. Jiems būdinga vaizdinė-emocinė mąstysena. Tokie žmonės elgiasi dirbtinai, teatrališkai, stengiasi tapti draugijos centru, pelnyti palankumo. Isterine neuroze galima susirgti ir neturint isteriško charakterio bruožų dėl didelių išgyvenimų, nemalonumų, nesėkmių. Susidūręs su dideliais sunkumais, žmogus pasimeta, ima blaškytis ir veikiamas pasąmonės mechanizmų „bėga į ligą“. Sergantieji isterija yra labai jautrūs, labai nepastovios nuotaikos. Jie greitai praranda pusiausvyrą, susijaudina, audringai reaguoja į menkiausius nemalonumus, garsiai rauda, blaškosi, grąžo rankas. Jie gyvena ne protu, o jausmais, dažnai fantazuoja, meluoja, patys susipainioja, kur realybė ir kas jų pačių išgalvota. Sergant isterija gali pasireikšti trumpalaikis kurtumas, kartais gali pasireikšti mikčiojimas, žagsėjimas, garsus raugulys, kosulys, oro trūkumas, rankų drebėjimas ir kt. užėjus isterijos priepuoliui gali susiaurėti ar net pakisti sąmonė.Isterinis neurozinis sindromas: Judesių ir jutimų sutrikimas;Noras būti dėmesio centre;Vegetaciniai sutrikimai;Isterinis priepuolis;Isterinė prieblandinė būsena (pritemusi sąmonė);Psedudodemencija (suvaikėjimas);Puerizmas (pozos keitimas);Isterinis stuporas;Miunhauzeno sindromas (fantazavimas);Neurozė – viena labiausiai paplitusių šio amžiaus ligų. Neurozės kyla dėl vidinės graužaties arba konfliktų su aplinka. Neurozė gresia, kai nesugebama objektyviai įvertinti nemalonumų, traumuojančios situacijos, nepajėgiama sukaupti valios ir kiek prislopinti nemalonius išgyvenimus, neigiamas emocijas. Pvz., darbe žmogų nepagrįstai apkaltina, o jis yra priverstas užslopinti nemalonias reakcijas, nes to reikalauja jo vidinė kultūra, o gal savisaugos jausmas. Neuroze dažniausiai suserga neharmoningos, nepusiausvyros asmenybės, melancholikai ir cholerikai. Neurozei atsirasti palankias sąlygas taip pat gali sudaryti infekcija ar kitokia organizmą sekinanti liga, alkoholizmas, galvos smegenų trauma. Neurozę skatina ir isteriški būdo bruožai. Neurozė – funkcinis nervų sutrikimas, kai atlikus tyrimus, jokių organinių pokyčių galvos smegenų struktūrose ar vidaus organuose nerandama. Tai psichologinės kilmės neuropcinis sutrikimas, atsirandantis pakenkus svarbius žmogaus gyvybinius interesus ir pasireiškiantis specifiniais klinikiniais fenomenais.Neurozės (galimos) išsivystymo priežastys: 1) šokinės psichinės traumos; 2) situacinės reakcijos; 3) ilgalaikė besitęsianti psichotraumuojanti situacija; 4) psichinė deprivacija (sensorinė, kognityvinė, emocinė, socialinė); 5) organinė galvos smegenų patologija 6) nepakankamas žmogaus aplinkoje kintančių tiek kiekybine, tiek kokybine forma.Neurozės simptomatika: 1) subjektyvūs pojūčiai; 2) somatinė išraiška; 3) fiziologinės reakcijos (kraujospūdžio pakilimas, aukšta temperatūra).Sergantysis neuroze dažnai gyvena ne ateities planais ir viltimis, ne šiandiena, o praeitimi. Jis nuolat išgyvena vis tuos pačius anksčiau patirtus nemalonumus, psichines traumas, mažai domisi išoriniu pasauliu. Jam viską užgožia savasis „aš“. Sergantieji neuroze, ypač isterija, patys „bėga į ligą“. Neurozė dar labai mažai ištirta. Jos požymiai būdingi ir sveikiems žmonėms dėl didelio nuovargio, sunkių išgyvenimų (tokiems reikia pailsėti ir išsimiegoti). Įkyrių būklių neurozė. Esant šiam sutrikimui kyla įvairios įkyrios mintys ir įkyrus noras daryti kokius nors veiksmus, kad sumažėtų diskomfortas, atsirandantis dėl įkyrių minčių. Įkyrios mintys gali būti įvairios: gali kilti įkyri mintis, kad rankos yra nešvarino, kad gali kas nors atsitikti ir pan. Pats žmogus supranta, kad tokioms mintims nėra pagrindo, kad tai kvailos mintys, bet vistiek tos mintys sukelia labai didelį diskomfortą ir nerimą. Žmogus stengiasi pasipriešinti tiems įkyrumams, bet beveik visada nesėkmingai. Norėdamas sumažinti diskomforto jausmą, žmogus atlieka įkyrius veiksmus – plauna rankas ir pan. Pats žmogus supranta šių veiksmų beprasmiškumą. Įkyrumai kartais nepaprastai išvargina. Įkyrioms būsenoms atsirasti dažnai būna ir tam tikras realus pagrindas. Pvz., artimam žmogui mirus nuo vėžio, pradedama bijoti susirgti šia liga. Įkyrių būsenų neurozė gali trukti kelis mėnesius, kelerius metus. Ilgai sergant gali pablogėti nuotaika, apimti depresija, užeiti noras žudyti ir nenoras gydytis. Miegas ir jo sutrikimai: pagrindiniai miego reguliavimo mechanizmai, miego struktūra ir jos amžiniai pokyčiai. Pagrindiniai miego sutrikimai: dissomnijos (insomnija, hipersomnija), parasomnijos (naktiniai košmarai, naktinis siaubas ir vaikščiojimas miegant), jų atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai, korekcinės galimybės. Miego higiena.Miegas – tai funkcinė žmogaus smegenų bei viso organizmo būklė, kokybiškai besiskirianti nuo būdravimo būklės, kuriai būdingas aktyvios organizmo sąveikos su aplinka sumažėjimas bei dalinis psichinės veiklos slopinimas. Biologinė miego prasmė: 1) Miego funkcija yra būdravimo metu gautos informacijos perdirbimas bei smegenų apsaugojimas nuo nereikalingos informacijos ir biologiškai svarbios informacijos pervedimas į ilgalaikę atmintį. 2) Miego metu vyksta individo patirties psichologinis perdirbimas, stabilizuojama emocinė sfera ir padedami pagrindai “psichologinei gynybai”. Šios gynybos pagrindą sudaro sapnai. Jei žmogui trukdoma sapnuoti (miegas nutraukiamas, išsivysčius greitai miego fazei), sutrinka visa psichologinės stabilizacijos sistema: didėja emocinė įtampa, blogėja atmintis, slopinamas asmenybės kūrybiškumas. Poreikis sapnuoti ryškiai padidėja esant nerimui, depresijai, bejėgiškumui, nesugebant aktyviai likviduoti nemalonios situacijos ir pan. 3) Miego metu atsistato energetiniai smegenų ir viso organizmo rezervai: miegant sustiprėja baltymų sintezė, RNR sintezė smegenyse, padidėja STH sekrecija ir t.t.Miego fiziologija. Išskiriamos dvi miego fazės – greitas miegas ir lėtas miegas. Greito miego fazė dar vadinama greitų akių judesių faze, paradoksiniu miegu. Miego fazės skiriasi pagal elektroencefalogramas (EEG), užrašomas jų metu: greito miego metu stebimas didelis aktyvumas, lėto – mažas. Greitas miegas (sapnai) EEG pasireiškia greitu mažos amplitudės ritmu – alfa ir beta bangos, ant kurių dažnai atsiranda pjūklo pavidalo iškrūviai, greitai juda akys, sumažėja raumenų tonusas. Lėto miego eigoje išskiriamos dar 4 stadijos: snaudulys, vidutinio gylio miegas, gilus miegas, giliausias miegas. Trečia ir ketvirta gilaus miego stadijos vadinamos “delta-miegu”.Žmogaus miegas kartojasi cikliškai. Vieno miego ciklo trukmė vidutiniškai yra 1,5-2 val. (per naktį būna 3-5 tokie ciklai). Kiekvienas ciklas susideda iš lėto ir greito miego fazių. Tik užmigus, prasideda lėtas miegas, o po 1-1,5 val. pirmą kartą atsiranda greitas miegas. Gilus delta miegas paprastai būdingas pirmiems dviem miego ciklams, o greito miego trukmė maksimali 3 ir 4 ciklo metu (paryčiais). Jaunų ir vidutinio amžiaus žmogaus lėtas miegas sudaro apie 75-80% viso miego, o greitam miegui (sapnams) tenka 20-25% viso miego laiko. Šie skaičiai labai skiriasi kūdikiams ir seneliams. Vidutiniame amžiuje ir senstant naktinis miegas palaipsniui trumpėja, ilgėja užmigimo periodas, dažnėja pabudimai naktį. Ilgėja pirmoji lėto miego stadija (snūduriavimas) ir trumpėja ketvirtoji stadija (gilus miegas). Dvifazė paros struktūra senatvėje dažnai pereina į polifazinę (dažnai užmiegama dieną, naktinis miegas esti su pertraukomis). Jauniems žmonėms intensyvus psichinis ir fizinis darbas vakare pailgina delta miegą (gilų miegą), o ilga hipodinamija sutrikdo miegą ir net gali sukelti nemigą. Didelę reikšmę miego struktūrai turi emociniai dirgikliai, įvairūs pojūčiai (pvz., skausmas), magnetinio lauko pokyčiai, mėnulio fazės ir kt. Sveiki žmonės prisimena sapnus, jei jie pabunda greito miego fazės metu. Pabundant lėto miego fazėje, sapnai beveik neprisimenami.

Miego metu sumažėja žmogaus motorinis aktyvumas ir raumenų tonusas, tačiau išlieka smulkūs judesiai (veido raumenų, galūnių raumenų trūkčiojimai ir pan.), kurie ryškiausi būna užmiegant bei greito miego metu, o miego stadijų keitimosi metu pasireiškia ir masyvūs judesiai (pozos lovoje pakeitimas). Lėto miego metu smegenų kraujotaka net pagreitėja, lyginant su budėjimo būkle. Greito miego metu smegenų kraujotaka žymiai sustiprėja, gerokai viršydama budėjimo metu ramybėje esančią kraujotaką. Padidėja ir smegenų temperatūra. Būdingas greito miego požymis vyrams – lytinio organo erekcija, kas būna ir kūdikiams bei seneliams.Miegas yra smegenų struktūrų neuronų aktyvios ir suderintos veiklos pasėka. Medikamentinis miegas jokiu būdu neprimena normalaus miego. Dabar galvojama, kad pagrindinis neuromediatorius, reguliuojantis miego atsiradimą, yra serotoninas, nors buvo rasta, kad užmiegant smegenyse padaugėja ir acetilcholino.Miego sutrikimai. Miego sutrikimai gali atsirasti dėl kiekvienos smegenų somnogeninės struktūros dalies veiklos pokyčių, o taip pat dėl jų suderintos veiklos sutrikimų. Šiuos sutrikimus galima suskirstyti į 2 grupes: 1) patologinis mieguistumas (hipersomnija) ir 2) nemiga (arba insomnija). Iš įdomesnių pirmosios grupės miego sutrikimų galima būtų paminėti narkolepsijas, kurių metu kylančiosios aktyvuojančiosios tinklinio darinio dalies nepakankamumas (sukelia sąmonės pritemimą) derinasi su smegenų struktūrų, reguliuojančių greitą miegą, aktyvumu (sukelia sapnus). Tokiems ligoniams pasireiškia miego priepuoliai dieną su hipnagoginėmis (miego sukeltomis) haliucinacijomis, nepilnaverčiu nakties miegu su ryškiais gasdinančiais sapnais. Asmenims su emocinės sferos sutrikimais ir neryškiais pagumburio nepakankamumo reiškiniais gali pasireikšti taip vadinamas idiopatinis mieguistumas – mieguistumas dieną ir kartu naktinio miego pailgėjimas su dažnai rytą pasireikiančiais “miego girtumo” požymiais (pabudus kurį laiką sąmonė būna pritemusi, kas primena girto žmogaus elgesį). Kai kada padidėjęs mieguistumas atsiranda kitų ligų metu: pvz., hipersomnija yra pastovus tripanosomozės požymis (“miegligė”, musė cėcė); mieguistumas pasireiškia daugelio somatinių ir infekcinių ligų metu, jei jų metu būna labai aukšta temperatūra. Kai kada pasireiškia mieguistumas dieną dėl kvėpavimo sistemos sutrikimų – miego metu pasireiškiantys kvėpavimo sutrikimai neleidžia išsimiegoti naktį, todėl žmogus būna mieguistas dieną. Taip atsitinka, esant kvėpavimo centro nepakankamumui (užmigus kvėpavimas sustoja ir žmogus pabunda dusdamas – taip vadinamas “Ondinės bausmės sindromas”), ar esant labai dideliam nutukimui (“Pikviko sindromas”). Pikviko sindromui taip pat būdingas intensyvus knarkimas naktį. Miego apnėja – miegant nustojama kvėpuoti. Prabundama, kvėpavimas atstatomas ir miegama toliau. Tai gali vykti net iki 100 kartų per naktį. Ryte to neprisimenama, bet jaučiasi pavargę, neišsimiegoję. Tai greičiausiai susiję su kamieno srities defektais (ji kontroliuoja kvėpavimą – refleksinį). Gali būti, kad staigios kūdikių mirties sindromas yra panašios prigimties.Paaugliams ir jaunuoliams kartais pasireiškia Kleine-Levine sindromas – atsiranda staigūs miego priepuoliai dieną, trunkantys kelias valandas, po kurių būna bulimijos ar polidipsijos priepuoliai. Šio sindromo patogenezė nelabai aiški, tačiau jaunuoliams bręstant jis savaime išnyksta.Moterims, turinčioms ir kitų isterinių pokyčių požymius, kartais išsivysto isterinės kilmės miego priepuoliai, trunkantys nuo kelių valandų iki kelių parų. Jie paprastai prasideda po traumuojančių tokių ligonių psichiką situacijų. Tokių isterinio miego priepuolių metu EEG stebimi būdravimo būklės požymiai, suaktyvėja ir vegetacinės funkcijos (tachikardija, padidėja kraujospūdis ir pan.). Tokio pseudomiego metu isterikės girdi ir atsimena viską, kas apie jas buvo pasakyta …Parasomnijomis vadinami miego metu atsirandantys siaubų periodai, naktinis šlapinimasis, naktinis vaikščiojimas (somnambulizmas arba lunatizmas), griežimas dantimis (bruksizmas) ir pan. Patenkinamų šių reiškinių paaiškinimų kol kas nėra. Insomnija (nemiga). Daugumai sveikų suaugusių žmonių yra būtinas 7-9 val. trukmės miegas, nors pavieniai asmenys gali pasitenkinti ir 4 valandomis, arba miegoti 10 ir daugiau valandų per parą. Dalinė nemiga – dažniausiai pasitaikanti miego sutrikimo forma. Ji pasireiškia subjektyviu nepasitenkinimu nakties miego kiekiu ir kokybe. Dalinės nemigos požymiai – sunku užmigti, pabundama naktį, pabundama anksti. Pagrindinį vaidmenį jai atsirandant turi neurotiniai ir psichiniai sutrikimai, o taip pat įvairūs neurologiniai ir visceraliniai pokyčiai (pvz., stresas, vaistų poveikis), trikdžiai iš aplinkos, temperatūros svyravimai, nesveikas gyvenimo būdas, pervargimas, alkoholio vartojimas. Chroniška nemiga yra sudėtingesnė ir dažnai sąlygojama faktorių (fizinių ir psichinių sutrikimų) kombinacijų. Viena iš labiausiai sukeliančių chronišką nemigą priežasčių yra depresija. Kitos priežastys gali būti artritas, inkstų ligos, širdies nepakankamumas, astma, miego apnėja, neramių kojų sindromas, Parkinsono liga, skydliaukės sutrikimai. Tačiau, chroniška nemiga gali būti sukelta blogų įpročių, apimančių piktnaudžiavimą kofeinu, alkoholiu ar kitomis medžiagomis; sutrikusią užmigimo/prabudimo ciklą dėl staiga atsiradusių papildomų darbų ar kitų naktinių veiklų; ir chroniškų stresų. Kiti nemigą sukeliantys veiksniai: prasta miego higiena; tikėjimas, kad bus sunkumų užmiegant ir nerimas dėl to; didelių kofeino kiekių vartojimas; alkoholio vartojimas prieš miegą; rūkymas prieš miegą; pastovūs snūduriavimai dieną ar vakare; nereguliarus ėjimo miegoti ir kėlimosi laikas. Lengvos nemigos formos gali atsirasti ir dėl situacinių faktorių (išoriniai dirgikliai, nepažįstama aplinka ir t.t.). Jei ligonį yra apėmusi nerimo būklė, sunku užmigti vakare ir dažnai pabundama naktį; depresinėms būklėms yra būdingas ankstyvas rytinis pabudimas. Paprastai tokie ligoniai pernelyg daug dėmesio skiria savo miego sutrikimams. Visiška nemiga pasitaiko retai ir trunka neilgai, nes jau po 24 nemigo valandų žmogui sutrinka reagavimo greitis ir darbingumas. Jei žmogus nemiega 72 val., tai sukelia protarpinius sąmonės aptemimus, suvokimo klaidas, haliucinacijas. Pseudonemiga besiskundžiantieji ligoniai paprastai sakosi visiškai nemiegą, tačiau, tiriant juos objektyviai, randamos mažai pakitusios visos miego charakteristikos. Dažniausiai tokia nemiga skundžiasi ligoniai su žymiais emociniais sutrikimais. Paprastai asmenys, besiskundžiantys, kad jie miega labai mažai, miega daug ilgiau, negu jie patys apie tai galvoja. Idiopatinė hiposomnija sutinkama gana retai. Jos metu praktiškai sveiki žmonės miega labai trumpai, tačiau nesiskundžia naktinio miego nepakankamumu. Studentams sesijos metu būdingas pastovus neišsimiegojimas (sutrumpintas miegas) nesukelia žymesnių kūno ar mąstymo sutrikimų, nes jis po kurio laiko yra kompensuojamas. Neigiami nemigos padariniai:Padidėjusi depresijos rizika. • Padidėjusi širdies-kraujagyslių ligų rizika. • Pravaikštų skaičiaus padidėjimas. • Padidėjęs sveikatos priežiūros resursų sunaudojimas. • Padidėjęs nedarbingumas. • Sumažėję pasiekimai darbe. • Sumažėjęs darbo produktyvumas ir saugumas. • Nemigos simptomai pasireiškiantys dieną:• mieguistumas; • nerimas; • išsiblaškymas; • suprastėjusi atmintis; • irzlumas. • Korekcinės galimybės: vengti ilgų snūstelėjimų dieną; prabudus vidurnaktį ir negalint užmigti, keltis ir išeiti iš miegamojo, paklausyti ramios muzikos ar paskaityti; vengti alkoholio. Dažniausiai pasitaikanti nemigos priežastis – nerimas. Jis aktyvina nervų sistemą smegenys siunčia informaciją antinksčiams, kurie skatina adrenalino gamybą, žmogus tampa žvalesnis ir naktį prabunda. Tačiau migdomuosius vaistus reikėtų vartoti nebent trumpai, nes gali išsivystyti priklausomybė ir labai sumažėti gilaus miego trukmė. Jei užmigti tru¬kdo įkyrios mintys, prieš einant miegoti, vertėtų surašyti jas, pažymint galimą sprendimą . Tai padės perkelti rūpesčius nuo minčių ant popieriaus. Prieš gesinant šviesą, 15 min. galima paskaityti gerą knygą;• Miego higiena. Kasdien gulantis ir keliantis tuo pačiu laiku, greičiau užmiegama ir pabundama be žadinimo. Migdytis reikia švariame, išvėdintame kambaryje, kur nėra triukšmo. Oras miegamajame turi būti vėsus ir gaivus, nelabai sausas. Išvėdinti kambarį prieš miegą nepakanka. Sveikiau yra miegoti prie atviro lango arba atidarų orlaidžių. Patalynė turi būti švari, lova patogi, tvirtu pagrindu. Čiužinys turi būti nelankstus, kad neįdubtų nuo kūno svorio. Jis turėtų būti iš natūralaus pluošto, neturėtų nei praleisti, nei per daug kaupti šilumos. Pagalvę reikia parinkti nei per aukštą, nei per žemą. Nereikia apsikloti labai šiltai. Miegant neturi būti šviesos. Prieš miegą reikia vengti stiprių dirgiklių: intensyvios fizinės veiklos, stresinių situacijų, įtemptos protinės veiklos. Prieš miegą nepatartina žaisti kompiuteriu, žiūrėti televizijos laidų ar vaizdo įrašų, skaityti intensyviai jaudinančio turinio knygų. Vakare nereikia daug valgyti. Jei daug valgoma, skrandis ir žarnynas apkraunamas darbu, o tai trikdo normalų nakties poilsį, sapnuojasi įvairūs sapnai, o ryte jaučiamės neišsimiegoję ir nepailsėję.• Sveiką, gilų miegą skatina. Šilta vonia vakare padeda pereiti iš aktyvios fazės, greičiau atsipalaiduoti, nusiraminti ir užmigti. Šiltos kojų vonelės turi panašų, tik šiek tiek švelnesnį poveikį. Nuo susijaudinimo pereiti į ramią būseną padeda oro vonios. Tuo tikslu galima leisti sau trumpai pabūti nuogam, kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti, delnais lėtai ir ritmiškai glostyti kūną. Jeigu jaučiame psichinę įtampą, patartina neskubant pasivaikščioti lauke, pakvėpuoti grynu oru. Seksualinio stimuliavimo metu išsiskiria endorfinai, kurie skatina gilesnį ir kokybiškesnį miegą. Lovą verta pristumti prie sienos – tai suteikia saugumo jausmą, padeda atsipalaiduoti. Miegamajame turi vyrauti tos spalvos, kurios sukuria ramybės ir lengvumo jausmą (geriausia – žalia).
• Psichoaktyvių medžiagų vartojimo sutrikimai. Pagrindinės psichoaktyvių medžiagų grupės, jų poveikis organizmui. Supratimas apie fizinę ir psichinę priklausomybę, vartojimo poveikyje atsirandančius psichikos pakitimus. Prevencinės ir korekcinės galimybės.• Psichoaktyviomis medžiagomis vadinamos tam tikros cheminės medžiagos, kurios veikia centrinę nervų sistemą, gali pakeisti potyrius, jausmus arba suvokimą ir mąstymą. Tai visų pirma alkoholis, tabakas, narkotinės medžiagos, tam tikrų grupių medikamentai, lakiosios medžiagos, kofeinas (toliau – apibendrintai – narkotikai). Narkotikai sukelia psichinius pokyčius bei psichinę bei fizinę priklausomybę (tirpikliai, regis sukelia tik psichologinę priklausomybę). Kai kurie narkotikais laiko tik nelegalias medžiagas, kurioms tinka šis apibrėžimas. Bet vis dažniau narkotikais vadinamos visos psichoaktyvios medžiagos, nepriklausomai nuo jų legalumo ar nelegalumo. Stipriais narkotikais vadinamos cheminės medžiagos, kurių poveikis greitai priveda prie fizinės arba psichinės priklausomybės. Jiems priklauso kokainas (krekas), amfetaminas, heroinas ir metadonas. Priešingai jiems, švelniais narkotikais vadinamos medžiagos, kurių poveikis tik retai priveda prie fizinės ar psichinės priklausomybės. Pirmiausia čia turimos galvoje kanapės, alkoholis, tabakas ir pan. Ar narkotikų grupei galima priskirti augalinius haliucinogenus, yra ginčytina. • Graikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai – medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforija. Žmogus jaučia jaudulį, jėgų antplūdį, žvalumą, pagerėja nuotaika, atsiveria neribotos galimybės. Kai kada lengviau ir stipriau apsvaigstama, atsipalaiduojama, jaučiama apgaulinga palaima. Tačiau narkotikų sukelta būsena labai pavojinga. Žmogus praranda realybės pojūtį, nepajėgia spręsti iškilusių problemų, nes mėgaujasi apgaulinga cheminių medžiagų sukelta psichikos ekstaze. Narkotinės medžiagos paveikia gebėjimą logiškai protauti ir neleidžia suvokti, kokios pasekmės laukia besimėgaujančio jomis. Bent jau cheminiu požiūriu dauguma narkotikų giminingi, kadangi visų jų pa¬grindinė veiklioji medžiaga – alkaloidas. Žinoma, labiausiai paplitę narkotikai yra alkoholis ir tabakas, kurių pagrindinės medžiagos etanolis bei nikotinas. Narkotikai veikia žmogaus nervų sistemą ir sukelia pokyčius sąmo¬nėje. Tie pokyčiai – nelygu narkotikas ir jo dozė – būna nevienodai stiprūs; pagal tai dažniausiai narkotikai skirstomi į stimuliuojančius, kurie iš esmės veikia jaudinančiai, ir haliu¬cinogenus, kurie apkvaitimo bū¬se¬noje sukelia nesamus pojūčius. Prie stimuliuojančiųjų priskiriami, pavyzdžiui, arbata, koka, kolos ir betelio riešutai, katas, tabakas bei kokainas. Prie haliucinogenų, greta hašišo, meskalino ir LSD, priskiriama ir daug kitų augalinių medžiagų, opijus ir alkoholis savo ruožtu sudaro atskirą klasę. Gyvybei palaikyti narkotikai nebūtini. Dar niekas nemirė atsisakęs narkotikų, tačiau dėl jų vartojimo mirė daugelis. Pagal tarptautinę klasifikaciją medžiagos, kurios sukelia psichikos ir elgesio sutrikimus, skirstomos taip: 1) alkoholis, 2) opioidai, 3) kanapinoidai, 4) raminančios ir migdančios medžiagos, 5) kokainas ir preparatai iš kolos augalo, 6) stimuliatoriai ir kofeinas, 7) haliucinogenai, 8) tabakas, 9) lakiosios medžiagos, 10) psichoaktyvios medžiagos ir kelių narkotikų mišinys. Minėtų medžiagų poveikis įvairus. Jos vartojamos nuskausminimui arba kaip migdomieji. Vienos iš jų malšina skausmą, kitos veikia stimuliuojančiai. Kai kurios sukelia haliucinacijas. Visos narkotinės medžiagos žmogų įklampina į priklausomybės liūną ir alina sveikatą.Medikamentai – sintetinės arba natūralios medžiagos, kuriomis galima gydančiai paveikti žmogaus kūno ar psichikos būsenų savybes, būklę ar funkcijas. Kas medikamentus vartoja priverstinai ir nepaliaujamai, dėl jų psichinio poveikio yra priklausomas. Dažnai su medžiaga susipažįstama gydytojui paskyrus, ir vartojimas kad ir savarankiškai tęsiant atrodo „legalus“. Medikamentinė priklausomybė paprastai ilgai lieka negydoma. Kaip medikamentus su liguisto potraukio potencialu dera išvardyti 4 medikamentų grupes: priemonės nuo skausmo (analgetikai), slopinančios priemonės ir migdomieji (sedatyvai, hipnotikai), atsipalaidavimo priemonės ir raminamieji (trankviliantai) ir skatinančios priemonės (stimuliantai). Benzodiazepino turintys trankvilizatoriai ir migdomieji priklauso prie daugiausia paskiriamų vartoti vaistų Vakarų Europoje. Apie 6–8 proc. visų dažnai skiriamų vaistų turi potencialą tapti narkotikais.Nikotinas – pagrindinė tabako biologiškai aktyvi medžiaga ir stimuliantas, kuris daugeliu atvejų žmogų padaro psichiškai priklausomą (apie 70–80 proc. rūkalių galima laikyti priklausomais). Mažomis dozėmis jis truputį kelia nuotaiką ir didina budrumą. Pašalinis poveikis yra galvos svaigimas, pykinimas ir padidėjęs poreikis šlapintis. Narkotikai sukelia įvairias negalias daugeliui asmenų, kurie psichostimuliatorių dėka tikisi rasti „gyvenimo papildą“. Iš tikrųjų rezultatai būna priešingi, negu tikėtasi, nes narkotikų vartojimas sukelia aibę negatyvių poelgių, ribojančių santykius bei itin varžančių asmens vidinę laisvę, o kartais ją net visai sunaikinančių. Psichinės narkotikų vartojimo pasekmės (jos priklauso nuo narkotinių medžiagų rūšies): 1) Ilgalaikis tirpiklių uostymas lemia dėmesio, koncentracijos praradimą, didelę depresiją ir nuovargį. 2) Ilgalaikis kanapių vartojimas skatina nuolatinį nerimą, depresiją, atsiranda noras pabandyti „sunkesnių“ narkotikų. 3)Dažniausiai vartojami stimuliatoriai amfetaminai padidina jaudrumą, nuo jų padažnėja pulsas, padidėja kraujospūdis, pakyla temperatūra. Poveikiui susilpnėjus, paprastai pasijuntama labai blogai (vyzdžiai lėtai reaguoja į šviesą, atsiranda persekiojimo manija, prapuola apetitas). Nuo ilgalaikio vartojimo gali išsivystyti širdies ar psichinės ligos. 4) Kokaino ir kreko poveikis panašus į amfetaminų, tik daug stipresnis. 5) Nuo „Ecstazy“ vartojimo atsiranda troškulys, drebulys, haliucinacijos, širdies ritmo sutrikimų, depresija, įvairių fobijų. 6) LSD vartojimas lemia visų psichinių susirgimų paūmėjimą, paranojos vystymąsi. 7) Heroinas slopina smegenis, veikia tokius organizmo refleksus, kaip kosulys, kvėpavimas, pulsas. Tai žmogų padaro mieguistą, jis nejaučia nerimo ir skausmo. Atsiranda stipri psichologinė priklausomybė. Staigiai nustojus vartoti heroiną, atsiranda abstinencijos sindromas, mėšlungis, raumenų traukuliai, gripo simptomai. Narkomanija – tai dėl ilgesnio ar trumpesnio narkotinių medžiagų vartojimo kylanti liga, kuriai būdinga didėjanti narkotiko tolerancija, psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo jo, besivystantys saviti psichikos pakitimai. Išskiriami trumpalaikiai ir ilgalaikiai narkotikų vartojimo požymiai (pasekmės). Trumpalaikiai pasireiškia tik suvartojus narkotikų dozę ir išnyksta po kelių valandų arba dienų (pvz., mieguistumas, atsipalaidavimas, galvos svaigimas, pykinimas, skrandžio skausmai ir pan.). Ilgalaikiai pasireiškia ilgą laiką vartojant narkotines medžiagas (pvz., dirglumas, bloga bendra savijauta, psichikos sutrikimai, įvairios somatinės ar nervų ir psichikos ligos ir pan.). Priklausomybė. Sveikatos srities darbuotojų nuostatai priklausomybę medicinos bei sanitarijos požiūriu apibrėžia kaip „pripratimą prie tam tikrų medžiagų arba produktų, tokių kaip vaistai, alkoholis, narkotikai, tabakas, kuriems individas jaučia nenumaldomą poreikį ir kurių trūkumas gali sukelti psichofizinius sutrikimus“. Jei priklausomybes tabakui, alkoholiui ir „sunkiesiems“ narkotikams išreikštume balų sistema, tuomet galima teigti, kad: jei priklausomybę nuo tabako išreikštume, sakykime, vienu balu, tai priklausomybę alkoholiui reiktų vertinti dvidešimčia balų, o ilgalaikę priklausomybę narkotikams – atitinkamai 150-čia balų. Skiriama psichinė ir fizinė priklausomybė. Psichinė priklausomybė apibūdina narkotikų vartotojo būseną, kurioje šis jaučiasi negalįs gyventi nevartodamas narkotinės medžiagos. Visos medžiagos, kurios gali turėti pozityvų poveikį smegenyse, t.y. visi narkotikai, gali vesti į psichinę priklausomybę. Jei narkotikas nepavartojamas, vartotojui dėl to pablogėja nuotaika, sukyla vidinis nerimas ir stiprus potraukis gauti narkotiko. Narkotikai, kurie gali vesti į daugiausia psichinę priklausomybę, – tai krekas, kokainas, amfetaminas, kofeinas, nikotinas, kanapės (marihuana, hašišas) ir haliucinogenai. Fizinė priklausomybė apibūdina būseną, kai nepavartojus narkotiko pasirodo fizinės abstinencijos ženklai. Tai pasireiškia padidėjusiu nerimu, prakaitavimu, miego sutrikimais, galūnių skausmais, skrandžio skausmais, traukuliais – iki kraujo apytakos pažeidimų ir panašių į psichozę būsenų. Fizinė priklausomybė pirmiausia būna vartojant slopinamuosius narkotikus, kaip, pavyzdžiui, heroiną ir alkoholį. Narkomanijos (ligos) plėtrai psichinė priklausomybė daug reikšmingesnė nei fizinė. Fizinės priklausomybės pagrindas tas, kad kūnas per kontrreguliacijos mechanizmus nusiteikia ilgalaikiam apnuodijimui narkotikais. Pavyzdžiui, jei reguliariai vartojamos medžiagos kaip heroinas, kurios slopina, malšina baimę ir mažina dėmesingumą, tai kūnas tam nusiteikia ir reaguodamas padidina dėmesingumą, budrumą ir taip pat baimingumą. Taip kūnas „pripranta“ prie narkotikų – formuojasi vadinamoji tolerancija. T.y. narkotikai po kurio laiko nebeveikia kaip anksčiau ir vartotojas, kuris laukia svaiginamojo poveikio, nusivilia. Jei narkotikai pertraukiami, kūno nusistatytas norminis budrumo ir dėmesingumo dydis būna gerokai per didelis. Tada pacientas pasidaro baikštus, negali miegoti, yra kamuojamas nerimo.Kaip priklausomybės potencialas apibūdinama narkotikų savybė palenkti žmogaus elgesį nenorimai dažno vartojimo linkme. Kuo pozityvesnis narkotikų poveikis ir kuo betarpiškiau ir stipriau prasideda svaigulio potyris, tuo stipresnis yra priklausomybės potencialas. Stiprų priklausomybės potencialą turi tokie narkotikai kaip heroinas ir kokainas, labai stiprų – krekas, nikotinas – vidutinį, alkoholis ir kanapės (marihuana, hašišas) – silpnesnį.
Narkotikų prevencija neturėtų būti atiduota tik į specialistų rankas. Visi mes turime sklaidyti mitus ir iliuzijas apie galimą „saugų“ narkotikų vartojimą. Žmonės, todėl ir vartoja narkotikus, kad sukurta daug mitų, o smalsumo vedami jaunuoliai nori patikrinti, ar tie mitai teisingi ir siekia tos „laikinos palaimos“. Tam tikrą laiką jie gauna tam tikrą cheminę palaimą. Ir iš pradėjusių eksperimentuoti jie mato, jog atrodytų nieko neatsitiko. Jeigu iš karto kas nors pavartojęs narkotinę medžiagą mirtų, ta problema nebūtų tokia sudėtinga. Kadangi taip nėra, tai jaunas pilietis galvoja, kad jam tai neatsitiks. Pirmiausia žmogus turėtų gauti informaciją jam suprantama kalba ir tada, kai jos reikia, t.y. dar prieš susiformuojant nesaugiam elgesiui. Labai svarbu, kad tinkamą informaciją gautų ir tie, kurių elgesys jau rizikingas, nes įprastinė informacija jų nepasieks. Nepasieks jų nei žurnalas, nei radijo ar televizijos laidos ar dienraščiai. Paprastai jie tuo nesidomi. Pačioje bendruomenėje būtina dirbti su tikslinėmis grupėmis. Narkomanija didžiausią grėsmę kelia jaunimui ir tiems, kurie jau pradėjo elgtis rizikingai arba rytoj gali pradėti elgtis rizikingai. Prevencinis švietimas privalo pabandyti atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas. Tik mažindami narkotikų paklausą, vykdydami prevencijos programą, sudarydami sąlygas jaunimui imtis prasmingos veiklos, galime sustabdyti narkotikų plitimą. Ne mažiau svarbu mokyti visuomenę – tėvus, mokytojus ir jaunimą – pasipriešinti narkotikų platintojams, laiku atpažinti kvaišalų paveiktus jaunuolius, suteikti jiems reikalingą moralinę, psichologinę ir medicininę pagalbą. Tačiau kova su narkomanija prasideda ne nuo moralizavimo, o nuo savęs paties, nuo savo gyvenimo kokybės gerinimo. Kiekvienam pasiekiamas pilnavertis, jaudinantis, net svaiginantis gyvenimas. Svaiginantis savo grožiu, pažinimu, suvokimais. Tas svaigulys kuria žmogų. Narkotikai – tai svaigulys be turinio, be objekto. Žemiau glaustai pateikiama specialistų nuomonė apie pagalbos nuo alkoholio bei kitų narkotikų priklausomiems asmenims tobulinimą bei perspektyvas. Jų rekomendacijas bei pasiūlymus galime suskirstyti į kelias grupes: 1) darbas, užimtumas; 2) gyvenamoji vieta; 3)gydymas; 4)reabilitacija; 5)savitarpio pagalba; 6) psichologinė pagalba ir parama; 7) socialinės paslaugos 8) visuomenės švietimas.Narkomanų sveikimo prognozės nėra palankios. Todėl kiekvienas narkomanas, net ir nevartojantis nelegalių narkotikų, visą likusį gyvenimą vadinamas „sveikstančiu narkomanu“. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, iš 100 narkomanų realiai sveikti ir išgyventi įstengia tik vienas. Pati veiksmingiausia prevencijos forma – ugdyti vaikų ir jaunimo gyvenimo įgūdžius, psichologinį atsparumą.