Nervų sistema

NERVŲ SISTEMA
Neuronas ir jo sandara
Nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus jausti, mąstyti, veikti. Visų gyvūnų nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės – neuronai.
Informacija nervų sistemoje keliauja trijų rūšių takais:
• Juntamieji arba aferentiniai (“įėjimo”) neuronai siunčia informaciją iš kūno audinių ir jutimo organų į nugaros ir galvos smegenis, kurios šią informaciją apdoroja.
• Apdorojant informaciją dalyvauja kita neuronų rūšis – įterptiniai neuronai, kurių yra nugaros ir galvos smegenyse.
• Iš čia centrinė nervų sistema siunčia nurodymus kūno audiniams per judinamuosius arba eferentinius (“išėjimo”) neuronus.
Šių trijų tipų neeuronai sudaro reflekso lanką. Refleksas yra automatinis atsakas į stimulą.
Kiekvieną neuroną sudaro ląstelės kūnas ir viena ar daugiau išsišakojusių ataugų. Ataugos būna dviejų rūšių – dendritais informacija ateina iš juntamųjų receptorių ar kitų neuronų, o aksonais išeina į kitus neuronus. Dendritai yra trumpi, o aksonai gali būti net iki vieno metro ilgio. Kai kurių neuronų ataugas dengia riebalų sluoksnis, vadinamas mielino dangalu, jis padeda plisti neuronų impulsams.
Nervinis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elektrinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn. Neuroną peer dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų kitų neuronų. Susijungę šie signalai sukelia impulsus tada, kai jų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu. Kai slenkstis pasiekiamas, kilusį elektros impulsą neuronas siunčia toliau savo aksonu, kuris šakojasi ir jungiasi su ki

itais neuronais, raumenimis ir liaukų ląstelių kūnais. Stipresnis už slenkstį dirgiklis nepakeičia impulso stiprio. Nuo dirgiklio stiprumo taip pat nepriklauso impulso sklidimo greitis. Greitis priklauso nuo ataugos rūšies – impulsas gali sklisti nuo 2 iki 320 km/h greičiu ir net dar greičiau. Kaip tuomet mes įvertiname dirgiklio stiprumą? Stipresnis dirgiklis sužadina daugiau neuronų ir padažnina sukeliamus impulsus.
Seniau buvo manoma, kad vieno neurono aksonai yra susijungę su kito neurono dendritais. Šiandien žinoma, kad tai ne visai taip. Vieno neurono aksono ataugos nuo priimančio neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais (0,00000025 cm.) Tokia jungtis vadinama sinapse, o tarpelis – sinapsiniu plyšiu. Elektros impulsas šį plyšį pereina todėl, kad aksono ataugos į plyšį išskiria chemines medžiagas – neuromediatorius. Per 0,0001 sek. neuromediatoriaus molekulės pereina per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančio neurono meembranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai kaip raktas su spyna. Aksono galą pasiekęs signalas jį sudirgina. Terminalė išskiria neuromediatorių molekules iš šią medžiagą turinčių pūslelių. Neuromediatoriai pereina per sinapsinį plyšį ir susijungia su impulsus priimančio neurono membranos receptoriuje esančia jungtimi. Tuomet jonai – elektros krūvį turintys atomai – patenka į impulsus priimantį neuroną ir gali pakeisti sukeltų impulsų dažnumą.
Tam tikras nervinis galvos smegenų takas gali naudoti vieną arba du mediatorius, tam tikri neuromediatoriai gali atitinkamai paveikti elgesį ir emocijas. Vienas iš geriausiai iš
štirtų neuromediatorių – acetilcholinas. Ši medžiaga yra tarpininkas tarp judinamojo neurono ir raumens. Kai acetilcholinas pereina per sinapsinį plyšį, raumuo susitraukia.
Kitas svarbus neuromediatorius – endorfinas. Tai natūraliai organizme gaminami opioidai. Šie opiodai išsiskiria kaip atsakas į skausmą ar fizinį krūvį. Endorfinai padeda malšinti skausmą, gerina nuotaiką. Kai žmogus naudoja narkotines medžiagas (pvz.: heroiną ar morfiną), smegenys gali nustoti gaminti nuosavus natūralius opiodus, todėl nustojus vartoti narkotikus, smegenys pajunta opiodinių darinių stygių, tai sukelia stiprius skausmus ir kančias, kol smegenys vėl nepradeda gaminti nuosavų opioidų.
Nervų sistemos sandara

Nervų sistemą nagrinėti pradėsime nuo periferinės nervų sistemos. Periferinė nervų sistema (PNS) jungia centrinę nervų sistemą (galvos ir nugaros smegenis) su kūne esančiais juntamaisiais receptoriais, raumenimis ir liaukomis.
PNS sudaro dvi dalys – somatinė ir autonominė nervų sistemos. Somatinė nervų sistema perduoda į CNS jutiminę informaciją iš išorinio pasaulio (pvz.: lietimą, skonį) ir valdo judinamąjį išvestį, valingus mūsų skeleto raumenų judesius.
Autonominė nervų sistema tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis. Ji veikia beveik savarankiškai (pvz.: reguliuoja širdies plakimą, virškinimą), nors esant reikalui kai kurias funkcijas galima valdyti ir sąmoningai.
Autonominę nervų sistemą taip pat sudaro dvi dalys – simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos. Simpatinė nervų sistema parengia mus gintis. Tai aktyvinanti sistema, kuri priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės ki

iekį kraujyje, išplečia arterijas, stiprina prakaitavimą ir t.t.
Parasimpatinė sistema yra slopinanti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta, ji nuramina organizmą, lėtėja širdies plakimas, mažėja gliukozės kiekis ir t.t. Kasdieniniame gyvenime simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos veikia išvien ir siekia išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną, kuri reikalinga aktyvumui.
Centrinę nervų sistema (CNS) sudaro galvos ir nugaros smegenys. Nugaros smegenys yra stuburo kanale. Iš nugaros smegenų į abu šonus išeina 31 nugarinių nervų pora. Nugaros smegenys susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkąją medžiagą sudaro neuronų kūnai arba nervinės ląstelės, ji yra viduryje. Pilkąją medžiagą supa baltoji medžiaga, kuria sudaro nervinės ataugos. Pilkoji medžiaga daugiausiai yra atsakinga už refleksines reakcijas į dirgiklius (pvz.: greitai atitraukiame ranką, kai pirštas paliečia liepsną, nors skausmo pojūtis, už kurį atsakingos galvos smegenys ateina šiek tiek vėliau). Baltoji medžiaga yra sudaryta iš nervinių skaidulų pluoštų, laidų, kurie nutįsta išilgai visų nugaros smegenų. Laidai yra kylamieji – jais informacija iš periferijos keliauja į galvos smegenis, ir nusileidžiamieji – jais impulsai iš galvos smegenų eina į periferiją.
Galvos smegenys
Dinozauro smegenys sudarė 0,00001 kūno masės, banginių – 0,0001, dramblių – 0,0016, o žmogaus – 0,022. Tačiau pelės kūno irs smegenų santykis – 0,025, o beždžionės – 0,04. Taigi dėsningumas, kad smegenų ir kūno masės santykis atspindi rūšies protinius gebėjimus turi išimčių.
Trys pagrindinės stuburinių galvos smegenų dalys – smegenų kamienas, li
imbinė sistema ir smegenų žievė – apytiksliai atitinka tris jų evoliucijos pakopas. Primityvių stuburinių smegenys kontroliuoja gyvybines funkcijas – kvėpavimą, poilsį ir mitybą. Žemesniųjų žinduolių smegenys yra sudėtingesnės, su jomis siejasi emocijos bei didesnė atmintis. Aukštesnieji žinduoliai dėl storesnės smegenų žievės geba daugiau išmokti, bei geriau mąstyti. Galvos smegenų evoliucija ryškiau nepalietė svarbiausių gyvybę palaikančių mechanizmų. J.Hughlingsas teigia, evoliucija naujas nervų sistemos dalis “uždeda ant anksčiau atsiradusių senesnių dalių, panašiai kaip senąjį Žemės sluoksnį uždengia naujas.
Smegenų kamienas
Smegenų kamienas yra seniausia ir giliausi slypinti smegenų struktūra. Jis prasideda ten, kur nugaros smegenys įeina į kaukolę bei sustorėja. Šis sustorėjimas vadinamas medula (pailgosiomis smegenimis) ir reguliuoja širdies veiklą bei kvėpavimą.
Prie smegenų kamieno užpakalinės dalies šliejasi smegenėlės, kurias sudaro du pusrutuliai. Smegenėlės veikia mokymąsi, atmintį, bei reguliuoja raumenų veiklą.
Smegenų kamieno viršuje yra dvi kiaušinio formos tarpusavyje sujungtos dalys, vadinamos gumburu. Į gumburą ateina informacija iš juntamųjų neuronų, čia ji paskirstoma ir nukreipiama į aukštesnes galvos smegenų sritis, kurios atsakingos už regą, klausą, skonį ir lytėjimą.
Vidine smegenų kamieno dalimi, nuo galvos smegenų pradžios iki gumburo tiesiasi tinklinis darinys. Tai piršto formos neuronų tinklas, kuris padeda kontroliuoti budrumą ir dėmesį.
Limbinė sistema
Tai smegenų dalis esanti tarp smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių. Limbinė sistema laikoma pagrindinių žmogaus emocijų – baimės, agresijos, bei motyvų (mityba, seksas) centru.
Migdolas – tai du limbinėje sistemoje esantys neuronų dariniai. Migdolas yra susijęs su agresija ir baime. Pvz.: dirginant vieną migdolo dalį, gyvūnas puola, elektros srove padirginus kitą migdolo dalį staiga susigūžia iš baimės.
Pogumburis – tai limbinės sistemos dalis, esanti tuoj po gumburu. Pogumburyje yra labai specializuotų neuronų grupės, atsakingos už įvairias organizmo funkcijas – alkį, troškulį, kūno temperatūrą, lytinį elgesį. Pogumburyje yra vadinamieji “malonumo centrai”, kurie susiję su malonumu valgant, geriant, tenkinant lytinį potraukį. Ši atpildo sistema yra būtina gyvybiškai svarbiam aktyvumui reguliuoti.
Pogumburis žmogaus kūną kontroliuoja dviem būdais: elektrochemiškai (aktyvindamas autonominę nervų sistemą) ir išskirdamas hormonus. Hormonai yra cheminės medžiagos, kurios pagamintos viename audinyje su krauju išnešiojami po organizmą ir taip veikia kitus kūno audinius.
Hormonus išskiria endokrininės sistemos liaukos. Svarbiausios endokrininės sistemos liaukos yra hipofizė, skydliaukė, prieskydinės liaukos, antinksčiai, kasa, kiaušidės (moterims), sėklidės (vyrams).
Hormonai yra antroji kūno ryšių sistema. Palyginti su nervų sistema endokrininės sistemos signalai plinta lėčiau. Tačiau hormonai veikia ilgiau nei nervinei signalai.
Endokrininės sistemos hormonai reguliuoja daugumą svarbių procesų: augimą, dauginimąsi, medžiagų apykaitą, nuotaiką, padeda įveikti stresą. Pvz.: kilus pavojui autonominė nervų sistema įsako antinksčiams išskirti adrenalino arba noradrenalino. Šie hormonai priverčia smarkiau plakti širdį, didina kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje. Kai sujaudinimo būsena praeina, sujaudinimo būsena dar truputį užsilaiko.
Svarbiausia endokrininės sistemos liauka yra hipofizė, esanti po smegenų pamatu. Vienas iš šios liaukos hormonų reguliuoja mūsų ūgį, tačiau hipofizė taip pat reguliuoja ir visų kitų endokrininės sistemos liaukų darbą. Hipofizę kontroliuoja pagumburis. Pagumburis kontroliuoja cheminę kraujo sudėtį ir gauna informaciją iš visų galvos smegenų sričių. Pavyzdžiui, mintys apie seksą (smegenų žievės veikla) gali skatinti pagumburį aktyvinti hipofizę. Pastaroji priverčia lytines liaukas išskirti daugiau lytinių hormonų, kurie patenka į kraują ir per jį vėl veikia smegenis ir elgesį. Taigi tai grįžtamojo tarpusavio ryšio schema: smegenys → hipofizė → kitos liaukos → hormonai → smegenys. Taigi, mūsų mintys veikia smegenis, šios veikia kūną o šis savo ruožtu vėl veikia mintis.
Smegenų žievė
Žmogų nuo kitų gyvūnų skiria geriau išsivysčiusi smegenų žievė, kuriai būdingos sudėtingesnės funkcijos. Smegenų žievė yra maždaug 3 mm storio, ją sudaro milijardai tarpusavyje susijungusių neuronų. Smegenų žievės paviršius raukšlėtas ir šios raukšlės padidina smegenų paviršiaus plotą. Po smegenų žieve yra du dideli smegenų pusrutuliai, kurių pagrindą sudaro neuronų aksonai, jungiantys žievę su kitomis smegenų sritimis. Kiekvieną smegenų pusrutulį sudaro keturios dalys, vadinamosios skiltys: kaktos skiltis – po kakta; momens skiltis – viršugalvyje; pakaušio skiltis – pakaušyje; smilkinių skiltis – virš ausies.
Smegenų žievėje galima išskirti tam tikras sritis, kurios atsakingos už specifines funkcijas.
Kaktinė skiltis – kontroliuoja kūno judesius, sprendimų priėmimą. Įvairios jos zonos yra svarbios atminčiai, planavimui, sąvokų supratimui. Priekinė kaktinės srities dalis dalyvauja nuotaikų reguliavime. Kaktos skilties užpakalinėje dalyje yra lanko formos sritis, kuri tęsiasi nuo ausies iki ausies. Ši smegenų žievės sritis valdo valingus raumenų judesius, todėl vadinama judinamąja žieve. Kairiojo ar dešiniojo pusrutulio judinamosios žievės dirginimas sukelia priešingos kūno pusės judesius. Atskiros judinamosios žievės vietos atsakingos už skirtingas kūno dalis. Įdomu tai, kad tikslesnius judesius atliekančias kūno dalis, pvz.: pirštus, kontroliuoja didesnis judinamosios žievės plotas.
Momens (viršugalvio) sritis – perdirba informaciją apie kūno judesius, kūno dalių padėtį. Lygiagrečiai judinamajai žievei, priekinėje momens skiltyje yra juntamoji žievė, į kurią ateina informacija iš odos ir įvairių judančių kūno dalių. Kuo jautresnė žmogaus kūno vieta, tuo didesnė juntamosios žievės sritis jai skirta. Pvz.: lūpoms skirta daugiau ploto nei kojų pirštams.
Regimoji informacija ateina ir yra perdirbama pakaušio skiltyje, smegenų užpakalinėje dalyje. Iš čia regimoji informacija keliauja į kitas smegenų sritis, kur toliau apdorojama – atpažįstami žodžiai, daiktai, veidai ir t.t.
Garsus analizuoja smilkinio skilties klausos sritis. Girdimoji informacija iš ausies keliauja į klausos juntamąją žievę, kuri yra virš kitos ausies, priešingoje kūno pusėje. Ši sritis svarbi atminčiai ir objektų atpažinimui.
Taigi dalis smegenų žievės turi specializuotas funkcijas, tačiau maždaug ¾ žievės neuronų ypatingų funkcijų neturi ir yra susiję vieni su kitais arba su specializuotomis sritimis. tai paskatino kilti mitui, kad mes naudojame tik apie 10 % smegenų. Tačiau taip nėra. Sritys, kurios neturi specializuotų funkcijų, vadinamos asociacinėmis sritimis. Tačiau šios sritys nėra pasyvios, greičiau jos vertina, apjungia ir veikia tą informaciją, kurią apdoroja juntamosios sritys. Asociacinės sritys kaktos skiltyje leidžia mums vertinti ir planuoti. Apatinė dešiniosios smilkinio skilties dalis padeda atpažinti veidus. Sudėtingos protinės funkcijos, kaip mokymasis, atmintis, neturi kokio nors vieno nervų centro.
Sudėtingos smegenų veiklos pavyzdžiu galėtų būti kalba. Kairiojoje kaktos skiltyje yra sritis, vadinama Broca sritimi, kuri per judinamąją žievę kontroliuoja kalbai būtinus raumenis. Kairiojoje smilkinio skiltyje yra Wernicke sritis, kuri atsakinga už prasmės suteikimą. Netoli Wernicke srities yra kampinis vingis, kuris analizuoja regimąją informaciją iš regos srities, čia ji paverčiama garsine. Kai garsiai skaitote, informacija apie žodžių vaizdą pasiekia regos sritį, pakaušio skiltyje, iš čia ji perduodama į kampinį vingį, kur žodžiai paverčiami garsu. Toliau informacija perduodama į Wernicke sritį, kur žodis įgauna prasmę. Vėliau informacija keliauja į Broca sritį, kuri per judinamąją žievę, sukuria tariamą žodį.
Galvos smegenų pusrutuliai
Smegenų pusrutulius jungia didžioji smegenų jungtis, kurią sudaro apie 200 milijonų nervinių skaidulų, galinčių per sekundę perduoti daugiau kaip 128 MB informacijos. manoma, kad moterų smegenų jungtis yra šiek tiek masyvesnė, taigi jų smegenų pusrutuliai turėtų labiau bendradarbiauti, tuo tarpu vyrų smegenų pusrutuliai tarsi labiau specializuoti. Jau daugiau kaip prieš šimtą metų klinikiniai stebėjimai parodė, kad smegenų pusrutulių funkcijos yra skirtingos. Kairysis pusrutulis labiau susijęs su loginiais veiksmais, kalba, geba veikti su nuosekliai priimama informacija. Dešinysis labiau atsakingas už emocinius intuityvius veiksmus, geriau įvertina erdvinius ryšius. Pusrutulių specializacija trumpai aprašyta lentelėje. Tačiau sudėtingi žmogaus gebėjimai reikalauja abiejų pusrutulių veiklos.
Kairysis pusrutulis Dešinysis pusrutulis
Paprastų, lengvai atpažįstamų stimulų suvokimas Sudėtingų percepcinių santykių suvokimas, sunkiai suvokiamų, neatpažįstamų stimulų suvokimas
Laiko ir erdvės suvokimas Stimulo savybių suvokimas
Analizė Sintezė
Nuoseklu stimulų priėmimas Lygiagretus stimulų priėmimas
Abstraktus suvokimas Konkretus suvokimas
Semantinis, kategorinis stimulų charakteristikų vertinimas Percepcinis charakteristikų vertinimas

Smegenų pusrutulių specializacijos pavyzdžiai
Rega Transformuoja raides į garsus Atpažįsta veidus
Klausa Kalbos garsai Nekalbiniai garsai, muzika
Atmintis Verbalinė (žodinė) atmintis Vaizdinė atmintis
Kalba Gramatika, ryšiai tarp sąvokų Humoras, emocinis turinys, sakinio susiejimas su kontekstu
Matematika Aritmetika Geometrija
Problemų sprendimas Analitiškai Visybiškai

Centrinės nervų sistemos pažeidimai
Jei CNS neuronai pažeidžiami, jie nebeatsinaujina. Tačiau pažeidus vieną galvos smegenų sritį, kitos ilgainiui gali persitvarkyti ir iš dalies perimti pažeistos srities funkcijas. Taip pat neuronai gali pažeidimą kompensuoti sudarydami naujas jungtis ir taip iš dalies pakeisti pažeistąsias. Tokia savybė vadinama smegenų plastiškumu. Didžiausias plastiškumas yra vaikystėje, kol žievės funkcijos dar nėra galutinai nusistovėjusios. Tačiau verta paminėti ir tai, kad naujos smegenų jungtys natūraliai susidaro mokantis, įgyjant daugiau patirties, taigi, galima tikėtis, kad kuo dagiau dėmesio skirsime savo išsilavinimui, tuo lėčiau mūsų smegenys sens (tačiau reikia nepamiršti ir gyvenimo būdo).
Galvos smegenų tyrimo metodai
1. Klinikinis stebėjimas – stebimi smegenų ligų ir pažeidimų padariniai.
2. Tiesioginis poveikis smegenims – tam tikros smegenų srities dirginimas elektros srove arba atskiros srities suardymas. Dažniausiai atliekama su gyvūnais.
3. Smegenų elektrinio aktyvumo registravimas – dėl milijardų neuronų aktyvumo galvos smegenyse kyla reguliarios, jų paviršiumi plintančios elektros bangos. Specialiu aparatu šios bangos gali būti sustiprintos ir užregistruotos. Taip gaunama elektroencefalograma (EEG).
4. Smegenų pjūviai :
• Kompiuterinis ašinis tomografas tiria smegenis labai plonu rentgeno spindulių pluoštu, o specialus kompiuteris įvertina įvairius smegenų pjūvius.
• Pozitroninis emisinis tomografas – vaizduoja skirtingų smegenų sričių aktyvumą įvertindamas jų suvartojamą gliukozės kiekį. Aktyvūs neuronai gliukozės suvartoja daugiau.
• Magnetinis rezonansas – ligonio galva patenka į labai stiprų magnetinį lauką, kuris ima veikti besisukančius smegenų atomus ir trumpam pakeičia jų sukinį. Per žmogų perleista stipri elektromagnetinė banga šį sukinį sugrąžina atgal. Sukiniui grįžtant atgal atomai spinduliuoja bangas, kurios gali būti užregistruotos ir kompiuteris sukuria vaizdą, atspindintį šių atomų sankaupas.
Klausimai:
1. Neuronų sandara, rūšys.
2. Kokioms sąlygoms esant neuronas siunčia impulsą toliau? Ar nuo dirgiklio stiprumo priklauso impulso sklidimo greitis?
3. Kaip vadinama neuronų jungtis? Kokiu principu ji veikia?
4. Į kokias posistemes skirstoma nervų sistema?
5. Kokios funkcijas atlieka periferinė nervų sistema?
6. Kokias funkcijas atlieka somatinė nervų sistema?
7. Kokias funkcijas atlieka autonominė nervų sistema?
8. Kokias funkcijas atlieka simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos? Kuo žmogui svarbus darnus šių sistemų darbas?
9. Kokias funkcijas atlieka nugaros smegenys?
10. Ar teisinga teigti, kad smegenų ir kūno masės santykis atspindi protinius gebėjimus?
11. Kokios yra trys pagrindinės galvos smegenų dalys? Kaip jos atitinka tris evoliucijos pakopas?
12. Už kokius psichikos reiškinius atsakingas smegenų kamienas?
13. Kokias funkcijas atlieka limbinė sistema?
14. Kas yra hormonai? Kuri endokrininės sistemos liauka laikoma svarbiausia? Kodėl? Kokia limbinės sistemos dalis kontroliuoja hipofizės veiklą? Ką reiškia “grįžtamojo ryšio schema”?
15. Ką duoda tai, kad galvos smegenų žievė yra raukšlėta?
16. Išvardinkite keturias galvos smegenų pusrutulių skiltis, kur jos lokalizuotos?
17. Kokia smegenų sritis atsakinga už valingus raumenų judesius? Kuri ranka judės, jei dirginsime kairiojo pusrutulio atitinkamą judinamosios žievės dalį?
18. Kokia smegenų sritis atsakinga už juntamąją informaciją?
19. Kur yra regos centras? Kur yra klausos centrai?
20. Ką reiškia asociacinės sritys?
21. Ar teisinga teigti, kad žmogus naudoja 10% savo smegenų?
22. Ar teisinga teigti, kad smegenyse galima išskirti specifines sritis kiekvienai sudėtingai psichikos funkcijai (pvz.: kalbai, rašymui, mokymuisi)? Kodėl?
23. Kokiose užduotyse specializuojasi kairysis ir dešinysis pusrutuliai?
24. Ką reiškia smegenų plastiškumas?
25. Kokius žinote galvos smegenų tyrimo metodus?
Konspektas paruoštas pagal:
1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001, p.200
2. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000, p.730
3. Pakrosnis R., Čepukienė V. Psichologija (Paskaitų konspektas neakivaizdinėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).
4. Pranckevičienė A. Psichologija (Paskaitų konspektas dieninėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).

Leave a Comment