Panevėžio kolegijos
Panevėžio kolegijos
Verslo ir technologijos fakulteto
Vadybos mokslu katedra
neakivaizdinis skyrius
Reklamos vadybos programos Rvn9 grupės studentas Modestas Mikšys
Psichologijos savarankiškas darbas
,,Temperamentas“
Dėstytojas: L. Vasilevičius
2010
Temperamentas
Žmonių būdas skirstomas į 4 temperamentus. Manoma, kad temperamentas – įgimtas dalykas ir jo negalima pakeisti. Tačiau reikia žinoti, kaip elgiasi tam tikro temperamento žmogus, kadgalėtum su juo susibendrauti. Psichologai mano, kad žmogaus temperamentas turi įtakos jo būklei ir sveikatai.Į temperamentus žmones suskirstė dar V a. Senovės Graikijoje gyvenęs Hipokratas. Anot jo, žmogaus būdą nulemia skysčių proporcija žmogaus organizme. Tad išskirti šie tipai: Sangvinikas ( gr. sanguis „kraujas“), melancholikas (gr.melas chole „juodoji tulžis“), cholerikas (gr. chole „tulžis“), flegmatikas (gr. flegma „gleivės“).Vėliau išaiškėjo, kad organizmo skysčiai žmogaus būdui pernelyg didelės įtakos neturi, tačiau temperamentų pavadinimai išliko tokie, kokius sugalvojo Hipokratas.Nepaisant to, psichologai pabrėžia temperamentų įtaką žmogaus sveikatai.
Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį, kuris yra ne žmogaus atskirų ypatybių suma, bet vieninga visuma. Ta visuma sudaro žmogaus charakterį.Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose.Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja, originalu, entuziazmas, kūrybinė drąsa, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies, supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, troškimas dirbti jo gerovei, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, susijęs su nuolatiniu nepasitenkinimu savo laimėjimais, didelis reiklumassau, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą. Sugebėjimų vystymasis yra glaudžiai susijęs su mokėjimu atkakliai nugalėti sunkumus, nenusiminti, ištikus nepasisekimams, dirbti organizuotai, rodyti iniciatyvą. Temperamentas taip pat daro įtakos charakteriui, suteikia „atspalvį“ vienokiems ar kitokiems charakterio bruožams. Tačiau ir temperamentas persitvarko charakterio įtakoje: stipraus charakterio žmogus gali „pažaboti“, nuslopinti kai kurias neigiamas savo temperamento puses.Temperamentas – individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė.Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos asmenybės savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai keičia.Temperamentosąvoką IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies) santykis. Hipokratas skyrė šiuos temperamento tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką, sangviniką. Tokie temperamento tipai skiriami ir šiandieninėje psichologijoje, tik kitaip aiškinamos temperamentą lemiančios priežastys.Toliau pamėginsiu aptarti charakterį ir jo bruožus, temperamentą ir jo tipus atskirai bei išskirti jų skirtumus.1. Charakteris.
Nė vienas tik ką gimęs kūdikis nėra iš karto darbštus ar tingus, sąžiningas ar veidmainys, drąsus ar bailus, drausmingas ar nesusivaldantis. Tų ypatybių fatališkai nenulemia jo nervų sistemos ypatybės. Charakteris susiformuoja gyvenimo eigoje, jis priklauso nuo žmogaus gyvenimo kelio, atspindi jo gyvenimo sąlygas ir būdą. Žmogaus santykių su aplinka sistema susidaro pačios aplinkos įtakoje.Tačiau ne tik aplinka gali keisti žmones, bet ir žmonės aktyviai veikia aplinką, ją keičia, nugali ir pertvarko nepalankias gyvenimo aplinkybes. Ne išorinės sąlygos, ne pati aplinka, o žmogaus veikla tam tikromis sąlygomis, jo sąveika su aplinka vaidina lemiamą vaidmenį charakterio formavimuisi. Charakteris susidaro ir kinta praktinėje žmogaus veikloje, jo praktinėje, gyvenimiškoje patirtyje.
Kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos, jo gyvenimo kelias turi individualaus savitumo ir yra nepakartojami. Tai sąlygoja individualių charakterių įvairumą. Kita vertus, žmonių, kurie gyvena ir vystosi vienodomis visuomeninėmis sąlygomis, charakteriai turės bendrų bruožų, atspindinčių bendras, tipingas jųgyvenimo aplinkybes. Kiekvieno žmogaus charakteris yra individualių ir tipiškų bruožų vienybė.Žmogus gyvena tam tikroje visuomeninėje santvarkoje, kuri turi savo ypatybių. Tipiški charakteriai yra tam tikrų visuomeninių istorinių sąlygų produktas (pavyzdžiui, komunizmo kūrimas).Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėmis išraiškomis žmogus gali ir maskuoti tikruosius savo charakterius bruožus; tingus dėtis darbščiu, veidmainis apsimesti nuoširdžiu ir pan. Tačiau, kad ir kaip tobulai būtų apsimetinėjama, žmogus vis tiek tam tikromis sąlygomis parodo savo tikrąjį veidą. Dažniausiai tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis (esant pavojui, konfliktui ir pan.). Taigi, geriausiai žmogaus charakterio bruožus galima pažinti asmenybei grėsmingose situacijose.1.1.Charakterio struktūra.
Charakterio struktūrą sudaro įvairių asmenybės psichinių reiškinių individualios ypatybės (pažinimo, jausmų, valios ypatybės, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimo, veiklos manieros ir kt.).Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais.
Psichologinėje literatūroje išskiriamos šios charakterio bruožų grupės: Charakterio bruožais gali tapti nuostatos, išreiškiančios pažiūrą į¬ visuomenę ir į kitus žmones (humaniškumo, kolektyviškumo, draugiškumo, niekinimo, smerkimo, egoizmo ir kt. bruožai). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo,¬ savigarbos, mažavertiškumo, egocentriškumo ir kitais bruožais. ¬ Nuostatos darbui gali formuoti darbštumo ir tingumo, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo, iniciatyvumo, aplaidumo ir kitus bruožus. Įvairių charakterio bruožų atsiranda dėl nuostatų daiktams (daiktų¬ saugojimo tvarkingumas ir jų kokybės priežiūra, taupumas, daiktų pamėgimas ir kolekcionavimas ir kt.) Dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas (dėl nuostatų¬ religijai, mokslui ir pan.) formuojasi sudėtingesni charakterio bruožai.Charakterio pagrindu laikoma valia, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo, savireguliacijos ypatybių.Valingosios žmogaus ypatybės – tai pasiruošimas, mokėjimas ir įpratimas sąmoningai valdyti savo elgesį, savo veiklą sutinkamai su tam tikrais principais, nugalint kliūtis, kurios trukdo pasiekti užsibrėžtus tikslus. Charakterio struktūroje išsiskiriane tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios visus charakterio bruožus siejančios savybės yra: charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir charakterio tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai charakteryje nėra prieštaraujančių bruožų.
1.2 Valingieji charakterio bruožai.
Galima išskirti šiuos pagrindinius valinguosius charakterio bruožus:Tikslingumas – kai žmogus reguliuoja savo elgesį, norėdamas jį nukreipti pastoviam gyvenimo tikslui siekti. Tikslingam žmogui būdinga tai, kad jis turi pagrindinį tikslą, yra pasiruošęs atiduoti visas savo jėgas ir sugebėjimus jam pasiekti.Savarankiškumas – kai žmogus tvirtai laikosi savo pažiūrų ir įsitikinimų, jis nepasiduoda įkalbinėjimams daryti tai, kas neatitinka jo įsitikinimų. Tačiau savarankiškas žmogus neatmetasvetimos įtakos, jis visada pasiruošęs išnagrinėti kitų žmonių patarimus, kritiškai juos įvertinti ir priimti, jei jie yra išmintingi ir jam priimtini. Čia pasireiškia ir neigiami charakterio bruožai: jei žmogus kategoriškai atmeta viską, ką siūlo kiti žmonės, pasireiškia negatyvizmas; ir atvirkščiai, jei žmogus yra lengvai įteigiamas, tai liudija apie valios silpnumą.
Ryžtingumas – tai mokėjimas ir įpratimas laiku, net sunkiomis aplinkybėmis pagrįstai apsispręsti ir pradėti vykdyti tai, kas nuspręsta. Tai aiškiai pasireiškia sudėtingose situacijose, kai reikia pasirinkti vieną galimybę iš kelių ir tai susiję su šiokia ar tokia rizika. Būtinas ryžtingumo požymis yra mokėjimas laiku ir energingai imtis vykdyti sprendimą. Neryžtingas žmogus, net ir apsisprendęs, negali prisiversti savo sprendimą vykdyti. Atkaklumas – tai mokėjimas ir įpratimas vykdyti iki galo tai, kas yra nuspręsta, pasiekti užsibrėžtą tikslą, nugalėjus visokias kliūtis ir sunkumus, kurie trukdo jį pasiekti. Svarbu ne tik pradėti veikti, bet ir ištverti bei atlikti savo uždavinį iki galo. Atkaklumas pasireiškia sugebėjimu sėkmingai dirbti ne tik tada, kai darbas yra lengvas ir įdomus, bet ir tada, kai jis yra sunkus, nuobodus, keblus. Čia gali pasireikšti neigiamas charakterio bruožas – užsispyrimas. Atkaklus žmogus siekia tikslo, kuris aiškiai yra teigiamas, o užsispyrėlis siekia neprotingų tikslų, jo veiksmai yra nenaudingi, kartais net absurdiški ir net kenksmingi.Santūrumas ir savitvarda – mokėjimas ir įpratimas kontroliuoti savo elgesį, valdyti save, savo judesius, savo kalbą, susilaikyti nuo veiksmų, kurie tomis sąlygomislaikomi nereikalingi arba žalingi. Santūrus žmogus moka sulaikyti jausmus, suvaldo savo nuotaiką, nedaro impulsyvių veiksmų. Toks žmogus yra ištvermingas, moka suimti save į rankas, išlikti pakantus ne tik trumpalaikiams, bet ir ilgalaikiams dirgikliams.Drausmingumas yra savo elgesio derinimas su visuomenės taisyklėmis ir reikalavimais. Drausmingas žmogus visada pasiruošęs atiduoti visas savo jėgas ir energiją, kad laiku, tiksliai ir kuo geriau atlikti patikėtą užduotį.Drąsa ir narsumas yra žmogaus pasiruošimas ir mokėjimas siekti tikslo, nepaisant pavojaus gyvybei ar asmeninei gerovei. Priešingas, neigiamas žmogaus ypatumas yra bailumas. Baime dėl savo sveikatos savo veiksmuose vadovaujasi silpnavalis žmogus.Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą. Pavyzdžiui, jei žmogus yra sąžiningas, tai galima laikyti, kad jis liks garbingas, laikysis tiesos,neišduos savo vertybių, nors grėstų ir nemalonios pasekmės. Charakterio kitimams daro įtaką konfliktinės situacijos, sukrėtimai ir kitos ekstremalios situacijos. Tokiomis sąlygomis ne tik pasireiškia tikrosios charakterio savybės, bet jos ir keičiasi. Pavyzdžiui, agresyvus užpuolimas gali palikti nuolatinio būgštavimo, nepasitikėjimo kitais asmenimis savybių.Charakterio aktyvumas pasireiškia asmenybės veiklumu, o charakterio jėga padeda energingai siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras ir įsitikinimus, įveikti veikloje iškylančias kliūtis.
1.3 Charakterių klasifikacija.
Klasifikacija yra labai skirtinga ir nė viena nėra plačiai pripažinta.Kiekvieno žmogaus charakteryje išsiskiria individualūs, tik tai asmenybei būdingi ir bendri – tipiški tam tikrai grupei bruožai. Pavyzdžiui kiekvienas 15- metis asmuo, be savo individualių bruožų, turės paauglystės amžiui, savo lyčiai būdingų ir kitų (rasinių, tautinių ir pan.) jo grupėms tipiškų charakterio savybių.Kartais žmonių charakteristikoms parenkami grožinėje literatūroje sukurti charakterių tipai: Don Kichotas, Hamletas ir kt.Iki XIX a. charakteriai buvo grindžiami atskirų visuomenėje esančių profesijų tipiškų savybių išskyrimu: pirklio, didžiūno, veidmainio ir pan. Lafateras (XVIII a.) žmogaus charakterį siejo su veido išraiška, struktūra. Jis teigė, kad žmogaus charakteris turi tų gyvūnų savybių, į kuriuos panašūs jo veido bruožai: liūto, avies, žiurkės ir pan.
XX a. E. Krečmerio suformuota teorija apie charakterio ryšius su kūno formomis susilaukė didelio dėmesio. Jis teigė, kad apkūnūs žmonės yralinksmesni, mėgsta bendrauti, greičiau prisitaiko prie aplinkos, o vertikaliai ištįsusio kūno žmonės dažniau būna uždari, santūrūs, sentimentalūs, dirglūs ir pan.Psichologas Z. Froidas charakterius skirstė remdamiesi instinktiniais pasąmonės potraukiais (erotinis tipas, prisiverčiantis tipas ir narcistinis tipas).Šiuolaikinėje charakterologijoje gana paplitusios kultūrinės – socialinės psichologijos atstovų charakterių klasifikacijos. Jos remiasi pažiūra, kad charakterį nulemia tam tikroje visuomenėje susiklosčiusios kultūrinio gyvenimo formos: ekonomika, mokslas, religija, valstybė ir kt.2. Temperamentas
Charakteris yra glaudžiai susijęs su temperamentu. Temperamentas savotiškai „nuspalvina“ asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės daugiausia priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologiniųypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios.Temperamento tipų pavadinimai išlikę nuo Hipokrato laikų:¬ Cholerikas (gr. chole – tulžis), kurio organizme vyraujanti tulžis;¬ Sangvinikas (lot. Sanguis – kraujas);¬ Flegmatikas (gr. flegma – gleivės);¬ Melancholikas (gr. melas chole – juodoji tulžis).Pavadinimai išliko tie patys, tačiau ši hipotezė, apie skysčių santykį žmogaus organizme, jau seniai atmesta. Nors pripažįstama, kad temperamentų įvairovė yra gerokai platesnė, negu Hipokrato išskirtieji tipai, tačiau išsamesnės, visų pripažintos temperamentų klasifikacijos nėra. Suprantama, kad ne visus žmones galima suskirstyti pagal keturis temperamentus. Tik nedaugelis yra gryni nurodytųjų tipų atstovai. Paprastai supratimas apie žmogaus temperamentą susidaro kai kurių jam būdingų psichologinių ypatybių pagrindu.Sangviniku vadinamas gyvas, judrus, ieškantis naujų įspūdžių, greitai reaguojantis į aplinkinius įvykius, palyginti lengvai pergyvenantis nesėkmes ir nemalonumus asmuo. Jis yra labai energingas ir darbingas. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greit gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas.Flegmatiku laikomas lėtas, ramus, pastovių siekimų ir nuotaikų žmogus. Tai gana uždari žmonės, kurių emocijos menkai pasireiškia išoriškai. Flegmatiško temperamento atstovai nerodo didesnio aktyvumo ieškodami veikimo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai.Choleriku vadinamas greitas, smarkus žmogus, sugebantis atsiduoti kokiam nors reikalui su ypatinga aistra, bet neturintis pusiausvyros,linkęs į audringus emociškus pratrūkimus, staigius nuotaikos pakitimus. Jų emocijos stipriai pasireiškia išoriškai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas jam trukdo.Melancholikas yra lengvai įskaudinamas, linkęs giliai pergyventi net nežymius įvykius. Šie žmonės tingiai reaguoja į aplinką, jiems trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi. Melancholikai intravertiški, vengia triukšmo, susibūrimų, draugijų, todėl jiems sunku užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse.
3. Charakterio ir temperamento skirtumai.
Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamento ypatybėmis. Temperamentas, išreikšdamas dinaminę asmenybės pusę, savaip nuspalvina visas charakterio savybes. Pavyzdžiui, paėmus paprasčiausią charakterio savybę – darbštumą, suprantama, kad sangviniko, flegmatiko,choleriko ir melancholiko darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis temperamentų charakteristikomis.To paties temperamento pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai – ir darbštūs, ir tingūs pasitaiko visų temperamentų tipų žmonės. Charakterio valingųjų bruožų dėka žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus.Kaip jau minėjau, charakteris susidaro ir kinta praktinėje žmogaus veikloje, jo praktinėje, gyvenimiškoje patirtyje, formuojasi viso gyvenimo eigoje. Charakterio kintamumas yra būtina jo formavimosi ypatybė. Tuo tarpu temperamentų pakeisti neįmanoma. Tam ir nėra pagrindo, nes žmonės, būdami skirtingų temperamentų geriau adaptuojasi prie gamtinės ir visuomeninės aplinkos, vieni prie kitų. Tačiau visi ugdymo ir saviugdos tikslai vis tiek vienaip ar kitaip yra siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus. Kiekvienas sangvinikas saviugdos procese turi siekti tapti pastovesniu, cholerikas santūresniu, flegmatikas energingesniu, o melancholikas drąsesniu.
Pasaulyje nėra dviejų visai vienodų žmonių. Visi mes kažkuo skiriames.Kiekviena asmenybė nepakartojama, pasižymi jai vienai būdinga idividualiųpsichinių savybių visuma – charakteriu. Tai labai sudėtingas darinys, tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis sąlygojąs tipišką žmogaus elgesį. Žinodami savo draugo charakterį, mes sakome: “Aš jį pažįstu. Esu įsitikinęs, kadtokiu ir tokiu atveju nesusilaikys, bus šiurkštus, prikalbės nereikalingųdalykų, o paskui gailėsis, krimsis.” Vadinasi, mes žinome tipiškas žmogaussavybes ir progrnozuojame jo elgesį tipiškomis sąlygomis. Kiekvienascharakterio bruožas išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimoreiškiniais. Sakydami, kad jauonuolis yra tokio ar kitokio charakterio, mes turime galvojejo santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas, žiaurus, nesąžiningas, pagarbus, ir pan.), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, taupus,punktualus ir pan.), ir į save patį (kuklus, išdidus, egocentriškas, nesavikritiškasir pan.). Elgesys (tipiškas, įprastinis) yra priemonė šiai sistemai išreikšti.Vadinasi, jei jaunuolis negerbia žmonių, nedraugiškas, tingus, nesavarankiškas, jis irelgiasi šiurkšciai, nemandagiai, neatsakingai. Taip besielgiančius jaunuolius mes smerkiame, skatiname taisytis.Daugelis charakterio bruožų skatina žmogų veikti, sąlygoja jo veiksmus, poelgius.Pavyzdžiui, du studentai turi vienodas mokymosisąlygas, jiems būdingas teigiamaspožiūris į studijas, pasirinktą profesiją, tačiau jų charakteriai skiriasi ir todėl bendrų tikslų jie siekia skirtingai. Vienas mokosi kasdien, tuo paciu metu, kruopščiaisusiplanuodamas literaturą visam semestrui. Antrasis studijuoja priešokiais, be aiškesnio plano, daugiau dėmesio skirdamas probleminiams klausimams, o ne faktų įsiminimui. Jis pats nepatenkintas savo mokymosi pobudžiu, bet kitaip dirbti nepajėgia.Psichologų tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės labiausiai vertina savo darbo pasiekimus,o nesėkmiu ne itin bijo. Todėl jie renkasi sunkius uždavinius, nors ir jaučia, kad galiju neišspręsti, nepagrįstai rizikuoja. Kiti, priešingai, labai bijo nesėkmiu, o savopasiekimus mažiau vertina. Todel jie atsargūs, viskq apsvarstantys, renkasi lengvesniusuždavinius, nors žino, kad galetų atlikti ir sunkesnius. Toks ne visai pagrįstas, betnuo charakterio priklausantis veiklos būdas gali pasireikšti mokymesi, darbe,bendraujant su žmonėmis. Ypač ryškiai jis pasireiškia didelės įtampos būsenoje. Ištikrųjų charakterį geriausiai galima pažinti sunkiose, konfliktinese situacijose. Nepasisekė darbe ar mokykloje, išdavė draugas ar draugė, atsirado kliūčių siekiantgyvenimo tikslų – štai šiomis aplinkybėmis labiausiai ir išryškėja charakteriosavybės – optimizmas, tikėjimas žmonėmis, valingumas ar, priešingai, abejingumas,nepasitikėjimas, irzlumas, kerštingumas ir pan.
Žmogaus charakteris glaudžiai susijes su temperamentu. Šias sąvokas ne visi aiškiaiskiria. Todėl pirmiausiai ir aptarsime,kas yra temperamentas, koks jos ryšys sucharakteriu. Temperamentas – tai pastoviausia psichinė savybė, įgimta ir mažaikintanti. Ji sudaro pagrindą greičiau ar lėčiau formuotis įvairiems charakteriobruožams. Norint gerai save pažinti, reiktų skirti temperamentą ir charakterį, kadgerai žinodami temperamento ypatumus, galėtume įžvelgti, kokie charakterio bruožaigreičiau ir lengviau atsiranda, o kokie tik didelių pastangų dėka išsiugdomi. Psichologai pabrėžia svarbiausia temperamento ypatybę – žmogaus psichinės veiklosdinamika, dažnai lyg lygindami su upėmis. Viena jų srauni, vingiuota, greita, putojanti kriokliais, o kita rami lygumos upė. Jos labai skiriasi savo tėkmės greičiu,triukšmingumu, veržlumu ir kitomis savybėmis, priklausančiomis nuo gamtinių sąlygų.Kalbėdami apie temperamentą, turime galvoje psichiniu procesų kilimo greitį ir trukmę:
greitai ar lėtai suvokiama,susikoncentruojama, ar išlaikomas dėmesys, įsimenama, išlaikomi vaizdiniai atmintyje ir pan. Be to, temperamentas išreiškia psichiniųprocesų intensyvumą, t.y. vieno temperamento žmogaus jausmai ir valia gali būtilabai stiprus, o kito, priešingai, ir jausmai, ir valia silpni. Nuo temperamentopriklauso ir psichinės veiklos kryptingumas į tam tikrus apibrėžtus objektus (pavyzdžiui, vieno temperamento žmogus ryškiai linkęs aktyviai veiklai, imlusnaujiems įspūdžiams, pažintims, tuo tarpu kito temperamento žmogus labiau susikaupęssavyje, įsigilinęs į savo mintis, išgyvenimus).Temperamentu žmonės domisi nuo seno. Žodis “temperamentas” reiškia “dalių santykį”,proporcijas. Mat senovės mokslininkai manė, kad temperamentas priklauso nuožmogaus organizme esančiu skysčių (kraujo, tulžies, gleivių) santykio. Žmogaus, kurio organizmo skysčių sudėtyje vyravo kraujas (lotynų kalbos žodis “sanquis”),temperamentas buvo pavadintas sangviniškuoju. Mišinys, kuriame vyravo gleivės(graikų kalbos žodis “flegma”), pavadintas flegmatiškuoju temperamentu. Organizmevyraujant geltonajai tulžiai (graikų kalbos žodis “chole”), turėsime choleriškąjįtemperamenta, o vyraujant juodajai tulžiai (iš graikų kalbos žodžio “melaina chole”)– melancholiškąjį temperamentą.Suprantama, ši antikinio mokslo sudaryta klasifikacija nepaaiškina temperamentopagrindo.Tačiau mėginimas išskirti žmonių tipus yra įdomus, beje, tai daromaiki šiol. Bandymų suklasifikuoti žmones į tipus buvo ir yra įvairiausių. Šiuometu daugiausia aiškinama, kad temperamentas priklauso nuo fizinės žmogauskonstrukcijos, vidaus sekrecijos liaukų veiklos (vokiečių psichologas E. Krečmeris,amerikietis V. Šeldonas) arba nuo nervų sistemos savybių santykio (I. Pavlovas).Ilgus metus tyrinėjęs aukštąją nervinę veiklą, I. Pavlovas padarė išvadą, kad yraketuri pagrindiniai nervų sistemos tipai:1) stiprus, nepusiausviras (jaudinimasis stipresnis už slopinimą);2) stiprus, pusiausviras, judrus;3) stiprus, pusiausviras, lėtas;4) silpnas.Šie nervų sistemos tipai ir sudaro fiziologinį temperamentų pagrindą.Žinoma, minimi keturi tipai dar neapibūdina visų nervų sistemos savybių, tiesiogiai nepaaiškina, kodėl temperamentui būdinga viena ar kita savybė, bet vis dėltoleidžia paaiškinti temperamento priklausomybę nuo nervų sistemos tipo. Pavyzdžiui, jei žmogus gimė stiprus, nepusiausvironervų sistemos tipo, jis turi prielaidascholeriškajam temperamentui, kuriam būdinga aktyvumas, energija, aistringumas,bet psichinė veikla stokoja pusiausvyros, jis dažnai nesusivaldo.Nervų sistemos tipas yra paveldėtas, tačiau gyvenimo, auklėjimo (ypač ankstyvojevaikystėje) įtakoje gali kiek keistis.Štai prgrindinės savybės, pagal kurias yra skiriami temperamento tipai:1. Senzityvumas. Apie šią savybę sprendžiama iš to, kaip jautriai žmogus reaguoja įsilpnus dirgiklius, koks jo reakcijos greitis. Jei senzityvumas aukštas – greitaiir stipriai reaguojama į silpnus aplinkos poveikius (fizinius dirgiklius, žodžius),o jei žemas – reikia stipresnio poveikio, kad sukeltų reakciją.2. Reaktyvumas. Ši savybė rodo reakcijų į aplinką nevalingumo laipsnį. Žmoniųreakcijos į įžeidimą, kritiką, netikėtus įvykius yra nevalingos, tačiau nevalingumolaipsnis įvairių temperamentų žmonių nevienodas.3. Aktyvumas. Apie šios savybės apraiškas temperamente sprendžiama iš to, kaipaktyviai žmogus veikia aplinką ir nugali sunkumus. Nevienodai aktyviai siekiamatikslo, susikaupiama darbui ir pan.4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Apie šią savybę sprendžiama pagal tai, nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių aplinkybių (nuotaikų,situacijų, įvykių) ar nuo žmogaus įsitikinimų, tikslų, gyvenimo planų.5. Reakcijos tempas. Čia turima galvoje psichinių procesų, reakcijų greitis:įsiminimo, suvokimo greitis, kalbos, judesių tempas ir pan.6. Plastiškumas ir rigidiškumas. Plastiškumas – sugebėjimas lengvai ir greitaiprisitaikyti prie aplinkos, o rigidiškumas- priešinga savybė, pasireiškiantiįpročių, sprendimų, elgesio pastovumu, vienodumu arba lėtu kintamumu.7. Ekstroversija ir introversija. Šios savybės nusako, į ką orientuota žmogausveikla, į ką jis daugiau linkęs – į išorinį pasaulį ar į savo vidų. Ekstrovertiškožmogaus reakcijos, veikla priklauso nuo išorinių įspūdžių, o introvertiško –nuo jo paties minčių, vaizdinių apie praeitį ir ateitį ir pan.8. Emocinis jautrumas. Tai savybė, rodanti, kaip greitai kyla emocinės reakcijosį silpnus poveikius.Pagal šiuos požymius ir galima nustatyti savo ir kitų temperamentą, t.y.išsiaiškinti, kiek žmogus senzityvus, reaktyvus, aktyvus, koks jo reakcijos tempas,plastiškas jis ar rigidiškas, ekstrovertiškas ar introvertiškas ir pan.Temperamento tipai:
Sangvinikas. Jopagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, judrus nervų sistemos tipas. Sangvinikui būdingas žemas senzityvumas, aukštas reaktyvumas ir aktyvumas, elgesio pusiausvyra. Jis plastiškas, ekstravertiškas, jo reakcijų tempas greitas, o emocinis jautrumas padidintas. Ryškūs sangvinikai buvo rašytojas Petras Cvirka, Vincas Mickevičius-Krėvė. O štai septyniolikmetės Vidos L. ryškios sangvinikės, dešimtos klasės mokinės, charakteristika. Vida gyva, judri mergaitė. Ji nuolat juda pertraukos metu, prieidama čia prie vienos draugių ar draugų grupelės, čia prie kitos, ir iš karto įsijungia į pokalbį, bet neilgam. Pamokų metu suole taip pat nenusėdi, dairosi, kalbasi su suolo drauge ir sėdinčia už jos mokine, reaguodama į kiekvieną smulkmeną. Greitakalbe atsakinėjant pamokas, mokytojai dažnai prašo ją neskubėti. Pamokos medžiaga greitai susidomi, skuba atlikti užduotis, bet kartu nesiliauja domėtis ir aplink sėdinčiais mokiniais. Labiau susikaupusi literatūros, anglų kalbos pamokose, o per matematiką, fiziką išsiblaškiusi, netgi žiovauja. Jos jausmai, nuotaikos nepastovios. Gavusi nepatenkinamą pažymį, labai nusimena, vos neverkia, bet per pertrauką atgauna pusiausvyrą, pamiršta. Mokykloje ir už jos ribų turi daug draugų, pažįstamų, lengvai su jais bendrauja, yra mėgstama. Lengvai adaptuojasi naujojoje aplinkoje (9-oje klasėje keitė mokyklą). Mėgsta keliauti, ypač su draugais, patiria daug įspūdžių, kuriuos gyvai, vaizdžiai pasakoja. Dalyvauja saviveikloje ir dviejų dalykinių būrelių užsiėmimuose.
Kas Vidos elgesyje būdinga sangviniškajam temperamentui? Jos senzityvumas nėra aukštas, todėl smulkesnių poveikių ji netnepastebi, į juos nereaguoja. O reaktyvumas, priešingai, padidintas, todėl ji gyvai reaguoja į mokyklos įvykius, draugų tarpusavio santykius, jautri įspūdžiams; visada jų pilna. Sangviniko aktyvumas padidintas, todėl Vida domisi kelionėmis, mėgsta saviveiklą, o ir per pamokas aktyvi, ypač jeigu jos įdomios. Tarp jos reaktyvumo ir aktyvumo yra pusiausvyra, todėl mergaitė drausminga, laikosi elgesio taisyklių, valdo savo emocijas, jausmus. Greita kalba, judri laikysena rodo, kad jos reakcijos tempas intensyvus. Plastiškumas sangvinikei Vidai padėjo greitai adaptuotis naujoje mokykloje, lengvai prisitaikyti prie skirtingų didelio draugų būrio elgesio reikalavimų. Iš charakteristikos ryškėja, kad mergaitė ekstravertiška – jautriai reaguoja į aplinkos įspūdžius, domisi aplinkos gyvenimu, mažai teskirdama dėmesio savo išgyvenimams, savianalizei. Kokių problemų kyla Vidai galvojant apie savo elgesį, bendraujantsu žmonėmis, dirbant darbą, kuris jai nėra įdomus? O tokių darbų gyvenime pasitaiko kiekvienam. Be abejonės, teigiamas dalykas, kad ji lengvai bendrauja su žmonėmis, palaiko gerus santykius. Tačiau šitaip ji gali nueiti ir paviršutiniškų ryšių keliu, prie nieko ilgiau nesusimąstydama. Jai labai svarbu būti pastovesnei, atlikti darbą iki galo, susikaupus, nors jis ir mažiau įdomus, išsiugdyti patvarius, tvirtus interesus, vengti paviršutiniškumo bendraujant su žmonėmis.
Cholerikas. Jo pagrindą sudaro stiprus nepusiausviras (stiprus jaudinimas ir silpnas slopinimas) nervų sistemos tipas. Cholerikui būdinga žemas senzityvumas, aukštas aktyvumas ir ypač aukštas reaktyvumas. Jis rigidiškas, ekstravertiškas, jo reakcijų tempas pagreitintas, emocinis jautrumas padidintas. Choleriškojo temperamento buvo rašytojas Balys Sruoga.
Ryški cholerikė yra aštuoniolikmetė Rūta K., pirmojo kurso studentė. Vaikystėje buvo užsispyrusi, nemėgo žaisti su lėlėmis, o su berniukais žaidė karą, futbolą. Staigi, energinga, veikli. Greitai ir stipriai susijaudina, garsiai kalba. Judesiai staigūs, kalboje girdisi įsakymo gaidos. Greitai susiginčija, nemėgsta prisipažinti buvusi neteisi. Su draugėmis ir artimaisiais gana dažnai konfliktuoja. Dar daugiau konfliktų pasitaiko šeimoje. Pyksta ilgai. Dirba, mokosi energingai, greitai. Nemėgsta namų ruošos darbų, nes jie monotoniški. Aktyvi visuomeninkė, ji mėgsta ir sugeba vadovauti. Gera sportininkė. Atkakliai siekia tikslo, nebijo sunkumų, ryžtingai juos stengiasi nugalėti.
Cholerikui būdinga reaktyvumas, aktyvumas, greitos reakcijos.
Taipasireiškia ir Rūtos elgesyje. Ji nesusivaldo, nekantri, nemėgsta vienodos veiklos. Cholerikas rigidiškas, todėl jos interesai pastovesni negu Vidos L., ji nuosekliau ir atkakliau siekia užsibrėžtų tikslų.
Didelis choleriko aktyvumas, atkaklumas dažnai padeda jam gerai dirbti, mokytis, būti aktyviam visuomenininkui. Tačiau cholerikui sunkiau valdyti savo elgesį, išlaikyti pusiausvyrą, išvengti konfliktų. Salia ryžtingumo, atkaklumo, iniciatyvumo ir kitų lengvai besiformuojančių choleriko charakterio bruožų greitai atsiranda ir šiurkštumo, piktumo, užsispyrimo, negatyvizmo požymių jo elgesyje. Bene svarbiausia būtų cholerikui išsiugdyti „elgesio stabdžius”, t. y. išmokti valdyti savo jausmus, kontroliuoti poelgius.
Flegmatikas. Jo fiziologinį pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, lėtas nervų sistemos tipas. Flegmatiškojo temperamentosenzityvumas ir aktyvumas yra žemas, tačiau reaktyvumas aukštas. Reakcijos sulėtintos. Intravertiškas, emocinis jautrumas nedidelis.
Šešiolikmečio Viliaus N., 9 klasės mokinio, charakteristikoje rašoma: „Vilius aukštas, stambus, gerai fiziškai išsivystęs Tačiau nejudrus, mažakalbis, lėtų reakcijų. Sėdi paskutiniame suole, neaktyvus, atsakinėja vangiai. Mokosi gerai, bet viską daro lėtai, todėl mokykloje ne viską suspėja padaryti, ko reikalaujama. Pertraukų metu nekalbus, pats nekalbina kitų, nemėgsta triukšmingų išdaigų susibūrimų. Jį sunku ir prajuokinti, ir supykinti. Draugų mažai turi’ daugiau palaiko ryšį su berniuku, kuris irgi gyvena tame pačiame name. Visuomeninės veiklos nemėgsta. Domisi ir gerai žaidžia šachmatais. Daug bendrauja su tėvu — keliauja, lanko teatrą.
Lyginant su anksčiau apibūdintais temperamento tipais flegmatikas ryškiai skiriasi. Vilių sunku ir prajuokinti, ir supykinti todėl, kad jo reaktyvumas žemas. Viliaus jausmai mažai atsispindi veide, judesiuose, nes jo emocinis jautrumas menkas. Žinoma, tai nereiškia, kad flegmatikas visai nieko neišgyvena. Vien iš išorinės išraiškos apie jo jausmus spręsti yra sunku. Kadangi čia aktyvumas žymiai aukštesnis už reaktyvumą, flegmatikas yra kantrus, ištvermingas, susivaldantis. Jo psichinės veiklos tempas sulėtintas. Flegmatikas lėtai kalba, lėti jo judesiai, eisena, lėtas mąstymas, lėta dėmesio koncentracija ir pan. Jis ryškiai rigidiškas, sunkiai atsisako savo įprasto darbo režimo, darbo vietos ir kitų įpročių. Plastiškumas žemas, todėl sunkiai prisitaikoprie naujos aplinkos, naujų žmonių. Intravertiškumas Viliaus tipo žmonėms pasireiškia tuo, kad jie sunkiai reaguoja į aplinkos poveikius, ilgai prisimena ankstesnius išgyvenimus, vaizdus, užsidarę savyje.
Net ir konfliktinėje situacijoje flegmatiko ramybė, susikaupimas, pastovumas yra vertingos savybės, kurios leidžia gerai atlikti ilgiau trunkantį darbą, apsaugo nuo išsišokimų, nesusivaldymo. Tačiau jo lėtumas, mažas plastiškumas apsunkina bendravimą su vien-mečiais ir suaugusiaisiais, sudaro prielaidas pasyvumui, o neretai ir tingumui. Flegmatikui labai svarbu greitinti savo reakcijas, įsi-traukti į aktyvią veiklą. Ypač jam naudinga sportuoti, prisiversti daugiau ir greičiau veikti.
Melancholikas. Jo fiziologinis pagrindas — silpnas nervų sistemos tipas. Melancholiko senzityvumas padidintas, todėl silpni po-veikiai sukelia stiprias reakcijas. Reaktyvumas ir aktyvumasžemi. Rigidiškas. Intravertiškas. Padidintas emocinis jautrumas. Reakcijų tempas lėtas.
Melancholiškojo temperamento pavyzdžiu galėtų būti Prano Vaičaičio, Vinco Mykolaičio-Putino asmenybės.
O štai penkiolikmečio Vytenio K., 8 klasės mokinio, charakteristika: „Fiziškai išsivystęs vidutiniškai, pabalęs, nejudrus. Pamokose sėdi ramiai, tačiau labai įsitempęs, sunerimęs. Pakviestas atsakinėti išsigąsta, nurausta. Atsakinėdamas varžosi, kalba tyliai, gniaužo rankas. Labai jautriai reaguoja į pastabas, tačiau ne iš karto. Pergyvena ilgai, skausmingai, nemiega, praranda apetitą. Sunkiai bendrauja su vienmečiais, draugų neturi, labai prisirišęs prie motinos. Mėgsta gamtą, namuose augina paukščius. Prastos nuomonės apie save, savo sugebėjimus. Jo siekimai neaukšti — baigti aštuonias klases ir eiti mokytis į profesinę technikos mokyklą. Beje, jis mokosi gerai ir turi nemažų sugebėjimų”.
Būdingiausias Vytenio temperamento bruožas — aukštas senzityvumas. Padidintas jautrumas aplinkos poveikiams sąlygoja berniuko nedrąsumą, naujos aplinkos baimę, įtampą, sunkią adaptaciją. Todėl jis dažnai vienišas, nedrįsta prieiti prie draugų, mažai jų turi. Jam ypač nedrąsu didesniame draugų būryje, nes varžosi, ne-pasitiki savimi. 2emas aktyvumas ir reaktyvumas pasireiškia tuo, kad jis dažnai blogos nuotaikos, retai juokiasi, greitai pasimeta, ne-darbingas, greitai pavargsta. Vytenis rigidiškas ir intravertiškas. Mėgsta tuos pačius, prie kurių pripratęs, žmones, vietas, susikaupęs savyje, mažai kreipia dėmesio į aplinkinius. Didesnis įspūdžių srautasjį greitai nuvargina, paskui daug laiko praeina, kol nurimsta. Jam būdinga aukštas nerimo laipsnis.
Melancholikas yra jautrus, subtilių jausmų žmogus. Jis jautrus sau ir kitiems. Atsargus, apsisvarstantis. Dėl šių savybių melancholikas bendraujantiems su juo yra patrauklus. Tačiau jam pačiam yra nelengva. Jis, pavyzdžiui, gerai žino kultūringo elgesio taisykles, nori jų laikytis, tačiau dėl varžymosi, nepasitikėjimo,
intravertiškumo sunkiau bendrauti su žmonėmis; tai gali sukelti nepasitenkinimą savimi, mažavertiškumo jausmą. Todėl labai svarbu melancholikui išsiugdyti aktyvumą, pasitikėjimą savo jė gomis.
Suprantama, ne visus žmones galima tiksliai suskirstyti į šiuos
keturis temperamento tipus. Tik nedaugelis yra gryni nurodytų tipų atstovai, o daugumos žmonių bruožai susimaišę. Vyraujančios temperamento savybės geriausiai išryškėjaatsidūrus naujoje aplinkoje, konfliktinėje situacijoje, išgyvenant psichinę įtampą, trauma, stresinę būseną. Mat tokioje situacijoje suformuotos savybės (savitvarda, savikontrolė, mandagumas ir kt.) dažnai susilpnėja arba visai nustelbiamos, o labiau išryškėja įgimtos — temperamento savybės.
Kad ir koks būtų nervų sistemos tipas, temperamentas, jis neapibrėžia nei žmogaus dorovės, nei jo socialinio vertingumo. Nėra „gero” ir „blogo” temperamento, o kiekvienas jų tipas turi, kaip minėjome, ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Cholerikui lengviau, palyginti su flegmatiku, išsiugdyti veiksmų greitumą, ryžtingumą, betgi flegmatikui lengviau, palyginti su choleriku, išsiugdyti ištvermingumą, šaltakraujiškumą.
Temperamentas turi įtakos individualiam žmogaus gyvenimo stiliui susidaryti, kuris pasireiškia įvairioje jo veikloje ir elgesyje. Dažnai sakoma: „Šis žmogus kūrybiškas”,“šis agresyvus”, „šis rigidiškas”. Rigidiškumas — tai tendencija išsaugoti savo nuostatas, principus, mąstymo būdą, nesugebėjimas pakeisti požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, žmogų ir pan. Žmogaus savimonės vystymasis tartum sustoja apibrėžtoje stadijoje. Toks individualus stilius dažnai būdingas cholerikui, flegmatikui. Kiekvienas jų gali būti aukštos dorovinės kultūros, pasižymėti gražiu, kultūringu elgesiu. Tai pa-siekti butų galima daug lengviau, jei daugiau pasinaudotume savo temperamento stipriosiomis pusėmis, sąmoningai koreguodami silpnąsias.
Naudotosliteratūros sąrašas:
1. Antinienė D., Ausmanienė N. ir kiti. Psichologija studentui. Kaunas, Technologija, 2000.2.Jacikevičius A. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 1995.3. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993.4. Smirnovas A. A. ir kiti. Psichologija. Vilnius, 1960