Potrauminis psichologinis stresas

Spartus darbo tempas, automobilių „kamščiai“ gatvėse, spūstis autobusuose, nesutarimai šeimoje, konfliktai darbe gali tapti pirminiais stresinių būsenų šaltiniais. Kiekvienas mūsų patiriame stresų, kadangi visiškai jų išvengti neįmanoma. Stresą žmonės patiria dažnai, o ypač dabar, kai greitėja gyvenimo tempas ir žmonės tiesiog „skuba gyventi“, tačiau žinių apie juos ir jų sukeltas pasekmes trūksta.

Streso teoriją 1936 m. sukūrė ir terminą pasiūlė iš Kanados kilęs H. Selye. Lietuviška medicinos enciklopedija nurodo, kad stresas (angl. stress – įtampa) – tai psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma orrganizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos veiksniai. Štai keletas kai kurių šiuolaikinių mokslininkų streso apibūdinimų, padedančių geriau suprasti šią būseną:

G. W. Davidsonas teigia, kad stresas yra priverstinė fizinė, emocinė ar protinė įtampa. Pasak R. L. Alkinsono, stresas – tai būsena, atsirandanti žmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras, kad sugebės jas įveikti. A. Fingret pažymi, kad stresas – tai individualus reiškinys, kurio priežastys yra pernelyg dideli aplinkos reikalavimai. H. S. Klareichas stresu vaadina nespecifinį fiziologinį atsaką į stipriai veikiančias aplinkybes, suvokiamas kaip pavojingas asmeniui.

Kodėl žmonės patiria stresą? Daugelis tyrinėtojų mano, kad emocinis stresas būtinai susijęs su skausmu ir kančia. Pasak P.Lazaruso stresas visada žmogui gresia blogybe arba yra blogybė [5]. Tačiau nemaža mokslininkų te

eigia ir kitaip: normalus darbas, sportas, aistringas pabučiavimas gali sukelti nemažą stresą visai nepakenkdamas. Taip mano ir žinomas švedų mokslininkas L.Levis. Jis teigia, kad tokios emocinės būsenos kaip džiaugsmas, džiūgavimas arba seksualiniai malonumai, susiję su tokiomis ryškiomis psichofiziologinėmis reakcijomis, kokios būdingos ir neigiamoms emocijoms [5]. Todėl galima pasakyti, kad stresas neturėtų asocijuotis vien su neigiamomis emocijomis.

Psichikos srityje stresas pasireiškia įtampa, susierzinimu, baime, nerimu, pykčiu ar kitomis emocijomis, tokiomis kaip vidinis diskomfortas ir vidinės pusiausvyros praradimas. Tokioje būsenoje gali sumažėti dėmesingumas, mąstymo lankstumas, logiškumas, valia ir sąmoninga elgsenos kontrolė. Todėl ir streso būsenoje esančio

žmogaus elgesys dažnai tampa kitoks, nei jam įprastas: vangesnis arba priešingai, aktyvesnis [1].

Daugelis žmonių yra neišvengiamo ir kasdien didėjančio streso aukos. Nervinamės dėl pinigų trūkumo, didėjančių mokesčių, baaimės prarasti darbą ir t. t. Be to kiekvieną dieną iškyla ir naujos problemos dėl nesutarimų su viršininkais ar bendradarbiais, barniai šeimoje, konfliktai visuomeniniame transporte ir pan. Dažnai susiduriame ir su kritiškomis gyvenimo situacijomis: mirtimi, nelaimingais atsitikimais, traumomis.

Potrauminis psichologinis stresas gali ištikti kiekvieną, kuris pateko į autokatastrofą. Ją patiria ir vairuotojai, ir drauge su jais mašinoje važiavę keleiviai, ir tragedijos liudininkai. Pasekmės – ne tik sveikatos problemos, bet kartais ir esminis žmogaus požiūrio į save bei aplinkinius pasikeitimas. Įkyrūs prisiminimai ir vaizdiniai –

tai labiausiai paplitę simptomai, kurie vargina avariją patyrusį žmogų. 27-erių metų vairuotojas Antanas B. patyrė avariją Vilniaus-Ukmergės kelyje: į jo mašiną įsirėžė, matyt, neblaivaus piliečio vairuojama „Mazda”, kuri pasiskubino dingti iš įvykio vietos. Laimė, buvo tik sumaigytas Antano B. automobilis, pats jis per stebuklą išliko sveikas, tačiau kai tik jam vėl tenka važiuoti tuo kelio ruožu, kur buvo patirta avarija, jis staiga visai realiai išvysta didžiausiu greičiu lekiantį automobilį, nors aplinkui ir nieko nėra.

Daugelis poavarinio sindromo aukų užsidaro savyje – tokiu būdu smegenys bando apsisaugoti nuo galimų sukrėtimų, tarsi sakydamos: „Mums vis vien”. Dažniausiai žmogus tiesiog neišgali įvertinti to, kas įvyko.

Streso būklėje organizmas gamina didelį adrenalino kiekį, todėl poavarinio streso aukos kenčia nuo nemigos, negali susikaupti, nuolat būna susierzinusios ir veikiamos staigių nuotaikos pokyčių. Potrauminio streso nereikėtų painioti su šoko būkle po traumos, kuri netrukus praeina pati.

Bet kuri rimtesnė trauma pakeičia žmogus gyvenimą. Jeigu vairuotojas dėl avarijos tampa nedarbingas, didelių permainų iškyla ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Juk tokiam žmogui neretai tampa reikalinga speciali priežiūra, kvalifikuotų specialistų rekomenduojami gydymo metodai. Žodžiai „fizioterapija”, „gydomoji fizkultūra”, „refleksoterapija” ima įgauti realią prasmę. Neretai pacientui tenka sukurti individualią gydymo programą, pritaikyti ortopedines priemones (korsetus, įtvarus, ramentus) bei mokyti jį taisyklingai sėdėti, gulėti ir atsistoti. Ga
ausybė metodikų, manualinė terapija, masažai, hidroterapija. Dažnai chirurgai puikiai padaro savo darbą – kaulai suauga,

trauma būna išgydyta, bet ima neveikti raumenys. Tada jau prireikia išmokti treniruotis ne po pusvalandį per dieną, o mažiausiai tris – keturias valandas. Fizioterapija turi vykti be perstojo, ir jos neatstos niekas. Juk maksimalią raumenų ir nervų funkciją galima atstatyti per pusmetį – metus.

Tačiau tai kūno problemos. Kaip nugalėti psichologinį poavarinį stresą?

Psichologai ir psichoterapeutai teigia, jog universalių potrauminio streso gydymo būdų nesama. Šių dienų medicina taiko daugelį metodikų, atskirus jų elementus kaitaliodama tarpusavyje. Gydymas gali trukti keletą savaičių ar mėnesių. Todėl pirmiausia būtina:
• Palaikyti patyrusį autoavariją žmogų dvasiškai. Žmogui tampa daug ramiau, kai jam sakoma, kad bijoti ir pergyventi – normalu šiomis aplinkybėmis, į kurias jis pateko.
• Išmokyti jį, kaip elgtis psichinės krizės paaštrėjimo momentais (mokoma, pavyzdžiui, specialios kvėpavimo gimnastikos, sugebėjimo atsipalaiduoti).
• Padėti jam ramiau pažvelgti į tai, kas išgyventa (kai kuriais atvejais psichologai net 10 seansų prašo pacientų nuodugniai papasakoti apie tai, kas įvyko, o vėliau atiduoda jiems kasetes su įrašais, kad ji galėtų pasiklausyti jų namuose. Daugkartinis įrašų klausymasis dažniausiai prisiminimus “perdegina” ir šie nustoja būti skausmingi).

Prieš poavarinį stresą nėra išrasta specialių tablečių, gydytojai dažniausiai prirašo antidepresantų ar migdomųjų simptomams palengvinti. Dar esama elementarių taisyklių, kurių žmogus turėtų laikytis pats. Rūkantiesiems būtina kategoriškai su

umažinti cigarečių skaičių (aišku, geriausia būtų iš viso atsisakyti šio žalingo įpročio) ir pagal galimybes vengti alkoholio, t. y. nedaryti to, ką daryti streso metu traukia labiausiai.

O svarbiausia žmogui, kenčiančiam nuo poavarinio streso, pasistengti neiškristi iš normalaus gyvenimo ritmo. Jei fiziškai įmanoma, būtina jokiu būdu nemesti darbo ir nevengti įprasto bendravimo su aplinkiniais. Specialistai pažymi, kad greičiausiai nuo patirto šoko atsigauna tie, kurie padeda kitiems žmonėms, patekusiems į panašią situaciją.

literatūra

1. R.Bandzevičienė. “Savireguliacija ir streso įveikimas”. Vilnius, “Arėjas”, 1994.
2. D.Karnegis. “Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi”. Vilnius, “Credo”, 1991.
3. V.Meška, A.Juozulynas. “Streso malšinimas”. Vilnius, “Pradai”, 1996.
4. Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
5. B.Koganas. “Stresas ir adaptacija”. Vilnius, “Mokslas”, 1981.

Leave a Comment