Asmenybės brendimas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. BENDROJI PAŽIŪRA Į ASMENYBĘ......................4
2. PAAUGLYSTĖS FAZĖS IR KRIZĖS.......................6
2.1. Jaunystės fazės.............................7
2.2. Jaunystės krizės.............................8
3. BRĘSTANČIOS ASMENYBĖS NEPRIKLAUSOMUMO SIEKIAI......9
4. ASMENYBĖS BRANDOS KRITERIJAI....................11
IŠVADOS..............................15
Naudota literatūra..............................16ĮVADAS
Asmrnybės vystymui, kaip ir savęs realizavimui, nėra nei parengtų instrukcijų, nei tiesioginio vadovo. Yra tik didelė žmonijos patirtis, labai daug, bet neintegruotų mokslo duomenų, tikėjimu ir dora pagrystų nuostatų, nurodančių asmenybės ugdymo kelią. Yra daug gana išsamių psichologinių, pedagoginių ir filosofinių teorijų, aiškinančių žmogaus brendimo uždavinius. (Pikūnas J. Asmenybės vystymasis)
Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Paskui prasideda jau suaugusiojo žmogaus periodas. Paauglystė dar kaartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 ir 14 metų, 15-ieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis, o 16 – 18 metai – vėlyvoji paauglystė. Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma; kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai, kitose – kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiimama atsakomybė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegsti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą. (Žukauskienė R. Raidos psichologija)

Tikslas – išanalizuoti asmenybės brendimo įpatumus.

Uždaviniai:
1. Išanalizuoti asmenybės sąvoką;
2. Išsiaiškinti kaip paauglystės fazės ir krizės veeikia asmenybės formavimąsi;
3. Susipažinti su bręstančios asmenybės siekiais;
4. Išsiaiškinti brandžios asmenybės kriterijus.1. BENDROJI PAŽIŪRA Į ASMENYBĘ
Ir suaugę, ir vaikai – labai sudėtingos butybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas – atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti ko

okybinėmis stuktūromis ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas indivas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su protu, nai su jausmais. Asmuo visada tapatus sau.

Asmenybė – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip sąvajį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, kaičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka ir saviaukla. Tai beendra psichologinė pažiūra į asmenybę. Studijuoti asmenybę – tai atskleisti, kaip žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Pats žmogus ir jo psichika yra labai sudėtingi. Žmogaus elgesį lemia daugelis veiksnių, todėl psichologiniai tyrinėjimai negali visiškai atskleisti asmenybės.
Tiriant biologinę asmenybės raidą, gilinantis į genetines prielaidas, raidos dėsningumus ir analizuojant ankstyvają patirtį, aiškėja, jog asmenybė labai priklauso nuo vaiko prigimties ir nuo ankstyvosios patirties. Eksperimentiniai suvokimo, įsivaizdavimo, atminties, mąstymo, kalbos, vaizduotės, mokymo ir išmokimo tyrimai rodo, kaip konkretūs gyvenomo įvykiai veikia individo elgesį per jo
o vidinę stuktūrą. Socialiniai asmenybės raidos tyrimai atskleidžia didelę žmogaus santykų su kitais žmonėmis, socialinių veiksnių ir kultūros įtaką. Konkrečios asmenybės brendimo stebėjimai ir psichometriniai jos ypatybių vertinimai padeda apibūdinti vidinę jos struktūros ir pasireiškimo lygmenis. (Butkutė G. Mokymasis irasmenybės brendimas)
Egzistencinės terapijos tikslas – padėti žmogui troškimą, valią ir sprendimą. Žmogus mokomas įsisamoninti ir išgyventi savo troškimus, laikyti save nepriklausoma asmenybe, pasirinkti sprendimus ir už juos atsakyti. Be to, egzistencinė terapija akatina žmogų kelti naujus tikslus, keisti savo laikyseną ir galvoseną. Egzistencinės psichologijos požiūrių specifiniai skirimieji žmogaus, kaip dvasingos būtybės, bruožai yra šie:
1. Sugebėjimas įsisąmoninti save.
Sugebėjimas apsispręsti ir laisvai pasinkti.
2. Atsakomybės išgyvenimas.
Tai trys asmenybės pastatą laikančios kolonos. V. Franklis pabrėžia jog, kuo labiau žmogus įsisąmonina savo būseną ir norus „čia ir dabar“ savo gyvenimo vertybių fone, tuo jis sąmoningiau pasirenka. Kuo dažniau jis elgiasi, kaip jam atrodo, ir remiasi svarbiausiomis savo vertybėmis, tuo labiau jaučia atsakomybę už tai, ką daro ir kaip daro, ir už savo veikismų pasekmes. Kuo daugiau vidinės ir išorinės laisvės, tuo daugiau atsakomybės. Mes galime pasirnkti, kaip reaguoti kraštutinėmis išorinės nelaisvės situacijoms.
Išsivaduoti iš kitų kontrolės – tai atsiduoti savo vertybių ir gyvenimo tikslo kontrolei, būti sąžiningam ir atsakingam sau pačiam. Čia verta prisiminti tris laisvės lygmenis Paškus A. Asmuo ir
r laisvė, Chicago, 1984)
1. prigimtinę laisvę, kaip savo minčių, jausmų, norų, vaiksmų ir jų įsisamonimo laisvę, laisvę visada būti savimi, laisvę tikėti Dievą arba netikėti;
2. laisvę nuo kito reikalavimų, įstatymų, kurie neatitinka žmogaus esminių vertybių, laisvę „ko nors nedaryti“;
3. laisvę „ką ir kaip daryti savo paties apsisprendimu“.

Tik būdamas laisvas visuose trijuose lygmenyse ir vadovaudamasis svarbiausiomis savo vertybėmis bei svarbiausiais gyvenimo tikslais, žmogus gali pasijusti tikru žmogumi. Tik tada, kai jo elgesį ir gyvenimo būdą lemia vidinis balsas ir savo misijos gyvenime supratimas, jis gali jaustis. laimingas ir rikšmingas. Žmogui, pradėjusiam reikšti savo valią, kyla didžiulis noras dirbti ir gyventi dėl savęs, dėl esančių ir ateinančių. Tokiam žmogui pastumdėlio ir vyjdytojo vaidmuo, kaip ir noras įtikti visiems, pasidaro svetimas. Jis nori gyventi atsakingai, rūpintis savimi ir kitais. Sumažėja nerimo, baimės, kaltės ar neapykantos jausmas. Jį pakeičia rami vidinė išmintis ir tikra meilė, skatinanti dalytis su kitais savo jausmais, darbais ir gyvenimu. (Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas)

Pažvelgus į Erikson‘o mintis apie jaunystę kaip tapatybės suformavimo laikotarpį, susidarome tokį požiūrį. Tai laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo pradžios (maždaug 12 – 19 m. amžius), apimantis paauglystę ir jaunystę. Jis charakterizuojamas jaunuolio pastangomis susikurti savo tapatybę. Tai savaimingas siekis atsakyti sau: kas aš? O į tą klausimą galima ir ne
et reikia atsakyti iš įvairių taškų: kūnas, lytis, karjera, pašaukimas, tautybė, ideologija, pasaulėžiūra, tikėjimas, asmeniškai pasirinktos ir siekiamos vertybės, talentai ir jų panaudojimas.( Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime)

Paauglystės amžius dar vadinamas pereinamuoju, nes tada pereinama iš vaikystės į suaugusiūjų pasaulį. Paauglys augantis žmogus, stovintis ant suaugusiūjų amžiaus (pasaulio) slenkščio. Pasiektas vystymosi lygis, išaugusios pasaulio galimybės skatina savarankiško, savojo Aš įvertinimo poreikį. Paauglys siekia, kad suaugusieji pripažintų jo teises ir potencialias galimybes. Dažnai suaugusieji, pabrėždami, kad paauglys jau nebemažas, iš jo daugiau reikalauja, ignoruoja jo teises į savarankiškumą. Tokia prieštaringa padėtis sunkina santykius su suaugusiaisiais, sukielia konfliktines situacijas arba įvairias protestų formas. Todėl paauglystės amžius kartais vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“. (Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas)

Pasak V. Krutickio (1999), lytinis brendimas, ir fizinio vystymosi poslinkiai skatina naujų psichologinių veiksnių atsiradimą. To paties paauglio ryškiai jaučiami pasikeitimai objektyviai daro jį suaugesnį.

Ilgą laiką paauglystės amžius tarpsnis buvo įvardijamas terminais, apibendrinančiais sąvoka „vystymosi krizė“, pabrėžiančia negatyvius šio amžiaus aspektus. Daug dalykų, laidžiamų suaugusiajam, darudžiama vaikui. Vaikystėje paauglys saistomas visuomenės normų ir reikalavimų. Šios normos ir reikalavimai vaikui tampant suaugusiu keičiasi. Paauglio supratimas apie save kaip žmogų, jau peržengusį vaikystės ribas, lemia jo persiorientavimą nuo vienų normų ir vertybių į kitas. Paauglio lygiavimasis į suaugusiuosiuspasireiškia siekimu būti panašiam į juos išore, pritapti prie kai kurių jų gyvenimo ir vaiklos sričių, įgauti suaugusiųjų savybių, įgudžių, teisių, privilegijų, pirmiausia tų, kurios nusako ryškiausią suaugusiųjų skirtumą ir panašumą, palyginti su vaikais. (Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas)

Taigi asmenybė yra tai kuo tampama, o ne tai, kas stabilu. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Žmogus savo asmenybės raida pradeda sąmoningai rūpintis tuomet, kai tampa suaugęs. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės kūrimo procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, taip pat tie, kuriuos suformavo aplinka, ir tie, kuriuos išsiugdė jis pats. (Pluzek Z. Pastoracinė psichologija) 2. PAAUGLYSTĖS FAZĖS IR KRIZĖS
Vaikystei pasibaigus per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris labiausiai pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusiojo užsiėmimams, darbams ir santuokai. „Ieškodami tapatiškumo ir tęstinumo naujo jausmo, jaunuoliai turi perkovoti ankstyvųjų metų kovas, net jei jie ir dirbtinai paskiria geranorius žmones imtis jų priešininkų vaidmens; ir jie pasiruošę statyti išliakančius stabus ir idealus ginti jų pačių galutinį identitetą“.(Erik H. Erikson Chidhood and Society, psl. 261)

Ieškant naujos tapatybės „viršidentifikuojamasi“ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Erikson‘as mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame.

Šiais laikais pavojų sudaro vaidmenų maištas. Jei tai susiję su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau, gali pasireikšti sutrikimai ir net psichiniai epizodai, tačiau paprastai jie nėra tokie stiprūs kaip ankstyvosioje fazėse. Daug dažniau maišatis liečia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirinkti amato, užsiėmimo, profesijos. Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasėkmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius parūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo. Iš tų ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės – tarpusavis atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas – padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. (Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime) 2.1. Jaunystės fazės
Pradžioje jaunuolis į viską nežiūri planingai. Jis tik pasijunta kūnu bręstąs, „suaugęs“, tad ir „nepriklausomas“. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Jaunystės susiskirstymas fazėmis kaip tik žiūri į tą pradinę jaunuolio laikyseną, kuri vėliau surimtėja ir tampa atsakingesnė. Nurodomos šių fazių charakteringos laikysenos ir elgesys:

Ankstyvoji jaunystė (12-14 m.) – stipri negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas. Atsižadama to, kas „sena“. Daroma „kitaip“. Eksperimentuojama – apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja „didvyrius“, filmų ir sporto žvaigždes. Jų socialinė grupė – nebe šeima, bet bendraamžių grupė.

Vidurinioji jaunystė (14-16 m.) – ne tiek negatyvi, tačiau energinga, entuziastinga. Neigiam laikysena sumažėja. Mažiau ir emocijų sąmyšio. Stipriau pasireiškia energija, entuziazmas. Metamasi į sportą. Energijai ir entuziazmui trūksta kryptingos krypties.

Vėlyvoji jaunystė (16-19 m.) – dar mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau pasireiškia pritas savo ieškojimais. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima į ateitį. Jei ne anksčiau, tai dabar tinkamas laikas patirti intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi darbas, profesija. 2.2. Jaunystės krizės
Tapatybės susidarymas paprastai nepasiekiamas be kūrybinės krizės, kuri įvyksta jaunystėje. Anot Erikson‘o , „kiekviena stadija tampa krize“, nes joje reikia atsiliepti į tam tikras vystymosi iškeliamas galimybes, kurios yra problematinės, nes jose slypi ir „pažeidžiamumas“, jei tinkamai natsiliepiama. Taip vyksta visose stadijose, bet ypač jaunystės amžiuje, kuris yra kuris yra kritiškas perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą.

Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų maišatis, t.y. jaunuolis neišsiaiškina, kas jis, ko jis nori, ko jam siekti. Jis blaškosi, lieka pasimetęs – viena pradeda, bet meta, griebiasi kito, eikvoja energiją, dėmesį arba nustoja blaškęsis ir tampa pasyvus, plūduriuoja paviršiuje ir tenkinasi malonumais, tampa pats sau tikslu. Krizei įveikti ir tapatybei susidaryti reikia ne tik suderinti visus savo ankstesnius nuo vaikystės likusius susitapatinimus, bet ir transformuoti juos taip, kad sudarytų gan vieningą darną su asmenine savimone, galutinai susijungiant tiek nauju atsidavimu kam nors aukštesniam už save, tiek ir išliekančia ištikimybe tam aukštesniam už save. Tai suradus ir visą suderinus krizė baigiasi, tapatybė suformuojama. Tada dėmesys krypsta nebe į savęs vystymą, bet į gyvenimo uždavinių vykdymą ir veiksmingą ryšį su aplinka ir kitais. (Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime)

Krizę galima apibūdinti kaip sunkią, problemišką gyvenimo situaciją, kai įprastas elgesys tampa neefektyvus, reikalaujančia iš žmogaus pokyčių, naujų prisitaikymo būdų. Tokią situaciją lydi įtampa, stresas, sumaištis. (Vaičiulienė A. Paauglio psichologija)

Kaip kritinis laikotarpis paauglystė neretai vertinama prieštaringai. XX a. Pradžios amerikiečių psichologas G. S. Hallas paauglystę pavadino audrų ir stresų laikotarpiu. Taigi vieni mano, kad tai sudėtingas psichinės raidos etapas, paženklintas audromis, stresais, keliantis daug rūpesčių tėvams ir visuomenei. Kiti tvirtina, kad paauglystė – nebūtinai konfliktų ir stresų metas.

L. S. Vygockio (1930, 1984) teigimu, vaiko raidą sudaro tam tikri stabilūs laiotarpiai, kai vyksta laipsniški pokyčiai. Taip pat egzistuoja kritiniai laikotarpiai – krizės, kai vaiko asmenybė išgyvena staigius pokyčius ir lūžius. L. S. Vygockis nurodo dvi paauglystės krizes – trylikos ir septyniolikos metų amžiaus.

Psichoanalitinių koncepcijų požiūriu, paauglystė yra kritinis laikotarpis, kai atsinaujina seni vaikiški konfliktai. E. Eriksonas (1968), neatmesdamas bendrų psichoanalitinių teiginių, pabrėžia asmenybės tapatumo krizę. Jo teigimu, paauglystėje savotiškai eksperimentuojama bandant įveikti ego ribas ir praturtinti asmenybę nauja patirtimi. Tačiau patologinės sumaišties būsenos gali grąžinti paauglį į asnkstesnes raidos stadijas iš naujo peržiūrėti praeities konfliktus.

Savęs ieškojimas visų pirma atsiskleidžia formuojant identitetą. Pasak E. Erikson‘o, identitetas – tai žmogaus ir sociumo santykio kitimo vidinis išgyvenimas, kai kiekviename vystymosi lygmenyje sėkmingai išspręsta krizė sukuria palankias sąlygas tam tikrų atsakingo žmogaus asmenybės savybių formavimui. J. Marcia teigia, jog identiteto stuktūrą apsprendžia besiformuojančių priešingų savybių integracija.

Taigi asmenybės brendimo procese krizių laikotarpiai dažniausiai yra pozityvūs, bet kai kada jie gali ir pakenkti asmenybės raidai. Jaunystės fazės reikšmingos tuom, kad žinodami vaiko amžių ir atsižvelgdami į jo galimybes tame amžiuje galime tiksliau ir efektingaiu taikyti poveikio priemones. 3. BRĘSTANČIOS ASMENYBĖS NEPRIKLAUSOMUMO SIEKIAI
Emocinės prilausomybės nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų įgyjimas nėra lengvas. Paauglys vis labiau ima jaustis pakankamai suautgęs ir santykius su kitais suaugusiaisiais bando grįsti lyvertiškumo principu. Visas vaiko socializacijos procesas yra lydimas vis didesnio atsiskyrimo nuo tų, be kurių savo gyvenimo pradžioje jis būtų net gyvybės neišsaugojęs.

Emocinė laisvė būtina, kad asmuo taptų suaugusiu, nes ji skirta labai stipraus ryšio užmezgimui su tuo asmeniu, su kuriuo bus kuriama šeima. Kai paauglys auga mylinčioje ir protingai jo laisvę reguliuojančioje šeimoje, tai santykiai su tėvais išlieka nuoširdūs ir neįtempti. Jis be vargo pakeičia paklusnumoryšį į pagarbų draugiškumą ir tuo pat metu rengiasi prisiimti vadovavimo savo paties būsimai šeimai atsakomybę. Paauglys tarsi keleivis vykstantis iš vaikystės į jaunystę – jis „nei šis, nei tas“: vieną akimirką elgiasi lyg būtų suaugęs, kitą jau prašo globos, užuojautos jausdamasis lyg vaikas.( Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis)

Paauglys dažnai būna irzlus ir neramus, o kartais – perdėtai jautrus bei impulsyvus, o suaugusiojo norą padėti jis traktuoją kaip kišimąsi į jo laisvę, nors laikia jo pagalbos. Taigi suaugęs asmuo turi tapti tam tikra „gera nematomąja dvasia“, visada esančia šalia, kai reikia, ir toli, kai viskas sekasi gerai.

Kitas reikšmingas uždavinys – ekonominio savarankiškumo garantijos siekimas: rinkimasis profesijos ir ruošimasis jai. Paauglys turi mąstyti apie savo ateitį. Daugelyje kultūrų sugebėjimas tapti ekonomiškai savarankišku – ženklas, jog paauglys jau suaugęs. Gyvendami permainų laikais, jaunuoliai dažnai tikisi, kad daug kas išsispręs savaime – staiga iš kažkur atsiras pinigų arba jų jau yra – tereikia juos mokėti pasiimti. ( Vaičiulienė A. Paauglio psichologija)

Tvirtų asmeninių etinių vertybių įgyjimas rodo, jog paaugliui pavyko susikurti identitetą. Save, kaip asmenybę, jis suformavo pats, pažindamas aplinką ir save, dažnai tas žinias skausmingai išgyvendamas ir vertindamas. Vertybės, kurias paauglys pats atranda arba pairenka, stebėdamas žmones, kuriems sekasi, skaitydamas apie juos knygas arba straipsnius žurnaluose ar laikraščiuose, tampa sistema, padedančia asmeniui apsispręsti, renkamtis ir svarstant įvairias savo galimybes, leidžiančia siekti išbaigto identiteto ir vidinės harmonijos.

Kaip vienas iš daugelio paauglystės laikotarpio uždavinių nurodomas vyriško ir moteriško vaidmens mokymasis, pasirengimas šeimyniniam gyvenimui. Susitapatinti su savo lyties vaidmeniu ypač svarbu, nas tai užtikrina žmonių giminės tęstinumą. Nepriimdamas savo lyties paauglys patenka į vaidmenų sumaištį ir tai komplikuoja tolesnę jo asmenybės raidą. Ne mažiau svarbu įdiegti šiame amžiuje pozityvų požiūrį į šeimyninį gyvenimą, kuris jaunuoliui turėtų būti vienintelis leistinas būdas realizuoti seksualumą, o merginai – kap sveiko kadanors gimsiančio kūdikio prielaida. (Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis)

Vienas svarbiausių paauglio asmenybės raido monemtų yra saviraiška, savęs vertinimas. Ateina toks tikrovės pažinimo plėtros laikotarpis, kai gilaus tyrinėjimo objektu tampa žmogus, vidinis jo pasaulis. Siekimas pažinti ir įvertinti moralines, psichologines žmonių savybes skatina domėjimąsi savimi, savo psichologija, savo asmenybės savybėmis, skatina poreikį lyginti save su kitais, įvertinti, išsiaiškinti savo jausmus ir išgyvenimus.

Protinis vystymąsis paauglystės amžiuje glaudžiai susijęs su charakterio ir veiklos formų pasikeirimais. Rimta ir įvairiapusė darbinė veikla, padidėjęs proto smalsumas reikalauja aukštesnės ir labiau organizuotos protinės veikos. Paauglys darosi pajėgus suprasti sudėtingesnes daiktų ir reiškinių sąvokas. Stebėjimai, kaip kryptingas ir organizuotas pasaulio suvokimas užima vis daugiau vietos protinėje paauglio vietoje. Mokomųjų dalykų turinys ir logika, žinių įsisavomono būdas formuoja sugebėjimą savarankiškai mąstytį, lyginti, darytį išvadas ir apibendrinimus. Tobulėja sugebėjimas abstrakčiai mąs.tytį. Paauglystei būdingas intensyvus loginės atminties vystymasis, auga sugebėjimas logiškai apdoroti informaciją įsiminimui. Dėmesys tampa labiau organizuotas, vis labiau įsigali iš anksto apgalvotas poelgis. (Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas)

Pabrėždamas ir apibrėždamas save paauglys nepaliaujamai tikrinasi, identifikuodamasis su bendraamžiais, jam svarbiais suaugusiais asmenimis. Visuomenė reguliuoja paauglio pasirinkimus, vis primindama, kuo jis turėtų tapti etnine, religine, profesine prasme ir kt. Iš suaugusiųjų paauglys laukia paramos ir paskatinimo išbandyti ne tik savo sugebėjimus, bet ir vaidmenis, o tiksliau – jis tikisi gariausių savo pasiekimų įvertinimo, o kai persistengia ir tampa išsišokeliu – padarinių sušvelninimo.

Tapatybę reikėtų traktuoti kaip subjektyviai suvokimą savo paties asmenybę, jungiančią šeimos istorija, tautines šaknis, pasaulėžiūrą ir norą būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį. Tai pusiausvyros tarp „aš“ ir „kita“ kitimas. (Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis)

Taigi galime teigti, kad asmuo tik pasiekęs nepriklausomumą (emocinį, ekonominį ir kt.) gali jaustis savarankiška asmenybe. Ir atėjus tam tikram laikui to nesąmoningai siekia kiekvienas jaunuolis. Paauglys siekia visiškai susiformuoti savo identitetą, siekia gilintis ir tuo labiau suprasti save. Jam tai svarbu, nors jis pats tos svarbos dar nesuvokia. 4. ASMENYBĖS BRANDOS KRITERIJAI
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis kelia specifinius uždavinius, kuriuos spręsdamas žmogus keičia savo gyvenseną. Pasiekus tam tikrą amžių ankstesnis gyvenimo būdas gali nebetikti. Pirmasis suaugusiojo periodas (17-33 m.) įtin įdomus: tai pirmas savarankiškas kabinimasis į socialinę aplinką, savo vietos gyvenime ieškojimas ir stengimąsis ją išlaikyti.

Žmonės dažnai vertina save ir kitus pagal turimą užsiėmimą. Taigi pasiekimai darbe didina savigarbą. Jei pasiseka įsigyti prifesiją, apie kurią senai svajota, kuriai jaučiami prigimtiniai polinkiai ir išvystyti sugebėjimai, tai atsiveria galimybė visapusiškai save atskleisti, „atrasti“, t.y. aktualizuoti. Jaunystei baigiantis, žmogus įžengia į suaugusiojo gyvenimo pradžią. (Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis)

Terminas „brandi asmenybė“ gali būti statiškas, vartojamas apibūdinti idealui, kuriuo žmogus turi tapti arba kuriuo turi sekti ugdydamas save. Prie šio idealo asmenybė artėja bet niekada jo nepasiekia. Pavyzdys atlieka kelrodžio vaidmenį. Brandi asmnybė gali būti suprasta dinamiškai, kaip nenutrūkstama virtinė pokyčių, vykstančių stengiantis realizuoti savo vidines galimybe. Norint pažinti žmpgaus asmenybę reikia studijuoti jo gyvenimą. Taigi asmenybė yra tai, kas stabilu. Tapsmo proceso svarbus elementas yra judėjimas ir veržimasis prie tikslo, taip pat pokyčių rengimas ir vairavimas. Žmogus savo asmenybės raida pradeda dąmoningai rūpintis tuomet, kai būna suaugęs.

Kriterijai, pagal kuriuos vertinamas asmenybės ar jos raidos proceso brandumas, nustatomi naudojantis trimis šaltiniais:
a) jie išplaukia iš prielaidų, kuriomis grindžiama asmenybės teorija;
b) nustatomi psichologinių konsultacijų, pagalbos, teikiamos tštikus psichologinėms krizėms, taip pat psichoterapijos eigoje;
c) suformuojami remiantis duomenimis, gautais empiriškaitiriant atitinkamų ekspertų parinktus asmenis, kurie buvo apibūdinti kaip sveiki, normalūs, taip pat asmenis, kurie savo gyvenime pasiekė kokių nors didelių, speciaistų nuomone, vertingų laimėjimų.

Asmenybės branda nebūtinai priklauso nuo amžiaus; yra nesubrendusių vyresnio amžiaus žmonių, o tuo tarpu daug jaunesni už juos gali būti pasiekę aukštą subrendimo laipsnį. (Pluzek Z. Pastoracinė psichologija)

Kai kurie žmonės, praėję paauglystės, jaunystės, o kartais net ir pilnametystės amžių, visiškos asmenybės brandos dar nepasiekia.

Brandžiam žmogui lengva būti linksmam ir žaismingam. Brandus itelektas aprėpia gausias žinias, gyvenimo patirtį. Tačiau svarbiausias veiksnys, lemiantis brandą – mąstymo būdas ir apsisprendimų pagrystumas. Vis labiau pripažindamas save žmogus darosi pakan tesniskitiems. Brandus žmogus savo skonio, sprendimų ir gyvenimo būdo nelaiko vieninteliais galimais, jis pripažysta, jog galima ir kitaip mąstyti, jausti, gyventi. Brandus žmogus nenori visų aplinkinių perdaryti pagal save. Brandus žmogus yra tas, kuris sugeba pripažinti savo jausmų prieštaringumą – priima save su klaidomis, neapsimetinėja ir turi drąsos jas įvardinti. Taigi jis gali save stebėti, atsakingiau elgtis, išmintingiau pasirinkti. (Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas)

Brandžiam žmogui būdinga esminės vertybės ir įsisąmoninimas gyvenimo principų bei atsakomybė sau pačiam. Jis trumpai ir aiškiai gali pasakyti, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi, dėl ko gyvena. Brandus žmogus – stipri asmenybė. Brandus žmogus sugeba nusileisti, nenusižengdamas savo esminiams principams ie aukščiausioms vertybėms. Kasdieniniame gyvenime išryškėja trys svarbūs jo bruožai: 1) gali kantriai laikti; 2) gali atidėti savo norų patenkinimą; 3) tvirtai laikosi savo tikslų ir prireikus suranda aplinkinius kelius.

Pagal S. Freud‘ą darbas yra svarbiausia sąlyga norint tapti žmogumi. Darbu užsidirbame duoną kasdieninę ir atrandame savo vietą visuomenėje. Per darbą žmogus išreiškia savo identiškumą ir atlieka savo gyvenimo misiją. Iniciatyvumas darbe ir darbštumas yra ryškiausi brandžios asmenybės požymiai.

Taip pat nemažai žmogaus asm.enybės ir jo gyvenimo problemų galima išspręsti per meilę. Mylintis žmogus kitam dovanoja save. Tai, kas žmoguje vertingiausia: savo gyvenimo energiją, savo atidumą, džiaugsmą, susidomėjima, išmintį, žinias, ramybę, liūdesį bei humorą. Žmogaus gebėjimas kitam dovanoti savr priklauso nuo jo brandumo. Gebėjimas save atiduoti stiprėja su amžiumi.

Pasak C. Jungą žmogus siekia sve realizuoti. Individualizacijos būdu visos psichinės galios bei sistemos pasiekia didelę diferenciaciją, o transcendencija reiškia visų sistemų integraciją visiško subrendimo, gilaus savęs pažinimo bei identifikavimosi su visa žmonja bei Visata link. Visapusiškas asmenybės tobulėjimas sukuria vidinę harmoniją ir sukelia gilius pasitenkinimo jausmus.

Susipažinus su individualinės psichologijos kūrėjo A. Adlerio mintimis, galima padaryti išvadą, kad subrendęs žmogus yra giliai suinteresuotas kitais asmenimis ir jų gerove. Jis teigia, kad žmogus visada gali atrasti sau tinkamą visuomeninių uždavinių ir tuo išreikšti patį aukščiausią žmoniškumą. Tokia asmenybė naudoja savo energiją ir kūrybingumą žmonijos gerivei ir kartu įgyja psichinę sveikatą. Žmogus siekia visiškos pavipildos, dirbdamas visuomeninius darbus, o tam reikia tolesnės asmeninės plėtros ir subrendimo, lydimo vidinės disciplinos ir darbo įtampos.

Brandžiam gyvenimui būtinas sugebėjimas „įsijausti į kitą, matyti jo akimis“, „mąstyti jo mintimis“. Tai paded žmogui peržengti savo būties ribas, išmėginti įvairias gyvenimo pozicijas, suprasti save ir kitą, formuoti savo gyvenimo principus.( Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas)

E Eriksonas teigia, kad sutiprėjus savęs pažinimui, asmens svarbiausias uždavinys pasidaro bendravimas su kitais, sugebėjimas bendrauti su kitu asmeniu ar grupe. Sugebėjimas bendrauti leidžia žmogui pajusti subrendimo jausmą. Subrendęs bendrauti žmogus gali veikti, būti produktyvus, kūrybingas.

Pasak E. Berne vidinę brandą įgijęs asmuo pirmiausia reaguoja suaugusiam tinkama forma, yra objektyvus ir emociškai ramus, tari nebūtų buvęs paliestas gyvenimo krizių. Brandus žmogus pasitiki savimi, taip pat kitais. Apskritai jis jaučia, kad kiti žmonės yra mieli ir draugiški, nei aukštesni, nei žemesni už jį. Toks žmogus yra atviras kitiems ir juos vertina pagal jų darbus ir pasiekimus, o ne pagal kokius nors ankstesnius apsisprendimus. Visišką brandą rodo stipri vidinė kontrolė. Tobulėdama asmenybė ne tik prisitaiko prie išorinės aplinkos ir keičia ją, bet kartu kuria bei tobulina savo vidinį pasaulį. Tai įmanoma tik tuomet, kai žmogus supranta savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir ribotumus, teigiamus ir neigiamus bruožus. Asmenybė visą laiką tobulėja, niekda neužbaigiama, yra pranokstanti ir todėl vis nepatenkinta tuo, kas padaryta. Brandus žmogus mato ribotumą ir nori jį peržengti.

Pagal J. Pikūną savo gilumine prigimtimi visi žnonės lygiaverčiai. Ir tos vertės jau negalima išmatuoti pagal kokius nors daiktinius kriterijus ar išorinius svetimus tikslus. Todėl aukščiausąjį žmogaus vystymosi laipsnį sudaro saviaukla, natūralios pastangos išvystyti savo gabumus ir visas kitas galias, viską, kas yra vertinga, gera, gražu, dora ir teisinga.

Apibendrinant viską nesunku suprasti, kad asmenybė lengviau ir greičiau bręsta, jeigu tėvai ir mokytojai gerai pažysta vaiką, visada jaučia ir supranta, ką jis gali padaryti ir kas jame vyksta, kai jū elgesio su vaikais principai neprasilenkia su vaiko psichonės ir dvasinės raidos dėsniais. (Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas) Anksčiau psichologai daugiausiai dėmesio skyrė “kritiškajam” ankstyvajam amžiui, manydami, kad vaikystei baigiantis bruožai, kaip stingstantis molis, jau yra beveik nusistovėję. Gyvenimo patirtis apgludins nelygius kampus, bet jau baigėsi lengvai įtakai pasiduodąs laikotarpis. Kūdikystės bei vaikystės palikimas bus juntamas per būsimus dešimtmečius, nes būdingi asmenybės bruožai jau yra suformuoti. Dabar naujoji raidos psichologų karta teigia, kad kažkada buvusi. populiari nuomonė, jog pasibaigus vaikystei, svarbesnių asmenybės pokyčių nebūna, užleidžia vietą nuomonei, kad raida vyksta visą gyvenimą. Brandžios asmenybės bruožai tokie įvairūs ir jų tiek daug, kad sunku juos aprašyti, nes kiek žmonių, tiek asmenybės brendimo kelių, ir kiekvienas žmogus nueina savitą brendimo kelią. (Pluzek Z. Pastoracinė psichologija)IŠVADOS
1. Asmenybė yra tai kuo tampama, o ne tai, kas stabilu. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Žmogus savo asmenybės raida pradeda sąmoningai rūpintis tuomet, kai tampa suaugęs. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės kūrimo procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, taip pat tie, kuriuos suformavo aplinka, ir tie, kuriuos išsiugdė jis pats.
2. Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasėkmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius parūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo. Iš tų ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės – tarpusavis atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas – padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. Asmenybės brendimo procese krizių laikotarpiai dažniausiai yra pozityvūs, bet kai kada jie gali ir pakenkti asmenybės raidai. Jaunystės fazės reikšmingos tuom, kad žinodami vaiko amžių ir atsižvelgdami į jo galimybes tame amžiuje galime tiksliau ir efektingaiu taikyti poveikio priemones

3. Asmuo tik pasiekęs nepriklausomumą (emocinį, ekonominį ir kt.) gali jaustis savarankiška asmenybe. Ir atėjus tam tikram laikui to nesąmoningai siekia kiekvienas jaunuolis. Paauglys siekia visiškai susiformuoti savo identitetą, siekia gilintis ir tuo labiau suprasti save. Jam tai svarbu, nors jis pats tos svarbos dar nesuvokia.

4. Apibendrinant viską nesunku suprasti, kad asmenybė lengviau ir greičiau bręsta, jeigu tėvai ir mokytojai gerai pažysta vaiką, visada jaučia ir supranta, ką jis gali padaryti ir kas jame vyksta, kai jū elgesio su vaikais principai neprasilenkia su vaiko psichonės ir dvasinės raidos dėsniais. Brandžios asmenybės bruožai tokie įvairūs ir jų tiek daug, kad sunku juos aprašyti, nes kiek žmonių, tiek asmenybės brendimo kelių, ir kiekvienas žmogus nueina savitą brendimo kelią.

Naudota literatūra:

1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas, Vilnius, 1996
2. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas, Kaunas, 2002
3. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis, Kaunas, 2001
4. Pluzek Z. Pastoracinė psichologija, Vilnius, 1996
5. Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime, kaunas, 1997
6. Vaičiulienė A. Paauglio psichologija, Vilnius, 2004
7. Žukauskienė R. Raidos psichologija, Vilnius, 1996

Leave a Comment