pedagogikos konspektai

Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Pedagogikos mokslo raida. Pedagogikos ryšys su kitais mokslais.
Pedagogika atsirado kartu su žmonijos atsiradimu. Ilgus amžius vyresnieji mokė vaikus. Nuo šio mokslo pradžios iki dabar keliami šie svarbiausi klausimai: ką mokyti? ko mokyti? kaip mokyti ir išmokyti? Ilgus amžius ugd teor buvo suprantama kaip vaikų ugd menas. Ugd – socialinės patirties perdavimas, vyksta nuolat, remdamasis žmogiškuoju bendravimu, jis perteikia žmonijos sukauptą soc patirtį. Pedagogika (iš gr. k. vaikų ugd menas) tyrinėja vaikų ir jaunuolių ugd procesą, ieško būūdų, kaip šį procesą palengvinti, padaryti patrauklesnį, įdomesnį. Edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugd. Pedagogikos obj – vaikas, jaunuolis, o edukoligijos – apskritai žm. Ši mokslo sritis iš tikrųjų yra labai sudėtinga ir specifinė, todėl, kad ji apima ne tik žinias, mūsų mokėjimus, įgūdžius, bet ir traktuoja, kad pedagogikos dalykas yra žm ir vaiko, kaip asm ugd (tai vertybės, nuostatos, protas, emocijos, o ne tik žinios). Ši sritis labai specifinė ir sunkiai koreguojama. Pats ugd iš vienos pusės yra suvokiamas, kaip asmens keitimo irr tobulinimo procesas, iš kitos – kaip keitimasis ir tobulinimasis. Iš vienos pusės pedagogika turėdama savo obj, met, tikslus, konkrečią paskirtį yra traktuojama kaip mokslas, o iš kitos pusės – kaip menas, kadangi vaikai yra skirtingi, todėl būtina tinkamai parinkti ugd būdą.
Ryšiai su

u kitais mokslais. Pedagogika negali būti atsieta nuo kitų mokslų, nes ji tiria žm. Ji stipriai susijusi su filosofija, psichologija (vieni vaikai turi regimąją atmintį, kiti – girdimąją), biologija (ugd priklauso nuo prigimtinių savybių), medicina, etika (kaip turime elgtis įtakoja mūsų ugd), geografija (tautos įpročiai, tradicijos įtakoja ugd), istorija (tautinė mokykla – norima išsaugoti savo šaknis), fizika, chemija, matematika (kitų mokslų atradimai ir išvados įtakoja pedagogiką), kibernetika, socialogija (atliekami soc tyrimai), genetika ir kt. Pedagogika drauge su kitais mokslais kompleksiškai tyrinėja asm ugd; pedagogika remiasi kitų mokslų išvadomis ir pati siekia, kad jos išvadas naudotų kiti mokslai.
Pagrindinės sąvokos. Ugd – pagr pedagogikos sąvoka susidedanti iš mokymo, lavinimo ir auklėjimo. Mokymas – tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių perdavimo bei įsisavinimo procesas; tai pagalba ir vadovavimas mookymuisi ir išmokimui (žinios). Lavinimas – tai ugdomo asmens fizinių, psichinių, praktinių mokėjimų ir sugebėjimų plėtojimasir tobulinimas (įgūdžiai). Auklėjimas – pažiūrų, jausmų, įsitikinimų, elgesio normų, ipročių, vertybių suvokimas, įsižavinimas ir vadovavimasis jomis.
Kitos sąvokos: auginimas, švietimas (info perdavimas), globojimas (individo saugojimas, kad jis nepadarytų sau ir kitiems žalos), perauklėjimas (neigiamų asmenybės savybių vertimas teigiamomis).
Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslo atstovai.
Ped tyrinėja asm ugd procesą. Apima žinių perteikimą, gaunamų žinių pagrindus, žmonių tapsmą asm. Edukologija – žmonių ugd, tik praplėstas nuo gimimo iki mirties. Skirtumas – pedagogika ap
pima mokyklinį ugd, o edukologija – suaugusio nenutrūkstamą ugd. Ped šakos. Šiuo metu pedagogika tiria asm ugd įv amžiaus tarpsniais. Lavinimo ir auklėjimo diferencijacija reikalauja specializuoti mokslinius tyrimus, todėl skiriamos šios sritys: 1) bendroji ped (nagrinėja asm ugd dėsningumus, ieško bendrų auklėjimo ir lavinimo pagrindų, sprendžia pedagoginės metodologijos ir tyrimo metodikos problemas) 2) amžiaus tarpsnių ped (tiria asm ugd probl priklausančias nuo amžiaus ypatybių; išskiriamos šios sritys: *ikimokyklin ped (nagrinėja ikimokyklinio amžiaus ugd dėsningumus), *mokyklinė ped (nagrinėja vaikų, paauglių lavinimo bei auklėjimo dėsningumus), *profesinio lavinimo ped (sprendžia profesinio jaunimo rengimo probl), *suaugusiųjų ped (tiria soc ir profesinius lavinomo klausimus); 3) specialioji ped (nagrinėja vaikų turinčių fizinių ir psichinių sutrikimų rengimo gyvenimui klausimus) 4) atskirų dalykų mokymo metodikos (tyrinėja specifinius lavinimo dėsningumus, kuriuos nulema dėstomo dalyko turinys) 5) ped istorija (tiria ped idėjų ir lavinimo bei auklėjimo sistemų raidą).
Atstovai. Žymiausių visų laikų didaktu yra laikomas J.A.Komenskis. XVIIa. jis parašė “Didžiąją didaktiką”, kurioje apibendrino visą pedagoginę patirtį ir iškėlė pamoką kaip pagr mokymo formą (pamokoje turi būti pastovūs panašaus amžiaus ir intelekto mokiniai). Šioje knygoje Komenskis pasiūlė mokyklų struktūrą, pirmosioms trims jos grandims mokymo trukmę – programą. Reikalavo, kad mokymas būtų universalus ir naudingas, duotų tikslią pasaulio anatomiją. Komenskis pirmasis įvedė pamokų tvarkaraštį, ragino kaitalioti pamokas (kad po sunkesnių ei
itų lengvesnės ir atvirkščiai). Teigė, kad mokymas turi padėti vystytis mokinių gebėjimams. Jis nubrėžė žinių perėmimo procesą, aprašė, kaip vaizdingai jas suvokti, suprasti, išreikšti ir taikyti praktikoje. Ragino pradėti nuo objektų stebėjimo ir vaizdumą laikė auksine taisykle. Akcentavo dėmesio palaikymą per visą pamoką. Rašė, kad mokymą reikia padaryti maloniu, nenaudoti fizinių bausmių. XVIIIa. Ž.Ž.Ruso reikalavo gerbti vaiko asmenybę, manė, kad vaikas pats turi viską tirti, atrasti tiesas, mokytojas turi būti tik patarėjas. XIXa. J.F.Herbartas manė, kad svarbiausias veikėjas – mokytojas, mokiniai besąlygiškai turi jo klausyti. D.Diujis siūlė pirma mokyti to, kas naudinga gyvenime, teigė, kad svarbiausia praktinės žinios, darbas. Lietuvoje M.Mažvydas 1547m. parašė pirmąjį lietuvišką elementorių. Jis pasisakė prieš kalimo ir muštro metodus, teigė, kad mokymasis vaikui turi būti prieinamas. M.Daukša siekė, kad būtų mokoma lietuvių kalba. Jo Postilėse pastebima, kad lietuvių kalbą jis laikė viena iš pagrindinių tautos egzistavimo sąlygų. Jėzuitai kūrė savo mokymo turinį pagal Europos standartus (lotynų kalba). XVIIa. Ž.Liauksminas, jėzuitas, išsilavinęs, parašė vadovėlį studentams “iškalbos praktika”. Mokė, kad kalbėti reikia aiškiai. G.Piramovičius lotyniškai parašė “mokytojo pareigas”, skirtas pradinių klasių mokytojams, kaip mokyti pradinukus, atsižvelgti į individualius skirtumus, vesti į gamtą, kad būtina linksma ir laisva atmosfera. S.Daukantas parašė lietuvišką abėcėlę. Vyskupas M.Valančius ragino tėvus mokyti vaikus lietuviškai, neleisti jų į
rusų m-klas. XIXa.pab.-XXa.pr. aktyviai reiškėsi Vydūnas, J.Jablonskis, G.Petkevičaitė-Bitė, Vaižgantas. S.Šalkauskis – žymus politologas, sociologas sukūrė pedagoginę mokyklą, skyrė dėmesį vaiko galių įvertinimui, ragino priimti vaiką tokį, koks jis yra, ypatingą dėmesį skyrė šeimai. P.Maceina, Šalkauskio mokinys – tautinio auklėjimo pradininkas. Vabalas-Gudaitis – pirmasis įvedė pedagoginės sąveikos terminą (jos laikantis atsiranda ryšys tarp ugdytojo ir ugdytinio, jie pagelbsti vienas kitam). Matijošaitis-Esmaitis parašė pirmąjį Pedagogikos istorijos vadovėlį lietuvių kalba. A.Baranauskas parašė pirmąjį matematikos vadovėlį. A.Gučas VU atkūrė Pedagogikos-psichologijos mokslą. M.Karčiauskienė (pedagogikos žinovė), M.Lukšienė Biliūnienės dukra (lietuvių švietimo reformos ašis), profesorius Laužikas – eksperimentinės pedagogikos pradininkas (studijavo neįgalių vaikų elgesį, pirmasis atidarė neįgaliųjų mokyklą savo lėšomis). 1990m. išleido knygos “Ugdymo diferencijavimas ir integravimas” – tai pagrindinė Švietimo reformos knyga. J.Vaitkevičius – socialinės pedagogikos ir mokymo teorijos srityje. Profesorius V.Rajackas aprašė mokymo teoriją “Mokymo organizavimas”, tyrinėjo šeimą. L.Jovaiša – domėjosi internatų vaikais, taip pat profesiniu orientavimu, darbiniu ugdymu ir mokymu. V.Bitinas – ugdymo filosofijos specialistas, matematikos mokslo žinovas. V.Jakavičius – pedagogas istorikas. Biologijos srityje – Balevičienė, Pakalnis, Noreika, Sereika; chemijos srityje – Stundžia, V.Valentinavičienė, Vaitkus.
Ugdymo diaugiamatiškumas. Ugdymo sampratą įtakojantys veiksniai.
Ugd kaip subjektyvus ir objektyvus procesas. Tai reiškia pokyčius tiek ugdytiniame, tiek ugdytojuje. Ugd yra traktuojamas kaip asm kitimo procesas, perėjimas iš vienos pakopos į kitą. Asm pokyčius įtakoja ugdytojo veiksmai, kurie ir turėtų žadinti teigiamus pokyčius arba asms vystymąsį. Iš mokytojo eina asmens mokymas, ugd. Ugd kaip susitikimas. Turi išorinę ir vidinę struktūras. Kiekvieno pedagoginio susitikimo metu mokinys ir mokytojas bendrauja. Šis bendravimas šį tą duoda ir mokiniui, bet veikia ir mokytoją. Kiekvieno pedagoginio susitikimo metu galvojama apie asm vystymąsį. Ugd kaip pedagoginė situacija. Pedagoginės situacijos pagrindus sudaro: ugdytojas, ugdytojo pedagoginiai veiksmai, konkretus ugd tikslas, konkretus ugd turinys, konkretūs met. Visa tai ugdytojas gali koreguoti. Ugd kaip įtaka. Ugd – suaugusių žmonių įtaka tiems, kurie dar nepasirengę gyvenimui. Ugd kaip sąveika. Sąveika – abipusė įtaka, vykstanti į abi puses. Konstrukcinė sąveika – narių suartinimas, jų organizavimas į grupę arba bendruomėnę. Todėl ugdytinis tampa pilnateisiu nariu ir tos sąveikos organizatorium. Konstrukcinės sąveikos pagrindiniai veiksniai: ugdytinių psichologija, etika, lytis, amžius, nuostatos (tiek mokytojo, tiek mokinio). Ugd kaip kūryba. Daug autorių ugd traktuoja kaip kūrybinį procesą, tiek mokinio, tiek mokytojo atžvilgiu. Ugd kaip saviraiška. Saviraiškos pagr mintys: kiekvienas žm yra unikalus, taigi kiekvienas mokinys ir mokytojas taip pat yra unikalus, pabrėžiama ugd orentacija į žm, padedantį išreikti save, ugd turi sudaryti sąlygas atsiskleisti unikalumui. Ugd kaip vertybių internalizacija. Ugd kaip prasmės atradimas. Tai rėmimasis egzistencine filosofija, kurios viena iš idėjų yra tokia – viena iš probl,dėl ko žm griebiasi alkoholio, narkotikų, tai gyvenimo prasmės nesuvokimas. Todėl pabrėžiama ugdytinio asmeninė patirtis. Ugd kaip permanentinis procesas. Suaugusių saviūgdos procesas.
Ugdymo tikslų problema. Ugdymo tikslų ir uždavinių kėlimo pagrindai.
Ugd tikslų problema. Ugd tikslas – lavinimo, auklėjimo, mokymo rezultatų numatymas, žvilgsnis į žm tobulą perspektyvą, į laiko prizmę. Filosofijos atžvilgiu, tai būtų idealus mokinio, auklėtinio vaizdinys. Tačiau, ugd tikslui siekti gali atsirasti kliūčių. Turime pabrėžti, jog mokymąsis yra nelengvas procesas, reikalaujantis nemažų pastangų, todėl būna ne visada patrauklus ir įdomus; ši veikla neretai vyksta priverstinai, norint sėkmingai mokytis, reikia valios pastangų, ryžtingumo, atkaklumo, pareigingumo, užsispyrimo, drausmingumo, gebėjimo atsispirti įv pagundoms. Dėl šių ir kitų aplinkybių reikia ieškoti būdų tobulinti mokymą, siekti, kad ši veikla skatintų kuo mažiau neigiamų emocijų, mokiniui būtų kuo priimtinesnė.
Ugd tikslų ir uždavinių kėlimo pagrindai. Ypatingą vietą ugd tikslų ir uždavinių kėlime užima sąveikos, dermės, atitikimo lygis tarp pagr švietimo lygmenų, t.y. valstybės keliamų tikslų ir uždavinių. Valstybės keliamų tikslų apibendrinimas mokykloje nusakomas išplėstos ugdomosios plėtros plane. Šį planą turi žinoti kiekvienas mokyklos bendruomenės narys. Ugd tikslus ir uždavinius nusako valstybė vėliau juos sau pritaiko apskritis ir savivaldybė, dar žemiau mokykla, mokyklos bendruomenė – asmeniui ir grupei. Ugd tikslai ir uždaviniai pastoviai kito ir kinta. Lietuvos švietimo sistema remiasi šiais pagr principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo, atsinaujinimo arba kaita.
Vaiko ugdymą lemiantys veiksniai. Ugdymo veikėjai. Mokyklos ugdomoji galia.
Ugdymo procesas, jo organizavimas institucijose.
Edukologijos aspektu ugd procese skirtini pedagogai – augančiosios kartos ugd institucijų veikėjai ir andragogai – tęstinio ugd institucijų veikėjai. Ugd yra sistemingas, organizuotas, nuoseklus ir Lietuvoje iki šešiolikos metų privalomas. Nesistemingai, nenuosekliai ugdoma per žiniasklaidos priemones, kultūros įstaigų, bažnyčios ir kt. institucijų, kurioms ugd nėra veiklos pagrindas. Ugd procesas augančios kartos ugd institucijose vadinamas pedagoginiu procesu.
Ugd procesas tai nuosekli ugd būsenų kaita. Ugd esmė – tobulinimo linkmė vedanti aukštyn. Ugdomasis veiksmas turi savo turinį, kuris pasireiškia ugd būdais. Nustatyti ugdomojo veikimo būdus arba jo funkcinius aspektus yra ne kas kita, kaip nustatyti ugd esminį turinį. Funkciniai ugd aspektai: augimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas. Švietimas ugdo inteligentą, mokymas – žinovą, lavinimas – kūrėją, auklėjimas – asm, formavimas – induvidualybę.
Ugdomasis veikimas yra konkreti ugdytojo ir ugdytinio sąveika tikslingai nukreipta į ugdomąjį tikslą ir atremta į objektyviąją ugdomąją gėrybę. Ugd yra globojamasis, lavinamasis ir auklėjamasis veiksmas, kuriuo vyresnioji karta stengiasi paruošti gyvenimo tikslas augančią kartą su prigimtinių, kultūrinių ir religinių visuomenės gėrybių pagalba. Ugdant kinta ugdytinio asm. Kinta ir ugdytojas, jo pedagoginė veikla. Tačiau ugdytojas yra tik priemonė, o ne tikslas, todėl jo kitimas neišreiškia ugd esmės. Ugdytojo ir ugdytinių sąveika nuolat kinta. Specifinis ugd proceso bruožas yra grįžtamoji info apie asm pokyčius. Mokytojas visuomet įvertina jo mokinio mokymosi rezultatus. Jis stengiasi sužinoti ir tai, ką mokinys išmoko ir be jo pagalbos. Skatina lavintis savarankiškai. Ugd procesas tai kaita tokių pedagoginės sąveikos apraiškų, kurios yra pedagogiškai valdomos ir kurių rezultatyvumą mokytojas gali numatyti. Pavienė tokios saveikos apraiška vadinama ugd situacija. Pagr pedagoginės situacijos komponentas – ugdytojas ir jo veiksmai, kuriuos kuria užsibrėžti ugd tikslai. Nuo ugd met priklauso kaip ugdytiniai įsisavina pateikiamą patirtį. Pedagoginės veiklos rezultatas – ugdytinio priimtas info srautas, kurios dėka ugdytinis formuoja socialiai vertingas asm struktūras: protinius bei praktinius gebėjimus, santykius su aplinka ir kt. Ugdomosios info srautui turi įtakos ir ugdytojo vei ugdytinio santykiai, moralinė aplinka. Ugdytinis nėra pasyvus pedagoginio proceso obj, jis – aktyvus dalyvis. Jo reagavimas į aplinką yra individualus. Apie ugdytinio reagavimą į pedadodinius veiksmus galima spręsti tik iš jo reakcijos išreiškiamos žodžiais, veiksmais ar poelgiais. Ugdytojas įv būdais fiksuoja tą reagavimą ir taip gauna grįžtamąją info apie vidinį reagavimą ir galimus ugdytinio vidinius pokyčius. Jei grįžtamoji info parodė, kad užsibrėžtas tikslas jau pasiektas, galima kelti naujus tikslus, o jei nepasiektas, reikia irškoti naujų būdų jam pasiekti. Remiantis grįžtamąja info ugd situacijos siejamos tarpusavyje ir tampa ugd procesu.
Ugdymo kryptys. Holistinis (visuminis) ugdymas.
Ugd gali būti skirstomas pagal gyvenimo sritis, žm veikimo bruožus ir tam tikrų interesų atžvilgius. Pagal gyvenimo sritis: ugd sritys – prigimtinė (ruošia prigimties reikalams), kultūrinė (kultūros), religinė (religiniams). Pagal žm veikimo bruožus: yra 3 ugd bruožai – 1) intelektualinis-protinis (ugdytinis tuošiamas pažinimui); 2) estetinis-meninis (estentiniams kultūros reikalams); 3) moralinis-dorovinis (doroviniams reikalams). Pagal tam tikrų interesų atžvilgiu: atskiras individas, visuomenė, tauta ir visa žmonija gali turėti savo interesus. Individualinis ugd stengiasi patenkinti individo poreikius, visuomeninis – paiso visuomenės reikalų, tautinis – stengiasi patenkinti tautos interesus, tarptautinis ugd stengiasi ugdyti naujas kartas atitinkančias visos žmonijos reikalavimus.
Holistinis ugd su ugd integracija siekia tikslo: siekia įveikti iki šiol vyravusį nepateisinamą ugd turinio suskaidymą į daugelį tarpusavyje susijusių disciplinų, kurių pagrindu moksleiviai formavosi išskaidytą pasaulėžiūros vaizdą. Toks pasaulvaizdis prieštarauja reiškinių sąryšiui, trukdo suvokti atskirų kultūros reiškinių vietą, mentina žm veiklos efektą.
Švietimo sistemos samprata, tikslai, uždaviniai, principai. Švietimo kaitos gairės.
Švietimo sistema – tai esamas šalyje institucijų kūrimo ir mokymo ratas, kuris tikslingai, organizuotai paruošia jaunąją kartą gyvenimui. Yra 2 priėjimai, kurie jungia specialius švietimo elementus tarpusavyje: 1) vienalytė sistema sudaryta eiliškumo tvarka, leidžianti natūralų perėjimą iš vienos pakopos į kitą; 2) tai gyvavimas vienu metu dviejų lavinimo sistemos institucijų. Čia negalima pereiti iš vienos institucijos sistemos į kitą. Liet-oje švietimo sist apima visas ugd institucijas, nuo ikimokyklinių iki aukštųjų m-klų ir įv kursų. Ši švietimo dalis vad formaliuoju švietimu, kadangi baigus, bet kokią instituciją žm gauna sertifikatą. Formalusis švietimas nuo neformaliojo skiriasi tuo, kad gaunamas pažymėjimas. Neformalusis yra tas švietimas, kuris valstybės nereglamentuotas ir baigus neformalią instituciją negaunamas valstybės reglamentuotas pažymėjimas. Visa švietimo sistema susiduria su tuo, kad reikia keisti daugybę dalykų, pasikeitė požiūris į vaiką.
Švietimo sistemos tikslai sirstomi į 3 grupes: 1) Vertybiniai tikslai (puoselėti dvasines ir fizines galias, suteikti galimybę plėtotis individualybei; užtikrinti kultūrinį ir soc visuomenės integralumą, suteikiant bendrinę kalbą, vertybių ir žinių branduolį; inicijuoti visuomenės pokyčius, mentalitetą; rūpintis kultūrinio tapatumo išsaugojimu, istoriniu tęstinumu, perteikiant ir plėtojant, europietines kultūros tradicijas, tačiau išliekant savimi); 2) Kompetencijų tikslai (visos švietimo sist – teikti asmens visapusį išsilavinimą laiduojantį galimybę piliečiams pasirengti naujoms žinioms, kultūriniam raštingumui; teikti viaspusį išsilavinimą, kuris būtų naudingas bet kurioje šakoje, būtume konkurencingi; ugdyti visuomenės kultūrinę kompetenciją); 3) soc tikslai (t.y.sudaryti sąlygas asmeniui socializuotis ar kultūrizuotis. Mažinti soc nelygybę, atskirtumą bei soc įtampas; laiduoti sąlygas visų socialinių sluoksnių socialiniai brandai ugdyti). Šie tikslai užrašyti švietimo konsepcijoje, jie turi būti realizuoti visose ugd institucijose.
Principai – tai pagr taisyklės, reikalavimai, idėjos, teiginiai, kuriais remiasi organizuojamas švietimo darbas: 1) humaniškumo (didžiausia vertybe yra laikomas žm; išskiriama: pasirinkimo laisvė, asmens teisė į privatumą, dvasinio gyvenimo nepriklausomybė); 2) demokratiškumo (pagrindinėje m-kloje privalomas mokymas visiems prieinamas; tėvai privalo leisti vaikus nuo 6-7m.; mokymas vyksta gimtąja kalba; asmuo turi teisę gauti jo polinkius, galimybes atitinkantį išsilavinimą, pasirinkti švietimo instituciją, ją keist); 3) nacionalumo (rūpinimasis Lietuvos kultūra, jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu); 4) atvirumo (teikia atvirumą kaitai, kultūrų dialogui, laikosi nuostatos ieškoti ir įgyvendinti konstruktyvias idėjas).
Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai: 1) užtikrinti darnią prigimtinių mokinio galių plėtotę, puoselėti jo dvasinę kultūrą, pilietiškumą; 2) sudaryti sąlygas įgyti sociokultūrinio raštingumo pagrindus, padėti išsiugdyti asmeninę, socialinę, pažinimo bei kultūrinę kompetenciją sėkmingam iškylančių asmeninio bei socialinio gyvenimo klausimų sprendimui; 3) padėti mokiniui išsiugdyti komunikacinius sugebėjimus, įgyti informacinės kultūros, kompiuterinio raštingumo pagrindus; 4) atskleisti ir plėtoti kūrybines moksleivių galias, ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, padėti įsitraukti į visuomenės gyvenimą; 5) ugdyti mokinių gebėjmą kritiškai mąstyti, spręsti problemas; 6) ugdyti mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, nusiteikimą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.
Švietimą reglamentuojantys dokumentai, jų charakteristika.
Švietimo įstatymas. Švietimo koncepcija. Mokymo bendrosios programos (ko mokyti). Mokymo planai: bendrieji ir specialieji. Bendrojo išsilavinimo standartai (kokiu lygiu, kaip mokyti). Vadovėliai. Ugd programos: bendrosios ir specialiosios: dalykinės, mokymo, užklasinės, fakultatyvų programos. Pamokų planai: metinis, semestro, mėnesio, savaitės, dienos, vienos pamokos.
Ypač reikšmingos yra bendrosios programos. Jų pagrindu mokytojai gali kurti savarankiškai individualias mokymo programas – taip skatinama jų iniciatyva, kūrybingumas, naujovių ieškojimas. Rementis bendrosiomis programomis, sukurti valstybiniai bendrojo išsilavinimo standartai, jų pagrindinė funkcija yra ugdymo rezulatų vertinimas. Parengta ir keletas integruojančio ugdymo programų – dorovinio ugdymo, pilietiškumo, vieninjgos kalbos, etninės kultūros, ekologinio, sveikatos ugdymo programos. Nemažai parengta naujų vadovėlių, pagalbinių mokymo priemonių, knygų mokytojams, išleista ir verstinių vadovėlių. Tiesa, vadovėlių dar trūksta, ypač vyresniosioms klasėms, kuriuose mokymas profiliuojamas. Ypač trūksta alternatyvių vadovėlių – jie labai reikalingi kuriant ir taikant mokymo procese individualias programas. Labai reikšminga, jog, pertvarkant mokymo turinį, buvo siekiama jį depolitizuoti, deideoligizuoti, diferincijuoti, deramą vietą mokymo turinyje skirti tautinei kultūrai, integraciniams ryšiams (tarpdalykiniams ryšiams, sociokultūrinei integracijai). Mokymo turinio tobulinimas – nuolatinis procesas. Todėl, apibendrinant jau sukauptą patirtį, tobulinant mokymo turinį, remiantis įvairiuose dokumentuose ir koncepcijose, pedagoginėje literatūroje ir pan. keliamomis idėjomis, galima įvardinti mokymo turiniui keltinius tokius svarbiausius reikalavimus.
Lietuvos Respublikos švietimo sistemos principai, struktūra.
Lietuvos švietimo sistema grindžiama šiais principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo ir paslankumo (kaitos) arba atvirumo
Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema. Pagrindinė nuoseklaus švietimo sistemos grandis – bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas, apimantis ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, lopšeliuose ir darželiuose. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Vaikams nelankiusiems darželio organizuojamas priešmokyklinis rengimas.
Priešmokyklinis ugdymas – vaiko ikimokyklinio ugdymo tąsa. Jo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo pamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo(si) mokykloje.
Bendrojo mokyklinio ugdymo struktūros yra šios: pradinė mokykla, vidurinė mokykla (5-12 kl.), kurios žemesnioji pakopa (5-10 kl.) paprastai jungiamos su pradine mokykla ir vadinama dešimtmete.
Pradinė mokykla tai pirmoji vaiko bendrojo lavinimo mokykloje pakopa, pirmasis ugdymo turinio koncentras. Vidurinėje mokykloje atsižvelgiant į moksleivių mokymosi poreikių bei socialinių interesų raidą, skiriami adaptavimosi, žvalgomasis, orientavimosi ir apsisprendimo tarpsniai. Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais abitūros egzaminais. Vaikai su fiziniais ar psichiniais trūkumais gali būti mokomi kartu su sveikais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą. Jeigu bendrasis mokymasis dėl negalios nėra įmanomas, steigiamos specialiosios mokyklos. Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdymas realizuojamas pagal Lietuvos švietimo koncepciją.
Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei aptarnavimo, verslo sričių darbuotojus. Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritims.
Lietuvoje veikia įvairaus akademinio statuso aukštosios mokyklos. Aukštosiose mokyklose gali vykti 1, 2 ar 3 pakopų studijos, kurias sėkmingai baigus suteikiamas atitinkamai bakalauro, magistro ar daktaro akademiniai laipsniai.
Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius nei aštuoniolika metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje.
Lietuvos Respublikos ugdymo institucijų tipai, jų paskirtis.
Profiliuotas mokymas. Įvairios ugdymo sistemos.
Profilis – mokymo kryptis, sudaranti sąlygas moksleiviams įgyti gilesnes, platesnes, kryptingesnes žinias ir gebėjimus, tikslingai orientuotus į numatomą rinktis profesinės veiklos ar tolesnių studijų sritį. Profilis aprėpia grupę, srautą moksleivių, kuriuos sieja specifiniai polinkiai, interesai, pasirenkama tolesnių studijų ar profesinės veiklos sritis, gebėjimai. Pagr mokymo profiliavimo tikslai yra padėti moksleiviams: *rinktis tinkamiausią, savo polinkius, interesus ir gabumus atliepiantį mokymosi kelią; *stiprinti mokymosi motyvaciją, išvengti galimų mokymosi nesėkmių; *įgyti papildomų žinių ir gebėjimų, išplečiančių atitinkamai veiklos sričiai reikalingą teorinį akiratį ir praktinę patirtį; *tinkamai pasiruošti tolesnėms studijoms; *mažiau laiko ir pastangų skirti tiems dalykams, kuriems jie neturi polinkio ar gabumų.
Lietuvos pradinėje mokykloje mokymas nėra profiliuotas, išskyrus meninio profilio gimnazijas, kur nuo pirmos klasės mokymas turi ryškiai išreikštą profilinį pobūdį. Mokymo profiliavimas Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje prasideda po aštuonių klasių: čia moksleiviai renkasi atitinkamo profilio gimnaziją arba tęsia mokslą pagrindinėje (vidurinėje) mokykloje, kurios 9-10 klasėse realizuojamas negilus mokymo profiliavimas, o 11-12 – giliau profiliuotas mokymas.
Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje moksleivis gali rinktis vieną iš šių profilių: *humanitarinį *realinį *technologinį (įgyvendinamas profesinėse mokyklose ir technologinėse gimnazijose) *meninį (įgyvendinamas, menų gimnazijose, nacionalinėje menų mokykloje, konservatorijose).
Kiekviename profilyje gali būti siauresnės pakraipos.
Vidurinės mokyklos 11-12 klasėse privalomojo branduolio dalykams skiriami du trečdaliai viso mokymosi laiko. Privalomą humanitarinio ir realinio profilių ugdymo turinį reglamentuoja švietimo ir mokslo ministerija.
Pasirenkamieji dalykai skirstomi į privalomai pasirenkamus ir laisvai pasirenkamus dalykus. Profilio požiūriu privalomai pasirenkamus dalykus skirsto į dvi dalis: pagrindinius ir nepagrindinius. Pagrindiniai dalykai papildo ir plečia žinias bei gebėjimus, moksleivių įgyjamus per profilinių branduolio dalykų pamokas. Nepagrindiniai – sudaro sąlygas įgyti papildomos patirties ir žinių, susijusių su atitinkama profesinės veiklos sritimi. Pagrindinius dalykus mokykla privalo pasiūlyti moksleiviams, o nepagrindinius – gali siūlyti.
Profilinio mokymo nuostatos: 1) moksleivis gali mokytis ne daugiau kaip 12 dalykų per 2 metus 11-12 klasėse; 2) moksleivis ne branduolio kurso gali mokytis ne daugiau kaip 5 dalykus, iš jų ne daugiau kaip 2 tiksliniu kursu; 3) moksleivis gali turėti ne daugiau kaip 32 pamokas per savaitę. Humanitarinį profilį pasirinkusių moksleivių privalomą ugdymo planą sudaro: dorovinis ugdymas – tikyba, etika; gimtoji (lietuvių) kalba, viena užsienio kalba, istorija, matematika, informatika, gamtos mokslai (biologija, fizika, chemija) – pasirenkamas vienas dalykas; menai: meno sritys (dailė, muzika, teatras, dizainas, šokis, šioulaikiniai vizualiniai menai) ir meninė raiška. Kūno kultūra (bendroji, pasirinkta sporto šaka, sveika gyvensena, sportinis šokis) ir visuomenei naudinga veikla. Realinio profilio planą privalomai sudaro: dorovinis ugdymas, lietuvių kalba, gimtoji kalba (nielietuvių mokykloms), informatika; matematika; renkamasi biologiją, fiziką, chemiją; visuomenės mokslai; menai, kūno kultūra, visuomenei naudinga veikla. Tiek vieno, tiek kito profilio atveju turi būti ne mažiau kaip du dalykai išplėstiniu arba tiksliniu kursu.
Įvairių technologijų panaudojimas mokyme.
Vadovavimas ugdymo(si) procesui.
Mokymo(si) kryptys. Integruotas ir diferencijuotas mokymas. Programuotas, ugdomasis mokymas.
Mokymo kryptis – toks mokymo metodų taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, pedagogo ir mokinių santykių pobūdis, kurį lemia visuomenės ekonominė ir socialinė padėtis, visų pirma mokslo, technikos, gamybos ir kultūros lygis, visuomenės ir jos grupių reikalavimai mokyklai. Ši kryptis gyvavo ilgus šimtmečius. Jos esmė: iš mokinių reikalauta tiksliai įsiminti tai, kas parašyta vadovėlyje arba ką pasakė mokytojas, t. y. išmokti gatavus teiginius. Būtina visiškai tikėti mokytoju – jo žinių negalima ginčyti, abejoti jų tikrumu. Mokytojo ir mokinio santykių esmė ta, jog visą mokymosi krūvį mokytojas suversdavo mokiniui. Šiuolaikinis mokymas – kūrybinis procesas. Jo metu labai svarbu įgyvendinti ne tik mokomąją, bet ir lavinamąją funkciją. Todėl reikia ne tik pažinti mokinį, jo aplinką, gerai išmanyti savo dėstomąjį dalyką, bet ir žinoti įvairias mokymo teorijas, susipažinti su naujausia patirtimi. Taigi šiuolaikinį mokymą, besiremiantį ir svarbiausiomis pedagogikos klasikų didaktinėmis idėjomis, ir naujais ieškojimais, teigiamais, šiuolaikinėmis sąlygomis priimtinais įvairių mokymo krypčių bruožais, tikslinga vadinti ugdomuoju mokymu.
Aiškinamasis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai pateikiamos ne vien tik gatavos žinios, bet ir tų žinių komentarai, įrodymai, paaiškinimai, t.y. siekiama, kad mokiniai kuo lengviau ir geriau suprastų mokymo medžiagą, sąmoningai formuotųsi mokėjimus ir įgūdžius. Mokinių uždavinys – suprasti tai, ką aiškino mokytojas ar patys skaitė vadovėlyje, ir kuo geriau įsiminti. Aiškinamasis mokymas pasirodė itin gyvybingas todėl, kad jį labai lengva taikyti praktikoje, kad jis reikalauja minimalių pedagoginių sąnaudų. Tačiau aiškinamosios mokymo krypties ribotumas pasidarė itin akivaizdus, kai paspartėjo mokslo ir technikos pažanga. Veiklinamasis mokymasis – tai tokia mokymo organizavimo kryptis, kai mokiniai savarankiškai vykdydami mokytojo užduotis, praktinėje veikloje įgyja žinių. Probleminis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai mokiniams aktyviai dalyvaujant sudaromos probleminės situacijos, formuluojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendimai tikrinami. Tai ganėtinai nauja mokymo kryptis, besiformuojanti naujomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Prasidedanti informatikos era keičia darbo pobūdį, visuomeniniame gyvenime ima varžytis įvairios ideologijos, įvairūs požiūriai. Programuotas mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kuria siekiama optimaliai valdyti mokymo procesą, žinias pateikiant specialiai parengtomis dalimis (dozėmis), tikrinant kiekvienos tokios dalies išmokimą, mokinių atlikto darbo rezultatus. Ši mokymo kryptis atsirado vystantis mokslui ir technikai, sparčiai plėtojantis daugeliui mokslo sričių, dideliais tempais gausėjant informacijos srautui. Modulinis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai mokiniai savarankiškai dirba pagal savitą mokymo programą, sudarytą modulių pagrindu. Ši mokymo kryptis artima programuotam mokymui. Diferencijuotas mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai atsižvelgiant į individualias ir tipines mokinių skirtybes jie buriami į specialias mokymo grupes, kurios skirtingai mokomos. Diferencijuotas mokymas – tai tiesiog atskirų šalių švietimo sistemų bruožas, principas.
Pedagoginės sąveikos ypatumai. J. Vabalas-Gudaitis apie pedagoginę sąveiką.
Ugdymo metodai ir būdai. Jų klasifikavimas. Tradiciniai ir netradiciniai mokymo(si) metodai. Atskirų metodų charakteristika.
Ugdymo metodas – tai mokytojo veiksmų modeliai; tai ugdytojo ir ugdytinių sąveikos būdai. Šiuo požiūriu kiekvienas metodas apima ugdytojo darbą ir ugdytinio veiklos organizavimą. Bet koks metodas numato iškeltą tikslą, atitinkantį jį veiklą, būtinas priemones, objekto kitimo procesą, pasiektą tikslą. Tai išorinė metodo struktūra. Skiriama ir vidinė metodo struktūra. Ją sudaro psichiniai procesai, kurie vyksta ugdymo veikėjų sąmonėje: motyvacija – suvokimas – atmintis – mąstymas – vaizduotė – emocijos – valia. Taigi ugdymo metodai turi atlikti siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius, ugdymo turinio pobūdį. Jie pasirenkami ir vartojami racionaliai ir sistemingai. Taigi galime padaryti išvadą, kad mokymo metodai yra tarpusavyje susiję ugdytojų ir ugdytinių veiklos būdai mokymo ir auklėjimo tikslams siekti.
Mokymo metodai. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Tyrimai rodo, kad įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti – kitus. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įvairiai. Metodus galima tik sąlygiškai skirstyti į tradicinius ir netradicinius. Tradiciniai mokymo metodai. Nėra vieningai mokymo metodų klasifikacijos. Galima išskirti keletą jų. Pagal mokinių žinių šaltinį B.Bitinas išskiria šiuos metodus: 1) žodiniai (pasakojimas, aiškinimas, mokyklinė paskaita, pokalbis); 2) vaizdiniai (demonstravimas-stebėjimas, ekskursija, savarankiškas stebėjimas); 3) praktiniai (pratimai, grafiniai darbai, laboratoriniai, praktikos darbai, žaidimai). Pagal pažintinę mokinių veiklą Lerneris ir Skatkinas skyrė šiuos mokymo metodus: 1) aiškinamasis iliustracinis (mokytojas įvairiomis priemonėmis perteikia mokiniams gatavą informaciją, o mokiniai ją suvokia, įsisamonina ir fiksuoja atmintyje; info gali būti perteikiama žodžiu, spauda, vaizdinėmis priemonėmis, praktiškai rodant veiklos būdus); 2) reprodukcinis (veiklos būdai yra atgaminami ir kartojami pagal mokytojo užduotį; taip įgyjama įgūdžių ir mokėjimų); 3) probleminis (mokytojas iškelia problemą ir pats ją išsprendžia rodydamas sprendimo būdą); 4) dalinis ieškomasis arba euristinis (tai toks kelias, kai mokytojas kelia mokiniams problemą, konstruoja užduotį, skaido ją į pagalbines, numato paieška žingsnius, kuriuos žengia jau mokiniai); 5) tiriamasis (mokytojas konstruoja kūrybinių užduočių sistemą, o mokiniai patys semiasi žinių, tiria, daro išvadas, įgytas žinias bei įgūdžius taiko praktikoje). Netradiciniai mokymo metodai. Mokykla turi padėti mokiniams įgyti bendrųjų gebėjimų mokytis pažinti ir suprasti, mokytis atsakingai veikti ir kurti, mokytis gyventi kartu – bendrauti ir bendradarbiauti, mokytis prasmingai būti. Šiems gebėjimams ugdyti reikėtų pasitelkti asmens intelekto, valios ir jausmų brandą bei bendrą sociokultūrinę kompetenciją plėtojančius metodus. Tai galėtų būti netradiciniai mokymo metodai. Mokymasis grupėmis – mokiniai dirba grupėmis, kartu ieško būdų užduotims atlikti; grupės nariai vienas kitą padrąsina, padeda, stimuliuoja; darbas grupėse veikia dvasinę mokinio asmenybės raidą; esmė yra ta, kad tai padedame kitiems – įsimename beveik viską, ko mokomės. Projekto rengimas – tai itin reikšmingas metodas; jo tikslas – rengti mokinius gyvenimui, išmokyti žiniomis naudoti praktiškai; šis metodas padeda integruoti formajųjį ir neformalujį ugdymo turinius. Bendradarbiavimo metodas – mokinys žino, kad jis su mokytoju dirba kartu. Išgyvenimo – kartu su maža mokinių grupe už mokyklų sienų tiriama realybė, išgyvenamas solidarumas, ugdomas kūrybingumas. Tarpusavio pagalbos – išdėsčius pamokos temą (ar jos dalį), mokiniai apie 5 min. klausinėja, aiškindamiesi, kaip suprato. Išsikalbėjimų – demokratinių santykių treniruotė. Klasė susėda ratu, visi sprendžia, remdamiesi vienu kriterijumi. „Smegenų šturmas“. Ledlaužis – šis metodas „laužo“ nepasitikėjimo, priešiškumo bei nepasitenkinimo ledus, sudaro tokias situacijas, per kurias vaikas jaučiasi saugiai, gali išreikšti save, įgyti pasitikėjimo; tai įvairūs bendravimo ir orientaciniai žaidimai; tai situacijos, kai mokiniai laisvai reiškia savo mintis, išklauso. „Minčių ežys“ – padeda nustatyti, kokios mokinių žinios prieš naujų sąvokų pateikimą; mokiniai skatinami mąstyti, savo teiginius grįsti argumentais, faktais; mokosi laisvai reikšti mintis, diskutuoti. Diskusija – tai metodas, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje. Mokytojas paprastai stebi visą tą sąveiką, netiesiogiai jai vadovauja, rodo iniciatyvą, reziumuoja, sprendžia ginčus.
Mokymo(si) metodų parinkimo pagrindai.
Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą. Mokymo metodus galima efektingai taikyti tik tada, kai mokytojas, juos parinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, puikiai žino savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus tarpsnio mokinių savybes. Pagrindinė mokymo organizavimo sąlyga yra – mokinių aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas bei ugdymas, taikant bet kurį mokymo metodą. Mokymo metodai turi padėti ugdyti sąmoningą asmenybę, perėmusią mokslo žinių pagrindus, bendražmogiškąsias vertybes, tautos kultūrą ir gebančią kūrybingai veikti. Absoliučiai tobulų bei visuotinai taikytinų (universalių) ar blogų metodų nėra. Mokymo metodus sąlygoja mokymo tikslai, kuriuos visuomenė kelia mokyklai, o juos realizuoja mokytojas. Mokymo metodai turi atitikti dalyko specifiką. Parenkant mokymo metodus, kreipiamas dėmesys į lavinimo turinio elementus: 1) žinios apie tikrovė bei apie veiklos būdus; 2) mokėjimų, įgūdžių formavimasis; 3) kūrybinės veiklos patirtis. Būtinai reikia derinti dėstymą su įvairiu savarankišku darbu. Ugdant mokinių gebėjimą savarankiškai naudotis knygą ir kitais žinių šaltiniais, rengiame savimokai bei gyvenimui. Taip pat svarbu ugdyti mokinių aktyvumą. Mokymo procese būtinai reikia derinti stebėjimą, žodį ir praktinę veiklą. Metodų derinimas padeda palaikyti koncentruotą mokinių dėmesį, labiau juos sudominti, įtraukti į aktyvią veiklą. Renkantis mokymo metodus atsižvelgiama į: * mokomos medžiagos turinį; * mokomojo dalyko ypatybės; *mokinių amžiaus ypatybes; *atskiros klasės ypatybes; *mokyklos aplinką. Bet kad ir kokie tobuli būtų mokymo metodai lemiamą vaidmenį vaidina mokytojas. Nuo jo individualių sugebėjimų priklauso, kaip mokiniai perims žinias, kiek jos mokinius lavins ir auklės. Pvz nors metodas ir geras, bet jeigu mokytojas nesugeba praktiškai jo taikyti, laukiamų rezultatų nebus. Skirtingi mokytojai taikydami tuos pačius metodus ne visada gauna tokius pat rezultatus (tai ir yra subjektyvi mokymo metodų pronblema). Apie tai kaip mokytojas gebėjo vadovauti mokinių veiklai, kaip sėkmingai parinko mokymo metodus galima spręsti tik pagal svarbiausi kritėrijų – mokymo rezultatyvumą.
Mokinių pažinimo ir mokslinio tyrimo metodai. Pedagoginis eksperimentas.
Siekiant tobulinti ugd būtina moksliškai tirti patį procesą, apibendrinant teigiamą ugd patirtį. Metodas – tai veikio, įv reiškinių tyrimo ir pažinimo būdas. Padadodikos mokslinio tyrimo met skirstomi į konstatuojamuosius (empyrinius), pedagoginio eksperimento bei duomenų apdorojimo met. Kaip specifinį met tikslinga įvardinti ir teigiamas pedagogins patirties apubendrinimas.
Stebėjimas – pagr uždavinys: kaupti faktus, užfiksuoti jų esminius bruožus. Stebėjimai gali būti trumpalaikiai arba ilgalaikiai, epizodiniai arba skirti išaiškinti esminiams dalykasm. Šis met reikšmingas tuo, kad užrašomas faktas stebimas natūraliomis sąlygomis, todėl surinkta info, jei yra pakankamai gausi ir tinkamai užfiksuota, leidžia padaryti pagrįstas išvadas. Pokalbis – tyrėjas klausimų pagalba renka faktinę medž. Pagal savo formą jis gali būti individualus arba grupinis, pagal turinį – apžvalginis, teminis, laisvas. Svarbiausia tinkamai pasirengti pokalbiui: turėti aiškią temą, gerai suprasti pokalbio tikslą, numatyti jo eigą. Anketavimas – į seriją tikslingai parengtų klausimų atsakoma raštu. Ypač reikšmingas šio met bruožas – nesukiai pasiekiamas didelis masiškumas. Anketos būna anoniminės ir pasirašytos, vienkartins ir periodinės. Rašinėliai – mokiniai nuosekliai aprašo savo įspūdžius, atskleidžia požiūrius, jausmus. Veiklos rezultatų tyrimas – atskleidžiami mokinių ir mokytojo veiklos ypatumai. Svarbiausi mokinių veiklos rezultatai tie rašiniai, piešiniai, dirbiniai, kurie padeda atskleisti mokinių vidaus pasaulį, atmintį, mąstymo ypatumus. Monografinis mokinių tyrimo met – tai kryptingas įv met taikymas tiriant atskirų mokinių požiūrio, veiklos ir pan kaitą. Testai – specialiai parengtos standartizuotos užduotys raštu, skirtos asm savybėms ir jos išsilavinimui tirti. Psichologiniais teatais tiriamos asm savybės, didaktiniais – žinių lygis. Mokyklos dokumentų analizė – tiriant įv dokumentus galima įsigilinti į mokyklos bei pedagogų darbo sist, išsiaiškinti teigiamų bei neigiamų reiškinių priežastis. Mokslinės litaratūros struktūrinimo met – literatūros šaltiniai padeda įsigilinti į numatoma tirti problemą.
Pedagodinis eksperimentas. Nagr specialiai sukeltas pedagoginis reiškinys, situacija ar pan. Juo galima patikrinti kitais met gautus duomenis, išbandyti naujus ugd met. Eksperimentą galima kartoti. Tai duoda vis naujos medž, kurią galima lyginti su gauta anksčiau. Gaunamas patikimas rezultatas. Šis met efektyviai gali padėti nustatyti įv dalykus: mokymo turinio, vadobėlių prieinamumą, išaiškinti mokymo met efektyvumą ir pan. Pedagoginis eksperimentas klasifikuojamas tagal tikslą: konstatuojamuoju nustatoma pedagoginių reiškinių esama padėtis, o mokomuoju bandoma kas nors nauja. Pagal atlikimo sąlygas gali būti natūralus arba intervensinis. Išskyriami šie etapai: 1) hipotezės iškelimas; 2) tyrimo metodikos sudarymas; 3 bandymai įv numatytose situacijose, nuolatinė gaunamų rezultatų analizė; 4) išvadų, teorinių teiginių formavimas.
Mokytojas – ugdytojas, jo profesiniai ypatumai. Pedagoginis pašaukimas ir sąlygos.
Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik žinotų mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus. Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos.
Išskiriamos 4 būtinos sąlygas mokytojo profesijai: 1) žinių pagrindai apie mokymą(si); 2) geriausių mokymo būdų repertuaras; 3) supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą; 4) nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą. Mokytojo-ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį.
Reikalavimas ugdymo veikėjams – turėti pedagogo pašaukimą. Jam būdinga intelektinis ir emocinis jautrumas idividualybei bei jos poreikiams. Reikalavimai: 1) ugdymo veikėjas turi gerai suvokti savo dalykinę sistemą, kurią dirba; 2) kasdieninis rūpinimasis mokiniais; 3) dėmesys ir jautrumas individui; 4) darbe ir buityje turi rodyti pavyzdį. Ypatumai: *pedagoginis taktas (saiko jausmas, sugebėjimas greitai nustatyti santykių būdą; pedagogo taktas leidžia sukurti palankius tarpusavio santykius su mokiniais ir kolegomis; taktiškas pedagogas turi iš anksto numatyti savo teisumą ir veiksmų padarinius); *meistriškumas (mokėjimai: sudominti vaikus, sudėtingus dalykus padaryti lengvais ir suprantamais, greitai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus, valdyti save. Šių meistriškumo bruožų įgijimas priklauso nuo pedagoginiu sugebėjimu); *pedagoginiai sugebejimai (individualios savybės leidžiančios lengvai dirbti pedagoginį darbą. Sugebėjimai gali būti: komunikatyvumo, diagnostiniai, organizuotumo, kūrybinei, ekspresyviniai). Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių sąvybių visuma, svarbu greitas orentavimasis. Tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas, ir jis yra vienas svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagogines veiklos mokėjimus ir įgūdžius.
Mokytojų kvalifikacija ir atestacija.
Kvalifikacijos tobulinimas – nenutrūkstamas procesas, suaugusiųjų švietimo sudėtinė dalis. Kvalifikacijos tobulinimas skirstomas į formalųjį ir neformalųjį. Formalusis: dėstomojo dalyko ir jo metodikos, pedagogikos, psichologijos, humanitarinių ir socialinių disciplinų kursai, tikslinės stažuotės. Neformalusis – tai savarankiška pedagogo saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos ir valstybė remia tiek, kiek kurso turinys atitinka mokyklos interesus. Pedagogo profesinio pasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Norėdami nuolat tobulinti savo kvalifikaciją, pedagogai gali periodiškai atestuotis. Atestacijos metu pedagogas turi galimybę objektyviai įvertinti savo profesionalumo lygi, gebėjimą atsinaujinti. Pedagogo atlyginimo dydis priklauso nuo kvalifikacijos kategorijų, kurių suteikimo tvarka nustato kultūros ir švietimo ministerija.
LR švietimo sistemos raida, jos pertvarkymo ir organizavimo principai, atskirų grandžių charakteristika.
Ugdymo turinys. Jo sudarymo principai, paskirtis, samprata, istorinė raida. Privalomi ir pasirenkamieji dalykai.
Ugdymo turinys – tai žinių, mokėjimų, įgūdžių sistema, kurią įvaldant garantuojamas mokimų protinių ir fizinių gabumų ugdymas, moralės ir atitinkamo elgesio formavimasis, rengimasis darbui ir gyvenimui. Tai atrinkta žmonijos dvasinės ir materialinės kultūros vertybių visuma, būtina moksleiviui, kad jis lavintųsi ir harmoningai tobulėtų. Ugdymo turinys suprantamas kaip žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistema, kuri yra visapusiško mokinių vystymosi, pasaulėžiūros, pažintinių interesų formavimosi pagrindas.
Ugdymo turinį galime apibūdinti iš dviejų pusių – kaip valstybės teikiamą ir reglamentuojamą bei kaip mokyklos kuriamą. Ugdymo turinys yra vienas iš pedagoginio proceso komponentų. Jį įtakoja daugelis veiksnių, svarbiausi kurių yra ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo paskirtis, būdai, metodai, pilietinė ir profesinė mokytojų branda, vadovavimas švietimui. Ugdymo turinį įtakoja ir susiklosčiusi ugdymo filosofija, kurioje pagrindą sudaro asmuo ir visuomenė, jos galių, gebėjimų plėtotė. Ugdymo turinio kūrimą lemia ir kiti veiksniai: pedagoginiai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai ir prigimtiniai. Ugdymo turinys turi bendruosius ir specifinius ugdymo tikslus, kuriuos apsprendžia visi minėti veiksniai, o taip pat dėstomas dalykas. Bendrieji ugdymo tikslai orientuoti į asmens galių plėtotę, vertybinių nuostatų formavimą. Specifiniai ugdymo tikslai nukreipti į dalyko pagrindų atskleidimą ir tų asmens savybių, kurios palankios formuoti dėstant įvairius dalykus.
Svarbiausieji ugdymo turinio individualizavimo principai: *ugdymo turinio atranka mokyklos ir klasės lygmeniu; *ugdymo turinio adaptavimas pagal šiuos aspektus: tikslus, turinio atranką, turinio organizavimą, turimą mokymosi patirtį, materialinius išteklius; *ugdymo turinio integracija; *ugdymo tikslo papildymas ir praturtinimas.
Bendrojo lavinimo mokykloje skiriamos dvi ugdymo turinio struktūrinės dalys: privalomas ugdymo branduolys ir pasirenkamieji dalykai.
Taigi, tikrasis turinys yra kompleksiškas ir sudėtingas reiškinys, virstantis realybe tik klasėje, bendraujant mokytojui su mokiniais konkrečiame mokyklos kontekste. Valstybinio ugdymo turinio kūrėjai kuria tik proceso nuorodas, o tiesiogiai procesą valdo ir įgyvendina kiti. Realiai turinį apibrėžia ne vadovėliai, bet mokytojai, ne mokymo planas (centralizuotai parengtas), bet žmonės tūkstančiuose mokyklų.
Ugdymo paskirtis: pasiekti, kad tai, kas brangu visuomenei, būtų brangu ir kiekvienam jos nariui.
Sudedamosios ugdymo turinio dalys: 1) bendrasis (protinis lavinimas) – juo siekiama tam tikro, būtino kiekvienam žmogui parengimo neprilklausomai nuo būsimos profesijos. Tai visiems arba bent jau daugumai žmonių privalomas išsilavinimo minimumas; 2) rengimasis gyvenimui (mokykla ugdytiniui suteikia daug žinių, mokėjimų, įgūdžių, bet kai kurių iš jų gyvenime gali prireikti, nes daugiau dėmesio skiriama mokomiesiems dalykams, o ne asmenybei); 3) dorinis ugdymas (viso ugdymo proceso šerdis) – jo tikslas išugdyti dorą asmenybę, besivadovaujančią humaniškomis moralės normomis; 4) ekologinis ugdymas (sprendžiamos visų mokslų, gamybos, aplinkos, gyvybės ir žmogaus problemos. Būtina rengti naująją kartą, kuri sugebėtų saugoti aplinką, įveikti negatyvaus žmonių gamtai pasekmes ir optimizuoti šiuos poveikius ateityje, t.y. formuoti ir kelti ekologinę žmonių kultūrą); 5) pilietinis ugdymas (apima asmenybės rengimą demokratiniam gyvenimo būdui ir demokratinei valstybei, patriotinį, tautinį, politinį ugdymą); 6) darbinis ugdymas (darbas – tai vaiko ugdymo priemonė, vaikų gyvenimo organizavimas, mokymo elementas, utilitarinių ir dvasinių vertybių šaltinis); 7) estetinis ugdymas (asmenybei pajausti, suvokti ir vertinti grožį, susidaryti poreikius bei gebėjimą kurti grožį gyvenime, mene, žmonių santykiuose. Jo funkcija – tobulinti žmogaus vidines galias); 8) fizinis ugdymas (tikslas – fiziškai tobulas, galintis įgyvendinti aukštesnius gyvenimo tikslus; sveikos gyvensenos ugdymas, sveikatos stiprinimas, organizmo grūdinimasis); 9) dvasinis ugdymas (tai įsisąmoninta gėrio ir grožio nuostata aplinkiniam pasauliui. Šiame ugdyme labai svarbus ugdytojų dvasingumas).
Ugdymo turinį įtakojantys veiksniai. Mokyklos ugdymo turinys, struktūra, ypatumai, blokai, koncentrai.
Ugdymo turinį apibrėžiantys dokumentai. Mokymo turinio kaita.
Ugd turinys išdėstomas 3 pagr dokumentuose: mokymo planuose (rengia ministerija), mokymo programose (tikslai, sistema), vadovėliuose (tai knygos ir priemonės, kuriose išdėstytas mokymo turinys). Juose turėtų būti stropiai atrinkta medžiaga, turinys lengvai suprantamas, teorija siejama su praktika, įdomiai pateikta, išskirti apibrėžimai, sąvokos. Mokytojui į vadovėlį reikia žiūrėti kritiškai. Vadovėliai sudaromi remiantis specifiniais principais: ugdytinio kaip vertybės integravimas į savąją kultūrą, atsižvelgimas į amžių, jo pažinimo ir mąstymo ypatumus, mokymosi specifiką, informacijos integravimo ir diferencijavimo vientisumas. Vadovėlis atlieka informacijos teikimo, transformavimo, sisteminimo, įtvirtinimo ir auklėjamąją funkcijas. Jis atitinka higieninius reikalavimus, tiksli, taisyklinga. Tai pagrindinis, bet ne vienintelis informacijos šaltinis. Ugdymo planai – dokumentai, kurie nurodo žmonijos patirties sritis, jų nagrinėjimo nuoseklumą bei trukmę, specifinius ugdymo proceso organizavimo būdus. Planai remiasi bendriniais ir daliniais ugdymo principais. Jų sudarytojai vadovaujasi specifiniais principais: institucijos, organizacijos tikslų, institucijų vienovės atitikimas, atsižvelgimas į ugdymo turinio sritis, optimalus turinio išdėstymas laiko požiūriu. Šalkauskis pabrėžė šiuos principus: ekonomiškumas, tikslingumas, vertingumas ir gyveniškumas. Ugdymo planai – bendrieji (apima visas šalies institucijas: mokyklas, organizacijas) ir specialieji (ruošiami atsižvelgiant į bendrąjį planą kiekvienai ugdymo institucijai, bendruomenei arba asmenybei atskirai). Ugdymo planai skirstomi: mokymo (grindžiami dalykine sistema) ir auklėjimo (sudaro ugdymo veikėjai, atsižvelgiant į institucijos ypatybes ir sąlygas). Ugdymo programos – dokumentai, kuriuose nurodomas informacijos turinys, jos sistema ir apimtis, nagrinėjamas nuoseklumas ir trukmė. Skirstomos į bendrąsias (apima svarbiausius kultūros lobius, svarbiausius reikalavimus, žmogaus egzistencijos problemas, adresuotas visiems mokomojo ir auklėjamojo proceso organizatoriams bei dalyviams. Jos apima mokomuosius dalykus bei renginius) ir specialiąsias (sukurtas atsižvelgiant į bendrąsias programas ir mokymo uždavinius. Jos sudaromos tam tikrai ugdymo veikėjų grupei, tame tarpe apima ugdymo sritis ir realizuojamos per nustatytą ugdymo etapą. Tai dalykinės mokymo, užmokyklinio, užklasinio užimtumo, fakultatyvų programos. Jos adresuotos mokytojams, susivienijimų vadovams., mokiniams aktyvistams). Bendrosios ir dalinės programos konkretinamos į individualias mokomojo ir auklėjamojo darbo programas. Jos numato grupės ar vieno auklėtinio konkrečią ugdymo veiklą bei turinį. Valstybinėse mokyklose mokoma pagal Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotas specialiąsias programas.
Mokymo(si) procesas. Jo komponentai, funkcijos.
Mokymo proceso paskirtis: pratęsti vaiko ugd, prasidėjusį šeimoje ir padėti jo asm raidai, sudarant kuo geresnes sąlygas saviraiškai. To mokykloje siekiama pasitelkus tam tikrą sistemą, atsižvelgiant į mokinio galimybes, perduodant būtiniausią info kaip svarbiausią žmonijos patirties dalį. Visa tai realizuojama per mokymo procesą. Mokymo procesas užima didžiausią mokinių veiklos dalį mokykloje, todėl juo labiau svarbu jį tobulinti, kad būtų visapusiškai ugdoma kiekviena asm. Mokymas – tai svarbiausia besiformuojančios asm veiklos rūšis, kurios metu asm sparčiai vystosi. Pagr mokymo proceso tikslas – teikti mokiniams žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Įgyti žinių, išmokti – tai suprasti nagrinėjamą dalyką, susieti jį su jau žinomu, jį įsiminti ir mokėti taikyti praktikoje, savarankiškai rasti naujos info įv šaltiniuose. Žinių įgijimas yra pažinimas, mokymasis viena iš pažinimo rūšių. Mokymosi procese mokiniai eina nuo nežinojimo prie žinojimo. Tuo tarpu procese mokiniai perima teikiamas mokslo pagrindų žinias. Mokymo proceso etapai: parengimas, suvokimas, supratimas, įtvirtinimas, pritaikymas. Parengimo tikslas – sužadinti mokinių norą aktyviai veikti, sužinoti ką nors naujo, sukoncentruoti dėmesį. Vienas iš parengimo būdų – supažindinti su pamokos ar kito mokomojo užsiėmimo tema, jos tikslais. Suvokimas – tai obj visumos vaizdas, kuris atsiranda kai žm jutimo org veikia daiktai arba reiškiniai. Todėl suvokimas – supratimo pradžia. Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas; jis remiasi daiktų ir reiškinių, vaizdinių ir sąvokų, idėjų ar emocijų ryšiais, kurie susidarė praeityje, ir šių ryšių atnaujinimu, mokėjimu juos panaudoti. Suvokdami naują medž, mokiniai turi ją surasti. Naujų žinių įtvirtinimas – tai kartu ir žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Įtvirtinimui naudojami įvairūs darbo būdai – kartojama, duodama mokiniams atlikti įv pratimų. Kartojimas turi būti sąmoningas. Žinių įtvirtinimui, mokymo rezultatų analizei, mokymui jas taikyti praktikoje, padeda jų tikrinimas, tai specifinis taikymo aspektas, padedantis įtvirtinti žinias. Žinios ne tik įtvirtinamos, bet ir plečiamos, gilinamos ir jos virsta mokėjimais, padeda geriau pažinti aplinką.
Mokymo – ugdymo didaktiniai principai.
Norint kad mokymasis būtų veiksmingas, t.y suprastas ir įsisavintas, pritaikytas praktikoje, mokytojas turi laikytis principų, kurie užtikrina sėkmingo mokymosi sąlygas.
Vienas iš populiariausių ir seniausių principų – vaizdumo principas, kuris taikomas skirtingais amžiaus tarpsniais skirtingomis formomis. Kitas principas – sąmoningumo ir aktyvumo, jis reikalauja, kad mokymas ir išmokimas nebūtų mechaniškas, kad besimokantysis visada galėtų atsakyti į klausimą – kodėl? Prieinamumo principas – reikalauja, kad ugdymo turinys, mokomoji medžiaga būtų priderinta prie vaiko galių, jo gebėjimų, būtų suprantamas arba mokytojui padedant galėtų suprasti. Sistemingumo ir nuoseklumo principas, kuriuo reikalaujama, kad mokiniams būtų perteikiama mokslo pagrindų sistema, kad mokiniai žinias mokėjimus ir įgūdžius įvaldytų nuosekliai. Žinių tvirtumo principu reikalaujama mokyti taip, kad mokiniai neužmirštų to, ką išmoko.Teorijos ir praktikos ryšio principas reikalauja skatinti ir mokyti besimokančiuosius įgytas žinias taikyti praktiškai, naudoti jas tolesniam tikrovės pažinimui ir jos pertvarkymui.
Mokymo(si) proceso organizavimas ir valdymas. Mokymosi motyvai, interesai, jų kaitą sąlygojantys veiksniai.
Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis. Mokymo organizavimo formą nusako mokinių sudėtis, darbo vieta ir laikas, mokinių veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis. Tai išorinė mokymo proceso struktūra.. pamoka yra vien pagrindinių mokymo organizavimo formų. Mokymo organizavimo formos – tai įv mokomieji užsimimai, kurių esmę bei eigą sąlugoja besimokančiųjų sudtis, darbo vieta ir laikas, mokinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis.
Mokinio atkaklumą atliekant užduotis rodo ne vien vaiko savikontrolę ir susidomėjimą, tam gali turėti įtakos aplinka ir tie jos aspektai, kuriuos kontroliuoja mokytojas – patalpos apstatymas, puošimas ir džiugi nuotaika. Motyvacija – numatomi psichiniai procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme.
Pamoka. Reikalavimai pamokai. Rengimasis pamokai. Pamokos tobulinimo galimybės.
Pamoka baigtas, tam tikru laiku apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tokiais bruožais: klasę sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai; pamokos organizuojamos su ta pačia klase, t.y. su tais pačiais mokiniais, o sėkmingai besimokantieji kasmet keliami į aukštesnę klasę; pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas; mokinių darbui per pamoką vadovauja mokytojas, stengdamasis atsižvelgti į kiekvieno mokinio ir jų grupių savybes, siekdamas kiekvieną mokinį įtraukti į aktyvią veiklą; per pamokas mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojami jų mokėjimai bei įgūdžiai, ugdomi pažinimo gebėjimai, mokiniai yra auklėjami; pamokoje naudojami įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus darbas, ugdomas savarankiškumas.
Rajeckas pagal pagrindinį didaktinį tikslą skirsto pamokas į įvadines, naujos medžiagos perteikimo, kartojamąsias-apibendrinamąsias, mokėjimų ir įgūdžių formavimo bei įtvirtinimo, kontrolines, mišrias arba kombinuotas.
Siekiant bendrų tikslų pamokai keliami tokie reikalavimai: 1) aiškūs pagrindiniai didaktiniai pamokos tikslai. Mokytojas turi numatyti, ko sieks per pamoką; 2) lavinamųjų, auklėjamųjų ir ugdomųjų tikslų vienovė; 3) mokomosios medž kiekvienai pamokos daliai parinkimas; 4) pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis; 5) racionalus pamokos laiko naudojimas; 6) tikslingas mokymo metodų ir metodinių priemonių parinkimas; 7) maksimalus pagrindinės medžiagos išmokimas per pamoką; 8) savarankiško mokinių darbo organizavimas; 9) aprūpinimas vaizdinėmis ir techninėmis priemonėmis; 10) mokinių kolektyvinių santykių plėtotė; 11) nuolatinis mokomosios medž kartojimas. Juo siekiama įtvirtinti ir gilinti žinias, mokyti jas taikyti; 12) sisteminga mokymo rezultatų kontrolė. 13) pamokos baigtinumas, teigiami jos rezultatai.
Pamokos struktūra: 1) namų darbų tikrinimas; 2) naujos medž perteikimas; 3) medž įtvirtinimas; 4) mokėjimų ir įgūdžių formavimas.
Didinant pamokos efektyvumą reikėtų: 1) išskirti svarbiausius dalykus; 2) žinių ryšį su gyvenimu; 3) perimamumą ir tarpdalykinius ryšiai; 4) pamokos struktūros tobulinimą: būtina atsižvelgti į mokinių dėmesio ypatybes. Prasidėjus pamokai neverta dėstyti naujos medžiagos, nes dar kelias minutes mokiniai būna išsiblaškę, po to 25-30 min. dėmesys labiausiai sutelktas ir likusias 15-20 min. dėmesys vėl krenta. Per pamoką reikėtų naudoti įvairių metodų (paskaita, diskusija), daug vaizdinių priemonių, humoro jausmas, mokytojo bendravimas su mokiniais, žaidimai, varžybos. Taip pat vienas iš pamokos tobulinimo būdų yra mokomųjų kompiuterinių programų taikymas.
Pamokos planavimas (tikslai, uždaviniai, priemonės).
Galima teigti, kad šiuolaikinės pamokos procesą nusako du pagrindiniai dalykai: mokymosi kontekstas (aktyvus ar pasyvus moksleivio vaidmuo) ir bendravimas pamokoje.
Išskiriami pagrindiniai šiuolaikinės pamokos aspektai: *aiškūs tikslai, konkretus turinys ir prasmingos užduotys; *gerai vedamas diskursas; *tinkama mokymosi aplinka; *mokymo ir mokymosi analizė.
Pedagogo darbas šiandieninėje mokykloje tampa kūrybine veikla, kurią dera labai kruopščiai suplanuoti. Mokančio per pamoką mokytojo darbą galima suskirstyti į du etapus: planavimą ir sąveiką.
Kadangi mokytojo užduotis yra dvilypė – planuoti pamokos turinį ir numatyti mokymo metodus, padedančius besimokantiesiems geriau išmokti turinį – svarbu turėti tokį pamokos planą, kuriame būtų detalizuojama tai, ko mokytojas turi mokyti ir tai, ko mokiniai turi mokytis bei kokius metodus naudojant tai bus pasiekta.
Šiuolaikinėje pamokoje planavimas suprantamas kaip natūralus mąstymo procesas, apimantis tris etapus. Pirmasis etapas apima mokytojo pasirengimą pamokai. Kiekvieną kartą planuodamas, kaip pateiks pamoką, pedagogas turėtų pagalvoti apie mokinį ir jo mokymosi motyvaciją. Mokiniai, prieš studijuodami temą, privalo turėti tam tikrų būtinų žinių. Kartais gali pakakti vien tik šį tą paaiškinti prieš pereinant prie svarbiausios pamokos dalies. Kitą kartą mokymo programą reikia parengti taip, kad tai, kas išmokta šiandien, būtų pagrįsta tuo, kas išmokta vakar. Taigi, kiekvieno pedagogo pirmoji užduotis planuojant pamoką pagalvoti, kaip nuteikti mokinius darbui, kaip paskatinti juos domėtis ir įsijungti į aktyvią veiklą. Planuojant daugiausiai vadovaujamasi požiūriu, kuris yra vadinamas racionaliuoju linijiniu modeliu. Šis požiūris sutelkia dėmesį į tikslus ir uždavinius, kurie laikomi pirmąja nuoseklaus proceso pakopa. Paskui iš esamų alternatyvų atsirenkami veikimo būdai ir konkretūs veiksmai iš anksto apibrėžtiems tikslams pasiekti. Ugdomasis tikslas nusako, ką pedagogas ketina keisti mokiniuose, ko jis sieks konkrečioje pamokoje. Uždaviniai apibrėžia laukiamus ugdymo rezultatus, nurodo, kaip mokiniai turės sugebėti pasielgti, arba kokį produktą sukurs pamokoje. Kitaip tariant – uždaviniai atsako į klausimą, ką mokiniai mokės daryti. Laukiami rezultatai turi būti iš anksto mokiniams žinomi ir išoriškai matomi. Reikia pažymėti, jog pačiam mokytojui aiškus pamokos tikslas – labai svarbus orientyras, padedantis pasirengti pamokai: numatyti jos struktūrą, parinkti reikiamą mokomąją medžiagą, numatyti mokymo metodus ir būdus, siekiant kuo labiau aktyvinti mokinių veiklą, įvairinti mokinių darbo formas. Išskiriami tokie uždavinių bruožai: aiškumas, glaustumas ir išmatuojamumas. Gerai suformuluotame uždavinyje visada detalizuojama. Be to, ruošdamasis pamokai mokytojas turėtų apgalvoti, kaip jis sužinos, ar pasiektas pamokos tikslas, ar įgyvendinti pamokos uždaviniai. Pamokos įvertinimą patartina apsvarstyti iš anksto, prieš ją išdėstant. Mokytojas turi įsitikinti, kad medžiaga išmokta, be to sužinoti, ar mokiniai mokosi mokytis ir mąstyti.
Antrasis pamokos planavimo etapas apima pamoką. Šiame etape mokytojas planuoja, kaip tikslingai parinkti ugdymo turinį ir kokiais būdais bei strategijomis geriausia siekti pamokoje užsibrėžtų tikslų ir uždavinių. Šį etapą atspindi detalus veiklos planas, nurodantis konkrečią pamokos eigą.
Trečiasis etapas apima mokytojo veiklą po pamokos. Reflektuojantis mokytojas padarys išvadas, įvertins ir suplanuos tolesnį savo bei mokinių darbą.
Planuojant pamokas būtina apgalvoti, kaip naudoti įvairias ugdymo formas, aktyvius mokymo metodus, žaidimus – būdus, kuriuos naudodamas mokytojas siekia padėti mokiniams įsitraukti į mąstymą, atsiskleisti ir savarankiškai dalyvauti mokymosi procese. Reikia pažymėti, kad aktyvaus mokymosi metodai yra būdas pasiekti tikslą. Jie padeda išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengviau įsąmonintų. Šiuo atveju svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas.
Nepamokinės mokymo formos.
Mokinių savarankiško darbo organizavimas. Mokinių veiklos individualizavimas ir diferencijavimas pamokoje. Produktyvios mokymosi atmosferos sūkurimas.
Reikalavimas organizuoti savarankišką darbą per pamoką yra neatskiriamai susijęs su tikslingu mokymo met panaudojimu. Vienas svarbiausiu bendrojo lavinimo uždavinių yra išmokyti mokinius mokytis, savarankiškai įgyti žinių ir jas tobulinti bei plėsti, turimų žinių ir patyrimo pagrindu vertinti įv gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Todėl įv pamokos grandyse reikia plačiau įtaikyti tuos mokymo met, kurių esmę ir turinį sudaro savarankiškas mokinių darbas. Mokinių savarankiškumą veiksmingai skatina tokie metodai, kaip spausdintų šaltinių naudojimas, pratimai, kūrybiniai darbai, savarankiški stebėjimai ir bandymai, konstravimas ir pan.kūrybiškas savarankiškas darbas rengia mokinius savimokai, vadinamajam permaininiam mokymuisi, praktinei veiklai. Ypač savarankiškas mokinių darbas per pamokas reikalingas naujai info įtvirtinti, mokėjimams bei įgūdžiams formuoti. Savarankiškas darbas padeda aktyvinti daugumos mokinių veiklą, jis stiprina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, skatina lavintis, žadina norą reikšti savo nuomonę, t.y. skatina protinę veiklą.
Produktyviai mokymosi aplinkai būdinga: 1) toks bendras klimatas, kai mokiniai pasitiki savimi, bendraamžiais ir klase kaip grupe; 2) struktūros procesai, kai patenkinami mokinių poreikiai ir jie bendradarbiauja su mokytojais ir kitais mokiniais; 3) aplinka, kurioje mokiniai įgyja būtinų grupės ir tarpusavio bendravimo įgūdžių, kad galėtų įvykdyti akademinius ir grupės reikalavimus klasėje.
Mokymo(si) rezultatų tikrinimo ir vertinimo problema, funkcijos, principai, metodai.
Vertinimas – tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių, taip pat mokinių asmenybės raidos lygio nustatymas tam tikrais simboliais, vertinamaisiais sprendimais ir kt. Vertinimas yra procesas ir rezultatas. Kaip procesas jis įeina į tikrinimą, kaip rezultatas – tikrinimą užbaigia. Vertinimas būna formalusis – pažymiais, neformalusis – išreiškiamas žodžiu ar raštu.
Mokymosi rezultatų vertinimas – viena iš aktualiausių visų laikų pedagogikos problemų. Plačiausia prasme vertinimas yra info rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas, kad būtų galima padaryti sprendimą. Mokymosi rezultatų vertinimo privalumai yra: planavimo tikslumas ir skaidrumas mokiniams ir mokytojams, vertinimo kriterijų ir formų sąsajos su mokomąja medžiaga. Svarbus vertinimo tikslas yra ir suteikti mokiniams grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jiems sekasi.
Pagal bendrojo išsilavinimo standartus, mokinių pasiekimų vertinimas padeda suderinti tris pagrindinius šiuolaikinio ugdymo rezultatų vertinimo reikalavimus: 1) vertinimo metodai ir įrankiai turi atitikti ugdymo tikslus, uždavinius, ugdymo turinį ir metodus; 2) sprendimai turi būti daromi lyginant įvairiais būdais gautą informaciją; 3) vertinimo metodai ir įrankiai turi būti parenkami atsižvelgiant į mokinių brandumą ir į tai, kokios info ir kokiems tikslams reikia.
Išskiriamos tokios tikrinimo ir vertinimo funkcijas: 1) mokomoji, nes būtina nustatyti, ar mokiniai yra pasirengę nauja medžiagai suvokti, išsiaiškinti mokymosi sunkumus, nustatyti mokymo metodų efektyvumą; 2) lavinamoji, nes mokytojas skatina įvairius mokinių protinius veiksmus, atliekami kūrybiniai bei savarankiški darbai, atsakinėjama žodžiu ar raštu ir pan.; pateikdamas užduotis visai klasei, mokytojas skatina visus susikaupti, mintyse ieškoti atsakymo, o tam būtinos įvairios protinės operacijos. 3) auklėjamoji. Ji reikšminga visų pirma tuo, jog parodo mokinių pagrindinės veiklos – jų mokymosi rezultatus. 4) kontrolės. Mokymosi rezultatų įvertinimas rodo atskiro mokinio ar mokinių grupės mokymosi rezultatų lygį. 5) diagnostinė funkcija, išryškėjanti, kai mokytojas dėsto naują medžiagą, nes aktualu, kaip buvo suvoktas, išmoktas išeitas kursas ar jo dalis; 6) mokinių pažinimo funkcija suteikia informacijos apie atsakinėjančio mokinio temperamento bei charakterio bruožus, ypač jo kalbos išsivystymo lygį.
Svarbiausia: 1) vertinamas ne mokinys, o jo žinios; 2) vertinant svarbu atsižvelgti į mokinio psichinę ir fizinę būklę, jo gebėjimus; 3) mokytojas klysta, kai vertindamas rašo “iš pasigailėjimo”; 4) neleistina ir per griežtai vertinti, bei vertinti inertiškai; 5) pažymys turi būti suprantamas ir aiškus mokiniui, gerai prie pažymio ir komentarai.
Sėkmingai įtraukti visą klasę į aktyvų darbą, geriau sutelkti ir išlaikyti dėmesį padeda suvestinis pažymys, pvz., už aktyvų dalyvavimą pamokoje. Vertinami tik keli mokiniai.
Dažnesnės vertinimo klaidos, vertinimo rūšys, vertinimo metodikos.
Skirtingos vertinimo rūšys siejamos su skirtingais vertinimo tikslais bei vertinimo procedūromis. Dabar yra siūlomos tokios vertinimo rūšys: formalusis, neformalusis, diagnostinis, ugdomasis, ipsatyvinis, ideografinis, norminis ir kriterinis, kurie yra susiję su pažymio rašymu bei apibendrinamasis (suminis) vertinimai.

Papildomas ugdymas: tikslai, principai, formos. Tobulinimo kryptys.
Papildomasis ugdymas – sudedamoji švietimo sistemos dalis, įvairaus amžiaus žmonių įgimtosioms galioms, įvairiems gebėjimams bei polinkiams atskleisti, saviraiškos poreikiams, kūrybiškumui plėtoti, kūrybinėms vertybėms puoselėti, turtingam laisvalaikiui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai įgyvendinti skirtinguose ugdymo institucijose.Papildomasis ugdymas reglamentuojamas Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintų bendrąjį lavinimą teikiančių institucijų ir papildomojo ugdymo įstaigų ugdymo planų bei ugdymo įstaigų nuostatų.
Tikslas: visi papildomojo ugdymo užsiėmimai turi padėti vaikui maksimaliai išskleisti individualiai kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindami jo prigimties reikmes, saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius.
Papildomojo ugdymo veikla grindžiama tautos dvasinės ir materialinės kultūros vertybių perimamumu ir perdavimu, skatinant visuomenės atsinaujinimą, demokratinių santykių plėtotę bei pilietinį aktyvumą. Papildomojo ugdymo užsiėmimai, organizuojami mokyklose. Jiems realizuoti mokymo plane numatyta po 3 savaitines valandas kiekvienos klasės bendruomenei. Tačiau leidžiama tam tikrą savaitinių valandų skaičių kiekvienoje klasėje skirti individualiam ar pusiau individualiam mokymui. Kiekviena mokykla savarankiškai sprendžia tų 3 valandų papildomajam ugdymui plėtoti panaudojamą.
Pagal užsiėmimuose dalyvaujančių mokinių skaičių išskiriamos trys darbo formos: 1) masinė (meno savaitės, sveikatingumo dienos, įvairios šventės, konkursai, turnyrai, varžybos ir kt.); 2) grupinė (būrelių, ratelių, studijų veikla); 3) individuali (atskiro mokinio rengimas konkursui, varžyboms ir pan.)
Nepamokinės veiklos uždaviniai: 1) įtvirtinti ir gilinti žinias, mokėjimus ir įgūdžius, įgytus mokymo procese; 2) plėsti auklėtinių akiratį; 3) ugdyti organizacinius gebėjimus; 4) formuoti kultūringo elgesio įgūdžius; 5) protingai ir turiningai organizuoti mokinių poilsį.
Nepamokinis darbas yra ne tikslas, o kiekvieno mokinio įvairiapusio auklėjimo priemonė, ir jis bus efektyvus tada, kai mokiniai aktyviai joje dalyvaus, jei bus palankios sąlygos iniciatyvai, sumanumui.
Trūkumai: 1) auklėtojas organizuoja renginius, nežinodamas realaus vaikų išsiauklėjimo; 2) netinkamas auklėjimo tikslų parinkimas.
Auklėjimo formos: 1) žodinės (aptarimai, pokalbiai); 2) vaizdinės (parodos); 3) praktinės formos (išvykos, žaidimai, viktorinos, olimpiados).
Auklėjimas, jo esmė, specifika, ryšys su mokymu. Auklėjimo principai. Auklėjjamoji ugdymo funkcija.
Auklėjimas – žm dvasinio pasaulio plėtimas, asm požiūrio į pasaulį, dorovinių ir estetinių vertybių, idealų, charakterio bruožų, dvasinių poreikių, kultūringo elgesio įpročių formavimas. Auklėjimas bando suderinti protą ir dvasingumą. Auklėjimas yra būtinas procesas ugdant harmoningą asm. Tai nepertraukiamas procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Svarbu formuoti realistinį asm požiūrį į tikrovę. Jis turi remtis bendražmogiškomis vertybėmis ir jas atitinkančiomis elgesio normomis. Auklėjimo ir mokymo negalima sutapatinti ar atskirti. Auklėjimas, kaip ir mokymas – dvipusis procesas. Auklėjimui lemiamą vaidmenį atlieka praktinė veikla. Mokykloje pagr mokinio veikla – mokymasis, todėl ir auklėjimas iš esmės vyksta mokymo metu. Svarbu kuo geriau panaudoti mokymo galimybes auklėjimui: dorovinei sąmonei, nuostatoms formuoti. Mokymo procese auklėjant nagrinėjamas info turinys. Žinios – apibendrinta patirtis, todėl jas priimdami mokiniai ir formuoja savo požiūrį į aplinką, kitus žmones, susipažįsta su įv idėjomis. Didelės įtakos turi humanitariniai dalykai, meno dalykai skatina kūrybinę veiklą (ugdo pastabumą). Svarbu ir teisingas požiūris į auklėjimą. Mokymo turinys – vienas iš ypač reikšmingų šaltinių, kuris aktyvina ne tik protą, bet ir dorovę, jausmus. Mokymo auklėjamąjį poveikį lemia visa mokymo organizacija, mokymo metodų parinkimas bei jų pobūdis. Labai svarbu veikti ir mokinių jausmus. Ypatingą reikšmę turi mokytojo asmenybė (elgesys, apranga). Auklėja ir pats bendravimas. Auklėjamąją mokymo įtaką lemia: mokymo turinys, mokomojo proceso organizavimas, mokytojo asmenybė. Auklėjimo esmė – pagalba auklėtiniui suvokti gyvenimo esmę, padėti išvengti klaidų. Auklėjimo sėkmingumą lemia saviaukla. Saviauklai padeda rūpinimasis savimi ir savęs pažinimas. Auklėjant vaiką, reikia pažinti aplinką ir jį patį. Auklėjimo uždavinys – suformuoti dorovines nuostatas, sudaryti galimybę suvokti aplinką ir save. Auklėjimas – sistemingas, planingas, organizuotas poveikis auklėtiniui, organizuojant jo paties veiklą, siekiant išugdyti jo dorines savybes.
Auklėjimo principai – pagrindiniai reikalavimai auklėjimo procesui. Auklėjimo principai nusako būtinas sėkmingo auklėjimo sąlygas: pavienio principo realizavimas negarantuoja sėkmingo auklėjimo, jį pažeidus auklėjimas bus nesėkmingas. Auklėjimo humanistinis kryptingumas apibūdina pagrindinį reikalavimą vertybių sistemai, kuri sąlygoja auklėjimo turinį. Šis principas teigia, kad teisę pasirinkti bet kurią vertybių sistemą, kurios struktūroje žmogus kaip vertybė užima dominuojančią vietą. Šiuo principu draudžiama auklėjimo procesą organizuoti taip, kad auklėtiniai būtų skatinami ar pratinami formuotis skirtingą požiūrį į „savuosius“ ir „svetimuosius“, vadovaujantis lyties, amžiaus, rasės, socialinės, religinės priklausomybės ar kitais požymiais. Auklėjimas per veiklą kitų labui grindžiamas išvada, asmenybės pozicija formuojasi ta linkme, kuria organizuojamas auklėtinių gyvenimas, jų veikla. Dorovinė pozicija formuojasi sėkmingai, kai auklėtiniai skatinai daryti gerus darbus kitų žmonių labui, estetinė pozicija – kai prasmingai bendrauja su grožiu, pilietinė – kai jie praktiškai rūpinasi socialinės aplinkos tobulumu, religinė – kai patiria pozityvius emocinius išgyvenimus. Auklėtinių grupinio sutelktumo principas grindžiamas tuo, kad auklėtojas rūpinasi didesnės ar mažesnės auklėtinių grupės auklėjimu: padėti mokiniams įveikti tarpasmeninius prieštaravimus. Auklėjimo sistemingumas apibūdina reikalavimus auklėjimo tikslams. Reikalauja iš auklėtojo tinkamai parinkti tarpinius ir artimiausius tikslus atitinkantį turinį, veiksmingus auklėjimo metodus, nuolat tirti auklėjimo rezultatus, o pagal juos koreguoti tolesnį auklėjimą. Auklėtinių ir auklėtojo bendradarbiavimas reiškia, kad auklėjimo procese auklėtojas atlieka patarėjo, konsultanto, padėjėjo funkciją, skatinančią pačius auklėtinius organizuoti visą savo veiklą. Auklėtinio ir auklėtojo santykiai turi būti demokratiški, grindžiami abipusės pagalbos, mokiniai pratinami pagarbiai elgtis su auklėtoju. Auklėjimo rezultatyvumo principu išreiškiamas reikalavimas auklėjamąjį darbą organizuoti taip, kad būtų pasiektas norimas asmenybės pozicijos lygmuo. Auklėjimas sėkmingas, kai auklėtojas žino, kokių rezultatų jau pasiekta, ko dar trūksta auklėtiniams, kiek veiksminga auklėjimo(-si) veikla, jos komponentai. Auklėjimo terminu nusakoma ugdymo sritis, kuria siekiama formuoti asmenybės dvasinį pasaulį. Auklėjimo teorija atsako į klausimą, kaip dera organizuoti auklėjimą, kad auklėtiniai išaugtų dvasiškai pilnavertės asmenybės.
Auklėjimo metodai. Auklėjimas ir saviaukla.
Auklėjimo proceso pagrindai (filosofiniai, psichologiniai, pedagoginiai ir kt.).
Klasės auklėtojas, jo pagrindinės veiklos sritys. Klasės auklėtojo vieta ugdymo procese.
Klasės auklėtojas – rūpestingas, mylintis auklėtinius, sumanus šeimos patarėjas, gražių tarpusavio santykių puoselėtojas, bendražmogiškų vertybių ugdytojas, vyresnysis auklėtinio draugas.
Galima išskirti 5 pagrindines darbo su klasės bendruomene kryptis. Taigi, klasės auklėtojas dirba: *su klase kaip grupe. Šio darbo tikslas – formuoti klasės grupę, kuri būtų gerai organizuota, sugebėtų atstovauti savo interesams ir kurios kiekvienas narys galėtų realizuoti savo individualius tikslus ir poreikius. Pagrindinis ugdymo tikslas klasėje turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis. *su kolegų, dirbančių toje klasėje, grupe. Tikslas – rinkti informaciją ir koordinuoti bendrą veiklą, siekiant bendrų klasės ugdymo tikslų. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra vien didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Visgi tikslų derinimas, požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas iš pagrindinių bendro, visų klasėje dirbančių mokytojų darbo principų. Todėl derėtų mokytojams kalbėti bendrai, derinti savo požiūrius, kelti bendrus tikslus, tartis dėl priemonių, pasiskirstyti darbais. *individualų darbą su mokiniais, kolegomis ir tėvais. Tikslas – skirti dėmesį kiekvienam mokiniui, ypač vaikams turintiems problemų, padėti spręsti konfliktus, kylančius su atskirais mokytojais. Individualus darbas padeda gauti informaciją vaiko charakteriui analizuoti, jam pažinti ir suprasti, individualiems santykiams ir specifinei sąveikai kurti. *su tėvų grupe. Tikslas – suburti tėvų grupę, kur tėvai gerai vienas kitą pažintų ir sugebėtų mokykloje organizuotai atstovauti savo vaikų interesams. Ši darbų kryptis paprastai mokykloje susijusi su tėvų informavimu, tam tikrų reikalavimų ir prašymų tėvams pateikimu, kas dažniausiai įgyvendinama susirinkimų metu. *su šeimomis. Tikslas skirti dėmesį atskiroms šeimoms. Tai pati sudėtingiausia kryptis klasės auklėtojo darbe. Ja siekiama padėti spręsti sunkiai auklėjamų vaikų šeimos problemas, kurios neretai nulemia moksleivio pažangumą, elgesį, bendravimą, asmenybės formavimą.
Klasės auklėtojui reikėtų: 1) gerai pažinti, mylėti auklėtinius ir savo darbą; 2) sąmoningai siekti įgyvendinti pasirinktus ugdymo tikslus ir uždavinius; 3) efektyviai taikyti auklėjimo formas, metodus ir būdus; 4) mokėti bendrauti ir bendradarbiauti su auklėtiniu ir jo šeima; 5) sugebėti ir atskleisti vertingiausias tėvų ir vaikų savybes, jas vertinti; 6) sumaniai perduoti tėvams pedagogikos, psichologijos žinias vaikų mokymo ir auklėjimo klausimais.
Vienas svarbiausių auklėtojo bruožų – kūrybiškumas, sugebėjimas originaliai, nestandartiškai mąstyti, spręsti ir praktiškai veikti. Klasės auklėtojui reikia ugdyti savo ir tėvų kūrybiškumą, sudaryti sąlygas kūrybiškoms idėjoms įgyvendinti (planuoti kažką nepaprasta, gražaus, negirdėta, naujo) tėvams dalyvaujant bendrojoje veikloje su vaikais, skatinti nestandartiškai mąstyti sprendžiant problemas, nepagailėti pritariančio, padrąsinančio žodžio, malonios šypsenos, draugiško paskatinimo, tikėti savo sprendimais, nebijoti spręsti ir rizikuoti. Klasės auklėtojui svarbu išaiškinti tėvams ir pačiam gerai įsisavinti tikslus, kurių turėtų siekti kartu su šeima. kalbant apie santykius klasės bendruomenėje, kiekvienas klasės vadovas turi rūpintis, kad visi jo auklėtiniai klasės ar mokyklos bendruomenėje jaustųsi reikalingi, vertingi, turintys teises ir už jas atsakingi. Klasėje pasitaiko daug įvairių vaidmenų, vienas jų – lyderis. Svarbu, kad klasėje lyderis būtų ir auklėtojas, ir mokinys. Jei lyderis teigiama asmenybė – auklėtojui pasisekė. Jis bus ir ramstis ir patarėjas. jei neigiamas, reikia nukreipti mokinio teigiamas savybes į klasės veiklą. Darbas su kiekvienu auklėtiniu individualus, tačiau turintis bendrą tikslą: pasiekti, kad kiekvienas jų klasės gyvenime jaustųsi svarbiu ir reikalingu.
Saviugda. Savęs pažinimo ir saviugdos metodai.
Visi pedagogai ypač vertina saviauklą, jos reikšmę žmogaus gyvenime. Saviugdos sąvoką apibrėžti sunku dėl šio proceso nevienareikšmiško supratimo. Jei saviugdą suvoksime kaip bet kokį poveikį sau, nesąmoningą savireguliaciją, tuomet ji bus apibūdinama, kaip poveikis sau pačiam ar pastangos save keisti. Tačiau visgi dera pabrėžti, kad saviugdos apibrėžime turi būti išskirta, kad tai – sąmoninga, kryptinga ir sisteminga veikla. Taigi saviaukla yra sąmoningas poveikis pačiam sau, sąmoningo asmenybės tobulėjimo išraišką, auklėjimo rezultatyvumo atspindys ir individualaus vystymosi forma.
Saviaukla priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausiai saviaukla priklauso nuo psichinių veiksnių: savimonė, jos bazėje susiformavę motyvai būti kitokiu, valios pastangos to siekti ir pasitenkinimas saviauklos rezultatais. Kitą grupę veiksnių sudaro socialiniai veiksniai – auklėtininio socialinė aplinka ir iš jos kylantis pastiprinimas.
Skiriami keli saviauklos etapai: 1) tobulinimosi tikslų suvokimas; 2) pirminės tobulinimo programos išbandymas ir koregavimas; 3) praktinės auklėtinio veiklos organizavimas; 4) rezultatų apibendrinimas.
Saviauklą sąlygoja – savivoka, savęs pažinimas, santykio su visuomene nustatymas, savojo aš įsivaizdavimas ir ugdymas savianalizė.
Saviaukla – tai toks procesas, kai mokinys sąmoningai auklėja pats save, t.y. tobulina savo charakterio bruožus. Didelės reikšmės aukštesniųjų klasių mokinių saviauklai turi intelektualinis, dvasinis ir fizinis mokinio išsivystymas. Saviauklos sritys atsižvelgiant į jos turinį gali būti šešių tipų: 1) protinė – savarankiškas turimų žinių papildymas naujomis, savo pažintinių jėgų, gabumų ugdymas bei tobulinimas. Atskirų dalykų mokytojai turi nurodyti kaip mokytis vieno ar kito dalyko, kaip tobulinti savo atmintį, kaip išmokti sukaupti dėmesį. 2) dorovinė – sąmoninga, sisteminga asmens veikla ugdant ir tobulinant savo dorovines savybes, kovojant su charakterio trūkumais ir ydomis. 3) darbinė – darbo vaidmens supratimas, darbo kultūros formavimas, savybių, kurių reikia darbinei veiklai, ugd. 4) estetinė – planingas, sąmoningas vienos ar kitos meno rūšies pažinimas, savo inertinių gabumų ugdymas. 5) fizinė – savarankiškas ir sistemingas fizinis lavinimas. ai ir sportinė saviraiška, teorinis, sportinis pasiruošimas. 6) valios savybių ugdymasis – mokiniai sąmoningai kelia sau užduotis.
Svarbiausia sėkmingos saviauklos sąlyga – pedagoginis vadovavimas. Reikia kryptingai mokiniams vadovauti, suteikiant info visais saviauklos klausimais. Mokytojas turi labai glaudžiai ir artimai bendrauti su mokiniais, suprasti juos, pažinti.
Saviauklos metodai: savęs įtikinėjimas, prisivertimas, įsakymas sau, savitvarda, saviugda, minčių perkėlimas, draudimas. Savęs pažinimo metodai: savęs stebėjimas, savianalizė, savikontrolė, lyginimas, dienoraščio rašymas.
Saviauklos tikslas – parengti mokinius savarankiškam tobulinimosi procesui, kad išėję į gyvenimą toliau save tobulintų.
Vertybių ugdymas (metodai, formos, turinys).
Bėgant laikui, keičiantis žmonių gyvenimui, keičiasi ir mokykla. Bendrųjų programų nužymėtos gairės siūlo, kaip švietimo organizacijos galėtų ugdyti sąmoningas, kritiškai mąstančias asmenybes, gebančias laisvai ir prasmingai veikti kintančioje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, plėtoti savo pažinimo galias, be to, siekti, kad jos turėtų tvirtus moralinius pagrindus.
Mokykla turėtų ugdyti jauną žmogų žvelgdama į ateitį, suspėti keistis, visada tobulėti keldama sau vis didesnius siekius ir reikalavimus. Kokia bus mokyklos kultūra, tokį ateities žmogų mes ir išugdysime, nes žmogus viską kuria, kaip leidžia jo vidinė kultūra. Todėl visa mokyklos bendruomenė, kurią sudaro moksleiviai, pedagogai, administracija, tėvai, turėtų padėti kurti mokyklos kultūrą ir ją plėtoti.
Mokyklos kultūrą nusako vertybės ir simboliai, tradicijos ir papročiai, įsitikinimai ir bendri siekiai, kuriuos suvokia jos bendruomenė, taip pat filosofija, politika. Kultūra yra tai, ką ši žmonių grupė laiko vertingą, ir jos narių mąstymas, jausmai bei elgsenos nuostatos. Labai reikšmingas veiksnys, apibūdinantis mokyklos kultūrą, yra bendra visiems aplinka ir psichologinis klimatas. Todėl svarbu, kad moksleiviams būtų sukurta saugi aplinka. Kita vertus, mokykloje visi moksleiviai turi pasijusti laukiami, mylimi ir reikalingi.
Šiuolaikinėje mokykloje turi būti ugdomas ne vien žmogaus intelektas, bet ir jausmai, vaizduotė, vertybės, nuostatos. Vertybės yra mūsų supratimas, kas yra reikšminga, teisinga ir gera. Vertybes pateikia žmonės – mokyklos personalas, vadovai, moksleiviai. Tačiau kiekviena mokykla turi savo vertybes. Mokyklos vertybės ir tikslai lemia elgseną, o individų bei grupių normos reguliuoja mokyklos darbą ir socialinius procesus. Geros mokyklos gerbia tikrąsias vertybes ne vien dėl to, kad tai padeda prasmingai “gyventi“ – vertybės padeda siekti tikslų. Dėl to moksleiviams svarbu diegti pasitikėjimą savimi, savo jėgomis ir sugebėjimais, sąžiningumą ir iniciatyvumą, kūrybiškumą ir draugiškumą, norą daug išmokti ir kt.
Mokinių savivalda, jos paskirtis, veiklos formos.
Dorovinio ugdymo paskirtis ir problemos. Dvasingumo ugdymas įvairiuose mokomuosiuose dalykuose.
Dorovė – tai dorovinių normų sistema, nustatanti žmonių pareigas visuomenėje ir reguliuoja jo santykius bei elgesį. Dorovės paskirtis – saugoti asm orumą, skiepyti pasitikėjimą, puoselėti soc teisingumą. Dorovę sudaro idealioji ir realioji dorovė, dorovinio auklėjimo sistema, kurios uždavinys – suformuoti dorovės statusą, kuris atitiktų visuomenės gyvenimo normas. Keliami reikalavimai išreiškiami dorovinėmis normomis, kurios nurodo, kaip žm turi elgtis konkrečiose situacijose. Normos principai yra įgyjami gyvenime, ugd bei auklėjimo procese, įsisąmoninant žinias, formuojant pažiūras, įsitikinimus, ugdant jausmus ir kinta keičiantis gyvenimo sąlygoms. Jie nusako ir dorovinio auklėjimo mokykloje turinį: formavimas mokinių požiūrio į visuomenę, darbą, žmones ir į patį save. Jį sudaro auklėjimo lygiai: 1) kryptingas, organizuotas auklėjimas, kuris vykdomas mokykloje, šeimoje, per masinės komunikacijos priemones; 2) netiesioginis auklėjimas – mokyklinės organizacijos, savivalda. Šis lygs yra efektyvus, nes apima žmogų ne tik žodžiais, bet ir veiksmais; 3) dorovinio auklėjimo kasdieniniame gyvenime – poveikis pasireškia bendraujant neformalioje grupėje.
Daro didelę įtaką, nes yra savarankiški, paremti bendrais interesais, teigiamomis emocijomis. Mokykloje svarbu formuoti pareigos jausmą, mokyti reikalauti iš savęs sąžiningumo, teisingumo, paprastumo. Reikia atsižvelgti į amžiaus ypatumus, nes kitaip auklėjimas nebus efektyvus. Jaunesnio amžiaus mokiniai dar neturi dorovinių įsitikinimų, taigi reikia remtis dauguma teigiamais pavyzdžiais, paaiškinti blogio esmę. Paauglystėje vaikai domisi savo ir kitų žmonių vidiniu pasauliu, todėl yra palankios sąlygos dorovinei saviauklai organizuoti. Vyresniems būtina suteikti gilias mokslines žinias apie dorovę, dorovės normas, pasiremiant žiniomis, įgytomis literatūros, istorijos pamokose. Organizuoti popamokinę veiklą. Reikia žinoti, kad dorovė formuojasi kolektyve, didelę įtaką jai turi šeima, draugai. Taip pat auklėjant negalima naudoti įsakinėjimo, komandavimo, bausmių metodų, labai svarbūs yra geri santykiai, teigiama emocinė atmosfera kolektyve.
Pilietinis ugdymas, jo svarba, tikslai, uždaviniai, metodai.
Pilietinis ugdymas – tai žmogui suteikta galimybė suvokti save, suvokti kitus ir toleruoti visuomenės narių įvairovę bei galimybė suvokti savo santykių su kitais per savo santykį su valstybe. Pagrindinis tikslas – išugdyti teisinę sąmonę ir solidarumo jausmą. Niekas neabejoja, kad piliečių vaidmuo konstitucinės demokratijos sąlygomis yra svarbiausia. Lygiai taip pat visi pripažįsta, kad piliečio funkcijų reikia mokyti specialiai. Ypatinga jaunuomenės rengimo pilietinei misijai priedermė priklausytų valstybinėms mokykloms. Mokykla, be tradicinių ir pagrindinių savo funkcijų – suteikti pilietinių žinių ir įgūdžių – taip pat turi padėti mokiniams suvokti pilietiškumo svarbą jų gyvenime. Kryptingam pilietiniam ugdymui ypač talkina istorijos dalykas. Suteiktos žinios apie savo tautos ir valstybės istoriją būtų pagrindas piliečio ugdymui.
Pilietiškumo bei tautinės sąmonės ugdymas ir istorinės atminties stiprinimas yra vienas nepriklausomos Lietuvos mokyklos ugdomosios veiklos prioritetų. Lietuvos mokykloje privalu ugdyti moksleivių pilietiškumą, patriotizmą, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėti Lietuvos kultūros tradicijas. Tai būtina sąlyga atviros, demokratinės visuomenės bei stiprios ir saugios valstybės sukūrimui. Visavertis pilietiškumo ugdymas neįmanomas be jaunuolių emocinio ryšio su tėvyne stiprinimo, patriotinių nuostatų formavimo.
Neužtenka vien tik perteikti moksleiviams žinių apie demokratinį visuomeninių santykių tvarkymą ir plėtoti bendradarbiavimo bei dalyvavimo visuomeniniame gyvenime gebėjimus. Labai svarbu ugdyti ir atitinkamas vertybines nuostatas – meilę tėvynei, tautinį tapatumą bei valstybinę ir tautinę savimonę harmoningai derančią su atsakingų Europos ir pasaulio bendruomenių narių savimone.
Tautinio ugdymo uždaviniai, turinys, metodai, formos.
Ugd visados buvo tautiškas, bet ne visada tautinis. Tautos kūrė ugd sist, bet ilgus amžius jose nebuvo tautinio auklėjimo. Tautų išsiskyrimas iš žmonijos ir tautinės sąmonės atbudimas yra būtinos tautinio auklėjimo prielaidos. Tautos sąvoka tapo vertybės sąvoka. Tai padėjo pamatus tautiniam auklėjimui, nes ugdyti galima tai kas vertinga. Žm suvokiamas kaip narys. Šis žm pobūdis ir apsprendžia tautino auklėjimo esmę. Tautinis auklėjimas – tai auklėjimas tautos dvasia, kuri reiškiasi kalboje, papročiuose, istorijoje. Tai toks procesas kai skiepijama meilė tautai, tautiškumui. Svarbu žm rengti ne apskritai gyvenimui, o tautos gyvenimui. Idėja: ugdyti meilę tam kas vaiką supa. Tas, kuris nemyli savo artimo negalės pamilti visumos. Tautiškumo principas: mokinio santykis su kalba. Žm yra toks kaip kalba. Su gimtąja kalba turi būti jungiamas tautosakos ir literatūros mokslas, architektūra, skulptūra. Tautiškumas – santykis su tėviške, su ta aplinka, kurioje gyvenaa, su tradicijomis, papročiais. Tautiniam auklėjimui didelę reikšmę turi savo tautos praeities ir dabarties pažinimas. Centrinė tautinio auklėjimo dalis patriotinis auklėjimas (jo tikslas patriotizmas). Gerai suprastas patriotizmas reikalauja mylėti savo tautą, todėl kad ji sava ir niekuo kituo nepakeičiama, bet tai nereiškia, jog reikia negerbti kitų tautų. Naujoms kartoms turi būti išugdomas: 1) tautinis atsparumas, kultūrinis pagrindas, sugebėjimas visuomeniškai sugyventi su mažumomis; 2) kultūrinis parengimas; 3) ydų ir silpnybių šalinimas iš mūsų tautos.
Tautinis auklėjimas ugdo žm tai, kas yra tautiška, kas jį padaro tautiečiu. Tautinio auklėjimo atrama yra tautinis gyvenimas šalia žm. Tautinis auklėjimas nėra tik tautos ugd, jis yra ir ugd tautai. Tauta, kuri ugdoma yra tautinė tikrovė. Tauta, kuriai ugdoma yra tautinis idealas. Tautinio auklėjimo veiksniai: šeima, mokykla, valstybė, bažnyčia, atsitiktiniai veiksniai, aplinka, organizacijos.
Mokinių organizacijos. Pedagoginis vadovavimas mokinių organizacijoms.
Vaikai ir paaugliai – tai viena iš silpniausių socialinių grupių, turinti labai ribotas galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Tuo tarpu puikiai žinoma, kad jie turi savo požiūrį į tai, kaip gerinti aplinką, kad gatvėse būtų saugiau, o mokykloje geriau sektųsi mokytis. Vaikai ir jaunimas dabartį sujungia su ateitimi ir tuo užtikrina tiek tradicijų tąsą, tiek inovacijas ir pokyčius.
Todėl svarbu vaikus skatinti jungtis į įvairias organizacijas, kurios galėtų spręsti vaikams svarbias problemas.
Šiuo metu Lietuvoje veikia daugybė organizacijų veikiančių vaikų labui. Vienos iš jų rūpinasi vaiko globa, kitos labiau rūpinasi vaikų teisių įtvirtinimu Lietuvoje, pilietinių nuoststatų, demokratinių gebėjimų plėtojimu. Iš šiuo metu veikiančių vaikų ir jaunimo organizacijų, kurios buria vaikus bendram tikslui paminėtinos: ateitininkų, skautų, kudirkaičių, maironiečių ir sakaliukų
Lietuvos moksleivius vienija trys moksleiviškos organizacijos: Lietuvos moksleivių asociacija, Lietuvos moksleivių sąjunga ir išrinktas moksleivių parlamentas. Šios organizacijos siekia atstovauti moksleivių teises Lietuvos vyriausybėje, dalyvauja sprendžiant aktualias vaikams problemas.
Demokratinėje valstybėje asmuo turi išmokti derinti požiūrius, išmokti pakantumo kitiems požiūriams ir papročiams. efektyviai šias pamokas vaikai gali įsisąmoninti tik per veiksminę patirtį. Šią patirtį labai lengvai įsisavina vaikų organizacijose. Organizacijos siūlydamos vaikams vertybes, pagrindžia jas konkrečiomis programomis bei ideologija. Taip vaikas gauna vientisą vertybinį-socialinį modelį ir be to, mato, kad šiuo modeliu vadovaujasi ir vyresni organizacijos nariai.
Mokyklos, klasės, grupės bendruomenės įtaka asmenybei, santykiai grupėje. Saugumo problema institucijose.
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose programose sakoma, kad mokyklų bendruomenės kuria savas mokyklų sampratas, įgyvendina individualias veiklos programas. Mokyklos bendruomenė, kurią sudaro mokytojai, mokiniai ir jų tėvai, priima sprendimus, įgyvendina mokyklos tikslus ir uždavinius. Mokykla yra tokia, kokia yra visuomenė. Vystantis visuomenei privalo keistis ir mokykla. Mokykla tuo pačiu labai komplikuota organizacija. Joje reiškiasi įvairios formalios ir neformalios grupės. Čia sudaromos programos, vykdomi sprendimai, klostosi mokytojų, mokinių ir pagalbinio personalo santykiai.
Mokykla – tai vieta, kurioje moksleiviai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl mokinių savijauta priklauso nuo to kokia atmosfera yra mokyklos bendruomenėje. Ugdydama asmenybę, mokykla pirmiausia turi padėti kiekvienam suprasti save, suvokti savo tapatybę, rasti gyvenimo tikslą. Šio tikslo galima sėkmingai siekti, kuomet sėkmingai gyvuoja mokyklos bendruomenė.
Vaikai jau ankstyvojoje vaikystėje įjungiami į įvairias grupes, kai kurios jų tampa bendruomenėmis – vaikų darželio bendruomenė, mokyklos bendruomenė. Moksleiviai mokyklose skirstomi į klases. Klasė – gana pastovi vaikų grupė. Vienas pagrindinių klasės ugdymo tikslų, turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis skirtomis bendriems klasės ir mokyklos tikslams, “klasės dvasios” kūrimas.
Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra viena didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Būna ir smerkimo ir piktinimosi apraiškų. Tikslų derinimas, supratimo gilinimas yra tiesiog būtini. Visi mokytojai siekdami savo individualių dalykinių tikslų, dirba su tais pačiais vaikais.
Kitas bendradarbiavimo aspektas yra pasitarimai ir susitarimai, sprendžiant klasėje egzistuojančias problemas. Kuriant klasės ir mokyklos bendruomenę didelį vaidmenį vaidina klasės auklėtojas, kuriam pavesta ugdyti klasės bendruomenę. Pagrindinė auklėtojo pareiga – siekti aukštesnių tikslų, tai yra organizuoti klasę, formuoti jos savivaldą, padėti vaikams organizuotai atstovauti savo interesams mokykloje, padėti spręsti iškilusius mokinių tarpusavio konfliktus, mokyti bendrauti ir kolegialiai dirbti. Taigi, klasės auklėtojas integruoja klasę į mokyklos bendruomenę tiesiogiai dirbdamas su mokiniais, mokinių tėvais, mokytojais. Bendravimas klasėje priklauso nuo kiekvieno mokytojo darbo su klase pobūdžio.
Vaiką auklėja visi, kas su juo sąveikauja, o vaikas pats aktyviai veikia tuos, kurie su juo sąveikauja. Tokį pasikeitimą vadiname bendravimu. Bendraujančios asmenybės vaidina nevienodą vaidmenį, skirtingas ir jų aktyvumas. Kolektyvas yra kontaktinė grupė, pasižyminti tokiais bruožais: 1) visi grupės nariai turi bendrą tikslą; 2) grupėje organizuota bendra veikla šiam tikslui realizuoti; 3) turi savivaldos organus; 4) susiformavusi viešoji grupės nuomonė. Bendraujant susiklosto auklėtinių santykiai. Kolektyve santykiai yra 3 tipų: 1) dalykiniai (grindžiami veiklos bendrumu); 2) asmeniniai (narių simpatijos vienas kitam); 3) kolektyviniai (pagrįsti socialinių vertybių bendrumais).
Šių santykių visuma vadinama psichologiniu kolektyvo klimatu. Kolektyvo ugdymas yra tarpinis auklėjamasis tikslas. Mokinių kolektyvas yra dinamiškas: kinta mokinių tarpusavio santykiai, veiklos tikslai ir panašiai. Todėl kinta ir kolektyvo struktūra. Kolektyvas formuojasi tik veikloje. Veiksmingiausia ta veikla, kuri geriausiai tenkina auklėtinių interesus, skatina jų bendravimą ir įgalina auklėtoją geriau pažinti auklėtinius. Kiekvienas kolektyvas sudaro veiklos planą trimestrui, visiems mokslo metams. Itin svarbi saviauklos perspektyva. Jos paskirtis – sukelti mokinių norą tobulintis. Pagrindinė mokinių veikla – mokymasis. Draugiškame, kryptingai veikliame kolektyve galime atskleisti asmenybę ir ją visapusiškai plėtoti. Mokinys kaip asmenybė kiekviename kolektyve pasireiškia bendraudamas ir veikdamas esamoje psichologinių santykių sistemoje. Todėl atsiskleisti mokinio asmenybei padės tinkamos sąlygos jo veiklai ir jo statuso netikrinimas. Asmenybei sunku elgtis kitaip, nei elgiamasi kolektyve, grupėje, kitaip nei kolektyvas iš jo tikisi. Kuo labiau kolektyvas išsivystęs, juo daugiau galimybių atsirasti nuomonei, net veiklos identifikacijai.
Šeimos vaidmuo vaiko ugdyme. Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas.
Šeimos paskirtis gimdyti ir auginti vaikus. Tą paskirtį realizuojant vykdomos 3 funkcijos: 1) auginimas, globojimas (šeima atsakinga už vaiką, suteikia jam saugumą); 2) ugdymas (parengti vaiką mokyklai, kad vaikas žinotų savo pareigas, teises); 3) psichologine funkcija (kad vaikas jaustųsi saugus). Vaikas viską įsisavina mėgdžiodamas, o vaiko raginimo, skatinimo būdu duodami geri rezultatai. Šeimoje vaikas turi pačią įvairiausią bendravimo formą. Vaikai išmoksta mamos, tėčio vaidmenų, vaikams labai svarbūs broliai, seserys. Geriausiai moka bendrauti vidutinieji vaikai, iš vyresniųjų jie išmoksta paklusti vadovavimui, o jaunesniam išmoksta vadovauti, įsisavina daug vaidmenų. Turim įtvirtintą vaidmenų svarbą. Šeimos galva tėtis – suteikia tvirtumo. Svarbu, kad vaikas žinotų, kur yra jo darbas, ir ką jis turi dirbti. Šiandieniniai iššūkiai turi būti formuojami šeimoje – lygių teisių ir kt. Šeima turi ruošti vaiką jo šeimos gyvenimui (lyčių skirtumai, ekonominis supratimas, apsisprendimas). Pagrindinis pagrindas mokymo, apsisprendimo, įtvirtinimo – santykiai šeimoje, bendravimas, tai sudaro saugumą, vertės pajautimą, sudaro galimybes vaizduotei, kūrybiškumai, norui siekti. Santykiai šeimose keičiasi, atšalimas, susvetimėjimas kai didėja vaikų skaičius šeimoje (50proc. vaikų šeimose jaučiasi nesaugūs). Šeimos konfliktai labai paveikia vaikus. Šeima mažiausia visuomenės ląstelė, joje atsispindi visos visuomenės problemos. Šeimos galva vyras ar moteris – nuo jo politikos priklauso šeimos gyvenimas.
Auklėjamasis ugdymo turinio vaidmuo (nuostatų, vertybių, gebėjimų ir t.t. ugdymas žinių pagrindu).
Mokyklos mokymo(si) formos, jų kaita.
Mokyklos mokymo(si) proceso humanizavimo ir demokratizavimo galimybės.
Mokymasis bendradarbiaujant.
Bendradarbiavimas – tai žmonių socialinė sąsaja su kitais, atsirandanti dirbant kartu. Žmonės bendradarbiauja, siekdami bendro tikslo. Materialines gėrybes ir kultūrines vertybes, kurių jiems reikia savirealizacijai, galima realizuoti tik veikiant drauge. Bendradarbiavimo pagrindas – bendravimas. Mokymasis bendradarbiaujant vyksta grupelėse po 2-10 žmonių. Tačiau geriausia dirbti 4 žmonių grupelėje. Mokymosi bendradarbiaujant sąlygomis individualūs tikslai gali būti pasiekti tik tada, kai ir kiti dalyvauja ir vykdo savo užduotis. Kiekvienas grupės dalyvis jaučiasi priklausąs grupei, domisi ne tik savimi, bet ir kitais. Dirbama dažniausiai mažose, įvairių lyčių ir sugebėjimų grupelėse. Yra siekiama, kad visiems grupės nariams sektųsi. Principas: kas naudinga man, naudinga ir kitiems. Akcentuojama bendra sėkmė. Įvertinama lyginant atlikimą su iš anksto nustatytais kriterijais, grupė pati gali įvertinti darbo efektyvumą. Mokytojas stebi, pataria, kai reikia, įsiterpia. Dalijamasi atsakomybe vienas už kitą. Yra teigiama, kad mokantis grupėse bendradarbiaujant geriau formuojasi pažintiniai gebėjimai. Taip pat labiau savimi pasitikintys vaikai mokosi demonstruoti vadovavimo įgūdžius, neryžtingesni įgyja pasitikėjimo aktyviai įsitraukdami į bendrą veiklą. Mokymosi bendradarbiaujant metodų pasirinkimas priklauso nuo mokymo tikslų, mokytojo darbo stiliaus, mokinių amžiaus, subrendimo. Visus metodus galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes: •diskusijų grupės ir grupių projektai (ekspertų metodas, grupinis tyrimas, mozaika, bendras piešinys, kampai); •mokymasis komandose (bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą, individualus mokymasis komandai padedant); •aktyvaus dalyvavimo metodai (pakartojimas bendradarbiaujant, „Sužymėti kartu“, žetonai suteikiantys teisę kalbėti). Bendradarbiaujančių grupių vertinimas. Vertinimas – tai info rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų padaryti sprendimą. Dažniausiai sprendimas užrašomas tam tikru pažymiu. Vertinimo nuostatos. Dominuoja trys vertinimo nuostatos: *teisingumas (aukščiausią vertinimą gauna geriausiai atlikę darbą); *lygybė (kiekvienas dalyvavęs atitinkamoje veikloje gauna tą patį įvertinimą); *reikalingumas (skatinamas, remiamas ar apdovanojamas tas, kam labiausiai to reikia).
Projektinis mokymasis.
Projektas – planinga, organizuota veikla, kurios tikslas įveikti užduotį, išspręsti problemą taip, kad gautume norimų rezultatų. Projektas – vienkartinė, dažniausiai nauja užduotis, kuria siekiama aiškiai suformuluoto tikslo, kuris skiriasi nuo kasdieninių užduočių, nes turi aiškiai nustatytą pradžią ir pabaigą. Ši užduoti yra tiek kontroliuojama, tiek ir planuojama. Projektinis darbas – mokymo būdas, kai moksleiviai ar studentai bendradarbiaudami su mokytojais, dėstytojais ar kt. žmonėmis tiria ir sprendžia problemas, neatitrūkę nuo socialinės tikrovės, kurioje jos iškyla. Projekto etapai: 1) sudominimas tema; 2) problemos formavimas; 3) tikslų formulavimas; 4) grupių sudarymas; 5) veiklos planavimas; 6) veikla/darbas; 7) rezultatų aptarimas; 8) projekto pristatymas. Projektą galima pristatyti: seminaru, konferencija, sienlaikraščiu, paroda, paskaita, video medžiaga, leidiniu, lankstinuku, vaidinimu.

Leave a Comment